GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA ISSN KARO ARCHYVAS XXVII

Size: px
Start display at page:

Download "GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA ISSN KARO ARCHYVAS XXVII"

Transcription

1

2 GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA ISSN KARO ARCHYVAS XXVII Vilnius 2012

3 Karo archyvas tęstinis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto leidinys Mokslinis redaktorius ir sudarytojas ats. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Redaktorių kolegijos nariai: prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija prof. habil. dr. Gžegošas Blaščykas (Grzegosz Blaszczyk), Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas (Lenkijos Respublika) doc. dr. Pranas Janauskas, Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinių mokslų fakultetas prof. dr. Ėrikas Jekabsonas (Ēriks Jēkabsons), Latvijos universitetas doc. dr. Vytautas Lesčius, Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas doc. dr. Valdas Rakutis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija prof. habil. dr. Valdemaras Rezmeris (Waldemar Rezmer), Mikalojaus Koperniko universitetas (Torunė, Lenkijos Respublika) dr. Rimantas Zizas, Lietuvos istorijos institutas Kalbos redaktorė Nijolė Andriušienė Viršelio dizainerė Inga Dambrauskienė Maketavo Jolanta Girnytė Pirmajame viršelyje: Iškilmingai šautuvai įteikiami Ketvirtojo pėstininkų pulko Mokomosios kuopos kareiviams 1931 m. sausio mėn. Nuotrauka iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2012

4 TURINYS Baltų karyba BALTŲ KARYBOS VIDURINIAME GELEŽIES AMŽIUJE (V VIII A.) BRUOŽAI Dr. Manvydas VITKŪNAS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija... 6 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. DIDŽIOSIOS BRITANIJOS KARINIS DIPLOMATINIS ATSTOVAVIMAS LIETUVOJE IKI VALSTYBINGUMO PRIPAŽINIMO DE FACTO (1918 M. GRUODIS 1919 M. RUGSĖJIS) Dr. Edmundas GIMŽAUSKAS, Lietuvos istorijos institutas...48 TREČIASIS PĖSTININKŲ DIDŽIOJO LIETUVOS KUNIGAIKŠČIO VYTAUTO PULKAS PIRMUOJU VEIKLOS LAIKOTARPIU ( M.) Dr. Gintautas SURGAILIS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija...92 LIETUVOS KARIUOMENĖS ARTILERIJOS PABŪKLAI M. Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėdos universitetas Egidijus PAPEČKYS KATASTROFOS NUOJAUTOS: LIETUVOS KARINĖ DIPLOMATIJA ANTROJO PASAULINIO KARO IŠVAKARĖSE Dr. Algimantas KASPARAVIČIUS, Lietuvos istorijos institutas LIETUVA ANT KARO SLENKSČIO: 1939 M. KARIUOMENĖS MOBILIZACIJA Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėdos universitetas...275

5 SOMMAIRE CARACTÉRISTIQUES DES ACTIONS MILTAIRES DES BALTES DANS LE MOYEN SIÈCLE DE FER (V-VIII SIÈCLE) Dr. Manvydas VITKŪNAS, Académie de guerre du Général Jonas Žemaitis de Lituanie FEATURES OF THE WARFARE OF THE BALTIC TRIBES IN THE MIDDLE IRON AGE (THE V-VIII CENTURIES) Dr. Manvydas VITKŪNAS, The General Jonas Zemaitis Military Academy of Lithuania REPRÉSENTATION DIPLOMATIQUE MILITAIRE DE GRANDE BRETAGNE EN LITUANIE JUSQU À LA CONSÉCRATION ÉTATIQUE DE FACTO (décembre 1918 septembre 1919) Dr. Edmundas GIMŽAUSKAS, Institut de l histoire lituanienne MILITARY DIPLOMATIC REPRESENTATION OF GREAT BRITAIN IN LITHUANIA UNTIL DE FACTO RECOGNITION OF THE STATEHOOD (DECEMBER SEPTEMBER 1919) Dr. Edmundas GIMŽAUSKAS, Lithuanian Institute of History LA TROISIÈME BANDE DE L INFANTERIE DU GRAND-DUC DE LITUANIE VYTAUTAS LORS DE LA PREMIÈRE PÉRIODE DE L ACTIVITÉ (ANNÉES ) Dr. Gintautas SURGAILIS, Académie de guerre du Général Jonas Žemaitis de Lituanie THE THIRD REGIMENT OF INFANTRY OF THE LITHUANIAN GRAND DUKE VYTAUTAS-THE-GREAT DURING THE FIRST PERIOD OF ITS ACTIVITY ( ) Dr. Gintautas SURGAILIS, The General Jonas Zemaitis Military Academy of Lithuania CANONS DE L ARTILLERIE DE L ARMÉE LITUANIENNE DANS LES ANNÉES Vytautas JOKUBAUSKAS, Université de Klaipėda Egidijus PAPEČKYS

6 LITHUANIAN ARMY ARTILLERY CANNONS IN Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėda University Egidijus PAPEČKYS PRÉMONITION DE CATASTROPHE : LA DIPLOMATIE MILITAIRE DES LITUANIENS LE JOUR PRÉCÉDENT DE LA DEUXIÈME GUERRE MONDIALE Dr. Algimantas KASPARAVIČIUS, Institut de l histoire lituanienne CATASTROPHE PRESENTIMENTS: LITHUANIAN MILITARY DIPLOMACY ON THE EVE OF THE SECOND WORLD WAR Dr. Algimantas KASPARAVIČIUS, Lithuanian Institute of History LITUANIE SUR LE SEUIL DE GUERRE: MOBILISATION DE L ARMÉE EN 1939 Vytautas JOKUBAUSKAS, Université de Klaipėda LITHUANIA ON THE THRESHOLD OF WAR: 1939 MILITARY MOBILIZATION Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėda University...356

7 Baltų karyba Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai Dr. Manvydas Vitkūnas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Įvadas Tęsiame baltų karybos raidai skirtų mokslinių apžvalginių straipsnių ciklą, nuo 2003 m. spausdinamą tęstiniame leidinyje Karo archyvas 1. Jo tikslas aptarti baltų karybos bruožus remiantis archeologinių tyrimų (pirmiausia dabartinėje Lietuvos teritorijoje) duomenimis. Tarsi istorinė įžanga buvo autoriaus ankstesnė publikacija apie Dniepro baltų karybą 2. Šiame straipsnyje tęsiama pradėta nagrinėti tema ir aptariami baltų genčių (išskyrus Dniepro baltus) karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai. Daug informacijos apie baltų karybą aptariamuoju laikotarpiu suteikia archeologinių tyrimų medžiaga, o štai rašytiniai V VIII a. šaltiniai yra itin fragmentiški, todėl straipsnyje pirmiausia remiamasi archeolo- 1 Michelbertas M., Vitkūnas M. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (I IV a.) bruožai // Karo archyvas. T. XVIII. Vilnius, 2003, p. 8 64; Šatavičius E. Akmens amžiaus karyba Lietuvoje // Karo archyvas. T. XIX. Vilnius, 2004, p. 6 29; Merkevičius A. Karyba Lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // Karo archyvas. T. XX. Vilnius, 2005, p. 8 49; Vitkūnas M. Baltų karybos ankstyvajame geležies amžiuje (V I a. pr. Kr.) bruožai // Karo archyvas. T. XXII. Vilnius, 2007, p. 5 33; Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai // Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai // Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p Tąkart buvo užsibrėžta (žr. min. str., p. 5) paskelbti tris straipsnius apie baltų karybą viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje laikantis teritorinio principo (po vieną publikaciją Dniepro, rytų ir vakarų baltų karybos problematikai). Sumanymą kiek patikslinus, užuot šią temą nagrinėjus regioniniu principu, nutarta centrinio ir vakarinio baltų arealų karybos raidą aptarti chronologiškai geležies amžiaus etapais. Šiame straipsnyje nagrinėjami baltų karybos viduriniame geležies amžiuje ypatumai, vėlyvajam geležies amžiui bus skirtos kitos publikacijos. 6

8 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai ginių tyrimų duomenimis. Jie gana patikimai leidžia rekonstruoti baltų genčių ginkluotę, suteikia daug žinių apie to meto fortifikaciją, tačiau gali būti tik netiesioginiai įrodymai aptariant tokius svarbius karybos elementus kaip strategija ir taktika. Nagrinėjant to paties laikotarpio kaimyninių etninių grupių (slavų, germanų) karybos raidą galima disponuoti nepalyginti gausesniais rašytiniais šaltiniais, kuriuose neretai netgi gana išsamiai aprašoma kovos rikiuotė, konkrečios kautynės, taktiniai sprendimai. Baltų karybos tyrėjams tenka susidurti su dilema apskritai apeiti šią temą dėl šaltinių stokos (kas iki šiol daroma) ar rizikuoti imtis netiesioginių šaltinių (kalbančių ne apie baltus, o apie jų kaimynus) analizės ir gretinti su baltų žemių archeologine medžiaga. Šis būdas ne itin patikimas, tačiau, deja, vienintelis, leidžiantis bandyti atsakyti į klausimą: Kaip kovojo mūsų protėviai? Į kitus du esminius klausimus: Kokiais ginklais kovojo? ir Kokiuose įtvirtinimuose gynėsi? jau gana aiškiai atsakyta įvairių archeologų darbuose. Šiame straipsnyje dėmesį sutelksime į keturis baltų karybos viduriniame geležies amžiuje aspektus: ginkluotę, žirgų naudojimo ypatumus, karinės organizacijos raidą ir kovos taktiką. Liks neaptarti šio amžiaus baltų fortifikacijos, gynybinių įtvirtinimų įrengimo, jų gynybos ir šturmavimo klausimai. Šiai temai bus skirtas atskiras straipsnis viename iš būsimų Karo archyvo tomų. Chronologija Vidurinis geležies amžius geležies amžiaus laikotarpis, dėl kurio chronologijos ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų archeologai diskutuoja jau kone šimtą metų. I tūkstantmečio po Kristaus laikų Europoje vyko globalūs procesai. Jie turėjo įtakos ir baltų genčių raidai. Todėl neatsitiktinai geležies amžiaus laikotarpiams suteikti ne tik su archeologija (senasis, vidurinis, vėlyvasis), bet ir su istorinėmis to meto aktualijomis susiję pavadinimai. Senasis geležies amžius (I IV a.) vadinamas ir romėniškuoju (romėnų įtakos), vėlyvasis (VIII (IX, X) XII a.) vikingų arba baltų genčių konsolidacijos laikotarpiu. Tarp senojo ir vėlyvojo išskiriamas vidurinis geležies amžius. Dažniausiai jis vadinamas dar ir tautų kraustymosi laikotarpiu. Ilgą laiką Lie- 7

9 Baltų karyba tuvos archeologų buvo įprasta vidurinį geležies amžių datuoti V VIII a. Jam sovietmečiu buvo taikomas ir marksistinis klasinės visuomenės formavimosi laikotarpio apibūdinimas 3. A. Tautavičius pabandė išplėsti vidurinio geležies amžiaus ribas iki IX X a. sandūros ir taip toliau nukėlė vėlyvojo geležies amžiaus pradžią 4. Tačiau naujausiuose Lietuvos ir Latvijos archeologų parengtuose darbuose vėl linkstama IX a. priskirti vėlyvajam geležies amžiui 5. Naujausiame periodizacijos modelyje, siūlomame Lietuvos istorijos instituto leidžiamos daugiatomės Lietuvos istorijos autorių, vidurinis geležies amžius vadinamas tautų kraustymosi ir baltų genčių sklaidos laikotarpiu ir datuojamas m., t. y. nuo Romos imperijos žlugimo iki vikingų judėjimo pradžios. Šis chronologinis skirstymas iš esmės sutampa su dar XX a. pradžioje vokiečių archeologų nustatyta periodizacijos sistema, naudota Rytprūsių archeologiniam paveldui datuoti. Atsižvelgiant į regioninius ypatumus šiek tiek pakoreguota vidurinio geležies amžiaus (V VIII a.) periodizacijos sistema taikoma ir Skandinavijos šalyse (Norvegijoje m. vadinami tautų kraustymosi ir Merovingų, Švedijoje m. tautų kraustymosi, m. Vendelio, Danijoje m. germaniškuoju laikotarpiu) 6. E. Jovaiša yra sukritikavęs Lietuvos istorijos autorių pasirinktą priešistorės periodizacijos modelį, pagrįsta ne vidiniais baltų visuomenės raidos, o išoriniais veiksniais, ir siūlo pirmiausia atkreipti dėmesį į vidinius baltiškojo pasaulio procesus ir aptariamojo laikotarpio epochas vadinti baltų kultūrų sklaidos (I a. V a. vid.) ir baltų genčių įsikūrimo (V a. antroji pusė IX a.) laikais 7. Lenkijoje ir Rusijoje vidurinio ir vėlyvojo geležies amžių sąvokos nevartojamos. Laikotarpis nuo Didžiojo tautų kraustymosi laikų iki valsty- 3 Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, p Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V IX a.). Vilnius, Lietuvos istorija. T. 2. Geležies amžius. Vilnius, 2007; Latvijas senākā vēsture. 9 g. t. pr. Kr g. Rīga, Lietuvos istorija. T. 2. Geležies amžius. Vilnius, 2007; skyrių Tautų kraustymosi ir baltų genčių sklaidos laikotarpis (p ), parašė I. Vaškevičiūtė. 7 Jovaiša E. Baltiškosios savimonės aspektai proistorės tyrimuose // Istorija. T. 72. Vilnius, 2008, p

10 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai bių susidarymo vadinamas ankstyvaisiais viduramžiais. Lenkijoje kartais kaip atskira epocha dar išskiriamas Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpis (IV a. antroji pusė VI VII a. riba) 8. Baltarusijoje geležies amžius skirstomas į ankstyvąjį (VII VI a. pr. Kr. IV a.) ir vėlyvąjį (V VIII a.) 9. Šiame straipsnyje vidurinis geležies amžius datuojamas V VIII a. Chronologijos klausimais jame nediskutuojama. Esu tikras, kad savaip teisūs ir savų argumentų rinkiniu yra ginkluoti ir vieno, ir kito vidurinio geležies amžiaus datavimo modelio šalininkai. Šiame tyrimų etape, man atrodo, tinkamas su bendraisiais Europos raidos procesais susijęs periodizacijos modelis, juolab kad kalbama apie išorinių įtakų ganėtinai stipriai veikiamą gyvenimo sritį karybą. Bendrieji laikotarpio bruožai Vidurinis geležies amžius laikotarpis, chronologiškai ribojamas dviejų globalių procesų Didžiojo tautų kraustymosi (IV V a.) ir vikingų ekspansijos pradžios (VIII a. pab.). Abu šie procesai turėjo tiesioginę įtaką baltų žemėse vykusiems pokyčiams. Didysis tautų kraustymasis palietė baltų arealą, ypač jo vakarinę ir pietinę dalį bei visą Dniepro baltų regioną. Manoma, kad V a. į baltų žemes buvo įsiveržę klajokliai hunai 10, o VI a. baltai neabejotinai turėjo ryšių su kitais klajokliais avarais. Ir su hunais, ir su jiems artimais klajokliais akacirais (akacirus savo kronikoje VI a. mini Jordanas) 11 bandoma sieti tribriaunius strėlių antgalius, randamus dabartinėje Lietuvos teritorijoje. A. Luchtanas sieja šiuos antgalius su hunų, kurie veržėsi iš dabartinės Vengrijos teritorijos, 8 Godłowski K., Kozłowski J. K. Historia starożytna ziem polskich. Warszawa, 1979, p. 19; Lietuvos istorija. T. 2. Geležies amžius. Vilnius, 2007, p Вяргей В., Егарэйчанка А. Жалезны век // Aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, c Išsamiausias straipsnis apie hunų karinių žygių pėdsakus dabartinėje Lietuvos teritorijoje: Лухтан А. Война V века в Литве // Гiстарычна археалагiчны зборнiк. Т. 11. Беларусь у сiстэме Еурапейскiх културных сувязяу. Мiнск, 1997, с Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p

11 Baltų karyba žygiais 12. E. Jovaiša mano, kad tai ne hunų, o akacirų žygių pėdsakai 13. Tribriaunių (kitaip trisparnių) strėlių antgalių randama ir Dniepro baltų genčių teritorijoje 14. Neatmesčiau galimybės, jog šiuos antgalius galėjo palikti ne hunai ar akacirai, o VI a. Padunojėje (dab. Vengrijos teritorijoje ir aplinkinėse žemėse) įsikūrę avarai. Veikiausiai baltų žemės patyrė ir hunų, ir avarų antpuolių. Atsekti šiuos procesus padėtų kruopšti randamų tribriaunių strėlių antgalių ir hunų bei avarų kituose regionuose paliktų pėdsakų lyginamoji analizė. Baltai patyrė ne tik hunų ir avarų, bet ir germaniškųjų gepidų, gotų, galbūt ir langobardų genčių įtaką. V. Šimėnas, kruopščiai analizuodamas itin sudėtingus etnokultūrinius procesus, vykusius vakarinėje baltų arealo dalyje I tūkstm. viduryje, įžvelgia nomadiškojo (klajoklių) paveldo apraiškų baltų kultūroje, pradedant su klajokliais sietinomis įkapėmis kai kuriuose kapinynuose ir baigiant rašytinių šaltinių duomenimis apie kumyso (kumelių pieno) vartojimą prūsų žemėse 15. Baltų areale viduriniame geležies amžiuje vyko itin sudėtingi etnokultūriniai procesai. Dėl tautų kraustymosi į vakarinius ir rytinius baltų masyvo pakraščius pradėjo veržtis slavai. Rytiniame baltų gyvenamų žemių pakraštyje šis VI a. prasidėjęs procesas baigėsi VIII a. 16 Baltų bendruomenės buvo asimiliuotos, o kai kurios veikiausiai sunaikintos karo veiksmų metu. Ilgiausiai (iki XI XII a.) Okos aukštupio baseine, slavų apsuptyje, išliko V VII a. gyvenusių Moščino kultūros baltų (siejamų su rytų galindais) paskutinės salos Лухтан А. Война V века в Литве // Гiстарычна археалагiчны зборнiк. Т. 11. Беларусь у сiстэме Еурапейскiх културных сувязяу. Мiнск, 1997, с Jovaiša E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V VI a.) // Istorija. T. 64. Vilnius, Prieiga internete: content&view=article&id=18&itemid=2 14 Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai// Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p. 24, 7 pav., p. 31, 11 pav., p Šimėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius, Vaškevičiūtė I. Baltai slavų apsuptyje // Istorija. T. 65. Vilnius, Prieiga internete: emid=24 17 Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai // Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p

12 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai Centrinėje ir vakarinėje baltų arealo dalyje šiuo laikotarpiu aiškiai išsiskyrė baltų gentys (prūsai, jotvingiai, lamatiečiai, skalviai, kuršiai, žemaičiai, žiemgaliai, aukštaičiai, lietuviai, sėliai, latgaliai), jos išliko iki pat viduramžių. Šių genčių tarpusavio sąveika taip pat buvo gana sudėtinga, veikiama tam tikrų kultūrinės įtakos, migracijos, asimiliacijos procesų. Prūsai iš savo žemių branduolio Sembos pusiasalio pasislinko į pietus ir įsikūrė plačioje teritorijoje prie Vyslos žemupio 18. Apskritai vidurinis geležies amžius baltų žemėse pasižymėjo nuoseklia žemdirbystės (be lydiminės, buvo plėtojama ir dvilaukė) ir gyvulininkystės plėtra (apie 90 proc. kaulų, randamų šio laikotarpio archeologijos paminkluose, sudaro naminių gyvulių kaulai). Metalurgijoje, auksakalystėje ryškėja specializacija, didėja meistrų profesionalumas. Plečiasi gyvenviečių tinklas (sparti jo plėtra prasidėjo dar senajame geležies amžiuje), apleidžiami daugelis bendruomenių piliakalnių-įtvirtintų gyvenviečių. Pagrindine gyvenvietės forma tampa atvira kaimavietė. Tobulėjo statyba, stulpinės konstrukcijos pastatus keitė rentiniai statiniai 19. Sunkiau rekonstruojami socialiniai vidurinio geležies amžiaus procesai, tačiau akivaizdu, kad tuo metu išsiskyrė genties diduomenė ir kariaunos. SVARBIAUSI v viii A. BALTŲ KARYBOS TYRIMAI Geriausiai ištirtas vidurinio geležies amžiaus baltų karybos aspektas, be abejo, yra ginkluotė. Ginklas dažniausiai aptinkamas karybos artefaktas, o laidojimo paminklai, kuriuose randama įkapėmis tapusių ginklų, išsamiausiai ištirta vieno ar kito laikotarpio archeologijos paminklų grupė 20. Tai galima pasakyti ir apie vidurinį geležies amžių. Dauguma šio laikotarpio ginklų (išskyrus strėlių antgalius) taip pat rasta laidojimo paminkluose. Iki šiol išsamiausią senojo ir vidurinio geležies amžių ginkluotės ty- 18 Lietuvos istorija. T. 2. Geležies amžius. Vilnius, 2007, p Ten pat, p Ši taisyklė negalioja tik Lietuvos priešistorei iki Kristaus. Kur kas daugiau tirta akmens ir ankstyvojo metalų laikotarpių gyvenviečių, nei laidojimo paminklų. O laikotarpiu nuo senojo geležies amžiaus iki viduramžių datuojamų paminklų grupėje kur kas geriau nei gyvenvietės ir piliakalniai ištirti laidojimo paminklai. 11

13 Baltų karyba rimų studiją yra paskelbęs V. Kazakevičius 21. Ją svariai papildė specialios publikacijos, skirtos vienašmeniams kalavijams 22, strėlių antgaliams 23 aptarti. Savo ilgamečių tyrimų duomenis V. Kazakevičius apibendrino habilitaciniame darbe Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė 24. Jo darbai išlieka labai aktualūs ne tik Lietuvos, viso baltų regiono, bet ir Europos karybos istorijos tyrimų kontekste. Ne mažiau svarbūs ir atskiriems ginkluotės tipams skirti darbai. V. Šimėnas daug dėmesio skyrė smailiųjų kovos peilių-durklų problematikai 25. Kovos ir darbo kirvius, jų tipologiją ir ergonomiką aptarė A. Malonaitis 26. Daugelyje publikacijų, kuriose skelbiama laidojimo paminklų medžiaga, skiriama dėmesio rastiems ginklams. Fortifikacijos duomenų galima rasti darbuose apie vidurinio geležies amžiaus piliakalnius ir jų įrengimą. Šiuo klausimu daugiausia yra rašę V. Daugudis 27 ir G. Zabiela 28. Nepranoktas darbas apie daugelį vidurinio geležies amžiaus laikotarpio reiškinių ir procesų dabartinės Lietuvos teritorijoje šiam laikotarpiui skirta A. Tautavičiaus monografija 29. Baltų visuomenės sanklodos, struktūros bruožus vidurinio geležies amžiaus pradžioje išanalizavo ir reikšmingų pastebėjimų apie to meto karybą, kariaunas, baltų kovas su 21 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, Kazakevičius V. Vienašmenių kalavijų atsiradimas ir raida Lietuvoje // Lietuvos archeologija. T. 2. Vilnius, 1981, p Kazakevičius V. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje II XII/XIII a. Vilnius, Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vilnius, Šimėnas V. Smailieji kovos peiliai-durklai baltų kraštuose I m. e. tūkstantmečio viduryje // Vidurio Lietuvos archeologija. Etnokultūriniai ryšiai. Vilnius, 1996, p ; Šimėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius, 2006, p ; Шименас В. Боевые ножи кинжалы в Балтийском ареале в V VI вв. // Археология и история Пскова и Псковской земли. Псков, 1992, с Malonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius, Daugudis V. Aukštadvario piliakalnio pastatai ir įtvirtinimai // MADA, T. 1(12), Vilnius, 1962, p ; Daugudis V. Seniausieji mediniai pastatai ir įrengimai Lietuvoje // MADA, T. 2(75), Vilnius, 1981, p ; Daugudis V. Senoji medinė statyba Lietuvoje. Vilnius, Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V IX a.). Vilnius,

14 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai svetimomis bendruomenėmis pateikė E. Jovaiša 30. Kariaunų atsiradimo problemas iš lietuvių autorių plačiausiai tyrinėjo L. Vaitkunskienė 31, taip pat V. Kulakovas 32. Specializuotų baltų karių kovos taktikos viduriniame geležies amžiuje studijų iki šiol nebuvo. Šiuos klausimus fragmentiškai aptarė V. Kazakevičius 33 ir Baltarusijos karo istorikas E. Novikovas 34. Archeologiškai labai sunkiai atsekami kariniai veiksmai. Vis dėlto analitiškai žvelgiant į gausią tyrimų medžiagą įmanoma atkurti labai įdomius praeities įvykius. Turime omenyje A. Luchtano straipsnį, kuriame, remdamasis vien archeologiniais duomenimis, autorius gana argumentuotai pagrindžia nuomonę, jog V a. į Lietuvos teritoriją įsiveržė tam tikros stepių klajoklių (veikiausiai hunų) pajėgos, nurodo jų pultas vietoves ir apytikslį žygio maršrutą 35. Teiginius apie hunų ar kitų klajoklių įsiveržimo į baltų žemes galimybę dar anksčiau kėlė V. Kazakevičius ir V. Šimėnas, tačiau A. Luchtanas šią temą išplėtojo. 30 Jovaiša E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V VI a.) // Istorija. T. 64. Vilnius, Prieiga internete: content&view=article&id=18&itemid=2 31 Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius, 1995, p ; Vaitkunskienė L. The formation of warrior elite during the Middle Iron Age in Lithuania // Archaeologia Baltica. T. 1. Vilnius, 1995, p ; Вайткунскене Л. К вопросу о начале дружины в Литве // Задачи советской археологии в свете решений XXVII сьезда КПСС: Тезисы докладов (Суздаль, 1987 г.). Москва, 1987, с Кулаков В. Начало дружины пруссов // Всесоюзная конференция по изучению истории, археологии, экономики, литературы и языка скандинавских стран и Финляндии. Тезисы докладов. Москва, 1986, с ; Кулаков В. Дружинные элементы в могильниках пруссов VII начале XI в. // Археологческие памятники Европейской части РСФСР: Погребальные памятники. Москва, 1988, с ; Кулаков В. Знамена дружин балтского региона // Советская археология. Москва, 1989, 4, с ; Кулаков В. Погребения военачальников прусских дружин // Краткие сообщения Института археологии Академии наук СССР. Москва Ленинград, 1989, вып. 198, с Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vilnius, 1998, p Новікаў Я. Ваенная гісторыя Беларускіх земляў (да канца XII ст.). Том 1. Мінск, Лухтан А. Война V века в Литве // Гiстарычна археалагiчны зборнiк. Т. 11. Беларусь у сiстэме Еурапейскiх културных сувязяу. Мiнск, 1997, с

15 Ginkluotė Baltų karyba Ginklai tradiciškai skirstomi į keletą grupių: artimosios (kontaktinės) kovos kalavijai, kirviai, smogiamosios ietys, peiliai, buožės, tolimosios (distancinės) kovos lankai su strėlėmis, svaidomosios ietys, akmenų svaidyklės ir apsauginiai skydai, šalmai, šarviniai marškiniai, šarvai. Labai dažnai toks skirstymas (ypač skiriant artimosios ir tolimosios kovos ginkluotę) yra santykinis. Įgudusio kario rankose dažniausiai artimajai kovai skirtas kirvis ar peilis gali būti taikliai nusviedžiamas ir į tolėliau esantį priešą, o svaidomoji ietis, įprastinis tolimosios kovos ginklas, sėkmingai naudojama ir artimojoje kovoje. Tačiau principinis ginkluotės skirstymas į artimosios ir tolimosios kovos ginklus išlieka aktualus norint suvokti, kokią dalį ginkluotės jie sudarė, ir kelti tolesnes prielaidas aptariant galimai taikytą kovos taktiką. Dar vienas svarbus ginkluotės tyrimų aspektas kai kurių radinių (visų pirma kirvių ir peilių) priskyrimo prie ginklų arba darbo įrankių grupės problema. Manyčiau, jog ilgą laiką naudotas šių dirbinių skirstymas į minėtas grupes vien pagal išorinius estetinius požymius arba matmenis nėra tikslus. Ypač tai pasakytina apie ydingą kirvių priskyrimą prie darbo įrankių arba ginklų vadovaujantis vien tuo, jog ornamentuotas kirvis ginklas, neornamentuotas darbo įrankis. Šią tendenciją pastebime ir V. Kazakevičiaus darbe, kuriame jis tvirtina, kad, nagrinėdamas Lietuvos archeologinę medžiagą (1988 m. publikacija), suskaičiavęs per tūkstantį įmovinių ir įtveriamųjų kirvių 36. Tačiau vadovaujantis logika, kad kovos kirvis tik tas, kuris ornamentuotas arba kurio pentis su atkraštėmis, ginklais gali būti laikomi tik ar vos Tyrėjas teigia, kad kovos kirviai viena iš ginklų rūšių, kuri aptinkama labai retai tarp kitų baltų materialinės kultūros daiktų. Šių smogiamųjų ginklų randama I tūkstm. vidurio ir antrosios pusės lietuvių pilkapiuose. Kovos kirvio formos paprastumas veikiausiai ir lėmė jo retumą. Tik ornamentas, masė ir kai kurios kitos labai nežymios, antraeilės detalės padeda atskirti kovos kirvį nuo darbinio, kuris, beje, taip pat sėkmingai galėjo pakeisti kovinį. 36 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988, c Ten pat, p Ten pat, p

16 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai Pagal šias nereikšmingas detales ir išaiškėja kovos kirvio formos raida. 39 Vėliau, aptardamas visame baltų areale rastus kirvius, prie kovos kirvių V. Kazakevičius vėlgi priskyrė tik išsiskiriančius estetinėmis savybėmis (grakštesnių formų, ornamentuotus ir tuos, kurių kotai buvo apvynioti žalvarinėmis ornamentuotomis juostomis). Taip pat tyrėjas į kovos kirvių grupę įtraukė kirvius su atsparinėmis (atkraštėmis) 40. Baltų ginkluotės viduriniame geležies amžiuje kiekybinį santykį apibūdinančioje diagramoje kirviams tenka itin menka dalis vos 1,7 proc. 41 Taigi, nors V. Kazakevičius kategoriškai ir neatmetė galimybės, kad ir darbo kirviai galėjo būti naudojami kaip kovos priemonė, tačiau jų į ginkluotės sąrašą neįtraukė. Manyčiau, toks požiūris klaidingas. Kirvis universalus dirbinys, tinkamas naudoti kaip darbo įrankis ir ginklas, todėl visus aptariamojo laikotarpio kirvius reikia vertinti ginkluotės kontekste ir jokiu būdu nešalinti iš ginkluotės kompleksų vien dėl to, kad dauguma jų buvo neornamentuoti. Ornamentuotų ir neornamentuotų kirvių, priklausančių I tūkstm. Lietuvos ir kitų baltiškų žemių archeologinei medžiagai, skirtumai visų pirma yra išoriniai, estetiniai, kas iš esmės nekeičia jų konstrukcinių savybių ir nemažina neornamentuoto kirvio panaudojimo kaip ginklo galimybių. Ornamentikoje vertėtų ieškoti ne funkcinės paskirties skirtumų, o kirvių kaip jų turėtojų turtingumo, tam tikro socialinio statuso, galbūt ir teiktos maginės galios ženklų. Tačiau ir čia galima nusukti į klystkelius. Jei ornamentuotą kirvį griežtai laikysime turtingo kario, vado atributu, kyla klausimas, kodėl Taurapilio pilkapyno pilkapio Nr. 5 kunigaikščio kape, kurio įkapės labai turtingos, įdėtas neornamentuotas, gana kuklus siauraašmenis pentinis kirvis, o aiškiai žemesnio socialinio rango vyro kape pilkapyje Nr. 6 aptiktas kur kas prašmatnesnis ornamentuotas kirvis su atkraštėmis 42. A. Malonaitis, apibendrinęs ir išanalizavęs Lietuvos teritorijoje ras- 39 Ten pat, p Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vilnius, 1998, p Ten pat, p. 25, 3 diagrama. 42 Tautavičius A. Taurapilio kunigaikščio kapas // Lietuvos archeologija. T. 2. Vilnius, 1981, p

17 1 pav. Ornamentuotas kirvis iš Neravų (Grigiškių) pilkapyno Baltų karyba tų siauraašmenių kirvių duomenis, aiškiai įrodo, kad ornamentuoti kirviai nesudaro kažkokios vienos išskirtinės grupės. Anot A Malonaičio, ornamentuotieji kirviai nėra vienodi, todėl nereikia jų visų suplakti ir nagrinėti tik kovos kirvių aspektu. Pavyzdžiui, aptardamas 7-ojo tipo kirvius (beje, jų chronologija visiškai atitinka vidurinį geležies amžių), išsiskiriančius nedidele mase, siauru pleištu, plačiais ašmenimis, dažnai ovalia koto kiauryme (šis apibūdinimas leidžia laikyti tokio tipo kirvius itin tinkamais kovai), A. Malonaitis pažymi, kad tarp jų pasitaikė ir ornamentuotų, ir neornamentuotų egzempliorių. Tas pat pasakytina ir apie kitų tipų kirvius 43. Labai įdomios ir A. Malonaičio išvados, padarytos atlikus siauraašmenių kirvių ergonominius tyrimus. Aptardamas minėto 7-ojo tipo kirvius, jis teigia, jog tiek ornamentuoti, tiek neornamentuoti šio tipo 43 Malonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius, 2008, p

18 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai kirviai turėjo būti ilgakočiai (kotai cm ilgio). Kitų tipų ornamentuotų kirvių kotų ilgis atitinka dažniausiai pasitaikančius 44. Vadinasi, ir ornamentuotų, ir neornamentuotų to paties tipo kirvių kotai turėjo būti panašūs. Tai labai svarbi išvada, jei manysime, kad kovos kirvis turėjo būti maunamas ant gana ilgo koto. Tačiau ar kovos kirvis būtinai turi būti ilgakotis? A. Malonaitis linkęs manyti, kad, nors ilgas kotas ir leidžia padidinti smūgio jėgą, kovai toks kirvis vargu ar tiktų, nes būtų gremėzdiškas. Jį esą visą laiką tektų laikyti rankose, o ne pritvirtintą prie diržo. A. Malonaitis spėja, jog kirvis turėjo būti ne ilgesnis už kalaviją, ir teigia, kad šiandien pasitaikančios ilgakotės kirvių rekonstrukcijos yra nepagrįstos. Esą manevravimo tokiu įrankiu galimybes atskleidžia atlikti ergonominiai tyrimai. Žinoma, galima įsivaizduoti įvairiai ir sakyti, kad ilgakočiu kirviu galima pasiekti toliau esantį priešininką ar pan., bet taip gamtos neapgausime. 45 Su paskutiniu teiginiu nesinorėtų sutikti. Ankstyvųjų viduramžių Europoje buvo gerai žinomi dvirankiai ilgakočiai kovos kirviai, kuriuos naudojo pėstininkai. Tokiu kirviu ginkluotas karys kautynių metu skydą, kuris kabojo ant diržo, permesdavo už nugaros ir kaudavosi laikydamas ilgą kirvio kotą abiem rankomis 46. Be abejo, toks ginklas turėjo savų trūkumų ir privalumų. Juo buvo galima pasiekti toliau esantį karį, jo smogiamoji jėga buvo didelė, tačiau netaiklus smūgis praktiškai nepalikdavo galimybių ištaisyti klaidos ir išvengti atsakomojo priešo smūgio. Tačiau, susidūrus su raitu priešininku, ilgakotis kirvis tapdavo ne tik puikiu kertamuoju ginklu, bet ir priemone, leidžiančia užkabinti ir nuversti raitelį žemėn. Visos šios išvardytos priežastys neleidžia kategoriškai atmesti galimybės, kad baltų kariai bent dalį kirvių maudavo ant ilgų (galbūt 1,5 m) kotų, nors neabejotinai vyravo kirviai gerokai trumpesniais (0,5 1,0 m) kotais. Dar vienas klausimas, į kurį iki šiol nebandyta ieškoti atsakymo ar baltai kirvius kovoje naudojo tik kaip kertamuosius artimosios kovos, ar ir kaip svaidomuosius ginklus tolimiems taikiniams kauti? Kirvius svaidyti ankstyvaisiais viduramžiais buvo puikiai įgudę įvairių Europos regionų kariai. Frankai labai plačiai naudojo kelių tipų svaidomuosius vie- 44 Ten pat. 45 Ten pat. 46 Догерти М. Д. Средние века. Искусство войны. Москва, 2009, с

19 Baltų karyba našmenius ir dviašmenius kovos kirvius vadinamąsias fransiskas 47. Tarp Lietuvos archeologinių radinių kirvių, savo forma atitinkančių fransiskas, neturime, tačiau neatmestina galimybė, kad įgudę baltų kariai ir vietinių tipų kirvius kartais galėjo naudoti kaip svaidomuosius ginklus. Šią prielaidą galima patvirtinti arba atmesti tik eksperimentinės archeologijos metodu. Akivaizdu, kad kirviams, vertinant jų vietą baltų karių ginkluotėje, kol kas skirta pernelyg mažai dėmesio. Jei atmestume V. Kazakevičiaus suformuluotą nuostatą, kad kovos kirvis būtinai turi būti ornamentuotas, ir įtrauktume visus kirvius į bendrą ginklų skaičių, jo išskirtos I tūkstm. Lietuvoje naudotos ir archeologų aptiktos ginkluotės (apie ietigalių, apie 280 kalavijų, apie 100 kovos peilių, vos 22 kirviai) 48 proporcijos esmingai pasikeistų. Daugiau kaip iki 1988 m. visų tipų Lietuvoje rastų ir V. Kazakevičiaus suskaičiuotų (tikslesnę ir naujesnę kirvių duomenų bazę pateikia A. Malonaitis) 49 kirvių įtraukus į ginkluotės kompleksus, paaiškėtų, kad kirvių rasta nedaug mažiau nei iečių. Ietis ir kirvis turėtų būti pagrindinis ir dažniausiai pasitaikantis ginklų kompleksas. Be abejo, tolesni tyrimai turėtų remtis detalia kapuose aptiktų įkapių kompleksų analize. Dėl ieties, kaip dažniausiai naudoto ir, natūralu, dažniausiai aptinkamo baltų karių ginklo reikšmingumo abejonių nekyla. Pagrindinė problema atskirų tipų ietigalių priskyrimas prie smogiamųjų arba svaidomųjų iečių. Šis skirstymas taip pat gana sąlygiškas, nes kiekvieną ietį (išskyrus itin sunkias falangos karių ietis) galima naudoti abiem atvejais viskas priklauso nuo konkrečios kovinės situacijos ir kario fizinio pajėgumo. Visgi tam tikras tendencijas įžvelgti galima. Smogiamosioms ietims būdingas masyvus ietigalis. Tačiau išskirti kurį nors vieną jų tipą, tik kaip svaidomųjų arba smogiamųjų iečių ietigalių, gana sunku, nes tipologiškai net tam pačiam tipui priskiriami ietigaliai būna labai įvairaus dydžio, nors jų formos ir yra beveik identiškos (pvz., antrojo tipo pagal V. Kazakevičiaus tipologiją įmovinių ietigalių randama nuo beveik 11 cm 47 Разин Е. А. История военного искусства VI XVI вв. Москва, 1999, с Казакявичюс В. Оружие балтских племен II VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988, c Malonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius,

20 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai iki daugiau nei 45 cm ilgio) 50. Iš esmės vieninteliai tik svaidomosioms ietims pritaikyti veikiausiai buvo įtveriamieji ietigaliai, tačiau jų Lietuvos teritorijoje randama nedaug, daugiausia sėlių žemėse. Kur kas daugiau šio tipo ietigalių aptikta dabartinės Latvijos teritorijoje, Skandinavijoje, frankų žemėse. Suomijoje angono tipo ietigaliai apskritai laikomi kone nacionaliniu ugrų-suomių ginklu, nors Estijoje tokių ietigalių randama visai nedaug. Lietuvoje rasti vos keli angono tipo ietigaliai 51. Germanų žemėse vienas pagrindinių ginklų ilgą laiką buvo framėja nedidelė, vos ilgesnė nei pusantro metro ietis. Jos lapo formos ietigalis buvo platus, todėl tokia ietis galėjo būti naudojama ne tik toli svaidyti, bet ir artimajame mūšyje. Ja buvo atliekami duriamieji, o suėmus kotą abiem rankomis ir kertamieji smūgiai 52. Galbūt panašią dvigubą funkciją galėjo turėti ir kai kurių tipų baltų ietys. Taigi ir ietigalių priskyrimo prie svaidomųjų arba smogiamųjų iečių kriterijų paieškos klausimas lieka atviras ir tampa dar vienu ginkluotės tyrimų, kuriems atlikti reikalingi eksperimentai, aspektu. Tačiau jau dabar drįstu kelti hipotezę, kad daugeliu atvejų ietis buvo naudojama kaip svaidomasis ginklas. Ieties vieta ginkluotės komplekse priklausė nuo to meto kovos taktikos, kario materialinės gerovės ir galimybių apsiginkluoti. Bet kokiu atveju dažniausiai kario ginkluotės kompleksą sudarė ietis ir kirvis. Šie ginklai itin dažnai randami baltiškojo regiono karių kapuose, datuojamuose nuo geležies amžiaus iki pat viduramžių. Abu juos naudoti mūšyje vienu metu būtų sunku, nebent kirvis yra užkištas ar kitaip pritvirtintas prie kario diržo ar juostos, kol jis kaunasi ietimi. Manyčiau, ginklų naudojimo mūšyje schema galėjo būti tokia: mūšio pradžioje, priartėjus tinkamu atstumu, buvo sviedžiama svaidomoji ietis, o tada puolamas priešas (tiesioginis kontaktas) kaunantis kirviu (kalaviju arba smogiamąja ietimi). Peilis naudotas savigynai dėl kokių nors priežasčių praradus pagrindinį ginklą (kirvį, kalaviją arba smogiamąją ietį išmušus iš rankų, jiems lūžus ir pan.) arba pribaigiant priešą. 50 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988, c Ten pat, p Тараторин В. История боевого фехтования. Развитие тактики ближнего боя от древности до начала XIX века. Минск, 1998, с

21 Baltų karyba 2 pav. Popų Vingelių pilkapyne (Elektrėnų sav.), pilkapyje Nr. 2, kape Nr. 1, rastos kario įkapės: sagtis, du ietigaliai, kirvis ir skydo umbas Kartais kariai kapuose palaidoti su dviem ir daugiau iečių. Tokiu atveju taktinis šių ginklų naudojimo paaiškinimas yra toks: mūšio pradžioje karys sviedžia vieną ar kelias lengvesnes svaidomąsias ietis ir lieka rankoje laikydamas sunkesnę smogiamąją ietį arba ima kitą ginklą. V. Kazakevičius yra pateikęs keliomis ietimis ginkluotų karių veiksmų schemą: Kariai veikiausiai turėjo kelis iečių kompleksus smogimui ir svaidymui iš artimo nuotolio. Pradėdami mūšį, jie naudojo svaidomąsias ietis, o vėliau jau iš artimo atstumo stodavo į susirėmimą. Ietys su ietigaliu maža, siaura plunksna labiau tiko svaidymui. Jomis buvo pristabdomas priešo puolimas. O ietys, turėjusios ietigalį su didele, plačia plunksna, tiko artimai kovai. Jos padarydavo didelius, smarkiai kraujuojančius sužalojimus, nuo kurių priešo kariai greitai silpdavo ir išeidavo iš rikiuotės. 53 Svarbus L. Vaitkunskienės pastebėjimas atlikus Žemaitijos Pagrybio kapinyno (Šilalės r.) tyrimus: visuose kapuose, kuriuose rasti du ietiga- 53 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988, c

22 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai liai, vienas iš jų buvo su didele, plačia, kitas gerokai smulkesne, siauresne plunksna 54. Kariui, ginkluotam viena ietimi arba ietimi ir peiliu, paleisti ietį iš rankų būtų buvę labai rizikinga. Jis ją turėtų naudoti ne tik kaip tolimosios, bet ir kaip artimosios kovos ginklą. Būtų tikslinga atlikti analizę, ar kariai, palaidoti su viena ietimi ir be kirvio arba kalavijo, nebuvo ginkluoti sunkesne, labiau duriamiesiems smūgiams pritaikyta ietimi. Kartais kapuose randama ne viena ar dvi, o trys, keturios ar net penkios ietys. V. Kazakevičius mano, kad tiek daug iečių kariui turėti nebuvo reikalo, nes tai būtų kėlę problemų. Esą toks iečių skaičius reiškia, kad turtinė nelygybė viduriniajame geležies amžiuje buvo toli pažengusi ir jau atsiradusios prielaidos giliam socialiniam bendruomenių sluoksniavimuisi 55. Galbūt išties kapai, kuriuose rasta daug iečių, atspindi ryškėjančią socialinę stratifikaciją, tačiau nebūčiau tikras, kad karys su keturiomis ar penkiomis ietimis negalėjo eiti į mūšį. Dar antikos laikais buvo daugybė atvejų, kai lengvieji pėstininkai nešdavosi į mūšį kelias ietis, kurias vėliau vieną po kitos išsvaidydavo į priešą ir traukdavosi į savo pajėgų užnugarį arba tęsdavo kovą artimosios kovos ginklais (kalavijais ir pan.). Pavyzdžiui, antikos laikais itin vertinti trakų lengvieji pėstininkai imdavo į mūšį kelias svaidomąsias ietis 56. Peilis arba kovos peilis-durklas dar vienas ginklas, kurį buvo galima naudoti tiek artimojoje kovoje, tiek į priešą svaidyti. Ginkluotę tiriantys archeologai jau prieš daugelį dešimtmečių susidūrė su problema: ką vadinti peiliu, o ką kovos peiliu ar kalaviju. Čia svarbūs R. Volkaitės- Kulikauskienės ir V. Kazakevičiaus tyrimai, kuriuos aptarė ir toliau šią specifinę sritį nagrinėjo V. Šimėnas. Anot jo, dabar egzistuojantis ginklų skirstymas pagal dirbinių geležtės ilgį (peiliai iki 25 cm ilgio vadinami buitiniais, nuo 25 iki 50 cm koviniais, nuo 50 cm kalavijais) yra tobulintinas, bet iš esmės priimtinas Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius, 1995, p Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vilnius, 1998, p Энглим С., Джестис Ф., Райс Р., Раш С., Серрати Д. Войны и сражения Древнего мира год до н. э. 500 год н. э. Москва, 2007, с Šimėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius, 2006, p

23 Baltų karyba 3 pav. Kovos peiliai-durklai iš Vidgirių kapinyno (Pagėgių sav.) V. Šimėnas savo tyrimuose daug dėmesio skyrė savitam šios grupės ginklui smailiajam kovos peiliui-durklui išskirti ir aptarti. Šiems cm ilgio ginklams būdinga siaura, ištęsta, siauru smaigaliu geležtė ir trumpa įkotė. Jų geležtės dažniausiai puoštos horizontaliais grioveliais (kurie senesnėje literatūroje kartais vadinami grioveliais kraujui nutekėti ). Smailiųjų kovos peilių-durklų svorio centras dažniausiai yra arti geležtės. Jie dėl trumpos įkotės netiko kertamiesiems smūgiams (galėjo lengvai išlūžti iš medinės arba kaulinės rankenos) atlikti, tačiau puikiai buvo pritaikyti durti. Tokių ginklų gausiau randama prūsų žemėse, mažiau Nemuno žemupyje (skalvių žemėse) ir Vidurio Lietuvoje (aukštaičių žemėse). Pavienių egzempliorių aptikta kuršių, žemaičių žiemgalių genčių gyventose teritorijose. Jie, anot V. Šimėno, atsirado V a. viduryje ir buvo segami prie 22

24 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai 4 pav. Perpetė ir jos nešiojimo būdo rekonstrukcija, remiantis Vidgirių kapinyno (Pagėgių sav.) tyrimų duomenimis diržų ir perpečių, prie pastarųjų buvo tvirtinami ir kalavijai. Perpečių nešiosenos tradicijos ištakų ieškant romėnų ir barbarų kontaktų zonoje Dunojaus vidurupyje 58 nustatyta, jog jos baltų kraštuose pradėjo plisti V a. Pastebima, kad smailiųjų kovos peilių-durklų ir apskritai durti skirtų smailėjančių kovos peilių naudojimo pradžia susijusi su akivaizdžiai didesniu vidurinio geležies amžiaus pradžios gerai ginkluotų karių kapų skaičiumi. Marvelės kapinyne (dab. Kauno ribos) dažniausiai randamą (70 proc. vyrų, palaidotų su ginklais, kapų) ginkluotės kompleksą sudaro ietis, kirvis ir peilis. Kiti kompleksai (durklas + ietis arba durklas + 2 ietys, arba tik durklas) gerokai retesni. Ši tendencija patvirtina mano prielaidą dėl trijų tipų ginklų (ieties, kirvio, peilio) naudojimo trijuose skirtinguose individualių kautynių etapuose (svaidomosios ieties smūgis artėjant prie priešo, kirvio tiesioginiai smūgiai artimojoje 58 Ten pat, p

25 Baltų karyba kovoje vyras prieš vyrą ir prireikus peilio arba durklo panaudojimas savigynai arba priešui pribaigti). Be smailiųjų kovos peilių-durklų, kapuose aptinkama ir kitų tipų peilių. Beveik visada vienintelis jų priskyrimo prie ginklų kriterijus geležtės ilgis (anot V. Kazakevičiaus, Lietuvoje nusistovėjusi tradicija koviniais laikyti peilius ne trumpesne kaip 20 cm geležte, o bendras tokių peilių ilgis siekia nuo 25 iki 50 cm). Remdamasis šiais kriterijais praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje V. Kazakevičius buvo suskaičiavęs apie 100 kovos peilių, tačiau smulkiau tipizuoti jų nesiėmė m. habilitaciniame darbe jis jau drąsiau kėlė prielaidą, jog kai kurie į buitinius panašūs peiliai galėjo būti naudojami ir karybai, bet neatsisakė nuostatos, kad jie būtinai turėjo būti ilgi (25 50 cm) 60. Ar tikrai galima peilius vien tik pagal geležtės ilgį kategoriškai skirstyti į kovos ir buitinius? Esu tikras, kad ne. Smailiųjų kovos peilių-durklų kitos funkcijos, išskyrus kovinę (dūrimo), yra labai ribotos dėl V. Šimėno išryškintų minėtų konstrukcinių ypatumų. Tačiau kitų tipų peiliai iš esmės tiko tiek kautynių, tiek buitiniams veiksmams (maistui pjaustyti, įvairiems smulkiems darbams žygio sąlygomis ir pan.) atlikti. Peilis su gerai kote įtvirtinta cm ilgio geležte buvo gana veiksmingas duriamasis ar kertamasis savigynos ginklas, juo labiau jis tiko priešui pribaigti, vaizdžiai tariant, perpjauti jam gerklę ar durti į širdį. Esu tikras, kad nepriskirti prie ginkluotės peilių trumpesne nei 20 cm geležte taip pat klaidinga, kaip ir nelaikyti ginklais neornamentuotų kirvių. Toks laikymasis anksčiau nustatytų sutartinių matmenų ar požymių šiais laikais dirbtinai nuginkluoja daug praeities karių ir apskritai iškreipia kario ginkluotės komplekso sampratą. Būčiau linkęs laikytis visiškai priešingos nuomonės bet kuris peilis atitinkamoje situacijoje gali būti naudojamas tiek kaip darbo įrankis, tiek kaip ginklas. Netgi moterų rankose peilis veikiausiai buvo ne tik buitinis įrankis, bet ir savigynai nuo, tarkime, užpuoliko, plėšiko ar prievartautojo tinkamas ginklas. 59 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988, c Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vilnius, 1998, p

26 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai Kalavijai 5 6 pav. Dviašmenis kalavijas ir sidabrinės paauksuotos kalavijo makščių apkalos iš Taurapilio pilkapyno (Utenos r.) pilkapio Nr. 5 Anot V. Kazakevičiaus, baltų žemėse vidurinio geležies amžiaus paminkluose rasta apie 480 kalavijų. Tik du iš jų yra dviašmeniai (rasti Taurapilyje ir Krikštonyse, laikomi importiniais, atgabentais iš Padunojės), apie 130 vienašmenių kalavijų (daugiausia rastų vakarinėje baltų arealo dalyje) ir apie 350 plačiųjų kalavijų 61. Itin įdomus baltams būdingas ginkluotės tipas platieji kalavijai (dar vadinami plačiaisiais kovos peiliais-kalavijais). Jų dažniausiai aptinkama žiemgalių, rečiau latgalių ir žemaičių, labai retai sėlių laidojimo paminkluose. Žemaičiai apie IX a. plačiuosius kovos peilius-kalavijus nustojo naudoti, o žiemgaliai juos naudojo iki pat viduramžių pradžios. Anot tyrėjų, to meto plačiųjų kovos peilių-kalavijų paplitimo žemėlapis iš esmės atitinka žiemgalių teritorijos kontūrus 62. Tokių peilių-kalavijų platusis galas paprastai yra 4 9 cm pločio, bendras ginklo ilgis cm. Kartais kapuose randama ir miniatiūrinių, vos cm ilgio, plačiųjų kovos peilių-kalavijų. Manoma, kad tai tikrųjų ginklų simbolinės įkapės 63. Kalavijai (ypač labai reti dviašmeniai) sietini su gentine diduomene ir kariaunomis. Kiek komplikuotas yra tik plačiųjų kalavijų, kurie, ga- 61 Ten pat, p Vaškevičiūtė I. Žemgaliai V XII amžiuje. Vilnius, 2004, p Казакявичюс В. Оружие балтских племен II VIII веков на територии Литвы. Вильнюс, 1988, с

27 Baltų karyba 7 8 pav. Vienašmenis kalavijas, rastas Pagrybio kapinyno (Šilalės r.) kape Nr. 10, ir pagal kapų Nr. 10 ir Nr. 158 radinius rekonstruotos kalavijo makštys lima sakyti, buvo masiškai paplitę žiemgalių žemėse, priskyrimas šioms socialinėms grupėms. Panašu, jog platusis kalavijas buvo tiek žiemgalių kariauninkų profesionalių karių, tiek pašauktinių eilinių bendruomenės narių dažnai naudojamas ginklas. Lankai ir strėlės neabejotinai taip pat buvo naudojami baltų karyboje, tačiau jų reikšmė kol kas labiausiai neaiški dėl dviejų priežasčių: vidurinio geležies amžiaus kapuose strėlių antgalių nerandama (išskyrus kelis, aptiktus žmonių palaikuose kaip sužalojimų pėdsakai, o ne įkapės), dalis piliakalniuose rastų strėlių antgalių yra aiškiai svetimų etninių grupių karių puolimų pėdsakai (pvz., klajoklių hunų ir avarų naudotų strėlių trisparniai antgaliai). Akivaizdu, kad lankas ir strėlės tam tikru mastu buvo naudojami karyboje, tačiau nebuvo tradicijos dėti strėlių į kapus. Senojo, vidurinio ir vėlyvojo geležies amžiaus strėlių antgalius išsamioje tam specialiai skirtoje studijoje yra apžvelgęs ir jų katalogą paskelbęs V. Kazakevičius 64. Jame aiškiai matyti, kad didesnė dalis viduriniam geležies amžiui prisikirtinų antgalių yra klajoklių 64 Kazakevičius V. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje II XII/XIII a. Vilnius,

28 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai strėlių trisparniai antgaliai. Aptariamam laikotarpiui taip pat priskiriama dalis įmovinių strėlių antgalių su užbarzdomis (jų chronologija apima visą I t-metį ir II t-mečio pradžią, o kilmė sietina ir su baltais, ir su slavais bei germanais; rastas 31 antgalis) 65. Tokios pat plačios chronologijos, būdingos dideliam Rytų Europos arealui, yra ir įtveriamieji strėlių atgaliai rombo (rasti 66 vnt.) bei lapo formos plunksnelėmis (9 vnt.) 66. V. Kazakevičius paste- 9 pav. Platusis kovos peilis kalavijas, grandelės ir ietigaliai, bi, kad strėlių antgalių dabartinės rasti Šukionių kapinyno (Pakruojo r.) kape Nr. 13 Lietuvos teritorijoje nuo senojo iki vėlyvojo geležies amžiaus palaipsniui gausėja, tačiau jie bendroje ginklų statistikoje sudaro tik 1,7 7,9 proc. Šį reiškinį bandyta aiškinti to meto Lietuvos gamtinės (geografinės) aplinkos ypatumais, dideliu miškingumu. 65 Ten pat, p Ten pat, p

29 Baltų karyba Esą miškingoje teritorijoje lankas ir strėlės apskritai naudoti rečiau, dažniau per pilių apgulas. Be to, po mūšio surinktos strėlės buvo pakartotinai naudojamos 67. Tenka sutikti su šiomis mintimis. Turėdami lanką ir strėles kaip ginkluotės dalį, nepatekusią į laidojimo papročius ir netapusią įkapėmis, esame priversti tenkintis strėlių antgaliais, rastais atliekant piliakalnių, rečiau atvirų gyvenviečių tyrimus. Šiuose objektuose bet kokių kitų tipų ginklai yra reti radiniai. Be to, vidurinio geležies amžiaus piliakalnių ir gyvenviečių apskritai tirta gana nedaug. Gali būti, kad dėl to strėlių antgalių aptariamojo laikotarpio archeologinėje medžiagoje yra nedaug. Tačiau manyti, kad baltai išvis labai retai naudojo lanką ir strėles, vargu ar būtų teisinga. Visų pirma, dar nuo ankstyvojo metalų laikotarpio lankai ir strėlės mūsų žemėse naudoti plačiai. Vien Narkūnų piliakalnyje rasta apie 40 kaulinių strėlių antgalių 68. Mažai tikėtina, kad dar iki Kr. baltų žemėse sukaupta lankų ir strėlių gamybos, šaudymo iš lanko patirtis staiga būtų buvusi prarasta ir dėl to atsisakyta didžiausiu šūvio nuotoliu galimo naudoti tolimosios kovos ginklo. Manyčiau, būtent dėl anksčiau minėtų objektyvių priežasčių tiek mažai strėlių antgalių esama bendroje baltiškoje archeologinėje medžiagoje. Lankai ir strėlės veikiausiai buvo naudojami kur kas dažniau, nei mes galime spręsti iš randamų artefaktų, juo labiau kad tuo metu ir kaimyniniuose kraštuose šie ginklai buvo paplitę. Lankais ginkluotus VI a. slavų karius mini to laikotarpio Bizantijos autoriai 69. Germanų kraštuose lankai taip pat nebuvo išnykę. IV a. datuojamoje aukojimo vietoje Nydamo vietovėje Danijoje rasta 40 lankų ir daugiau nei 170 strėlių 70. Tačiau apskritai germanų žemėse lankai pagal populiarumą, manoma, nusileido tik svaidomosioms ietims 71. Panaši tendencija pastebima ir baltų žemėse. 67 Ten pat, p Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995, p Разин Е. А. История военного искусства VI XVI вв. Москва, 1999, с Randsborg K. Scandinavian armies. Military organization before the Viking Age // Archaeologia Baltica. T. 2. Vilnius, 1997, p Тараторин В. История боевого фехтования. Развитие тактики ближнего боя от древности до начала XIX века. Минск, 1998, c

30 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai Apsauginė ginkluotė Apsauginę ginkluotę baltų žemėse viduriniame geležies amžiuje pirmiausia reprezentuoja skydai. V. Kazakevičius baltų areale jų suskaičiavo apie 90, t. y. šiek tiek mažiau nei senojo geležies amžiaus archeologijos paminkluose (kuriuose rasta apie 100). Tačiau skydai buvo gana plačiai paplitę visame baltų areale (jų fragmentų nerasta tik latgalių ir Dniepro baltų žemėse). Ir toliau vyrauja kūgio formos geležiniai skydo umbai, žinomi dar nuo senojo geležies amžiaus. Rečiau randama pusrutulio formos umbų, metalinių skydų rankenų dalių ir skydų kraštų apkalų. V. Kazakevičius atkreipia dėmesį į tai, kad VII VIII a. kapuose baltų žemėse skydų metalinių detalių jau neberandama. Jis spėja, kad plačiau paplito vien iš medžio daryti skydai, kurių likučių aptikti iš esmės neįmanoma, taip pat kelia prielaidą, jog skydas su umbu ir kitomis metalinėmis 10 pav. Antskydis (skydo umbas) iš Krikštonių (Lazdijų r.) detalėmis vidurinio geležies 29

31 Baltų karyba amžiaus pabaigoje prarado monopolinę gynybinio ginklo poziciją, mat netrukus jau vėlyvojo geležies amžiaus ginkluotėje atsirado šarvinių marškinių, metalinių šalmų ir jie pamažu plito 72. Iš tiesų šarvuotės elementų rasta jau vidurinio geležies amžiaus paminkluose Dniepro baltų žemėse 73. Bene ankstyviausių baltų žemėse šarvų fragmentų, datuojamų VII VIII a., rasta Koločino kultūros areale. Moščionkos (Ukraina, Černigovo sritis) piliakalnio Koločino kultūrai priskiriamame kultūriniame sluoksnyje rasta žiedinių šarvų fragmentų 74. Tame pačiame piliakalnyje aptikta ir plokštelinių šarvų fragmentų 75. Labai tikėtina, kad ir kitose baltų arealo dalyse jau viduriniame geležies amžiuje galėjo būti naudojami bent jau pavieniai šarvuotės elementai, tačiau archeologinių tyrimų metu jie nebuvo atpažinti (pvz., šarvinių marškinių elementai pavadinti grandelėmis, šarvų plokštelės apkalėlėmis ). Ginkluotės raidos tendencijos V. Kazakevičius pastebėjo keletą labai svarbių baltų ginkluotės raidos viduriniame geležies amžiuje aspektų: Didysis tautų kraustymasis suteikė naują postūmį ginkluotei tobulėti. Buvo peržiūrima senoji ginkluotė, karybos formos, aktyviai ieškoma naujų, tobulesnių, atsirado naujų rūšių ginklų, juos išmokta naudoti 76. V. Kazakevičius išskiria du viduriniame geležies amžiuje naudotos ginkluotės kompleksus sunkųjį (sudaro 2 3 ietys su skirtingų formų ietigaliais, vienašmenis arba platusis kalavijas, skydas, kovos kirvis, kovos peilis ir žirgas) ir lengvąjį (2 ietys, skydas, kovos peilis ir retkarčiais lankas su strėlėmis). Pirmasis kompleksas, anot 72 Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vilnius, 1998, p. 17, Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai // Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p Щукин М. Семь сезонов Славяно-сарматской экспедиции // Итоги археологических экспедиций. Ленинград, 1989, c Лупиненко Ю. Пластинчатый доспех восточных славян в VII X вв. // Русь на перехресті світів (міжнародні впливи на формування давньоруської держави) IX XI ст. Матеріали міжнародного польового археологічного семінару (Чернігів Шестовиця, липня 2006 р.). Чернігів, 2006, c Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vilnius, 1998, p

32 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai V. Kazakevičiaus, sietinas su kariauna, antrasis su eiliniais bendruomenininkais 77. Mano manymu, ankstesni teiginiai dėl kai kurių ginkluotės elementų (pirmiausia dėl kirvių ir peilių) vertinimo sudaro prielaidas šiek tiek patikslinti V. Kazakevičiaus ginkluotės kompleksų schemą, tačiau principinis jų skirstymas į sunkųjį (raitelio) ir lengvąjį (pėstininko) ginkluotės kompleksus yra pagrįstas. Apžvelgus vidurinio geležies amžiaus baltų ginkluotės tendencijas paaiškėjo, jog šiuo klausimu dar galima daug diskutuoti. Reikia tęsti ginkluotės kompleksų analizę remiantis kapinynų tyrimų medžiaga. Taip pat būtini eksperimentiniai archeologiniai tyrimai, kurių metu būtų atliekamos ginklų rekonstrukcijos siekiant išsiaiškinti vienų ar kitų tipų ginklų realaus panaudojimo mūšyje galimybes. Kariaunų atsiradimo ir raidos klausimas Vienas sudėtingiausių baltų karybos istorijoje kariaunų atsiradimo klausimas. Kariauna dažniausiai laikomas profesionalių, pirmiausia iš karo žygių gyvenančių, karių būrys, susitelkęs apie savo vadą. E. Gudavičius kariauną apibrėžia kaip raitųjų karių būrį, susitelkusį aplink genties vadą, vėliau kunigaikštį 78. Germanų žemėse kariaunų atsirado I a. pr. Kr. I a. po Kr., slavų žemėse ne vėliau kaip IX a. Lietuvių kariauna rašytiniuose šaltiniuose bene pirmą kartą paminėta Henriko Latvio kronikoje, aprašant lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio žygį į estų žemes 1205 m. ( <...>lettonai, apie du tūkstančius jų raitelių užpuolė estus. Ir kai lettonai slinko palei Dauguvą ir ėjo pro Rygą, į šį miestą su savo draugais įžengė vienas turtingas ir galingas letttonas, vardu Svelgate ) 79. Be abejo, pagal pirmąjį paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose nenustatysime, kada iš tikrųjų susiformavo kariaunos. Neabejotina, kariaunų baltų žemėse atsirado kur kas anksčiau nei XIII a. pradžioje. Ar jų jau buvo viduriniame geležies amžiuje? Šiuo klausimu arche- 77 Ten pat, p Gudavičius E. Kariauna // Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. T. 1. Vilnius, 2011, p. 739; Gudavičius E. Kariauna // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 9. Vilnius, 2006, p Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991, p

33 Baltų karyba ologų nuomonės gerokai skiriasi. Bene daugiausia dėmesio kariaunų atsiradimo klausimams skyrusi Laima Vaitkunskienė dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsiradusias kariaunas linkusi datuoti V VI a. 80 Anot jos, jau senajame geležies amžiuje žemdirbių bendruomenėse tam tikras vaidmuo buvo skiriamas kariams raiteliams, o ginklų turėjo visi bendruomenės vyrai, nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinės padėties. Nuo V VI a. situacija keičiasi randama nemažai šio laikotarpio vyrų kapų (Pagrybio kapinyne Šilalės r. kiek daugiau nei pusė), kuriuose jie palaidoti be ginklų, o kituose su ginklais. Ypač daug ginklų randama raitelių kapuose, kuriuose vyrai arba berniukai palaidoti su pentinais ir kamanų detalėmis 81. Anot E. Jovaišos, V a. antrosios pusės VI a. pradžios laidojimo paminklai, ginklų tyrimai ir netiesioginiai rašytiniai šaltiniai leidžia teigti, kad kariaunų baltų žemėse buvo jau V a. antrojoje pusėje 82. Aptardamas kariaunų atsiradimo prūsų žemėse ypatumus V. Kulakovas atkreipia dėmesį į V a. pirmosios pusės prūsų laidojimo papročių permainas rasta gerokai daugiau kapų, kuriuose palaidoti žirgai. Taip pat pastebima požymių, rodančių, kad kariaunose atsirado svetimšalių (pirmiausia germanų). Trečiuoju požymiu, liudijančiu, jog tuo metu formavosi kariaunos, anot V. Kulakovo, laikytinas polietinio ginklų dekoro stilius (pvz., Nogato žemupio kapinynuose rastų kalavijų makščių puošyboje susipina baltiški, germaniški ir avariški motyvai). Vis dėlto kariaunų formavimosi prūsų žemėse procesas, V. Kulakovo manymu, nebuvo labai staigus ir truko iki VII a. pabaigos 83. V. Žulkus išskiria du kariaunų ( draugijų ) atsiradimo baltų žemėse etapus: V VI a., kai, anot jo, aptinkame pirmąsias draugijos apraiškas baltų visuomenėje, ir X a., kai prasideda antrasis kariaunų formavimosi etapas. Dauguma per pirmąjį etapą sudygusių draugijos daigų, pasak 80 Vaitkunskienė L. The formation of warrior elite during the Middle Iron Age in Lithuania // Archaeologia Baltica. T. 1. Vilnius, 1995, p Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius, 1995, p Jovaiša E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V VI a.) // Istorija. T. 64. Vilnius, Interneto prieiga: content&view=article&id=18&itemid=2 83 Кулаков В. И. Пруссы (V XIII вв.). Москва, 1994, c

34 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai V. Žulkaus, veikiausiai sunyko, nes vargu ar visais atvejais grįžusių būrių vadai sugebėjo visuomenėje užimti įtakingą padėtį, kuri jiems būtų leidusi naujai organizuoti tradicinę vietos visuomenę 84. A. Tautavičius taip pat laikosi nuomonės, jog kariaunos baltų žemėse atsirado gana vėlai X XI a. Esą V IX a. kapinynuose rasti su ginklais palaidoti vyrai greičiausiai yra ne kariaunos kariai, o laisvieji bendruomenės nariai žemdirbiai. A. Tautavičius teigia, kad ginklai vyro kape liudija jo, kaip laisvojo bendruomenės nario žemdirbio, padėtį, ir rodo, kad kiekvienas bendruomenės narys prireikus galėjo būti ir karys. Kariauna turėtume vadinti didesnį ar mažesnį karių profesionalų būrį, dažnai įvairios etninės sudėties, pavaldų kunigaikščiui ir jo išlaikomą 85. Su šia hipoteze norėčiau sutikti tik iš dalies. Neabejotina, kad kariauna buvo profesionalių karių junginys, tačiau nebūtinai etniškai mišrus, atvirkščiai tai pasitaikydavo gana retai ir veikiausiai dėl įvairių atsitiktinių aplinkybių. Ginkluotės kompleksai, randami vidurinio geležies amžiaus karių kapuose, yra išties labai įvairios sudėties ir turtingumo. Pavyzdžiui, niekaip žemdirbiais negalėtume pavadinti A. Tautavičiaus tirtame Taurapilio pilkapyne (Utenos r.) palaidotų karių. Čia tirtas kunigaikščio kapas (pilkapyje Nr. 5), kuriame rastos labai turtingos įkapės (žirgas, dviašmenis kalavijas makštyse su sidabriniais ir netgi paauksuotais puošybos elementais, dvi ietys, kirvis, skydas, pentinai, geriamasis ragas, papuošalų ir t. t.). Ganėtinai turtingi buvo ir netoli šio kunigaikščio (neabejotinai kariaunos vado) palaidoti kiti kariai 86. Gana panašus įkapių kompleksas rastas ir visiškai kitame regione tirtame Pagrybio kapinyno (Šilalės r.) kapas Nr. 85, kuriame buvo palaidotas vyras su vienašmeniu kalaviju, dviem ietimis, geriamuoju ragu, peiliu, pentinu (jo dirželio apkalai buvo pasidabruoti), žirgo galva su žąslais, papuošalais (tarp jų sidabrine antkakle). Tame pačiame kapinyne, kape Nr. 193, palaidotas vyras buvo išlydėtas į amžinybę su vienašmeniu kalaviju, ietimi, kirviu, peiliu, pentinu, arklio galva, kojomis, kamanomis ir žąslais. Kape Nr. 62 palaidoto vyro ne visos įkapės išliko, tačiau jame rastas vienašmenis kalavijas, ietigalis, 84 Žulkus V. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius, 2004, p Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V IX a.). Vilnius, 1996, p Tautavičius A. Taurapilio kunigaikščio kapas // Lietuvos archeologija. T. 2. Vilnius, 1981, p

35 Baltų karyba sidabrinė antkaklė ir kitų papuošalų. Be to, greta šio vyro palaidota moteris, L. Vaitkunskienės nuomone, galėjo būti vergė, numarinta per kario laidotuves ir kartu su juo išlydėta į anapusinį pasaulį 87. Turtingų karių kapų rasta ir kitose baltiškojo arealo dalyse. I t-mečio vidurio kapus, priskirtinus kariniam elitui, išsamiai yra aprašęs E. Jovaiša 88. Taigi, vertinti akivaizdžiai karių kapus kaip žemdirbių būtų klaida. Manyčiau, jau vien keli minėti pavyzdžiai aiškiai rodo, jog vidurinio geležies amžiaus pradžioje baltų žemėse buvo susiformavęs karinio elito sluoksnis kariauna. Jos narių kapai skiriasi nuo kapų, kuriuose taip pat rasta ginklų. Aptarti išsamiau kariaunos struktūrą būtų galima tik atlikus itin didelį darbą peržiūrėjus gausią kapinynų tyrimų medžiagą, išskyrus galimus kariaunos narių kapus pagal ginkluotę, kitas įkapes. Galbūt tada pavyktų pastebėti ir specifinių laidojimo elementų. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į karių kapų vietą kapinyne. Taurapilio pilkapyne matome tarsi atskirą kariams laidoti skirtą pilkapyno dalį. Pagrybio kapinyne tokio ryškaus kapų topografinio išskyrimo nepastebima. Tik tolesni tyrimai padės atsakyti ir į klausimą, kokia buvo kariaunų vidaus struktūra, pavaldumo sistema. Minėtas E. Gudavičiaus pateiktas apibrėžimas, kad kariauna tai raitųjų karių būrys, susitelkęs aplink genties vadą, vėliau kunigaikštį 89, taip pat nėra tikslus, nes ji nebūtinai turėjo būti pavaldi genties vadui. Akivaizdu, jog viena gentis galėjo turėti tikrai daugiau nei vieną kariauną, kaip ir ne vieną kunigaikštį. Svarbu suvokti, ką tiksliai turime galvoje vartodami sąvoką gentis. Archeologų ir istorikų darbuose šiuo terminu neretai vadinami gana skirtingo dydžio socialiniai, teritoriniai ir etniniai junginiai. Galimas daiktas, kad kariaunos, bent jau atskirais laikotarpiais, buvo pavaldžios ne tik genties diduomenei ir savo vadams. V. Kulakovas kelia įdomią, tačiau silpnai pagrįstą prielaidą, esą prūsų žemėse kariaunos tam 87 Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius, 1995, p , Jovaiša E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V VI a.) // Istorija. T. 64. Vilnius, Interneto prieiga: content&view=article&id=18&itemid=2 89 Gudavičius E. Kariauna // Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. T. 1. Vilnius, 2011, p. 739; Gudavičius E. Kariauna // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 9. Vilnius, 2006, p

36 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai tikru laikotarpiu galėjo būti pavaldžios žyniams kriviams 90. Esu tikras, kad kalbėti apie vidurinio geležies amžiaus pradžios kariaunas baltų žemėse galime be jokių išlygų. Minėti V VI a. Pagrybio, Taurapilio ir kitų laidojimo paminklų kapai neabejotinai priklausė jau tuo metu aiškiai išsiskyrusiam kariniam elitui. Tačiau atsekti kariaunų raidos dinamiką vėlesniais amžiais, ypač vidurinio geležies amžiaus antrojoje pusėje, gali padėti tik nuodugni laidojimo paminklų medžiagos analizė. Gali būti, kad bent iš dalies pasitvirtins ir minėta V. Žulkaus iškelta dviejų kariaunų iškilimo baltų žemėse etapų hipotezė. Lieka dar vienas labai svarbus kariaunų raidos klausimas kada apskritai baltų žemėse galėjo atsirasti kariaunų? E. Jovaiša, analizuodamas Dauglaukio bendruomenės socialinę sanklodą ir gretindamas šios baltiškos ben- 11 pav. Karvedys (remiantis Pagrybio ir Plinkaigalio kapinynų tyrimų duomenimis L. Vaitkunskienės parengta rekonstrukcija) 90 Кулаков В. И. Пруссы (V XIII вв.). Москва, 1994, c druomenės ir vienalaikių germanų genčių socialinio ir ekonominio išsivystymo požymius, pasinaudodamas romėnų auto- 35

37 Baltų karyba riaus Tacito žiniomis apie to meto germanų žemėse vykusius procesus, prieina prie išvados, kad būta aiškių vieno ir to paties laikotarpio germanų ir baltų visuomenių struktūros ir kultūros lygio bendrumų. Ypač aiškiai tai atsiskleidžia lyginant ginkluotę 91. Pritarčiau nuomonei, jog kariaunos baltų žemėse galėjo formuotis ir egzistuoti jau senajame geležies amžiuje pirmaisiais amžiais po Kr. čia (pirmiausia vakarinėje baltų arealo dalyje) susiklostė tam palankios socialinės ir ekonominės sąlygos. Nuomonės, kad baltų karinės organizacijos aptariamuoju laikotarpiu buvo artimos atitinkamoms to meto germanų organizacijoms, laikosi ir karybą dabartinės Baltarusijos teritorijoje iki XII a. tiriantis J. Novikovas 92. Raitijos klausimas Labai svarbūs baltų karybos raidos tyrimai susiję su raitija. Archeologų bendruomenei be jokių išlygų sutinkant, kad viduriniame geležies amžiuje baltai neabejotinai buvo raiteliai (tai patvirtina nusistovėjęs raitelio reikmenų kompleksas, akivaizdus žirgo kultas baltų dvasiniame gyvenime, žirgų ar jų dalių laidojimo kapinynuose kartu su žmonėmis paprotys), kai kurie istorikai (D. Baronas, A. Nikžentaitis, A. Bumblauskas) teigia, jog dar XIII a. baltai nemokėjo kautis raiti tik joti, tad žirgas atlikdavo transporto priemonės funkciją 93. Su šia nuostata nesutinku. Remdamasis plačia archeologinių ir rašytinių šaltinių analize esu priėjęs prie išvados, kad vėliausiai I t-mečio pabaigoje II t-mečio pradžioje Lietuvoje buvo nusistovėjęs visas raitelio ir žirgo aprangos kompleksas, leidžiantis raiteliui tvirtai jaustis balne ir tinkamai valdyti žirgą. Jau tada dalį lietuvių karinių pajėgų galėjo sudaryti lengvoji 91 Jovaiša E. Baltai antikos laikais: Dauglaukio bendruomenės eskizas // Lietuva iki Mindaugo. Vilnius, 2003, p Новікаў Я. Ваенная гісторыя Беларускіх земляў (да канца XII ст.). Том 1. Мінск, 2007, с Baronas D. Lietuvių karyba XIII a. // Karo archyvas. T. XVI. Vilnius, p. 20; Baronas D. Lietuvių karybos bruožai XIII a. pradžioje // Lietuvos valstybė XII XVIII a. Vilnius, 1997, p. 502; Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija Vilnius, 2005, p. 34; Nikžentaitis A. XIII XV a. lietuvių kariuomenės bruožai (organizacija, taktika, papročiai) // Karo archyvas. T. XIII. Vilnius, 1992, p. 6 10; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai. Klaipėda, 1996, p

38 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai kavalerija. Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad nuo XIII a. pradžios lietuviai kariai gebėjo kautis raiti ir egzistavo lietuvių lengvoji kavalerija 94. Rytiniame Baltijos jūros pakraštyje kartu su pirmaisiais indoeuropiečiais maždaug 3000 m. pr. Kr. atsirado ir žirgų. Ženklų, kad tai buvo karys raitelis, pastebima jau I a. po Kr. baltiškoje archeologinėje medžiagoje. Apie 70 m. pradedami daryti žirgui valdyti skirti pentinai, kiek vėliau žąslai. Anot E. Jovaišos ir M. Iršėno, m. baltų kraštuose susiformavo raitelio aprangos 12 pav. Kunigaikščio kapas Taurapilio pilkapyno (Utenos r.) pilkapyje Nr. 5 kompleksas. Jį sudarė: pentinai, žąslai ir kamanos, gūnia ir galbūt balnas 95. V. Šimėnas pirmuosius pentinus mūsų 94 Vitkūnas M. Kada baltai pradėjo kautis raiti? // Lituanistica. Vilnius, 2011, T. 57, Nr. 1 (83), p Iršėnas M., Jovaiša E. Kario ir žirgo puošyba priešistorės mene // Įdomioji Lietuvos istorija. Meno istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Vilnius, 2006 [kompaktinė plokštelė]. 37

39 Baltų karyba žemėse datuoja II a. (nurodo vėlesnį amžių) 96, tačiau nedidelės chronologijos žirklės esmės nekeičia: į vidurinį geležies amžių baltai įžengė turėdami beveik visą raitelio reikmenų rinkinį, o netrukus apsirūpino ir balnakilpėmis. Taip pat svarbu pabrėžti, kad geležies amžiaus baltų laidojimo papročiuose pabrėžiamas išskirtinis kario raitelio ir žirgo santykis. Beveik visoje Lietuvoje randama raitelių ir žirgų kapų, kurie datuojami II a. krikščionybės pradžia. V a. viduryje perversmą karyboje sukėlė naujas aprangos elementas balno kilpos. Manoma, kad tai klajoklių alanų ar avarų išradimas. Jį greitai perėmė baltai. Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje balnakilpės atsirado X a. 97, o balnas I t-mečio pab. II t mečio pr. 98 Tačiau balnakilpės baltų kraštuose buvo naudojamos kur kas anksčiau. Seniausi balnakilpių prototipai odos, virvių kilpos, įvairios medinės konstrukcijos. Su tiurkų gentimis balnakilpės iš Azijos stepių pateko į Europą 99. Manoma, kad VI a. balnakilpes į Europą atsinešė avarai. Bizantijos ir kitų Europos kraštų raiteliai 100 tikriausiai jas perėmė iš Panonijoje įsikūrusių avarų (veikiausiai per tarpininkus, o galbūt ir tiesiogiai, nes avarai rengė žygius ir į šiaurę, link Baltijos pakrančių). Avariškų balnakilpių randama Lenkijos teritorijoje 101, joms labai artimų tipų balnakilpių rasta ir Marvelės (Kauno miesto dalis) kapinyne. Jos datuojamos VI a. pab. VII a. Nemažai balnakilpių randama kituose vidurinio 96 Šimėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius, 2006, p Antanavičius J. Balno kilpos Lietuvoje X XIV a. TSR mokslų akademijos darbai. A serija. Vilnius, 1976, T. 1, p ; Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, p. 350; Vaitkunskienė L. Balnakilpės // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. II. Vilnius, 2002, p ; Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuvio kario žirgas. Acta historica Lituanica. T. VII. Vilnius, 1970, p Kulikauskienė R., Štuikys V. Balnas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. II. Vilnius, 2002, p. 509; Navickaitė O. Plokštinių kapinynų tyrinėjimai Lietuvoje m. // Iš lietuvių kultūros istorijos. T. IV. Vilnius, 1961, p Сагановiч Г. Стрэмя // Aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, с Тараторин В. Конница на войне: история кавалерии с древнейших времен до эпохи Наполеоновских войн. Минск, 1999, c Mączyńska M. Wędrówki ludów: historia niespokojnej epoki IV i V wieku. Warszawa, 1996, p

40 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai ir vėlyvojo geležies amžiaus Vidurio Lietuvos kapinynuose ir kitų baltų genčių laidojimo paminkluose. Itin archajiškų, vienų seniausių Europoje, VII a. datuojamų balnakilpių rasta ir Prūsijoje. Atkreipkime dėmesį balnakilpės baltų žemėse pradėtos naudoti visu šimtmečiu anksčiau nei Vakarų Europoje 102. Apskritai archeologiškai fiksuoti baltų ryšiai su puikiais raiteliais hunais V a. ir avarais VI VII a. neabejotinai turėjo įtakos sparčiai baltų raitijos raidai. Manoma, kad iš baltų balnakilpes perėmė skandinavai. Skandinaviškos balnakilpės galėjo būti prūsiškos ar aukštaitiškos (iš Vidurio Lietuvos) kilmės. Beje, Skandinavijoje randama ir kitų iš baltų žemių atkeliavusių žirgo aprangos elementų, pavyzdžiui, puošnių baltiškos kilmės kamanų 103. Žirgais baltai dažnai jodinėjo, ir Europos mastu buvo ne atsiliekantys, o veikiausiai netgi vieni iš pirmaujančiųjų. Jiems teko jojimo reikmenų ir jų gamybos technologijų skleidėjų plačiame Šiaurės Rytų Europos regione vaidmuo. Baltarusijos istorikas J. Novikovas, parengęs išsamią studiją apie karybą 13 pav. Balnakilpė iš Marvelės (Kauno m.) kapinyno kapo Nr Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII XII a. Kaunas, 2002, p Ten pat, p dabartinės Baltarusijos teritorijoje iki XII a., netgi kelia hipotezę, kad baltai turėjo geriau išvystytą raitiją nei slavai. Šią prielaidą jis kelia atsižvelgdamas į tai, kad plačiame baltų areale išskirtinai dažnai pasitaiko turtingų su žirgais palaidotų karių kapų. J. Novikovas linkęs atsargiai vertinti V IX a. slavų raitijos pajėgumą ir mano, kad žirgas sla- 39

