Lietuvos istorijos studijos ISSN

Transcription

1 Lietuvos istorijos studijos ISSN

2 ISSN VILNIUS UNIVERSITY Studies of Lithuania s History 2008 Vol. 21 Research papers Published since 1992 Vilnius University Publishing House 2008

3 ISSN Vilniaus universitetas Lietuvos istorijos studijos tomas Mokslo darbai Leidžiami nuo 1992 metų Vilniaus universiteto leidykla 2008

4 Redaktorių kolegija (Editorial Board) Vyriausiasis redaktorius (Editor-in-Chief) Prof. habil. dr. Vygintas Bronius Pšibilskis Vilniaus universitetas (Istorija 05H) Vilnius University (History 05H) Atsakingasis sekretorius (Executive Secretary) Doc. dr. Sigitas Jegelevičius Vilniaus universitetas (Istorija 05H) Vilnius University (History 05H) Nariai (Editors): Prof. dr. Alfredas Bumblauskas Vilniaus universitetas (Istorija 05H) Vilnius University (History 05H) Prof. dr. Zenonas Butkus Vilniaus universitetas (Istorija 05H) Vilnius University (History 05H) Prof. habil. dr. Sven Ekdahl Geteborgo universitetas, Švedija (Istorija 05H) Göteborg University (History 05H) Prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius Vilniaus universitetas (Istorija 05H) Vilnius University (History 05H) Dr. Magnus Ilmjärv Talino universitetas, Estija (Istorija 05H) Tallinn University (History 05H) Prof. habil. dr. Anatolij J. Ivanov Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos institutas, Rusija (Istorija 05H) Institute of Russian History, Russian Academy of Sciences (History 05H) Dr. Michail M. Krom Sankt Peterburgo Europos universitetas, Rusija (Istorija 05H) European University at St. Petersburg (History 05H) Prof. dr. Aleksiejus Luchtanas Vilniaus universitetas (Istorija 05H) Vilnius University (History 05H) Prof. habil. dr. Józef Maroszek Balstogės universitetas, Lenkija (Istorija 05H) University of Białystok (History 05H) Prof. habil. dr. Zenonas Norkus Vilniaus universitetas (Sociologija 05S) Vilnius University (Sociology 05S) Doc. dr. Edmundas Rimša Lietuvos istorijos institutas (Istorija 05H) Institute of Lithuanian History (History 05H) Prof. habil. dr. Waldemar Rezmer Torunės Mikalojaus Koperniko universitetas, Lenkija (Istorija 05H) Nicolaus Copernicus University, Toruń (History 05H) Prof. dr. Genadz Saganovič Europos humanitarinis universitetas, Lietuva (Istorija 05H) European Humanities University, Lithuania (History 05H) Redakcijos adresas (Address): Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas (Vilnius University Faculty of History) Universiteto g. 7, LT Vilnius. Lithuania El. paštas ( ): Straipsniai vertinti dviejų recenzentų The articles were reviewed by two experts Included in: Ebsco publishing. ABC Clio, articles are abstracted and indexed in HISTORICAL ABSTRACTS and AMERICA: HISTORY AND LIFE Vilniaus universitetas, 2008 Vilnius University, 2008

5 TURINYS STRAIPSNIAI IR PRANEŠIMAI Linas Girlevičius. Gynybai pritaikyti Vilniaus sakraliniai pastatai ir sakralinių pastatų ansambliai XIV XVIII amžiuje...9 Andrius Grodis. Lietuvos politinių partijų požiūris į Lenkiją metais: nuo modus vivendi paieškų iki nuolatinės konfrontacijos...37 Aurimas Švedas. Senosios kartos istorikų elgsenos modeliai sovietizacijos procesų akivaizdoje...58 Arvydas Žardinskas. Raseinių tanko istorijos klausimu...69 Rasa Čepaitienė. Daugiakultūrių miestų paveldas: interpretacijos problemos ir galimybės...86 Irena Šutinienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo reikšmės populiariosiose tautinio naratyvo interpretacijose Aleksiejus Luchtanas, Ramunė Butrimaitė. Pirmoji Lietuvos archeologinė ekspedicija Afganistane KNYGŲ LENTYNOJE Algis Povilas Kasperavičius. Studijos apie veiklųjį pesimistą. Rec.: Opacki Z. Między uniwersalizmem a partykuliaryzmem. Myśli działalność społeczno-polityczna Mariana Zdziechowskiego Gdańsk: Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, s.; Opacki Z. W kręgu Polski, Rosji i Słowiańszczyzny. Myśl i działalność społeczno-polityczna Mariana Zdziechowskiego do 1914 roku. Gdańsk: Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, s Kristina Burinskaitė. Septyniolika pavasario akimirkų arba kaip KGB sugriovė Sovietų Sąjungą. Rec.: Шевякин А. 17 тайн Лубянки. Москва: ГУП МО «Раменская типография», с APIE DISERTACIJŲ GYNIMĄ VILNIAUS UNIVERSITETO ISTORIJOS FAKULTETE Tadas Tumėnas. P. Žostautaitės pėdomis? Apie Ingridos Jakubavičienės daktaro disertaciją Lietuvos vokiečių nacionalsocialistinė veikla (XX a. 3 4 dešimtmečiuose) ir jos gynimą

6 CONTENT ARTICLES AND REPORTS Linas Girlevičius. Sacral buildings suitable for defense purposes and their ensembles in Vilnius in the 14 th 18 th centuries...9 Andrius Grodis. The position of Lithuanian parties towards Poland in : from modus vivendi to permanent confrontation...37 Aurimas Švedas. The models of behaviour of the old generation historians in the presence of sovietization process...58 Arvydas Žardinskas. A problem of Raseiniai tank s history...69 Rasa Čepaitienė. Multicultural heritage in historical towns: the problems of conservation and interpretation...86 Irena Šutinienė. Significance of the heritage of the Great Duchy of Lithuania in popular interpretations of the national narrative Aleksiejus Luchtanas, Ramunė Butrimaitė. The first Lithuanian Archaeological expedition in Afghanistan BOOK SHELF Algis Povilas Kasperavičius. Studies about the Active Pessimist. Rec.: Opacki Z. Między uniwersalizmem a partykularyzmem. Myśl i działalność społeczno-polityczna Mariana Zdziechowskiego Gdańsk: Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, s.; Opacki Z. W kręgu Polski, Rosji i Słowiańszczyzny. Myśl i działalność społeczno-polityczna Mariana Zdziechovskiego do 1914 roku. Gdańsk: Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, s Kristina Burinskaitė. Seventeen moments of spring or how KGB subverted Soviet Union. Rec.: Шевякин А. 17 тайн Лубянки. Москва: ГУП МО «Раменская типография», с ABOUT THE DEFENCE OF THESIS AT THE DEPARTMENT OF HISTORY IN VILNIUS UNIVERSITY Tadas Tumėnas. In the footsteps of P. Žostautaitė? (About the defense of Ingrida Jakubavičienė Doctoral Dissertation Nacionalistic Activities of Lithuanian Germans in the 3 rd and 4 rd Decades of the 20 th Century)

7 СОДЕРЖАНИЕ СТАТЬИ И СООБЩЕНИЯ Линас Гирлявичюс. Приспособленные к оборонным целям сакральные здания и ансамбли сакральных зданий в Вильнюсе XIV XVIII вв...9 Андрюс Гродис. Отношение политических партий Литвы к Польше в гг.: от modus vivendi к перманентной конфронтации...37 Ауримас Швядас. Модели поведения историков старшего поколения перед лицом процессов советизации...58 Арвидас Жардинскас. К вопросу истории «Расяйняйского танка»...69 Раса Чепайтене. Наследие многокультурных городов: проблемы и возможности интерпретации...86 Ирена Шутинене. Значимости наследия Великого Княжества Литовского в популярных интерпретациях национального наратива Алексеюс Лухтанас, Paмyнe бyтpимaйтe. Первая литовская археологическая экспедиция в Афганистане НА КНИЖНОЙ ПОЛКЕ Альгис Повилас Касперавичюс. Очерки о деятельном пессимисте. Рец.: Opacki Z. Między uniwersalizmem a partykuliaryzmem. Myśl i działalność społećno-polityczna Mariana Zdziechowskiego Gdańsk: Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, s.; Opacki Z. W kręgu Polski, Rosji i Słowiańszczyzny. Myśl i działalność społeczno-polityczna Mariana Zdziechowskiego do 1914 roku. Gdańsk: Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, s Кристина Буринскайте. «Семнадцать мгновений весны» или как КГБ разрушил Советский Союз. Рец.: Шевякин А. 17 тайн Лубянки. Москва: ГУП МО «Раменская типография», с O ЗАЩИТЕ ДИССЕРТАЦИЙ НА ИС ТОРИЧЕСКОМ ФАК УЛЬТЕТЕ ВИЛЬНЮССКОГО УНИВЕРСИТЕТА Тадас Туменас. По стопам П. Жостаутайте? (О докторской диссертации Ингриды Якубавичене «Националсоциалистическая деятельность немцев Литвы в ые годы ХХ века» и ее защите)

8

9 ISSN LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS Straipsniai ir pranešimai Gynybai pritaikyti Vilniaus Sakraliniai pastatai ir sakralinių pastatų ansambliai XIV XVIII amžiuje Linas Girlevičius Doktorantas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedra El. paštas: XIV XVIII a. Vilniaus gynybinio paveldo objektus pagal tam tikrus jiems bendrus požymius galima suskirstyti į keletą grupių. Tai ankstyvieji piliakalnių, miesto ir atskirų jo dalių, pilių gynybiniai įtvirtinimai, miesto gynybinės sienos statinių kompleksas, įtvirtintos rezidencijos ir valdos, lokaliniai gynybiniai įtvirtinimai, gynybai pritaikyti sakraliniai pastatai (bažnyčios, cerkvės ir kt.) ir sakralinių pastatų ansambliai (vienuolynai), bastioniniai įtvirtinimai. Nuoseklus šių gynybinio paveldo objektų grupių ir visumos ištyrimas leistų rekonstruoti Lietuvos sostinės gynybinę koncepciją, jos raidą bėgant amžiams. Pagrindinis šio straipsnio tikslas remiantis ankstesnių ir naujausių tyrimų duomenimis, ikonografine medžiaga identifikuoti gynybai pritaikytus sakralinius paminklus Vilniuje, atkurti jų raidą, nustatyti šių objektų reikšmę Vilniaus gynybinėje sistemoje. Lietuviškoje istoriografijoje Vilniaus bažnyčios, cerkvės, vienuolynai ir kiti su religijos praktikavimu susiję pastatai yra tirti įvairiais aspektais. Gynybinis šios rūšies objektų pajėgumas dažniausiai nebuvo pabrėžiamas, gynybiniai šių pastatų ir jų grupių elementai nuosekliau nenagrinėti. Po Antrojo pasaulinio karo pasirodžiusiose publikacijose prie gynybai pritaikytų paminklų dažniausiai priskiriama tik Vilniaus Bernardinų bažnyčia 1, kai kuriuose darbuose jos gynybiniu pajėgumu abejojama 2. Kitoks požiūris į sakralinius objektus formuotas tarpukario specialistų darbuose. Kai kurie šių darbų Lietuvos mokslo bendruomenei yra mažiau žinomi. Išskirtinis šiuo atžvilgiu yra Vilniaus Stepono Batoro universiteto prof. M. Morelovskiui vadovaujant sudarytas Vilniaus prieš 1655 m. rekonstrukcinis planas ir jo paaiškinimai 3. Tuometiniais tyrimais nustatyta daug gy- 1 Plg.: Jučienė I., Levandauskas V. Vilniaus miesto gynybinė siena. Vilnius, 1979, p Jankevičienė A. Vilniaus Bernardinų pastatų ansamblis ir jo architektūros kilmės problemos // Vilniaus dailės akademijos darbai. 2002, t. 26, p. 48, Morelowski M. Vilnius prieš 1655 metus. Rekonstrukcinio plano 318 numerių paaiškinimas. Vilnius, Vilniaus apskrities archyvas (toliau VAA), f. 1019, ap. 11, b

10 nybinio paveldo objektų, tarp jų ir priklausančių šiame straipsnyje nagrinėjamai grupei. Po Antrojo pasaulinio karo atliktų architektūrinių, istorinių, archeologinių ir kitų tyrimų metu gerokai papildytos žinios apie šios rūšies objektų raidą, tačiau dar daug duomenų nėra nuosekliai susisteminti, paskelbti. Daugybė faktų yra įvairiuose archyvuose esančiose šių objektų tyrimų ataskaitose. Rašant šį straipsnį analizuota senoji ikonografinė medžiaga, įgyvendinant užsibrėžtą tikslą pasitelkta tyrėjų žodinė informacija, kiti šaltiniai. O tikslui pasiekti taikytas kompleksinis (daugiašakis) tyrimo metodas. Sakraliniai objektai pateikiami pagal pavadinimus abėcėlės tvarka. Arkikatedra bazilika. Žemutinės pilies teritorijoje, tikriausiai ankstesnės Pranciškonų bažnyčios vietoje, po 1419 m. gaisro pastatoma Vilniaus katedra. Ar buvo pritaikyti gynybai ankstesnieji dab. Arkikatedros bazilikos vietoje stovėję sakraliniai pastatai, tiksliai nėra nustatyta, tai padaryti beveik neįmanoma. Baltarusių tyrinėtojo V. Kušnerevičiaus nuomone, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto statyta Vilniaus katedra galėjo būti XV a. pab. XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje statytų 4 gynybai pritaikytų sakralinių pastatų (bažnyčių, cerkvių) prototipas 5. Tiesioginių įrodymų, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto statytos katedros pastato kampuose buvo keturi aukšti bokštai, nėra Vilniaus arkikatedra patyrė daug rekonstrukcijų. Ti- 4 Kušnerevič A. Baltarusių žemių XIII XVI amžių sakralinė architektūra // Vilniaus dailės akademijos darbai. 2006, t. 26, p V. Kušnerevičiaus žodinė informacija. kėtina, kad dviejų bokštų būta prie vakarinio fasado stačiakampio plano bokštų ar kontraforsų kontūrai matomi vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane. Manoma, kad jie galėjo stovėti dab. pastato tuščioje erdvėje tarp centrinio portiko ir dab. pastato šiaurės vakarinio ir pietvakarinio kampų. Pietvakarinio bokšto požeminė dalis galėjo būti apsemta gruntinio vandens tai vienas veiksnių, nulėmusių jo antžeminės dalies nestabilumą 6. Pietrytinio (laikrodžio) kated ros bokšto liekanos aptiktos po dab. Šv. Kazimiero koplyčia 1931 m. 7 Tikėtina, kad būta ir ketvirtojo bokšto tokio bokšto ar kontraforso liekanos matomos vad. Fiurstenhofo plane. Ž. de Lanua aprašyme minima, kad Vilniaus katedra pastatyta pagal Fromborko katedros Varmėje pavyzdį. Pagal tos katedros modelį architektas N. Kitkauskas yra padaręs tuometinės katedros rekonstrukciją 8. Vytauto statyta Vilniaus katedra tikriausiai galėjo būti pritaikyta ir gynybinėms reikmėms. Bokštai Europoje viduramžiais ir naujaisiais laikais statytų bažnyčių pastatuose dažnai naudotas architektūrinis elementas. Bokštuose ir bažnyčių pastatuose dažnai buvo įrengiamos šaudymo angos. Bažnyčios tapdavo savotiškomis Dievo tvirtovėmis. Vis dėlto, manytume, kad dažnai bažnyčių planinėje erdvinėje struktūroje pasireikšdavo ir architektūros formų atkartojimas, mėgdžiojimas. Bažnyčios statytos pagal panašų erdvinį planinį modelį, kurio taiky- 6 Katalynas K., Valužytė J., Zilinskas R. Fiurstenhofo plano legenda. Vilnius, Byla saugoma UAB Archeologijos projektų centras Antiqua archyve (toliau APCAA), p Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 51b paaišk. 8 Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija. Vilnius, 2005, p

11 mo tradicijos išliko iki šiol. Tokio modelio atkartojimo pavyzdys galėjo būti ir Vytauto statyta gotikinė Vilniaus katedra. Basųjų karmelitų vienuolynas ir Šv. Teresės bažnyčia. Šio vienuolyno atsiradimas glaudžiai susijęs su miesto gynybinės sienos statinių komplekso raida. Vienuolynas pradėtas kurti 1627 m. Karmelitams buvo leista padidinti sklypą perstatant dalį gynybinės sienos 9. Viena priežasčių, kodėl basieji karmelitai turėjo praplėsti savo ilgą ir siaurą sklypą griežtos šio vienuolių ordino taisyklės, kuriose buvo iki smulkmenų numatyta, kaip turėjo būti pastatyti vienuolyno pastatai 10. Iš istorinių tyrimų medžiagos žinoma, kad vienuolynas ir bažnyčia nukentėjo 1794 m. Vienuoliai aktyviai dalyvavo kovoje su okupacine Rusijos kariuomene, o kai kurie jų iš Aušros vartų šaudymo angų šaudė į puolančiuosius 11. Bazilijonų vienuolynas ir Švč. Trejybės cerkvė m. Algirdo žmonos Julijonos iniciatyva čia esą buvusi pastatyta cerkvė ir vienuolynas. Šis vienuolynas paminėtas rusėnų metraščiuose 1390 m. įvykių kontekste 12. Ankstyvojo vienuolyno ir cerkvės liekanų tyrimų metu neaptikta m. valdovo Aleksandro Jogailaičio žmona Elena atnaujino cerkvę 13. XVI a. pastatyta 9 Firkovičius R. Kulto pastatai ir jų vietos Vilniaus mieste. Katalikų bažnyčių ir vienuolynų istorijos apybraižos (XIII XX a.). Istoriniai tyrimai. T. 3. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4765, p. 7, Architekto R. Zilinsko žodinė informacija. 11 Firkovičius R. Kulto pastatai..., Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4765, p Dambrauskaitė T. Respublikinės reikšmės kultūros paminklas buv. Bazilijonų vyrų vienuolynas Vilniuje, Gorkio 73. Istoriniai tyrimai. Istorinė apybraiža. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 5204, p Samukienė A. Buv. vienuolyno pastatų ansamblis Vilniuje, Gorkio gt. Nr. 73. Paruošiamieji darbai. Vilnius, VAA, f. 1, ap. 11, byla 5208, p. 18. iki šiol išlikusi cerkvė ir varpinė. Statybos iniciatoriumi laikomas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Jis 1514 m. gavo karaliaus leidimą statyti mūrinį cerkvės pastatą 14. Cerkvės pastatas ne kartą rekonstruotas. XVI a. cerkvė buvo artimo kvadratui plano su trimis pusiau apskritomis apsidėmis cerkvės rytinėje dalyje ir abipus jų išsikišusiais apskritais bokšteliais. Bokšteliuose esančios angos orientuotos rytų kryptimi į dab. Aušros Vartų g. pusę. Pirmojo cerkvės statybos etapo bokšteliai galėjo būti aukštesni, labiau pritaikytų gynybai formų t. y. tokie, kokie yra dab. Baltarusijos ir Lenkijos teritorijose išlikusių gynybai pritaikytų sakralinių pastatų kampuose. Savo planine tūrine struktūra Švč. Trejybės cerkvė artima gynybai pritaikytai gotikinei Synkovičų cerkvei (dab. Baltarusijoje). Architektūrinių tyrimų metu nustatyta, kad pirminis cerkvės pastato vakarų fasadas neišliko po 1760 m. gaisro jo siena išgriauta, pastatas pailgintas vakarų kryptimi. Ar Vilniaus Švč. Trejybės cerkvė buvo gynybinio pobūdžio, tyrinėtojai nesutaria 15. Greta cerkvės pirminio fasado ir pietinės sienos sankirtos atlikti archeologiniai tyrimai. Pietinėje tirto ploto dalyje atkastas mūras iš riedulių ir gotikinių proporcijų plytų, mūre yra ir čerpių. Mūras ~1,5 m išsikišęs į tirtą vietą. Jis rištas tokiu pat skiediniu, kaip ir pirmojo etapo cerkvės mūras. Išlikusio mūro aukštis ~1,6 m, jis statytas ant smėlio įžemio. Antras panašaus mūro fragmentas išlikęs tirtos vietos šiaurės rytiniame kampe. Mūro technika panaši į anksčiau aprašytojo mūryta 14 Jankevičienė A. Dviejų stilių sintezė XVI a. Vilniaus cerkvių architektūroje // Vilniaus dailės akademijos darbai. T. 26. Vilnius, 2002, p Op. cit., p

12 iš stambių riedulių ir gelsvų bei raudonų plytų. Šis mūras įkastas į smėlį ~0,5 m giliau už pirmiau aprašytąjį. Abu šie mūro fragmentai yra išlikę 1 1,2 m atstumu nuo cerkvės pamatų, toliau mūras nugriautas. Fiksuotas nedidelis abiejų mūro fragmentų išlinkimas vienas į antro pusę. Tokį jų santykį paryškina ir pusiau apskrita perkasa, kuri tarsi sujungia abu mūro fragmentus. Tikėtina, kad pirmame cerkvės pastato raidos etape prie jo vakarinio fasado buvo išmūryti apskriti bokšteliai. Ši prielaida grindžiama ir mūre panaudotų plytų mat menų analize 16. Autoriaus nuomone, abipus vakarinio fasado bokšteliai dėl kažkokių priežasčių nebuvo baigti statyti. XVII a. bažnyčios atvaizduose iš T. Makovskio graviūrų jų nematome 17. Atkreiptinas dėmesys į vienuolyno teritorijoje esančią varpinę m. T. Makovskio graviūroje matome, kad šis statinys yra buvęs trijų tarpsnių, apatinėje dalyje keturkampis, o viršutinėje aštuoniakampis. Varpinės mūre vaizduojamos nedidelės (šaudymui pritaikytos?) angos, tokias angas matome graviūroje pavaizduotas sienos, esančios priešais gotikinį cerkvės fasadą, mūre. Tai siena, skyrusi Bazilijonų moterų ir vyrų vienuolynus. Jos apatinė dalis išlikusi iki šiol. Istoriniuose šaltiniuose išlikę duomenų, kad ji buvo rekonstruota XVIII a., pastatyti kontraforsai 18. Varpinės pastatas artimo kvadratui (9,8 9,5 m) plano, statinio sienos iki 2,2 m storio 19. Geologi- 16 Stankevičius G. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų Vilniuje, Aušros vartų gatvėje Nr. 7b, Šv. Trejybės unitų bažnyčios teritorijoje, ataskaita. Vilnius, Lietuvos istorijos instituto rankraštynas (toliau LIIR), f. 1, b. 2024, p. 4 5, Jankevičienė A. Dviejų stilių..., p. 172, pav Dambrauskaitė T. Respublikinės reikšmės..., p Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1. Vilnius, 1988, p nių tyrimų metu nustatyta, kad varpinės pamatai nuo dabartinio žemės paviršiaus įgilinti iki 3,65 m, jie mūryti iš riedulių ir plytų 20. Stambių riedulių įmūryta cokoliniame aukšte. Architektūrinių tyrimų metu nepavyko aptikti pirminio įėjimo į šį aukštą manoma, kad įėjimas į bokštą buvo antrame aukšte, o pats bokštas buvęs gynybinės paskirties 21. Tyrimais taip pat nustatyta, kad varpinė ir cerkvė pastatytos vienu metu. Varpinės antrajame ir trečiajame aukšte išliko buvusios arkinės angos 22. P. Smuglevičiaus 1785 m. nutapytoje Vilniaus pietinės dalies panoramoje 23 greta Švč. Trejybės cerkvės matomi du keturkampiai bokštai. Antrojo bokšto liekanų natūros tyrimų metu aptikti nepavyko, užuominų apie jį nėra ir iki šiol tirtuose istoriniuose šaltiniuose. Manoma, kad vienuolyno pastatai statyti kartu su bažnyčia ir varpine, tačiau XVI a. datuotinų vienuolyno pastatų liekanų išlikę nedaug. Archeologinių ir architektūrinių tyrimų metu nustatyta, kad XVI a. datuotinas gotikinis mūrinis pastatas yra buvęs vienuolyno pietvakarinės dalies vietoje 24. Vakarinis korpusas rekonstruotas XVIII a. antrojoje pusėje, tuo metu perstatytas ir pie tinis korpusas 25. Benediktinių vienuolynas ir Šv. Kotrynos bažnyčia. Į 1618 m. įsteigto 26 vie- 20 Rusteika B. Buv. vienuolyno pastatų ansamblis Vilniuje, Gorkio 73. Paruošiamieji darbai. Inžinerinė geologija. Vilnius, VAA, f. 2, b Jankevičienė A. Dviejų stilių..., p Samukienė A. Buv. vienuolyno pastatų Drėma V. Dingęs Vilnius. Vilnius, 1991, p. 61, pav Poška T. Archeologiniai tyrinėjimai Aušros vartų g. 7 Arklių g. 18 (buv. Bazilijonų vienuolyno teritorijoje). Ataskaita. Vilnius, APCAA, p Katalynas K., Valužytė J., Zilinskas R. Fiurstenhofo..., p Lietuvos TSR istorijos..., p

13 nuolyno struktūrą įėjo įtvirtinta posesija dab. Šv. Ignoto g. 5 bei kiti šioje Vilniaus vietoje buvę sklypai su gotikiniais ir renesansiniais pastatais, priklausę kilmingiems ir aukštas pareigas turėjusiems vilniečiams 27. Iš istorinių šaltinių tyrimų žinoma, kad greta dab. Benediktinių g. esantis pastatas, buvęs vienuolyno amatininkų ir samdinių namas su dirbtuvėmis, kitomis ūkio patalpomis, arklidėmis, bravoru, atstatytas šioje vietoje po 1737 m. gaisro XVIII a. pirmojoje pusėje (po 1741 m.) ankstesnio korpuso vietoje 28. Šis korpusas tarsi dubliavo Vilniaus miesto gynybinę sieną. Pastato gatvės fasado viršutinėje dalyje tyrimų metu XVIII a. mūre aptikta į šaudymo angas panašių angų, tačiau vargu ar pats pastatas buvo pritaikytas gynybai. Tai veikiau buvo padidinto saugumo pastatas. Duomenų apie tai, ar gynybai buvo pritaikyta pirmoji m. statyta mūrinė Šv. Kotrynos bažnyčia, nėra, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad 1641 m., prieš Maskvos karą, buvo atlikta bažnyčios pastato rekonstrukcija 29. Jos metu pakeistas pastato orientavimas pasaulio šalių atžvilgiu, jis praplėstas pietų kryptimi. Galbūt tada vykdytų projektavimo ir statybos darbų metu atsižvelgta į erdvės, buvusios tarp dab. bažnyčios pastato ir miesto gynybinės sienos Vilniaus vartų, apsaugą? Bernardinių vienuolynas ir Šv. Mykolo bažnyčia. Šis vienuolynas įkurtas vietoje, kuri nuo seno buvo įtvirtinta. Čia aptiktos XVI a. pr. datuotų įtvirtinimų me- 27 Purlys E. Vilniaus senamiesčio 27-ojo kvartalo šiaurinės dalies užstatymo raida (XV a. pradžia 1618 m.) // Architektūros paminklai. T. 9. Vilnius, 1984, p Lietuvos TSR istorijos..., p Op. cit., p dinių konstrukcijų liekanos 30, vienuolyno valdos šliejosi prie Vilniaus miesto gynybinės sienos. Vienuolynui atiteko XVI a. viduryje pastatytas, gynybai pritaikytas Valavičių rezidencijos pastatas 31. Manoma, kad LDK kanclerio Leono Sapiegos funduoto Vilniaus bernardinių vienuolyno statinių ansamblis pradėtas kurti pačioje XVI a. pab. 32 Dėl kažkokių priežasčių kai kurie vienuolyne tuo metu tikrai buvę pastatai (pvz., vienuolyno korpusai, sudarę vidinį kiemą) nėra pažymėti vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane. Tikėtina, kad tai susiję su griežtomis vienuolyno vidaus gyvenimo taisyklėmis į moterų vienuolyno teritoriją nebuvo įleidžiami vyrai 33. Atkreiptinas dėmesys į du vad. Fiurstenhofo plane vienuolyno teritorijoje pavaizduotus pastatus. Tai sklypo rytinėje dalyje buvęs pietryčių šiaurės vakarų kryptimi orientuotas ilgas stačiakampio formos pastatas su apsidės formos kyšuliu pietrytinėje dalyje ir Šv. Mykolo bažnyčia. Pirmasis, netoli stačiatikių metropolito rezidencijos buvęs pastatas su apsidės formos kyšuliu orientavimo būdu (tikėtina priešo puolimo kryptimi) artimas pastatams buv. Užupio bernardinių vienuolyno ir Užupio augustijonų vienuolyno teritorijose (žr. tekste toliau). Pastato liekanos tikriausiai nugriautos 1870 m. tiesiant dab. Maironio g. Kitas vienuolyne buvęs gynybai pritaikytas pastatas Šv. Mykolo bažnyčia. Ji statyta m. archeologinių tyrimų duomenys. 31 Zilinskas R. XVI IX a. resp. reikšmės arch. paminklas buv. bernardinių vienuolynas Vilniuje Maironio 11 / Švietimo 13. I eilės architektūriniai tyrimai. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 6440, p Lietuvos TSR istorijos..., p Kasperavičienė A. Buvusio Vilniaus bernardinių vienuolyno dalies (Tiesos g-vė Nr. 11, Švietimo g-vė Nr. 13) prie Šv. Mykolo bažnyčios istoriniai tyrimai. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 6439, p

14 m. 34 Dabar prie vakarinio bažnyčios fasado yra išlikę du apačioje cilindro formos, aukščiau aštuoniakampiai bokštai. Bokštuose yra įstrižos, į vidų platėjančios angos, išorėje orientuotos link įėjimo į bažnyčios pastatą. Nors angos vidinėje pusėje neturi nišų, ko gero, galėjo būti pritaikomos šaudyti parakiniu ginklu. Anksčiau bažnyčios pastatas turėjo keturis bokštus, vieno bokšto liekanos aptiktos šiaurės rytiniame bažnyčios kampe, ketvirtas bokštelis sugriautas 35. Neišlikę bokšteliai tikriausiai buvo apgriauti Maskvos karo metu, o po karo nebeatstatyti. Tai, kad rytinėje bažnyčios pastato dalyje buvę bokšteliai neišliko, netiesiogiai liudija, kad jie galėjo būti panaudoti gynybai 1655 m. Bernardinų vienuolynas, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio (Bernardinų), Šv. Onos bažnyčios. Bernardinų vienuolynas Vilniuje įsteigtas 1469 m. Vienuolyną fundavo karalius Kazimieras Jogailaitis. Jis fundacine privilegija užrašė bernardinams žemės sklypus Vilnios vagos apjuostoje teritorijoje, kur tuo metu buvo įvairių pareigūnų ir kilmingų žmonių sklypai. Manoma, kad sujungti į vientisą teritoriją sklypai sudarė būsimą vienuolyno posesiją 36. Nėra tiksliai nustatyta, kur stovėjo pirmoji Bernardinų bažnyčia. Apie 1475 m. bažnyčios ir vienuolyno pastatai sudegė. Nauja mūrinė bažnyčia statyta už valdovo Aleksandro Jogailaičio suteiktas lėšas. Manoma, kad ji buvo 34 Lietuvos TSR istorijos..., p Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 164 paaišk. 36 Firkovičius R. Kulto pastatai ir jų vietos Vilniaus mieste. Katalikų bažnyčių ir vienuolynų istorijos apybraižos (XIII XX a.). Istoriniai tyrimai. T. 4. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b statoma senosios bažnyčios vietoje. Šio etapo mūro fragmentų išlikę dab. Bernardinų bažnyčios struktūroje 37, ji stovėjo toje pat vietoje kur ir dabartinė. Ar pirmoji mūrinė bažnyčia turėjo gynybinių elementų, nėra žinoma. Autoriaus nuomone, Bernardinų bažnyčia buvo statoma XIV a. pab. XVI a. pr. gynybinės linijos vietoje jos orientavimas pasaulio šalių atžvilgiu atkartoja rekonstruojamos ankstyvos gynybinės linijos kryptį. Dėl mūro deformacijų pagrindinį baigiamos statyti mūrinės bažnyčios tūrį teko nugriauti m. Bernardinų bažnyčia atstatyta tokios pat planinės tūrinės struktūros ant sutvirtintų senosios (mūrinės) bažnyčios pamatų, panaudojant gerai išlikusius rytinės dalies elementus. Manoma, kad vienas jos statybos vadovų M. Enkingeris, kuris, veikiausiai, vadovavo ir Vilniaus miesto gynybinės sienos statybai. Prie senosios presbiterijos prijungta nauja navų dalis su pietrytiniu bokštu ir dviem vakariniais bokšteliais 38. Šiauriniame bažnyčios fasade, ~160 cm storio sienos viršutinėje dalyje yra 19 ~190 cm žingsniu išdėstytų angų. Išorėje angos ~20 cm pločio, ~65 66 cm aukščio. Vidinėje sienos dalyje išmūrytos erdvios nišos su arkos formos sąramomis. Nišų aukštis iki 150 cm, plotis ~80 cm, į sieną jos įgilintos cm. Į šaulių taką (?) greta šiaurinėje bažnyčios sienoje esančios šaudymo angų eilės buvo patenkama per bažnyčios kampuose esančiuose bokšteliuose įrengtus laiptus 39. Manoma, kad šios angos galėjo būti skirtos pastogei vėdinti 40, tačiau, 37 Jankevičienė A. Vilniaus Bernardinų..., p Op. cit., p Skardžiuvienė R., Laucius G. Vilniaus Bernardinų bažnyčios architektūros raida // Architektūros paminklai. T. 1. Vilnius, 1970, p Jankevičienė A. Vilniaus Bernardinų..., p. 48,

15 autoriaus nuomone, jos skirtos šaudyti ginti vienuolyno valdos vidinę dalį. Panašiu principu gynybai tikriausiai buvo pritaikyta ir Vilniaus Pranciškonų bažnyčia. Kai kurių tyrėjų nuomone, Bernardinų bažnyčia turėjo keturis bokštus vienas iš jų esą yra išlikęs vienuolyno rūmų kampe 41. V. Zahorskis teigė, kad bažnyčia degė ir buvo apgriauta 1794 m. pasipriešinimo Rusijos armijai metu, vėliau į šiaurės rytinį bokštą trenkęs žaibas jį galutinai sunaikino 42. Po Antrojo pasaulinio karo darytų tyrimų metu ketvirtojo bokšto liekanų aptikti nepavyko. Šaudyti lengvaisiais ginklais tinkamų angų yra ir bažnyčios bokštuose, vėlesnių angų išlikę barokiniame bažnyčios frontone 43. Į kuriamo vienuolyno struktūrą buvo įtrauktas ir anksčiau čia stovėjęs pastatas toje vietoje, kur vėliau įrengta zakristija. Jis stačiakampio plano (~10,5 11,8 m), vienuolyno korpuso tūryje išlikęs iki pirmo aukšto viršaus. Rūsys tikriausiai buvo su mediniu perdengimu, skliautas, dabar dengiantis rūsį, vėlesnis. Šiaurės vakariniame kampe išliko šio etapo rūsio durų anga. Pastatas savo parametrais primena bokštinį namą. R. Valeckas iškėlė hipotezę, kad pastate vienuoliai laikė iš fundatorių gautus pinigus 44. Šis pastatas veikiausiai pastatytas sausoje vietoje greta užpelkėjusio Vilnios slėnio. Tyrimais nustatyta, kad bažnyčios ir vienuolyno oficinos pastatai pastatyti ant drėgno grunto šlyno. Ber- 41 Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 6 paaišk. 42 Skardžiuvienė R., Laucius G. Vilniaus Bernardinų..., p Frontonas trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado (durų, lango) dalis. 44 Valeckas R. Buv. Bernardinų vienuolyno (XVI XIX a. archit. paminklo) archit. tyrimai. Vilnius, Maironio 6. Architektūriniai tyrimai (neiškėlus naudotojų). T. 1. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 6384, p. 15. nardinų vienuolynas ir jo aplinka bent jau nuo XVI a. buvo stipriai įtvirtinti, bernardinų posesija vadinta bernardinų pilimi. Vienuolynas buvo pavaldus pilininkui 45, pilies jurisdikoje. Vienuolynas XVI a. pr. buvo juosiamas Vilniaus miesto gynybinės sienos trasos 46, tačiau nėra aiškus gynybinės sienos ir vienuolyno įtvirtinimų santykis. Būta sienos dalies su bokštais, juosusios vienuolyno teritoriją iš šiaurės ir rytų. XVI a. pab. XVII a. pr. ši miesto gynybinės sienos dalis dėl prastos būklės ar vienuolyno teritorijos gynybos koncepcijos pokyčių nugriauta ir rekonstruota. Ant dab. Bernardinų Malūnų g. trasos XVI a. pastatytas miesto sienos Bernardinų vartų pastatas. Aplink šią XVI XVIII a. Vilniaus gynybai svarbią vietą būta arba iki šiol išlikę ir daugiau gynybai pritaikytų statinių. Prof. M. Morelovskio nuomone, bokštas yra buvęs Bernardinų oficinos (dab. Maironio g. 10) šiaurinėje dalyje 47. Oficinos pastatas statytas XVII a. antroje pusėje, jame tuo metu buvo vienintelis įvažiavimas į vienuolyną iš miesto 48. Tyrimais nustatyta, kad šiaurinėje oficinos dalyje išlikę gotikinio pastato liekanų. Tikėtina, kad to paties pastato mūro liekanų aptikta ir greta šiaurės vakarinio pastato kampo. Pastatas nuo miesto gynybinės sienos trasos nutolęs ~8 m, jo mūrai apardyti statant oficiną 49. Dar vieno statinio vakarinio kampo frag- 45 Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 6 paaišk. 46 Girlevičius L. Vilniaus miesto fortifikacija XVI a. pradžioje // Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha (mokslinių straipsnių rinkinys). Vilnius, 2007, p Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 174 paaišk. 48 Jankevičienė A. Vilniaus Bernardinų..., p Žukovskis R. Archeologiniai tyrimai Maironio g. 10, Vilniuje, 2004 metais. Ataskaita. Vilnius, LIIR, f. 1, b. 4441, p ,

16 mentas aptiktas į rytus nuo spėjamo miesto gynybinės sienos bokšto 50 liekanų. Pamatas, kaip ir greta buvęs keturkampio plano bokštas, orientuotas pietryčių šiaurės vakarų kryptimi. Rieduliai ir įvairios plytos (gotikinės ir barokines primenančios su braukomis) jame rištos moliu 51. Kam priklausė šie pamatai, nėra aišku. Galbūt tai yra ketvirtame miesto gynybinės sienos etape 52 pastatyto medinio gynybinio bokšto liekanos, nors neatmestina hipotezė, kad čia aptiktos ankstyvojo Karališkojo malūno pastato liekanos. M. Morelovskio nuomone, gynybai buvo pritaikyta pietvakarinė buv. Bernardinų vienuolyno teritorijos dalis greta dab. Bernardinų g. Greta vienuolyno gynybinės sienos, prie pastato Bernardinų g. 10 pietrytinio kampo būta bokšto 53. Šio aštuoniakampio (?) bokšto liekanų aptikta architektūrinių tyrimų metu, mūras renesansinis ir (ar) barokinis 54. Barokinio mūro liekanų priešais dab. pastato Bernardinų g. 10 pietrytinį kampą aptinkama žemės kasimo darbų metu. M. Morelovskio manymu, gynybai buvo pritaikytas ir bokštas apytikrėje vėlesnės Kristaus laiptų koplyčios vietoje 55. Netoliese XVII a. pr. pastatyta gynybai pritaikyta Šv. Mykolo bažnyčia. Į pietus pietvakarius nuo Bernardinų bažnyčios esantys mūriniai ir kiti pastatai XVI XVIII a., M. Morelovskio nuomone, formavo miesto mūšiams pritaikytą kori- dorių spąstus priešui, prasiveržusiam pro Bernardinų vartus. Ar būta mūro sienos, juosusios vienuolyno teritoriją iš šiaurės vakarų, nėra tiksliai nustatyta. Vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane aiškios vienuolyno teritoriją juosiančios ribos iš šios pusės nebematome m. vienuolyno teritorijos plane šios vienuolyno ribos konfigūracija veikiau primena bastioninių įtvirtinimų planinę struktūrą. Vakarinę šiaurės vakarinę vienuolyno teritorijos liniją lokalizuotume nuo spėjamai buvusių bokštų, XVII XVIII a. įtrauktų į dab. pastatų Bernardinų g. 8 ir 10 struktūrą, iki tikėtinai buvusio bokšto apytikrėje dab. pastato B. Radvilaitės g. 7 šiaurės rytinio kampo vietoje. Tokią vienuolyno šiaurės vakarinės dalies ribą pagrįstume archeologinių tyrinėjimų metu fiksuotais faktais. Tai rekonstruojamoje linijoje aptiktos mūrinių pastatų liekanos. Ankstyviausio mūro liekanų aptikta sklype dab. Šiltadaržio g. 6 gotikinių, vėlesnieji pastatai XVII a. antrosios pusės XVIII a. 56 XVII a. pab. XVIII a. ir XVIII XIX a. datuotų pamatų liekanų aptikta tyrimų sklype dab. Šiltadaržio g. 4 metu 57. Sklype dab. Šiltadaržio g. 6 fiksuoti tikrai buvę gamybiniai 58 ar tik spėjamai gamybinės paskirties statiniai autoriaus nuomone, jie buvo už vienuolyno sklypo ribų. Nors ištisinės mūrinės vienuolyno tvoros liekanų neaptikta ar 50 Galbūt jį taip pat reikėtų priskirti bernardinų piliai. 51 Žukovskis R. Archeologiniai tyrimai Maironio g , p Pagal Ž. Simanavičiaus miesto gynybinės sienos raidos periodizaciją. 53 Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 180 paaišk. 54 Architekto R. Valecko žodinė informacija. 55 Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 179 paaišk. 56 Girlevičius L. Šiltadaržio g. 6, Vilniuje, 2005 m. atliktų archeologinių žvalgymų ataskaita. Vilnius, LIIR, f. 1, b. 4464, p Steponaitis V. Žvalgomieji tyrinėjimai Vilniuje, Subačiaus g. 10 ir Šiltadaržio g. 4 // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje (toliau ATL) 2003 metais. Vilnius, 2005, p ; Butėnas E. Tyrinėjimai Šiltadaržio g. 4 // ATL 2004 metais. Vilnius, 2006, p Luchtanienė D. Tyrinėjimai Šiltadaržio g. 6 // ATL 2005 metais. Vilnius, 2006, p

17 neidentifikuota, spėtume, kad jos liekanos pirmiau minėtas gotikinis mūras. Vėlesnio užstatymo ribos veikiausiai bent iš dalies atkartojo ankstesnes sklypo ribas. Autoriaus nuomone, 1579 m. pradėjus atstatyti vienuolyną ir bažnyčią, šios rekonstrukcijos metu rytinėje, šiaurinėje ir vakarinėje (?) vienuolyno teritorijos dalyse buvo įrengti ankstyvieji bastioniniai įtvirtinimai, kuriuose būta ir mūrinių konstrukcijų. Iš to, kad vienuolynas nukentėjo didžiausių (1655 ir 1794 m.) karinių susirėmimų Vilniuje metu, spręstume, kad jis buvo naudojamas gynybai. Bernardinų bažnyčia bene vienintelė Vilniaus bažnyčia, išlaikiusi ryškius gynybinius elementus. Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje būta ir daugiau inkasteliuotų bernardinų bažnyčių miestų pakraščiuose 59. Gynybai buvo pritaikytas bernardinų vienuolynas Lvove, tuometinio miesto pakraštyje 60. Kol nėra nustatyta spėjamai buvusi miesto gynybinės sienos jungtis su pilių gynybine sistema, galime teigti, kad svarbiausias vaidmuo XVI XVIII a. rytinės miesto dalies ir pilių teritorijos prieigų gynybai buvo skirtas Bernardinų vienuolynui piliai. Greta stovėjusi Šv. Onos bažnyčia nebuvo pritaikyta gynybai. Atkreiptinas dėmesys į XV a. pab. XVI a. pr. statytos Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčių išilginių ašių neatitikimą Šv. Onos bažnyčia, palyginti su Bernardinų, ~20 pasukta į šiaurę 61. Manome, kad Šv. Onos bažnyčia, kuri aprašoma Jogailos ir Vytauto įgaliotinių atsakyme dėl sienų nustatymo, minint 1390 m. 59 Jankevičienė A. Vilniaus Bernardinų..., p Budownictwo wojskowe Tom I. Warszawa, , fig Jankevičienė A. Vilniaus Bernardinų..., p įvykius 62, stovėjo dab. bažnyčios pastato vietoje. Dėl tikslesnio Šv. Onos bažnyčios mūrinio pastato datavimo nėra bendros nuomonės, tikėtina, kad jis pastatytas XV a. 63 Dominikonų vienuolynas ir Šv. Dvasios bažnyčia. Nėra aišku, kada dabartinėje vietoje pastatytas pirmas bažnyčios pastatas, koks jis buvo medinis ar mūrinis? J. Valužytės nuomone, pirmoji nedidelė medinė bažnyčia Šv. Dvasios bažnyčios vietoje pastatyta 1321 m. Pirmoji mūrinė bažnyčia čia galėjusi būti pastatyta po Jogailos krikšto 64. R. Firkovičius teigė, kad pirmąją bažnyčią dominikonams 1321 m. pastatė Gediminas, tačiau autorius šios bažnyčios nelokalizavo. Remdamasis dominikonų tradicija istorikas teigia, kad mūrinę parapinę bažnyčią pastatė Jogaila, jis esą suteikęs fundaciją klebonijai ir 1418 m. Vytautas suteikė bažnyčiai fundaciją ir atlaidų privilegiją. Manoma, kad 1408 m. fundacija galėjo būti ne pirminė, bet papildoma arba tiesiog atnaujinamoji 65. Kad mūrinė Šv. Dvasios bažnyčia šioje vietoje pastatyta 1408 m., remdamosi tyrimų medžiaga, teigia A. Jankevičienė ir A. Samukienė. Nustatyta, kad bažnyčia buvo atitraukta nuo dab. Dominikonų g. ~5 m ir ilguoju, pietiniu, fasadu atgręžta į ją. Pagrindinis fasadas orientuotas į vaka- 62 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius, 2006, p Jankevičienė A. Vilniaus Bernardinų..., p Valužytė J. Šventosios dvasios (dominikonų) bažnyčia Vilniuje (Dominikonų g. 8). Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 5643, p Firkovičius R. Kulto pastatai ir jų vietos Vilniaus mieste. Katalikų bažnyčių ir vienuolynų istorijos apybraižos (XIII XX a.). Tomas 2. Istoriniai tyrimai. Vilnius, VAA, f ap. 11, b. 4483, p

18 rus 66. Ar pirmoji mūrinė Šv. Dvasios bažnyčia buvo pritaikyta gynybai, nėra aišku. Bažnyčios rekonstrukcija vyko 1441 m., iš esmės bažnyčia perstatyta po 1501 m., kai valdovo Aleksandro Jogailaičio valia atiteko dominikonams. Po 1501 m. pastatyta ir pagrindinė vienuolyno dalis, juosusi kluatrą 67, panaudojant anksčiau čia stovėjusius mūrinius pastatus. Vienuolyno teritoriją, kaip ir įtvirtintas valdas greta dab. Šv. Ignoto g., supo gynybinė siena išliko sienos fragmentų su nišomis. Vienuolyno ribos gerai matomos vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane. Tikėtina, kad jau XVI a. vienuolynui priklausė ir siauras, netaisyklingos formos sklypas palei dab. Šv. Ignoto g. trasą iki pat Kęsgailoms, vėliau Benediktinių vienuolynui priklausiusios įtvirtintos valdos dab. Šv. Ignoto g. 5. Atkreiptinas dėmesys į Dominikonų vienuolyno architektūrinių tyrimų metu identifikuoto keturkampio bokšto pavidalo statinį su šaudyti pritaikytomis angomis, esantį pietvakarinėje dab. Šv. Ignoto ir Totorių g. sankirtos dalyje 68. Šiaurės rytiniame, į dab. Šv. Ignoto g. nukreiptame šio statinio fasade aptiktos dvi šaudymui pritaikomos angos. Jos 37,5 40 cm pločio ir ~55 cm aukščio, platėjančios į pastato vidų. Tyrimais nustatyta, kad angos išmūrytos XVI a. pr. 69, tikėtina, jog vienuolyno teritoriją nuo dab. Šv. Ignoto g. skyrusios sienos dalimi tapęs 66 Jankevičienė A., Samukienė A. Gotikos reliktai Vilniaus Dominikonų architektūros ansamblyje // Vilniaus dailės akademijos darbai. Nr. 26. Vilnius, 2002, p Kluatras vidinis vienuolyno kiemas su galerija. 68 Jankevičienė A., Samukienė A. Gotikos reliktai..., p Jarmalavičienė R. Buv. Domininkonų vienuolyno Vilniuje, Garelio g. 6, Giedrio g. 11 architektūriniai tyrimai. II a. zondažai ir mūro kortelės. Tomas IV. Vilnius, VAA, f. 2, b , p. 60. bokštas pastatytas tuo pačiu metu. Siena atliko ne tik sklypo ribojimo, bet ir gynybinę funkciją. Kitas, spėjamai gynybai pritaikytas bokštas, stovėjęs prie Šv. Dvasios bažnyčios varpinė. Manyta, kad ji stovėjo ant dab. Dominikonų g. važiuojamosios dalies, prie bažnyčios vakarų fasado kampo. Bokštas esą turėjęs gynybinę paskirtį jo apatinėje dalyje buvę vartai, kuriais buvo galima varžyti judėjimą dab. Dominikonų g. ir sukliudyti priešui patekti į neužimtą miesto dalį m. T. Makovskio panoramoje bokštas apatinėje dalyje vaizduojamas kvadratinio plano, aukščiau aštuoniakampis. Tikėtina, kad dalis bokšto atvaizde matomų nedidelių angų galėjo būti pritaikytos šaudyti lengvaisiais šaunamaisiais ginklais. Spėjama vartų anga tikriausiai yra vieno iš panoramoje pavaizduotų pastatų kaminas. Bokštas turbūt yra stovėjęs tarp bažnyčios pastato ir gatvės 71. Manoma, kad varpinės bokštas nugriautas tarp 1655 ir 1689 m. 72 Autoriaus turimais duomenimis, po Antrojo pasaulinio karo šio statinio liekanų nebuvo aptikta, jo datavimas nėra aiškus (XV XVI a.?). Ar Dominikonų vienuolyne buvę gynybinio pobūdžio statiniai buvo tiesiogiai panaudoti gynybai, nėra žinoma ir 1655 m. vienuolynas ir bažnyčia degė, m. bažnyčia rekonstruota 73. Dominikonų vienuolynas ir Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. Vieta, kur XVII XVIII a. pastatyta bažnyčia, nuo 70 Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 103 paaišk. 71 Jankevičienė A., Samukienė A. Gotikos reliktai..., p Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 103 paaišk. 73 Lietuvos TSR istorijos..., p. 140,

19 seno buvo svarbi strateginiu požiūriu. Tikėtina, kad ji buvo įtvirtinta jau XIV a. pab. Manoma, kad medinė bažnyčia šioje vietoje pastatyta 1624 m., 1655 m. ji sudegė m. pastatyta nedidelė medinė bažnyčia, o 1690 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia 74. Vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane pavaizduotas bažnyčios pastatas masyvia apside orientuotas tikėtina priešo puolimo kryptimi į kelių sankirtą, buvusią į vakarus nuo šios bažnyčios. Galbūt tai atspindi ir ankstesnio medinio (?) bažnyčios pastato orientavimą. Nuo bažnyčios pastato į šiaurę esančio buv. vienuolyno korpuso (klebonijos) rūsyje surasta XVII a. pr. (?) mūro. Trys renesansinės sienos eina per visą rūsio ilgį iki bažnyčios pastato. Išlikęs koridorius, iš kurio galima patekti į sandėlių (?) zoną. Manoma, kad rūsio perdanga buvo medinė. Išliko renesansinė arkinė anga rytinėje sienoje greičiausiai įėjimas į rūsį 75. Šio pastato pirminė paskirtis nėra aiški. Bažnyčia pažymėta 1648 m. F. Getkanto sudarytame Vilniaus vakarinės dalies plane. Tikėtina, kad projektuojant bastioninius įtvirtinimus bažnyčia buvo numatyta kaip vienas orientyrų, iki kurios turi tęstis suprojektuota vakarinė bastioninių įtvirtinimų atšaka, o gal tokie įtvirtinimai ir įrengti. Panašių į bastioninius įtvirtinimus įrenginių liekanų aptikta prie dab. A. Goštauto g m. 76, tačiau tai gali būti XIV a. pab. XV a. pr. įtvir- 74 Lietuvos TSR istorijos..., p Širvinskienė D. Šv. Jokūbo-Pilypo bažnyčios vienuolynas Vilniuje, Vasario 16 gt. Nr. 10. Vienuolyno (klebonijos) architektūriniai tyrimai (I-ma eilė). Vilnius, VAA, f. 2, b , p Lasavickas S., Legaitė R. Šiluminės trasos Vilniuje, Pionierių gtv., architektūrinių-archeologinių tyrimų aprašymas. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 36, p. 12. tinimų liekanos. M. Morelovskis, rėmęsis E. Lopacinskiu, teigė, kad prie bažnyčios buvo XVIII a. pab. nugriautas bokštas 77. Koks buvo tas bokštas tyrimais nenustatyta. Masyvus kryžiaus pavidalo statinys netoliese matomas vad. Fiurstenhofo plane. Jis pavaizduotas šiaurės rytiniame dab. Lukiškių a. kampe. XIX a. planuose, fotonuotraukose šioje vietoje taip pat matome kažkokių sudėtingo plano pastatų tikėtina, kad juos statant buvo pasinaudota anksčiau buvusio pastato pamatais. Neaiškus šio statinio ir vėlesnių (?) bažnyčios bei vienuolyno pastatų santykis. Žinoma, kad bažnyčia buvo apgriauta per T. Kosciuškos vadovaujamą 1794 m. sukilimą 78. Vykstant ginkluotiems susirėmimas tarp miesto gynėjų ir Rusijos okupacinės kariuomenės minimas bokštas tikriausiai buvo stipriai apgriautas, o vėliau visiškai sunaikintas. Jėzuitų vienuolynas ir Šv. Rapolo bažnyčia. Vienuolynas įkurtas XVII a. pab. XVIII a. pirmojoje pusėje 79. Atkreiptinas dėmesys į bažnyčios ir vienuolyno pastatų padėtį bendroje to meto Vilniaus planinėje struktūroje. Jie pastatyti aukštumoje, greta strategiškai svarbių kelių sankirtos, dab. Žaliojo tilto prieigose. Netoliese, į rytus nuo vienuolyno, buvo spėjamai gynybinę reikšmę turėjusi kalvelė dab. Kalvarijų g. pradžioje, XVII XVIII a. redutas, į vakarus nuo vienuolyno XVIII a. pr. Švedijos armijos bastioniniai įtvirtinimai. 77 Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 18 paaišk. 78 Lietuvos TSR istorijos..., p Firkovičius R. Kulto pastatai..., Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4765, p

20 Jėzuitų naujokynas ir Šv. Ignoto bažnyčia. Ansamblis pradėtas statyti XVII a. pr. 80 Formuojant naujokyną į jo teritoriją pateko ir įtvirtinta valda (kelios valdos?) dab. Šv. Ignoto g. 6 / Totorių g. 25. Vienuolyno teritorijoje, šiaurės vakarinėje jo dalyje, atsidūrė bokštinis namas (ar jo liekanos) dab. Šv. Ignoto g. 4/3 81, tyrimų metu greta Šv. Ignoto bažnyčios aptiktas gynybinis griovys 82. Naujokyno teritorijos šiaurinė dalis pradiniame vienuolyno gyvavimo etape šliejosi prie Vilniaus miesto gynybinės sienos ir Totorių vartų statinio. XVII a. viduryje, nugriovus gynybinės sienos atkarpą, pastatytas šiaurės vakarinis naujokyno korpusas. Dalis pastato buvo su erdviomis, skliautais dengtomis pirmojo aukšto patalpomis 83. Tikėtina, kad šiaurės vakarinė šio pastato siena buvo pritaikyta gynybai. Pirminės langų angos buvo gana aukštai nuo išorinio žemės paviršiaus, pirminiai langeliai maži, mažesni už dabar atkurtuosius 84. Išorinė siena dabartinio žemės paviršiaus lygyje ~1,65 m, pamatinėje dalyje ~2 m storio. Apatinėje dalyje siena išmūryta iš gotikinio formato plytų ir stambių riedulių 85. Dab. pastato Benediktinių g. 3 / Totorių g. 25, šiaurės vakarinė siena atliko šios miesto dalies gynybinės sienos 80 Lietuvos TSR istorijos..., p ; Gasparavičienė S. Pastatų Vilniuje, Totorių g. 25 ir Benediktinių g. 1, 3 istorinė apžvalga. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 7157, p Tomoi F. Civilinė-gynybinė architektūra Vilniuje XIV XV a. Magistro darbas. Vilnius, Saugomas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje, p m. archeologinių tyrimų duomenys. 83 Purlys E. Totorių Street 25/3 Vilnius: History and Architekture. Vilnius, 2005, p Architekto E. Purlio žodinė informacija. 85 Tebelškis P. Bočių restorano Vilniuje, Giedrio g. 4/ m. vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius, LIIR, f. 1, b. 836, p. 12, 24, 36. funkciją. Naujokyno teritorijos šiaurės vakarinė dalis XVII a. buvo apjuosta tvora ir nuo dab. Šv. Ignoto g. pusės. Archeologinių tyrimų metu aptikta šios sienos fragmentų. Manoma, kad siena yra turėjusi gynybinę paskirtį 86. Šv. Ignoto bažnyčia pastatyta m. Rytinėje dalyje, abipus presbiterijos pastatas turėjo du stačiakampio plano bokštus 87, kurie nugriauti XIX a. Nėra aišku, ar bokštų angos buvo pritaikytos šaudyti lengvaisiais šaunamaisiais ginklais. Angų nematyti 1785 m. datuojamame bažnyčios bokštelio atvaizde m. datuojamame bažnyčios atvaizde trijų tarpsnių bokšteliuose gausu angų, tačiau dauguma jų nepanašios į tinkamas gynybai, yra gana didelės. Bokštelių viršutinėje dalyje išmūrytas dantytas parapetas 89. XVII XVIII a. gynybinės sienos šaudymo angų formą primenančias sudvejintas angas matome Šv. Ignoto bažnyčios pastato šiaurės rytiniame fasade, pastogės zonoje. Tikėtina, kad tiek šios, tiek, galbūt, dalis bokšteliuose buvusių angų galėjo būti pritaikytos gynybinėms reikmėms. Tai teigiama ir atsižvelgiant į bažnyčios pastato padėtį jis pastatytas aukštumoje, šiaurės rytiniu fasadu orientuotas į miesto gynybinės sienos Totorių vartų vietą. Bokšteliai neišliko, todėl šie teiginiai yra hipotetinio pobūdžio. XVII a. pab. prie gynybinės sienos ir Totorių vartų statyti vienuolyno pastatai m. vartai remontuoti jėzuitų lėšomis m. jėzuitai gavo oficialų magistrato ir karaliaus Augusto III 86 Kavaliauskas A. Archeologijos tyrimų, atliktų 1999 m. Vilniuje, Šv. Ignoto g. 3/4 ataskaita. Vilnius, LIIR, f. 1, b. 3374, p Lietuvos TSR istorijos..., p Drėma V. Dingęs Vilnius..., p. 144, pav Purlys E. Totorių Street 25/3..., p

21 leidimą ir prie vartų bei miesto sienos pastatė gamybinės ir ūkinės paskirties fligelius. Totorių vartai ir kiti pastatai pamažu tapo šių korpusų dalimi m. inventoriuje aprašomas bokštas pašvęstųjų butas ( izba weiharska, žarg. lenk.; weiher sen. vok. k. pašvęstasis, pašventinimas ), pagal 1802 m. Totorių vartų inventorinį aprašymą laikytinas sudedamąja šių vartų dalimi 90. Jėzuitų vienuolynas (profesų namai) ir Šv. Kazimiero bažnyčia. Jėzuitų profesų namai buvo pats svarbiausias jėzuitų provincijos struktūrinis vienetas juose gyveno jėzuitų provincijolas. Lietuvos jėzuitų provincija įkurta 1608 m. Manoma, kad laikina jėzuitų buveinė šioje vietoje buvo įkurta XVI a. pab. 91 Vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane matome perimetriškai suformuotą vienuolyno pastatų ansamblį, kurio rytinėje dalyje yra du uždari kiemai. Vienuolyno pastatai statyti XVII a. pr., tikriausiai panaudojant anksčiau čia stovėjusių pastatų liekanas M. Morelovskis nurodo buvus gotikinio pastato liekanas vienuolyno šiaurės rytiniame korpuse 92. Apytikrėje šio korpuso vietoje buvo ankstesnės gatvės trasa. Jos liekanų aptikta archeologinių tyrimų metu 93. Nustatyta, kad didžiajame vienuolyno kieme iki pastatant vienuolyną būta gamybinės zonos aptikta metalo lydimo 90 Gasparavičienė S. Pastatų Vilniuje, Totorių g , p. 15, Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 220 paaišk. 92 Op. cit., Nr. 221 paaišk. 93 Daminaitis V. Archeologiniai tyrinėjimai Vilniuje, Šv. Mikalojaus / Augustijonų gatvėse bei žvalgomieji tyrinėjimai Daukanto a. Nr. 1 // ATL 2001 metais. Vilnius, 2002, p krosnis 94. XVII a. pr. pastatyti vienuolyno pastatai jungėsi su Šv. Kazimiero bažnyčia. Vienas pastatų buvo vienaukštis, 3,6 m pločio su trijų aukštų bokštu. Jame buvo pagrindinis įėjimas. Buv. vienuolyno kolegiume (vienuolyno korpusas rytinėje dalyje) yra restauruoti kampiniai erkeriai 95. Plačiau nenagrinėdami vienuolyno raidos, manytume, kad šie požymiai (bokštas, erkeriai tikriausiai su šaudyti pritaikytomis angomis) sąlyginai leidžia įtraukti vienuolyną į pritaikytų gynybai objektų sąrašą. Atkreiptinas dėmesys ir į vienuolyno kaimynystę su XV a. bokštiniu namu 96, vėliau įtvirtintomis valdomis dab. Augustijonų g. 6 ir Rotuše. Karmelitų vienuolynas ir Šv. Jurgio bažnyčia. Kalva, kurioje pastatytas vienuolynas, nuo seno buvo svarbi Vilniaus gynybai į vakarus nuo vad. Šv. Jurgio kalvos buvo lygi, menkai užstatyta vietovė (Lukiškės), į rytus pilių teritorija, Radvilų valdos ir miesto dalis. Bažnyčia ir vienuolynas funduoti 1506 m. Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Mikalojaus Radvilos (Senojo), taip buvo įamžinta LDK kariuomenės pergalė 1506 m. rugpjūčio 5 d. mūšyje su totoriais prie Klecko 97. Manoma, kad bažnyčia iš pat pradžių buvo mūrinė. Po 1749 m. gaisro liko tik jos sienos 98. Kad gotikinė bažnyčia būtų pritaikyta gynybai, duomenų neturime, tačiau tyrimų 94 Daminaitis V metų tyrinėjimai Jėzuitų vienuolyne, Vilniuje // ATL 1996 ir 1997 m. Vilnius, 1998, p Erkeris išsikišusi pusapvalė ar kampuota pastato sienos dalis su langais; kai kada būna per kelis aukštus; dengtas balkonas. 96 Tomoi F. Civilinė-gynybinė architektūra..., p Firkovičius R. Kulto pastatai... Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4483, p Op. cit., p

22 duomenys rodo, kad kalva XVI a. buvo įtvirtinta. Atkreiptinas dėmesys į vienuolyno teritorijoje esantį (varpinės bei vartų) ir į vakarus nuo jos buvusį bokštus, atraminę sieną šiaurės rytinėje šiaurinėje kalvos dalyje. Istoriniuose šaltiniuose (1796 m. inventoriuje) minima, kad Šv. Jurgio kalvoje, prie vienuolyno vartų yra pradėtas ir išvestas dviejų aukštų bokštas 99. Galbūt tai tas pats bokštas (apatinėje dalyje keturkampio plano, aukščiau aštuoniakampis), kurio liekanų dar buvo išlikę buv. Ožeškienės (dab. Vinco Kudirkos) a. valdoje Nr. 7 iki 1937 m. 100 Manytume, kad šis bokštas 1600 m. datuojamoje T. Makovskio graviūroje vaizduojamas priešais Šv. Jurgio bažnyčios pastatą. Čia matomas neaiškus statinio be angų kontūras. Vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane artimo kvadratui plano statinys vaizduojamas vakarinėje vienuolyno teritorijos dalyje. Galbūt bokšte būta įėjimo angos bokštas su įėjimu minimas 1600 m. ir 1840 m. istoriniuose šaltiniuose 101. Įėjimą turi ir iki šiol išlikęs varpinės pastatas. Atkreiptinas dėmesys į Šv. Jurgio bažnyčios varpinėsvartų orientavimą pasaulio šalių atžvilgiu ir šio statinio padėtį buvusios kalvos pašlaitėje. Varpinės planas artimas kvadratui, ~8 9 m dydžio. Nuoseklūs ansamblio tyrimai nebuvo atliekami. Duomenų apie varpinės-vartų statinį galima rasti techninėje dokumentacijoje 102. Laiptinė įrengta 99 Firkovičius R. Kulto pastatai... Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4483, p. 64, Kieniewicz K. Gdzie się podziala baszta? // Słowo. 9 lutego Nr. 39. Wilno, 1938, s Baliulis A. Rūmai Vilniuje, Rašytojų g. Nr. 6 // Kultūros paminklai pagal LTSR Kultūros paminklų sąrašą. Istoriniai tyrimai. T. 1. Tekstinė medžiaga. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 250, p Kunigėlis A., Vaškevičius A. Buvusi Jurgio bažnyčios varpinė. Techninis darbo projektas. Architektūrinė statybinė dalis. Vilnius, VAA, f. 2, b vidinėje bokšto dalyje, o ne sienose kaip gynybai pritaikytų statinių. Vidinė bokšto erdvė ~5 6 m dydžio, sienos ~1,5 m storio. Didelės, arkinėmis sąramomis perdengtos langų nišos veikiausiai įrengtos vėlesnių statinio rekonstrukcijų metu. Geologiniais tyrimais nustatyta, kad vienuolyno rytinio korpuso pamatai įgilinti nevienodai 103 jie veikiausiai statyti ne vienu metu. M. Morelovskio nuomone, bokštai, taip pat ir mūras, remiantis kalvos šlaitą iš šiaurės šiaurės rytų, galėjo atlikti gynybinės sienos funkciją, taigi kalva buvo lyg įtvirtintas fortas, išsikišęs priešais miesto gynybinę sieną Neries link 104. Dab. sienos mūras apmūrytas vėlesniu, pažiūrėti XIX a. datuotinų plytų apvalkalu. Tikėtina, kad gynybai patogioje vietoje įkurtas vienuolynas gynybine prasme išliko svarbus iki Maskvos karo. Beje, įdomus sutapimas (?), kad greta Rūdninkų vartų įkurto Karmelitų vienuolyno pradininkai buvo Šv. Jurgio kalvoje buvusio Karmelitų vienuolyno vienuoliai 105. Karmelitų vienuolynas ir Visų Šventųjų bažnyčia. Vienuolynas įkurtas po 1610 m. Vilniaus gaisro, pradėtas kurti 1619 m. 106 Tikėtina, kad viena vienuolyno įkūrimo šioje vietoje priežasčių sustiprinti miesto gynybinės sienos apsaugą iš vidaus 107. Vienuolynui būdinga tai, kad jis 103 Naikelis A., Viršuta L. Knygų rūmai Vilniuje, Rašytojų g-vė Nr. 4. Inžineriniai geologiniai tyrimai. Vilnius, VAA, f. 2, b , p Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 259 paaišk. 105 Firkovičius R. Kulto pastatai..., Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4765, p Op. cit. 107 Gasparavičienė S. Vilniaus senamiesčio 53-iojo kvartalo Lazdynų Pelėdos gatvė Nr. 3, 5, 7, 9, Pylimo 50, 52, 54 istorinių tyrimų ataskaita. I dalis. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4742, p

23 buvo formuojamas iš anksčiau šioje vietoje stovėjusių pastatų, vėlesniais vienuolyno gyvavimo etapais mūriniai pastatai buvo plečiami. Vienuolyno mūrinių statinių ansamblis galėjo būti panaudotas gynybai net ir neturėdamas gynybiniams statiniams būtinų atributų gynybinių sienų, šaudymo angų ir kt. Pranciškonų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos (Pranciškonų) bažnyčia. Manoma, kad senamiesčio vakarinėje dalyje esantis Pranciškonų vienuolynas jau ankstyvajame egzistavimo etape buvo pritaikytas gynybai 108. Istoriko R. Firkovičiaus nuomone, dab. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir Pranciškonų vienuolynas buvo įsteigti krikščionybės Lietuvoje įvedimo metu (greičiausiai m.) Jogailos ir Vytauto, o Hanulo fundacija buvo suteikta Šv. Mikalojaus bažnyčiai, prijungus ją (ne anksčiau kaip 1388 m.) su visu turtu prie steigiamo Pranciškonų vienuolyno 109. Pranciškonų vienuolynas ir bažnyčia keletą kartų iš pagrindų rekonstruoti. Didžiausi rekonstrukcijos darbai susiję su vienuolyną 1533, 1610, 1737 ir 1748 m. nusiaubusių gaisrų 110 bei Maskvos karo metu įvykusių sugriovimų 111 padarinių likvidavimu. Bažnyčios pastato raida atskleista architektūrinių 112 ir archeologinių 108 Markevičienė J. Pamiršta hipotezė arba Vilniaus miesto sandara XIV XV amžiuje // Menotyra. Nr. 3 (28). Vilnius, 2002, p Firkovičius R. Kulto pastatai... Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4483, p Op. cit., p Makovska K. Vilniaus pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno m. rekonstrukcija // Kultūros paminklai. T. 7. Vilnius, 2000, p Architektės D. Kazlauskienės architektūriniai tyrimai tyrimų ataskaitos saugomos UAB Projektavimo ir restauravimo instituto archyve (PRI, f. 5, b. 7076; f. 5, b. 7077; f. 5, b. 7078; f. 2, b ; f. 2, b ). architektūrinių tyrinėjimų 113 metu. D. Kazlauskienės manymu, didelė gotikinė bažnyčia pastatyta XIV a., V. Drėmos nuomone, ji baigta statyti 1421 m. 114 Nustatyta, kad į bažnyčios pastato struktūrą įėjo XIV a. datuotinas mūrinis statinys. Jo liekanų aptikta šiaurinėje dab. bažnyčios pastato šiaurinėje dalyje, tarp Šv. Ivono ir Šv. Lauryno kop lyčių. Statinys artimo kvadratui plano, ~8 8 m dydžio, iš išorės jis buvo tinkuotas. Geriau išlikusioje šio statinio šiaurinėje dalyje aptikti vakarinėje ir rytinėje sienose buvę langeliai. Langų angos laiptuoto skerspjūvio su pusiau apskritomis arkinėmis sąramomis 115. Angos vidinėje statinio dalyje ~1 m pločio ir iki 1,6 m aukščio. Nuo pastato grindų paviršiaus lygio vakarinė buvusi ~6,3 m, o rytinė ~4,5 m aukštyje. Žemiau statinio statybos lygio aptikta pagal įkapes XIV a. paskutiniu ketvirčiu datuotų kapų, kai kurie kapai apardyti statybos metu. Ankstyvojo statinio paskirtis tyrimų metu nebuvo visiškai išsiaiškinta, spėta, kad čia būta koplyčios ar 1387 m. Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupijai minimų pranciškonų namų 116. Pastatas galėjo būti pritaikytas gynybai. Tyrimais nustatyta, kad pirmoji gotikinė bažnyčia buvo gerokai trumpesnė negu dabartinė, artimo kvadratui plano. Nerasta šios baž- 113 Sarcevičius S., Vaicekauskas A. Tyrinėjimai Vilniuje, Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios viduje ir šventoriuje // ATL 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p ; Vaicekauskas A m. archeologijos tyrinėjimų Vilniuje, Trakų gt. 9, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų pranciškonų bažnyčios viduje (plotai Nr. I ir Nr. III) mokslinė ataskaita. Vilnius, Ataskaita saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. 114 Drėma V. Dingęs Vilnius..., p Katalynas K., Valužytė J., Zilinskas R. Fiurstenhofo..., p Vaicekauskas A m. archeologijos tyrinėjimų..., p ,

24 nyčios pirminės apsidės liekanų, todėl manoma, kad apsidė galėjo būti gana trumpa, o ilga iki dab. Pranciškonų g. besitęsianti apsidė išmūryta antrajame pastato raidos etape. Pirmasis bažnyčios pastatas turėjo ir gynybiniam statiniui būdingų bruožų. Ties dab. bažnyčios pastato šiaurės vakariniu kampu esantis pirmojo statybos etapo bokštelis yra su vidiniais laipteliais į pastogę. Į iki 4 m skersmens bokštelį patenkama iš šiaurinės navos, o užlipus į jį iki viršaus, į šiaurinę pastogę patenkama per vakarinėje, ~1,5 m storio, bažnyčios pastato sienoje įrengtą koridoriuką-laiptinę. Laiptelių patekti iš šiaurinės į pietinę pastogę būta vakarinio fasado sienoje. Sraigtiniai laiptai įrengti šiaurinėje bažnyčios sienoje, per juos vėliau buvo patenkama į antrajame statybos etape statytos Šv. Lauryno koplyčios pastogę. Manoma, kad bokštelio būta ir prie bažnyčios pietrytinio kampo spėjamo bokštelio kontūrą matome M. Morelovskio rekonstrukciniame plane, manoma, kad durų anga į bokštelį (ar rūsį) aptikta Šv. Onos koplyčioje. Toks mūru apsaugotų laiptinių, koridoriukų įrengimo būdas artimas viduramžiškų pilių vidinio susisiekimo organizavimui. Šie faktai leidžia kelti hipotezę, kad pirmame bažnyčios pastato raidos etape pastogėje būta šaudyti lengvaisiais ginklais pritaikytų angų, tačiau jų liekanų neaptikta ar jos neidentifikuotos. Pastogėje, pietiniame bažnyčios fasade yra užmūrytos antrojo statybos etapo langų angos. Galbūt jos buvo pritaikytos šaudyti? Jei čia būta šaudymo angų, bendras Pranciškonų bažnyčios erdvinis vidinio susisiekimo modelis būtų labai panašus į vėlesnės Bernardinų bažnyčios. Koks buvo XIV a. statyto vienuolyno planas, tiksliai nėra žinoma. Dabarti- niame 117 didžiajame vienuolyno kieme tirtame plote aptiktos dvi šiaurės pietų kryptimi orientuotos mūro sienų liekanos 118. Viena jų aptikta vidurinėje tirto ploto dalyje, 1,8 m gylyje nuo žemės paviršiaus, ~1 m pločio. Siena mūryta iš įvairaus dydžio riedulių, jie krauti eilėmis, buvo išlikusios dvi eilės. Tarp riedulių įterpta ,8 8,6, 15,5 8,2 cm dydžio rausvų plytgalių. Skiedinys, kuriuo rištas mūras, baltos spalvos su smėlio priemaiša. Pamatai įgilinti į įžemį. Kita siena aptikta rytinėje tirto ploto dalyje. Fragmentas iki 2,3 m pločio, turi ataugas vakarinėje (čia tikriausiai būta kontraforso) ir rytinėje dalyse. Ankstyviausias pilkos žemės sluoksnis, esantis virš smėlio įžemio, aptiktas rytiniame ir vakariniame perkasos galuose, tačiau radinių jame nerasta, jo datavimas neaiškus. Virš ankstyviausiojo sluoksnio fiksuotas supilto smėlio sluoksnis, o vakarinėje tirto ploto dalyje molio sluoksnis su plytų nuolaužomis. Konstatuota, kad šie sluoksniai galėjo susidaryti netoliese vykdytų statybų metu. Vakarinėje perkasos dalyje tirtoje ūkinėje duobėje aptikti keramikos radiniai datuoti XIV a. ir XV a. pirmąja puse. Nustatyta, kad ūkinė duobė yra vėlyvesnė negu spėjamas statybos sluoksnis mūro sienos datuotinos XIV a. Atliekant tyrimus buvusiame Pranciškonų vienuolyno refektoriuje 119 (dab. Kėdainių g. 8) šurfe buvo iš vidaus (patalpos) atkasta vakarinė šios vienuolyno dalies siena. Ji įgilinta į smėlio įžemį, apatinė 117 Tyrimais nustatyta, kad dab. kiemas suformuotas rekonstrukcijos, vykusios m., metu. 118 Vaitkevičius G. Buv. Pranciškonų vienuolyno teritorijos Vilniuje, archeologinių tyrimų ataskaita ( ). Vilnius, LIIR, f. 1, byla 1420, p Refektorius vienuolyno valgomasis. 24

25 (pamatinė) jos dalis mūryta iš stambių riedulių, aukščiau buvusi iš gotikinių proporcijų plytų, mūrą rišant riebiu kalkių skiediniu. Rytinėje patalpos dalyje iki 2,5 m gylio kasto šurfo pietinėje dalyje, apie 1,5 m gylyje, aptiktos beveik statmenos (orientuotos vakarų rytų kryptimi) palei Kėdainių g. einančiai sienai mūrinės sienos liekanos. Sienos dalis mūryta iš stambių riedulių, rištų tvirtu baltos spalvos kalkių skiediniu, ji įgilinta iki smėlio įžemio lygio. Plytų mūre neaptikta, sienos pločio nustatyti nepavyko. Sienos santykis su vakarine refektoriaus siena nėra aiškus panašu, kad siena buvo išmūryta vienu metu su palei dab. Kėdainių g. einančios sienos apatine dalimi. Aptiktosios sienos liekanos hipotetiškai susietos su vienu pirmųjų vienuolyno egzistavimo etapų XIV a. pab. ar XV a. pr. 120 Kultūrinis sluoksnis šioje patalpoje kastuose šurfuose supiltinis, suardytas, informatyvių radinių jame aptikti nepavyko. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad buv. refektoriuje aptikta siena yra beveik statmena kluatre aptiktoms sienoms. Sąlyginai nedidelis atstumas tarp aptiktų artefaktų, panaši mūrijimo technika leistų spėti, kad šios sienos galėjo sudaryti vieną visumą būti ankstyvojo vienuolyno pastato sudedamosios dalys. Tačiau ar tokio statinio būta ir koks buvo sienos palei dab. Kėdainių g. santykis su vienuolyno pastatais, kol kas nenustatyta. Gali būti, kad ankstyvasis (bent jau XV a. pr.) vienuolyno konventas buvo beveik tai- 120 Luchtanienė D. Archeologiniai žvalgymai Pranciškonų vienuolyno V korpuse (buv. refektorijuje) Vilniuje // Luchtanienė D. Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais teritorijos (A 1610 K) ir urbanistinės teritorijos (UV-69) archeologijos žvalgymų 2004 metais ataskaita. Vilnius, APCAA, p. 33. syklingo stačiakampio plano t. y. tokio, kokį matome vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane. Šiame plane pietinės sienos vidurinėje dalyje pavaizduotas stačiakampio formos kyšulys tikriausiai gynybinio bokšto liekanos. Bažnyčios pastatas buvo dviem mūrinėmis galerijomis sujungtas su į pietus nuo jo buvusiais vienuolyno pastatais, tačiau nėra visiškai aišku, kada tai padaryta. Neaišku, kaip XIV XV a. buvo įtvirtintas vienuolynas iš dab. Pranciškonų g. pusės gotikinio rytinio korpuso liekanose gana žemai nuo buvusio žemės paviršiaus aptikta gana plačių langų angų liekanų 121 tikėtina, kad angos išmūrytos XV a. XV a. ar XVI a. pr. buvo pastatytas varpinės bokštas. Šis statinys vartų anga buvo orientuotas dab. pastato Trakų g. 8 kryptimi. Varpinės bokštas nugriautas 1872 m., tačiau išliko šio statinio atvaizdų, tarp jų fotonuotrauka. Sprendžiant pagal varpinės bokšto atvaizdą, bokštas galėjo turėti ne tik kontrolės funkciją. Jo viršutinėje dalyje būta apvalių angų, kurios, tikėtina, buvo pritaikytos šaudyti panašios angos išmūrytos ir vėlesniuose miesto gynybinės sienos vartų statiniuose. Bokšto sienų liekanų aptikta archeologinių tyrimų metu 1985 m. 122, manoma, kad jis mūro siena buvo sujungtas su vienuolyno pastatu. Neaišku, ar bokštas buvo skirtas konkrečiai vienuolyno teritorijos apsaugai, ar buvo viena miesto gynybos sistemos sudedamųjų dalių m. datuotame Kėdainių g. ir Pranciškonų vienuolyną vaizduojančiame medžio raižinyje matome, kad vienuolyno pietvakarinėje dalyje ties dab. Kėdainių ir 121 Vaitkevičius G. Buv. Pranciškonų vienuolyno..., p Op. cit., p , 78,

26 Lydos g. sankirta būta cilindrinio bokšto pavidalo statinio dalies 123. Vad. Fiurstenhofo plane bokšto kontūrų šioje vietoje nėra. Tyrimais bokšto buvimas šioje vietoje nepatvirtintas. Architektūriniai šios vienuolyno dalies tyrimai leidžia teigti, kad čia būta gynybinio pobūdžio sienos grandininiu būdu rištas mūras datuotas XVI a. 124 Pietinėje buv. vienuolyno teritorijos dalyje aptikta čia buvusių mūrinių pastatų (rūsių) liekanų. Vienuolyno gynybinei sistemai XIV a. XV a. pr. šis bokštas 125 nepriklausė jis veikiausiai buvo tuometį miestą juosusių gynybinių įtvirtinimų dalis. XVI a. mūrine siena, kuri, tikėtina, turėjo gynybai pritaikytų elementų, buvo apjuosta jau vėlesnė vienuolyno teritorija ar jos dalis. Ši siena juosė vėlesnįjį ūkinį (?) vienuolyno kiemą. XVI a. įtvirtintos vienuolyno valdos konfigūracija tikriausiai buvo panaši į vaizduojamą vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane. Tikėtina, kad ištisinė mūro siena juosė XVI a. vienuolyno teritoriją palei dab. Kėdainių g. Šiaurės vakarinėje dalyje vienuolyno valdos ribos kontūras įgaubtas autoriaus nuomone, ši riba atkartoja XIV a. pab. XV a. pr. ovalo formos plano įtvirtintos gyvenvietės pietrytinės dalies konfigūraciją. Mūro sienos liekanų aptikta priešais pagrindinį bažnyčios fasadą, 10,8 m atstumu nuo jo. Pagrindinė jos dalis mūryta iš 28 29,2 13,8 14 6,8 7,8 cm dydžio degto molio plytų, rištų rupiu, gelsvu kalkių skiediniu. Plytos tamsiai raudonos, riš- 123 Drėma V. Dingęs Vilnius..., p. 267, pav Ivanovas G. XV XVII a. resp. reikšmės pam. buv. Pranciškonų vienuolynas MTD technikos namai. Paruošiamieji darbai. III etapo architektūros tyrimai. Vilnius, VAA, f. 2, b , p Jei čia bokšto būta. tos gotikiniu būdu. Geriau ištirtoje mūro sienos atkarpoje nustatyta, kad apatinė, pamatinė dalis čia mūryta iš riedulių. Tarpai tarp riedulių užpildyti plytų ir čerpių nuolaužomis su kalkių skiediniu. Po iš riedulių krauta sienos dalimi tirtas 20 cm storio kultūrinio sluoksnio horizontas, giliau atkastas įžemis. Prieš įėjimą į bažnyčios pastatą atkasta beveik statmena bažnyčios vakariniam fasadui vien iš riedulių mūryta 112 cm pločio siena. Ši iki 180 cm įgilinta siena, tyrimų vadovės nuomone, yra kontraforso liekanos. Manoma, kad šios mūrinės konstrukcijos buvo vienalaikės 126, tačiau tikslesnis jų datavimas nepateiktas sprendžiant pagal aprašymą, siena datuotina XVI a. Kad vienuolyno teritorija buvo apjuosta mūru, aprašyta 1675 m. inventoriuje. Minimi įvažiuojamieji vartai ir durys į patį vienuolyną 127. Atsakyti į klausimus, ar ši siena juosė visą vienuolyno teritoriją, ar XVI a. sienoje būta šaudymo angų, šiuo metu negalime. Apibendrindami tyrimo medžiagą galime teigti, kad XIV XVII a. vienuolynas buvo pritaikytas gynybai. Tiksli vienuolyną juosusių sienų įtvirtintos vienuolyno teritorijos konfigūracija kol kas nėra aiški. Gynybiniu požiūriu šis pastatų ansamblis tikriausiai buvo svarbus iki 1655 m. Maskvos karo. Prisikėlimo cerkvė dab. pastatas Didžioji g. 17 / Stiklių g. 1. Vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane vaizduojamas uždaras cerkvės ir greta jos buvusio 126 Banikonienė M. Archeologiniai tyrimai Vilniaus pranciškonų bažnyčios bei vienuolyno teritorijoje (1966 m.) // Vilniaus senamiestyje žvalgybinio pobūdžio archeologiniai tyrimai m. Vilnius, 1966, LIIR, f. 1, b. 3276, p Firkovičius R. Kulto pastatai... Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4483, p

27 pastato formuojamas kiemelis m. cerkvė pirmą kartą paminėta istorinėje medžiagoje m. tai buvo viena didžiųjų Vilniaus cerkvių, nes jai priklausė didžioji žvakė 128. Darant architektūrinius tyrimus paaiškėjo, kad cerkvė pastatyta ankstesnio XIV a. (?) pastato vietoje, jos sklypą iš šiaurės ribojo to paties laikotarpio mūro siena 129. Vakariniame kampe, prie dab. Stiklių g., cerkvė turėjo bokštelį. Tyrimų metu nustatyta, kad pirmo aukšto lygyje išlikusi bokštelio-varpinės-laiptinės siena su išėjimu iš bobinčiaus. Bokštelio sienų antrame aukšte neišliko išliko tik pietinė siena ir kampas, rodantis bokštelio plotį 130. Pirminės cerkvės angos buvo gana aukštai nuo dab. žemės paviršiaus, įėjimas į cerkvės pastatą buvo pagrindiniame fasade, kuris nuo gatvės juosiamas mūrinių statinių. Cerkvė pastatyta prie seno kelio-gatvės, buvusio įtvirtintos XIV XV a. vokiečių (lotynų) miesto dalies šiaurės rytuose, netoli Rotušės. Pastatas apside orientuotas į pietryčius tikėtiną priešo puolimo kryptį. Šie faktai leidžia hipotetiškai priskirti Prisikėlimo cerkvę prie gynybinės paskirties pastatų. Rokitų vienuolynas ir Šv. Roko bažnyčia. Vienuolynas įsteigtas strategiškai svarbioje vietoje, priešais vadinamuosius Pilies vartus. Sklypą, kuriame vėliau pastatytas nedidelis vienuolynas, XVII a. pirmojoje pusėje valdė Vladislovo IV tarny- 128 Lipakovienė S. XV XVIII a. res. reikšmės arch. paminklas gyv. namas Didžioji 17/1. Priešprojektiniai darbai. Architektūriniai tyrimai iškėlus gyventojus. Vilnius, VAA, f. 2, b a, p Katalynas K., Valužytė J., Zilinskas R. Fiurstenhofo..., p. 23; R. Zilinsko žodinė informacija. 130 Lipakovienė S. XV XVIII a. res. reikšmės..., p. 4, 6. bininkas Augustinas Gevius (Gevijusas). Po 1655 m. karo veiksmų šioje teritorijoje pastatų neišliko, išskyrus tris nedidelius mūrinius rūsius. Vienuolynas įsteigtas 1705 m m. pastatytas nedidelis medinis vienuolyno pastatas, 1709 m. baigta statyti špitolę 131. Vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane pavaizduotas špitolės pastatas orientuotas šiaurės pietų kryptimi, pietiniame gale turi apsidės formos kyšulį. Nėra žinoma, ar špitolės ir nedidelės aštuoniakampio plano bažnyčios pastatuose buvo gynybai pritaikytų architektūrinių elementų, tačiau buvus tokią funkciją leidžia spėti pastatų planinė struktūra. Špitolė turėjo apsidės formos kyšulį tikėtina priešo puolimo kryptimi, bažnyčia aštuoniakampio plano panašiai kaip kai kurie gynybai pritaikyti bokštai. Špitolė uždaryta 1796 m. Atliekant Pilies g. rekonstrukciją šioje vietoje fiksuota mūrinių pastatų liekanų. Vieno pastato liekanos vidurinėje dab. Pilies g. dalyje datuotos XVIII a. 132, tačiau dėl skubotų statybos darbų nuodugnesni tyrimai nebuvo atlikti. Reformatų maldos namai dab. Šv. Mykolo g. 7 / A. Volano g. 2. XVI a. viduryje šioje vietoje stovėjo didiko Hornostajaus namas m. per religinius vaidus pastatas apgriautas 133. Vėliau ši valda atiteko Mikalojui Radvilai Rudajam ( ), kuris 1557 m. mūrinį- 131 Firkovičius R. Kulto pastatai ir jų vietos Vilniaus mieste. Katalikų bažnyčių ir vienuolynų istorijos apybraižos (XIII XX a.). Istoriniai tyrimai. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4481, p Katalynas K. M. Gorkio (Pilies, Didžiosios) gatvės kapitalinis remontas. Archeologinės priežiūros ataskaita. Vilnius, LIIR, f. 1, b. 1382, p Dambrauskaitė T. Buvusių universiteto klinikų, chemijos laboratorijos ir medicinos kolegijos pastatai // Architektūros paminklai. T. 8. Vilnius, 1984, p

28 medinį dvarelį dovanojo evangelikams reformatams. Čia buvo perkelti reformatų maldos namai. Jie lokalizuojami dab. Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos šiaurės vakarinio korpuso vietoje. Maldos namai turėjo aukštą bokštą su laikrodžiu. Sklypas buvo aptvertas aukšta mūro tvora su vartais į dab. A. Volano g. 134 Religinių vaidų metu 1611 m. ir 1639 m. pastatas apgriautas, pastarąjį kartą, matyt, stipriai m. Vladislovo Vazos privilegija reformatų bendruomenė iškelta už miesto gynybinės sienos, greta dab. Pylimo g. 135 Sprendžiant iš XVI XVII a. įvykių aprašymų, reformatų valda galėjo būti įtvirtinta. Tikėtina, kad dab. pastato struktūroje yra išlikę ankstyvųjų pastatų liekanų mūriniai pastatai šioje valdoje pažymėti vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane. Senoji sinagoga. Vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane, pietvakariniame šio pastato fasade matomas neaiškios formos, lyg pusiau apskritas kyšulys. XVII a. pradžioje statytas sinagogos pastatas nėra išlikęs, todėl tenka pasikliauti M. Morelovskio iki Antrojo pasaulinio karo sudarytame rekonstrukciniame plane paryškintu šio statinio kontūru tikėtina, kad jis tuo metu buvo nuodugniau apžiūrėtas, tyrinėtas. Manoma, kad šioje vietoje stovėjęs pastatas (su cilindro formos bokšteliu?) statytas XVI a. pirmojoje pusėje viduryje 136. Pagrįsti prielaidą apie sinagogos pastato raidą gali tik nuoseklesni istoriniai ir pastato liekanų tyrimai. 134 Lietuvos TSR istorijos..., p Dambrauskaitė T. Buvusių universiteto klinikų..., p Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 101 paaišk. Skaisčiausiosios Dievo motinos cerkvė ir stačiatikių metropolito rezidencija. Istoriografijoje įsigalėjusi nuomonė, kad šioje vietoje cerkvė, funduota LDK Algirdo žmonos Marijos, pastatyta jau XIV a. pirmojoje pusėje m. cerkvė pašventinta, o 1414 m. tapo stačiatikių metropolito katedra soboru. Manoma (remiamasi T. Narbutu), kad ankstyvoji cerkvė buvo gotikinio bizantinio stiliaus su keturiais bokštais kampuose ir kupolu virš vidurinės dalies m. cerkvės kupolas įgriuvo 137. Tam įtakos esą turėję miesto gynybinės sienos statybos darbai m. cerkvė, remiant LDK etmonui kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui, atstatyta ant senų pamatų. Vėliau cerkvės pastatas daug kartų perstatytas. Nėra tiksliai žinoma, ar cerkvė turėjo du, ar keturis bokštelius kampuose. XVI a. (?) statytos cerkvės vidurinėje dalyje aptiktos keturių stulpų liekanos, tačiau neaišku, ar jie laikė kupolą ir ramstines arkas, ar tiesiog dalijo pastato erdvę į tris navas. Cerkvės pietryčių kampe yra išlikęs XVI a. bokštelis, kituose pastato kampuose ankstyvų bokštų liekanų neaptikta. M. Morelovskio pateikiamoje XVI a. cerkvės pavidalo rekonstrukcijoje dar vieną bokštelį matome pastato šiaurės rytiniame kampe 139. Šio tyrinėtojo nuomone, cerkvė buvo įtvirtinta 140. Taip teigiant, veikiausiai turėti omenyje bokšteliai, vaizduojami pastato rytinėje dalyje, iš kurios galėjo pulti priešas. E. Purlys neigia cerkvės gynybinę paskirtį mano, kad bokšte- 137 Jankevičienė A. Dviejų stilių..., p Добрянскiй Ф. Старая и новая Вильна. Вильна, 1904, c Jankevičienė A. Dviejų stilių..., p. 170, pav. 6, p Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 157 paaišk. 28

29 lis-laiptinė buvo grynai utilitarinės paskirties 141. Autoriaus nuomone, XVI a. statytos cerkvės bokštelių (bokštelio?) viršutinėje dalyje galėjo būti įrengtos šaudymo angos, o cerkvė buvo bent iš dalies pritaikyta gynybai. Kitas tikėtinai gynybinės paskirties bažnyčiai priklausęs statinys greta Skaisčiausiosios Dievo motinos cerkvės varpinė. Šio statinio liekanų aptikta architektūrinių ir archeologinių tyrimų metu pastate dab. Maironio g. 16 / Rusų g. 6. Manoma, kad šio pastato vietoje XVI a. pirmame ketvirtyje pastatoma pirmoji mūrinė metropolito būstinė. Teigiama, kad mūrinė varpinė pastatyta apie m., jos liekanos nugriautos 1810 m. 142 Trys varpinės sienos iš dalies išlikusios ir tapusios esamo pastato sienomis, ketvirtosios sienos fragmentiškos liekanos aptiktos iškasus iš varpinės vidaus ten supiltą gruntą. Varpinės vidinė erd vė m dydžio, sienų storis ~2,5 m, bendras varpinės planas turėjo būti ~15 15 m. Varpinės priskyrimas prie gynybinių objektų grindžiamas šio statinio masyvumu. Tačiau pastato masyvumas galėjo būti nulemtas kitos priežasties. Kitaip negu katalikų ar protestantų, stačiatikių varpai yra masyvūs ir nejudrūs judrūs tik jų liežuviai. Norint išgauti stiprų garsą, reikia labai didelio varpo. Todėl stačiatikių varpinės masyvios. Mūre aptiktos dvi pirminės angos durų ir apatinė lango dalis. Angos orientuotos į Skaisčiausiosios Dievo motinos cerkvės pusę. Durys vedė į laiptinę išilgai sienos 143. Varpinė jau pirmame etape buvo tinkuota. Pastato apatinėje 141 Architekto E. Purlio žodinė informacija. 142 Gasparavičienė S. Pastatas Vilniuje, Maironio 13/6. Papildomų istorinių tyrimų ataskaita. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 6468, p Architekto R. Zilinsko žodinė informacija. dalyje mūre įmūryta riedulių. Remiantis architektūrinių tyrimų duomenimis spėjama, kad varpinė pastatyta XVI a. antrojoje pusėje XVII a. pr. 144 Autoriaus nuomone, varpinė statyta po 1600 m. pastato nematome T. Makovskio Vilniaus panoramoje. Archeologinių tyrinėjimų metu po varpinės pastato grindiniu aptiktos XVI a. datuoto medinio statinio liekanos 145. Tai, kad ši cerkvė ir greta buvusi varpinė galbūt buvo pritaikytos gynybai, galėjo būti nulemta jų padėties. Šie statiniai buvo strategiškai svarbioje Vilniaus vietoje netoliese svarbi transporto arterija (dab. Polocko g. Rusų g. trasa), greta XVI a. pr. XIX a. pr. buvo miesto gynybinė siena, Spaso vartų statinys ir vad. Spaso bokštas. Jų prieigoms papildomai apsaugoti ir galėjo būti skirti metropolito valdose stovėję gynybai pritaikyti statiniai. Minimi pastatai ir greta buvusios mūrinės tvoros sudarė įtvirtintą įeigą į miestą iškart už Spaso vartų panašios gynybai pritaikytų objektų sankaupos būta prie miesto gynybinės sienos Bernardinų, Aušros ir kt. vartų. Šv. Augustino reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas ir Šv. Baltramiejaus bažnyčia Užupyje. Prie bažnyčios m. veikė Šv. Augustino reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas. Iš istorinių tyrimų žinoma, kad 1644 m. pastatytas nedidelis vienuolynas ir bažnytėlė, kuri pašventinta Šv. Augustino vardu. Bažnytėlė vadinta oratoriumu, 144 Kuncaitienė A. Pastato, esančio Vilniuje Maironio g. Nr. 13/6 (buv. Prečistajos varpinės) architektūriniai tyrimai. Vilnius, VAA, f. 2, b , p Vainilaitis V. Archeologiniai tyrimai Vilniuje, Maironio g. 13/6 // ATL 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994, p

30 bet turėjo savo parapiją. Manoma, kad ji sudegė 1649 m. trenkus žaibui. Po gaisro toje pačioje vietoje bažnyčia nebebuvo atstatyta m. Jonas Raiskis 146, Ašmenos pavieto žemininkas, dovanoja Užupio kanauninkams sklypą su pastatu, kurį buvo pirkęs iš Danieliaus Kušlio. Sklypas ribojosi su Polocko keliu, skersgatviu einančiu link Vilnios, Ignoto Obeiniko sklypu su mūriniu namu ir Kočežynskio sklypu su mūriniu namu. Naujoji bažnyčia taip pat buvo nedidelė 147. Po dab. Šv. Baltramiejaus bažnyčios pietvakarine dalimi yra išlikę gotikiniai rūsiai. Manoma, kad tai anksčiau čia stovėjusių gyvenamųjų pastatų liekanos 148. Iki šiol į pietvakarius nuo bažnyčios pastato išlikęs pastatas statytas XVII a. pr. Jis turi gynybai pritaikyto pastato (bokštinio namo) bruožų, yra ant pat kalvos šlaito iš jo galėjo būti atliekama dab. Paupio g. kontrolės funkcija. XVII a. pr. buvo rekonstruotas ir rūsys po dab. bažnyčios pastatu. Vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane matome visą vienuolyno pastatų ansamblį vieną didžiausių 149 mūrinių pastatų sankaupų to meto Užupyje. Pietvakarinis vienuolyno korpusas yra greta stataus šlaito, pirmiau minėtas gynybai pritaikytas pastatas yra tapęs jo dalimi. Rytinis ilgas vienuolyno korpusas dab. pastatas Užupio g. 17. Vienuolyno kiemo 146 Jo pavarde buvo pavadinta ir visa kalva, kartais vadinama Rojaus kalnu. 147 Valužytė J. Šv. Baltramiejaus bažnyčia Vilniuje. Istoriniai tyrimai. Istorinė apybraiža. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, byla 7372, p. 1, Misevičius S. Buv. Baltramiejaus bažnyčia. Paruošiamieji darbai. Architektūriniai tyrimai. Vilnius, VAA, f. 2, b , p. 8 9; Misevičius S. Buv. Baltramiejaus bažnyčia. Paruošiamieji darbai. Pradiniai darbai. Vilnius, VAA, f. 2, b , p Dydžiu jam prilygo tik Užupio bernardinių vienuolynas. vakarinėje dalyje tikriausiai pavaizduota 1664 m. statyta bažnyčia. Jos orientavimas vakarų rytų kryptimi nėra taisyklingas koplyčia atkartoja pietvakarinio vienuolyno korpuso padėtį. Pietrytiniame gale bažnyčia turi apsidės formos kyšulį. Panašios formos statinių, apsidės formos galais atgręžtų tikėtinos priešo kariuomenės puolimo kryptimi, matome vad. Fiurstenhofo plane ir daugiau. Šio statinio liekanų kol kas nėra aptikta, neaišku, ar jis buvo pritaikytas gynybai. Vienuolyno ansamblis buvo įrengtas aukštoje, gintis patogioje, strategiškai svarbioje vietoje. Jame yra gynybai pritaikytas pastatas. Rytinė buv. vienuolyno sklypo dalis sutvirtinta aukšta atramine siena su kontraforsais. Visi šie faktai leidžia teigti, kad vienuolyno pastatai galėjo būti panaudoti gynybai. Tikriausiai dab. bažnyčios pastato vietoje 1778 m. pastatyta koplyčia, kuri m. perstatyta į bažnyčią. Tikėtina, kad vienuolyno pastatai buvo panaudoti 1794 m. karinio pasipriešinimo Rusijos karinėms pajėgoms metu. Šv. Dvasios cerkvė ir stačiatikių vienuolynas. Vienuolyną įkūrė stačiatikių Švč. Trejybės brolija, dab. vienuolyno teritorijoje pastatyta medinė bažnyčia. Dabartinė mūrinės bažnyčia ir varpinė pastatytos m. 150 Iš rytų pietryčių vienuolyno teritoriją ribojo miesto gynybinė siena. Galbūt šio statinio padėtis ir nulėmė XVII a. pirmojoje pusėje pastatytų mūrinės bažnyčios ir varpinės orientavimą pasaulio šalių atžvilgiu. Į akis krinta šių iki šiol išlikusių statinių masyvumas, tačiau tai nėra požymis, dėl kurio šiuos statinius 150 Lietuvos TSR istorijos, p

31 būtų galima priskirti prie gynybai pritaikytų pastatų. Tai, ar buvo nors iš dalies pritaikyti gynybai bažnyčios ir varpinės pastatai, padėtų nustatyti nuoseklesni jų ir aplinkos tyrimai. Dab. vienuolyno teritorijoje yra ir ankstyvesnių (gotikinių ir renesansinių) pastatų, kai kurie jų tapo įtvirtintų valdų dalimi. Moterų vienuolyno pastate yra išlikusios čia buvusios nedidelės Apreiškimo cerkvės liekanos 151. Šv. Jonų bažnyčia. Manoma, kad bažnyčią 1386 m. įsteigė ir pradėjo statyti Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, ji baigta tik 1426 m. 152 Tikėtina, kad gynybinę funkciją atliko ankstyvoji, gotikinė, bažnyčios varpinė, ankstyvo gynybinio įrenginio veikiausiai būta dab. bažnyčios varpinės vietoje. Tyrimais nustatyta, kad pirmasis bažnyčios pastatas buvo gerokai trumpesnis, apsidė buvo ~15 m ilgio, nesiekė dab. Pilies g. Ankstyvoji bažnyčia turėjo tris portalus 153. XVI a. pr. pirmojoje pusėje (trečiame raidos etape) pietrytiniame ir šiaurės rytiniame kampuose pastatyti bokšteliai-laiptinės. Iškelta hipotezė, kad išlikusioje ikonografinėje medžiagoje pavaizduota ne varpinė, o pietinis laiptų bokštelis vėliau bažnyčios pastatas pailgintas rytų kryptimi 154. Kampuotas varpinės ar laiptinės statinys vaizduojamas su nedidelėmis angomis, kurios galbūt buvo pritaikytos šaudyti. Bažnyčios pastatas pailgintas po 1571 m., jį perdavus jėzuitams. Dab. bažnyčios varpinė, V. Drėmos 151 Op. cit., p Drėma V. Dingęs Vilnius..., p Portalas fasade architektūriškai išskirtas įėjimas į pastatą. 154 Jaloveckas R., Dambrauskaitė T. Buv. Šv. Jono bažnyčios Vilniuje restauraciniai tyrimai // Architektūros paminklai. T. 1. Vilnius, 1970, p duomenimis, pastatyta ~ m. 155 Tai vienas aukščiausių Vilniaus senamiesčio pastatų. Varpinė artimo kvadratui (~12 11,6 m) plano, apatinė jos dalis daugiau kaip 2 m storio, į varpinę patenkama iš šiaurės vakarinės pusės. Remiantis V. Zahorskio tyrimų medžiaga teigiama, kad jos apatinė dalis senosios klebonijos pamatai 156. Jeigu šis V. Zahorskio teiginys yra teisingas, galime neabejodami teigti, kad šis statinys buvo pritaikytas gynybai, kitu atveju kam klebonijos pastatui reikėtų tokio storio pamatų? Tyrimais nustatyta, kad varpinės pastatas turi tendenciją svirti šiaurės vakarų kryptimi 157. Ant senų, galingų pamatų pastatyta varpinė po 1737 m. gaisro buvo dar paaukštinta 158 pamatai sunkiai atlaiko dideles apkrovas. Apie tai, ar naujoje varpinėje yra gynybai pritaikyto pastato atributų, duomenų neturime. Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia. Nėra aišku, ar ši bažnyčia buvo pritaikyta gynybai. Tikėtinas jos ryšys su pirmuoju bastioninių įtvirtinimų žiedu 159. Istorinių šaltinių tyrimais nustatyta, kad bažnyčia įsteigta 1625 m. Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus, padedant jėzuitams. Manyta, kad pirmoji bažnyčia buvo medinė, ant aukštų mūrinių pamatų. Mūrinę bažnyčią 1758 m. pastatė Vilniaus vysku- 155 Drėma V. Dingęs Vilnius..., p Jaloveckas R., Dambrauskaitė T. Buvusios Šv. Jono bažnyčios Vilniuje restauraciniai tyrimai // Architektūros paminklai. T. 2. Vilnius, 1972, p Sakalauskas K., Tulevičius V., Zakarevičius A. Mokslinio tiriamojo darbo Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto mokslo muziejaus ir aulos deformacijų tyrimas. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 6984, p Lietuvos TSR istorijos..., p Girlevičius L. Vilniaus bastioniniai įtvirtinimai XVII XVIII amžiuje // Lietuvos istorijos studijos. 2007, t. 19, p

32 pas Mykolas Zienkevičius 160. Architektūrinių tyrimų metu nustatyta, kad rytinė buv. bažnyčios dalis išmūryta XVII a. pirmojoje pusėje 161. Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia. Bažnyčios pastatas vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane pažymėtas kaip orientuotas pietų šiaurės kryptimi, šiaurinėje dalyje buvusiu apsidės kyšuliu atkreiptas į tikėtiną miesto gynybinės sienos ir pilių teritorijos gynybinių įtvirtinimų jungties vietą. Į rytus nuo bažnyčios matomi pilies teritorijos bastioninių įtvirtinimų (?) kontūrai. Bažnyčios su špitole fundatorius buvo Vilniaus kanauninkas medicinos daktaras kun. Martynas iš Dušnikų (Dušnickis) m. jis užrašė špitolei visą turtą. Nedidelė mūrinė bažnyčia ir špitolė pastatytos m. Bažnyčia degė ~1530 m. ir atstatyta tik 1572 m m. minimas Kryžių skg., vedantis iš bažnyčios į Neries upę, kelias į Marijos Magdalenos vartus 162 pastatai buvo strategiškai svarbioje vietoje m. Vilniaus plane bažnyčios pastatas vaizduojamas stačiakampis, be apsidės m. pastatas nugriautas. Ar bažnyčia turėjo gynybai pritaikyto statinio atributų, duomenų neturime, tačiau pati bažnyčios pastatymo vieta, pastato orientavimas leidžia kelti hipotezę, kad ji bent iš dalies buvo pritaikyta gynybai. Šv. Mikalojaus (Nikolajaus) cerkvė. Yra duomenų, kad medinė Šv. Mikalojaus (Palaikų perkėlimo) cerkvė šioje vietoje pastatyta jau 1340 m. 163, tačiau nėra tiksliai žinoma, ar esamas cerkvės pastatas pastatytas senojo vietoje. Manoma, kad mūrinė cerkvė šioje vietoje pirmą kartą pastatyta LDK Algirdo žmonos Julijonos 164. Dabartinėje vietoje cerkvė ~1514 m. pastatyta LDK etmono kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio iniciatyva. Pastatas menkai tyrinėtas, tačiau manoma, kad jame iki šiol išlikę daug autentiškų XVI a. elementų 165. Atkreiptinas dėmesys į cerkvės pietvakariniame kampe esančio varpinės bokšto padėtį cerkvės išilginės ašies atžvilgiu. Remdamiesi šių statinių išilginių ašių neatitikimu darome prielaidą, kad cerkvės varpinės bokštas galėjo būti pastatytas anksčiau negu XVI a. pr. cerkvės pastatas, tikėtina, ankstesnio gynybinio įrenginio vietoje. Už cerkvės, rytų kryptimi, yra buvusi 1562 m. statyta (sunaikinta XIX a.) kalvinistų koplyčia, kurios architektūroje yra gynybinio statinio požymių 166. Kita vertus, šis statinys savo architektūrinėmis formomis primena varpinę. Tikėtina, kad kalvinistų koplyčios vietoje stovėjęs statinys ankstyvuoju laikotarpiu priklausė cerkvei, o cerkvės pastatas buvo orientuotas senoviškai rytų vakarų kryptimi. Ankstyvasis cerkvės pastatas lokalizuotinas į rytus nuo dab. cerkvės arba buvo mažesnis, taigi veikiausiai neturėjo tiesioginio ryšio su dab. cerkvės pastato varpinės bokštu. Šv. Stepono bažnyčia. Gynybiniai įtvirtinimai Šv. Stepono bažnyčios aplin- 160 Firkovičius R. Kulto pastatai... Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4481, p Katalynas K., Valužytė J., Zilinskas R. Fiurstenhofo..., p Firkovičius R. Kulto pastatai... Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4481, p Drėma V. Dingęs Vilnius..., p Добрянскiй Ф. Старая и новая..., c Jankevičienė A. Dviejų stilių..., p Drėma V. Dingęs Vilnius..., p. 182, pav. 250; gotikinių formų gajumas yra būdingas Radvilų statytiems pastatams plg. Myro pilis, Nesvyžiaus bažnyčios varpinė gynybinis bokštas, Kražių pilis. 32

33 koje galėjo būti įrengti jau XIV a. pab. XV a. pr. Į pietryčius nuo bažnyčios yra buvę mūriniai Pieno vartai, pavaizduoti vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane. Bažnyčios pastatas atkartoja vartų statinio orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu. Tai yra viena pirmųjų Vilniaus priemiesčių teritorijoje pastatytų mūrinių bažnyčių. Prieš statant bažnyčią šioje vietoje laidotos maro ir badmečių aukos 167. Bažnyčios pastatymo data laikomi m., ji esą pastatyta parapijiečių lėšomis 168. Šis renesansinis, sgrafito sluoksniu dengtas ir karnizo srityje ornamentais puoštas pastatas kampuose turi tris bokštelius su šaudymui lengvaisiais šaunamaisiais ginklais pritaikomomis (šaudymo) angomis. Vakariniame bažnyčios fasade išlikusi buvusio trijų tarpsnių bokšto apatinė dalis. Šis bokštas galėjo būti naudojamas gynybos ir apžvalgos tikslams. M. Morelovskis nurodo, kad Marijavičių vienuolyno teritorijoje yra dar vienas apskritas bokštas, pastatytas tuo pat metu kaip ir bažnyčia 169. Bažnyčios pastatas pasirinktas vienu atspirties tašku projektuojant antrąjį bastionų žiedą 170 jis pavaizduotas abiejuose F. Getkanto 1648 m. datuojamuose Vilniaus planuose. Tikėtina, kad bažnyčios pastatui buvo numatytas gana svarbus vaidmuo antrojoje Vilniaus bastioninių įtvirtinimų linijoje. Visi šie faktai leistų teigti, kad XVII a. pr. pirmojoje pusėje čia buvo įkurtas nuo miesto centrinės dalies nutolęs įtvirtinimų mazgas. Bažnyčia gynybos tikslams 167 Firkovičius R. Kulto pastatai..., Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 4481, p Lietuvos TSR istorijos..., p Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 312 paaišk. 170 Girlevičius L. Vilniaus bastioniniai..., p. 15. paskutinį kartą naudota 1794 m. sukilimo metu ir stipriai nukentėjo 171. Po Antrojo pasaulinio karo Šv. Stepono bažnyčios aplinkoje atliktų tyrimų metu buvę gynybinės paskirties statiniai nelokalizuoti, XIV XV a. kultūrinio sluoksnio horizontų, radinių neaptikta ar neidentifikuota. Tyrimais nustatyta, kad bokštelis prie apsidės buvo išmūrytas paskutinis, tuo pat metu pastatyta ir dviejų aukštų zakristija yra angų iš bokštelio į zakristiją. Bokštelis galėjęs būti aukštesnis negu iki šiol išlikęs. Nustatyta, kad vakarinėje bažnyčios dalyje esančiuose bokšteliuose išlikusios pirminės, nepakitusios šaudymo angos. Bokšte prie apsidės šaudymo angos suformuotos klasicistinės rekonstrukcijos metu. Tikslesnių centrinio bokšto pirminių parametrų nustatyti nepavyko 172. Užupio bernardinių vienuolynas. Vienuolynas įkurtas 1495 m. buvusio dvaro vietoje 173. Galbūt ši vieta buvo įtvirtinta jau XIV XV a. archeologinių tyrinėjimų metu netoli Vilnios aptikta aštrikuolių tvoros liekanų 174. M. Morelovskis atkreipė dėmesį į vad. Fiurstenhofo plane pažymėtą pastatą dab. Malūnų g. 3 su apsidės formos rytine dalimi 175. Architektūrinių tyrimų ataskaitoje apie gynybinę pastato 171 Dičiuvienė R. Buv. Šv. Stepono bažnyčia Vilniuje, Geležinkelio g. Nr. 39. Istoriniai tyrimai. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 5782, p. 4, Kazlauskienė D. Šv. Stepono bažnyčia Vilniuje, Geležinkelio g-vė Nr. 39. Architektūriniai tyrimai. Vilnius, PRI, f. 5, b Baliulis A. Buv. vienuolynas Vilniuje, Malūnų g. 3 // Kultūros paminklai pagal LTSR Kultūros paminklų sąrašą. Istoriniai tyrimai. T. 1. Tekstinė medžiaga. Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b. 250, p Katalynas K. Vilniaus plėtra XIV XVII a. Vilnius, 2006, p , pav Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 172 paaišk. 33

34 paskirtį neužsimenama. Pastatas yra barokinis, manoma, pastatytas XVII a. pr. 176 Jo pirmojo aukšto sienų storis 1,2 1,3 m. Laiptai į antrąjį aukštą buvo pastato vidurinėje dalyje. Apsidės formos pastato dalis pirmame aukšte turėjo tris langelius. Angų aukštis 160 cm, plotis 69 cm 177. Neaišku, ar šis pastatas buvo pritaikytas gynybai, galbūt jo paskirtis iš dalies buvo sakralinė vienuolynas neturėjo savo bažnyčios. Pastatas turėjo dideles langų ir durų angas pirmajame aukšte jos turėjo būti apsaugomos (langinėmis?). Vis dėlto manome, kad trumpalaikei gynybai šis pastatas galėjo būti pritaikomas. Archeologinių tyrimų metu aptiktos dar vieno pastato liekanos. Šis rytų vakarų kryptimi buvo daugiau kaip 17 m ilgio, turėjo keletą įvairiu laiku pastatytų priestatų. Tyrimų metu aptikta plane pusiau apvalaus priestato pamatų šiaurinė dalis. Pamatai 0,6 0,8 m pločio, 0,2 0,5 m aukščio, mūryti iš moliu rištų plytgalių ir riedulių. Priestatas, kurio ilgis šiaurės pietų kryptimi 4,6 m, plotis iki 5,6 m, datuotas XVII a., jis veikiausiai buvo medinis. Pastatas apsidės formos galu orientuotas į šiaurę gynybinės sienos Bernardinų vartų pusę 178. Vad. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane matome, kad nuo dab. Malūnų g. vienuolyno teritorija ribojama dviejų ilgų pastatų, kurie tikriausiai buvo sujungti tvora. Dab. ilgas pastatas Malūnų g. 3 suformuotas 1805 m. 179 Nuo šiaurinės šio pastato dalies 176 Katalynas K., Valužytė J., Zilinskas R. Fiurstenhofo..., p Grabusovas V. Bernardinių vienuolyno oficinos Vilniuje, Malūnų g. 3: architektūriniai tyrimai. Vilnius, VAA, f. 2, b , p Tyrimams vadovavo archeologas K. Katalynas. 179 Katalynas K., Valužytė J., Zilinskas R. Fiurstenhofo..., p. 21. per Vilnios upę XVII a. pab. buvo įrengta mūrinė dengta arkada, kuria vienuolės eidavo į Bernardinų bažnyčią. Šiam statiniui pasistatyti 1693 m. karalius Jonas III Sobieskis nurodė LDK referendoriui Jonui Bžostovskiui skirti vienuolynui 200 auksinų iš Vilniaus malūnų m. patvinus Vilniai aptariamas statinys sugriuvo 180. Prof. M. Morelovskis nurodė gynybinį šio statinio pobūdį 181, tikriausiai atsižvelgdamas į tai, kad iš Užupio bernardinių vienuolyno buvo galima patekti tiesiai į gynybai pritaikytos Bernardinų bažnyčios chorą ir toliau į bažnyčios bokštelius bei pastogę. Tyrimų metu identifikuotos arkados liekanos greta miesto gynybinės sienos Bernardinų vartų vietos 182. Vizičių (vizitiečių) vienuolynas ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Šį vienuolyną prie gynybai pritaikytų pastatų sąlyginai priskyrėme dėl vienos priežasties vad. Fiurstenhofo plane bažnyčios statinys yra kryžiaus formos. Jo žymėjimas plane yra lygiai toks kaip statinio, buvusio sklype į pietus nuo Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Vienuolynas įsteigtas 1694 m., 1717 m. pastatyta erdvi mūrinė koplyčia, bažnyčia statyta m. 183 Galbūt koplyčia ar bažnyčia statyta kažkokio ankstesnio statinio vietoje ir atkartoja jo planinę struktūrą? Šis teiginys yra hipote- 180 Baliulis A. Buv. vienuolynas..., p Morelowski M. Vilnius prieš , Nr. 172 paaišk. 182 Valeckas R., Račinskas R. Buv. Bernardinių vienuolyno galerija ir buv. miesto gynybinės sienos Bernardinų vartai. Atkastų statinių architektūriniai tyrimai. Vilnius, PRI, f. 5, b. 7502; Vainilaitis V. Archeologiniai žvalgomieji tyrimai Vilniuje, Sereikiškių parke, archeologiniai žvalgymai Maironio g. 12. Vilnius, LIIR, f. 1, b Firkovičius R. Kulto pastatai..., Vilnius, VAA, f. 1019, ap. 11, b