41 Baltų karyba vams pirmiausia buvo transporto priemonė, leidžianti įveikti didelius atstumus. Tokią prielaidą jis daro remdamasis kelių Bizantijos autorių žinutėmis apie tai, kad mūšio pradžioje slavų kariai nulipa nuo žirgų 104. Kiti autoriai, pvz., žymus Rusijos karo istorijos specialistas V. Taratorinas, laikosi priešingos nuomonės ir teigia, kad slavai turėjo kavaleriją, panašaus pajėgumo ir panašiai naudojamą kaip ir germanų 105. Taigi aiškiai matome, kad I t-mečio viduryje ir antroje jo pusėje baltų žemėse susiformavo visas raitelio ir žirgo reikmenų kompleksas. Baltai neabejotinai mokėjo gerai joti ir turėjo tam visas reikalingas priemones. Puikiai joti ir valdyti žirgus jie tikrai gebėjo. Bet ar kovėsi raiti? Kaip jau minėjau, esu tikras, kad lengvoji lietuvių kavalerija egzistavo I ir II t-mečio sandūroje, o XIII a. rašytiniai šaltiniai tai patvirtina. Ar galėjo baltų kavalerija gyvuoti ir anksčiau? Esu tikras, kad taip. Šio laikotarpio rašytinių šaltinių nėra, tačiau tai, kad baltai turėjo žirgų ir raitelio reikmenų, sudarė visas prielaidas lengvajai kavalerijai atsirasti. Kautis raiti mokėjo baltų kaimynai, su kuriais intensyviai kontaktuota, germanai, veikiausiai ir slavai. Sunku patikėti, kad tame pačiame regione panašiomis gamtinėmis sąlygomis gyvenę ir visą reikiamą raitelio reikmenų kompleksą turėję baltai būtų buvę vien pėstininkai arba žirgais jodinėjantys raitieji pėstininkai, t. y. juos naudojantys tik persikelti iš vienos vietos į kitą, bet nemokantys kautis raiti. strategija ir taktika Sunkiausiai rekonstruojamas praeities epochų karybos aspektas (ypač kai turima labai mažai arba išvis neturima rašytinių šaltinių) taktika. Kai nėra mūšių aprašymų, tenka remtis archeologiniais radiniais, ginkluotės kompleksais ir bandyti interpretuoti jų egzistavimo ir naudojimo sąlygas žvelgiant per karybos istorijos prizmę. Tam tenka pasitelkti ir rašytinius šaltinius apie panašaus ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio kaimyninių bendruomenių, gyvenusių panašioje gamtinėje aplinkoje 104 Новікаў Я. Ваенная гісторыя Беларускіх земляў (да канца XII ст.). Том 1. Мінск, 2007, с Тараторин В. Конница на войне: история кавалерии с древнейших времен до эпохи Наполеоновских войн. Минск, 1999, c

42 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai ir naudojusių panašią ginkluotę, karybą. Pradedant nagrinėti baltų karių taktiką aptariamuoju laikotarpiu pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokius strateginius uždavinius galėjo kelti baltų genčių didžiūnai, kariaunų vadai savo kariams. Dažniausiai tai buvo plėšiamieji žygiai į kaimyninių ir tolimų (svetimų) bendruomenių, genčių teritorijas. Tokie žygiai turėjo būti trumpi, jais nesiekta ilgalaikių tikslų (užimti priešo teritoriją, įsitvirtinti joje). Tam reikėjo turėti gerai parengtas, judrias (pageidautina raitelių), tačiau nebūtinai gausias pajėgas. Pagrindinis plėšiamojo žygio sėkmę lemiantis veiksnys netikėtumas, svarbiausias tikslas grobis ir sėkmingas atsitraukimas, patyrus kuo mažiau nuostolių. Visiškai priešingas strateginis uždavinys buvo savo žemių gynyba nuo galimų priešo antpuolių. Jos ginti turėjo stoti visi, pajėgūs rankose laikyti ginklą. Galimybės apsiginti nuo priešo puolimo dažnai priklausė nuo konkrečios situacijos, laiku gauto perspėjimo apie pavojų ir gebėjimo organizuoti gynybą. Archeologinių tyrimų duomenys kartais atskleidžia dramatiškus praeities kovų puslapius, liudijančius, kad priešo įsiveržimas buvo itin staigus ir netikėtas. Bene iškalbingiausias pavyzdys Plinkaigalio kapinyne (Kėdainių r.) rastas priešo (veikiausiai klajoklių hunų) antpuolio metu išžudytos šeimos grupinis kapas. Jame rasti trisparniai strėlių antgaliai ir aukų kauluose išlikę smurtinių sužalojimų pėdsakai liudija, jog per antpuolį bėgantys nuo užpuolikų žmonės (keli suaugusieji ir vaikai) buvo apšaudyti strėlėmis: viena jų, perskrodusi pilvą, įsmigo vyrui į stuburą, kita moteriai į koją. Pavytas aukas užpuolikai užmušė kirviais arba vėzdais 106. Akivaizdu, kad Plinkaigalyje gyvenusios bendruomenės žmonės nesitikėjo užpuolimo, nebuvo įspėti apie besiartinantį priešą arba tai buvo padaryta per vėlai. Antra vertus, neturime pagrindo abejoti, jog išankstinę informaciją apie rengiamą priešo antpuolį gavusios bendruomenės sugebėdavo pasitraukti į piliakalniuose buvusius įtvirtinimus ir pasirengti gynybai arba bent jau atsitraukti į priešui sunkiau prieinamas miškingas, pelkėtas vietoves. Palankiomis aplinkybėmis kariai galėjo surengti artėjančiam priešui pasalą. 106 Kazakevičius V. Plinkaigalio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 10. Vilnius, 1993, p

43 Baltų karyba Trečio tipo strateginis uždavinys turėjo būti teritorinė ekspansija. Baltų gentys ją vykdė ribotai. Akivaizdus aptariamuoju laikotarpiu vykęs tam tikras genčių gyvenamų teritorijų ribų kitimas ir naujų įsisavinimas (pvz., prūsų teritorinė plėtra nuo Sembos pusiasalio ir Priegliaus upės baseino į Vyslos žemupį). Teritorinė ekspansija buvo veikiausiai ne atskirų bendruomenių, o ištisų genčių, daugelio didžiūnų aptariamas ir gausiomis pajėgomis įgyvendinamas procesas (nebent plėtra ekstensyviai būtų vykusi į niekieno nekontroliuojamą neužimtą teritoriją). Tačiau akivaizdu, jog viduriniame geležies amžiuje baltai ne tiek patys vykdė teritorinę ekspansiją, kiek turėjo nuo jos gintis jų pačių teritorija tapo svetimų kultūrų ekspansijos objektu. Tai ypač tinka kalbant apie rytinę baltų arealo dalį. Baltiškų Moščino, Koločino, Tušemlios Bancerovo kultūrų areale nemažai archeologinių tyrimų metu rastų gaisrų, sugriovimų pėdsakų sietini būtent su intensyviai vykusia slavų ekspansija į baltų žemes, nors kai kuriuose archeologijos paminkluose randama ir taikaus kultūros perėmimo pėdsakų 107. Neabejotinai buvo rengiama ir kitų tipų karo žygių, pvz., siekiant atkeršyti konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei. Manyčiau, jog ir prekybiniai kontaktai (to meto prekijus kelionėse lydėjo ginkluota palyda), susiklosčius nepalankiai situacijai, lengvai galėjo virsti kariniu susidūrimu. Kokia galėjo būti baltų taktika aptariamuoju laikotarpiu? Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar kariai kaudavosi kovos rikiuote, ar kautynės vykdavo padrikai. Manau, kalbėti apie tuo metu galėjusią egzistuoti nusistovėjusią taisyklingą kovos rikiuotę būtų išties nepagrįsta, galima tik spėti buvus jos užuomazgų. Rusijos istorikas A. Nefiodkinas, remdamasis VI a. Bizantijos rašytiniais šaltiniais, teigia, kad slavų kariai nebuvo rikiuojami taisyklinga kovos rikiuote. Jie mūšio lauke buvo grupuojami teritoriniu arba giminystės principu (vienos bendruomenės, giminės ar šeimos kariai sudarydavo savo padalinį). Tokiuose būriuose kariai buvo ginkluoti įvairia ginkluote tai priklausė nuo galimybių ir poreikio. Kautynėms vykstant atvirame lauke kariai link priešo iš pradžių artėdavo kolonomis, vėliau persirikiuodavo į gana vingiuotą, netvarkingą rikiuotę. Jos priekyje buvo statomi skydais ginkluoti kariai. Jie pridengdavo iečių svaidytojus 107 Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai // Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p

44 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai ir lankininkus. Kai kovojančios pusės priartėdavo viena prie kitos, prasidėdavo artimoji kova. Jei priešas neišlaikydavo puolančiųjų spaudimo, buvo švenčiama pergalė. Jei priešas atlaikydavo spaudimą traukiamasi 108. Tokia pusiau reguliari kovos rikiuotė galėjo veikti atviroje vietoje. Miške ar labai raižytoje (dėl raguvų ir pan.) vietovėje, taip pat pakliuvus į pasalą arba puolant iš pasalų tekdavo kautis padrikai. Baltų raitelių taktika veikiausiai buvo panaši į germanų. Raitija buvo pagrindinė jėga tolimesniuose karo žygiuose ir svarbi sudedamoji karinių pajėgų dalis (greta pėstininkų) gynybinėse kovose arba vietiniuose kariniuose konfliktuose, vykstančiuose nedidelėje teritorijoje. Raitijai teko judriosios žvalgybos, ryšių palaikymo funkcijos, tačiau mūšyje svarbiausi jos uždaviniai veikiausia buvo priešo pajėgų suskaldymas, jų apėjimas iš šono ir apsupimas, kad galima būtų suduoti smūgį iš užnugario. Tai klasikinės kavalerijos užduotys, žinomos įvairaus ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio ir įvairiomis sąlygomis gyvenusioms antikos ir ankstyvųjų viduramžių Europos visuomenėms. Minėtiems veiksmams atlikti nereikia darnios raitelių kovos rikiuotės, kurios baltai veikiausia dar nebuvo įvaldę. Kovoje su panašiai organizuotomis, nežinančiomis, kas yra taisyklinga kovos rikiuotė, priešo pajėgomis pakanka išnaudoti individualų raitelių pranašumą (greitį, manevringumą, pralaužiamąją galią). Manau, kad baltų, kaip ir daugelio germanų genčių (išskyrus patyrusias tiesioginę Romos įtaką ir perėmusias dalį antikinio pasaulio karybos patirties), raiteliai nemokėjo kautis taisyklinga kovos rikiuote. Bizantijos ir kitų kraštų autoriai pažymi, kad germanų kariai nemokėjo kautis tvarkingai, tačiau buvo itin drąsūs, bet kokį atsitraukimą laikė nenuplaunama gėda. V a. galų kilmės autorius Sidonijus Apolinarijus gana išsamiai aprašo Merovingų laikų germanų mišriąją raitelių ir pėstininkų taktiką: Raitija mūšyje veikdavo kartu su lengvaisiais pėstininkais. Dažniausiai kiekvienas raitelis išsirikdavo sau bendražygį pėstininką, ir jie įsipareigodavo vienas kitą ginti ir vienas kitam padėti. Mūšyje pėstininkai iš pradžių išnaudodavo savo svaidomąją ginkluotę, po to, kai į puolimą mesdavosi raiteliai, pėstininkai sekdavo iš paskos, kad pultų į kovą su priešo kariais, žalotų jų arklius. Jei ataka nepavykdavo, pėstininkai dengdavo 108 Нефёдкин А. Тактика славян в VI в. (по свидетельствам ранневизантийских авторов) // Византийский временник. Т. 62 (87). Москва, 2003, с

45 Baltų karyba atsitraukimą. Prireikus jie sėsdavo ant arklių. Jei vietovė buvo palankesnė kautynėms pėsčiomis, germanai nulipdavo nuo žirgų ir juos palikdavo, nes šie buvo išmokyti laukti vietoje. 109 Aprašytoji taktika visiškai galėjo tikti ir baltams. Manau, jog gana atviroje vietovėje baltai kaudavosi ir pėsti, ir raiti, jei mūšis vyko labai raižytoje vietovėje arba miške pėsti. Aptariamuoju laikotarpiu pajūryje gyvenusios baltų gentys, be abejo, vertėsi ir laivyba, vyko tam tikro masto baltų kovos jūroje. Tačiau apie jūrų kovos taktiką pasakyti ką nors daugiau kol kas negalime. Baltų žemėse nerasta nė vieno vidurinio geležies amžiaus jūrų laivo likučių. Svarstyti apie baltų jūrų laivybą V VIII a. kol kas galime tik teoriškai, remdamiesi vienalaikių laivybos artefaktų, rastų vakarinėje ir pietinėje Baltijos jūros pakrantėse, tyrimais. Vidaus vandenyse kariams ir ginklams gabenti neabejotinai galėjo būti naudojami luotai. Baigiamosios išvados 1. Geriausiai ištirta vidurinio geležies amžiaus baltų karybos sritis ginkluotė. V. Kazakevičius ir kiti tyrėjai yra sudarę gana išsamią ginklų tipologijos sistemą. Tačiau iki šiol padarytos išvados apie atskirų tipų ginklų santykį baltų karyboje yra tikslintinos. Nekvestionuojant ieties, kaip plačiausiai baltų naudoto ginklo, įvairių tipų kalavijų, skydų vertinimo, galima teigti, kad nepagrįstai buvo sumenkinta kirvių ir peilių reikšmė baltų ginkluotės kompleksuose. 2. Dažniausiai baltų kario ginkluotės kompleksą viduriniame geležies amžiuje sudarė ietis, kirvis ir peilis. Aukštesnio socialinio statuso karių ginkluotėje buvo ir vienašmenis arba (labai retai) dviašmenis kalavijas. Pagrindinis apsauginės ginkluotės atributas skydas nebuvo masiškai naudojamas skydus turėjo tik dalis karių. 3. Ginkluotė buvo skirta tolimajai ir artimajai kovai. Mūšio pradžioje, priartėjus tinkamu atstumu iki priešo, buvo sviedžiamos ietys, po to puolama tiesiogiai kautis su priešu kirviu (kalaviju arba smogiamąja ietimi). Peilis buvo naudojamas savigynai arba priešui pribaigti. Lankas baltų že- 109 Тараторин В. Конница на войне: история кавалерии с древнейших времен до эпохи Наполеоновских войн. Минск, 1999, c

46 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai mėse, atrodo, vaidino nepagrindinį vaidmenį. 4. I t-mečio viduryje ir antrojoje pusėje baltų žemėse buvo naudojamas visas raitelio ir žirgo reikmenų kompleksas: pentinai, žąslai, kamanos, balnakilpės, gūnia ir galbūt balnas. Buvo visos prielaidos lengvajai kavalerijai atsirasti. 5. Baltų karinėse pajėgose būta ir pėstininkų, ir raitelių, kurie gebėjo kautis atskirai arba išsidėstę rikiuote. Puolamuosiuose žygiuose galėjo dalyvauti ir vien raiteliai. Nepalankiomis sąlygomis kovoti raitomis (miške, raižytoje vietovėje) raiteliai nulipdavo nuo žirgų ir kaudavosi pėsti. 6. Baltų žemėse viduriniame geležies amžiuje buvo susiformavusių kariaunų, pavaldžių atskirų bendruomenių ir galbūt genčių didžiūnams. Įteikta 2011 m. lapkričio 21 d. 45

47 ILIUSTRACIJŲ ŠALTINIAI Baltų karyba 1 pav. Ornamentuotas kirvis iš Neravų (Grigiškių) pilkapyno. Iš: Malonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008, p. 162, 23 pav. 2 pav. Popų Vingelių pilkapyne (Elektrėnų sav.), pilkapyje Nr. 2, kape Nr. 1, rastos kario įkapės: sagtis, du ietigaliai, kirvis ir skydo umbas. Iš: Kernavė litewska Troja (Katalog wystawy ze zbiorow Państwowego Muzeum Rezerwatu Archeologii i Historii w Kernavė, Litwa). Warszawa: Państwowe Muzeum Archeologicne, 2002, s pav. Kovos peiliai-durklai iš Vidgirių kapinyno (Pagėgių sav.). Iš: Šimėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 56, 26 pav. 4 pav. Perpetė ir jos nešiojimo būdo rekonstrukcija, remiantis Vidgirių kapinyno (Pagėgių sav.) tyrimų duomenimis. Iš: Šimėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 57, 27 pav. 5 6 pav. Dviašmenis kalavijas ir sidabrinės paauksuotos kalavijo makščių apkalos iš Taurapilio pilkapyno (Utenos r.) pilkapio Nr. 5. Iš: Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V IX a.). Vilnius: Pilių tyrimo centras Lietuvos pilys, 1996, p. 141, pav. 7 8 pav. Vienašmenis kalavijas, rastas Pagrybio kapinyno (Šilalės r.) kape Nr. 10, ir pagal kapų Nr. 10 ir Nr. 158 radinius rekonstruotos kalavijo makštys. Iš: Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius: Diemedis, 1995, p. 107, 150, 152 pav. 9 pav. Platusis kovos peilis kalavijas, grandelės ir ietigaliai, rasti Šukionių kapinyno (Pakruojo r.) kape Nr. 13. Iš: Vaškevičiūtė I. Šukionių kapinynas // Lietuvos archeologija. T. 20. Vilnius: Diemedis, 2000, p. 171, 24 pav. 46

48 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V VIII a.) bruožai 10 pav. Antskydis (skydo umbas) iš Krikštonių (Lazdijų r.). Iš: Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V IX a.). Vilnius: Pilių tyrimo centras Lietuvos pilys, 1996, p. 148, 54 pav. 11 pav. Karvedys (remiantis Pagrybio ir Plinkaigalio kapinynų tyrimų duomenimis L. Vaitkunskienės parengta rekonstrukcija). Iš: Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius: Diemedis, 1995, p. 165, 226 pav. 12 pav. Kunigaikščio kapas Taurapilio pilkapyno (Utenos r.) pilkapyje Nr. 5. Iš: Tautavičius A. Taurapilio kunigaikščio kapas // Lietuvos archeologija. T. 2. Vilnius: Mokslas, 1981, p. 21, 5 pav. 13 pav. Balnakilpė iš Marvelės (Kauno m.) kapinyno kapo Nr. 45. Iš: Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII XII a. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, p. 193, 90-I pav. 47

49 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. DIDŽIOSIOS BRITANIJOS KARINIS DIPLOMATINIS ATSTOVAVIMAS LIETUVOJE IKI VALSTYBINGUMO PRIPAŽINIMO DE FACTO (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) Dr. Edmundas Gimžauskas Lietuvos istorijos institutas Bet kuriam istorijos tyrėjui, besigilinančiam į labai įdomų, turtingą įvykių ir faktų, tačiau kartu ir itin painų, prieštaringą pirmųjų tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metų laikotarpį, neišvengiamai tenka susidurti su vienokiomis ar kitokiomis Vakarų šalių reprezentantų Lietuvoje veiklos apraiškomis. Įdomiausia, jog Lietuva tada dar nebuvo užmezgusi oficialių diplomatinių santykių su tomis šalimis, vadinasi, nebuvo ir tų šalių oficialių atstovų, tačiau kai kurie Vakarų šalių reprezentantai bent jau epizodiškai figūruoja dažname to meto istoriniame siužete: ne tik užsienio ir karinėje politikoje, bet ir valstybės vidaus gyvenime. Jau vien tai liudija išskirtinį, ypatingą tų atstovų vaidmenį pradiniame moderniosios Lietuvos valstybingumo raidos etape. Dar daugiau: iš pažiūros kai kada atrodo, jog tam tikru metu šie asmenys buvo savotiškas balsas iš viršaus aukščiausiems Lietuvos vadovams ar savo rankose laikė tolesnį valstybės likimą. Pvz., 1920 m. sausį D. Britanijos plk. H. Rowanas-Robinsonas teikė politinius pageidavimus dėl Lietuvos kariuomenės vidaus sutvarkymo pačiam Lietuvos prezidentui 1. O 1919 m. rugsėjo pabaigoje kitas britas plk. R. B. Wardas kėlė pirtį dėl galimų taikos derybų su bolševikais premjerui Mykolui Sleževičiui 2. 1 Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, Vilnius, 1992, p. 44, 46. Posakis kėlė pirtį šio darbo autoriaus. 48

50 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) Tačiau paradoksalu tai, kad vos po kelerių metų tokie neoficialūs Vakarų atstovai (paprastai kariškiai) kone be pėdsakų dingo iš valstybės politinio gyvenimo, nepalikę ryškesnio pėdsako, netgi savo vardų (ir taip apsunkino atliekant istorijos tyrimus jų tapatybės nustatymo darbą). Istoriografijoje savo ruožtu tokių neoficialių pirmųjų užsienio valstybių pasiuntinių veikla Lietuvoje iki pat mūsų dienų ne tik kad nebuvo išsamiau tirta, bet netgi elementariai ir aiškiai apibūdinta nepaisant, kaip jau minėjome, temos svarbos bendrų istorijos tyrimų kontekste 3. Dėl to mokslo darbuose, 3 Istorikas P. Čepėnas savo solidžios knygos net vieną (XV) skyrių yra paskyręs pirmųjų užsienio valstybių pasiuntinių veiklai Lietuvoje pristatyti (skyrius Karinės ir diplomatinės misijos Lietuvoje ). Tačiau tenka konstatuoti, kad šis skyrius, palyginti su kitomis P. Čepėno veikalo dalimis, nėra toks išsamus ir apskritai atrodo gana blankus. Šiek tiek išsamiau jame pristatyta tik amerikiečių karinė misija, o prancūzų ir britų paminėtos epizodiškai. Tai lyg ir suprantama: P. Čepėnas savo darbą rašė išeivijoje, JAV, todėl pirmiausia naudojosi prieinama tos šalies istoriografija šiuo klausimu, o Lietuvoje (ir Europoje) esanti archyvinė medžiaga jam buvo nepasiekiama. Žr.: Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, Vilnius, 1992, p Kitas lietuvių išeivijos istorikas K. Ališauskas savo knygos II dalies IX skyriaus atskirame poskyryje taip pat itin glaustai pristato svetimų valstybių karo misijas Lietuvoje. Žr.: Ališauskas K. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės , t. 1. Čikaga, 1972, p Jis taip pat daugiausia dėmesio skyrė amerikiečių misijai (šioje knygoje jis atskirai aptarė Prancūzijos generolo H. A. Niesselio užduotį dėl bermontininkų iškraustymo). Istorikė A. Gaigalaitė pirmiesiems užsienio pasiuntiniams Lietuvoje apibūdinti savo knygoje irgi rado vietos skyriuje Antantės misijos Lietuvoje. (Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p ). Šis pristatymas jau paremtas ne tik istoriografija, bet ir tam tikra archyvine medžiaga, tačiau vėlgi yra nenuoseklus, fragmentiškas pirmiausia dėl to, jog į misijų veiklą autorė buvo objektyviai suinteresuota žvelgti pro tarptautinės Paryžiaus taikos konferencijos prizmę ir neturėjo tikslo gilintis į šių misijų veiklą. Tai daugmaž ir viskas, ką pirmųjų užsienio valstybių pasiuntinių veiklos tema galėtume rasti lietuviškojoje istoriografijoje. Daugelis užsienio autorių savo darbuose vienaip ar kitaip palietė šią temą, tačiau, kiek žinoma, neatlikta nė vieno specialaus užsienio misijų veiklos Lietuvoje tyrimo. Taip jau sutapo, kad rengiant šį straipsnį Kauno Vytauto Didžiojo universitete istorikė E. Gruzdienė apgynė disertaciją Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos respublikoje metais. Dar prieš disertacijos gynimą teko susipažinti su šiuo išties daugeliu aspektų solidžiu ir reikšmingu darbu. Tenka pripažinti, jog jis tikrai bus naudingas bandant užpildyti daugelį lietuviškosios istoriografijos spragų. Neabejotinai stipriausia E. Gruzdienės darbo pusė naracija, paremta archyvine, pirmiausia užsienio, medžiaga. 49

51 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. kuriuose vienokiu ar kitokiu aspektu paliesta ši tema, vis pasitaiko įvairių dalykinių netikslumų ar su ja susijusių klaidingų interpretacijų 4. Ir jų vis daugėja, nes tyrėjai vieni iš kitų perrašo klaidingus duomenis, nes neturi galimybių jų patikrinti pirminiais šaltiniais grindžiamais specialiais tyrimais 5. 4 Pvz., A. Gaigalaitė rašo: Tuo pat metu, kai į Lietuvą atvyko Prancūzijos karinė misija, kovo 22 d. Liepojoje išsilaipino nauja Anglijos karinė ir politinė misija. Jai vadovavo majoras George F. Keenan. Tai jau buvo oficialus Anglijos atstovo paskyrimas į Baltijos šalis. (Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 121). Cituotame tekste įžvelgtume netgi keletą netikslumų. Pirma, 1919 m. kovo mėnesį Liepojoje tikrai išsilaipino britų misija, tačiau jai vadovavo ne majoras George as F. Keenanas, o majoras Austinas Henris Keenanas (žr. 29 nuorodą). O George as Kennanas ( ne Keenanas) buvo amerikiečių telegrafo darbuotojas, žurnalistas ir publicistas. Amerikietis supainiotas su britu, turinčiu labai panašią pavardę, matyt, dėl to, kad jis (kaip, beje, ir britas) prieš I pasaulinį karą gyveno Rusijoje ir parašė keletą knygų rusiška tematika. Antra, majoro A. H. Keenano atvykimo į Liepoją niekaip negalėtume pavadinti oficialiu Anglijos atstovo paskyrimu į Baltijos šalis jau vien dėl to, kad Baltijos šalys tuo metu dar buvo D. Britanijos nepripažintos ir paskyrimai galėjo būti tik neoficialūs. Be to, majoras A. H. Keenanas buvo žvalgybininkas ir vykdė daugiausia žvalgybos užduotis, o tai iš principo nesuderinama su bet kokiu oficialumu. 5 Pavyzdį, kaip tyrėjai vieni nuo kitų persirašo netikslius ar klaidingus duomenis, galime rasti tame pačiame ankstesnėje nuorodoje cituotame A. Gaigalaitės tekste (kuriame ji rašo, kad Anglijos misijos nariai Liepojoje išsilaipino kovo 22 d.). Minėtos datos istorikė neparemia jokia nuoroda. Tačiau P. Čepėnas savo knygoje taip pat teigia, kad Keenano misija į Liepoją atvyko 1919 m. kovo 22 d. (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 482), tačiau šio teiginio nepagrindžia jokia nuoroda. Vadinasi, galime pagrįstai manyti, jog A. Gaigalaitė (kuri parašė knygą vėliau) šią datą paprasčiausiai perrašė iš P. Čepėno studijos, tačiau nepabandė patikrinti jos patikimumo. Aišku, galėtume gana pagrįstai spėti, jog P. Čepėnas šią datą rado kokiame nors JAV dokumentų rinkinyje Paryžiaus taikos konferencijos veiklai aptarti, kuris jam išeivijoje buvo nesunkiai prieinamas. Tačiau tai vis dėlto tik spėlionės, o ne faktas. Kaip ir tai, kad A. Gaigalaitė, negalėdama patikrinti P. Čepėno teiginio, paprasčiausiai priėmė jį neverifikuotą, tačiau kartu nenorėjo pernelyg dažnai atvirai šiuo autoriumi remtis savo tyrime. Tačiau tai, kad ši istorikė, rašydama apie Antantės misijas, daugiausia rėmėsi P. Čepėnu, akivaizdu pastebėjus, jog ir kiti ankstesnėje nuorodoje minėti jos teksto netikslumai perimti iš P. Čepėno teksto. Nes būtent jis majorą Keenaną savo knygos asmenvardžių rodyklėje nurodo kaip Keenan George F. (p. 809). Taip pat iškart po Keenano misijos pristatymo rašo: Ligi Anglijos diplomatinės misijos oficialaus atstovo paskyrimo į Pabaltijo valstybes jose veikė su laivyno eskadra atvykęs neoficialus britų diplomatas H. A. Grant Watson (p. 482). Nors akivaizdu, kad P. Čepėnas šiuo oficialiu atstovu laiko visai ne majorą Keenaną, A. Gaigalaitę suklaidino nenuoseklus ir miglotas P. Čepėno pristatymas. 50

52 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) Šia tema besidomintiems žinoma, kad 1919 m. Lietuvoje įsikūrė ir ėmė veikti Prancūzijos, JAV ir D. Britanijos neoficialūs atstovai. Dėl tam tikrų veiksnių ir priežasčių pastarosios valstybės atstovų veikla buvo išskirtinė. Svarbiausia čia gal tai, kad D. Britanija pirmoji (1919 m. rugsėjį) iš Antantės šalių pripažino nepriklausomą Lietuvą bent jau de facto. Lietuvoje šis pripažinimas buvo įvertintas kaip ypač reikšmingas tolesniame valstybės raidos ir jos įtvirtinimo etape. Kitas ne mažiau svarbus dalykas, galbūt tiesioginė paskata šiam nedidelės apimties tyrimui atlikti tam tikras D. Britanijos to meto veiklos Lietuvoje originalumas, jos organizavimo specifika. Būtent pastarasis aspektas (bent kelių struktūrų veikimas vienu metu ir kompetencijų pasiskirstymas) mūsų istoriografijoje yra kone perbrendęs dalykas, tad manytume, jog pirmiausia jau vien dėl to verta siekti bent šiokio tokio argumentais pagrįsto aiškumo 6. 6 Istorikė E. Gruzdienė minėtoje disertacijoje išsamiai analizuoja taip pat ir pirmųjų neoficialių D. Britanijos pasiuntinių Lietuvoje veiklą ir misijų struktūras. Ypač išsamus yra jos atliktas karininko S. Tallentso vadovaujamos britų misijos struktūros ir veiklos tyrimas, paremtas D. Britanijos užsienio reikalų ministerijos archyviniais duomenimis. Silpnesnė dalis daugiau karinės, o ne diplomatinės britų pasiuntinių veiklos (pirmiausia gen. H. Gougho misijos ir su ja susijusių struktūrų) tyrimas. Siekiant išsamumo tiriant būtent šiuo aspektu pagal E. Gruzdienės pasirinktą darbo modelį būtų tekę pirmiausia remtis to meto D. Britanijos karo ministerijos (War Office) duomenimis, kurie istorikei turbūt buvo neprieinami. Istorikės pasirinktas disertacijos dėstymo stilius statiškas, t. y. kaip naracijos pagrindas paimta iš esmės formali misijų ir pasiuntinybių struktūrinė schema, kurios elementai dažnai persidengia ir susipina tarpusavyje. Toks istorinio pasakojimo organizavimo principas savaime nėra kritikuotinas ir gan tinkamas analizuojant prancūzų, iš dalies gal ir amerikiečių misijų veiklą. Tačiau aptariant britų misiją kaip tik ir išryškėja pernelyg akivaizdus jo nenatūralumas, dirbtinumas. Pirmiausia kliūva tam tikri teksto pasikartojimai, didžiulės nuorodos, nutrūkstantis ir kitoje vietoje vėl staiga išnyrantis siužetas. Numatydami, jog britų pasiuntinių veiklą bus sunku įsprausti į formalius rėmus, ir siekdami aiškumo ir paprastumo, pasirinkome judresnį medžiagos perteikimo modelį chronologinio dėstymo principą, kad pasakojimo pagrindas būtų ypač ekspresyvūs to meto įvykiai, labai sparčiai besikeičianti rytinių Baltijos pakraščių regiono politinė ir karinė situacija. Britų veikimas kaip tik buvo pritaikytas tokiems spartiems pokyčiams, todėl ir atitinkamas medžiagos perteikimo modelis galėtų teikti tam tikrų privalumų. Siekiant patikslinti visas aplinkybes reikėtų pasakyti, kad su E. Gruzdienės darbu teko susipažinti jau beveik baigiant savo tyrimą, todėl dėl suprantamų objektyvių priežasčių negalėjome pasinaudoti jo privalumais. Vis dėlto turint omenyje, kad vienas stipriausių minėtos disertacijos elementų yra S. Tallentso misijos veiklos analizė, o jūsų dėmesiui pateiktas tyrimas baigiamas kaip tik šios misijos Kaune struktūros pristatymu tai Lietuvos istorio- 51

53 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Didžiosios Britanijos atstovavimo Lietuvoje formavimosi ypatumai 1918 m. lapkričio pabaigoje D. Britanijos VI lengvųjų kreiserių eskadra iš bazės Kopenhagoje buvo pasiųsta link rytinių Baltijos jūros pakrančių 7. Eskadrai vadovavo kontradmirolas Edvinas Alexanderis Sinclairas. Jis vyriausybės buvo instruktuotas dėl pavestų uždavinių ir tikslų. Vienas jų buvo aprūpinti ginklais su bolševikais kovojančius estus 8. Gruodžio 1 d. Sinclairo pajėgos pasiekė Liepoją. Britai čia perdavė nedaug ginklų ir latviams. Jie pareiškė, kad atvyko užtikrinti tvarkos ir kartu kovos su bolševizmu. Kitą dieną keli britų laivai įplaukė ir į Ventspilio uostą. Gruodžio 6 d. Karlio Ulmanio vyriausybė formaliai paprašė britų apsaugos nuo begrafijoje visiškai nauji duomenys (E. Gruzdienė archyvinius duomenis šia tema panaudojo pirmą kartą) teko pasinaudoti jos konkrečiu indėliu. Tačiau manome, jog vis dėlto pavyko išsaugoti tam tikrą savarankiškumą ir originalumą, kadangi tie patys faktai šiame straipsnyje įgijo šiek tiek kitokią prasmę ir padės interpretuoti ir kitus istorijos reiškinius. E. Gruzdienė pastebėjo istoriografijos britų pasiuntinybių klausimu netikslumų ir į tai atkreipė dėmesį (nes jos naudotų dokumentinių šaltinių informacija ir istoriografiniai teiginiai kartais pernelyg skiriasi), tačiau nepareiškė savo, kaip tyrėjos, nuomonės ir nepašalino šių netikslumų. Ji nesuteikė prioriteto originaliai archyvinei informacijai, kurią rado, o tai, manome, iš principo neteisinga. Užuot ištaisiusi netikslumus, savotišku būdu pabandė sutaikyti gana prieštaringus teiginius. Taip disertacijoje atsirado dirbtinokų loginių konstrukcijų, pvz., kalbant apie tris S. Tallentso misijos raidos etapus. Čia istorikė aiškiai be pagrindo pirmajame etape sujungia 1919 m. kovo mėn. asmeninį S. Tallentso apsilankymą Baltijos regione ir 1919 m. gegužės rugpjūčio mėn. laikotarpį, kai tas pats S. Tallentsas vėl atvyko į regioną, tik jau kaip aiškiai apibrėžtus, dokumentiškai užfiksuotus tikslus turinčios pasiuntinybės vadovas (p ). Tačiau tai jokiu būdu nesumenkina E. Gruzdienės atlikto originalaus istorinio tyrimo vertės. 7 Eskadrą sudarė 5 kreiseriai, 9 eskadriniai minininkai ir keletas mažesnių laivų (minų tralerių ir kt.) (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik der alliierten und assoziierten Mächte // Von den baltischen Provinzen zu den baltischen Staaten , Bd. 2, Marburg, 1977, S. 332). 8 D. Britanijos vyriausybė, vadinamasis karo kabinetas, laivyną į Baltiją pasiųsti nutarė 1918 m. lapkričio 20 d. Tą pačią dieną D. Britanijos užsienio reikalų ministerijos atstovas lordas Robertas Cecilas, dalyvaujant generalinių kariuomenės ir jūrų laivyno štabų atstovams, informavo Estijos vyriausybės pasiuntinius Londone Antsą Piipą, Mikhelį Martną ir Eduardą Virgo, kad britų laivynas pasiųstas į Baltiją ir estų pajėgos bus aprūpintos ginklais (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 331). 52

54 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) siartinančių sovietų pajėgų 9. Tuo metu D. Britanijos laivynas plaukė toliau link Estijos krantų. Gruodžio 12 d. jis pasiekė Revelio (Talino) uostą ir čia perdavė estams 300 kulkosvaidžių, 2 patrankas, amunicijos, drabužių, organizavo karių mokymus. Gruodžio 14 d. britai pagelbėjo estams iš laivų apšaudydami bolševikų pozicijas. Po to estai iš jų gavo dar 4 patrankas, 100 kulkosvaidžių ir šautuvų 10. Prie Estijos krantų liko keli D. Britanijos laivai, o pagrindinės eskadros pajėgos vėl pasuko link Latvijos. Besikuriančios Lietuvos vyriausybė Vilniuje taip pat sužinojo apie atplaukusią britų eskadrą ir ėmėsi žygių su jais susisiekti m. gruodžio 5 d. premjeras Augustinas Voldemaras suteikė įgaliojimus Aleksandrui Stulginskiui, Petrui Leonavičiui ir G. Enakijevui (Enakieff Esquires) vykti į Liepoją ir susitikti su britais 11. Tačiau delegacija pavėlavo laivynas jau buvo išplaukęs link Estijos. Liepojos burmistras informavo lietuvių pasiuntinius, jog britai pareiškę, kad Antantės laivyno uždavinys globoti Pabaltmario pakraščius nuo Liepojos ligi Kronštadto 12. Tačiau kokia forma planuota šią globą suteikti, delegacijai nepavyko išsiaiškinti. Gruodžio 9 d. delegatai jau buvo grįžę į Vilnių, ir A. Voldemaro vyriausybė tuoj pat nutarė pasiųsti į Liepoją kitą delegaciją 13. Gruodžio 12 d. ji jau buvo vietoje, bet sausumoje vis dar šeimininkaujantys vokiečiai sutrukdė susitikti su D. Britanijos laivyno vadu 14. E. Sinclairas kaip tik gruodžio 15 d. buvo nutaręs ginti jau ir Latviją 15. Gruodžio 19 d. lietuviams vėl nepavyko su juo pasimatyti dėl vokiečių daromų kliūčių 16. Pagaliau gruodžio 23 d. delegaciją priėmė vieno britų laivo kapitonas, bet kai iš jo buvo paprašyta Lietuvai ginklų ir amunicijos, atsakė, jog be Londono ži- 9 Ten pat, p Ten pat. 11 A. Voldemaro 1918 m. gruodžio 5 d. išduotas sertifikatas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA), f 923, ap. 1, b 3, l m. gruodžio 9 d. delegacijos į Liepoją ataskaita. LCVA, f 923, ap. 1, b. 3, l Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l P. Leonavičiaus pranešimas Lietuvos vyriausybės posėdyje. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S P. Leonavičiaus pranešimas Lietuvos vyriausybės posėdyje. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l

55 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. nios nieko duoti negalįs, ir patarė šiais klausimais kreiptis į vyriausybę 17. Gruodžio 25 d. į Vilnių grįžusiai delegacijai susidarė įspūdis, jog apie mūsų kraštą anglai nieko nežino 18. Vis dėlto šis vizitas turėjo ir šiokių tokių praktinių padarinių: jos narys Kazimieras Vizbaras, likęs Latvijoje ir po to jau negalėjęs parvykti į bolševikų užimtą Vilnių, tų pačių britų patartas, 1919 m. sausio 3 d. jų eskadriniu minininku Princess Margaret išvyko į Angliją. Čia kartu su Jonu Šliūpu, vietos lietuvių padedamas, įsteigė neoficialią Lietuvos atstovybę 19. Naujoji M. Sleževičiaus kairiųjų vyriausybė, sudaryta 1918 m. gruodžio pabaigoje, taip pat aktyviai stengėsi susisiekti su britais. Dar 1918 m. gruodžio 31 d. jos posėdyje buvo nutarta pasiųsti inžinierių Vincą Čepinskį įgaliotiniu į Rygą tartis su Latvių ir Anglų civiline ir karine valdžia 20. Sausio 10 d. kabineto posėdyje V. Čepinskis jau skaitė pranešimą apie savo kelionę į Latviją. Tiesiogiai susitikti su britais, matyt, jam taip pat nepavyko, nes informavo, kad latvių nupasakojimu, adm. Sinkleris sakė, kad anglai padėsią lietuviams tik tada, jeigu patys lietuviai norės susiorganizuoti ir apginti Vilnių m. sausio pradžioje susiklosčiusi situacija visiems Pabaltijo judėjimams dėl nepriklausomybės buvo itin nepalanki. Sausio 3 d. britų laivynas, o kartu ir latvių bei vokiečių kariniai daliniai besiartinant sovietinėms pajėgoms apleido Rygą; tą pačią dieną britai iš Estijos atsitraukė į Helsinkį 22. Atsitraukiančios latvių ir vokiečių pajėgos greitai bolševikų buvo prispaustos Kuršo kampe, prie jūros Liepojoje ir šalia jos. Lietuvoje užėmę Vilnių bolševikai sparčiai veržėsi į vakarinę jos dalį. Tuo metu Baltijos jūroje buvo performuotas D. Britanijos laivynas. Jam vadovauti buvo paskirtas energingas admirolas Walteris Cowanas, iki tol vadovavęs 1-ajai lengvųjų kreiserių eskadrai 23. Sausio 17 d. jis su šiomis 17 Ten pat. 18 Ten pat. 19 Iš mūsų atstovybės angluose // Lietuva, 1919, Nr. 146, p Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l. 55 a.p Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 243 a. p. 22 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S Kontradmirolui E. Sinclairui ir net patiems britų admiraliteto atstovams Londone nuo pat 1918 m. lapkričio trūko aiškių vyriausybės instrukcijų dėl veikimo Baltijos jūroje. Labiausiai juos jaudino klausimas, ar D. Britanija kariaus su sovietine Rusija, ką turėjo liudyti 54

56 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) pajėgomis pirmą kartą apsilankė Liepojoje, kurios padėtis buvo daugiau nei rimta 24. Reikalus labai komplikavo neaiškūs britų ir vokiečių tarpusavio santykiai. Tačiau vasario 6 d. jau pati Vokietija oficialiai paprašė britų laivyno paramos Baltijos uostuose, ir tai tapo bendradarbiavimo kovojant su bolševikais pagrindu. Vokietija vadovauti savo įgulai Liepojoje atsiuntė energingą generolą Rudigerį von der Goltzą (beje, netrukus tapusį ne mažesniu nei bolševikai, o gal net ir klastingesniu judėjimų dėl nepriklausomybės priešu) 25. Vasario pradžioje bendromis pastangomis bolševikai buvo atstumti tolyn nuo Liepojos ir iš jų atsiimtas Ventspilio uostas. Vasario 21 d. karinis D. Britanijos laivynas vėl išplaukė tolyn nuo Latvijos pakrančių 26, kur vis labiau įsitvirtino vokiečiai, permetę čia netgi savo naujus būrius iš Vokietijos. Kartu britai stengėsi nuodugniau ištirti padėtį vietose, išsiaiškinti veiksmų perspektyvas rytinėje Baltijos pakrantėje. Taip pat buvo siekiama palaikyti kiek įmanoma pastovesnį ryšį su vietinių politinių judėjimų atstovais. Kontradmirolui E. Sinclairui eskadros ekspedicijos metu politiniais klausimais patarinėjo profesionalus diplomatas Vivianas Bosanquatitinkami veiksmai. Tačiau Antantės šalys neturėjo vienos aiškios pozicijos dėl bolševikų, o Vakarų šalių kariuomenės ir laivynai ilgalaikio veiksmų plano m. sandūroje britų ir amerikiečių politikai netgi buvo nutarę išvis nutraukti intervenciją į Rusiją dėl to iš Rygos ir Talino buvo atšauktas D. Britanijos laivynas. E. Sinclairas, kuris ir šiaip nebuvo iniciatyvus, sausio 6 d. atvyko laivu į Kopenhagą ir perdavė pareigas admirolui W. Cowanui, kurio 1-ąją lengvųjų kreiserių eskadrą tuomet sudarė tik du kreiseriai ir penki eskadriniai minininkai. Pradėjęs vadovauti visam D. Britanijos kariniam laivynui Baltijos jūroje, jis gavo pavedimą perimti E. Sinclairo Liepojoje ir Helsinkyje paliktus kelis laivus. W. Cowanas garsėjo iniciatyvumu, kovingu entuziazmu, todėl jam vadovaujant dar E. Sinclairui vadovybės duota komanda parodyti britų vėliavą Baltijoje, ėmė įgauti realų turinį. Pagrindiniai W. Cowano eskadros veiksmai buvo nukreipti į Kronštadto uosto blokavimą, kad iš ten į atvirą jūrą negalėtų išplaukti sovietiniai laivai (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik. S. 332, 337, 344). 24 Ten pat, p Rudigerio von der Goltzo požiūris į Baltijos šalių valstybingumą atsispindi jo atsiminimų knygoje, skirtoje aptariamam laikotarpiui (R. von der Goltz. Meine Sendung in Finland und im Baltikum, Leipzig, 1920). 26 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S Vasario 9 d. admirolas W. Cowanas latviams perdavė šautuvų, 50 kulkosvaidžių ir 5 mln. šovinių. Tačiau R. von der Goltzo vadovaujamos vokiečių pajėgos šio karinio turto neleido iškrauti iš jį atgabenusio Latvijos laivo Saratov ir išdalyti latvių kariams. Motyvuota tuo, jog esą latvių visuomenė pati yra pusiau bolševikinė (ten pat, p ). 55

57 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. etas, D. Britanijos konsulas Rygoje prieš I pasaulinį karą 27. Jis 1919 m. ir toliau ėjo konsultanto pareigas, be to, netrukus jam talkininkauti D. Britanijos užsienio reikalų ministerija paskyrė kitą profesionalų savo atstovybės Kopenhagoje diplomatą Herbertą Grantą Watsoną. Jis jau 1919 m. vasarį su britų laivynu apsilankė rytinėje Baltijos pakrantėje m. vasario viduryje D. Britanijos vyriausybė nutarė į Liepoją nusiųsti pirmąją nuolatinę misiją, vadovaujamą žvalgybos karininko A. Keenano (Keenan Austin Henry), prieš karą dirbusio linų pirkliu Piarnu (Estijoje) 29. Jis su keliais bendradarbiais turėjo įvertinti naujųjų Baltijos šalių vyriausybių stabilumą ir jų kreditavimo iš britų pusės, taip pat D. Britanijos ekonominių interesų užtikrinimo (linų, miško medžiagos tiekimo) tęstinumo galimybes 30. Svarbią įpareigojimų dalį sudarė vokiečių kariškių ir vietos 27 Lenz W. Zur britischen Politik gegenüber den baltischen Deutschen 1918/19 // Das Vergangene und die Geschichte, Göttingen, 1973, S. 274, 283; Штейнберг В. Джентельмены в Латвии ( ), Рига, 1983, c Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S Lenz W. Zur britischen Politik gegenüber den baltischen Deutschen 1918/19, S Istorikas P. Čepėnas, remdamasis S. Tallentso atsiminimais, rašo, jog A. H. Keenanas prieš I pasaulinį karą atstovavo privačiai Anglijos prekybos bendrovei Rygoje (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 482). Iš įvairiuose istoriniuose šaltiniuose surankiotų detalių pavyko sudaryti maždaug tokį šio britų pasiuntinio, m. suvaidinusio reikšmingą vaidmenį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą, biografinį portretą: Keenanas Austinas Henry ( ), kilęs iš Škotijos, Dandi (Dundee) miesto. Jauniausias Tomo Keenano, tekstilės (džiuto) verslininko, sūnus. Išsilavinimą įgijo Niuporte (Newport), verslo karjerą pradėjo linų pirklių firmoje Messrs Corrie Machie and Co. Nuo 1914 m. tarnavo The Black Watch karinėje teritorinės gynybos dalyje tame pačiame Dandi mieste m. kovą gavo jaunesniojo leitenanto, 1916 liepą leitenanto laipsnį. Tarnavo 4-ajame The Black Watch batalione, karo pabaigoje jam buvo suteiktas majoro laipsnis m. pradžioje vykdyti specialaus pavedimo buvo atsiųstas į besikuriančias Baltijos šalis, veikė daugiausia Latvijoje m. britų deleguotas į Tautų Sąjungos kontrolės komisiją lietuvių ir lenkų ginčo ir Vilniaus problemos spręsti. Atlikęs šią misiją, toliau savo veiklą siejo su Baltijos valstybėmis: nuvyko į Rygą, Taliną ir ten tęsė linų žaliavos verslą. Dėl II pasaulinio karo įvykių turėjo palikti Estiją, kurioje buvo apsistojęs, ir čia įgytą turtą. Vėl persikėlė į Dandi, kur tapo džiuto ir linų prekybos firmos direktoriumi. II pasaulinio karo metais valdžios pavedimu vykdė žvalgybinę misiją Egipte. Po to dar buvo išrinktas Škotijos linų gamybininkų ir prekybininkų asociacijos viceprezidentu, Dandi miesto komercijos rūmų nariu. 30 Lenz W. Zur britischen Politik gegenüber den baltischen Deutschen 1918/19, S Pagrindinis majoro A. H. Keenano komandos narys majoras Ellisas (Ellis) taip pat buvo gerai susipažinęs su Baltijos šalimis, nes anksčiau su jomis palaikė prekybinius ryšius 56

58 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) vokiškosios visuomenės dalies nuotaikų ir siekių tyrimas. Taip pat buvo duotas ir įpareigojimas veikti aktyviai, bandant sutaikyti vokiečius su pabaltijiečiais, juos visus sutelkti prieš bolševikų įtaką 31. Tuo metu M. Sleževičiaus vyriausybė, jau persikėlusi į Kauną, 1919 m. sausio 10 d. svarstė tolesnes valstybės perspektyvas. Neaiški geopolitinė situacija ją skatino dar kartą iš naujo įvertinti kuriamos valstybės galimybes ir tarptautinės politinės gravitacijos vektorius. Diskusijų pagrindu, kaip matyti, tapo prekybos ir pramonės ministro Jono Šimkaus idėja suartėti su D. Britanija per Liepojos uostą 32. Atrodo, lietuvių politikus stipriai paveikė tai, kad britai buvo numatę savo įtakos zona paversti tik pakrantės ruožą nuo Liepojos iki Kronštadto: vadinasi, Lietuva nepateko į britų įtakos lauką, ir tai esamomis sąlygomis vienareikšmiškai buvo suprasta kaip gyvybiškai valstybingumo perspektyvoms pavojinga situacija. Dėl to kai kurie vyriausybės nariai buvo linkę siekti Liepojos bet kokia kaina. Sumanyta net nepaisyti Latvijos interesų, nes latviai ir taip į mus skersuoja 33. Vyriausybės diskusijose ryškėjo pageidautinas valstybės modelis: Lietuva per Liepoją gauna išėjimą į Baltiją ir taip tampa jūrine (vadinasi, Anglijai patrauklia) valstybe (Liepoja nebūtinai tiesiogiai prijungiama, galbūt išnuomojama arba valdoma bendrai per Baltijos tautų sąjungą); rytuose (baltarusių žemėse) pasitenkinama kuklesniais (negu A. Voldemaro vyriausybės), artimesniais etnografiniams, teritoriniais reikalavimais, pirmiausia grindžiamais ekonominiais (ypač miško eksploatavimo ir eksporto) argumentais, kurie, manyta, britams yra labai svarbūs. Kaip ryškiausias diskusijų akcentas buvo iškelta Lietuvos kaip D. Britanijos protektorato idėja, kurią aktyviai gynė pats premjeras. Jis jau kitame, sausio 23 d., vyriausybės posėdyje sakė: Ir vokiečiai, ir rusai turės agresyvius planus dėl Lietuvos vieni mes valstybės neišlaikysime. Mums reikėtų ieškoti paramos tokioje valstybėje, kuri neturėtų jokio intereso kištis į mūsų vidaus reikalus. Tokia valstybė galėtų būti Anglija 34. (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 347). 31 Veiklos instrukcijas majoras Keenanas gavo 1919 m. vasario 24 d. (Lenz W. Zur britischen Politik gegenüber den baltischen Deutschen 1918/19, S. 284) Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 225 a. p. 34 Ten pat. 57

59 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. J. Šimkus teigė, kad ši valstybės priklausomybės forma garantuotų geriausias vidaus plėtojimosi sąlygas ir minimumą kišimosi į mūsų vidaus reikalus 35. Tačiau dešinioji kabineto narių mažuma buvo gerokai skeptiškesnė protektorato idėjos klausimu. Jau svarstymų pradžioje, pvz., ministras be portfelio A. Stulginskis pažymėjo, kad Lietuvai daugiau tiktų protektoratas Amerikos 36. Finansų ministerijos valdytojas Voldemaras Čarneckis tiesiai pareiškė, jog tai gali nuspręsti ne vyriausybė, o tik Steigiamasis Seimas. Jis nurodė, kad šis sumanymas visuomenėje gali sukelti daug daugiau nepasitenkinimo nei ankstesnis konvencijų su Vokietija sudarymo svarstymas 37. Netgi M. Sleževičiaus partijos narys vidaus reikalų ministras Jonas Vileišis pareiškė, kad tokį svarbų klausimą gali išspręsti tik Steigiamasis Seimas 38. Oponentams labai vykusiai nurodžius geopolitiniame kontekste bręstančios Tautų Sąjungos, taip pat lokalios Baltijos tautų sąjungos idėjas, protektorato iniciatyva kažkaip savaime prigeso, o D. Britanijos nutarta nedelsiant prašyti tik ginklų m. vasario pabaigoje kovo pradžioje Lietuva suteikė Latvijos vyriausybei gyvybiškai svarbią paskolą ir už tai išsiderėjo teisę labai palankiomis sąlygomis naudotis Liepojos uostu. K. Ulmanio vyriausybė įsipareigojo priimti siunčiamas Lietuvos vyriausybei į Liepojos uostą prekes ir karo medžiagą neribotame kiekyje 40. Lietuvai net buvo leista pasiųsti savo kariuomenę tų prekių saugoti. Be to, už tranzitu per Latviją gabenamas prekes nereikėjo mokėti jokių muitų 41. Kovo 6 d. į dalykinius pasitarimus su latviais į Liepoją išvyko to paties J. Šimkaus vadovaujama Lietuvos atstovų delegacija 42. Ji čia rado diena anksčiau atvykusią minėtą A. Keenano vadovaujamą britų misiją 43. Su ja kovo 8 d. buvo kalba Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l Ten pat, p Ten pat Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 226 a. p. 39 Ten pat, l. 227 a.p. 40 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai metais, Vilnius, 1993, p Ten pat. 42 Ten pat; J. Šimkaus pranešimas Lietuvos vyriausybei. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 38, l J. Šimkaus pranešimas Lietuvos vyriausybei. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 38, l

60 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) masi įvairiomis temomis, įteikti D. Britanijos valdžiai skirti dokumentai. J. Šimkaus delegacija siekė per britų misiją įgyti galimybę susisiekti su Londonu, užmegzti prekybos ryšius su D. Britanija. Majoras Keenanas buvo pakviestas atvykti į Kauną, ir entuziastingai sutiko. Keenanas taip pat žadėjo apie šį susitikimą laive įrengtomis radijo ryšio priemonėmis informuoti savo valdžią ir į D. Britaniją nugabenti lietuvių delegacijos perduotus dokumentus 44. Kovo 10 d. dar buvo numatytas kitas lietuvių ir britų atstovų susitikimas. Jo metu Lietuvos interesus gynybos srityje reprezentuoti buvo pavesta karininkui Mykolui Gedgaudui 45. Po to J. Šimkus turėjo grįžti į Kauną, o kiti delegacijos nariai su M. Gedgaudu vykti į Estiją. Tačiau lietuviai Liepojoje užtruko ilgiau nei planavo, mat kovo 12 d. D. Britanijos laivu čia trumpam atvyko karininkas S. Tallentsas (Tallents Stephen), kuriam tiriant padėtį Baltijos valstybėse buvo patikėta ypatinga misija 46. Nors S. Tallentsas buvo karininkas, bet jam buvo nurodyta atkreipti dėmesį būtent į ekonominę kraštų būklę ir gyventojų aprūpinimo situaciją. Todėl J. Šimkaus delegacija su juo susitiko pasitarti 47. Lietuvos delegacijai jau išvykus iš Liepojos (tuo metu M. Sleževičiaus vyriausybę Kaune pakeitė Prano Dovydaičio kabinetas), kovo 19 d. čia nuolat dirbti atvyko minėtas H. Grantas Watsonas 48. Kovo 23 d. K. Ulmanis telegrafavo lietuviams, kad atvyko Anglijos reprezentantas Latvijos ir Lietuvos vyriausybėms 49. Taip pat ir majoras Keenanas vėl laukė čia atvykstant J. Šimkaus 50. Lietuvos atstovai nuvyko į Liepoją, o balandžio 6 d. J. Šimkus ir J. Vileišis iš ten į Kauną pirmojo vizito atlydėjo H. Grantą 44 Ten pat. 45 Ten pat. 46 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S Kovo pab. į D. Britaniją grįžęs S. Tallentsas lordui R. Cecilui pasiūlė remti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Šiai minčiai pritarė A. Balfouras, E. Howardas, daug įtakingų kariuomenės ir laivyno karininkų, tačiau su tuo nesutiko premjeras D. Lloydas Georgas (ten pat). 47 Šiuos pasitarimus, remdamasis S. Tallentso atsiminimais, savo knygoje mini P. Čepėnas (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 483). Tiesa, jis nenurodo pasitarimų datos, o J. Šimkus su S. Tallentsu derėjosi ne kartą ir vėliau. Tačiau sprendžiant iš pasitarimų konteksto ir jų dalyvių pavardžių (inžinierius Šulcas, M. Gedgaudas) galima pagrįstai manyti, jog kalba sukasi būtent apie 1919 m. kovo vidurio pasitarimus. 48 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S K. Ulmanio telegrama į Kauną. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 38, l K. Ulmanio telegrama į Kauną. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 38, l

61 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Watsoną 51. Pastarasis Lietuvoje užsibuvo iki balandžio 17 d. Gavęs pranešimą, kad Liepojoje vokiečiai nuvertė K. Ulmanio vyriausybę, skubiai išvyko atgal 52. Dar jam esant Kaune, balandžio 12 d., į valdžią grįžo M. Sleževičius su savo bendražygiais; ankstesnes pareigas einantis J. Šimkus kartu su H. Grantu Watsonu vėl išvyko į Liepoją 53, šįkart geriau susipažinti su pasikeitusia situacija Latvijoje. M. Sleževičiaus vyriausybė Kaune faktiškai be trukdžių galėjo įtvirtinti savo poziciją dėl D. Britanijos. Tuo metu Latvijoje šeimininkavo vokiečių pajėgos su R. von der Goltzu priešakyje. Nors balandžio 3 d. čia grįžo adm. W. Cowano eskadros laivai 54 ir pasirodė Prancūzijos laivų junginys 55, vokiečiai, sustiprinę ir aptvarkę savo sausumos pajėgas, jų jau ne itin paisė. K. Ulmanis su savo šalininkais buvo priverstas slėptis Liepojos uoste stovinčiame laive Saratov, ir tik Antantės laivyno pabūklai saugojo nuo vokiečių, kurie norėjo su jais susidoroti 56. Apskritai situacija buvo labai neaiški, nes visos tarpusavyje konfliktuojančios jėgos kartu palaikė ir formalią prieš bolševikus sudarytą sąjungą. R. von der Goltzo pretenzijos dominuoti dar labiau padidėjo, kai antibolševikinės pajėgos gegužės 22 d. užėmė Rygą. 51 Svetimų valstybių atstovai Lietuvoje // Lietuva, 1919, Nr. 73, p. 2. Balandžio 7 d. H. Grantas Watsonas Kaune buvo susitikęs su vyriausybės vadovu ir A. Smetona (Lietuva, 1919, Nr. 75, p. 2). Vadinasi, P. Čepėnas savo knygoje nepagrįstai nurodo, jog H. Grantas Watsonas į Kauną atvyko tik 1919 m. balandžio 16 d. (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 483). 52 Išvažiavo Liepojun // Lietuva, 1919, Nr. 83, p. 2; Штейнберг В. Джентельмены в Латвии ( ), Рига, 1983, c Išvažiavo Liepojun // Lietuva, 1919, Nr. 83, p m. balandžio 3 d. prie rytinių Baltijos pakrančių sugrįžusias admirolo W. Cowano pajėgas sudarė 4 kreiseriai, 5 eskadriniai minininkai ir 5 mažesni laivai. Jie latviams gabeno šautuvų, 6 haubicas, 12 patrankų ir 20 sunkvežimių (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 346) m. kovo 27 d. Prancūzija taip pat pasiuntė į Baltijos jūrą laivyno diviziją, vadovaujamą komandoro Brissono, kurią sudarė eskadrinis minininkas, 4 torpediniai laivai, 4 žvalgybos laivai ir ginkluota jachta. Divizijai buvo įsakyta veikti kartu su britais. Balandžio 19 d. Prancūzijos laivai pasiekė Liepoją (ten pat, p ). Po šios datos lietuvių pasiuntiniai Liepojoje savo informacijose ne kartą yra minėję susitikimus ir pokalbius su Prancūzijos laivyno atstovais, pirmiausia pačiu komandoru Brissonu. 56 Vokiečių nuo 1919 m. balandžio 16 d. veiksmų prieš K. Ulmanio vyriausybę neatgrasė netgi tai, jog Liepojos uoste tuo metu stovėjo D. Britanijos kreiseris ir 6 eskadriniai minininkai (ten pat, p. 346). 60

62 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) Britų dėmesys buvo sutelktas į įvykius Latvijoje, todėl kontaktai su lietuviais nebebuvo tokie intensyvūs. Visą apžvelgtąjį laikotarpį (nuo 1918 m. gruodžio iki 1919 m. gegužės mėn.) galėtume laikyti britų neoficialiosios, daugiau asmeninio, nei institucinio pobūdžio, atstovybės Lietuvoje kūrimo labai specifišku etapu. Tai itin išryškėja palyginus britų ir prancūzų atstovybių formavimosi ypatumus. Prancūzija savo tam tikros sudėties ir paskirties aiškiai karinę misiją į Kauną atsiuntė 1919 m. kovo 19 d. ir ji čia įsikūrė 57. O britai elgėsi visiškai kitaip. Iki I pasaulinio karo pabaigos Baltijos erdvė faktiškai buvo žemyninių valstybių Rusijos ir Vokietijos santykių aiškinimosi laukas tiek taikos, tiek karo metu. Pagal jūrinės geopolitinės koncepcijos pradininko Halfordo Mackinderio (postulavusio jūrinių ir žemyninių valstybių permanentinės kovos idėją) schemą Baltijos erdvė aiškiai priskirtina tarpinei zonai 58. Vis dėlto regionas praktiškai tiesioginiam didžiųjų jūrinių valstybių, kurios pirmiausia tapatintinos su anglosaksiškuoju pasauliu, poveikiui buvo neprieinamas. Tačiau tiek Vokietijos, tiek Rusijos sugniužimas po I pasaulinio karo (nors ir skirtingais būdais vienos dėl pralaimėjimo, kitos dėl bolševikų įvykdyto perversmo) radikaliai pakeitė padėtį. Rytinės Baltijos pakrantės šalių tautiniai judėjimai pajuto jūrinės didvalstybės politinį veikimą. Tai buvo visiškai nauja patirtis, kuri iš tikrųjų juos atgaivino. Šiuo atveju karinė galia buvo matuojama ne užimtų teritorijų kvadratiniais kilometrais ar pėstininkų divizijų karių skaičiumi, o komunikacinių magistralių ir jas prižiūrinčių pagrindinių sausumos punktų kontrolės mastais 59, taip pat karinių pajėgų mobilumo galimy- 57 Išsamiausiai apie prancūzų karinę misiją Lietuvoje žr.: Gruzdienė E. Prancūzijos karinių misijų veikla Lietuvoje metais // Darbai ir dienos, Kaunas, 2010, t. 54, p Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius. Vilnius, 2005, p D. Britanijos, kaip didžiosios jūrinės valstybės, galia buvo puikiai suvokiama ir pačių nagrinėjamų įvykių amžininkų. Bene akivaizdžiausiai tai atsiskleidžia per spaudą. Pvz., mažlietuvių Tilžės keleivis, 1919 m. birželį informuodamas skaitytojus apie tai, kad Sąjungininkai nuo Vokietijos atskyrė Klaipėdos kraštą ligi Nemuno, suabejojo, ar kartais nepanorėtų to krašto pasilikti sau anglai, nes jie norį iš Klaipėdos pasidaryti sau antrąjį Gibraltarą, o iš Ezelio salos ties Ryga naująją Maltą (akivaizdu, jog mažlietuvių laikraštis šiuo atveju atspindėjo vokišką padėties vertinimą; jame išdėstytas mintis perpasakojo 61

63 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. bėmis. Pasirodė, kad visa tai efektyvu: Peterio Stučkos vadovaujami raudonieji latvių šauliai, bene grėsmingiausia bolševikų jėga, taip ir nesugebėjo paimti Liepojos, kurią (kartu su joje buvusiomis gausiomis, bet iš pradžių pakrikusiomis vokiečių pajėgomis) iš jūros dengė britų laivyno pabūklai 60. Vėliau šie pabūklai saugojo ir gelbėjo K. Ulmanio vyriausybę ir jai ištikimus latvių dalinius nuo vokiečių. Visa tai neabejotinai imponavo Lietuvos politikams ir skatino telkti pastangas siekiant, kad Lietuva taip pat taptų jūrine valstybe. Tačiau britų politiniai ir juo labiau geopolitiniai sprendimai visada buvo labai atsargūs ir pasverti, todėl jie neskubėjo įrašyti Lietuvos į jūrinių valstybių eilę ir steigti nuolatinės savo misijos Kaune. Pagaliau tai, kad jie tokias atstovybes įkūrė Latvijos ir Estijos pakrantėse, tuo metu visiškai nereiškė, jog rengiamasi pripažinti šias nepriklausomas valstybes. Kaip, beje, ir prancūzų misijos atsiuntimas į Kauną iš esmės reiškė ne Prancūzijos pasirengimą pripažinti Lietuvą, o tai, kad ji vadovaujasi žemyninės valstybės kategorijomis. Atstovavimo plėtra ir Lietuva: britų institucijų rytiniame Baltijos regione kūrimas 1919 m. pavasarį Antantės šalys jautė vis didesnį nusivylimą baltųjų rusų neorganizuotumu ir nesugebėjimu efektyviai kovoti su bolševikų pajėgomis. Balandžio 15 d. D. Britanijos kariuomenės generalinis štabas kreipėsi į savo valdžią. Jis nurodė Sąjungininkų padarytas klaidas Suomijos ir Baltijos šalių atžvilgiu, kurios, jo manymu, sutrukdė įvykdyti Kauno oficiozas Lietuva (vedamasis str. // Lietuva, 1919, Nr. 137, p. 1). O štai danų laikraščio Berlinsgske Tidende korespondentas Estijoje taip matė tenykštę situaciją: Anglai energingai žiūri savo ekonominių reikalų estų krašte. Jie reikalauja tarp kitko koncesijų geležinkeliui per Estų kraštą į Rusus. Tuo tarpu deramasi išnuomoti Anglams Dagės ir Ozilijos salas. Anglai nori ten įsteigti didelį prekybos, o gal ir karo uostą (Iš Estų krašto // Lietuva, 1919, Nr. 185, p. 4) m. gruodžio 16 d. E. Sinclairas pareiškė Liepojos merui A. Berziniui (Berzinš), kad jis, kaip D. Britanijos pajėgų vadas, prisiima atsakomybę už viešąjį saugumą teritorijoje, kurioje girdėti jo laivyno kanonada (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S ). 62

64 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) akciją prieš bolševizmą, kad ir užimti Petrogradą 61. Britų kariškių nuomone, derėjo labiau pasikliauti pabaltijiečių jėgomis. Pats D. Britanijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas feldmaršalas Henris Wilsonas pritarė sumanymui šiais tikslais į Baltijos šalis siųsti karinę misiją, paremti jas karo priemonėmis ir patarimais. Sumanymas sėkmingai galėjo būti įgyvendintas dėl to, kad apie tai tuo metu mąstė ir aukščiausi šalies politikai: balandžio 16 d. D. Britanijos premjeras Davidas Lloydas Georgas iškėlė vadinamojo sanitarinio kordono idėją ir pabrėžė būtinybę organizuoti ir aprūpinti nuo Baltijos iki Juodosios jūros vietos pajėgas, siekiant sulaikyti lavos veržimąsi 62. Tuo metu Paryžiuje Antantės Aukščiausioji Taryba, vėlgi daugiausia britų iniciatyva, įkūrė tarpsąjunginę Baltijos reikalų komisiją, turėjusią tirti pabaltijiečių problemas ir patarinėti aukščiausiems Antantės vadovams per Taikos konferenciją. Gegužės pradžioje D. Britanijos karo ministerija jau buvo savarankiškai nusprendusi siųsti į Baltijos regioną karinę komisiją, vadovaujamą generolo Huberto Gougho 63. Pirmosios jo veiklos instrukcijos iš esmės buvo susijusios su situacija Suomijoje ir Karelijoje. Tačiau minėtoji Baltijos komisija jau pirmame savo posėdyje gegužės 14 d. nutarė ten siųsti analogišką komisiją, o gegužės 23 d. Antantės šalių užsienio ministrų konferencija tam pritarė 64. Taip pamažu ėmė formuotis politinė valia, kad gen. H. Goughas atstovautų ne tik D. Britanijos, bet ir visos Antantės interesams. Tuo metu Sąjungininkams lyg tyčia kilo dar viena dilema kaip žiūrėti į suįžūlėjusius R. von der Goltzo vokiečius? Majoras A. Keenanas asmeniškai informavo Baltijos komisiją apie padėtį Latvijoje 65. Taip į gen. H. Gougho instrukcijas birželio 4 d. buvo įtraukta naujų 61 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S Ten pat, p Hovi O. The Baltic Area in british Policy, Helsinki, 1980, p Vokiečių istorikas W. Lenzas rašo, jog jau 1918 m. pabaigoje britai buvo pradėję svarstyti idėją į Baltijos kraštus pasiųsti D. Britanijos generolą. Tai pasiuntiniui V. Bosanquetui pasiūlė Latvijos premjeras K. Ulmanis, pirmiausia siekdamas įveikti latvių ir vokiečių priešiškumą (Lenz W. Zur britischen Politik gegenüber den baltischen Deutschen 1918/19, S. 276). Palaipsniui, kaip matyti, šią idėją britai vis labiau plėtojo. 64 Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S

65 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. punktų, susijusių su vokiečių evakuacija 66. Jis oficialiai ėmė atstovauti visiems Sąjungininkams ir kartu ėjo D. Britanijos karinės misijos Baltijos šalyse ir Suomijoje vadovo pareigas. Gen. H. Goughą, prieš išvykstant į misiją, asmeniškai priėmė ir instruktavo D. Britanijos karo ministras Winstonas Churchillis, itin ryžtingų, bekompromisių veiksmų bolševikų atžvilgiu šalininkas. Jis manė, jog visos karinės ir diplomatinės priemonės turėtų padėti nuslopinti bolševizmą ir visiškai sunaikinti jį pirminiame židinyje Rusijoje. Todėl ir gen. H. Goughas buvo instruktuojamas laikantis būtent šios radikalios linijos 67. Paskirtąjį misijos vadovą prieš išvykimą priėmė taip pat ir lordas Georgas Curzonas, tuo metu pavaduojantis Paryžiuje buvusį užsienio reikalų ministrą Arthurą Balfourą. Curzonas patarė gen. H. Goughui veikti atsargiau, papasakojo apie riziką, įspėjo, jog būsima nebolševikinė Rusijos vyriausybė galinti priešiškai žiūrėti į D. Britaniją, jei pastaroji pernelyg išplėtotų intervenciją ir, pvz., užsienio jėgoms padėtų užimti Petrogradą 68. Admirolo W. Cowano laivu gen. H. Gougho misija gegužės 24 d. pasiekė Revelį (Taliną) 69, o gegužės 26 d. atvyko į Helsinkį ir čia įkūrė pagrindinį savo misijos štabą 70. Šią misiją sudarė 72 nariai, visi britai, tik vienas prancūzas prisijungė prie jų jau Helsinkyje 71. Pats gen. H. Goughas buvo ryžtingų ir principingų veiksmų šalininkas, todėl greitai rado bendrą kalbą su tokių pat pažiūrų admirolu W. Cowanu. Jis nelabai mėgo baltųjų rusų ir prijautė Baltijos šalių judėjimams dėl nepriklausomybės. Tuo metu britai Baltijos erdvėje formavo dar vieną misiją. Gegužės 26 d. S. Tallentsas buvo paskirtas diplomatinės ir ūkinės misijos vadovu Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p Штейнберг В. Джентeльмены в Латвии ( ), Рига, 1983, c V. Šteinbergas, aprašydamas H. Gougho susitikimą su W. Churchilliu, pateikia plačią citatą iš paties H. Gougho atsiminimų knygos Soldiering on. 68 Ten pat, p Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p Ten pat. 72 S. Tallentso paskyrimą gegužės 26 d. mini tiek lietuvių autoriai (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 483; Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 122), tiek E. Andersonas (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 354). O. Hovi rašo, jog gegužės 26 d. S. Tallentsas gavo veiklos instrukcijas (Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 146). 64

66 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) Tai buvo daroma D. Britanijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva. Santykiai su gen. H. Goughu ir jo misija instrukcijose buvo apibrėžti taip, kad S. Tallentsas, kaip kariškis, kariniais klausimais buvo H. Gougho žinioje, o politiniais klausimais visiškai nepriklausomas ir turėjo iniciatyvos teisę, bet kartu jam buvo pavesta šiais klausimais patarinėti gen. H. Goughui ir jo misijai 73. Majoras A. Keenanas pagal naują reglamentą turėjo veikti kaip H. Gougho misijos narys. Kaune, atrodo, turėta informacijos apie naujus britų pasiuntinius į Baltijos erdvę, bet ši informacija buvo bendro pobūdžio ir gana miglota. Štai oficioze Lietuva gegužės 23 d. pasirodė pranešimas, kad padėties tirti šiomis dienomis į Kauną atvyks nuolatinė anglų valdžios komisija 74. O iš tikrųjų šios dienos tapo keliais mėnesiais. Santarvininkų komisija Lietuvoje 1919 m. //Lietuvos kariuomenė 1919 m., p Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S Politikos žinios. Nuolatinė Anglų Valdžios Komisija atvažiuoja į Kauną // Lietuva, 1919, Nr. 109, p

67 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. M. Sleževičiaus vyriausybę vis dar kamavo sunkiai sprendžiamos materialinio aprūpinimo ir apskritai krašto ekonomikos atkūrimo problemos. Gegužės 26 d. kabineto posėdyje prekybos ir pramonės ministras J. Šimkus buvo paskirtas vadovauti šioms problemoms spręsti sudarytai delegacijai, turėjusiai vykti į Paryžių (po to į Londoną) 75. Ten vedantis kelias ir vėl ėjo tik per Liepoją. Norint atskleisti šio punkto reikšmę tuometei Lietuvai ir parodyti, kokios atkaklios buvo lietuvių pastangos jį turėti, turbūt reikėtų šiek tiek nukrypti į šalį. Neperdedant galima teigti, jog Liepoja Lietuvai 1919 m. buvo ne tik įgeidžio tapti jūrine valstybe objektas, bet tiesiogine šio žodžio prasme vartai į Vakarų pasaulį. Čia reikėtų prisiminti karinę ir geopolitinę to meto Lietuvos situaciją: valstybės branduolys Kaune egzistavo karo ar bent jau konflikto su įvairiomis vokiečių, rusų, lenkų jėgomis, atstovaujančiomis šių artimiausių Lietuvos kaimynių interesams, sąlygomis. Vadinasi, susisiekimas, ryšiai su tolimesniu užsieniu per šias valstybes buvo jei ne neįmanomi, tai bent jau labai problemiški. Kiek daugiau vilčių teikianti atrodė tik kryptis per Latviją, ypač vandens keliu per artimiausią Lietuvai jos uostą Liepoją. Tad natūraliai į ją ir nukrypo Lietuvos politikų dėmesys m. gegužę Lietuvos vyriausybė pažymėjo, jog 90 % Lietuvos užsienio prekybos vyksta būtent per Liepoją 76. Tačiau visi ryšiai su išoriniu pasauliu per Liepoją, kaip ir apskritai visas susisiekimas vandens keliu per Baltijos jūrą, buvo britų rankose. D. Britanijos karo laivynas karo metu vykdė Vokietijos jūrų blokadą m. lapkritį sudarius paliaubas britų laivynas Baltijoje tęsė blokadą tuo pretekstu, jog galutinė taika su Vokietija dar nepasirašyta. Tačiau tuo dangstantis pirmiausia ir nuolat buvo blokuojami bolševikų kontroliuojami uostai ir pakrantės. O vokiečių, įsitvirtinusių rytinėje Baltijos pakrantėje, veiksmai buvo diferencijuojami m. žiemą, kai britai kovoje su bolševikais rėmė vokiečių įgulą Liepojoje, jie kartu garantavo bent minimalias galimybes palaikyti civilinius ryšius per Liepoją. Tačiau padidėjus vokiečių priešiškumui ir ambicijoms, Antantė ir šią pakrantę 1919 m. kovo 3 d. įtraukė į laivybai draudžiamą zoną 77. Amerikiečiai, pirmiausia Herberto Hooverio Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai metais, p Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S

68 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) vadovaujama pagalbos organizacija, nebuvo tuo patenkinti, nes šią priemonę vertino kaip britų siekį šioje erdvėje įgyti ūkinį monopolį. Todėl JAV atstovai iki balandžio 7 d. išsireikalavo bent iš dalies atšaukti blokadą 78. Visa ši besikeičianti konjunktūra, be abejonės, smarkiai palietė ir interesus. Pvz., 1919 m. birželio 11 d. Lietuvos (tuo metu Antantės santykiai su vokiečiais ypač paaštrėjo) Lietuvos prekybos ir pramonės ministerija kreipėsi į užsienio reikalų ministeriją skųsdamasi, jog Lietuvai skirti kroviniai Baltijoje vėl blokuojami, ir prašė imtis žygių, kad britų ir amerikiečių valdžios šios blokados netaikytų 79. Dokumento rezoliucijoje parašyta, jog šiuo klausimu taip pat reikėtų kreiptis į D. Britanijos atstovą S. Tallentsą. Ne mažiau už krovinių judėjimą per Liepoją svarbus Lietuvai klausimas buvo valdžios pasiuntinybių ir delegacijų vykimo per šį bent iš dalies Antantės žinioje esantį punktą galimybė jau vien dėl to, kad tuo metu Paryžiaus taikos konferencijoje dalyvavo lietuvių delegacija, o saugiausias ir patikimiausias susisiekimo kelias į jį ėjo būtent per Liepoją m. gegužės 30 d. M. Sleževičiaus vyriausybė ten pasiuntė Lietuvos kariuomenės artilerijos dalies viršininko M. Gedgaudo vadovaujamą kariškių delegaciją, kurios tikslas buvo gauti ginklų, šaudmenų, kitos karinės amunicijos ir kartu pasirūpinti karininkų ir kito karinio personalo į Lietuvos kariuomenę verbavimu, finansavimu ir kt. 80 Ji turėjo užmegzti ryšius su Antantės šalių kariniais atstovais Paryžiuje ir JAV lietuviais. Ši delegacija į Paryžių vyko per Liepoją 81. Tuo metu J. Šimkus gegužės 31 d. susitiko su net ir vokiečių savivalės sąlygomis nuolat reziduojančiu H. Grantu Watsonu, kuris pasakė, kad apie 4 5 birželio atvažiuoja į Liepoją vyriausias komisaras, anglų paskirtas prie Baltijos valstybių p. Tallents, kuris turės rišti visus klausimus (taip pat ir paskolos klausimus) 82. Jis J. Šimkui pasiūlė pasilikti ir pa- 78 Ten pat Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos raštas URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p Karininko M. Gedgaudo, vadovavusio delegacijai, buvimo Liepojoje 1919 m. gegužės paskutinėmis dienomis faktą savo pranešime į Kauną patvirtino ministras J. Šimkus (J. Šimkaus pranešimas M. Sleževičiui iš Liepojos. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 38, l. 111). 82 Ten pat, l

69 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. laukti S. Tallentso. Kadangi J. Šimkus jau buvo susitvarkęs kelionės dokumentus (per Antantės pasiuntinius Liepojoje) 83 ir turėjo vykti į Paryžių, M. Sleževičiaus vyriausybė birželio 3 d. specialiai į šį susitikimą Liepojoje pasiuntė J. Vileišį ir Tomą Naruševičių 84. Bet susitikimas neįvyko, o sugrįžę birželio 10 d. pasiuntiniai informavo vyriausybę, kad tik birželio 15 d. atvažiuoja anglų komisija, kuri išriš visus klausimus, paskolos ir ekonominius 85. Šios informacijos būta labai netikslios ar net klaidingos matyt, tai lėmė sudėtinga situacija Liepojoje ir visoje Latvijoje. Pirmosiomis birželio dienomis S. Tallentsas D. Britanijos karo laivu vis dėlto atplaukė į Liepoją, tačiau apsistoti Latvijoje dėl vokiečių veiklos jam buvo sunku 86. Vokiečiai šeimininkavo ne tik Liepojoje iš bolševikų atkovotoje Rygoje jie pradėjo masiškai terorizuoti gyventojus 87, grasino ir Antantės pasiuntiniams, kurie saugiai jautėsi tik savo laivuose 88. Sąjungininkų misijos dėmesį sutelkė į padėtį Rygoje. S. Tallentsas irgi norėjo vykti į Rygą, o iš ten į Kauną, bet vokiečiai neleido 89. Tik JAV misijai (kuria vokiečiai labiau pasitikėjo) padedant jam pavyko apsilankyti Rygoje. Iš ten jis išvy Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l Ten pat. Pats J. Šimkus prašė vyriausybės apie birželio 5 d. į Liepoją vietoj jo pasiųsti J. Vileišį kalbėtis su atvykstančiais britais ( Pabaltijo komisija ) Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 36 ap. 86 Штейнберг В. Джентельмены в Латвии ( ), Рига, 1983, c V. Šteinbergas smulkiai atpasakoja ir ištisai cituoja S. Tallentso atsiminimų knygos Man and Boy turinį. Kad S. Tallentsas 1919 m. birželio pradžioje vis dėlto apsilankė Liepojoje, liudija ir mūsų aptiktas archyvinis dokumentas: 1919 m. birželio 8 d. būtent iš Liepojos S. Tallentsas atsiliepė į M. Sleževičiaus raštą britams (LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 180). 87 Vokiečių pajėgų terorą Rygoje plačiai savo atsiminimuose aprašo S. Tallentsas (Штейнберг В. Джентельмены в Латвии, c ) m. birželio 8 9 d. vokiečių pajėgos grasino į Latvijos pakrantes atplaukusiam britų eskadriniam minininkui Waterhen (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 357). Labai įtemptą, nepaprastą padėtį, kurią buvo sunku numatyti iš anksto (turint omenyje pranešimus, matyt, iš tolimojo Londono dėl datų, kai Latvijoje turėjo pasirodyti nauji britų atstovai), rodė ir, pvz., tai, kad tą pačią birželio 8 d. į vieną lietuvių politinį raštą atsiliepė ne kuris nors specialią užduotį turėjęs britų misijos narys, o tiesiog laivyno karininkas (laivo Rojalist komandoras Duffas) (LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l ). 89 В. Штейнберг. Джентельмены в Латвии, c

70 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) ko į palyginti saugesnį Taliną 90. Birželio 11 d. S. Tallentsas čia susitiko su gen. H. Goughu ir tarėsi dėl svarbiausių uždavinių sprendimo m. birželio antra pusė tapo vokiečių ir Antantės santykių išbandymo laikotarpiu. Buvo neaišku, ar Vokietija pasirašys Versalio taiką, ar neatsinaujins plataus masto karo veiksmai. Tik kai Vokietija pasirašė šią sutartį, o Latvijoje jungtinės latvių ir estų pajėgos birželio 22 d. sumušė R. von der Goltzo kariuomenę prie Cėsio, vokiečių ambicijos buvo pažabotos 92. Sąjungininkų misijos Baltijos erdvėje ėmė veikti iš esmės laisvai daugelyje sričių. Lietuviai tuo metu savo skundus dėl suaktyvėjusių vokiečių ir lenkų priešiškų veiksmų adresavo S. Tallentsui į Liepoją 93, tačiau faktiškai buvo bendraujama su S. Tallentso misijai priskirtu, jam atstovaujančiu ir jį pavaduojančiu H. Grantu Watsonu 94. Pats S. Tallentsas liepos 3 8 d., vokiečiams pasitraukus, ėjo Rygos civilinio gubernatoriaus pareigas m. vasarą Lietuvos padėtis vis dar buvo sudėtinga. Situaciją komplikavo tuo metu labai paaštrėję santykiai su Lenkija, jos kariuomenės veržimasis į Lietuvos žemes, Antantės atstovų nustatytos demarkacijos linijos nepaisymas. Vyriausybės pasiųstas į Liepoją liepos 12 d. vėl atvyko J. Šimkus, kuris čia rado tik H. Grantą Watsoną, nes kitos Sąjungininkų pasiuntinybės jau buvo persikrausčiusios į Rygą, kur kūrėsi nepriklauso- 90 Ten pat, p Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S Ten pat, p ; Lietuvių istoriografijoje apie vokiečių veiklą Latvijoje ir jos pasienyje su Lietuva 1919 m. iki kovų su bermontininkais žr.: Lesčius V. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose , Vilnius, 2004, p ; Ališauskas K. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, p ; išsamiai žr.: Birontas A. Bermontininkams Lietuvą užpuolus, Kaunas, Daug įdomių faktų yra ir atsiminimų literatūroje, pvz., žr.: Bielinis K. Gana to jungo, Niujorkas, Pvz.: lietuvių raštas S. Tallentsui į Liepoją dėl prasidėjusio lenkų veržimosi į Lietuvą. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 1; lietuvių raštas S. Tallentsui dėl vokiečių elgesio Šiauliuose. LCVA, f. 383, ap 7, b. 53, l Pvz.: Watsono atsakymas į M. Sleževičiaus telegramą dėl rusų belaisvių. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 175; Watsono pranešimas M. Sleževičiui dėl S. Tallentso atvykimo. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 187 (pranešime tiksli atvykimo data nenurodyta). 95 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S

71 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Didžiosios Britanijos atstovas Lietuvoje kpt. G. Brodis // Lietuvos kariuomenė 1919 m., p mos Latvijos valdžios institucijos 96. Per Watsoną informavęs Londoną apie lenkų veiksmus Lietuvoje, J. Šimkus irgi išvyko į Rygą. Jis čia susitiko su anglų misijos šefu. Pastarasis patikino J. Šimkų, jog klausimas dėl davimo mums paskolos anglų vyriausybės jau nuspręstas, visos kliūtys išeina iš to, kad Anglija negalinti daryti separatinių žingsnių. Lygiai taip pat išrištas klausimas davimo mums ginklų visa dabar pareina nuo Paryžiaus 97. J. Šimkus apie tai informavo jau grįžęs, liepos 19 d. vyriausybės posėdyje. Be to, jo žodžiais, paaiškinus man dabartinę Lietuvos padėtį, man esant buvo sustatyta telegrama dėl davimo mums ginklų ir vieno milijono svarų sterlingų avanso paskolos sąskaiton 98. Su J. Šimkumi iš Rygos į Kauną atvažiavo ir S. Tallentso misijos narys kapitonas G. Brodis 99, paskirtas į misiją dirbti komercijos srityje 100. Tačiau čia atvykęs jis ėmė aktyviai tarpininkauti lietuvių ir lenkų konflikto metu. Tik po kurio laiko Lietuvos atstovai išsiaiškino, kad to daryti jis nebuvo įgaliotas ir veikė savo iniciatyva, o per galimą sėkmingą tarpininkavimą siekė asmeninės karjeros, jei, pasak paties Brodžio, nesutaikoma būtų sutaikinta J. Šimkaus pranešimas Lietuvos vyriausybės posėdyje. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l Ten pat, l. 37 ap. 98 Ten pat. 99 Kauno kronika // Lietuva, 1919, Nr. 156, p Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p m. rugpjūčio 12 d. karininko L. Natkevičiaus pranešimas iš Rygos Lietuvos ministrui pirmininkui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 39, l

72 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) Brodžio veikla Lietuvoje liepos pabaigoje rugpjūčio pradžioje nebuvo sėkminga. H. Gougho karinės misijos nariai Rygoje, sužinoję apie ją, nebuvo patenkinti jau vien dėl to, kad Brodis įsibrovė į jų kompetencijos sritį 102. Be to, G. Brodis siųsdavo nešifruotas telegramas apie lenkų veiklą Lietuvoje, o jas perimdavo vokiečių radijo stotis. Vokiečiai tai tuoj pamėgino panaudoti savo interesams: D. Britanijos misijai Rygoje nusiuntė argumentuotą pranešimą, jog greitai negalį pasitraukti iš savo pozicijų, nes lenkų veikla Lietuvoje kelia grėsmę ne tik lietuviams, bet ir pačiai Vokietijai 103. Po viso to H. Grantas Watsonas pasistengė G. Brodį greitai atšaukti iš Kauno (paties S. Tallentso tuo metu Rygoje nebuvo) 104. Tačiau žalos G. Brodžio veikla lietuvių interesams vis dėlto nepadarė 105. Jau siunčiant britų misijas į Baltijos erdvę buvo numatyta, kad jos turės savo atskirus skyrius visose iš naujo besikuriančiose valstybėse. Suomijoje ir Estijoje tai padaryti buvo paprasčiausia, sutramdžius vokiečius tokia galimybė atsirado pirmiausia Latvijoje, o po to ir Lietuvoje. Pats gen. H. Goughas atvyko į Latviją, o vadovauti jo misijos Rygos skyriui buvo pavesta generolui Alfredui Burtui. Lietuvos valdžia ryšiams su britų misija palaikyti į Rygą pasiuntė karininką Ladą Natkevičių 106. Dar J. Šimkaus apsilankymo Latvijoje liepos mėn. metu lietuviai buvo informuoti apie būsimą atskiros britų karinės misijos į Lietuvą atsiuntimą. Rugpjūčio 15 d. M. Sleževičiaus vyriausybė vėl grįžo prie santykių su D. Britanija svarstymo ir tam skyrė visą posėdį 107. Svarstymą galbūt 102 Ten pat. 103 Ten pat, p ap. 104 Ten pat, p Taip teigė karininkas L. Natkevičius. Lietuvių visuomenės ir politikos veikėjas Kipras Bielinis savo atsiminimuose mini, jog kapitonas Brodis 1919 m. lapkritį su pulkininku Dosse stebėjo vokiečių ir bermontininkų evakuaciją Šiauliuose. Beje, apie kapitoną Brodį K. Bielinis rašo ir taip: Šiauliuose <...>kažkas paaiškino, kad kap. Brodie joks anglas; jo tikroji pavardė Brodskis, kilęs iš Ukrainos, kur Brodskiams priklausę cukraus fabrikai (Bielinis K. Gana to jungo, p. 433). Čia jis mini, kad Brodis mokėjęs rusų kalbą. Kapitonas G. Brodis 1919 m. liepą atvykęs į Kauną, čia, pasak oficiozo Lietuva, netgi turėjo atidaręs savo biurą, kur priiminėjo interesantus (Kauno kronika // Lietuva, 1919, Nr. 161, p. 3). 106 Karininkas L. Natkevičius iš pradžių buvo deleguotas į Rygą neoficialiai, tik nuo 1919 m. rugpjūčio 12 d. jis tapo oficialiu kariniu atstovu. Žr.: Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l ap. 71

73 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. inspiravo ir L. Natkevičiaus rugpjūčio 12 d. platus pranešimas iš Rygos premjerui. L. Natkevičius pranešė apie savo pokalbius su H. Grantu Watsonu, kuris pareiškęs, kad pripažinimas Lietuvos nepriklausomybės yra dalykas tikras ir greitu laiku tai turi būti padaryta de jure ir de facto 108. Taip pat gen. A. Burtas pasakęs, jog jie, kariškiai, yra gavę telegramų iš Londono ir Paryžiaus, kuriose pasakyta, kad Lietuvos klausimu ir jos kariuomenės apginklavimu neatidėliojant pradedama rūpintis, kas ir yra daroma 109. L. Natkevičius savo pranešime taip pat iškėlė mintį, jog svarbu suinteresuoti britus ekonominiu Lietuvos patrauklumu. Taigi rugpjūčio 15 d. premjeras vėl iškėlė britų protektorato Lietuvai reikšmingumo klausimą. Jis atkreipė dėmesį į neišvengiamą būtinybę šioje situacijoje remtis kuria nors didvalstybe ir argumentuotai įrodinėjo, kad Anglija tam labiausiai tinkanti 110. Jį palaikančių kabineto narių entuziazmą, matyt, skatino ir J. Šimkaus pastaba, jog jo vizito Rygoje metu S. Tallentsas pasakęs, kad vokiečiams atsitraukus britų kariuomenė užimsianti Klaipėdos uostą ir vėliau perduosianti jį lietuviams 111. Svarstant santykių su britais visuma skilo į du atskirus klausimus: dėl protektorato apskritai reikalingumo ir dėl koncesijų britams siūlymo Lietuvos geležinkelių, telegrafo linijų, Klaipėdos uosto ir Nemuno eksploatavimo srityse. Ministras Steponas Kairys diskusijose iškėlė mintį, jog susirišę su Anglija ekonominiai, tuo pat pripažinsime protektoratą 112. Svarstymo išdavos rodė, kad ši idėja tyliu kabineto narių sutarimu lyg ir tapo tam tikra tolesnės veiklos gaire: apsistota ties koncesijų detalių nagrinėjimu manant, jog jos ir sudaro protektorato turinį. Vis dėlto dėl abiejų klausimų buvo balsuojama atskirai. Balsuojant paaiškėjo, jog kairieji kabineto nariai ir premjeras yra už protektoratą ir koncesijas, o dešinieji, taip pat ir J. Vileišis, nusiteikę skeptiškai ir kritiškai. Būtent J. Vileišis buvo kategoriškai nusistatęs prieš koncesijas britams. Jis šį klausimą prilygino buvusiam koncesijų vokiečiams klausimui ir pabrėžė, kad tokios svarbos klausimai priklausantys tik Stei m. rugpjūčio 12 d. karininko L. Natkevičiaus pranešimas iš Rygos Lietuvos ministrui pirmininkui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 39, l Ten pat, l. 34 a. p Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l Ten pat, l. 73 a. p Ten pat, l. 73 a. p. 72

74 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) giamojo Seimo kompetencijai 113. Premjeras jam pateikė kontrargumentų, jog buvo kalbėta, kad mes be Steigiamojo Seimo neturime teisės daryti tokio svarbaus žingsnio, kad visuomenė gali pasmerkti mūsų darbus, bet ką pasakys ta pati visuomenė, jeigu Steig. Seimo niekad nebus, jeigu mūsų šalį pagrobs priešai pirmiau, negu mes sušauksime Steig. Seimą 114. Svarstant šį klausimą didelę reikšmę turėjo ir tai, kad šiame kabineto posėdyje aktyviai dalyvavo iš Londono parvykęs vyriausybės įgaliotinis V. Čepinskis, kuris aiškiai buvo pareiškęs, kad protektoratas reikalingas. Jau rugpjūčio 13 d. vyriausybė pradėjo rengti ir rugpjūčio 16 d. išsiuntė nemažai raštų britų misijoms Rygoje. Rašte, adresuotame H. Grantui Watsonui, dėkojama už ekonominės komisijos Lietuvai paskyrimą 115, o rašte gen. H. Goughui už paskyrimą karo misijos Lietuvai su pulkininku Robinsonu priešakyje 116. Kitame rašte H. Goughui prašoma instruktorių Lietuvos kariuomenei, jos karo reikalams pagerinti: 1. generalinio štabo 3 asmenų, kurių vienas žinotų žvalgybos ir kontržvalgybos reikalus; 2. 1 inžinieriaus automobilių daliai ir 2 technikų; 3. po vieną artileristą, pėstininką ir intendantūros dalies 117, padaryti viską, kad D. Britanijos vyriausybė juos atsiųstų. Kiti britams skirti dokumentai daugiausia buvo susiję su nusiskundimais lenkų ir vokiečių elgesiu Lietuvoje 118. Rugpjūčio d. į raštus, adresuotus H. Grantui Watsonui, atsiliepė jau pats S. Tallentsas 119. Atsakydamas į lietuvių padėką dėl ekonominės komisijos skyrimo, jis kartu informavo, kad jau rugpjūčio 24 d. į Kauną išvyksta plk. R. B. Wardo (Ward Richard Barrington) vadovaujama misija Ten pat, l Ten pat Lietuvos vyriausybės raštas Grantui Watsonui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 61; juodraštis, datuotas l a. p Lietuvos vyriausybės raštas H. Goughui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l ; juodraštis, datuotas l Lietuvos vyriausybės raštas H. Goughui dėl instruktorių skyrimo. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 62; juodraštis, datuotas l Pvz., Lietuvos vyriausybės raštas H. Goughui dėl Virgoličiaus veiklos Kuršėnuose. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l ; juodraštis, datuotas l S. Tallentso atsakymas į lietuvių raštą dėl finansinės paskolos. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 63; S. Tallentso atsakymas į lietuvių skundą dėl lenkų elgesio. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l S. Tallentso atsakymas į lietuvių padėkos raštą dėl ekonominės komisijos paskyrimo. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l

75 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. D. Britanijos atstovybių įsikūrimas Lietuvos teritorijoje ir jų veiklos pradžia Lietuvai visą laiką ypač svarbi buvo ekonominė santykių su D. Britanija pusė. Krašto ekonomika galėjo atsigauti tik gavusi užsienio valstybių paskolą. Lietuva dar tik siekė Antantės valstybių pripažinimo, o D. Britanijos bankai, į kuriuos buvo kreiptasi, dvejojo, ar verta suteikti dar nepripažintai valstybei tokią paskolą. Dėl to Lietuvos valdžia buvo ypač suinteresuota palaikyti nuolatinius ryšius su ekonomikos problemas išspręsti galinčia padėti S. Tallentso misija ir, kiek įmanoma, pati rodė iniciatyvą, siekdama juos palaikyti. Kaip minėta, jau nuo 1919 m. gegužės buvo žinoma apie D. Britanijos pasiuntinybės Lietuvai sudarymą, tačiau visiškai nebuvo aišku, kokios bus šios pasiuntinybės kompetencijos sritys ir struktūra. Tačiau pamažu visi šie aspektai ėmė aiškėti per pokalbius su pačiu S. Tallentsu, kuris per labai trumpą laiką susikūrė autoritetingiausio ekonominių klausimų sprendėjo įvaizdį m. rugpjūčio d., t. y. tomis dienomis, kai atsakė į lietuvių raštus, adresuotus H. Grantui Watsonui, S. Tallentsas jau pats buvo susiruošęs vykti į Lietuvą, automobiliu nuvažiuoti ne tik į Kauną, bet ir į kai kurias Šiaurės Lietuvos vietoves 121. Tačiau šis vizitas neįvyko. Galima manyti, jog tam turėjo įtakos rugpjūčio 20 d. incidentas Skuode, kur S. Tallentso misijos nariai plk. ltn. R. B. Wardas, kpt. Wesselis ir G. Berry, turėję ištirti, kaip vokiečiai elgiasi su vietos gyventojais, pateko į vokiečių nelaisvę ir tik po dviejų dienų, kilus triukšmui vos ne tarptautiniu lygiu, buvo atsiprašius paleisti 122. Misijos būstinėje Rygoje galbūt buvo svarstytas ir toks variantas kad vietoj misijos vadovo į Kauną galėtų vykti ir kuris nors kitas autoritetingas misijos narys. Mat dar rugpjūčio 19 d. oficiozas Lietuva pranešė, kad į Lietuvą rugpjūčio pab. turi atvažiuoti ekonomijos dalykams nuspręsti D. Britanijos komisijos kraštams atstovas anglas W. L. Cozalet as 123 (taip pat S. Tallentso misijos narys). Tačiau, kaip mi- 121 Nedatuotas S. Tallentso telegramos J. Šimkui vertimas į lietuvių k. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p Politikos žinios. Santarvė ir Lietuva // Lietuva, 1919, Nr. 180, p

76 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) nėta, jau rugpjūčio 20 d. S. Tallentsas informavo Lietuvos valdžią, jog rugpjūčio 24 d. į Kauną išvyksta R. B. Wardo vadovaujama misija, kaip bendros S. Tallentso vadovaujamos misijos padalinys (įdomiausia, kad dar tą pačią rugpjūčio 20-ąją R. B. Wardas, kaip minėta, pateko į vokiečių nelaisvę Skuode). Rugpjūčio 26 d. S. Tallentsas oficialiai patvirtino R. B. Wardo įgaliojimus atstovauti misijai Kaune 124. Įdomu tai, jog S. Tallentso misijos formavimo metu iš pradžių netgi nebuvo nustatyta konkreti padalinių struktūra. Misijos nariai iš D. Britanijos į rytinę Baltijos pakrantę atvyko keliomis grupėmis ir ne vienu metu. D. Britanijos karališkosios aviacijos karininkas R. B. Wardas 125 S. Tallentso misijos 124 Oficialus S. Tallentso parengtas R. B. Wardo įgaliojimų patvirtinimas Lietuvos valdžiai. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l Karininko ir vėliau diplomatinio pasiuntinio R. B. Wardo biografinis portretas būtų maždaug toks: Wardas Richardas Barringtonas ( ) dar 1895 m. pradėjo tarnybą D. Britanijos karališkajame laivyne kadetu, tarnavo įvairiuose laivuose m. įgijo vokiečių kalbos vertėjo kvalifikaciją m. vedė vokietę Ilzę Redelsheimer iš Berlyno, tais pačiais metais pasitraukė iš tarnybos laivyne m. vėl grįžo į tarnybą, 1916 m. įstojo į D. Britanijos karališkojo laivyno oro pajėgas ir pradėjo aviatoriaus karjerą m. liepą buvo pakeltas eskadrilės vadu (squadron commander). Kai 1918 m. balandžio 1 d. ėmė kurtis savarankiškos D. Britanijos karališkosios oro pajėgos, iškart perėjo į jas (tada jau turėjo majoro laipsnį). S. Tallentso misijos Baltijos šalyse nariu oficialiai tapo 1919 m. birželio 16 d. Su tuo susijęs ir paaukštinimas jam buvo suteiktas laikinojo pulkininko leitenanto laipsnis m. rugpjūčio 27 d. D. Britanijos oro pajėgose buvo įvesta kita rangų sistema ir turėtas R. B. Wardo laipsnis prilygintas naujajam eskadrilės vado (squadron leader) laipsniui m. kovą reorganizavus S. Tallentso misiją, buvo paskirtas D. Britanijos diplomatiniu konsulu Kaune, čia išbuvo iki 1920 m. spalio pabaigos m. gruodį pasitraukė iš diplomatinės tarnybos m. rugsėjį grįžo į aktyvią tarnybą karo aviacijoje, lankė jos vadovybės organizuotus bendradarbiavimo su laivynu ir teritorinės navigacijos kursus m. sausį pasiųstas dirbti 1922 m. įsteigto tarptautinio Aeronautikos komiteto D. Britanijos sekcijoje m. suteiktas aviacijos Wing Commander rangas (atitinkantis pulkininko leitenanto laipsnį), buvo paskirtas į aviacijos būrį, atsakingą už pakrančių apsaugą m. dėl sveikatos buvo laikinai priverstas nebeskraidyti, perkeltas į oro pajėgų depą Aksbridže (Uxbridge). Dar tais pačiais metais grįžo į aktyvią tarnybą, lankė D. Britanijos karališkojo jūrų laivyno koledžą, vyresniųjų karininkų kursus, nuo 1929 m. kovo buvo oro pajėgų depo įgulos narys m. vėl sušlubavus sveikatai, 1932 m. pasitraukė iš tarnybos karo aviacijoje, gydėsi Šveicarijos kurorte Arozoje. Lietuvos visuomenės ir politikų vertintas kaip populiariausias, vienas iš palankiausiai į lietuvių politinius siekius žiūrėjusių m. laikotarpio D. Britanijos atstovų Lietuvoje. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Čia, matyt, reikšmės turėjo ir R. B. Wardo priklausymas katalikų konfesijai, kas buvo reta tarp britų elito atstovų. 75

77 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. narių sąraše figūruoja jau 1919 m. birželio 5 d. 126, tačiau su misijos narių grupe į Rygą atvyko tik liepos 25 d. 127 S. Tallentsui liepos 30 d. pradėjus skirstyti užduotis misijos personalui, planuota, kad anksčiau D. Britanijos oro pajėgose tarnavęs plk. R. B. Wardas bus paskirtas organizuoti nuolatinio oro pašto ir lėktuvų, kuriais būtų skraidinami keleiviai, skrydžių tarp Baltijos šalyse veikusių britų karinių misijų 128, mat jų nuo pat 1919 m. pavasario visiškai netenkino susisiekimo ir komunikacijų būklė Pabaltijyje. Pakeisti šią situaciją tuo metu buvo ir vienas pagrindinių H. Granto Watsono uždavinių. Jis tada skundėsi, jog Pabaltijyje paštas nereguliarus, užtrunka net iki dešimties dienų, susisiekimas geležinkeliais lėtas, nepatikimas, traukiniai perpildyti; telefono ryšys neįmanomas dėl nepataisomų gedimų, o telegrafas, nors jo būklė ir geresnė, nepasiekia Anglijos m. britų misijų ir jų padalinių Pabaltijyje, o kartu ir jų poreikis gerinti tiek tarpusavio, tiek su D. Britanija susisiekimą vis didėjo. Todėl liepos pabaigoje ir planuota, kad plk. R. B. Wardas spręs susisiekimo oro transportu maršrutais Ryga Liepoja, Ryga Talinas ir Ryga Kaunas Varšuva organizavimo klausimus. Tačiau tuo metu dėl kelionių tarp Kauno ir Varšuvos nuolat kildavo problemų, o po 1919 m. rugpjūčio lenkų POW maišto Lietuvoje padėtis tapo labai sudėtinga. Ši aplinkybė, taip pat tai, kad sausumos keliais britams Kaunas buvo sunkiai pasiekiamas (Vakarų Lietuvoje vis dar stovėjo vokiečių pajėgos) akivaizdžiai lėmė jų sprendimą Kaune įkurti nuolatinį nedidelį misijos padalinį ir vadovauti jam skirti aviatorių, kuris prireikus galėtų pasinaudoti oro keliu. Kartu su plk. R. B. Wardu rugpjūčio pabaigoje į Kauną atvyko dar trys D. Britanijos atstovai: kpt. C. Dugganas (paskirtas atsakingu už transportą), E. J. Harrisonas (stenografas, atsakingasis sekretorius) ir klerkas S W. Powellas 130. Šis S. Tallentso misijos padalinys pirmiausia ėmė stebėti padėtį vietoje ir kaupti britus dominančią informaciją. Surinktą informaciją 126 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat. 130 Lietuvos centriniame valstybės archyve yra dokumentų apie R. B. Wardo misijos Kaune įkūrimą: misijos narių įgaliojimų pripažinimo dokumentai (lietuvių ir anglų kalbomis), leidimai vaikščioti po Kauną naktį (taip pat lietuvių ir anglų kalbomis). Žr.: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l

78 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) R. B. Wardas privalėjo pateikti Rygoje reziduojančiam misijos vadovui, kuris gautus pranešimus patikrindavo, dažnai papildydavo ar pakomentuodavo ir tik tada išsiųsdavo į D. Britanijos užsienio reikalų ministeriją ar jos delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje 131. Tik išimtiniu atveju (S. Tallentsui išvykus ar žinant jo išankstinę nuomonę) R. B. Wardas galėjo siųsti savo pranešimus tiesiogiai, be Tallentso vizos ar prierašo. Jau rugsėjo 3 d. Wardas Tallentsui atsiuntė pirmąjį savo pranešimą ir daugybę priedų. Šiame pranešime jis pateikė Lietuvos politinės situacijos apžvalgą, sugrupavęs medžiagą pagal temas: lietuvių ir lenkų santykiai, vokiečių ir kolčiakininkų okupacija tam tikrose Lietuvos vietose, bolševikai 132. Šios ir kitos labai panašios buvo ir kitų kas savaitę R. B. Wardo Tallentsui siunčiamų pranešimų temos. Laikraštis Lietuva rugpjūčio 19 d. informavo, kad gautomis žiniomis, netrukus į Lietuvą turi atvykti Anglų karo komisija su pulkininku Robinsonu priešaky. Pulk. Robinsonas tuo tarpu eina Liepojaus komendanto pareigas ir ten kuria latvių pulką 133. Atrodo, iš tiesų plk. H. Rowanas-Robinsonas (Rowan-Robinson Henry) 134 netrukus pasirodė Lietuvoje, nes jau rugpjūčio 30 d. tas pats laikraštis informavo, 131 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p Ten pat. 133 Politikos žinios. Santarvė ir Lietuva // Lietuva, 1919, Nr. 180, p H. Rowanas-Robinsonas (Rowan-Robinson Henry) ( ) D. Britanijos karininkas, vėliau ištarnavęs iki generolo majoro laipsnio. Baigęs Kenterberio (Canterbury) karališkąją mokyklą, 1892 m. stojo į artileristo tarnybą m. dalyvavo Būrų kare P. Afrikoje. Sparčiai kilo artilerijos karininko karjeros laiptais: m. ėjo Karališkosios karo akademijos artilerijos viršininko instruktoriaus pareigas. Toje pačioje akademijoje tarnavo ir m. Vėliau dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo veiksmuose, už tai buvo apdovanotas Belgijos ir Prancūzijos pasižymėjimo ženklais, tapo pirmos klasės generalinio štabo karininku m. buvo įtrauktas į formuojamą gen. H. Gougho misiją Pabaltijyje, 1919 m. birželio 23 liepos 11 d. ėjo karinio gubernatoriaus Liepojoje pareigas m. rudenį bendradarbiavo gen. H. A. Niesselio komisijos, kuri turėjo vokiečius galutinai iškraustyti iš Pabaltijo, veikloje. D. Britanijos karinei misijai Lietuvoje vadovavo iki 1920 m. balandžio 17 d. Po to trumpam buvo komandiruotas į Latviją, kur dalyvavo komisijos Latvijos ir Estijos sienai nustatyti darbe m. kaip D. Britanijos kariuomenės generalinio štabo karininkas tarnavo Indijoje m. Irako armijos generolas inspektorius, dalyvavo karinėse operacijose Kurdistane m. vadinamųjų kadetų pajėgų (Army Cadet Force) Hampshire pulkininkas m. gvardijos (Home Guard) bataliono vadas. Žinomas daugelio karinės, karinės istorinės tematikos publikacijų autorius. 77

79 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Alijantų misijos Pabaltijos valstybėse viršininkas 1. D. Britanijos gen. Turneris, 2. plk. Rowanas-Robinsonas, D. Britanijos karinės misijos Lietuvoje viršininkas, 3. mjr. Delahaye, gen. Turnerio asistentas, 4. mjr. A. Merkys, kariuomenės vado padėjėjas // Šešėliai, 1920, Nr. 2 kad Robinsonas rugpjūčio 28 d. lėktuvu sugrįžo iš Rygos ir rugpjūčio 29 d. laikinai išvyko į Varšuvą 135. Plk. H. Rowanas-Robinsonas turėjo vadovauti gen. H. Gougho karinės misijos skyriui Kaune. Buvo numatyta, kad tą skyrių sudarys pirmos klasės generalinio štabo karininkas (vadovas), štabo kapitonas, karininkas šifruotojas, karininkas vertėjas, klerkas, du pasiuntiniai ir vairuotojas, taigi iš viso 8 asmenys 136. Gen. H. Gougho 135 Kauno kronika // Lietuva, 1919, Nr. 190, p Gen. H. Gougho karinės misijos struktūros schemą žr.: War Office, Memorandum on Lieutenant-General Sir Hubert Goug s Mission in the Baltic States, 20 August 1919, CAB 24/87. Interneto prieiga l Beje, majoras A. H. Keenanas irgi buvo įtrauktas į formuojamą H. Gougho misiją, paskirtas generalinio 78

80 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) misija dar turėjo struktūrinių padalinių pagal planą numatytų skyrių Helsinkyje, Taline ir Rygoje. Skyrių vadovai atsiskaitydavo pagrindiniam misijos štabui Helsinkyje. Tačiau specialiu D. Britanijos karo ministerijos nurodymu, esant ypatingai situacijai, jie turėjo tiesiogiai informuoti Karo ministeriją ir tik po to pagrindinį misijos štabą Helsinkyje 137. Planuotą gen. H. Gougho misijos darbą 1919 m. rugpjūtį komplikavo tam tikra jos viršūnės krizė, neabejotinai atsiliepusi ir skyriaus Kaune veiklai, pirmiausia dėl pakitusių iš pradžių numatytų subordinacijos ryšių. Matyt, gen. H. Goughas pernelyg pasidavė Karo ministerijos, kuri buvo už aktyvią intervenciją į Rusiją ir kuo greitesnį Petrogrado užėmimą, įtakai. Ministerija nebuvo linkusi analizuoti užsienio politikos plonybių ir suteikė H. Goughui plačią veikimo laisvę. Prireikus skubios Estijos karinės paramos, gen. H. Goughas rugpjūčio 10 d. savo iniciatyva nurodė suformuoti vadinamąją Šiaurės vakarų Rusijos vyriausybę (vadovaujamą S. Liasonovo) Taline, kuri nedelsiant pripažintų Estijos nepriklausomybę, kas rugpjūčio 14 d. ir buvo padaryta 138. Tačiau tai sukėlė visos Rusijos baltųjų stovyklos pasipiktinimą. Pasipylė skundai Antantės atstovams. Gresiant skandalui D. Britanijos užsienio reikalų ministerija buvo priversta reaguoti ir imtis dėl H. Gougho atitinkamų priemonių. G. Curzonas ir A. Balfouras griežtai kritikavo nesuderintus generolo veiksmus 139. Rugpjūčio d. surengtose diskusijose D. Britanijos ministrų kabinetas taip pat kritikavo gen. H. Gougho veiksmus ir tučtuojau atšaukė jį į Londoną 140. Vien Karo ministerija jį palaikė, tačiau ir ji galėjo tik pareikšštabo 2-ojo laipsnio karininku gen. H. Gougho štabe Helsinkyje. 137 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p Ten pat. 140 Ten pat. E. Gruzdienė, remdamasi D. Britanijos archyviniais dokumentais, teigia, jog 1919 m. birželio 23 d. gen. H. Goughas lankėsi ir Kaune (Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p. 161), bet jokiuose lietuviškuose šaltiniuose apie tai neužsimenama. Tačiau žinoma apie asmeninį H. Gougho indėlį svarstant Lietuvos reikalus Paryžiuje. Pvz., 1919 m. liepos pradžioje jis kalbėjo Baltijos komisijos posėdyje: teigė, kad Lietuva turi pakankamai finansinių išteklių savo valstybei ir kariuomenei išlaikyti (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 535). Tačiau net 1919 m. rugpjūtį atšaukto H. Gougho įtaka sprendžiant Lietuvos klausimą buvo juntama: rugsėjo viduryje Antantės Aukščiausiojoje Taryboje 79

81 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ti nepasitenkinimą dėl vyriausybės pozicijos. Vadovavimą misijai perėmė Helsinkio misijos vadovas gen. Frederikas G. Marshas, bandęs tęsti H. Gougho įgyvendinamą politiką 141. Jis rugpjūčio 26 d. Rygoje organizavo visų antisovietinių jėgų konferenciją. Joje dalyvavo Estijos, Latvijos, Lenkijos,,,baltųjų rusų, taip pat Lietuvos atstovai 142. Šioje konferencijoje buvo nutarta rugsėjo 15 d. pradėti koordinuotą bolševikų pajėgų puolimą. Tačiau puolimas neįvyko, nes jau konferencijos eiga rodė, kad jos dalyvius daugiau veiksnių skyrė nei vienijo, pvz., plk. P. Bermontas vos nesusimušė su Lietuvos atstovu plk. Beniaševičiumi 143. Tačiau reikšmingiausias dalykas, dėl kurio karingumas išgaravo, buvo ne tarp antibolševikinių jėgų atsiradusi trintis, ne D. Britanijos užsienio reikalų ir karo ministerijų nesutarimai, o 1919 m. vasaros pabaigoje besikeičianti britų valstybės politika sovietų atžvilgiu. Intervencija Rusijoje tapo sunkia našta biudžetui, todėl ne tik šios šalies socialistai, liberalai, bet ir dalis konservatorių ėmė daryti spaudimą vyriausybei, kad ši nutrauktų karinę paramą baltųjų armijoms, sudarytų taiką su bolševikų vyriausybe ir pabandytų išnaudoti ekonominius Rusijos rinkos privalumus 144. Generolo F. G. Marsho ir visos misijos veikla natūraliai atsidūrė politinių pacifistinių tendencijų ir aktualijų šešėlyje. Apskritai D. Britanijos vyriausybę tuo metu rytiniame Pabaltijyje ėmė labiau dominti ne antibolševikinis, o rusų ir vokiečių suartėjimo aspektas. Kadangi iš esmės tai buvo aktualiausia Latvijos teritorijoje, padidėjo karinės misijos skyriaus Rygoje, vadovaujamo gen. A. Burto, reikšmė. Visų minėtų įvykių ir tendencijų fone karinės misijos skyriaus Kaune, vadovaujamo plk. H. Rowano-Robinsono, įkūrimas ir pirmieji žingsniai tarsi liko nepastebėti. Paryžiuje jis perskaitė pranešimą apie Baltijos šalių padėtį. Lietuvos delegacijos vicepirmininkas Tomas Naruševičius tada susitiko su juo ir sužinojo, kad Antantė svarstė galimybę leisti J. Pilsudskiui okupuoti Lietuvą ir sulaikyti į regioną besiveržiančius bermontininkus (Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p ). 141 Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p Anderson E. Die Baltische Frage und die internationale Politik, S. 366; Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 60, 128. Apskritai ši konferencija yra plačiai žinoma tiek Lietuvos, tiek kitų šalių istoriografijoje. 143 Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, p Naujas tendencijas D. Britanijos visuomenėje ir politikoje pastebėjo ir Lietuvos atstovas Londone V. Čepinskis ir tai išdėstė savo pranešime vyriausybei (V. Čepinskio pranešimas ministrų kabinetui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 69). 80

82 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) Gen. H. Gougho misijos viršūnių krizė tiesiogiai palietė ir plk. S. Tallentso vadovaujamą pasiuntinybę ir turėjo įtakos jos veiklai. Tuo metu, kai buvo formuojama minėtoji Šiaurės vakarų Rusijos vyriausybė, S. Tallentsas kaip tik buvo išvykęs iš Pabaltijo ir visus reikalus tvarkyti palikęs rezidavusiam Taline savo pavaduotojui plk. ltn. H. Pirie-Gordonui. Šis vietoje plk. S. Tallentso turėjo patarinėti gen. H. Gougho misijai politiniais klausimais, todėl kaip tik jam teko nemaža atsakomybės dalis dėl Šiaurės vakarų Rusijos vyriausybės sudarymo inicijavimo (nors, atrodo, pagrindinis iniciatorius visgi buvo pats gen. H. Goughas). Todėl, kilus minėtam diplomatiniam sambrūzdžiui, į D. Britaniją, be gen. H. Gougho, buvo atšauktas ir plk. ltn. H. Pirie-Gordonas 145. Plk. S. Tallentsui teko aiškintis dėl savo pavaduotojo veiksmų, restruktūrizuoti misijos darbą ir tai, be abejo, viena iš priežasčių, kodėl neįvyko jo rugpjūčio 20 d. planuotas vizitas į Lietuvą. Be to, tomis dienomis kaip tik išryškėjo ir plk. S. Tallentso misijos vidaus nesutarimai tarp jo ir patarėjo finansiniams ir ekonominiams reikalams W. Macduffo, dėl to pastarasis buvo atleistas iš pareigų ir išsiųstas atgal į D. Britaniją 146. Atsiradus tokių nesklandumų, Londone natūraliai kilo abejonių dėl plk. S. Tallentso misijos personalo tinkamumo ir patikimumo. Įtarinėjama D. Britanijos užsienio reikalų ministerija išsigynė pareiškusi, kad neturėjo progos įtakoti plk. S. Tallentso misijos narių pasirinkimo, kadangi jis pats ėmėsi komplektuoti savo misiją 147. Plk. S. Tallentsas ėmėsi vadovauti misijai, bet nedirbo Užsienio reikalų ministerijoje (Foreign Office), tik 1919 m. liepos 30 d. buvo patvirtinta, kad misija pavaldi šiai ministerijai 148. Sudarant misiją Karo ministerija (War Office) taip pat neprisiėmė finansinės atsakomybės teigdama, jog misija tiesiogiai nevykdys karinės paskirties uždavinių ir visa atsakomybė už šios misijos veiklą atiteko D. Britanijos užsienio reikalų ministerijai 149. Nesant nesklandumų, šie tam tikra britiška specifika pasižymintys organizaciniai dalykai būtų likę nepastebėti, tačiau šįkart 145 Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p

83 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. jie iškilo gana aštriai. Be to, D. Britanijos užsienio reikalų ministerijoje atsirado gen. H. Gougho misijos narių skundų dėl plk. S. Tallentso vadovavimo stiliaus, tačiau šiuo požiūriu ministerija palaikė plk. S. Tallentsą. Taigi pastarajam 1919 m. rugpjūčio gale rūpesčių tikrai netrūko. Tuo metu Lietuvos vyriausybė stengėsi toliau plėtoti rugpjūčio 15 d. ministrų kabineto posėdyje aprobuotą politiką D. Britanijos atžvilgiu. Rugpjūčio 24 d. posėdyje vėl buvo tęsiamas koncesinių pasiūlymų britams aptarimas. Ministras J. Šimkus pasitarimo dalyvius informavo, kad reikalui aptarti plk. S. Tallentsas dabar atvyksta į Lietuvą 150. Kaip žinome, tomis dienomis į Kauną atvyko ne pats misijos vadovas, o plk. R. B. Wardo vadovaujama misijos grupė, tačiau iš J. Šimkaus kalbos galima spręsti, kad lietuviai plk. S. Tallentsą tebelaikė svarbiausiu derybų partneriu. Dar 1919 m. sausį Lietuvos vyriausybei svarstant valstybingumo perspektyvas, kaip jau minėta, figūravo ir lokalios Baltijos šalių sąjungos, galbūt globojamos D. Britanijos, vizija. Ši idėja nebuvo pamiršta ir vėliau, o kai rugpjūčio 15 d. Jonas Šliūpas, bene žinomiausias lietuvių ir latvių politinio suartėjimo šalininkas, buvo paskirtas atstovu Rygoje, ji tarsi gavo naują impulsą 151. Dar svarbesnis impulsas rytinės Baltijos šalių pakrantės šalių vienybei atkurti tuo metu buvo regioninės politikos aktualijos: sovietinei Rusijai tapo paranku su šiomis šalimis sudaryti taiką, ir ji ėmė teikti tokius pasiūlymus 152. Estijai pirmajai gavus tokį pasiūlymą, Lietuva rugsėjo 10 d. Rygoje inicijavo neoficialų trijų šalių atstovų pasitarimą dėl bendro Baltijos fronto sudarymo santykiams su bolševikų valstybe nustatyti 153. Rusija, be kita ko, tuoj pat įžvelgė D. Britanijos kėslus taikos sudarymo klausimu užbėgti už akių. Rygos konferencija svarstė valstybių susivienijimo galimybę, tačiau nutarė geriau periodiškai šaukti delegacijų pasitarimus, nei bandyti sudaryti vieną politinę instituciją. Rusija šiame kontekste vienareikšmiškai įžvelgė D. Britanijos interesus, kad Baltijos valstybių sąjunga būtų sukurta 154. Tuo metu, daugiausia lietuvių iniciatyva, rugsėjo 14 d. Taline buvo surengtas antrasis pasitarimas, jame Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l a. p. 151 Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas , Vilnius, 1992, p Plačiau žr.: Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, p Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas , p Ten pat. 82

84 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) dalyvavo ir Suomija 155. Estams pasiūlius, į šį pasitarimą buvo pakviesti ir D. Britanijos stebėtojai, pirmiausia plk. S. Tallentsas. Kaip teigiama, konferencijos delegatai beveik nuolat konsultuodavosi su Antantės atstovais 156. Buvo nutarta sudaryti bendrą šalių bloką deryboms su bolševikais vesti. Lietuvai pasitarimuose atstovavo J. Šimkus ir premjeras M. Sleževičius. Netrukus jie pakvietė plk. S. Tallentsą į Lietuvą. Rugsėjo 17 d. Lietuvos vyriausybės posėdyje Petras Leonas informavo, kad plk. Tallentsas rytoj išvažiuoja iš Rygos į Kauną ir prašo parūpinti jam butą 157. Tai buvo pirmasis, tiesa, labiau pažintinis, plk. S. Tallentso vizitas Lietuvoje. Jo metu pulkininkas lankėsi ir Lietuvos prezidento A. Smetonos namuose 158. Viena iš šio laikotarpio plk. S. Tallentso pokalbių su Lietuvos atstovais temų buvo ir Lietuvos ministrų kabineto krizė. Mat ši M. Sleževičiaus vyriausybė buvo koalicinė, premjero bendražygiai radikalai joje turėjo tik nežymią persvarą, o kitus postus buvo užėmę aiškūs dešinieji, kurie darė įtaką Prezidento institucijai, Valstybės Tarybai ir kariuomenei 159. Kai 1919 m. vasaros pabaigoje dėl finansinės krizės prireikė mažinti ministerijų skaičių, trintis tarp radikalų ir konservatorių labai padidėjo. Mat, sumažėjus ministerijų, būtų tekę trauktis ir atitinkamiems ministrams. Tačiau nei radikalai, nei konservatoriai nenorėjo silpninti pozicijų 160. Šios politinės kovos kontekste rugpjūčio pabaigoje iš Paryžiaus į Kauną grįžo ir prof. A. Voldemaras, Taikos konferencijos delegacijos pirmininkas, vienas iš dešiniųjų lyderių, ir tai akivaizdžiai turėjo įtakos vyriausybės užsienio politikai, taip pat ir pasitarimams su britais: pvz., rugpjūčio paskutinėmis dienomis prireikus į Rygą derėtis su britais dėl ekonomikos 155 Ten pat, p. 116; Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, p Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas , p A. Gaigalaitė mini, jog jau Rygos konferencijos metu rugsėjo 10 d. S. Tallentsas ten surengė susitikimą, į kurį buvo pakviesti ir atvyko visų trijų šalių generalinių štabų viršininkai ir karo vadai. Svarbiausias svarstomas klausimas Pabaltijo valstybių sąjungos sudarymas, karinis, politinis ir ekonominis bendradarbiavimas (Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 129) Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, p Ten pat, p

85 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. reikalų vėl pasiųsti J. Šimkų, A. Voldemaro iniciatyva kartu su juo buvo pasiųstas iš Paryžiaus grįžęs A. Voldemaro bendražygis Martynas Yčas 161. Vos tik atvykusi į Kauną plk. R. B. Wardo misija taip pat buvo supažindinta su vidaus politikos batalijomis, matyt, kartu stengiantis formuoti ir atitinkamas jos nuostatas. Jau rugsėjo pradžioje plk. R. B. Wardas pasiūlė vyriausybei rekonstruoti iš vidaus kabinetą ir sumažinti ministrų skaičių ligi 6, kadangi egzistuojantis kabinetas yra per didelis tokiai šaliai, sunkiai valdomas ir griozdiškas 162. Tačiau svarbiausia šio laikotarpio politikos aktualija vis dėlto buvo taikos su bolševikais klausimas, nors juo taip pat siekta pasinaudoti vidaus politinėje kovoje. Lietuvos padėtis 1919 m. vasaros pabaigoje buvo tokia, kad būtinai reikėjo keisti politiką. Nors bolševikų kariuomenė jau buvo išvyta iš etnografinės teritorijos, Antantės nurodymu pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos ir toliau prieš ją buvo telkiamos, o tuo metu augantis lenkų ir kolčiakininkų agresyvumas kėlė kur kas didesnį pavojų. Atrodė, kad toliau vykdant Antantės nurodymus netrukus bus prieita aklavietė 163 : Paryžiaus taikos konferencija jau ėjo į pabaigą, o Lietuva žadėto Antantės palaikymo nesulaukė. Tenykščiai sprendimai rodo, jog po kai kurių dvejonių Antantė pasirinko vieningos Rusijos atkūrimo idėją, o naujai besikuriančioms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, buvo primestas Rusijos skaldytojų vaidmuo. Oficialus kelias į valstybingumą buvo atkirstas, tačiau galbūt buvo galima pasinaudoti kokiais nors aplinkkeliais. Lietuvos vidaus politikoje visų pirma tai reiškė konservatorių, kurie besąlygiškai orientavosi į Antantę, politinės linijos susilpnėjimą. Dėl susiklosčiusios situacijos reikėjo imtis savarankiškesnės aktyvios politikos, ir tam geriau tiko radikalai, apeliuojantys į plačiųjų Lietuvos gyventojų sluoksnių pritarimą ir paramą. Sovietų Rusijos pasiūlymai atvėrė ne tik konkretų paliaubų (eventualios taikos) kelią. Alternatyvi galimybė reiškė santykių su Antante aktyvinimą, taikos derybų klausimą panaudojant kaip tam tikro spaudimo jai priemonę: tikėtasi, jog plyšio antisovietiniame fronte atsiradimo grėsmė privers Antantę skirti Baltijos valstybėms daugiau Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 97 a. p. 162 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, p

86 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) palankaus dėmesio, suteikti joms didesnę politinę, ekonominę ir karinę pagalbą 164. Minėtų Rygos ir Talino konferencijų organizavimas ir reiškė politikos aktyvinimą. Konservatoriai būgštavo, jog pradėjus taikos derybas su bolševikais Antantė galėtų leisti lenkams užimti visą Lietuvą 165. Tačiau rugsėjo d. kabineto posėdžiuose M. Sleževičiaus radikalai sugebėjo įveikti konservatorių, pirmiausia A. Voldemaro, pasipriešinimą ir legalizuoti derybų su sovietais klausimą 166. Tai, jog radikalai ryžtingai gynė savo poziciją ir laimėjo tuo metu, kai Kaune viešėjo plk. S. Tallentsas, rodo, jog pastarasis ir jo vadovaujama misija bent jau nesipriešino M. Sleževičiaus pasirinktam kursui. M. Sleževičius aiškiai stojo už taikos su bolševikais sudarymą argumentuodamas tuo, jog daugiau kariaudami valysime kelią Judeničiui, Kolčiakui ir Denikinui didžiausiems mūsų priešams, kurie pirmiausia pasistengtų panaikinti mūsų nepriklausomybę 167. Tačiau premjero bendraminčiai tiek karo, tiek taikos su bolševikais klausimą manė glaudžiai susieti su britų laikysena: dar rugpjūčio 17 d. buvo priimtas atsargus nutarimas, kuriame pabrėžiama, jog mūsų užsienio politika turi krypti tų Anglijos srovių pusėn, kurios siekia taikos su bolševikais. Bet toji orientacija turi būti labai atsargiai vedama, kad nepakenktų, jeigu laimės militaristai 168. Rugsėjo viduryje premjeras, atrodo, jau buvo įsitikinęs, kad taikingos britų tendencijos įsivyraus. Jis samprotavo, jog jeigu paimtų viršų Askvito grupė, anglai pradėtų derybas su bolševikais, ir jeigu mes būtume susitarę su bolševikais, anglai atsistotų prieš įvykusį faktą ir priversti būtų pripažinti mūsų nepriklausomybę 169. Tuo metu atrodė, kad M. Sleževičiaus šalininkai pasiekė aiškią pergalę pagrindiniuose politinių batalijų frontuose: jų užsienio politikos aktyvioji linija buvo įtvirtinta, o rugsėjo 25 d. iš vyriausybės pasitraukė ministrai tautininkai atsirado galimybė reorganizuoti vyriausybę pasitenkinant mažesniu ministrų 164 Ten pat, p Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, p Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. Ten pat, l Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. Ten pat, l

87 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. skaičiumi, t. y. nebepriimant konservatorių 170. Tačiau rugsėjo 26 d. pas M. Sleževičių atvyko plk. R. B. Wardas ir ėmė priekaištauti ne tik dėl tautininkų atsistatydinimo, bet ir dėl eventualios taikos su sovietais. Galų gale jis pagrasino, kad jeigu taikos nebus atsisakyta, D. Britanija neberems Lietuvos vyriausybės, konkrečiai nebeduos tuo metu labai reikalingų kreditų 171. Britų atstovo pareiškimas rodė, jog susvyravo esminė M. Sleževičiaus šalininkų atrama ir jie jau buvo linkę atsisakyti savo pozicijos taikos derybų su Rusija. Tuo metu Tartu mieste buvo surengta nauja Baltijos valstybių konferencija anksčiau numatytas Talino konferencijos tęsinys. Į ją Lietuvos atstovai vyko be entuziazmo D. Britanijos poziciją, niekais pavertusią anksčiau puoselėtas viltis 172, išsakė plk. R. B. Wardas. Tačiau lietuvių atstovai Rygoje iš J. Šliūpo sužinojo, kad britai vis dėlto nesipriešina Baltijos valstybių taikos deryboms su Rusija. J. Šliūpas tvirtino gavęs atitinkamą plk. S. Tallentso raštą ir pasiuntęs jį į Kauną. Lietuviai asmeniškai kreipėsi į plk. S. Tallentsą, ir šis patvirtino, kad Baltijos valstybių atstovams įteikė slaptą raštą, pridurdamas, jog tik jame išdėstyta oficiali D. Britanijos pozicija, nors egzistuojanti ir neoficiali, priešinga, nuomonė 173. Plk. S. Tallentso rašte buvo rašoma, jog D. Britanijos vyriausybė mananti, kad ji neturi teisės daryti spaudimo Baltijos valstybėms dėl jų iniciatyvos, jos pačios privalo spręsti, koks veikimas geriausiai tarnaus jų tautiškam būviui apsaugoti, ar sudaryti su Sovietų Rusijos vyriausybe sutartis 174. Tai sužinoję Lietuvos delegatai Tartu konferencijoje vėl buvo pasirengę pradėti minėtas taikos derybas 175, tačiau grįžę į Kauną sužinojo, kad M. Sleževičiaus kabinetas atsistatydino. Minėta plk. R. B. Wardo pozicija nedviprasmiškai lėmė tokią baigtį. Įdomiausia, jog kaip tik tuo metu D. Britanija pripažino Lietuvą de facto. Naujųjų Baltijos valstybių pripažinimas apskritai tuo metu Antantės 170 Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, p Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, p Lietuvos delegacijos Tartu konferencijoje ( ) ataskaita vyriausybei. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 55, l D. Britanijos notos Baltijos valstybėms vertimas į lietuvių k. Ten pat, l Lietuvos delegacijos Tartu konferencijoje ( ) ataskaita vyriausybei. Ten pat, l

88 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) šalims buvo gana komplikuotas dalykas. Estiją ir Latviją D. Britanija pripažino de facto jau 1918 m. pabaigoje. Lietuva tokio pripažinimo nesulaukė greičiausiai dėl Vakaruose sunkiai perprantamų Lietuvos ir Lenkijos santykių ir jų perspektyvų. Bet 1919 m. įvykių raida liudija, jog ir pripažinimas estams ir latviams buvo menka paguoda. Tai aiškiai rodo Baltijos šalių problematikos svarstymas Paryžiaus taikos konferencijoje. Vakarų šalys rytinę Baltijos pakrantę tebelaikė integralia Rusijos dalimi ir užmegzdamos santykius akivaizdžiai prioritetą teikė baltųjų rusų politikos atstovams. Į judėjimus dėl nepriklausomybės dėmesio buvo kreipiama tik tiek, kiek jie galėjo pasitarnauti kovoje su bolševizmu. Pvz., liepos 28 d. Latvijos diplomatas Paryžiuje Janis Seskis savo draugų britų ir amerikiečių buvo informuotas, jog Baltijos šalys negali tikėtis nepriklausomybės pripažinimo 176. Estijos delegatas Jaanas Poska dėl to taip pat prarado visas viltis ir kaip tam tikrą išeitį pasiūlė, sudarius bendrą Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos diplomatinį frontą, pasirašyti taiką su Sovietų Rusija 177. Rugpjūtį estams jau atvirai šnekant apie taikos su bolševikais galimybę, jei Antantė neatsižvelgs į jų lūkesčius, rugpjūčio 20 d. Antantės Aukščiausioji taryba vis tiek pareiškė, kad pabaltijiečių pretenzijos nesuderinamos su paramos Kolčakui ir Denikinui politika 178. Kaip paprastai, pabaltijiečių reikalų svarstymą Antantės institucijose inicijuodavo britai, tikėdamiesi kaip nors rasti suinteresuotas puses tenkinantį sprendimą. Liepą G. Curzonas vis dar vylėsi, kad pakraščių vyriausybės ir Rusų politinės tarybos atstovai Paryžiuje susitars dėl federacijos, tačiau kiti D. Britanijos užsienio reikalų specialistai, pvz., A. Balfouras, suprato, jog tarp siekių žiojėjanti praraja yra per plati 179. Rugpjūtį ir G. Curzonas jau pritarė Lietuvos pripažinimui de facto, kad būtų sureguliuota Lietuvos padėtis Baltijos valstybių tarpe 180. Tam, be abejo, didelę įtaką turėjo tai, kad britų misijų nariai ėmė tiesiogiai reziduoti Lietuvos teritorijoje ir apie padėtį vietoje siųsti išsamius pranešimus, kurie aiškiai 176 Anderson E. Die Baltische Frage und die internationale Politik, S Ten pat. Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje, daugiausia A. Voldemaro dėka, laikėsi šiek tiek nuošaliai nuo kitų pabaltijiečių ir kurį laiką netgi buvo labiau linkusi bendradarbiauti su baltųjų rusų atstovais. 178 Anderson E. Die Baltische Frage und die internationale Politik, S Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas , p Ten pat, p. 108; Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p

89 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. rodė nepriklausomybės idėjos gyvybingumą ir atsparumą pašalinių jėgų spaudimui. Rugpjūčio viduryje lietuvių šaltiniai iš Londono pranešė, kad Lietuvos atstovui V. Čepinskiui jau pažadėtas D. Britanijos pripažinimas 181. Britų diplomatijos tendencijos, bent jau savo raiška, šiuo klausimu ir liko nevienareikšmės, ką, kaip jau minėta, lietuviams tiesiai pasakė ir S. Tallentsas. Dar rugsėjo 16 d. G. Curzonas D. Britanijos misijoms nurodė perspėti Pabaltijo šalių vyriausybes, kad nesiderėtų su Sovietų Rusija dėl taikos. Tai tiesiogiai buvo siejama ir su nepriklausomybės pripažinimu 182. Tačiau jau rugsėjo 23 d. G. Curzonas pranešė plk. S. Tallentsui, kad D. Britanijos vyriausybė pripažins Lietuvą de facto tokiomis pat sąlygomis kaip Estiją ir Latviją, ir paprašė šią žinią perduoti į Kauną 183. Rugsėjo 25 d. G. Curzonas atsiuntė telegramą-aplinkraštį, kuriame oficialiai aiškinama D. Britanijos politika Baltijos kraštų atžvilgiu: pirmiausia tai, kad pripažinimas de facto garantuojamas visoms trims šalims 184, tačiau kartu ir tai, kad D. Britanija negali toliau remti Baltijos valstybių ekonomiškai, daugiau suteikti paskolų ir kreditų, todėl neturi teisės ir reikalauti, kad šios valstybės imtųsi kokių nors ypatingų veiksmų. Kitaip tariant, britai vengė konkrečios atsakomybės 185. Kai rugsėjo 20 d. Karo ministerijos vadovas W. Churchillis pasiūlė premjerui D. Lloydui George ui pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybę, gavo neigiamą atsakymą 186. Tokio elgesio galėjo būti ne vienas paaiškinimas. Pirmiausia tai, kad W. Churchillis jautė palankumą šioms šalims ir jas vertino pirmiausia dėl jų aktyvumo kovoje su bolševizmu, o premjeras jau buvo linkęs pereiti prie taikių santykių. Taip pat po minėto atvejo, kai kilo diplomatinis nepasitenkinimas 181 Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas , p Anderson E. Die Baltische Frage und die internationale Politik, S Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas , p Ten pat, p O. Henri pateikia informaciją, paremtą britų šaltiniais, kad 1919 m. rugsėjo 20 d. D. Britanijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Wellesley informavo V. Čepinskį, jog britai pripažino Lietuvą de facto (Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 177). Tad pripažinimo dienos data skiriasi. Tai savo darbe pažymėjo ir istorikė E. Gruzdienė (Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p ). 185 Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas , p Anderson E. Die Baltische Frage und die internationale Politik, S Kontekstas rodytų, jog kalba sukosi apie formalų teisinį pripažinimą. 88

90 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) gen. H. Gougho veiksmais dėl Šiaurės vakarų Rusijos vyriausybės, britai pasistengė vengti kokių nors vienašalių užsienio politikos akcijų, kai kada iniciatyvą užleisdavo prancūzams, kartu slapčia vildamiesi, jog pastariesiems ne ką geriau seksis lyderiauti 187. O Lietuvos pripažinimas de facto tuo metu buvo labai vykęs žingsnis. Tai krašte sukėlė ne tik optimizmo, bet ir probritiškų nuotaikų bangą. Žinia apie pripažinimą Kaune ėmė sklisti rugsėjo 26 d. 188 Tos pačios dienos popietę vos ne stichiškai mieste buvo organizuotas džiaugsmo išraiškos mitingas, į kurį, pasak spaudos, suplūdo minios žmonių. Pasidžiaugę, pasiklausę oratorių kalbų prie rotušės ir prezidentūros, mitingo dalyviai nužygiavo prie plk. R. B. Wardo, o po to ir prie plk. H. Rowano-Robinsono misijų būstinių 189. Pasitikti jų išėjo ne tik misijų vadovai, bet ir visas personalas, ir tai buvo pirmasis britų atstovų susitikimas su Lietuvos visuomene. Orkestras grojo abiejų valstybių himnus, minia džiūgavo ir kėlė ovacijas, o plk. R. B. Wardas ir plk. H. Rowanas-Robinsonas pasakė neilgas viešas kalbas. Retrospektyviai žvelgiant tai buvo neabejotinai ryškiausias D. Britanijos pasiuntinių veiklos Lietuvoje 1919 m. epizodas, be to, aiškiai pozityvus, nes britai galėjo pasimėgauti populiarumu, atsidūrę dėmesio centre. Wardo ir Robinsono kalbas mitinguotojams taip pat galime vertinti ir kaip pirmą viešą, tiesioginį misijų tikslų ir uždavinių pristatymą Lietuvos visuomenei, šių dienų terminais kalbant kaip tam tikrą viešųjų ryšių akciją. Tai ypač būdinga plk. R. B. Wardo kalbai, nes jis miniai papunkčiui išdėstė tolesnę savo misijos veiklos programą: 1) padėti išspręsti Lietuvos finansinius reikalus; 2) rūpintis prekybos ir pramonės kilimu; 3) stengtis tinkamai išspręsti Lietuvos sienų problemas Britų ir prancūzų konkurencinių santykių ypatumai labiau išryškėjo sudarant gen. H. A. Niesselio komisiją vokiečių pajėgų iškraustymui iš Baltijos kraštų prižiūrėti 1919 m. spalį (žr.: Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p ). 188 Rugsėjo 25 d. plk. R. B. Wardas informavo Lietuvos prezidentą apie tai, kad Jo Didenybės Britanijos Karaliaus valdžia yra pranešusi Lietuvos atstovams savo sutikimą pripažinti laikinąją Lietuvos valdžią de facto <...> ir man yra įsakyta tatai pranešti Tamstai. Turima pranešti informacija Wardo buvo gauta per Rygą iš Užsienio reikalų ministerijos (Anglai pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę // Lietuva, 1919, Nr. 213, p. 1). 189 Demonstracija Kaune rugsėjo 26 d. // Lietuva, 1919, Nr. 214, p Kalba pulkininko Wardo // Lietuva, 1919, Nr. 216, p. 1. Oficiozas Lietuva išspausdino tiek plk. R. B. Wardo, tiek plk. H. Rowano-Robinsono kalbas, pasakytas manifestuotojams. 89

91 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Pirmi du punktai atrodo nevienareikšmiški ir intriguojantys jau anksčiau minėtame kontekste: kaip tik tą pačią rugsėjo 26 d. plk. R. B. Wardas lankėsi pas M. Sleževičių ir grasino nebeteikti kreditų, pagaliau rugsėjo 25 d. G. Curzono aplinkraštyje aiškiai užsimenama, kad D. Britanija nepajėgi ekonomiškai ir finansiškai remti Baltijos valstybių. Savo kalboje plk. R. B. Wardas taip pat minėjo sunkius politinius laikus Lietuvos valdžiai, kol nesušauktas Steigiamasis Seimas, ir tai galbūt buvo užuomina apie M. Šleževičiaus vyriausybės krizę, prie kurios pats plk. R. B. Wardas prisidėjo 191. Plk. H. Rowanas-Robinsonas savo kalboje pabrėžė kovos su gresiančiu bolševizmu, taip pat Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienybės šioje kovoje reikšmę 192. Pažymėtina, jog, nors minia ir kėlė ovacijas, jos ir britų atstovų prioritetai nesutapo: žmonės skandavo ne antibolševikinius, o antilenkiškus ir prieš bermontininkus nukreiptus šūkius. Plk. H. Rowanui- Robinsonui kalbant teko akivaizdžiai improvizuoti miniai ėmus šaukti: Ginklų mums, ginklų!, kalbėtojas pažadėjo pasistengti jų gauti iš savo valdžios, tačiau čia pat priminė, jog jau keletą metų pasaulis plūsta kraujuose, o reikia, kad įvyktų taika ir ramybė, ir prašė lietuvių pažadėti ginklų nenaudoti grobiamajam karui 193. Į tai jis išgirdo: Vilnių! Įsakykite, 191 Č. Laurinavičius pateikia intriguojantį faktą: kai atsistatydino premjeras M. Sleževičius, tai išgirdęs Wardas net pašokęs iš džiaugsmo (Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, p. 46). Tokia plk. R. B.Wardo pozicija, jo nepasitenkinimas dėl dešiniųjų pasitraukimo iš vyriausybės atrodo gana netikėta, turint omenyje minėtus 1919 m. pavasarį užsimezgusius M. Sleževičiaus ir jo bendražygių (pirmiausia J. Šimkaus) gana artimus santykius su tiesioginiu Wardo viršininku S. Tallentsu. Galbūt tai būtų galima aiškinti kataliko R. B. Wardo didesne simpatija lietuvių dešiniųjų stovyklai. Tačiau, kaip aiškina Č. Laurinavičius, 1919 m. rudenį tai atspindėjo ir D. Britanijos atstovų baimę dėl, jų nuomone, per didelio M. Sleževičiaus šalininkų radikalumo ir orientavimosi į plačiuosius visuomenės sluoksnius (Laurinavičius Č. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos sutartis, p ). Vėliau, kaip minėta, plk. R. B. Wardas glaudžiai susigyveno su Lietuvos politiniais sluoksniais, tapo populiarus ir jokių aštrių iniciatyvų nekėlė. 192 Pulkininko Robinsono kalba // Lietuva, 1919, Nr. 216, p. 1. Robinsono kalba rodo, kad jis vadovaujasi pagrindiniais gen. H. Gougho misijos orientyrais, kurių esmė buvo kova su bolševizmu ir visų antibolševikinių jėgų telkimas. Gen. H. Goughas dar Paryžiuje buvo sakęs T. Naruševičiui, jog rekomendavo Antantės Aukščiausiajai tarybai sudaryti Baltijos valstybių konfederaciją (Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 59). 193 Pulkininko Robinsono kalba // Lietuva, 1919, Nr. 216, p. 1. Jo pažadai dėl ginklų tuo metu turėjo realų pagrindą: rugsėjo 23 d. Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas pranešė krašto apsaugos ministrui, kad anglai siūlo rusiškų šautuvų ir 90

92 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis 1919 m. rugsėjis) kad lenkai mums grąžintų Vilnių! Todėl taip pat buvo priverstas pažadėti prisidėti prie palankaus Lietuvai sienų nustatymo klausimo sprendimo 194. Apskritai britai 1919 m. rugsėjo pabaigoje spalio pradžioje galėjo būti patenkinti naujausiais savo politikos Baltijos šalyse rezultatais. Spalio 2 d. Tartu vykusioje Baltijos šalių konferencijoje, S. Tallentso nuomone, D. Britanijos deklaruotas politinis Baltijos šalių pripažinimas de facto buvo labai veiksmingas keičiant anksčiau susidariusį įspūdį, kad britų vyriausybė, neteikdama pakankamai karinės ir finansinės paramos, tikėjosi, jog Baltijos valstybės tęs karą su bolševikais 195. Tuo metu Lietuvoje džiaugsmo manifestacijos, susijusios su D. Britanijos paskelbtu pripažinimu, tęsėsi provincijoje: jos vyko Kelmėje, Šakiuose, Telšiuose, Virbalyje ir kitur 196. Pripažinimas de facto neabejotinai žymėjo perėjimą į kitą Lietuvos ir D. Britanijos santykių etapą, kartu ir į kitą karinio diplomatinio britų atstovavimo Lietuvoje fazę. Negreitai išsisklaidė šio įvykio sukelta euforija. Iš pirmo žvilgsnio abipusis palankumas ir simpatijos nekėlė abejonių, tačiau skirtingas akcentų dėliojimas manifestacijos Kaune metu, o svarbiausiai tai, kad Lietuva vis dar nebuvo pripažinta de jure, rodė, jog D. Britanijos pasiuntinių Kaune dar laukia nelengvas ir atsakingas darbas bendradarbiaujant su jauna demokratiniais pagrindais kuriama valstybe ir užmezgant su ja diplomatinėje praktikoje įprastus dvišalius santykius. Įteikta 2011 m. spalio 11 d šovinių, kuriuos reikia atsiimti iš Kraicburgo (Latvijoje). S. Žukauskas rekomendavo priimti pasiūlymą ir dėl jo skubiai pasitarti su plk. Robinsonu ( kariuomenės vado S. Žukausko pranešimas krašto apsaugos ministrui. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 354, l. 64 a. p.). 194 Pulkininko Robinsono kalba // Lietuva, 1919, Nr. 216, p Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, p. 65; Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas , p Tai rodė lietuvių spaudos pranešimai, pvz.: Kelmietis, Spalio 5 d. Kelmėj įvyko manifestacija // Lietuvos ūkininkas, 1919, Nr. 34, p. 6; Žinios iš Lietuvos // Lietuva, 1919, Nr. 246, p. 3; Šiandien čia suruošta demonstracija // Lietuvos ūkininkas, 1919, Nr. 33, p. 3; Žinios iš Lietuvos // Lietuva, 1919, Nr. 230, p

93 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. TREČIASIS PĖSTININKŲ DIDŽIOJO LIETUVOS KUNIGAIKŠČIO VYTAUTO PULKAS PIRMUOJU VEIKLOS LAIKOTARPIU ( M.) Dr. Gintautas Surgailis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Įvadas Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas, kaip ir dauguma tarpukario Lietuvos kariuomenės pulkų, kūrėsi pačiomis pirmosiomis nepriklausomybės dienomis, pačiu sunkiausiu metu, kai iš visų pusių į šalį veržėsi priešai. Čia dar šeimininkavo vokiečiai ir būrėsi įvairių idėjų vienijamos grupuotės, kurios, kol nebuvo tinkamai organizuotų ginkluotųjų pajėgų, tuo metu Lietuvai buvo ne mažiau pavojingos kaip išorės priešai. Tačiau Trečiojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko ir kitų tarpukario Lietuvos pėstininkų pulkų įkūrimo ir veiklos aplinkybės šiek tiek skiriasi, todėl šio dalinio istoriją galima padalyti į laikotarpius: nuo 1919 m. gegužės 4 d. iki 1926 m. spalio 1 d., kai pulkas buvo likviduotas, ir nuo pulko atkūrimo 1935 m. rugpjūčio 1 d. iki jo išformavimo, ką padarė sovietiniai okupantai, 1940 m. spalio 26 d. Šiame straipsnyje pabandysime panagrinėti pirmąjį laikotarpį. Galbūt dėl to, kad pulko istorija buvo nutrūkusi, jo veiklai skirta labai mažai publikacijų. Lietuvos istorikų darbuose pasitaiko tik tam tikrų jo istorijos fragmentų. Trumpa pulko veiklos m. studija pateikta doc. dr. Vytauto Lesčiaus knygoje Lietuvos kariuomenė puslapių tarnybos Trečiajame pėstininkų pulke atsiminimų skiria Juozas Listopadskis 2. Glaustai pulko istoriją pateikia Vytenis Statkus 3. Vienas ki- 1 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė Vilnius: Leidybos centras, Listopadskis J. Laisvės ir vergijos metai. V.: Mintis, Statkus V. Lietuvos ginkluotosios pajėgos m., Chicago,

94 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) tas pulko veiklos fragmentas pasitaiko ir kituose veikaluose, todėl svarbiausias ir pagrindinis šaltinis nagrinėjant šio dalinio istoriją yra Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir jo 516 fonde sukaupti Trečiojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko dokumentai. Autoriaus tikslas kiek leidžia straipsnio apimtis, nušviesti pulko istoriją nuo jo įkūrimo iki pirmojo pulko likvidavimo 1926 metais. Pulko įkūrimas Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pradėtas kurti gana giliame kovų su bolševikais užnugaryje Raseiniuose. Jį 1919 m. gegužės 4 d. buvo pavesta pradėti formuoti pulko vadu paskirtam karininkui Pranui Liatukui 4. Pulkas buvo kuriamas labai sunkiomis sąlygomis, nes kaip tik tuo metu prasidėjo Lietuvos kariuomenės plataus masto kovos su į šalies teritoriją įsibrovusiais raudonarmiečiais operacijos. Pirmieji šio dalinio kūrimo darbai vyko Kaune. Čia 1919 m. gegužės 13 d. karininkas Pranas Liatukas P. Liatukas gavo raštišką vyr. kariuomenės vado gen. Silvestro Žukausko įsakymą, kad jis yra skiriamas Trečiojo pėstininkų pulko vadu ir kad pulkas turi būti formuojamas Raseiniuose. Vos tik gavęs įsakymą pradėti formuoti pulką, karininkas P. Liatukas kreipėsi į krašto apsaugos ministrą Antaną Merkį ir vyr. kariuomenės vadą gen. S. Žukauską, prašydamas iš Antrojo pėstininkų pulko perkelti į kuriamą dalinį keletą karininkų, ir kartu pateikė jų sąrašą. Tačiau kariuomenės vadovybė nesutiko. Krašto apsaugos ministras pasiūlė paieškoti atsargos karininkų, kuriuos galima būtų priimti į pulką. 4 Įsakymas Krašto apsaugos ministerijai m. gegužės 4 d. Nr

95 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. P. Liatukas kartu su gen. S. Žukausku peržiūrėjo užsiregistravusių atsargos karininkų sąrašus. P. Liatukas keletą jų atrinko: savo užrašų knygelėje užsirašė pavardes, karių laipsnius ir kitus duomenis 5 ir tą pačią dieną išleido pirmąjį įsakymą pulkui. Jame pranešė, kad pradėjo eiti pulko vado pareigas. Iš šio įsakymo taip pat matyti, jog tą dieną į pulką P. Liatukas priėmė pirmuosius 4 karininkus: Jonas Vintartas buvo paskirtas Ūkio dalies viršininku, Vladas Rozmanas 1-osios kuopos vadu, Vaclovas Adomonis 1-osios kuopos jaunesniuoju karininku, Ignas Urbaitis pulko adjutantu. Tą pačią dieną atvykęs pirmasis puskarininkis (tada puskarininkiai buvo vadinami kariais, eiliniai kareiviais) Feliksas Jakšas buvo paskirtas į 1-ąją kuopą būrininku 6. Tiesa, I. Ubaitis iš karto buvo išleistas atostogų ir į pulką grįžo gegužės 21 d., o pulko adjutanto pareigas laikinai buvo pavesta eiti V. Adomoniui 7. Pulką kurti buvo labai sunku, nes nebuvo nei ginklų, nei drabužių, nei avalynės, trūko pinigų. Intendantūros ir artilerijos sandėliai tuo metu buvo tušti. Reikėjo viską savo jėgomis įsigyti arba vietoje pasigaminti. Padėtis šiek tiek pagerėjo gegužės 16 d. Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Tiekimo skyriui pulkui skyrus pirmuosius auksinų 8. Pamažu į pulką pradėjo rinktis karininkai ir kareiviai. Gegužės 16 d. prisistatęs karo valdininkas Balys Nagrodskis buvo paskirtas iždininku, iš Kauno komendantūros atvykęs buvęs Rusijos armijos paporučikis Kastantas Savickis kuopos viršila, karys Antanas Statkevičius būrininku, pirmasis pulko kareivis Jonas Grigaitis laikinai einančiu būrininko pareigas, karys Motiejus Rūkas Nerikiuotės kuopos viršila 9. Gegužės 17 d. iš Kauno miesto ir apskrities komendantūros į pulką atvyko 22 kareiviai. Jie buvo paskirti į 1-ąją kuopą 10. Gegužės 19 d. P. Liatuko prašymu iš Antrojo pėstininkų pulko buvo perkeltas karininkas Kristupas Vitczemelis ir gegužės 31 d. paskirtas pirmuoju Nerikiuotės kuopos vadu P. Liatuko atsiminimai // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 64, l Įsakymas 3 p. p Nr. 1 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l Įsakymas 3 p. p Nr. 2 // Ten pat. 8 Įsakymas 3 p. p Nr. 3 // Ten pat, l P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 31 a. p. 10 Įsakymas 3 p. p Nr. 3 // Ten pat, b. 1, l P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l

96 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Šis negausus karių būrelis, gavęs 24 arklius su vežimais ir 1 jojamąjį arklį pulko vadui, gegužės 21 d., vadovaujamas karininko V. Rozmano, išvyko į Raseinius. Pulko štabas ten atvyko gegužės 22 d. traukiniu 12 ir toliau ėmė formuoti pulką. Tą dieną atvyko ir pirmasis pulko felčeris Juozas Milašius 13. Gegužės 25 d. buvo išleistas pirmasis pulko reikalus reglamentuojantis įsakymas: 1-osios kuopos vadui buvo įsakyta kasdien skirti būrį karių galimo gaisro padariniams likviduoti ir kitiems neatidėliotiniems darbams atlikti, be to, nuo 7 iki 11 val. ir nuo 16 iki val. daryti rikiuotės pratimus 14. Gegužės 25 d. iš Intendantūros Tiekimo skyriaus pulkas gavo pirmąją siuntą: maišų (vietoje pamušalinės medžiagos), puspadžių, kojinių, gertuvių, kareiviškų diržų, sagčių diržams ir kito reikalingo turto 15. Gegužės 29 d. įvyko pirmasis karininkų susirinkimas. Tiesa, jo tema buvo labai proziška diskutuota karininkų valgyklos įkūrimo klausimu 16. Birželio 2 d. gauti 28 arkliai: 25 skirti Arklių paskirstymo komisijos ir 3 Raseinių suėmimo komiteto 17. Birželio 3 d. buvo pradėta formuoti Nerikiuotės kuopa. Tą dieną pulko vado įsakymu iš 1-osios kuopos į Nerikiuotės kuopą buvo perkeltas 21 kareivis 18, be to, į pulką atvyko ir pirmasis pulko gydytojas Vytautas Jukšys 19. Pulkas ėmė augti. Birželio 4 d. buvo atsiųsti 127 kareiviai. Birželio 6 d. atvykęs karininkas (toliau krn.) Juozas Skorulis buvo paskirtas 1-ojo bataliono vadu, o krn. V. Adomonis birželio 9 d. kulkosvaidžių komandos viršininku (būtent jam buvo įsakyta formuoti Kulkosvaidžių komandą), Jonas Patopavičius pulko chorvedžiu 20. Birželio 17 d. atvyko dar 67 naujokai. Iš jų 27 buvo paskirti į Kulkosvaidžių komandą, tačiau tarp jų nebuvo nė vieno, kuris išmanytų kulkosvaidžio konstrukciją ir veikimą. 12 Įsakymas 3 p. p Nr. 6 // Ten pat, b. 1, l. 3; P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 33 a. p., 34 a. p. 13 P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 34 a. p. 14 Įsakymas 3 p. p Nr. 9 // Ten pat, b. 1, l Ten pat, l Įsakymas 3 p. p Nr. 12 // Ten pat, l Įsakymas 3 p. p Nr. 17 // Ten pat, l Įsakymas 3 p. p Nr. 18 // Ten pat, l P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 31 a. p. 20 Ten pat, b. 1, l , 23, 25,

97 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Dėl to V. Adomoniui teko didžiulė atsakomybė ir pareiga išmokyti naujokus elgtis su šiuo ginklu, juo labiau kad turimas kulkosvaidis buvo sugedęs ir ilgai nepavyko gauti reikiamų detalių 21. Birželio 17 d. pulko vado įsakymu buvo įsteigtas pulko teismas, jo pirmininku paskirtas krn. Juozas Skorulis, nariais karininkai Vladas Rozmanas ir Petras Kairys, karys Antanas Savickas ir kareivis Petras Gailius 22. Birželio 13 d. kuriamo pulko vadovybei teko susidurti su Radviliškio komendantine kuopa. Tą dieną į pulką atėjo 6 komendantinės kuopos kareiviai ir pareikalavo, kad būtų paleisti 3 komendantūros kareiviai, suimti už tai, kad pulke vedė bolševikinę agitaciją. Pulko vadas atvykėlius įsakė suimti ir pradėti tardymą. Susidarė pavojinga situacija. Komendantūros kareivių tuo metu buvo daugiau nei pulko kareivių, be to, komendantūra turėjo veikiantį kulkosvaidį. Grėsė komendantūros kareivių sukilimas, todėl kitą dieną visa jos kuopa buvo nuginkluota, suimti dar 6 įtariami kareiviai ir visi 12 palydėti su apsauga į Kauną. Ten buvo pasiųsti ir kiti 70 kuopos kareivių, kurie turėjo būti paskirti į kitas dalis 23. Birželio 17-oji ypatinga tuo, kad tą dieną buvo skirta pirmoji nuobauda. Dienos herojumi tapo krn. V. Adomonis, kuriam pulko vadas krn. P. Liatukas pareiškė papeikimą už blogai organizuotą pulko daiktų pervežimą iš Kauno į Raseinius 24. Birželio 19 d. į pulką atvyko būrelis buvusių Rusijos kariuomenės puskarininkių: Liudvikas Noreika, Vladas Matusevičius, Kazys Paura, Juozas Filipavičius, Kazys Skrazdauskas, Aleksandras Jurkus 25. Birželio 21 d. buvo pradėta formuoti 2-oji kuopa. Vadu paskirtas krn. P. Kairys 26. Pulkui augant, jo vadas krn. P. Liatukas nutarė įkurti pulko orkestrą. Tačiau instrumentų jam niekaip nepavyko gauti, juo labiau būnant Raseiniuose. Tada P. Liatukas į pulką muzikantais priėmė tris kaimo vestuvių muzikantus, kurie turėjo savo instrumentus, parinko dar porą šiek tiek groti mokančių kareivių taip buvo suburtas pulko orkestras. Pats 21 P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l Įsakymas 3 p. p Nr. 32 // Ten pat, b. 1, l Pulko vado slapti raštai krašto apsaugos ministrui // Ten pat, b. 22, l. 59, Įsakymas 3 p. p Nr. 32 // Ten pat, b. 1, l Įsakymas 3 p. p Nr. 34 // Ten pat, l P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l

98 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) P. Liatukas savo atsiminimuose apie šį orkestrą rašė, kad jo klausytis, žinoma, tegalėjo tik žmonės su labai tvirtais nervais dėl to, kad visi turintieji šiek tiek silpnesnius nervus, išgirdę mūsų orkestrą, ausis užsikimšę turėjo sprukti kur nors į šalį 27. Nuo birželio 1 d. į pulko kapelmeisterio pareigas buvo pasamdytas buvęs vyresnysis Rusijos kariuomenės pulko muzikantas Antanas Radzevičius, o birželio 4 d. iš Raseinių komendantūros perkelta 7 muzikantų komanda. Birželio 24 d. pulke jau buvo 11 karininkų, 5 karo valdininkai, 1 gydytojas, 315 kareivių, daliniui priklausė 28 arkliai 28. Pulko vadui teko ne tik rūpintis dalinio komplektavimu, bet ir karių rengimu, tinkama jų drausme, kuri pirmosiomis dienomis buvo pašlijusi. Pavyzdžiui, birželio 19 d. jis, apie 16 val. užėjęs į štabo patalpas, du sargybinius rado miegančius; nebuvo budinčio raštininko, Muzikantų komandoje budinčio karininko, štabo koridoriais vaikščiojo pašaliniai žmonės. Įsakyme pulkui vadas pareikalavo griežtai laikytis kariškos drausmės, neįleisti į pulko teritoriją pašalinių 29. Birželio 25 d. pulko vadas 1-osios kuopos kareivį Mėjerį Goldbergą už girtuokliavimą ir šaudymą mieste nubaudė 12 parų arešto, tačiau, kaip pirmą kartą prasikaltusį, nuo bausmės atleido 30. Birželio 18 d. iš pulko pabėgo pirmasis kareivis, Muzikantų komandos narys Juozas Pažareckis 31. Vėliau pabėgimai iš pulko tapo įprastu reiškiniu. Birželio 29 d. buvo atidaryta pulko ligoninė. Kad ją įkurtų, pulko vadovybė turėjo įveikti nemažai problemų. Ilgai buvo ieškoma tinkamų ligoninei patalpų. Jas radus, susidurta su savininko protestais. Tik įdėjus daug pastangų namą galų gale pavyko sekvestruoti pulko reikmėms 32. Maistu dalinį aprūpindavo vietinis Raseinių suėmimo komitetas, duona buvo kepama pulke. Kareiviai buvo maitinami neblogai. Kur kas 27 Ten pat, l. 34 a. p. 28 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p Įsakymas 3 p. p Nr. 36 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l Įsakymas 3 p. p Nr. 40 // Ten pat, l Įsakymas 3 p. p Nr. 41 // Ten pat, l Įsakymas 3 p. p Nr. 45 // Ten pat, l. 69; P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 34 a. p.,

99 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. sunkiau buvo aprūpinti juos avalyne ir apranga. Iš centrinių sandėlių pulkas nieko negaudavo, todėl pagrindinis aprangos šaltinis buvo demoralizuoti vokiečių kareiviai, iš kurių pulko kariai pirkdavo uniforminę aprangą ir apavą. Trūkstamų ginklų buvo perkama iš vokiečių ir vietos gyventojų 33. Birželio 21 d. pulko vadas krn. P. Liatukas gavo Lietuvos kariuomenei skirtą įsakymą Nr. 74, kurio 20 paragrafe buvo nurodyta, kad Krašto apsaugos ministerijos Įsakymas Nr atmainomas. Tą pačią dieną P. Liatukas krašto apsaugos ministrui išsiuntė raštą. Jame pulko vadas rašė: Sulig krašto apsaugos ministerio įsakymu nuo 4 dienos gegužės mėnesio Nr. 74 1) aš buvau paskirtas vadu 3-io pulko, 2) man buvo įsakyta pradėti formavimą pulko, 3) pulką turėjau formuoti Raseiniuose. Sulig gauto šiandien, t. y. birželio 21 d., Lietuvos kariuomenei įsakymu nuo birželio 6 d. Nr , viskas tas atmainoma. Dėl greitesnio išpildymo Lietuvos kariuomenei įsakymo Nr , meldžiu nurodyti, kokiu būdu likviduoti 3 pėstininkų pulką, t. y. 1) kur persiųsti pulko karininkus, gydytojus, valdininkus, karius ir kareivius, 2) kam perduoti arklius ir visą pulko naudą. Pranešu, jog 3 pulke daugiau kaip 40 % kareivių yra be jokios avalynės, nes 3 pulkas, nežiūrint daugybės reikalavimų, nėra gavęs nei vienos poros avalynės. Persiuntimas gi basų kareivių tokiomis aplinkybėmis į kitas dalis, sulig mano nuomonės, yra negalimas, nes laike tokio persiuntimo iš jų galima visko tikėtis. Per tai meldžiu likvidavimą pulko daleisti man pradėti nuo paliuosavimo, jeigu jau ne visiškai, tai nors atostogoms, visų basųjų kareivių. Liatukas. 34 Birželio 23 d. jis gavo Generalinio štabo viršininko krn. M. Velykio raštą, kuriame buvo paaiškinta, kad Trečiasis pėstininkų pulkas neišformuojamas, o įsakymas kariuomenei dėl pulko kūrimo atšauktas dėl to, kad pulkas kuriamas 1919 m. gegužės 12 d. Prezidento įsakymo pagrindu Ten pat, b. 64, l Ten pat, b. 22, l Ten pat, l

100 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Pulką formuoti ir ypač jo kareivius rengti Raseiniuose labai trukdė tai, kad nebuvo kareivinių arba kiek tinkamesnių tam patalpų. P. Liatukas dėl to kreipėsi į krašto apsaugos ministrą A. Merkį, siūlydamas pulką perkelti į Varnių kareivines. Gavęs sutikimą apžiūrėti kareivines, pulko vadas išvyko į Varnius. Patalpas apžiūrėjęs ir įvertinęs kaip tinkamas, jis birželio 30 d. grįžo į Raseinius, o čia rado įsakymą vieną pulko kuopą komandiruoti į Šiaulius paremti kovoje su vokiečiais Atskirąjį batalioną. Į Šiaulius buvo pasiųsti 1-osios kuopos 104 kareiviai, vadovaujami krn. V. Rozmano ir B. Ešmonto. Likusiai pulke kuopos daliai vadovauti buvo paskirtas krn. A. Balsys 36. Liepos 2 d. krn. P. Liatukas, gavęs Generalinio štabo viršininko įsakymą dėl atleidimo iš pulko vado pareigų ir paskyrimo į naujas I brigados vado pareigas, taip pat nurodymą pulką perduoti vyriausiajam pulko karininkui ir atvykti į Kauną, paskyręs laikinai eiti pulko vado pareigas 1-ojo bataliono vadą krn. Juozą Skorulį, išvyko į Kauną 37. Nauju laikinuoju pulko vadu buvo paskirtas krn. Ignas Musteikis. Jis į dalinį atvyko liepos 11 d. ir pradėjo eiti pareigas 38. Perėmęs pulko vado pareigas, krn. Ignas Musteikis toliau tęsė pradėtą dalinio formavimo darbą ir dėl savo energijos, sumanumo, drąsos, geležinės valios ir pasiryžimo sugebėjo išspręsti daug, atrodytų, beveik neišsprendžiamų klausimų: organizavo drabužių, avalynės, arklių, ginklų pirkimą, kareivių mokymą 39. O pulko ap- I. Musteikis (VDKM) 36 P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l.37 a. p. 37 Įsakymas 3 p. p Nr. 47 // Ten pat, b. 1, l Įsakymas 3 p. p Nr. 57 // Ten pat, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p

101 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. rūpinimas iš tikrųjų buvo katastrofiškai blogas m. liepos 6 d. naujasis pulko vadas, vos susipažinęs su padėtimi, parašė raštą KAM Rikiuotės skyriaus viršininkui. Jame nurodė, kad nuo pulko formavimo pradžios jau praėjo pusantro mėnesio, o jis dar nėra gavęs nė vienos poros batų. Naujokai, atėję tarnauti su klumpėmis, jau spėjo jas sunešioti ir liko basi. Prisiėjus tarnybos reikalais kur nors siųsti kareivius, nėra ko siųsti, nes visi be apavo. Ignas Musteikis atkreipė Rikiuotės skyriaus viršininko dėmesį į tai, kad dėl blogo pulko aprūpinimo stringa kareivių mokymas ir dėl to jie ėmė bėgti iš pulko 40. Liepos 16 d. pulko 2-osios kuopos kareiviams buvo organizuoti pirmieji šaudymo pratimai į už 100 žingsnių esantį taikinį. Šaudymo pratybose dalyvavo 50 kareivių, buvo leista iššauti po 5 šūvius. Pataikyta į taikinį 24 %. Puikiai šaudančių kareivių buvo 6 %, gerai 14 %, vidutiniškai 16 %, blogai 64 % 41. Taigi, pratybos parodė, kad karių šaudymo įgūdžiams reikia skirti didžiulį dėmesį m. liepos 18 d. vyr. kariuomenės vado gen. Silvestro Žukausko įsakymu pulkas buvo įtrauktas į I brigados sudėtį 42. Jau kitą dieną, t. y. liepos 19-ąją, pulko vadas išsiuntė pirmąjį raštą brigados vadui. Jame I. Musteikis reiškė susirūpinimą, kad Raseiniuose apsistojo vokiečių kolona. Toks gausus vokiečių susitelkimas, jo nuomone, gali išprovokuoti karinius susidūrimus su pulko kareiviais, be to, kilti užkrečiamųjų ligų infekcijos pavojus. Brigados vado jis prašė tarpininkauti Lietuvos valdžios institucijose, kad iš Raseinių būtų išvesti šie vokiečių kareiviai 43. Tačiau jokių susidūrimų neįvyko. Po 8 dienų vokiečiai paliko Raseinius. Liepos d. atvyko į pulką paskirti Karo mokyklos I laidą baigę karūžai: Jonas Matelis, Simas Sidabras, Justas Kuncaitis ir Juozas Černiauskas LCVA, f. 516, ap. 1, b. 4, l osios kuopos vado krn. P. Kairio pranešimas 1-ojo bataliono vadui // Ten pat, b. 5, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p III pėst. pulko vado I. Musteikio raštas I brigados vadui // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 5, l Ten pat, b. 1, l. 116,117, 123,