35 tinio pobūdžio didesnės apimties tyrimai pastato aplinkoje nėra daryti. Didesnė dalis straipsnyje aptartų sakralinių objektų vienokiu ar kitokiu būdu buvo pritaikyti gynybai. Kaip matyti iš tyrimo medžiagos, nemažai čia pasakytų teiginių yra hipotetinio pobūdžio. Iškeltas hipotezes galima patikrinti tolesnių tyrimų metu. Vadovaujantis tradiciniu požiūriu į sakralinius Vilniaus paminklus, nemažą dalį teiginių galima paneigti įvairiais argumentais. Vis dėlto manytume, kad diskutuojant dėl dalies Vilniaus sakralinių pastatų priskyrimo gynybiniam paveldui būtina atsižvelgti į jų datavimo ir raidos problematiką, padėties santykį su ankstesniais ir vienu metu egzistavusiais gynybiniais įtvirtinimais, istorinių šaltinių duomenis apie tai, kad sakraliniai pastatai buvo panaudoti gynybai ir kt. faktus. Būtinas tolesnis nuoseklus Vilniaus gynybai pritaikytų sakralinių pastatų, jų liekanų ir aplinkos tyrimas. Apibendrindami tyrimo rezultatus teigtume, kad kai kurie sak raliniai statiniai ir jų ansambliai buvo įkurti vietose, reikšmingose gynybos atžvilgiu jau ankstyvojo Vilniaus miesto egzistavimo laikotarpiu jų reliktų kai kurių sakralinių objektų teritorijose yra išlikę iki šiol. Didesnė dalis šiame straipsnyje aptartų sakralinių pastatų ir vienuolynų apgalvotai buvo įkurti vietose, svarbiose miesto gynybai, nemažai jų pastatyta valdovo valia. Įkuriant vienuolynus Vilniuje laikytasi krikščioniškojo pasaulio tokių sakralinių pastatų ansamblių statybos tradicijų jie statyti prie tuometinio miesto (XIV XV a. miesto dalių) ribų arba užmiestyje. Manome, kad pagal gynybai pritaikytų vienuolynų įkūrimo vietas galima atsekti ankstyvojo miesto plėtros etapus, planavimo strategiją. Vilniaus vienuolynų statyba užmiestyje, priemiestyje būdingesnė XIV XV a., tačiau ši tradicija išliko gaji iki pat XVIII a. Kai kuriuose sakraliniuose pastatuose iki šiol išlikę architektūrinių detalių, liudijančių, kad jie buvo pritaikyti gintis šaunamuoju ginklu. Tai leidžia teigti, kad nemaža dalis Vilniaus sakralinių paminklų buvo pritaikyti gynybai miesto mūšių metu. Vienuolynai galėjo būti pritaikomi gynybai vien jau dėl tradicinės jų erdvinės planinės struktūros, sudariusios uždarus pastatų ansamblius. Labai nesureikšmintume sakralinių pastatų vaidmens ginant miestą dauguma jų buvo pritaikyti gynybai tik lengvaisiais šaunamaisiais ginklais. Kilus pavojui vienuolynai tikriausiai turėjo pereiti karinės valdžios dispozicijon, į juos įvestos karinės pajėgos vargu ar vienuoliai turėjo atlikti prievolę ginti miestą. Tolesnis gynybai pritaikytų sakralinių pastatų tyrimas yra perspektyvus ir siekiant išsiaiškinti viduramžių ir naujųjų laikų Vilniaus gynybinį pajėgumą. Tyrimų metu šiame straipsnyje nagrinėtų objektų sąrašas gali pasipildyti naujais, čia neaptartais. Siekiant visiškai atskleisti XIV XVIII a. Vilniaus gynybinį potencialą, gynybinės sistemos raidą, būtina tirti ir kitas gynybinio paveldo objektų grupes, sisteminti gautus tyrimų duomenis. 35

36 Sacral buildings suitable for defense purposes and their ensembles in Vilnius, in the 14 th 18 th centuries Linas Girlevičius Summary In the 14 th 18 th centuries Vilnius had a number of sacral buildings adapted for defense purposes as well as ensembles of those buildings. This group of objects of the defense heritage is one of the components of the defense system of Vilnius. The analysis of the previous and the latest data has shown that the number of this kind of objects is much bigger than it has been assumed. Still, it is hypothetical whether some of them really belong to the group of defense heritage objects. A number of sacral buildings and their groups were established in places that were important in terms of the defense of Vilnius as early as in the 14 th and 15 th centuries. Relics of the early fortifications have remained in the territories of several sacral objects. The greater part of sacral buildings and monasteries discussed in the article were deliberately established in places that were important to the defense of the city and its environs and quite a few were constructed by order of the ruler (Grand Duke of Lithuania and (or) King of the Polish Lithuanian State). In Vilnius monasteries and nunneries were established according the Christian traditions of constructing such ensembles of sacral buildings they were built close to the border of the city of the time (14 th 15 th centuries) or in the peri-urban area. It is possible to trace the development of the early city and the strategy of its planning according to the locations of the monasteries suitable for defense purposes. Although the construction of Catholic and Orthodox churches and monasteries adapted for defense purposes was more typical of the 14 th and 15 th centuries, the tradition remained till the 18 th century. A few of those buildings still have architectural fragments proving that they were meant to be defended with firearms. Thus we can conclude that quite a number of the sacral monuments of Vilnius were ready to be used for defense purposes during battles. Monasteries were suitable for defense due to their planning traditionally an enclosed ensemble of buildings. Yet, their role in the defense of the city was not very important, as they were only prepared for defense with light firearms. The further research of sacral buildings used for defense purposes is perspective and relevant when seeking to determine the defensive potential of Vilnius in the Middle Ages and the New Times. In the process of the research the list of objects discussed in this article can be supplemented with new ones. Įteikta Parengta skelbti

37 ISSN LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS Lietuvos politinių partijų požiūris į Lenkiją metais: nuo modus vivendi paieškų iki nuolatinės konfrontacijos Andrius Grodis Doktorantas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedra Tel El. paštas: Įvadas Parlamentinė demokratija tarpukario Lietuvoje gyvavo tiktai šešerius metus m., tačiau būtent šiuo trumpu, bet vaisingu laikotarpiu buvo sprendžiami šalies egzistencijai gyvybiškai svarbūs uždaviniai: atkurto valstybingumo įtvirtinimas, sienų su gretimomis valstybėmis nustatymas, tarptautinės bendruomenės pripažinimo išgavimas. Įgyvendinant šiuos uždavinius, taip pat nustatant šalies užsienio politikos gaires aktyviai dalyvavo ir svarbiausios to meto politinės partijos: Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP), Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS) 1, Lietuvos socialdemo 1 LVLS susikūrė 1922 m. gruodį susijungus Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijai (LSLDP) ir Lietuvos valstiečių sąjungai (LVS). Istorikės Danutės Stakeliūnaitės teigimu, šios trys partijos populiariojoje ir istorinėje literatūroje dažniausiai vadinamos Valstiečių liaudininkų vardu. Šis terminas bus vartojamas ir šiame straipsnyje. Žr. Stakeliūnaitė D. Valstiečiai liaudininkai Lietuvos Respublikos vidaus politikoje 1918 m. pabaigoje 1926 m.: parlamentinė veikla. Daktaro disertacija. Kaunas, kratų partija (LSDP) ir Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) 2. Nors pastaroji ir neturėjo savo atstovų Steigiamajame bei I ir II Seimuose, autoritetingų, tarptautinės politikos žinovais visuomenėje laikomų jos lyderių Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro dažniausiai per spauda įvairiais užsienio politikos klausimais reiškiama nuomonė darė nemažą įtaką ir Vyriausybės vykdomai užsienio politikai. Skirti didžiulį dėmesį užsienio politikai partijas ir jų lyderius vertė ir sunkesnė negu gretimų Baltijos valstybių Lietuvos tarptautinė padėtis, kurią sąlygojo kaip tik parlamentinės demokratijos laikotarpiu susiformavusi ir labai daug žalos pridariusi jos užsienio politikos problema: konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus. Šis te- 2 LTS oficialiai buvo įkurta tiktai 1924 m., o iki tol veikė kelios tautininkiškos krypties organizacijos, kurių svarbiausia buvo Tautos pažangos partija (TPP). Anot Algio Kasperavičiaus, visos jos neginčijamai pripažino A. Smetonos autoritetą, todėl apibendrintai jas galima vadinti Tautininkais. Straipsnyje šis terminas ir bus vartojamas. Žr. Kasperavičius A. Alternatyvos ginklui. Tautininkai ir Vidurio Lietuva // Darbai ir dienos. 2004, Nr. 40, p

38 ritorinis konfliktas ne tik iškreipė natūralią šalies užsienio politikos raidą, bet ir akivaizdžiai stabdė besikuriančios modernios valstybės vystymąsi, kadangi partinis elitas nemažą savo intelektinio kūrybinio potencialo dalį buvo priverstas skirti ne opiems vidaus politikos klausimams spręsti, o išeities iš komplikuotos tarptautinės padėties ieškojimui. Konfliktiški Lietuvos ir Lenkijos santykiai laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų sulaukė nemažo istorikų dėmesio. Jie nagrinėti sovietinėje istoriografijoje 3, lietuvių išeivių 4, užsienio autorių 5 veikaluose ir straipsniuose bei naujausiuose, jau po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbtuose gausiuose Lietuvos istorikų darbuose 6. 3 Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai Vilnius, 1980; tos pačios: Buržuazinės partijos kai kurių užsienio politikos klausimų požiūriu // Klasės ir politinės partijos Lietuvoje metais. Vilnius, 1978, p ; tos pačios: Lietuva tarptautinės politikos labirintuose ( m.). Vilnius, 1973; Žiugžda R. Lietuva imperialistinių valstybių planuose Vilnius, 1983; Miškinis P. Lietuvos Lenkijos santykių tarptautiniai teisiniai aspektai ( ). Vilnius, Senn A. E. The Great Powers, Lithuania and the Vilna Question. Leiden, 1966; Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas. New York, 1975; Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Cleveland, 1985; Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Chicago, T Łossowski P. Stosunki polsko-łitewskie w latach Warszawa, 1966; to paties: Po tej i tamtej stronie Niemna. Stosunki polsko-łitewskie Warszawa, 1985; Urbaniak G. French involvement in the Polish Lithuanian dispute // Journal of Baltic Studies. 1985, vol. XVI, no. 1, p ; Powell M. J. The Battleground of High Politics: a Comparative Study of British and French Policies Towards Poland and the Baltic States Sussex, Laurinavičius Č. Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai. Vilnius, 1997; to paties: Geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios Lietuvos užsienio politika ir Steigiamasis Seimas // metų parlamentinė patirtis: Tačiau šiuose tyrimuose daugiausia analizuota Vyriausybės užsienio politika. Partijų nuostatos dažniausiai likdavo nuošalyje, nurodant, kad partinę poziciją atspindi Vyriausybės, kurią partija arba partijų koalicija sudaro, vykdomas užsienio politikos kursas. Todėl net ir įtakingiausių parlamentinės demokratijos laikotarpio politinių jėgų krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų nuostatos dėl Lenkijos liko nuodugniai neištyrinėtos. Detaliau nenagrinėtas skirtingas šių partijų požiūris į konfliktą su Lenkija, ypač išryškėjusį diskusijų dėl Hymanso projekto priėmimo metu. Išsamiai netyrinėtos ir LSDP nuostatos dėl Lenkijos. Tiek politinę programą formuojančios valdančiosios, tiek opozicinės partijos (pateikdamos interpeliacijas Seime ar išdėstydamos savo poziciją spaudoje), darė didžiulę įtaką Vyriausybės užsienio politikai, todėl nuodugni jų požiūrio į Lenkiją analizė, mūsų nuomone, yra aktuali ir naudinga gilesniam Lietuvos ir Lenkijos konflikto, o kartu Lietuvos diplomatijos istorijos pažinimui. Krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, tautininkų ir socialdemokratų sprendimų politika, tikslai, aplinkybės. Konferencijos pranešimai. Vilnius, 2000, p ; to paties: Kodėl abejota, bijota ir apsiribota? Lietuvos Vyriausybės požiūris į vidurio Lietuvos problemą // Darbai ir dienos. 2004, Nr. 40, p ; Kasparavičius A. Don Kichotas prieš Prometėją. Tarpukario lietuvių lenkų iracionalioji diplomatija // Darbai ir dienos. 2002, Nr. 30, p ; Gaigalaitė A. Daktaro Juozo Purickio politinė veikla Vilniaus klausimu // Vilniaus klausimas Lietuvos Respublikos diplomatijoje ( m.). IV mokslinės konferencijos pranešimai. Kaunas, 2003, p ; Prazauskas A. Vilniaus krašto problema. Etnopolitiniai ir tarptautiniai aspektai // Darbai ir dienos. 2004, Nr. 40, p. 7 20; Abromaitis A. Kaip kito požiūris į Lenkiją (Lietuvos viešoji nuomonė metais) // Ten pat, p ; Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija ( ). Vilnius, T

39 nuos tatos dėl Lenkijos atsispindi įvairiuose istoriniuose šaltiniuose. Didelę ir svarbią šaltinių grupę sudaro archyviniai dokumentai, saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje (LMAB RS) ir Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA). LMAB RS esančiame LVLS fonde 7 yra išlikę LSLDP, LVS ir LVLS Centro komitetų, Steigiamojo ir I Seimų abiejų liaudininkų partijų frakcijų bloko protokolai, partijos suvažiavimų protokolai, rezoliucijos ir juodraštinė medžiaga, kiti svarbūs dokumentai, kuriuose autentiškai atsispindi valstiečių liaudininkų požiūris į Lietuvos ir Lenkijos konfliktą. Nagrinėjamai temai ypač vertingi dokumentai, rodantys skirtingą valstiečių liaudininkų lyderių požiūrį į Lenkiją, kuris atsiskleidė diskusijų dėl plebiscito Vilniaus krašte ir Hymanso projektų priėmimo metu 8. LCVA saugomuose socialdemokratų (f. 937), krikščionių demokratų (f. 1184) ir tautininkų (f. 554) fonduose esanti medžiagą yra gana fragmentiška, todėl ir tyrimui naudingų duomenų juose randame nedaug. Pažymėtini 1925 m. LSDP Centro komiteto posėdžių protokolai, atskleidžiantys socialdemokratų požiūrį į tų metų rugsėjį vykusias Lietuvos ir Lenkijos derybas Kopenhagoje 9. Tyrime taip pat pasinaudota gausia ir informatyvia ministrų kabineto (f. 923) fondo medžiaga. Kita svarbi šaltinių grupė paskelbti dokumentų rinkiniai: Steigiamojo 10 bei 7 Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau LMAB RS), f Ten pat, b. 22, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA), f. 937, ap. 1, b Steigiamojo Seimo darbai (toliau SSD). Kaunas, I, II ir III 11 Lietuvos Respublikos Seimų stenogramos. Plačios partijų atstovų diskusijos parlamente dėl galimo plebiscito surengimo Vilniaus krašte, Hymanso projektų priėmimo atspindi skirtingą partijų požiūrį į konfliktą su Lenkija ir galimus jo sprendimo būdus. Geriau suvokti Lietuvos partijų nuostatas dėl Lenkijos, nepaisant tam tikro subjektyvumo, padeda ir memuarinė literatūra. Kazio Griniaus vadovaujamame šeštajame koaliciniame ministrų kabinete vidaus reikalų ministru buvęs Rapolas Skipitis savo atsiminimuose 12 smulkiai aprašė tos Vyriausybės narių požiūrį į Hymanso projektus. Diplomato Vaclovo Sidzikausko, vadovavusio Lietuvos delegacijai 1925 m. Kopenhagoje vykusiose derybose su Lenkija, pastabos autentiškai liudija, kaip į šias derybas žiūrėjo šalies politiniai lyderiai 13. Svarbus šaltinis yra m. Lietuvos spauda 14. Labai reikšmingi tautininkų periodiniai leidiniai. Jie yra svarbiausias šaltinis, leidžiantis rekonstruoti tautininkų nuostatas dėl Lenkijos, nes LCVA saugomame LTS fonde dokumentų ta tema nėra, o nė vienam tautininkų atstovui nepatekus į Steigiamąjį ir I bei II Seimus, šios partijos požiūris į Lenkiją neatsispindi ir Seimų stenogramose. 11 Seimo Stenogramos. Kaunas, Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant. Atsiminimai. Chicago, Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštėje. Vilnius, 1994, p Tyrime naudojamasi valstiečių liaudininkų spaudos leidiniais Varpas, Lietuvos ūkininkas, Lietuvos žinios, krikščionių demokratų Laisvė, tautininkiškos srovės leidiniais Tauta, Lietuvos balsas, Krašto balsas, Lietuvis, LSDP priklausiusiu savaitraščiu Socialdemokratas ir tuometiniu Vyriausybės oficiozu Lietuva. 39

40 Šio straipsnio tikslas išanalizuoti Lietuvos politinių partijų nuostatas dėl Lenkijos m. ir nustatyti, kodėl jos keitėsi. Tyrimas apima neilgą daugiapartinės sistemos Lietuvoje egzistavimo laikotarpį, kurio metu politinės partijos per reikšmingiausią demokratinei santvarkai institutą parlamentą, priklausomai nuo rinkimų metu gautų mandatų skaičiaus bei santykių su kitomis į Seimą išrinktomis politinėmis jėgomis galėjo daugiau ar mažiau sėkmingai įgyvendinti savo užsienio politikos programą, koreguoti Vyriausybės užsienio politikos kursą. Konflikto genezė: Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo programų susikirtimas Nors Lietuvos ir Lenkijos konfliktas tarptautinėje arenoje tapo pastebimas tiktai 1919 m. balandį Lenkijos kariuomenei užėmus Vilnių, o Lietuvos vyriausybei dėl to ėmus reikšti protestus Antantės valstybių vadovams, jo šaknys siekė kur kas senesnius laikus, glūdėjo bendroje istorinėje abiejų tautų praeityje, Lietuvoje pasireiškusioje polonizacijos procesu ir lenkų visuomeniniu bei kultūriniu dominavimu. Jau po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo besiformuojančio lietuvių nacionalinio judėjimo ideologijoje ėmė ryškėti siekis atskirti lietuviškai kalbančią valstietiją nuo lenkiškos bajorijos ir atsisakyti istorinės Lietuvos ir Lenkijos bendrumo tradicijos 15. Ši tendencija tautinio atgimimo laikotarpiu tiktai stiprėjo, o Lietuvos valstybingumo 15 Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius. Vilnius, 2005, p. 86. atkūrimo išvakarėse visų svarbiausių lietuvių politinių partijų lyderiai vieningai pasisakė už tautinės valstybės modelį. Tautinė valstybė buvo neįsivaizduojama be senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus 16, kuriame lietuviai dvidešimtojo amžiaus pradžioje sudarė tiktai etninę mažumą. Siekdami įgyvendinti šią tautinės valstybės atkūrimo programą, šalies politiniai lyderiai susidūrė su aktyviu Lenkijos politinio elito pasipriešinimu. Skirtinguose Lenkijos valstybės atkūrimo programos variantuose Lietuva vienaip ar kitaip turėjo įeiti į Lenkijos sudėtį. Tautiniai demokratai (endekai), nors ir pripažino lietuvių tautinės savimonės procesą natūraliu ir reikalingu, dar 1903 m. pabrėžė, kad lietuvių tautinis judėjimas turi veikti vieningoje politinėje plotmėje su lenkų tauta 17. Jų požiūris nepasikeitė ir po Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo. Endekų lyderis Romanas Dmovskis (Dmowski) Paryžiaus taikos konferencijoje britų diplomatui Džeimsui Simpsonui (Simpson) pareiškė, kad Lietuva privalo būti susieta su Lenkija glaudžiais sąjunginiais ryšiais 18. J. Pilsudskis ir jo šalininkai buvo linkę pripažinti Lietuvai savarankiškumą, sukurti Lietuvos federa- 16 Kad atkurtos Lietuvos valstybės sostinė privalo būti Vilnius, vieningai pasisakė krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir tautininkai. Tiktai socialdemokratai pasisakė už savarankišką Vilniaus ir jo krašto gyventojų pasirinkimą plebiscito būdu apsisprendžiant, prie kurios valstybės jie nori prisidėti. Žr. SSD, I sesija, 41 posėdis, 1920 rugsėjo 15 d., p Wojdyło W. Įnirtęs nykštukas. Tautinių demokratų politinės pažiūros // Darbai ir dienos. 2004, Nr. 40, p Alston C. The Suggested Basis for a Russian Federal Republic : Britain, Anti-Bolshevik Russia and the Border States at the Paris Peace Conference, 1919 // History. 2006, vol. 91, no. 301, p

41 cinę valstybę iš lietuviškų ir baltarusiškų žemių su centru Vilniuje ir sujungti ją federacijos ryšiais su Lenkija. Maršalo federalistinė vizija aiškiai atsispindėjo 1919 m. balandžio 22 d. paskelbtame atsišaukime į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus, kuriame J. Pilsudskis žadėjo laisvą valstybinį apsisprendimą ir kvietė prisijungti prie Lenkijos. Taigi abiejų tautų, turėjusių turtingą bendrą istorinę praeitį, valstybių atkūrimo programos aiškiai nesutapo. Ši kolizija peraugo į tarptautinį dviejų suverenių valstybių konfliktą, kuris pareikalavo nemenkų abiejų šalių vidaus išteklių. Be abejo, nepalyginti mažesnį politinį ir ekonominį potencialą turėjusiai Lietuvai konfliktas atsiliepė kur kas skaudžiau negu jos pietinei kaimynei. Tai suprasdami šalies politinių partijų lyderiai santykiams su Lenkija skyrė ypač daug dėmesio ir dėjo visokeriopas pastangas konfliktui likviduoti. Po 1919 m. įvykusių abiejų valstybių karinių susidūrimų ir ypač po tų metų rugpjūtį prieš Lietuvos vyriausybę slaptos lenkų karinės organizacijos (POW) rengto, bet nepavykusio perversmo tiek politinių partijų lyderiai, tiek visuomenė į Lenkiją ėmė žvelgti kaip į labai rimtą grėsmės šalies nepriklausomybei šaltinį. Istoriko Audriaus Abromaičio teigimu, Lietuvos visuomenėje iki 1920 m. spalio 9 d., kai generolas Liucijanas Želigovskis (Źeligowski) užgrobė Vilnių, jau buvo įsitvirtinęs kraštutinis priešiškumas Lenkijai 19. Sutikdami su šiuo teiginiu privalome pažymėti, kad politinių partijų lyderiai stengėsi ne taip jautriai ir emocingai kaip vi- 19 Abromaitis A., op. cit., p suomenės dauguma reaguoti į grėsmingus įvykius, siekė ieškoti racionalių konflikto sprendimo būdų. Šiuo atveju pažymėtina Mykolo Sleževičiaus laikysena Lenkijos atžvilgiu. Dėl principinės pozicijos nesiderėti su Lenkija kol Lietuvai nebus grąžintas Vilnius ir dėl numalšinto POW sąmokslo visuomenėje jis buvo įgijęs ryžtingo kovotojo su lenkais reputaciją 20. Valstiečių liaudininkų lyderis pabrėžė būtinumą surasti abiem valstybėms tinkamą modus vivendi. M. Sleževičiaus nuomone, Lietuva ir Lenkija privalėjo pasiekti kompromisą, visų pirma, dėl bendro abiem valstybėms Sovietų Rusijos ir Vokietijos pavojaus. Jis taip pat reiškė viltį, kad artimiausiu metu Lenkijos politiniai lyderiai susipras ir pasirinks Lietuvą kaip padėjėją ginantis nuo bendrų priešų 21. Taigi, 1920 m. pradžioje M. Sleževičius svarbiausiu grėsmės Lietuvai šaltiniu laikė ne Lenkiją, bet Sovietus ir Vokietiją. Tokia jo pozicija rodytų, kad valstiečių liaudininkų lyderiai į Lenkiją nežiūrėjo labai priešiškai. Pažymėtina ir tai, kad M. Sleževičius per visą parlamentinės demokratijos laikotarpį išliko svarbiausias valstiečių liaudininkų užsienio politikos nuostatų kūrėjas ir įgyvendintojas. Krikščionių demokratų laikyseną Lenkijos atžvilgiu iliustratyviai atspindi Mykolo Krupavičiaus kalba po Kazio Griniaus vadovaujamo šeštojo koalicinio ministrų kabineto deklaracijos pristatymo Steigiamajame Seime. Oratoriniais gabumais pasižymėjęs krikščionių demokratų lyderis 20 Kasparavičius A., Mykolo Sleževičiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje // Lietuvos užsienio reikalų ministrai Vilnius, 1999, p M. Sleževičius. Lietuvos valstybinė padėtis ir mūsų užsienio politika // Varpas. 1920, Nr. 1, p

42 Lenkiją įvardijo amžinu priešininku, kuris mūsų tautos širdį Vilnių išplėšė ir savo purvina koja trempia, o nelaimingus gyventojus nepakeliamais verguvės pančiais sukaustė 22. Jis netgi pagrasino šventu karu, jeigu lenkai nesusipras ir artimiausiu laiku negrąžins Vilniaus. Taip M. Krupavičius kalbėjo 1920 m. birželio 23 d., kai jau buvo prasidėjęs smarkus Raudonosios armijos puolimas prieš Lenkijos kariuomenę. Dėl to ėmė keistis ir pastarosios politika Lietuvos atžvilgiu. Liepos 4 d. Lenkija pripažino Lietuvą de facto, o sąjunginių valstybių Spa konferencijoje liepos 10 d. pasirašytu susitarimu ji, spaudžiama Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Deivido Loido-Džordžo (Lloyd-George), įsipareigojo perleisti Vilnių Lietuvai 23. Vyriausybei konsultuojantis su Steigiamojo Seimo Prezidiumo ir frakcijų atstovais vėlgi išryškėjo radikalesnis negu kitų partijų krikdemų požiūris į pietinį kaimyną. Socialdemokratai siūlė pradėti derybas su Lenkija dėl Vilniaus perėmimo, LSLD ir VS Seimo frakcijų posėdyje Albinas Rimka netgi siūlė kol kas į Vilnių neiti 24, o krikščionys demokratai manė, kad Lenkijai tiesiog reikėtų įteikti ultimatumą 25. Atrodytų, kad krikščionys demokratai Lenkijos atžvilgiu iš visų šalies politinių partijų 1920 m. vidu- 22 SSD, I sesija, 8 posėdis, 1920 m. birželio 23 d., p Senn A. E., op. cit., p. 30; Davies N. Lioyd George and Poland, // Journal of Contemporary History. 1971, vol. 6, no. 3, p LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcijų posėdžio protokolas // LMAB RS, f. 199, b. 22, l Butkus Z. Dr. Kazys Grinius // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai ( ). Vilnius, 1997, p ryje buvo nusistatę priešiškiausiai. Tačiau tuo abejoti verčia aplinkybė, kad šeštajame ministrų kabinete užsienio reikalų ministro pareigas ėjo vienas įtakingiausių to meto LKDP veikėjų Juozas Purickis, kuris gana palankiai žiūrėjo į Lenkiją. Aldonos Gaigalaitės teigimu, būtent dėl jo diplomatinės veiklos 1920 m. viduryje pavyko pagerinti santykius su šia valstybe 26. Abejotina, kad J. Purickis galėjo laikytis savo partijai priešingos politikos Lenkijos atžvilgiu. Po Vilniaus pripažinimo Lietuvai apie Lenkiją palankiai prabilo ir prieš tai ne kartą ją aršiai kritikavę tautininkai. A. Voldemaras pažymėjo, kad su Lenkija, kuri neturės pagriebusi svetimų plotų, mes turime būti geriausiuose santykiuos. Ateity mes galimi su ja sąjungininkai, jei pradėtų grėsti pavojus būti užgniaužtiems iš likusiųjų galingųjų kaimynų 27. Taigi, kaip ir M. Sleževičius, A. Voldemaras bent jau tuo metu manė, kad didžiausią grėsmę Lietuvos nepriklausomybei kelia Sovietų Rusija ir Vokietija, o Lenkiją laikė galima sąjungininke. Savitą požiūrį į Lenkiją turėjo socialdemokratai. Jame aiškiai jaučiama marksizmo doktrinos įtaka. Kalbėdamas po šeštojo ministrų kabineto deklaracijos pristatymo Steigiamajame Seime, Steponas Kairys pažymėjo, kad socialdemokratai nori palaikyti taikius ir draugiškus santykius su Lenkija, tačiau širdingus savo kvietimus skyrė ne dabartinei grobikų valdžiai, o Lenkijos darbininkams 28. Siekį bendra- 26 Gaigalaitė A., op. cit., p Prof. A.Voldemaras. Taika // Tauta. 1920, liepos 16, p SSD, I sesija, 8 posėdis, 1920 m. birželio 23 d., p

43 darbiauti su Lenkijos socialistais socialdemokratai išreiškė ne kartą, su jais buvo tikimasi taikiai išspręsti teritorinius abiejų valstybių ginčus. Dėl savo specifinio požiūrio į Vilniaus kraštą LSDP kitų partijų labai dažnai buvo kaltinama pataikavimu Lenkijai. Socialdemokratai pasisakė už Vilniaus krašto susijungimą su Lietuva, tačiau taikiu, pačių Vilniaus ir jo krašto gyventojų laisvo apsisprendimo būdu, patraukiant juos į Lietuvos pusę demokratinės santvarkos pranašumais. Pristatydami tokią poziciją 1920 m. rugsėjo 15 d. Steigiamojo Seimo posėdyje LSDP frakcijos nariai Kazimieras Venclauskis ir Vincas Čepinskis reikalavo Vilniaus krašte surengti plebiscitą, nes jie (socialdemokratai A. G.) nori kurt valstybę naujais pagrindais 29. V. Čepinskis taip pat įžvalgiai pažymėjo, kad plebiscito Vilniaus krašte anksčiau ar vėliau neišvengiamai pareikalaus ir didžiosios Vakarų valstybės. Tačiau su tokiu požiūriu kategoriškai nesutiko kitos Seimo frakcijos. M. Krupavičius netgi retoriškai klausė, ar tokia LSDP pozicija tai nepataikavimas lenkų visuomenei, lenkų valstybei 30. Pažymėtina, kad siekio prisijungti Vilniaus kraštą tiktai taikiu pačių vietos gyventojų apsisprendimo būdu socialdemokratai neatsisakė per visą parlamentinės demokratijos laikotarpį. Jis tapo viena svarbiausių užsienio politikos nuostatų, nuolat primenamų tiek iš Seimų tribūnų, tiek spaudoje. Lietuvos ir Lenkijos valstybių atkūrimo programų susikirtimas, pasireiškęs pastarosios agresija prieš silpnesnįjį kaimyną, 29 Ten pat, 41 posėdis, 1920 m. rugsėjo 15 d., p Ten pat, p tiktai dar labiau pagyvino jau nuo tautinio atgimimo pradžios moderniojoje lietuvių tautoje besiformavusį požiūrį į lenkus kaip į grėsmingus lietuvių priešus. Nepaisant to, valstiečių liaudininkų, tautininkų, o iš dalies ir krikščionių demokratų lyderiai didžiausią grėsmę Lietuvos nepriklausomybei bent jau tuo metu manė keliant Sovietų Rusiją ir Vokietiją. Tačiau 1920 m. spalio 9-osios įvykiai politinių partijų ir jų lyderių nuostatas dėl Lenkijos smarkiai pakoregavo. Lietuvos politinių partijų reakcija į L. Želigovskio agresiją. Plebiscito problema Savo istorine sostine Lietuva džiaugėsi neilgai m. rugpjūtį rugsėjį Vilniuje įsikūrė šalies Vyriausybė, užsienio valstybių diplomatinės atstovybės. Tačiau tuo metu Lenkijos karinės pajėgos jau buvo pradėjusios kontrpuolimą prieš Raudonosios armijos dalinius. Rugsėjį prasidėjo tiesioginiai Lietuvos ir Lenkijos susirėmimai. Į atsinaujinusį konfliktą greitai reagavo Tautų Sąjungos Taryba. Ji paragino Lietuvą ir Lenkiją nutraukti karo veiksmus ir pradėti derybas. Lenkų veiksmais ypač buvo nepatenkinta Didžioji Britanija. Rugsėjo 6 d. ši valstybė pasiuntė Lenkijos vyriausybei notą, kurioje priminė Spa konferencijos nutarimus ir pasižadėjimą kilusius ginčus spręsti taikiai, o jei nepavyktų jų likviduoti, perduoti juos spręsti Antantės valstybėms 31. Lietuvių ir lenkų derybos prasidėjo 1920 m. rugsėjo pabaigoje ir baigėsi spalio 7-ąją, kai buvo pasirašyta Suvalkų 31 Paskutinės politikos valandos. Anglų nota lenkams dėl Lietuvos // Lietuva. 1920, rugsėjo 8, p

44 sutartis 32. Ja tarp abiejų šalių buvo numatyta demarkacinė linija ir sustabdyti karo veiksmai. Vis dėlto ši sutartis negarantavo Vilniaus saugumo, nes nors jis ir liko Lietuvos pusėje, jo valstybinė priklausomybė buvo neišspręsta lenkams atsisakius nustatyti demarkacijos liniją į rytus nuo Bastūnų. Netrukus, generolo L. Želigovskio vadovaujamiems kariniams daliniams pradėjus netikėtą puolimą ir spalio 9 d. užgrobus Vilnių, Suvalkų sutartis neteko reikšmės. Dėl karinio konflikto su Lenkija 1920 m. rugsėjo 25 d. sušauktame nepaprastajame Steigiamojo Seimo posėdyje visų partijų, išskyrus lenkų, frakcijos vienbalsiai pasisakė už valstybės gynimą. Kritikos Lenkijai negailėjo krikščionių demokratų bloko atstovai Mykolas Krupavičius, Vytautas Bičiūnas, Emilija Spūdaitė-Gvildinė, Jonas Valaitis, liaudininkai Mykolas Sleževičius, Povilas Kuzminskis, socialdemokratai Steponas Kairys ir Jurgis Daukšys 33. Iliustratyviai vieningą partijų požiūrį į Lenkiją iškilus grėsmei valstybės nepriklausomybei atspindi LSDP pozicija. Nuolat blaškęsi tarp marksistinei doktrinai būdingo internacionalizmo ir tautinių interesų, socialdemokratai po prasidėjusio L. Želigovskio žygio ne tik ragino darbininkus ir mažažemius valstiečius stoti atkaklion, mirtinon kovon su naujais užpuolikais 34, bet ir pripažino, kad baltųjų lenkų įsitvirtinimas Lietuvoje atneštų mūsų kraštui daug didesnę reakciją 32 Plačiau apie Suvalkuose vykusias Lenkijos ir Lietuvos derybas žr. Laurinavičius Č. Politika ir diplomatija..., p SSD, I sesijos Nepaprastasis posėdis, 1920 m. rugsėjo 25 d., p Į kovą, Lietuvos darbininkai! // Socialdemokratas. 1920, spalio 14, p. 1. ir darbininkų priespaudą, todėl, nežiūrint viso patirto iš dabartinės valdžios persekiojimo, Lietuvos darbininkai lengviau galės ginti savo reikalus ir eiti prie savo siekimų, esant Lietuvai politiniai laisvai 35. Generolo L. Želigovskio agresija bei Vilniaus užgrobimas ir Lenkijos vyriausybės siekis atsiriboti nuo maištaujančio generolo ne tik dar labiau sustiprino visuomenės priešiškumą pietiniam kaimynui, bet ir smarkiai sumažino šalies politinių partijų lyderių pasitikėjimą lenkų politikais bei diplomatais. Su tarptautinių susitarimų negerbiančiu priešininku nenorėta ir nematyta prasmės derėtis. Be to, į kompromiso su Lenkiją ieškančius politikus nepalankiai ir įtariai ėmė žvelgti visuomenė ir ypač karininkija. Po L. Želigovskio avantiūros paaštrėjęs Lietuvos ir Lenkijos konfliktas buvo svarstomas ir Briuselyje, 1920 m. spalio d. vykusioje Tautų Sąjungos Tarybos 10-ojoje sesijoje. Tinkamiausiu būdu abiejų valstybių konfliktui išspręsti Taryba pripažino plebiscitą. Tai atitiko tautų apsisprendimo teisės principą, kuriuo buvo remiamasi poversalinėje Europos reorganizacijoje. Lietuvai atstovavęs A. Voldemaras su šiuo pasiūlymu sutiko. Sužinojus apie tai Lietuvoje kilo didžiulis nepasitenkinimas. A. Voldemaras buvo kaltinamas peržengęs jam Vyriausybės suteiktus įgaliojimus. Ypač griežtai jį kritikavo M. Sleževičius. Jis atkreipė dėmesį, kad minėtame posėdyje A. Voldemaras buvo minkštas, nedrįso net prašyti atidėti taip svarbaus klausimo <...>, užtat čia Kaune 35 L. S. D. Partijos Centro Komitetas gynimos reikalu // Ten pat, 1920, spalio 28, p

45 jis jau be galo griežtas, čia jis drįsta net pačią Tautų Sąjungą pavadinti mirusiu arba negimusiu kūdikiu 36. Pats A. Voldemaras kaltino valdžią, pabrėždamas, kad jo dėl plebiscito priėmimo nebuvo išsitarta nei vieno žodžio ir nepadaryta nei vieno žingsnio 37. Nepalankiai plebiscito idėją sutiko ir šalies politinės partijos. LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcijų posėdyje, vykusiame 1920 m. spalio 23 d., dauguma pasisakė prieš plebiscitą. Tiktai Vincas Meilus, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos kariuomenė nepajėgs pasipriešinti lenkams, klausė, ar nevertėtų mums (Lietuvai A. G.) dėl Vilniaus nusileisti 38. Prieš plebiscitą pasisakė ir krikščionys demokratai, tautininkai bei anksčiau jį palaikę socialdemokratai. Bendri partijų motyvai buvo, jog Lietuvos sostinėje joks plebiscitas negali būti rengiamas, kad Lenkijos kariniai daliniai turi būti išvesti ir pakeisti neutraliomis jėgomis 39. Tačiau tarp partijų išryškėjo ir tam tikrų skirtumų. Socialdemokratai pasisakė ne tik prieš lenkų kariuomenę, bet ir prieš Tautų Sąjungos į ginčytiną teritoriją numatytas siųsti tarptautines karines pajėgas SSD, I sesijos 60 posėdis, 1921 m. vasario 4 d., p Prof. A. Voldemaras. Dėl Briuselio derybų // Lietuvos balsas. 1921, balandžio 28, p LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcijų posėdžio protokolas // LMAB RS, f. 199, b. 22, l Žr.: SSD, I sesijos 60 posėdis, 1921 m. vasario 4 d., p ; Lėnas [A. Smetona]. Žmonių atsiklausimas plebiscitas // Tauta. 1920, lapkričio 5, p. 1; Šilas M. Ant palinkusios šakos // Laisvė. 1921, sausio 8, p. 1; D. D. Neduosim Vilniaus! // Ten pat, 1921, sausio 27, p Plebiscitui prižiūrėti Tautų Sąjunga planavo pasiųsti karinių dalinių iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Švedijos, Belgijos, Olandijos ir Danijos, iš viso apie 2000 žmonių. Žr. Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje..., p Partijų teigimu, niekas negalėjo užtikrinti, kad karingoji prancūzų buržuazija plebiscito zonoj nemėgins padaryti naujos bazės prieš Tarybų Rusus, iškepusi vėl kokį Vrangelį ir surinkusi išsklaidytus dar neišmuštus baltagvardiečius 41. Radikaliausiai dėl plebiscito nusiteikę tautininkai jame netgi įžvelgė grėsmę Lietuvos nepriklausomybei. A. Smetonos nuomone, įvykus plebiscitui Lietuva būtų inkorporuota į Lenkijos sudėtį ligi susitvarkiusi Vokietija su atsigeivalėjusia Rusija nesugniaužtų tos didžiosios Lenkijos, sudarytos iš daugybės tautų konglomerato 42. Šalyje tvyrant tokiai nepalankiai plebiscitui atmosferai, galiausiai ir Lietuvos vyriausybė, nors ir nerimaudama dėl galimos nepalankios didžiųjų Vakarų valstybių reakcijos, 1921 m. vasario 13 d. ryžosi Tautų Sąjungai nusiųsti notą, kurioje atsisakė plebiscito Vilniuje ir Vilniaus krašte 43. Tautų Sąjungos mėginimas Lietuvos ir Lenkijos teritorinį konfliktą išspręsti plebiscito būdu parodė, kad Lietuvos politinės partijos, pripažindamos bei gerbdamos Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Vudro Vilsono (Wilson) 14 punktų suformuluotą tautų apsisprendimo teisės principą, vieningai nepritarė jo taikymui sprendžiant istorinės valstybės sostinės likimą. Vilnius, jų nuomone, besąlygiškai turėjo priklausyti Lietuvai. Tačiau netrukus tuometinio Tautų Sąjungos Tarybos pirmininko Polio Hymanso (Hymans) 41 Kapitalistų meškerė // Socialdemokratas. 1920, gruodžio 16, p Lėnas [A. Smetona]. Žmonių atsiklausimas plebiscitas // Tauta. 1920, lapkričio 5, p Mūsų vyriausybės nota T. S. dėl plebiscito // Lietuva. 1921, vasario 19, p

46 pasiūlytas naujas abiejų konfliktuojančių valstybių santykių sureguliavimo projektas aiškiai atskleidė skirtingą partijų požiūrį į Lenkiją. Politinės partijos ir Hymanso projektai Atsisakiusi plebiscito idėjos, Tautų Sąjunga konfliktuojančioms šalims pasiūlė tiesiogines derybas, kartu įsipareigodama jose tarpininkauti. Derybos, kurioms pirmininkavo P. Hymansas, prasidėjo 1921 m. balandžio pabaigoje Briuselyje ir truko iki birželio 4 d m. balandžio 20 d. Steigiamojo Seimo posėdyje politines partijas apie būsimų derybų pobūdį informavo užsienio reikalų ministras J. Purickis. Jis pažymėjo, kad, siekdama kompromiso su Lenkija, Vyriausybė buvo pasirengusi padaryti nemažų nuolaidų: suteikti lenkams laisvą išėjimą per Lietuvą į Baltijos jūrą, sudaryti gynybinę konvenciją, pasirašyti prekybos sutartį, žinoma, dedant pamatan visą abiejų šalių lygybės ir visiškos ekonominės nepriklausomybės principą 44. Kartu buvo pabrėžta, kad šalies delegacija reikalaus Lenkijos pripažinti 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi su Sovietų Rusija nustatytas Lietuvos sienas ir jokiu būdu nesutiks su valstybių federacijos ar unijos idėja. Valdančiosios krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų partijos palankiai sutiko užsienio reikalų ministro pranešimą. Krikščionių demokratų bloko vardu kalbėjęs Valdemaras Čarneckis išreiškė pritarimą planuojamoms deryboms, tiktai patarė delegacijai būti atsargiai, nes len- 44 SSD, I sesijos 82 posėdis, 1921 m. balandžio 29 d., p. 29. kai visumet moka išnaudot neaiškumus ir neaiškias vietas paaiškinti savo naudai 45. Valstiečių liaudininkų vardu kalbėjęs Jonas Staugaitis taip pat pritarė deryboms ir atkreipė Vyriausybės dėmesį į tai, kad legenda apie Želigovskį, kaipo maištininką, jau turėtų būti į arkyvą atidėta 46. Kad šis perspėjimas turėjo pagrindą, įsitikino patys lietuvių delegacijos nariai, kai, nuvykus į Briuselį, lenkams derybose vadovavęs garsus istorikas Šymonas Askenazis (Askenazy) pareiškė, jog Lenkijos delegacija veikia tik kaip tarpininkas tarp L. Želigovskio sukurtos Vidurio Lietuvos ir Kauno Lietuvos. Nepalankiai į derybas žiūrėjo socialdemokratai. Nepasitikėdami Vakarų valstybėmis ir Tautų Sąjunga, jie kaip ir anksčiau nuosekliai laikėsi nuostatos, kad Vilnių susigrąžinti galima tiktai užmezgus glaudžius santykius su vietos gyventojais. Nors po L. Želigovskio agresijos labai priešiškai Lenkijai nusiteikusioje visuomenėje jau prieš prasidedant deryboms vyravo pesimistinės nuotaikos dėl jų rezultatų 47, juo labiau kad tokias nuotaikas aktyviai kurstė tautininkai 48, valdančiosios krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų partijos į derybas žiūrėjo palankiai, tikėdamosi, kad, Tautų Sąjungai padedant, pavyks išspręsti konfliktą su Lenkija. Deryboms prasidėjus Lietuvos pasiūlymai buvo atmesti kaip nepakankami, o gegužės 20 d. P. Hymansas savo vardu pateikė Lietuvos ir Lenkijos susitarimo pro- 45 Ten pat, p Ten pat, p Abromaitis A., op. cit., p Dar nieko nežinodamas apie ką tik prasidėjusių derybų eigą, A. Voldemaras jau kaltino šalies valdžią pasiryžus labai daug nusileisti. Žr. Prof. A. Voldemaras. Dėl Briuselio derybų // Lietuvos balsas. 1921, balandžio 28, p

47 jektą. Jame buvo numatyta Lietuvos teritoriją padalyti į du administracinius Vilniaus ir Kauno kantonus, garantuojant Lenkijos įtaką Vilniaus kantone, taip pat abi valstybes glaudžiai susieti bendromis ekonominėmis bei karinėmis konvencijomis. Lietuvai toks projektas, be abejonės, nebuvo priimtinas, tačiau siekdama neprarasti Vakarų valstybių, ypač Didžiosios Britanijos, paramos, Vyriausybė sutiko jį laikyti derybų pagrindu. Pačiam projektui nepritarė nė viena politinė partija, o sprendimą laikyti jį derybų pagrindu griežtai kritikavo social demokratai ir ypač tautininkai. Kraštutinai radikali tautininkų pozicija nestebino. Kaip pažymėjo A. Kasperavičius, įnirtingas tautininkų priešinimasis Hymanso projektams buvo nuoseklus dar 1920 m. lapkričio pradžioje plebiscito galimybę svarstant pareikštos šios partijos pozicijos tęsinys 49. Tačiau priešingai negu kitos partijos, tautininkai kritikos smaigalį nukreipė ne į patį Hymanso projektą, bet į Vyriausybę. A. Voldemaras teigė, kad Vyriausybė, priimdama Hymanso projektą kaip tolesnių derybų pagrindą, užtraukė Lietuvai didelį smūgį, kurio didumo šiandien dar ir nesimato 50. Jis reikalavo ne tik kuo skubiau sudaryti naują ministrų kabinetą, bet ir nubausti projektą priėmusius asmenis. Kur kas nuosaikesnės pozicijos laikėsi A. Smetona. Pažymėjęs, kad projektas toliau veda Lietuvą į Lenkiją negu Liublino unija 51, jis ragino Vyriausybę jo nepriimti. Tokia arši tautininkų kritika ne 49 Kasperavičius A., op. cit., p Prof. A. Voldemaras. Padėtis be išeities // Lietuvos balsas. 1921, liepos 5 6, p Smetona A. Sutiko ar nesutiko? // Ten pat, 1921, gegužės 31, p. 1. tik dar labiau skatino visuomenės priešiškumą Lenkijai ir didžiosioms Vakarų valstybėms, bet ir didino politinį nestabilumą šalyje. Pritartume istoriko Gedimino Rudžio nuomonei, kad daugiausia tautininkų pastangomis buvo sukelta didžiulė kampanija prieš Hymanso projektus 52. Toks įvykių klostymasis šalyje ypač džiugino Sovietus, nenorėjusius, kad užgestų Lietuvos ir Lenkijos konfliktas ir susidarytų prielaidos visų Baltijos regiono valstybių politinei konsolidacijai. Sovietų Rusijos atstovas Lietuvoje Aleksandras Akselrodas Lietuvos ūkininko korespondentui atvirai teigė, kad Tautų Sąjungos 1921 m. kovo 3 d. nutarimas, kuriame Lietuvai ir Lenkijai rekomenduojama pradėti tiesiogines derybas, yra vien tik pasityčiojimas iš Lietuvos ir lietuviai juos turėtų griežtai atmesti. Šiuo nutarimu Tautų Sąjunga, anot diplomato, ne tik nepalengvina lietuvių lenkų konflikto baigimą, bet tik stato Lietuvai naujus slastus 53. Sovietai puikiai suprato, kad derybos turėjo nulemti ne tik tolesnes abiejų šalių santykių gaires, bet ir Lietuvos politinę orientaciją į Vakarų valstybes, jeigu konfliktą pavyktų likviduoti, arba į priešiškai lenkams nusiteikusius vokiečius ir rusus, jei susitarti nepavyktų ir abi valstybės liktų nuolatinio karo stovio būsenos. Dar labiau politinė įtampa šalyje pakilo 1921 m. rudenį, kai Ženevoje prasidėjo antrasis Lietuvos ir Lenkijos derybų etapas. Buvo pateiktas svarstyti naujas 52 Rudis G. Augustinas Voldemaras nemokėjęs pralaimėti politikas // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai ( ). Vilnius, 1997, p Pasikalbėjimas su Sovietų Rusijos atstovu Akselrodu ( Liet. Ūkininko korespondento intervju) // Lietuvos ūkininkas. 1921, kovo 17 23, p

48 P. Hymanso projektas 54, kuriame abiejų šalių sąjunga buvo planuojama ne kantoninės sistemos pagrindu, bet suteikiant Vilniui plačią autonomiją Lietuvos sudėtyje. Be to, buvo numatoma šiek tiek susilpninti ryšius tarp abiejų valstybių karinėje srityje, nors Lenkijai, kilus karui, turėjo būti suteikiama galimybė naudotis Lietuvos teritorija. Lietuvos vyriausybės padėtį sunkino tai, kad naujasis projektas buvo pateiktas jau ne kaip derybų pagrindas, bet kaip susitarimas, kurį abiem šalims reikėjo priimti. Kitaip negu pirmasis, antrasis Hymanso projektas skirtingai buvo sutiktas ir šalies politinių partijų. Nelengva nustatyti didžiausios ir įtakingiausios to meto Lietuvos politinės jėgos krikščionių demokratų poziciją dėl pataisyto projekto. Istoriografijoje visuotinai įsigalėjusi nuomonė, kad jam kontrpasiūlymais, pašalinus Lietuvai nepriimtinus punktus, pritarė užsienio reikalų ministras J. Purickis 55. Iš archyvinės medžiagos matyti, kad tokios pat nuomonės buvo ir kitas krikščionių demokratų atstovas Vyriausybėje Kazys Bizauskas m. rugsėjo 10 d. Laisvėje pasirodė įtakingo krikščionių demokratų veikėjo, Steigiamojo Seimo nario Eliziejaus Draugelio straipsnis, kuriame buvo raginama susiderėt su Lenkija, atgaut šiokioj ar kitokioj formoje Vilnių ir Klaipėdą, užsitikrinti de jure 54 Remdamasi archyviniais dokumentais R. Žepkaitė nurodo, kad antrasis Hymanso projektas buvo pakoreguotas Didžiosios Britanijos vyriausybės iniciatyva, prieš tai atsižvelgus į Lietuvai nepriimtinus pirmojo projekto punktus. Žr. Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje..., p Senn A. E., op. cit., p. 81; Gaigalaitė A., op. cit., p. 18 ir kt. 56 Išrašai iš Ministrų kabineto posėdžio protokolo // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 79, l. 1. pripažinimą ir sutvarkyti savo vidaus padėtį 57. Toks atviras ir tiesus E. Draugelio kvietimas priimti Hymanso projektą sukėlė audringą kitų partijų reakciją. Siekdami sušvelninti padėtį krikščionys demokratai rugsėjo 14 d. vykusioje partijos konferencijoje priėmė rezoliuciją, kad Hymanso projektai būtų atmestini, jei tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų apriboti Lietuvos nepriklausomybę 58. Tokia aptaki formuluotė, mūsų manymu, pasirinkta neatsitiktinai m. rugsėjo 20 d. Steigiamojo Seimo posėdyje, kuriame buvo svarstoma socialdemokratų frakcijos interpeliacija Vyriausybei dėl Hymanso projekto, visi kalbėjusieji krikščionių demokratų bloko nariai palaikė J. Purickį. Užsienio reikalų ministras atvirai pareiškė: mums palieka ar derėtis (dėl Hymanso projekto A. G.), ar derybas nutraukti. Derybų nutraukimas, turim nepamiršti, geriausiu atveju reikštų bent laikiną Vilniaus srities išsižadėjimą, o blogiausiu atveju galėtų privesti prie karo su Lenkija, kuris galėtų užsibaigti lenkų okupacija visos Lietuvos. 59 Netgi kritiškiausiai iš krikščionių demokratų apie projektą atsiliepęs Justinas Staugaitis atkreipė dėmesį į pavojingą Lietuvos geopolitinę padėtį ir bendrą abiem valstybėms sovietų Rusijos pavojų: nors Lenkija yra didžiausias mūsų priešininkas, tačiau mes turime su ja ir bendrų interesų, būtent, apsiginti nuo Rytų. 60 Minėti faktai leistų daryti prielaidą, kad krikščionys demokratai pritarė antrajam 57 K. K. Lizdeika [E. Draugelis]. Išmintinga politika // Laisvė. 1921, rugsėjo 10, p Kr. Demokratų konferencija lenkų klausimu // Ten pat, 1921, rugsėjo 18, p SSD, I sesijos 124 posėdis, 1921 m. rugsėjo 20 d., p Ten pat, p

49 Hymanso projektui. Jį priėmus buvo tikimasi atgauti sostinę, užmegzti abiem valstybėms naudingus ekonominis santykius, efektyviau apsiginti nuo galimo Sovietų Rusijos pavojaus, įgyti didžiųjų Vakarų valstybių palankumą. Tačiau kartu buvo pabrėžiama, kad projektą bus galima priimti tiktai su Lietuvos vyriausybės kontrpasiūlymais, mažinančiais Lenkijos įtaką Lietuvos vidaus gyvenimui. Antrajam Hymanso projektui pritarė ir kai kurie valstiečiai liaudininkai su savo lyderiais K. Griniumi ir M. Sleževičiumi priešakyje. K. Grinius savo poziciją aiškiai išdėstė minėtame rugsėjo 20 d. Steigiamojo Seimo posėdyje. Viešą nuomonę ministras pirmininkas bandė paveikti pragmatiniais argumentais. Projektą priimti, jo nuomone, visų pirma reikėjo dėl labai sunkių šalies ekonomikai konflikto su Lenkija padarinių, nes amžinai ant durtuvų sėdėt negalima. Užmezgus normalius santykius tarp abiejų valstybių būtų galima sumažinti didelę dalį biudžeto lėšų suryjančią kariuomenę. Premjeras optimistiškai žiūrėjo ir į Vilniaus krašto integraciją į Lietuvos valstybę: Ir istoriniu ir ekonominiu atžvilgiu visa Vilniaus sritis turėtų krypti į mūsų pusę ir jai iš tos kombinacijos būtų nauda. 61 M. Sleževičius labiausiai pabrėžė projekto naudą Lietuvos tarptautinei padėčiai ir saugumui. Jungtiniame LSLD ir VS rugsėjo 22 d. posėdyje jis teigė, kad susitarti su Lenkija reikia dėl Vokietijos ir Sovietų Rusijos grėsmės. Anot jo, Skaitytis su vokiečiais ir rusais reiks. Vieni ir kiti žiūri į mažąsias valstybes, kaip į komediją, kurią reiks likviduoti, o kol kas negalima leisti 61 Ten pat, p. 51. susikalbėti 62. Perprasdamas Sovietų siekį išlaikyti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą, o kartu neleisti suartėti su kitomis Baltijos valstybėmis, M. Sleževičius aiškiai matė, kokioje sudėtingoje tarptautinėje padėtyje tuo metu buvo atsidūrusi Lietuva: pripažįstant dūstame suspaustoj atmosferoj be Vilniaus ir Klaipėdos tranzito negyvensime. 63 Todėl, anot jo, Lietuva turėjo spręsti lemtingą savo egzistencijai dilemą: arba priimti Hymanso projektą ir susitaikyti su Lenkija, arba galų gale būti okupuota. Kaip parodė vėlesni įvykiai, šios valstiečių liaudininkų lyderio įžvalgos pasitvirtino. Žinoma, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, negalima teigti, kad net ir susitaikius su Lenkija ir sukūrus vieningą Baltijos valstybių ir Lenkijos bloką būtų pavykę atsilaikyti prieš SSRS ir Vokietijos agresiją. Tačiau ekonominė šalies raida ir tarptautinė padėtis be abejonės būtų pagerėjusi. Hymanso projektui pritarė ir daugiau abiejų valstiečių liaudininkų Steigiamojo Seimo frakcijų narių. Kazys Škirpa pabrėžė, kad projektą reikia priimti siekiant išlaikyti didžiųjų Vakarų valstybių palankumą. Jo nuomone, kadangi ir taip jau mes pasidavėme didžiųjų Europos valstybių teismui tai turime galutinai ir prisidėti (prie Lenkijos A. G.), nes šiaip ar taip ginklo jėga viešpatauja 64. Projektą taip pat palaikė Vladas Natkevičius, Jonas Makauskis, Antanas Žeromskis, Juozas Liekis. Tačiau valstiečių liaudininkų lyderiai ir juos palaikantys asmenys susidūrė su Lenkijai ir Hymanso 62 LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcijų posėdžio protokolas // LMAB RS, f. 199, b. 22. l Ten pat. 64 LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcijų posėdžio protokolas // Ten pat, l