102 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Pulkas Šiauliuose Generalinio štabo viršininkas krn. Mykolas Velykis, vykdydamas vyr. kariuomenės vado įsakymą, 1919 m. liepos 26 d. įsakė pulkui persikelti į Šiaulius ir į savo sudėtį įtraukti Šiaulių batalioną bei perimti visą jo turtą. Šiaulių bataliono vadui krn. Jonui Gaudešiui buvo nurodyta perdavus batalioną atvykti Generalinio štabo žinion. Bataliono reorganizaciją įsakyta užbaigti iki rugpjūčio 15 d. 45 Be abejo, tai buvo gera žinia, nes pulkas gavo suformuotą batalioną. Liepos 31 d. 6 val. ryto dalinys pajudėjo Šiaulių link. Pulko vadas voros priekyje pastatė Muzikantų komandą, toliau kuopas, komandas ir gurguolę. Basi kareiviai buvo vežami vežimais. Kaip prisimena šio žygio dalyvis Ignas Ubaitis, įeinant į kaimus drąsiau pūtė dūdoriai, žmonės bėgo žiūrėti, mergaitės įteikinėjo pulko vadui, karininkams, kareiviams gėles. Tai buvo jaudinantys paveikslai. Kas juos pergyveno tai amžinai pasiliko įsitikinęs į didelę tautos meilę, rodos, ramiai, bet giliai glūdinčią tautoje. 16 val. poilsio pulkas sustojo Šiluvos miestelyje. Žmonės jį sutiko su duonos krepšiais. Nakvojo keliose vietose: gurguolė Tytuvėnų miestelyje, likusi pulko dalis Johanpolio dvare ir jo apylinkėse. Rugpjūčio 1 d. dalinys atvyko į Šiaulius 46. Čia rugpjūčio 4 d. į jo sudėtį buvo įtrauktas Šiaulių batalionas. Pulko vado nurodymu rugpjūčio 4 d. 8 val. ryto visas batalionas buvo išrikiuotas. 12 val. su visais jo karininkais, karo gydytojais ir valdininkais susitiko pulko vadovybė. 16 val. buvo išskleista ir apžiūrėta bataliono gurguolė 47. Pulką papildė buvusio Šiaulių bataliono karininkai Liucijus Volotko, Andriejus Purpetris, Mykolas Jasinskas, Adolfas Klibas, Jonas Gricius, Jokūbas Runkauskas, Pranas Budreckas, Emilis Šneideraitis, Vitoldas Jurevičius, Kazys Čepas, Teodoras Šostak, Valerijonas Imbrasas, Jurgis Gorodeckis, Genrikas Rozmano, Jonas Milašius, Antanas Ugianskas, Jurgis Pralgauskas, karūžas Vladas Karvelis, kapelionas Martynas Jonaitis, paskirtas pulko kapelionu. Į pulką įsiliejo kareiviai. Dalinys perėmė ir nemažai bataliono turto, ginklų Generalinio štabo viršininko raštai Nr ir Nr // Ten pat, b. 5, l. 171, Įsakymas 3 p. p Nr. 78 // Ten pat, b. 1, l. 128; I. Ubaičio atsiminimai // Ten pat, b. 64, l p. p. vado nurodymas Šiaulių bataliono vadui // Ten pat, b. 5, l. 171, Įsakymas 3 p. p Nr. 88 // Ten pat, b. 1, l. 140,

103 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Perdavusi pulkui Šiaulių batalioną, pulko vadovybė džiaugėsi sustiprėjusiu daliniu, tačiau kartu susidūrė ir su didžiulėmis problemomis. Pirmiausia su buvusio Šiaulių bataliono kareivių dezertyravimu. Bėgimo atvejų ypač padaugėjo sužinojus, kad pulkas ruošiasi pasitraukti iš miesto, nes beveik visi bataliono kareiviai buvo iš Šiaulių apskrities. Nuo bataliono įtraukimo į pulko sudėtį dienos iki spalio vidurio iš pulko pabėgo daugiau kaip 300 buvusių Šiaulių bataliono karių. Tiesa, apie 150 buvo sugauti ir grąžinti į dalinį. Prasidėjus masiniam dezertyravimui, pulko vadovybė bandė gražiuoju stabdyti bėglius: sugauti pabėgę kareiviai iš pradžių nebuvo baudžiami, tačiau tai veikė priešingai. Kai kurie, matydami, kad pagautiems kareiviams neskiriama griežtesnių bausmių, taip pat ryžosi bėgti. Dėl to pulko vadas sugautus bėglius nusprendė atiduoti karo lauko teismui. Kaip minėta, batalionas buvo labai blogai aprūpintas, o pulko vadas, perimdamas šį dalinį, kareiviams buvo pažadėjęs viskuo pasirūpinti, tačiau tai padaryti ne taip jau gerai sekėsi. Milžiniškomis pulko vado I. Musteikio pastangomis pavyko gauti 350 porų batų, 180 komplektų aprangos, baltinių, antklodžių, tačiau pulko aprūpinimas ir toliau buvo katastrofiškai blogas. I. Musteikis bent tris kartus kalbėjosi su savo pulko kariais apie bėgimo žalą, apeliavo į patriotinius jausmus, meilę Tėvynei. Imta aktyviai kovoti su bolševikų agitatoriais, naktį skiriami patruliai bėgliams gaudyti. Tačiau dezertyravimui užkirsti kelio nepavyko, bet bėgimo atvejų sumažėjo 49. Tiesa, į pulką buvo įtrauktas ne visas Šiaulių batalionas. Jo viena kuopa, buvusi fronte ir priskirta Panevėžio batalionui, kariuomenės vado įsakymu buvo įtraukta į Joniškėlio batalioną 50. Bataliono turto perėmimas taip pat sukėlė nemažai sunkumų, nes 1919 m. birželio 22 d., bermontininkams sudeginus bataliono raštinę, faktiškai nebeliko turto dokumentų ir juos reikėjo atkurti. Šiauliuose pulkas buvo įkurdintas buvusio odų fabriko rūmuose už miesto, prie Tilžės plento. Kai kurie karininkai buvo apgyvendinti flygelyje prie kareivinių, kiti butuose mieste p. p. vado I. Musteikio slaptas pareiškimas KAM Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus viršininkui // Ten pat, b. 4, l KAM Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus raštas II brigados vadui // Ten pat, b. 5, l

104 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Šiauliuose tuo metu dar buvo vokiečių. Jų ir dalinio santykiai buvo ganėtinai įtempti. Būta bandymų pulti pulko patrulius, šaudoma mieste arba prie kareivinių, todėl prie jų naktimis tekdavo daugiau pastatyti sargybų ir patrulių. Nuolat pasirengęs buvo budintis dalinys, turintis kulkosvaidžių. Keletą kartų gauta žinių apie vokiečių rengiamą puolimą pulkui nuginkluoti, tačiau pulta nebuvo 51. Kita vertus, tai, kad aplinkui buvo demoralizuotų vokiečių ir bermontininkų, padėjo pulkui sustiprėti. Revolveriai buvo perkami tiesiog maišais, pulkas įsigijo ir kulkosvaidžių 52. Tačiau šis dalinys susidūrė ir su kitomis problemomis. Vos tik persikėlęs į Šiaulius, jis labai priešiškai buvo sutiktas miesto komendantūros. Atvykęs į Šiaulius pulko vadas, nesulaukęs komendanto prisistatymo vizito, pas jį pasiuntė karininką, kad pakviestų komendantą atvykti į pulką, tačiau sulaukė įžeidžiančio atsakymo. Nenorėdamas sukelti nereikalingo incidento, krn. I. Musteikis parašė raštą Krašto apsaugos ministerijos Rikiuotės skyriaus viršininkui, kuriame prašė, kad būtų paskirtas Šiaulių įgulos viršininku 53. Taip ir įvyko. Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymu nuo rugpjūčio 15 d. krn. I. Musteikis buvo paskirtas Šiaulių karinės įgulos vadu 54. Rugpjūčio 4 d. pulko vadas gavo KAM Rikiuotės skyriaus raštą, kuriame buvo pranešama, kad vyriausiasis kariuomenės vadas įsakė iš pulko skirti dvi kuopas (kurių kiekvienoje būtų po tris karininkus ir papildomai po 2 karininkus kulkosvaidininkams vadovauti) kartu su joms priklausančiu turtu ir vadovaujant krn. P. Kubiliūnui (kuris tą pačią dieną buvo perkeltas į Trečiąjį pėstininkų pulką, o rugpjūčio 6 d. paskirtas 2-ojo bataliono vadu) kaip pulko batalioną pasiųsti į Suvalkus. Ten prie šių dviejų atvykusių kuopų buvo prijungta viena Suvalkų komendantūros kuopa kaip trečioji bataliono kuopa. Prie dalinio buvo prijungti ir kiti viršetatiniai Suvalkų komendantūros kariai. Tokiu būdu į Suvalkus pasiųstas batalionas buvo baigtas formuoti 55. Tačiau iš ten jis greitai buvo grąžintas į Šiaulius. Persikėlusiame į Šiaulius pulke vyko nemaža organizacinė pertvarka. 51 V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // Ten pat, b. 64, l I. Urbaičios atsiminimai // Ten pat, l Ten pat, b. 22, l KAM Rikiuotės skyriaus viršininko raštas 3 p. p. vadui // Ten pat, b. 5, l Ten pat, b. 22, l

105 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Nuo rugpjūčio 8 d., pakeitus Šiaulių bataliono kuopų pavadinimus, 1-oji kuopa tapo 4-ąja (vadas krn. E. Šneideraitis), 2-oji 5-ąja (vadas krn. A. Reibas), 3-ioji 6-ąja (vadas krn. Teodoras Šostakas), 4-oji 7-ąja (vadas krn. V. Umbrasas), Kulkosvaidžių komanda 2-ąja kulkosvaidžių komanda. Krn. G. Rozmanas buvo paskirtas Mokomosios komandos, krn. A. Ugianskas Nerikiuotės kuopos vadu, krn. A. Gricius pulko štabo viršininku. Rugpjūčio 17 d. 1-osios kuopos vadu buvo paskirtas krn. M. Jasinskas, Mokomosios komandos vadas krn. G. Rozmanas tapo Ryšių komandos viršininku, krn.v. Rozmanas Mokomosios komandos vadu 56. Rugpjūčio 23 d. į pulką atvyko vyriausiojo kariuomenės vado įsakymu pulko vado padėjėju paskirtas buvęs Joniškėlio bataliono vadas krn. Antanas Stapulionis 57. Tačiau daliniui ir toliau labai trūko karininkų ir puskarininkių. Kai kuriose kuopose tarnavo tik po vieną karininką, todėl ir kareivių mokymas buvo nevienodas, prastas, tačiau apskritai jų rengimas ir kitas darbas vyko kaip ir anksčiau, todėl pulko kariai kasdien įgydavo vis daugiau žinių, gerėjo, nors ir labai lėtai, drausmė. Pulkui ir toliau daug ko stigo ir uniformų, ir ginklų, ir valgis buvo nekoks. Beveik kiekvieną dieną kariai pietums gaudavo žirnių su mėsa, tiesa, vakarienė ryžių arba miežių košė buvo skanesnė ir riebesnė 58. Pamažu pulko gyvenimas gerėjo, tačiau greitai jis vėl gavo vyriausiojo kariuomenės vado įsakymą persikelti į Panevėžį. Parengti vietų pulkui įsikurti rugpjūčio 16 d. pulko vadas krn. I. Musteikis pasiuntė J. Skorulio vadovaujamą 1-ąjį batalioną asis batalionas į Panevėžį, kaip ir buvo nurodyta kariuomenės vado įsakyme, atvyko rugpjūčio 20 d. 60 Pulkas Panevėžyje 1919 m. rugpjūčio 21 d. pulko 2-oji kuopa gavo įsakymą vykti į Ukmergę, Ukmergės komendanto žinion, ir paremti vietos komendantūros dalinį, kurį puolė lenkų kariai. Dėl to ten susidarė kritiška padėtis. Iš miesto 56 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p Įsakymas 3 p. p Nr. 102 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // Ten pat, b. 64, l Įsakymas 3 p. p Nr. 102 // Ten pat, b. 1, l Ten pat, b. 5, l

106 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) netgi buvo pradėtos evakuoti valstybinės įstaigos. Kitos dienos ryte kuopa buvo pasirengusi išvykti. Prieš išvykstant kuopos vadas krn. A. Ugianskas pasakė kalbą. Jis pažymėjo, kad teks kautis su lenkais. Kuopą išlydėjo pulko orkestras ir gausiai susirinkę panevėžiečiai. A. Ugianskas (Tėvynės vaduotojas, 1920 m. gegužės 4, p. 5) Rugpjūčio 24 d. vakare kuopa pasiekė Ukmergę. Nors jau buvo vėloka, dalinys atsisakė priimti Ukmergės komendanto pasiūlymą nakvoti mieste ir patraukė į nurodytą apsaugos barą ties Vaitkuškiu. Pakeliui dalinys gavo žinių, kad lenkai yra visai netoli Vaitkuškio ir kad jie lankosi Vaitkuškio dvare. Atvykusi į Vaitkuškį kuopa, pastačiusi lauko sargybą, pagaliau galėjo pailsėti. Rugpjūčio 25 d. anksti ryte jos vadas pasiuntė žvalgus priešakinių pozicijų žvalgyti ir rinkti žinių apie priešą. Dar nė Vaikštų kaimo nepriėjusius žvalgus apšaudė lenkai. Grįžę jie pranešė, kad Vaitekūnuose apsistoję lenkai. Greitai lietuviai pastebėjo, kad iš Vaitkūnų sodžiaus atslenka priešo karių grandinė. Kuopos vadas dalinį greitai išskleidė į grandinę, į ją įsiliejo ir lauko sargybos kariai. Kuopa pradėjo į lenkus iš šautuvų šaudyti. Šie, matyt, nesitikėję tokio stipraus pasipriešinimo, pakriko ir atsitraukė, palikę 10 nukautų ir sužeistų karių. Tačiau tuo metu, kai atrodė, kad nugalėti priešo kariai traukiasi, iš abiejų kuopos sparnų pasigirdo šūviai. Į kuopos karius šaudė lenkai iš netoli buvusio miško ir iš kairės Skubinų sodžiaus. Kuopos vadas 10 karių pasiuntė persekioti atsitraukiančio priešo, o likusius suskirstė į tris grupes. Viena grupė ėmė šaudyti miško kryptimi, antroji Skubinų sodžiaus pusėn, trečioji, kuriai vadovavo pats kuopos vadas, nukreipė ugnį į užnugarį mišką, iš kurio taip pat girdėjo šaudant. 105

107 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Lietuvių dalinys pateko į labai keblią padėtį, nes lenkai, prasmukę į užnugarį, pagrobė jo aklius, tarp jų ir kuopos vado. Kuopos kariai iš pradžių lenkus, esančius kuopos užnugaryje, palaikė savais manė, kad tai pasiųsta pagalba. Tik kuopos vadas galų gale suprato, kad tai priešininkai. Vado vadovaujamas karių būrelis pasislėpė pasaloje už kalnelio. Netrukus lenkai ėmė šaudyti, tačiau lietuviai, kad neišsiduotų, kurį laiką į šūvius neatsakinėjo. Tuo metu vora, vadovaujama karininko, slinko artyn. Pasigirdo komanda šturmuoti kalnelį. Lenkų vadas šoko į priekį, norėdamas mesti granatą, tačiau nuo kuopos vado šūvio krito negyvas. Lietuviai iš už kalnelio paleido šautuvų ugnį. Tačiau lenkai toliau puolė lietuvius, mėtydami į juos rankines granatas. Kuopa gyvėsi šautuvų ugnimi, ir saugoma priedangos, padarė lenkams nemažai nuostolių. Lenkai sustojo, tačiau, keliems lietuvių kariams grioviu nepastebėtiems prišliaužus iš šono ir pradėjus šaudyti, pasileido bėgti 61. Laimėję kautynes kuopos kariai surinko ir vakare Ukmergės kapinėse palaidojo žuvusių lenkų lavonus. Netrukus pas Ukmergės komendantą atvyko lenkų parlamentarai paprašyti atiduoti žuvusio lenkų karininko kūną. Komendantas sutiko tai padaryti, jei lenkai mainais paleis paimtus į nelaisvę Ukmergės komendantūros karininkus. Šie pažadėjo, bet savo pažado netesėjo 62. Po patirto pralaimėjimo lenkai kurį laiką nei Vaitkuškių dvaro rajone, nei Vaitekūnų kaime nesirodė. Negalėjo jų rasti ir nuolat siunčiami žvalgai. Matyt, jie buvo atsitraukę ganėtinai toli. Tačiau po kurio laiko lenkų žvalgai vėl pasirodė ir beveik kasdien įvykdavo žvalgų susidūrimų m. spalio 15 d., kai padėtis stabilizavosi, kuopa gavo įsakymą grįžti atgal į pulką 63. Tuo metu Šiauliuose likusi pulko dalis ėmė ruoštis žygiui į Panevėžį. Pulko vadas nustatė dalinio persikėlimo tvarką: Ūkio dalis rugpjūčio 25 d. turėjo visą pulko turtą vokiečių traukiniu išgabenti į Radviliškį. Tiesa, iš vokiečių gauti vagonų buvo labai sunku, todėl pulko vadovybei reikėjo nemažai pastangų, kol išrūpino sąstatą daliniui perkelti. Po to visą turtą teko perkrauti į atsiųstą lietuvių traukinį ir nugabenti į Panevėžį. Jo apsaugai už- 61 Kova su lenkais ties Vaitkuškiais // Tėvynės vaduotojas, gegužės 4, p Ten pat, p Ten pat. 106

108 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) tikrinti buvo skirtas 2-ojo bataliono karių būrys, vadovaujamas karininko. Likusi pulko dalis Muzikantų komanda, kuopos, tarnybos, gurguolė turėjo pėsčiomis pasiekti Radviliškį, 16 val. sėsti į traukinį ir vykti į Panevėžį. Voros viršininku buvo paskirtas 2-ojo bataliono vadas krn. P. Kubiliūnas 64. Pulko persikėlimas vyko sklandžiai. 27 d. visas dalinys jau buvo Panevėžyje. Pulko vadas buvo paskirtas Panevėžio karinės įgulos viršininku. Rugpjūčio 29 d. kovoti su bolševikais į frontą, Jeluvkos rajoną, išvyko krn. J. Skorulio vadovaujamas 1-asis batalionas (1-oji, 3-ioji ir kulkosvaidininkų kuopos). Kartu su J. Skoruliu išvyko 7 karininkai, 1 karo valdininkas ir 276 kareiviai 65. Apskritai rugpjūtis pulkui nebuvo labai sėkmingas. Vien per šį mėnesį iš dalinio pabėgo 91 mobilizuotas kareivis, tiesa, vėliau kai kurie dezertyrai grįžo patys arba buvo sugrąžinti m. rugsėjo 18 d. buvo išleista pirmoji pulko Mokomosios komandos laida 69 kareiviai. Šia proga pulko vadas krn. I. Musteikis Mokomosios komandos viršininkui krn. V. Rozmanui, instruktoriams karininkams K. Savickui ir J. Mateliui ir lektoriams karininkams P. Kubiliūnui ir J. Griciui, gydytojui A. Spudui pareiškė padėką m. rugsėjo 22 d. brigados vadas karininkas S. Nastopka pulko 1-ajam batalionui įsakė užimti fronto barą Šėderės rajone. Brigados vado įsakymu bataliono visos dalys rugsėjo 24 d. 5 val. ryto pradėjo priešo ir vietovės žvalgybą. Jos metu Panevėžio grupės vadas įsakė visus įtariamus ir neturinčius leidimų asmenis areštuoti 68. Ar tokių buvo, duomenų rasti nepavyko. Fronte kovojant su bolševikais Nuo spalio 5 d. pulkas oficialiai pradėjo veikti fronte 69. Spalio 6 d. į Eglaitę atvyko likusi pulko dalis 70. Pulkas spalio 3 d. Dauguvos fronte pakeitė Marijampolės atskirąjį batalioną ir užėmė barą nuo 64 Įsakymas 3 p. p Nr. 105 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l Įsakymas 3 p. p. pulkui Nr. 113 // Ten pat, l Įsakymas 3 p. p Nr. 116 // Ten pat, l Įsakymas 3 p. p Nr. 138 // Ten pat, l Panevėžio grupei įsakymas Nr. 42 A // Ten pat, b. 3, l Įsakymas 3 p. p. pulkui // Ten pat, b. 1, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p

109 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Osinaukos iki Kazimieriškių imtinai m. spalio mėn. Lietuvos kariuomenėje vėl pradėjus teikti karinius laipsnius, jie buvo suteikti ir pulko karininkams. Lapkričio 1 d., vykdant karinės vadovybės nurodymą, buvo pradėtas formuoti pulko 3-iasis batalionas. Tą dieną krn. Liucijus Volodko buvo paskirtas formuojamo bataliono vadu 72. Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas pasiteiravo, ar pulkui tam užteks karininkų ir kareivių ir ar prie jo reikės prijungti kuopų. Iš pulko vado atsakymo matyti, kad, vadovaujantis 3-ų batalionų pėstininkų pulko etatais, patvirtintais 1919 m. birželio 5 d., pulkas būtų visiškai sukomplektuotas, trūko 41 karininko, 7 karo valdininkų, 140 karių ir 860 eilinių kareivių. L. e. pulko vado pareigas krn. A. Stapulionis pažymėjo, kad karininkų ir karių naujam batalionui pulkas visai neturi 73. Tuo metu pulke buvo 35 karininkai, 11 karo valdininkų, 2 gydytojai ir kareiviai. Pulkas buvo ginkluotas 32 kulkosvaidžiais, šautuvais, 52 revolveriais, turėjo granatų, 131 arklį, 46 telefono aparatus, 2 motociklus, 52 vežimus ir kito turto 74. Lietuvos kariuomenės dienos išvakarėse, lapkričio 22 d., buvo paskelbta, kad kai kuriems pulko karininkams suteikti Lietuvos kariuomenės karių laipsniai: majoro Ignui Musteikiui, Jonui Skoruliui, Liucijui Volodko ir Jonui Griciui; kapitono Jonui Vintortui, Vladui Rozmanui, Jonui Milašiui ir Petrui Kairiui; vyr. leitenanto Jonui Dragūnui, Vaclovui Adomoniui, Emiliui Šneideraičiui, Ignui Urbaičiui, Teodorui Šostakui, Mikui Jašinskui, Antanui Purpetriui 75. Dar anksčiau majoro laipsnis buvo suteiktas Petrui Kubiliūnui, Kristupui Veczemeliui, leitenanto Jonui Mateliui, Simui Sidabrui, Jonui Černiauskui, Justinui Kuncaičiui, Vladui Karveliui, Pranui Buderckui, 71 Ališauskas K. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės , t. 1, p Įsakymas 3 p. P Nr. 186 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l Ten pat, b. 5, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p Lietuvos kariuomenei. Įsakymas Nr m. lapkričio 22 d. 108

110 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Stasiui Čepui 76. Lapkričio 25 d. iš Generalinio štabo Operatyvinio skyriaus į pulką buvo atsiųstas kpt. K. Svilas, kurį pulko vadas nuo lapkričio 29 d. paskyrė štabo viršininku, o buvusį štabo viršininką krn. J. Gricių 2-ojo bataliono vadu, atleidęs iš šių pareigų mjr. P. Kubiliūną 77. Gruodžio 6 d. Respublikos Prezidento įsakymu už pasižymėjimą mūšiuose su bolševikais pulko vadas Ignas Musteikis buvo apdovanotas Kryžiumi Už Tėvynę m. gruodžio 10 d. pulkas perėmė Joniškėlio bataliono saugotą fronto barą nuo Kazimieriškio dvaro iki Nichnovkos kaimo. Daugpilio tilto dešinėje veikė 23-iasis lenkų pulkas, kairėje nuo Kazimieriškio dvaro Trečiasis latvių pulkas. Pulko vadas batalionams įsakė saugomame bare prie Dauguvos įrengti gynybos punktus ir atramos postus pasitelkus atsarginių kuopų ir vietos gyventojų pajėgas. Sventės dvaras (Tėvynės vaduotojas, 1920, birželio 20, p. 7) 76 Įsakymas 3 p. p Nr. 172 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l Įsakymas 3 p. p Nr. 215 // Ten pat, l Lietuvos kariuomenei. Įsakymas Nr m. gruodžio 9 d. 109

111 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Pulko štabas, Raitųjų žvalgų, Ryšių ir Komendanto komandos įsikūrė Naujojo Griunvaldo dvare. Priešakiniai perrišimo punktai buvo dislokuoti Pilskalnio ir Sventės dvaruose, pulko arklių ligoninė Eglaitėje. Eglaitėje buvo dislokuotas ir 3-iasis batalionas, 2-osios rūšies gurguolė, Muzikantų komanda. Fronte esantiems kariams buvo įsakyta išduoti po 120 šovinių ir kiekvienam dar turėti 80 šovinių atsargą 79. Gruodžio 16 d. pulką papildė Karo mokyklos II laidos būrys 16 leitenantų ir 2 puskarininkiai. Į pulką atvyko leitenantai V. Dirvianskis, Tarulis, B. Mikėnas, P. Grebliauskas, Stasys Andrulis, A. Jurgutis, J. Gudavičius, Petras Styra, J. Pušneraitis, J. Švambarys, V. Tiknys, A. Urbonas, J. Kurgys, L. Zibavičius, I. Lipštas, S. Valiuškis ir puskarininkiai K. Pundžius ir L. Latonas 80. Beveik tuo pat metu pasikeitė pulko vyriausieji gydytojai. Pulko vyr. gydytojas Aleksandras Spudas dėl ligos gruodžio 17 d. buvo išleistas iš kariuomenės, o į jo vietą iš Pirmojo artilerijos pulko atsiųstas gydytojas Domavka, kurį pulko vadas nuo gruodžio 20 d. paskyrė laikinai eiti pulko vyr. gydytojo pareigas m. gruodžio 19 d. pulko vado įsakymu 3-iasis batalionas, susidedantis iš dviejų kuopų, buvo perkeltas į pulko rezervą. Jam buvo įsakyta apsistoti Sventės dvare, naktį iš gruodžio 19-osios į 20-ąją užimti fronto ruožą Nichnovka Rybakai ir jame įsitvirtinti 82. Pulko užtvaros buvo įrengtos sudegintuose kaimeliuose palei Dauguvą. Sargybos apkasai taip pat ėjo palei šią upę. Čia buvo įrengti kulkosvaidžių lizdai ir iš kelių eilių rąstų, apipiltų žemėmis ir pridengtų velėnomis, blindažai. Pulko apkasai buvo daug žemiau nei kitoje Dauguvos pusėje esančios bolševikų pozicijos, dėl to šiems buvo kur kas patogiau lietuvių įtvirtinimus apšaudyti Slaptas įsakymas 3 p. p // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 3, l Danilevičius S. 3-jo pėst. pulko metinę sukaktį minint // Kardas, 1936, Nr , p Įsakymas 3 p. p Nr. 239, Nr. 253 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l. 525, Slaptas įsakymas 3 p. p Nr. 11 // Ten pat, b. 3, l V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // Ten pat, b. 64, l

112 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Fronte beveik kasdien įvykdavo susidūrimų su bolševikais. Ne vienas jų baigėsi pulko pergale, tačiau kartais daliniui nepavykdavo išvengti nuostolių. Lietuvių pozicijas priešas dažnai apšaudydavo iš šarvuotojo traukinio. Aišku, lietuvių artilerija atsakydavo tuo pačiu. Toks apšaudymas baigdavosi nepatyrus didesnių nuostolių. Dauguvai užšalus, padažnėjo žvalgų susirėmimų. Ir šiais atvejais neišvengta nuostolių. Pavyzdžiui, naktį iš gruodžio 22-osios į 23-iąją pulko kariai Jonas Sofoi ir Kazys Taujanskas pateko į bolševikų nelaisvę, tačiau tą pačią naktį žvalgę priešo teritoriją Puskarininkių mokyklos kariai į nelaisvę paėmė du raudonarmiečius, 2 mirtinai sužeidė, jiems atiteko 4 šautuvai ir 155 šoviniai. Žvalgai nuostolių nepatyrė 84. Priešais 2-ojo bataliono saugomą barą kitoje Dauguvos pusėje buvo bolševikų gerai įtvirtintas Ribakų kaimas. Šis punktas pulko kariams nuolat kėlė pavojų, nes, žvalgybos žiniomis, jame buvo įsitvirtinę per šimtą gerai ginkluotų, taip pat ir kulkosvaidžiais, raudonarmiečių. 6-osios kuopos vadui vyr. ltn. Teodorui Šostakui kilo mintis pereiti užšalusią Dauguvą ir išžvalgyti kaimą. Operaciją jis sumanė įvykdyti naktį iš gruodžio 23-iosios į 24-ąją. Savo dalinį vyr. ltn. T. Šostakas padalijo į 5 grupes po 20 karių. 1-oji grupė, vadovaujama kuopos jaunesniojo karininko J. Kuncaičio, turėjo pulti kaimą iš šiaurės rytų, 2-oji, vrš. J. Masanduko, ir 3-ioji, vadovaujama paties T. Šostako, apėjusios kaimą, iš rytų, 4-oji, vrš. Musteikio vadovaujama, iš kitos pusės. 5-oji grupė pasiliko kitame Dauguvos krante. Pradėjusi puolimą, ji turėjo sudaryti įspūdį, kad kaimas puolamas iš vakarų pusės. 20 val. kuopa patraukė į išeities pozicijas: 1-oji ir 2-oji iš Podvinskajos, 3-ioji ir 4-oji iš Gurnos kaimo. Naktis buvo labai tamsi, snigo, pūtė stiprus vėjas. Orientuotis buvo sunku, juo labiau kad teko eiti nežinoma vietove, kur bet kada buvo galima užšokti ant raudonarmiečių sargybinių. Grupės perėjo upę, išsidėstė prie pat kaimo ir ėmė laukti signalo pulti. Tik 4-oji grupė paklydo ir nepriėjo skirtos pozicijos. Buvo duotas signalas pulti, tačiau bolševikai, pajutę kažką negera, paleido stiprią ugnį. Lietuviai, šaudydami ir šaukdami valio, puolė kaimą. Tarp raudonarmiečių kilo panika: metėsi į rytus, bet čia juos ugnimi pasitiko 3-ioji grupė, puolė dešinėn, tačiau jiems kelią pastojo 1-oji ir 2-oji grupės. Ir tik šiaurinėje kaimo pusėje, kur turėjo būti, bet neatvyko 4-oji grupė, raudonarmiečiai rado laisvą išėjimą. Per puolimą vienas kuopos karys žuvo. 10 raudonarmiečių pateko į nelaisvę. Lietuviams atiteko kulkosvaidis ir 84 Ten pat, b. 7. l

113 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 2 arkliai. Dugiausia džiaugsmo kareiviams suteikė paimtos 3 armonikos, kuriomis grodami jie grįžo į savo dislokacijos vietą. Už šią operaciją kuopos vadas T. Šostakas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi 85. Prieš pat Naujuosius metus, iš gruodžio 28-osios į 29-ąją, perdavus saugomą fronto barą kitoms dalims, pulkas buvo perdislokuotas į Eglaitę ir jos apylinkes. Į Eglaitę persikėlė ir pulko štabas, Raitųjų žvalgų ir komendanto komanda. Tik Mokomoji kuopa buvo dislokuota Šėderės dvare. Tiesa, pulko komendantas dar gruodžio 26 d. atvyko į Eglaitę kad parūpintų pulko kariams butus 86. Deja, gyvenimo Eglaitėje sąlygos buvo ganėtinai prastos. Daliai pulko teko įsikurti žeminėse prie Eglaitės geležinkelio stoties. Jose buvo įsikūrę ir Ilukstėje dislokuoto 1-ojo bataliono daliniai. Gyvenimas žiemą žeminėse buvo sunkus, kareiviai ėmė sirgti, dalis dėl blogų sąlygų dezertyravo 87. O tuo metu įtampa fronte didėjo, iš abiejų pusių padažnėjo išpuolių m. gruodžio 31 d. pulkas turėjo vokiškus 98 m. modelio ir 3 vokiškus 88 m. modelio šautuvus Mauser, 700 raketų ir 14 raketinių pistoletų, 72 vokiškus Mauser karabinus, pistoletų: 18 7,65 mm Mauser, 20 Beholla, 5 9 mm Parabellum, 9 Dreize sistemos; 9 rusiškus ir 17 sunkiųjų (MG 08 modelio) vokiškų Maxim sistemos, 5 lengvuosius vokiškus Bergman kulkosvaidžius, 1 prancūzišką 1915 m. modelio Chauchat kulkosvaidį ir šovinių: vokiškiems šautuvams, rusiškiems 7,65 mm kalibro pistoletams, mm kalibro pistoletams; 44 žiūronus, durtuvus, rankinių granatų 88. Nuo 1920 m. sausio 13 d. Trečiasis pėstininkų pulkas buvo įtrauktas į III brigados (nuo vasario 10 d. III divizijos) sudėtį 89. Kadangi tiesioginių susirėmimų su bolševikais po 1920 m. sausio 4 d. bendros lenkų ir latvių operacijos ir Daugpilio užėmimo nebebuvo, pulkui buvo perduota kur kas platesnio fronto baro apsauga. Pulkas užėmė ir IX pėstininkų pulko saugotą barą net iki Birkinėlių (į pietus nuo Kalkūnų geležinkelio). Jį visą saugojo vienas batalionas, daugiau sargybų postų sutelkęs pietinėje baro dalyje, kur 85 Ten pat, b. 64, l Slaptas įsakymas 3 p. p Nr. 12 // Ten pat, b. 3, l V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // Ten pat, b. 64, l p. p. žinios apie ginklų stovį 1919 gruodžio 31 d. // Ten pat, b. 17, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p

114 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) būta kontaktų su lenkų sargybomis 90. Fronte, kai pulkui visko trūko, pasitaikydavo neteisėto karių elgesio, išpuolių prieš vietos gyventojus atvejų: savavališkų rekvizicijų, plėšimų, netgi nusikaltimų. Už tai pulko kariai buvo baudžiami, traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Karo lauko teismas skirdavo net mirties bausmę m. sausio 28 d. II brigados vado gen. ltn. Maksimo Katchės įsakyme pabrėžta, kad brigados saugomo baro teritorijos priklausomybės klausimas, matyt, bus išspręstas plebiscito būdu. Norint, kad vietos gyventojai pasisakytų už tai, kad kraštas liktų Lietuvos, o ne Latvijos valstybės sudėtyje, reikia jų simpatijas patraukti į savo pusę. Dėl to brigados vadas griežtai pareikalavo vengti bet kokių nesusipratimų su vietos gyventojais. Dalių vadams jis įsakė imtis visų priemonių, kad būtų užkirstas kelias Lietuvos kariuomenę žeminančiam savavališkam elgesiui. Griežtai uždraudė visas rekvizicijas. Esant būtinumui, tai leido daryti tik dalyvaujant vietos komitetams. Nurodė kiekvienu atveju už rekvizuotą turtą sumokėti pinigais arba išduoti dalių antspaudais patvirtintas pažymas 91. Įspėta, kad už šio įsakymo nevykdymą asmeniškai atsako dalių vadai m. vasario 6 d. pasikeitė Daugpilio grupės vadai. Gen. ltn. Maksimą Katchę pakeitė gen. ltn. Jonas Galvydis-Bykauskas. Vasario 13 d. už pasižymėjimą kautynėse su priešu Vyčio Kryžiumi buvo apdovanoti pirmieji pulko kariai: vyr. ltn. Teodoras Šostakas, viršila Jonas Masandukas, jaunesnieji puskarininkiai Vincas Mikalauskas ir Liudas Dambrauskas, eiliniai Benys Aleksandravičius, Aleksis Urnikis, Juozas Černiauskas, Antanas Kontautas 92. Vasario 16 d. proga Respublikos Prezidentas Antanas Smetona Trečiajam pėstininkų pulkui už pavyzdingą tvarką ir didelį taktą kovose su nepriklausomos Lietuvos priešais Daugpilio rajone leido vadintis Trečiuoju pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulku 93. Prašymą suteikti pulkui šį vardą pulko vadas I. Musteikis II divizijos vadui parašė dar 1919 m. lapkričio 16 d. 94 Ir jis buvo patenkintas m. kovo pradžioje pulko vadas mjr. I. Musteikis gavo III pėsti- 90 V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 64, l Antros brigados vado įsakymas Nr. 165 S // Ten pat, b. 3, l Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr vasario 18 d. 93 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr m. kovo 1 d. 94 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 5, l

115 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ninkų divizijos vado nurodymą skirti dalį pulko kareivių kitoms dalims formuoti. Kovo 13 d. išsiųstas pulko vado raštas III divizijos vadui įdomus ne tik dėl to, kad jame mjr. I. Musteikis pareiškė atsisakąs vykdyti minėtą nurodymą, nes, jo nuomone, tada Žvalgų komandoje nebeliks žmonių ir ją reikės išformuoti, o formuoti vėl iš naujo atskiras dalis pulke nepajėgsiu. Rašte pulko vadas iškelia ir kitas su šio dalinio kūrimu susijusias problemas: Nuolat gaunu iš Generalinio štabo įsakymus apie išsiuntimą iš pulko geriausių karininkų ir kareivių ateityje panašių įsakymų išpildyti negalėsiu, nes tai ardymas, bet ne tvėrimas pavesto man pulko. Prašau tamstos tarpininkavimo, kad prie pervedimo kariškių būtų priimta sistema ir visas sunkumas nekristų ant vienos dalies per atėmimą geresniųjų kariškių, kurių nėra dalyje kuo užmainyti. Negali dalis esant stadijoje formavimosi leisti nusilpninti naudai naujai tveriamos. Mes, pirmi pašaukti karininkai, dirbome ir tvėrėme dalis neturėdami nieko ir nereikalaudami prityrusių kariškių, kurių ir nebuvo. 95 Kovo pradžioje į pulką buvo užsukęs kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas. Įsakyme vadas pažymėjo, kad pulko Mokomoji komanda yra geros būklės, karininkai ir kareiviai puikiai išmano savo pareigas. Pulke, kaip, beje, ir visuose kituose, trūko aprangos m. pradžioje pulko vadas patvirtino įvairias karių mokymo programas. Jos buvo parengtos pagal kariuomenės vado patvirtintas pavyzdines programas. Taip pat buvo tvirtinami labai detalūs savaitiniai tvarkaraščiai. Ypač detali Puskarininkių mokyklos programa ir tvarkaraštis buvo tvirtinami kas savaitę, kas 4 savaites Kulkosvaidininkų kuopos, Žvalgų ir kitų komandų, kas 8 savaites pėstininkų mokymo programos 97. Siekdamas sužinoti, kaip vyksta pulko karių rengimas, kokių yra problemų ir trūkumų, pulko vadas mjr. I. Musteikis 1920 m. balandžio 20, 21 ir 22 d. tikrino 1-ojo bataliono komandas, 3-iojo bataliono 3-iąją kulkosvaidininkų kuopą, 2-ąjį batalioną ir 2-osios rūšies gurguolę. Jis tikrintų 95 Ten pat, b. 22, l Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr m. kovo 17 d. 97 LCVA, f. 516, ap. 1, b

116 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) padalinių būklę apibūdino kaip pusėtiną, nors pastebėjo gana daug trūkumų. Beveik visos tikrintos dalys išsirikiavo gerokai pavėlavusios, nei nustatyta, dalių vadai nežinojo savo kareivių pavardžių, o kai kurie net kiek jų daliniuose yra kareivių ir arklių. Beveik visų kareivių netaisytas apavas, suplyšę drabužiai, netvarkingos kuprinės, blogai prisegti katiliukai, ne vietoje pakabinti kastuvėliai ir durklai. Kareiviai nemokėjo tinkamai užsegti diržų, stovėti ramiai, nežinojo, ką daryti, kai prieina viršininkas, nemažai iš jų net savo tiesioginių viršininkų pavardžių ir karinių laipsnių. Labai daug netvarkos vadas pastebėjo apžiūrėjęs gurguolę, pvz., kad prastai pakaustyti arkliai, nerūpestingai išvalyti kulkosvaidžiai. Jis padarė gana griežtas išvadas ir savo padėjėjui kpt. A. Stapulioniui įsakė stebėti, kad būtų pašalinti visi minėti trūkumai. Įspėjo, kad už įsakymo nevykdymą bus nubausti dalinių vadai m. pavasarį dalinio kariai aktyviai ruošėsi pirmajai savo pulko šventei. Jos data gegužės 4 d. buvo nustatyta 1919 m. gruodžio 24 d. įsakymu kariuomenei Nr. 211 dėl pulko formavimo pradžios datos. Gegužės 2-ąją į Eglaitę buvo sutrauktos visos jo dalys. Tą dieną buvo gauta daug naujų uniformų, avalynės, patalynės, reikalingo inventoriaus. Į gegužės 4 d. prasidėjusią pulko šventę atvyko Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, vyr. kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Galvydis Bykauskas, daugybė svečių, buvusių pulko karininkų. Paradas buvo surengtas Eglaitės aikštėje. Prieš tai miestelio bažnyčioje pulko kapelionas kun. M. Jonaitis, pritariant karių orkestrui ir chorui, aukojo mišias. Kariai atrodė žvalūs, buvo gerai aprengti, tinkamai apginkluoti, miklūs, todėl susirinkusiesiems paliko teigiamą įspūdį 99. Šventei pasibaigus, nuo 1920 m. gegužės 18 d. Daugpilio grupės vado įsakymu pulkas pakeitė fronte Šeštąjį pėstininkų pulką ir iki liepos mėn. saugojo barą Kazimieriškiai Nichnovka Purniškiai Malinovka Birkinėliai Pakrapiškiai. Baro štabas ir rezervas buvo Sventės dvare m. gegužės 23 d. pulko vadas mjr. Ignas Musteikis, perdavęs pulką kpt. A. Stapulioniui, išvyko gydytis 101. Medicinos komisija prie III 98 Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 7, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p Ten pat. 101 Įsakymas 3 p. p. Nr. 164 a // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 7, l

117 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. pėstininkų divizijos I. Musteikiui nustatė keletą ligų: trachomą, dešinės rankos egzemą ir neurasteniją, be to, jam buvo būtina nosies operacija. Manyta, kad gydymas truks ne mažiau kaip pusantro mėnesio 102. Gegužės 31 d. buvo pradėtas leisti pulko laikraštėlis Tėvynės vaduotojas. Redakcijos straipsnyje buvo akcentuojama, kad pulko švietimo komisija, pradėdama leisti šį laikraštį, pirmiausia siekia padėti spręsti karių švietimo klausimus. Laikraštėlyje buvo fiksuojama pulko istorija, aptariami aktualiausi įvykiai, buvo humoro skyrelis. Saugomame bare įvyko įvairių susidūrimų su lenkais, jų metu ne vienas pulko karys buvo nukautas m. gegužės 28 d. žuvo Ryšių kuopos kareivis Matas Rajeckis ir mirtinai sužeistas po kiek laiko mirė 7-osios kuopos kareivis Jonas Jankus 103. Atsižvelgdamas į tai, kad šiame bare padažnėjo lenkų išpuolių, l. e. pulko vado pareigas K. Svilas birželio 20 d. 1-ojo ir 3-iojo batalionų vadams įsakė padidinti budrumą saugant demarkacijos liniją ir į kiekvieną lenkų paleistą kulką atsakyti dešimčia, tačiau griežtai uždraudė pirmiems pradėti bet kokius veiksmus. Be to, nurodė įrengti gerus, gynybai pritaikytus, apkasus, kad būtų galima susidūrimo metu priešintis m. liepos 8 d. pulkas atvyko į Zarasus. Čia liepos 10 d. pasikeitė pulko vadai. Pulko karių gerbiamas ir mylimas vadas mjr. Ignas Musteikis perdavė dalinį mjr. Jonui Griciui 105 J. Gricius (VDKM). 102 I. Musteikio raštas krašto apsaugos ministrui // Ten pat, b. 22, l Tėvynės vaduotojas, 1920, Nr. 2, p l. e. 3 p. p. vado pareigas K. Svilo raštas 1-ojo ir 3-iojo batalionų vadams // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 22, l Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr m. liepos 13 d. 116

118 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Kovos su lenkais Liepos 12 d. pulkas, vykdydamas operatyvinį divizijos vado įsakymą, saugomą barą perdavęs Devintajam pėstininkų pulkui, atvyko į Uteną. Tačiau jau po poros dienų jo vadas gavo III pėstininkų divizijos vado operatyvinį įsakymą Nr. 8, kuriame konstatuojama, kad lenkai, vejami bolševikų, traukiasi iš Šiaurės rytų Lietuvos Vilniaus link ir prieš divizijos saugomą barą lenkų jau nebėra, o latviai užėmė Lenkijos karių apleistas sritis į rytus nuo Kalkūnų Turmanto geležinkelio, taip pat Kalkūnų geležinkelio stotį. Divizijos vadas pulkui pavedė keičiant Devintojo pėstininkų pulko 3-iąjį batalioną skubiai užimti barą nuo Ligūnų iki Melagėnų kaimo (į pietus nuo Švenčionių). Pulko vadas, gavęs nurodymus, 2-ajam batalionui, vadovaujamam vyr. ltn. T. Šostako, įsakė kartu su kulkosvaidžių kuopa, 13 telefonistų ir puse raitelių eskadrono išžygiuoti iš Utenos ir ne vėliau kaip liepos 15 d. 14 val. užimti barą nuo Ignalinos iki Melagėnų, kpt. K. Svilo vadovaujamam batalionui saugoti užimtą barą Ignalina Ligūnai ir Ignalinos Ligūnų geležinkelio liniją, mjr. L. Volotko vadovaujamam batalionui apsistoti Linkmenų rajone. Pulko štabas ir aptarnaujančios tarnybos buvo dislokuoti Kaltanėnuose. Pulko vadas mjr. J. Gricius įsakė pas sutiktus latvius arba bolševikus siųsti ryšio karininkus, taip pat priimti jų siunčiamus ryšio karininkus 106. Nors su Sovietų Rusija liepos 12 d. buvo pasirašyta taikos sutartis, tačiau ši žinia, matyt, fronte esančias bolševikų dalis pasiekė ne iš karto, todėl buvo nemažai didesnių ir mažesnių nesusipratimų. Po kurio laiko raudonarmiečiai, vykdydami susitarimus su Lietuvos vyriausybe, iš Švenčionių rajono ėmė trauktis. Kaip matyti iš rugpjūčio 12 d. operatyvinio įsakymo Trečiajam pėstininkų pulkui, bolševikai traukėsi, ir daliniui buvo įsakyta užimti barą nuo Neries upės per Polianus, Kuplią, Naratus (pietiniame Svyrio ežero krante), Garanus, toliau siaurumą tarp Svyrio ir Naručio ežerų per Astraulainus, Spioglą, Mokrycą, Užunaratę, siaurumą tarp Naručio ir Medilo ežerų per Pasinkų ir Skarių punktus ir į šiaurę nuo Medilo (Baltarusija) ežero, palei Medilo upelį per Lotvos, Postavių ir Volodzkų punktus iki Kazėnų Operatyvinis įsakymas 3 p. p. Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 4, l Operatyvinis įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l

119 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Nurodytą liniją užimti pulko vadas pavedė 1-ajam ir 2-ajam batalionams. 3-iasis buvo atsarginis. Pulko štabas, Ryšių, Komendantūros ir Raitelių komandos liko Švenčionyse. Su bolševikais buvo įsakyta elgtis santūriai, pirmiems ginklo nenaudoti 108. Rugpjūčio pradžioje armijos inspektorius, tikrindamas kariuomenės dalis, buvo užsukęs ir į Trečiąjį pėstininkų pulką. Nerikiuotės kuopai ir Muzikantų komandai pastabų nepareiškė, nes tvarka buvo gera, tik trūko tinkamos aprangos. Tačiau Ūkio skyriuje rado daug trūkumų. Nustatė, kad iš pulko pinigų dėžės, negavus pulko vado įsakymo, paimti auksinai, ir pulko vadovybei pavedė išsiaiškinti, kas dėl to kaltas. Tikrintojas rado daug netikslumų maisto ir pašaro apyskaitos lapuose, turto knyga buvo pildoma pieštuku. Buvo ir kitų smulkių pažeidimų. Pulko vadui ir Ūkio skyriaus vedėjui buvo nustatytas terminas visiems trūkumams ištaisyti 109. Be to, buvo konstatuota, kad vien tik rugpjūčio mėn. iš pulko pabėgo 94 kareiviai 110. Apskritai bėgimas iš pulko kovų dėl nepriklausomybės metais buvo didžiulė problema. Suvestiniais duomenimis, nuo dalinio sukūrimo iki 1921 m. rugpjūčio 1 d. iš pulko pabėgo ir į jį negrįžo (nebuvo grąžinti) 355 kareiviai 111. Atlikus išsamų tyrimą dezertyrų sąrašas 49 pavardėmis sutrumpėjo. Dalis karių, laikytų pabėgusiais, buvo patekę į nelaisvę, kiti mirę, kai kurie, pasirodo, grįžo atgal. Tačiau net šis mažesnis dezertyrų skaičius vis tiek yra įspūdingas m. rugpjūčio 28 d. pulko vadas gavo slaptą operatyvinę telefonogramą, kurioje įsakyta dalinio saugomą barą perduoti Devintajam pėstininkų pulkui ir vykti į Vilnių 112. Vykdydamas šį nurodymą, pulko vadas įsakė daliniui susitelkti Švenčionių rajone ir pasirengti žygiui į Vilnių, o pulko štabui, atskiroms pulko komandoms, II rūšies gurguolei, maisto sandėliui Nr. 2, ginklų sandėliui likti Švenčionyse, pulko ligoninei ir evakavimo punktui Švenčionėliuose. Kareiviams buvo išduota po 100 šovinių ir po granatą Operatyvinis įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr m. rugpjūčio 23 d p. p. vado raštas Generalinio štabo Rikiuotės skyriui // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 7, l Sąrašas 3 pėst. D. L. K. Vytauto pulko karių, kurie skaitosi pabėgusieji, bet iki šio laiko negrįžusieji pulkan // Ten pat, b. 32, l Ten pat, b. 4, l Operatyvinis įsakymas 3 p. p // Ten pat, l

120 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Rugpjūčio 30 d. pulkas įžengė į Vilnių 114. Tačiau čia neilgai teko ilsėtis. Vykdydami 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Sovietų Rusijos taikos reikalavimus bolševikai traukėsi iš Lietuvos, ir pulkui teko užimti jų paliekamas vietoves. Rugsėjo pradžioje pulkas buvo nuolat siunčiamas iš vienos vietos į kitą. Rugsėjo 2 d. jis pasiekė Varėną, o 7 d. jau buvo Alytuje. Pulko ešelonams stovint Alytaus stotyje, rugsėjo 8 d. buvo gauta kariuomenės vado telefonograma, kurioje daliniui buvo įsakyta pereiti II divizijos vado žinion. Tuo pat metu buvo gautas ir II pėstininkų divizijos vado įsakymas vykti į Krosną, o iš ten į Lazdijus. Atvykus į Lazdijus buvo gautas įsakymas pakeisti ten buvusį Dešimtąjį pėstininkų pulką. Tai buvo padaryta rugsėjo 11 d. 10 val. ryto 115. Žygiuojantis plentu iš Lazdijų Trečiasis pėstininkų pulkas buvo užpultas lenkų raitųjų žvalgų. Nuostolių šie žvalgai nepadarė, tik patys buvo paimti į nelaisvę 116. Nurodytą barą užėmė du pulko batalionai, o 2-asis batalionas liko atsarginis. Baras buvo saugomas įrengus užtvaras šiuose punktuose: Lieškiemis 286 aukštuma Rogužėnai 290 aukštuma Bondziškiai 256 ir 235 aukštumos Lizdeikiai 153 ir 228 aukštumos Jeleniavas 210 aukštuma Muchovas 219 aukštuma siauruma tarp Mažojo Šelmento ir Didžiojo Šelmento ežerų 208 aukštuma Olšanka Graužė Naujieji Smalėnai Vilkapėdžiai 117. Pulkui buvo priskirtas 2-asis raitelių eskadronas 118. Rugsėjo 11 d. pulko 6-oji kuopa, įveikusi lenkus, kurie turėjo geras pozicijas, užėmė Smalėnus ir Graužę. Tą pačią dieną 13 val. Lenkijos kariai apie 50 pėstininkų ir iki 30 raitelių, ginkluoti kulkosvaidžiu, puolė Smalėnus, bet buvo atmušti. Rugsėjo 12 d. jie dar kartą mėgino pulti, bet ir šįsyk buvo priversti atsitraukti. Tuo pat metu kitos lenkų pajėgos, taip pat turinčios kulkosvaidį, remiamos artilerijos, puolė 144 aukštumą, tačiau buvo atmuštos ir pasitraukė 119. Rugsėjo 12 d. pulkas vėl perėjo III pėstininkų divizijos vado žinion. Buvo šiek tiek sumažintas jo saugomas baras. Liko Lieškiemio Smalėnų 114 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p Vitkauskas V. Mūsų pėstininkai // Mūsų žinynas, 1928, t. 15, p V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 64, l. 7 a. p. 117 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p Ten pat, p Vitkauskas V. Mūsų pėstininkai // Mūsų žinynas, 1928, t. 15, p

121 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ruožas, o kita baro dalis buvo perduota Šeštajam pėstininkų pulkui 120. Nuo rugsėjo 13 iki 22 d. pulko saugomame bare buvo ramu vyko lenkų ir lietuvių derybos, todėl kovos buvo sustabdytos. Visą šį laiką dalinys išnaudojo savo pajėgoms stiprinti, kartu buvo šiek tiek patikslintos užimtos pozicijos 121. Pulkas buvo užėmęs labai platų ruožą, todėl jo vadas karinės vadovybės buvo griežtai įspėtas, kad prireikus dalinys turi gintis tiktai pirmojoje linijoje, o į antrąją pasitraukti tik gavęs divizijos vado įsakymą 122. Nuo rugsėjo 1 iki 15 d. per susidūrimus su lenkais 3 pulko kariai buvo nukauti, 51 sužeistas, 1 dingo be žinios, 4 pateko į nelaisvę 123. Rugsėjo d. lenkų puolimas pulką mažai paveikė. Rugsėjo 27 d. daliniui buvo įsakyta perdavus saugomą barą susitelkti Šeštokų rajone ir per Varėną vykti į Vilnių 124. Rugsėjo 30 d. pulko 1-asis ir 2-asis batalionai atvyko į Daugus, 3-iasis į Merkinę 125. Spalio 4 d. daliniui teko kautis su lenkais Varėnos rajone ties Marcinkonimis. Nors lenkų pajėgos buvo gausesnės, tačiau jų puolimą pulkui pavyko atremti. Šiose kautynėse ypač pasižymėjo 2-ojo bataliono vadas vyr. ltn. T. Šostakas ir 4-osios kuopos vadas ltn. J. Kuncaitis su savo kuopa 126. Tačiau spalio 7 d. ties Varėna 2-ojo bataliono vadas vyr. ltn. T. Šostakas mūšyje su lenkais žuvo 127. Spalio 7 d. ryte Lietuvos ir Lenkijos atstovams Suvalkuose pasirašius sutartį ir tarp valstybių nustačius demarkacijos liniją atrodė, kad karas baigsis, tačiau jau kitą, t. y. spalio 8 d., rytą gen. Liucijano Želigovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenės grupė pradėjo puolimą. Spalio 8 d. pulkas susitelkė Valkininkuose 128. Nuo spalio 9 d. jis gynė kitą barą, kurį sudarė Vokės įtaka į Nerį 120 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p Ten pat. 122 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose , p Sąrašas karių, 3 pėst. D. L. K. Vytauto pulko užmuštų, sužeistų, mirusių nuo ligų laike mūšių su lenkais laikotarpyje nuo 1 iki 15 rugsėjo 1920 m. // LCVA, f. 516, ap. 1. b. 17, l Vitkauskas V. Mūsų pėstininkai // Mūsų žinynas, 1928, t. 15, p p. p. faktinis dalyvavimas karo veiksmuose // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 80, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p LCVA, f. 516, ap. 1, b. 64, l. 53 a. p p. p. faktinis dalyvavimas karo veiksmuose // Ten pat, b. 80, l

122 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Grigiškės Dziediškės 146 aukštuma Lentvaris kryžkelė į rytus nuo Lentvario geležinkelio stoties Petuchovas. Iš kairės buvo dislokuotos I divizijos dalys, iš dešinės Pirmasis pėstininkų pulkas 129. Spalio 11 d. pulkas susitelkė Bukantų rajone 130. Spalio 14 d. buvo gautas divizijos vado įsakymas (telefonograma Nr. 1516) užimti barą Paneriai Panerėliai Rykantai Krosna ir 150 ežerų linija Karčiškiai Luka ežero šiaurinis krantas. Spalio 15 d. auštant lenkų gausios pajėgos puolė 126 aukštumą ir nuo jos nustūmė pulko sargybą. Kiek vėliau jos pradėjo pulti frontu Bevandenė Semeniškės Rykantai. Mūšis vyko iki vėlyvo vakaro. Pulko dalys buvo priverstos pasitraukti iš Rykantų ir užimti liniją Daubė Alesnikai kelias nuo Alesnikų per mišką aukštumos tarp lygiagrečių kelių į Senąją Būdą toliau turėtos pozicijos prie 157 ir 150 ežerų. Spalio 16 d. divizijos vadas telefonograma Nr Trečiajam pėstininkų pulkui įsakė puolant atsiimti senąsias pozicijas. Pulti pradėta 6 val. 30 min., nors jau 6 val. artilerijos baterijos smarkia ugnimi apšaudė mišką prie Daubių, Alšinkos ir Panerių kaimų, vėliau ją perkėlė į Balčiūnų ir Rykantų kaimus. Perkėlus baterijų ugnį dar toliau į priekį, 2-ojo bataliono 5-oji ir 6-oji kuopos miškingomis Neries pakrantėmis, po to plentu, geležinkeliu ir mišku į rytus nuo jo atakavo ir užėmė 162 ir 111 aukštumas, Balčiūnų kaimą. 3-ioji kuopa puolė Rykantus iš pietų pusės. 3-iojo bataliono užduotis buvo ginti užimtas vietoves ir palengvinti 1-ojo ir 2-ojo batalionų puolimą 131. Tuo metu lenkai pradėjo pulti tarp 150 ir 157 ežerų esančią siaurumą. 7-osios kuopos dalis išsisklaidė. Lenkai užėmė Krosną 1, Krosną 2 ir Krosną 3. Lenkų puolimui sulaikyti ir 3-iosios kuopos, kuri turėjo atakuoti Rykantus, sparnui apsaugoti buvo pasiųstos dvi likusios 1-ojo bataliono kuopos. Prasidėjo atkaklios kautynės. Jos tęsėsi iki 16 val. Lenkai, sutraukę daugiau pajėgų į Rykantus, pradėjo spausti 2-ojo bataliono kuopas. Tačiau jos, vadovaujamos vyr. ltn. V. Rūkšto, ltn. J. Kuncaičio ir kitų, laikėsi tvirtai. Tik lenkams sutelkus šarvuotojo traukinio artilerijos ir šarvuotojo automobilio ugnį šios kuopos buvo priverstos trauktis. 13 val. 30 min. 2-asis 129 Vitkauskas V. Mūsų pėstininkai // Mūsų žinynas, 1928, t. 15, p p. p. faktinis dalyvavimas karo veiksmuose // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 80, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose , p

123 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ir 3-iasis batalionai buvo nustumti į išeities pozicijas. Kautynės aprimo 132. Apie 14 val. II pėstininkų divizijos vadas mjr. I. Musteikis pulkui įsakė dar kartą pulti Rykantus. Tačiau šį įsakymą įvykdyti dalinys jau nebeturėjo jėgų. Pulko 1-asis batalionas tuo metu dar kovėsi su lenkais ties Kukliškių kaimu, 3-iojo bataliono dalys buvo pakrikusios, o 2-ojo bataliono karių, ką tik dalyvavusių mūšyje, nuotaika buvo prislėgta, todėl kilo abejonių, ar jam pavyks užimti Rykantus. Įvertinęs visas aplinkybes, II divizijos vadas mjr. I. Musteikis savo įsakymą atšaukė ir nurodė pulkui kuo greičiau susitvarkyti ir įsitvirtinti Alšinkos Daubių linijoje 133. Pagrindinė pulko nesėkmių priežastis buvo tai, kad dauguma jo kareivių buvo jauni, nepatyrę, labai bijojo artilerijos, ypač šrapnelių, ugnies, dėl menkiausios priežasties pasitraukdavo ir negrįždavo į kuopas, kol mūšis nesibaigdavo. Pavyzdžiui, laikinai ėjęs karininko pareigas Loiba ties Rykantais su visu būriu pasitraukė iš kovos lauko ir tarp kitų karių sukėlė paniką, dėl ko teko operaciją nutraukti 134. Spalio 19 d. lenkai iš Trakų pusės puolė Trečiojo pėstininkų pulko pozicijas, bet buvo atmušti. Nuo spalio 20 d. divizijai buvo įsakyta pereiti prie gynybos taktikos. Buvo stiprinamos ne tik priešakinė, bet ir antroji linija, kad prireikus būtų galima visomis jėgomis priešintis ir suduoti priešui kuo skaudesnį smūgį 135. Po šių paskutinių kautynių ties Rykantais pulkas įsitvirtino Vievio rajone, kur buvo galutinai sužlugdytos lenkų pastangos veržtis Kauno kryptimi 136. Kaudamiesi žuvo vyr. ltn. Teodoras Šostakas, vyr. ltn. Vaclovas Adomonis (kautynėse ties Varėna), ltn. Petras Styra, ltn. Stasys Andriulis (kautynėse ties Rykantais), 36 puskarininkiai ir eiliniai žuvo arba buvo sužeisti 137, tarp jų vyr. psk. Kostas Gagelas, vyr. psk. Augustas Gedra, vrš. P. Mikalauskas, eiliniai Stasys Ramanauskas, Petras Barauskas, Jonas Mockus, Klemas Bardauskas, Feliksas Daubaras, Petras Libauskas, Vincas Straukas, Leonas Venskus, Jonas Valavičius, Jonas Vitkauskas, Kazys 132 Vitkauskas V. Mūsų pėstininkai // Mūsų žinynas, 1928, t. 15, p. 248; Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose , p Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose , p Ten pat. 135 Ten pat. 136 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p Danilevičius S. 3 pėst. Vytauto Didžiojo pulkas // Karys, 1936, Nr. 31, p

124 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Tamonis, Antanas Mažeika, Antanas Jocius, Stasys Mickūnas 138. Į lenkų nelaisvę pateko eiliniai Vaclovas Ivaškevičius, Simas Baltauskis, Nikodemas Arbačiauskas, Juozas Povilaitis, Petras Sakalauskas, Adomas Nariščionis, Antanas Bislis, Stasys Dergiliavičius, Makaras Rankovas, be žinios dingo Jonas Zaremba, Markinas Kanavičius ir kiti. Kai kuriems iš nelaisvės pavyko pabėgti ir grįžti į pulką, pavyzdžiui, Vladui Papreckiui, Petrui Pugevičiui, vrš. Jonui Urbonui ir kitiems 139. Iš viso per spalio mėn. buvo nukauta 15 pulko karių, 66 sužeisti, 3 lengvai, 64 dingo be žinios, 2 kontūzyti, 14 pateko į nelaisvę 140. Už pasižymėjimą kautynėse 11 pulko karininkų buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu, 27 kareiviai Vyčio Kryžiumi m. lapkričio 29 d. Kaune, dalyvaujant keturiems Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos nariams, Lietuvos ir Lenkijos atstovai pasirašė paliaubų dėl karo veiksmų nutraukimo ir 6 km neutralios zonos tarp abiejų valstybių kariuomenių nustatymo sutartį. Tėvynės vaduotojas, 1920, Nr. 4, p Kovose su priešu žuvę vytautiečiai // Tėvynės vaduotojas, 1921, sausio 1, p LCVA, f. 516, ap. 1, b. 7. l.23, 28, Sąrašas karių, 3 pėst. D. L. K. Vytauto pulko užmuštų, sužeistų, mirusių nuo ligų laike mūšių su lenkais laikotarpyje nuo 1 iki 30 spalio 1920 m. // Ten pat, b. 17, l

125 Lietuvos Respublikos kariuomenė m m. gruodžio 1 d. nutraukus kovas su lenkais, pulkas ir toliau liko Vievio rajone, kur turėjo saugoti demarkacijos liniją 141. Pulkas kovose su lenkais dalyvavo nuo 1920 m. vasario 6 iki rugpjūčio 30 d. ir nuo 1920 m. rugsėjo 12 iki gruodžio 1 d. 142 Pulkas neutraliosios zonos apsaugos laikotarpiu Gruodžio 27 d. pulkui buvo įsakyta skubiai perimti saugoti barą nuo šiaurės rytų Manaičio (?) ežero kranto iki Valeikiškių. Vykdant įsakymą pulkui priskirtos 2-oji ir 3-ioji artilerijos baterijos operatyviniu požiūriu buvo paliktos IX pėstininkų pulko žinioje. Pulko štabas, Ryšių, Žvalgų komandos, pulko ligoninė, maisto, inžinerijos ir ginklų sandėliai įsikūrė Žaslių geležinkelio stoties rajone. Naują barą pulkas užėmė gruodžio 30 d. 18 val. 143 Naujuosius (1921-uosius) metus jo kariai sutiko tvirtindami ir tvarkydami naujas pozicijas m. gruodžio pabaigoje pulko gretose buvo 45 karininkai, 7 karo valdininkai, 3 gydytojai, karo kapelionas, kapelmeisteris ir kareiviai. Jis buvo ginkluotas 30 kulkosvaidžių, šautuvais, 257 karabinais, granatomis, turėjo 49 telefono aparatus, 95 km telefono kabelio, 307 arklius, 2 motociklus, 104 vežimus, 6 sanitarinius vežimus, 4 komutatorius ir kito turto m. sausio 20 d. pulką paliko mjr. Liucijus Volodko. Jis buvo perkeltas į I pasienio pulką m. sausio 23 d. pulko vadas pakeitė kai kuriuos vadovaujančius karininkus. 2-ojo bataliono vadu buvo patvirtintas kpt. Jonas Krikščiūnas, 4-osios kuopos ltn. Justas Kuncaitis, 6-osios ltn. Pranas Budreckas, 2-osios kulkosvaidininkų kuopos ltn. Vladas Karvelis, Raitųjų žvalgų komandos ltn. Juozas Skaisgiris, Ryšių komandos ltn. Balis 141 Danilevičius S. 3 pėst. Vytauto Didžiojo pulkas // Karys, 1936, Nr. 31, p Įsakymas III pėst. divizijai Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 50, l Operatyvinis įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 4, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė , p Įsakymas 3 p. p. Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 24, l

126 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Tarulis 146. Padėtis demarkacijos linijos rajone buvo įtempta, nes lenkų valdžia, ir toliau Lietuvą laikanti laikina valstybe, šio susitarimo nepaisė beveik nuo pat pirmosios dienos jį pažeidinėjo. Neutralioji zona tapo niekieno žeme. Nors šios vietovės dauguma gyventojų buvo lietuviai, tarp jų pasitaikė ir nutautėjusių. Abi pusės tiek Lenkija, tiek Lietuva stengėsi užkariauti neutraliosios zonos gyventojų simpatijas, patraukti juos savo pusėn. Lenkai savo priešininkus šioje vietovėje ėmė įvairiais būdais terorizuoti. Netrukus jų plėšikavimas, neklusnių gyventojų žudymas, o vėliau ir netoli neutraliosios zonos buvusių Lietuvos kariuomenės sargybų puldinėjimas tapo nuolatiniu reiškiniu 147. Pradėjus saugoti neutraliąją zoną, pulke pašlijo drausmė m. vasario 1 d. pulko laikraštyje Tėvynės vaduotojas rašoma, kad vienas vyr. leitenantas iššvaistė kareiviams skirtą atlyginimą, jog keli kareiviai apiplėšė neutraliosios zonos gyventojus, naudodami ginklus atėmė pinigus ir geresnius daiktus, kaip pulko pinigų dėžės sargybinis ją išplėšė ir pasisavino auksinų, o keletas kareivių specialiai susižalojo rankas ir kojas, kad iš tarnybos būtų paleisti ir kt. 148 Pulko vadas, atkreipdamas į tai dalinio karininkų ir ypač kareivių dėmesį, pažymėjo, kad daugumai nusikaltusiųjų Kariuomenės teismas skyrė mirties bausmę ir tik dėl Prezidento suteiktos malonės ji buvo pakeista į kalėjimą iki gyvos galvos. Jis visiems pulko kariniams viršininkams įsakė apie tai pasikalbėti su savo pavaldiniais, atkreipti dėmesį į bausmės neišvengiamumą ir paraginti juos stengtis, kad daugiau pulke nusižengimų nebūtų 149. Nurimus mūšiams, pulką užgriuvo tikrintojų lavina m. sausio 12 d. divizijos vadas mjr. I. Musteikis tikrino pulko 1-ąjį batalioną ir Mokomąją kuopą. Jis karius rado Žiežmariuose esančiuose butuose, kur jie, susirinkę dėl blogo oro, studijavo Drausmės statutą. Pulko vadas atkreipė dėmesį į tai, kad labai trūksta Drausmės statuto knygučių. Mokomoji kuopa išsirikiavo per 10 min. Tikrintojas konstatavo, kad pasirengimas 146 Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l Lesčius V. Lenkų provokacijos neutralioje zonoje metais // Karo archyvas, t. 22, V., 2007, p Šis tas apie mūsų pulko ydas // Tėvynės vaduotojas, 1921, vasario 1, p Įsakymas 3 p. p. Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 24, l

127 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. pusėtinas. Sausio 21 d. divizijos vadas patikrino pulko Ūkio dalį. Virtuvėje jis pamatė baisią netvarką. Įsitikino, kad pulkui priklausantys arkliai laikomi blogomis sąlygomis ir prastai prižiūrimi. Kitų reikšmingesnių pastabų vadas nepareiškė m. sausio 27 ir 28 d. armijos vadas gen. Silvestras Žukauskas, tikrindamas kariuomenės dalis, pastebėjo, kad Trečiasis pėstininkų pulkas išsisklaidęs kaimuose. Užimtuose gyventojų namuose švaru. Kareiviai tinkamai aprengti ir apauti. Mokomosios kuopos kareivių išvaizda rikiuotėje gera, apdaras ir apavas tinkami. Armijos vadas atkreipė dėmesį į tai, kad kuopos kareiviai kastuvėlius nešioja už nugaros, prisegtus prie diržo, o tai gana nepatogu, nes trukdo atsisėsti, todėl įsakė juos kabinti prie dešinės kojos šlaunies. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad 2-ojo bataliono kareiviai apdaru ir apavu aprūpinti, o jų ekipuotė tvarkinga. Kulkosvaidininkų kuopos būklė ir gurguolės arklių išvaizda vadui pasirodė gera. Geriausią įspūdį padarė 6-oji kuopa. Gen. S. Žukauskas pastebėjo, kad pulke stokojama grūstuvų, o iš artilerijos sandėlio gauti kulkosvaidžiai nepatikrinti, be to, yra ir vokiškų, ir rusiškų. Ta proga 1921 m. vasario 1 d. išleistame įsakyme kariuomenei Artilerijos skyriui buvo nurodyta šiuos trūkumus pašalinti pakeisti kulkosvaidžius, kad būtų tik vienos sistemos ir prieš išduodant patikrinti. Pulko kareiviai generolui pareiškė norį gauti autus, o ne kojines, kurios greitai plyšta. Armijos vadas minėtame įsakyme į tai atkreipė armijos intendanto dėmesį. Be to, vadas konstatavo, kad kiekvienoje kuopoje yra bent 5 poros batų, kuriuos būtina pakeisti. Kareivis Juozas Mileikis pasiskundė, kad buvo sužeistas ir Sveikatos patikrinimo komisijos iš tarnybos atleistas, tačiau dėl dezertyravimo iki šiol tarnauja kariuomenėje. Armijos vadas, atsižvelgęs į tai, kad tolesnė jo tarnyba buvo pavyzdinga, įsakė J. Mileikį nuo teismo ir iš tarnybos atleisti. Įsakyme kariuomenei konstatuota, kad iš visko, ką teko matyti Trečiajame pėstininkų pulke, susidaro įspūdis, jog pulko vadas ir jo padėjėjai negaišina dovanai laiko, bet rūpinasi savo pulku. Daug darbo padėta, daug iniciatyvos parodyta, užtat, nežiūrint į bendrus mūsų trūkumus pulkas tin- 150 Įsakymas III pėstininkų divizijai Nr // Ten pat, l

128 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) kamai aprūpintas. Pulko vadui mjr. J. Griciui armijos vadas tarnybos vardu pareiškė padėką m. kovo pradžioje pulką tikrino armijos inspektorius. Įsakyme kariuomenei apie šį patikrinimą rašoma, kad 3-iajame batalione rikiuotės išlavinimas tinkamas, tačiau reikėtų atkreipti domesį į naujokų mokymo pagrindą: 1) individualų mokymą, 2) mokytojų atranką ir rengimą. Bendra kareivių išvaizda vidutinė. Puskarininkiai labiau turėtų kareivius prižiūrėti ir išmokyti tinkamai prisitaikyti aprangą ir ekipuotę. Apdaras geras, tik kai kurių apavą reikia pakeisti. Ekipuotės reikmenų pakanka. Apskritai matyti vadų rūpestingumas ir taupumas. Skundus pateikė: 1) Jurgis Vitkauskas, 2) Jonas Trubuišis, 3) Simas Vyšniauskas, 4) Kriaučiūnas, 5) Antanas Peikunas, 6) Mikas Klinevičius, negavę algos už kai kuriuos praėjusius mėnesius. 2-ajam batalionui buvo įsakyta atlikti kovinį šaudymą. Kareivių išvaizda ir parengimas labai geras. Būrininkai greitai supranta gautus įsakymus ir nurodymus ir tinkamai komanduoja šaudymo metu. Nepaisant blogo oro, rezultatai buvo patenkinami šaudymo taiklumas siekė 62 %. Pulke leidžiamas savaitinis laikraštis Tėvynės vaduotojas. Armijos inspektoriui leidinys pasirodė tinkamas, jame nemažai humoro ir satyros 152. Taigi jo išvados panašios į armijos vado gen. S. Žukausko vertinimus. Apibūdinant šią seriją patikrinimų tenka konstatuoti, kad pulkas per kovų dėl nepriklausomybės laikotarpį išaugo, sustiprėjo, o jo karininkai ir puskarininkiai, įgiję patirties, puikiai vadovavo karių mokymui, jų rengimui atlikti kario prievoles. Pulko kovinis rengimas buvo aukšto lygio m. balandžio pradžioje pulke vėl lankėsi armijos inspektorius. Šį kartą jis tikrino pulko Mokomąją kuopą. Armijos inspektorius konstatavo, kad apdaras ir šarvuotė (ekipuotė G. S.) geri ir tinkami visiems pritaikyti. Rikiuotės išlavinimas stebėtinai geras: visi veiksmai šautuvu vykdomi ištvermingai, taisyklingai ir sutartinai; vorų išrikiavime ir perrikiavime griežtai prisilaikoma lygiavimo kaip eilėse, taip ir užpakalin; žinginė tvirta ir sutartina; bėgte ir skleistinė rikiuotė vykdomi smarkiai. Būrininkai iššaukti patikrinti būrio mokymą, valdo ir komanduoja būriu su pilnu įsitikinimu ir 151 Įsakymas kariuomenei m. vasario 1 d. Nr Įsakymas kariuomenei m. kovo 9 d. Nr

129 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. savo užduoties žinojimu. Auklėjimas taipgi pavyzdingas. Gyventojai, turintieji su jais bent kokį ryšį, išreiškia savo pasigėrėjimą jų elgesiu 153. Balandžio 11 d. pulko vadas mjr. J. Gricius išvyko mokytis į Aukštuosius karininkų kursus. Laikinai eiti pulko vado pareigas buvo paskirtas mjr. V. Rozmanas m. balandžio 15 d. pulkas persikėlė į Žiežmarių rajoną. Vos tik įsikūrus, į pulką vėl užsuko armijos inspektorius. Šį kartą jis tikrino Nerikiuotės kuopą. Inspektorius pastebėjo, kad kai kurių kareivių per ilgi plaukai, viršutiniai drabužiai ir apavas geri, tačiau trūksta baltinių 155. Laikinai perėmęs pulko vado pareigas mjr. V. Rozmanas, gavęs armijos inspektoriaus pastabas, gegužės 24 d. išleistame įsakyme nurodė, kad dalis karių nevykdo pulko vado įsakymų, nesilaiko nustatytos tvarkos, dažnai vaikšto neužsisagstę uniformų, be diržų, suplyšusiais ir nelopytais Pulko šventė // (Kardas, 1936, Nr , p. 413) 153 Įsakymas kariuomenei m. balandžio 6 d. Nr Įsakymas 3 p. p. Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 24, l Įsakymas kariuomenei m. gegužės 20 d. Nr

130 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) drabužiais. Vadas griežtai pareikalavo, kad visi kariniai viršininkai pašalintų esamus trūkumus, o už įsakymo nevykdymą pagrasino bausti ne tik nusikaltusiuosius, bet ir jų viršininkus 156. Balandžio 30 d. pulko vyr. gydytojo vadovaujama komisija baigė tikrinti dalinio karių sveikatą. Rezultatai nebuvo džiuginantys: 23 kareiviai sirgo trachoma, 12 niežais, 105 kitomis ligomis. Daugelis kareivių turėjo utėlių ir blusų 157. Gegužės 4 d. Žiežmarių dvare buvo surengta pulko šventė (antrą kartą). Šia proga sveikinimą atsiuntė Steigiamojo Seimo pirmininkas, einantis Respublikos Prezidento pareigas, Aleksandras Stulginskis, karius pasveikino l. e. pulko vado pareigas mjr. V. Rozmanas m. birželio 3 d. baigę Aukštuosius karininkų kursus į pulką grįžo pulko vado pareigas einantis mjr. J. Gricius, 2-ojo bataliono vadas kpt. J. Krikščiūnas, 1-osios kuopos vadas vyr. ltn. M. Jasinskas, vyr. ltn. E. Šneideraitis 159. Birželio 4 d. pasikeitė III pėstininkų divizijos vadai: mjr. Ignas Musteikis perdavė diviziją plk. Juozui Stanaičiui. Birželio 7 d., plk. J. Stanaičiui įsakius, Trečiojo pėstininkų pulko vadas, perdavęs laikinai eiti pulko vado pareigas mjr. V. Rozmanui, išvyko perimti III pėstininkų divizijos štabo viršininko pareigų 160. Birželio 20 d. į pulką atvyko A. Jakaitis (VDKM) 156 Įsakymas 3 p. p. Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 24, l Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l Ten pat, l. 378, Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l Įsakymas 3 p. p. Nr. 174 a // Ten pat, l

131 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ir pradėjo eiti pareigas naujas pulko vadas mjr. Aleksandras Jakaitis 161. Jam net nespėjus gerai susipažinti su padėtimi, pulko tikrinti vėl atvyko armijos inspektorius. Viską apžiūrėjęs, jis pažymėjo: Kareivių išvaizda visais atžvilgiais gera. Aprengti gerai, šarvuotė gera ir tinkamai pritaikinta. Rikiuotėje stovi, galvas laiko ir pasuka taisyklingai. Veiksmai šautuvu atliekami gerai, bet prirengiamųjų pildymo veiksmų silpnai išmokyti. Vorų rikiavimai ir perrikiavimai kuopos mokyme vykdomi ne visai prisilaikant Rikiuotės Statuto, dėl to ir netaisyklingai. Retinimas ir tankinimas, taipgi judesiai darant skleistinę rikiuotę, kur pageidaujama ypatingo greitumo, vikrumo, vykdomi per daug lėtai. Žinginė tvirta ir sutartina. Bendri kareivių pasiskundimai. Blogas valgis: tebeduodama silkės, pupelės (šebelbonai) karčios ir kietos. Per mažai turį baltinių. Kareiviai auklėjami tinkamoj dvasioj. Jų elgesys ir laisvo laiko praleidimas pavyzdingi. Gyventojai, su kuriais jiems tenka dažniau susidurti, išreiškia jais pasigėrėjimą. 162 Nespėjus išvažiuoti armijos inspektoriui, birželio 8 d. susipažinti su pulku, o kartu ir jį patikrinti atvyko naujas divizijos vadas plk. J. Stanaitis. Buvo išrikiuoti 1-asis ir 2-asis batalionai, Muzikantų, Raitųjų žvalgų, Ryšių, Kulkosvaidžių komandos, 2-osios rūšies gurguolė. Divizijos vadas padarė išvadą, kad kareivių išvaizda vidutinė, nors uniformos labai suplyšusios lopas ant lopo, tačiau ginkluotė gerai prižiūrima. Kaip didžiausią trūkumą jis nurodė kareivių neišprusimą visišką Lietuvos istorijos ir politikos neišmanymą: Nežino, dėl ko ir kam kariaunam, ko norim pasiekti. Net puskarininkiai negali atsakyti į klausimą, kokiam tikslui pulkas nešioja Vytauto vardą, kas toksai buvo Vytautas ir kokia jo istorinė reikšmė Lietuvos kraštui. Apie mūsų krašto dabartinę valdžią, jos sudėtį, apie Lietuvos Nepriklausomybę labai menkai kareiviai težino. Matyt, viršininkai ir labiausiai pulko švietimo komisija mažai kareiviams teaiškina, mažai su kareiviais kalba tais klausimais. Divizijos vadas pareikalavo šiuos trūkumus kuo greičiau pašalinti, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, nes be tų žinių mūsų kareivis negali 161 Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l Įsakymas kariuomenei m. liepos 14 d. Nr

132 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) šiandien būti šalies gynėju 163. Lietuvos karinė vadovybė, dar tebevykstant kovoms dėl nepriklausomybės, daug dėmesio skyrė karių švietimui. Pasibaigus kovoms šis rūpestis dar labiau padidėjo. Pulke, kaip ir kituose Lietuvos kariuomenės daliniuose, buvo sudaryta švietimo komisija, kurios pagrindinis uždavinys buvo rūpintis karių lavinimu. Liepos 28 d. divizijos vadas plk. J. Stanaitis vėl tikrino pulko parengtį, šį kartą kaip pulke vyksta šaudymo pratybos, apžiūrėjo kai kurias jo dalis. Kaip visada, jis rado didesnių ir mažesnių trūkumų, net buvo patekęs į juokingą situaciją. Savo įsakyme divizijai apie tai plk. J. Stanaitis rašė: Be to, čia susidūriau su sekančiu nematytu mano gyvenime apsireiškimu: bataliono vadas kpt. Drabat prie manęs laike šaudymo užmigo ir pradėjo knarkti. Manau, kad tas įvykis man pavestoje divizijoje buvo pirmas ir paskutinis ir kad jo nedaleistinumas aiškus kiekvienam kariškiui. 164 Nuo 1921 m. rugpjūčio 1 d. krašto apsaugos ministro Jono Šimkaus įsakymu buvo panaikinti pulkų ir atskirųjų batalionų vadų padėjėjų etatai. Pulkų vadų pavaduotojais įsakyta skirti vieną iš bataliono vadų, einančių tiesiogines bataliono vado pareigas. Vykdant šį įsakymą nuo rugpjūčio 1 d. pulko vado padėjėjas mjr. V. Rozmanas buvo paskirtas 1-ojo bataliono vadu ir pulko vado pavaduotoju 165. Rugpjūčio pabaigoje pulko vadovybė susidūrė su nenumatyta problema. Gyventojų soduose, kuriuose tuo metu ėmė nokti obuoliai, uogos, naktimis ėmė lankytis pulko kareiviai. Jo vadovybę gyventojai užvertė skundais, todėl pulko vadui teko griežtai uždrausti pavaldiniams savavališkai vaikščioti į sodus ir įspėti, kad pagauti už vaisių vagystes bus nubausti visu įstatymų griežtumu m. rugpjūčio mėn. pulkas, vykdydamas kariuomenės vado ir divizijos vado nurodymus, nuo rugpjūčio 10 iki rugsėjo 4 d. dalyvavo lauko taktikos pratybose. Pratybos vyko kuopose, batalionuose ir visame pulke. Jų metu buvo mokomasi spręsti gynybos, puolimo, apsaugos žygio 163 Įsakymas 3 p. p. Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 25, l Įsakymas divizijai Nr // Ten pat, l Įsakymas kariuomenei Nr m. rugpjūčio 4 d.; Įsakymas 3 p. p. Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 25, l Paliepimas // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 25, l

133 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ir poilsio metu užduotis. Visas pulkas nuo rugpjūčio 28 iki rugsėjo 1 d. jose dalyvavo. Kartu tobulinosi ir pusė eskadrono Geležinio Vilko pulko raitelių. Žygio metu pulko dešiniąją vorą puolė priešas, kurį vienetas sėkmingai sunaikino m. rugsėjo 25 d. pulkas paliko Žiežmarių rajoną ir atžygiavo į Ukmergę. Dalis karių buvo dislokuoti mieste, kiti aplinkiniuose kaimuose, o vieno bataliono pajėgos pakaitomis saugojo neutraliąją zoną nuo Giedraičių iki Latvijos sienos 168. Matyt, rugsėjo 26 d., pasinaudoję pulko perdislokavimu, lenkų partizanai perėjo demarkacijos liniją ir Melagėnuose užgrobė pulko sandėlius ir gurguolę. Divizijos vadas plk. J. Stanaitis pulko vadui skubiai įsakė atakuoti lenkus ir atsiimti užgrobtus objektus, taip pat išvyti lenkų partizanus iš Kūlokiškių ir Pakertiškių kaimų, kur jie plėšė gyventojus 169. Lenkų įsiveržimo padarinius pulko kariai greitai likvidavo, tačiau tokių išpuolių pavojus neišnyko. Kariuomenės vadas apžiūri pulką Ukmergėje m. (VDKM) Persikėlęs į Ukmergę pulkas tapo pavaldus I pėstininkų divizijos vadui. Tačiau ir šiame mieste dalinio karių, kurie nesaugojo demarkacijos linijos, gyvenimo sąlygos nedaug pagerėjo. Kaip matyti iš I divizijos vado 167 Ten pat, b. 30, l. 62, Danilevičius S. 3-jo pėst. pulko metinę sukaktį minint // Kardas, 1936, Nr , p Manevravimo uždavinys // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 22, l

134 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) gen. št. plk. Konstantino Kleščinsko įsakymo divizijai, spalio 26 d. jis, apsilankęs 1-ajame pulko batalione ir Ryšių komandoje, pamatė, kad šių dalinių kareiviai apgyvendinti skubiai remontuotinose kareivinėse. Patalpų durys buvo išlaužtos, langai viengubi, krosnys pusiau išgriuvusios, todėl jų naudoti buvo neįmanoma, šautuvams sustatyti nebuvo piramidžių, drabužiai kabinami ant sienų ar dedami po narais. Todėl divizijos vadas skubiai sudarė komisiją kareivinėms įvertinti ir jų remonto sąmatai sudaryti. Jos pirmininku paskyrė pulko vadą mjr. A. Jakaitį 170. I pėstininkų divizijos vado įsakymu nuo 1921 m. spalio 17 d. pulko vadas turėjo perimti savo žinion I kavalerijos divizijos atsakomybės rajone buvusį demarkacijos zonos barą nuo Giedraičių iki Latvijos sienos. Barą užimti vadas įsakė 3-iajam pulko batalionui, vadovaujamam vyr. ltn. Andriejaus Purpetrio. Spalio 17 d. užduoties vykdyti išvyko 4 bataliono kuopos, Ryšininkų skyrius, 8 raiteliai. Batalionas turėjo 17 kulkosvaidžių. Visas baras buvo užimtas spalio 20 d. Taip pat buvo perdislokuotas 2-asis pulko batalionas, kuriam buvo įsakyta pereiti į Konstantinovo rajoną, o bataliono raitųjų žvalgų komandai persikelti į Natkuškio dvarą 171. Užimant naują barą ir jame įsitvirtinant pulkui kilo tam tikrų problemų, nes 1921 m. pabaigoje į atsargą buvo išleisti kariai, kurie spalio 1 d. jame buvo ištarnavę dvejus ir daugiau metų, o naujus kareivius pirmiausia reikėjo apmokyti ir tik po to siųsti prie demarkacijos linijos. Dėl to dalinyje teko perskirstyti demarkacijos liniją saugančius ir rezervinių pulko dalių kareivius m. sausio 1 d. Trečiasis pėstininkų pulkas saugojo barą nuo Giedraičių iki Latvijos sienos. Tai ir toliau darė vienas jo batalionas, kurio štabas buvo Utenoje. Kuopų vadai buvo įsikūrę Molėtuose, Kuktiškėse ir Gateliuose, o pulko štabas ir kitos dalys, kaip minėjome anksčiau, Ukmergės mieste ir rajone 172. Kaip matyti iš statistinės pulko ataskaitos, dalinys buvo neblogai aprūpintas m. sausio 1 d. jis turėjo vokiškus 1898 m. modelio šautuvus Mauser, 117 vokiškų 1898 m. modelio Mauser karabinų, 170 Ten pat, b. 27, l Operatyvinis įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 28, l Lesčius V. Lenkų provokacijos neutralioje zonoje metais // Karo archyvas, t. 22, p

135 Lietuvos Respublikos kariuomenė m vokiškus durtuvus, 19 vokiškų sunkiųjų (MG 08) ir 29 vokiškus lengvuosius (MG 08/15) Maxim sistemos kulkosvaidžius, 58 revolverius, 3 bombosvaidžius, šautuvų šovinius, granatas, 313 kulkosvaidžių šovinių juostų, 515 raketų ir kito kariuomenės turto 173. Tačiau pulko kareivių išsilavinimo lygis buvo labai žemas m. pradžioje iš 512 pulko naujokų 156 buvo visiškai neraštingi, 71 mokėjo tik skaityti, 164 skaityti ir rašyti, bet nebaigę jokios mokyklos, tik 117 buvo baigę pradžios mokyklas, 4 aukštesnes 174. Nuo 1922 m. sausio 12 iki kovo 28 d. pulko vadas mjr. A. Jakaitis pavadavo IV pėstininkų divizijos vadą. Laikinai pulko vadu buvo paskirtas kpt. A. Drobat. Tačiau vasario 7 d. jam išvykus į Aukštuosius karininkų kursus, l. e. pulko vado pareigas buvo paskirtas iš Ketvirtojo pėstininkų pulko atsiųstas plk. ltn. Bronius Bilminas m. sausio mėn. kariuomenės vado įsakymu buvo tikrinami karinėse dalyse esantys ginklai. Trečiajame pėstininkų pulke ginklų tikrintojai pamatė, kad šautuvai ir kulkosvaidžiai prižiūrimi labai gerai. Surūdijusių šautuvų rado tik 1 proc. Konstatavo, kad 93 šautuvai netinkami m. kovo 20 d. įsakyme kariuomenei einantis kariuomenės vado pareigas plk. Juozas Stanaitis įsakė juos perduoti Artilerijos tiekimo skyriui, prieš tai iš jo gavus naujus, o surūdijusius šautuvus sutvarkyti 176. Vasario 4 d. pulką tikrino divizijos vadas gen. ltn. K. Kleščinskas, tačiau didesnių trūkumų nenustatė 177. Kovo mėn. jo dalis tikrino l. e. pulko vado pareigas plk. ltn. B. Bilminas. Skirtingai nuo divizijos vado, B. Bilnimas rado daugybę trūkumų ir dalių vadams įsakė kuo skubiau juos pašalinti m. kovo 1 d. pulke tarnavo 60 karininkų, 3 gydytojai, karo kapelionas, 6 karo valdininkai, 15 viršilų, 61 vyr. puskarininkis, 134 jaunesnieji puskarininkiai, 30 grandinių ir eiliniai kariai, 1 laisvai samdomas karininkas, 1 laisvai samdomas karo valdininkas ir 3 laisvai 173 Ginklų stovis 1922 m. sausio 1 d. // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 47, l Pulko naujokų išsilavinimas // Ten pat, b. 51, l Ten pat, b. 32, l. 38, 114, Įsakymas kariuomenei m. kovo 20 d. Nr Įsakymas I pėstininkų divizijai Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 39, l Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l

136 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) samdomi muzikantai m. kovo 28 d. pulko vadas mjr. A. Jakaitis grįžo eiti savo tiesioginių pulko vado pareigų. Plk. ltn. B. Bilminas nebuvo grąžintas atgal į Ketvirtąjį pėstininkų pulką, o oficialiai perkeltas tarnauti į Trečiąjį pėstininkų pulką m. balandžio 4 d. Trečiojo pėstininkų pulko vadas gavo nerimą keliantį III pėstininkų divizijos štabo viršininko raštą, kuriame buvo nurodyta, kad lenkai ima stiprinti demarkacijos liniją ir dėl to pastatė daugiau sargybinių, jog neutraliojoje zonoje pastebėta daug ginkluotų civilių, be to, turima žinių, kad trys lenkų pulkai, perrengti civiliniais drabužiais, yra paskirstyti šioje zonoje. Rašte nurodyta, kad divizijos vadas įsakė dėti visas pastangas siekiant išsiaiškinti, ar teisingos minėtos žinios, taip pat pulko bare esančių ginkluotų lenkų karių ir partizanų skaičių, kaip jie ginkluoti ir kokius nurodymus gauna 181. Lenkų provokacijų ilgai laukti neteko m. balandžio d. naktimis lenkų partizanai apšaudė lietuvių sargybas Valeikiškių, Pakalniškių, Miežonių (į vakarus nuo Dubingių), Kužų kaimuose 182. Balandžio 18 d. 2 val. nakties 1-osios kuopos lauko sargybos trečiąją užtvarą, buvusią Kizių kame, puolė apie 70 lenkų partizanų. Sargybai laiku pastebėjus ir paleidus sutelktąją ugnį, užpuolikai pasitraukė. Balandžio 22 d. lenkai nupjovė apie 300 m telefono kabelio 183. Balandžio 24 d. apie 3 val. nakties jie apšaudė 1-osios kuopos 2-osios užkardos barą. Lietuviai pasirengė gynybai, tačiau net neiššovus nė vieno šūvio, lenkai pasitraukė. Tą pačią naktį, apie 5 val. ryto, iš neutralios zonos apie 20 lenkų partizanų apšaudė pulko sargybą Žeimelių kaime. Lietuvių sargybai išsiskleidus grandine ir paleidus ugnį, jie pabėgo. Prie Raupiškių ir Laumėnų kaimų buvo nupjauti telefono laidai val. 40 min. lenkai apšaudė Milžinų kaime buvusius sargybinius 185. Gegužės 3 d. 1 val. nakties buvo apšaudyta pulko 179 Ten pat, b. 40, l Įsakymas kariuomenei Nr m. balandžio 7 d. 181 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 29, l p. p. vado telefonograma I divizijos vadui // Ten pat, b. 55, l ojo bataliono vado telefonograma pulko vadui // Ten pat, l ojo bataliono vado ltn. J. Grubliausko telefonograma pulko vadui // Ten pat, l ojo bataliono vado telefonograma pulko vadui // Ten pat, l

137 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. sargyba Aukštakalnio kaime 186. Gerokai padaugėjus provokacijų, pulko vadas mjr. A. Jakaitis neutraliosios zonos barą saugojusio 1-ojo bataliono vadui ltn. J. Grubliauskui išsiuntė telefonogramą, kurioje perspėjo, kad bataliono kariai nepasiduotų lenkų provokacijoms įtraukti Lietuvą į atvirą karinį konfliktą ir jokiu būdu neperžengtų demarkacijos linijos. Pulko vadas įsakė atidžiai stebėti lenkų veiksmus ir neleisti jiems pereiti demarkacijos linijos, taip pat neutraliojoj zonoj sustiprinti sargybas ir žvalgybą, tam naudojant pažįstamus vietos gyventojus ir kitas priemones, kad laiku būtų sužinota apie bet kokius lenkų ketinimus, ypač apie naujų karių ar partizanų grupių atvykimą m. gegužės 1 d. Respublikos Prezidentas pulko vadui Aleksandrui Jakaičiui suteikė pulkininko leitenanto laipsnį 188. Gegužės 5 d., vadovaudamasis įsakymu kariuomenei, pulką paliko pirmasis pulko karo kapelionas kunigas Martynas Jonaitis. Jis buvo paskirtas 1-ojo atsargos bataliono kapelionu. Į pulką liepos 4 d. iš Antrojo pėstininkų pulko buvo perkeltas karo kapelionas kunigas Antanas Pauliukonis 189. Jis į pulką atvyko liepos 16 d. Gegužės 22 d. apsilankė kariuomenės vadas gen. ltn. Juozas Stanaitis, lydimas divizijos vado gen. ltn. K. Kleščinsko. Jis rimtesnių priekaištų pulko vadovybei neturėjo, išskyrus vieną kad, jo nuomone, 3-iojo bataliono kareiviai visai neišmano senosios Lietuvos istorijos 190. Reikėtų pažymėti, jog gen. ltn. Juozas Stanaitis ypač vertino Lietuvos istorijos žinias ir siekė, kad su savo šalies istorija būtų susipažinę ne tik karininkai, bet ir eiliniai kareiviai. Gegužės 26 d. pulko vadas mjr. A. Jakaitis į divizijos štabą nusiuntė surinktų žinių apie lenkus santrauką. Iš šio rašto matyti, kad pulko žvalgybai pavyko išsiaiškinti, jog iš Vilniaus į Ignaliną atsiųstas ešelonas Lenkijos kareivių, Švenčionyse dislokuoti Antrojo ulonų pulko ir 43-iojo pasienio apsaugos bataliono štabai, o 32-ojo atskirojo lenkų bataliono ojo bataliono telefonograma pulko vadui // Ten pat, l ojo bataliono telefonograma pulko vadui // Ten pat, l Įsakymas kariuomenei Nr m. birželio 9 d. 189 Įsakymas kariuomenei Nr m. gegužės 5 d.; Nr m. liepos 4 d. 190 Įsakymas 3 p. p. Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 39, l

138 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) štabas įsikūrė Pabradėje 191. Iš birželio 22 d. I pėstininkų divizijos vado rašto Trečiojo pėstininkų pulko vadui matyti, kad situacija neutraliojoje zonoje buvo tikrai įtempta. Žvalgybos surinktomis žiniomis, lenkai į Vilnių ėmė vežti Aukštutinės Silezijos sukilėlius. Kad Vilniuje yra Aukštutinės Silezijos sukilėlių, Lietuvos žvalgyba neabejojo, nes čia, antilietuviškos organizacijos ZBK štabe, buvo prasidėjusi jų registracija. Nors lenkų veiksmai neutraliojoje zonoje Lietuvos vadovybei tuo metu dar nekėlė ypatingo nerimo, tačiau bendrai pradėta organizuoti antilietuviškų organizacijų Vilniuje veikla Aukštutinės Silezijos sukilėlių, ZBK, POW 192, čaikovskininkų 193, virbalininkų 194 rodė, kad lenkai Lietuvoje organizuoja rimtas provokacijas. Divizijos vadas įsakė kiek įmanoma pagerinti pulko žvalgų darbą, kad laiku būtų ištirta minėtų organizacijų veikla, išsiaiškintas jų narių skaičius, vidaus struktūra, vadovai. Be to, jis nurodė skubiai sužinoti, kokios naujos karinės dalys atvyko prie neutraliosios zonos ir kur jos yra. Ant šio rašto pulko vadas užrašė rezoliuciją: Pranešti 2 bataliono vadui ir žinių karininkui, kad stengtųsi išsiaiškinti permainas dalių, esančių mūsų fronte, o taipogi kokios partizanų organizacijos randasi prieš mūsų barą. 195 Liepos 11 d. iš divizijos štabo buvo gauti nauji nurodymai. Divizijos vadas atkreipė pulko vado dėmesį į tai, kad neutraliojoje zonoje labai suaktyvėjo lenkų partizanų veiksmai, be to, sklinda įvairiausių gandų apie lenkų rengiamus agresyvius veiksmus. Dėl to divizijos vadas įsakė suaktyvinti žvalgybą tiek fronte, tiek priešo užnugaryje. Nurodė surinkti informaciją apie lenkų partizanų skaičių, pasiskirstymą fronte ir užfrontėje, 191 Ten pat, b. 29, l POW slapta karinė lenkų organizacija (lenk. Polska Organizacja Wojskowa), įkurta 1914 m. spalio mėn. Varšuvoje Juzefo Pilsudskio. Savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1918 m. pabaigoje, 1919 m. rugpjūčio pabaigoje bandė įvykdyti valstybės perversmą. 193 Čaikovskininkai XIX a. antrosios pusės Rusijos revoliucinio darbininkų judėjimo atstovai. 194 Virbalininkai neutraliosios zonos Virbalio apylinkių lenkai partizanai, atitarnavę Lenkijos kariuomenėje, dezertyrai iš Sovietų Rusijos ir iš Lietuvos kilę buvę Lenkijos kariuomenės kareiviai, neturintys pragyvenimo šaltinio. 195 Ten pat, b. 56, l

139 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. išaiškinti jų organizacijas vietose, nustatyti jų kilnojamuosius štabus, vadovus, gauti operatyvinius partizanų įsakymus. Tam divizijos vadas įsakė panaudoti visus įmanomus žinių šaltinius, į lenkų partizanų gretas infiltruoti lietuvių agentus. Surinktas žinias į divizijos štabą buvo įsakyta siųsti kiekvieną dieną, ypač svarbias nedelsiant šifruotomis telegramomis 196. Liepos 24 d. pulko vadas gavo naują divizijos štabo viršininko telefonogramą, kurioje jis atkreipė pulko vado dėmesį į tai, kad neutraliojoje zonoje labai suaktyvėjo lenkų veiksmai, nuolat puldinėjamos lietuvių sargybos. Divizijos vadas įsakė padidinti budrumą ir sustiprinti saugomos demarkacijos linijos apsaugą 197. Rugpjūčio 2 d. pulką pasiekė Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus raštas, kuriame buvo rašoma, kad, naujausiomis žvalgybos žiniomis, lenkų partizanai veikia vis aktyviau, jų skaičius auga. Dūkšto Ignalinos rajone veikė lenkų partizanų vado Malakausko vadovaujama 700 žmonių grupė, ginkluota šautuvais ir turinti 25 lengvuosius kulkosvaidžius. Kita apie 500 asmenų grupė buvo suburta Švenčionių rajone. Be to, kaip informavo Žvalgybos skyrius, lenkų partizanai į savo gretas vilioja lietuviškai kalbančius žmones, kad būtų lengviau prasiskverbti į Lietuvos kariuomenės sargybų užnugarį ir terorizuoti jas ir gyventojus 198. Kaip matyti, demarkacijos liniją saugantiems kariams tai buvo įtemptas laikotarpis, pareikalavęs daug ištvermės ir jėgų m. pulką net kelis kartus tikrino divizijos vadas. Kiekvieno patikrinimo metu jis rasdavo ne tik trūkumų, bet ir už ką dalinį pagirti. Be to, pulkas gerai pasirodė lapkričio 5 6 d. vykusiuose divizijos manevruose 199. Tačiau 1922 m. antroje pusėje padaugėjo kariuomenės turto, ypač aprangos, vagysčių. Kareiviai vogtus daiktus pradėjo pardavinėti turguose, todėl pulko vadui teko ne tik juos bausti, bet imtis ir kitų priemonių, kad tam būtų užkirstas kelias m. gruodžio 3 d. pulko vadas plk. ltn. A. Jakaitis įstojo į Aukštųjų karininkų kursų trečiąją laidą ir išvyko į Kauną. Laikinai pulko vadu 196 Ten pat, b. 29, l Ten pat, b. 55, l Ten pat, b. 56, l Ten pat, b Ten pat, b

140 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) buvo paskirtas plk. ltn. B. Bilminas. Kartu su pulko vadu į kursus išvyko ltn. J. Švambarys, 1-ojo bataliono vadas kpt. M. Želnys ir ltn. K. Liaudanskas 201. Gruodžio pabaigoje pulką tikrino I divizijos vadas gen. ltn. K. Kleščinskis. Apsilankęs 3-iajame batalione, jis pasibaisėjo: beveik visų kareivių milinės buvo suplyšusios, netinkamo dydžio, todėl griežtai pulko vadui įsakė jiems duoti geresnes. Tikrintojas nustatė, kad visi Ryšių komandos arkliai nekaustyti, Ūkio kuopos neprižiūrėti, pakinktai netvarkingi, vežimai nešvarūs ir aplaužyti. Už tai Ūkio kuopos vadui kpt. K. Veczemeliui divizijos vadas pareiškė papeikimą m. gale pulką sudarė 61 karininkas, 7 karo valdininkai, 15 viršilų, 45 vyr. puskarininkiai, 105 jaunesnieji puskarininkiai, 16 grandinių ir eiliniai. Iš viso pulke gruodžio 31 d. tarnavo kariai 203. Lenkų provokacijos nesiliovė ir 1923 m m. vasario 10 d., apie 18 val., lenkų partizanai nuginklavo 7-osios kuopos 4 karių sargybą Rusteikių kaime. Kareivių turėti ginklai ir uniformos buvo atimti, o jie patys nurengti ir paleisti 204. Vasario 27 d. III pėstininkų pulko bare naktį apie 100 lenkų kareivių su 4 kulkosvaidžiais ir keliolika partizanų, vadovaujami 2 karininkų, prasiveržę į gilų užnugarį, puolė Molėtus. Įsiveržę į miestelį lenkai suėmė lietuvių milicininkus, paėmė 10 arklių ir įvairaus turto. Užpuolimo metu buvo sužeistas 1 lietuvis kareivis ir miestelio pašto viršininkas. Lenkams į nelaisvę pateko 8 kareiviai. Juos, traukdamiesi į neutraliosios zonos pusę, nusivarė iki Kirneilio kaimo, ten nurengė ir paleido m. vasario mėn. pabaigoje prieš I pėstininkų divizijos sargybas veikė 5 lenkų partizanų grupės, išsidėsčiusios Širvintų, Giedraičių, Joniškio Dubingių, Švenčionių ir Dūkšto rajonuose. Kiekvienoje grupėje buvo po 150 žmonių, ginkluotų kulkosvaidžiais. Jų užnugaryje buvo rezervas III raitelių brigada iš Ketvirtojo ir Dešimtojo ulonų pulkų (Šven- 201 Ten pat, b. 40, 682,689, 202 Įsakymas I pėst. divizijai Nr // Ten pat, b. 58, l Pulko sudėties žinios 1922 m. gruodžio 31 d. // Ten pat, b. 46, l iojo bataliono štabo 1923 m. vasario 11 d. telefonograma pulko vadui // Ten pat, b. 63, l Lesčius V. Lenkų provokacijos neutralioje zonoje metais // Karo archyvas, t. 22, p

141 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. čionių rajone) ir I legiono bei XIX lietuvių ir gudų divizijos (Vilniaus rajone). Siekdama užkirsti kelią lenkų plėšikavimui, I pėstininkų divizijos vadovybė vasario 28 d. įsakė Anykščiuose dislokuoto Trečiojo dragūnų Geležinio Vilko pulko vadui su pavaldžiais 4 eskadronais persikelti į Uteną. Joje apsistojus pulko štabui ir vienam kulkosvaidžių eskadronui, kiti 3 turėjo perimti Trečiojo pulko III bataliono saugomą barą ir išsidėstyti Molėtuose, Kuktiškėse ir Gateliuose. Minėtas III batalionas (III, VII, VIII ir IX kulkosvaidžių kuopos ir 8 raiteliai), kurio vadas buvo vyr. ltn. Davydovas, operatyviniu lygiu perėjo dragūnų pulko vadovybės žinion ir toliau užtikrino baro priešakinę apsaugą. 3-iasis Trečiojo pėstininkų pulko batalionas tapo pavaldus Trečiojo dragūnų Geležinio Vilko pulko vadui kovo 12 d m. kovo 14 d. Ambasadorių konferencija Vilnių ir Vilniaus kraštą pripažino Lenkijai. Šia proga balandžio 23 d. visiškai slaptame įsakyme I pėstininkų divizijai divizijos vadas gen. ltn. K. Kleščinskis pabrėžė, kad dabar Vilnių ir Vilniaus kraštą bus galima atsiimti tik ginklu. Tame pačiame įsakyme divizijos vadas nurodė Trečiajam pėstininkų pulkui nuo balandžio 25 iki 30 d. imtinai užtikrinti demarkacijos linijos su Lenkija apsaugą nuo Valeikiškių (prie Neries upės) iki Latvijos sienos. Vienam pulko batalionui buvo įsakyta ir toliau likti esamose pozicijose nuo Latvijos sienos iki Giedraičių, laikinai ir toliau operatyviniams veiksmams vadovaujant Trečiojo dragūnų Geležinio Vilko pulko vadui, antrajam pakeisti Pirmojo ir Ketvirtojo pulkų dalis ir užimti barą nuo Giedraičių iki Valeikiškių, trečiajam batalionui, kuriame daugiausia buvo sutelkti jauni kareiviai, ir pulko štabui pasilikti Ukmergėje m. balandžio pirmosiomis dienomis pulke lankėsi krašto apsaugos ministras Balys Sližys. Jis apžiūrėjo pulko 2-ąjį batalioną, o savo išvadas pateikė įsakyme kariuomenei: Naujokų išvaizda gera. Į klausimus iš vidaus tarnybos ir šaudymo statutų atsakinėja silpnokai. Matyt, viršininkai nekreipia atitinkamo dėmesio. Karininkai nežino savo valdinių pavardžių ir klausinėdami rodo juos pirštu. Kareivinės laikomos tvarkoje, tik reiktų daugiau vėdinti. Trūksta p. p. vado raštas I pėst. divizijos vadui // LCVA, f. 516, ap. 1, b Ten pat, b. 62, l

142 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) čiužinių m. balandžio 20 d. pulko inspektuoti atvyko kariuomenės vadas gen. ltn. Juozas Stanaitis. Tuo metu Nerikiuotės komanda buvo išvykusi šaudyti. Nors šaudyti privalėjo visa komanda, kareivinėse jis rado sėdinčius be darbo viršilą, siuvėją, kurpių, pasiuntinius ir vežikus, iš viso 13 kareivių. Dėl to gen. ltn. Juozas Stanaitis savo įsakyme Lietuvos kariuomenei padarė išvadą, kad Nerikiuotės komandos viršininkas ir pulko vadas tikriausiai mano, jog gali būti nerikiuotės karių, kurie neprivalo dalyvauti ne tik šaudymo pratybose, bet ir kasdienėje veikloje, ir pareiškė, kad tai neleistinas atvejis, visiškai paaiškinąs, kodėl pasiuntinių, vežikų ir kt., net baigiančių tarnauti, išvaizda nekariška, kodėl jie neišmoko rikiuotės ir paleidžiami atsargon nemokyti. Prie kuopos raštinės vadas rado priskirtą eilinį raštinės pasiuntinį. Vadui kilo klausimas, kur jis siunčiamas ir kokios jo pareigos, nes pulko štabas čia pat, o iš Nerikiuotės kuopos dažnai per dieną neišsiunčiama nė vieno rašto. Vadas įsakė pasiuntinį iš kuopos tuoj pat atšaukti. Kuopos viršila nežinojo savo kuopos kareivių pavardžių ir pareigų. Budėtojai į kariuomenės vado klausimus atsakinėjo netiksliai, negalėjo pasakyti, kiek kuopa turi šautuvų ir kur jie yra. Kuopos kareivinės buvo netvarkingos. Kastuvėliai ir durtuvai mėtėsi guoliuose ir ant žemės. Vienas šautuvas gulėjo kampe. Sienos nešvarios, apipelijusios, apspjaudytos. Guoliuose nebuvo nei pagalvių, nei čiužinių, nei šiaudų. Kareiviai turėjo tik paklodes ir gulėjo ant gultų lentų. Kariuomenės vadas manė, kad tai pulko vado kaltė, nes jis laiku neišreikalavo šių dalykų, ir įsakė neatidėliojant viską gauti iš Intendantūros ir sutvarkyti kareivių guolius. 2-ąjį batalioną vadas rado kareivinėse besimokantį Vidaus tarnybos statutą. Pulko vadui pasakius, jog statutų kasdien mokomasi po tris valandas, kariuomenės vadas pareiškė, kad tai neleistina, ir įsakė ryte daryti gimnastiką gryname ore, o vieną arba pusantros valandos nagrinėti statutus kareivinėse. 6-ojoje kuopoje naujokai į vado klausimus apie vidaus tvarką kareivinėse atsakinėjo vangiai. Panaši padėtis buvo ir 5-ojoje kuopoje. Dėl bataliono virtuvės vadas pastabų neturėjo. 208 Įsakymas kariuomenei m. balandžio 24 d. Nr

143 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 3-iąja kulkosvaidžių kuopa vadas visiškai nusivylė. Atsargos kuopa neturėjo nei susirinkimo vietos, nei sutartų pavojaus signalų. Net pats kuopos vadas kariuomenės vadui negalėjo tiksliai pasakyti, kurioje pusėje yra priešas. Kareiviai neturėjo autų, kojas buvo apsivynioję purvinais skudurais. Daugumos kareivių uniformos buvo visiškai suplyšusios, o jie patys ilgais plaukais. Kuopos raštininkas niekada nebuvo buvęs užsiėmimuose. Iš kareivių atsakymų į klausimus kariuomenės vadas padarė išvadą, kad jie mažai mokyti ir apskritai kuopoje karių išsilavinimui skiriama per mažai dėmesio. Iš 15 kuopos arklių tiktai 2 būklė buvo nebloga, kiti suvargę, sulysę, matyti, kad prastai prižiūrimi, blogai pakaustyti. Apsilankęs 3-iojo bataliono ligoninėje, kariuomenės vadas ligonių nerado, tačiau pastebėjo, kad sanitaras ilgais plaukais, nešvariomis kojomis, suplyšusiais drabužiais. Jis nustebo, kad bataliono gydytojas Volpertas, turintis dar ir padėjėją sanitarijos puskarininkį, net nesant ligonių, negali prižiūrėti ir normaliai aprūpinti vieno sanitaro. 3-iojo bataliono vadas pasiskundė kariuomenės vadui, kad batalionui labai trūksta pusbačių. Kareiviai saugomame demarkacijos linijos bare sargyboje stovi basi. Kariuomenės vadas padarė išvadą, kad tai nedovanotinas Ūkio dalies viršininko apsileidimas ir pulko vado nesirūpinimas patikėtu pulku, nes Intendantūros sandėliuose visada yra pusbačių, tik laiku nebuvo pareikalauta. Vadas liko nepatenkintas ir sargybą einančio bataliono karininkų grupės sudėtimi. Jis pulko vadui įsakė tuojau papildyti 3-iąjį batalioną karininkais, kad kiekvienoje kuopoje būtų ne mažiau kaip du. Apžiūrėjęs pulką, kariuomenės vadas padarė išvadą, kad visose srityse mokymo, vidaus tvarkos, aprūpinimo esama labai daug rimtų trūkumų. Tai galima paaiškinti tik l. e. pulko vado pareigas plk. ltn. B. Bilmino ir kai kurių pulko karininkų neveiklumu. Įsakyme kariuomenei vadas pažymėjo: Iš savo garbingos praeities pulkas nesudarė tinkamų tradicijų arba jas pamiršo. Neigiami apsireiškimai įsigyvena labai greitai; kad juos pašalinus, reikalinga kuo didžiausių pulko vado ir jo padėjėjų karininkų pastangų. 1-os pėstininkų divizijos vadui kreipti ypatingo dėmesio į šį pulką, prižiūrėti mano nurodymų ir trūkumų pašalinimą ir man apie tai pranešti. 142

144 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) 3-is pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto pulkas buvo tvarkingas, tikiu, kad jis ir bus tvarkingas. 209 Pulkas išrikiuotas jaunų karių priesaikai. (VDKM) 1923 m. pirmoje pusėje įvyko kai kurių pokyčių pulko karininkų gretose. Vasario 27 d. iš Utenos komendantūros į pulką buvo perkeltas kpt. Jonas Janušauskas, balandžio 26 d. ėjęs Seinų komendanto pareigas mjr. Vincas Matulionis. Tačiau mjr. V. Matulionis faktiškai pulke netarnavo. Po paskyrimo buvo pasiųstas į Aukštuosius karininkų kursus, o juos baigęs perkeltas į Šeštąjį pėstininkų pulką. Gegužės 22 d. vyr. ltn. Jonas Butkus ir Aleksas Dovydovas buvo pakelti į kapitonus. Leitenantai Jonas Matelis, Pranas Budreckas, Vladas Karvelis, Balis Mikėnas, Aleksas Urbonas, Ignas Lipštas, Liudas Zibavičius, Pranas Grebliauskas, Antanas Jurgutis ir Vincas Piknys paaukštinti suteikus vyr. leitenanto laipsnį m. gegužės 4 d. pulko vadas gavo naują visiškai slaptą I pėstininkų divizijos vado įsakymą, kuriame įsakyta demarkacijos linijos barą nuo Valeikiškių iki Giedraičių gegužės 5 d. perduoti Pirmojo pėstininkų pulko 209 Įsakymas kariuomenei m. birželio 1 d. Nr LCVA, f. 516, ap. 1, b. 58, l. 180, 370,

145 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. batalionui ir ne vėliau kaip gegužės 9 d. pulko štabui kartu su dviem batalionais išžygiuoti iš Ukmergės ir žygio tvarka persikelti į Anykščių Troškūnų rajoną. Be to, nurodyta, kad pulko batalionas, saugantis demarkacijos linijos barą nuo Giedraičių iki Latvijos sienos, ir toliau lieka operatyvinėje srityje pavaldus Trečiojo dragūnų Geležinio Vilko pulko vadui 211. Gegužės 9 d. 8 val. ryto pulkas išvyko į Anykščius. Kokiomis sąlygomis Anykščiuose pulkui teko gyventi, labai gerai iliustruoja l. e. pulko vado pareigas plk. ltn. B. Bilmino 1923 m. lipos 24 d. raštas I pėstininkų divizijos vadui. Jame rašoma, kad pulko dalys išskirstytos po kaimus, o kareiviai apgyvendinti kluonuose. Ūkininkai, pradėję vežti šieną, ėmė reikalauti juos atlaisvinti. B. Bilminas pažymėjo, kad po kelių savaičių, prasidėjus rugiapjūtei, visus užimtus kluonus teks palikti. Sutalpinti žmones ir arklius Anykščių apylinkėse nebuvo kur. Miestelis per karą smarkiai nukentėjo, todėl užimti remontuojamų ar atstatomų namų nebuvo galima. Likę sveiki pastatai buvo pilni žmonių. Užėmus juos ir privertus dar labiau susispausti jų gyventojus, galėjo kilti įvairių nesusipratimų, pasipilti skundai. Dauguma apylinkės kaimų sudarė vienkiemiai. Arti dvarų, kuriuose būtų galima apgyvendinti kai kurias pulko dalis, kaip ir sandėliams patalpų, apskritai nors šiek tiek atitinkančių reikalavimus, nebuvo. Ginklų ir daiktų sandėlis buvo sutalpintas mažoje ūkininko klėtyje šiaudiniu stogu. Maisto sandėlis įrengtas nedideliuose geležinkelio stoties pastatuose, kuriuos geležinkelio administracija primygtinai prašė grąžinti, pulko šieno sandėlis ūkininko daržinėje, kurią jis, prasidėjus šienapjūtei, reikalavo atlaisvinti. Pulko vadovybė prašė kariuomenės Butų skyriaus suremontuoti ir pulko reikmėms skirti geležinkelio depo patalpas, tačiau tai padaryti atsisakyta motyvuojant tuo, kad remontuojami tiktai kariuomenei priklausantys pastatai. Dėl patalpų stokos nebuvo kur įrengti pulko virtuvės. Pulko ligoninė, nesilaikant jokių sanitarijos normų, buvo įkurdinta name neiškeldinus jo gyventojų. Ūkininkas nuolat dėl to protestavo, nes bijojo, kad jo šeima neužsikrėstų kokia nors pavojinga liga. Kuopų sandėliai laikinai buvo sutalpinti ūkininkų klėtyse, tačiau juos, pradėjus kulti grūdus, tektų atlaisvinti. Susisiekimas su kariuomenės centrais (Panevėžiu, Šiauliais, Kaunu) 211 Ten pat, b. 62, l

146 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) siauruoju geležinkeliu buvo labai blogas. Geležinkelio linijai Utena Panevėžys buvo skirta tik 12 dengtų vagonų, o tiek pulkui aprūpinti maistu ir arklių pašaru nepakako. Daliniui kilo rimtas pavojus likti be maisto ir pašaro. Pulko kareiviai buvo apgyvendinti po kelis miestelio gyventojų ir ūkininkų namuose, kas, be abejo, darė labai neigiamą poveikį jų koviniam rengimui. L. e. pulko vado pareigas plk. ltn. B. Bilmino nuomone, atėjus rudeniui ir žiemai, pulkas tokiomis sąlygomis gyventi negali. Jis divizijos vado prašė tarpininkauti, kad pulkas būtų perkeltas į patogesnę vietą 212. Tuo metu 1-asis batalionas ir toliau saugojo demarkacijos liniją nuo Giedraičių miestelio iki Latvijos sienos. Bataliono štabas, telefono stotis ( centralė ), ligoninė, bataliono maisto sandėlis ir 1-oji kulkosvaidžių kuopa buvo dislokuoti Utenoje, 2-oji kuopa Molėtuose, 3-ioji Kuktiškėsė, 4-oji Gateliuose. Saugomas baras buvo suskirstytas į užtvaras, užtvaros į sargybas m. gegužės 11 d. 3-iojo bataliono 8-osios kuopos saugomame bare prie Balošių dislokuotos sargybos priartėjo apie 30 lenkų kareivių su kulkosvaidžiu ir į sargybinius pradėjo šaudyti. Lietuvių sargyba atsakė ugnimi. Susišaudymas tęsėsi 3 valandas. Lietuviai nuostolių nepatyrė, į priešą buvo iššauta šovinių m. liepos mėn. Vyčio Kryžiumi su kardais buvo apdovanoti: mjr. Adomas Drobatas, vyr. ltn. Aleksas Urbonas, gydytojas vyr. ltn. Borisas Strasburdas, grandinis Vincas Rauba, eiliniai Petras Mečiūnas, Vincas Gasparaitis ir Vincas Mitrikas 215. Spalio pradžioje pulką paliko vienas pirmųjų jo karininkų mjr. Adomas Drobatas. Jis buvo išleistas į atsargą. Spalio 19 d. į atsargą buvo išleistas ir kpt. Jonas Janušauskas 216. Tačiau lapkričio 7 d. pulką papildė Karo mokyklą baigę leitenantai: Vincas Endziulaitis, Antanas Baleišis, Jonas 212 Ten pat, b. 71, l Slaptas 3 pėst. pulko vado raštas I divizijos vadui // Ten pat, b. 45, l. l osios kuopos vado vyr. ltn. A. Dovydovo telefonograma 3-iojo bataliono vadui // Ten pat, b. 22, l Įsakymas kariuomenei m. liepos 17 d. 216 Įsakymas kariuomenei Nr m. spalio 5 d.; 1923 m. spalio 19 d. 145

147 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Jurelė ir Andrius Genys m. rugpjūčio 8 d. I divizijos vadas gen. ltn. Konstantinas Kleščinskas buvo išleistas į atsargą m. spalio 23 d. divizijos vadu buvo paskirtas Trečiojo pėstininkų pulko vadas plk. ltn. Aleksandras Jakaitis. Jis spalio 27 d. išvyko į divizijos štabą. Pulko vadu buvo paskirtas plk. ltn. Vincas Šaudzis. Jis lapkričio 3 d. atvyko į pulką ir pradėjo eiti pulko vado pareigas. Pulko perdavimui buvo Sudarius pulkų perdavimo komisijas, Pirmojo pėstininkų pulko perdavimo komisijos pirmininku buvo paskirtas mjr. Mikas Rėklaitis, Ketvirtojo kpt. Mikas Elisiejevas, Trečiojo kpt. Iliodoras Gaižauskas 219. Taikos meto sąlygomis 1923 m. lapkričio 15 d. pulke buvo įsteigti taikos meto etatai. Taigi pulkas oficialiai pradėjo gyventi taikos sąlygomis. Atitinkamai turėjo keistis dalinio kareivių ir karininkų elgesys, laikysena ir tarpusavio santykiai. Vykstant kovoms arba pulke paskelbus karo padėtį, į kai kuriuos statutų reikalavimus buvo žiūrima formaliai, tačiau taikos metu jo vadovybė ėmėsi daryti tvarką. Šiuo tikslu pulko vadas V. Šaudzis lapkričio 23 d. išleido gana griežtą įsakymą. Jame pabrėžė, kad kareiviai Anykščių miestelyje ir kareivinių rajone vaikšto atsilapoję, pastatytomis apykaklėmis, net be diržų. Į pasisveikinimą neatsako arba atsako labai tyliai. Sveikindamiesi neprideda rankos prie kepurės arba tai atlieka ne pagal Statuto reikalavimus susisukę ir persikreipę. Pulko vadas įsakė kuopų ir komandų vadams ir viršininkams esamus trūkumus kuo greičiau pašalinti 220. Tačiau taikos meto etatų steigimas reiškė ne tik tai, kad pulke bus griežtesnė tvarka, bet ir tai, kad vienetas mažinamas. Pulke sumažėjo kareivių ir karininkų, be to, pastarųjų buvo perskirstytos pareigos. Jo mažinimas vyko vadovaujantis kariuomenės vado nurodymu. Pulko 3-iasis batalionas įsiliejo į 1-ąjį ir 2-ąjį batalionus, kuopų vadai (su kuopomis) buvo perkelti kaip būrių vadai, paliekant kuopos vado atlyginimą ir atsakomybę. 217 Įsakymas 3 p. p. Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 59, l Įsakymas kariuomenei m. rugpjūčio 8 d. 219 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 59, l Ten pat, l

148 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) 3-iojo bataliono kuopų vadai buvo prijungti prie kuopų, kurių karininkai buvo už juos aukštesnio laipsnio, 3-iojo bataliono vadas paskirtas į vieną iš kuopų, paliekant bataliono vado atlyginimą 221. Vadovaujantis taikos meto etatais 1923 m. gruodžio 19 d. pulko vadas atleido iš einamų pareigų 3-iojo bataliono vadą kpt. A. Purpetrį. L. e. 3-iojo bataliono vado pareigas mjr. Antaną Švambarį-Švebrauską paskyrė 1-ojo bataliono vadu, atleido 1-osios kuopos vadą kpt. I. Gaižauską, 1-osios kuopos vado padėjėją kpt. I. Lipštą, 2-osios kuopos vado padėjėją ltn. S. Valiuškį, 3-iosios kuopos vadą vyr. ltn. K. Skinskį, 3-iosios kuopos vado padėjėją Stramauską, 4-osios kuopos vadą ltn. Karlo ir kitus. Kai kurie karininkai buvo paskirti į naujas pareigas. Karininkai, nepaskirti į jokias pareigas, kurį laiką buvo palikti pulke kaip viršetatiniai 222. Tačiau kiek vėliau kai kuriems jų teko pulką palikti m. sausio pradžioje iš pulko į kitas dalis buvo perkelti kpt. I. Gaižauskas, vyr. leitenantai P. Kaušys ir L. Zubavičius, leitenantai J. Masadukas, Beleišius, B. Dagys, J. Jurelė, E. Vimboras m. gruodžio 19 d. pasikeitė 2-ojo bataliono vadai. Vietoje kpt. M. Želnio bataliono vadu buvo paskirtas kpt. M. Jašinskas 224. Nors pulko gyvenimo sąlygos buvo nepatenkinamos, 1923 m. pabaigoje jo karininkai nutarė įsteigti pulko karininkų klubą. Šio klubo valdybos pirmininku buvo išrinktas karo valdininkas A. Rimdžius m. gruodžio 21 d. pulko vadas patvirtino Karininkų klubo įstatus m. gruodžio 28 d. pulko vadas gavo labai džiugių žinių iš Generalinio štabo. Rašte, pasirašytame plk. ltn. J. Griciaus, buvo nurodyta, kad klausimas dėl pulko laikino perkėlimo iš Anykščių į Kauną jau beveik išspręstas, nors dar trūksta butų karininkams. Buvo pranešta, kad pulkui bus perduotas Kauno tvirtovės V fortas ir vienos kareivinės Šančiuose m. sausio 28 d. pulkas iš Anykščių išvyko į Kauną. Čia jis tikrai 221 L. e. Generalinio štabo viršininko plk. ltn. J. Griciaus raštas I divizijos vadui // Ten pat, b. 63, l Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 59, l Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 73, l Įsakymas 3 p. p. Nr ir Nr // Ten pat, b. 59, l. 540, b. 74, l III pėst. pulko karių klubo įstatai // Ten pat, l Ten pat, b. 82, l

149 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. pradėjo gyventi taikos meto sąlygomis 227. Pulko štabas užėmė du namus Įgulos bažnyčios aikštėje Laisvės al. ir Gedimino gatvių sankryžoje. Batalionai išsidėstė Žaliakalnyje, Šapiro kareivinėse ir Saulės namuose, ūkio kuopa Šančiuose, Mokomoji kuopa V forte, Karininkų ramovė Lukšio gatvėje 228. Pulkas išrikiuotas divizijos vado apžiūrai (VDKM) Dalinys buvo sumažintas, todėl 1924 m. sausio pabaigoje buvo gautas divizijos vado įsakymas, kad pulkui paliekami tik 56 arkliai: atliekamus arklius įsakyta parduoti iš varžytinių 229. Šis nurodymas išjudino seniai pulko sprendžiamą problemą. Kaip matyti iš 1924 m. kovo 20 d. pulko vado plk. V. Šaudzio rašto I karinės apygardos viršininkui, visi 56 pulkui skirti arkliai buvo seni ir silpni, į jį patekę dar per pirmąsias arklių mobilizacijas. V. Šaudzis prašė bent pulko 227 Danilevičius S. 3-jo pėst. pulko metinę sukaktį minint // Kardas, 1936, Nr , p Listopadskis J. Laisvės ir vergijos metai, p KAM Mobilizacijos skyriaus raštas // LCVA. F. 516, ap. 1, b. 82, l. 3,

150 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) vadui skirti vieną gerą jojamąjį ir du važiuojamuosius arklius 230. Deja, tuo metu šis klausimas nebuvo išspręstas m. birželio 17 d. pulke buvo įkurtas Karo mokslo draugijos skyrius ir išrinkta jo valdyba. Pirmininku tapo pulko vadas plk. ltn. V. Šaudzis, pavaduotoju kpt. M. Jašinskas, sekretoriumi vyr. ltn. J. Kuncaitis, iždininku vyr. ltn. J. Matelis 231. Karo mokslo draugijos pulko skyriaus veikloje aktyviai dalyvavo pulkininkai leitenantai Vincas Šaudzis ir Bronius Bilminas, mjr. Julius Stankaitis, kapitonai Mikas Jašinskas, Andrius Purpetris, Viktoras Kazlauskas, Andrius Lapuchinas, vyresnieji leitenantai Jonas Matelis, Justas Kuncaitis, Jonas Švambarys, Pranas Grebliauskas, leitenantai Jonas Korla, Stasys Gudavičius, Stasys Kviecinskis, Vacys Endziulaitis, Vacys Alksninis, Juozas Butėnas, Viktoras Sutkus. Pulko karo mokslų draugijos būrelio nariai buvo tikrai aktyvūs nuo pat jo įkūrimo iki 1925 m. liepos 1 d. Jie surengė 15 taktikos užsiėmimų jaunesniesiems karininkams, 15 kuopų vadams ir komandų viršininkams, 2 batalionų vadams, 36 karininkams (prie smėlio dėžės arba žemėlapio). Jaunesniųjų karininkų ir kuopų bei komandų vadų užsiėmimus vedė batalionų vadai, batalionų vadų pulko vadas m. rugsėjo mėn. buvo surengti dveji pavyzdiniai manevrai: būrio ir kuopos puolimas. Karininkams organizuota lauko ekskursija. Manevrai vyko ir 1925 m. rudenį. Karininkams ir kareiviams buvo skaitomos paskaitos. Kareiviams buvo parengta 18 paskaitų įvairiomis auklėjamosiomis temomis. J. Lanskoronskis skaitė paskaitą Kariuomenės auklėjimas ir karininkų reikšmė, plk. ltn. B. Bilminas Dujos, vyr. ltn. J. Švambarys Kariuomenės užpakalis ir jo sutvarkymas, kpt. M. Jašinskas Tankai ir kt. Karininkų dėka buvo papildyta ir sutvarkyta pulko biblioteka. Jos fonduose 1925 m. viduryje buvo 416 knygų m. kovo 11 d. tarnauti į pulką atvyko mjr. Antanas Kubilius, rugpjūčio 21 d. mjr. Julius Stankaitis. Pastarasis buvo paskirtas 2-ojo kulkosvaidžių bataliono vadu Ten pat, b. 79, l Ten pat, b. 77, l. 2, Ten pat, l. 11, 21, 34, Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 73, l

151 Lietuvos Respublikos kariuomenė m m. gegužės 4 d. dalinys pirmą kartą taikos sąlygomis iškilmingai šventė pulko šventę. 10 val. 30 min. jis buvo išrikiuotas Žaliakalnyje. Atvykus vyriausybės nariams, pulko kapelionas pradėjo iškilmingas pamaldas. Po pamaldų įvyko pulko paradas. Jam pasibaigus, pulko kariams buvo patiekti šventiniai pietūs. 18 val. Šaulių sąjungos teatre (Liaudies namuose) jiems buvo parodytas vaidinimas. Po spektaklio pavakarieniavę kareiviai vėl grįžo į teatrą, ir ten iki 1 val. nakties vyko šokiai m. rugpjūčio 11 d. pulko vadas plk. ltn. V. Šaudzis gavo l. e. Vyriausiojo štabo viršininko plk. ltn. J. Griciaus slaptą raštą, kuriame rašoma, kad yra žinių, jog artimiausiu metu Klaipėdos krašto vokiečių organizacijos, gavusios paramą pinigais ir ginklais iš Rytprūsių, rengia ginkluotą sukilimą prieš Lietuvos valdžią. Jų tikslas prijungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos. Rašte pažymima, kad nors rimto pavojaus šiuo metu nėra, dėl politinės situacijos reikia Klaipėdos krašte padidinti karių skaičių. Kariuomenės vadas įsakė Klaipėdoje esančią kariuomenę sustiprinti Tamstos pavestu pulku, dėlei ko: 1) Vienas batalionas su raitų žvalgų komanda 13 d. rugpjūčio išsiųsti iš Kauno garlaivių prieplaukos Nemunu į Šilutę. Pakrovimą pradėti 6 val. ir užbaigus išvykti iš Kauno ne vėliau 12 val. Garlaiviai bus paduoti Vyriausiojo štabo reikalavimu 6 val. 13 d. rugpjūčio. 2) Pulko štabui su kitu batalionu ir Ūkio dalimi 13 VIII š. m. iš Kauno geležinkelio stoties išvykti į Tauragę ir apsistoti Tauragės dvare. Šiuo ešelonu išvyks I husarų pulko vienas eskadronas, kuris pavedamas Tamstos žinion. Rašte buvo nurodyta, kad nuo išvykimo dienos pulkas pereina III karo apygardos viršininko gen. št. plk. K. Ladigos, kuris skiriamas Klaipėdos krašte esančios kariuomenės vadu, žinion 235. Vykdydamas įsakymą, pulkas išvyko į Klaipėdos kraštą. Jo štabas, 2-ojo kulkosvaidžių bataliono dvi kuopos ir vienas eskadronas raitelių į Tauragę atvyko rugpjūčio 14 d. 15 val. Čia atvyko 28 karininkai, 3 karo valdininkai, 704 kareiviai, buvo atgabenti 199 arkliai Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l Ten pat, b. 81, l p. p. vado raštas Klaipėdos krašto grupės vadui // Ten pat, b. 80, l

152 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Pulko kariai garlaiviu išvyksta į Šilutę (VDKM) Dvi kulkosvaidžių bataliono kuopos ir husarų eskadronas buvo įkurdinti praktiškai gyventi netinkamuose buvusio pasienio pulko barakuose, kurių grindys buvo supuvusios, dauguma langų be stiklų, per sienų plyšius švilpavo vėjai. Kareiviai buvo priversti miegoti ant grindų, o padaryti nors menką remontą pulkas neturėjo galimybių, nes nebuvo tam skirta lėšų. Viena kuopa buvo apgyvendinta daržinėje. Kareiviams čia teko miegoti tiesiog ant daržinės pado. Arkliai buvo laikomi lentinėje, kiaurai vėjų perpučiamoje pašiūrėje, todėl galėjo susirgti asis pulko batalionas, susidedantis iš 3 kuopų, 1 kulkosvaidininkų kuopos, Raitųjų žvalgų komandos, rugpjūčio 14 d. 19 val. atvyko į naują paskyrimo vietą Šilutės rajone ir buvo dislokuotas Macikų dvare. Šiame dvare apsistojo 9 karininkai, 289 kareiviai. Rasta patalpų 42 arkliams laikyti 238. Kareiviai buvo apgyvendinti senoje, prastos būklės dvaro alaus da p. p. vado plk. ltn. V. Šaudzio raštas I karo apygardos viršininkui // Ten pat, l p. p. vado raštas Klaipėdos krašto grupės vadui // Ten pat, l

153 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. rykloje, 1-oji ir 2-oji kuopos įkurdintos antrajame jos aukšte. Narams įrengti nebuvo lėšų, todėl kareiviams vėl teko miegoti ant grindų. Langai buvo be rėmų ir stiklų, užkalti lentomis, tačiau ir jiems sutvarkyti nebuvo skirta pinigų. Ant viduje esančių žmonių per lubų plyšius byrėjo smėlis. 3-iosios ir 2-osios kulkosvaidininkų kuopos butai buvo įrengti to paties pastato trečiajame aukšte. Čia lubų iš viso nebuvo tik skylėtas stogas. Lyjant vanduo bėgo tiesiai į kareivių užimtas patalpas. Visos sienos buvo skylėtos, todėl kareivinėse pučiant vėjui siautė skersvėjai. Karininkai buvo apgyvendinti kambariuose be jokių patogumų po 3 4. Bataliono ligoninė buvo įrengta tarp bataliono krautuvės ir koridoriaus, todėl dienos metu kareiviams vaikštant apsipirkti buvo nuolat varstomos durys, prinešama purvo. Be to, ligoninės langai buvo be stiklų, todėl joje nuolat traukė skersvėjai. Ligoninėje, kur turėjo būti pavyzdinga švara, jos palaikyti buvo neįmanoma. Visų kuopų sandėliai buvo įrengti viename kambaryje. Bataliono raštinės buvo sutalpintos dviejuose kambariuose, tačiau viename iš jų po dviejų savaičių įkrito lubos, tad teko kraustytis į tą, kurio būklė buvo geresnė. Bet visi raštininkai ir viršilos viename kambaryje negalėjo tilpti. Vedusių virštarnybinių viršilų šeimos liko Kaune, nes nebuvo kur jų įkurdinti. Pažeidžiant visus įsakymus kariuomenei valgis buvo ruošiamas lauko virtuvėse, kurios buvo įrengtos kieme, gryname ore. Valgiui gaminti nebuvo stalų, o jiems įsigyti batalionas neturėjo pinigų. Visose bataliono užimtose patalpose nebuvo šviesos, todėl naktį vaikštant ginkluotiems kareiviams bet kada galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas 239. Iš pradžių pulko karininkus buvo sutikęs maitinti Macikų dvaro savininkas, tačiau rugsėjo 25 d. jis tai daryti atsisakė. Buvo sutarta, kad karininkai maitinsis už 2 km esančiame viešbutyje. Tačiau ten maistas buvo labai blogos kokybės ir gana brangus. Be to, karininkus tris kartus per dieną tekdavo vežioti pulko arkliais, nes kitaip jie nespėdavo grįžti į pratybas ojo bataliono vado kpt. A. Purpetrio raštas pulko vadui // Ten pat, l ojo bataliono vado ktp. A. Purpetrio raštas pulko vadui // Ten pat, l

154 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) Artėjant rudeniui kareiviai pradėjo sirgti. Be to, bataliono vadovybei iškilo dar viena, nė kiek ne menkesnė, problema kariai neturėjo kur praustis. Šilutėje tuo metu nebuvo jokios pirties, o ilgai nesimaudžiusius kareivius ėmė pulti gyviai, įvairios ligos 241. Tiesa, dar rugsėjo 1 d. pulko vadas gavo KAM Vyriausiojo štabo raštą, kuriame buvo nurodyta, kad kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas įsakė Mokomąją kuopą, siekiant užtikrinti geresnes kareivių mokymo sąlygas, grąžinti į Kauną 242. Tačiau tuo metu kaip tik prasidėjo mokymai lauke, todėl pulko vadas prašė leisti palikti Mokomąją kuopą kuriam laikui Tauragėje iki ji bus išmokyta manevruoti m. rugpjūčio 21 d. pulko vadas gavo slaptą operatyvinį Klaipėdos krašto kariuomenės štabo įsakymą Nr. 1, pasirašytą Klaipėdos krašto kariuomenės vado gen. št. plk. Kazio Ladigos. Įsakyme buvo paaiškinta, kad Klaipėdos krašte yra nemažai Vokietijos šalininkų. Jie palaiko su šia šalimi ryšius ir jos skatinami imasi įvairių priemonių, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Vokietijos. Klaipėdos krašto gyventojai kurstomi sukilti. Šiam tikslui iš Vokietijos buvo gauta pinigų, ginklų ir amunicijos, žadama sukilėlius paremti ginkluota jėga. Vadas nurodė, kad Klaipėdos krašte dislokuotos Lietuvos kariuomenės užduotis neleisti, kad prasidėtų sukilimas, o jam prasidėjus sutrukdyti Vokietijos kariniams daliniams sukilėliams teikti pagalbą. Pulkų vadams plk. K. Ladiga įsakė gerai išstudijuoti visas prieigas prie dalių buveinių. Kilus pavojui, svarbiausių prieigų kryptimis siųsti pėstininkus, tolesnių raitus patrulius. Raketomis ir kitomis priemonėmis tarp apsaugos ir buveinių palaikyti glaudžius ryšius. Trečiajam pėstininkų pulkui, siekiant sulaikyti Vokietijos karines pajėgas, buvo skirtas baras nuo Mingės upės iki Jūros upės ir Nemuno santakos. Plk. ltn. V. Šaudziui taip pat buvo priskirtas Pirmojo husarų pulko 3-iasis eskadronas ir šarvuotasis traukinys 244. Šarvuotasis traukinys į Tauragę atvyko 1924 m. rugsėjo 21 d. KAM p. p. vado plk. ltn. V. Šaudzio raštas I karo apygardos viršininkui // Ten pat, l Ten pat, l Ten pat, l. 9, Ten pat, b. 81, l

155 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Generalinio štabo nurodymu jis buvo įtrauktas į Tauragės įgulos, vadovaujamos plk. ltn. V. Šaudzio, sudėtį. Šarvuotojo traukinio įgulą maitinti buvo pavesta Trečiajam pėstininkų pulkui 245. Pulkui įsikūrus faktiškai ilgesniam laikui netinkamomis ne tik gyventi, bet ir kareiviams rengti sąlygomis, jo vadas plk. ltn. V. Šaudzis 1924 m. rugsėjo 24 d. raštu kreipėsi į I karo apygardos viršininką, prašydamas nurodyti, kaip toliau pulkui elgtis ir vykdyti tarnybos užduotis 246. Spalio 8 d. dalis pulko grįžo į Kauną 247, tačiau 1-asis batalionas pasiliko Šilutėje. Spalio mėn. iš pulko į kitas dalis buvo paimti 200 kareivių. Pulko vadas įsakė atrinktus pačius blogiausius kareivius, perrengtus pačiais prasčiausiais žieminiais drabužiais, spalio 26 d. pulko štabe perduoti: 16 II karo apygardos štabui, 145 Kauno įgulos komendantūrai, 30 Drausmės kuopai, 9 Karo kalėjimui m. rugsėjo mėn. net 6 pulko karininkai baigė Aukštuosius karininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursus. IV laidą baigė mjr. Julius Stankaitis, kpt. Aleksas Dovydovas ir Andrius Purpetris, vyr. ltn. Vladas Karvelis ir Aleksas Urbonas, ltn. Jonas Korla 249. Rugsėjo 3 d. pulko sporto vedėju buvo paskirtas ltn. J. Listopadskis. Pulko vadas visiems kuopų vadams ir komandų viršininkams įsakė vykdyti ltn. J. Listopdskio nurodymus sporto klausimais ir skirti reikiamus kareivius 250. Pulke buvo suburta futbolo komanda, jai nupirkta apranga, batai. Pulko futbolo komanda jau dalyvavo 1924 m. vykusiose Kauno įgulos futbolo rungtynėse. Buvo įsigyta lengvosios atletikos įrankių, aprangos, batelių ir kt m. lapkričio pradžioje pulką tikrino karo veterinarijos viršininkas. Jis konstatavo, kad arkliai vidutinio įmitimo. 3 arkliai, gauti iš Pir- 245 Ten pat, l p. p. vado plk. ltn. V. Šaudzio raštas I karo apygardos viršininkui // Ten pat, b. 80, l Danilevičius S. 3-jo pėst. pulko metinę sukaktį minint // Kardas, 1936, Nr , p LCVA, f. 516, ap. 1, b. 82, l. 14, 16, Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 74, l Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l Ten pat, b. 77, l

156 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) mojo pėstininkų D. L. K. Gedimino pulko, prastos būklės. Veterinarijos viršininkas pripažino, kad pulko arkliai blogai pakaustyti, bet jų pašaras geras, arklidės sutvarkytos m. vasario 18 d. pulko apžiūrą atliko I karo apygardos viršininkas. Pulkas buvo išrikiuotas Žaliakalnyje, prieš 2-ojo kulkosvaidžių bataliono kareivines 253. Apygardos viršininkui pulko išvaizda paliko gerą įspūdį, ko negalima pasakyti apie naujokų mokymą. Divizijos vadas konstatavo, kad naujokai mokomi blogai. Jie visai neišmano statutų. Kai kurie net nesupranta, ko yra klausiami. Apygardos viršininkas pulko vadui įsakė į naujokų mokymą atkreipti ypatingą dėmesį, o išeitą mokymo kursą iš naujo pakartoti 254. Rugpjūčio 25 ir 26 d. I karo apygardos vadas tikrino, kaip vykdomi jo nurodymai. Šį kartą apygardos vadas konstatavo, kad pulkas parengtas gerai. Jis pageidavo, kad mokant daugiau dėmesio būtų skiriama kulkosvaidžiui ir Lauko statutui m. pulko Švietimo komisijos pirmininku buvo paskirtas kpt. M. Jašinskas, 1-ojo bataliono ltn. V. Alksninis, 2-ojo bataliono vyr. ltn. J. Pečiukaitis, visų komandų vyr. ltn. A. Urbonas 256. O Klaipėdos krašte paliktas pulko batalionas ir toliau gyveno tikrai sunkiomis sąlygomis. Pulko vadas kelis kartus kreipėsi į I karo apygardos viršininką, prašydamas visas jo dalis grąžinti į Kauną m. kovo 20 d. buvo gautas I karo apygardos štabo viršininko raštas, kuriame pranešama, jog į apygardos viršininko raštą Vyriausiojo štabo viršininkas atsakė, kad kariuomenės vadas negali atšaukti Trečiojo pėstininkų pulko bataliono iš Klaipėdos krašto. Apygardos štabo viršininkas patarė pulko vadui tiesiogiai kreiptis į kariuomenės vadą ir jam išdėstyti visus motyvus, kodėl nėra prasmės batalioną laikyti Šilutėje, kadangi Vyriausiasis kariuomenės štabas, matyt, nelabai įsigilino į dalyko esmę m. gegužės 4 d. pulko šventę pulkas atšventė kukliai. Kareiviams 252 Įsakymas kariuomenei m. lapkričio 12 d. Nr Įsakymas 3 p. p. Nr // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 90, l I karo apygardos įsakymas Nr. 10 // Ten pat, l I karo apygardos įsakymas Nr. 35 // Ten pat, b. 91, l Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 90, l Ten pat, b. 94, l

157 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. nebuvo užsiėmimų, tą dieną buvo skaitomos paskaitos ir patiektas geresnis valgis 258. Tačiau greitai po šių metinių pulko vadas Vincas Šaudzis buvo pakeltas į pulkininkus m. gegužės mėn. pulko kariai V Kauno tvirtovės forte sukasė daržą ir pasodino 150 kapų kopūstų daigų ir 100 kapų burokų daigų m. po pavasarinio naujokų šaukimo pulkas susidūrė su netikėta problema. Iš visų naujokų nė vienas nebuvo baigęs pradinės liaudies mokyklos. Nebuvo nė vieno kareivio, kurį būtų galima skirti arba greitai parengti raštininku. Kilo grėsmė, kad rudenį, išleidus į atsargą ankstesnių šaukimų raštininkus, pulke neliks nė vieno mokančio gerai skaityti ir rašyti raštininko. Pulko vadas plk. V. Šaudzis 1925 m. gegužės 17 d. raštu kreipėsi į I karo apygardos viršininką, prašydamas iš kitų dalių į pulką perkelti bent naujokų, mokančių gerai skaityti ir rašyti 261. Po to pulko vadas parašė dar keletą panašaus turinio raštų. Kaip buvo išspręsta ši problema, dokumentų rasti nepavyko, tačiau, matyt, teigiamai, nes pulko raštvedyboje pokyčių nepastebėta. Po daugelio prašymų pagaliau I karo apygardos viršininkas leido pulko 1-ajam batalionui iš Šilutės grįžti į Kauną. Birželio 20 d. pulko vadas įsakyme 1-ojo bataliono vadui nurodė, kai tik Šilutėje juos pakeis Septintojo pėstininkų pulko dalys, iš karto grįžti į Kauną ir apsistoti buvusiose bataliono kareivinėse m. liepos 1 d. į Kauną iš Šilutės grįžo 1-asis batalionas, 2-oji kulkosvaidžių kuopa ir Raitųjų žvalgų komanda. 1-asis batalionas ir 2-oji kulkosvaidžių kuopa buvo įkurdinti Žaliakalnyje, vadinamosiose Šapiro kareivinėse, Raitųjų žvalgų komanda Šančių kareivinėse m. rugpjūčio 8 d. Žaliakalnyje kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas surengė pulko apžiūrą. Kariuomenės vadui dalinį pristatė mjr. J. Stankaitis. Rugpjūčio 20 d. pulko, išrikiuoto VII forte, inspekcinę apžiūrą atliko I karo apygardos viršininkas plk. A. Jakaitis. Dalinį pristatė 258 Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 90, l Ten pat, l III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l Ten pat, b. 94, l p. p. slaptas įsakymas Nr // Ten pat, b. 95, l III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l

158 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) pulko vadas plk. V. Šaudzis m. nuo rugsėjo 5 iki rugsėjo 13 d. vykusiuose manevruose dalyvavo 17 pulko karininkų ir 321 kareivis 265. Manevrų metu pulkui buvo leista panaudoti šautuvų šovinių ir kulkosvaidžių šovinių, 40 baltų, 20 žalių ir 20 raudonų raketų 266. Artėjant 1925 m. rudeniniam šaukimui ir paaiškėjus, kad į pulką bus paskirti 250 naujokų, o į atsargą paleisti tik 80, pulko vadas vėl susirūpino dalinio kareivinėmis, nes turimose patalpose visų pulko kareivių, atvykus naujiems šauktiniams, buvo neįmanoma sutalpinti. Negana to, pulkas neturėjo jokių sandėlių, o artėjant žiemai reikėjo sandėliuoti nupirktą pašarą. Be to, 1924 m. lapkričio mėn. krašto apsaugos ministro plk. Teodoro Daukanto nurodymu pulko kareivinių Žaliakalnyje, Ukmergės pl. 64, pirmasis aukštas buvo užleistas karo invalidams. Prašydamas pulkui skirti papildomas kareivines ir sandėlius, pulko vadas plk. V. Šaudzis 1925 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į Kauno įgulos viršininką. Tačiau įgulos vadovybė į prašymą nereagavo. Spalio 22 d., likus 9 dienoms iki naujokų atvykimo, pulko vadas tuo pačiu klausimu vėl kreipėsi į Kauno įgulos viršininką, prašydamas skubiai spręsti pulko kareivinių problemą: skirti papildomas kareivines arba iš kareivinių Žaliakalnyje iškraustyti karo invalidus 267. Kaune kareivinių labai trūko. Jokių naujų patalpų skirti nebuvo galimybių, todėl nuspręsta pulką perkelti į Alytų ir perduoti jam tenykštes vadinamąsias Saratovo kareivines 268, kuriose iki tol buvo dislokuotas Minosvaidžių batalionas. Lapkričio 18 d. į Alytų buvo pasiųsta komisija, kuri turėjo šias kareivines perimti. Pulkui atstovauti buvo pavesta vyr. ltn. J. Kuncaičiui 269. Vyriausiojo štabo nurodymu pulkui buvo įsakyta persikelti į Alytų. Dalinys kėlėsi ne visas iš karto, o dalimis. Pulko vado nurodymu lapkričio 16 d. į Alytų išvyko pulko 2-asis kulkosvaidžių batalionas Ten pat, l Ten pat, b. 94, l I karo apygardos raštas 3 p. p. vadui // Ten pat, b. 95, l Ten pat, b. 94, l. 21, Kareivinių pavadinimas kilo iš čia iki Pirmojo pasaulinio karo dislokuoto carinės kariuomenės pulko pavadinimo. 269 Ten pat, b. 91, l. 251, p. p. vado nurodymas 2-ojo kulkosvaidžių bataliono vadui // Ten pat, b. 94, l

159 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Išvykus batalionui į Alytų, tą pačią dieną pulko vadas kreipėsi į Kauno įgulos viršininką, prašydamas dėl parengiamųjų darbų prieš keliantis į Alytų atleisti jį nuo Kauno įgulos sargybų prievolės m. lapkričio 28 d. 3 val. ryto iš Kauno geležinkelio stoties į Alytų išvyko pulko Mokomoji kuopa, buvo išgabenti pulko maisto, drabužių ir ginklų sandėliai. Į Alytų ešelonas atvyko 11 val. 272 Gruodžio 4 d. 21 val. į Alytų pajudėjo karinis ešelonas, kuriuo vyko pulko 1-asis batalionas, Ryšių kuopa, Muzikantų komanda, pulko štabo Rikiuotės ir Ūkio skyriai, buvo vežamas jų turtas. Šiuo ešelonu vyko ir pulko vadas plk. V. Šaudzis. Traukinys į paskirties punktą atvyko gruodžio 5 d. 11 val. 12 val. 30 min. pulko vadas I karo apygardos viršininkui pasiuntė telefonogramą, kad pulkas persikėlė į Alytų 273. Taigi, pulkas taikos metu per trejus metus jau septintą kartą pakeitė savo dislokacijos vietą. Šį kartą blogiausios buvo pulko karininkų gyvenimo sąlygos, kadangi Alytuje jiems suteiktuose butuose faktiškai gyventi buvo neįmanoma, todėl jiems teko, mėginant būstą nors šiek tiek tam pritaikyti, leisti savo pinigus. Pulko vadas kariuomenės vadovybės prašė pulko karininkams skirti bent po Lt persikėlimo išlaidoms padengti, tačiau ar taip buvo padaryta, duomenų rasti nepavyko 274. Alytuje gruodžio 20 d. pulkas buvo papildytas kareiviais. Tą dieną iš VI pėstininkų pulko buvo atsiųsta 80 senų kareivių ir 100 naujokų m. gruodžio 3 d. atvyko naujas pulko karo kapelionas kunigas Jonas Gudonis. Buvęs pulko karo kapelionas kunigas Antanas Pauliukonis krašto apsaugos ministro įsakymu iš karo tarnybos buvo atleistas 276. Tačiau ir J. Gudonis čia tarnavo neilgai, nes taip pat buvo iš kariuomenės atleistas m. birželio 5 d. į dalinį atvyko karo kapelionas kunigas Jonas Normantas m. sausio mėn. pasikeitė kai kurie pulko karininkai. Iš dalinio į p. p. vado telefonograma Kauno įgulos viršininkui // Ten pat, l telefonograma I karo apygardos viršininkui // Ten pat, l Ten pat, b. 94, l. 37, p. p. vado raportas I karo apygardos viršininkui // Ten pat, b. 105, l III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 91, l III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l

160 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) naują tarnybos vietą išvyko: plk. ltn. B. Bilminas į I karo apygardos štabą, kpt. M. Jašinskas į Vyriausiojo štabo Operacijų skyrių, vyr. ltn. J. Pečiukaitis, vyr. ltn. K. Skinskis ir vyr. ltn. V. Klimavičius į Aviaciją, ltn. P. Matulis į Mokomąjį batalioną. Į pulką atvyko: iš I karo apygardos štabo kpt. Silvestras Skimundris, iš I pėst. pulko vyr. ltn. Juozas Navikevičius, leitenantai Justinas Usanas, Kazys Šaltenis ir Vladas Patalauskas, iš Šeštojo pėstininkų pulko mjr. Juozas Barkauskas, leitenantai Mikas Kalasauskas ir Vytautas Petruškevičius, iš VIII pėstininkų pulko vyr. leitenantai Petras Žemaitis ir Jonas Kvedaravičius, iš Devintojo pėstininkų pulko vyr. ltn. Leonas Balzaras, leitenantai Juozas Jovaiša ir Antanas Rusevičius, iš Elektrotechnikos bataliono kpt. Jonas Butkus 278. Mjr. J. Barkauskas buvo paskirtas 1-ojo bataliono vadu vietoje išvykusio plk. ltn. B. Bilmino aisiais pulko švietimo komisijos pirmininku buvo paskirtas ltn. J. Listopadskis, nariais ltn. Strazdas, ltn. J. Strikas ir vyr. ltn. J. Plungė m. vasario 2 d. pulką tikrino, kaip įsikūrė naujoje vietoje, I karo apygardos viršininkas, vasario 23 d. kariuomenės vadas ir pėstininkų inspektorius, balandžio 22 d. pėstininkų inspektorius (kareivių mokymo kokybę) 281. Apygardos viršininkas pastebėjo, kad naujokai yra silpni, todėl rekomendavo silpnesnius atskirti nuo stipresnių ir papildomai mokyti. Kareivinės, išskyrus pulko virtuvę, apygardos viršininkui pasirodė apverktiname stovyje m. gegužės 4 d. pulko šventė irgi buvo atšvęsta kukliai. Dalinio kareiviams nebuvo užsiėmimų. Tačiau gegužės 15 d. Tautos šventėje pulkas dalyvavo aktyviai. 9 karininkai ir 147 kareiviai nuvyko į Kauną dalyvauti kariuomenės parade, likusi pulko dalis žygiavo parade Alytuje. Paradui vadovavo Šeštojo artilerijos pulko vadas, paradą priėmė Alytaus įgulos vadas plk. V. Šaudzis Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 100, l Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, l III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l Įsakymas I karo apygardai Nr // Ten pat, b. 100, l III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l. 22,

161 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Pulko muzikantų komanda m. (VDKM) Balandžio 24 d. pulką paliko mjr. Julius Stankaitis. Jis toliau tarnauti buvo perkeltas į Ketvirtąjį pėstininkų pulką m. birželio 5 d. 4 val. ryto pulko vadas paskelbė mokomąjį aliarmą. Per 5 min. į nustatytą vietą atvyko Mokomoji komanda. Visas pulkas išsirikiavo per 9 minutes. Jis atliko 8 km žygį ir 9 val. 30 min. vėl sugrįžo į kareivines m. birželio 13 d. pulkas gavo III karo apygardos viršininko įsakymą nuo liepos 7 d. Varėnos artilerijos poligone pakeisti Šeštąjį pėstininkų pulką, todėl į poligoną išžygiavo liepos 6 d. 5 val. ryto. Ten jis vykstant artilerijos šaudymo pratyboms vykdė poligono apsaugą. Į kareivines Alytuje pulkas grįžo liepos 17 d. 9 val. 30 min. 286 Mažinant kariuomenę Trečiąjį pėstininkų pulką buvo nuspręsta likviduoti. Pulko likvidavimo komisijos pirmininku buvo paskirtas mjr. M. Petrovas. Pulkas turėjo būti išformuotas iki 1926 m. spalio 1 d. 284 Įsakymas 3 p. p. Nr // Ten pat, b. 100, l III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l Ten pat, l. 28,

162 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu ( m.) 1-asis pėstininkų batalionas, Mokomoji ir Ryšių kuopos su visu turtu buvo perkeltos į Pirmąjį pėstininkų pulką, 2-asis kulkosvaidžių batalionas į Penktąjį pėstininkų pulką 287. Rugsėjo 30 d. Trečiąjį pėstininkų pulką paliko pulko vadas plk. V. Šaudzis. Jis išvyko eiti Pirmojo pėstininkų pulko vado pareigų. Į naujas tarnybos vietas išvyko ir kiti karininkai, kareiviai. Pulko šautuvai ir šoviniai buvo grąžinti į Artilerijos sandėlį 288. Per šį laikotarpį pulke tarnavo 180 karininkų, iš jų 11 buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu 289. Išvados Trečiojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko ir kitų tarpukario Lietuvos pėstininkų pulkų kovos kelias ir likimas skiriasi. Čia aptarto pulko istorija buvo nutrūkusi m., mažinant Lietuvos kariuomenę, pulkas buvo likviduotas, o 1935 m. atkurtas, tačiau jau kaip būsimos, paskelbus mobilizaciją, IV pėstininkų divizijos branduolys. Pulkas buvo pradėtas formuoti 1919 m. gegužės mėn. Raseiniuose. Nuo pat pirmųjų dienų jis susidūrė su didžiulėmis aprūpinimo problemomis, kurios faktiškai nebuvo išspręstos per visą Nepriklausomybės kovų laikotarpį. Ypač daug rūpesčių kildavo dėl uniformų, ypač batų, ir maisto, kurių nuolat trūkdavo m. liepos mėn., prisijungęs prie Šiaulių bataliono, pulkas sustiprėjo, tačiau dėl to kilo ir kai kurių problemų. Kadangi Šiaulių batalionas buvo suformuotas iš Šiaulių krašto žmonių, paaiškėjus, kad dalinys perkeliamas į Panevėžį, ir jį perkėlus, buvusio Šiaulių bataliono kareiviai pradėjo masiškai bėgti iš pulko. Reikia pažymėti, kad dezertyrų iš pulko problema buvo aktuali visą kovų dėl Nepriklausomybės laikotarpį. Kovų su bolševikais laikotarpiu pulkas užsirekomendavo kaip sugebantis įvykdyti karinės vadovybės patikėtus uždavinius. Daugiausia veikdamas Daugpilio rajone, jis surengė ne vieną drąsią operaciją, gana sunkiomis sąlygomis sėkmingai saugojo patikėtą fronto barą. 287 Ten pat, b. 105, l Artilerijos tiekimo viršininko raštas // Ten pat, l Danilevičius S. 3-jo pėst. pulko metinę sukaktį minint // Kardas, 1936, Nr , p

163 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Kovų su lenkais laikotarpis pulkui buvo daug sudėtingesnis. Liepos 8 d. dalinys, pradėjęs žygį į pietrytines Lietuvos teritorijas, daugiau kaip 15 kartų keitė savo pozicijas. Kariuomenės vadovybės įsakymai, keliant pulkui vis naujas užduotis, labai sunkino šio dalinio vadų darbą. Nuolatiniai susidūrimai su lenkais pulko karius išvargino, jis patyrė nemažai nuostolių (buvo žuvusiųjų ir sužeistųjų) ir, matyt, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios spalio d. mūšius ties Rykantais pulkas pralaimėjo. Antra pralaimėjimo priežastis buvo tai, kad puolančių lenkų pajėgos buvo pranašesnės m. pulkas saugojo neutraliosios zonos su Lenkija barą. Nors vykdydamas šią užduotį jis patyrė nuostolių, apskritai savo funkciją atliko gerai m. pulko nuolatinio kilnojimosi iš vienos vietos į kitą laikotarpis. Per šiuos metus dalinys buvo dislokuotas Žaslių ir Žiežmarių rajonuose, Ukmergėje ir jos apylinkėse, Anykščiuose ir jų apylinkėse, Kaune, Klaipėdos krašte, vėl Kaune, Alytuje. Per penkerius metus jis aštuonis kartus keitė savo dislokacijos vietą. Taip nebuvo kilnojamas nė vienas kitas pėstininkų pulkas. Be to, tik Kaune dalinys turėjo daugmaž tinkamas dislokuoti patalpas, visur kitur kildavo didžiulių sunkumų ieškant pastatų pulko kariams apgyvendinti ir turtui laikyti karius tekdavo įkurdinti ir sandėlius įrengti beveik arba visiškai nepritaikytose tam patalpose. Per šį laikotarpį daugiausia dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pulko vadovybė susidurdavo su karių drausmės problemomis. Jas sprendžiant, siekiant tinkamai auklėti ir mokyti karius, dalinio vadovybei ir karininkams teko įdėti daug pastangų. Nepaisydamas didžiulių problemų, kurias teko spręsti, pulkas įvykdė skirtas užduotis, sėkmingai kovėsi su Lietuvos priešais, rengė karius šalies gynybai. 162

164 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. Vytautas Jokubauskas Klaipėdos universitetas Egidijus Papečkys XIV a. Europos mūšių laukuose atsiradusi lauko artilerija XV a. virto grėsmingu karinės galios elementu. Istorija parodė, kad mažosios valstybės, neįstengusios sukurti pakankamai efektyvių ir gausių artilerijos pajėgų, nepajėgdavo atsilaikyti prieš gausesnį priešą 1. Baltijos regione Vokiečių ordino kariuomenės bombardos, kronikose minimos nuo 1362 m., neabejotinai pirmą kartą buvo panaudotos jau 1374 m., o prieš lietuvius 1381 m. Navos pilies (siejamos su Aukštadvario piliakalniu) puolimo metu. Po metų (1382 m.) puolant Jurgenburgo pilį bombardas jau naudojo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariai 2. Taigi 2012 m. Lietuvos kariuomenės artilerijai sukanka 630 metų. Maždaug 1494 m. artilerija, pabūklą užkėlus ant lafeto su ratais, tapo judri 3. Tai praplėtė jos taktines galimybes m. LDK kariuomenė artileriją panaudojo pasaloje puolančios Maskvos kariuomenės pajėgos pateko į stiprią jos ugnį 4. XVII a. pradžioje Švedijos karalius Gustavas II Adolfas standartizavo savo kariuomenės artilerijos pabūklus pagal kalibrą (24, 12 ir 3 svarų). Kiekvienas pulkas turėjo keturis 3 svarų pabūklus, iš kurių per valandą buvo galima iššauti 20 šūvių 5. Po reformų patrankos tapo lengves- 1 Aleksa K. Karinio pokyčio poveikio tarptautinei sistemai interpretacijos // Lietuvos metinė strateginė apžvalga Ats. red. G. Vitkus. Vilnius, 2010, p Vaičenonis J. Lietuvos karyba nuo baltų iki XXI amžiaus. Kaunas, 2011, p. 41. Istoriografijoje abejojama dėl artilerijos Vokiečių ordino kariuomenėje 1362 m. paminėjimo. Žr.: Rackevičius G. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII XVI a. Vilnius, 2002, p Lesmaitis G. LDK samdomoji kariuomenė XV a. pabaigoje XVI a. antroje pusėje. Vilnius, 2010, p Vaičenonis J. Lietuvos karyba nuo baltų iki XXI amžiaus. Kaunas, 2011, p Rakutis V. Karo meno istorija: nuo seniausių laikų iki 1850 metų. Mokomoji knyga. I dalis. Vilnius, 2010, p

165 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. nės, nes buvo sutrumpintas vamzdis ir suplonintos jo sienelės. Gustavo II Adolfo kariuomenės artilerija pirmoji pradėjo remti pėstininkų ir kavalerijos manevrus, todėl jis laikomas sutelktosios artilerijos ugnies tėvu 6. Laikui bėgant, sparčiai vystantis technologijoms, artilerija nepaprastai ištobulėjo ir Pirmojo pasaulinio karo metu neretai lemdavo kai kurių karo veiksmų baigtį, pavyzdžiui, pagreitindavo žiedinių tvirtovių žlugimą tiek Vakarų, tiek Rytų fronte. XIX a. pradėjus gaminti graižtvinius vamzdžius, pabūkluose įtaisius spynas, atsirado galimybė juos užtaisyti iš galo. Išsprendus atatrankos problemą ir išradus taikymosi į taikinius už horizonto prietaisus, artilerija atsidūrė nebe priekinėse gretose, o mūšio užnugaryje. Kariuomenės masiškai pradėjo gaminti judrias, greitai šaudančias mm kalibro patrankas 7. XX a. pirmoje pusėje karo veiksmai be artilerijos praktiškai jau buvo neįsivaizduojami. Europos šalių kariuomenių ginkluotėje atsirado itin didelio kalibro artilerijos pabūklų 280 ir 305 mm haubicų, 420 mm mortyrų m. bandymai Berezanės saloje (Juodojoje jūroje, prie Bugo ir Dniepro žiočių) Rusijoje parodė, kokia didelė naujųjų 280 mm pabūklų griaunamoji galia 8. Gynybinei ginkluotei (kulkosvaidžiams) įgijus persvarą, neretai puolančiųjų pajėgų artilerija būdavo vienintelė veiksminga priemonė besiginančiųjų pozicijoms susilpninti, taigi pulti praktiškai buvo įmanoma tik turint artilerijos paramą. Teigiama, kad joks kitas karas nepadarė tokios didelės įtakos artilerijai kaip Pirmasis pasaulinis. Artilerija pradėti ginkluoti įvairaus dydžio daliniai nuo kuopos iki korpuso, ypač artilerija buvo reikšminga pagrindinio taktinio vieneto divizijos veiksmams įgyvendinti m. balandžio 17 d. Josifas Stalinas Raudonosios armijos vadovybės pasitarime, skirtame Žiemos karo patirčiai įvertinti, perskaitė pranešimą, kuriame pabrėžė svarbų artilerijos vaidmenį: Šiuolaikiniame kare artilerija yra Dievas <...>. Kas nori persitvarkyti šiuolaikiškai, tas turi suprasti, [kad] artilerija lemia karo baigtį<...> 10. Anot Marko Solonino, Antrąjį pasaulinį karą 6 Vaičenonis J. Lietuvos karyba nuo baltų iki XXI amžiaus. Kaunas, 2011, p Федоренко П. П. Антология научно-технической мысли в военном деле. Санкт- Петербург, 2007, с Яковлев В. В. История крепостей. Москва, 2000, с Федоренко П. П. Антология научно-технической мысли в военном деле. Санкт- Петербург, 2007, с «Зимняя война»: работа над ошибками (апрель-май 1940 г.) Материалы комис- 164