50 projektui priešiškai nusiteikusia partine opozicija, vadovaujama Jono Staugaičio ir Vlado Lašo. Jau rugsėjo 15 d. LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcijų posėdyje, kur buvo svarstoma, ar priimti antrąjį Hymanso projektą kaip derybų pagrindą (nors Tautų Sąjunga numatė, kad jį priimti reikia be jokių diskusijų), tik vieno balso persvara (8 ir 7) nutarta pritarti Vyriausybės iniciatyvai 65. Partinė opozicija įžvalgiai pasinaudojo eilinių narių priešiškumu Lenkijai 1921 m. spalio 8 12 d. vykusio abiejų liaudininkų partijų suvažiavimo metu, kai buvo priimtas nutarimas, skelbiantis, kad Hymanso projektas sunkiai įžeidžia Lietuvos suverenumą ir yra nepriimtinas, o Vyriausybė, kuri darys nuolaidas, neverta pasitikėjimo 66. Taigi valstiečių liaudininkų lyderiai buvo priversti paklusti daugumos savo partijos narių spaudimui ir atsisakyti palaikyti projektą. Socialdemokratų ir tautininkų nuostatos dėl Lenkijos liko nepakitusios. Jie, nepaisant Lietuvai padarytų nemažų nuolaidų, griežtai pasisakė ir prieš antrąjį Hymanso projektą. Nesikeitė ir tautininkų taktika. Kaip ir diskusijų dėl pirmojo Hymanso projekto metu, tautininkai labai griežtai kritikavo Vyriausybę, kaip nesugebančią rūpintis gyvybiniais lietuvių tautos interesais LSLD ir VS Steigiamojo Seimo frakcijų posėdžio protokolas // Ten pat, l LVS ir SLD suvažiavimo 1921 m. spalio 8 12 d., nutarimas Lietuvos gynimo reikalu // Ten pat, b. 24, l Nuosaikumo nepavyko išlaikyti ir paprastai gana korektiškam ir apdairiam A. Smetonai, kuris straipsnį Prieš paskutinį patepimą užbaigė šūksniu: Lietuviai, parodykite, kad jūs dar nepailsote norėję būti nepriklausomi! Krikščionys demokratai nori jums duoti paskutinį patepimą. Sušukite, kad dar neketinate mirti. Žr. A. Smetona. Prieš paskutinį patepimą // Lietuvos balsas. 1921, rugsėjo 13, p. 1. Socialdemokratai, remdamiesi marksizmo doktrina, akcentavusia žmonių santykį su gamybos priemonėmis, pabrėžė socialinį aspektą. Jie teigė, kad priėmus Hymanso projektą šalyje būtų nustota vykdyti žemės reformą, Lietuvą užplūstų lenkų dvarininkai, lietuviai būtų priversti tarnauti pasiturinčioms lenkų visuomenės klasėms 68. Aktyvi propagandinė opozicinių partijų kampanija prieš Hymanso projektą, be abejonės, darė didžiulį spaudimą Vyriausybei, valdantiesiems krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams. Tačiau jų vaidmens suabsoliutinti vis dėlto negalima. Be jų, didžiulę įtaką valdžios nusistatymui turėjo ir nepalanki kariuomenės bei šaulių sąjungos laikysena projekto atžvilgiu. Įtampa šalyje kulminaciją pasiekė 1921 m. lapkričio 25 d., kai buvo pasikėsinta į Lietuvos delegacijos Ženevoje vadovą Ernestą Galvanauską. Susidarius tokiai padėčiai, nei Vyriausybei, nei jos poziciją palaikiusiems krikščionių demokratų ir liaudininkų lyderiams neliko kitos išeities, kaip tik atmesti Hymanso projektą m. gruodžio 22 d. vykusiame Steigiamojo Seimo posėdyje jau visos partijos vieningai pasisakė prieš Hymanso projektą. M. Krupavičius, tarsi užmiršęs pusę metų šalyje virusias diskusijas, teigė, kad nė vienas Steigiamojo Seimo rišamas klausimas neturėjo tokio vienbalsio visų Respublikos gyventojų pritarimo, kaip šiandien sprendžiamas Hymanso projekto klausimas m. gruodžio 24 d. pagaliau ir Vyriausybė pasiuntė notą Tautų Sąjungai, kurioje 68 SSD, I sesijos 124 posėdis, 1921 rugsėjo 20 d., p SSD, I sesijos 156 posėdis, 1921 gruodžio 22 d., p

51 su giliausiu pasigailėjimu buvo pareiškiama, kad Lietuva negali priimti jai rekomenduojamo susitaikymo 70. Nors derybos dėl Hymanso projektų pasibaigė be rezultatų, pati jų eiga rodė, kad valdančiosios Lietuvos politinės partijos, nepaisant visuomenėje vyravusio didžiausio priešiškumo Lenkijai, buvo pasiryžusios ieškoti abi valstybes tenkinančio modus vivendi. Krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų lyderiai, aiškiai matę keblią to meto Lietuvos politinę padėtį, suprato, kad nelikvidavus konflikto su pietiniu kaimynu ir taip nesudarius vieningo Baltijos valstybių ir Lenkijos bloko, kurį, kaip jie tikėjosi, turėjo palaikyti ir didžiosios Vakarų valstybės, Lietuva bus priversta paramos ieškoti Versalio sistemą sugriauti siekiančiose SSRS ir Vokietijoje. Kita vertus, arši opozicinių partijų prieš Hymanso projektus nukreipta propagandinė kampanija ir valdančiųjų politinių jėgų nesugebėjimas atlaikyti spaudimą joms rodė, kad vos prieš keletą metų atkurtos valstybės politinė sistema buvo gana nestabili, o partijoms labai trūko vidinės politinės konsolidacijos. Kopenhagos derybos. Socialdemokratų partijos nuostatų dėl Lenkijos kaita Po nesėkmingai pasibaigusių derybų dėl Hymanso projekto pasikeitė ir krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų nuostatos dėl Lenkijos. Abiejų partijų lyderiai, matydami kraštutinį visuomenės priešiškumą, vengė kalbėti apie kokius nors ga- 70 Vyriausybės atsakymas Tautų Sąjungai // Lietuva. 1921, gruodžio 31, p. 1. limus kompromisus su pietine kaimyne, kol Lietuvai nebus grąžintas Vilnius. Pažymėtina ir tai, kad partijos santykių su Lenkija problemą ėmė stengtis išnaudoti tarpusavio kovoje siekdamos įgyti kuo didesnį rinkėjų palankumą. Iliustratyviai tokią jų taktiką atspindėjo po 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencijos paskelbto oficialaus Vilniaus pripažinimo Lenkijai 71 pradėta kampanija prieš Vyriausybę ir krikščionis demokratus. Įtampą šalyje didino ir tai, kad kovo 9 d. valstybės prezidento pareigas ėjęs Aleksandras Stulginskis paleido I Seimą. Tokiomis aplinkybėmis santykių su Lenkija klausimas buvo efektyviai panaudotas rinkimų į II Seimą kovoje. Dėl Vilniaus praradimo Vyriausybę ir krikščionis demokratus griežtai užsipuolė ne tik tautininkai bei socialdemokratai, bet ir valstiečiai liaudininkai 72. Neliko skolingi ir krikščionys demokratai. Kovo 25 d. Laisvėje pasirodžiusiame straipsnyje buvo įrodinėjama, kad dėl Vilniaus praradimo kaltas ne E. Galvanauskas, bet m. Vyriausybei vadovavę A. Voldemaras ir K. Grinius, nes būtent jie ir sudarė Lenkams tą faktinę padėtį, kurią Antantė dabar nesudarė, tik ją patvirtino, užfiksavo m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencijos nutarimo pirmąja dalimi buvo patvirtinta 1921 m. Rygos sutartimi nustatyta Lenkijos ir Sovietų Rusijos siena. Kartu nustatyta siena ir su Lietuva. Ji atitiko 1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjungos Tarybos tarp abiejų valstybių nubrėžtą demarkacinę liniją. Žr. Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje..., p J. P-tis. Naujas pralaimėjimas // Lietuvos žinios. 1923, kovo 21, p. 1; R. U. Dar Vilniaus klausimu // Ten pat, balandžio 5, p. 1; Prof. A. Voldemaras. Vilnius plėšiamas iš Lietuvos // Krašto balsas. 1923, kovo 7, p. 1; Lenkai palaiko Vilnių? // Ten pat, kovo 17, p Atropos. Lašiniai kalti, kad katė suėdė... // Laisvė. 1923, kovo 25, p

52 Beatodairiški partijų kaltinimai viena kitai dėl istorinės sostinės netekties, mūsų nuomone, labiausiai pakenkė joms pačioms. Kiekvienas prie valstybės vairo stojusio politiko bandymas ieškoti modus vivendi su Lenkija visuomenės ir opozicinių politinių partijų galėjo būti traktuojamas kaip Vilniaus išsižadėjimas ir nacionalinių interesų išdavystė, o tai, anot Vytauto Žalio, buvo patys baisiausi kaltinimai, kuriuos tik buvo galima tuo metu mesti lietuviui 74. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis atsirado politikų, pasiryžusių tartis su pietine kaimyne m. vasario 3 d. sudarytos XII Vyriausybės vadovas finansininkas Vytautas Petrulis manė, kad tik ekonomiškai pajėgi Lietuva gali susigrąžinti Vilniaus kraštą, todėl tam tikras ekonominis bendradarbiavimas su pietine kaimyne yra būtinas. Svarstyti santykių su Lenkija užmezgimo alternatyvą ministrą pirmininką vertė ir sunki Klaipėdos krašto ekonominė padėtis, visų pirma dėl sustojusio miško plukdymo Nemunu, merdinti krašto medienos apdirbimo pramonė 75. Manytina, kad be krikščionių demokratų partijos vadovybės sutikimo V. Petrulis derybų su Lenkija pradėti negalėjo. Didžiosios Britanijos konsulas Kaune G. W. Beris (Berry) varomąja santykių su Lenkija normalizavimo jėga laikė įtakingą krikščionių demokratų partijos veikėją pramonininką Joną Vailokaitį 76. V. Sidzikauskas prisiminimuose rašo, kad po oficialaus Lenkijos pasiūlymo rugpjūčio 14 d. Lietuvos vyriausybei pradėti 74 Žalys V., op. cit., p Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas Vilnius, 1992, p Žalys V., op. cit., p. 50. derybas dėl miško plukdymo atnaujinimo Nemunu ir jo intakais, prezidento A. Stulginskio viloje įvyko pasitarimas, kuriame vienbalsiai nutarta pasiūlymą priimti 77. Pažymėtina, kad nors valdantieji krikščionys demokratai ir pritarė deryboms su Lenkija, tai nereiškė, jog jie susitaikė su istorinės sostinės praradimu. Vilniaus susigrąžinimas ir toliau buvo centrinė jų užsienio politikos nuostatų ašis. Derybose turėjo būti svarstomi tik miško plukdymo Nemunu, pašto, telefono, telegrafo komunikacijų ir kiti smulkesni klausimai 78. Nenorėta netgi įsteigti Lenkijos konsulatą Klaipėdoje, o siūlyta, kad konsuliniams lenkų interesams atstovautų kurios nors trečiosios valstybės konsulatas. Toks planuojamas derybų scenarijus, mūsų nuomone, kaip tik ir atitiko V. Petrulio ir kitų krikščionių demokratų lyderių nuostatą užmegzti su Lenkija tiktai riboto pobūdžio ekonominius santykius, jokiu būdu neatsisakant teisės į istorinę sostinę Vilnių m. rugsėjo 1 d. Kopenhagoje prasidėjusių derybų eiga parodė, kad Varšuvos tikslai buvo didesni negu manė krikščionių demokratų lyderiai. Lenkijos delegacijos pirmininkas Leonas Vasilevskis (Wasilewski), tvirtindamas, kad Lenkija Klaipėdos uoste turi daugiau interesų negu bet kuri kita valstybė, siūlė Lietuvai įsteigti konsulatą, turintį apribotas teises Varšuvoje ar kuriame nors kitame mieste 79. Lenkų 77 Be prezidento ir premjero, jame dalyvavo užsienio reikalų ministras V. Čarneckis bei Lietuvos pasiuntiniai Berlyne, Londone, Paryžiuje ir Prahoje. Žr. Sidzikauskas V., min. veik., p Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje..., p Pasikalbėjimas su mūsų delegacijos pirmininku p. Sidzikausku // Lietuva. 1925, rugsėjo 24, p

53 teigimu, konsulato Klaipėdoje įsteigimas tai principinis klausimas, todėl lietuviams nenusileidus, derybas tektų nutraukti. Toks ultimatyvus Varšuvos reikalavimas užmegzti konsulinius santykius tarp abiejų valstybių suteikė opozicinėms partijoms pretekstą pradėti antilenkišką kampaniją krašte ir apkaltinti krikščionis demokratus nacionalinių interesų išdavyste. Griežtai prieš derybas su Lenkija, kol Lietuvai nebus grąžintas Vilnius, pasisakė valstiečiai liaudininkai. Dar prieš prasidedant deryboms rugpjūčio 25 d. vykusiame Seimo užsienio reikalų komisijos posėdyje jie pareiškė, kad miško plukdymo Nemunu klausimas yra sureguliuotas Klaipėdos konvencijos, kurią Lietuva pasirašė su Antantės valstybėmis, o ne su Lenkija, todėl su pastarąja nėra jokios prasmės derėtis 80. Paaiškėjus, kad Varšuva griežtai reikalauja užmegzti abiejų valstybių konsulinius santykius, liaudininkai pradėjo audringą antilenkišką kampaniją. Manytume, kad valstiečių liaudininkų priešiškumą Kopenhagos deryboms, o kartu ir Lenkijai lėmė ne tik noras sukompromituoti krikščionis demokratus ir įgyti daugiau populiarumo prieš artėjančius III Seimo rinkimus m. valstiečiai liaudininkai svarbiausia atrama siekiant susigrąžinti Vilnių jau laikė Sovietų Sąjungą ir Vokietiją, todėl energingai ragino valstybės vairą sukti į suartėjimą su šiomis valstybėmis. Iliustratyviai partijos puoselėtą Vilniaus susigrąžinimo viziją atspindėjo M. Sleževičiaus 1925 m. rugsėjo 25 d. kalba II Seime. Valstiečių liau- 80 Seimo užsienio reikalų komisijos posėdis // Lietuvos žinios. 1925, rugpjūčio 27, p. 1. dininkų lyderis pažymėjo, kad derybos Kopenhagoje šiandien, kada Lenkija iš visų pusių yra spaudžiama, kada ji ieško sau draugų, kada ji junta, kad jos ekonominė, finansinė ir politinė padėtis labai ir labai nepastovi pasidarė 81, būtų didžiulė Lietuvos politinė klaida. Tokia pat nuomonę jis išdėstė ir gruodžio 4 5 dienomis vykusiame LVLS suvažiavime, atkreipdamas dėmesį, kad valdantieji krikščionys demokratai Vilniaus klausimą pradėjo šalčiau svarstyti 82. Valstiečiai liaudininkai tikėjosi, kad neatlaikiusi Sovietų Sąjungos bei Vokietijos ekonominio ir politinio spaudimo Lenkija bus priversta atsisakyti ne tik šių valstybių reikalaujamų teritorijų, bet ir grąžinti istorinę sostinę ištikimos SSRS ir Vokietijos sąjungininkės vaidmenį vaidinančiai Lietuvai. Aštriai prieš Kopenhagos derybas pasisakė ir tautininkai. Anot A. Voldemaro, pradėjus kokias nors derybas su Lenkija, iš karto sustiprėtų ir jos kultūrinė įtaka Lietuvoje, dėl ko padidėtų nutautėjimo grėsmė. A. Smetona pažymėjo, kad Lietuva, užmezgusi konsulinius santykius su Lenkija, visam laikui bus priversta atsižadėti Vilniaus. Pasak jo, lietuvių nebevertintų ir Lenkijos priešininkai, nes jiems būtų galutinai paaiškėję, kad Lietuvos atstovai neišmano, kas yra tautos garbė ir jos vardas 83. Taigi, tautininkai, taip pat kaip ir valstiečiai liaudininkai, tikėjosi Vilnių susigrąžinti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 81 II Seimo stenogramos, II sesijos 196 posėdis, 1925 m. rugsėjo 29 d., p LVLS visuotinio kuopų atstovų suvažiavimo, įvykusio 1925 gruodžio 4 ir 5 d., protokolas // LMAB, RS, f. 199, b. 35, l A. Smetona. Nenuvokia // Lietuvis. 1925, rugsėjo 11, p

54 padedami, o Kopenhagos derybos galėjo šias valstybes tiktai paskatinti nusisukti nuo Lietuvos. Kopenhagos derybos išryškino socialdemokratų partijos užsienio politikos nuostatų pokyčius. Rugsėjo 23 d. LSDP Centro komitete vykusi diskusija parodė, kad visi socialdemokratų lyderiai pritarė Lietuvos ir Lenkijos konflikto likvidavimui. Nesutarimų kilo svarstant, kokio pobūdžio santykiai turi būti užmegzti tarp abiejų valstybių. S. Kairys palaikė Vyriausybės poziciją teigdamas, kad Kopenhagos deryboms reikia pritarti, bet neišeinant iš ribų ir prievolių nustatytų Klaipėdos konvencija 84. S. Kairio nuomonei pritarė Kipras Bielinis ir Dzidas Budrys, motyvuodami tuo, kad Centro komitetas negali keisti partijos nuostatų dėl Lenkijos. Tai gali padaryti tik visuotinis LSDP suvažiavimas. O štai kita Centro komiteto narių grupė: Vincas Galinis, Vaclovas Bielskis, Liuda Purėnienė, J. Markelis, J. Paplauskas, pasisakė už glaudžių ekonominių ir politinių santykių tarp Lenkijos ir Lietuvos užmezgimą. Tiesa, tokiam požiūriui nemažai įtakos turėjo ir marksistinė ideologija, kuria rėmėsi socialdemokratai. Buvo pažymima, kad dabartinė nenormali Lietuvos Lenkijos padėtis duoda progos Lietuvos buržuazijai laikyti kraštą karo padėty su visais jo žiaurumais ir yra nebloga dirva ruošti ginkluotoms avantiūroms, kad konflikto pasekmės visu sunkumu gula ant proletariato sprando 85. Po ilgų diskusijų buvo priimta J. Paplausko parengta rezoliucija, kurioje 84 Lietuvos socialdemokratų partijos Centro komiteto d. posėdžio protokolas // LCVA, f. 937, ap. 1, b. 123, l Ten pat, l atv. Vyriausybei buvo siūloma užmegzti ne tik ekonominius, bet ir politinius santykius su Lenkija. Nuosaikesnė Jeronimo Plečkaičio rezoliucija, kurioje pasisakyta tik už ekonominį bendradarbiavimą ir konstatuota, kad Želigovskio žygis yra ir lieka smurto aktas 86, buvo atmesta. Taigi, Kopenhagos derybos radikaliausiai iš visų partijų paveikė socialdemokratų požiūrį į Lenkiją. Pažymėtina, kad nei iš išlikusios archyvinės medžiagos, nei iš Seimo stenogramų ar spaudos nematyti, kad priešiškas socialdemokratų požiūris į Lenkiją būtų ėmęs keistis anksčiau. Kad siūlymas užmegzti su Lenkija politinius ir ekonominius santykius radikaliai keičia partijos nuostatas dėl šios valstybės, minėtame posėdyje kalbėjo ir K. Bielinis bei D. Budrys. Nors kai kurie socialdemokratų lyderiai siūlė neviešinti pasikeitusio partijos požiūrio į Lenkiją baimindamiesi visuomenės reakcijos 87, S. Kairys jį išdėstė Seimo 1925 m. rugsėjo 29 d. posėdyje, po XII ministrų kabineto deklaracijos. Jis pažymėjo, kad visa ligšiolinė Lietuvos politika Lenkijos atžvilgiu subankrutavo, nes nei einant užsispyrimo keliu, nei ginkluoto revanšo idėja nepadės Kaunui susigrąžinti Vilniaus. Anot S. Kairio, Kopenhagos derybos yra pirmas žingsnis paruošti santykiavimą tarp Lietuvos ir Lenkijos, o santykių sutvarkymas yra būtina butenybė. S. Kairio teigimu, mums (socialdemokratams A. G.) nesvarbu ar Lietuvos 86 Ten pat, l Tokios pozicijos minėtame Centro komiteto posėdyje laikėsi L. Purėnienė, J. Plečkaitis ir V. Galinis. Jie siūlė apie ekonominių ir politinių santykių su Lenkija užmezgimą kol kas nekalbėti nei iš Seimo tribūnos, nei spaudoje, o tiesiog pasitenkinti Kopenhagos derybų kritika. 54

55 Vyriausybė derėsis su lenkais betarpiškai ar tarpiškai: mums svarbu, kad ekonominis gyvenimas užsimegztų ir galėtų vystytis duodamas galimybės sustiprinti ryšius tarp Vilniaus krašto ir mūsų. Mes esame įsitikinę, kad tik bendri tų dviejų kraštų ekonominiai reikalai ateity suves Vilniaus kraštą su Lietuva į vieną politinį vienetą 88. Taigi, socialdemokratai neatsisakė savo ankstesnės politinės nuostatos prijungti Vilniaus kraštą prie Lietuvos taikiu būdu. Jų nuomone, tai buvo galima padaryti tik užmezgus su krašto gyventojais glaudžius ekonominius ir kultūrinius santykius, o tam pirmiausia reikėjo susitaikyti su Lenkija. Tačiau tokios pozicijos dėl Lenkijos laikėsi tiktai socialdemokratai. Valstiečių liaudininkų ir tautininkų partijos, kariuomenė, šaulių sąjunga, taip pat didesnioji visuomenės dalis priešinosi bet kokių santykių su Lenkija užmezgimui, kol Lietuvai nebus sugrąžintas Vilnius. Netgi toks švelnus krikščionių demokratų bandymas mažinti prieštaravimus su pietine kaimyne susidūrė su milžinišku pasipriešinimu, kurio, kaip ir prieš trejus metus, valdančioji partija neatlaikė. Nors rugsėjo 15 d. Kopenhagoje vykusiame paskutiniame posėdyje abiejų šalių delegacijos susitarė susitikti po trijų savaičių Šveicarijos mieste Lugane, ten spalio d. vykusios derybos jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė. Rugsėjo 19 d. dėl Kopenhagos derybų buvo priversta atsistatydinti V. Petrulio vadovaujama Vyriausybė. Naujasis ministras pirmininkas Leonas Bistras valstybės vairą pasuko į suartėjimą su Sovietų Sąjunga ir Vokietija 89. Jo užsienio politikos kursą tęsė ir po rinkimų į III Seimą XIII Vyriausybės vadovu tapęs M. Sleževičius. Taigi, nei krikščionys demokratai, nei valstiečiai liaudininkai iki pat 1926 m. gruodžio 17-osios valstybės perversmo jokių oficialių derybų su Lenkija nebevedė. Visos istorinės sostinės susigrąžinimo viltys sietos su Sovietų Sąjungos ir Vokietijos parama, o santykiuose su Lenkija pasitenkinta nuolatinio karo stovio būsena. Išvados Lenkijos ir Lietuvos valstybių atkūrimo programų susikirtimas, 1919 m. sukėlęs teritorinį abiejų valstybių konfliktą, komplikavo Lietuvos tarptautinę padėtį ir smarkiai iškreipė natūralią šalies užsienio politikos raidą. Nepaisydami visuomenėje įsitvirtinusio priešiškumo Lenkijai, didžiausiu pavojumi valstybės nepriklausomybei laikę Sovietų Rusiją ir Vokietiją šalies politinių partijų lyderiai aktyviai ieškojo taikių istorinės valstybės sostinės sugrąžinimo ir draugiškų tarpvalstybinių santykių užmezgimo būdų. Lenkijai ir Lietuvai tinkamą modus vivendi tarpininkaujant Tautų Sąjungai ir didžiosioms Vakarų valstybėms 1921 m. bandė surasti valdančiųjų krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų partijų lyderiai. Jie palankiai žiūrėjo į antrąjį Hymanso projekto variantą, tačiau priimti jį sutiko tiktai Tautų Sąjungai atsižvelgus į Lietuvos vyriausybės kontrpasiūlymus, mažinančius Lenkijos įtaką šalies vidaus 88 II Seimo stenogramos, II sesijos 196 posėdis, 1925 m. rugsėjo 29 d., p Kasparavičius A. Dr. Leono Bistro užsienio politikos koncepcijos raida // Lietuvos užsienio reikalų ministrai Vilnius, 1999, p

56 gyvenime. Projektą priėmus buvo tikimasi ne tik atgauti sostinę, užmegzti abiem valstybėms naudingus ekonominius santykius, bet ir įgyti didžiųjų Vakarų valstybių paramą, kuri Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, buvo gyvybiškai svarbi siekiant apsisaugoti nuo galimos Sovietų Rusijos ir Vokietijos grėsmės. Tautininkų ir socialdemokratų prieš Hymanso projektus nukreipta propagandinė kampanija, sukėlusi visuotinę įtampą šalyje, visuomenės bei jėgos struktūrų nepasitenkinimą Vyriausybe, taip pat valdančiųjų politinių partijų nesugebėjimas atlaikyti spaudimą joms rodė pilietinės savimonės ir vidinės politinės konsolidacijos stoką pirmuosius demokratijos žingsnius žengiančioje šalyje. Politinių partijų siekis santykių su Lenkiją problemą išnaudoti tarpusavio kovai ir taip įgyti kuo didesnį visuomenės palankumą dar labiau sumažino tarpvalstybinio konflikto išsprendimo galimybes. Kaip parodė Kopenhagos derybos, krikščionių demokratų bandymas mažinti įtampą tarp dviejų valstybių užmezgant riboto pobūdžio ekonominius santykius buvo labai priešiškai sutiktas opozicinių valstiečių liaudininkų ir tautininkų partijų ir juos palaikančios didžiosios visuomenės dalies. Tačiau krikščionių demokratų nuostata, kad su Lenkija galima, o socialdemokratų kad netgi būtina užmegzti ekonominius santykius, kurie traktuoti kaip pirmas žingsnis susigrąžinant Vilnių, rodė, jog partijų lyderiams netrūko racionalaus mąstymo ir brandaus požiūrio į tarptautinius santykius. Nesėkmingos pastangos taikiai sureguliuoti konfliktą su Lenkija ir susigrąžinti istorinę sostinę privertė šalies politinių partijų lyderius pasirinkti nuolatinės konfrontacijos su Lenkija būseną, o atramos siekiant užtikrinti saugią valstybės egzistenciją ieškoti Sovietų Sąjungoje ir Vokietijoje. The position of Lithuanian parties towards Poland in : from modus vivendi to permanent confrontation Andrius Grodis Summary In the end of the First World War Lithuanian (having just regained Independence) international position was badly complicated by a terror conflict with Poland with respect to Vilnius that took place in However, despite the hostility to Poland entrenched in society, the leaders of political parties who envisioned greatest danger to the state s independence from Soviet Russia and Germany actively sought for pacific means of resuming historical capital of the state and for ways of friendly affiliation of interstate relations. Modus vivendi appropriate for Poland and Lithuania was sought with mediation of League of Nations and great Western states in 1921 by the leaders of governing Christian Democrats and Union of Peasants parties. They were in favour of the second variant of Hymans project but only agreed to accept it on condition that League of Nations will take into account contra-suggestions of Lithuanian Government which reduce Poland s influence in domestic life. Having approved the project there were hopes not only to regain the capital, to start economic relations useful for both countries but also to receive support from great Western states which was vital for Lithuania as for other Baltic states in seeking to protect from eventual threat of Soviet Russia and Germany. The propagandistic campaign by Lithuanian National Union and Social Democrats that caused general tension in the country, society s and force 56

57 structures discontent of the Government and also governing political parties inability to resist the pressure reflected lack of civic consciousness and inner political consolidation in the state starting its first steps of democracy. The political parties goal to use the problem of relationship with Poland in the fight and in such a way obtain as great support from society as possible, reduced the possibilities to solve interstate conflict to even higher extent. As Copenhagen negotiations in 1925 autumn illustrated, Christian Democrats attempt to reduce the tension between two small countries by starting economic relations of narrow nature was accepted with strong hostility by opposing Union of Peasants and National Unit Parties as well as by the majority of society supporting them. However the attitude of Christian Democrats that it is possible to launch economic relationships with Poland and Social Democrats belief that it is even crucial to do that which were regarded as a first step in resuming Vilnius in fact reflected that the leaders of the parties had enough rational reasoning as well as mature attitude to international relations. Unsuccessful attempts to regulate the conflict with Poland in a pacific way and to regain the historical capital made the leaders of state s political parties choose the state of permanent confrontation with Poland and to seek support in order to ensure safe existence of the state in the Soviet Union and Germany. Įteikta Parengta skelbti

58 ISSN LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS Senosios kartos istorikų elgsenos modeliai sovietizacijos procesų akivaizdoje Aurimas Švedas Lektorius, humanitarinių mokslų daktaras Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra Tel El. paštas: Įvadas Sovietinis istorijos mokslo modelis sąjunginės respublikos centru tapusiame Vilniuje buvo kuriamas tvyrant savotiškam intelektualiniam vakuumui. Nemaža nepriklausomoje Lietuvoje egzistavusios praeities tyrinėtojų bendrijos 1 narių dalis pasirinko emigraciją 2. Pasitraukti į Vakarus dėl įvairiausių priežasčių nesiryžo jau- 1 Sąvoka praeities tyrinėtojų bendrija šiuo atveju yra įvardijami 23 Vytauto Didžiojo universitete metais įvairias istorijos disciplinas dėstę asmenys. Žr. P. Lasinsko ir S. Pivoro pateikiamą lentelę: Lasinskas P., Pivoras S. Humanitarinių mokslų fakultetas // Vytauto Didžiojo universitetas: mokslas ir visuomenė Kaunas, 2002, p Mes pripažįstame, kad institucinis kriterijus nėra vienintelis, fiksuojant konkretaus laikotarpio praeities tyrinėtojų bendruomenės kontūrus (pvz., žr. Selenis V. Lietuvos istorikų bendrija metais: kolektyvinės biografijos tyrimas. Vilnius, 2007, p ), tačiau mūsų tyrime svarstomų problemų kontekstui jis yra pakankamas ir leidžia aiškiai skirti nepriklausomoje Lietuvoje egzistavusias senąją bei jaunąją kartas. 2 Į Vakarus nusprendė pasitraukti J. Baltrušaitis, Z. Ivinskis, J. Jakštas, J. Matusas, P. Penkauskas, J. Puzinas, A. Šapoka, A. Vasiliauskas. Visus šiuos istorikus, išskyrus P. Penkauską ( ), galima priskirti prie jaunosios nepriklausomos Lietuvos praeities tyrinėtojų bendrijos kartos. nąją istorikų kartą brandinę mokslininkai: Augustinas Janulaitis, Konstantinas Jablonskis ir Ignas Jonynas 3. Likimas šiems lietuvių istoriografijos grandams ir istorizmo paradigmos teorinių bei metodologinių aspiracijų puoselėtojams buvo paruošęs itin nelengvą iššūkį. Lietuvos sovietinė istoriografija buvo formuojama atsiribojant nuo prieškario istorikų mokyklos įdirbio kaip reakcinių idėjpalaikių prieglobsčio 4 ir nacionalizmo ideologijos nuodų 5. Dėl 3 Be Janulaičio, Jonyno ir Jablonskio, sovietų okupuotoje Lietuvoje dar liko L. Karsavinas, P. Klimas ir P. Galaunė. Sovietų valdžios grubiai pakoreguotos Karsavino ir Klimo biografijos kreivės nesudarė pastariesiems jokių galimybių esmingiau prisidėti prie naujojo humanitarų cecho formavimo darbo. O štai Galaunės interesų spektras palengva atitolino šią iškilią asmenybę nuo kasdienių sovietizacijos procesų inspiruotus sukrėtimus išgyvenančio lietuviškojo istorijos mokslo aktualijų. 4 Žr. J. Žiugždos pranešimą Tarybinių mokslininkų darbo linkmė, skaitytą 1946 m. vasario 23 d. Mokslų akademijos visuotinio susirinkimo sesijoje, Lietuvos mokslų akademijos archyvas (toliau LMAA), f. 1, ap. 2, b. 23, l Tokiais epitetais prieškario Lietuvos istorikų įdirbis apibūdinamas 1953 m. išspausdintame Lietuvos TSR istorijos I dalies makete (žr. Lietuvos TSR istorija. Nuo seniausių laikų iki 1861 metų. Rankraščio teisėmis. Vilnius, 1953, d. I, p. 4). 58

59 to nepasitraukusiems į Vakarus senosios kartos istorikams labai greitai buvo leista suprasti, kad prieškario Lietuvos istorikų bendrijos puoselėti metodologiniai bei teoriniai siekiai sovietinio mokslo modeliui nėra vertybė, o tiesiausias kelias link įvairių ideologinių klaidų 6. Į nepriklausomoje Lietuvoje aktyviai dirbusius tyrinėtojus buvo žvelgiama nepatikliai, jų buržuazinėje praeityje ir sovietinėje dabartyje ieškota kompromituojančios medžiagos 7. Dėl šių priežasčių pastariesiems žmonėms teko paskubomis perprasti sovietinio istorijos mokslo naujakalbę, pretenduojančią ne paaiškinti, bet konstruoti pasaulį 8, išmokti m. gruodžio 15 d. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto tarybos posėdyje Jablonskio kalba, kuria siūloma Jonynui pripažinti mokslų daktaro laipsnį, labai aiškiai parodo senosios praeities tyrinėtojų kartos tikėjimą, kad tarpukariu subrandintos metodologinės prieigos pasitarnaus istorijos mokslo sklaidai sovietizacijos procesus išgyvenančioje Lietuvoje (žr. Vilniaus universiteto archyvas (toliau VUA), f. R 856, ap. 16, b. 3, l. 30v.). Tačiau tokie siekiai sovietinio istorijos mokslo prievaizdams atrodė ne tik beverčiai, bet ir pavojingi, vedantys į objektyvizmą, todėl Jonynui vėliau teko viešai atsižadėti istoristinės metodologijos principų ir stoti į partinio mokslo pozicijas (žr. VUA, f. R 856, ap. 24, b. 34, l ) m. LTSR vyriausybės prašymu Valstybės saugumo liaudies komisariatas dėmesingai tikrino Janulaičio ir Jonyno biografijas. Kompromituojančios medžiagos buvo surasta apie Janulaitį. Žr. Grunskis E. Sociologiniai tyrimai pokario Lietuvoje // Metai. 1991, Nr. 4, p Šį istoriką buvo ruošiamasi suimti ir tik paaiškėjus, kad jis nepagydomai serga, šių kėslų buvo atsisakyta (žr.: Biliūnienė-Matjošaitienė J., Lukšienė M. Laiko prasmės. Vilnius, 2004, p. 291, 455; Lukšaitė I. Augustinas Janulaitis // Praeitis. Vilnius, 1992, t. 3, p. 243). 8 Lenkų istoriografijos tyrinėtojo G. Zalejko nuomone, sovietinės istoriografijos modelio kūrėjams buvo ypač svarbu ne tiek formuluoti korektiškas apibrėžtis apie praeitį (tirti / interpretuoti pasaulį), kiek ją klastoti (kurti pasaulį). Pastaroji skirtis leidžia aiškiai atriboti ideologiją nuo mokslo. Žr. Zalejko G. Marksistowski paradygmat badań historycznych. Povojenna historiografia ZSRR o powstaniu kapitalizmu. Toruń, 1993, p išgyventi totalitarinio įšalo, sukausčiusio humanitarų bendruomenę bei visą lietuvių visuomenę sąlygomis ir tuo pat metu išlikti ištikimiems savosioms aspiracijoms, kurios tarpukaryje leido išversti ne vieną naują ir plačią Lietuvos istorijos vagą. Kaip šioms iškilioms asmenybėms pavyko susidoroti su ką tik išvardytais, vienas kitam prieštaraujančiais uždaviniais? Kokias išlikimo strategijas bei taktikas pasirinko šie žmonės, įpratę praeityje ieškoti ne marksistinės futuristinės siekiamybės atspindžių, o to, kaip iš tiesų buvo? Į šiuos klausimus ir bus bandoma atsakyti tyrimo metu, atliepiant 1996 m. Kęstučio Girniaus straipsnyje ir 2007 m. pasirodžiusioje Nerijos Putinaitės monografijoje svarstomus asmenybės ir visuomenės pasirenkamų kolaboravimo-prisitaikymopasipriešinimo sovietų Lietuvoje formų klausimus Atsiribojimas, nedalyvavimas, apolitiškumas Istorizmo paradigmos šalininkų laikysenoje sovietmečio epochos egzistencinių bei profesinių iššūkių atžvilgiu galima įžvelgti keletą bendrų bruožų senoji istorikų karta siekė atsiriboti nuo sovietinės tikrovės perversijų, nedalyvauti įvairiuose bendruose projektuose, rinktis apolitišką laikyseną. Pastarąjį elgsenos modelį vykstant sovietizacijos procesams atsiribojimą, nedalyvavimą, apolitiškumą istorikas V. Tininis yra pavadinęs tylenių laikysena. Ji vyravo tarp pokario inteligen- 9 Žr.: Girnius K. Pasipriešinimas, prisitaikymas, kolaboravimas // Naujasis židinys. 1996, Nr. 5, p ; Putinaitė N. Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. Vilnius,

60 tijos 10. Ryškiausias senosios istorikų kartos bandymo atsiriboti nuo juos netenkinančių projektų bei iniciatyvų pavyzdys yra jų pozicija rašant sovietinę Lietuvos istorijos sintezę m. birželio 14 d. vykusiame jungtiniame Istorijos instituto ir Vilniaus universiteto istorikų posėdyje Jonynas pasiūlė šį darbą pradėti nuo atskirų istorinių problemų ir šaltinių tyrinėjimo, nes kol tai neatlikta, negali būti kalbos apie sistemingo kurso paruošimą, todėl istorijos institutas šį darbą turįs pradėti nuo atskirų monografijų rašymo 12. Galima tik spėlioti, kiek ši Jonyno pozicija buvo nulemta istoristinės orientacijos (siekio nuo kruopštaus smulkių temų tyrimo nuosekliai judėti link idealios sintezės vizijos) ir kiek ją formavo apsisprendimas nedalyvauti konjunktūriniuose projektuose 13. Žiugždos reakcija buvo labai 10 Žr. Tininis V. Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje Vilnius, 2003, t. III, p Plačiau apie pirmosios sovietinės Lietuvos istorijos sintezės rengimo peripetijas žr. Švedas A. Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos ( m.). Daktaro disertacija. Vilnius, LMAA, f. 16, ap. 1, b. 18, l. 32. Beje, tarpukario istorikų nuostatą žūtbūt atsiriboti nuo Lietuvos istorijos sintezės rašymo pabrėžė ir Jurginis, prisimindamas Lietuvos TSR istorijos pirmojo tomo rengimo peripetijas (žr. Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau LLMA), f. 205, ap. 1, b. 215, l. 10). Tiesa, Žiugždai tokia Jonyno pozicija atrodo nepateisinama, o Jurginis yra linkęs ją suprasti: [Jonynas] kėlė klausimą, ar galima parašyti apibendrinantį kursą, neturint monografijų atskiriems, labai sudėtingiems klausimams nušviesti. Klausimas buvo rimtas ir pasiūlymas pradėti darbą nuo atskirų monografijų rašymo buvo visai logiškas, bet nepriimtinas. Rašyti išsamią, šaltiniais pagrįstą respublikos istoriją buvo ne tik mokslinis, bet ir svarbus politinis reikalas (žr. Jurginio pranešimo tekstą Lietuvos istorija feodalizmo epochos tyrinėjimuose. LLMA, f. 205, ap. 1, b. 205, l. 1). 13 Apie skeptiškas nuostatas dėl Lietuvos istorijos sintezės projekto, tvyrojusias nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrijoje, žr.: Merkys V. Konstantinas Jablonskis. Kaunas, 1991, p. 72; Lasinskas P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete metais. Vilnius, 2004, p griežta: Jei visi galvotume taip kaip prof. Jonynas, tai vadovėlio rašymą reiktų nukelti į dvidešimtą penkmetį, o jo paruošimas [yra] partinis uždavinys. Šiam uždaviniui atlikti turime mobilizuoti visas jėgas, o nusiminti neturime pagrindo, nes mums padės Mūsų Partija, Tarybinė vyriausybė ir TSRS MA Istorijos institutas. 14 Savo nuomonę dėl forsuojamo mokslinio projekto Jonynas vėl pareiškė 1952 m. sausio 14 d. instituto mokslinės tarybos posėdyje suabejo jo darbų grafiko realumu ir atkreipė dėmesį į tai, kad jau parengtos teksto dalys turi trūkumų jose pateikiami netikslūs faktai. Instituto direktoriui vėl teko oponuoti savo kolegai pasitelkus demagogiją: Grafikas realus, mes neprivalome spręsti visas iškylančias problemas, bet turime pateikti vadovėlį. Bendrai dėl faktų, tai neverta visų jų minėti. Darbas turi būti apibendrinamojo pobūdžio. 15 Žinoma, toks požiūris į ypač svarbią veiklos sritį senąją istorikų kartą provokavo abejoti sintezės savalaikiškumu ir atsiriboti nuo jos rašymo. Aptardamas Istorijos instituto 1952 m. darbo rezultatus Žiugžda buvo priverstas su kartėliu konstatuoti, kad profesorius Jablonskis atsisakė dalyvauti apibendrinamojo kurso parengiamuosiuose darbuose 16. Senoji istorikų karta stengėsi ne tik išvengti konjunktūrinių užsakymų vykdymo, bet ir dažnai atvirai parodydavo, kad neketina prisidėti prie naujų, tinkamai 14 LMAA, f. 16, ap. 1, b. 18, l Ten pat, l LMAA, f. 16, ap. 1, b. 60, l. 5. Šiuo atveju klausimas, kiek Žiugždos apgailestavimas buvo nuoširdus, lieka neatsakytas. Istorijos instituto direktorius kurį laiką puoselėjo viltis pats vienas parengti autorinį sovietinės Lietuvos istorijos tekstą, taip bandydamas įrodyti tuometiniam partijos elitui savo nepakeičiamumą ir reikalingumą. 60

61 indoktrinuotų ir ideologiškai patikimų kadrų rengimo m. sausio 10 d. uždarame Vilniaus universiteto partinės organizacijos susirinkime svarstant ideologinio darbo lygio kėlimo klausimą buvo konstatuota, esą: negalima tylomis apeiti to fakto, jog anaiptol ne visa senoji profesūra stojo į sovietinį kelią. Ji vis dar jaučia didžiulę praeities įtaką, todėl dažnai akivaizdus šios profesūros nenoras padėti ugdant jaunuosius kadrus. Profesorių paskyrimas konsultantais nepadeda, pavyzdžiui Jonynas įvairiausiais būdais išsisukinėja ir rimtai nekonsultuoja Gentvilos pastarojo darbo klausimais, neskolina jam savo knygų reikalinga tematika. 17 Atsiribojimo taktika nepasiteisino, nes, sovietinio istorijos mokslo prievaizdų nuomone, ji vedė į apolitiškumo ir objektyvizmo nukrypimus. Dėl bandymų nepaisyti istorijos mokslo permainų iš senosios kartos istorikų bene garsiausiai buvo kritikuojamas Janulaitis m. lapkričio 29 d. vykusiame LKP XV plenume A. Sniečkus pabrėžė, jog, prisidengdamas apolitiškumo principu, šis mokslininkas susitelkė į žilos senovės tyrimus ir nė karto nedalyvavo sprendžiant svarbiausius Lietuvos istorijos klausimus. Toks nuosprendis, pagrįstas sunkinančiomis aplinkybėmis 18, 17 Žr. Vilniaus universiteto partinio biuro sekretoriaus Taurinsko pranešimą. Lietuvos ypatingasis archyvas, LKP dokumentų skyrius (toliau LYA), f. 7017, ap. 1, b. 7, l Konstatavęs tai Sniečkus ironiškai pažymėjo, kad nepriklausomoje Lietuvoje Janulaitis taip nuosekliai nesilaikė apolitiškumo principo ir parašė tekstą, kuriame teigiama, esą komunistai nori sugriauti lietuvių valstybę (žr. LYA, f. 1771, ap. 10, b. 30, l ). Šiuo atveju LKP CK pirmasis sekretorius turėjo omenyje 45 puslapių Janulaičio knygelę Lietuva ir dabartinė Rusija: kas tai yra dabartinė Rusija, kas ir kaip ją valdo, ir ką Lietuva iš jos iki šiol turėjo ir ko gali laukti, 1925 metais išleistą Kaune. išprovokavo grandininę reakciją 1948 m. sausio 12 d. MA Visuotiniame susirinkime jos prezidentas J. Matulis pažymėjo, kad mūsų tarpe yra ne vienas Janulaitis, tariamojo apolitiškumo šalininkas, vadinamojo objektyvaus mokslo garbintojas, kuris nenori nuoširdžiai persiimti marksistineleninine ideologija, įsijungti į kūrybinį darbą 19. Prasikaltusiam istorikui kitos dienos posėdyje teko pripažinti savo klaidas ir deklaruoti ištikimybę marksistinei doktrinai m. sausio 13 d. posėdyje Janulaitis buvo priverstas pripažinti, kad Sniečkaus paminėtą knygą jis vertinąs kaip savo klaidą. Čia pat buvo nustatytas ir santykis su marksistine teorija: Kas dėl pažiūrų į istoriją, tai aš žiūriu taip, kaip buvo nurodyta CK nutarimo, kad istorija tai yra politinis mokslas. Visą laiką aš šitai turiu galvoje ir dauguma tų istorinių studijų parengta tuo ar kitu tikslu. Kas dėl metodo, aš galvoju, kad esu marksistas. <...> Teisybė, gal kartais nepuola į akis tai iš mano darbų, nes aš paprastai necituoju, o tik paimu nusistatymą, metodą, bet apie tai neskelbiama. 20 Senosios kartos istorikams nuolat skambėdavo priekaištai dėl apolitiškumo, beidėjiškumo, partijos elitui svarbių klausimų tyrimų nepaisymo: 1947 m. kovo 28 d. Mokslų akademijos visuotiniame susirinkime, kritikuodamas Istorijos instituto veiklą, Žiugžda pamini, kad prof. Jablonskis per mažai įsipareigoja m. lapkričio 18 d. Vilniaus universiteto mokslinės tarybos posėdyje prorektorius J. Bučas pabrėžia, jog prof. Jonyno paskaitose nėra 19 LMAA, f. 1, ap. 2, b. 57, l Ten pat, l LMAA, f. 1, ap. 2, b. 39, l

62 jokio politinio aštrumo ir studentų auklėjimo marksizmo-leninizmo dvasioje 22. Tas pats istorikas 1952 m. birželio 30 d. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto TSRS istorijos katedros posėdyje yra baramas už tai, kad sistemingai vengia viešai spaudoje ar viešuose išstojimuose aiškiai pasisakyti aktualiais, kovingais istorijos vystymosi klausimais Visi šie priekaištai, sovietinio mokslo adeptų, ideologų bei funkcionierių nuolat žeriami autoritetingiausiems nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrijos nariams, rodo desperatiškas šių mokslininkų pastangas išlaikyti korektišką santykį su dėstoma ar tiriama medžiaga, bandymus išvengti konjunktūrinių sprendimų. Tačiau visiškai atsiriboti nuo Lietuvos istorijos mokslo sovietizavimo procesų nebuvo įmanoma. Senosios istorikų kartos atstovai turėjo taikytis prie naujos padėties ir dalyvauti mokslo tiriamojoje bei pedagoginėje veikloje. Šie bandymai dažnai sukeldavo nevienareikšmių padarinių, kuriuos galima vadinti sąmoningais arba nereflektuotais akibrokštais užgimstančiam oficialiajam sovietinio istorijos mokslo diskursui, provokavusiais naujas kritikos bangas. 2. Sąmoningi ir nereflektuoti akibrokštai Ryškiu sąmoningo protesto prieš istorinės praeities falsifikaciją pavyzdžiu galima laikyti Jonyno laikyseną 1948 m. spalio 23 d. TSRS istorijos katedros posėdyje svarstant F. Levitaco diplominį darbą Lietuvos Komunistų Partijos kova prieš fašistų valdžią 22 VUA, f. R 856, ap. 2, b. 17, l VUA, f. R 856, ap. 16, b. 45, l m. Oponuodamas autoriui Jonynas kalbą pradėjo Cicerono citata, reikalaujančia iš istorijos tyrinėtojo bešališku žvilgsniu vertinti praeitį 24. Nesutikdamas su Levitaco teiginiais Jonynas abejojo dėl visiškos tarpukario Lietuvos ekonominės ir politinės priklausomybės nuo užsienio kapitalo, taip pat kritikavo diplomanto norą parodyti, kad A. Smetonos režimas uždraudė visas darbininkų organizacijas. Tokia Jonyno laikysena 1948 m. lapkričio 5 d. Vilniaus universiteto tarybos posėdžio priimtoje rezoliucijoje buvo įvertinta kaip antimokslinė ir antimarksistinė, politiškai klaidinga ir atsiduodanti buržuazinės nacionalistinės ideologijos atrūgomis 25. Pats akibrokšto autorius šiame posėdyje buvo priverstas perskaityti trumpą paskaitą, kas yra buržuazinis objektyvizmas ir kaip su juo derėtų kovoti, taip pat pripažinti savo klaidas: Man šiandien tenka pasisakyti, aš buvau ar nebuvau ištikimas marksizmo-leninizmo reikalavimams moksle. Sakau atvirai nebuvau. 26 Paskui ėjo atgaila 27, kuri jau nebegalėjo 24 Vėliau Jonynui teks apgailestauti tiek dėl savo pasisakymo, tiek dėl minėtos citatos panaudojimo: Mano pasisakymas buvo persunktas atvira arba pusiau atvira forma buržuazinio objektyvizmo. Aš nebuvau įsigilinęs į tai, kad Cicerono posakis Primam esse historiae legem. Ne quid veri non audeat yra skatinimas prie buržuazinio objektyvizmo (žr. Jonyno kalbos, pasakytos 1948 m. lapkričio 5 d. Vilniaus universiteto tarybos posėdyje, konspektą. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (toliau MAB RS), f. 105, b. 30, l. 12). 25 VUA, f. R 856, ap. 2, b. 13, l v. 26 VUA, f. R 856, ap. 2, b. 34, l Posėdį protokolavęs asmuo pažymėjo: Dėl padarytų klaidų jis apgailestauja, nes yra nusidėjęs tuo, kad nesusivaldęs, kas galėjo sudaryti įspūdį, jog jis ginąs fašistus. Tai yra žalinga ir profesoriui neleistina. Todėl smerkia savo išstojimą ir teigia, kad per iškeltas jo klaidas pasiseks jam prieiti marksistinio nusistatymo ir būti naudingu žmogumi (žr. VUA, f. R 856, ap. 2, b. 34, l. 112 v.). 62

63 sustabdyti kritikos lavinos. Jonyno elgesys buvo aptartas Visuotinės istorijos ir TSRS istorijos katedrų posėdžiuose detaliai nusakant, kokių prevencinių priemonių bus imtasi siekiant ateityje išvengti panašių ideologinių klaidų 28. Informacija apie istoriko akibrokštą operatyviai pasiekė ir LKP CK pirmąjį sekretorių 29, kuris Jonyno nenorą kovoti su buržuazinės ideologijos liekanomis pasmerkė kalboje, pasakytoje 1949 m. vasario d. vykusiame LKP VI suvažiavime: Kai kurios disciplinos vis dar dėstomos iš supelijusio buržuazinio objektyvizmo pozicijų. Buržuazinė ideologija vis dar pasireiškia kai kurių profesorių veikloje. Pavyzdžiui, visai nesenai profesorius Jonynas, vertindamas vieną diplominį darbą, buržuazinės Lietuvos nepriklausomybę apibūdino iš buržuazinių-nacionalistinių pozicijų. 30 Tai, kad Jonynas viešai pripažino savo klaidas, išgelbėjo šį istoriką nuo atleidimo iš darbo. Tokia galimybė buvo svarstoma Vilniaus universiteto partinės organizacijos biuro posėdyje. Jame buvo konstatuota, kad Jonyno atleidimas iš darbo atrodytų negražiai. Įvertindamas 28 Žr m. gruodžio 7 d. Visuotinės istorijos katedros posėdžio protokolą (VUA, f. R 856, ap. 16, b. 7, l v.), taip pat 1948 m. gruodžio 16 d. TSRS tautų istorijos katedros posėdžio protokolą (VUA, f. R 856, ap. 16, b. 18, l ) m. lapkričio 6 d. Sniečkus užrašų knygelėje pasižymi: Prof. Jonynas, istor. katedr. vedėjas Vilniaus un-te, svarstant Levitaco disertaciją, pasakė, jog Lietuva nebuvo priklausoma nuo užsienio imperialistų, kad ji palaikiusi santykius kaip lygus su lygiu, t. y. reklamavo tariamąją buržuazinės Lietuvos nepriklausomybę. Jonyno pasielgimas buvo svarstomas Vilniaus un-to senato posėdyje ir jis vieningai buvo pasmerktas. Tuo tarpu Spalio soc. revol. sukaktuvių išvakarėse jam įteikiamas LTSR Aukšč. Tarybos prezidiumo garbės raštas. Labai negerai. Tuo labiau, kad Jonynas ir anksčiau turėjo nemaža miglotų pasisakymų (žr. LYA, f , ap. 2, b. 22, l. 45). 30 LYA, f. 1771, ap. 51, b. 216, l susiklosčiusią padėtį nuolatinis Jonyno oponentas Žiugžda buvo nusiteikęs geranoriškai : Pirmą kartą man teko regėti, jog jis atsiklaupė ant kelių: niekuomet anksčiau su manimi jis nesutikdavo. Jis žino daug faktų, bet vadovauti katedrai jis, be jokių abejonių, negali. Lietuvos istorijos jis negali skaityti, bet TSRS istoriją iki XVIII a. jis gali skaityti. Aš manau, kad jis nori dirbti, o ne kenkti. 31 Nepaisant šio maloningo verdikto, nepasitikėjimo ir nepakantumo atmosfera Jonyną jau gaubė nuolat m. liepos 21 d. Vilniaus universiteto partinio biuro susirinkime, svarstant šioje įstaigoje dirbantį pedagoginį personalą, V. Neupokojevas konstatavo: Apie TSRS istorijos katedrą jau kalbėta. Jonynas aptilo, tačiau reikėtų, jog jis išeitų į pensiją. 32 Kaip minėta, Jonynas, Janulaitis arba Jablonskis į istorijos mokslo prievaizdų akiratį pakliūdavo ne tik dėl apolitiškos laikysenos ir sąmoningų akibrokštų sovietinei sistemai. Analizuojant šių mokslininkų padėtį ir elgseną reikia konstatuoti, kad korektiško mokslinio diskurso terpėje subrendę tyrinėtojai dažnai tiesiog nesusiorientuodavo konjunktūrinėse situacijose ir nerasdavo tinkamiausio sprendimo, kaip pritapti prie naujų sąlygų, t. y. nesuvokdavo, kur ir kada reikia pameluoti, sutirštinti spalvas arba nutylėti tam tikrus faktus Žr. protokolas Nr. 29, nedatuotas. LYA, f. 7071, ap. 1, b. 8, l LYA, f. 7017, ap. 1, b. 23, l Prof. M. Jučo nuomone, senosios kartos istorikai ilgainiui suprato, kad marksistinės retorikos vartojimas neišvengiama sąlyga, norint dirbti praeities tyrimų baruose: Tačiau būtų didelė klaida teigti, jog Jonynas arba Jablonskis nesistengė būti marksistais. Jie stengėsi. Ir Jonyno, ir Jablonskio pasisakymuose to esama. ( Minuotojas klysta tik vieną kartą. Mečislovas Jučas atsako į Aurimo Švedo klausimus // Naujasis Židinys- Aidai. 2007, Nr. 5 6, p. 232). Šį teiginį iliustruoja ir 63

64 1946 m. vienos paskaitos metu Jablonskis, kalbėdamas apie Lietuvos valstybės susidarymą, pamiršo apie klasinį šio darinio pobūdį: toks aplaidumas buvo smerkiamas iš aukščiausių partijos tribūnų m. kovą Jonynas, Vilniaus universitete skaitydamas paskaitą apie Rusijos caro Ivano III užsienio politiką, šios asmenybės pastangas kurti centralizuotą valstybę ir jungti rusų žemes palygino su analogiškus procesus inspiravusia Sovietų Sąjungos vyriausybe. Šioje paskaitoje dalyvavusiems ir vėliau TSRS istorijos katedroje ją aptarusiems kolegoms teko pabrėžti, kad tokių sąsajų įžvelgti nederėtų, nes Tarybų Sąjunga nėra Ivano III politikos paveldėtoja, ji skiriasi nuo visų iki šiol buvusių valstybių, todėl paskaitos pabaigoje reikėtų pažymėti progresyvų jungimosi vaidmenį be analogijos su TSRS 35. Minėtas istorikas šovė pro šalį ir 1950 m. lapkričio 17 d. dalyvaudamas V. Žuko atsiminimuose pateikiama detalė apie Jablonskį: Rimantienė prisimena tą metą, kai universitete buvo lankomos ir svarstomos jo paskaitos. Grįžęs po vienos tokios paskaitos džiaugėsi pacitavęs Karlą Marxą ten, kur iš tikrųjų reikėjo ir tiko. Paskaitos vis tiek buvo smarkiai kritikuotos, ir vieną dieną profesorius grįžo labai prislėgtas (žr. Žukas V. Prisiminimų puslapiai. Pažinti kultūros žmonės. Vilnius, 2002, p. 32) m. lapkričio 22 d. sakydamas kalbą LKP XI plenume Sniečkus piktinosi, kad: Lietuvos KP (b) CK paskutiniu metu apsvarstė Vilniaus universiteto, o taip pat Marksizmo-leninizmo katedros Kauno universitete veiklą ir atskleidė eilę rimtų trūkumų bei pareikalavo iš universitetų vadovybės, partinių ir visuomeninių organizacijų, ryžtingai šalinti minėtus trūkumus. Vienok situacija dar neištaisyta. Antai, jau po Lietuvos KP (b) CK sprendimo profesorius Jablonskis savo lekcijos metu aiškina Lietuvos valstybės sukūrimo procesą kaip taikų vyksmą bei tuo pačiu užtušuoja klasių kovą, būtent ir atvedusią į valstybės susidarymą tokiu būdu perteikdamas buržuazinių istorikų pažiūras, neigusių klasinį valstybės pobūdį (žr. LYA, f. 1771, ap. 9, b. 21, l ). 35 Žr m. kovo 31 d. TSRS tautų istorijos katedros posėdžio protokolą (VUA, f. R 856, ap. 16, b. 18, l. 6). Istorijos instituto darbuotojų gamybiniame posėdyje, surengtame Stasiui Matulaičiui pasmerkti ir jo rašytai Lietuvos istorijos vadovėlio daliai sukritikuoti 36. Bandydamas pataikyti į bendrą Žiugždos užduotą toną Jonynas aptariamame tekste rado kritikuotinų vietų: Pas autorių [t. y. autoriaus] neišaiškintas 19 a. pradžioj žemaičių tautinis sąjūdis, jo priežastys. Autoriaus nurodytos priežastys yra neteisingos. Drg. Matulaitis išveda, kad sąjūdis 18 a. pabaigoj vyko didžiosios Prancūzų revoliucijos įtakoj. Bet tą idėją reikėjo rišti ne tik su žemaičiais, o ir su Aukštaitija ir t. t. Priežasčių reikia ieškoti visuomeniniuose santykiuose. Žemaičių bajorai buvo pasiekę didesnio ekonominio išsivystymo, kapitalizmas vystėsi žemaičiuose greičiau, kas turėjo įtakos ir į sąjūdį. 37 Formaliai žiūrint, užsakymas buvo atliktas, tačiau Žiugždai, apibendrinant pasakytas kritines pastabas, teko konstatuoti: Čia padarytos pastabos iš esmės yra teisingos. Dėl atskirų pastabų, kaip drg. Jonyno, dėl žemaičių sąjūdžio, kitas klausimas, bet apskritai pastabos teisingos. 38 Panašią klaidą, neperpratęs konjunktūros poreikių, padarė ir Jablonskis m. balandžio 18 d. instituto posėdyje visi darbuotojai privalėjo kritiškai pasisakyti apie Jurginio Lietuvos m. lapkričio 10 d. vykusiame Lietuvos TSR MA visuotinio susirinkimo rytiniame posėdyje Matulaitis suabejojo Žiugždos, kaip Istorijos instituto direktoriaus, kompetencija ir nedviprasmiškai pareiškė, kad šis žmogus turi prisiimti atsakomybę už stringančius sovietinės Lietuvos istorijos sintezės parengimo darbus (žr. šio posėdžio protokole užfiksuotą Matulaičio pasisakymą LMAA, f. 1, ap. 2, b. 112, l ). Toks viešas Matulaičio akibrokštas istorijos mokslo prievaizdams ir praeities klastotojams susilaukė griežto atkirčio Istorijos instituto bendradarbis buvo negailestingai sukritikuotas, pasmerktas ir atleistas iš darbo. 37 LMAA, f. 16, ap. 1, b. 34, l Ten pat. 64

65 istorijos laiko modelį, pasiūlytą straipsnyje Lietuvos TSR istorijos periodizacijos klausimu 39. Jablonskis taip pat atliko pareigą dalyvaudamas posėdyje 40, tačiau, užuot kritikavęs Jurginį, pradėjo polemizuoti su Z. Kutorgiene: Žiūrėti į 1940 m. Tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje, kaip į 1919 m. buvusios Tarybų valdžios atnaujinimą, būtų klaidinga m. buvo tiktai tarybinės santvarkos užuomazga. Tada buvo sukurta Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų respublika, apie šios respublikos atnaujinimą 1940 m. nekalba joks aktas. Tad į Tarybų valdžios sukūrimą 1940 m. reikia žiūrėti kaip į naują. 41 Šį Jablonskio pasisakymą Žiugžda su kartėliu prisiminė kitame instituto direkcijos posėdyje, kai siaurame rate (Žiugžda, Jurginis, Kutorgienė, P. Kulikauskas, K. Petrulis, M. Vymerytė) buvo bandoma išsiaiškinti be liudininkų : Primenu, jog Instituto direkcija, partorganizacija ir profsąjunga turi būti vieninga, kuomet reikia spręsti principinius klausimus. Šią vieningą nuomonę dera įgyvendinti ir darbe. Tuo tarpu diskusija vyko be kritikos ir savikritikos dvasios, ko pasėkoje [t. y. todėl] tapo galimi tokie kaip drg. Jablonskio pasisakymai. 42 Analizuojant senosios istorikų kartos laikysenos ypatybes reikia paminėti, kad atsiribojimo ir iššūkių taktiką kartais keisdavo pastangos koreguoti konkrečius praeities vaizdinius vartojant ideologinius burtažodžius. Tokie mėginimai ginčyti perdėm schemiškas arba klastojančias istorinę tik- 39 Jurginis J. Lietuvos TSR istorijos periodizacijos klausimu // Tarybinė mokykla. 1950, Nr. 1, p K. Jablonskio laikyseną 1950 m. balandžio 18 d. posėdyje yra aptaręs ir Merkys. Žr. Merkys V. Konstantinas Jablonskis, p LMAA, f. 16, ap. 1, b. 34, l Ten pat, l. 15. rovę tezes beveik visuomet balansuodavo ant akibrokšto ribos, tačiau sumaniai parinkta argumentavimo forma ( klasikų citata ar tiesiog užuominos į sveiką protą) dažniausiai neleisdavo tiesiogiai užsipulti oponuojančiųjų; tai leidžia kalbėti apie trečią elgsenos tipą. 3. Bandymai ginčyti sovietines schemas žaidžiant pagal taisykles 1952 m. balandžio 1 3 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje, kurioje buvo svarstomas Lietuvos istorijos periodizacijos modelis 43, Jablonskis bandė prieštarauti feodalizmo epochos skirstymui į tris ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį etapus remdamasis... J. Stalino veikalu Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai 44. Toks teorinis alibi leido ne tik kvestionuoti V. Pašutos siūlomos schemos tinkamumą Lietuvos istorijai, bet ir pasakyti eretišką mintį, kad ši kokybine prasme skiriasi nuo Rusijos feodalizmo raidos ypatybių (ne Rusijos naudai) 45. Pradėdamas konceptualiai kritikuoti pateiktą periodizacijos modelį Jablonskis pažymėjo, kad periodizacijos autoriai visiškai neatsižvelgė į buržuazinių laikų 43 Lietuvos istorijos sovietinio periodizacijos mo- Lietuvos istorijos sovietinio periodizacijos modelio konstravimas buvo suvokiamas kaip vienas esmingiausių uždavinių, nuo kurio sprendimo tiesiogiai priklausė būsimosios sintezės projekto sėkmė. Todėl toji konferencija buvo vertinama kaip labai reikšmingas įvykis tuometinio praeities tyrinėtojų cecho gyvenime. Konferencijos eiga atsispindi Lietuvos TSR istorijos periodizacijos svarstymo, vykusio 1952 m. balandžio 1 3 d., stenogramoje. Žr. LMAA, f. 16, ap. 1, b. 55. l Žr. LMAA, f. 16, ap. 1, b. 55, l Jablonskio apsukrumą polemizuojant su konjunktūriškai Lietuvos istorijos laiko modelio atžvilgiu nusiteikusiais kolegomis yra įžvelgęs V. Trumpa (žr. Trumpa V. Konstantinas Jablonskis // Trumpa V. Apie žmones ir laiką. Vilnius, 2001, p. 292). 65

66 istoriografijos įdirbį ir pareiškė, jog feodalizmo epochos dalijimą į tris etapus laiko formalistiniu bei klaidingu. Tokią drąsią mintį pagrindęs nuoroda į minėtą Stalino veikalą, Jablonskis teigė, esą laikotarpį iki XVI a. vidurio derėtų vertinti kaip kovą už visišką feodalinių santykių įsigalėjimą 46. Tokia idėja automatiškai suponavo minėto istoriko siūlymą skirti tik du kylančiojo ir smunkančiojo feodalizmo etapus, kuriuos atriboja XVI a. viduryje įvykęs lūžis 47. Šie Jablonskio teiginiai balansavo ant subtilios ribos, ties kuria prasideda ideologinės erezijos, o bandydamas apibrėžti antrojo feodalizmo laikotarpio Lietuvoje ypatybes, šis istorikas akivaizdžiai ją peržengė. Pažymėjęs, kad kalbant apie XVIII a. Rusiją galima konstatuoti visišką valstiečių įbaudžiavinimo faktą, jis pateikė tokius duomenis: Jeigu atmesti [t. y. atmestume] Vilniaus gubernijos pakraščių Baltarusijos sritis, ir priskiriant Prūsams Užnemunę, Lietuvos valstiečių ne mažiau kaip 45 proc. buvo laisvi, taigi, baigiantis feodalizmui, nebuvo įbaudžiavinti. 48 Perskyrą, rodančią, jog Lietuvai netinka Rusijos istorijos schemos, Jablonskis dar labiau sustiprino užsimindamas apie kitus kraštus, kuriuose antrojo feodalizmo laikotarpio požymiais reikėtų laikyti ne valstiečių įbaudžiavinimo procesą, o dvaro pritaikymą ūkio rinkai, feodalinių duoklių rinkai 49. Remdamasis ta pačia perskyra Jablonskis pamėgino koreguoti ir subrendusiojo feodalizmo laikotarpyje išskirtą Lietuvos feodalinio susiskaldymo (XIV a. vid. XV a. vid.) etapą LMAA, f. 16, ap. 1, b. 52, l Ten pat, l Ten pat, l Ten pat. 50 Ten pat, l Jablonskis ne kartą ryžtingai oponavo praeities vaizdinių schematizavimui ir iškraipymui balansuodamas ant ribos, kurią peržengus patenkama į negailestingos kritikos bei kaltinimų erezijomis ugnį. Tačiau, kaip jau minėta, Jablonskio pasirinkta argumentacijos forma dažnai leisdavo to išvengti m. rugsėjį, recenzuodamas Lietuvos TSR istorijos trumpojo kurso II ir III dalis, istorikas kalbėjo labai pavojinga lietuvių ir rusų santykių tema. Jis išdrįso kvestionuoti esminius sovietinės lietuvių istoriografijos postulatus apie amžinąją lietuvių-rusų draugystę, negatyvią rusų žemių jungimo prie LDK reikšmę ir esminį rusų indėlį į Žalgirio mūšio pergalę 51. Netikėtas pirmiau pateiktos argumentacijos apibendrinimas leido šiam mokslininkui išlikti oficialiajame diskurse 52. Maža to, imituojamas susirūpinimas teiginių apie rusų ir lietuvių draugystę politiniu korektiškumu sudarė galimybę Jablonskiui pažerti keletą 51 Žr. Jablonskio Pastabas dėl II ir III dalies, LMAA, f. 16, ap. 1, b. 74, l. 79: Rusiškų žemių užgrobimas atvaizduotas vien tik neigiamai, net nepaminėta to, kad užgrobtos ir prisijungusios /tokių taip pat nemaža buvo/ rusiškos žemės tuo pat išsivaduodavo iš totorių jungo, kuris buvo daug sunkesnis, kaip vasalinė priklausomybė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, ar iš pavojaus patekti į jį. O toliau, kalbant apie Žalgirio mūšį /p. 43/, sakoma, kad pergalė tebuvo pasiekta tik dėka lietuvių vienybės su rusų tauta ir kitomis slavų tautomis čia reikia suprasti ne kokią abstraktinę, mistinę vienybę, bet konkretesnį pavertimą rusiškų žemių vasalinėmis Lietuvos didž. kunigaikštystės žemėmis, jų įtraukimą vienos valstybės žinion. Juk Žalgirio kautynėse dalyvavo tik vasalinių rusiškų, baltarusiškų ir ukrainiškų žemių kariuomenės, ne kurių kitų rusiškų žemių. Ir pagalba rusiškų žemių ne kartą minima, pabrėžiant jos progresyvią reikšmę. Labai dažnai, išsiaiškinę, kas buvo teikęs tą pagalbą matysime, kad ją buvo teikę užgriebtų, vasalinių rusiškų, baltarusiškų ir ukrainietiškų žemių žmonės. 52 Ten pat: Taigi, tuos posakius tenka suprasti, kaip rusiškų žemių užgrobimo politikos apologiją. Aš nesakau, kad rašant taip buvo manyta, bet išeina taip. 66

67 ideologiškai pavojingų receptų: Aš siūlau: paminėti ir teigiamą reikšmę rusiškų žemių užgrobimo ir jų prijungimo prie Lietuvos, ir neperdėti draugingumo ir pagalbos rusų tautai, kuri buvo valdoma tokių pat feodalinių valdovų, kaip ir lietuvių tauta, kurie buvo tokiais pat grobėjais ir engėjais, kaip ir lietuvių feodalai. Kada pagalba ir draugingumas pasireikšdavo, reikia tai nurodyti, nutylėti to nereikia ir negalima, bet nereiktų paversti trafaretu. 53 Sėkmingo bandymo priešintis istorijos schematizavimui atveju derėtų laikyti ir kitą šio mokslininko pasisakymą 1952 m. liepos 16 d. Vilniuje vykusio Lenkijos istorijos I tomo svarstymo metu. Susitelkęs prie V XIII skyrių, sprendžiančių ankstyvojo feodalizmo klausimus, aptarimo, Jablonskis konstatavo: Nesuprantama, kodėl stambieji žemdirbiai-feodalai nuvarydavo valstiečius nuo užgrobtų žemių. Atrodytų, jog jie rengėsi savo rankomis žemę arti. Taipogi neaišku, kodėl valstiečiai, patekę į feodalinę priklausomybę, netekdavo savo sklypelių. Kuo paremtas šis teiginys? Lietuvoje analogiški procesai (iki visiško feodalizmo įsigalėjimo) nefiksuojami, todėl labai tikėtina, jog nieko panašaus nebuvo ir Lenkijoje. 54 Parodydamas, kad teksto autoriams stinga elementariausio loginio mąstymo, Jablonskis išliko ideologiškai nepriekaištingose pozicijose: Tuo tarpu 6 puslapyje ką tik išsakyta mintis paneigiama pasakant, esą pagrindinė valstiečių masė buvo pritvirtinta prie žemės. Tačiau jeigu jau jinai buvo išvyta, tai kaip galėjo būti pritvirtinta prie žemės? <...> Tokios netikslios formuluotės neduoda galimybės 53 LMAA, f. 16, ap. 1, b. 74, l LMAA, f. 16, ap. 1, b. 56, l. 84. perprasti stambiosios feodalinės nuosavybės (kaip šios formacijos pagrindo) susiformavimo proceso. 55 Jeigu tokie pasažai, pasakyti posėdžiuose, seminaruose bei konferencijose, dažnu atveju ir negalėjo pramušti palengva besiklostančio sovietinio gelžbetoninio Lietuvos istorijos vaizdinio, neabejotinai parodydavo šio atgrasumą bei iracionalumą. Sovietinio istorijos mokslo kūrėjai bei prievaizdai puikiai suvokė šią koliziją ir, ištaikę progą, tuoj pat atsilygindavo juos subtiliai kritikuoti išdrįsusiems žmonėms. Aptarti senosios istorikų kartos elgesio modeliai negalėjo esmingai pakeisti palengva, tačiau su neišvengiamu nuoseklumu besiklostančių oficialiojo sovietinės lietuvių istoriografijos diskurso kontūrų bei turinio, bet, kaip rašė prof. Vytautas Merkys: Senieji profesoriai buvo toji trapi jungtis, kuri neleido nutrūkti profesionaliajam istorijos mokslui. 56 Jablonskio, Jonyno ir Janulaičio pastangos savo profesine bei egzistencine laikysena demonstruoti mąstymo autonomiją leidžia brėžti naujų tyrimų kontūrus ir svarstyti pavienius atvejus, kai mezgėsi mokytojo ir mokinio santykiai, užtikrinę pozityvią ir esmingą senosios kartos įtaką tolesnei sovietmečio lietuvių istoriografijos raidai. Išvados Senoji nepriklausomos Lietuvos istorikų karta buvo sąmoningai izoliuojama, jos įtaka ribojama nukreipiant šiuos moksli- 55 Ten pat, l Merkys V. Konstantinas Jablonskis, p Kruopščiai šias jungtis kūrusio Jablonskio pastangas ir jų rezultatus sovietmečiu yra aptaręs Z. Ivinskis. Žr. Ivinskis Z. Prof. K. Jablonskio atminimui. Jo įnašas Lietuvos istorijos mokslui // Aidai. 1961, Nr. 1, p

68 ninkus į ideologiškai nepavojingas darbo sritis, neleidžiant skaityti komplikuotų kursų studentams. Istorikai, turintys buržuazinę praeitį, buvo atidžiai stebimi, kai kuriems iš jų buvo iškilusi reali represijų grėsmė. Tuo pat metu sovietinio istorijos mokslo modelio kūrėjai ir prievaizdai bandė ciniškai pasinaudoti nepriklausomos Lietuvos istorikų autoritetu, nuolat formuluodami pastariesiems konjunktūrines užduotis. Šių egzistencinių ir profesinių iššūkių akivaizdoje senosios kartos istorikai rinkosi tris viena kitai prieštaraujančias elgsenos strategijas: siekė atsiriboti nuo sovietinės tikrovės perversijų, nedalyvauti įvairiuose bendruose projektuose ir rinktis apolitišką laikyseną; nuolat sąmoningai arba nesąmoningai sukeldavo akibrokštus oficialiajam diskursui ir užsitraukdavo sovietinio istorijos mokslo prievaizdų nemalonę; bandė daryti įtaką sovietinei istoriografijai vartodami korektiškus teiginius ar taikliai parinktas klasikų citatas, taip mėgindami išvengti schematizmo ir koreguoti bendruosius Lietuvos istorijos vaizdinius. Vykstant sovietizacijos procesams turėdami pasirinkti tarp pasipriešinimo, prisitaikymo ir kolaboravimo, tarpukario istorikų bendruomenės autoritetai šią egzistencinę ir profesinę aporiją buvo priversti spręsti kiekvieną dieną vis iš naujo. The models of behaviour of the old generation historians in the presence of sovietization process Aurimas Švedas Summary Ever since Lithuania has restored its independence in 1990, wide-ranging debates have been taking place on a question of individual and societal conformance, resistance, and collaboration during the times of Soviet occupation. This article inquires strategies and tactics of behavior that the most famous historians of independent Lithuania have chosen to pursue in the presence of existential and professional challenges made by the Soviet occupation and its totalitarian system. The older generation of historians from independent Lithuania was deliberately isolated in the time of creating the Soviet model of history; their influence was limited as these scholars were directed to the ideologically safe spheres of work and were prevented from reading complicated courses to students. Historians with the bourgeois past were closely watched and some of them even came under the real threat of repressions. At the same time, authors and stewards of the Soviet model of history cynically attempted to use the authority of the historians of the independent Lithuania by constantly assigning them tasks of conjuncture. While facing existential and professional challenges, the old generation of Lithuanian historians had to choose from three, often contradictory, strategies of behavior: First path was to separate themselves from the perversions of the Soviet reality by refusing to participate in joint projects and by assuming an apolitical attitude. Second path was, consciously or not, to constantly seek to create controversy in the official Soviet discourse of history, while bringing upon themselves a disgrace from the history stewards. Third approach was to attempt to escape from the schemes and to correct the general constructs of Lithuanian history by influencing Soviet historiography with the usage of correct propositions and carefully chosen quotes from the Marxist-Leninist classics. As the sovietization process was leaping forward, making a choice among resistance, conformance and collaboration became an existential and professional challenge, which the elite of the interwar community of historians had to face every day. Įteikta Parengta skelbti

69 ISSN LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS Raseinių tanko istorijos klausimu Arvydas Žardinskas Posto inspektorius Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos Kauno teritorinė muitinė Antrojo pasaulinio karo tematikos interneto svetainės Rytų frontas savininkas J. Biliūno g. 36, LT-Vilkaviškis El. paštas: Klausimo istoriografija metų birželį Lietuvoje, netoli Raseinių, vienas tankas KV parą sulaikė vokiečių 4-osios tankų grupės puolimą. 1 Tikriausiai nemažai karo istorijos mėgėjų tik iš šios skandalingai žinomo autoriaus knygos citatos sužinojo apie šį įdomų, tačiau palyginti nedaug tyrinėtą Vokietijos ir SSRS karo pradžios epizodą. Bet tai visai nenuostabu, ir štai kodėl. Sovietų Sąjungoje vadinamajam Didžiajam Tėvynės karui buvo skiriama gana daug dėmesio. Gausybė kino filmų karo tematika (kurti filmus šia tema specializavosi Dovženkos kino studija), knygų, straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose. Bet vėlgi negalima stebėtis ir tuo. Juk beveik kiekviena tuometinės SSRS šeima buvo vienaip ar kitaip nukentėjusi nuo karo. Nenuostabu ir tai, kad buvo aukštinami didvyriai ir jų žygdarbiai. Kai karas vis labiau nutolsta, pradeda aiškėti, kad neretai tie didvyriai buvo tariami, o jų žygdarbiai tik mitai, skirti pakelti karių dvasią. Bet 1 Суворов В. Последняя республика. Москва: АСТ, c. keista štai kas. Pasirodo, kad buvo ir didvyrių bei jų atliktų tikrų, neišgalvotų žygdarbių, kurie sovietiniais laikais nesuprantama kodėl buvo nutylimi... Vienas tokių pusiau legendinė Raseinių tanko KV istorija. Pirmą kartą šis karo pradžios epizodas paminėtas dar vokiečių okupacijos metais. Vilniuje vokiečių kalba ėjusio laikraščio Wilnner Zeitung karo korespondento Kurto G. Slozenbergo straipsnio Plieninių dramblių kautynės vertimą 1942 metais išspausdino žurnalas Karys. Sovietiniais metais vienišo tanko istorija Lietuvoje buvo mažai žinoma. Viešai šis epizodas buvo prisimintas tik 1965 metais, kai buvo prisiruošta karių palaikus iš jų palaidojimo vietos pakelėje perkelti į Raseinių karių kapines. Apie tankistų perlaidojimą rašė Valstiečių laikraštis 2, Raseinių rajoninis laikraštis. Bet paskui ir vėl mirtina tyla. Vakaruose šis epizodas buvo gana gerai žinomas. Jau pasibaigus karui grupė į amerikiečių nelaisvę patekusių aukštų vermachto karininkų buvo nugabenti anapus Atlanto. Čia jie, vadovaujami buvu- 2 Valstiečių laikraštis. 1965, spalio 8. 69

70 sio generalinio štabo viršininko generolo pulkininko Franco Halderio, parašė seriją straipsnių. Šių straipsnių rinkiniai buvo naudojami kaip amerikiečių karių mokomoji priemonė. Vienas iš pirmųjų vienišo tanko mūšio prie Raseinių aprašymų anglų kalba yra 1950 metais JAV išleistoje brošiūroje Rusų kariuomenės kovinių veiksmų metodai Antrajame pasauliniame kare 3. Bet šiame leidinyje mūšiui skiriama palyginti nedaug vietos (maždaug vienas puslapis), jis aprašomas prabėgomis, neišsamiai ir nekonkrečiai. Kaip teisingai pažymi A. Isajevas, iš raporto susidaro įspūdis apie daugiadienę tanko apgultį dėl to, kad tekste nėra įvykių chronologijos, susiejimo su laiku ir datomis 4. Išsamiausiai tanko istorija aprašyta 1953 metų liepą JAV išleistoje istorinėje studijoje Small unit actions during the German campaign in Russia (toliau šis pavadinimas bus trumpinamas Small unit actions ) 5. Vienas šio leidinio straipsnių ( Šarvuota sankryžos bokada, p.) skirtas mūšio eigai aprašyti 6. Reikia pasakyti, kad ir kai kuriuose kituose tekstuose yra teiginių iš minimo straipsnio apie tai, kad mūšis truko dvi paras. Kad ir kaip ten būtų, šis straipsnis buvo ir yra daugelio autorių, rašančių apie Raseinių tanką, pirminis šaltinis. Tarp kitko, ši brošiūra pirmą kartą paskelbė ir vėliau plačiai išgarsėjusią nuotrauką vokiečių karys fotografuoja pamuštą sovietų tanką KV Сборник военно-исторических материалов ВОВ. Выпуск. 18 Москва: Вoениздат, 1955, с Полигон. 2002, 3. Исаев А. В. Старший сержант проmив генерал-полковника. 5 Historical study. Small unit actions during the German campaign in Russia. Department of the army, July Ten pat, The armored roadblock (June 1941), p Ten pat, p. 83. Vienas iš solidžiausių leidinių, skirtų sovietų ir vokiečių karo pradinio laikotarpio tyrinėjimams, yra pulkininko Davido M. Glantzo redaguota knyga Pradinis karo Rytų fronte laikotarpis, 1941 birželio 22 rugpjūtis 8. Šis leidinys yra Bavarijos Alpėse mieste Garmiše Partenkirchene vykusiame simpoziume skaitytų pranešimų rinkinys. Mūšiams Lietuvoje buvo skirtos dvi temos: mūšiai Šiaulių 9 ir Vilniaus kryptyse 10. Pranešimą apie mūšius Šiaulių kryptyje, be kitų pranešėjų, skaitė atsargos pulkininkas Helmutas Ritgenas, tuo metu buvęs 6-osios tankų divizijos tankų pulko bataliono vado adjutantu, jį papildė atsargos generolas grafas fon Kielmansegas, kuris tuo metu buvo tos pačios 6-osios tankų divizijos štabo karininkas. Nors būtent ši tankų divizija susidūrė su legendiniu tanku, mūšiui pranešime skirta vos viena pastraipa 11. Vokietijos šarvuotųjų junginių istorijai skirtoje T. L. Jentzo knygoje Panzertruppen cituojamas vokiečių 6-osios tankų divizijos 11-ojo tankų pulko kovinis dienoraštis, kuriame aprašomas mūšio pradžios fragmentas 12. Deja, tik fragmentas, nes viso mūšio aprašymas kažkodėl nepateikiamas. Tą fragmentą cituoja daugelis tanko istoriją aprašančių autorių, pavyzdžiui, 8 The initial Period of War on the Eastern Front, 22 June August 1941: Proceedings of the Fourth Art of War Symposium, Garmisch, October Ten pat, The border battles on the Siauliai axis June 1941, p Ten pat, The border battles on the Vilnius axis June 1941, p Ten pat, p Jentz T. L. Panzertruppen. The complete guide to the creation and combat employment of Germans tank force Schiffer Millitary History, 1996, p

71 žinomas rusų karo istorijos tyrinėtojas A. Isajevas 13. Pats išsamiausias mūšio aprašymas pateikiamas E. Rauso atsiminimų knygoje Tankų mūšiai Rytų fronte 14. Autorius plačiai aprašo visą mūšio, kuriam jis pats vadovavo, eigą. Tačiau atsiminimai, kitaip negu dienoraščiai ar koviniai dokumentai, būna rašomi prabėgus palyginti nemažai laiko, kai daugelis detalių iš atminties jau būna išblėsusios. Ne išimtis ir E. Rauso atsiminimų knyga. Maža to. Kaip įžanginiame žodyje rašo knygos vertėjas į rusų kalbą 15, ši knyga yra išleista ne pagal E. Rauso rankraštį, nes šis neaiškiomis aplinkybėmis dingo. Rankraščio tekstą bandoma atkurti remiantis straipsniais įvairiose brošiūrose ir laikraščiuose bei neskelbtomis pastabomis. Sulyginę E. Rauso knygos skyriaus Atkirsti vieno tanko! tekstą 16 su tekstu iš Small unit actions nesunkiai galime įstikinti, kad į atsiminimų knygą yra įdėtas nedaug perdirbtas tekstas Šarvuota sankryžos blokada. O tai leidžia manyti, kad jis priklauso E. Rauso plunksnai. Rusų kalba sovietiniais metais apie šį karo fragmentą taip pat beveik nebuvo rašoma. Jei teisus V. Starostinas, ši istorija papasakota tik vaikams skirtoje knygelėje (!) Būsimųjų vadų knyga 17, plačiau apie šią istoriją buvo pradėta rašyti tik po 90-ųjų. 13 Cit. kūr., 35 p., Исаев А. Антисуворов. Мocквa: Яуза, c.; Исаев А., Свирин М., Дриг Е., Гончаров В., Кошкин И. Танковый прорыв. Советские танки в боях г.г. Мocквa: Яуза, c. 14 Раус Э. Танковые сражения на восточном фронте. Мocквa: АСТ, Раус Э., сit. kūr., p Ten pat, p Interneto svetainė «Легенды и мифы», puslapis «Расейняй героический экипаж КВ», prieiga per internetą: Nuo tada vienišo tanko mūšis minimas beveik kiekviename leidinyje, skirtame tanko KV istorijai 18. Apie Raseinių tanką rašė jau minėtasis V. Suvorovas. Tiesa sakant, į šio epizodo aprašymą Paskutinėje respublikoje gal ne kiekvienas skaitytojas ir atkreipė dėmesį, tačiau už šio aprašymo sėkmingai užsikabino kritikai. Vienas jų, Valerijus Charlamovas 19, net tvirtina, kad tokio tanko apskritai nebuvo (!). Labiausiai vienišą tanką išgarsino vienas iš didžiausių V. Suvorovo kritikų A. Isajevas, aprašęs mūšį žurnale Poligon (vėliau sutrumpintas straipsnio variantas buvo įdėtas knygoje Antisuvorovas 20 ). Dar kartą tekstas iš Poligono buvo pakartotas 2006 metais išėjusiame straipsnių rinkinyje Tankų prasiveržimas. Sovietų tankai metų mūšiuose 21. Reikia pasakyti, kad A. Isajevas rusakalbėje literatūroje plačiausiai ir išsamiausiai aprašė šį karo pradžios epizodą. Taigi, kaip viskas buvo? Užbėgant įvykiams už akių tai buvo tanko iš sovietų 3-iojo mechanizuotojo korpuso 2-osios tankų divizijos ir vermachto XLI. armijos (motorizuotojo) korpuso 6-osios tankų divizijos kovinės grupės Raus mūšis. Šiek tiek plačiau apie šiuos dalinius. 18 Pavyzdžiui, Кв. История создания и применения. Часть 2. Москва: Восточный фронт, 1996; Боевые машины 63. КВ-2; Фронтовая илюстрация. 1941: Бои в Прибалтике // Стратегия КМ. 2002, 5; Коломиец М. Танк прорыва КВ «Клим Ворошилов». Москва: Яуза, Prieiga per internetą: 20 Исаев А. Антисуворов. Мocквa: Яуза, c Исаев А., Свирин М., Дриг Е., Гончаров В., Кошкин И. Танковый прорыв. Советские танки в боях г.г. Мocквa: Яуза, 2007, c

72 Raudonosios armijos 2-oji tankų divizija karo išvakarėse SSRS ir Vokietijos karo išvakarėse Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos (PYKA) teritorijoje, be kitų dalinių, buvo dislokuoti ir du mechanizuotieji korpusai (MK) 3-iasis ir 12-asis. Pastarasis buvo pradėtas formuoti tik 1941 metų vasarį Latvijoje. Karo išvakarėse, 1941 metų birželio 16 dieną, korpuso vadovybė gavo apygardos štabo direktyvą apie slaptą divizijų perkėlimą arčiau sienos su Vokietija. Vėlų birželio 18 dienos vakarą 12MK korpuso divizijos pajudėjo į žygį ir po dviejų dienų maršo atvyko į šiaurinius Lietuvos rajonus. 3-iasis mechanizuotas korpusas (3MK) buvo pradėtas formuoti 1940 metų birželio pradžioje Vakarų ypatingojoje karinėje apygardoje 22. Išvadavus Baltijos valstybes tolesnis korpuso formavimas buvo pavestas naujai įkurtos Pabaltijo karinės apygardos vadovybei. Pirmuoju korpuso vadu buvo paskirtas generolas leitenantas A. I. Jeriomenko, 1940 metų gruodį jį pakeitė tankų kariuomenės generolas majoras V. Kurkinas. 84-oji motorizuotoji divizija (84md) buvo formuojama Vilniuje buvusios 84-osios šaulių divizijos pagrindu, karo pradžioje jai vadovavo generolas majoras P. I. Fomenko. 5-oji tankų divizija (5td) buvo formuojama Prienuose ir Alytuje 2-osios lengvosios tankų brigados pagrindu, karo pradžioje jai vadovavo pulkininkas F. F. Fiodorovas. 2-oji tankų divizija (2td) buvo formuojama Jonavoje 7-osios kavalerijos divizijos (7 kd) bazėje. Divizijos tankų pulkai buvo formuojami iš 21-osios sunkiųjų tankų brigados (21 stbr), 7-osios kavalerijos divizijos tankų pulko ir 24-ojo šaulių korpuso šaulių divizijų tankų batalionų. Pirmasis divizijos vadas buvo tankų kariuomenės generolas majoras Semionas Moisejevičius Krivošeinas, 1940 metų gruodį jį pakeitė tankų kariuomenės generolas majoras Jegoras Nikolajevičius Soliakinas. Formuojant diviziją, iškilo tam tikrų sunkumų. Visų pirma trūko gyvenamųjų patalpų tiek kariams, tiek karininkams. Antra, korpusas buvo formuojamas ne iš techniniu požiūriu parengtų ir aprūpintų dalinių (išimtis buvo tik 2 ltbr), o iš pačių įvairiausių padalinių: atskirų tankų batalionų, pionierių kuopų, kavalerijos dalinių ir t. t. Nepaisant to pirmasis korpuso vadas A. I. Jeriomenko sugebėjo parengti karių mokymus ir 1940 metų gruodį vykusiame aukščiausiosios vadovybės pasitarime korpusas šarvuotųjų junginių kategorijoje užėmė pirmąją vietą 23. Kiek plačiau apžvelgsime 2-osios tankų divizijos sudėtį karo išvakarėse. Divizijos vadas tankų kariuomenės generolas majoras J. N. Soliakinas, 3-iasis tankų pulkas vadas majoras I. I. Ragočis, 4-asis tankų pulkas vadas nežinomas, 2-asis motorizuotųjų šaulių pulkas vadas majoras P. P. Gačenkovas, 2-asis haubicų artilerijos pulkas, 2-asis autotransporto batalionas, 2-asis atskiras zenitinės artilerijos divizionas, 2-asis žvalgybos batalionas, 2-asis pontonų ir tiltų batalionas, 22 SSR Sąjungos liaudies komisarų tarybos 1940 metų liepos 6 nutarimas Nr ss. ЦХСД, ф. 89, пер Čia ir toliau duomenys apie 3MK iš: Дриг. Е. Механизированные корпуса РККА в бою. Москва: АСТ,

73 2-asis atskiras ryšių batalionas ir keletas kitų smulkesnių padalinių. Nuolatinės dislokacijos vieta Ukmergė. Ši divizija buvo pirmasis Raudonosios armijos junginys, savo ginkluotei gavęs tankų KV. Pirmosios kovinės mašinos į junginį atkeliavo 1940 metų rugpjūtį. Karo išvakarėse 2td turėjo 51 tanką KV. Kai kuriuose leidiniuose 24 galima rasti tvirtinimų, kad PabYKA karo išvakarėse buvo 78 tankai KV. Tačiau tai ne tiesa. Kaip teigia M. Kolomijcas, archyviniais duomenimis, PabYKA karo išvakarėse buvo paskirta dar 27 tankai KV. Lydinčiuose dokumentuose buvo nurodyta: paskirties punktas Alytus (t. y. 5td). Tačiau pakeliui ešeloną užklupo karas, jis buvo nukreiptas į Baltarusiją ir šie papildomi tankai KV karą sutiko VYKA. Ataskaitose šis maršruto pakeitimas nebuvo pažymėtas 25. Birželio 18 dieną ir 3MK buvo paskelbtas karinis pavojus. Divizijos buvo išvestos iš savo nuolatinės dislokacijos vietų. 2td buvo išvesta į Ruklą ir Gaižiūnų geležinkelio stoties rajone esančias mokymo stovyklas, o jei tiksliau į apie 5 kilometrai nuo stovyklų esančius miškus. Vermachto 6-oji tankų divizija karo išvakarėse Prieš sovietų kariuomenę, esančią Lietuvoje, pagal Barbarosos planą turėjo veikti armijų grupė Šiaurė (nuo Palangos iki Vištyčio ežero šiaurinio kranto) ir 24 Фронтовая иллюстрация N Прелюдия к «Барбаросе»; Боевой и численный состав вооруженных сил СССР в период Великой Отечественной войны ( гг.), с Статистический сборник ¹ 1 (22 июня 1941 г.), Институт военной истории МО РФ, Фронтовая иллюстрация. 1941: Бои в Прибалтике. 5, 2002, с. 9. armijų grupės Centras 3-ioji tankų grupė (nuo Vištyčio ežero pietinio kranto iki Kapčiamiesčio) 26. Vokiečių armijoje tankai buvo tik tankų divizijose, kurios savo ruožtu įėjo į tankų grupes, pėstininkų divizijos tankų neturėjo. Pasienyje su Lietuva buvo išdėstytos dvi tankų grupės 3-ioji ir 4-oji. Generolo pulkininko Eriko Hiopnerio (Hoeppner) 27 vadovaujama 4-oji tankų grupė (4. Pazergruppe) buvo dislokuota armijų grupės Šiaurė centre, ji buvo pagrindinė šios grupės smogiamoji jėga. Į jos sudėtį įėjo tankų kariuomenės generolo Georgo Hanso Reinhardo (Reinhardt) vadovaujamas 41-asis armijos (motorizuotasis) korpusas (XLI. (mot.) Armecorps), susidedantis iš 1-osios tankų divizijos (1.Pz.Div.) ir 6-osios tankų divizijos (6.Pz.Div.), 36-osios motorizuotosios divizijos (36.(mot.)Div.) ir 269-osios pėstininkų divizijos (269.Div.). Pėstininkų generolo Eriko fon Manšteino (von Manstein) vadovaujamas 56-asis armijos (motorizuotasis) korpusas (LVI.(mot.) Armekorps), susidedantis iš 8-osios tankų divizijos (8.Pz.Div.), 3-iosios motorizuotosios divizijos (3.(mot.)Div.), 290-osios pėstininkų divizijos (290.Div.) ir rezerve esančios motorizuotosios pėstininkų SS divizijos Kaukolė ( Tottenkopf ). Reikia atkreipti dėmesį, kad kituose šaltiniuose pastaroji divizija priskiriama ne korpuso, bet tankų grupės rezervui. Išsamiau panagrinėsime šio korpuso 6-osios tankų divizijos istoriją, sudėtį ir kovinius veiksmus pirmosiomis karo dienomis. 26 Vokietijos kariuomenės sudėtis pagal Unternehmen Barbarossa, Kriegsgliederung Barbarossa (B-Tag) OKH GenStdH./Op.Abt.(III) Prüf-Nr Vokietijos kariuomenės dalinių ir junginių vadai pagal Stellenbesetzung Stand B-Tag , O.K.H.GenStdH Op.Abt.(IIIb) Prüf.Nr

74 Divizija buvo vienas iš seniausių vermachto tankų junginių, jos istorija prasidėjo nuo 1937 metų spalio 12 dienos, kai Vupertalyje buvo suformuota 1-oji lengvoji brigada 28. Jos vadu tapo tuomet dar generolas majoras Hiopneris metų lapkričio 10 dieną ši brigada buvo performuota į 1-ąją lengvąją diviziją (1.leichte Division), o 1939 metų spalio 18 dieną (T. L. Jentzo duomenimis 1939 metų rugsėjo 12 dieną) pervadinta 6-ąja tankų divizija metais tuometinė lengvoji divizija dalyvavo užimant Sudetus, 1939 metais armijų grupės Pietūs 10-osios armijos XIV korpuso sudėtyje užimant Lenkiją, 1940 metais jau kaip 6-oji tankų divizija fon Kleisto tankų grupės XLI tankų korpuso sudėtyje užimant Prancūziją. Karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse generolo majoro Franco Landgrafo vadovaujama divizija buvo dislokuota Torunėje. Divizijos sudėtis buvo tokia 29 : 11 tankų pulkas, susidedantis iš 3 tankų batalionų I, II ir 65. Divizijos tankų batalionuose buvo 47 Pz.II, 155 Pz.35(t), 30 Pz.IV, 5 vadų tankai tankų Pz.35(t) bazėje ir 8 vadų tankai tanko Pz.II bazėje. Ši divizija buvo vienintelė visame vermachte, turėjusi čekiškų tankų Pz.35(t), kurie sudarė du trečdalius visų tankų. 6 motorizuotąją pėstininkų brigadą sudarė: 4 motorizuotasis pėstininkų pulkas, 114 motorizuotasis pėstininkų pulkas, 6 motociklininkų batalionas. Kiekviename pulke buvo du pėstininkų batalionai ir palaikymo kuopa, ginkluota šešiomis 75 mm patrankomis. Tik viena 28 Jentz T., cit. kūr., p Glantz D., cit. kūr., p pėstininkų kuopa buvo gavusi naujų pusiau vikšrinių vilkikų SPW. 76 motorizuotasis artilerijos pulkas, susidedantis iš dviejų lengvųjų patrankų (105 mm) ir vieno vidutinių (155 mm) haubicų batalionų, kiekviename po tris baterijas, turinčias po keturis pabūklus. 57 žvalgybos batalionas. 41 prieštankinės artilerijos batalionas. Ginkluotėje tik 12 naujųjų 50 mm prieštankinių patrankų ir 24 vadinamos tarškynėmis 37 mm prieštankinės patrankos. 57 pionierių batalionas. 82 motorizuotasis ryšių batalionas. 57 transporto batalionas. Be to, prieš pat karą divizijai buvo priskirta 59 artilerijos pulko II divizionas ir 411 zenitinio pulko II divizionas. Grįžtant prie divizijos tankų sudėties reikia atkreipti dėmesį į čekiškus tankus Pz.35 (t). Daugelis tyrinėtojų vokiečių tankų skaičiui karo išvakarėse nustatyti kaip pirminį šaltinį nurodo B. Miulerio- Gilebrando veikalą Vokietijos sausumos armija Tačiau šios knygos pateikiamoje 24 lentelėje ties tankais Pz.35 tuščia vieta. Vermachto 6-osios tankų divizijos veiksmai birželio dienomis 1941 metų birželio viduryje divizija gavo įsakymą judėti pasienio link 31. Judėta keturias paras, tik naktimis, dieną bet koks judėjimas buvo uždraustas. Pasiekus Tilžę, 30 Мюллер-Гиллебранд Б. Сухопутная армия Германии Мocквa: Эксмо, Divizijos koviniai veiksmai, judėjimo maršrutai ir koviniai veiksmai pagal Раус Э., cit. kūr. Ia, Kriegstagenbuch. Jun 17 Sep 15, NARA, T-315, Item No /2, Roll 323. Ia, Kriegstagenbuch Nr. 3. Jun 21 Nov 22, NARA, T-315, Item No /1b, Roll

75 kilo problemų keliantis per Nemuną Karalienės Elžbietos tiltu, nes juo taip pat judėjo 1-oji tankų divizija. Dėl to tiltu naudojosi tik tankai, o automobiliai ir kita technika kėlėsi paskutiniu momentu pastatytu pontoniniu tiltu ties Šereitlaukiu. Priešakiniai daliniai pozicijas pasienyje netoli Tauragės užėmė birželio 21 dieną, o pagrindinėms pajėgoms užimti jas buvo leista tik naktį iš birželio 21-osios į 22-ąją. Divizija gavo tokią užduotį: forsuoti miškingą Šilinės Kangailių ruožą, užimti šiauriau Kangailių esantį tiltą per Šešuvį ir aukštumas ties Meškomis (pirmas tarpinis tikslas); toliau užimti Steigvilas (16 km į šiaurės rytus nuo Tauragės) ir ten esantį tiltą per Šešuvį (pirmasis puolimo tikslas). Tada divizija turi Šaltuonos krantais per Eržvilką pasiekti aukštumą prie Raseinių (antrasis puolimo tikslas). Ir galiausiai antros dienos tikslas užimti placdarmą į šiaurės rytus nuo Raseinių, už Dubysos upės, kelių į Grinkiškį ir Šiluvą kryptimi. Šio tikslo įgyvendinimas, korpuso vadovybės žodžiais, turės didelę reikšmę metų birželio 22 dieną 3.05 Berlyno laiku (4.05 Lietuvoje galiojusiu Maskvos laiku) prasidėjo vokiečių artilerinė parengtis. Jai pasibaigus žvalgai pranešė, kad pasienyje prie Šilinės kaimo esantys mediniai kulkosvaidžių bokštai sunaikinti ir 6-oji tankų divizija peržengė sieną. Prieš puolimo pradžią divizija buvo padalyta į dvi taktines grupes kovinė grupė fon Zekendorf ir kovinė grupė Raus. Šioms grupėms vadovavo papulkininkis baronas Erichas fon Zekendorfas ir pulkininkas Erchardas Rausas. Zekendorfo kovos grupė turėjo forsuoti mišką Šilinės Kangailių ruože; ties Kangailiais ir Anieliške užimti tiltą per Šešuvį; tada staigiu smūgiu užimti placdarmą ties Steigvilais. Kairįjį sparną turėjo saugoti 6-asis motociklininkų batalionas. Rauso kovos grupė buvo užlaikyta ir įsakymą pajudėti iš išeities pozicijų gavo kiek vėliau. Ji šiauriau Šilinės miško esančiais keliukais apie 2 km turėjo judėti paskui Zekendorfo kovos grupę ir paskui miško keliukais pro Pameižius ir Meižius veržtis Meškų kryptimi. Tada, perėjusi Platkepurius, užimti Gaurę. Puolimą pradėjo 6-asis motociklininkų batalionas ir Zekendorfo kovos grupė. Pagal belaisvių parodymus tuo metu sovietų pajėgos buvo išskirstytos plačiuose ruožuose, o tai leido patekusiems į užnugarį (nors jų nebuvo daug) stipriai priešintis. Gerai orientuodamiesi vietovėje jie savo pozicijas laikė iki paskutinio žmogaus. Staigūs prasiveržimai vis lėtėjo trukdė prasti keliai ir sudėtinga vietovė. Įsakymas pulti Rauso kovos grupei buvo vis atidėliojamas. Tuo laiku gautas pranešimas, kad įklimpo Zekendorfo kovos grupės žvalgybos batalionas ir kelias likusioms pajėgoms žygiuoti nėra tinkamas. Pagaliau apie 10 valandą Rauso kovos grupė gavo įsakymą judėti paskui 6-ąjį motociklininkų batalioną. Nugalėjusi didelius sunkumus (kelias per mišką buvo grįstas rąstais) Rauso kovos grupė apie 19 valandą pasiekė Kangailius, o 23 valandą Kiukiškius. Dėl blogų kelių atsiliko ariergardas autocisternos ir lauko virtuvės. Antrą karo dieną kovos grupės iš Eržvilko pajudėjo lygiagrečiais keliais. Fon Zekerdorfo kovos grupė judėjo keliu pro Bliūdžius ir Kalnujus. Rauso kovos grupė iš sustojimo vietos Anieliškėje pajudėjo 5.30 val. ir iki Eržvilko judėjo paskui Zekendorfo kovos grupę, paskui pasuko 75

76 kiek artimesniu maršrutu pro Rutkiškes, Paupį. Keliai pagerėjo ir, padidinę tempą, priešakiniai daliniai, vadovaujami majoro Šmidto (Schmidt), priartėjo prie plataus miškingo ruožo ties Aukštaslyniu ir pasivijo besitraukiantį priešo ariergardą. Po trumpos, tačiau atkaklios kovos priešas buvo sumuštas, tačiau vokiečiai patyrė ir pirmųjų nuostolių: buvo išvestas iš rikiuotės vienas tankas, mirtinai sužeistas 4-osios šaulių brigados 1-ojo bataliono 2-os kuopos vadas oberleitenantas Kulokas val. vokiečiai pasiekė vietovę į pietvakarius nuo Raseinių. Pulti ruoštasi nuo aukštumos, esančios į vakarus nuo miesto. Apie kovos grupė su I./4. MPP sustiprinta viena tankų kuopa, 3./41. TNB ir II./76. AP visų trijų baterijų parama pradėjo puolimą. Šiek tiek anksčiau pulti iš pietų pradėjo kovinė Zekendorfo grupė. Rauso kovinė grupė tikslą pasiekė val. Tolesniam puolimui II./4. MPP su viena sutiprinta tankų kuopa, 6.Kp/76.AR ir 3./TNBn dalims buvo skirtos mašinos ir žygis vėl tęsiamas. Pralaužus stiprų pasipriešinimą buvo pasiektas ir užimtas tiltas per Dubysą. Sustiprintas II.Bn/4.MPP užėmė placdarmą. Žvalgyba, pasiųsta Šiluvos link, naudos nedavė. Kovos grupės štabas įsikūrė Bedančiuose. Zekerdorfo kovos grupė tuo laiku užėmė tiltą per Dubysą ir placdarmą kairiajame (rytiniame) upės krante ties Kybartėliais. Tačiau ilgai džiaugtis pergale neteko. Liuftvafės žvalgyba pranešė, kad iš Kėdainių ir Jonavos rajono Krakių link juda apie du šimtai sovietų tankų. Nebuvo jokių abejonių, kad jų tikslas vokiečių 6-oji tankų divizija. Raudonosios armijos 2-osios tankų divizijos veiksmai birželio dienomis Apie prasidėjusį karą tarybinė liaudis sužinojo ne iš karto. Štai kaip karo pradžią aprašo Berežnojus, tuo metu dirbęs sovietų pasiuntinybėje Berlyne. Šeštą valandą Maskvos laiku mes įsijungėme radijo imtuvą laukdami, ką pasakys Maskva. Bet visos mūsų radijo stotys iš pradžių transliavo gimnastikos pamoką, vėliau pionierių rytmetį ir pagaliau paskutines žinias, kurios, kaip paprastai, prasidėjo naujienomis iš laukų ir pranešimais apie darbo pirmūnų pasiekimus. [...] Nuolat prieinam prie radijo imtuvo. Iš jo vis dar skamba liaudies muzika ir maršai. Tiktai 12 valandą Maskvos laiku Molotovas perskaitė Sovietų vyriausybės pranešimą. 32 Tad nenuostabu, kad apie prasidėjusį karą ne iš karto sužinojo ir kiek toliau nuo sienos esančių dalinių kariai. Kaip rašo atsiminimuose D. I. Osadčis 33, birželio 22 dieną 10 val. 45 min. 2-ojoje tankų divizijoje buvo skaitoma politinė informacija, o apie prasidėjusį karą dar nieko nebuvo žinoma. Ir tik tada, kai atskridę vokiečių bombonešiai subombardavo tuo metu buvusias tuščias kareivines Rukloje ir Gaižiūnų geležinkelio stoties rajone (kaip jau minėta, divizija buvo už keleto kilometrų miškuose), tapo aišku, kad prasidėjo kovos veiksmai. Be abejo, taip vėlai apie karo pradžią sužinojo tik eiliniai kariai, o apygardos (fronto), armijų, korpusų vadai apie vokiečių puolimo pradžią sužinojo gana greitai 32 Бережков В. М. Страницы дипломатической истории. Мocквa: Международные отношения, c. 33 Военно-исторический журнал. 1988, 6, c

77 ir pradėjo rengti gynybai (?) skirtus kovinius įsakymus. Bet kol tie įsakymai iš fronto štabo perėjo visas instancijas ir pasiekė 2td, prabėgo vos ne pusė dienos. Štai Šiaurės Vakarų fronto vado direktyva, be kita ko, skirta ir 8-osios armijos vadui, buvo pasirašyta 9 val. 45 min. 34 Kol ši direktyva pasiekė 8-osios armijos štabą, praėjo nemažai laiko, nes kovinis įsakymas, be kita ko, nurodantis ir 2td veiksmus, buvo pasirašytas 14 val. 00 min. 35 Betarpiškai divizija įsakymą gavo apie val. ir tik 17 val. 30 min. pradėjo žygį. Jau temstant tankų kolona pasiekė Jonavą. Nuo Kauno ėjo nenutrūkstama pabėgėlių vora. Šis priešpriešinis srautas labai sunkino judėjimą, todėl buvo duotas įsakymas pakeisti maršrutą: pervažiavus tiltą per Nerį Raseinių link buvo važiuojama šalutiniais dulkėtais keliukais. Kolonai judant buvo kategoriškai uždrausta naudotis radijo stotimis. Šis maršas tamsiu paros metu, nepatyrus nuostolių dėl priešininko aviacijos, pokariniuose vadovėliuose buvo aprašomas kaip gero organizavimo pavyzdys. Nors nuostolių nebuvo išvengta. Pagal techninius normatyvus važiuojant tokiomis sąlygomis buvo privalu kas dvi valandas keisti tankų KV oro filtrus. Daugelis ekipažų to nepaisė, o 34 Генеральный штаб. Военно-научное управление. Сборник боевых документов Великой Отечественной войны. Выпуск 34. Военное издательство министерства обороны Союза ССР. Москва Директива командующего войсками Северо Западного фронта от 22 июня 1941 г. командующим войсками 8-й и 11-й армии, командирам 3-го и 12-го механизированных корпусов о нанесении удара по противнику, прорывающемуся на Таураге. 35 Генеральный штаб. Военно-научное управление. Сборник боевых документов Великой Отечественной войны. Выпуск 33. Военное издательство министерства обороны Союза ССР. Москва Боевой приказ командующему 8-й армией 1 от 22 июня 1941 г. на контрудар в направление Таураге. ir galimybių nelabai buvo, todėl nemažai tankų sustojo pakelėje, nepasiekę galutinio tikslo. Šiaurės Vakarų fronto vado įsakymas ir jį atkartojantis 8-osios armijos vado įsakymas susidariusioje situacijoje buvo logiškas. Vokiečių XLI. armijos motorizuotojo korpuso puolimo kryptis buvo daugiau negu akivaizdi: Tauragė Šiauliai Ryga. Sovietų divizijos vienu metu turėjo suduoti smūgį vokiečių divizijų sparnams ir užnugariui, jas apsupti ir sutriuškinti. 12-ojo mechanizuotojo korpuso 23-ioji ir 28-oji divizijos turėjo smogti pietryčių kryptimi kairiajam vokiečių sparnui, 3-iojo mechanizuotojo korpuso 2-oji tankų divizija pietvakarių kryptimi dešiniajam vokiečių sparnui. Tačiau tai tebuvo geri sovietų ketinimai, smūgis vienu metu nebuvo suduotas dėl elementarių ir proziškų priežasčių stigo kuro ir šaudmenų, divizijų vadai dėl prasto ryšio nekoordinavo savo veiksmų. Kad ir kaip ten būtų, šis epizodas istorinėje literatūroje gavo tankų mūšio ties Raseiniais pavadinimą. Iš esmės tai buvo keli mūšio epizodai: sovietų 23-iosios ir 28-osios tankų divizijų mūšis su vokiečių 1-ąja tankų ir 61-ąja pėstininkų divizijomis ir sovietų 2-osios tankų divizijos mūšis su vokiečių 6-ąja tankų divizija. Štai šį epizodą panagrinėkime kiek plačiau. Kaip jau buvo minėta, 2-oji tankų divizija birželio 22-osios dienos pavakare gavo 8-osios divizijos vado įsakymą vykti Raseinių kryptimi. Tiksliau sakant, šį įsakymą divizija dėl nutrūkusio ryšio gavo ne tiesiogiai iš armijos vado, jį perdavė ir tolesnius nurodymus davė į diviziją atvykęs Šiaurės Vakarų fronto šarvuotųjų automobilių ir tankų valdybos (Автобронетанковое управление, su- 77

78 trumpinimas АБТ) viršininkas P. Polubajarovas. Jis greitai priėjo prie išvados, kad pirminis įsakymas pradėti puolimą 4 val. ryto yra neįvykdomas, perkėlė puolimo pradžią į 11 val. ryto ir apie tai informavo fronto vadą 36. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, ir šis terminas buvo nerealus. Šioje vietoje prasideda šiokie tokie neaiškumai dėl mūšio pradžios laiko. J. Drigas, o ir kai kurie kiti autoriai nurodo, kad 2-oji tankų divizija stojo į mūšį birželio 23-ios dienos ryte 37. Šis teiginys tikriausiai paimtas iš P. Polubajarovo atsiminimų 38. Tačiau atsiminimai nėra pats patikimiausias istorinių įvykių tyrinėjimo šaltinis. Kur kas patikimesnis šaltinis yra to meto dokumentai. Konkrečiai vokiečių 6-osios tankų divizijos birželio 23-ios dienos kovinių veiksmų ataskaitoje nurodoma, kad mūšis dėl Raseinių prasidėjo apie pietus, tad tankų mūšis prie Dubysos galėjo prasidėti gerokai vėliau. Kad tankų mūšis prasidėjo 15 val., rašo ir V. Hauptas 39. Tačiau kyla klausimas kur buvo ir kokiu maršrutu į mūšio lauką vyko divizija? Juk nuo Jonavos apylinkių iki Raseinių yra maždaug apie 100 kilometrų. Žinoma, važiuota buvo ne pačiu tiesiausiu keliu. Vokiečių oro žvalgyba pranešė, kad pastebėjo sovietų tankų koloną ties Baisiogala, Grinkiškiu. Pažvelgus į žemėlapį nesunkiai galima įsitikinti, 36 Сборник боевых документов Великой Отечественной войны. Выпуск 34. Донесение начальника автобронетанкового управления Северо Западного фронта от 23 июня 1941 г. комадующему войсками Северо Западного фронта о задачах, поставленных командирам 3-го и 12-го механизированных корпусов. 37 Дриг Е., cit. kūr., p На Северо Западном фронте. П. П. Полубаяров. Крепче брони. Москва: Наука, Хаупт В. Сражения группы армий «Север». Москва: Яуза, c. kad tankų kolona padarė labai didelį lanką ir nuvažiavo ne mažiau kaip 150 kilometrų. Tad nenuostabu, kad dėl to pradėjo kilti problemų. Visų pirma tikriausiai ne vienas ir ne du tankai galėjo likti pakelėje, neatlaikę tokio ralio. Antra, ir tai svarbiausia degalai. Net jei tankai išvyko su pilnais bakais degalų, pasiekus tikslą tie bakai jau turėjo būti apytuščiai. Žinant, koks buvo sovietinis tiekimas, naivu būtų tikėti, kad tie bakai pakelyje galėjo būti papildyti. Bet kad ir su kokiomis problemomis susidūrė, sovietų 2-oji tankų divizija iki tikslo keliavo pernelyg ilgai. Kaip jau žinome, iš Ruklos apylinkių divizija pajudėjo apie 17.30, Jonavą pasiekė tik temstant, t. y. maždaug val. Nuo Jonavos iki Dubysos buvo keliaujama apie 16 val. Daugoka. Kita vertus, tai galima paaiškinti tuo, kad buvo vykstama šalutiniais keliais, o žemėlapių neturėta. Štai kaip tai aprašo D. Osadčis 40 (paryškinta mano A. Ž.). Apie 16 valandą 3-iojo tankų pulko vadas majoras I. P. Ragočis išsikvietė batalionų ir kuopų vadus ir davė kovinę užduotį. Iš jo žodinio įsakymo aš išsiaiškinau, kad priešas perėjo valstybės sieną ir juda Raseinių kryptimi. Pulkui teks atlikti maršą numatant priešpriešinį mūšį. Pulko vadas nurodė judėjimo maršrutą ir galimas išsiskleidimo ribas. Visa tai mes užsirašėme į bloknotus. Topografinių žemėlapių niekas neturėjo. Be žemėlapių naktį nuvažiuoti nežinomais kaimų keliukais apie 150 kilometrų... Tad gal visai nenuostabu, kad divizija kelyje užtruko ne tiek mažai. Kita problema mūšio vieta. Štai kaip tai nusako J. Drigas Военно-исторический журнал. 1988, 6, c Дриг Е., cit. kūr., p