166 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. dažnai vadina tankų karu. Tai metafora, kuria neverta labai tikėti. Negailestingas karo dievas buvo ir iki penktojo dešimtmečio pabaigos išliko artilerija. Būtent artilerijos pabūklų ugnies uraganas išvedė iš rikiuotės pusę visų karių, kurie žuvo ir buvo sužeisti 11. Tarpukario Lietuvos kariuomenės pėstininkų statute pažymima, kad artilerija savo ugnimi padeda praskinti kelią saviems pėstininkams arba stabdyti besiveržiantį priešą 12. Naujausia karyba diktavo savo taisykles kad, prieš pradedant pėstininkų puolimą, būtinas artilerinis rengimas priešo pozicijų apšaudymas, o puolimo metu artilerijos ugnies užtvara. Taigi natūralu, kad 1918 m. susikūrusi Lietuvos Respublika, pradėjusi kurti savo kariuomenę ir m. įtraukta į karą dėl nepriklausomybės, taip pat formavo ir artilerijos dalinius, stengėsi įsigyti artilerijos pabūklų, nes be jos palaikymo sėkmingų karo veiksmų tikėtis nevertėjo. Pirmą kartą Nepriklausomybės karo metu Lietuvos kariuomenė artileriją panaudojo 1919 m. kovo 28 d., kai apie 15 val. Milašiūnų kaime užėmusi pozicijas baterija iš dviejų 76,2 mm patrankų apšaudė Deltuvos miestelyje įsitvirtinusius raudonarmiečius 13. Pasibaigus Nepriklausomybės karui, Lietuvos kariuomenė beveik dešimtmetį tenkinosi per karą įsigytomis artilerijos priemonėmis. Nors jau trečiajame dešimtmetyje dėta nemažai pastangų siekiant atnaujinti artilerijos ginkluotę ir padidinti jos kiekį, reformos, susijusios su artilerijos parku, buvo įgyvendintos tik XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kai jis buvo atnaujintas ir suvienodinti ginklų kalibrai. Šio tyrimo tikslas išanalizuoti, kaip kito tarpukario Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotė, aptariant jos techninius duomenis, kokių kontroversiškų teiginių esama istoriografijoje ir kokios tuo metu buvo Lietuvos kariuomenės artilerijos apginklavimo perspektyvos. Pažymėtina, kad tekste nurodydami pabūklų ir kitos karo technikos pavadinimus, kurie įvairiuose šaltiniuose skiriasi, stengsimės vadovautis Lietuvos kariuomenės artilerijos techninės dalies aprašymais ir statutais. сий Главного военного совета Красной Армии по обобщению опыта финской кампании. Москва, Летний сад, 2004, c Solonin M. Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija. Vilnius, 2011, p Pėstininkų statutas P-51. II dalis (Kautynės). Kaunas, 1939, p Sitavičius P. Pirmasis nepriklausomosios Lietuvos artilerijos šūvis // Karys, 1936, Nr. 14, p

167 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Istoriografijos kontroversijos Istoriografijoje iki šiol stokojama nuoseklių ir išsamių tarpukario Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotės tyrimų, kuriuos atliekant būtų išanalizuota ne tik artilerijos kiekybės problema, bet ir aptarti jos priemonių įsigijimo ir kaitos klausimai. Vis dėlto vienu ar kitu aspektu mūsų tyrimo objektas istoriografijoje aptariamas. Taip pat tenka konstatuoti, kad esama tam tikrų prieštaringų teiginių, susijusių su inž. plk. Stasio Biručio (Birutavičiaus) atsiminimais 14 ir Vytenio Statkaus knyga (pastarosios autorius pažymi, jog rėmėsi tarpukario leidiniais ir išeivijos karininkų atsiminimais, kad knygoje neišvengiamai yra informacijos spragų ir gali būti klaidų ) 15. Pirmiausia norėtume aptarti keletą S. Biručio atsiminimų fragmentų, kurie istoriografijoje iki šiol eksplikuojami. Šią istoriografijos tradiciją išlaiko Vytautas Lesčius, kuris teigia, kad m. Lietuva turėjo per 120 patrankų, suskirstytų į 10 grupių. Dauguma patrankų buvo pasenusios: prancūziškos 75 mm Schneider Nr. 97 ir rusiškos 75 mm Putilov Nr. 02. Sunkiojoje artilerijoje buvo 48 pabūklai šešiose grupėse. Tai buvo 155 mm ir 105 mm vokiškos haubicos. Rezerve dar turėta angliškų 127 mm ir prancūziškų 155 mm kalibro Schneider pabūklų 16. Šie duomenys sutampa su S. Biručio atsiminimuose pateiktais 17, tačiau minėtų modelių pabūklus Lietuvos kariuomenė naudojo tik maždaug iki 1936 m., be to, sumažino jų skaičių. Analogiškus, kaip ir S. Birutis, skaičius pateikė Latvijos istorikas Edgaras Andersonas (Andersons) 18. Minėtas išeivijos autorius rašė, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje, siekiant suvienodinti ginkluotę, buvo keičiamasi ginklais: latviai už angliškus šautuvus Lietuvai perdavė po vieną 18 svarų angliškų ir vokiškų 77 mm pabūklų bateriją ir vokiškų Mauser 98 m. šautuvų 19. Tačiau ty- 14 Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m. Chicago, 1986, p Lesčius V. Lietuvos kariuomenės organizavimo, dislokavimo ir ginkluotės pokyčiai m. // Karo archyvas. T. 24. Vilnius, 2009, p Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p Andersons E. The Military situation in the Baltic States // Baltic defence rewiew. Nr. 6, 2001, Tartu, p Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p

168 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. rimo metu mums nepavyko nustatyti, kad artilerijos ginkluotės atitinkamai padidėjo, nors tarp minėtų šalių pasikeitimas šautuvais ar dalies jų pardavimas vyko. S. Birutis taip pat teigia, kad kovose su bolševikais Lietuva kaip karo grobį paėmė 5 pabūklus, kovodama su bermontininkais 7 lauko pabūklus, 1 haubicą ir 10 minosvaidžių. Anot amžininko, per Nepriklausomybės karą Lietuvos kariuomenė kaip karo grobį paėmė, gavo arba įsigijo: vokiškus ir rusiškus 77 ir 76,2 mm pabūklus, mm vokiškų haubicų, 4 83,8 mm patrankas, 8 senus angliškus 155 mm tvirtovių pabūklus, 16 vokiškų minosvaidžių 20. Tačiau dėl angliškų 155 mm pabūklų tenka suabejoti, nes tokio kalibro pabūklų D. Britanijos kariuomenės ginkluotėje netgi nebuvo. Manome, autorius turėjo omenyje 127 mm pabūklus, kurių turėta ne 8, o 12. V. Statkus nepagrįstai rašė, kad maždaug 1935 m. Lietuvos kariuomenės ginkluotėje atsirado švedų gamybos 81,4 mm Brandt m/29 minosvaidžių 21. Šis teiginys, tikėtina, pateiktas pasirėmus S. Biručio pasakojimu, kuriame paminėti švediški minosvaidžiai, tik nurodyta kita data 22. Tokiu būdu, pasirėmus minėtais autoriais, istoriografijoje eksplikuojama, kad 1937 m. Suomijoje nupirkta 100 švediškų 81 mm kalibro minosvaidžių Brandt 23. Tačiau iš tikrųjų tik 1936 m. buvo įsigyta ,4 mm Brandt mod m. minosvaidžių ir šiems minosvaidžiams pritaikytų minų 24. Nors ir abejodamas, V. Statkus nurodo, kad 127 mm pabūklai, pasitaikius progai, buvo parduoti Etiopijai, o prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui vokiški pabūklai ir amunicija, kaip rašoma, vienai kariaujančių pusių 25. Tačiau dėl ginklų pardavimo Etiopijai tenka suabejoti, kadangi Italijos Etiopijos karas prasidėjo 1935 m. spalio 3 d., o 1936 m. gegužės 7 d. Etiopija jau buvo aneksuota. Aiškėja, kad 1936 m. sausio mėn. 127 mm haubicos dar buvo Lietuvos kariuomenės ginkluotėje. Taigi 1935 m. ginklai negalėjo būti parduoti, nes ir kariuomenės 1936 m. ataskaitose, kur užsiminta apie vokiškų ginklų pardavimą, nėra nė žodžio apie angliškas 20 Ten pat, p Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m. Chicago, 1986, p Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21. Kaunas, 2001, p Žinios apie 1936 m. įsigytą turtą, 1937 m. sausio 9 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m. Chicago, 1986, p

169 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. haubicas. Tad, manome, galima teigti, kad iki 1937 m. turėtos angliškos 127 mm haubicos vis dar buvo Lietuvos kariuomenės ginkluotėje. Tikslintinas faktas, kad angliški 83,8 mm pabūklai buvo parduoti Ispanijai pilietinio karo metu 26. Šį teiginį kartoja ir kiti autoriai 27, nes turėtos ginkluotės ataskaitose šie pabūklai figūravo iki pat 1940 m., o ir pasibaigus okupacijai juos naudojo 29-asis Lietuvos teritorinis šaulių korpusas 28. Iš archyvinių dokumentų aiškėja, kad vis dėlto 83,8 mm Mk.II ir IV pabūklus su amunicija buvo numatyta parduoti. Nors dokumentuose nenurodyta datų, galima spėti, kad tai padaryti planuota m. 29 Lietuvos kariuomenės turėtų 20 mm Oerlikon pabūklų skaičius istoriografijoje ir archyviniuose dokumentuos svyruoja nuo 150 iki 182 vienetų 30. Tai, mūsų nuomone, galima paaiškinti tuo, kad jie buvo plačiai naudojami: 6 pabūklais Landsverk /34 buvo ginkluoti šarvuočiai, 2 pabūklais Oerlikon (Nr. 97 ir Nr. 98) mokomasis karo laivas Prezidentas Smetona 31, dalis pabūklų buvo skirta LTL tankams, Priešlėktuvinės apsaugos rinktinei, pėstininkų daliniams prieštankinei gynybai vykdyti, nors iš jų buvo galima apšaudyti ir oro taikinius. Todėl iš ginkluotės ataskaitų neaišku, ar ten nurodomi tik pėstininkų daliniuose esantys pabūklai, ar taip pat ir šarvuočiuose bei karo laive įrengti. Tyrimą atliekant surinkta medžiaga leidžia teigti, kad iš viso Lietuva buvo įsigijusi mm Oer- 26 Ten pat, p Kasparavičius A., Mieliauskas T. Lietuvos Lenkijos santykiai ir Lietuvos kariuomenės modernizavimas metais // Karo archyvas. T. 15. Vilnius, 1998, p Korpuso artilerijos pulkuose buvo 9 83,8 mm pabūklai. Žr.: Čapenko A. Lietuvos liaudies armijos reorganizavimo į 29-ąjį Raudonosios armijos šaulių pulką istorija m. // Karo archyvas. T , p Liste du matèriel pouvant être cèdè à l étranger, mašinraštis prancūzų kalba, nenurodytas sudarytojas ir data. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 472, l. 22; Sąrašas Anglų patrankų Marks IV ir I ir jų kai kurių priedų ir amunicijos. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 472, l. 28; Verpackungs nachwais des Materials laut Liste Nr. / u. N. 2, mašinraštis, nenurodytas sudarytojas ir data. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 472, l V. Statkus nurodė, kad buvo nupirkti 156 pabūklų, iš jų 6 šarvuočiams, o 1938 m. gruodžio mėn. gauti dar 26 pabūklai, iš jų 25 šarvuočiams (tankams). Žr.: Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m. Chicago, 1986, p Anot A. Pociūno, 1939 m. kariuomenė turėjo 151 šveicarišką 20 mm Oerlikon automatinį pabūklą ir jų šovinius. Žr.: Pociūnas A. Mūsų artilerija metais // Karys, 1998, Nr. 39, p Surgailis G. Lietuvos karinis laivynas Vilnius, 2003, p. 88,

170 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. likon pabūklus, iš jų 6 šarvuočiams ir 25 tankams apginkluoti. Tenka patikslinti ir vokiškų 20 mm automatinių pabūklų įsigijimo duomenis, nes V. Statkus rašo, kad Lietuvos kariuomenė buvo užsisakiusi Vokietijoje 20 mm automatinių pabūklų Flak 28. Anot plk. ltn. Kazio Ališausko, šie ginklai buvo pirkti BW firmoje, o inž. Jurgis Mikaila teigia, kad buvo įsigyta 200 pabūklų Zemerda (Sömmerda) mieste įsikūrusioje įmonėje Gustlof-Werke 32. Tačiau mums nepavyko aptikti Lietuvos kariuomenės dokumentų, kuriuose būtų paminėtas pabūklas Flak 28. Yra žinoma, kad 20 mm pabūklų Flak 28 Vokietijos kariuomenė (Flak 29 karinis laivynas) pirko Šveicarijoje ir kad Vokietijoje jie nebuvo gaminami 33. Susipažinus su lėktuvinio automatinio pabūklo (LAP) techninės dalies aprašymu 34 ir išanalizavus ikonografinę medžiagą galima teigti, kad Lietuvos kariuomenė buvo įsigijusi pabūklų, kurie Vokietijos kariuomenėje buvo žinomi kaip 2 cm Flak30. Arvydas Pociūnas populiariojoje literatūroje, keliose savo publikacijose, taip pat palietė Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotės problemą, tačiau per du dešimtmečius atlikti šios srities tyrimai kai kuriuos istoriko pateiktus faktus privertė iš naujo įvertinti. Autorius nurodo, kad 1940 m. Lietuvos kariuomenė turėjo mm Brandt 34 m. minosvaidžių, mm Schneider 1897 m. patrankų, 2 40 mm w.z. 36 Bofors zenitines patrankas. Tačiau, remiantis archyviniais duomenimis, teigtina, kad minosvaidžių buvo 110, veikiančių prancūziškų patrankų 111, 6 40 mm zenitiniai pabūklai. Abejonių kilo ir dėl paminėtų 4 čekiškų 105 mm (Škoda P.z.1) pabūklų ar šie duomenys yra tikslūs 35, nes tokio modelio pabūklų nei Čekoslovakijos, nei Lietuvos kariuomenėje apskritai nebuvo. A. Pociūnas paaiškino, kad klaidingai išspausdintas sutrumpinimas Plzn., nusakantis gamyklos, kurioje pabūklai buvo pagaminti, vietą Pilzno miestą. Aptariant istoriografiją derėtų pažymėti, kad mm haubicomis Lietuvos kariuomenės artilerijos parkas pasipildė ne XX a. ketvirtajame dešimtmetyje 36, o dar Nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Sandra Grigaravičiūtė, remdamasi istoriografija, konstatavo, kad Lietuva Švedijos 32 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m. Chicago, 1986, p Müller W. German 20 mm Flak in WWII, Atglen, 1995, P mm lėktuvinis automatinis pabūklas (LAP). Technika. P-85. Kaunas, Pociūnas A. Lietuvos kariuomenė metais // Kardas, 1994, Nr. 7 8, p Kasparavičius A., Mieliauskas T. Lietuvos Lenkijos santykiai ir Lietuvos kariuomenės modernizavimas metais // Karo archyvas. T. 15. Vilnius, 1998, p

171 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Bofors firmoje 1932 m. pirko patrankų ir haubicų už Švedijos kronų ir amunicijos už kronas, iš viso m. Krašto apsaugos ministerija (KAM) šioje šalyje įsigijo ginklų ir amunicijos už beveik 2 mln. kronų 37. Tačiau mums nepavyko nustatyti, kokios patrankos ar haubicos buvo ten pirktos 1932 m., o ir pats pirkimo faktas kelia abejonių. Nors, kita vertus, galima daryti prielaidą, kad artilerijos pabūklai buvo tik remontuojami, o perkamos jų dalys, nes 1930 m. plk. ltn. S. Birutis vyko į Švedijos Johansson ir Bofors firmas priimti užsakytų prekių 38. Pažymėtina, kad 2007 m. išleistos Visuotinės lietuvių enciklopedijos skyriuje Krašto apsauga taip pat pateikti netikslūs Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklų skaičiai. Rašoma, kad 1940 m. Lietuvos kariuomenė turėjo 350 lengvųjų 20 mm pabūklų 39, mm haubicas ir tik 36 minosvaidžius 40. Netikslu teigti, kad 1938 m. Lietuva Čekoslovakijos firmoje Škoda užsakė vieną 105 mm patrankų grupę, t. y. 3 baterijas po 4 pabūklus 41, nes buvo užsakyti (tiesa, negauti) 24 pabūklai. Lenkijos istorikas Janas Rutkiewiczius pateikė keletą ne visai tikslių faktų apie tarpukario Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotę nuro- 37 Grigaravičiūtė S. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje metais. Vilnus, 2002, p Tiekimo valdybos 1930 m. rugpjūčio 12 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 130, l Preliminariai galima būtų teigti, kad Lietuvos kariuomenė daugiausia turėjo 346 įvairius 20 mm pabūklus: 151 Oerlikon buvo skirtas sausumos kariuomenei, 6 Oerlikon pabūklai Landsverk /34 įrengti šarvuočiuose, 25 minėto tipo pabūklai nupirkti naujiems LTL tankams apginkluoti, 150 turėjo 2 cm Flak 30 priešlėktuvinių pabūklų, mm aviacinių Hispano Suiza pabūklų buvo sumontuoti lėktuvuose. 40 Iš dalies teisingai nurodoma turėjus mm patrankų, tik 3 iš jų kautynėms netiko. Teisingai rašoma, kad kariuomenė turėjo 19 76,2 mm patrankų, 9 75 mm zenitinius pabūklus ir mm haubicas. Neminima buvus 83,8 mm ir 105 mm patrankų. Kitos ginkluotės skaičiaus tikslumas taip pat kelia abejonių. Žr.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 12. Vyr. red. A. Račas. Vilnius, 2007, p. 209; pakartotas leidimas Lietuva. Vyr. red. A. Račas. Vilnius, 2008, p Bukelevičiūtė D. Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika metais. Vilnius, 2010, p Analogiškus duomenis, kad 1938 m. Škoda firmoje Lietuva užsakė 3 baterijas po mm pabūklus ir jie buvo pagaminti viena baterija pasiekė Eitkūnus, tačiau rusai tuo metu okupavo Lietuvą ir vokiečiai grąžino pabūklus į Škoda dirbtuves, pateikia S. Birutis. Žr.: Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p Pastarąjį faktą (apie į Eitkūnus patekusią bateriją) mini ir A. Pociūnas. Žr.: Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės ginkluotė ir karinė pramonė m. // Mokslas ir technika, 1993, Nr. 4, p

172 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. dęs, kad 1939 m. sausio 1 d. kariuomenė turėjo mm prancūziškas patrankas ir mm haubicas 42. Remdamasis lietuviškąja istoriografija tam tikrų, nors ir nežymių, netikslių statistinių duomenų mūsų tyrimo tema pateikė ir Waldemaras Rezmeris, kuris parašė, kad 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos kariuomenė turėjo 190 minosvaidžių (daugiausiai 81 mm), mm 1914 m. Schneider haubicas, o 105 mm Škoda įvardijo kaip P.z. 1 modelio patrankas 43. Faktografinių netikslumų pateko ir į Estijos autorių tyrimus. Toe Nommas nurodė, kad 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos kariuomenė turėjo 212 lauko artilerijos pabūklų: 19 76,2 mm, mm ir 12 83,8 mm patrankų, mm, mm haubicas 44, tokiu būdu padidindamas patrankų skaičių 2 75 mm patrankomis ir sumažindamas haubicų skaičių mm haubica. Žinoma, kai kurie mūsų aptarti istoriografijos klausimai nėra esminiai, tačiau tam tikrais atvejais minėti netikslumai neleidžia tinkamai įvertinti Lietuvos kariuomenės ginkluotės lygio, ypač kai kalbama apie jos įsigijimo laiką ir kiekį, o netikslumai, susiję su modeliais, kai kada suprantami jų atsirado dėl painiavos archyviniuose dokumentuose. Artilerijos pabūklai Tarpukario Lietuvos kariuomenės artilerijos parką sudarė keleto valstybių gamybos pabūklai. Iki m. vyravo vokiška, vėliau prancūziška ginkluotė. Be to, naudotos Rusijos, D. Britanijos, Šveicarijos, Suomijos ir Čekoslovakijos gamybos artilerijos priemonės, 1939 m. rugsėjį iš internuotų karių buvo paimta ir lenkiškų pabūklų. Norėtume trumpai apžvelgti kai kuriuos artilerijos pabūklus įvardijančias sąvokas, kurios neretai painiojamos, pvz., terminas pabūklas dažnai tapatinamas su patranka, tuo tarpu pabūklas vartojamas apibendrintai daugumai artilerijos sistemų (patrankai, haubicai, mortyrai ir pan.) apibrėžti. Analogiška situacija ir kitose kalbose, pvz., pabūklas anglų k. gun, vokiečių geschütz, rusų орудие, lenkų działo; patranka anglų k. cannon, gun, vokiečių kanone, rusų пушка, lenkų arma- 42 Rutkiewicz J., Kulikow W. N. Wojsko Litewskie Warszawa, 2002, s Rezmer W. Litewskie Lotnictwo Wojskowe Torun, 1999, s Nõmm T. Eesti suurtükivägi Relvastus ja ülesehitus // Laidoneri muuseumi aastaraamat. Nr , Tallinn, l

173 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ta. Terminas haubica (kurį laiką po Nepriklausomybės atgavimo buvo rašoma gaubica) anglų k. howitzer, vokiečių haubitze, rusų гаубица, lenkų haubica. Čia išsiskiria prancūziški terminai. Aptariamuoju laikotarpiu Prancūzijoje terminas haubica (obusier) buvo vartojamas ne visada: artilerijos pabūklai vadinti cannone, patrankos ilgaisiais (L, lonque), haubicos trumpaisiais (C, court) pabūklais. Kadangi mortyrų tarpukariu Lietuvos kariuomenė neturėjo, jų čia neaptarsime. Kuo skiriasi patranka nuo haubicos? Remiantis Artilerijos enciklopediniu žinynu 45, pabūklas šaunamasis vamzdinis ginklas (didesnio negu 20 mm kalibro) sviediniais (minomis) šaudyti. Pabūklų tipai: patranka, haubica, mortyra, minosvaidis 46. Haubica pabūklas trumpesniu negu patrankos vamzdžiu, šaudantis iškiliąja trajektorija (pakilimo kampas iki 70 ) 47. Patranka pabūklas, šaudantis lėkštąja trajektorija į antžeminius, antvandeninius arba oro taikinius. Jos ilgas vamzdis (40 80 kalibrų), didelis pradinis sviedinio greitis (didesnis negu 700 m/s), didesnis už kitus pabūklus šaudymo nuotolis 48. Minosvaidis pabūklas šaudyti minomis mortyrine trajektorija 49. Tarpukario Lietuvos kariuomenėje nebuvo patrankų, kurių vamzdžio ilgis siektų 40 kalibrų, o pradinis sviedinio lėkimo greitis būtų 700 m/s, išskyrus 1940 m. pradžioje gautas patrankas Škoda. Kad ir vadinamos patrankomis (pabūklais), 20 mm automatinės patrankos Oerlikon, 20 mm automatiniai pabūklai (LAP), kaip ir minosvaidžiai, laikyti sunkiosiomis pėstininkų priemonėmis 50 ir nebuvo priskiriami artilerijai, tačiau šiame tyrime šie ginklai bus aptariami. Nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvos kariuomenės artilerija pagal pabūklų rūšis ir jų paskirtį buvo skirstoma į lengvąją (lengvosios 75, 76 ir 84 mm patrankos ir 105, 127 mm haubicos) ir sunkiąją (sunkiosios 105 mm patrankos ir 155 mm haubicos) 51. Lietuvos kariuomenėje vyravo lengvoji artilerija patrankos, kuriomis, kaip ir kitose Baltijos šalyse, buvo ginkluoti pėstininkų divizijų, taip pat atskirieji artilerijos pulkai ir grupės. Aptaria- 45 Kisinas E. Artilerijos enciklopedinis žodynas. Vilnius, Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Pėstininkų statutas. D. 2 (Kautynės). Kaunas, 1939, p Artilerijos statutas. II dalis. Kautynės. A-51. Kaunas, 1937, p. 15,

174 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. muoju laikotarpiu lengvosios lauko patrankos sudarė didžiąją dalį praktiškai visų šalių kariuomenių lauko artilerijos parkų ginkluotės. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijos kariuomenėje lauko patrankų ir haubicų santykis buvo 3:1 taikos metu ir 5:1 po mobilizacijos, o karo pabaigoje 1,5:1 52. Prieš Antrąjį pasaulinį karą haubicos didžiųjų šalių kariuomenėse pradėjo išstumti lauko patrankas, o jam prasidėjus toks perginklavimas dar paspartėjo. Tai lėmė pagrindiniai haubicų privalumai: didesnis kalibras, sunkesnis ir galingesnis sviedinys, didesnės galimybės sunaikinti apsaugotus taikinius. Tačiau didžiąją Lietuvos kariuomenės artilerijos dalį sudarė lauko patrankos; haubicų ir patrankų skaičiaus santykis iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio buvo 4:1 (1934 m.), bet nuo m. jis pakito sudarė 2:1. Apskritai Lietuvos kariuomenė permanentiškai susidūrė su sunkiosios artilerijos priemonių trūkumu (1 lentelė). Iki 1940 m. praktiškai neturėta lauko artilerijos pabūklų, kurių šūvio nuotolis būtų daugiau kaip 12 km, išskyrus vieną 105 mm vokišką patranką (2 lentelė). Dėl toliašaudės artilerijos stygiaus karo metu nebūtų įmanoma veiksmingai kovoti su priešo artilerija, apšaudyti toliau užfrontėje esančių taikinių. Neturint sunkiosios artilerijos buvo sunku sutelkti artilerijos ugnį norint pralaužti priešo pozicijas ar sunaikinti įtvirtinimus. Ne mažiau svarbi sunkiosios artilerijos ugnis buvo ir gynyboje. Lietuvos kariuomenėje buvo apskaičiuota, kad 75 mm 4 patrankų baterijai 4 km atstumu esančiam 1,7 ha (140 x 120 m) plotui apšaudyti (3 min. artilerijos ugnies smūgis) reikėjo 80, 105 mm pabūklams 60, 155 mm 30 sviedinių. Išanalizavus Štabų žinyne pateiktus duomenis galima teigti, kad mm sviedinys prilygo 2 ar mm arba mm (taip pat 76,2 mm ar 83,8 mm) sviediniams pagal poveikį 53. Skirtingų kalibrų sviedinių poreikis priklausė nuo kovos užduočių pobūdžio ir galėjo kisti į vieną ar į kitą pusę 54. Pvz.: 100 m dūmų uždangai per 1 val. sudaryti reikėjo mm, mm, mm sviedinių 55, t. y. vykdant šią užduotį vienas 155 mm sviedinys prilygo mm arba mm sviedinių. 52 Engelmann J. German Light Field Artillery Atglen, 1995, p Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p Artilerijos statutas. II dalis. Kautynės. A-51. Kaunas, 1937, p Ten pat, p

175 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Tarpukariu pėstininkų lydimąją artileriją sudarė minosvaidžiai, prieštankiniai ir pėstininkų pabūklai (pastarųjų Lietuva neturėjo, o kaip pavyzdį galima paminėti 24 Latvijos kariuomenei priklausiusius 70 mm Škoda 1928 pabūklus). Galima sakyti, kad Lietuvos kariuomenėje minosvaidžių klausimas buvo išspręstas gana anksti ir palyginti nemažai jų turėta, naudoti prieštankinei ir priešlėktuvinei gynybai skirti 20 mm automatiniai pabūklai. Per 1936 m. prasidėjusį Ispanijoje pilietinį karą atsiskleidė puikios mažo kalibro automatinių pabūklų galimybės kovoje su šarvuotąja technika ir aviacija 56. Apibendrinus šią patirtį buvo teigiama, kad: Ispanijos pilietiniame kare, kovoje su tankais, geriausių rezultatų pasiekė 20 mm patranka. <...> Matyt, 20 mm kalibras yra geriausias sprendžiant šį klausimą. <...> Mes nesuklysime darydami išvadą, kad <...> 20 mm patranka Oerlikon, kaip pirmosios linijos prieštankinis pabūklas, be abejonės, yra priimtiniausia. 57 Lietuvos kariuomenės priešlėktuvinis pabūklas (75 mm Vickers modelis, Anglija), parengtas transportuoti m. (VDKM) 56 Jonaitis A. Ko pamokė Ispanijos karas // Mūsų žinynas, 1939, T. 36, Nr. 3, p. 430; Клотц Г. Уроки гражданской войны в Испании. Москва, 1938 [žiūrėta ]. Interneto prieiga: < 57 Клотц Г. Уроки гражданской войны в Испании. Москва, 1938 [žiūrėta ]. Interneto prieiga: < 174

176 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. Priešlėktuvinė artilerija mūsų tiriamuoju laikotarpiu buvo skirstoma į lengvąją, vidutinę ir sunkiąją. Lietuvos kariuomenė buvo aprūpinta lengvaisiais ir vidutiniais pabūklais, kurių šaudmenys galėjo pasiekti taikinius, esančius iki 3,7 km (lengvųjų pabūklų) ir daugiau kaip 10 km aukštyje (vidutinių). Taigi bet kokį taikinį ore jie galėjo kliudyti, nes tuo metu pagrindinių Lenkijos karinių oro pajėgų lėktuvų didžiausias skrydžio aukštis siekė apie 10 km: naikintuvas PZL P.11 daugiausia galėjo pakilti į m (o praktiškai dažniausiai tekdavo kilti į m), linijinis lėktuvas PZL.23B Karaś į 7300 m, moderniausias bombonešis PZL.37A Łoś į m (visiškai pakrautas į 4 800) aukštį 58. Pagrindiniai Vokietijos karinių oro pajėgų lėktuvai galėjo pasiekti didžiausią aukštį: naikintuvas Bf m, žvalgybinis Hs m, pikiruojamasis bombonešis Ju-87 ir naujausias dvimotoris Ju m 59. Tolimoji žvalgyba buvo vykdoma m, artimoji m, kautynių metu m aukštyje, naikintuvai su priešo aviacija galėjo kovoti m, o žemės taikinius atakuoti m aukštyje, bombarduoti žemės taikinius iš m, naktį iš m aukščio 60. Praktinis bombardavimo aukštis buvo kiek mažesnis. Pvz., Žiemos karo metu, bombarduojant iš m aukščio, bombos krisdavo per 1500 m nuo taikinio 61. Kaip paaiškėjo dar prieš karą, dėl prasto taikiklio SSRS bombonešis DB-3F veiksmingai galėjo naikinti taikinius tik iš ne didesnio kaip m aukščio, praktinis bombardavimo aukštis siekė ne daugiau kaip m, o 1941 m. vokiečių tankų ir motorizuotąsias kolonas DB-3F bombarduodavo vidutiniškai tik iš 400 m aukščio 62. Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos kariuomenės pikiruojamieji bombonešiai Ju-87 paprastai naudojo du būdus: 1) pradėdavo pikiruoti m, o bombas išmesdavo m aukštyje; 2) pradėdavo nuožulniai pikiruoti m, bombas išmesdavo m aukštyje 63. Be to, siekdami didesnio tikslumo, vokiečių pikiruojamųjų bombonešių pilotai išnaudoda- 58 Cynk J. B. Siły lotnicze Polski i Niemiec. Wrzesień Warszawa, 1989, s. 175, 180, Ten pat, s. 217, 221, 233, Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p Смирнов А. Боевая работа советской и немецкой авиации в Великой Отечественной войне. Москва, 2006, с Ten pat, с Европейская карьера Ю-87 [žiūrėta ]. Interneto prieiga: < airwar.ru/history/av2ww/axis/ju87europ/ju87europ.html>. 175

177 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. vo galimybę pikiruoti nedideliame aukštyje. Remiantis ir vokiečių, ir sovietiniais šaltiniais, Ju-87 dažnai pikiruodavo beveik iki pat žemės, išeidami iš pikė skutamuoju skridimu; bet kokiu atveju jie galėjo bombarduoti ir vos iš 300 m aukščio<...> 64 Mažo kalibro zenitinė artilerija ženkliai sumažino Ju-87 efektyvumą: Jeigu taikinį dengdavo mažo kalibro zenitinė artilerija, junkerių ekipažai iš pradžių stengdavosi nuslopinti jų ugnį, ir tik po to būdavo suduodami smūgiai pačiam objektui. 65 Lietuvos kariuomenės turėtų automatinių Oerlikon pabūklų veiksmingo šūvio į oro taikinius aukštis siekė m 66, o 2 cm Flak m 67, kas leido sėkmingai kovoti su priešo orlaiviais, taip pat su vėliau tapusiais legendiniais vokiečių pikiruojamaisiais bombonešiais Ju-87. Pakrančių apsaugos, kaip ir laivų, artilerija atsirado XV a. 68 Ji buvo skirta pakrančių vandenyse veikiančioms priešo jūrų pajėgoms naikinti, saviems laivams ir sausumos pajėgoms remti. XX a. pakrančių artilerija buvo skirstoma: pagal kalibrą didelio (>130 mm), vidutinio ( mm) ir mažo (<100 mm) kalibro, pagal judrumą nejudrioji (kazematinė, bokštinė ir atviroji) ir judrioji (savaeigė ir velkamoji) 69. Tarpukariu Lietuva, priešingai nei šiaurinės kaimynės 70, neturėjo pakrančių apsaugos artilerijos. Manyta, kad dėl desantų<...> mums nėra ko sielotis, nes mūsų galimiems priešams sausuma arčiau ir greičiau 71, o kariuomenės štabe teigta, jog Klaipėdos uostas, kaip bazė, tinka tik lenkų, rusų ir latvių atžvilgiu; gi vokiečių atžvilgiu netinka, nes uostas karo veiksmų pradžioje gali būti užimtas iš sausumos. <...> dabartiniu metu 64 Смирнов А. Боевая работа советской и немецкой авиации в Великой Отечественной войне. Москва, 2006, с Медведь А., Хазанов Д. Юнкерс Ю-87. Москва, 2007, с Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p Bryja M. Artyleria niemiecka Warszawa, 1996, s Широкорад A. Энциклопедия отечественной артиллерии. Минск, 2006 с Kisinas E. Artilerijos enciklopedinis žodynas. Vilnius, 2004, p Latvija, Estija ir Suomija turėjo gausią pakrančių apsaugos artileriją. Lietuvos kariuomenė iki pat okupacijos neįsigijo nė vienos pakrančių apsaugos baterijos. Reikėtų pažymėti, kad minėtos šalys visą savo pakrančių apsaugos artileriją paveldėjo kartu su senosiomis Rusijos imperijos pakrančių tvirtovėmis. 71 Šimkus K. Dėl straipsnio Jūra ir jos gynimas // Kardas, 1938, Nr. 7, p

178 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. [1936 m. aut.] aktualus priešas yra vokiečiai<...> 72 Tačiau rengiant apginklavimo planą ( m.) buvo numatyta įsigyti sunkiųjų pakrančių artilerijos pabūklų ir suformuoti judriąją (velkamąją) bateriją, tačiau iki 1939 m., kai buvo prarasta Klaipėda, šis planas nebuvo įgyvendintas. Lietuvos artilerijos pabūklai Nepriklausomybės kovų metu Pirmuosius artilerijos pabūklus Lietuvos kariuomenė 1919 m. sausio 6 d. gavo iš vokiečių. Tai buvo 2 76,2 mm rusiškos patrankos, vasario mėn. buvo perduotos dar 4 to paties kalibro patrankos. Kautynėse ties Kurkliais iš sovietinių karių buvo paimta dar 1 76,2 mm patranka ir 180 sviedinių 73. Artilerijos tiekimo skyriaus viršininko skaičiavimais, iki 1919 m. lapkričio 21 d. iš vokiečių okupacinės valdžios buvo gautos 25 įvairios patrankos ir sviedinys m. kovų su bermontininkais Šiaulių ir Radviliškio rajonuose metu buvo paimtos mm haubicos (2 susprogdintos, 1 be spynos), 1 be spynos 100 mm 1917 m. patranka, 2 sugadintos 105 mm haubicos, 8 77 mm haubicos (6 sugadintos), 3 76,2 mm patrankos (1 sugadinta), 6 sugadintos kaponieriaus 57 mm ir 2 sugadintos priešlėktuvinės 37 mm patrankos, 5 sugadinti 170 mm ir 2 sugadinti 77 mm minosvaidžiai. Kariuomenė paėmė artilerijos sviedinį (ne vienos rūšies) ir minosvaidžio minas m. sausio 16 d. Lietuva iš Vokietijos gavo mm patrankas ir sviedinius, mm patrankų ir sviedinius, mm minosvaidžių ir 600 minų, mm minosvaidžius, 400 minų, ,2 mm sviedinius ir mm minų 75. Iš Vokietijos kaip atlyginimas už karo padarytą žalą ir kaip karo grobis iš bermontininkų Lietuvai atiteko 59 artilerijos pabūklai, 27 minosvaidžiai ir 8 bombosvaidžiai m. gruo m. gegužės 25 d. pasitarimo Kariuomenės štabe protokolas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 165, l ap. l. 73 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m. Chicago, 1986, p Liubinas V. Mūsų ginklai metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr , p Liubinas V. Mūsų ginklai metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr , p mm priešlėktuvinės, 6 57 mm kaponierių, 1 76,2 mm, mm, 1 177

179 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. džio 23 d. D. Britanija Lietuvai perdavė 4 83,8 mm II Mk patrankas ir jų sviedinių, vėliau mm haubicų ir sviedinius m. iš Kauno išėjus Vokietijos kariuomenei, A. Fredoje lietuviai rado mm ir mm minosvaidžių minų 78. Lietuvos kariuomenės iš bermontininkų atimtos lauko patrankos (77 mm kalibro 1916 m. modelio ir 77 mm kalibro 96 n. A. modelio) ir kitas turtas m. (VDKM) 1920 m. liepos 18 d. Kruonio apylinkėse Lietuvos kariuomenė nuginklavo Lenkijos artilerijos brigadą ir paėmė mm patrankų, sviedinius, 8 bombosvaidžius ir 365 bombas m. rugsėjo mėn., Raudonajai armijai puolant, besitraukiantys lenkai kelyje už Vilniaus paliko 2 įklimpusias 155 mm haubicas, ir jos atiteko Lietuvos kariuomenei m. lapkričio d. per kautynes prie Širvintų lietuviai iš lenkų paėmė 2 76,2 mm patrankas mm patrankos, mm ir mm haubicos, 2 77 mm, mm, mm minosvaidžiai, artilerijos sviedinių, minosvaidžių minų. Žr.: Liubinas V. Mūsų ginklai metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr , p Liubinas V. Mūsų ginklai metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr , p Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės minosvaidžiai metais // Kardas, 2003, Nr. 2, p Liubinas V. Mūsų ginklai metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr , 178

180 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. Marijampolės mokytojų seminarijos mokiniai, spėjama, prie 250 mm sunkiojo minosvaidžio 25 cm smw (Schwerer Minenwerfer) Lietuvos kariuomenės 9-ajame pėstininkų pulke. Dešinėje kpt. Jonas Brizgys. Marijampolė Fotografas [J. ar V.] Palinauskas (LCVA) 1920 m. lapkričio 19 d. ties Širvintomis sumušus Lenkijos pajėgas buvo paimti 9 minosvaidžiai m. gruodžio 31 d. Lietuvos kariuomenės dalys turėjo 7 minosvaidžius, sandėliuose saugota 19 minosvaidžių, dar 8 buvo sugadinti. Sandėliuose laikytos minosvaidžių minos. Nors iš vokiečių, bermontininkų ir lenkų buvo gauta ir paimta kaip karo grobis 36 minosvaidžiai, 1920 m. pabaigoje iš jų užfiksuoti tik 34 vnt., likusių 2 likimas nežinomas 80. Nuo 1919 m. sausio 27 d. iki 1920 m. pabaigos Lietuvos kariuomenė įvairiais būdais įsigijo 118 patrankų ir haubicų, 27 minosvaidžius, 16 bombosvaidžių, artilerijos sviedinius ir minosvaidžių minas 81. p ; 1920 m. internavus lenkų artilerijos brigadą, iš 16 paimtų patrankų 11 buvo sugadintos, kaip dauguma kitų paimtų ginklų. Žr.: Sąrašas turto, paimto iš lenkų internuotos brigados, 1920 m. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 10, l Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės minosvaidžiai metais // Kardas, 2003, Nr. 2, p Liubinas V. Mūsų ginklai metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr , p

181 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Artileristai prie 84 mm patrankos Vickers Mk II (D. Britanija) (privačios Algirdo Abaravičiaus kolekcijos nuotrauka) Nepriklausomybės kovų metu ir Lietuvos artilerija patyrė nuostolių m. rugsėjo d. per Seinų Druskininkų operaciją lenkai apsupo ir į nelaisvę paėmė Lietuvos karininkus ir karius, 10 artilerijos pabūklų 82. Nepriklausomybės kovų laikotarpiu Lietuvos kariuomenė artilerijos pabūklų gavo iš Vokietijos ir D. Britanijos, nemažai jų, kaip karo grobis, buvo paimti iš lenkų, bermontininkų ir Sovietų Rusijos kariuomenių (tiesa, šie ginklai ne visada tiko kautynėms). Pabūklų ir lietuviai kovų metu prarado. Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai iki 1934 m. Nuo 1920 iki 1926 m., per šešerius metus, Lietuvos kariuomenė negavo nė vieno naujo artilerijos pabūklo, neskaitant iš lenkų paimtų 75 mm prancūziškų patrankų ir 155 mm sunkiųjų haubicų. Iš prancūziškų patran- 82 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose Vilnius, 2004, p

182 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. kų buvo sudaryta atskira mokomoji baterija. Pabūklų sviedinių praktiškai nebuvo pirkta, išskyrus per klaidą plk. ltn. Arvydo Jansono nupirktus m. buvo nupirkta rusiškų patrankų šrapnelinių sviedinių degtuvų m. konstatuota, kad, nesant galimybių nei patiems pasigaminti, nei įsigyti naujų ginklų, kariuomenės ginkluotė bus prasta. Ypač sunki buvo artilerijos padėtis, nes geros būklės buvo tik 4 83,8 mm angliškos patrankos, bet joms turėta vos sviedinių. Vokiškos patrankos buvo taip susidėvėjusios, kad šaudant 4 km nuotoliu kai kada sviedinys nuskriedavo tik 2 km m. vasario 18 d. šaudant į lenkus ties Varėna dėl šios priežasties buvo pataikyta į savus. Rusiškos 76,2 mm patrankos taip pat buvo labai susidėvėjusios, o ilgai laikomi sviediniai sugedę. Lietuvos kariuomenės artileristai prie 76,2 mm 1902 m. modelio rusiškos lauko patrankos. Dešinėje sviedinių dėžė m. A. Šulco nuotrauka, Šančiai (VDKM) Iš archyvinių dokumentų aiškėja, kad karo atveju planuota mobilizuoti 6 PD, taigi 6 AP ir mokomajai baterijai apginkluoti reikėjo 150 pabūklų (iš jų 48 lengvųjų patrankų, 42 haubicų, 30 sunkiųjų ir 30 zenitinių pa- 83 Artilerijos organizacijos, apmokymo ir apginklavimo apyskaita laikotarpy nuo 1920 iki 1926 metų. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l

183 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. būklų), o geros būklės turėta tik 30. Siūlyta suformuoti 6 minosvaidžių kuopas po 4 minosvaidžius tam reikėjo 24, o kartu su atsarginiais 30 (kariuomenė turėjo 14) minosvaidžių 84. Negalint įsigyti naujų pabūklų, turimi Kariuomenės dirbtuvėse buvo remontuojami 85. Tačiau nelaimingų atsitikimų dėl prastos jų techninės būklės pasitaikė ir vėliau m. birželio 19 d. į Klaipėdos uostą atplaukė D. Britanijos karo laivas Canterbury. Jį pasitinkant buvo saliutuojama iš dviejų lauko artilerijos pabūklų, tačiau, šaunant 17 ar 18 kartą, sviedinys neiššovė, o pabandžius išimti, atidarius spyną, jis sprogo ir sunkiai sužeidė 2-ojo AP vyr. ltn. Nikodemą Jakučiūną ir tris kareivius, dar du kariai buvo sužeisti nesunkiai. Galiausiai vyr. ltn. N. Jakučiūnas ir eil. Šimkus nuo sužeidimų mirė mm 1916 m. vokiška lauko patranka pozicijoje m. Kardas, 1987, Nr. 2, p [dokumentas be pavadinimo] 1923 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 48, l ap. l m. vasario 18 d. mūšio su lenkais metu 9-osios baterijos sviedinys sprogo vietovėje, kur buvo lietuvių 6-ojo PP pozicijos, ir sužeidė 4 karius, iš jų 1 mirė. Baterija turėjo apšaudyti Strzelcizki o ir Zachary o kaimus, kurie buvo už 7,8 8 km nuo jos pozicijų. Žr.: Artilerijos viršininko 1923 m. balandžio 6 d. įsakymas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 56, l m. rugpjūčio 29 d. aktas Nr. 47. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 104, l J. G. Klaipėdos įgula // Karys, 1928, Nr. 28, p

184 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m m. rugpjūčio 10 d. 76,2 mm patrankomis buvo ginkluotos 2-oji, 3-ioji, 4-oji, 6-oji ir 11-oji, 77 mm patrankomis 1-oji, 5-oji, 9-oji ir 10-oji baterijos, 83,8 mm patrankomis 7-oji baterija, 105 mm haubicomis 1-oji (3 pabūklai) ir 2-oji (4 pabūklai) haubicų baterijos, 127 mm haubicomis 1-oji ir 2-oji sunkiosios artilerijos baterijos, šarvuotųjų traukinių pulkas 8 pabūklais: 2 75 mm, 2 76,2 mm, 2 77 mm, mm. Tuo metu buvo sukaupti sviediniai (76,2 mm , 77 mm , 105 mm , 83,8 mm 1 945, 127 mm ) m. sausio 5 d. kariuomenės daliniuose buvo 70 patrankų ir haubicų, 15 minosvaidžių 88, keturiuose artilerijos pulkuose 55 pabūklai (1-ajame 12, 2-ajame 11, 3-iajame ir 4-ajame po 16), tačiau 45 iš jų reikėjo taisyti 89. Įdomu, kad rusiškos 76,2 mm patrankos Lietuvos kariuomenėje turėjo moteriškus vardus: pvz., 2-ojoje baterijoje buvo Danutė (Nr. 809), Gražina (Nr. 8217), Aldona (Nr. 1420) ir Birutė (Nr. 8522) 90. Tai asocijuojasi su iš lenkų paimtos patrankos pavadinimu Zosia (buvo išspausdinta fotografija) 91, tačiau galima spėti, kad ji savo vardą išsaugojo iki pat 1929 m., kol AG patrankų (Nr ir Nr ) lenkiškus užrašus buvo nurodyta uždažyti 92. Tyrimo metu mums pavyko nustatyti daugumos XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos kariuomenės turėtų pabūklų numerius 93, 87 Artilerijos viršininko valdybos 1923 m. rugpjūčio 10 d. pareiškimas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l ap. l. 88 Šarvuotųjų traukinių pulke buvo 8 pabūklai, mokomojoje baterijoje 7, 1-ajame AP 12, 2-ajame AP 11, 3-iajame AP 16, 4-ajame AP 16 pabūklų. Žr.: Žinios apie turto ir ginklų sudėtį 1924 m. sausio 5 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 79, l Artilerijos pabūklų stovis, 1925 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 104, l Aktas, 1924 m. rugsėjo 30 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 82, l Lietuvos kariuomenės karininkai T. 5. Sud. V. Asevičius ir kt. Vilnius, 2005, p Artilerijos viršininko 1929 m. sausio 18 d. įsakymas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 87, l mm zenitiniai pabūklai: Nr. 164; Nr mm kaponierių pabūklai: Nr. 145; Nr. 197; Nr. 1893; Nr. 5828; Nr. 5899; Nr mm patrankos: Nr. 1408; Nr. 2009; Nr. 4237; Nr. 7212; Nr. 8613; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; 76,2 mm patrankos: Nr. 566; Nr. 567; Nr. 568; Nr. 569; Nr. 809; Nr. 960; Nr. 1364; Nr. 1420; Nr. 1421; Nr. 1486; Nr. 1601; Nr. 1706; Nr. 1777; Nr. 2021; Nr. 2625; Nr. 2714; Nr. 2730; Nr. 4132; Nr. 4232; Nr. 8045; Nr. 8217; Nr. 8223; Nr. 8522; Nr mm patrankos: Nr. 4902; Nr. 7887; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr mm 1916 m. patrankos: Nr. 56; Nr. 301; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; 183

185 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. tai ateityje galbūt gali padėti išsiaiškinti, kada ir kokiose gamyklose ginklai buvo pagaminti, kuriuose Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos ar D. Britanijos armijų daliniuose buvo naudojami iki atiteko Lietuvos kariuomenei. 75 mm 1897 m. lauko patrankos (Prancūzija), atimtos iš lenkų. Kaišiadorys m. (VDKM) Anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, Lietuvos kariuomenė 1926 m. turėjo apie 80 pabūklų 94, tad natūralu, kad, štabui reikalaujant skirti dau- Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr ; Nr mm 1896 m. patrankos: Nr ,8 mm patrankos: Nr. 1947; Nr. 8639; Nr. 9826; Nr mm haubicos: Nr. 151; Nr. 237; Nr. 297; Nr. 807; Nr. 1000; Nr. 1222; Nr. 2583; Nr. 3278; Nr. 4867; Nr mm haubicos: Nr. 44; Nr. 61; Nr. 82; Nr. 123; Nr. 138; Nr. 144; Nr. 174; Nr. 180; Nr. 196; Nr. 197; Nr. 7962; Nr : Aktas, 1924 m. rugsėjo 30 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 82, l Pabūklų pirmagalių ir šovinių dėžių stovio žinios, 1925 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 104, l ; 1925 m. rugpjūčio 29 d. aktas Nr. 47. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 104, l. 462.; Aktas Nr. 75, 1925 m. lapkričio 13 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 104, l. 619.; Aktas Nr. 6, 1929 m. kovo 5 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 177, l Kasparavičius A. Koalicinės liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės pastangos reorganizuoti kariuomenę 1926 metais // Lietuvos istorijos metraštis metai. Vilnius, 1994, p

186 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. giau lėšų ginkluotei įsigyti, ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius tarėsi su SSRS atstovu, kad vietoj 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartyje numatytos medienos, kurios kritusi rinkos vertė aptariamuoju laikotarpiu siekė apie 350 mln. Lt 95, Sovietų Rusija Lietuvai duotų ginklų ir, anot Kazio Škirpos, buvo gavęs pažadą. K. Škirpa skubiai parengė ginklų 6 pėstininkų divizijoms ir 3 sunkiosios artilerijos pulkams sąrašą, tačiau 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko karinis perversmas ir, pasikeitus politinei bei karinei vadovybei, rezultatų nebuvo pasiekta Lietuva negavo nei medienos, nei ginklų. Įgyvendinusi šį projektą Lietuva būtų galėjusi apginkluoti 9 10 divizijų, o tai praktiškai buvo maksimalus skaičius dviejų su puse milijono gyventojų turinčiai šaliai 96. Tačiau manome, kad perversmas nebuvo tikroji priežastis, dėl kurios Lietuva iš SSRS negavo ginklų, nes ši sovietinė didvalstybė lietuviams jų net neparduodavo, o ką jau kalbėti apie davimą vietoj medienos. Tai lėmė SSRS politinis sprendimas, o ne Lietuvos vidaus politikos peripetijos m. birželio 25 d. kariuomenės daliniuose ir sandėliuose buvo: mm prancūziškų, 18 76,2 mm rusiškų (iš jų 2 sudilusios Karo mokykloje), mm vokiškos patrankos, mm vokiškos haubicos, mm vokiška patranka be spynos, 4 83,8 mm ir mm angliškų pabūklų, mm prancūziški pabūklai, 2 37 mm zenitiniai ir 2 57 mm kaponierių pabūklai mm patrankos buvo tinkamos nau- 95 Pagal Lietuvos Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartį Lietuva turėjo gauti dešimtinių ( ha, nes 1 dešimtinė 1,0925 ha) stačio miško išsikirsti, iš 1 ha miško vidutiniškai buvo galima paruošti apie 164 m³ medienos (žinoma, kiekis priklausė nuo miško brandos ir medienos tipo), iš 1 ha brandžių medynų apie 249 m³, o plynai kertant brandų mišką apie m³. Žr.: Lietuvos miškų kadastras. Vilnius, 1990, p. 31, 67, m. Lietuva už parduotą 1 m³ gavo 15 Lt (pardavė m³ medienos už 21,64 mln. Lt), 1924 m. 23 Lt/m³, 1925 m. 14,8 Lt/m³, 1927 m. 13,5 Lt/m³, 1928 m. 14,8 Lt/m³. Taigi m. Lietuvos parduotos medienos m³ kainos vidurkis buvo apie 16,22 Lt. Žr.: Lietuvių enciklopedija. T. 15. Boston, 1968, p Lietuvai pagal sutartį priklausantis miškas (apie 22 mln. m³) nupjautas galėjo kainuoti apie 350 mln. Lt. Plotai pagal sutarties 12 str. 2 d. turėjo būti kuo arčiau Lietuvos sienos, plukdomųjų upių ir geležinkelių, sutartą plotą buvo numatyta iškirsti per 20 m. Žr.: Lietuvos okupacija ir aneksija Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1993, p Škirpa K. Pakeliui su Mykolu Sleževičiumi // Mykolas Sleževičius. J. Būtėnas, et. al., Chicago, 1954, p asis AP turėjo 12 pabūklų (1-oji baterija 4 77 mm, 4-oji baterija 4 76,2 mm, 7-oji 185

187 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. doti, tik joms stigo sviedinių (sandėliuose jų atsargas sudarė tik vnt.), 76,2 mm patrankų sviedinių sukaupta pakankamai, tik patys pabūklai buvo susidėvėję. Vokiškos 77 mm patrankos taip pat susidėvėjusios, bet naudojamos, nors beveik visi šiems pabūklams skirti užtaisai buvo sugedę. 83,8 mm patrankoms, kurių buvo 4, turėta tik sviedinių. Vokiškos haubicos geros, tinkamos naudoti, tačiau nebuvo joms sviedinių, o zenitiniai pabūklai pasenę, susidėvėję, todėl nebeturėjo praktinės reikšmės mm 1916 m. vokiška lauko patranka pozicijoje. XX a. trečiasis dešimtmetis (privačios Algirdo Abaravičiaus kolekcijos nuotrauka) baterija 4 83,8 mm), 2-asis AP 11 pabūklų (5-oji baterija 4 77 mm, 2-oji baterija 4 76,2 mm, 1-oji haubicų baterija mm), 3 iasis AP 16 pabūklų (9-oji baterija 4 77 mm, 3-ioji ir 6-oji baterijos 8 vokiškus 76,2 mm [kyla abejonių, ar dokumente nebuvo suklysta nurodant kalibrą aut.], 1-oji sunkioji baterija mm), 4-asis AP 10 pabūklų (4 75 mm, 2 76,2 mm (kovai netinkamus), 2 77 mm N/A, 2 37 mm zenitinius (menkaverčius)), Šarvuočių rinktinės traukinių batalionas 8 pabūklus (2 75 mm, 2 77 mm, mm, 2 57 mm kaponierių (menkaverčius), mokomoji baterija 2 pabūklus (76,2 mm, netinkamus kautynėms). Žr.: Vyriausiojo štabo Artilerijos inspekcijos 1926 m. birželio 25 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l Kasparavičius A. Koalicinės liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės pastangos reorganizuoti kariuomenę 1926 metais // Lietuvos istorijos metraštis metai. Vilnius, 1994, p

188 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m m. birželio 30 d. Artilerijos inspekcija pranešė, kad Karo muziejuje yra 10 pabūklų, iš jų: 4 75 mm patrankos, kurių vamzdžiai geri, bet 3 be spynų, trūksta taikiklių; 4 77 mm 96 m. N/A vokiškos patrankos, kurių 1 išdilusiu vamzdžiu, 3 be spynų; mm vokiška haubica sugadintu vamzdžiu, bet geru lafetu; mm vokiška toliašaudė patranka. Siūlyta Artilerijos inspekcijai perduoti visas 75 mm (4 vnt.), 77 mm (3 vnt.) ir 105 mm (šio tipo patrankai sviedinių turėta, todėl konstatuota, kad, ją sutvarkius, bus bent vienas toliašaudis pabūklas) patrankas, taip pat nebetinkamas 77 mm patrankas ir 105 mm haubicos lafetus, tikintis Lietuvos kariuomenės artilerijos parką papildyti 8 pabūklais m. konstatuota, kad 4 PD ir šarvuočių rinktinei apginkluoti, be turimų pabūklų, dar reikėtų įsigyti 4 lengvąsias lauko ir 16 sunkiųjų patrankų, 24 haubicas, 16 zenitinių pabūklų ir 4 37 mm tankų patrankas m. parengtame artilerijos apginklavimo projekte teigiama, kad Lietuvos kariuomenei, 3 PD ir kavalerijos brigadai (2 KP) reikėtų 178 pabūklų (68 lauko patrankų, 32 haubicų, 12 sunkiųjų toliašaudžių pabūklų, 12 zenitinių pabūklų ir 54 pėstininkų patrankų) ir sviedinių. Kariuomenė tuo metu turėjo 67 pabūklus (48 lauko patrankas, 13 haubicų ir 6 pėstininkų pabūklus), sviedinius. Taigi dar reikėjo įsigyti 111 pabūklų (20 lauko patrankų, 19 haubicų, 12 sunkiųjų toliašaudžių pabūklų, 12 zenitinių patrankų ir 48 pėstininkų pabūklus) ir sviedinių. Įgyvendinti šį planą turėjo kainuoti 46,781 mln. Lt per 5 metus 101. Turimi 67 pabūklai sudarė tik 37,6 % 1926 m. artilerijos apginklavimo plane numatyto ginkluotės (įvairių pabūklų) kiekio, tad jų skaičių norėta padidinti daugiau nei du su puse karto. Tokį didelį artile- 99 Artilerijos inspekcijos 1926 m. birželio 30 d. raportas. LCVA, 1373, ap. 1, b. 128, l Vyriausiojo štabo 1926 m. kovo 6 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l Kiekviena PD turėjo turėti 4 lauko artilerijos, 2 haubicų ir 1 toliašaudžių patrankų baterijas, kiekvienas batalionas po 2 lengvąsias pėstininkų patrankas (divizija 18 pabūklų). Iš viso 3 PD sudarė 48 lauko patrankos, 24 haubicos, 12 sunkiųjų toliašaudžių patrankų ir 54 pėstininkų patrankos. Kavalerijos brigadoje kiekvienas iš 2 KP turėjo turėti po bateriją, o mokomoji baterija 4 patrankas ir 2 haubicas. Šarvuotųjų traukinių batalioną sudarė 3 traukiniai: visuose buvo po 2 platformas su 2 pabūklais, taigi iš viso 6 lauko patrankos ir 6 haubicos. Zenitinę artileriją turėjo sudaryti 3 baterijos 12 pabūklų, 4-asis AP likti kariuomenės rezerve vado žinioje su turima ginkluote. Žr.: Projektas ir planas artileriją apginkluoti. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l

189 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. rijos sviedinių poreikį paaiškina planai pirkti naujų modelių pabūklų, o jiems reikėjo naujų sviedinių, be to, kai kuriems turimiems pabūklams trūko amunicijos. Planuota pirkti įvairios artilerijos ginkluotės: 20 83,5 mm Škoda 1919 m. patrankų, ,3 mm haubicų, mm prancūziškų 1913 m. pabūklų, 12 76,5 mm Škoda 19m. zenitinių pabūklų, 48 Erhardo, mm pabūklus 102. Be to, numatyta apginkluoti ir vieną rezervinę PD ir tam skirti apie 10 mln. Lt. Kadangi iš istoriografijos ir gen. št. plk. ltn. K. Škirpos planų žinoma, kad karo atveju būtų siekiama suformuoti 6 PD, buvo parengtas planas trijų rezervinių PD artilerijai įsigyti ir tam numatyta 56,4 mln. Lt suma, už kurią norėta pirkti 138 pabūklus (48 83,5 mm, ,3 mm, mm, mm) ir sviedinių m. Artilerijos inspekcijos vyriausybei pateiktas apginklavimo planas nebuvo nei priimtas, nei atmestas m. rugpjūtį, siekiant palengvinti kareivių rengimą ir artilerijos pabūklų priežiūrą bei tiekimą, buvo suvienodinta AP ginkluotė. 2-ojo AP 2 5 oji baterijos buvo ginkluotos 76,2 mm patrankomis, 1-oji haubicų baterija 105 mm haubicomis. Pulkas stovėjo Kėdainiuose, išskyrus 4-ąją bateriją, kuri buvo Klaipėdoje. 3-iojo AP, stovėjusio Kaune, 1-oji, 6-oji, 9-oji ir 10-oji baterijos buvo ginkluotos 77 mm patrankomis, 2-oji haubicų baterija 105 mm haubicomis, 4-ojo AP 7-oji baterija 83,8 mm, o 11-oji 77 mm patrankomis, 1-oji ir 2-oji sunkiosios artilerijos baterijos 127 mm pabūklais. 4-asis AP stovėjo Vilkaviškyje, o jo 11-oji baterija Alytuje. Visi pakeitimai turėjo būti įgyvendinti 1926 m. rugsėjo 1 5 d Pirmaeilėms 3-ms divizijoms pabūklams ir sviediniams įsigyti. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l Antraeilis 3 divizijų apginklavimo projektas ir planas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l Artilerijos viršininko 1929 m. gegužės 7 d. raštas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 176, l Vyriausiojo kariuomenės štabo 1926 m. rugpjūčio 18 d. įsakymas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l

190 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. 127 mm haubica Vickers-Armstrong (D. Britanija) ir jos komanda (asmeninės Simono Turausko kolekcijos nuotrauka) 127 mm haubica Vickers-Armstrong (D. Britanija) žygio padėtyje su pirmagaliu (asmeninės Simono Turausko kolekcijos nuotrauka) 189

191 Lietuvos Respublikos kariuomenė m m. Lietuvoje buvo svarstoma galimybė ginklų kariuomenei įsigyti D. Britanijoje. Britų kompanija Vickers-Armstrong Ltd. konkuravo su čekais dėl lengvųjų kulkosvaidžių užsakymo. Lietuvos ekspertai, jauni karininkai, siūlė pirkti čekiškus ginklus, o politikai Prezidentas Antanas Smetona, Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras, krašto apsaugos ministras plk. Teodoras Daukantas vadovavosi politiniais sumetimais ir buvo linkę tai daryti D. Britanijoje. Dilema išsisprendė poligone, kai sprogo britų kulkosvaidis ir sužalojo Lietuvos karį. Tad užsakymą tiekti kulkosvaidžius gavo čekai. Tačiau savo ruožtu firma Messrs Vickers-Amstrong užsitikrino 8 83,8 mm pabūklų užsakymą m. Vickers kvietimu į Londoną nuvyko dvi Lietuvos karininkų delegacijos, ginklų pirkimo klausimu šiame mieste lankėsi ir plk. T. Daukantas. Planuota įsigyti aviacijos kulkosvaidžių, priešlėktuvinių ginklų, lengvųjų tankų ir šarvuočių už svarų sterlingų 106, apie 4,9 mln. Lt 107. Tai vėliau ir buvo padaryta: Lietuva minėtoje firmoje įsigijo 32 lengvuosius tankus, 9 75 mm priešlėktuvinius pabūklus ir kt. Dvi 84 mm patrankos Vickers Mk IV (D. Britanija) poligone (asmeninės Algirdo Abaravičiaus kolekcijos nuotrauka) 106 Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija ( ). T. 1. Vilnius, 2007, p m. 1 D. Britanijos svaras sterlingas kainavo apie 49 Lt: Statistikos biuletenis. Kaunas, 1928, Nr. 12, p

192 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. Greičiausiai ginklų pirkimas užtruko dėl pasaulinės krizės ( ) ir vyko tik m. Užsakyti angliški 83,8 mm Mk IV pabūklai 1929 m. gegužės mėn. jau buvo Lietuvoje, nes 7 d. Artilerijos viršininkas nurodė 4-ojo AP vadui iš Artilerijos tiekimo skyriaus paimti 4 naujus angliškus pabūklus m. sausio 1 d. kariuomenė turėjo šių kalibrų pabūklų: mm, mm vokiškų, 19 76,2 mm rusiškų, mm, 4 83,8 mm Mk II. angliškas, mm, mm C.S. Mod m. prancūziškas, 5 57 mm rusiškas (3 iš jų buvo Karo muziejuje) kaponierių patrankas, 2 37 mm zenitinius pabūklus m. balandžio 1 d. ataskaitoje minimi 3 vokiški 77 mm 1896 m. pabūklai, todėl nurodytas 77 mm patrankų skaičius 29 vnt m. liepos 1 d. užfiksuota 12 83,8 mm patrankų (8 naujos), 2 vokiškos 77 mm patrankos stovėjo Karo muziejuje m. liepos 1 d. kariuomenės ginkluotėje buvo 31 minosvaidis: 10 daliniuose (5-ajame, 9-ajame PP, Karo mokykloje ir Aukštuosiuose karininkų kursuose), 13 tinkamų naudoti ir 8 sugedę (sandėliuose) 112. Iš viso kariuomenė turėjo 121 įvairių rūšių artilerijos pabūklą, tačiau apie 15 netiko kautynėms arba buvo menkos kovinės vertės. Artilerijos inspekcija konstatavo, kad 21 patrankos (12 76,2 mm, 6 77 mm 1916 m., 3 77 mm 1896 m.) ir 5 haubicų (105 mm 1916 m.) vamzdžiai išdilę ir būtina juos keisti 113. Karo atveju kariuomenei (3 PD) reikėjo 178 pabūklų (68 lauko patrankų, 32 haubicų, 12 sunkiųjų pabūklų, 12 zenitinių patrankų ir 54 pėstininkų patrankų), o tuo metu 108 Artilerijos viršininko 1929 m. gegužės 7 d. įsakymas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 176, l Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. sausio 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. balandžio 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. liepos 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l mm 2 tinkami ir 1 sugedęs sandėliuose, 5 daliniuose, 170 mm 8 tinkami ir 7 sugedę sandėliuose, 4 daliniuose, 250 mm 3 tinkami sandėliuose ir 1 Karo mokykloje. Žr.: Žinios apie minosvaidžių stovį 1929 m. liepos 8 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l Artilerijos inspekcija 1926 m. gegužės 10 d. tiekimo viršininkui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l

193 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. daliniuose buvo 67 pabūklai 114 (48 patrankos, 13 haubicų ir 6 pėstininkų patrankos) ir sviediniai ( lauko patrankų, haubicų, pėstininkų pabūklų) 115. Anot Algimanto Liekio, 1932 m. Lietuva Prancūzijoje įsigijo 75 mm lauko pabūklų ir jų sviedinių 116. Galima spėti, kad Lietuva tuo metu gavo 20 šių pabūklų, nors tai patvirtinančių archyvinių dokumentų mums aptikti nepavyko, o šį pabūklų skaičių gavome aritmetiniu būdu mm 98/09 m. lauko haubicos (Vokietija), paimtos iš bermontininkų, artilerijos sandėlyje m. (VDKM) 114 Lengvosios lauko patrankos: mm 1897 m., mm 16 m., 16 76,2 mm 1902 m., 4 83,8 mm 1904 m. Haubicos: 105 mm 1898/09 m., 127 mm 1895 m. Pėstininkų pabūklai: 6 77 mm minosvaidžiai. Žr.: Pirmaeilėms 3-ms divizijoms pabūklams ir sviediniams įsigyti, 1926 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l Siūlyta įsigyti dar 111 pabūklų ir sviedinių už 46,781 mln. Lt. Žr.: Projektas ir planas artileriją apginkluoti, 1926 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l Liekis A. Lietuvių karyba ir ginkluotė (iki 1940 m.). Vilnius, 2002, p Galima spėti, kad minėtas faktas paimtas iš jau aptarto S. Biručio straipsnio, kuriame teigiama, jog 1932 m. Lietuva įsigijo kelias baterijas prancūziškų 75 mm lauko patrankų. Žr.: Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p m. Lietuvos kariuomenė turėjo mm patrankų, o 1934 m. jau 36 (1 lentelė), taigi skirtumas 20 vnt. 192

194 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m m. Lietuva primygtinai SSRS prašė parduoti ginklų, tačiau jos valdžia, numanydama, kad tokia prolietuviška laikysena gali tapti kliūtimi su Lenkija susitarti ir pasirašyti nepuolimo sutartį (1934 m. gegužės 5 d.) sprendimą vilkino 118. Pats Antanas Smetona deklaravo interesą plėtoti santykius su Sovietų Sąjunga ir tai ne kartą buvo pareiškęs sovietų pasiuntiniui Michailui Karskiui. Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvai reikalinga SSSR parama politinė, ekonominė ir karinė 119. Buvęs Ginklavimo valdybos viršininko padėjėjas inž. plk. Stasys Birutis pažymėjo, kad 1934 m. buvo galimybė SSRS įsigyti naujo modelio 76,2 mm lauko pabūklų, ir jis vyko į Maskvą apžiūrėti ginklų, smulkiau sužinoti pirkimo sąlygų. Tačiau SSRS pabūklų gamyba ir brėžiniai buvo griežtai saugomos paslaptys, todėl juos rodyti atsisakyta bei pasiūlyta tiesiog pasitikėti ir nekeliant jokių sąlygų pageidaujamų ginklų įsigyti. Po ilgų derybų buvo surengtas parodomasis pabūklų šaudymas poligone prie Leningrado, tačiau jį leido stebėti tik kelių šimtų metrų atstumu per restorano vagono Lietuvos kariuomenės 1-ojo pėstininkų pulko Oerlikon automatinių pabūklų būrys parado metu m. Fotografas nenurodytas (LCVA) 118 Zubkova J. Pabaltijys ir Kremlius Vilnius, 2010, p Ten pat, p

195 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Lietuvos kariuomenės 20 mm LAP (Flak 30) pabūklas. RF Centrinis Ginkluotųjų Pajėgų muziejus (fot. Viktor Kolomijec) langą. Dėl minėtų priežasčių tuokart Lietuva atsisakė iš SSRS pirkti artilerijos pabūklų, tik užsakė kardų kavalerijai 120. Plk. S. Biručio minimu laikotarpiu SSRS buvo gaminamos labai mažai nuo senųjų 1902 m. patrankų besiskiriančios 1902/30 m. pavyzdžio patrankos, o naujųjų, ne itin vykusių 1933 m. pavyzdžio, patrankų buvo pagaminta vos Galbūt viena tokio SSRS pareigūnų elgesio priežasčių buvo ir tai, kad 1934 m. jokių iš esmės naujo modelio 76,2 mm patrankų paprasčiausiai neturėta m. birželio 16 d. Kaune buvo pasirašyta sutartis su Vickers Armstrong Ltd. dėl 9 75 mm priešlėktuvinių pabūklų ir sviedinių pirkimo. Pirmoji baterija į Klaipėdą turėjo būti pristatyta 1935 m. sausio 2 d., antroji iki vasario 17 d., trečioji balandžio 1d. 122 Automatinius Oerlikon pabūklus Lietuvos kariuomenė įsigyti nusprendė taip pat dar iki 1934 m., 120 Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p Широкорад A. Энциклопедия отечественной артиллерии. Минск, 2006 с Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m. Chicago, 1986, p

196 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. kai kariuomenei vadovavo gen. ltn. Petras Kubiliūnas 123. Šveicarijos firmoje Werkzeugmaschinenfabrik Oerlikon Buehrle & Co. Lietuva įsigijo 20 mm Oerlikon 1 II a S modelio pabūklų. Firmos duomenimis, 1934 m. birželio gruodžio mėn. į Lietuvą buvo pristatyti 156 pabūklai, 6 iš jų skirti montuoti šarvuočiuose 124. Tai patvirtina ir archyviniai dokumentai, tačiau minima, kad kariuomenė naudojo Oerlikon JLaS tipo pabūklus. Jų turėta 150: priešlėktuvinei apsaugai 36, 96 pėstininkų pulkams (16 PP po 6 pabūklus, kiekviename šaulių batalione po 2), KP turėjo turėti po 2 pabūklus (iš viso 6), Karo mokykla 2, mokomasis karo laivas Prezidentas Smetona 2; šarvuotiesiems traukiniams apginkluoti buvo numatyta skirti po 2 iš viso 4, Ginklavimo valdybai taip pat Tačiau šarvuotieji traukiniai buvo išformuoti, matyt, net nespėję gauti Oerlikon pabūklų. Lietuvos kariuomenės 6-ojo pėstininkų pulko kariai prie automatinio Oerlikon pabūklo. Fotografas Julius Miežlaiškis (LCVA) 123 Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996, p Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m. Chicago, 1986, p Ginklavimo viršininko 1935 m. sausio 26 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 262, l

197 Lietuvos Respublikos kariuomenė m m. liepos 1 d. Lietuvos kariuomenė turėjo įvairių pabūklų: 19 rusiškų 76,2 mm Putilov 1902 m., mm 1916 m. vokiškas, 5 77 mm 1896 m., mm Schneider 1897 m. prancūziškas, 8 naujas, neseniai pirktas 83,8 mm Mk IV, 4 senas 83,8 mm Mk II angliškas patrankas, mm 1898/09 m. vokiškas, mm angliškų, mm prancūziškas haubicas, mm 10.K.17. vokišką patranką, 5 57 mm kaponierių, 3 37 mm zenitines, 3 37 mm tankų patrankas 126. Be to, 1934 m. spalio 25 d. jau turėjo 50 automatinių 20 mm Oerlikon pabūklų ir 26 senus minosvaidžius m. iš viso Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotę sudarė 205 įvairių rūšių pabūklai. Dalis artilerijos pabūklų buvo naudojami šarvuotiesiems traukiniams apginkluoti m. kovo 3 d. duomenimis, šarvuotasis traukinys Gediminas buvo ginkluotas 4 patrankomis: 2 75 mm ir 2 57 mm, Kęstutis 2 77 mm patrankomis, Algirdas mm haubicomis. Tačiau 1927 m. rugsėjo 16 d., išformavus šarvuotųjų traukinių batalioną, kariuomenėje liko tik vienas šarvuotasis traukinys Gediminas, 1935 m. rugpjūčio 14 d. ir jo buvo atsisakyta m. kovo 26 d. Artilerijos inspekcija konstatavo, kad būtina remontuoti rusų patrankoms vamzdžius pakeisti branduolio tūtas užsienyje. Kiek truks ir kainuos remonto darbai, nežinota, bet nurodyta daliniams skirti kitus pabūklus 129. Siūlyta derėtis su Olandijos bendrove dėl 24 pabūklų vamzdžių remonto 130. Kadangi turimų rusiškų 76,2 mm pabūklų vamzdžiai buvo labai susidėvėję, o galimybių pakeisti ginkluotę nebuvo, anot plk. S. Biručio, visi šie pabūklai buvo išsiųsti į Bofors dirbtuves Švedijoje pervamzdžiuoti. Be to, jiems buvo sukonstruoti nauji sviediniai. Visa tai leido minėtų pabūklų šūvio nuotolį padidinti iki 11 km 131. Pastarojo fakto galutinai negalime nei patvirtinti, nei paneigti, tačiau 1927 m. Artilerijos 126 Žinios 1934 m. liepos 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 889, l Kariuomenės apsiginklavimo stovis 1934 m. spalio 25 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 889, l Pociūnas A. Šarvuoti traukiniai Lietuvos kariuomenėje // Karys, 1994, Nr. 5, p Artilerijos inspekcijos 1926 m. kovo 26 d. raportas Tiekimo viršininkui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l Artilerijos inspekcijos 1926 m. gegužės 10 d. raportas Tiekimo viršininkui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p

198 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. vadovėlyje 132 duomenų apie 76,2 mm kalibro sviedinius, kuriais būtų galima šaudyti iki 11 km atstumu, nėra m. Artilerijos statute nurodyti s tipo sviediniai, kuriais iš 76,2 mm 1902 m. patrankos buvo galima šaudyti didžiausiu 11,3 km atstumu ir kurie savo forma gerokai skyrėsi nuo kitų 76,2 mm kalibro sviedinių 133. Pažymėtina, kad 1938 m. vyko raitosios artilerijos, ginkluotos 76,2 mm pabūklais, mokymai poligone. Kavalerijos viršininkas savo raporte artilerijos inspektoriui rašė, kad: 1) šrapneliai nevaržoma ugnimi (karteče) šaudant veikia daugumoje blogai, šaudant oriniai labai didelė sklaida; 2) daugumos šrapnelių degtuvų žiedai sukasi nepaprastai sunkiai vienas degtuvinis negali pasukti, o pavartojus jėgą lūžta raktas; 3) granatų apie 40 % visai nesprogsta. 134 Taigi šaudymo poligone rezultatai nebuvo džiuginantys, o naujo pavyzdžio sviediniai visai neminimi. Lietuvos kariuomenės artileristai prie 76,2 mm 1902 m. modelio rusiškos lauko patrankos (VDKM) 132 Bytautas P. Artilerijos vadovėlis. II dalis. Kaunas, 1927, p Artilerijos statutas. IV dalis. Pabūklai ir šaudmenys. b) 76 mm 1902 m. patranka. A-53b. Kaunas, 1939, p. 20, 21, 85, m. spalio 14 d. Kavalerijos viršininko raštas Artilerijos inspektoriui. LCVA, f.1373, ap. 1, b. 287, l

199 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Artilerijos atnaujinimas m. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje būtinybė atnaujinti ir praplėsti Lietuvos kariuomenės artilerijos parką buvo akivaizdi, nes nuolatinis ginkluotės stygius neleido išnaudoti viso valstybės mobilizacinio ir galios potencialo. Jau anksčiau minėjome, kad planų stiprinti Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotę būta dar trečiajame dešimtmetyje, tačiau galimai dėl politinių aplinkybių ir pasaulyje prasidėjusios didžiosios ekonomikos krizės jie nebuvo įgyvendinti. Ypatingą pagreitį kariuomenės apginklavimo procesas įgavo, kai 1934 m. gen. št. plk. ltn. Stasys Raštikis tapo Lietuvos kariuomenės vadu, o 1935 m. sausio mėn. naujai sukurtoje Gynybos taryboje buvo priimtas Lietuvos kariuomenės reformų planas, kuriam įgyvendinti buvo numatyta 175 mln. Lt nepaprastųjų išlaidų 135 : ginkluotei įsigyti (1 diagrama) 106,5 mln. Lt, daugiau kaip 60 % skirtų lėšų, artilerijai (3 lentelė) Lt, planuojant pirkti 271 įvairių tipų pabūklą (už 24, 233 mln. Lt) ir daugiau kaip jų sviedinių (už 28,162 mln. Lt) diagrama Lietuvos kariuomenės apginklavimo planui įgyvendinti skirtos lėšos (%) 2% 9% 60% 13% 1% 9% 6% Ginkluotei ir amunicijai Intendantūrai Karo technikai Karo sanitarijai Karo aviacijai Karo veterenarijai Statyboms 135 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21. Kaunas, 2001, p m. ginklavimo planas, 1936 m. kovas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l

200 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. 3 lentelė m. ginklavimo plane numatytų įsigyti artilerijos pabūklų ir amunicijos sąrašas 137 Pavadinimas Kiekis Kaina Lt Sunkiosios haubicos mm patrankos Pėstininkų pabūklai (minosvaidžiai) Pakrančių jūriniai pabūklai Priešlėktuviniai pabūklai Sunkiosios patrankos mm lengvosios haubicos mm priešlėktuviniai sviediniai mm sunkiųjų haubicų sviediniai mm sviediniai ,4 mm minosvaidžių minos mm artilerijos sviediniai mm haubicų sviediniai Sunkiųjų patrankų sviediniai Pakrančių artilerijos sviediniai m. gegužės 21 d. apginklavimo planas (galbūt dėl 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos pateikto ultimatumo) buvo pakoreguotas ir vien ginklams įsigyti buvo skirta ne anksčiau numatyta suma 106,5 mln. Lt, o 123,7971 mln. Lt (t. y. 17,2971 mln. Lt daugiau). Artilerijos finansavimas pabūklams ir sviediniams pirkti gerokai padidėjo, iki 75,4034 mln. Lt, kas sudarė 60,91 % ginkluotei skirtų lėšų (4 lentelė) 138. Kaip matome susipažinę su naujuoju planu, kariuomenės vadovybė itin susirūpino prieštankine artilerija ir planavo įsigyti 310 pabūklų. Palyginę šį planą ir m. įsigytos ginkluotės duomenis įsitikinsime, kad jo aklai nesilaikyta: nupirkta 150 zenitinių 20 mm Flak. 30 pabūklų ir mm sunkiosios patrankos, kurių plane nebuvo m. spalio 1 d. Karo tary- 137 Ten pat, l Papildytas ginklavimo planas, 1938 m. gegužės 21 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l

201 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. boje buvo nutarta vietoj anksčiau planuotų 10 priešlėktuvinių 75 mm pabūklų įsigyti 12, o prieštankiniams pabūklams pirkti skirti 22,7 mln. Lt 139. Lietuvos kariuomenės 75 mm priešlėktuvinis pabūklas Vickers (D. Britanija) šaudymo pozicijoje m. (VDKM) 139 Kariuomenės septynerių metų ginklavimo planas buvo papildytas skyrus 59,396 mln. Lt. 12 priešlėktuvinių pabūklų ir sviedinių įsigyti buvo skirta 0,54 mln. Lt, 20 mm šovinių gamybai 3 metams 7,5 mln. Lt, 2 mln. Lt 105 mm patrankoms motorizuoti. Žr.: Karo tarybos 1938 m. spalio 1 d. posėdžio protokolas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l a. l. 200

202 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. 4 lentelė Papildytame m. ginklavimo plane numatytų įsigyti artilerijos pabūklų ir amunicijos sąrašas 140 Pavadinimas Kiekis Kaina Lt 20 mm prieštankiniai pabūklai mm sviediniai mm prieštankiniai pabūklai mm sviediniai mm patrankos mm artilerijos sviediniai Priešlėktuviniai pabūklai mm priešlėktuviniai sviediniai mm haubicos mm haubicų sviediniai mm sviediniai ,4 mm minosvaidžiai ,4 mm minosvaidžių minos m. sausio 10 d. Artilerijos inspekcija pasiūlė 12 angliškų 83,8 mm pabūklų išmainyti į latvių, kurie tokio kalibro pabūklų daugiausiai turėjo, naudojamas rusiškas 76,2 mm arba vokiškas 77 mm patrankas, nes dėl pabūklų įvairovės taikos metu buvo sunkiau mokyti karius, o per karą gaminti ir tiekti amuniciją. Be to, siūlyta 76,2 mm pabūklų kalibrą, kaip Lenkijoje, pakeisti į 75 mm ir tokiu būdu padidinti prancūziško kalibro patrankų skaičių. Angliškas 127 mm ir vokiškas 105 mm haubicas bei šaudmenis rekomenduota progai pasitaikius parduoti ir už gautus pinigus įsigyti prancūziškų 75 mm patrankų Papildytas ginklavimo planas, 1938 m. gegužės 21 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l Artilerijos inspekcijos 1936 m. sausio 10 d. raportas kariuomenės vadui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l

203 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 75 mm 1897 m. modelio Schneider patranka (Prancūzija) Lietuvos kariuomenės parade Kaune m. rugsėjo 8 d. (VDKM) Planus keistis pabūklais su latviais bandyta įgyvendinti jau tų pačių metų vasario 6 d. Lietuvos karo atašė Baltijos šalyse gen. št. plk. Boleslovui Jakučiui buvo nurodyta Latvijos karo ministerijoje išsiaiškinti galimybes iškeisti minėtus ginklus 142. Tačiau žinant, kad šie angliški ir rusiški pabūklai kariuomenės ginkluotėje išliko iki pat 1940 m., galima spėti, jog mainai su Latvija neįvyko m. pradžioje 1-ojo AP ginkluotę sudarė 75 mm patrankos ir mm haubica 143, 2-ojo AP 19 76,2 mm patrankų ir mm haubicos 144, 3-iasis AP buvo ginkluotas vokiško- 142 Kariuomenės štabo 1936 m. vasario 6 d. įsakymas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l ojo AP I AG Ukmergėje ginkluotę sudarė mm patrankų (12-asis to paties kalibro pabūklas buvo artilerijos dirbtuvėse Kaune), II AG Panevėžyje 4 75 mm patrankos ir mm haubica (antroji to paties kalibro sugadinta haubica buvo Centriniame artilerijos sandėlyje), III AG Kupiškyje 4 75 mm patrankos (dar 4 sugadintos 75 mm patrankos buvo Karo muziejuje). Žr.: 1-ojo AP 1936 m. sausio 18 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l I AG Kėdainiuose ginkluotė: 1-oji baterija 3 76,2 mm, 2-oji 4 76,2 mm patrankos, 3-ioji mm haubicos; II AG Seredžiuje: 4-oji baterija 4 76,2 mm, 5-oji 2 76,2 mm patrankos, 6-oji mm haubicos; III AG Raseiniuose: 7-oji baterija 4 76,2 mm, 8-oji 2 76,2 mm patrankos, 9-oji mm haubicos. Žr.: 2-ojo AP 1936 m. sausio 20 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l