79 Birželio 23-iosios rytą dvi divizijos kovos grupės Raus ir Zekendorf, persikėlusios per Dubysą, užėmė placdarmą rytiniame upės krante. Kaip dažnai atsitikdavo 1941 metų pasienio mūšiuose, sovietinių pajėgų suplanuoto kontrsmūgio išeities pozicijos jau buvo užimtos priešininko. 2-osios tankų divizijos daliniai sutiko Reinhardo korpuso 6-ąją diviziją vakariniame Dubysos krante, keletas kilometrų į šiaurę nuo Raseinių. Šiek tiek keistoki teiginiai. Nors vokiečiai užėmė placdarmą rytiniame upės krante, sovietai sutiko priešus vakariniame krante. Bet gal tai tik korektūros klaida? Bet korektūros klaidomis būtų sunku paaiškinti A. Isajevo geografinius atradimus žurnale Poligonas 42, turint mintyje tai, kad tekste yra įdėta schema. 1-oji tankų divizija turėjo kitą tikslą: užgrobti geležinkelio tiltą per Dubysą. Šis tiltas buvo žemiau pagal upės tėkmę nuo to, kurį laikė užgrobęs Raseinių KV. Kalbėdamas apie geležinkelio tiltą, A. Isajevas turi mintyje Lyduvėnus. Nereikia būti dideliu geografijos specialistu, kad įsitikintum: Lyduvėnai yra aukščiau pagal upės tėkmę, negu tiltas, kurį neva laikė užgrobęs Raseinių KV. Apie tikslią tanko vietą toliau. Kadangi 300 metrų ilgio geležinkelio tiltas buvo užgrobtas, 1-ajai tankų divizijai nebebuvo persikėlimo per Dubysą ir judėjimo tolyn į Pabaltijo gilumą problemos. Kalbant visiškai tiksliai, geležinkelio tiltas ties Lyduvėnais turėjo strateginę reikšmę sėkmingam visos 4-osios tankų grupės konkrečiai ir visos armijų grupės Šiaurė apskritai judėjimui į rytus. Taktiniam vie- 42 Cituojama iš Полигон. 2002, 3. А. В. Исаев. Старший сержант против генерал-полковника. netui 1-ajai tankų divizijai persikelti per Dubysą ir sėkmingai judėti toliau į rytus visiškai pakako automobilių tilto ties tais pačiais Lyduvėnais. Tarp kitko, Lyduvėnų geležinkelio tiltas yra daugiau negu du kartus ilgesnis. Šis tiltas yra ilgiausias Lietuvoje, jo ilgis 599 metrai. Birželio 23 dieną kovos grupė Zekendorf iš 6-osios tankų divizijos užgrobė Raseinius ir nedidelį placdarmą dešiniajame Dubysos krante. Pažiūrėję į žemėlapį matome, kad Dubysa yra maždaug už 10 kilometrų į šiaurės rytus nuo Raseinių. Kovos grupė Zekendorf judėjo keliu Raseiniai Grinkiškis ir užėmė placdarmą rytiniame, t. y. kairiajame Dubysos krante. Būtų galima necituoti A. Isajevo tekste esančių klaidų, bet štai visai neseniai, t. y metų pavasarį, išėjo knyga straipsnių rinkinys Tankų prasiveržimas. Sovietiniai tankai metų mūšiuose 43. Be kitų autorių, jame yra ir A. Isajevo straipsnis apie Raseinių KV. Žodis žodin iš Poligono. Su visomis klaidomis. Nesvarbu, kad kai kurios jų autoriui buvo asmeniškai parodytos. Kas tai savęs ar skaitytojų negerbimas? Pasiteisinimas forume vif2ne klaidoms ištaisyti neturėjau laiko 44 neįtikina. Bet grįžkime prie mūšio. Taigi, sovietų 2-osios tankų divizijos ir vokiečių 6-osios tankų divizijos kovos grupės Zekendorf mūšis prasidėjo birželio 23 dieną maždaug 15 valandą rytiniame Dubysos krante į šiaurės rytus nuo Raseinių. Neanalizuosime plačiau šio mūšio eigos. Atkreipsime 43 Исаев А., Свирин М., Дриг Е., Гончаров В., Кошкин И. Танковый прорыв. Советские танки в боях г.г. Москва: Яуза, Prieiga per internetą: 79

80 dėmesį tik į tai, kad, kaip rašė J. Drigas, vietoj kontrsmūgio sovietams teko stoti į priešpriešinį mūšį. O vokiečiams šiame mūšyje buvo labai netikėtas susitikimas su sunkiaisiais sovietų tankais KV. Paaiškėjo, kad nei vokiečių 37 mm prieštankinės patrankos, nei tankų patrankos nesugeba padaryti šiems monstrams žalos. Dažnai tenka girdėti nuomonę, kad karo metu vokiečiai neturėjo jokių priemonių prieš tankus KV, kad pastarieji buvo faktiškai nepažeidžiami. Tai netiesa. Vokiečiai labai greitai, tiesiog mūšio lauke nustatė, kad su KV galima sėkmingai kovoti 105 mm patranka, 150 mm haubica; 150 mm patranka netgi buvo pernelyg galinga žinoma atvejų, kad po taiklių jos šūvių buvo nunešamas tanko bokštelis. O pats efektyviausias ginklas buvo 88 mm zenitinė patranka. Ten, kur vokiečiai suskubdavo laiku atsigabenti šį ginklą, sovietų tankams būdavo striuka. Vienišo tanko istorija Vokiečių 6-osios tankų divizijos kovos grupės Zekendorf ir sovietų 3-iojo mechanizuotojo korpuso 2-osios tankų divizijos mūšio į šiaurės rytus nuo Raseinių metu į kelią Raseiniai Šiluva, netoli sankryžos į Dainius atklydo vienas sovietų tankas. Kaip jau minėta, šiuo keliu judėjo 6-osios tankų divizijos kovinė grupė Raus. Ji jau buvo užėmusi tiltą per Dubysą ir placdarmą rytiniame krante. Štai šiame kelyje ir atsirado sunkusis sovietų tankas KV. Jis blokavo bet kokį judėjimą. Pabandykime nustatyti, kokioje tiksliai vietoje jis sustojo. Dažnai rašoma, kad tankas stovėjo prie tilto per Dubysą arba labai arti jo. Štai eilutės iš A. Isajevo Antisuvorovo 45 : 45 Исаев А. Антисуворов. Москва: Яуза, c ojo armijos motorizuotojo korpuso 1-ajai tankų divizijai, kitaip negu to paties korpuso 36-ajai motorizuotajai divizijai, vienišas tankas prie tilto per Dubysą nemaišė. Tą pačią klaidą daro netgi E. Rauso atsiminimų knygos vertėjas įžanginiame žodyje 46. Kai tankas KV, labai sėkmingai atsistojęs ant tilto per Dubysą, į dvi dalis perkirto 6-ąją tankų diviziją, visos tankistų pastangos kenkėjiškam tankui sunaikinti pasitelkti aviaciją buvo bevaisės. Lakūnai kategoriškai atsisakė užsiimti tokiu smulkiu taikiniu. O štai kaip aprašo pirmąjį susitikimą su tanku E. Rausas 47 : Pažeidžiant nustatytas taisykles keletas belaisvių, paimtų paskutiniuose mūšiuose, įskaitant vieną Raudonosios armijos leitenantą, buvo pasiųsti į užnugarį sunkvežimiu lydimi tik vieno puskarininkio. Pusiaukelėje į Raseinius vairuotojas netikėtai ant kelio pamatė priešo tanką ir sustojo. Taigi tanką sunkvežimis su belaisviais sutiko pusiaukelėje tarp Dubysos ir Raseinių. Turint mintyje, kad atstumas tarp tų dviejų taškų yra maždaug 10 kilometrų, galima numanyti, kad tankas stovėjo apie 5 kilometrus į pietus nuo tilto. Tuo remdamiesi kai kurie autoriai teigia, kad tankas stovėjo prie pat sankryžos į Dainius. Tanko stovėjimo vietą pavyko nustatyti gana tiksliai. Kaip yra žinoma, tankistai buvo palaidoti čia pat, pakelėje, 1965 metais jie buvo perlaidoti Raseinių karių kapinėse. Perlaidojimo priežastis buvo daugiau negu proziška: tose vietose buvo numatyti žemių sausinimo darbai... Kaip buvo atkasami tankistai, papasakojo šių vietovių 46 Раус Э., cit. kūr., p Раус Э., cit. kūr. 80

81 senbuvis Jonas Tamutis. Jis parodė vietą, kur tankistai buvo palaidoti 48. Kitas įdomus klausimas kada tiksliai tankas sustojo ant kelio. Skaitant tekstą knygoje Small unit actions... galima suprasti, kad tankas netoli Dainių sankryžos sustojo dar birželio 23 dieną. Kiti autoriai šio klausimo nedetalizuoja. Apytikslį tanko atsiradimo ant kelio laiką pavyko nustatyti iš 6-osios motorizuotosios brigados kovinio dienoraščio Planuotas divizijos žygis buvo sustabdytas. Oro žvalgybai pranešus apie stambesnių priešo tankų grupuočių telkimąsi, buvo įsakyta pereiti į gynybą. Pastebėtų priešo tankų puolimas buvo nukreiptas tik prieš Seckendorfo kovos grupę. Sunkieji tankai (vėliau aprašyti kaip naujesnio 52 t. modelio), pralaužę gynybinę liniją, įsiskverbė į užnugarį. Apie 9 valandą buvo pranešta, kad du tokie gigantai atsidūrė ant mūsų puolimo kelio. Apie 14 val. į pagalbą Seckendorfo kovos grupei buvo pasiųstas 65-asis tankų batalionas, vadovaujamas pulkininko leitenanto Schenko. Apeiti priešo pajėgų nepasisekė, jis ugnimi užėmė mūsų placdarmą ir iš šiaurės abiem Dubysos krantais nedideliais pėstininkų batalionais pradėjo puolimą. Netikėtai vienas priešo tankas atsidūrė netoli mūsų brigados vadavietės. Padegęs du mūsiškių sunkvežimius, jis sustojo kelio vidury. Toks akiplėšiškumas paliko didelį įspūdį, tačiau tuo metu nebuvo žinoma, kad jis sustojo dėl techninių gedimų. Tad, remdamiesi koviniu dienoraščiu, apytikriai galime teigti, kad tankas ant kelio atsirado birželio 24 dienos vidudienį. Tarp kitko šis dienoraščio fragmentas yra 48 Plačiau apie tai svetainėje Rytų frontas, prieiga per internetą: content/content.php?content Ia, Kriegstagenbuch Nr. 3. Jun 21 Nov 22, NARA, T-315, Item No /1b, Roll 322. įdomus tuo, kad matome vokiečius minint 52 t. modelio tankus. Be abejonės, kalbama apie tankus KV-2, tik vokiečiai karo metu nežinojo jų oficialaus pavadinimo. Kita vertus, technines tanko charakteristikas jie sužinojo labai greitai iš į nelaisvę paimtų tankistų. Štai 41-ojo prieštankinės artilerijos bataliono vado raportas 50. Vieno rusų tanko įgula davė parodymus, kuriuos išklausė ir užrašė vertėjas. Jie pasakojo apie savo 52 tonų tanką. Šarvo storis 85 mm, vien tik dangčio 38 mm. Tankas turi 15,2 cm pabūklą, tris 7,62 mm kulkosvaidžius (atsargoje yra dar du). Šios dienos tankų mūšyje dalyvavę tankai neva priklauso 2-ajai tankų divizijai, 1939 metais suformuotai kaip brigada ir neseniai praplėstai iki divizijos. Už šiandien atakavusios divizijos stovi viena pėstininkų divizija, taip pat turinti tankų. Ši pėstininkų divizija atvyko šiandien. Kiekviena tankų kuopa vidutiniškai turi 20 tankų. Tankų divizijoje artilerija nenaudojama. Divizija buvo dislokuota Jonavoje. Visiškai įmanoma, kad būtent šio raporto pagrindu buvo nusiųstas pranešimas į Berlyną, kur su juo susipažino F. Halderis. Birželio 24 dienos įraše 51 jis dar abejoja, ar tankas gali turėti tokio galingumo patranką. Armijų grupių Pietūs ir Šiaurė fronte pasirodė rusų sunkusis naujo tipo tankas, kuris, matyt, turi 80 mm kalibro patranką (armijų grupės Šiaurė pranešimais netgi 150 mm, kas, beje, mažai tikėtina). O štai birželio 25 dienos įraše 52 F. Halderis, ko gero, gavęs papildomų žinių, sovietų naujo modelio sunkiojo tanko ginkluote jau neabejoja. 50 Ia, Ankomende Meldung, 22 Jun 19 Jul 1941NARA, Item No /16, Rol Галдер Ф. Военный дневник: 1941 год. Москва: Русич, c. 52 Ten pat, p

82 Gauti kai kurie duomenys apie naująjį rusų sunkųjį tanką: svoris 52 tonos, priekinis šarvas 34 cm (?), bortų šarvai 8 cm. Ginkluotė: 152 mm patranka ir trys kulkosvaidžiai. Bet grįžkime į Raseinių Šiluvos kelią. Ant kelio atsidūręs tankas kovos grupei Raus, kurios vadavietė tuo metu buvo vos už 1,5 km į šiaurės vakarus nuo jo stovėjimo vietos, sukėlė nemažai rūpesčių. Visų pirma tankas nutraukė laidus, todėl neliko telefono ryšio su divizijos štabu, buvo neaišku, ar nepasirodys daugiau tankų, todėl buvo duotas nurodymas ruoštis žiedinei gynybai. Pionieriai gavo užduotį užminuoti kelius, o žvalgų būrys buvo skubiai išsiųstas išžvalgyti apylinkes. Jis netruko nustatyti, kad apylinkėse daugiau tankų nėra. Tačiau ir šis tankas kėlė daug problemų. Nusidriekė didelė sanitarinių automobilių eilė nebuvo įmanoma evakuoti į užnugarį sužeistuosius. Keletas jų, įskaitant leitenantą grafą Pletenbergą, mirė laiku nesulaukę tinkamos pagalbos. Iš Raseinių pusės sustojo sunkvežimių su šaudmenimis ir maisto produktais kolona. Keletą jų (dauguma autorių mini 12, koviniame dienoraštyje kalbama apie 2) tankas sunaikino savo pabūklo ugnimi. Bandymai apvažiuoti tanką laukais taip pat nepasiteisino. Apvažiuodami iš vienos pusės automobiliai klimpo į smėlį, kita pusė buvo pelkėta, todėl ir pro čia apvažiuoti buvo neįmanoma. Tad teko skubiai imtis priemonių šiai kliūčiai pašalinti. Įsakymas sunaikinti tanką buvo duotas 41-ojo prieštankinės artilerijos bataliono artileristams. E. Rauso knygoje rašoma 53, kad įsakymas sunaikinti tanką buvo duotas minėto bataliono baterijai, kuriai va- 53 Раус Э., cit. kūr., p. 69. dovavo leitenantas Vegenrotas. O 6-osios motorizuotosios brigados koviniame dienoraštyje rašoma 54, kad tanką turėjo sunaikinti 41-ojo bataliono 1-osios kuopos, vadovaujamos vyr. leitenanto Neckenauerio, pabūklai. Dar vienas neatitikimas yra pabūklų skaičius. E. Rauso knygoje yra kalbama apie keturius pabūklus, o koviniame žurnale tik apie du. Bet kuriuo atveju tai buvo prieš pat karą gauti 5 cm kalibro prieštankiniai pabūklai Pak40. Bet toliau vėl esama neatitikimų iš kokio atstumo į tanką šaudė Pak ai. Small unit actions... rašoma, kad iš pradžių prieštankinės patrankos prisiartino 1000 jardų atstumu, vėliau atsargiai priartėta iki 600 jardų. Rusiškoje E. Rauso knygos versijoje jardai virsta metrais. O koviniame dienoraštyje kalbama apie 200 metrų atstumą. Kad ir kaip ten būtų, šaudyta buvo iš pakankamai arti ir tiksliai. Ugnis buvo taikli, aštuonis kartus buvo pataikyta į tanką. Ir kai atrodė, kad viskas baigta, tanko pabūklo vamzdis lėtai pasisuko, kruopščiai prisitaikė ir metodiška ugnimi sunaikino abi naujutėles patrankas. Sprogus prie vieno pabūklo buvusiems šaudmenims, 2 artileristai žuvo, 1 buvo sužeistas. Taip vokiečiai eilinį kartą įsitikino, kad net naujosios 50 mm prieštankinės patrankos Pak40 prieš naujuosius sovietų sunkiuosius tankus yra bejėgės, tuo jau išvakarėse, birželio 23 dienos mūšyje, įsitikino Seekendorfo kovos grupė. Sunaikinti tanką buvo pabandyta 105 mm kalibro lauko patranka. Įsitikinus tanko pabūklo ugnies taiklumu, šį pabūklą nebuvo bandoma pastatyti į tiesaus taiky- 54 Ia, Kriegstagenbuch Nr.3. Jun 21 Nov 22, NARA, T-315, Item No /1b, Roll dienos įrašas. 82

83 mo poziciją, o buvo šaudoma iš uždaros pozicijos, ugnį koreguojant. Tačiau ir tai nedavė naudos reikėjo tiksliai pataikyti, o netoliese sprogstančių sviedinių skeveldros tankui žalos nedarė. Įdomu tai, kad šis epizodas nei E. Rauso knygoje, nei Small unit actions... neminimas. Pasidarė aišku, kad turimomis priemonėmis tanko sunaikinti nepavyks, tad vienintelė galimybė 88 mm zenitinis pabūklas. Vienas jų, iškviestas iš Raseinių, pradėjo atsargiai slinkti prie tanko iš pietų. Pats tankas vis dar buvo pasisukęs į šiaurę, nes būtent iš tos pusės jis buvo atakuotas. Kelyje vis dar smilko anksčiau padegti sunkvežimiai. Dūmai ir trukdė gerai prisitaikyti, ir buvo šiokia tokia priedanga ir suteikė galimybę prislinkti nepastebėtiems kuo arčiau. Pagaliau pabūklui buvo parinkta pozicija pamiškėje, maždaug 500 metrų nuo tanko. Artileristai karštligiškai pradėjo ruošti pabūklą. Tačiau tankistai pasirodė turintys geležinius nervus. Kai atrodė, kad pabūklas jau baigtas ruošti, tankas staiga pasuko bokštelį ir iššovė pirmas šūvis buvo taiklus, zenitinis pabūklas nusirito į griovį, keletas karių žuvo, kiti buvo priversti atsitraukti. Tankas ir toliau blokavo kelią, kovos grupė vis dar buvo paralyžiuota, artėjo naktis. Brigados štabe buvo svarstomi įvairūs tanko sunaikinimo variantai. Vienas jų buvo bandymas susprogdinti tanką ant jo padėtais sprogmenimis. Savanorių pionierių grupė naktį iš birželio 24 į 25 nepastebėti prislinko prie tanko ir padėjo ant jo du sprogmenų paketus: vieną jų, didesnįjį, ant virš vikšro esančios lentynos, kitą, mažesnįjį prie vamzdžio pagrindo. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, sprogimai laukto rezultato nedavė. Išaušo rytas, o tankas vis dar blokavo kelią. Vokiečiams teko imtis gudrybės. Buvo nutarta nukreipti tanko dėmesį. Į rytus, šiaurės rytus ir šiaurės vakarus nuo jo buvo reti miškeliai. Po juos pradėjo važinėti Pz.35 šaudydami tanko link. Tankistai pradėjo pastebimai nervintis vamzdis pradėjo sukiotis kairėn dešinėn ir nepastebėjo iš užnugario besiartinančio pavojaus. Taigi, nukreipus tanko dėmesį, į ugnies pozicijas buvo pastatytas 88 mm zenitinis pabūklas. Čia reikėtų paminėti dar vieną gana įdomią smulkmeną. 6-osios tankų divizijos archyve pasisekė rasti radiogramą, kurioje kalbama, kad į Raseinių aerodromą naktį iš 24 į 25 buvo lėktuvu (!) pristatyti šaudmenys zenitiniams pabūklams. Galimas daiktas, kad tai buvo būtent tankui sunaikinti skirta amunicija. Tačiau ir šis, paskutinis mūšio epizodas uždavė mįslę. S. Zaloga teigia, kad tai buvo pabūklas iš 298-ojo zenitinės artilerijos bataliono (Flak.Abt.298) 55. Tikriausiai nusižiūrėję nuo šio pripažinto autoriteto ir kiti autoriai tvirtina tą patį. Bet tai nėra tiesa. 6-osios tankų dizijos sudėtyje iš tikrųjų buvo 298-asis zenitinės artilerijos batalionas, bet jis buvo suformuotas tik 1943 metais. Pradiniame karo etape buvo kitas batalionas, kurio sutrumpinimas skambėjo lygiai taip pat Flak.Abt.298, bet jis buvo liuftvafės sudėtyje, dislokuotas Prancūzijoje ir neturėjo zenitinių pabūklų, nes tai buvo prožektorių batalionas Flakscheinwerfer- Abt. 298(v). LXI korpuse buvo tik vienas junginys, kuris savo ginkluotėje turėjo 88 mm zenitinių patrankų tai 3-iojo zenitinio pulko I mišrus zenitinis batalionas 55 Zaloga S. J., Grandsen J. Soviet heavy tanks. London: Osprey publishing,

84 (Fla.-Abt.gem.I./3.). Tik šio bataliono patrankos galėjo sunaikinti tanką. Tai patvirtina ir įrašas divizijos koviniame žurnale. Beje, šis įrašas užduoda dar vieną mįslę jame kalbama apie tris pabūklus! Tai ten buvo vienas ar vis dėlto trys pabūklai? Šaudė vienas ar visi trys? Kažin ar kada nors tai sužinosime. Kaip rašo savo atsiminimuose E. Rausas, vokiečių kariai buvo sukrėsti rusų karių didvyriškumo ir todėl palaidojo tankistus su visa kariška pagarba. Epilogas Tuo būtų galima ir baigti, tačiau lieka neatsakytas dar vienas klausimas kokia buvo tanko markė? Visi tyrinėtojai sutaria tai buvo KV markės tankas. Bet, kaip žinome, karo pradžioje sovietų ginkluotėje buvo dviejų modifikacijų KV markės tankai: KV-1 ir KV-2. Štai čia nuomonės ir išsiskiria. Argumentai už tai, kad ten buvo KV-1 markės tankas: taip tanką vadina E. Rausas savo atsiminimų knygoje; KV-1 siluetas iškaltas paminklinėje lentoje Raseinių karių kapinėse prie tankistų kapo; KV-1 turėjo kur kas didesnį kovinį sviedinių komplektą negu KV-2, o vienišam tankui, kaip jau žinome, teko nemažai šaudyti stovint kelyje, o ir prieš tai vykusiame mūšyje jo patranka tikriausiai netylėjo. Ne kartą minėtoje studijoje Small unit actions... tekstą apie vienišo tanko mūšį iliustruoja nuotrauka: vokiečių karys fotografuoja KV-2. Šią nuotrauką savo knygoje Soviet heavy tanks yra įdėjęs ir Steavenas Zaloga. Parašas virš nuotraukos skelbia: Ašies operatorius filmuoja užgrobtą KV-2 netoli Raseinių. Šioje S. Zalogos knygoje yra ir kita to paties tanko nuotrauka. Parašas po šia nuotrauka taip pat nedviprasmiškai nurodo vietą: Šis vienišas 1940 metų modelio KV-2 iš 2-osios tankų divizijos neatsilaikė prieš daugkartines 6-osios tankų divizijos atakas netoli sankryžos prie Raseinių Lietuvoje. Internete klaidžioja daugiau kaip 50 šio tanko nuotraukų. Matomi tanko pažeidimai atitinka pažeidimus, kurie pagal mūšio aprašymus turėjo būti padaryti kelią blokavusiam tankui: nutrauktas vikšras, pažeistas vamzdis, skylės borte. Labiausiai į akis krinta nutrauktas dešinysis vikšras. Tačiau visas prielaidas, kad tose nuotraukose matomas tankas yra būtent TAS, nubraukia nepaneigiamas šios versijos priešininkų argumentas: yra žinoma nemažai šio tanko nuotraukų su užrašu Ostrow. Taigi, norint nustatyti tikrąją tanko markę, reikia tolesnių tyrimų. Galima abejoti mūšio detalėmis, tačiau negalima nuneigti fakto, kad toks mūšis buvo. Tegul tai buvo ne KV-2, o KV-1. Ir prasilaikė jis ne dvi paras, o nepilną vieną. Ir sulaikė jis ne visą tankų grupę, ne vieną korpusą ir net ne vieną diviziją, o tik dalį jos. Bet juk visa tai padarė vienas tankas, atsitiktinai atsidūręs tinkamoje vietoje! O kaip žinome, tokių monstrų Lietuvoje buvo apie 50. Jei jiems visiems iš anksto būtų parinktos tinkamos gynybos pozicijos, vokiečių puolimas, ko gero, būtų kur kas lėtesnis. Bet ar buvo ruoštasi gynybai? O mums šis mažas karo pradžios epizodas įdomus tuo, kad jis vyko Lietuvos žemėje. 84

85 A problem of Raseiniai tank s history Arvydas Žardinskas Summary During the opening days of the German Soviet war in the area of Raseiniai took place one of the largest tank battles. One episode of this battle is so called history of the tank of Raseiniai. This episode of the initial period of war was researched by some historians, but almost they all used the same sources. Therefore we can find some misconstructions (e.g., that this panzer battle lasted two or even three days), sometimes even solid authors make basic geographical mistakes. Heavy soviet KV tank stopped on the way Raseiniai iluva and cut a contact between two combat groups of German 6 th tank division for a whole day and held up the fast advance of German 41 th motorized corps to the east. Attempts to destroy this tank with new 50 mm anti-tank cannon, bombardment of large caliber cannon, the use of engineers with explosives during the night failed. Try to request air support also failed, Luftwaffe has other more important targets. Only after delivering one more 88 mm cannon and with help of imitated tank attack, Germans succeeded in destroying the soviet heavy tank. To describe proceeding of the battle, to establish exact times and other facts became possible after review of archival documents (e.g., war diaries, radiograms) which was found in archives. But still there are no answers in some questions. The author hopes that this study will help to find out something more about battles in the territory of Lithuania during first week of war on the Eastern Front. Įteikta Parengta skelbti

86 ISSN LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS DAUGIAKULTŪRIŲ MIESTŲ PAVELDAS: INTERPRETACIJOS PROBLEMOS ir GALIMYBĖS Rasa Čepaitienė Docentė, humanitarinių mokslų daktarė Lietuvos istorijos institutas XX a. istorijos skyrius Tel El. paštas: Straipsnyje analizuojamos sampratos, turėjusios ir turinčios įtakos šiandieniam Lietuvos istoriniuose miestuose sukauptų kultūros vertybių suvokimui, įsisavinimui bei naudojimui ir norima pasiūlyti, kaip būtų galima spręsti kylančias problemas. Pabrėžiama, kad senuosiuose miestuose, kurie paprastai yra daugiataučiai, daugiakonfesiai ir daugiakultūriai, sukauptų kultūros vertybių pažinimas, apsauga, naudojimas ir interpretacija yra sudėtingas, kompetencijos ir kūrybiškumo, atsakomybės ir geranoriškumo reikalaujantis procesas. Taip pat nagrinėjamas moderniosios Lietuvos kultūros politikos santykis su šia daugiabriaune problema. Išskiriami monoperspektyvus (nacionalistinis) ir multiperspektyvus (postmodernusis) požiūriai į urbanistinio paveldo interpretavimą. Analizuojami ryškiausi pastaruoju metu iškilę šio paveldo (į)pasisavinimo atvejai, sukėlę tarpetninius ar tarpgrupinius konfliktus. Svarstomos unikalaus LDK daugiakultūrio sugyvenimo tradicijų ir patirties panaudojimo galimybės globaliajame pasaulyje. Įvadas Kultūros paveldo vertybės visuomet buvo ir yra suvokiamos kaip galinga socialinės komunikacijos priemonė. Svarbiausi neišvengiamai čia iškylantys klausimai yra: koks paveldas? ir kieno paveldas? 1 Įvairūs materialaus ir dvasinio kultūros paveldo turtų pasisavinimo ar atmetimo atvejai rodo, kad jo prigimtis ir įvairialypės dalybos yra glaudžiai susijusios su galios naudojimu. Taigi kultūros vertybės tampa proceso, kuriuo siekiama apibrėžti ir išlaikyti visuomenės narių kultūrinį tapatumą, formuoti patrauklų šalies įvaizdį užsienyje, įgyvendinti įvairius politinius ar ekonominius interesus, nustatyti socialinio įtraukimo (ar atskirties) kriterijus ir t. t., dalimi. Šiandien bendrosios Europos kultūros politikos siekis sukurti ir išlaikyti europietiškąjį tapatumą veda prie to, ką būtų galima pavadinti vienovės principo paieškomis. Tai skatina identifikuoti ir išryškin- 1 Ashworth G. J. Whose History, whose Heritage? Management means Choice // Managing Tourism in Historic Cities. Kraków: City Prof, 1992, p

87 ti tuos praeities aspektus, kurie įtrauktų Lietuvos istoriją ir jos kultūros vertybes į bendraeuropinę erdvę. Šis siekis gali būti įgyvendinamas ne tik naujų istorinių siužetų atradimu ar perinterpretavimu profesionaliojoje istoriografijoje, bet ir kultūros paveldo vertybių, geriausiai tinkančių šiam uždaviniui įgyvendinti, nustatymu, atskleidimu ir deramu pateikimu lankytojams. Dėl to gali stiprėti ir regioninės pastangos pabrėžti Vidurio ir Rytų Europos specifiką, dėl darnios kaimynystės aktualinant bendros praeities laikotarpius (ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochą), neapeinant ir nesenos komunistinės praeities palikimo pristatymo. Tačiau šiame kontekste ne mažiau svarbus ir įvairovės principo išryškinimas. ES senbuvių ir naujokių ekonominiai, kultūriniai ir ypač mentaliniai skirtumai, didėjantis lietuvių emigrantų skaičius, dalinės reemigracijos ir jau prasidėjusios naujosios imigracijos procesai skatina savito regioninio bei nacionalinio tapatumo paieškas. Tam būtina stiprinti specifinių lietuviškų (nebūtinai etnolingvistine prasme), regioninių ar lokalinių reiškinių bei paveldo produktų, kurie užsienio turistų akyse sietųsi su vietine egzotika, aktualinimą. Tai daryti jau dabar padeda intensyviai besipėtojantis kaimo turizmas, ekologinė žemdirbystė, regioninės šventės, tradiciniai amatai ir t. t. Tačiau šiam Europos kultūros politikos siekiui, kaip rodo kitų šalių patirtis, geriausiai gali pasitarnauti tinkama istorinių miestų interpretacija 2. 2 Rypkema Donovan D. Celebrating our Urban Heritage. Globalisation, Urban Heritage, and the 21 st Century Economy // Global Urban Development, Volume 1, Issue 1, May 2005 ( 1PIMag05/Rypkema%20PDF.pdf (žiūrėta )). Istoriniai miestai yra aukšto sudėtingumo lygmens urbanistinės struktūros, kurias sudaro gamtinis kultūrinis klodas, materialūs praėjusių epochų pėdsakai miesto erdvėje ir saviti natūraliai susiklostę sociokultūriniai sąryšiai, kurie visi kartu sudaro unikalų konk retaus miesto pavidalą 3. Pažymėtina, kad istoriniai miestai tiek savo kilme, tiek dabartine padėtimi dažnai būna daugiataučiai, daugiakonfesiai ir daugiakultūriai 4. Abu minėti veiksniai smarkiai komplikuoja urbanistinio paveldo suvokimą ir įsisavinimą. Laisvosios rinkos ekonomika ir nepaliaujamai intensyvėjantys informacijos srautai iškėlė nepaprastus ekonominius, socialinius bei politinius iššūkius miestams, turintiems sparčiai prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir atitikti naujus reikalavimus, tuo pat metu kuriant įvairiais aspektais palankias bei patogias sąlygas atvykėliams adaptuotis. Anot V. Rubavičiaus, globalinio paveldo pobūdis multikultūris kapitalizmas gamina kultūrinės produkcijos įvairovę ir suteikia kultūros gaminiams bei paslaugoms egzotiškumo, įsimintinumo, išskirtinumo bruožų, o ta produkcija, dažnai paženklinta firminiu autentiškumo ženklu, skirta globaliniam vartotojui 5. Šie iššūkiai sudaro komplikuotas sąlygas vietiniams miestų gyventojams, aplink kuriuos vyksta nauji procesai, darantys įtaką jų gyvenamajai aplinkai bei savivokai. Specialistų pastebėta, kad tie patys paveldo objektai gali būti naudojami tiek 3 Plačiau žr. Čepaitienė Rasa. Istoriniai miestai paveldosaugos akiratyje // Miestų praeitis. 2004, Nr. 1, p Ashworth G. J., Tunbridge J. E. The Tourist- Historic City. Chichester: John Wiley and Sons, 1990, p Rubavičius Vytautas. Miesto tapatumas ir išskirtinumas globalizacijos sąlygomis // Urbanistika ir architektūra. 2005, t. XXIX, Nr. 4, p

88 oficialiosios valdžios, tiek įvairių visuomenės grupių bei atvykėlių turistų ar užsienio šalių gyventojų, žinoma, turint anaiptol netapačius tikslus 6. Atsižvelgiant į šias pastabas toliau straipsnyje norima giliau paanalizuoti klausimus: kokios nūdienės globaliosios, europinės ar regioninės kultūros politikos tendencijos turėjo įtakos požiūrių į istoriniuose miestuose sukauptą kultūros paveldą kaitai? Kodėl multikultūralizmas ir įvairių lygių tapatumų problematika yra tapę vienu iš šiuo metu labiausiai svarstomų sociopolitinės dienotvarkės punktų? Kaip ir kokių tikslų siekiant vyksta urbanistinių vertybių (per)interpretavimo darbas, žvelgiant ne tik chronologiškai, bet ir iš įvairių suinteresuotų grupių perspektyvos? Galiausiai, kokių disonansų čia iškyla ir kokias strategijas, siekiant jų išvengti ar bent valdyti, būtų galima pasiūlyti? Nūdienės paveldosaugos tendencijos Šiandien išsivysčiusių šalių paveldosauga pasižymi saugomų objektų skaičiaus didėjimu ir kultūros vertybių prieinamumo kuo platesniems gyventojų sluoksniams skatinimu. Paveldo demokratizacija įgyvendinama pasitelkiant integraliosios paveldosaugos ir tvaraus vystymo strategijas bei metodikas 7. Savo ruožtu kultūros paveldo suvokimui ir panaudai didelę įtaką daro ir nevienareikšmiškai vertinamos nuo XX a. aštuntojo devintojo dešimtmečio 6 Graham B., Ashworth G. J., Tunbridge J. E. A Geography of Heritage. Power, Culture and Economy. London: Arnold, 2000, p Gražulevičiūtė Indrė. Cultural Heritag in the Context of Sustainable Development // Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba. 2006, Nr. 3, p besiplėtojančios pa veldo komercializacijos apraiškos vadinamoji paveldo industrija sudedamoji pramogų ir laisvalaikio industrijos dalis. Specialistų teikiamos Europos Sąjungos šalių raidos per pirmuosius tris XXI a. dešimtmečius prognozės 8 numato keletą bendrųjų raidos tendencijų, kurios gali būti būdingos ir Lietuvai. Jie atkreipė dėmesį į: 1) gyventojų senėjimo ir jų gyvenimo trukmės ilgėjimo procesus, kurie leidžia prognozuoti tradicinių vertybių palaikymo stiprėjimą ir didėsiantį interesą bei nostalgiją praeičiai. Tačiau savo ruožtu dėl europiečių senėjimo ir demografinio nuosmukio vykstanti vidinė bei išorinė migracija gali skatinti ir įtampos bei konfliktų tarp įvairių etninių grupių stiprėjimą, tarp jų ir dėl skirtingų praeities interpretacijų bei kultūros vertybių realios ar simbolinės priklausomybės klausimų; 2) gerėjanti ekonominė padėtis ir ilgėjanti nedarbo laiko trukmė leidžia prognozuoti ir toliau didėsiant laisvalaikio ir pramogų industrijos, kartu ir paveldo bei rekreacinio turizmo paklausumą. Bet besiplečianti paveldo komercializacija taip pat kelia dilemą dėl kultūros vertybių autentiškumo apsaugos ar jų kuo intensyvesnės panaudos prioritetų pasirinkimo. Be to, paveldo industrija turi įtakos ir kultūros išteklių išeikvojimo, tiesos ir melo, susipainiojimo laike grėsmių atsiradimui; 3) ekonomikos raida ir naujųjų technologijų įdiegimas gali kelti grėsmę tradiciniam agrariniam ir kaimo kraštovaizdžiui, kuris išlieka vietinio bendruomenių tapatumo dalimi, skatinti didesnę aplinkos taršą. 8 Masser I., Sviden O., Wegener M. The Geography of Europoe s Future. London: Belhaven,

89 Manoma, kad iki 2030 m. Europos Sąjunga bus susivienijusi ne tik ekonomiškai, politiškai, bet ir kultūriškai 9. Iš tiesų, Europos Sąjungos politikai bei intelektualai jau senokai kelia tikslą sukurti ir įtvirtinti bendraeuropinę tapatybę 10. Jai pagrįsti, be kitų priemonių, ieškoma ir tam tikrų Europos istorijos siužetų ir juos iliustruojančių kultūros vertybių 11. Tam Europos Tarybos įkurtas Europos kultūros kelių institutas jau nuo XX a. devintojo dešimtmečio ieško temų, įgaunančių turistinių maršrutų pavidalą, kurie gali sujungti kuo platesnius Europos arealus. Pradėjęs nuo piligrimų kelio į Santjago de Kompostelą atkūrimo, Liuksemburge įsikūręs institutas, pasitelkęs įvairius suinteresuotus partnerius iš daugelio Europos šalių, šiandien keliautojams siūlo daugelį kultūros kelių, kurių objektu tampa atskiros asmenybės (pavyzdžiui, V. A. Mocarto kelias, sujungęs penkias valstybes), šilkas, barokas, parkai ir sodai, kultūriniai kraštovaizdžiai, pramonės objektai, fortifikacijos, žydų paveldas, vienuolynai, Hanzos miestai, vikingai ir t. t. Taip įgyvendinamas Europos Sąjungos kultūros strategų siekis pasitelkus lokalinį paveldą 9 Masser I., Sviden O., Wegener M. What new heritage for which new Europe? Some contextual considerations // Building a New Heritage. Tourism, Culture and Identity in the New Europe (ed. by G. J. Ashworth, P. J. Larkham). London: Routledge, 1994, p Forward planning: The functions of cultural heritage in changing Europe. Expert s contributions: (žiūrėta ). 11 Ashworth G. J. Heritage, Tourism and Europe: a European Future for a European Past? // Heritage, Tourism and Society (ed. by D. T. Herbert). London: Mansell, 1995, p ; Ashworth G. J., Larkham P. J. A Heritage for Europe: the Need, the Task, the Contribution // Building a New Heritage. Tourism, Culture and Identity in the New Europe (ed. by G. J. Ashworth, P. J. Larkham). London: Routledge, 1994, p formuoti supranacionalinį, europinį tapatumą 12. Tačiau europietiško tapatumo paieškos dažnai susiduria su problema išskirti ir apibrėžti pamatinius europietiškus įvykius, asmenybes ir vietas, nes jų interpretacijos bei įvertinimas įvairiose valstybėse gali net labai skirtis (ypač tai akivaizdu traktuojant tokį globalų siužetą kaip Antrasis pasaulinis karas 13 ) ir vesti prie visiškai nepageidautinų disonansų bei konfliktų. Šiuolaikinėje paveldosaugoje ypač pabrėžiamas aktyvus ir įvairialypis paveldo išteklių naudojimas, siejamas tiek su poreikiu formuoti, išlaikyti bei stiprinti lokalinį regioninį tapatumą (dažnai ugdomą iki tol svarbiausiu laikyto nacionalinio tapatumo sąskaita) eurointegracijos bei globalizacijos sąlygomis, tiek su spartėjančia masinio atvažiuojamojo turizmo ir paveldo pramonės plėtra 14. Tačiau, pavyzdžiui, istoriniuose miestuose sukauptų kultūros vertybių panaudos ir interpretacijos strategijos bei praktika yra labai sudėtingas dalykas, reikalaujantis ne tik vadybinių gebėjimų, bet ir tam tikrų istorinių kultūrinių kompetencijų. Kultūros vertybių interpretaciją, tampančią bene svarbiausia nūdienės paveldo vadybos dalimi, paprasčiausia apibrėž- 12 Johler Reinhard. Europe, Identity and the Production of Cultural Heritage // Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2002, 2 (11), p Plačiau apie skirtingas ar net viena kitai prieštaraujančias Antrojo pasaulinio karo traktuotes kolektyvinėje Vidurio ir Rytų Europos šalių atmintyje žr. Machein Silvia, Agnes Simon. Zwischen Emotion und Information. Gedenkorte im Spannungsfeld interkultureller Wahrnehmung. Ein Projektbericht: kakanien.ac.at/beitr/materialien/smachein_asimon1. pdf (žiūrėta ). 14 Hall Michael and Mc Arthur Simon. Integrated Heritage Management. Principles and Practice. London: The Stationary Office, 1998, p

90 ti kaip meną paaiškinti vietovės reikšmę jos lankytojams, pabrėžiant poreikį ją išsaugoti 15. Būtina turėti omenyje, kad pasirinktos interpretacinės perspektyvos iš vyraujančios tautos / kultūrinių bendrijų, vietinių gyventojų / atvykėlių / turistų / užsienio gyventojų žiūros taško gali smarkiai skirtis ir net konfrontuoti viena su kita. Todėl šių realių ar potencialių konfliktų bei disonansų atpažinimas, įvertinimas ir sprendimas (ar užbėgimas jiems už akių) yra vienas svarbiausių šiandieninės paveldo vadybos bei interpretacijos uždavinių 16. Lyginant su kitų Vakarų ir Vidurio Europos šalių patirtimi tenka pripažinti, kad paveldosauga Lietuvoje yra gana vėluojantis reiškinys. Profesionaliosios paminklotvarkinės praktikos raida ir atitinkamo įstatymų leidimo formavimasis šalyje nuosekliau plėtotis galėjo tik po Antrojo pasaulinio karo, tačiau buvo ribojamas sovietinės ideologijos. Tik atkūrus nepriklausomybę atsirado galimybių lanksčiau reaguoti ir lengviau perimti Vakarų šalyse šiuo metu esamą paveldosaugos teorinę mintį bei praktiką 17. Galima teigti, kad eurointegraciniai bei globalizaciniai procesai šiandien daro nevienareikšmiškai traktuotiną įtaką Lietuvos paveldo vertybėms. Viena vertus, atsiranda daugiau profesionalų ir lokalinių bendruomenių tarptautinio bendradarbia- 15 Aldridge Don. How the Ship of Interpretation was Blown off Course in the Tempest: Some Philosophical Thoughts // Heritage Interpretation (ed. by D. Uzzel). London: Belhaven Press, 1989, vol. 1, p Tunbridge J. E., Ashworth G. J. Dissonant Heritage. The Management of the Past as a Resource in Conflict. Chichester: John Wiley and Sons, 1996, p Čepaitienė Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius: LII, 2005, p vimo galimybių. Didėjantis atvažiuojamasis ir vietinis turizmas skatina tobulinti paslaugų infrastruktūrą, ieškoti naujų paveldo išteklių ir jų įpakavimo 18 metodų, įtraukti į paveldosaugos procesus daugiau suinteresuotų grupių. Kita vertus, Lietuvoje iki šiol lieka neišspręsta kultūros paveldo politikos decentralizavimo ir demokratizavimo problema. O regioninės politikos silpnumas rodo ne tik europinių tendencijų neatitikimą, bet ir vis didėjantį socialinį, ekonominį ir kultūrinį atotrūkį tarp centro ir periferijos bei tarp atskirų regionų. Todėl šiame tekste toliau norima paanalizuoti sampratas, turinčias įtakos Lietuvos istoriniuose miestuose sukauptų vertybių suvokimui, įsisavinimui bei naudojimui ir pasiūlyti, kaip galima spręsti iškylančias problemas. Lietuvos miestai tarp mono- ir multi- perspektyvumo Kokie svarbiausi iššūkiai XXI a. pradžioje laukia Lietuvos kultūros politikos ir jos sudedamosios dalies paveldosaugos? Vienu iš svarbiausių, be abejonės, galima laikyti jau kylantį daugiakultūrės Lietuvos praeities ir paveldo (per)interpretavimo naujame kontekste poreikį. Kaip žinoma, nuo pat XIX a. pabaigos lietuvių nacionalizmas reiškiasi netolygiai, lydimas nuolatinės kai- 18 Kaip šiuolaikinėje paveldo vadyboje potencialūs paveldo ištekliai įpakuojami (package) ir paverčiami politiškai, socialiai bei ypač komerciškai paklausiais paveldo produktais, žr.: Ashworth G. J. Conservation as Preservation or as Heritage: two Paradigms and two Answers // Built Environment. 1997, vol. 23, no. 2, p ; Ashworth G. J. From History to Heritage from Heritage to Identity. In Search of Concepts and Models // Building a New Heritage. Tourism, Culture and Identity in the New Europe (ed. by G. J. Ashworth and P. J. Larhkam). London: Routledge, 1994, p

91 tos, nūnai net sukeliančios diskusijas apie tapatybės krizę, tad tapatybės įprasminimo refleksija darosi dar aktualesnė 19. Šiandieninėje lietuvių kultūroje politologas Vytautas Radžvilas išskiria tris klodus, kuriuos sąlygiškai apibūdina kaip tradicionalistinį, modernųjį ir postkomunistinį, kurie atitinkamai suponuoja individo tapatumo sampratą. Pasak V. Radžvilo, lietuvių tauta, veikiama vakarietiškų idėjų, modernizavosi dar iki Antrojo pasaulinio karo. Tačiau sovietinė internacionalinė kultūra, iškreipusi individo sąmonę bei tapatumą, sunaikino tradicionalistinį bei modernųjį Lietuvos visuomenės identitetus, sąlygodama būtinybę atrasti naują tapatumą, postsovietiniam lietuviui blaškantis tarp tradicionalizmo ir postmodernizmo kraštutinumų 20. Priklausymo tai pačiai bendruomenei jausmą lemia tokios pat praeities prisiminimas ar užmiršimas, be to, praeitis prireikus pertvarkoma bei perkonstruojama taip, kad ją būtų galima nesunkiai susieti su valstybės ar tautos dabartimi ir kad tai garantuotų piliečiams bendrą ateitį. Kaip teigia specialistai, kraštovaizdis, o ypač miestovaizdis, yra suvokiamas ne tik kaip vieta, kurioje (nacionalinis ar kitoks) tapatumas gali būti sukurtas ir išlaikomas 21, bet ir kaip reikšmių sistema 22 arba labai su- 19 Šutinienė I. Lietuvių tautinė tapatybė globalizacijos kontekstuose: raiška ir kaitos tendencijos // Filosofija, sociologija. 2006, Nr. 2, p Radžvilas Vytautas. Lietuvio tapatumas pokomunistinės tautinės sąmonės epochoje // Kultūros barai. 1998, Nr. 2, p Graham B. The Past in Europe s Present: Diversity, Identity ant the Construction of Place // Modern Europe: Place, Culture and Identity (ed. by B. Graham). London: Arnold, 1998, p Eco Umberto. Function and Sign: Semiotics of Architecture // The City and the Sign: an Introduction to urban Semiotics (ed. by M. Gottdiener and A. F. Lagopoulos). New York: Columbia university Press, 1986, p dėtingas diskursas kalba, kurioje yra užkoduota nemažai ekonominių, socialinių ar kultūrinių sąvokų. Tad vietos tapatumas kuriamas ypatingoje istorinėje ir politinėje terpėje ir dėl to tampa naratyvu, kuris padeda tam, kas svetima ar oficialu (unfamiliar), tapti savu, familiariu 23. Miestovaizdyje istorinė atmintis yra atsispaudusi institucijų tęstinumą įkūnijančiuose ar svarbius istorinius įvykius bei asmenis menančiuose pastatuose ar vietose, muziejų ekspozicijose, gatvėvardžiuose, paminkluose, atminimo lentose ir t. t. Šie atminties ženklai ir vietovės įkūnija sąmoningą turinčios galią visuomenės dalies pasirinkimą, ką iš viso praeities įvykių bei asmenybių lobyno atrinkti, įprasminti, minėti, t. y. tam tikrą atminties politiką. Naujaisiais laikais Europos miestuose praeities liekanos buvo daugiausia atrenkamos, saugomos ir įprasminamos, siekiant sukurti didįjį tautinį naratyvą, palaikantį nacionalinį tapatumą, ir įteisinti nacionalinės valstybės hegemoniją tam tikroje teritorijoje. Monolitinės ideologijos, kuriomis rėmėsi autoritariniai ar totalitariniai režimai, ypač pasižymėjo nepakantumu kitokių ideologinių, politinių nuostatų raiškai, todėl ir istoriniuose miestuose dažniausiai rinkdavosi jų eradifikacijos (pašalinimo) kelią, arba, jeigu tai būdavo neįmanoma ar per daug komplikuota, simbolinio konteksto perkeitimo strategiją, dažnai vizualiai ignoruodamos nepageidautinus, bet išlikusius ankstesnės atminties politikos elementus Barnes T. J., Duncan J. S. Writing worlds: discurse, text and metaphor in the representation of landscape. London: Routledge, 1992, p Ashworth G. J. The conserved European City as cultural Symbol: the Meaning of the Text // Modern Europe, Place, Culture and Identity (ed. by B. Graham). London: Arnold, 1998, p

92 Kaip žinoma, XIX XX a. pirmosios pusės Europoje įsivyravusi nacionalizmo ideologija labiau siekė atskirti ir erdviškai, kontekstualiai bei diskursyviai atriboti skirtingų sociokultūrinių grupių paveldą, iškeldama vyraujančios tautos indėlį į konkrečios šalies kultūrą. Todėl, kylant ginčams dėl konkretaus paveldo etninės priklausomybės, ši, homogenizuojanti, strategija, be kita ko, skatino ir tarpgrupinius konfliktus bei priešiškumą. Šalia daugelio tokio elgesio atvejų Europoje (žinomiausias jų būtų žydų holokaustas Antrojo pasaulinio karo metais) paminėtini ir neseni nuožmūs tarpetniniai buvusios Jugoslavijos tautų konfliktai ir m. Kosove, kurių metu, kvestionuojant svetimos etninės grupės pretenzijas į tam tikrą teritoriją, buvo naikinami ir jos architektūros bei istorijos paminklai etninio bei religinio tapatumo simboliai. Tačiau šiandienos tendencijos rodo, kad šios monoperspektyvios (iš vyraujančios tautos arba imperinės valdžios pozicijų) urbanistinio paveldo interpretacijos ir kolektyvinės atminties įamžinimo strategijos nebėra adekvačios dabarties poreikiams. Būdamos vienamatės ir neturtingos prasminiu požiūriu, jos nebėra parankios postmoderniems, multietniniams, daugiakultūriams Europos miestams, kuriuose vyrauja įvairovės ir individualizmo siekiai bei vertybės 25. Taigi nūnai, formuojant kolektyvinį tapatumą bei šalies įvaizdį užsienyje, iškyla multiperspektyvių, heterogeniškų objektų ir pasakojimų poreikis. Veikiant Europos XIX a. antrosios pusės XX a. pradžios tautiniams atgimimo 25 Bhadha H. K. The Location of Culture. London: Routledge, sąjūdžiams Lietuvoje irgi įsitvirtino stipriai romantizuotas didysis nacionalistinis pasakojimas. Šiam pasakojimui buvo būdingas etnolingvistiniu pagrindu formuojamas monoperspektyvumas, Lietuvos istorijoje linkęs ieškoti didingų karinės šlovės ir imperinės galios laikotarpių, visų pirma siejamų su lietuviškais personažais. Jis ilgus metus buvo tapęs vienu svarbiausių lietuvių visuomenę vienijančių kolektyvinių pasakojimų ir ypač suklestėjo tarpukariu, kai geopolitiškai silpna ir teritoriškai apkarpyta Lietuvos Respublika bandė semtis jėgų iš įsivaizduojamo valstybės aukso amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), ypač kunigaikščio Vytauto Didžiojo epochos XIV XV a. sandūroje 26. Tačiau etnocentrinio nacionalizmo ideologijai tekdavo susidurti ir su dažnai iškylančiu poreikiu peržengti nacionalinių valstybių sienas, kas komplikavo savo ir svetimo paveldo suvokimą. Pavyzdžiui, turime daug lietuvių tapatumo atminties vietų, esančių už etnografinės Lietuvos ribų buvusiose LDK žemėse Baltarusijoje ir Ukrainoje, Lenkijoje, Mažojoje Lietuvoje, galiausiai kitose šalyse ir žemynuose, kur tik, įvairių emigracijos bangų nublokštos, būrėsi lietuvių išeivių bendruomenės. Kita vertus, Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Kėdainiai ir pan. buvo ir tebėra ir kitų, net toli nuo čia gyvenančių tautų savasties dalis. 26 Nikžentaitis A. LDK kultūrinės tradicijos praradimas: Vytauto Didžiojo kultas XV XX a. // Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultūrinė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės patirtis. Vilnius, 1998, p ; Viliūnas G. Vytauto Didžiojo kultas tarpukario Lietuvoje // Lietuvių Atgimimo istorijos studijos. Nacionalizmas ir emocijos (Lietuva ir Lenkija XIX XX a.). 2001, t. 17, p ; Mačiulis D. Vytauto Didžiojo metų (1930) kampanijos prasmė // Lituanistica. 2001, Nr. 2, p

93 Ypač Vilniaus, kaip ir daugelio kitų didžiausių LDK miestų, atveju galima išskirti bent keletą miestovaizdžio topografinių mastelių, kas dažnai komplikuoja jo suvokimo ir interpretavimo darbą, keldamas daugiasluoksniškumo problemą, savotišką matrioškos efektą. Visų pirma būtina paminėti lokalų miesto lygmenį (miestas per se), kurį dažnai uždengia kiti lygmenys. Antra, ir iki šiol bene ryškiausiai matoma plotmė nacionalinė. Tiesa, kalbant apie Vilnių šis matmuo naujaisiais laikais tampa ryškus tik po 1945 m., nes tik nuo tada prasideda realus Vilniaus lituanizacijos procesas ir mieste ima vyrauti pastangos įtvirtinti lietuviškąjį nacionalinį naratyvą, nors, kaip žinoma, ir iki tol Vilniaus vaizdinys lietuvių istorinėje vaizduotėje užėmė labai reikšmingą vietą 27. Dėl specifinių Vilniaus krašto istorijos aplinkybių šį procesą galime laikyti vėluojančiu, nes tarpukariu (laikinosios) sostinės statusą turėjo Kaunas. Nepaisant to, Vilnius šiuo atžvilgiu ir šiandien lietuvių dažniausiai suvokiamas kaip lietuviškosios tautinės valstybės sostinė. Tačiau Vilnių savu laikė ir tebelaiko ir daugelis kitų tautų lenkai, žydai, baltarusiai, rusai ir t. t., o tai atskirais istoriniais laikotarpiais labai komplikuodavo vienareikšmio jo perskaitymo ir pasisavinimo pastangas. Tai rodo ir šių tautinių grupių iki šiol vartojami skirtingi miesto pavadinimai Vilné, Wiłno, Vilnia Ši problema siejasi ir su regio 27 Plačiau žr. Mulevičiūtė Jolita. Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Gousset Catherine. Wilno, Vilné, Vilnius, capitale de Lituanie // A l Est, la mémoire retrouvée (sous la dir. de Alain Brossat, Sonia Sombe, Jean-Yves Potel, Jean-Charles Szurek). Paris: Editions La Découverte, 1990, p niniu miesto suvokimu, kuris šiuo atveju bene komplikuočiausias. Į Vilnių galima žiūrėti tiek etnografiškai, kaip į Lietuvos valstybės ribose esančio konkretaus regiono (Dzūkijos?) centrą 29, tiek istoriškai, kaip į dabartinės Lietuvos Respublikos teritorines ribas toli peržengusios senosios valstybės LDK politinį centrą, pabrėžiant jame sukaupto paveldo daugiakultūrę dimensiją. O atgavus nepriklausomybę ir ypač įstojus į ES, galima apie Vilnių kalbėti ir žemyninėje perspektyvoje kaip apie savitą, tačiau kartu ir tipišką Vidurio ir Rytų Europos miestą. Galiausiai po 1994 m., kai Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, ryškėja Vilniaus ne tik kaip regioninės, bet ir kaip pasaulinės reikšmės miesto matmuo. Visi šie lygmenys dažnai būna susipynę, tad kai kurie iš jų gali tarpusavyje disonuoti, komplikuodami vienareikšmį ir diskursyviai vieningą Vilniaus istorijos ir kultūros paveldo suvokimą 30. Dažnu atveju viešosiose miesto erdvėse sukaupti ar naujai kuriami kolektyvinės atminties ženklai ir tampa šio komplikuotumo ir heterogeniškumo iliustracija ar net konfliktų arena. Kaip žinome, po Antrojo pasaulinio karo smarkiai pakito Lietuvos miestų tautinė sudėtis: buvo beveik sunaikinta žydų bendruomenė, iš Vilniaus krašto repatrijavo dalis lenkų. Be to, sovietinė urbanizacija bei industrializacija paspartino migracinius procesus tiek šalies viduje, tiek iš kitų SSRS vietų. Šie veiksniai buvo 29 Šis klausimas nėra ligi galo aiškus ir išspręstas. 30 Plačiau apie kolektyvinės atminties politiką Vilniuje žr. Čepaitienė Rasa. Kolektyvinė atmintis miestovaizdyje (Vilniaus atvejis) // Besiformuojantis ir formuojamas kraštovaizdis. Kaunas: KTU, 2007, p

94 lemiami miestuose tradiciškai susiklosčiusių tarpetninių santykių kaitai. Kita vertus, sovietmečiu, nors oficialiai pabrėžtinai buvo deklaruojamas internacionalizmas ir tautų draugystė, iš esmės ėmė vyrauti užmaskuota didžiarusiškoji didžiojo brolio ideologija, iš aukšto žiūrėjusi į kitas tautas, o prireikus nevengusi pasinaudoti ir skaldyk ir valdyk principu. Todėl vargu ar galime teigti, kad tai buvo laikotarpis, palankus realiai veikti nacionalizmo pagimdytus ir įsisenėjusius tarpetninius konfliktus, įtampas bei stereotipus, veikiau jie būdavo slopinami, užtušuojami ar ignoruojami. Nepaisant to, kad tuomet senieji Lietuvos miestai statistiškai sulietuvėjo (beje, Vilniui tai atsitiko pirmąkart per visą jo istoriją), nors atsirado ir sovietinių, daugiausia rusakalbių gyvenamų miestų, kaip antai Sniečkus (dabar Visaginas), filosofas L. Donskis konstatuoja paradoksalų moderniojo lietuvių antiurbanizmo tęstinumą, ypač būdingą klasikinei ir net naujajai lietuvių literatūrai. Pasak jo, sovietinė modernizacija sukūrė keistą žmogaus tipą dar ne miestietį, bet jau ir ne kaimietį, kas neleido formuotis autentiškai lietuviškai miesto kultūrai 31. Kaip šios nuostatos veikia / gali paveikti Lietuvos urbanistinio paveldo interpretacijas? Įdomu, kad didysis tautinis lietuviškasis naratyvas išliko gajus net sovietmečiu, būdamas komunistinės ideologijos net iš dalies adaptuotas ir inkorporuotas, ypač pabrėžiant antivakarietišką LDK politikos pobūdį. Tad nenuostabu, kad atkū- 31 Donskis Leonidas. Tarp Karlailio ir Klaipėdos. Visuomenės ir kultūros kritikos etiudai. Klaipėda: KU leidykla, 1997, p. 13. rus nepriklausomybę ir žlugus didžiajam marksistiniam pasakojimui, atgimė bandymai rekonstruoti ar iš naujo konstruoti didįjį nacionalistinį pasakojimą 32. Tačiau jis veikiai susidūrė su dabartinių kultūros politikos tendecijų konkurencija. Nūnai Lietuvos viešojoje erdvėje pabrėžiamas palankumas postmodernizmo paveiktam daugiakultūriškumui ir įvairovei. Vakarų šalių visuomenėse kinta politinės, ekonominės ir socialinės galios santykiai, t. y. anksčiau diskriminuotos grupės (žemesnieji visuomenės sluoksniai, nevyraujančios religinės bendruomenės, etninės ar seksualinės mažumos, moterys, neįgalieji ir pan.) ima kvestionuoti tradiciškai susiklosčiusius elito / neprivilegijuotųjų vaidmenis ir pradeda reikalauti atsižvelgti ir į jų interesus bei poreikius. Šių bendrijų tapatumui kurti ar išlaikyti reikalingas ir autentiškas istorijos-atminties-paveldo dėmuo. Tai bene ryškiausiai matyti valstietijos ir darbininkijos (etnokultūros, industrinio paveldo) bei daugiakultūrės įvairovės reprezentacijose, nuo XX a. septintojo aštuntojo dešimtmečių labai praplėtusiose iki tol iš esmės elito kultūrai atstovavusio nacionalinio paveldo vaizdinį. Tačiau nūdienos kultūros procesuose įžvelgtinos ir kitokios tendencijos visas socialinio gyvenimo sritis vis labiau užvaldantis konsumerizmas, reikalaujantis standartizuoti prekes ir paslaugas, taip skatindamas kultūrų niveliacijos, hibridizacijos 32 Beje, tam tikra prasme galima teigti, kad vienperspektyvė žiūra į istorinį miestą niekur neišnyksta ir šiandien. G. J. Ashworthas yra tvirtinęs, kad turistams jūsų vietovėje galima parduoti tik jų pačių, o ne jūsų paveldą. Ashworth G. J. The conserved European City as cultural Symbol: the Meaning of the Text // Modern Europe, Place, Culture and Identity (ed. by B. Graham). London: Arnold, 1998, p