204 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. mis 77 mm 1916 m. patrankomis ir 105 mm haubicomis 145, 4-asis AP mm, 12 83,8 mm patrankų ir mm haubicomis m., siekiant suvienodinti ginkluotę, 30 senų vokiškų artilerijos pabūklų vis dėlto buvo parduota 147, tačiau tų pačių metų birželio 12 d. kariuomenės štabas planavo į Klaipėdą siųsti motorizuotą 2 77 mm 1896 m. pabūklus turintį būrį 148. Taigi akivaizdu, kad tuo metu sprendimas parduoti vokiškus pabūklus dar nebuvo priimtas. Tai įvyko antroje metų pusėje, kai 1936 m. liepos 18 d. prasidėjo Ispanijos pilietinis karas ir atsirado galimybė skubiai ir pelningai juos realizuoti m. lapkričio 1 d. SSRS atstovas Lietuvoje Michailas Karskis į Maskvą pranešė, kad Lietuva pardavė Madrido vyriausybei ginklų per privačius asmenis. Išvežė norvegų laivas: artilerijos sviediniai ir angliški šautuvai. Ginklai seni ir prastos kokybės, tačiau kaina aukšta 149. Tai patvirtina ir ispaniški šaltiniai, kuriuose teigiama, kad norvegų laivas Linhaug, į kurį buvo pakrautos mm 1916 m. Krupp patrankos ir mm 1898/09 m. Krupp haubicos, su SSRS konvojumi Y-8 išvyko 1936 m. spalio 26 d., o į Ispaniją atvyko tų pačių metų lapkričio 10 d. 150 Taigi galima teigti, kad ginklų pardavimo sandoris įvyko 1936 m. rugpjūtį spalį. Šią prielaidą patvirtina tai, kad 1936 m. rugsėjo 21 d. angliški šautuvai ir amunicija buvo parduoti firmai A. Klaguine už ,2 Lt, o Ginklavimo valdyba už šias lėšas norėjo įsigyti Mauser šautuvų ir 20 mm amunicijos 151. A. Klaguine iojo AP 1936 m. sausio 22 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l Tauragės įgulos I AG ginkluotė 8 75 mm patrankos; Plungės įgulos II AG 2 83,8 Mk IV ir 4 83,8 mm Mk II patrankos; Klaipėdos įgulos II AG būrys 2 83,8 mm Mk IV patrankos; Šiaulių įgulos III AG 4 83,8 mm Mk IV ir 4 75 mm patrankos, mm haubicos. Žr.: 4-ojo AP 1936 m. sausio 22 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l. 7. Klaipėdoje buvusį artilerijos būrį sudarė 2 karininkai, 5 puskarininkiai, 43 kariai ir 35 arkliai. Žr.: Artilerijos inspekcijos 1936 m. balandžio mėn. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l Ginklavimo valdybos 1936 m. atlikto darbo apyskaita, 1937 m. sausio 9 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l Įsakymas III PD vadui 1936 m. birželio 12 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 887, l Kasparavičius A. Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose ( ) // Lietuvos nepriklausomybei 80. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999, p Artilería para la República pro Artemio Mortyra Pérez, Revista de Historia Militar nº 18 Diciembre de 2001 [žiūrėta ]. Interneto prieiga: < Republica/Fuerzas/Armas/Artilleria/Artilleria.htm> 151 Ginklavimo valdybos 1936 m. spalio 15 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 360, l

205 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. firmai pagal 1936 m. spalio 13 d. sutartį Lietuva už 8,010 mln. Lt dar pardavė pabūklų, o vyriausybė sutiko iš šios sumos 2,38 mln. Lt skirti numatytiems pabūklams iš tos pačios firmos pirkti m. spalio 13 d. Kariuomenės ginklavimo viršininkas I ir II PD vadams įsakė pasirūpinti, kad artilerijos pulkai į Centrinį artilerijos sandėlį skubiai grąžintų visas vokiečių kalibro patrankas ir haubicas, kurias einant sutartimi su firma A. Klaguine yra parduodamos išvežimui iš Lietuvos 152. Buvo leista visas lėšas, gautas už parduotus šautuvus ir amuniciją, panaudoti numatytiems ginklams įsigyti 153. Beje, remiantis kitu dokumentu, A. Klaguine firma pagal dvi minėtas sutartis Lietuvai 1936 m. iš viso sumokėjo ,80 Lt (iš jų ,52 Lt už transportavimą, dėžes, darbininkams už darbą ir kitas su pirkimu ir gabenimu susijusias paslaugas) 154. Kita vertus, lieka neaiškus 5 vokiškų 77 mm 1896 m. patrankų, mm 1898/09 m. haubicos ir 12 angliškų 127 mm haubicų likimas. Tai, kad 1937 m. gruodžio 15 d. šių pabūklų kariuomenė jau nebeturėjo 155 ir kad, tikėtina, tais pačiai metais sudarytame likviduotino turto sąraše nurodoma sunaikinti 12 angliškų 127 mm, 1 vokiškos 105 mm haubicos ir 5 77 mm 1896 m. patrankų spynas 156, leidžia spėti, jog šie 18 pabūklų dėl susidėvėjimo buvo ne parduoti, o tiesiog nurašyti ir utilizuoti. Keletas šių pabūklų buvo perduoti Karo muziejui, o to meto nuotraukose matyti prie įėjimo į muziejų stovintys vokiški pabūklai. Painiava gali kilti dėl to, kad pagal 1937 m. vasario 18 d. sutartį Lietuva A.B. Transbaltic (Helsinkyje) pardavė ginklų už ,45 Lt ir dar ,55 Lt sumokėjo už darbą ir transportavimą 157. Taigi lieka neaišku, kokius ginklus Lietuva 152 Kariuomenės ginklavimo viršininko 1936 m. spalio 13 d. įsakymas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 170, l Lietuvos Respublikos Vyriausybė m. spalio 17 d. nuorašas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 360, l Firmai A. Klaguine ginklų pardavimo apskaita, 1938 m. gegužis. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 417, l Kariuomenės štabo žinios apie esamą ir numatomą apginklavimą 1937 m. gruodžio 15 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l Centrinio ginklų sandėlio likviduotino turto sąrašas [be datos]. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 472, l Firmai A. B. Transbaltic ginklų pardavimo apyskaita, 1938 m. gegužis. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 417, l

206 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. galėjo parduoti. Nors ir nežinant tikslaus parduotų A. Klaguine firmai ginklų skaičiaus, galima iškelti keletą hipotezių: kad vokiški Pirmojo pasaulinio karo minosvaidžiai, dalis angliškų 7,71 mm Ross Enfield šautuvų, nereikalinga amunicija, galbūt dalis ar visi mūsų minėti 18 pabūklų, kuriuos galimai ne visus ar nevisiškai utilizavo, tikėtina, buvo ne viena prekė, o įvairių ginklų ir amunicijos rinkinys. Lietuvos kariuomenės artileristų priesaika. Karys bučiuoja 75 mm 1897 m. modelio Schneider (Prancūzija) vamzdį. Iš kairės 3-ias (gilumoje) stovi 1 pėst. pulko vadas plk. ltn. Leonas Gustaitis. Ukmergė, 1936 m. (VDKM) Įgyvendindama apginklavimo planą artilerijos pabūklus Lietuva pirko Prancūzijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Čekoslovakijoje ir Vokietijoje, 1940 m. dar kartą ginklų bandyta įsigyti ir SSRS m., antraisiais reformų metais, buvo įsigytos 36 prancūziškos 75 mm 1897 m. modelio patrankos, sviedinių ir degtuvų 158. Pirkinys Lietuvai kainavo 158 Žinios apie 1936 m. įsigytą turtą, 1937 m. sausio 9 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l

207 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Lietuvos kariuomenės artileristų priesaika. 75 mm 1897 m. Schneider patranka (Prancūzija). XX a. 4 dešimtmetis (VDKM) frankus 159, arba 2,918 mln. Lt. Tais pačiais metais Prancūzijos firmoje Schneider et Cie už frankų (apie 9,964 mln. Lt 160 ) buvo užsakyta mm haubicų, 1 pirmagalys ir sviedinių. 8 pabūklai turėjo būti gauti iki 1937 m. sausio 20 d., 16 iki vasario 15 d., 24 iki balandžio 14 d., 22 iki birželio 14 d. 161 Tačiau 1937 m. sulaukta tik mm pabūklų 162. Pažymėtina, kad Lietuvos kariuomenės ginklų priėmimo komisija konstatavo, jog daug haubicų kaučiukinių bandažų yra atšokę nuo metalinių armatūrų. Šie trūkumai buvo neesminiai, ir komisija pabūklus priėmė, tik priėmimo protokole užfiksavo defektus. Dėl to buvo priimtas sprendimas sulaikyti Lt už pabūklus mokėtinos sumos. Pradėjus šiuos pabūklus naudoti daliniuose ir paaiškėjus, kad nustatyti trūkumai neturi įtakos jų eksploatacijai ir daugiau įtrūkių neatsirado, 1938 m. liepos 22 d. plk. ltn. Aloy- 159 Ginklavimo valdybos 1936 m. užsakytų ir gautų ginklų ir amunicijos sąrašas, 1937 m. sausio 8 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l frankų 1936 m. kainavo 39,18 Lt. Žr.: Statistikos biuletenis. Kaunas, 1936, Nr. 12, p Ginklavimo valdybos 1936 m. užsakytų ir gautų ginklų ir amunicijos sąrašas, 1937 m. sausio 8 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l Žinios apie 1937 m. įgytą turtą, 1938 m. sausio 18 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l

208 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. zas Banys pasiūlė sulaikytus pinigus išmokėti gamintojui 163. Lietuvos kariuomenės artileristai prie 105 mm prancūziškos haubicos Schneider-Creusot m. (VDKM) 1937 m. birželio 16 d. inž. plk. Stasiui Jurgučiui buvo pavesta vykti į Prancūziją išsiaiškinti, kada bus galima gauti naują mm pabūklų partiją, 75 mm jūrinių pabūklų, 155 mm haubicų, 80 prieštankinių 47 mm pabūklų, mm 17 km. pabūklų (pastaruosius prašyta pagaminti skubiai) 164. Kaip minėjome, 1936 m. Tammerford Linne-och-Jern Manufacture Aktieblog firmoje Suomijoje buvo nupirkta minosvaidžių ir minų. Pirkinys 165 kainavo svarų sterlingų 166, arba apie 1,52 mln. Lt m. liepos 22 d. l. e. Studijų skyriaus viršininko pareigas plk. ltn. A. Banio raportas Nr. 1333/s Ginklavimo viršininkui. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 270, l Ginklavimo valdybos viršininko 1937 m. birželio 16 d. įsakymas plk. inž. Jurgučiui. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 287, l ,4 mm Brandt mod m. minosvaidžių ir minų. Žr.: Žinios apie 1936 m. įsigytą turtą, 1937 m. sausio 9 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l Ginklavimo valdybos 1936 m. užsakytų ir gautų ginklų ir amunicijos sąrašas, 1937 m. sausio 8 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l m. 1 D. Britanijos svaras sterlingų kainavo apie 29,5 Lt. Žr.: Statistikos biuletenis. Kaunas, 1936, Nr. 12, p

209 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Lietuvos kariai prie 81 mm Brandt minosvaidžio 1934 m. pozicijoje m. Fotografas A. Pajaujis (LCVA) 208

210 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. Minosvaidžių Stoks-Brand bandymai Lietuvoje vyko 1935 m. Jų metu m nuotoliu šaudęs 60 kg sveriantis ir į tris dalis lengvai išardomas pėstininkų lydimasis pabūklas buvo įvertintas teigiamai 168. Dar 9 81,4 mm 1928 m. pavyzdžio minosvaidžius Lietuvos kariuomenė perėmė iš lenkų 1939 m. rugsėjo mėn., ginklai buvo išbandyti ir perduoti naudoti m. su minėta Suomijos firma Lietuvos kariuomenė buvo sudariusi minosvaidžių minų tiekimo sutartį m. inž. plk. S. Birutis ir ltn. Bronius Blauzdžiūnas vyko į Suomijos įmonę Tammerfors Linne-och-Jern Manufacture A.B. priimti įsigytų mm minosvaidžių sviedinių 169. Apie ketinių 81,4 mm minosvaidžių minų kevalų gamybą Lietuvoje yra rašęs istorikas Arvydas Pociūnas 170. Galima konstatuoti, kad 1938 m. pabaigoje prasidėjo derybos su AB Metalas, kuri siūlė, jei būtų užsakyta vnt., minosvaidžio sviedinio kevalą pagaminti už 19,5 Lt ir buvo pasirengusi įsipareigoti po 4 mėnesių nuo sutarties sudarymo dienos kas mėnesį pristatyti po vnt. 171 Po firmos atstovų asmeninio pokalbio su Lietuvos kariuomenės ginklavimo viršininku firma sutiko nuleisti vieno kevalo kainą iki 17,5 Lt, jei jų bus užsakyta ne mažiau kaip , ir laikytis anksčiau minėtų terminų 172. Vis dėlto tarptautinis pirkimo konkursas buvo surengtas, tačiau į jo rezultatus nebuvo atsižvelgta. Prancūzijos bendrovės Etablissements Edgar Brandt S.A. pasiūlyta vieno kevalo kaina siekė 4,10 JAV dolerio (24,56 Lt). Suomijos firma Tammerfors Linne-och- Jern Manufacture A.B. tokius pat minosvaidžių sviedinių kevalus siūlė pirkti pigiau po 15,05 Lt už vienetą, o minėta Lietuvos bendrovė po 17,5 Lt. Tačiau komisija pasirinko AB Metalas, kad karo atveju Lietuvoje būtų įmonė, gaminanti šią produkciją. Be to, vietos gamintojas užsakymą galėjo įvykdyti per trumpesnį laiką 4 mėnesius. Ir dar vienas privalumas taip būtų paremta sava pramonė ir lėšos liktų Lietuvoje. Iš viso buvo planuojama pirkti iš atsparaus ketaus pagamintų kevalų m. gegužės 23 d. Lietuvos vyriausybė pritarė vnt. 81 mm Brandt trumpųjų minų sviedinių 168 V. Vitkausko 1935 m. birželio 15 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 854, l Ginklavimo valdybos 1938 m. spalio 15 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 396, l Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės ginkluotė ir karinė pramonė m. // Mokslas ir technika, 1993, Nr. 4, p AB Metalas ginklavimo viršininkui, 1938 m. lapkričio 21 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l AB Metalas ginklavimo viršininkui, 1939 m. sausio 11 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l Rungtynių protokolas, 1939 m. sausio 28 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l. 10. Kariuomenės tiekimo pirkimų dalies 1939 m. balandžio 14 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l

211 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. kevalų už Lt AB Metalas pirkimui 174. Buvo apskaičiuota, kad vieno 81 mm kevalo su uodegėle gamyba kainuoja 10,1 Lt, o įskaitant 25 % pelną, pasiruošimo gamybai ir išlaidas dėl galimo broko 16,4 Lt m. vasario 18 d. Kaune AB Metalas išliejo pirmąją 81 mm minų kevalų partiją vnt. O dėl teiginio, kad tai padėjo taupyti KAM lėšas 176, galima ir suabejoti žinant, jog Suomijos firma siūlėsi pigiau atlikti užsakymą. Tačiau neabejotinai svarbu paminėti, kad argumentai, lėmę vietinės firmos pasiūlymo, nors ir šiek tiek brangesnio, pasirinkimą buvo svarūs ir nenuginčijami m. kariuomenė iš specialiųjų lėšų įsigijo mm Hispano Suiza S-7 lėktuvų pabūklų 177 ir jų sviedinių už 0,524 mln. Lt 178. Šiais pagal Oerlikon licenciją pagamintais pabūklais buvo apginkluoti 1937 m. įsigyti 14 Dewoitine D.501L naikintuvų 179. Pabūklai, kainavę Prancūzijos frankus, į Lietuvą turėjo būti pristatyti iki 1937 m. gegužės 17 d m. spalį kariuomenė įsigijo mm patrankas, granatų ir jų degtuvus 181. Šie ginklai buvo įsigyti ne pagal apginklavimo planą, o iš specialiųjų lėšų. Pabūklai ir sviedinių kainavo 3,6 mln. Lt. Be to, buvo nupirkta minosvaidžių minų už 0,573 mln. Lt, mm sviedinių už 0,95 mln. Lt ir šių sviedinių degtuvų už 0,3 mln. Lt m. karo atveju Lietuva planavo mobilizuoti 4 PD, 2 PB ir kt. dalinius. Taip pat norėta turėti 8 AP ir raitąją AG, iš viso 258 patrankas ir haubicas, tačiau disponavo tik 211 pabūklų (5 lentelė). Dėl to realiai galėjo mobilizuoti 53, o ne 64 baterijas, kaip buvo numatyta, ir užtikrinti, kad visi planuoti karo meto 16 PP mūšyje būtų remiami 1 GA, o 3 KP turėtų po raitosios artilerijos bateriją. Taigi didelio atotrūkio tarp turėtos 174 LR Ministrų Taryba, 1939 m. gegužės 24 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l mm sviedinių kevalams lieti liejyklos duomenys. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės minosvaidžiai metais // Kardas, 2003, Nr. 2, p Žinios apie 1937 m. įgytą turtą, 1938 m. sausio 18 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l Įsigyta už specialias lėšas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l Rezmer W. Litewskie lotnictwo wojskowe Toruń, 1999, s Ginklavimo valdybos 1936 m. užsakytų ir gautų ginklų bei amunicijos sąrašas 1937 m. sausio 8 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l Žinios apie ginklavimo turtą 1937 m. spalio mėn. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l Įsigyta už specialias lėšas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l

212 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. artilerijos ir mobilizacijos planų iš esmės nebuvo. 5 lentelė Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklų paskirstymo 1937 m. pulkuose planas 183 Pabūklo modelis 75 mm patrankos 76,2 mm patrankos 84 mm patrankos 105 mm haubicos 105 mm patrankos 155 mm haubicos LK turėjo 1 AP 2 AP 3 AP 4 AP 5 AP 6 AP Ats. AP Karo m-la Raitoji art. SAP Poreikis Trūkumas Perteklius * Iš viso / +19 * 1937 m. Lietuvos kariuomenė turėjo tik mm haubicas, likusias nupirktas 22 gavo 1938 m. Tačiau tais pačiais 1937 m. artilerijos inspektorius numatė, kad ateityje karo atveju mobilizavus kariuomenę bus ne 4, o 5 PD, todėl reikėtų turėti mm, 19 76,2 mm, 12 83,8 mm, mm ir mm patrankas, mm ir mm haubicas ir visa tai paskirstyti 9 AP, raitosios artilerijos ir pakrančių apsaugos grupėms. Ateityje siūlyta AP divizijoms skirti ne po 24 patrankas ir 12 haubicų, o po 16 patrankų ir 20 haubicų, nes pastarųjų: 1) sviedinių galia buvo trigubai didesnė; 2) sviediniai dėl aukštos lėkimo trajektorijos pasiekia taikinius už ir aukštesnių priedangų; 3) dėl iškiliosios šūvio trajektorijos haubicų pozicijas lengva 183 Kariuomenės ginklavimo viršininko 1937 m. gruodžio 15 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, ap. l

213 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. įrengti už priedangų, miškingoje vietovėje. Pažymėta, kad Vokietija padidino savo PD 105 mm haubicų skaičių, o lietuvių naudotos 75 mm patrankos, nors ir puikus ginklas, šaudant didesniu kaip 5 km atstumu turėjo būti gerai įtvirtintos, todėl jų noragams reikėjo kasti gilius griovius, o žiemą, esant įšalui, tai padaryti buvo sunku. Be to, šių patrankų ugniavietėms miškuose buvo nelengva rasti tinkamą vietą. Taip pat paaiškėjo, kad Prancūzija prekiavo gerokai padėvėtomis 75 mm 1897 m. patrankomis. Todėl pasiūlyta, užuot bandžius įsigyti trūkstamų 40 šio kalibro patrankų, ateityje nupirkti 40 naujų 105 mm haubicų (6 lentelė) m. pakoreguotame kariuomenės apginklavimo plane, į šiuos pasiūlymus atsižvelgus, kaip minėjome, nurodyta įsigyti tik mm patrankas (visos jau buvo nupirktos) ir mm haubicų (70 buvo nupirkta). 6 lentelė 1937 m. artilerijos pabūklų poreikio ir siūlomų įsigyti priemonių duomenų suvestinė 185 Patrankos Haubicos Daliniai 75 mm 76,2 mm 83,8 mm 105 mm 155 mm 105 mm 155 mm 5 divizijų AP * RAG** KAP*** Atsargos AP SAP**** Pakrančių AG Iš viso siūlyta turėti Buvo Siūlyta įsigyti *Siūlyta turėti 5 divizijų AP: kiekviename po mm patrankų ir mm haubicų. **Raitosios artilerijos grupė 3 baterijos po 4 patrankas. ***Kariuomenės lengvosios artilerijos pulkas 3 grupės po 2 baterijas. ****2 sunkiosios artilerijos pulkai (SAP) 5 grupės. Iki 1938 m. gegužės 21 d. pagal planą buvo įsigyta ginklų ir amu- 184 Artilerijos inspekcijos 1937 m. rugsėjo mėn. siūlymas kariuomenės vadui dėl artilerijos apginklavimo. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 260, l Ten pat, l

214 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. nicijos už 61,906 mln. Lt, tačiau iš tikrųjų išleista 57,733 mln. Lt dar 4,175 mln. Lt liko nesumokėta prancūzų firmai už 105 mm haubicas, tai padaryti ketinta m. Kariuomenė nusipirko mm haubicų ( sviedinių) už 12,514 mln. Lt, mm patrankas ( sviedinių) už 2,918 mln. Lt ir ,4 mm minosvaidžius ( minų) už 1,536 mln. Lt mm haubica Schneider (Prancūzija) ir prie jos stovintis karininkas (asmeninės Simono Turausko kolekcijos nuotrauka) 1938 m. rugpjūčio 18 d. Lietuva su Škoda firma sudarė mm hruby kanon vz.35 patrankų 187, kurias Lietuva turėjo gauti iki 1940 m. rugpjūčio mėn., pirkimo sutartį 188. Vėliau konstatuota, kad pirmoji partija (2 baterijos) užsakovą turėtų pasiekti 1940 m. balandžio mėn., taip 186 Vykdant ginklavimo planą įsigyta, 1938 m. gegužės 21 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l Etablissements Škodas a Plzeń 1939 m. rugpjūčio 5 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 232, l Ginklavimo valdyba 1939 m. rugpjūčio 30 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 232, ap. l

215 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. pat jog dėl lėšų stokos šie pabūklai nebus motorizuoti, kaip planuota anksčiau pabūklams (6 baterijoms) motorizuoti būtų prireikę apie 3,8755 mln. Lt 190. Užsakyti pabūklai kainavo apie 3,3 mln. Lt. 155 mm haubica Schneider (Prancūzija) ir grupė karininkų (asmeninės Simono Turausko kolekcijos nuotrauka) 1940 m. pradžioje Lietuva gavo pirmuosius 4 čekiškus pabūklus, dar 8 patrankos tų pačių metų birželio mėn. vokiečių buvo sulaikytos Eitkūnų geležinkelio stotyje, tad Lietuvos nepasiekė 191. Šiais pabūklais buvo planuojama apginkluoti 21-ąjį sunkiosios artilerijos pulką, kurį būtų sudariusios 3 AG, kiekviena po 2 baterijas 192. Tačiau 1940 m. birželio pradžioje naujo AP dislokacijos, organizacijos ir transportavimo klausimai dar tik buvo svars- 189 Ginklavimo valdybos 1939 m. lapkričio 17 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 232, l Tyrimų komisijos 1939 m. rugsėjo 15 d. posėdžio protokolas. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 232, l Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės ginkluotė ir karinė pramonė m. // Mokslas ir technika, 1993, Nr. 4, p Artilerijos inspekcijos 1939 m. rugsėjo 13 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 232, l. 10; Artilerijos inspektoriaus 1940 m. birželio 1 d. raportas kariuomenės vadui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 311, l

216 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. tomi. Tačiau motorizuotų artilerijos padalinių kariuomenėje buvo, nes jau anksčiau mėginta traukti pritaikyti 75 mm 1897 m. patrankas, bandant įvairių firmų ištisinius ratus su pneumatinėmis padangomis m. kovo 5 d. buvo suformuotas 4-ojo AP motorizuotasis artilerijos būrys 194, vėliau toks būrys sukurtas ir prie Karo mokyklos Mokomosios grupės m. sausio mėn. Lietuva iš Šveicarijos firmos Werkzeugmaschinenfabrik Oerlikon Buehrle & Co pagal 1938 m. birželio 1 d. sutartį 196 gavo mm Oerlikon 1S tipo tankų pabūklus 197. Šis pirkinys Lietuvai atsiėjo ,75 Šveicarijos franko 198, arba sutarties dienos kursu ,50 Lt 199. Vienas pabūklas kainavo frankų. Likusi sumos dalis buvo sumokėta už priedus ir atsargines dalis 200. Krovinys per Antverpeną į Klaipėdą buvo atplukdytas laivu Utena 201. Pabūklai buvo pritaikyti montuoti tankuose. Reikia manyti, kad jie buvo skirti naujiems Čekoslovakijoje pagamintiems LTL tankams. Tačiau jie Lietuvos nepasiekė, o kitur pabūklai naudoti netiko, nes neturėjo lafetų. Nepavyko nustatyti, kokiu tikslu 1939 m. buvo įsigytas dar m. balandžio 19 d. Artilerijos inspektoriaus raštas Ginklavimo viršininkui apie iš JAV firmos Martin-Parry corp. gautą vieną guminių ratų 1897 m. patrankoms komplektą ir numatytus važinėjimo ir šaudymo bandymus. Žr.: LCVA, f. 3, ap.1, b. 270, l. 2; 1938 m. kovo 3 d. raportas Ginklavimo viršininkui Nr. 16 dėl firmos Englebert et. Co ratų, ten pat, l. 21; Firmos Englebert et. Co pasiūlymas prancūzų kalba, su nuotraukomis, ten pat, l m. kovo 5 d. 4-ojo artilerijos pulko vado gen. št. plk. J. Juodišiaus slaptas raportas III pėstininkų divizijos vadui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 287, l Karo mokyklos mot. artilerijos būrys nurodytas ir Karo aviacijos štabo Pietų ir rytų sienai saugoti direktyvoje Nr. 1325, slaptas-operatyvinis. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 556, l Werkzeugmaschinenfabrik Oerlikon Buehrle & Co m. kovo 10 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l m. vasario 28 d. protokolas. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l Ginklavimo valdybos 1938 m. birželio 10 d. raštas Finansų ministerijai. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l Lietuvos pasiuntinybė Šveicarijoje 1938 m. birželio 10 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l Remiantis kitu dokumentu mm Oerlikon 1S automatiniai tankuose montuojami pabūklai Lietuvai kainavo ,75 Šveicarijos franko, arba Lt. Žr.: KAM raštas ministrui pirmininkui 1938 m. kovo 17 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 185, l Sutartis Nr. 141, 1938 m. birželio 1 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l, Prancūzijos pasiuntinybei 1939 m. balandžio 26 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l

217 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. vienas 20 mm SLaS modelio Oerlikon pabūklas 202. Aptariamuoju laikotarpiu 20 mm priešlėktuvinis šovinys Belgijoje kainavo 15,50 Belgijos franko (apie 15,83 Lt), jų 1937 m. Lietuva Fabrique Nationale d Armes de Guerre S.A. buvo užsakiusi iš viso už frankų. Bet pateikta amunicija buvo nekokybiška, todėl firma pasiūlė pirkti prieštankinių šovinių, kurių vienas kainavo 12 frankų (12,25 Lt). Tokios pat rūšies šovinio firmoje Oerlikon kaina siekė 27,62 Lt. Pakeitus sutartį, Lietuva turėjo gauti prieštankinių ir priešlėktuvinių 20 mm šovinių 203. Naudojant pabūklus prieš tankus ir kitą šarvuotąją techniką 300 m atstumu jie galėjo pramušti 40 mm, 500 m 30 mm, 1000 m 20 mm, o 1200 m 15 mm šarvą m. Karo taryboje apsvarsčius Oerlikon pabūklų keitimo klausimą buvo nutarta turimus ginklus pakeisti į modernesnius 20 mm BSW firmos automatinius pabūklus, o senuosius Oerlikon parduoti, kai bus gauta ne mažiau kaip 100 naujų pabūklų ir užsakyta amunicija. Be to, nuspręsta kuo skubiau įsigyti 45 prieštankinius 47 mm pabūklus 205. Nors dar 1936 m. Karo taryba konstatavo, kad kol santykiai su vokiečiais nesunormuoti, pirkimas vokiškose firmose turi būti vykdomas su dideliu atsargumu 206, vis dėlto 1939 m. buvo įsigyta cm Flak 30 pabūklų, nes vykdant ginklavimosi planą buvo nutarta iš Vokietijos firmos Barlin Suhler Waffen und Fahrzeugwerke pirkti 202 Ginklavimo viršininkui apginklavimo žinios 1939.IX.1 LCVA, f. 3, ap. 1, b. 256, l Ministrui Pirmininkui, 1939 m. gegužės 20 d. Nr LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1069, l a. l. 204 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m. Chicago, 1986, p Pabūklas žygio metu su pirmagaliu svėrė 850 kg, pozicijose su ratais 310 kg, ant trikojo 278 kg, greitašauda apie 200 šūvių per min. Į oro taikinius buvo galima šaudyti iki 2000 m aukščio, į tankus iki 500 m, o į gyvus taikinius horizontali veiksminga ugnis siekė iki m. Iš 500 m atstumo pabūklas galėjo pramušti 20 mm šarvą. Šaudyti pabūklą buvo galima parengti per 45 sekundes. žr.: Pėstininkų statutas. Kautynės. II dalis. Kaunas, 1939, p Karo tarybos posėdyje dalyvavę nariai: tarybos pirmininkas, krašto apsaugos ministras brg. gen. Stasys Dirmantas, kariuomenės vadas brg. gen. Stasys Raštikis, štabo viršininkas brg. gen. Jonas Černius, tiekimo viršininkas brg. gen. Zenonas Gerulaitis ir II PD vadas div. gen. Edvardas Adamkavičius; kviestiniai asmenys: pėstininkų inspektorius brg. gen. V. Vitkauskas, priešlėktuvinės rinktinės viršininkas plk. Povilas Babickas, ginklavimo viršininko pavaduotojas plk. Juozas Vėbra. Žr.: Karo tarybos 1938 m. vasario 26 d. posėdžio protokolo Nr. 35 nuorašas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 275, l Karo tarybos 1936 m. gruodžio 30 d. posėdžio protokolo nuorašas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 275, l

218 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. 150 priešlėktuvinių automatinių 20 mm pabūklų, jų šovinių ir sprogstamųjų šovinių gamybos licenciją. Šis pirkinys kainavo apie 8,5323 mln. Lt 207. BSW, arba LAP (lėktuvinis automatinis pabūklas), 2 cm Flak 30 automatinis pabūklas parengtas šaudyti nuo važiuoklės. Technika. P. 85. Kaunas, 1940 Tai buvo labai panašūs į Oerlikon pabūklai 208. Pirmieji 120 pabūklų ir amunicija Lietuvą turėjo pasiekti 1939 m., likusieji 30 iki 1940 m. vasario 28 d. 209 Lietuvos kariuomenės dokumentuose šie pabūklai vadinami BSW arba LAP (lėktuviniais automatiniais pabūklais). 2 cm Flak 30 ir šio pabūklo modifikacijos buvo itin sėkmingai naudojamos Antrajame pasauliniame kare pritaikius motorizuotai traukai ir sumontavus modernų automatinį firmos Zeiss taikiklį. Lietuvos kariuomenėje LAP pabūklais buvo ginkluotos motorizuotosios priešlėktuvinės kuopos, vėliau turėjo būti apginkluoti ir kiti daliniai, planuota juos naudoti ir prieštankinei gynybai 210. Priešlėktuvinės motorizuotosios kuopos 1939 m. rugsėjo 15 d. buvo pradėtos formuoti: 1-oji kuopa (skirta I PD) Panevėžyje, 2-oji (II PD) Kaune 207 Ministrui pirmininkui 1939 m. sausio 7 d. LCVA, f. 384, b. 1069, l Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m., Chicago, 1986, p Ministrui pirmininkui 1939 m. sausio 19 d. LCVA, f. 384, b. 1069, l LAP dalinių mokymo darbotvarkė, Kaunas, 1940, Kariuomenės štabas, Spaudos ir švietimo skyrius, p

219 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. BSW, arba LAP (lėktuvinis automatinis pabūklas), 2 cm Flak 30 automatinis pabūklas parengtas šaudyti nuo stovo. Technika. P-85. Kaunas,

220 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. (Šančiuose), 3-ioji (III PD) Šiauliuose, 4-oji (3-iajam PP) Kėdainiuose, 5-oji (Šarvuočių rinktinei) Radviliškyje m. suformuotos LAP kuopos 1940 m. kovo pabaigoje dar nebuvo galutinai sukomplektuotos, joms trūko vairuotojų. Esamus kuopų etatus buvo siūloma pertvarkyti taikos metu formuoti po 2 būrius (kiekvienam skirti po 3 20 mm LAP), karo atveju 4 analogiškus būrius 212. Konstatuota, kad kariuomenėje yra apie 40 nepaskirstytų LAP pabūklų. PAR turėjo 6 40 mm Bofors priešlėktuvinius pabūklus, Centriniame artilerijos sandėlyje buvo daugiau kaip 20 nenaudojamų Hotchkiss kulkosvaidžių, todėl siūlyta formuoti atskirą priešlėktuvinės apsaugos batalioną m. birželio 14 d. buvo nurodyta vietoj Vilniaus komendantūros apsaugos bataliono suformuoti priešlėktuvinės apsaugos batalioną. Jį turėjo sudaryti 1 LAP kuopa (4 būriai po 3 20 mm BSW pabūklus), 1 baterija, ginkluota 6 40 mm Bofors pabūklais, ir sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa 214. Iš internuotų lenkų karių buvo paimtos 5 75 mm patrankos. Jas nutarta perduoti daliniams, nes, suformavus 5 AP ir MAG atsargos AP, liko tik 2 haubicos, todėl 1-ąjį AP rengtasi perginkluoti: I AG 2 baterijas 75 mm patrankomis, 1 bateriją 105 mm haubicomis, II AG 2 baterijas 76,2 mm patrankomis (atliekamų buvo tik 7), 1 bateriją 105 mm haubicomis, o III AG visas 3 baterijas 83,8 mm patrankomis Įsakymas kariuomenei Nr. 14, 1939 m. rugsėjo 14 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 4, l Pėstininkų inspekcijos 1940 m. kovo 29 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 602, l Batalioną galėjo sudaryti 3 LAP kuopos po 4 būrius (36 pabūklai), zenitinės artilerijos baterija (2 būriai po 3 40 mm Bofors pabūklus, iš viso 6), 1 sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa (3 būriai po 6 Hotchkis kulkosvaidžius, iš viso 18). Likusius 4 5 LAP siūlyta palikti rezerve Linkaičiuose, juos karo atveju prižiūrėtų ginklų dirbtuvių personalas. Žr.: Priešlėktuvinės apsaugos bataliono reikalu, 1940 m. birželio 13 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 602, l ap. l. 214 Kariuomenės štabas 1940 m. birželio 14 d. Vilniaus komendantui. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 602, l m. vyko artilerijos perdislokavimas: 1-asis AP karo atveju priklausė V PD: I AG Ukmergėje, II AG Panevėžyje, III AG Kupiškyje. 2-asis AP priklausė IV PD: grupių dislokacijos vietos Kėdainiuose, Raseiniuose ir Seredžiuje nepakito. 3-iasis AP kilus karui turėjo sudaryti trijų AG pulką II PD sudėtyje. 3-iojo AP I AG stovėjo Kaune, arkliai buvo pakeisti autotransportu, karo atveju planuota suformuoti motorizuotąją artilerijos grupę (MAG) iš mm haubicų, sudarančių kariuomenės artileriją. II AG Marijampolėje, III AG Kaune karo atveju iš mokomosios AG turėjo būti suformuota 3-iojo AP I AG. 4-asis AP priklausė III PD, I AG Tauragėje, II AG Plungėje, III AG Varniuose, IV AG Šiauliuose, kilus karui, turėjo sudaryti 2 patrankų ir 1 haubicų (2 155 mm haubicos) bateriją. 5-asis AP karo atveju priklausė I PD, turėjo būti formuojamas Vilniuje iš trijų 219

221 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Bendrai 1939 m. iš internuotų lenkų Lietuvos kariuomenė paėmė 5 75 mm patrankas, 6 40 mm Bofors 1936 m. pavyzdžio Lenkijoje pagamintus zenitinius automatinius pabūklus, kurių vienas (Nr. 633) buvo be spynos ir vamzdžio (vėliau gautas atsarginis vamzdis) ir dar vienas (Nr. 3556) be spynos ir atsargos sparnelio, 9 81 mm w.z. 28 minosvaidžius, pagamintus 1928 m. (pastarieji prastos techninės būklės ir aprūdiję) 216. Nepavyko išsiaiškinti vieno 120 mm ir dviejų 81,4 mm Brandt minosvaidžių įsigijimo 1939 m. 217 aplinkybių. Gali būti, kad šie minosvaidžiai po demonstracinių ar kariuomenės bandymų buvo grąžinti juos pateikusioms firmoms, nes vėlesniuose sąrašuose jie neminimi m. buvo suformuotas 5-ojo AP štabas Vilniuje, nors pulkas AG taikos metu neturėjo. Sostinėje buvo įsikūrusi 1-ojo AP I AG. Štabas ateityje planavo karo atveju kurti 5 AP po 3 AG (iš viso 180 pabūklų), atsargos AP 2 AG, taip pat motorizuotąją AG (MAG) (12 pabūklų). Taigi būtų 18 AG, ginkluotų 216 pabūklų 218. Nors būta minčių, kad ateityje 4-ąjį AP sudarytų 4 AG. Štabas konstatavo, kad atsargos AP neturima ginkluotės, todėl buvo siūloma skubiai rusiškus ir angliškus pabūklus iškeisti į prancūziškus ir papildomai įsigyti dar mm patrankas m. Lietuvos kariuomenę turėjo sudaryti 6 AP (1-asis, 2-asis, 3-iasis, 4-asis, 5-asis ir 11 asis atsargos), Karo mokyklos AG ir 3 raitosios artilerijos baterijos 220. AG. Žr.: Artilerijos perorganizavimas, 1940 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. 3 3 ap. l mm patrankų Nr.: 23501, 24452, 3766, ir 22739; 6 40 mm Bofors pabūklų, pagamintų 1937 m. Nr.: 575, 578, 590, 591, 633, 1939 m. pagaminto pabūklo Nr. 3556; 81 mm w.z. 28 minosvaidžių Nr.: 238, 550, 249, 341, 478, 435, 487, 354, 502. Žr.: Internuotųjų ginklų apžiūrėjimo aktas, 1940 m. balandis. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 433, l Ginklavimo viršininkui apginklavimo žinios 1939.IX.1 LCVA, f. 3, ap. 1, b. 256, l m. Lietuva turėjo 219 lauko artilerijos patrankų ir haubicų: mm, 19 76,2 mm, 12 83,8 mm, mm čekiškų patrankų, mm vokišką patranką, mm ir mm haubicas. 219 Artilerijos perorganizavimas, 1940 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. 3 3 ap. l asis ir 2-asis AP turėjo po mm ir mm pabūklų, 3-iasis AP mm ir mm, 4-asis AP mm, 8 83,4 mm, mm ir mm pabūklus (pulką turėjo sudaryti 4 AG, 3 po 12 pabūklų ir 1 iš 10 pabūklų), 5-asis AP mm, mm; 11- asis (atsargos) AP 4 83,4 mm ir mm, Karo mokyklos AG 7 76,2 mm ir mm, raitoji AG 12 76,2 mm pabūklų, Ginklavimo valdyboje liko 3 75 mm pabūklai, kurie netiko kautynėms. Iš viso buvo pabūklų: mm (3 netiko kautynėms, 3, paimti iš lenkų, buvo perduoti 5-ojo AP mokomajai AG Vilniuje), mm, 19 76,2 mm, 12 83,4 mm, mm. Žr.: Pabūklų suskirstymo lentelė, 1940 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 311, l

222 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m m. perginkluojant ir plečiant Lietuvos kariuomenės artilerijos parką buvo padaryta milžiniška pažanga: lauko artilerijos pabūklų skaičius padidėjo nuo m. iki m., jau nekalbant apie kokybinį šuolį apie 1/3 pabūklų buvo visiškai naujo modelio haubicos. Įvairių pabūklų (pėstininkų, zenitinių, lauko artilerijos) bendras skaičius padidėjo daugiau nei tris kartus nuo 205 iki 645. Artilerijos pabūklų poreikis ir ateities vizijos Septynerių metų ( m.) Lietuvos kariuomenės apginklavimo plano pirminiame variante buvo numatyta ginkluotės išteklius papildyti 271 artilerijos pabūklu. Iki 1940 m. buvo įsigytos mm ir mm patrankos, mm haubicų, ,4 mm minosvaidžių. Taigi buvo įgyvendinta apie 77,5 % plano (gauta 210 iš 271 planuotų artilerijos pabūklų) m. planai buvo patikslinti: įsigyta ne 40 trūkstamų 75 mm patrankų, o mm haubicų, ne 14, o mm haubicos, ne 14, o mm patrankos. Samprotauta, kad kariuomenei reikėtų 380 (turėta 150, kariškiai pageidavo dar 230) 20 mm ir mm prieštankinių pabūklų 221. Šių prieštankinių pabūklų pirkimo galimybėmis domėtasi Prancūzijoje (Schneider), Austrijoje (Böhler) ir Švedijoje (Bofors) 222. Kariuomenės vadovybė pageidavo užsienyje įsigyti mm prieštankinių pabūklų, bet, nepavykus to padaryti, planavo iš Prancūzijos firmos Schneider & Cie už Lt pirkti licenciją ir juos gaminti Linkaičių ginklų dirbtuvėse m. pabaigoje plk. ltn. Kazys Ambraziejus ir inž. Antanas Babilius net ruošėsi vykti į Prancūziją rengti su firma Schneider & Cie sutarties dėl licencijos gaminti 47 mm prieštankinius pabūklus 224. Tačiau tolesnės licencijos pirkimo istorijos eigos mums atsekti nepavyko. Bet kokiu atveju aišku, kad iki okupacijos jų gamybos Lietuvoje pradėti nepavyko m. Lietuvos ka- 221 Kariuomenės ginklavimo viršininko 1937 m. gruodžio 15 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, ap. l Ginklavimo viršininko 1937 m. birželio 9 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 287, l Ministrui pirmininkui 1939 m. vasario 22 d. Nr LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1069, l Ginklavimo valdybos 1938 m. gruodžio 1 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 396, l

223 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. riuomenėje buvo parengti 47 mm ir 60 mm minosvaidžių brėžiniai, pabūklai pagaminti ir 1939 m. lapkričio 11 d. išbandyti 225. KAM buvo numačiusi pagal Brandt licenciją pradėti gaminti 47 mm minosvaidžius Lietuvoje 226. Pagal Kariuomenės štabo planus ateityje karo sudėties PP turėjo sudaryti 13 prieštankinių pabūklų (4 47 mm ir 9 20 mm), kiekvienas batalionas turėti 2 minosvaidžius ir 14 sunkiųjų kulkosvaidžių. Planuotas ginkluotės poreikis: karo meto kariuomenei, orientuojantis į Vokietijos dalinių lygį, apginkluoti reikėtų mm ir mm prieštankinių pabūklų, o priešlėktuvinei gynybai 242 pabūklų ( mm, mm ir mm) m. buvo planuojama įsigyti įvairių ginklų ir amunicijos už 74,964 mln. Lt: mm haubicų už 5 mln. Lt ir jų sviedinių už 8,49 mln. Lt, sviedinių 75 mm patrankoms už 6,282 mln. Lt, mm priešlėktuvinių pabūklų 228 už 2 mln. Lt ir sviedinių už 225 Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės minosvaidžiai metais // Kardas, 2003, Nr. 2, p Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės ginkluotė ir karinė pramonė m. // Mokslas ir technika, 1993, Nr. 4, p Pėstininkų priemonių organizavimo klausimu m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l m. pabaigoje buvo svarstomos galimybės pirkti naujų vidutinio kalibro pabūklų. Rugsėjo 6 21 d. specialiai sudaryta komisija vertino 6 firmų pasiūlymus (Fried Krupp AG Flak. 7,5 cm L/60 ir Flak. 8,8 cm L/56; Rheinmetall-Borsig AG Flak. 7,5 cm L/59; Bofors 80 mm L/50; Škoda CA de 75 mm; Vickers-Armstrongs Ltd. C.A. 75 mm ir Ansaldo C.A. 75 mm). Geriausiai buvo įvertinti vokiški pabūklai: 8,8 cm L/56 gavo 146 balus, 7,5 cm L/60 117, o 7,5 cm L/ balų, kiti trys konkurentai pasirodė kur kas prasčiau ir negavo net po 100 balų. Visos firmos užsakymą siūlė atlikti per panašų laikotarpį (pusantrų dvejus metus), palankiausia buvo Škoda firmos kaina, brangesni vokiečių firmų pasiūlymai, didžiausia buvo Krupp nustatyta kaina už 12 8,8 cm L/56 pabūklų ir sviedinių ,48 Lt, o už 21 pabūklą ir sviedinių ,24 Lt. Buvo siūloma įsigyti 21 pabūklą. Žr.: Aktas, 1938 m. rugsėjo 6 21 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 418, l Iš parengtų sutarties projektų galime spėti, kad buvo nuspręsta įsigyti mm L/59 pabūklų (4 baterijas po 3 pabūklus) ir sviedinių, už pabūklą mokant po reichsmarkių (RM), už sviedinį 113 RM, sandorio vertė RM (arba Lt). Pirmoji partija 3 pabūklai ir 900 sviedinių turėjo pasiekti Lietuvą iki 1940 m. rugsėjo 1 d., antra, dvigubai didesnė, iki tų pačių metų spalio 1 d., o trečioji iki lapkričio 1 d. Žr.: Sutarties projektas 1938 m. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 418, l Rheinmetall-Borsig firma pirminiame pasiūlyme buvo nurodžiusi vieno pabūklo kainą RM ( Lt), sviedinio tokią pat 113 RM (270,3 Lt), už 12 pabūklų ir

224 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. 1 mln. Lt, mm prieštankinių pabūklų už 4,8 mln. Lt ir sviedinių už 7,6 mln. Lt, mm prieštankinių pabūklų už 6,9 mln. Lt ir sviedinių už 6,9 mln. Lt, mm Oerlikon pabūklų sviedinių už 6,5 mln. Lt, minosvaidžių minų už 2,1 mln. Lt 229. Iš specialiųjų lėšų minėtu laikotarpiu buvo numatyta įsigyti mm aviacijos pabūklų už 0,376 mln. Lt, 2 75 mm laivo pabūklus už 0,14 mln. Lt, 5,821 mln. Lt ketinta skirti prieštankinei artilerijai apginkluoti m. D. Britanijoje norėta įsigyti 10 priešlėktuvinių 75 mm pabūklų ir atitinkamos amunicijos 231. Šį sprendimą, kuris skyrėsi nuo 1938 m. deklaruoto nusistatymo pirkti vokiškų zenitinių pabūklų, galbūt lėmė politinės aplinkybės m. sausio 27 d. datuotame Maskvoje sudarytame dokumente nurodoma, kad Lietuva, remdamasi 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutarties 3 straipsniu, SSRS prašo parduoti mm patrankas, mm haubicų ir jų sviedinių, mm minosvaidžių ir minų, mm arba 45 mm prieštankinių pabūklų ir jų sviedinių, mm granatsvaidžių ir granatų, 500 7,92 mm sunkiųjų ir tiek pat lengvųjų kulkosvaidžių, zenitinės artilerijos (76,2 mm) divizioną ir sviedinių. Taip pat ieškota galimybių turėtas 76,2 mm ir 83,8 mm patrankas iškeisti į prancūziškas 75 mm 1897 m. patrankas 232. Be to, aiškėja, kad 1940 m. Lietuva pirkti ginklų, paimtų iš Lenkijos kariuomenės, siekė ne tik SSRS, bet ir Vokietijoje. Buvo tikimasi gauti: mm prieštankinių pabūklų (norėta ) ir sviedinių, 75 Brandt minosvaidžius ir minų (norėta ), mm sviedinių norėjo gauti Lt, taigi padarė apie 6 % nuolaidą. Žr.: Aktas, 1938 m. rugsėjo 6 21 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 418, l Per likusį plano trimetį reikalinga įsigyti, 1938 m. gegužės 21 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l Numatoma įsigyti už specialias lėšas, 1938 m. gegužės 21 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l Raportas kariuomenės tiekimo viršininkui, 1939 m. liepos 5 d. LCVA, f. 384, ap. 2. b, 1069, l Be artilerijos, prašyta ir kitos ginkluotės: 32 T-26 tankų, 10 autocisternų (3 t), 100 ZIS 3 4 t triašių sunkvežimių, lauko telefono aparatų, km telefono kabelio, 30 I-16 naikintuvų, 12 bombonešių, 16 aviacinių variklių (1100 AJ) ir propelerių, 70 aviacijos kulkosvaidžių, 150 lauko virtuvių ir kitų reikalingų kariuomenei priemonių. Žr.: Заявка, 27 января 1940 г. Москва. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1087, l

225 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. granatsvaidžių (norėta ) ir granatų, apie 500 sunkiųjų kulkosvaidžių, 140 sunkvežimių, 20 tankų, 12 lėktuvų ir mm patrankas, iš viso už 17,058 mln. Lt m. balandžio 30 d. Lietuvos vyriausybė nutarė skirti 21 mln. Lt, mokant 3 metus iki 1942 m. po 7 mln. Lt, ginklams ir kitam kariniam turtui SSRS pirkti 234. Pažvelgę į kaimyninių mažųjų valstybių artilerijos ginkluotės duomenis matome (7 lentelė), kad Lietuva pirmavo prieštankinių ir zenitinių pabūklų skaičiumi, lengvųjų haubicų turėjo daugiau nei Latvija ir Estija ir tiek pat, kiek Suomija, minosvaidžių skaičiumi lenkė kitas dvi Baltijos šalis, nors suomiai, patys šios ginkluotės gamintojai, jų turėjo daugiau nei tris kartus. Tačiau minėta persvara sumažėtų arba net ištirptų, jei pabūklų skaičių įvertintume atsižvelgdami į šalių dydį (gyventojų skaičių). Žinoma, Lietuva pagal lauko ir sunkiosios artilerijos ginklų skaičių, bet, matyt, ne pagal jų kokybę, buvo autsaiderė. Galima teigti, kad iki 1941 m. pabaigos Lietuvos kariuomenė siekė įsigyti nemažai artilerijos, planavo turėti gerokai per tūkstantį įvairių sistemų pabūklų. Be to, nežinia, kiek būtų pagaminta 47 mm minosvaidžių. Planuoto patrankų ir haubicų skaičiaus turėjo užtekti mažiausiai 9 artilerijos pulkams, sudarytiems iš 3 artilerijos grupių, apginkluoti. Išvados Galima išskirti keturis Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotės raidos etapus: 1) m. Nepriklausomybės kovų, kai artilerijos pabūklai buvo gauti iš Vokietijos ir D. Britanijos arba paimti kaip karo grobis; 2) m., kai buvo apsiribota Nepriklausomybės kovų metu įsigyta artilerija, o naujos ginkluotės pirkti dar tik planuota; 3) m., kai buvo pradėti pirkti nauji artilerijos pabūklai; 4) m. kariuomenės artilerijos parko esminio atnaujinimo ir plėtros įgyvendinant septynerių metų apginklavimo planą laikotarpis. Trečiajame XX a. dešimtmetyje Lietuvos kariuomenei labai trūko artilerijos ginkluotės, turimi pabūklai neretai buvo susidėvėję ir prastos kokybės. Ketvirtajame dešimtmetyje padėtis kardinaliai pasikeitė, ypač priešlėktuvinės ir prieštankinės artilerijos srityse, lauko artilerijos parkas, nors 233 Kariuomenės vado pro memoria, 1940 m. balandžio 1 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 541, l Kariuomenės tiekimo viršininko pro memoria, 1940 m. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 541, l

226 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. ir atnaujintas, buvo ribotas stokota pabūklų, ypač sunkiųjų. Akivaizdu, kad su turima artilerija, apie 18 lauko artilerijos grupių (1940 m. norėta mobilizuoti 18 pėstininkų pulkų), buvo galima remti planuotų 5 pėstininkų divizijų veiksmus ir iš dalies apsaugoti 3 4 stambesnius objektus (Kauną, Radviliškį, Linkaičius ir Vilnių), keletą tiltų ir slaptų aerodromų nuo priešo karo aviacijos atakų. Išskirtinis dėmesys priešlėktuvinei ir prieštankinei artilerijai atitiko tarpukariu plėtotų karybos teorijų nuostatas: D. Britanijos gen. mjr. Johno Fredericko Charleso Fullerio dėl tankų ir Italijos gen. Giulio Douheto dėl oro pajėgų dominavimo, nors, remiantis pastarąja, reikėjo sustiprinti vidutinę zenitinę artileriją, nes generolas siūlė taikyti masinio priešo objektų bombardavimo strategiją. O Vokietijos kariuomenės laimėjimai buvo pagrįsti glaudžiu oro ir sausumos pajėgų bendradarbiavimu, siekiant sutelktomis jėgomis suduoti tikslius smūgius aviacijai, iš nedidelio aukščio tiesiogiai remiančiai savo puolančius dalinius. Tai, kad Lietuvos kariuomenė turėjo palyginti daug universalių 20 mm automatinių pabūklų, leidžia daryti prielaidą, kad eventualiai ji buvo viena iš geriausiai pasirengusių priešintis Blitzkrieg strategija besiremiančiai Vokietijos kariuomenei, kurios tankų divizijų veržimąsi rėmė pikiruojamieji bombonešiai, pajėgų. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pagrindinės artilerijos ginkluotės Lietuvai tiekėjos buvo Prancūzijos, Šveicarijos, Suomijos, D. Britanijos, Čekoslovakijos ir Vokietijos firmos, o lauko artilerijoje vyravo prancūzų gamybos pabūklai. Žinant, jog kaimyninėje Vokietijoje buvo įsigyta tik 20 mm priešlėktuvinių automatinių pabūklų, galima teigti, kad artilerijos priemonių pasirinkimą lėmė ne tik kariniai, techniniai argumentai, bet ir geopolitinės aplinkybės. Pabūklai (arba amunicija) buvo perkami iš tų gamintojų, iš kurių jų būtų galima gauti net ir karo su pagrindiniu priešu Vokietija atveju. Lietuvos kariuomenės štabas suprato artilerijos karo metu svarbą ir ateityje planavo stiprinti sunkiąją lauko, ypač prieštankinę, ir priešlėktuvinę artileriją. Aiškėja, kad laikytasi naujausių tarpukario tendencijų, atsisakyta didinti lengvųjų lauko patrankų skaičių prioritetą teikiant haubicoms. Kovos su tankais ir priešo karo aviacija aktualumas ir problemiškumas ypač išryškėjo Lenkijos karinės kampanijos 1939 m. rugsėjį metu. Susiklosčius sudėtingai tarptautinei situacijai buvo bandoma ne tik papildomai įsigyti artilerijos pabūklų Vokietijoje ir SSRS, bet ir organizuoti pėstininkų 225

227 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. lydimosios artilerijos priemonių gamybą Lietuvoje (Linkaičių dirbtuvėse) Priedai 1 lentelė Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotė m. Pabūklo modelis mm 1896 m. patrankos 77 mm 1916 m. patrankos 105 mm 1898/09 m. haubicos 105 mm 10 cm K17 patrankos 57 mm Nordenfelt kaponierių patrankos Liubinas V. Mūsų ginklai metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr , p Vyriausiojo štabo artilerijos inspekcijos 1926 m. birželio 25 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 536, l ; Žinios apie minosvaidžių stovį 1929 m. liepos 8 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. sausio 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l. 72; Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. balandžio 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l. 77; Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. liepos 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l Žinios 1934 m. liepos 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 889, l. 4; Kariuomenės apsiginklavimo stovis 1934 m. spalio 25 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 889, l Kariuomenės štabo žinios apie esamą ir numatomą apginklavimą 1937 m. gruodžio 15 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l Žinios apie ginklų bei amunicijos stovį 1938 m. gegužės 1 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l Ginklavimo viršininkui apginklavimo žinios 1939 m. rugsėjo 1 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 256, l Ginklavimo turto stovio žinios 1940 m. liepos 1 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 256, l

228 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. 37 mm Krupp zenitinės patrankos mm tankų patrankos mm Škoda patrankos ,2 mm 1902 m. patrankos Rusiška 48 linijų 1 75 mm Schneider 1897 m. patrankos ,8 mm II Mk patrankos ,8 mm IV Mk patrankos mm 1934 m. haubicos mm Schneider 1917 m. haubicos mm Vickers- Armstrong haubicos mm Vickers- Armstrong zenitinės patrankos Sviediniai mm Oerlikon cm Flak mm sviediniai mm wz. 36 Bofors zenitinės patrankos (6) mm sviediniai Minosvaidžiai 81,4 mm Brandt 1934 m ,8 mm lengvieji minosvaidžiai mm vidutiniai minosvaidžiai mm sunkieji minosvaidžiai Minosvaidžių minos Iš viso pabūklų (133) Priešlėktuvinės apsaugos bataliono reikalu, 1940 m. birželio 13 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 602, l

229 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 2 lentelė m. Lietuvos kariuomenės naudotų artilerijos pabūklų techniniai duomenys 244 Modelis Šalis gamintoja ir metai Kalibras, mm Vamzd. ilgis, klb./m Masė, kg* Sviedinio m, kg (tipas**) V, m/s*** Šūvio nuotolis, m **** Greitašauda, šūv./min. Taikymo kampai, laipsniais: horizontalus; vertikalus 105 mm patranka Škoda 76,2 mm 1902 m. patranka 84 mm Vickers Mk II patranka Čekoslovakija, 1935 Rusija, 1902 D. Britanija, ,2 83,8 48/ 5,04 30/ 1,79 19,4/ 2, / / / ,5-17 G 6,2-6,5 G, Š 8,4 G, Š ; ; ; mm Vickers MkIV patranka D. Britanija 83,8 19,4/ 2, / ,4 G, Š ; mm 1897 m. patranka 105 mm 1934 m. haubica Prancūzija, 1897 Prancūzija, / 2,230 15,3/ 1, / / ,4 7,2 G, Š 15,3 15,6 G ; ; Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p , 157; Žinios apie Ginklavimo valdybos tiekiamų pabūklų, pirmagalių, šovinių dėžių ir kitus duomenis 1939 m. balandžio 20 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 478, l. 182; Das Feldgeschutze 96 N/A. Mašinraštis [data nenurodyta]. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 472, l ; Artilerijos statutas. IV dalis. Pabūklai ir šaudmenys: b) 76 mm 1902 m. patranka. Kaunas, 1939, p. 8 10; Clarce D. British Artillery Field Army Artillery. Oxford, 2004, P , 39; Artilerijos statutas A-53. IV dalis: a) 75 mm 1897 m. patranka. Kaunas, 1938, p. 8 10; Vauvillier F. L artillerie de campagne divisionnaire en 1940 // Tank Zone, 2008, No. 1, p. 65; Bytautas P. Artilerijos vadovėlis. II dalis. Kaunas, 1927, p , , 119; 77 mm metų lauko patranka. I dalis. Liemuo. Kaunas, 1928, p. 41; 77 mm metų lauko patranka. II dalis. Lafetas. Kaunas, 1929, p. 89; Šių laikų artilerija ir jos vartojimas manevrų kare // Mūsų žinynas, 1922, Nr. 1, p. 7 8, 18; Engelmann J. German Light Field Artillery Atglen, 1995, P. 5; Широкорад A. Энциклопедия отечественной артиллерии. Минск, 2006, с ; 81 mm minosvaidis. Technika. P-84. Kaunas, 1939, p. 20; 81 mm minosvaidžių mokymo statutas. Kaunas, 1940, p ; Minosvaidžių vadovėlis. Kaunas, 1924, p. 6 7, 89 90; Rozwadowski P. Polskie armaty przeciwlotnicze 75 mm wz.36/37 oraz 40 mm Bofors // Typy Broni i Uzbrojenia, No. 183, Warszawa, 1998, s. 25, 28, 32; Pėstininkų statutas. Kautynės. II dalis. Kaunas, 1939, p. 33; 20 mm automatinė patranka Oerlikon. Laikinoji instrukcija. Kaunas, 1935, p ; 20 mm lėktuvinis automatinis pabūklas (LAP). Kaunas, 1940, p

230 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. 155 mm 1917 m. haubica 127 mm Armstrong haubica 77 mm 1896 m. (N/A) patranka 77 mm 16 m. lauko patranka 105 mm 98/09 metų haubica 105 mm 16 m. haubica 10 cm K17 patranka 57 mm Nordenfeld kaponieriaus patranka 81 mm Brandt 1934 m. 7,58 cm lemw a.a 7,58 cm lemw n.a 17 cm mmw a.a Prancūzija, 1917 D. Britanija, 1898 Vokietija, 1896 Vokietija, 1916 Vokietija, 1909 Vokietija, 1916 Vokietija, / 2,23 8,4/ 1, / ,08 m 1020/ klb/ / ,5/ 1, / Rusija, Suomija, 1935 Vokietija, 1914 Vokietija, 1916 Vokietija, cm mmw n.a Vokietija, cm smw n.a Vokietija, / 2,036 26,4/ 1, / / , ; ,7; 18, , ,85 7, ; ; ; 120/h 4 ; ; ; , ; ,5 81,4 1263,5 60,2 75,8 3,1/ 0,235 75,85 /0, ,5/ 0,765 / 0, ,17 G, Š, K 3,43; 6, , / 275 4, (Š) / / ; ; ; cm smw a.a Vokietija, š./h 75 mm Vickers- Armstrong 40 mm wz.36 Bofors 20 mm Oerlikon 20 mm LAP (BSW) ***** D. Britanija 75 40/ ,6 750 Lenkija, 1936 Šveicarija, 1934 Vokietija, / 2,24 65/ 1,3 65/ 1,3 1730/ / / 750 0,91 0,95 0,244 0,257 0,318 0, / / / / ; su 4-20 platforma 25 ; š./2 25 min 1 2 š/3min ; ; ; ; ,7 cm SockelFlak Vokietija 37 14,5 0, ;+90 * Kovos/žygio ** G granata, Š šrapnelis, K kartečė *** Pradinis sviedinio greitis **** Zenitinių pabūklų vertikalus/horizontalus šaudymo nuotolis ***** Vokietijos kariuomenėje pabūklai, vadinti 2 cm Flak

231 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 3 lentelė Baltijos šalių ir Suomijos sausumos pajėgų artilerijos pabūklai m. Lietuva Latvija 245 Estija 246 Suomija 247 Minosvaidžiai 102 (+9) Zenitiniai pabūklai 84 (+81) 38 (+6) * Prieštankiniai pabūklai mm pėstininkų pabūklai ,8 mm lengvosios patrankos 139 (+3 (5)) ** 199 (228) *** 174 **** ,3 mm lengvosios haubicos (+12) ,3 mm sunkiosios patrankos 1 (+4) mm sunkiosios haubicos * mm, mm Bofors ir mm priešlėktuviniai pabūklai ** 1939 m. iš internuotų Lenkijos pajėgų buvo paimtos 5 75 mm patrankos, tačiau tik 3 buvo tinkamos naudoti *** ,8 mm patrankos, 27 76,2 mm šarvuotųjų traukinių patrankos ir 2 75 mm kalnų patrankos **** 78 76,2 mm Putilov 1902 m., 2 76,2 mm 1910 m., 11 76,2 mm 1900 m., 24 76,2 mm 1897 m., 59 83,8 mm Mk. I 1904 m. patrankos Įteikta 2011 m. spalio 17 d. 245 Latvijos kariuomenė aptariamuoju laikotarpiu turėjo 66 81,4 mm Stokc-Brandt 1930 m. minosvaidžius, 6 76,2 mm 1931 m. sovietinius, 24 76,2 mm 1915 m., mm Bofors, 2 40 mm Vickers-Armstrong zenitinius pabūklus, mm Böhler prieštankinių pabūklų, mm Škoda M28 pėstininkų patrankas, mm patrankas (traukiniuose), 2 75 mm kalnų patrankas, ,8 mm angliškas patrankas, mm Krupp, mm Reinmetall ir ,3 mm lengvąsias haubicas; mm 1910 m. ir 6 114,3 mm sunkiąsias patrankas, 9 6 (152,4 mm) rusiškas Vickers, 3 6 (152,4 mm) rusiškas Schneider ir mm 1916 m. vokiškas Krupp sunkiąsias haubicas; 9 152,4 mm Canet ir mm /55 Vickers jūrinius pabūklus, 9 80 mm laivyno pabūklus. Istoriografijoje teigiama, kad Latvija m. įsigijo mm Škoda haubicas, tačiau iki okupacijos šie pabūklai Latvijos nepasiekė. Žr.: Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21. Kaunas, 2001, p. 146; Кудряшов И. Ю. Вооруженные силы Латвийской Республики в 1940 году. Москва, 1991 (рукопись); Nõmm T. Eesti suurtükivägi Relvastus ja ülesehitus // Laidoneri muuseumi aastaraamat. Nr. 4. Tallinn, 2005, l. 189, ; 230

232 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai m. Salo U. Eesti kaitseväe valmisolek sõjaks ja vastupanuvõimalused aastal. Magistro baigiamasis darbas. Tartu, 2005 [PDF.]. Tartu, 2005, p. 298; Pētersons A. Krustugnis. 60 gadus no tautas slēptais Rīga: Madonas pligrāfists, 2007, p. 122; Зссертс М. Железнодорожная артиллерия Латвии // Baltfort, Рига, 2010, Nr. 3 (12), с Estijos kariuomenė turėjo 34 minosvaidžius, mm Rheinmetall, 4 47 mm Böhler, mm prieštankinių pabūklų, 47 zenitinius pabūklus; 78 76,2 mm Putilov 1902 m., 2 76,2 mm 1910 m., 24 76,2 mm 1897 m., 59 83,8 mm Mk. I 1904 m. patrankas; mm Schneider 1910 m., mm Creusot 1913 m., mm angliškas Mk. I sunkiąsias patrankas; ,3 mm (jau priklausė užsienio firmai) lengvąsias haubicas, mm 1913 m., mm Vickers, mm Schneider 1909 m. sunkiąsias haubicas. Pakrančių artileriją sudarė 3 37 mm zenitiniai pabūklai, 11 76,2 mm 1900 m., mm Vickers, mm Vickers, ,4 mm Canet, mm, mm pabūklai. Be to, buvo mm 1877 m. (iš jų 4 pakrančių apsaugos baterijose) patrankų. Žr.: Эстония. Энциклопедический справочник. Ред. А. Раукас. Таллинн, 2008, с. 54; Kaasik P. The Liquidation of the Estonian Defence League in 1940 // Estonia Reports of the Estonian International Commission for the Investigation of Crimes Against Humanity. Ed. by T. Hiio, M. Maripuu, I. Paavle. Tallinn, 2006, p , 136; Eesti vabariik enne teist maailmasõda [žiūrėta ]. Interneto prieiga: < Nõmm T. Eesti suurtükivägi Relvastus ja ülesehitus // Laidoneri muuseumi aastaraamat. Nr. 4. Tallinn, 2005, l. 189, ; Salo U. Eesti kaitseväe valmisolek sõjaks ja vastupanuvõimalused aastal. Magistro baigiamasis darbas. Tartu, 2005 [PDF]. Tartu, 2005, p m. Suomija turėjo mm minosvaidžių, mm, mm Bofors ir mm priešlėktuvinius pabūklus, mm Bofors prieštankinių pabūklų; ,2 mm lengvąsias patrankas (21 76,2 mm 1900 m., ,2 mm 1902 m., 72 76,2 mm 1910 m., 1913 m., 8 76,2 mm 1922/23 m.), mm lengvųjų haubicų, mm 1910 m. sunkiųjų patrankų, mm ir 152 mm sunkiąsias haubicas (iš jų mm japoniškų M14, mm 1909 m., mm Canet), dar 174 senus, menkos kovinės vertės pabūklus (86 80 mm 90 mm ir mm 1877 m. patrankas). Kiti autoriai nurodo buvus 282 senus pabūklus: mm 1877/95 m., mm 1877 m., mm 1877 m. Žr.: Paulaharju J. Kenttätykistö talvisodassa. // Sotahistoriallinen Aikakauskirja. Nr. 19. Helsinki, 2000, l. 110; Kiukkanen J. Talvisodan puolustus ministeri kertoo. Helsinki, 1951, l ; Nõmm T. Eesti suurtükivägi Relvastus ja ülesehitus. // Laidoneri muuseumi aastaraamat. Nr. 4. Tallinn, 2005, l Pakrančių artilerijoje buvo daugiau kaip 174 artilerijos pabūklai, tarp jų mm, mm, mm, mm, mm, mm, mm, mm, mm patrankų. Žr.: Широкорад А. Б. Северные войны России. Москва, 2001 [žiūrėta ]. Interneto prieiga: < 231

233 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. KATASTROFOS NUOJAUTOS: LIETUVOS KARINĖ DIPLOMATIJA ANTROJO PASAULINIO KARO IŠVAKARĖSE Dr. Algimantas Kasparavičius Lietuvos istorijos institutas Teoriniai problemos kontūrai Įvairių užsienio autorių (pirmiausia karo ir politikos istorikų, politologų ir karo mokslų specialistų) darbuose terminas karinė diplomatija (Military Diplomacy, Guerre diplomatique, etc.) pastaruoju metu vis plačiau vartojamas ir diskutuojamas. Kuriamos net įvairios teorinės karinės diplomatijos koncepcijos 1. Tačiau lietuviškojoje istoriografijoje šio termino turinys kol kas nėra labiau išplėtotas ir griežtai apibrėžtas, be to, Lietuvoje vartojamas palyginti nedažnai. Todėl pirmiausia trumpai paaiškinsiu, ką jis reiškia ir kaip jį suprasti šiame straipsnyje. Sąvoka karinė diplomatija šiame darbe pirmiausia skirta apibūdinti Lietuvos ir užsienio karo atašė tiesioginei ir bendrai visų Lietuvos ir užsienio diplomatų veiklai, orientuotai pirmiausia į karo prevenciją, karinės doktrinos kūrimą, propagandą, pasirengimą karui ir gynybinių, taip pat ir savitarpio pagalbos, sutarčių ar karinių aljansų su užsienio partneriais sudarymą; eventualaus karo arba jo elementų (tam tikrų karo veiksmų) planavimą karo politinės strategijos ir taktikos, ideologijos ir propagandos, jų sėkmingos baigties numatymą. Iškart būtina pažymėti, kad tokia termino karinė diplomatija samprata (apibrėžimas) yra santykinė 2* griežtai api- 1 James E. Willard, Military Diplomacy: An Essential Tool for Foreign Policy at the Theater Strategic Level, Washington, * Šia proga verta pažymėti, kad šiuolaikinių autorių platesniuose darbuose termino karinė diplomatija turinys yra talpesnis, labiau išplėtotas ir apima ne tik mūsų minėtus dalykus, bet ir vadinamuosius nusiginklavimo procesus, taikos palaikymo operacijas; karinių doktrinų kūrimą ir propagandą; karinių aljansų sudarymą ir/ar jų kontrolę; susitarimus dėl karo veiksmų nutraukimo ir paliaubų, tokių sutarčių rengimą ir sudarymą; šalių kei- 232

234 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse brėžta geografiškai ir chronologiškai, t. y. orientuota daugiausia į įvykius ir situaciją Baltijos jūros šiaurryčiuose trumpuoju, konkrečiu, istoriniu laikotarpiu: Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pirmajame etape iki 1940-ųjų gegužės, kuris istoriografijoje dažniausiai žinomas Keistojo karo (Phony War) arba tiesiog Konfeti karo (Confetti War) pavadinimais 3. Kita vertus, įtariu, jog gerbiamajai auditorijai, ypač smalsesniems skaitytojams, gali kilti klausimas ką šio straipsnio pavadinime vis dėlto reiškia frazė katastrofos nuojautos, kuri galbūt kai kam labiau asocijuojasi su emocijomis ir psichologija, o ne su politikos ar diplomatijos istorija? Todėl iš karto paaiškinsiu. Esmė ta, jog diplomatija, kaip specifinė intelektualinės veiklos sritis, ir karas, kaip viena iš praktinės politikos įgyvendinimo sričių jo prevencija, prognozavimas, planavimas, organizavimas ir vedimas išties labai dažnai glaudžiai ir tiesiogiai yra susiję su psichologija. Pernelyg nesiplėsdamas ir nesigilindamas į psichologijos karinėje doktrinoje ir kare vaidmenį, kas istoriografijoje analizuota ne kartą 4, kadangi tai nėra tiesioginė šio straipsnio tema, pateiksiu tik keletą būdingesnių, istoriografijoje daugmaž visuotinai pripažįstamos psichologijos ir karo sąveikos pavyzdžių. Karą galima laimėti kaip, pavyzdžiui, Antrąjį pasaulinį laimėjo SSRS per kiek daugiau nei ketverius metus, praradutimąsi specialiomis karinėmis misijomis, inspekcijomis, aukštųjų karininkų stažuotėmis; ginkluotės kontrolės principus, būdus ir mechanizmus; karinių (dėl gynybos ar puolimo) sutarčių sudarymą; karinio neutraliteto ideologiją; prevencinio karo koncepcijos rengimą ir propagandą; prekybos ginklais organizavimą ir net vadinamųjų didžiojo kirčio, arba pirmojo kirčio, ideologijų kūrimą ir propagandą. 3 Plačiau apie Antrojo pasaulinio karo priežastis, aplinkybes ir tarptautinį kontekstą žr.: Churchill W. The Second World War: The Gathering Storm, Cassell, 1950; Deighton L. Blitzkrieg: From the Rise of Hitler to the Fall of Dunkirk, Cape J. 1979; Gilbert M. The Second World War, Phoenix, 1989; Overy R., Wheatcroft R. The Road to War, MacMillan, 1989; Watt D. C. How War Came: The Immediate Origins of the Second World War , Heinemann, 1989; Lightbody B. The Second World War: Ambitions to Nemesis, Routledge, Le Bon G. The Psychology of the Great War, Macmillian Press, 1916.; Farago L. German Psychological Warfare, Arno Press, 1972; LeShan L. The Psychology of War: Comprehending Its Mystique and Its Madness, New Yrok: Hellios Pres and Allworth Press, 2002; Hillman J. A Terrible Lowe of War, Penquin Books, 2004; LeRoy Eltinge, Psychology of War, Kissinger Publishing, 2005; Levy J. S., Thompson W. R. Causes of War, Wileey- Backwell Press,

235 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. si milijonus žmonių 5. Ir iš esmės tą patį totalųjį, išlikimo, karą 6* galima laimėti taip, kaip jį laimėjo britai per šešerius metus, kurių nuostolius sudarė, galima sakyti, minimalūs sugriovimai ir mažiau nei pusė milijono aukų 7 (šia proga verta priminti, jog Pirmajame pasauliniame kare Didžiosios Britanijos gyvosios jėgos nuostoliai buvo beveik dvigubai didesni) 8. Karinę gynybos nuo keliskart didesnio ir techniškai pranašesnio priešo kampaniją galima organizuoti ir pralaimėti taip, kaip, pavyzdžiui, 1939 m. rugsėjį pralaimėjo Lenkija: maždaug per aktyvių karo veiksmų dienas visiškai subyrėjus jos gynybinei sistemai, kurią sudarė beveik milijoninė kariuomenė 9**, o kartu ir visai valstybei An- 5 Šiuo atveju problema ta, kad patys rusai, pati šiandieninė Rusija, iki šiol neturi gana patikimos mokslinės metodikos, kuri leistų tiksliai apskaičiuoti Sovietų Sąjungos patirtus žmonių nuostolius, todėl galutinai dar nėra suskaičiuotos SSRS aukos ir tiesiogiai su karu susijusių žmonių netektys Antrojo pasaulinio karo metu. Plačiau apie šias problemas ir atskirus netekčių kovose su Trečiuoju reichu epizodus žiūrėti: Герасимова С. О соотношении вопросов пересмотра истории Великой отечественной войны и полности ее изученности (на примере изучения военных действий на территории Калининской и Смоленской областей)// Вторая мировая война как проблема национальной памяти. Матерялы международной конференции сентября 2009 г., Санкт- Петербург: Издательство РГПУ, 2010, с ; Новиков С. Оборона Могилева 1941 года в свете новых немецких документов// Ibid., c * Kai kurie Antrojo pasaulinio karo tyrėjai ir karo reikalų specialistai (kariškiai), dažniausiai apeliuodami į tai, jog aktyvių, permanentinių karo veiksmų Didžiosios Britanijos teritorijoje nevyko, nepritaria nuomonei, kad šis karas britams, kaip ir rusams (sovietams), buvo totalinis karas dėl išlikimo. Tačiau, mūsų supratimu, turint galvoje Adolfo Hitlerio maniakiškai puoselėtą totalitarinio tūkstantmečio Trečiojo reicho idėją ir šovinistinę rasistinės, demokratijai priešiškos politikos įgyvendinimo praktiką, šis argumentas nėra pakankamas ginčijantis dėl Antrojo pasaulinio karo totalumo Britanijos imperijai. Juo labiau kad karo metais britų lyderiai ir politinis elitas ne kartą viešai pabrėžė, jog Britanijos imperija su nacistine Vokietija kariauja būtent totalinį karą už liberalaus gyvenimo būdo išsaugojimą, laisvo pasaulio, demokratinių principų, tautų teisės laisvai apsispręsti išlikimą ** Operaciją Fall Weiss prieš Lenkiją Vokietija pradėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. ankstyvą rytą 4 val. 45 min. artilerijos salvėmis iš karo laivo Schleswig-Holstein prieš Westerplate o fortą. Pagrindinės vermachto pajėgos į Lenkiją įsiveržė iš šiaurės Rytų Prūsijos ir pietų Moravijos Slovakijos. Vos pradėjusios karo veiksmus, vermachto pajėgos labai sparčiai atakavo ir veržėsi į priekį. Jau šeštą karo dieną ties Lodze dvi vokiečių armijų grupės Lenkiją perkirto pusiau. Tą pačią dieną Lenkijos vyriausybė ir diplomatinis kor- 234

236 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse trajai Žečpospolitai m. rugsėjo karinę kampaniją Lenkija visiškai pralaimėjo ir iš esmės visko neteko 10. Lenkijos diplomatų ir vyriausybės emigracijoje teigimu, ji liko valstybė be teritorijos, administracijos ir gyventojų ir ilgus karo metus buvo priversta egzistuoti vien iš sąjungininkų (britų ir prancūzų), pusiau priešų 11 (sovietų) ir priešų (nacių) malonės. pusas paskubomis buvo evakuoti iš Varšuvos. Dar po dviejų dienų praktiškai visos lenkų ginkluotosios pajėgos buvo suskaldytos į penkias dalis ir blokuotos. Rugsėjo 15 d. apsupta Varšuva. Rugsėjo 17 d. prasidėjo SSRS invazija į Lenkijos rytinę dalį. Tą pačią dieną Lenkijos vyriausybė pasitraukė į Rumuniją. Po įnirtingų bombardavimų ir didvyriško pasipriešinimo rugsėjo 27 d. kapituliavo Varšuva m. rugsėjo karinės kampanijos metu, skirtingų autorių duomenimis, iš maždaug tūkst. karių Lenkija neteko (žuvę/ dingę be žinios) apie tūkst., t. y. maždaug apie 5 7 %. Vermachto nuostoliai apie tūkst., Raudonosios armijos 1,5 5 tūkst Turima galvoje juridinė ir politinė situacija, kuri Lenkijos ir Sovietų Sąjungos santykius pakeitė po 1939 m. rugsėjo 17 d., t. y. po Raudonosios armijos atviros karinės invazijos į Lenkiją, kai nei pati Lenkijos vyriausybė, nei jos sąjungininkės Prancūzija ir Didžioji Britanija karo SSRS taip ir nepaskelbė. Dėl to jau m. kilo rimtų nesusipratimų ne tik dėl Raudonajai armijai į rankas pakliuvusių Lenkijos kareivių ir karininkų, bet ir bendrai dėl SSRS aneksuotose srityse gyvenusių Lenkijos piliečių koks jų juridinis statusas ir kaip juos traktuoti? Tačiau pirmiausia kilo svarbiausias klausimas: kaip traktuoti į SSRS rankas pakliuvusius buvusius Lenkijos armijos karius ir karininkus, jeigu šalys nekariavo? Kas jie karo belaisviai, karo pabėgėliai, dezertyrai ar šiaip lenkų kariškiai, nelegaliai ir neaiškiu būdu patekę į SSRS teritoriją? Šie klausimai itin aktualūs tapo 1941 m. vasarą, kai Londone prasidėjo Lenkijos egzilinės vyriausybės premjero generolo Władysławo Eugeniuszo Sikorskio ir SSRS ambasadoriaus Ivano Maiskio derybos dėl diplomatinių santykių tarp vyriausybių nustatymo. Lenkijos premjeras bandė išreikalauti, kad į sovietų rankas pakliuvę lenkų kariškiai būtų laikomi karo belaisviais, tačiau jam to pasiekti nepavyko: J. V. Stalinas kategoriškai jokiu būdu nesutiko su tokia teisės akto formuluote. Todėl 1941 m. rugpjūčio 17 d. Londone Sikorskio ir Maiskio pasirašytoje sutartyje, tiksliau, jos slaptajame protokole, buvo pažymėta, kad SSRS vyriausybė buvusiems lenkų kariškiams, kad jie būtų išlaisvinti iš GULAG lagerių, paskelbs amnestiją. Jeigu turėsime galvoje, kad Sikorskio ir Maiskio pasirašytoje sutartyje reglamentuojama šalių apsikeitimo diplomatinėmis atstovybėmis procedūra, o Molotovo Ribbentropo paktas skelbiamas netekusiu juridinės galios, bet nežadama grįžti prie 1921 m. kovo 18 d. Lenkijos Rusijos sienų, kartu deklaruojamas šalių pasiryžimas su nacistine Vokietija kovoti iki galutinės pergalės ir kad amnestija iš principo gali būti skelbiama tik kokius nors pažeidimus padariusiems ir jau nuteistiems kaltinamiesiems, tai galėsime įsivaizduoti gana pikantišką ir dar painesnę Antrojo pasaulinio karo pradžios Lenkijos Sovietų Sąjungos teisinių ir politinių santykių situaciją. Kad po Antrosios Respublikos žlugimo Lenkijos vyriausybė vengė Sovietų Sąjungą priskirti prie atvirų savo priešų, rodo nemažai ir kitų 235

237 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Tačiau gynybinį karą su keliolika kartų gausesniu priešu galima organizuoti ir pralaimėti kitaip. Pavyzdžiui, kaip 1939 m. lapkritį 1940 m. kovą pralaimėjo suomiai: per 105 intensyvaus, įnirtingo karo dienas patyrę palyginti mažai gyventojų nuostolių (apie ), praradę dalį teritorijos, bet vis dėlto apgynę savo valstybingumą, tautos laisvę ir nepriklausomybę 12. Politiškai, techniškai ir diplomatiškai rengtis karui galima taip, kaip tai padarė Prancūzija, Didžioji Britanija arba Čekoslovakija metais, bet galima ir taip, kaip stalininė Sovietų Sąjunga ar jau minėtoji Lenkija maždaug tais pačiais metais. Sukaupto karinio potencialo pajėgumas ir efektyvumas realios grėsmės akivaizdoje gali būti panaudotas ne tik taip, kaip jį 1938 m. rugsėjį 1939 m. kovą panaudojo Čekoslovakija prieš Trečiąjį reichą, bet ir taip, kaip Antrojo pasaulinio karo metais tai padarė Didžioji Britanija. Trumpai tariant, kaip rodo istorija, psichologija karinėje diplomatijoje, karo planavimo, organizavimo ir vedimo doktrinoje nenuginčijamai svarbi ir neretai nusveria vienokius ar kitokius galutifaktų. Pavyzdžiui, 1939 m. spalio 7 d. instrukcijoje pasiuntiniui Kaune Franciszekui Charwatui Lenkijos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų ministras grafas Augustas Zaleskis nurodė, kad dėl Vilniaus ir Vilniaus srities grąžinimo Lietuvai griežtas protestas Lietuvos vyriausybei turi būti suformuluotas tiesiogiai neužkabinant Rusijos, t. y. pirmiausia kaltinant ne Rusiją, kad ji savo nuožiūra, neteisėtai, grobia ir trečiosioms šalims dalija Lenkijos Respublikos teritoriją, o Lietuvą kad ji neturėjo teisės iš sovietų priimti jokių teritorijų. A. Zaleskio žodžiais tariant, że Litwa nie ma prawa przyjąč od Rosji terytoriów prawnie do Rosji nie należących. W ten sposób protest dotyczyć będzie Litwy, a nie zahaczy bezpośrednio o Sowiety. Kad Lenkijos egzilinė vyriausybė vengė Sovietų Sąjungą aiškiai ir atvirai priskirti prie savo priešų rodo ir jos reakcija į 1940 m. vasarą įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją m. liepos 25 d. Lenkijos ambasadoriaus Londone grafo Edwardo Raczyńskio protesto notoje Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui lordui Edwardui Halifaxui protestuota ne dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos ir aneksijos, o dėl Lenkijai priklausančio Vilniaus krašto neteisėtos okupacijos ir aneksijos. [Lenkijos užsienio reikalų ministro A. Zaleskio šifruota telegrama Lenkijos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui Lietuvoje F. Charwatui// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesień grudzień [Redaktor: Wojciech Rojek], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s ; Lenkijos ambasadoriaus Londone grafo E. Raczyńskio nota Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriui (ministrui) lordui E. Halifaxui// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1940 [Redaktor Magdalena Hułas], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2010, s ] 12 Gripenberg G. A. Finland and the Great Powers, Lincoln, 1965.; Juka Nevakivi, The Appeal that was Never Made The Allies, Scandinavia and the Finnish Winter War , London,