95 ir homogenizacijos procesus 33. Jos, žinia, turi įtakos ir požiūriams į tradicines vertybes bei materialias praeities kultūros liekanas. Kultūros bei urbanistikos paveldą veikiant globalizacinėms ekonominėms ir politinėms jėgoms, į jį neišvengiamai imama žvelgti rinkodaros požiūriu, tad preke tampa ir istoriniuose miestuose sukaupti kultūrinai bei istoriniai simboliai. Miesto valdymas nuolatinė įtampa tarp tradicijų ir aktualijų, ideologinio bei socialinio totalumo reikalavimų ir realybės sąlygotų nuolaidų 34, pažymi sociologai. Daugiakultūriškumo iššūkiai Nors atkūrusiai nepriklausomybę Lietuvai pavyko kiek palankesnėmis negu jos Baltijos sesėms sąlygomis spręsti sovietmečiu atsiradusių etnokultūrinių bendrijų integracijos problemą, iškilo ir naujų, iki tol neegzistavusių ar ignoruotų problemų. Viena svarbiausių iš jų reikėtų laikyti poreikį naujai traktuoti XX a. ideologijas ir karo palikimą. Kaip žinoma, Antrojo pasaulinio karo materialiuoju palikimu, ypač skirtingų kariuomenių karių kapais, šiandien rūpinasi daugiausia užsienio šalys, atitinkamai Vokietijos ir Rusijos visuomeninės organizacijos ar oficialios institucijos. O lietuviams jis tapo svetimas ir yra veikiau diskursyviai nematomas. Tai rodo kad ir abejingumas sovietinių karių monumentams, kai kur ligi šiol tebeskelbiantiems išvadavimo žinią ir reikalaujantiems pagarbos 33 Kevin W. The Representations of the Past. Museums and Heritage in the post-modern World. London: Routledge, 1992, p Vosyliūtė A. Miestas kaip multikultūrinė erdvė // Tautinės mažumos demokratinėje valstybėje. Vilnius, 2000, p. 83. didvyriams, žuvusiems už tėvynės laisvę. Kur kas didesnio visuomenės atgarsio sulaukė atkūrus nepriklausomybę naujai iškeltas atsakomybės už holokausto akcijas Lietuvoje klausimas. Galima teigti, kad sovietmečiu, perkėlus atsakomybę už masines žydų žudynes naciams ir mitologizuotiems buržuaziniams nacionalistams, istorinės sąmonės lygmeniu ši problema liko neišspręsta. Su holokausto atminimo įprasminimo problema susidūrė ne tik Lietuva, bet ir kitos pokomunistinės šalys ir visur bandymai ją spręsti turėjo ir tebeturi ne vien politinių, teisinių, bet ir kultūrinių bei ekonominių padarinių. Ši tema iki šiol lieka komplikuota ir skaudi. Tačiau Vakarų šalių patyrimas holokausto pedagogikos srityje rodo, kad pasitelkus artefaktus bei prisiminimus įmanoma ugdyti šiuo atveju ypač aktualų empatijos jausmą, taigi įveikti įsisenėjusias mąstymo klišes ir abipuses nuoskaudas. Pas mus šios diasporos istorijos ir paveldo pažinimo linkme pradėta žengti jau senokai, tai rodo ir faktas, kad akademinis interesas, galbūt ir konjunktūriškai, šiai temai pastaruoju metu yra itin sustiprėjęs. Taip pat yra pajudėję ir materialaus žydų paveldo regeneravimo bei holokausto atminimo ženklinimo darbai (Vilniuje žydų geto ženklinimas memorialinėmis lentomis, keleto kvartalų atkūrimo darbai ir t. t.). Šios diasporos atstovai bene aktyviausiai gina savo paveldą ir nuo nežabotos naujųjų statybų plėtros (žr. dar nesibaigusį konfliktą dėl Vilniaus Šnipiškių žydų kapinių teritorijos ribų nustatymo). Akivaizdu, kad nuosaikias ar audringesnes reakcijas išryškinant svetimą paveldą labiausiai veikia konfliktuojančios 95

96 nacionalistinės nuostatos, istorinių traumų šviežumas kolektyvinėje atmintyje ir pakankamo chronologinio bei psichologinio atstumo trūkumas. Tai gerai iliustruotų nesenas lenkų ir lietuvių katalikų konfliktas dėl Vilniuje m. gyvenusios šv. Faustinos Kowalskos dvasinio palikimo traktavimo. Katalikų Bažnyčios siekis universalizuoti iki šiol daugiau lenkų savastimi laikytą šventosios paskleistą gailestingumo kultą ir jo materialius atributus, ypač stebuklingąjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą, sukėlė aršų lenkų tikinčiųjų pasipriešinimą. Šis konfliktas, be abejonės, netiesiogiai buvo inspiruotas ir senų ginčų dėl Vilniaus tautinės bei valstybinės priklausomybės atgarsių. Savo ruožtu A. Lukašenkos autoritarinio režimo oponentai Baltarusijoje, siekdami konstruoti alternatyvų oficialiajam a la sovietiniam tapatumo diskursą, taip pat gręžiojasi į LDK laikus ir Vilnių, iš naujo keldami jame esančių kultūros vertybių etninės priklausomybės bei dalijimosi klausimus, kurie irgi turi tikėtinų konfliktų su lietuviais potencialą 35. Tai rodo, kad stereotipai ir ginčai dėl LDK pobūdžio bei pretenzijos į Vilnių ne tik turėjo ir tebeturi poveikį santykiams tarp kaimyninių valstybių, bet ir palieka pėdsaką šiandienių Lietuvos tautų (lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių) identitetuose Филюшкин А. Вглядываясь в осколки разбитого зеркала: Российский дискурс Великого Княжества Литовского // Ab Imperio, 4, 2004: net/ (žiūrėta ); Як Вільня сталася жамойцкім горадам? // 150 пытанняў і адказаў з гісторыі Беларусі: (žiūrėta ); Воранаў І. Вільня-Вільно-Вільнюс: Гісторыя аднаго горада: modules/belarus (žiūrėta ) 36 Bumblauskas A. Kaip galima derinti žvilgsnį į LDK paveldą? // Naujasis židinys-aidai. 2003, Nr. 4, p Minėti pavyzdžiai rodo, kad dabarties tarpgrupiniai konfliktai dažniausiai turi gilesnes istorines šaknis. Tokiu galima laikyti ir užsitęsusį vidinį vienos bendruomenės konfliktą ginčus tarp žydų misnagdų ir nevyraujančios judaizmo pakraipos atstovų chasidų (Chabad Liubavicz) dėl bendruomeninio turto priklausomybės didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šie atvejai iliustruoja ir dar vieną, ateityje, be abejonės, tapsiančią vis aktualesnę problemą naujųjų atvykėlių integracijos į Lietuvos visuomenę ir su tuo neišvengiamai susijusį lokalaus paveldo adaptacijos klausimą 37. Žurnalistai ir kultūrologai jau ima svarstyti, pavyzdžiui, vietinio islamiškojo paveldo įsisavinimo galimybes, jeigu Lietuvoje dėl imigracijos imtų gausėti musulmoniškoji bendruomenė. Žinoma, Lietuvos miestuose esama besikuriančių bendruomenių ar grupelių (kinų, italų, libaniečių ir pan.), kurios negali susieti savo kultūrinio horizonto su vietiniu paveldu bei istorija arba gali tai padaryti tik labai fragmentiškai, tačiau su laiku, matyt, neišvengiamai turėsime ir šių, kol kas egzotiškų kultūrinių bendrijų paveldą. Galima konstatuoti, kad, išskyrus pirmiau išvardytus viešumą pasiekusius komplikuotus atvejus, etnolingvistinė Lietuvos gyventojų dauguma kol kas, matyt, dar (o gal jau?) nejaučia akivaizdžios multikultūralizmo grėsmės, todėl po truputį į senųjų miestų erdvę įsileidžia ir svetimo paveldo ženklus. Tad reikia pažymėti tam tikrą mentalinę slinktį, įvykusią per pastaruosius penkiolika metų. Regioninių skirtumų 37 Tunbridge J. E. Whose Heritage? Global Problem, European Nightmare // Building a New Heritage. Tourism, Culture and Identity in the New Europe (ed. by G. J. Ashworth and P. J. Lakrham). London: Routledge, 1994, p

97 ir skirtingų etninių, konfesinių grupių paveldo šiandien jau nebe taip bijomasi kaip anksčiau. Tai rodo, pavyzdžiui, nuosaiki gyventojų reakcija į vokiškų (Klaipėdos krašte) ar žydiškų (mažiau lenkiškų) užrašų atidengimą ant senųjų pastatų. Kaip matėme, nepaisant Lietuvoje tebevyraujančio praeities vaizdinio etnolingvistinio monoperspektyvumo, po truputį atsiranda prielaidos multiperspektyviam žvilgsniui į urbanistinį paveldą. Juk joks miestas vis dėlto negali būti vienos kurios tautos visiškai pasisavintas, ypač didmiesčiai, turintys reikšmės viso regiono raidai ir nuolat pilni įvairių tautų gyventojų, ar juolab visiems priklausantys pasaulio paveldo miestai. Urbanistinio paveldo interpretacinės perspektyvos Dabartinės istorinių miestų apsaugos strategijos esmė vadinamasis change through consensus (kaita dėl konsensuso) kelias, siekiantis išvengti atviros ar slaptos įvairių suinteresuotų grupių konfrontacijos. Norima urbanistinį planavimą padaryti demokratiškesnį ir labiau įtraukiantį visuomenę, o istoriniuose miestuose sukauptus paveldo išteklius prieinamesnius tiek vėl pradėjusioms stiprėti vietinėms bendruomenėms, tiek atvykstantiems turistams 38. Paveldo išteklių vadybai daugiakultūrėse visuomenėse specialistai siūlo keletą bendrųjų strategijų, be abejonės, kiek koreguojamų konkretaus istorinio miesto specifikos 39 : 38 Ashworth G. J., Tunbridge J. E. The Tourist-Historic City. Chichester: John Wiley and Sons, 1990, p Tunbridge J. E., Ashworth G. J. Dissonant Heritage. The Management of the Past as a Resource in Conflict. Chichester: John Wiley and Sons, 1996, p ) įtraukiančioji strategija arba inkliuzija ( inclusivist approach), kai bandoma suderinti įvairių etninių bei socialinių grupių interesus paveldui. Ši vadybos strategija ypač aktuali daugiakultūrėms visuomenėms, kurioms tenka spręsti įvairias politines ir ekonomines, tarp jų ir paveldo išteklių pasisavinimo problemas. Be to, suvokus poreikį eksploatuoti didžiausią galimą paveldo išteklių bazę, siekiama pritraukti kuo didesnius turizmo srautus. Šios strategijos trūkumas pavojus, kad dėl siūlomų paveldo produktų gausos kultūros vertybių prasmės gali išskysti arba jų vartotojai darysis joms vis abejingesni dėl įtampos ir antagonizmų trūkumo; 2) minimalistinė prieiga, priešingai, plėtoja tik tas paveldo temas, kurios yra bendros visiems gyventojams ir taip siekia išvengti galimų prieštaravimų ar konfliktų tarp vienos ar kitos grupės. Šiuo atveju daugiau dėmesio skiriama gamtos paveldui, taip pat tiems kultūros paveldo elementams, kurių grėsmė jau yra laiko neutralizuota. Minimalizmo strategija paprastai taikoma jautriose vietovėse, dėl kurių paveldo interpretacijų tebevyksta aršūs konkurenciniai ginčai. Pagrindinė problema pasirinkus minimalizmą bendro vardiklio, kuris patenkintų daugumą ir neignoruotų mažumų interesų, identifikacija, taip pat nuolatinio taikdariško budrumo ir kontrolės poreikis (tačiau kas gi demokratinėje visuomenėje galėtų tuo užsiimti?). Be to, nuošalyje lieka daugelis neišnaudotų potencialių paveldo išteklių, galinčių pasitarnauti turizmui. Galiausiai, kadangi laikui bėgant padėtis neišvengiamai kinta, tenka atsižvelgti į potencialius interpretacijų pokyčius. 97

98 3) lokalizacija tai skirtingų paveldo išteklių, esančių topografiškai atskirtose vietose, plėtojimas ar nebylus pripažinimas. Tikima, kad toks erdvinis atskyrimas turėtų prislopinti tarpgrupinius disonansus. Ši strategija būna efektyvi vietovėse, kur tam tikri lokaliniai skirtumai jau yra pripažįstami kaip skirtingo, savito paveldo dalis. Šį teorinį modelį pasiūliusių G. J. Ashwortho ir J. E. Tunbridge o nuomone, pati produktyviausia, nors ir daugiausia kūrybinių pastangų reikalaujanti, yra pirmoji įtraukiančioji strategija. Lietuvos miestuose sukauptų kultūros turtų atžvilgiu galima išskirti įvairių ne/ sąmoningų šių strategijų taikymo variantų, pavyzdžiui, sovietmečiu įžvelgtini minimalistinės laikysenos bruožai, Grūto parkas atstovaus lokalizacinei prieigai ir t. t. Nors tradicinės paveldonaudos formos muziejų ekspozicijos, memorialinės lentos, paminklai, gatvėvardžiai tęsia dar sovietmečiu pradėtą daugiakultūrės miestų praeities įamžinimo dėmenį, tai daroma daugiausia dėl spaudimo tuo suinteresuotų vietinių kultūrinių bendrijų ar užsienio šalių ambasadų, kurios siekia, kad istoriniuose miestovaizdžiuose atsirastų ir jų kolektyvinės atminties vietų, asmenybių bei ženklų. Tačiau apie kryptingą, kūrybišką ir nuoseklų daugiakultūrio miestų paveldo išteklių panaudos strategavimą kol kas galime tik svajoti, nes tiek bendroji šiandienos kultūros politika, tiek dabartinė paveldosaugos sistema šiuo klausimu veikiau linkusios apsiriboti arba pavienių klausimų sprendimu, arba šnekomis. Nors akivaizdu, kad, vykstant eurointegraciniams ir globalizaciniams procesams, poreikis išmintingai bei nuosekliai spręsti iškilsiančias tarpetnines problemas tik stiprės. Minėti sunkumai gali būti siedinami su tuo, kad išsivysčiusiose šalyse įsivyraujantis multikultūralizmas nėra įprasta, vieninga, nuosekli ideologija 40. Nacionalizmas, nepaisant jo trūkumų, pabrėžė socialinį teisingumą, lygybę ir piliečių teises, o multikultūralizmas bando daryti tą patį, tik remdamasis hibridiškumu 41 ir kosmopolitizmu, iškeldamas anksčiau subordinuotų grupių teises. Tačiau tai daryti nėra lengva ne vien dėl kai kuriose marginalinėse grupėse ar jaunimo, pavyzdžiui, skeenheadų subkultūrose atvirai propaguojamų ksenofobinių, rasistinių ar šovinistinių nuostatų gajumo, kurias tik vargiai pridengia plonas oficialaus politkorektiškumo šydas. Kartais multikultūralizmo siekis leidžia į vyraujančią kultūrą iš tiesų integruoti keletą egzotiškų marginalinių elementų, pasirinktų iš tautinių mažumų kultūros. Tai vadinamoji picų ir polkų prieiga 42. Toks multikultūralizmas nekelia realios grėsmės vyraujančiai kultūrai, kuri pati jaučiasi jo praturtinta. Tačiau šis žingsnis gali vesti ir prie etniškumo, kuris dar labiau skiria negu vienija, sustiprinimo. Įdomu, kad Vakarų paveldosaugos teoretikai ypač pabrėžia senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės daugiakultūrio sugyvenimo patirtį bei paveldą kaip ne tik unikalų, bet ir itin aktualų globaliam dabarties pasauliui, patiriančiam sunkiai prognozuojamus globalizacijos iššūkius 43. Grįžimu 40 Brown David. Contemporary Nationalism. Civic, ethnocultural and multicultural politics. London: Routledge, 2000, p Gerle Elisabeth. Kultūros ir religijų globalizacija: (žiūrėta ). 42 Graham B., Ashworth G. J., Tunbridge J. E. A Geography of Heritage. Power, Culture and Economy. London: Arnold, 2000, p Ten pat, p

99 prie šaknų, prie autentiškos kaimynystės tradicijos yra susidomėję bei susirūpinę ir mūsų istorikai 44. Galima teigti, kad dabartinė lietuviškoji istoriografija, vis plačiau plėtodama iki nepriklausomybės slopintą interesą etnokultūrinei įvairovei, gana aiškiai stoja inkliuzijos pusėn. Tačiau tam jau nebepakanka vien akademiškai solidžių ir vertybiškai neutralių LDK ar vėlesnių laikotarpių tyrimų, kurie lieka mažai žinomi plačiajai visuomenei. Kaip matėme, problemų kelia ne tik LDK paveldo dalybų, bet ir naujųjų, ir ypač naujausių laikų, kuriuos dar siekia kolektyvinė atmintis, įvykių, asmenybių bei vietų interpretacijos ir įprasminimo uždaviniai. Galima sutikti su A. Bumblausku, kad šiandienis istorijos mokslas turi būti ne tik atviras egzotiškai praeities įvairovei, bet ir dabarties istorinių sąmonių įvairovei bei kultūrinės politikos realijoms 45. Todėl mums visiems būtina tapti nūdienės istorinės sąmonės ekspertais ir aktyviais istorinės kultūros kūrėjais 46. Siekiant šio tikslo būtina kelti ir klausimą kaip prisiliesti prie svetimo paveldo ir kaip dalytis savu? Filosofinės 44 Bumblauskas A. Senasis Vilnius istorinės sąmonės perspektyvose // Lietuvos istorijos studijos. 2000, t. 8, p ; Bumblauskas A. Europietiškoji Lietuvos kultūros paveldo dimensija // Kultūros barai. 2001, Nr. 11, p ; Bumblauskas A. The Heritage of the Grand Duchy of Lithuania: Perspectives of Historical Consciousness // The Peoples of the Grand Duchy of Lithuania (ed. by G. Potašenko). Vilnius: Aidai, 2002, p. 7 44; Bumblauskas A. Kaip galimos LDK paveldo dalybos? Naujasis Židinys-Aidai. 2003, Nr. 6, p ; Nikžentaitis Alvydas. Rytų Lietuva lietuvių atminties kultūroje ir politikoje: istoriko ir atminties kūrėjo santykio problema // Kultūros barai. 2004, Nr. 10, p Bumblauskas A. Kaip galima derinti žvilgsnį į LDK paveldą? // Naujasis židinys-aidai. 2003, Nr. 4, p Istorikas dabarties istorinės sąmonės ekspertas? // Kultūros barai. 2005, Nr. 11, p antropologijos atstovas Gintautas Mažeikis, svarstęs sąmonės pakraščių kultūros sąvoką, išskyrė tris savos kultūros peržengimo kitos link instancijas imitavimą, dialogą ir vaizduotę 47. Pirmąją iš jų pusiau juokais būtų galima pavadinti Užgavėnių modeliu, t. y. kultūriškai priimtinų formų laikinai persirengti kitu, įlįsti į jo kailį paiešką bei raišką (pavyzdžiui, šv. Patriko dieną kiekvienas panorėjęs gali tapti airiu vienai dienai ). Filosofas rašo: besilinksminančiam kūrybingam lietuviui būdinga žaisti temperamentingumą, aistringumą, laisvės ir nutrūktgalviškumo meilę. Tai įgyvendinama imituojant čigoniškumą, neapibrėžtą rytietiškumą. <...> Sąmonės pakraščių kultūra nebūtinai yra čigoniška. Ji tiek pat rusiška, moldaviška, gruziniška, vokiška, prancūziška. 48 Tad galima teigti, kad palankiausias kitos kultūros pažinimo dėmuo, beje, seniai plačiai žinomas ir naudojamas, kartu leidžiantis išvengti ir potencialių konfliktų, yra nacionalinė virtuvė, užstalės papročiai, dainos ir šokiai, mugės ir šventės ir t. t., leidžiantys gana nesunkiai peržengti vyraujančios kultūros elgsenos rėmus. Šiuo atveju būtina stipri vaizduotė, padedanti žmogui greičiau ir emocingiau susitapatinti su svetima kultūra ir lengviau grįžti į savąją. Tačiau G. Mažeikis perspėja, kad neturintį stiprios vaizduotės ir valios spręsti asmenį šie pakraščiai gali įtraukti ir sunaikinti. Kai sąmonės paribiai ima dominuoti, prasideda savo kultūros išcentrinimo procesas, kuris ne visada yra sėkmingas. Tada gimsta nevaisingos hibridinės kultūros: lietuviški rusai, rusiški lietuviai, lenkiški baltarusiai Mažeikis Gintautas. Paraštės: minčių voratinkliai. Šiauliai: Saulės delta, 1999, p Ten pat, p Ten pat, p

100 Ne mažiau svarbu pabrėžti, kad betarpiškas gilesnis kitų kultūrų pažinimas pasiekiamas ne tiek epizodišku ir pramoginiu persirenginėjimu, bet veikiau pasitelkus kasdienį dialogą ir empatiją. Tiesos nevengiantis, tačiau pagarbus ir geranoriškas tarpetninis ar tarpkonfesinis dialogas (-ai), neapsiribojant vien politkorektiškąja lokalizacija, kurią demonstruoja, pavyzdžiui, LRT, kurdama pavienėms kultūrinėms bendrijoms skirtus, todėl siaurai etniškai orientuotus laidų ciklus, yra stiprus įsisenėjusių tarpgrupinių stereotipų priešnuodis ir konfliktų sprendimo priemonė. Išvados Dabarties Lietuvoje, kaip, beje, ir kitose pokomunistinėse šalyse, susiduriame su vis stiprėjančiais sociopolitiniais iššūkiais. Viena svarbiausių reikėtų laikyti tautinio tapatumo išlaikymo problemą (nepaisant oficialiai deklaruojamo siekio išsaugoti įvairovę) vis labiau kultūrų hibridizacijos bei homogenizacijos, kuriai didžiausią įtaką daro american way of life, apimamame pasaulyje bei spartėjantį visų gyvenimo sričių pajungimą ekonominei laisvosios rinkos logikai, kuri laikoma vienintele panacėja nuo visų socialinių negalių. Su šiais veiksniais būtų galima sieti du svarbiausius daugiakultūrio paveldo pažinimo stabdžius: 1) politkorektiškumą ir toleranciją, čia suprantamus veikiau kaip abejingumas kitam ar net jo ignoravimas dangstantis paviršiniu, formaliu, mandagiu, bet šaltu įvairovės pripažinimu. Ši nuostata iš esmės nesprendžia geranoriško tarptautinio bendravimo ar vietinių kultūrinių bendrijų socialinių problemų, o kaip tik stiprina jų izoliaciją, t. y. neigiamą topografinę ar simbolinę lokalizaciją 50. Arba, kaip rodo šalių, kurios labai paiso šio principo, patirtis, iš tiesų atverianti ir plačias piktnaudžiavimo galimybes, skatinanti atvirkščią diskriminaciją ir pan. Čia būtų galima minėti ir Vakaruose atsirandantį keistą reiškinį dėl menamo vengimo įžeisti kitą ar užgauti jo tautinius jausmus bei papročius, atsisakyti savos kultūros raiškos bei tradicijų, taip virstant bespalviu niekuo 51 ; 2) kultūros srities apskritai ir paveldo išteklių konkrečiai komercializaciją, kuri iš esmės siekia plėtoti tik ekonomiškai pelningus jo elementus, nepaisydama ar atmesdama visus likusius, taip supaprastindama ar iškreipdama turtingo praeities gyvenimiško patyrimo perėmimo galimybes. Pilietinės visuomenės plėtrai Lietuvoje galėtų pasitarnauti ne tik LDK ar kitų Lietuvos istorijos laikotarpių tarpetninio, tarpkonfesinio, tarpkultūrinio bendrabūvio tradicijų pažinimas ir gaivinimas įvairių švenčių proga ar konkrečių paveldo objektų, vietovių bei asmenybių interpretacijose (tam ypač galėtų pasitarnauti tinkamai išnaudotos atkuriamų Žemutinės pilies Valdovų rūmų erdvės), bet ir sąmoninga bei kryptinga valstybės kultūros politika, orientuota į istorinių stereotipų įveikimo, geranoriškumo, kitų kultūrų pažinimo švietimo sistemos, žiniasklaidos bei visuomenės šios srities iniciatyvų skatinimą. 50 Prisiminkime nesenas imigrantų riaušes Prancūrisiminkime nesenas imigrantų riaušes Prancūzijoje. 51 Turima omenyje tokie atvejai, kai Kalėdos virsta tiesiog švente, taip išplaunant jos krikščionišką turinį, kad esą nebūtų įžeisti kitų religijų išpažinėjai ir t. t. Plačiau apie šią nūdienės tolerancijos perversiją žr. Donskis Leonidas. Apgailestauju, kad esu: (žiūrėta ). 100

101 Multicultural heritage in historical towns: the problems of conservation and interpretation Rasa Čepaitienė Summary In the article, the conceptions, that have influenced (and still are influencing) appreciation, assimilation and usage of the heritage, accumulated in Lithuanian historical towns, are analyzed and some potential ways of solution to the arising problems are proposed. It is emphasized, that recognition, usage and interpretation of cultural values, accumulated in the historical towns, which are, as a rule, multi-ethnic, multi-confessional and multi-cultural, are complex undertaking and competence, creativity and responsibility requiring process. Relationship of such a multipartite problem with the cultural politics of modern Lithuania is examined. Two attitudes, mono-perspective (nationalistic) and multi-perspective (postmodern), towards the relation of ethnic communities and prevailing culture, are distinguished. The most lucid cases of heritage appropriation/assimilation, which provoked interethnic or intersectional conflicts of recent times, are analyzed. These are related to the sensitivity of the historical memory, which is linked with a traumas and wrongs of the recent past. The strategic possibilities of usage of cultural riches, accumulated in our historic towns, are treated, referring to the ideas of the conservation theorists, such as G.J. Ashworth, J.E. Tunbridge and others ( inclusivist, minimalist, localizing models, proposed by them), and taking into account Lithuanian particularity. Actuality of multicultural traditions and experiences of the unique concord in the Great Duchy of Lithuania, considering the present circumstances of a global world, are emphasized. Įteikta Parengta skelbti

102 ISSN LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo reikšmės populiariosiose tautinio naratyvo interpretacijose Irena Šutinienė Socialinių tyrimų institutas Saltoniškių g. 58 LT Vilnius El. paštas: Įvadas Istorija, tradicija ir kitos praeities rekonstrukcijos yra nacionalizmų tiek susiformavusių kaip etniniai, tiek kaip pilietiniai vieni svarbiausių elementų, padedančių kurti tautos kaip savitos bendruomenės vaizdinį ir jos narių bendrumo jausmą. Tautos istorijos naratyvas, pasak B. Andersono, užpildo tuščią, homogenišką laiką tautos istorijos laiku, sudarydamas galimybę įsivaizduoti horizontaliais kalbos ryšiais sujungtos įsivaizduojamos bendruomenės judėjimą iš praeities į ateitį, ryšį su buvusiais ir būsimais šios bendruomenės nariais 1. Nacionalizmo teoretikai pastebi didelę mitologizuoto tautos praeities naratyvo atliekamų funkcijų įvairovę, pabrėždami jo reikšmę kuriant socialinę integraciją ir grindžiant bei stiprinant tautinę tapatybę, kurią šiuolaikinėse visuomenėse nusako procesualumas: tautinė tapatybė nėra fiksuota esmė, o nuolatinis konstravimo procesas, veikiamas nuolati- 1 Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p nių galios, kultūros ir istorijos sąveikų 2. Atlikti šias funkcijas kintančioje visuomenėje leidžia šių mitų kintamumas, nuolatinis per interpretavimas: instrumentiniu požiūriu bendra praeitis yra kiekvienos kartos konst rukcija, kurioje siekiama perkurti savo praeitį, reprezentuojant kartos poreikius ir interesus 3. Šis perinterpretavimas sudėtingas, galios sąveikų veikiamas procesas, vykstantis ne tik institucijose, bet ir populiariojoje vaizduotėje, taip pat individualiose tautinės tapatybės konstrukcijose. Socialinės atminties, kurios dalis yra tautiniai mitai, funkcionavimas tyrėjų apibūdinamas kaip trijų sluoksnių (veikėjų) sąveika: pirmasis sluoksnis tai kultūrinė ir intelektualinė praeities interpretavimo tradicija, antrasis kūrėjai ir interpretatoriai, kurie selektyviai manipuliuoja šiomis tradicijomis, jas rekonstruoja, perkuria, trečiąjį sudaro vartotojai, kurie priima, interpretuoja ar 2 Hall S. Introduction: who needs identity? S. Hall, P. DuGay (eds.). Questions of cultural identity. London: Sage, 1996, p Smith A. D. National Identity and Myths of Ethnic Descent // Myths and Memories of the Nation. Oxford: Oxford University Press, 1999, p

103 ignoruoja kūrėjų teikiamas interpretacijas 4. Šiuolaikinės tautinės valstybės dėl euroglobalizacijos, transnacionalinės mig racijos ir panašių procesų įtakos tampa vis labiau kultūriškai, etniškai, politiškai heterogeniškos: pasak antropologo J. Friedmano, politinė ir kultūrinė fragmentacija valstybių viduje yra didesnė negu tarp valstybių 5. Tokiomis sąlygomis nėra lengva sukurti visuomenę integruojantį praeities naratyvą. Visuomenės heterogeniškumas lemia interesų ir tikslų, neretai konfliktiškų, įvairovę, todėl vienų ar kitų mitų pasirinkimas grupės tapatybei ir kartu esamiems sociopolitiniams santykiams pagrįsti neišvengiamai vienų grupių interesus atitinka labiau negu kitų. Pripažįstant, kad bent kai kurie socialiniai veikėjai suvoks mitų galią įteisinant sociopolitinę padėtį, galingesnės grupės gali panaudoti mitus savo dominavimui įtvirtinti 6. Kaip pažymi A. D. Smithas, viena iš praeities naratyvo naudojimo dabartyje problemų yra vyraujančios etninės grupės naratyvo dominavimas: tai dažniausiai yra etninė praeitis, o reikia labiau jungiančio pilietinio nacionalizmo, kuris įtrauktų kitas etnines grupes, nesusijusias su vyraujančios tautos praeitimi; praeitis dėl to gali skirti grupes, nesėkmingi praeities perinterpetavimai gali sutrikdyti tautinę tapatybę. 7 4 Kansteiner W. Finding Meaning in Memory: A Methodological Critique of Collective Memory studies // History and Theory. 41, May, 2002, p Friedman J. Diametric to concentric dualism: Cosmopolitan elites, organic intellectuals and the reconfiguration of the state: p. 17. Abizadeh A. Historical Truth, National Myths and Liberal Democracy: On the Coherence of Liberal Nationalism // The Journal of Political Philosophy: 2004, Volume 12, Number 3, p Smith A. D. National Identity and Myths of Ethnic Descent // Myths and Memories of the Nation. Oxford: Oxford University Press, 1999, p. 38. Todėl svarbu ne tik empiriškai tirti, kokios Lietuvos praeities interpretacijos vyrauja populiariojoje Lietuvos gyventojų vaizduotėje ir kaip jos siejamos tiek su tautine (pilietinės teritorinės tautos nacijos prasme), tiek etnine įvairių grupių tapatybe, bet ir įvertinti jas jų konstruktyvumo bei demokratinių vertybių perteikimo požiūriu. Kol kas daugiausia empiriškai tirtas minėtas antrasis sluoksnis elitų ir institucijų kuriami tekstai, vizualios reprezentacijos ir kt. Mažiau tirtas populiarusis sluoksnis tautinio naratyvo funkcionavimas paprastų žmonių suvokimuose ir interpretacijose, nors kaip tik šis tautos praeities naratyvo sluoksnis ir leidžia jam atlikti savo funkcijas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpio praeitis nuo moderniojo lietuvių nacionalizmo pradžios ir tarpukario laikotarpiu buvo vienas pagrindinių tautinės tapatybės etnosimbolinių išteklių, nors kartais abejojama jų efektyvumu to laikotarpio tautinei tapatybei: pasak V. Kavolio, su kunigaikščių Lietuva tarpukariu buvo sunku rasti autentišką ryšį 8. Dabar LDK istorija ir paveldas daugiausia interpretuojami iš naujo: daugėja naujų atradimų ir interpretacijų profesionaliajame LDK istorijos diskurse, jas stengiamasi perkelti ir į viešuosius Lietuvos nacionalizmo diskursus bei kolektyvines tautinių ir etninių tapatybių reprezentacijas 9. LDK paveldo atveju etninio heterogeniškumo keliamos naratyvų derinimo problemos sietinos su skirtingų bendros praeities interpretacijų etninių grupių naratyvuose de- 8 Kavolis V. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, Žr., pavyzdžiui, Istorinės atminties akademijos (IAA) tinklalapyje aprašytą LDK paveldo perinterpretavimo ir aktualinimo veiklą. 103

104 rinimu. LDK istorija bendra kelių dabar turinčių valstybes tautų istorija, todėl jos interpretacijų kova vyksta tiek tarptautiniu lygmeniu, tiek Lietuvos valstybės viduje, konkuruojant lietuvių ir tautinių mažumų interpretacijoms bei pilietinę teritorinę arba etninę tautinės tapatybės dimensiją paremiančioms interpretacijoms. LDK paveldas gali atlikti ir diferencijuojantį, ir integruojantį Lietuvos etnines grupes pilietinio teritorinio lietuvių nacionalizmo naratyve vaidmenį. Tyrimo 10, kurio rezultatai aptariami šiame straipsnyje, tikslas nustatyti, kaip LDK laikotarpio paveldas siejamas su dabartimi Lietuvos gyventojų populiariojoje vaizduotėje ir kokią reikšmę šio laikotarpio simbolinės reprezentacijos turi lietuvių ir Lietuvos lenkų tautinei tapatybei. Siekiant šio tikslo, tyrimui kelti tokie uždaviniai: 1) nustatyti simbolinių LDK istorijos reprezentacijų reikšmingumą populiariajame Lietuvos gyventojų tautos praeities naratyve ir vyraujančius aktualių interpretacijų reikšmingumo kriterijus; 2) nustatyti šio laikotarpio reprezentacijų naudojimo konstruojant lietuvių ir Lietuvos lenkų tautinę tapatybę bruožus. Tyrimo metodologija. Taikyti kiekybiniai ir kokybiniai empirinio tyrimo metodai. Tiriant LDK ir jos paveldo simbolinių reprezentacijų vietą tarp kitų tautinio naratyvo interpretacijų ir kai kurių LDK istorijos reprezentacijų populiarumą, buvo pateikti klausimai reprezentatyviai suaugusių Lietuvos gyventojų anketinei apklausai 11. Tiriant 10 Tyrimas atliktas įgyvendinant VMSF finansuotą projektą LDK paveldo dalybos II. 11 Apklausą atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centras Vilmorus 2007 m. lapkritį. šio laikotarpio reprezentacijų naudojimo kuriant lietuvių ir Lietuvos lenkų tautinę tapatybę ypatumus, atliktas metų besimokančio Vilniaus jaunimo (12-ų klasių moksleivių ir pirmųjų kursų studentų) kiekybinis tyrimas anketinė apklausa 12. Taip pat atlikti giluminiai kokybiniai pusiau struktūruoti interviu su įvairaus amžiaus, išsilavinimo, lyties respondentais (po lygiai lietuvių ir lenkų tautybės, iš viso dešimt interviu). Jais siekta nustatyti kai kuriuos LDK istorijos reprezentacijų naudojimo konstruojant lietuvių ir Lietuvos lenkų tautinę tapatybę ypatumus. Tautos praeities naratyvai ir šiuolaikinė tautinė tapatybė Šiuolaikinė tautinė tapatybė, S. Hallo žodžiais, yra tautinės kultūros diskursų ir praktikų, kurios mums ką nors sako, turi mums prasmę ir procesų, kurie mus aktyviai įtraukia kaip subjektus, susiuvimo, susitikimo taškas 13. Tokie diskursai yra tautinės valstybės institucijų kuriamos ir esencializuojamos simbolinių reprezentacijų repertuaru tautos reprezentacijos, perduodamos per istoriją, literatūrą, viešąją kultūrą ir sudarančios pasakojimų, vaizdinių, rekonstruojamų tradicijų, simbolių, ritualų ir kt. rinkinį. Tautos praeities reprezentacijos sudaro labai svarbią, dėl savo naratyvinės formos vieną iš labiausiai unifikuojančių šių diskursų dalių: pasak H. Bhabba, tautos yra kaip naratyvai, kurie pasakoja sau ir kitiems istorijas, kas jie yra ir iš kur atsirado; šių naratyvų kilmė yra pasenusi, bet jų 12 Šios tyrimo dalies rezultatai bus aptariami kitame straipsnyje. 13 Hall S. Introduction: who needs identity? S. Hall, P. DuGay (eds.). Questions of cultural identity. London: Sage, 1996, p

105 simbolinė galia sukelti tapatybės ir priklausomybės tautai jausmą yra labai stipri 14. Tautos praeities naratyvai yra ne vieninteliai, bet vieni iš pagrindinių tautinių mitų 15 šaltinių. Bendros praeities mitologizavimas ir esencializavimas būdingas tiek tautoms, kurios susiformavo kaip etninės, tiek kaip pilietinės teritorinės pastarosiose tokia pat simbolinė galia suteikiama teritoriniu pagrindu susidariusios tautos istorijai. Istorinio naratyvo funkcijas pagrindžiant tautos tapatybę ir tęstinumą bei koherentiškumą taikliai apibūdino D. McCrone: jis vaizduoja mus kaip ateities protėvius 16. Būtent dėl mitologizuojančių ir esencializuojančių naratyvą nacionalizmo pastangų tauta atrodo kaip judantis laike subjektas: kaip pažymi S. Wrightas, būtent šis judančio laike kolektyvinio vieneto vaizdinys ir sukuria tokį įsivaizduojamą subjektą trans istorinę tautinę tapatybę, pavadintą mes tai leidžia mums matyti save kaip vykstančios tautinės dramos dalyvius, ir taip išreikšti tokius jausmus, kaip mes kentėjome tris šimtus metų 17. Kuriant tautinę tapatybę, istorija esencializuojama ji turi kurti ne tik judančio laike kolektyvinio subjekto, bet ir tapataus sau turinčio savitą, nekintančią laike esmę subjekto vaizdinį, kuriame mes ateityje esame tie patys kaip ir 14 Bhabba H. (ed.). Nation and Narration. London: Routledge, Mitai čia suprantami kaip simbolinę galią turintys pasakojimai. Fulbrook Mary. Mythmaking and national identity: the case of the G.D.R. // S. Hosking, G. Schopflin (eds.). Myths and Nationhood. New York: Routledge, 1997, p McCrone D. The Sociology of Nationalism. London and New York: Routledge, 1998, p Wright, 1985, cituotas S. Reicherio ir N. Hopkinso: Reicher S., Hopkins N. Self and Nation: Categorization, Contestation and Mobilization. London: Sage, 2001, p mes praeityje 18. Perinterpretuojant tapatybę, kvestionuojamas ne tokios nekintamos esmės buvimas, o jos turinio suvokimas kaip kiekvienas tautos narys įsivaizduoja įvairius istorinio naratyvo momentus ir kaip suvokia tą stabilią tautos esmę. Tad tautos praeities naratyvas dalyvauja tautinės tapatybės kūrime mitologizuojant pavienius istorijos momentus ar kitus naratyvo elementus: Istorija gali būti sustingdoma į kritinius momentus ir jie pateikiami kaip išreiškiantys tautos savastį. Nepriklausomai nuo to, kas įvyko paskui ir kaip tauta tuo metu iš tikrųjų atrodė, šis momentas egzistuoja šalia istorijos tėkmės kaip tapatybės matas. 19 Tautos praeities naratyvo apeliavimas į dabartį ir ateitį lemia, kokius pamirštus praeities momentus tautos prisimena ir aktualina, kokius, žinomais E. Renano žodžiais, privalo kolektyviai pamiršti. A. D. Smithas, G. Schopflinas, D. Milleris ir kiti tyrinėtojai aprašo konkrečių mitų funkcijas būdingose tautos dabarties situacijose: pavyzdžiui, aukso amžiaus mitai gali būti labai svarbūs tautos formavimosi, priespaudos ir mobilizacijos siekti politinės nepriklausomybės laikotarpiais, įvairios kilmės ir pradžios mitų formos svarbios tautinei tapatybei ir pan. 20 ; A. D. Smithas svarbiausiomis naudingos praeities funkcijomis laiko integruojantį mitų vaidmenį, viešosios 18 Reicher S., Hopkins N. Self and Nation: Categorization, Contestation and Mobilization. London: Sage, 2001, p Ten pat. 20 Smith A. D. National Identity and Myths of Ethnic Descent // Myths and Memories of the Nation. Oxford: Oxford University Press, 1999, p ; Schopflin George. The Functions of Myths and the taxonomy of Myths // S. Hosking, G. Schopflin (eds.). Myths and Nationhood. New York: Routledge, 1997, p

106 moralės pavyzdžių (patriotizmo ir kt.) teikimą ir kaitos įteisinimą 21. G. Schopflinas pabrėžia tautinių mitų atliekamų funkcijų įvairovę, taip pat išryškindamas integruojančią komunikacinę jų funkciją; kuriant socialinėms tapatybėms svarbų bendrumo jausmą, mitai gali būti tapatybės perkėlimo kitoms grupėms ir tęstinumo instrumentas, jais grindžiami politiniai tikslai, aiškinami tautos sėkmių ir nesėkmių variantai ir kt. 22 D. Milleris išryškina jau minėtą moralizuojantį vaidmenį, pagrindžiant vertybes istorinių pirmtakų pavyzdžiais bei tapatybės tęstinumo pagrindimo funkcijas 23. Jau minėta, kad mitai ne visuomet įgyja tinkamiausias dabarčiai prasmes; kai kurios praeities versijos gali fiksuoti neaktualius, neturinčius ryšio su dabartimi dalykus, kurie gali kelti konfliktus, išreikšti utopines realių tikslų atžvilgiu reikšmes; dažnai, kaip jau minėta, apsiribojama vyraujančios tautybės etnine praeitimi, kai daugiakultūriškos tautinės valstybės situacija reikalauja atviresnės versijos ir pan. 24 Tautiniai naratyvai turi tendenciją (re)konstruoti vieną, unifikuotą tautą tauta šiose istorijose pateikiama kaip prigimtinė, esencializuota, vieninga ir besitęsianti laike iš tolimos praeities, išryškinant bendrą unifikuotą kultūrą, išreiškiančią tikrąją esmę ir reflektuojančią bendrą istorinę patirtį 25. Siekiama sukurti vienin- 21 Smith A. D. The Golden Age and National Renewal. S. Hosking, G. Schopflin (eds.). Myths and Nationhood. New York: Routledge, 1997, p Schopflin George The Functions of Myths and the taxonomy of Myths // S. Hosking, G. Schopflin, (eds.). Myths and Nationhood. New York: Routledge, 1997, p Miller D. On Nationality. Oxford: Clarendon Press, 1995, p Smith A. D. The Golden Age and National Renewal. S. Hosking, G. Schopflin (eds.). Myths and Nationhood. New York: Routledge 1997, p Ten pat, p. 35. gumo ir tęstinumo jausmą, pertrūkius ar skritingumus vaizduojant kaip išorinius, primestus priešų ar svetimųjų. Visos šiuolaikinės tautos yra kultūriškai heterogeniškos, bet visos siekia kurti vieningą naratyvą, nepaisydamos kai kurių vidinių skirtingumų (individo lygmens tautinė, kaip ir bet kuri kita, tapatybė irgi yra naratyvas, sukurtas paneigiant tam tikrus hibridiškumus ir svetimybes ). Kitas etnines ar kultūrines grupes nuo tautos atriboja ne tik etninių, bet ir teritorinių pilietinių tautų naratyvai (tiek dėl siekio apibrėžti bendrą, besiskiriantį nuo išorinių kitų mes, tiek dėl naratyvinės formos), bet pilietiniai naratyvai atviresni etninei kultūrinei įvairovei valstybės viduje. Todėl, vertinant LDK paveldo reikšmes populiariajame naratyve, atkreiptinas dėmesys į įtvirtinančios vienos tautos vyravimą, etninės homogenizacijos tendencijos įveikimo laipsnį ir diferencijuojančių tendencijų raiškos galimybes. Tai, kad tautos istorijos mitai vertintini jų socialinio naudingumo požiūriu, skatina svarstyti vertinimo kriterijų klausimus. Neišvengiamas tautos istorijos mitų (kaip ir bet kokių naratyvų) selektyvumas, kolektyviniai pamiršimai ir panašūs mitologizuotų istorijos naratyvų bruožai lemia, kad nacionalizmo tyrėjai dažniausiai nekelia tautinių mitų istorinio teisingumo klausimo, bet jų vertinimo kriterijų problemos svarstomos. Sociologo D. Millerio nuomone, pripažįstant, kad tautinė tapatybė dažniausiai nemaža dalimi grindžiama mitais, neracionalu juos vertinti teisingumo požiūriu, ypač jei jie grindžia vertingus socialinius santykius ; bet jie vertintini liberalių demokratinių vertybių požiūriu Miller D. On Nationality. Oxford: Clarendon Press, 1995, p

107 Pasak šio sociologo, Esminė perskyra yra ne tarp tikrosios istorinės tiesos ir tautinės istorijos klaidingumo, o tarp tautinių tapatybių, kurios formuojasi atvirame diskusijų procese, kuriame gali dalyvauti kiekvienas, ir tapatybių, kurios diegiamos represijomis ir indoktrinacija 27. Tyrinėtojai pažymi, kad socialinio naudingumo kriterijai nereiškia racionalumo atsisakymo ir sudėtingą tautinių mitų teisingumo ir socialinio naudingumo derinimo klausimą siūlo spręsti tiriant naratyvo kūrimo kriterijus; kadangi neselektyvus naratyvas neįmanomas, A. Abizadeho nuomone, grupių interesai ne tiesiogiai kuria naratyvus, o lemdami kriterijus, nusakančius, kurie praeities elementai ir kaip bus reikšmingi, kokiomis reikšmėmis bus tikima ir pan. 28 D. Millerio nusakytoje liberalioje lygiateisėje naratyvų konkurencijoje diskutuojama ne tiek dėl istorinės tiesos, apie kurią turėtų diskutuoti santykinai autonomiški tapatybės ir interesų atžvilgiu profesionalai, o dėl reikšmingumo kriterijų teisingumo ir tinkamumo grupės tapatybei: ar pateisinami etikos požiūriu konkrečius naratyvus struktūruojantys kriterijai ir vertybės, ar iš tiesų konkrečios interpretacijos išreiškia tai, kuo norime būti, ar mes norime būti žmonės, kurie remia tokio tipo naratyvus, ir pan. Todėl etiniai ginčai istorijos diskusijose yra absoliučiai esminiai, kai kalbama apie socialines tapatybes 29. Liberalios demokratijos sąlygomis keičiasi mitų poveikio tapatybei 27 Ten pat, p. 39. Abizadeh A. Historical Truth, National Myths and Liberal Democracy: On the Coherence of Liberal Nationalism // The Journal of Political Philosophy: 2004, Volume 12, Number 3, p Abizadeh A. Historical Truth, National Myths and Liberal Democracy: On the Coherence of Liberal Nationalism // The Journal of Political Philosophy: 2004, Volume 12, Number 3, p mechanizmai; dėl lygiateisės alternatyvių interpretacijų konkurencijos mitai kritikuojami ir ne visuomet priimami kaip savaime suprantami, tampa svarbūs ir racionalumo, istorinio teisingumo kriterijai. Tad tai, kad grupės ir individai yra aktyvūs lygiateisiai subjektai tautinio naratyvo kūrėjai ir kritikai padeda formuotis adekvačiau atitinkančiam ne tik visų grupių interesus, bet ir demokratijos bei etikos kriterijus naratyvui. Tad, vertinant populiariųjų LDK istorijos reprezentacijų socialinį naudingumą lietuvių tautos integracijai, reikėtų vertinti ir integraciniu, ir etikos požiūriu ne tiek pačias reprezentacijas (simbolius ir pan.), kiek jų reikšmingumo, aktualumo grupėse kriterijus, jomis išreiškiamas vertybes. Tautinė tapatybė reiškiama tiek kolektyviniu normatyviniu, tiek individualiu lygmeniu; šiuolaikinių tapatybių tyrėjai pabrėžia, kad individas nėra pasyvus normatyvinės tapatybės vartotojas, bet pasirenkantis ir kuriantis subjektas. Todėl grupės ir individai ne tik pasirenka skirtingas kolektyvines praeities interpretacijas, bet ir individualizuotai jas vartoja, kurdami tapatybę. Bet, kad atliktų savo funkcijas, simboliniai normatyvinės tapatybės elementai turi būti populiarūs, pripažįstami daugelio (nors, galbūt, individualizuotai interpretuojami, kritikuojami, naudojami tapatybės praktikose). Kolektyviniu normatyviniu lietuvių tapatybės lygmeniu, kaip minėta, greta tradicinių diegiamos naujos LDK istorijos ir paveldo interpretacijos. Jose šis laikotarpis siejamas su dabartimi tokiomis reikšmėmis: a) europietiškumas, išryškinant vakarietiškus LDK pasiekimus, prisimenant ir įtraukiant į simbolinių lietuvių naratyvo elementų gretą demokratines ir kitas europines vertybes išreiškiančius įvykius, var- 107

108 dus, aspektus; būdingas pavyzdys čia yra pastangos įtraukti į svarbių lietuviams simbolinių įvykių rinkinį Gegužės trečiosios Konstitucijos datą, LDK valdovų giminystės su Vakarų dinastijomis paieškos ir pan.; antras svarbus aspektas susijęs su pilietinės LDK tapatybės tradicijos kaip grindžiančios pilietinę šiuolaikinės lietuvių tapatybės dimensiją išryškinimas; su tuo sietini ir multikultūralizmo, tolerancijos vertybes grindžiantys momentai, išryškinantys LDK tautų ir etninių grupių bendrumą. Dar vieną grupę sudarytų interpretacijos, kurios pasitelkiamos pagrįsti dabarties politiniams tikslams, pavyzdžiui, kurti regioniniams geo politiniams ryšiams su gretimomis valstybėmis ir pan. Empiriškai tiriant individualių tapatybės kūrėjų pasirinkimus ir vertinimus, siekta nustatyti, kiek ir kaip žmonėms aktualios tiek tradicinės, tiek naujosios kolektyviniu tapatybės lygmeniu formuluojamos ir diegiamos interpretacijos. Simbolinių LDK istorijos reprezentacijų reikšmės Lietuvos gyventojų sąmonėje LDK istorijos reprezentacijų vieta tarp kitų tautinio naratyvo reprezentacijų. LDK paveldo aspektų populiarumas Empiriškai tirtos tik kai kurių sustingusių šalia laiko tėkmės tapusių simboliniais tapatybės matais istorinio LDK naratyvo elementų reikšmės: ieškota įvairių istorijos laikotarpių simbolinio svorio populiariojoje tautinėje vaizduotėje, tirti simbolinę reikšmę turinčių asmenybių įvaizdžiai, tarp jų ir tų LDK asmenybių, kurias vertinant tikėtasi didžiausių lietuvių ir lenkų tautybės žmonių skirtumų; taip pat tirtas įvairių LDK interpretacijų, išreiškiančių skirtingas šio laikotarpio reikšmes dabarčiai, populiarumas. Iš duomenų apie laikotarpių reikšmes žmonių tautinei tapatybei matome, kad LDK istorija nėra tarp svarbiausių laikotarpių, kuriuose lietuviai ieško inspiracijų savo tautinei tapatybei kurti; svarbesnis dabartinis ir kiti artimesni laike laikotarpiai (1 pav.). Anksčiau atliktais tyrimais nustatyta, kad didelį vaidmenį formuojantis lietuvių tautinei tapatybei vaidina kolektyvinė atmintis dabar gyvenančių kartų atmintis, perduodama žmonėms neformaliai komunikuojant; svarbiausias šios atminties įvykis dabarties nepriklausomybės atkūrimas 30. Šio tyrimo rezultatai artimiausių laikotarpių svarba patvirtina šią tendenciją. Bet LDK, ypač ankstyvasis laikotarpis iki didžiojo kunigaikščio Vytauto, taip pat gana svarbus gyventojų tapatybei: kartu paėmus visus LDK laikotarpius, jis svarbesnis negu, pavyzdžiui, XIX a. lietuvių tautinis atgimimas; apskritai LDK ir jos paveldo laikotarpiai sudaro 29 proc. visų reikšmingų tautinei tapatybei laikotarpių. Bet vėlesni su LDK paveldu susiję laikotarpiai, ypač Abiejų Tautų Respublika, populiariojoje vaizduotėje kol kas nereikšmingi. Tad nors kintančiose populiariose LDK interpretacijose yra išlikę ir daliai žmonių tebėra aktualūs tradiciniai mitai, visuomenės sąmonėje sudarantys gana kompaktiškas struktūras, užtektinai aktualūs žmonėms yra ir šiuolaikinių modernių visuomenių vertybes išreiškiantys aspektai. 30 Tyrimas įgyvendinant minėtą VMSF finansuotą projektą Lietuvių tautinės tapatybės raiškos būdai: socialinė atmintis, kultūrinis tęstinumas ir kaita globalizacijos sąlygomis, metai. 108

109 Dabartinis laikotarpis (nuo 1990 m.) 68,5 Lietuvos Respublika ( m.) Sovietinis laikotarpis XIX a. pab. XX a. pradžios lietuvių tautinis atgimimas Kunigaikščių Lietuva iki Vytauto ,6 Vytauto valdymas (iki 1569 m.) Pagoniški laikai iki valstybės įkūrimo XIX a. sukilimai prieš Rusiją 9 Abiejų Tautų Respublika pav. Gyventojų tautinei tapatybei svarbių laikotarpių populiarumas (proc., visi gyventojai, N = 982) * * Kadangi respondentai galėjo rinktis iki trijų atsakymų, suma viršija 100 proc. Atsakymai į klausimą: Kokie Lietuvos istorijos laikotarpiai svarbiausi Jums kaip lietuviui (Lietuvos piliečiui)? Ankstyvasis LDK laikotarpis gyventojų tapatybei turi didesnę simbolinę vertę, negu tarpukario mituose išryškintas didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymas. Viena vertus, tam galėjo turėti įtakos kunigaikščių Lietuvos mitai, formuluojant klausimą susieti su ankstesniuoju LDK laikotarpiu, kita vertus, ir kiti rodikliai rodo, kad kilmės arba pradžios mito (valstybės susikūrimo) simboliai tampa vis reikšmingesni. A. D. Smithas yra atkreipęs dėmesį į kilmės mitų svarbą tautinės tapatybės konstravimui: pasak jo, kilmės mitas su savo teikiančia saugumą bendrų šaknų, giminystės metafora padeda lokalizuoti tapatybę teritorijoje ir atkuria visų tautos narių simbolinės giminystės, bendrumo ryšį 31, tai ypač aktualu vykstant globalios kultūrų deteritorizacijos, transnacionalinės migracijos ir panašiems procesams. 31 Smith A. D. National Identity and Myths of Ethnic Descent // Myths and Memories of the Nation. Oxford: Oxford University Press, 1999, p Ieškant žmonėms svarbių laikotarpių reikšmingumo kriterijų, atlikta tų pačių rodiklių faktorinė analizė. Gauti keturi faktoriai rodo, kad laikotarpių svarba žmonių sąmonėje atspindi skirtingus vertybinius kriterijus, pagal kuriuos laikotarpiai siejami tarpusavyje ir atskiriami nuo kitų: abu LDK laikotarpiai ir sukilimų prieš Rusiją laikotarpis ir patenka į pirmąjį faktorių, kurį sąlyginai apibūdinome tradicinio nacionalizmo kategorija (jį apibūdina pirmojo tautinio atgimimo sukurti mitai); antrajame faktoriuje siejami tarpukario Lietuvos ir pirmojo tautinio atgimimo laikotarpiai; šiek tiek, bet kur kas mažiau jame svarbus dabartinis laikotarpis (jis svarbus daugumai, todėl nuomonių nediferencijuoja); trečiajame faktoriuje svarbus tik sovietinis laikotarpis tai rodo, kad jo reikšmingumo kriterijai nesusiję su kitų laikotarpių pasirinkimu. Ketvirtajame svarbiausias priešistorės, pagonybės laikotarpis, šiek tiek susijęs tik su ankstyvuoju LDK laikotarpiu, kuris šiame faktoriuje mažiau svar- 109

110 1 lentelė. Kiek, Jūsų nuomone, svarbūs, aktualūs dabartyje šie LDK ir jos palikimą atspindintys įvykiai, faktai, reiškiniai? (proc., visi gyventojai, N = 914) LDK istorijos paveldas N proc. Lietuvos krikštas, katalikybė Pergalės kovose su kryžiuočiais (Žalgirio mūšis ir kt.) Taikus draugiškas įvairių tautybių ir religijų žmonių sugyvenimas LDK (LDK tolerancijos tradicija) LDK kaip didelė ir stipri valstybė ( nuo jūros iki jūros ) Lietuvos kunigaikščiai, karaliai ir kitos LDK asmenybės kaip pavyzdys dabarčiai Vakarietiški LDK laikotarpio Lietuvos kultūros pasiekimai (Vilniaus universiteto įkūrimas ir veikla, europinė architektūra ir kt.) Pilietinis lietuviškumas tai, kad visi LDK piliečiai, taip pat ir nekalbėję lietuviškai, buvo laikomi lietuviais Lietuvos kunigaikščių ir bajorijos pastangos išlaikyti Lietuvos valstybingumą iki Liublino unijos (1569 m.) Bendra lietuvių ir lenkų kova prieš Rusijos imperiją dėl valstybingumo atkūrimo ( už jūsų ir mūsų laisvę ) m. gegužės 3 d. konstitucija pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ,4 Pagoniškasis valstybės laikotarpis iki krikšto ir jo paveldas (piliakalniai, alkakalniai ir kt.) ,0 LDK ir Abiejų Tautų Respublikos europietiškumas, buvimas Vakarų civilizacijos dalimi ,9 Lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių istorijos bendrumas, istorinė giminystė Pergalės prieš Maskvą, švedus, Krymo totorius XVI XVII a. 78 8,5 LDK žydų (litvakų), totorių, karaimų, rusų sentikių istorija ir kultūra bei jos paveldas 50 5,5 Kita 2,2 Kadangi respondentai galėjo rinktis iki penkių atsakymų, suma viršija 100 proc. bus negu pirmajame. Tad LDK laikotarpis populiariojoje tautinėje vaizduotėje išlieka tradicinių lietuvių nacionalizmo mitų kontekstuose. Kaip minėta, šiuolaikinė tautinė tapatybė kuriama individualizuotai ir tie patys laikotarpiai įvairiems žmonėms bei jų grupėms turi skirtingas prasmes. Aktualias LDK paveldo reikšmes žmonėms atskleidžia atsakymai į klausimą, kokie LDK istorijos, paveldo aspektai svarbiausi dabartyje. Formuluojant atsakymų alternatyvas, stengtasi atspindėti tiek stereotipines simbolines reikšmes, tiek naujesnes interpretacijas. Duomenys rodo, kad visuomenės sąmonėje šį laikotarpį su dabartimi sieja tiek tradiciniai mitai, tiek aktualios dabarties vertybės. Populiariojoje vaizduotėje LDK visų pirma simbolizuoja krikščionybės įvedimas ir pergalės prieš kryžiuočius, ypač Žalgirio mūšis. Kiek netikėta tokia didelė krikščionybės įvedimo svarba, palyginti su tautinei tapatybei svarbiu valstybingumo aspektu. Tai galima aiškinti, viena vertus, 110

111 2 lentelė. Faktorinė gyventojams aktualių LDK istorijos aspektų analizė LDK istorijos paveldas Faktoriai F1 F2 F3 F4 F5 F6 Lietuvos krikštas, katalikybė 0,426 Pergalės kovose su kryžiuočiais, Žalgirio mūšis 0, 438 0,344 LDK tolerancijos tradicija 0,314 LDK kaip valstybė nuo jūros iki jūros 0,331 LDK asmenybės kaip pavyzdys dabarčiai 0,344 0,300 Vakarietiški LDK laikotarpio Lietuvos kultūros pasiekimai 0,369 0, 554 Pilietinis lietuviškumas Pastangos išlaikyti Lietuvos valstybingumą iki Liublino unijos 0,432 0, 360 Bendra kova prieš Rusijos imperiją ( už jūsų ir mūsų laisvę ) 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija 0, 499 Pagoniškasis paveldas 0,305 0, 664 LDK ir Abiejų Tautų Respublikos europietiškumas 0,496 Lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių istorijos bendrumas 0,446 Pergalės prieš Maskvą, švedus, Krymo totorius XVI XVII a. 0, 532 LDK žydų totorių, karaimų, rusų sentikių istorija ir kultūra 0, 316 tuo, kad LDK istorija svarbi ne tik tautinei, bet ir religinei gyventojų tapatybei (tautinė tapatybė lietuvių su katalikybe siejama mažai 32 ); kita vertus, konkrečių istorijos interpretacijų naudojimas kuriant tapatybę reikalauja istorijos žinių, kurių ne visi turi; tad krikščionybės įvedimas, tikėtina, kai kuriems žmonėms yra ne tiek tautinės tapatybės simbolis, kiek vienas žinomiausių LDK istorijos įvykių, svarbus ir nemažos dalies žmonių religinei tapatybei. Be to, krikščionybės įvedimas gali būti siejamas ir su europietiškumo vertybėmis. 32 Kuznecovienė J. Šiuolaikinės lietuvių tautinės tapatybės kontūrai // Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2006, Nr. 6, p Tarp pagrindžiančių pilietinę lietuviškumo dimensiją bei aktualių šiuolaikinei daugiakultūriškumo situacijai aspektų žmonėms labai svarbi tolerancijos tradicija; daugiau negu ketvirtadaliui svarbi ir pilietinio lietuviškumo tradicija. Bet mažai svarbūs daugiakultūriškumo aspektai, susiję su domėjimusi kitais LDK etninių mažumų kultūra, LDK tautų istorijos bendrumas. Tad etninės tolerancijos, daugiakultūriškumo vertybės žmonėms svarbios nepriklausomai nuo istorinio bendrumo su kitomis etninėmis grupėmis. Gana svarbūs ir su europietiškumo, vakarietiškumo vertybėmis susiję LDK paveldo, ypač kultūrinio, aspektai. 111

112 Tradiciniai mitai ir aspektai nuo jūros iki jūros, LDK valstybingumo aktualūs trečdaliui ir mažiau žmonių. Palyginti nemažai daliai (13 15 proc.) svarbūs bendros Lietuvos ir Lenkijos istorijos aspektai 1793 m. gegužės 3 d. konstitucija (drauge ir europietiškumo simbolis) ir pan. Šių rodiklių faktorių analizė rodo gana didelę LDK istorijos reikšmingumo dabartyje kriterijų įvairovę, bet analizėje išskirtos nuomonių struktūros gana logiškos ir leidžia įvardyti jas siejančius kriterijus (2 lentelė). Pats stipriausias (apima didžiausią požymių dispersijos dalį) tradicinių mitų faktorius F1; tiek LDK nuo jūros iki jūros, tiek LDK herojai, tiek herojiškos kovos atspindi tradicinius herojinius lietuvių tautinio naratyvo mitus; o štai faktorius F2 išreiškia Lietuvos valstybingumo vertybes, kurias dėl sąryšio su šiame faktoriuje ypač svarbia 1793 m. gegužės 3-iosios konstitucija bei vakarietiškų kultūros pasiekimų svarba galima įvardyti kaip modernaus valstybingumo; trečiasis faktorius F3 artimiausias LDK paveldo vertinimui iš europietiškumo, vakarietiškumo vertybių pozicijų (čia vyrauja pergalės prieš Rytus ir LDK bei ATR europietiškumas, mažiau svarbios pergalės prieš kryžiuočius); ketvirtojoje struktūroje F4 vyrauja kultūros laimėjimų svarba, šiek tiek susijusi su pagoniškuoju paveldu. Penktąjį faktorių F5 lemia daugiakultūriškumo vertybės čia svarbus ne tik LDK tautų istorijos bendrumas, bet ir etninių mažumų paveldas bei tolerancijos tradicija; šeštajame faktoriuje F6 vyrauja pagonybės vertybės, palyginti mažai susijusios su kitais LDK paveldo aspektais. LDK istorijos aspektų reikšmingumo kriterijai rodo, kad žmonės ne tik vis geriau išmano Lietuvos istoriją, bet ir, nepaisant gana didelės tradicinių mitų svarbos, visuomenės sąmonėje plinta naujos interpretacijos, atitinkančios šiuolaikines demokratinių visuomenių vertybes ir griaunančios jau neaktualius XX a. pradžios etninio lietuviškumo sampratos aspektus. Nors LDK laikotarpyje Lietuvos gyventojai randa ne didžiausią dalį savo tautinei tapatybei svarbių simbolinių išteklių, jis gana svarbus paremiant aktualias šiuolaikinei situacijai tapatybės dimensijas, susijusias su pilietiškumo, tolerancijos, europietiškumo, demokratijos vertybėmis. Pastarosios vertybės sudaro didžiąją dalį LDK tautinio naratyvo reikšmingumo kriterijų, nors tradiciniai mitai ir valstybingumo vertybės sudaro aiškiausias, visuomenės sąmonėje įsitvirtinusias struktūras. Šių interpretacijų skirtumai socialinėse demografinėse grupėse nedideli; tautinių grupių lyginimą tarpusavyje sunkina tai, kad reprezentatyvioje suaugusių gyventojų atrankoje nelietuvių tautybės žmonės, proporcingai jų daliai tarp gyventojų, sudaro mažas grupes, o tai didina statistinę paklaidą. Laikotarpių reikšmingumo skirtumai susiję su tautinėmis etninėmis tapatybėmis: LDK laikotarpiais lietuviams kiek svarbesnis negu lenkams pagoniškasis ir Vytauto valdymo laikotarpis, lenkams valstybės sukūrimo ir krikšto. Tarp aktualių LDK paveldo aspektų Lietuvos rusams ir ypač lenkams svarbesnis negu lietuviams LDK tautų istorijos bendrumas, rusams svarbesnė negu kitiems tolerancijos ir pilietinio lietuviškumo tradicija; Lietuvos lenkams ir lietuviams svarbesni negu rusams Lietuvos krikštas, Žalgirio mūšis; taip pat lietuviams svarbesni negu kitoms tautybėms šie aspektai: LDK nuo 112

113 jūros iki jūros, vakarietiški kultūros pasiekimai, kunigaikščių asmenybės. Amžiaus skirtumai vertinant laikotarpius svarbūs tik tada, kai veikia ir kolektyvinės atminties veiksnys, emociškai susiejantis žmones su artimesniais laike laikotarpiais. Todėl amžiaus grupėse labiausiai skiriasi XIX a. pabaigos ir XX a. įvykių reikšmingumas: vyriausiesiems (60 metų ir vyresniems) svarbesnis negu jaunimui XIX a. pabaigos lietuvių tautinis atgimimas ir ypač tarpukario Lietuvos Respublika, metų žmonėms kiek svarbesnis sovietinis laikotarpis; o štai LDK ir jos paveldo laikotarpiai vienodai svarbūs visoms amžiaus grupėms. Amžiaus įtaka konkrečių LDK paveldo aspektų aktualumui nedidelė: Lietuvos krikštas aktualiausias vyriausiems (tai patvirtina, kad šio įvykio svarba siejama su religine tapatybe šioje amžiaus grupėje daugiau religingų žmonių); jaunesniems (iki 29 metų ir iš dalies metų) žmonėms svarbesnė negu kitiems Gegužės 3-iosios konstitucija tai rodo lietuvių nacionalizmo kaitą atviresnio pilietinio nacionalizmo, demokratinių vertybių link per švietimą, jaunąją kartą. Kovos prieš kryžiuočius, XIX a. kovos prieš Rusiją dėl valstybingumo kiek aktualesnės negu kitiems vyriausiems ir jauniausiems (bet aktualumo pagrindas gali būti skirtingas). Tradicinių LDK mitų ( nuo jūros iki jūros ir kt.) populiarumas įvairiose amžiaus grupėse maždaug vienodas: tai leidžia manyti, kad ir tradicinės tautinio naratyvo interpretacijos nėra perduodamos inertiškai, o, kaip ir kiti simboliai, gali įgyti naują, aktualinantį šias interpretacijas jaunesnėms kartoms turinį. Tad LDK paveldo aktualumas dabartyje daugiausia susijęs su Lietuvos tautinių grupių tapatybe; kai kurių aspektų svarbą, nors nelabai, diferencijuoja ir amžius. Istorinių LDK asmenybių įvaizdžių reikšmės populiariojoje tautinėje vaizduotėje Istorinių asmenybių įvaizdžiai tautos istorijos mituose dažniausiai simbolizuoja tautai svarbias moralines vertybes, idealus, įkūnija tautinį charakterį : jų apibūdinimai apibrėžia, kokie turėtume būti mes 33. Nemaža dalis tų įvaizdžių formuojama ir plinta banaliojo nacionalizmo formomis, per kasdienybės socialines praktikas, sudaiktinant šiuos simbolius atvaizdais ant banknotų, pašto ženklų, įamžinant gatvių pavadinimuose, paminkluose ir pan. S. Reicheris ir N. Hopkinsas atkreipia dėmesį į herojų įvaizdžių svarbą formuojant tautinę tapatybę ir tikslų įteisinimo kovose : Esame skatinami manyti, kad juos gerai pažįstame ir kad, pažindami juos, pažįstame save. Šie herojai tampa simboliais, jų bruožai tampa tautiniais bruožais <...>. Kadangi jų bruožai laikomi nekvestionuojamais ir pripažįstama, kad jie apibūdina tautinę tapatybę, jie yra pagrindinės priemonės, kuriomis grumiamasi dėl skirtingų tautos versijų ar skirtingų tautos ateities projektų. 34 Nors, kaip ir visų simbolių, naujas tautos herojų reikšmes riboja iš praeities atėjusios reikšmės, jų interpretacijos ne tik keičiamos, bet galimos ir alternatyvios ar net konfliktiškos interpretacijos. 33 Reicher S., Hopkins N. Self and Nation: Categorization, Contestation and Mobilization. London: Sage, 2001, p Ten pat, p

114 1. Vytautas 2. Mindaugas 3. A. Smetona 4. J. Basanavičius 5. V. Landsbergis 6. A. Brazauskas 7. V. Adamkus 8. Gediminas 9. Kęstutis 10. V. Kudirka 11. B. Radvilaitė 12. Maironis 13. A. Mickevičius 14. Jogaila 15. K. Grinius 16. A. Stulginskis 17. Algirdas 18. Čiurlionis 19. Mažvydas 20. A. Baranauskas 10,3 9 7,8 6,9 6,5 5,7 5,5 4,1 2,4 2,3 2,2 1,5 1,5 1,2 1,2 0,9 0,9 16,1 29,1 33, pav. Populiariausios istorinės asmenybės (proc., N = 1003) LDK ir jos paveldą simbolizuojančios asmenybės apklausoje tirtos dviem rodikliais: atviru klausimu prašant išvardyti žmonėms svarbiausias Lietuvos istorines asmenybes (ne tik LDK) bei jų pasirinkimo motyvus, ir, siekiant nustatyti galimus alternatyvius vertinimus, prašant teigiamai ar neigiamai įvertinti LDK asmenybes iš pateikto sąrašo. 2 pav. išvardyta dvidešimt pačių populiariausių asmenybių, kurių beveik pusė (devynios) yra LDK ir jos paveldą simbolizuojančios asmenybės 35. Žmonių išvardytų asmenybių sąrašo įvairovė ir apimtis rodo ir individualesnius pasirinkimo kriterijus, ir kur kas geresnį negu, pavyzdžiui, 1991 m., Lietuvos istorijos išmanymą: iš viso išvardyta 115 asmenybių (1991 m. 74) 36. LDK asmenybės sudaro labai svarbią populiariojo Lietuvos istorinių asmenybių panteono dalį. Pagrindinius poslinkius LDK herojų sąraše nuo 1991 m. apibūdina bendrų su Lenkija (Lietuvos lenkais) asmenybių svarbos didėjimas ir tradicinių didybės, aukso amžiaus mitų svarbos mažėjimas, didėjant įkūrimo mito svarbai. Padidėjo B. Radvilaitės, A. Mickevičiaus populiarumas. Nors, kaip ir 1991 m., pirmoje vietoje tebelieka Vytauto įvaizdis, galima teigti, kad jis konkuruoja su pradžios, įkūrimo mito simbolio Mindaugo įvaizdžiu: pastarojo populiarumas, palyginti su 1991 m., padidėjo daugiau kaip tris kartus nuo 9 iki 29,1 proc., o Vytauto sumažėjo nuo 40 iki 33,8 proc.; tai rodo mažėjant herojiško aukso amžiaus mito 35 Vėlesnio laikotarpio asmenybę A. Mickevičių siejame su LDK paveldu kaip istorinėje sąmonėje simbolizuojantį pilietinę LDK tapatybę ; sąlyginai sietinas ir Mažvydas to laikotarpio lietuvių kultūros europietiškumo simbolis m. tyrimas buvo atliktas pagal tą pačią metodiką, atranka analogiška, todėl rezultatus galima lyginti. Žr. Šutinienė I. Tautos istorijos mitai Lietuvos gyventojų sąmonėje // Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika.vilnius: Švietimo studijų centras, 1998, p

115 svarbą ir didėjant grindžiančio tautos tęstinumo vaizdinį pradžios mito reikšmę. Vadinasi, lietuvių nacionalizmui šiuo metu ne tiek aktualu mobilizaciniai tikslai, kaip nepriklausomybės pradžioje, kai buvo svarbesni aukso amžiaus ar herojiškos didybės mitai 37, o tautinės tapatybės perinterpretavimo kintančiuose kontekstuose problemos. Pagrindinį valstybės įkūrimo mito herojų Mindaugą maždaug vienodai vertina visų Lietuvos tautinių grupių žmonės, tai rodytų šio mito svarbą pilietinei visų tautinių grupių tapatybei. Herojų reikšmingumo žmonėms kriterijus atskleidžia jų pasirinkimo motyvai. Tarp šių kriterijų vyrauja tautinės valstybės vertybės, išreikštos tiek politiniu aspektu kaip nuopelnai valstybingumui, nepriklausomybei, tiek labiau suasmenintai kaip patriotizmas. Nemažai daliai žmonių šios asmenybės įkūnija sektinas visuomenės vertybes, idealus: tai rodo ir mitologizuotų vertinimų apraiškos (6,7 proc. visų motyvų), ir asmenines emocijas išreiškiantys kriterijai (6,3 proc.), ir jiems priskiriamos asmeninės savybės, įkūnijančios svarbiausias altruistines moralines vertybes (sąžiningumas, garbė, išmintis ir pan. 7,9 proc.). Svarbiausi antros pagal populiarumą LDK asmenybės Mindaugo pasirinkimo motyvai valstybingumo pradžia (įkūrė valstybę 38 proc.) ir valdovo pozicija (būdingas įvardijimas pirmas ir vienintelis karalius), kai kurie žmonės (1,7 proc. atsakymų) jį vertina už nuopelnus krikščionybei. Vytautas taip pat simbolizuoja nuopelnus valstybingumui (11 proc.) ar kitus 37 Šutinienė I. Tautos istorijos mitai Lietuvos gyventojų sąmonėje // Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika. Vilnius: Švietimo studijų centras, 1998, p nuopelnus šaliai (laimėti mūšiai ir pan.), taip pat 10 proc. jį minėjo kaip iškilią istorinę asmenybę. Kaip tik Vytauto įvaizdžio interpretacijose daugiausia mitologizuotų vertinimų (5,4 proc. didelės, šlovingos valstybės kūrėjas ir pan.), kai kuriems šis herojus yra pavyzdys, imponuojantis herojiškomis savybėmis (4 proc.). Vytauto įvaizdžio, nors iš dalies demitologizuoto, išlikimas sąrašo pradžioje sietinas su paties įvaizdžio kaip atminties vietos stabilumu, o Mindaugo pozicijų stiprėjimą turbūt lemia didėjanti jo simbolizuojamų mitų svarba lietuvių tapatybei. B. Radvilaitė apibūdinama kaip ryški, iškili asmenybė, taip pat siejama su patriotizmu, nuopelnais Lietuvai. A. Mickevičius vertinamas kaip garsus poetas ir Lietuvos patriotas (pavyzdžiui: vertinu už meilę ir pagarbą lietuvių tautai), tad šios asmenybės įvaizdyje pripažįstamas lenkiškai kalbėjusių LDK piliečių lietuviškumas (jį pasirinko ir nemaža lietuvių tautybės žmonių). Vertinat LDK asmenybes teigiamų / neigiamų vertinimų skale, dauguma asmenybių, kaip ir galima tikėtis herojų atveju, vertinamos teigiamai (3 lentelė). Didelis neutralių vertinimų skaičius vertinant T. Kosciušką (55 proc.) ir J. Jasinskį (68 proc.) rodo, kad, nors jų vardai yra tarp kasdienybės sąveikose naudojamų istorijos ženklų (gatvių pavadinimai Vilniuje ir pan.), nemaža Lietuvos gyventojų šių asmenybių nežino. Teigiamų vertinimų pasiskirstymas iš esmės atspindi jau aptartas asmenybių populiarumo tendencijas, todėl čia paminėsime tik šių simbolinių asmenybių vertinimo tautinėse grupėse skirtumus. Labiausiai skiriasi tik trijų asmenybių J. Pilsudskio, L. Želigovskio ir Jogailos vertinimai. 115

116 3 lentelė. Kaip jūs vertinate šias istorines asmenybes? (proc., visi gyventojai) Asmenybės / vertinimai Teigiamai Veikiau teigiamai, negu neigiamai Nei teigiamai, nei neigiamai Veikiau neigiamai, negu teigiamai Neigiamai d. k. Kęstutis ,3 Adomas Mickevičius ,3 0,4 Juzefas Pilsudskis d. k. Vytautas ,4 0,5 Tadas Kosciuška ,7 1,3 d. k. ir karalius Jogaila Jokūbas Jasinskis Lietuvos valdovas ,1 0,1 Mindaugas d. k. ir karalius ,3 Žygimantas Augustas Liucijanas Želigovskis Barbora Radvilaitė ,4 0,3 Mykolas Riomeris ,3 0,3 Vertinant kitas asmenybes, visose tautinėse grupėse vyrauja teigiami vertinimai ir lietuvių bei lenkų nuomonės skiriasi ne vertinimo ženklu, o teigiamų vertinimų laipsniu: lietuviai kiek geriau vertina Kęstutį, Vytautą, lenkai A. Mickevičių, T. Kosciušką, M. Riomerį, J. Jasinskį, o tokios asmenybės kaip Mindaugas, B. Radvilaitė, Žygimantas Augustas vertinamos maždaug vienodai, tad šie simboliai atlieka integruojantį pilietinę teritorinę lietuvių tautą vaidmenį. Daugiau negu pusė gyventojų neutraliai vertina ir J. Pilsudskį, ir L. Želigovskį (3, 4 pav.). Tai leidžia manyti, kad tarpukariu susiformavę vertybiškai priešingi lietuvių ir lenkų vertinimai daugumai gyventojų neaktualūs. Daugiausia neigiamai vertinančių šias asmenybes tarp 60 m. ir vyresnių respondentų (maždaug trečdalis), tarp jaunesnių daugiau neutralių vertinimų, neigiamai vertina tik keliolika procentų. Labiausiai skiriasi lietuvių ir lenkų šių asmenybių vertinimai: tarp lenkų faktiškai nėra neigiamai vertinančių J. Pilsudskį (3 pav.). L. Želigovskį tiek lenkų, tiek lietuvių tautybės žmonės vertina labiau neigiamai negu J. Pilsudskį. Didesnis negu vertinant J. Pilsudskį neutralių vertinimų skaičius abiejose grupėse dar kartą patvirtina, kad tarpukario konflikto reliktai mažai aktualūs ir išlikę daugiausia vyresniųjų kartų sąmonėje. Kaip tik vertinant šias dvi asmenybes yra didžiausi skirtumai tarp Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų: Vilniuje neigiamai ir veikiau neigiamai vertinančių J. Pilsudskį yra 51 proc., J. Želigovskį 57 proc., kituose didžiuosiuose miestuose atitinkamai 28 ir 29 proc.; kituose miestuose vyraujantys neutralūs vertinimai (62 63 proc., Vilniuje proc.) rodo, kad skirtingi, vertybiškai priešingi lietuvių ir lenkų šių asmenybių vertinimai yra iš dalies lokalaus pobūdžio ne tik Lietuvos lenkų, kurių dauguma gyvena Vilniaus apskrityje, bet 116

117 Teigiamai ir ir veikiau teigiamai Nei teigiamai, nei nei neigiamai 27 3 Neigiamai ir ir veikiau neigiamai neigiamai Lietuviai Lenkai 3 pav. J. Pilsudskio vertinimai lietuvių ir lenkų grupėse (proc.) Teigiamai ir veikiau teigiamai Nei teigiamai, nei neigiamai Neigiamai ir veikiau neigiamai Lietuviai Lenkai 4 pav. L. Želigovskio vertinimai lietuvių ir lenkų grupėse (proc.) ir lietuvių. Vertinant Jogailos asmenybę, skirtumai tarp lietuvių ir lenkų gerokai mažesni: daugiau negu pusė 54 proc. lietuvių ir 65 proc. lenkų šią asmenybę vertina teigiamai ar veikiau teigiamai, tik 9 proc. lietuvių vertina neigiamai. Rusų tautybės žmonių LDK asmenybių vertinimams (ši grupė nedidelė, todėl galima didesnė paklaida) būdinga tai, kad čia daugiau neutralių vertinimų (vertinant kai kurias asmenybes proc.), rodančių, jog LDK istorija ir paveldas čia mažiau žinomas ir mažiau aktualus; gana teigiamai Lietuvos rusai vertina Vytautą bei Kęstutį ir ypač Mindaugą. Kai kuriuos LDK paveldo naudojimo individualiose tautinės tapatybės konstrukcijose bruožus atskleidžia kokybinio tyrimo duomenys. Jau minėta, kad šiuolaikinės tautinės tapatybės konstravimui būdinga individualizacija ir subjektyvumas. Todėl individai ne tik pasirenka institucijų ir elitų siūlomas ir diegiamas interpretacijas, bet ir stengiasi dalyvauti kuriant viešuosius tautos praeities ženklus. Individualų LDK istorijos momentų pasirinkimą bei perinterpretavimą, suteikiant savitas simbolines prasmes, iliustruoja šis pavyzdys: informantė ne tik atsirenka iš LDK laikotarpio svarbius savo tapatybei momentus, bet ir 117

118 stengiasi keisti viešajame diskurse vyraujančią etninę lietuviškumo sampratą: Man patinka tas suvokimas, kad nė vienas iš kunigaikščių lietuviškai nemokėjo. Jie labai modernūs daugeliu atžvilgiu. Buvo galios jausmas vienas iš jų veiklos motyvų, bet tikiu, kad jie daug ką darė dėl tos valstybės. Patinka, kad tai yra archajiška, bet tai ne pagonybė, stipru, ypatinga. Dabartinei lietuvių tapatybei norėčiau, kad būtų svarbi LDK. <...> Savo darbe tyriau, kas dabar įpaveldinamas. Tai daugiausia vis Nepriklausomos Lietuvos asmenys, LDK kas liečia nėra. <...> Labai daug įsižeidusių, kad Pilsudskis lietuvybę pamynęs ir yra lenkas. Bet <..> jisai pažiūrom buvo artimas Mickevičiui, bet ir atsilikęs kokį penkiasdešimt metų savo pažiūrom. Jei tas laikė, kad aš esu kilmės lietuvis, o tautybės lenkas, tada reiškia ir Pilsudskis, jis tokioj aplinkoj išaugęs, bajoras, atstovavo bajorų sampratai. <...> Jis gali lenkiškai šnekėti, bet jis lietuvis. (26 m. moteris, Vilnius) Kitas pavyzdys atskleidžia LDK laikotarpio pilietinio lietuviškumo tradicijos reikšmę pilietinės teritorinės Lietuvos lenko tapatybės konstravimui; šiai tapatybei labai svarbi abiejų etninių grupių istorinė giminystė : Mano tokia lietuvybė, kaip LDK, Mickevičiaus aš iš Lietuvos, Lietuva mano tėvynė. Aš pasakysiu lenkiškai Lietuva tėvynė (ojczyzna), o Lenkija motina (macierz). Mano tokia lietuvybė. <...>Nesigilinkim į Vilnių. Man Pilsudskis patinka ne dėl to, kad aš Lietuvos priešas, bet kaip valstybės kūrėjas, na, ir gimė Lietuvoj. Dar man yra svarbu istoriniai karaliai, kunigaikščiai, kurie kariavo su kitais ir t. t., ir kad mes buvom vienoj valstybėj, esam broliai. Tu lietuvis, aš lenkas, bet mes esam broliai. Man tai svarbu, kad mes buvom lietuviai, lenkai broliai ir kariavom kartu su priešais. <...> Kai aš mokiausi, per daug sulietuvintą istoriją mokėmės, mažai apie Jogailą ir panašiai. Gal daug buvo nepasakyta faktų. (24 m. vyras, Vilnius) Nemažos dalies žmonių požiūriams būdingas kritiškas tradicinių mitų vertinimas. Cituojamas pasakojimo fragmentas iliustruoja tradicinių LDK istorijos mitų autoriteto irimą: užuot kėlę pasididžiavimą, herojiniai LDK mitai traktuojami ironiškai ir kritiškai, tautos istorija vertinama iš dabarties humanistinių vertybių pozicijos, kritikuojamas lituanocentrinis naratyvo pobūdis: Nepatiko mokykloje Lietuvos istorija ir lietuvių kalba. Per didelis pabrėžimas lietuviškumo, toks kunigaikštis suvienijo dvi žemes, ir įvykis, bet tuo pat metu vyko daug svarbesnis karas Europoje, o apie tai nekalbama. <...> Man labai dažnai Lietuva iki Juodosios jūros atrodo keista, kuo čia didžiuotis, juk dabar ten nesam, vadinasi, pralošėm viską. Tuo labiau karais nėra ko didžiuotis. (28 m. vyras, Elektrėnai) Išvados Nors dauguma gyventojų inspiracijų savo tautinei tapatybei kurti ieško artimesniuose laikotarpiuose, LDK istorija ir jos paveldas tebėra aktualus: pagal tirtus rodiklius, apie trečdalį savo tautinei tapatybei svarbių simbolinių reikšmių gyventojai randa LDK laikotarpio pavelde, o kai kuriuose simbolių rinkiniuose, pavyzdžiui, populiariausių Lietuvos istorinių asmenybių panteone LDK ir jos paveldą simbolizuojančios asmenybės sudaro beveik pusę. Žmonių santykis su šio laikotarpio paveldu tampa vis labiau individualizuotas. Tradiciniai mitai ir valstybingumo vertybės sudaro aiškiausias, įsitvirtinusias 118

119 visuomenės sąmonėje populiariųjų LDK paveldo simbolinių interpretacijų struktūras; šie mitai iš dalies demitologizuojami ir perinterpretuojami modernesnių vertybių pagrindu. Didėja svarbių tautinei tapatybei LDK istorijos mitų reikšmė: mažėjant svarbaus valstybės atkūrimui aukso amžiaus mito reikšmei, didėja valstybės pradžios mito svarba visuomenės istorinėje sąmonėje; šis mitas svarbus ir pilietinei Lietuvos lenkų bei rusų tapatybei. LDK paveldas labai svarbus, paremiant šiuolaikinėje situacijoje aktualias pilietines teritorines tautinės tapatybės dimensijas, susijusias su pilietiškumo, tolerancijos, europietiškumo vertybėmis. Pastarosios vertybės sudaro didelę LDK paveldo reikšmingumo dabartyje kriterijų dalį, taip pat žmonėms svarbūs šias vertybes išreiškiantys LDK istorijos aspektai: LDK europietiškumas, pilietinio teritorinio lietuviškumo, tolerancijos tradicija ir kt. Lietuvos tautinės grupės LDK paveldą interpretuoja skirtingai, bet šis paveldas gana svarbus šių grupių, ypač lietuvių ir lenkų, socialinei integracijai. Lenkams aktualesnis negu lietuviams bendras lietuvių ir lenkų valstybingumas; visoms tautinėms mažumoms svarbi tolerancijos tradicija. Lietuvių tautybės žmonėms aktualesni valstybingumo iki Liublino unijos, europietiškumo, vakarietiškumo aspektai. Tarp aktualių lietuviams simbolinių LDK istorijos reprezentacijų daugėja Lietuvos lenkams svarbių elementų: simbolių rinkiniai hibridizuojasi, daugėja abiem tautinėms grupėms bendrų simbolių. Vertybiškai priešingos kai kurių LDK paveldo elementų interpretacijos lietuvių ir lenkų sąmonėje išlieka, bet jų aktualumas, ypač jaunesnėse kartose, mažėja. Konfliktiškos LDK istorijos simbolinių elementų interpretacijos funkcionuoja labiau kaip vyresniųjų kartų atmintyje išlikę praeities reliktai, jaunesniųjų kartų iš dalies užmirštami, iš dalies interpretuojami iš naujo. Kadangi yra tiek praeities versijų, kiek nacionalinės ateities ambicijų 38, Lietuvos tautinių grupių apsisprendimas gyventi vienoje valstybėje leidžia LDK istorijoje rasti išteklių ne tik paremti pilietinei teritorinei visų grupių tautinės tapatybės dimensijai (tiek puoselėjant tolerancijos vertybes bei pilietinio lietuviškumo tradiciją, tiek bendromis ar hibridiškomis simbolinėmis šio laikotarpio interpretacijomis), bet ir kurti požiūrius, išreiškiamus kokybiniame tyrime užfiksuotomis giminystės, broliškumo metaforomis. 38 Reicher S., Hopkins N. Self and Nation: Categorization, Contestation and Mobilization. London: Sage, 2001, p Significance of the heritage of the Great Duchy of Lithuania in popular interpretations of the national narrative Irena Šutinienė Summary The article presents the data of empirical research (namely representative survey of Lithuanian adult population as well as focused interviews) of popularity and uses of symbolic representations of the period of the Great Duchy of Lithuania. About the third part of inhabitants sets a great store on the heritage of the Great Duchy of Lithuania as significant for their national identity. The myths supporting conti- 119

120 nuity of national identity (the founding, descent myths) grow in popularity while the significance of the myths serving mobilization for collective action (that of golden age and others) is on the decrease. The significance of the interpretations of symbols and myths supporting civic-territorial dimensions of Lithuanian national identity increases as well: it is expressed in importance for contemporary identity of the values of tolerance, civic national identity, multiculturalism that are highlighted in popular interpretations. There are tendencies supporting social integration of ethnic groups, namely Polish and Lithuanian, in popular interpretations of the heritage of the Great Duchy of Lithuania: there are the tendencies of hybridization in popularity and interpretations of some symbolic elements of that heritage among Poles and Lithuanians, the importance of the conflict interpretations of some symbols diminishes, especially in the intepretations of the young generations. Įteikta Parengta skelbti

121 ISSN LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS PIRMOJI LIETUVOS ARCHEOLOGINĖ EKSPEDICIJA AFGANISTANE Prof. dr. Aleksiejus Luchtanas Vedėjas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedra El. paštas: Ramunė Butrimaitė Doktorantė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedra El. paštas: Įvadas Afganistanas dėl savo sudėtingos istorinės, politinės ir geografinės padėties iki šiol yra archeologiškai mažiausiai ištirtas Centrinės Azijos regionas. Šalis patenka į rytinio Irano ir Indo slėnio archeologinių kultūrų įtakos sritį. V III tūkstm. pr. m. e. šalies teritorija įėjo į ankstyvosios žemdirbystės zoną, o I tūkstm. pr. m. e. pradžioje čia išplito zoroastrizmo tikėjimas, kurio šaknys yra kildinamos iš Balcho miesto šiauriniame Afganistane. Su Aleksandro Makedoniečio Afganistano teritorijų užkariavimais m. pr. m. e. siejama helenistinės epochos pradžia. Šalyje I a. pr. m. e. III/ IV a. klestėjo viena iš pasaulinių imperijų Kušanų, o jau VII a. prasidėjo arabų užkariavimai, islamo religijos plitimas. XI XII a. teritoriją valdė Guridų dinastija. XIII a. žymi Čingischano ir jo palikuonių užkariavimus, o XIV XVI a. Timuridų dinastijos valdymo laikus. Būtent dėl turtingos istorijos Afganistane neabejotinai yra išlikę plačios chronologijos kultūros objektų, atspindinčių kiekvieną istorijos žingsnį m. Lietuvai įsijungus į tarptautines saugumo paramos pajėgas (angl. ISAF International Security Assistance Force), pradėta misija, siekiant padėti Afganistano Islamo Respublikos valdžiai plėsti įtaką Goro provincijoje, užtikrinti saugumą ir sudaryti tinkamas provincijai atkurti sąlygas. Nuo 2006 m. kartu su karine misija vykdomi ir civiliniai švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros sričių projektai m. liepą lapkritį Archeologijos projektų centras Antiqua vykdė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos finansuojamą projektą Archeologinė paveldosauginė misija Goro provincijoje, Afganistane 2007 m. Galimybių studija. Projektas orientuotas į archeologinių paminklų paieškos, registravimo ir sklaidos galimybes, užmezgus ryšius su Afganistano paveldosaugos institucijomis. Projektui vykdyti buvo sudaryta jungtinė Archeologijos projektų centro Antiqua ir Vilniaus universiteto ekspedicija iš keturių asmenų projekto vadovė archeologė Daiva Luchtanienė, mokslinis projekto vadovas Vilniaus universiteto profesorius Aleksiejus Luchtanas, projek- 121

122 1 pav. Ekspedicijos dalyviai iš Lietuvos ir Afganistano Pumbakaro gyvenvietėje to koordinatorė Vilniaus universiteto doktorantė archeologė Ramunė Butrimaitė ir archeologas Robertas Žukovskis. Galimybių studijos metu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne detaliai aptinkamų paminklų analizei, bet siekta surasti kuo platesnio chronologinio spektro paminklų, įvertinti jiems padarytą žalą ir ieškoti pasiūlymų, kaip juos apsaugoti. Paruošiamajame etape buvo užmegzti ryšiai su Afganistane veikiančiomis paveldosauginėmis institucijomis, pristatytas Lietuvos archeologų projektas. Į žvalgymo darbus Goro provincijoje buvo įtraukti vietiniai specialistai iš Kabulo ir Chaghcharano (Goro provincijos centro) (1 pav.). Susipažinus su Afganistano paveldosaugos padėtimi ir veikiančiais įstatymais bei gavus vietos valdžios pritarimą numatomai veiklai, pereita prie žvalgymo darbų Goro provincijoje. Rengiantis žvalgymams dar Lietuvoje rinkta informacija apie spėjamus archeologijos paminklus, analizuota literatūra, kai kurie maršrutai buvo numatyti pagal palydovų nuotraukų duomenis (Shinia, Qala Mana). Atvykus į vietą maršrutai buvo tikslinti išanalizavus kartografinę medžiagą, tarnaujančių Lietuvos karių ir vietinių gyventojų pateiktą informaciją. Dirbta su Afganistano žemėlapiais (M 1: ), ieškota tinkamų senovės gyvenvietėms slėnių, ypatingą dėmesį kreipiant į tokius toponimus kaip qala, qhale, tapa, hisar ir t. t. Remiantis vien žemėlapių duomenimis, buvo aptiktas Pumbakaro gyvenviečių kompleksas. Aptiktas archeologinis objektas buvo apžiūrimas, surenkami vietinių gyventojų pasakojimai apie jį, vizualiai nustatoma jo būklė. Visi objektai buvo fotografuojami, filmuojami, paviršiuje surenkami būdingi keramikos pavyzdžiai, siekiant nustatyti preliminarią chronologiją. Visi aptikti radiniai, užbaigus ekspediciją, buvo perduo- 122

123 ti Afganistano istorijos paminklų apsaugos ir restauravimo departamentui prie Kultūros ir informacijos reikalų ministerijos. Tikslinant aptiktų paminklų chronologiją buvo ieškoma analogų anksčiau tyrinėtų Afganistano, Turkmėnistano, Tadžikistano, Uzbekistano ir Pakistano skelbtoje ir neskelbtoje archeologijos paminklų medžiagoje. Kultūros paveldo tyrinėjimų Afganistane istorija Ankstyviausi rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimas Afganistano kultūros paveldas, yra kinų, vėliau arabų ir galiausiai europiečių keliautojų aprašymai. Nemažai svarbios informacijos apie Afganistaną pateikta didžiųjų Mogolų imperijos įkūrėjo Baburo atsiminimuose Baburname, parašytuose XV XVI a. sandūroje 1. XVIII XIX a. Afganistane esantys kultūros paminklai buvo gausiai lankomi europiečių keliautojų. Jie pateikė nemažai vertingų savo kelionės aprašymų. Nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio, Didžiajai Britanijai susirūpinus dėl Rusijos imperijos ekspansijos į Centrinę Aziją, padidėja domėjimasis Afganistano archeologija ir numizmatika m. pasirašius Prancūzijos ir Afganistano konvenciją bei įkūrus ilgalaikę Prancūzijos archeologinę delegaciją Afganistane, visa tyrimų monopolija perėjo į jos rankas. Prancūzų mokslininkai tyrinėjo tokias vietoves: Bamiyaną (J. Hackin) 2, 1 Бабур-наме. Записки Бабура. Пер. Л. Салье. Ташкент, Hackin J. Recherches archeologiques a Bamiyan en 1933 // Memoires de la Delegation Archeologique Française en Afghanistan. 1959, vol. 8, p. 5, Paris. Begramą (J. Hackin, R. Ghirshman) 3, Jamo minaretą (A. Maricq) 4, Mundigaką (J. M. Casal) 5. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Afganistano archeologijos paminklais domėjosi britų mokslininkai. Jų individualūs kasinėjimai truko iki 1972 m., kai buvo įkurtas Afganistano studijų institutas. XX a. penktajame septintajame dešimtmetyje Afganistane archeologines ekspedicijas vykdė Indijos, Italijos, Vokietijos, Japonijos ir Amerikos mokslininkų grupės. Didelės apimties archeologinius tyrinėjimus Afganistane atliko amerikiečiai tyrinėjo priešistorines akmens amžiaus gyvenvietes m. šiauriniame Afganistane nuolat dirbo Sovietų Sąjungos ir Afganistano archeologinė ekspedicija (vad. I. Kruglikova), kurios pagrindinis tikslas buvo sudaryti archeologijos paminklų žemėlapį. Nuo 1969 m. šiauriniame Afganistane pradėti vykdyti Tillia Tepe (aukso kalvos) tyrinėjimai vadovaujant V. I. Sarianidi. Jie 1978 m. tapo archeologine sensacija, ap- 3 Hackin J. Recherches archeologiques a Begram.// Memoires de la Delegation Archeologique Française en Afghanistan. 1954, vol. 11, p. 7, Paris; Ghirshman R. Begram. Recherches archeologiques et historiques sur les Kouchans // Memoires de la Delegation Archeologique Française en Afghanistan. 1946, vol. 12, p. 12, Cairo. 4 Maricq A., Wiet G. Le minaret de Djam. La decouverte de la capitale des sultans ghorides (XII XIII siecles) // Memoires de la Delegation Archeologique Française en Afghanistan. 1959, vol. 16, p. 4, Paris. 5 Casal J. M. Fouilles de Mundigak // Memoires de la Delegation Archeologique Française en Afghanistan. 1961, vol. 17, Paris. 6 Coon C. S., Ralph E. K. Radiocarbon dates for Kara Kamar, Afghanistan // Science. 1955, vol. 122, p. 22, Washington. 123

124 tikus septynių Kušanų imperijos valdovų kapus, datuojamus I m. e. a. 7 XX a. pirmojoje pusėje Afganistano vyriausybė taip pat įsitraukė į archeologinius tyrinėjimus šalyje m. buvo įkurtas nacionalinis Kabulo muziejus. Siekiant praplėsti diplomatinius ryšius su valstybėmis, kurių mokslininkai vykdo archeologinius tyrimus Afganistane, 1950 m. įkurta Afganistano akademija. Istorijos draugija pradėjo skelbti mokslininkų atradimus puštu, dari, anglų ir prancūzų kalbomis m. Afganistano archeologijos institutas pradėjo koordinuoti užsienio ekspedicijų kasinėjimus, siekdamas apsaugoti archeologines vietoves, o vėliau ir savarankiškai vykdyti kasinėjimus. XX a. devintąjį dešimtąjį dešimtmetį daugelio Afganistano institucijų, tarp jų ir kultūros veikla dėl karo buvo stipriai apribota m. smarkių mūšių metu stipriai nukentėjo Kabulo muziejus ir jame esantys fondai bei kartoteka. Nemažai saugomų radinių buvo išgrobstyta, o Talibano režimo valdymo laikais sunaikinta; muziejuje išsaugota tik proc. buvusios kolekcijos, daugelyje archeologijos objektų vykdyti nelegalūs kasinėjimai m. kovą buvo negailestingai susprogdintos didžiosios Bamiyano Budų skulptūros, įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą m. žlugus Talibano režimui, pradėti atkuriamieji paveldosaugos darbai; 7 Сарианиди В. И. Раскопки Тилля тепе в северном Афганистане. Материалы к археологической карте северного Афганистана. 1972, вып. 1, c. 3, Москва; Сарианиди В. И., Ходжаниязов Т. Х. Продолжение работ на Тилля Теппе // Краткие сообщения. Москва, 1980, вып. 162, с steigiamos naujos bei atkuriamos buvusios vietinės paveldosaugos institucijos. Daugelis kultūros paminklų vis dar yra pavojuje dėl nestabilios saugumo ir socialinės padėties šalyje. Archeologinėse vietose itin ryškūs buvusių nelegalių kasinėjimų pėdsakai, kurių padariniai nekontroliuojama prekyba archeologiniais radiniais tiek šalyje, tiek užsienyje. Karo metu išgrobstytas nekilnojamąsias kultūros vertybes yra siekiama susigrąžinti iš privačių kolekcijų ir papildyti ištuštėjusio Kabulo muziejaus fondus. Tiesa, kai kurie archeologiniai radiniai iš Afganistano yra saugomi ir eksponuojami užsienio šalių muziejuose. Dingusiais laikyti Tillia Tepe radiniai Kabulo muziejaus iniciatyva pastaraisiais metais yra pristatomi visuomenei įvairiuose Vakarų Europos muziejuose. Siekiant prisidėti prie Afganistano kultūros paveldo išsaugojimo, jaučiamos didelės šalių donorių pastangos ir rimtas finansavimas, kadangi vietinės institucijos vis dar turi ribotas galimybes atlikti savo pareigas dėl dokumentacijos, įrangos, transporto ir galiausiai kvalifikuotų specialistų trūkumo. Dėl UNESCO bendradarbiavimo su Afganistano vyriausybe, į pavojuje esančių pasaulio paveldo vietovių sąrašą įtrauktas XII a. datuojamas Jam minaretas (2002 m.) bei Bamiyano slėnio kultūrinis kraštovaizdis ir archeologiniai radiniai (2003 m.) m. į preliminarųjį pasaulio paveldo sąrašą įrašyti Herato bei Balkho miestai ir gamtinės kilmės Band- E-Amir ežerai. Afganistano ir UNESCO paveldosauginės politikos prioritetas kultūros paveldo objektų paieška, dokumentavimas ir registro sudarymas. Afganistano nacionaliniame vietovių sąraše yra 124

125 tik prieš kelis dešimtmečius įtrauktų kultūros vertybių, daugiausia vėlyvojo islamiškojo laikotarpio (XV XVII a.) architektūros paminklų, o archeologijos paminklų registro nėra. Pastaraisiais metais vykdyti keli projektai, orientuoti į archeologinių vietovių ir paminklų dokumentavimą, tačiau tolesnė jų veikla daugiausia priklauso nuo saugumo situacijos šalyje. Žvalgyti objektai Goro provincijoje kultūros paminklų apsauga rūpinasi Chaghcharano kultūros departamentas prie Kultūros ir informacijos ministerijos, tačiau iki šiol nekilnojamosios kultūros vertybės šioje provincijoje beveik nebuvo žvalgomos (reikėtų paminėti prancūzų archeologinę ekspediciją, kurios metu aprašyti kai kurie objektai, esantys pakeliui į Jamo minaretą 9 ). Viena iš priežasčių geografinė Goro provincijos padėtis šalyje. 2/3 Lietuvos teritorijos dydžio, sunkiai pasiekiamas kalnuotas regionas, turintis turtingą praeitį, tapo pirmąja mūsų valstybės paveldosaugos projekto Afganistane vieta. Lietuvių archeologinės ekspedicijos metu Goro provincijoje, km spinduliu aplink provincijos centrą Chaghcharaną buvo ieškoma įvairialaikių archeologijos paminklų ir jie žvalgomi. Žvalgymus sunkino keletas veiksnių: nėra Afganistano paminklų registro, nestabilus saugumas, prasti keliai ir buvo musulmonų pasninko mėnuo Ramadanas. Ekspedicijos pradžioje pasitelkus Goro provincijos žemėlapius bei vie- 9 Maricq A., Wiet G. Le minaret de Djam. La decouverte de la capitale des sultans ghorides (XII XIII siecles) // Memoires de la Delegation Archeologique Française en Afghanistan. 1959, vol. 16, p. 20, Paris. tinių gyventojų informaciją, per dvi savaites aptikta 14 iki šiol neregistruotų kultūros vertybių, esančių palei Hari Rudo upę ir jos intakus (2 pav.). Remiantis žvalgymų metu surinktos keramikos analize, aptiktos archeologinės kultūros vertybės datuojamos nuo IV tūkstm. pr. m. e. iki XIX XX a. Jas dar būtų galima suskirstyti į grupes. Tai senovės gyvenvietės, įtvirtinti miestai, pilys, gynybiniai bokštai ir inžineriniai techniniai įrenginiai. Pastaruosius galima priskirti prie industrinės arba naujųjų laikų archeologijos objektų. Ekspedicijos metu žvalgyti ir kalnų urvai. Buvo bandyta nustatyti, ar tie urvai, kuriuose šiuo metu dažniausiai randa prieglobstį avių piemenys, galėjo būti paleolito epochos medžiotojų sezoniniai ar nuolatiniai būstai. Žvalgymų metu Goro provincijoje aptikti keturi senovės gyvenviečių kompleksai (Pumbakar, Ahangaran, Sheke, Puze-i-Leče). Gyvenviečių paieška buvo orientuota į upių slėnius ir rėmėsi žemėlapių toponimais tapa, tepe, teghe 10. Geografiškai gyvenvietės buvo įsikūrusios plačiuose ir derlinguose, didelę teritoriją užimančiuose upių ar upelių slėniuose, puikiai tinkamuose žemdirbystei. Kaip etaloninį pavyzdį galima paminėti Pumbakaro senovės gyvenvietę. Per jos 35 ha teritoriją vingiuoja išdžiūvusios upės vaga, centrinėje dalyje pagrindinė tapa, pakraščiuose 10 Tai dirbtinės kilmės kalva plokščia viršūne, susidariusi perstatant, iš dalies griaunant nedegto molio blokų ar plytų pastatus. Trys statybų laikotarpiai vienaukščių pastatų vietoje palieka apie 2 m storio sluoksnį. Centrinės Azijos ir Artimųjų Rytų regionui būdinga statybos technika suformavo būdingiausius šio regiono archeologijos paminklus, aiškiai išsiskiriančius plokščiame slėnių kraštovaizdyje. Tūkstantmečiais apgyvendintos tapa tai didingi keliasdešimties metrų aukščio, kartais 100 ha ir didesnį plotą užimantys paminklai. 125

126 2 pav. Afganistano Goro provincijoje žvalgyti objektai ( ) mažos tapa, t. y. buvusios pastatų vietos, paviršiuje išsiskiriančios šviesesne grunto spalva. Ahangarano gyvenvietės tapa Nr. 3 lobių ieškotojų iškastoje duobėje buvo matyti pastato siena, mūryta iš nedegtų molio plytų. Įvairiais laikais naudotos skirtingų dydžių ir formos plytos, taip pat statyta iš pachsos ar čimo 11. Pastatų vietas taip pat žymėjo gausiai aptinkama plačios chronologijos keramika, kuri įrodo šiose teritorijose egzistavus ilgalaikes gyvenvietes. Ankstyviausi keramikos radiniai, žvalgymų metu aptikti Pumbakaro ir Ahangarano gyvenvietėse, priskiriami IV III tūkstm. pr. m. e. ankstyvųjų žemdirbių kultūrai. Tai raudonu angobu padengta keramika su įvairiais to laikotarpio menui būdingais juodais pieštiniais ornamentais (stilizuoti gyvūnai, geometriniai motyvai). Analogų Pumba- 11 Pachsa natūralaus plūkto molio sienos; čimas natūraliai išpjauti molio su velėna stačiakampiai blokai. karo ir Ahangarano keramikai pavyko aptikti Mundigako gyvenvietės medžiagoje, Mundigako II (IV tūkstm. pr. m. e. vidurys), Mundigako III (IV III tūkstm. pr. m. e. pradžia), Mundigako IV (III tūkstm. pr. m. e.) sluoksniuose 12. Vėlesnė medžiaga, datuojama ankstyvuoju geležies amžiumi, turi analogų Tillia Tepe ir Aq Kupruko gyvenvietėse 13. Tolesnio gyvenviečių egzistavimo įrodymas I II m. e. tūkstm. datuojami keramikos radiniai, priskiriami ne tik klestinčio Kušanų, bet ir islamiškojo laikotarpio pradžiai. Derlinguose slėniuose 12 The Archaeology of Afghanistan from the earliest time to the Timurid period. London, New York, San Francisco, Fig. 3.16:7; 3.17:11; 3.25:8; Dupree L.,Kolb Ch. C. Ceramics from Aq Kupruk, Darra-i-Kur, and Hazar Gusfand. Prehistoric Research in Afghanistan ( ). Philadelphia, Fig ; Сарианиди В. И. Раскопки Тилля тепе в северном Афганистане. Материалы к археологи- ческой карте северного Афганистана. Москва, 1972, вып. 1, c

127 įsikūrusios gyvenvietės turi kelis tūkstančius metų siekiančius turtingus kultūrinius sluoksnius, o vietovės, jeigu jose iki šiol yra vandens, apgyvendintos ir mūsų dienomis. Žinoma, tiksliau datuoti paminklus įmanoma tik atlikus sistemingus, kad ir nedidelius archeologinius kasinėjimus. Kitą žvalgytų kultūros vertybių grupę sudaro I II m. e. tūkstm. pilys, tvirtovės bei įtvirtinti senovės miestai, pavieniai gynybiniai bokštai (Qala Akbar Bek Zahak, Qala Malek Antar, Qala Mana, Farizkuh, Qala Kassi, Qala Kuhna, Shinia, Badgha). Ieškant jų taip pat remtasi toponimais qasr, qala, hisar, kusk. Daugelis šių vietovardžių, išlikusių iki mūsų dienų, žymi ne tik esančios, bet ir buvusios pilies, tvirtovės ar bokštų vietą. Nemažą dalį žvalgytų pilių ir tvirtovių, gana plačios chronologijos (XII XIX a.), pagal suplanavimą būtų galima traktuoti kaip aptvarines. Jos buvusios netaisyklingos kvadrato ar stačiakampio formos, su gynybiniais bokštais kampuose, statytos iš nedegtų molio plytų, pamatams naudotas akmenų pagrindas. Pilies ar tvirtovės kieme būta kvadratinių pastatų ar net vandens rezervuarų (Qala Akbar Bek Zahak). Pastebėta, kad daugelis pilių ir tvirtovių, ypač XVIII XIX a. statytos buvusių senųjų gyvenviečių ar senesnės pilies vietoje. Qala Kuhna ir Qala Akbar Bek Zahak tvirtovės ribojasi su šalia esančiomis tapa, tikėtina, siekiančiomis apie III tūkstm. pr. Kr. Tokios gynybinės paskirties pilys statytos pirmosiose upių terasose. Viena ankstyviausių žvalgytų gynybinės paskirties pilių (Qala Malek Antar) datuojama VI VII a., remiantis pavieniais keramikos fragmentais (3 pav.). Ši pilis, statyta ant uolos, esančios kalnų tarpeklyje, saugojo šį vienintelį perėjimą, esantį kalnų masyve tekančio upelio slėnyje. Apatinė pilies sienų ir bokštų dalis mūryta iš uolienos, viršutinė iš nedegto molio blokų. Gerai išlikusiuose pilies bokštuose išsiskiria kryžiaus formos šaudymo angos. Analogiškų architektūros bruožų aptinkama ikiislamiškojo laikotarpio Shahr-i-Zohako pilyje, kuri buvo įrengta VI VII a. ir atnaujinta islamo epochoje 14. Analogų šaudymo angoms randama tokiuose objektuose kaip Male Alau bokštas ir Khisaro tvirtovė 15. Nemažai pilių, tvirtovių, taip pat miestų buvo staigiai apleistos XIII a., Čingischano sūnui Ögödei Khanui užkariavus centrinio Afganistano teritoriją ( m.). Ekspedicijos metu buvo aplankytas Farizkuh XI XIII a. Guridų dinastijos miestas (vasaros rezidencija), esantis šalia UNES- CO saugomo Jamo minareto (XII a.), ir įtvirtintas miestas Qala Mana, esantis Dowlat Yaro apylinkėse. Abu šie objektai yra stipriai nukentėję nuo nelegalių kasinėjimų, vykdytų iki 2001 m., ypač smarkiai Talibano režimo valdymo laikais. Tokie staigiai priešų sugriauti miestai pasižymi archeologinių radinių gausa ir yra labai įdomūs ne tik mokslininkams, bet ir nelegalios archeologijos mėgėjams. Nuo 2003 m. yra vykdomas MJAP (angl. Minaret of Jam Archaeological Project) 16, kurio metu buvo žvalgoma Jamo minareto ir Farizkuh miesto aplinka bei tiriamos 14 The Archaeology of Afghanistan from the earliest time to the Timurid period. London, New York, San Francisco, 1978, p Fig The Archaeology of Afghanistan from the earliest time to the Timurid period. London, New York, San Francisco, Fig. 6.24;

128 3 pav. Qala Malek Antaro pilies griuvėsiai (VI XIII a.) ( ) nelegalių kasinėjimų vietos, tad daugiau dėmesio buvo skirta įtvirtinto miesto, Qala Mana, situacijai. Šis miestas, kaip ir Farizkuh, greičiausiai buvo sugriautas staigiai m. Čingischano sūnaus žygio į centrinį Afganistaną metu. Klasikinio ankstyvojo islamiškojo laikotarpio miestas užima apie 17 ha teritoriją, esančią upės pirmoje terasoje ir aukštumose slėnio pakraštyje. Slėnio pakraščio oloje buvusi aukščiausia, labiausiai įtvirtinta citadelė su reprezentacinių pastatų griuvėsiais. Į pietus nuo jos gerai įtvirtinta miesto dalis. Už jos, toliau į pietus, taip pat viršutinėje terasoje, daug didesnė miesto dalis amatininkų kvartalai, kurią saugojo pagrindinė tvirtovė ir įtvirtintas aukštesnis miesto kvartalas bei puslankiu supančios kalvos. Paminklas labai nukentėjo nuo nelegalių kasinėjimų, kurių metu iškasta šimtai įvairiausio dydžio duobių. Daugelyje jų matyti akmens, degtų ir nedegtų molio plytų mūrai. Paviršiuje aptikta daug XII XIII a. datuojamos keramikos, kuri lobių ieškotojų visai nedomino. Daugiausia keramikos rasta pietvakarinėje viršutinio miesto dalyje, kur XII XIII a. buvo puodžių kvartalas. Lobių ieškotojų duobėse buvo matyti puodų degimo krosnių skliautai, į paviršių išmestose žemėse gulėjo šimtai su puodininkyste susijusių keramikos gaminių fragmentų. Be labai profesionalios klestinčio viduramžių miesto keramikos, aptikta nemažai ankstesnių laikotarpių puodų šukių. Seniausioji keramika turi analogų III tūkstm. pr. m. e. Mundigako III sluoksniuose, taip pat aptikta ankstyvojo geležies amžiaus, Kušanų laikotarpio ir vėlesnių ikiislamiškųjų laikų keramikos. 128