238 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nius tiek atskiros karinės kampanijos, tiek totalinio karo rezultatus. Kalbant konkrečiai apie Antrojo pasaulinio karo išvakares Lietuvoje ir jos karinę diplomatiją m., būtent katastrofos nuojautos, manau, tiksliausiai įvardija ir apibūdina situaciją bent dviem aspektais. Viena vertus, nors visą laiką Pirmosios Respublikos gyvavimo laikotarpiu besiformuojantis Lietuvos politinis elitas, vyriausybė, nacionalinės diplomatijos atstovai ir kariškiai formaliai gana nuosekliai planavo karo veiksmus ir atliko pasirengimo jiems auditą 13, XX a. 4 dešimtmečio antroje pusėje realiems eventualaus karo veiksmams Lietuva nebuvo pasirengusi nei teoriškai, nei praktiškai, nei politiškai, nei techniškai, nei psichologiškai 14. Kita vertus, tarptautinei situacijai pasaulyje sparčiai komplikuojantis, griūvant Tautų Sąjungos puoselėjamai kolektyvinio saugumo sistemai Europoje, Lietuvos vadovybė prognozavo tam tikras grėsmes šalies valstybingumui ir nepriklausomybei. Tačiau, kaip rodo išlikę istoriniai šaltiniai, šios prognozės buvo daugiau intuityvios, pavienės, atsitiktinės ir tik labai retai valingos, planuotos ir sistemiškos. Taigi, natūralu, kad tenka daugiau kalbėti apie eventualių grėsmių nuojautas, o ne metodišką, precizišką jų nustatymą. Šiandien, į tarpukario Lietuvos politikos istoriją žvelgiant retrospektyviai ir kartu atsakingai modeliuojant dabartinės mūsų valstybės politikos tolesnę daugiau ar mažiau sėkmingą raidą, manau, gana pagrįsta kelti hipotezę, jog 1939 m. rudenį 1940-ųjų vasarą Lietuvos valstybę katastrofa daugiausia ištiko ne tiek dėl to, kad jos nebuvo galima išvengti, ar išorės priešų nuožmumo, kaip dažnai linkstama akcentuoti mūsų istoriografijoje 15 bei viešojoje erdvėje, kiek dėl jos politinės ir karinės vadovybės silpnos diplomatijos, pirmiausia karinės, santykinio negebėjimo atpažinti realių grėsmių nustatyti jų masto, krypties, apimties, laiko, eiliškumo, blaiviai įvertinti potencialių sąjungininkų, jų strateginių ir taktinius tikslų ir galimybių, numatyti konkrečios grėsmių neutralizavimo metodikos. 13 Kasparavičius A. Koalicinės liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės pastangos reorganizuoti kariuomenę 1926 metais// Lietuvos istorijos metraštis 1993, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. Kario atsiminimai. I dalis, Vilnius: AB Lituanus, 1990, p. 520, Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa 1939 m. spalio 27 d m. birželio 15 d., Vilnius: Mintis,

239 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Grėsmių paralelės: Europa ir Lietuva Istoriškai svarbu, kad pirma rimta grėsmė Lietuvos valstybingumui Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš esmės sinchroniškai daugmaž sutapo su pirma globalia tarptautinių santykių krize ir ženkliais Europos politinio žemėlapio pokyčiais m. pavasarį įvyko persilaužimas Ispanijos pilietiniame kare: tapo gana akivaizdu, kad demokratinė liaudies vyriausybė pralaimi, o viršų ima maištą sukėlusio fašistuojančio nacionalisto generolo Francisko Franko falangos ginklu, politiškai, diplomatiškai ir ideologiškai remiamos fašistinės Italijos ir nacistinės Vokietijos grupuotės 16. Kita vertus, 1938 m. kovo 11 d. Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija įvedė savo kariuomenę į Austriją ir įvykdė šalies anšliusą prijungė prie Trečiojo reicho, o jau po savaitės kovo 17-ąją Lietuva gavo Lenkijos ultimatumą per 48 valandas be jokių išankstinių sąlygų, rezervų ir diskusijų, griežtai pagal Lenkijos vyriausybės iš anksto pateiktą formulę (notą) tarp šalių užmegzti normalius diplomatinius santykius ir atkurti tarpusavio susisiekimą sausuma, upėmis, oru, paštu, telegrafu ir telefonu 17. Į ultimatumą neatsakius arba laiku neatsakius, atsakius su išlygomis arba jį visai atmetus, pagrasinta, kad w tym negatywnym wypadku Rząd Polski własnymi środkami zabezpieczy słuszne interesy swego Państwa 18*19. Ultimatumas buvo taip suredaguotas ir tada įteiktas, kad jo terminas turėjo baigtis kaip tik kovo 19-ąją. Tai reiškė, kad Lietuvos vyriausybė priimti jį privalės per pačias Juozines 20. Išvertus iš katalikiškų ir tautinių simbolių ir reikšmingų gestų diplomatinės kalbos, tai turėjo reikšti, kad, priimdama ultimatumą, Lietuva Lenkijai įteiks dvigubą vardinių dovaną buvusiam 16 Lietuvos užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio konfidenciali Pro memoria// Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA), f. 383, ap. 7, b. 1903, l. 3 5; Lietuvos karo atašė Paryžiuje plk. J. Lanskoranskio slaptas pranešimas Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus viršininkui plk. Konstantinui Dulksniui// Ibid., f. 648, ap. 1, b. 29, l Lenkijos ultimatumas Lietuvai, įteiktas Lietuvos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui Taline Broniui Dailidei// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l a. p. 18 * Tuo neigiamu atveju Lenkijos Vyriausybė užtikrins savo valstybės teisėtus interesus savomis priemonėmis. (lenk.) 19 Ibid., l. 313 a. p. 20 Кантор Ю., Волос М. Треугольник Мoсква Варшава Берлин, Санкт-Петербург: Европейский дом, 2011, с

240 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir esamam Lenkijos vadams Józefui Piłsudskiui ir Józefui Beckui. Kad Lietuvos vyriausybei kiltų mažiau nereikalingų abejonių ir būtų lengviau apsispręsti, visame ruože palei administracinę liniją Lenkija mobilizavo savo atsargos karius 21, o Lenkijos kariuomenės vyriausiasis vadas maršalas Edwardas Rydzas-Smiglas (Rydz-Smigły) ta proga atvyko į Vilnių. Kitaip tariant, nors ir netiesiogiai, bet gana numanomai užsiminta ir demonstratyviai parodyta, kad galimas jėgos panaudojimas ir atvira karinė agresija. Lenkų ultimatumo pretekstu tuomet tapo gana eilinis 22 tragiškai pasi- 21 Lenkijos karo atašė Lietuvoje pulkininko Leono Mitkiewicziaus slaptas pranešimas Lenkijos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus viršininkui// Archywum Akt Nowych [toliau AAN], Sztab Główny, sygn. 616/345, k Verta pažymėti, jog nuo Lietuvos Lenkijos karo veiksmų pabaigos ir paliaubų sutarties pasirašymo 1920 m. lapkričio pabaigoje iki pat 1938 m. kovo vidurio daugiau ar mažiau kruvini incidentai prie Lietuvos Lenkijos administracinės linijos buvo gana dažnas ir įpastas reiškinys. Incidentai prie Lietuvos Lenkijos demarkacijos linijos nesibaigė ir po 1927 m. gruodžio 10 d., kai Ženevoje, Tautų Sąjungos Tarybai tarpininkaujant, buvo pasiektas istorinis Lietuvos ir Lenkijos susitarimas: Lietuva atsisakė karo stovio su Lenkija politikos, o pastaroji pripažino Lietuvos Respubliką de jure. Nuo 1928 iki 1938 m. pradžios, t. y. per dešimt tarpusavio nesantaikos ir politinės įtampos metų, didesnių ar mažesnių incidentų, turėjusių skaudesnių ir ne tokių skaudžių padarinių, negalutiniais skaičiavimais, įvyko apie pusantro šimto: 77 kartus Lietuvos pasieniečiai, pasienio gyventojai, jų sodybos arba tiesiog Lietuvos teritorija buvo apšaudyta, 26 lietuvių pasienio policininkai ir kiti pareigūnai buvo pagrobti ir ištardžius po trumpesnio ar ilgesnio laiko paleisti (būta atvejų, kai pagrobti Lietuvos pareigūnai lenkų nelaisvėje laikyti net iki pusmečio); 19 Lietuvos pasienio policininkų ir pasienio sargybinių buvo sužeisti, sumušti arba sužaloti, 7 pasienio policininkai ir sargybiniai tarnybos metu tiesiog buvo nušauti arba mirė nuo žaizdų (pasienio sargybinis Justas Narkūnas, pasienio policininkas Vincas Sankauskas, pasienio policininkas Ignas Saliamonas, pasienio sargybinis Jonas Kizelevičius, vyresnysis pasienio policininkas, pamainos viršininkas Klemensas Želionis, pasienio sargybinis Jurgis Kybartas, pasienio policininkas Andrius Lazakovičius). Be to, daug kartų Lietuvos pasieniečiai buvo nuginkluoti: iš jų pagrobti ginklai, šaudmenys, tarnybinės uniformos arba kitas valdiškas ir asmeninis turtas. Daug ką rodo ir tai, kad šie išvardyti tarnybos metu žuvę Lietuvos Respublikos pareigūnai 1990 m. Kovo 11-ąją atgimusios valstybės iš esmės yra užmiršti: apie jų auką nekalbama, nerengiami minėjimai nei Seime, nei atitinkamose ministerijose, nei pagaliau jų žūties vietose. Jų atminimui įamžinti skirtos memorialinės lentos šiandien nerasime ant VRM rūmų sienos ar kokio obelisko prie buvusios administracinės linijos, kurią saugodami jie žuvo. Šiuolaikinės Lietuvos valstybės istorinėje atmintyje ir istorijos politikoje kol kas jiems vietos nerasta ir jų tiesiog nėra. Tai, žinoma, irgi politika. [Lietuvos VRM Policijos departamento slaptas skubus raštas-informacija Lietuvos URM// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2009, l ] 239

241 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. baigęs incidentas prie Lietuvos Lenkijos administracinės linijos Alytaus apskrityje ties Trasnykų kaimu m. kovo 11 d. ankstyvą rytą, apie 5 val., lenkų pasienietis Stasys Serafinas [lenkiškuose šaltiniuose Stanisław Serafin], peržengęs administracinę liniją, į Lietuvos pusę įėjo apie 17 metrų ir Lietuvos pusėn paleido vieną šūvį. Remiantis lenkų oficialia versija, pasienietis S. Serafinas nešaudė į Lietuvos pusę ir lietuvių policininkų buvo nukautas vos trejetą metrų peržengęs administracinę liniją į Lietuvos pusę kaip tik tuo metu, kai persekiodamas bandė sulaikyti į Lietuvą bėgančius du kontrabandininkus, bendradarbiaujančius su Lietuvos specialiosiomis tarnybomis 23. Todėl Lenkijos pusės tyrėjų išvada buvo labai nepalanki Lietuvai esą lenkų pasienietį lietuviai nukovė tyčia, sąmoningai norėdami pridengti kontrabandininkus. Lenkų išvadoje pabrėžiama, kad sargybinis Stanisławas Serafinas buvo nušautas dėl apgalvotų veiksmų lietuvių pasalos, kuri apšaudė PAK 24* patrulį, siekdama pridengti permestų lietuvių žvalgybos agentų bėgimą ir sutrukdyti juos suimti 25. Lietuvos pasieniečių oficialaus raporto versija kitokia: jie tą rytą minėtame pasienio bare jokių kontrabandininkų neužfiksavo ir pirmi nešaudė 26. Nepaisant to, kovo 11-osios incidento padariniai buvo tragiški: Lietuvos pasienio policininko paleistos atsakomosios kulkos Lenkijos pasienietis S. Serafinas Lietuvos teritorijoje mirtinai buvo sužeistas ir vos po trijų valandų Lietuvos pasienio policijos sargybos būstinėje mirė 27. Jo gyvybės neišgelbėjo ir lietuvių policininkų suteikta pirmoji medicinos pagalba. Lietuvos gydytojas iš apskrities centro atvykti nespėjo. Nors Lietuva šiam incidentui objektyviai ištirti Lenkijai iškart pasiūlė sudaryti mišrią komisiją iš abiejų šalių atstovų, Varšuva šį siūlymą net 23 L. e. p. Lenkijos pasienio apsaugos kontrolės žvalgybos viršininko majoro Gurbskio slaptas informacinis pranešimas Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo II skyriaus viršininkui dėl aplinkybių, kuriomis Lietuvos pasienio policija nušovė lenkų PAK sargybinį Stanisławą Serafiną// Archywum Akt Nowych [toliau AAN], Sztab Głowny, sygn. 616/345, k * Pasienio apsaugos korpusas (lenk. k. Korpus Ochrany Pogranicza). 25 Ibid. 26 Lietuvos VRM Policijos departamento pranešimas Lietuvos URM apie 1938 m. kovo 11 d. incidentą prie demarkacijos linijos su Lenkija ties Trasnykų kaimu// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2009, l Ibid., l

242 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nesvarsčiusi kategoriškai atmetė 28 ir po kelių dienų Lietuvai įteikė minėtą ultimatumą. Lietuvos vyriausybė, apsvarsčiusi situaciją, konstatavo: Gresiančio Lietuvai pavojaus akivaizdoje, imdama dėmesin tarptautinių santykių dezorganizaciją, kuriai nėra precedentų šio amžiaus istorijoj, < > šitokiomis aplinkybėmis nematydama kitos išeities nei galimumo kitu kuriuo būdu išvengti pražūtingo, nes nelygaus, susirėmimo, nusprendė priimti Lenkijos ultimatumą. 29 Po šio politinio sprendimo liko tik diplomatinė technika, kuri ir buvo panaudota m. kovo 19 d. vidurdienį Lenkijos pasiuntinybėje Taline iš anksto Varšuvoje parengtomis identiško turinio notomis dėl diplomatinių santykių tarp šalių užmezgimo apsikeitė Lietuvos pasiuntinys Estijoje Bronius Dailidė ir Lenkijos pasiuntinys Zenonas Przesmyckis 30. Tą pačią dieną apie 13 val. 30 min. Lenkijos ultimatumo priėmimą patvirtino ir Lietuvos Seimas. Pasak tuomečio URM generalinio sekretoriaus Juozo Urbšio, tam specialiai skirtas Seimo posėdis buvo graudus reginys 31. Abiejų šių įvykių Austrijos anšliuso ir Lenkijos ultimatumo Lietuvai rezultatai politiškai netolygūs ir diplomatiškai nelygiaverčiai, tačiau, žvelgiant retrospektyviai istoriškai, iškalbūs ir ideologiškai bei geopolitiškai gana pamokantys. Po Trečiojo reicho karinės invazijos ir meistriškai surežisuoto plebiscito Austrija kaip valstybė tiesiog išnyko iš tarpukario Europos politinio žemėlapio, o Lietuva, priėmusi Lenkijos ultimatumą, galima sakyti, pirmąkart po politinio (1920 m. spalio 9 d.) ir teisinio (1923 m. kovo 15 d.) Vilniaus praradimo pasijuto moraliai priblokšta, geopolitiškai sutrikusi 32, o kariniu požiūriu kaip niekad silpna, pažeidžiama ir likusi praktiškai be jokių patikimų sąjungininkų Ibid., l Lietuvos URM slaptas pareiškimas Respublikos Seimui dėl Lenkijos ultimatumo priėmimo (projektas)// Ibid., l Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Estijoje B. Dailidės konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., b. 2080, l a. p. 31 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje B. K. Balučio konfidenciali Pro memoria apie pokalbį telefonu su URM generaliniu sekretoriumi J. Urbšiu// Ibid., f. 648, ap. 1, b. 8, l Kasparavičius A. Lietuva m. Neutraliteto iliuzijos, Vilnius: Baltos lankos, 2010, p Lietuvos URM Politikos departamento direktoriaus Kazimiero Bizausko

243 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Ilgametis Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas 1938 m. pavasario politinę situaciją Europoje apibūdindamas pavadino sudemoralizuota gangsterizmo internacionaline atmosfera, kurioje jau niekas nebesilaiko moralės ir klasikinių politikos principų, tarptautinėmis sutartimis įtvirtintų tarptautinių santykių tvarkos, sveiko proto diktuojamos logikos ir netgi garbės žodžio 34. Iškart po Austrijos anšliuso, Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, reflektuodamas niūrias tarptautines nuotaikas, P. Klimas iš Paryžiaus į Kauną užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui susikrimtęs rašė: Katastrofa, kurios taip ūmai susilaukė Austrija kaip tik Prancūzų Kabineto krizės metu ir po Edeno 35* atsistatydinimo vargu begalima manyti, kad čia nebūta ryšio iššaukė viešojoj Prancūzijos opinijoj vieningą, galima sakyti, pasibaisėjimą. Po pernykščio kovo 7 d. smurto, kai Prancūzija dar galėjo sustabdyti tą internacionalinio gangsterizmo erą, šiandieninis smurtas pagilino tą pačią reakciją, bet reikia atvirai konstatuoti, kad ir kažin kaip tat būtų liūdna, jog šiandien toje reakcijoje jau nebebuvo mėginimo ar greičiau įsitikinimo, kad būtų galima kas pataisyti. Po Chamberlaino pareiškimo Parlamente apie Tautų Sąjungą ir atsižvelgus į Anglijos nusistatymą būti realistine politikoj, kitaip sakant, priimti ir nusileisti visiems grasinimų ir kumšties vartotojams, dabartinė atmosfera čionai pasidarė apatiška, siaurai egoistiška, beprincipinė. Chamberlainas sunaikino Tautų Sąjungą vienu sakiniu, o kartu paneigė ir visas internacionalinės moralės taisykles, už kurių dar jautė saugumo mažosios, aljansais nesusirišusios valstybės. Vokietija ir Italija tuojau tą situaciją išnaudojo, nes jos puikiai žino, Pro Memoria apie Lietuvos situaciją gavus Lenkijos ultimatumą// LCVA, b. 2080, l ; Lietuvos URM memorandumas Lietuvos Respublikos Seimui, parengtas J. Urbšio dėl aplinkybių, kurios privertė priimti 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumą// Ibid., b. 2080, l Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo konfidencialus pranešimas užsienio reikalų mnistrui S. Lozoraičiui// Ibid. f. 648, ap. 1, b. 29, l * Iš Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus (ministro) pareigų Anthonis Edenas (Anthony Eden) atsistatydino 1938 m. vasario 20 d., t. y. iki Austrijos aneksijos likus kiek daugiau nei porai savaičių. Britų istoriografijoje egzistuoja gana rimtais faktais pagrįsta versija, kad A. Edeno atsistatydinimą daugiausia lėmė jo priešiškumas nacistinei Vokietijai, kuris tuomet nesutapo su britų valdančiojo elito nuostatomis su Trečiuoju reichu nekonfrontuoti, o ieškoti kompromisų ir nestoti jam skersai kelio. 242

244 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kad viena Prancūzija, be Anglijos, yra bejėgė tai destrukcijai pasipriešinti. 36 Atidžiai stebėdamas Didžiosios Britanijos elgesį tarptautinėje scenoje tokiam tarptautinės padėties apibūdinimui daugmaž linko pritarti ir ilgametis Lietuvos pasiuntinys Londone Bronius Kazys Balutis. Turėdamas galvoje D. Britanijos užsienio reikalų ministro (sekretoriaus) lordo Edwardo Fredericko Halifaxo viešas kalbas Lordų Rūmuose ir komentuodamas britų premjero Newille o Chamberlaino kovo 24 d. kalbą Didžiosios Britanijos Parlamento žemuosiuose rūmuose, lietuvių diplomatas užsienio reikalų ministrui Stasiui Lozoraičiui rašė: Kalba buvo, abelnai paėmus, tradiciniai tipinga anglų kalba: jokių naujų specifinių užsiangažavimų Europoje ar kur kitur net ir Čekoslovakijos atžvilgiu, nepaisant to, kad Čekoslovakijos nepriklausomybės pajudinimas, kaip visų sutinkama, lengvai galėtų privesti prie bendrojo Europos karo. Priežastis tokiam nusistatymui tradicinis anglų užsieninės politikos postulatas: jokiomis aplinkybėmis neprileisti prie to, kad sprendimas, ar Anglija turi dalyvauti kare, būtų ne jos pačios rankose, bet pasekmėje pašalinių veiksnių, kurių ji negali kontroliuoti. < > Kitais žodžiais tariant, kaip visuomet, taip ir dabar, ji pasilieka sau laisvas rankas spręsti apie tai, kokia bus jos pozicija tokioms ar kitokioms aplinkybėms susidėjus. 37 Jeigu tikėti to meto lietuvių diplomatų, taip pat ir karo atašė, slaptais pranešimais į Kauną, tuometė Europos tarptautinė bendruomenė ir net patys austrai, bent jau dauguma jų diplomatinio elito, dėl tokio radikalaus Austrijos politinės istorijos posūkio labai nesijaudino. Štai nuo Austrijos anšliuso praslinkus vos porai savaičių, Lietuvos karo atašė Maskvoje Generalinio štabo pulkininkas Kazys Skučas, komentuodamas situaciją, į Kauną savo vadovybei raportavo: Austrijos anšliusas ir vokiečių kariuomenės žymių jėgų įvedimas į Austriją kovo 11 d. pagyvino diplomatinio korpuso kasdienį gyvenimą. Dauguma tokio Austrijos likimo laukė ir pats šis valstybės be pasipriešinimo pasidavimas nesukėlė didesnio susirūpinimo. Austrų atstovybė Maskvoje 36 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., l Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje B. K. Balučio konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// LCVA, f. 648, ap. 1, b. 8, l

245 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. matomai buvo pasirengusi iš anksto tarnauti naujiems valdovams, nes didelė dalis tos atstovybės personalo jau dirbdami vokiečiams dar linksmiau juokiasi ir šoka priėmimuose. 38 Negana to, pasak K. Skučo, Europos žiniasklaida taip pat gana ramiai reagavo į Austrijos ištirpimą Trečiajame reiche. Net su tam tikru politiniu smalsumu ar net azartu tuomet viešai svarstyta, ar nebandys Hitlerio kariuomenė iš karto ( iš eigos ) po Austrijos pulti ir Čekoslovakijos. Pasak lietuvių pulkininko, vien tik Sovietų spauda atžymėjo įvykusį faktą nesigailėdama stiprių išsireiškimų apibūdinti Hitlerio grobuoniškumą ir jo sudaromą pavojų Europos taikai 39. Tuo metu situacija Lietuvoje ir aplink ją Lenkijos ultimatumo dienomis krypo gerokai niūresne kryptimi. Prievarta ir šantažu mezgami diplomatiniai santykiai su pietine kaimyne entuziazmo Lietuvoje nekėlė, o optimizmas dėl tolesnės tarptautinių santykių raidos Kaune buvo gana santūrus. Iš karto reikia pabrėžti, jog pasaulio ir Europos valstybės, taip pat ir kaimyninės, toli gražu nevienodai reagavo į Lenkijos ultimatumą Lietuvai. Jeigu tikėtume Lietuvos karo atašė Maskvoje Generalinio štabo pulkininko Kazio Skučo duomenimis, kuriems iš esmės pritarė ir pats Lietuvos pasiuntinys SSRS poetas Jurgis Baltrušaitis 40 bei kai kurie kiti užsienyje rezidavę Lietuvos diplomatai, Lenkijos ultimatumo dienomis Lietuva bene daugiausia sulaukė SSRS diplomatų, valdžios ir Maskvos gyventojų politinio ir diplomatinio palaikymo, užuojautos, supratimo ir padrąsinimo. Kad Lenkijos ultimatumo metu SSRS užima very strong position infavour of Lithuania, J. Baltrušaičiui tuomet pabrėžė ir JAV ambasadorius Maskvoje Josephas Daviesas. Panašiai jos poziciją vertino ir Čekoslovakijos pasiuntinys SSRS Zdanĕkas Fielingeris 41. Įdomu tai, jog JAV ambasadorius šią nuomonę, regis, ne tik privačiai išsakė J. Baltrušaičiui, bet ir perdavė į Vašingtoną. Jau kovo 17-ąją didžiuosiuose JAV 38 Lietuvos karo atašė Maskvoje plk. K. Skučo slaptas pranešimas Nr. 16 Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus (karinės žvalgybos) viršininkui plk. Konstantinui Dulksniui ir Lietuvos URM// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l Ibid. 40 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro SSRS J. Baltrušaičio šifruota telegrama iš Maskvos į Kauną užsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro SSRS J. Baltrušaičio šifruota telegrama iš Maskvos į Kauną užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l

246 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dienraščiuose buvo minima JAV ambasadoriaus Maskvoje pavardė, cituojamas M. Litvinovo pareiškimas, kad artimiausiu metu lietuviams ir čekams gresia nepriklausomybės netekimo pavojus, ir raginimai didžiosioms demokratinėms valstybėms jungtis ir kovoti su diktatoriais 42. Galima daryti prielaidą, kad būtent taip vertinti SSRS poziciją dėl lietuvių ir lenkų konflikto JAV ambasadorių ir spaudą pastūmėjo SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Maksimo Litvinovo elgesys. Vos pasklidus gandams apie Varšuvoje rengiamą ultimatumą Lietuvai, naktį iš kovo 16-osios į 17-ąją, apie 23 val., M. Litvinovas išsikvietė Lenkijos ambasadorių Maskvoje Waclawą Grzybowskį pas save į Užsienio reikalų liaudies komisariatą ir draugiškai išreiškė viltį, kad konfliktas bus likviduotas taikiai, nenaudojant jėgos, kuri galėtų sukelti sunkių komplikacijų Europos Rytuose 43. Nors savo naktinį vizitą pas sovietų užsienio reikalų liaudies komisarą Lenkijos ambasadorius nuo viešumos bandė nuslėpti, ši žinia vietos diplomatiniame korpuse pasklido labai greitai ir apaugo tam tikromis interpretacijomis bei gandais. Kita vertus, W. Grzybowskis savo naktinio vizito pas M. Litvinovą nebuvo linkęs pervertinti. Skubioje telegramoje iš Maskvos į Varšuvą J. Beckui jis raportavo: Šiąnakt mane pasikvietė Litvinovas ir apie mūsų ultimatumą Lietuvai pasakė, kad nori draugiškai pareikšti, jog Sąjunga yra suinteresuota, kad reikalas būtų išspręstas taikiai. Pabrėžė, kad nenori kištis nei į buvusius, nei į dabartinius mūsų ginčus su Lietuva. < > Susidarė įspūdis, kad Litvinovas padarė lengvą démarche Lietuvos pasiuntinio įtakoje ir jo naudai. 44 Tačiau toks lengvas Maskvos demaršas Lietuvos naudai Varšuvos 1938 m. pavasarį rimčiau neišgąsdino. Greičiau priešingai netiesiogiai tarsi patvirtino, kad einama teisingu keliu. Lenkijos URM su ministru Józefu Becku priešakyje buvo tvirtai įsitikinusi, kad šiuo metu Sovietų mobilizacija yra neįmanoma, o patys sovietai tiesiog baiminasi presti- 42 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro JAV Povilo Žadeikio konfidencialus pranešimas URM Politikos departamentui// Ibid., f. 656, ap. 1, b. 129, l Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro SSRS J. Baltrušaičio šifruota telegrama Nr. 18 Lietuvos URM// Ibid. l Lenkijos ambasadoriaus Maskvoje W. Grzybowskio šifruota telegrama Nr. 18 Lenkijos užsienio reikalų ministrui J. Beckui// Polskie Dokumenty Dyplomatyczne 1938 [Redaktor Marek Kornat], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s

247 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. žinio angažavimosi Lietuvos pusėje, nes, atsižvelgiant į mūsų besąlygišką pasiryžimą veikti, visa tai pasauliui galiausiai paliudytų tik Rusijos silpnumą 45. Taigi, žvelgiant plačiau per Lenkijos geopolitinių interesų ir tarptautinės propagandos prizmę, Varšuvos ultimatumas Lietuvai turėjo sukurti ne tik Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių pamatą, bet ir pademonstruoti pasauliui išaugusią Lenkijos valstybės politinę galią ir prestižą. Neatsitiktinai Lenkijos pasiuntinys Bukarešte Mirosławas Arciszewskis, netiesiogiai atliepdamas ministro J. Becko 1938 m. kovo 18 d. slaptai instrukcijai Lenkijos ambasadoriams ir pasiuntiniams užsienyje 46, po pokalbio su Rumunijos užsienio reikalų ministru Gheorghe u Tătărescu jau kovo 22 d. savo šefui skubėjo raportuoti, jog po Anschlusso ir lietuviškos krizės Lenkijos prestižas šiame krašte labai išaugo. Anschlussas pavertė Lenkiją šioje Europos dalyje vienintele patrauklia jėga, o lietuviška krizė parodė, kad ši jėga gali veikti energingai ir savarankiškai 47. Iš esmės tuo pat metu kovo 11-osios incidento tarptautinę reikšmę patvirtino ir pats maršalo J. Piłsudskio mokinys ir protežė 48 Lenkijos užsienio reikalų ministras pulkininkas Józefas Beckas, kuris tarp Vokietijos Austrijos ir Lenkijos Lietuvos santykių raidos matė gana apčiuopiamą ryšį 49. Lenkijos Senate, atsakydamas į opozicijos interpeliaciją dėl Lietuvos ir Lenkijos incidento prie administracinės linijos 50*, ministras kiek arogantiškai ir tiesmukai, be didesnių diplomatinių reveransų, tačiau kartu gana lakoniškai senatoriams pareiškė: Apie patį incidentą kal- 45 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Rumunijoje M. Arciszewskio slaptas pranešimas Nr. 52/R/18 užsienio reikalų ministrui J. Beckui// AAN, Ministerstwo Spraw Zagranicznych [toliau MSZ] 6121, k Lenkijos užsienio reikalų ministro J. Becko (5 val. ryto) šifruota telegrama instrukcija Lenkijos diplomatinėms atstovybėms užsienyje dėl Lietuvos Lenkijos konflikto// Polskie Dokumenty Dyplomatyczne 1938 [Redaktor Marek Kornat ], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Rumunijoje M. Arciszewskio slaptas pranešimas Nr. 52/R/18 užsienio reikalų ministrui J. Beckui// AAN, MSZ 6121, k Kornat M. Józef Beck zarys biografii politycznet ( // Niepodległość (Warszawa), 2005, t. 55, s Кантор Ю., Волос М. Треугольник Мшсква Варшава Берлин, Санкт-Петербург: Европейский дом, 2011, с * Tarpukario Lenkijos politinėje retorikoje ir oficialiuose dokumentuose (istoriniuose šaltiniuose) ji vadinama tiesiog valstybės siena. 246

248 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bėsiu trumpai, nes, nepaisant jo dramatiškos eigos, jis yra tik dalis didelio tarptautinio klausimo [paryškinta A. K.]. Tačiau privalau pabrėžti du dalykus. Žuvo pasienio apsaugos korpuso kareivis. Jeigu jo kraujas sustiprins dviejų kaimyninių tautų, lenkų ir lietuvių, susitarimą, vadinasi, jis žuvo dėl kilnaus reikalo. 51 Taigi, apibendrintai ir vaizdžiai tariant, Lenkijos politinio elito požiūriu, 1938-ųjų pavasarį Antroji Žečpospolita jau beveik Guliverio žingsniais kopė į savo politinės laimės ir didybės zenitą. Ministro S. Lozoraičio matas Kremliui ir Prancūzijos URM ir politikai Lietuvos ir SSRS santykių situaciją Lenkijos ultimatumo kontekste matė ir vertino priešingai nei amerikiečiai. Prancūzijos diplomatai stebėjosi, kodėl Lenkijos ultimatumo dienomis ir bendrai dėl lietuvių ir lenkų konflikto Kremlius staiga pamiršo savo ankstesnes politines simpatijas Lietuvai ir užėmė tokią gana attitude molle 52*53. Tuomečiam Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Josephui Paului Boncourui esą net kilęs klausimas, ar tikrai Sovietai pradedą nebesiinteresuoti Lietuvos likimu, kaip kad seniau buvo, ar Rusija tiesiog pasidariusi bejėgė Europos politikoj 54. Žinoma, neatmestina, kad Prancūzijos URM nusistatymas ir vertinimai šiuo klausimu galbūt galėjo būti ir kitokie, jeigu prancūzai būtų žinoję, kad pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis 1938 m. kovo dienomis, lietuvių ir lenkų santykių krizei gilėjant ir Europos diplomatiniuose sluoksniuose vis intensyviau cirkuliuojant gandams apie Varšuvoje rengiamą ultimatumą Lietuvai 55, 51 Lenkijos užsienio reikalų ministro J. Becko kalba Senate atsakant į opozicijos interpeliaciją// HIA, Ambasada RP w Londynie, 100/7 Mikrofilm ze zbiorów Archiwum Akt Nowych. 52 * suglebusi laikysena, pasyvumas (pranc.) 53 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje Petro Klimo konfidencialus pranešimas Nr. 991 užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., l Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjo dr. L. Natkevičiaus konfidenciali Pro memoria Lietuvos URM Politikos departamentui apie pasikalbėjimą su Prancūzijos URM Politikos departamento vicedirektoriumi E. Charveriatu // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l

249 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. diplomatinės pagalbos raminančiai paveikti Lenkiją kreipėsi tik į britus, prancūzus ir italus, tokiu būdu iš Lietuvos Lenkijos santykių krizės sprendimo, o kartu ir iš viso šio painaus politinio ir diplomatinio žaidimo gana pragmatiškai ir efektingai de facto pašalino ne tik Trečiąjį reichą, bet ir ilgamečius tradicinius Lietuvos diplomatijos sąjungininkus santykių su Lenkija klausimu rusus. Galima sakyti, jog tai buvo savotiškas ministro S. Lozoraičio šachas ir matas SSRS veiksniui Lietuvos Lenkijos konflikte. S. Lozoraičio politinę ir diplomatinę taktiką pačiose Lenkijos ultimatumo išvakarėse savo Pro memoria preciziškai aprašė tuometis URM generalinis sekretorius, vienas artimiausių, patikimiausių S. Lozoraičio bendražygių J. Urbšys. Štai ką jis rašė: Apie visa tai [gandus apie Varšuvoje rengiamą ultimatumą A. K.] p. Užsienių Reikalų Ministeris Lozoraitis painformavo: Italijos ministerį p. Fransoni 22 val., Sovietų Sąjungos ministerį p. Krapivincevą 22 val. 30 min., o Užsienių Reikalų Ministerijos Generalinis Sekretorius anglų chargé d affaires p. Prestoną 21 val. 10 min., Vokietijos Ministerį Zechliną 21 val. 45 min. ir Prancūzijos pasiuntinybės sekretorių p. Neyrac 23 val. 40 min. Ponams Preston, Neyrac ir Fransoni, painformavus apie šį klausimą, buvo dar pridėtas Lietuvos vyriausybės prašymas į jų vyriausybes paveikti raminamai Lenkijos vyriausybę, o taip pat buvo pridėta, kad Lietuva sutinka šį incidentą atiduoti svarstyti procedūrai, kuri abiejų suinteresuotų šalių būtų sutartinai nustatyta. Ponui Zechlinui ir Sovietų ministeriui prašymo raminančiai paveikti Lenkijos vyriausybę nebuvo perduota. 56 Taigi 1938 m. kovo viduryje, Lietuvos ir Lenkijos santykių įtampai sparčiai kylant, sovietų diplomatija ir pats jos charizmatiškasis vadovas, litvakas Maksimas Litvinovas pateko į gana klampią ir neaiškią padėtį. Vaizdžiai tariant, buvo įvarytas į kampą : Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis, remdamasis tuo, kad vietos diplomatiniame korpuse vis plačiau sklinda gandas apie Lietuvai gresiantį Lenkijos ultimatumą, naudodamasis savo autoritetu Maskvoje, kreipėsi skubios diplomatinės pagalbos į sovietinius pareigūnus. Tačiau nei naujasis SSRS pasiuntinys 56 Lietuvos URM generalinio sekretoriaus J. Urbšio slapta Pro memoria apie naktį iš kovo 14-osios į 15-ąją įvykusius ministro S. Lozoraičio ir jo paties susitikimus su Lietuvoje reziduojančiais Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Vokietijos ir SSRS diplomatais// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l

250 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Kaune Pavelas Nikolajevičius Krapivincevas 57*, nei ilgametis sovietų karo atašė Lietuvoje generolas leitenantas Ivanas Petrovičius Tiagunovas tuo metu negalėjo patvirtinti, kad Lietuvos diplomatijos vadovai iš tiesų pageidauja, jog SSRS diplomatiškai ar politiškai įsikištų sprendžiant Lietuvos Lenkijos santykių krizę. Apibendrinant SSRS diplomatinį veiksnį Lietuvos Lenkijos konfliktiniame mazge 1938 m. kovą, galima sakyti, kad labiausiai tikėtinos dvi versijos: 1) kovo 15-osios J. Baltrušaičio kreipimasis diplomatinės pagalbos į M. Litvinovą buvo ne tiek instrukcijų iš Kauno vykdymas, kiek tam tikra jo paties diplomatinė improvizacija, ko jis niekada nevengė, bei iš ankstesnių metų veiklos Maskvoje paveldėta inercija, kai neutralizuojant tariamas ar realias Lenkijos politines grėsmes beveik visada buvo mušama Rusijos korta 58 ; 2) būtent J. Baltrušaičio ir P. N. Krapivincevo, taip pat I. P.Tiagunovo siunčiamų diplomatinių signalų netolygumas ar net prieštaringumas (nelygu, kaip pačioje sovietinėje diplomatijoje tai buvo interpretuojama) galėjo suponuoti ir daugiau ar mažiau specifinę, aptakią Maskvos reakciją, kaip taikliai apibendrino Lenkijos ambasadorius Maskvoje, palyginti lengvą sovietų démarche Lietuvos pasiuntinio įtakoje ir jo naudai. Kita vertus, S. Lozoraičio gana demonstratyvus nusigręžimas nuo SSRS, regis, Maskvoje neliko nepastebėtas ir jau netrukus tai davė tam 57 * Pavelas Nikolajevičius Krapivincevas kaip Sovietų Sąjungos naujasis pasiuntinys į Lietuvą atvyko tik 1937 m. gruodžio 30 d. t. y. iš esmės jau Lenkijos ultimatumo išvakarėse. Pažymėtina, kad P. N. Krapivincevas pagal išsilavinimą buvo gydytojas ir iki paskyrimo į Kauną su diplomatine veikla ar juo labiau profesionalia diplomatine tarnyba neturėjo nieko bendra. Be to, jis nebuvo nei bent kiek žymesnis sovietų politikas, nei visuomenės veikėjas. Taigi labai panašu, kad į diplomatinę tarnybą pateko, galima sakyti, atsitiktinai. Pirmiausia, regis, todėl, kad m. J. Stalino valymų metu sovietinė diplomatija smarkiai nukraujavo ir jai tiesiog fiziškai ėmė trūkti kadrų. Kita vertus, jo pakvietimą į sovietinę diplomatinę tarnybą 1937 m. gale galbūt lėmė ir tai, kad, dirbdamas gydytoju, jis pasižymėjo kaip naujų gydymo metodų pradininkas ir diegėjas, turėjo tam tikrą autoritetą tarp kolegų, neblogai mokėjo keletą Vakarų Europos kalbų. Kaune P. N. Krapivincevas neužsibuvo: jau 1938 m. spalio 8 d. buvo atšauktas į Maskvą ir po trumpų instrukcijų diplomatinio darbo dirbti išsiųstas jau į kitą Europos sostinę. 58 Plačiau apie poeto ir diplomato J. Baltrušaičio diplomatinės veiklos taktiką ir niuansus Maskvoje žiūrėti: Kasparavičius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties analizė, Vilnius: LII leidykla, 1996; Kasparavičius A. Kauno ir Maskvos džentelmeniškas polonezas Varšuvai ( )// Lietuvos diplomatija XX amžiuje, Vilnius: Vaga, 1999, p

251 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. tikrų vaisių. Tų pačių metų vasaros pradžioje Lietuvoje dirbęs dar nuo 1933 m., todėl vietos diplomatiniame korpuse puikiai žinomas ir gana įtakingas SSRS karo atašė generolas leitenantas I. P. Tiagunovas visiškai netikėtai buvo atšauktas 59, o į jo vietą atsiųstas eilinis, pilkas ir niekam nežinomas rusų artilerijos majoras Ivanas Michailovičius Korotkichas. Įtakingo ir su ryšiais 60* generolo I. P. Tiagunovo staigus išvykimas iš Kauno ir niekam nežinomo ir neįdomaus majoro atvykimas 1938 m. birželio gale liepos pradžioje vietos diplomatiniame korpuse tapo tikra sensacija 61. Gerokai žemesnio rango Rusijos karininko atsiuntimas į Lietuvą vietos diplomatiniame korpuse sukėlė spėlionių, kad Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių užmezgimas ir lenkų politinės įtakos plėtra Lietuvoje lėmė tai, jog Kremlius savo ineresų lauką šiame Baltijos jūros regione siaurina ir Lietuvą užleidžia Lenkijai. Tiesa, Kaune rezidavę užsienio diplomatai negalėjo nuspręsti, ar tai tik laikinas ir taktinis Kremliaus atsitraukimas, ar vis dėlto strateginė kryptis. Tokius ir panašius gandus skatino ir kai kurių šalies valdžios vyrų bei aukšto rango lietuvių karininkų privatūs išsitarimai, kad, dar visai neseniai žadėję padėti perginkluoti Lietuvos kariuomenę, pastaruoju metu sovietų pareigūnai į jokias kalbas nebesileidžia. Tarp draugų, kaimynų ir sąjungininkų Lenkijos karo atašė Romoje pulkininko Niewęgłowskio akimis, santūriai, gal net kiek aristokratiškai ir iš aukšto, tačiau su jaukia simpatija lenkams į kažkur tolimojoje šiaurėje staiga įsiliepsnojusį lietuvių ir lenkų diplomatinį konfliktą pažvelgė fašistinės Italijos spauda Il Giornale d Italia 62. O Lietuvos diplomatų požiūriu, daugiau ar mažiau nuoširdžias 59 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato slaptas pranešimas Nr. 417/2 užsienio reikalų ministrui plk. J. Beckui// AAN, Sztab Główny, sygn. 616/315, k * Kai kurie duomenys leidžia kelti versiją, kad ilgus metus dirbdamas sovietų karo atašė darbą Lietuvoje generolas I. P. Tiagunovas kartu veikė ir kaip GPU rezidentas. Kad daugiausia dėl jo pranešimų m. iš Lietuvos buvo išstumtas įtakingas SSRS pasiuntinys Kaune Michailas Karskis, turėjęs nemažą paties prezidento Antano Smetonos pasitikėjimą, bei kai kurie kiti sovietų diplomatai. 61 Ibid., k Lenkijos karo atašė Italijoje Niewęgłowskio slaptas raportas Nr

252 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse simpatijas Lietuvai ir lietuviams tomis neramiomis dienomis aktyviau ar santūriau reiškė čekoslovakų, prancūzų, švedų, suomių, amerikiečių, turkų ir kai kurių kitų šalių spauda, diplomatai, taip pat tiesiog eiliniai piliečiai, daug Tautų Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų 63, kai kurie aukšti Vatikano pareigūnai ir diplomatai. Pavyzdžiui, Nepaprastųjų bažnytinių reikalų kongregacijos sekretorius Domenico Tardini, ilgai nedvejojęs, pritarė Lietuvos laikinojo pasiuntinio prie Šventojo Sosto dr. Kazimiero Graužinio nuomonei, kad Lenkijos pasirinkta politinė taktika ir ultimatumas Lietuvai rodo tik vieną dalyką jog Varšuva tarptautinėje arenoje vis labiau nusigręžia nuo Vakarų demokratijoms būdingų politinių standartų ir vis nuosekliau seka Hitlerio metodu 64. Kartu Vatikano diplomatas neabejojo, jog incidentas prie demarkacijos linijos Lenkijos užsienio reikalų ministrui Józefui Beckui iš esmės buvo tik pretekstas ultimatumui paskelbti, ir stebėjosi, kad diplomatiniams santykiams tarp dviejų kaimyninių šalių užmegzti pasirinktas labai neįprastas metodas tarptautiniuose santykiuose 65. Tokiai Šventojo Sosto pareigūnų nuomonei kovo dienomis iš esmės antrino ir laisvoji Šiaurės Amerikos spauda. Štai kovo 16-ąją The New York Times korespondentas iš Ženevos šio dienraščio puslapiuose gana laisvai ir plačiai samprotavo apie Vokietijos ir Lenkijos suokalbį prieš Lietuvą 66, o kovo 18-ąją pasaulyje jau pasklidus žiniai apie Lenkijos ultimatumą Lietuvai tas pats dienraštis rašė, jog Lietuvos pasienyje sutelkta Lenkijos kariuomenė yra pasiryžusi tiesiog užplūsti Lietuvą, o šis Varšuvos žingsnis žiaurus ir neteisingas. Tą pačią kovo 18-ąją Chicago American apgailestavo ir stebėjosi, kad Hitleris ir Lenkija susitarę!, Lenkijos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus viršininkui// AAN, MSZ, 616/345, s Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro prie Tautų Sąjungos plk. K. Škirpos konfidencialus pranešimas Lietuvos URM// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2082, l ; Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro prie Tautų Sąjungos plk. K. Škirpos konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., l Lietuvos Chargé d Affaires prie Šventojo Sosto dr. K. Graužinio konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., l Ibid., l Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro JAV P. Žadeikio konfidencialus pranešimas URM Politikos departamentui// Ibid., f. 656, ap. 1, b. 129, l

253 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. o Washington Post savo vedamajame prikišo lenkams, kad Hitlerio darbas Austrijoje, žinoma, yra pavyzdys Lenkijai 67. Kovo 19-ąją amerikiečių spaudos Lenkijos kritikos ataka tęsėsi: Washington Post pasižymėjo paskelbdamas žinomo amerikiečių publicisto Barneto Novero aštrią kritinę satyrą Baltic Bully Poland imitates Hitler 68*. Washington Star pasirodė Lietuvai simpatizuojantis redakcijos straipsnis A Baltic Austria 69**, o New York Times išspausdino rašinį Europe under Ultimatums 70***, kuriame tarp Berlyno ir Varšuvos politikos tarptautinėje arenoje brėžiamos gana ryškios sąsajos 71. Jau priėmus ultimatumą, kovo 21 d. New York Times įvadiniame redakcijos straipsnyje Lithuania Surrenders 72* reziumavo, kad lenkų atsiekti rezultatai durtuvų pagelba neduoda gero pagrindo dėl lietuvių lenkų santykių sunormalizuoti ateityje, nors lenkai dabar ir tikisi, kad jie galės vadovauti tai neitraliai valstybių grupei nuo Baltijos iki Juodųjų marių su 42 mil. gyventojų 73. Švedų diplomatus ir visuomenę taip pat itin stebino lenkų pasirinktas, bet pasaulyje iki šiol dar negirdėtas būdas diplomatiniams santykiams tarp šalių užmegzti. Švedijos URM pareigūnai Lietuvos pasiuntinį Stokholme savotiškai guodė, kad jie tiesiog net neįsivaizduoja, kaip diplomatiniai santykiai gali būti užmegzti pasitelkiant jėgą, grasinimus ir ultimatumą. Švedų viešoji nuomonė ir spauda Lenkijos ultimatumo Lietuvai klausimu skilo. Refleksijų būta labai daug ir įvairių. Apie šiaurietiškai santūrią švedų reakciją Lietuvos pasiuntinys Stokholme Vytautas Gylys į Kauną rašė: Lenkų ultimatumas Lietuvai kuo plačiausiai buvo komentuojamas Švedijoj. Jei būtų galima surinkt visus švedų spaudos atsiliepimus apie kovo mėn dien. įvykius, tai laikraščių iškarpos sudarytų tomą, didesnio kaip 1 kilogr. svorio. Palankiausius mums straipsnius talpino socialistinė spauda. Dešinioji iškart neteko galvos: ji atrodė pabūgusi tų pasėkų, kurias 67 Ibid., l * Baltijos šantažistas Lenkija mėgdžioja Hitlerį (angl.) 69** Baltijos Austrija (angl.) 70 *** Europa prispausta ultimatumų (angl.) 71 Ibid. 72 * Lietuva kapituliavo (angl.) 73 Ibid., l

254 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse galėtų iššaukt neapgalvotais žygiais karštagalviai lenkai. < > švedų dešinieji net sukonstravo teoriją, kad po lenkų ultimatumo ir mūsų nusileidimo Europos taika tik išlošusi. 74 Japonijos, D. Britanijos, Vengrijos, Bulgarijos, Estijos, Latvijos ir Italijos diplomatai ir (ar) kariškiai į Lietuvai gresiantį pavojų reagavo arba visiškai neutraliai, abejingai, arba vangiai ir pasyviai, o kai kuriais atvejais tam tikra prasme netgi piktdžiugiškai. Pavyzdžiui, Japonijos kariniai diplomatai Maskvoje, teisindami Varšuvos veiksmus, įtarinėjo Lietuvą sudarius slaptą karinę sąjungą su bolševikine Rusija ir atvirai skleidė šiuos gandus vietos diplomatiniame korpuse 75. Ne ką palankiau Lietuvai į kilusią krizę reagavo ir šiauriausia Baltijos Antantės dalyvė Estija. Estijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas generolas majoras Nikolai us Reekas dar ultimatumo Lietuvai įteikimo išvakarėse Lenkijos karo atašė Taline majorui Szczekowskiui atvirai pareiškė: Mums tas pats, kas bus Kaune, lietuviai ar jūs, tačiau aš turiu rimtai atsižvelgti į tai, kad Maskva gali suteikti Kaunui paramą. Mūsų pozicija yra žinoma, jeigu taip nutiktų, mes nepraleisime Sovietų pagalbos, tačiau aš turiu atsižvelgti į galimus Sovietų lėktuvų, dislokuotų Leningrado apygardoje, skrydžius virš mūsų teritorijos Pečioros apylinkėse, potvarkius reikėtų duoti iš anksto, todėl prašau Poną tik man suteikti informaciją apie jūsų galimus įsakymus kariuomenei, kad mes galėtume iš anksto imtis atitinkamų saugumo priemonių. 76 Sprendžiant iš išlikusių lenkiškų istorinių šaltinių, iš esmės labai panašios ar net tokios pat pozicijos laikėsi ir Estijos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas leitenantas Johanas Laidoneris, kurį 1938 m. kovą staiga kilusi Lietuvos ir Lenkijos santykių krizė domino tik tiek, kiek ji galėjo išjudinti Sovietų Sąjungos politinius ar karinius veiksmus regione 74 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Švedijoje V. Gylio konfidencialus pranešimas Lietuvos URM Politikos departamentui// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l Lietuvos karo atašė Maskvoje plk. K. Skučo slaptas pranešimas Nr. 16 Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus viršininkui// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Estijoje W. Przesmyckio slaptas pranešimas Nr. 75/5 užsienio reikalų ministrui J. Beckui// AAN, MSZ, 6121, k

255 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ir pavojingai atsiliepti Estijos saugumui 77. Lietuvai ultimatumą priėmus, J. Laidoneris pastebimai lengviau atsipūtė ir Lenkijos pasiuntinį Taline Wacławą Przesmyckį nuoširdžiai pasveikino net du kartus. Apie šiuos sveikinimus bei pokalbį su Estijos kariuomenės vyriausiuoju vadu pasiuntinys pulkininkui J. Beckui kiek vėliau Varšuvai laimingas raportavo: Apie 14 val. grįžau į pasiuntinybę, telefonu mane pasveikino generolas Laidoneris, po to ministras Mülleris ir dar daug oficialių ir privačių asmenų. < > Apie 17 val. aplankiau generolą Laidonerį, norėdamas padėkoti už sveikinimus ir išsamiai informuoti apie dviejų pastarųjų dienų įvykius < >. Generolas Laidoneris pokalbio su manimi metu: 1. dar kartą nuoširdžiai pasveikino ir savo vardu pasakė daug gražių žodžių mano adresu; 2. pabrėžė atlikto darbo svarbą, pasakęs, kad tai ateityje leis pagerinti Estijos ir Lenkijos santykius; 3) neslėpė pasitenkinimo, kad visa tai įvyko Estijos teritorijoje, o ne Latvijoje ar kur kitur, nes, jo manymu, čia atmosfera buvo geresnė, bent nuoširdesnė ; 4. taip pat neslėpė, kad nors svarbiausias darbas nuveiktas, tačiau, ypač iš pradžių, dar bus labai, labai daug sunkumų. 78 Todėl visiškai nestebina, jog 1938 m. pavasarį Taline rezidavę Lenkijos diplomatai estais liko tiesiog sužavėti. Po pokalbių su Estijos generolais Lenkijos pasiuntinys į Varšuvą rašė, kad konflikto metu estų kariškių užimta pozicija geriausiai apibūdina šią mažą, bet šaunią tautą ir rodo, kad visada galime ja pasikliauti 79. Nenuvylė tomis tarptautinės įtampos dienomis lenkų diplomatijos ir estų spauda. Pirmiausia didieji dienraščiai, kurie, pasak Lenkijos pasiuntinio Taline, ne tik keletą dienų iš eilės skelbė Lenkijai parankius, naudingus straipsnius, bet ir ignoravo arba tiesiog blokavo Lenkijos politikai nepalankius tarptautinius komentarus ir pranešimus. Ir dėl to susilaukė Lenkijos diplomatų padėkų. Incidentui sėkmingai pasibaigus, apie šią Estijos spaudos paslaugą W. Przesmyckis J. Beckui kiek patetiškai ir patenkintas savimi rašė: Beje, < > iš užsienio nebuvo praleidžiama absoliučiai jokia kelianti sąmyšį ir tendencinga informacija, galėjusi padidinti nerimą ir susierzinimą dėl tariamos SSRS, Prancūzijos ir kt. pozicijos, to pirmiau- 77 Ibid. 78 Ibid. 79 Ibid. 254

256 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sia siekė įvairūs Prancūzijos šaltiniai ir šaltiniūkščiai, taip pat tai, kad kas dieną, ypač stambiausiame laikraštyje [ Paevaleth A. K.], buvo spausdinami p. Tammerio straipsniai (š. mėn. 16, 17 ir 18 d.), pabrėžiantys mūsų pozicijos pagrįstumą ir nuosaikumą. < > Po pietų per čionykštės telegrafo agentūros direktorių Kornelą pareiškiau dėkingumą ir padėką spaudai ir vyriausiajam redaktoriui Tammeriui už jo straipsnius, paskelbtus kovo 16, 17 ir 18 d. 80 Tradiciškai, taip, kaip būdinga jų politikai, į virš Lietuvos pakibusią Lenkijos invazijos grėsmę sureagavo ir britai. Vos prieš kelias dienas įvykdytas Austrijos anšliusas ir dėl to Europoje kilusi tam tikra tarptautinė sumaištis bei išaugusi politinė įtampa ir prie Lietuvos Lenkijos administracinės linijos netikėtai (Sic!) įvykęs kruvinas incidentas Londonui pasirodė visai palankios aplinkybės, kuriomis pagaliau galima būtų sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius. Kovo 15 d. popietę Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinis Kaune Thomas Hildebrandtas Prestonas savo vyriausybei į Londoną atsargiai pranešė, kad Lietuvą yra užvaldžiusi panika, kad lietuviai norėtų taikiai išspręsti incidentą ir kad sąlygos lenkams ir lietuviams dabar susitarti yra veikiau palankios 81. Jau kitą dieną T. H. Prestono į Londoną perduota informacija buvo žinoma ir Varšuvai. Kovo 16 d. susitikime su Lenkijos URM valstybės pasekretoriumi Janu Szembeku Didžiosios Britanijos ambasadorius Varšuvoje seras Howardas Kennardas ne tik perdavė T. H. Prestono nuomonę apie paniką Lietuvoje ir palankų metą megzti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius, bet ir išraiškingai paaiškino, kaip tai reikėtų padaryti: Anglijos vyriausybė nenori nei veltis, nei kištis į mūsų [Lenkijos A. K.] santykius su Lietuva. Ji tik yra suinteresuota taikos palaikymu ir suteikia mums šią informaciją tikėdamasi, kad šis reikalas galės būti sutvarkytas draugiškai. 82 Nenuostabu, kad Lenkijos URM pasekretorius, nuoširdžiai už šią informaciją padėkojęs, iškart nuskubėjo informuoti Poną Ministrą Becką, tik grįžusį po vizito Romoje ir pokalbių Vienoje su 80 Ibid. 81 Lenkijos URM valstybės sekretoriaus Szembeko visiškai slaptas užrašas apie pasikalbėjimą su Didžiosios Britanijos ambasadoriumi Varšuvoje seru H. Kennardu apie situaciją Lietuvoje // Polskie Dokumenty Dyplomatyczne 1938, Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s Ibid., s

257 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. A. Hitlerio vietininku Arturu Zeissu-Inqwartu 83. Atitinkamai Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinis Thomas Hildebrandtas Prestonas elgėsi ir Kaune. Kovo 17-osios vidurnaktį iš URM generalinio sekretoriaus Juozo Urbšio sužinojęs apie Lietuvai įteikto Lenkijos ultimatumo turinį, T. H. Prestonas užuolankomis ėmė teisinti Varšuvos politiką ir samprotauti, kad šis lenkų strateginis manevras galįs būti nukreiptas prieš Vokietiją, kuri siekia politiškai įsitvirtinti regione. Lietuvos URM generaliniam sekretoriui suabejojus tokios argumentacijos racionalumu, T. H. Prestonas, netekęs kantrybės, tiesiai į akis išrėžė: Lenkija taip pasielgė tik dėl to, kad tvirtai žinojo, jog derybomis su Lietuva niekados prie diplomatinių santykių užmezgimo neprieitų. 84 Dėl Lietuvai įteikto ultimatumo priekaištų iš Londono Varšuva neišgirdo ir vėliau. Britų ambasadorius Varšuvoje seras Howardas Kennardas kovo 19 d. popietę iš Varšuvos į Londoną ministrui lordui E. Halifaxui rašė: Pasipiktinimo banga Lenkijoje padarė negalimą Lenkijos vyriausybės pasitraukimą nuo pozicijų ir Lenkijos vyriausybė nebūtų galėjusi atsisakyti naudoti pačias griežčiausias priemones, jei Lietuvos vyriausybė nebūtų sutikusi su Lenkijos iškeltomis sąlygomis. < > Čia visi yra tos nuomonės, kad jeigu sąlygos nebūtų priimtos, tai Lenkijos kariuomenė būtų perėjusi sieną tą pačią naktį. 85 Kovo 31 d. Londone, Foreign Press Association rūmuose, vykusių pusryčių, kurie buvo surengti Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro garbei, metu lordas Edwardas Halifaxas Lenkijos telegramų agentūros PAT korespondentui Londone Stefanui Litaueriui kalbėjo, kad lietuviai būtų buvę tiesiog foolish 86*, jeigu nebūtų sutikę su tokiomis išmintingomis ultimatumo, kurio reikalavimai buvo neatremiamai pagrįsti, sąly- 83 Skóra W., Służba konsularna Drugiej Rzeczpospolitej: organizacja, kadry i dzialalność, Toruń, 2006, s Lietuvos URM generalinio sekretoriaus J. Urbšio slapta Pro Memoria Lenkų ultimatumo įteikimas svetimųjų valstybių atstovams // LCVA., f. 383, ap. 7, b. 2080, l Lietuvos URM generalinio sekretoriaus J. Urbšio slapta Pro Memoria apie pasikalbėjimą su Didžiosios Britanijos reikalų patikėtiniu Kaune T. H. Prestonu// Ibid., l * kvaili (angl.) 256

258 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse gomis, ir kad jis pats buvęs visiškai už ultimatumo sąlygų priėmimą: I am all for it. 87**88 Su didžiausia pagarba E. Halifaxas lenkų žurnalistui pareiškė, kad valstybininko J. Becko politiką laiko very wise 89***. Neparanki Lietuvai tuomet buvo ne tik oficialiojo Londono pozicija. Labai panašiai mąstė ir Didžiosios Britanijos demokratinė opozicija. Kai kurie leiboristų lyderiai, pavyzdžiui, buvęs Jo Didenybės prie Tautų Sąjungos įgaliotasis ministras Noelis Filipas Bakeris, visą ilgametę Lietuvos kovą dėl Vilniaus vadino tiesiog lietuvių inferiority complex 90*, o Lietuvai atsisakius užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, buvo linkęs pateisinti net Lenkijos karinę invaziją į Lietuvą 91. Pernelyg neakcentuojant pasyvios ir neigiamos tarptautinės reakcijos, prasminga išryškinti teigiamas tarptautines nuostatas Lietuvos atžvilgiu. Pavyzdžiui, apie amerikiečių, čekoslovakų, estų ir prancūzų reakciją į Lenkijos ultimatumą Lietuvai plk. K. Skučas Kaunui raportavo: Užtat su ypatingu pasigėrėjimu aš čia turiu paminėti Amerikos karo attaché, kuris ne tik mums rodė savo palankumą, visiškai buvo mūsų pusėje, bet ir kitų tarpe skleidė ir stiprino mums palankią opiniją. Panašiai elgėsi čekoslovakas ir iš dalies estų karo attché. Prancūzus mūsų su lenkais reikalas domino tik tiek, kiek iš jo gali kilti karas, į kurį gali įsivelti Rusija, Prancūzija, Vokietija. Prancūzų simpatijos neabejotinai mūsų pusėje, bet jie nenori karo 92. Iš Vakarų Europos didžiųjų valstybių Lenkijos ultimatumo dienomis Lietuvą bene labiausiai palaikė būtent Prancūzijos diplomatai, spauda ir visuomenė. Tą pačią kovo 15 d., kai T. H. Prestonas iš Kauno į Londoną rašė apie Lietuvą tariamai apėmusią paniką ir tariamai palankiausią metą siekti sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius 93, Prancūzijos 87 ** Aš visiškai už tai. (angl.) 88 Lenkijos ambasadoriaus Londone grafo Edwardo Raczyńskio slaptas pranešimas Nr. 49/Lt/15 užsienio reikalų ministrui J. Beckui//AAN, MSZ, 6121, k *** labai protinga (angl.) 90 atsilikimo kompleksu (angl.) 91 Lenkijos ambasados Londone patarėjo A. Balińskio konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Beckui// HIA, Ambasada RP w Londynie, 100/7. Mikrofilmas iš Lenkijos Naujųjų aktų archyvo. 92 Lietuvos karo atašė Maskvoje plk. K. Skučo slaptas pranešimas Nr. 16 Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui plk. K. Dulksniui ir Lietuvos URM// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l Lenkijos URM valstybės sekretoriaus Szembeko visiškai slaptas užrašas 257

259 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. URM generalinio sekretoriaus pavaduotojas Emille is Charveriatas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjui dr. Ladui Natkevičiui kalbėjo, kad dabartiniu momentu santykių sureguliavimas su Lenkija, nors labai pageidautinas, bet sunku esą laukti, kad jis būtų pakankamai palankus Lietuvai. Nes tiek Becko asmuo, tiek ir tarptautinė padėtis neduodanti tinkamo gage 94* 95. Reikšminga ir tai, jog dar Lenkijos ultimatumo išvakarėse Prancūzijos URM siūlėsi Varšuvai tarpininkauti likviduojant kovo 11-osios incidento padarinius ir sprendžiant Lietuvos ir Lenkijos santykių likimą, tačiau Lenkijos URM, nepasitikėdama prancūzų diplomatija ar net įtardama jų tam tikrą politinį palankumą Lietuvai, į šį siūlymą nereagavo. Dar ryžtingesnio moralinio palaikymo lenkų ultimatumo dienomis Lietuva sulaukė iš Sovietų Sąjungoje dirbančių Prancūzijos karinės diplomatijos atstovų ir šios šalies spaudos. Komentuodamas Lietuvos saugumo perspektyvas ir pokalbius su Maskvoje dirbančiais prancūzų sausumos karo atašė pulkininku leitenantu Palassé ir karo aviacijos atašė majoru Donzeau, plk. K. Skučas į Kauną 1938 m. kovo pabaigoje, be kita ko, rašė: Pulkininkui atrodo, kad Lenkijai užpuolus Lietuvą Sovietai turėtų padaryti viską, imtinai iki ginkluoto įsikišimo, o prancūzas majoras netgi pabrėžė, kad lenkų klastingumą patyrė dar 1919 m. vasarą, kai šie, norėdami nuslėpti savo karo veiksmus prieš Lietuvą, tuomet jį esą net jėga buvo uždarę vienoje sodyboje kažkur pietryčių Lietuvoje. Negana to, majoras Donzeau buvo įsitikinęs, kad jei SSRS, gindama Lietuvą, būtų priversta pulti Lenkiją ir Vokiečiai Lenkijai nepadėtų, tai Prancūzija nuo karo susilaikytų. Tačiau jei įsikištų Vokietija, tai Prancūzija nedelsiant ateitų į pagalbą Sovietams 96. Dėl pernelyg prolietuviško prancūzų spaudos tono, kai kurių žurnalistų antilenkiško nusistatymo ir aršios Varšuvos politikos kritikos Lenkijos apie pasikalbėjimą su Didžiosios Britanijos ambasadoriumi Varšuvoje seru H. Kennardu Apie situaciją Lietuvoje // Polskie Dokumenty Dyplomatyczne 1938, Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s * užtikrinimo (pranc.) 95 Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjo dr. L. Natkevičiaus konfidenciali Pro memoria apie pasikalbėjimą su Prancūzijos URM generalinio sekretoriaus pavaduotoju E. Charveriatu// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l Lietuvos karo atašė Maskvoje plk. K. Skučo slaptas pranešimas Nr. 16 Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l

260 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ambasadorius Paryžiuje Juliuszas Łukasiewiczius 1938 m. kovo viduryje Quai d Orsay padarė net oficialų protesto demaršą 97. Jau atslūgus ultimatumo sukeltai įtampai, komentuodamas Prancūzijos spaudos, intelektualų ir eilinių prancūzų nuotaikas, P. Klimas iš Paryžiaus į Kauną rašė: Lenkija atrodo labai nustebusi, kad prancūzų viešoji opinija nepagyrė jos metodų, nors Lenkija yra tiesioginė sąjungininkė. Šios dienos vedamieji straipsniai Le Temps ir socialistų (t. y. ministro pirmininko) organo Le Populaire < > labai aiškiai išdėsto lenkų nepasitenkinimus ir kartu duoda savo atsakymą. Atrodo, tarytum Lietuva būtų davusi gerą progą Prancūzijai parodyti kai kuriuos Lenkijos nelojalumus ir nekorektingumus internacionalinėje politikoje. < > Pažįstami diplomatai, rašytojai, profesoriai, publicistai ir šiaip Société parisienne, visur, kur tik tenka dabar su jais susitikti, labai gyvai man reiškia savo simpatijas ir dar labiau stebisi bei piktinasi lenkų elgesiu po to Lukasievicziaus protesto. 98 Įdomiai ir nevienareikšmiškai į Lietuvą ištikusią problemą reagavo kraštutinio dešiniojo totalitarizmo keliu pasukusi vakarinė kaimynė Vokietija. Viena vertus, tik ką aneksavusi Austriją ir tokiu būdu iškėlusi aikštėn savo agresyvią politiką, Vokietija nebuvo pasirengusi bent kiek plačiau aktyviai ir tiesiogiai reikštis tarptautinėje arenoje. Todėl jos spauda, vykdydama Vokietijos URM instrukcijas ir iš dalies pataikaudama Varšuvai, Lietuvos ir Lenkijos konfliktą komentavo beveik išimtinai remdamasi tik lenkiškais informacijos šaltiniais 99, dėl ko tarptautinėje arenoje kilo įtarimų, kad tokia Vokietijos reakcija gali būti kompensacija Lenkijai už nuolaidžią poziciją dėl Austrijos anšliuso 100. Kita vertus, Vokietijos karo atašė Maskvoje generolas Ernstas Köstringas ir kai kurie kiti čia dirbę vokiečiai diplomatai privačiai ragino SSRS aktyviau ginti Lietuvą nuo Lenkijos politinio spaudimo ir galimos karinės invazijos. Daug ką sako ir tai, jog būtent Lietuvos ir Lenkijos santykių krizės dienomis 97 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., l Ibid., l. 78, Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vokietijoje dr. Jurgio Šaulio konfidenciali Pro memoria apie pasikalbėjimą su Vokietijos URM viceministru von Mackenzenu// Ibid., l Ibid., l

261 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. iš Berlyno į Kauną atskriejo žinia, kad Vokietija suinteresuota Lietuvos nepriklausomybe ir Vokietijos karo akademijoje vėl atnaujinamos Lietuvos karininkų stažuotės, kurios, kaip žinoma, dar 1934 m. vasarą buvo nutrūkusios dėl šalių konflikto Klaipėdos krašte. Trečia, savotiškai originaliai į staiga kilusią Lietuvos ir Lenkijos santykių krizę reagavo Rytprūsiai. Sprendžiant iš čia leidžiamos spaudos Preussische Zeitung bei krašto įvairaus rango politikų ir valdininkų privačių samprotavimų, iš pradžių plk. J. Becko politika kėlė pasigėrėjimą, nes tikėtasi, kad Lenkija jau žengia karštomis Vokietijos pėdomis ir ultimatumas Lietuvai yra tik Varšuvos preliudija prieš galutinį Lietuvos anšliusą, po kurio Klaipėdos kraštas pagaliau nedelsiant galės būti grąžintas Reichui 101. Tačiau Lietuvai ultimatumą priėmus ir šioms Rytprūsių nacistinio politinio elito viltims nepasiteisinus, užplūdo savotiškas nusivylimas lenkais ir prasidėjo politiniai svarstymai, kiek ilgai Lietuva, kaip nepriklausomas politinis subjektas, dar išliks ir kiek tokia jos nepriklausoma egzistencija naudinga Vokietijai. Sovietų Sąjungą kaip galimą realiausią Lietuvos geopolitinę sąjungininkę ginantis nuo eventualios Lenkijos agresijos 1938 m. pavasarį matė ir Čekoslovakijos diplomatai. Čekoslovakų karo atašė Maskvoje Dasticho nuomone, nors dėl Josifo Stalino represijų Raudonosios armijos vadovybė yra pastebimai pairusi ir didelio masto operacijų ar sudėtingesnių manevrų atlikti kol kas nepajėgi, tačiau veikti mase ir pulti frontaliai lenkus ji gali sėkmingai ir jau per 3 4 savaites esą galėtų būti prie Vyslos 102. Panašiai, beje, mąstė ir prancūzų, o iš dalies ir Vokietijos karybos specialistai, kurių įsitikinimu, nors 1938 m. pavasarį SSRS karinė vadovybė buvo ir gerokai vidaus represijų apdaužyta ir išsekinta, Raudonosios armijos technika, apsiginklavimas ir masė sudaro ganėtiną pajėgą SSSR vienai ir greitai apsidirbti su lenkais Lenkijos generalinio konsulo Karaliaučiuje (Kionigsberge) J. Warchałowskio slaptas pranešimas Nr. 3/IV.t. /1 užsienio reikalų ministrui plk. J. Beckui// AAN, MSZ, 6121, k Lietuvos karo atašė Maskvoje plk. K. Skučo slaptas pranešimas Nr. 16 Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l Ibid., l

262 Epilogas Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Kaip matyti iš išlikusių istorinių šaltinių, būtent tokia tarptautinė reakcija ir tokie SSRS politinio ir karinio vaidmens vertinimai diplomatiniuose sluoksniuose Lietuvos karinei diplomatijai artėjančios valstybingumo katastrofos išvakarėse padarė nemažą įspūdį, lėmė tam tikras nuotaikas, išvadas ir sprendimus. Netrukus po lenkų ultimatumo priėmimo, apibendrindamas įsigalinčias niūrias tarptautinių santykių tendencijas, Lietuvos apgailėtiną situaciją regione ir kitas ultimatumo politines pamokas Lietuvos elitui, pulkininkas K. Skučas kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui, kartu ir užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui 1938 m. kovo gale rašė: Prasidėjo vylingų apgaulių ir brutalios klastos, brutalios diplomatijos su Lenkija santykių epocha, kuri mums primesta ginklo jėga, nežada šviesios ateities. Todėl tokiomis grėsmingomis aplinkybėmis, kol dar ne vėlu, paramos nepriklausomybės apgynimui naudinga ieškoti Maskvoje. Vargu ar lenkai žvangintų ginklais prieš mus, jei žinotų, kad Raudonoji armija yra pasirengusi smogti Gardino kryptimi. 104 Pulkininko skaičiavimais, SSRS tokioms operacijoms turėjo pakankamai jėgų. Jo žiniomis, SSRS vakarų pasienyje buvo sutelktos dvi stiprios operacinės grupės: viena Kijevo karinėje apygardoje turinti stiprų atraminį rezervą Charkove, kita Baltarusijoje turinti dar stipresnį rezervą Maskvos apygardoje. O Tolimuosiuose Rytuose parengta kautynėms su japonais stovėjo dar ir trečioji Atskiroji Rytų armija. Pulkininkas K. Skučas, kaip nemažai, o gal dauguma Lietuvos karinės diplomatijos atstovų, linko manyti, kad Baltijos valstybių grandinė garantuoja Sovietų vakarinių sienų saugumą, todėl, teoriniu požiūriu, Maskva yra ne tik geopolitiškai suinteresuota Lietuvos nepriklausomybe, bet tiesiog pasmerkta ją ginti. Kaip Kremliaus geopolitinis interesas Baltijos jūros šiaurryčiuose gali pasitarnauti kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės, K. Skučas rašė: Atrodytų, kad mūsų karo su lenkais atveju gindami savo interesus sovietai mato du galimus scenarijus: a) karas su lenkais tikslu sutrukdyti Lietuvos okupaciją ir lenkų priėjimą prie Baltijos jūros tuo būdu sovietai mums padėtų apginti nepriklausomybę; b) lenkams puolant Lietuvą sovietai tiesiog okupuoja Latviją bei Estiją ir taip ne tik užkerta kelią Lenkijos 104 Ibid., l

263 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. įtakai Baltijos jūros šiaurės rytų baseine, bet ir praplečia savo dabar susiaurėjusį langą į Europą. 105 Šiai plk. K. Skučo nuomonei dėl eventualių geopolitinių orientyrų ir karinės okupacijos alternatyvų Lenkija Rusija (SSRS) daugmaž linko pritarti ir lietuvių karinės diplomatijos atstovas Paryžiuje plk. Juozas Lanskoronskis, o kurį laiką iš dalies ir buvęs Lietuvos karo atašė Vokietijoje, Lietuvos delegatas prie Tautų Sąjungos plk. Kazys Škirpa. Kaip jau minėta, panašiai mąstė ir prancūzų, čekoslovakų, o iš dalies ir vokiečių karo specialistai, kurių įsitikinimu, nors 1938 m. pavasarį SSRS karinė vadovybė po J. V. Stalino represijų buvo pastebimai nukraujavusi, tačiau Raudonosios armijos technika, apsiginklavimas ir masė sudaro ganėtiną pajėgą SSSR vienai ir greitai apsidirbti su lenkais. Apie SSRS, kaip apie realią būsimą sąjungininkę artėjančiame globaliame politinių sistemų susidūrime kare su Trečiuoju reichu ir Japonija tuomet vis dažniau kalbėjo ir JAV diplomatai Maskvoje. Kaip matyti iš išlikusių istorinių šaltinių, būtent tokia tarptautinė opinija ir tokie SSRS geopolitinės reikšmės, politinio ir karinio potencialo vaidmens vertinimai lietuvių kariniams diplomatams artėjančios valstybingumo katastrofos išvakarėse darė nemažą įspūdį, lėmė tam tikras išvadas ir sprendimus. Juo labiau kad pati SSRS m. ne tik nesikratė priskiriamo vaidmens, bet dargi uoliai jį puoselėjo ir plėtojo. Štai SSRS ambasadorius Prancūzijoje Jakovas Suritzas Lietuvos pasiuntinį P. Klimą tikino: Mes esame savo teritorijose niekieno neįkandami ir nieko nebijome Pagaliau tas pats Hitleris daugiausia mūsų bijo ir tik mes sudarome jam susirūpinimą. Kada japonai, kilus konfliktui su mumis, prašė vokiečių paramos, Hitleris, nepaisydamas savo antikomunistiško pakto, atsisakė, aiškindamas paktą tik moralės paramos prasme. Hitleris mus nuolatos kolioja ne tam, kad mus pultų, o tam, kad prancūzus ir anglus atbaidytų nuo Sovietų ir tuo būdu lengviau galėtų su jais apsidirbti. Juk toks jau paradoksas, kad Hitleris mus tik keikia, o prancūzus ir anglus muša. Dar neseniai Hitleris siūlė mums kreditus markių. 106 Dirbdamas Maskvoje, bendraudamas su Raudonosios armijos vadais, 105 Ibid., l Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje Petro Klimo konfidencialus pranešimas Lietuvos užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// LCVA, f. 648, ap. 1, b. 29, l

264 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Europos ir kitų šalių kariškiais ir diplomatais, tarp jų ir amerikiečiais, K. Skučas įsitikino, kad eventualiame ginkluotame susirėmime su Lenkija ir Vilniaus susigrąžinimo epopėjoje Lietuvai realiausiai galėtų padėti Rusija (SSRS), nes kitos Europos didžiosios valstybės Vilnių juridiškai ir politiškai jau yra pripažinusios Lenkijai, strateginių interesų šiame Baltijos jūros regione neturi, o tai reiškia, kad nesuinteresuotos veltis ir į rizikingas politines kombinacijas ar juo labiau karines akcijas. Kita vertus, kodėl Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir pradžioje lietuvių kariniai diplomatai mieliau linko pasikliauti Maskva, o ne Varšuva, regis, būta ir kitų gana svarių priežasčių: 1) tarpukario metais Lietuva de facto neturėjo tiesioginės sienos su Sovietų Sąjunga ir tiesiogiai nejuto jos keliamos grėsmės; 2) Lenkija nuo 1922 m. pavasario buvo aneksavusi Lietuvos Respublikos sostinę, o kartu ir platų lietuviškų etninių žemių ruožą ( hinterlandą ), ir vienintelė valstybė Europoje ir pasaulyje, kuri formaliai juridiškai ir politiškai deklaravo vis dar pripažįstanti Lietuvos suverenitetą Vilniuje ir Vilniaus krašte, buvo Sovietų Sąjunga. Vaizdžiai tariant, lietuvių akyse ir kelyje į Vilnių de facto ir de jure Lenkija m. jau stovėjo lyg kokia nepajudinama force majore, kurią susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir, aišku, nebūtinai Lietuvos naudai galėjo įveikti tik kita panaši jėga, veikianti lyg kokia Deus et machina iš antikinės tragedijos arba vėlyvųjų viduramžių pilies teatro; 3) dėl istorinės sostinės praradimo bei lietuvybės Vilnijoje ilgamečio malšinimo ir persekiojimo antilenkiškumas tarpukario Lietuvoje, tiksliau lietuvių politinėje mintyje ir sąmonėje, iš politikos jau buvo spėjęs virsti beveik religija. Esminis politikos bruožas yra veikimas, o religijos tikėjimas. Bet kokio veikimo pagrindas yra praktika ir pragmatizmas, o bet kokios religijos mitai ir ritualai. Todėl nenuostabu, kad tarpukario lietuvių politinė mintis, taip pat ir karinė diplomatija, lenkiškumą šiuo atveju labiau linko traktuoti taip, kaip viduramžių katalikai protestantizmą tarsi savotišką ereziją; 4) lietuvių karinių diplomatų ilgametis situacijos regione stebėjimas, vyraujantys profesionalų vertinimai ir tam tikra viešoji nuomonė rodė, kad Rusijos (SSRS) karinis potencialas, juo labiau jo rezervai, yra nepalyginti didesnis už Lenkijos taigi nematyta ir kiek didesnės prasmės kariškai kooperuotis su Lenkija; 5) Lietuvos karinių diplomatų skepsį dėl Lenkijos valstybės politikos, matyt, kai kuriais atvejais kurstė ir aiškiai nepamatuotas, kartais net vaizdžiai besikertantis su realijomis kolegų lenkų 263

265 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. savęs pervertinimas. Štai Lenkijos ambasadorius Paryžiuje Juliuszas Łukasiewiczius, Lenkijos karo atašė Prancūzijoje plk. Pinowskis ir oro pajėgų atašė plk. Pawlikowskis Lenkijos Vokietijos karo išvakarėse kolegai J. Lanskoronskiui visai rimtai aiškino, kad Lenkija esanti visai pasiruošusi karui ir jo nebijanti. Vokiečių jėgos nesančios tokios didelės, kaip daug kas apie tai galvoja. Vokiečiai trūksta gerų kadrų ir ypač motorizuotų dalių komandos. Vokiečių armija labai gerai prisistato paraduose ir tai atsitinka, kad nėra kam pagendančių motorų sutvarkyti o mūšyje ji tuojau subyrėtų dėl apmokytos vadovybės trūkumo 107. Turint galvoje, kad po kelių mėnesių, vos prasidėjus karo veiksmams, tas pats Lenkijos ambasadorius Paryžiuje jau piktai peikė savo sąjungininkus britus ir prancūzus, kurie tik kapstosi, taisosi, tačiau niekaip nesugeba pradėti realių karo veiksmų ir vokiečių puolimo 108, beviltiškai baisėjosi vokiečių judamomis tvirtovėmis karo lėktuvų, tankų ir motorizuotų pėstininkų dalinių mirtinais smūgiais Lenkijos miestams 109, galima konstatuoti, kad minėtoji Lenkijos bravūriška karinė diplomatija (šiuolaikiškai kalbant tam tikra viešųjų ryšių akcija) karo išvakarėse buvo nelabai sėkminga, o Lietuvos karinių diplomatų skepsis dėl pietinių kaimynų kamuojančių kompleksų ne visai be pagrindo. Juo labiau kad karo išvakarėse lenkų diplomatai buvo linkę propagandiškai nuvertinti ne tik Vokietiją, bet ir stalininę Rusiją 110. Liūdnai pagarsėjusį 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribbentropo Molotovo paktą Varšuvos diplomatai pirmiausia vertino tik kaip J. Stalino baimės ir Raudonosios armijos silpnumo ženklus bei Maskvos užmojį kuo saugiau ir giliau pasislėpti nuo artėjančio karo. Ko iš tiesų ši bravūriška karinė diplomatija buvo verta ir į ką ji pavirto (ypač Lenkijos rytiniuose pakraščiuose), tiek lenkams, tiek lietuviams tapo aišku jau pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis ir savaitė- 107 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo konidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui j. Urbšiui// LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, l Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui// Ibid., l Ibid., l Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo konfidencialus pranešimas einančiam užsienio reikalų ministro pareigas Kazimierui Bizauskui// Ibid., l

266 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse mis. Apie 1939 m. rugsėjį Lenkijos kariuomenę, visuomenę ir valstybę ištikusios katastrofos mastą ir formas netoli Lietuvos sienų pasiuntinys F. Charwatas naujajam užsienio reikalų ministrui grafui Augustui Zaleskiui su neslepiamu nusivylimu ir širdgėla raportavo: Padėtį komplikavo generolo Wilczyńskio įsakymas Vilniui nesiginti, kariuomenei iš Vilniaus krašto trauktis į Lietuvą, Polesėje ir Gardino krašte buvusiems daliniams sudėti ginklus ir išsiskirstyti po namus. Šio įsakymo padariniai buvo pražūtingi. Polesėje valstiečiai apsiginklavo paliktais ginklais ir žudė mūsų kareivius, Gardine žydai ir komunistai apsiginklavo į žardus sustatytais ir pamestais ginklais ir atakavo mūsų pražygiuojančius dalinius, jungdamiesi su bolševikais, o Vilniuje likusi kariuomenė rengėsi trauktis Lietuvos sienos link, kadangi bolševikai buvo 80 km nuo Vilnius. < > Čia ne vieta aprašyti daugybei tragiškų įvykių, kurie vyko Lietuvos pasienyje, kur atskirų dalinių vadai vykdė įsakymą traukti savo formuotes prie Lietuvos sienos < >Visiškai palūžusi dvasia, bolševikinės nuotaikos, susilpnėjusi drausmė, pasigailėtinos kareivių neapykantos karininkams scenos, konfliktai, pasibaigiantys muštynėmis štai atmosfera, įsivyravusi stovyklose. Taip pat reikėtų pažymėti pasigailėtiną pabėgėlių dalies aukščiausių administracijos pareigūnų atsipalaidavimą ir demoralizaciją. Nieko nepadėjo pasiuntinybės darbuotojų, registravusių ir išdavinėjusių dokumentus, priminimai, kad būtina pateikti valstybės iždui priklausančias lėšas, iš visų pusių sklido informacija apie išvežtųjų Lenkijos banko skyrių ar kitų valstybinių ir savivaldybių bankų depozitų ir aukso laikymą ir naudojimą saviems poreikiams. Taip pat nebuvo grąžintos kariuomenės kasos. Šimtai tūkstančių zlotų pateko į privačių asmenų rankas ir iš jų jie nebuvo priverstinai paimti. 111 Nenuostabu, kad tokia apgailėtina ir pakrikusi situacija Lenkijoje jau pirmosiomis karo dienomis, o dar labiau gana greitas jos krachas neigiamai paveikė Lenkijos įvaizdį ir Lietuvoje. Apie tai, kaip keičiasi lietuvių požiūris į Lenkijos valstybę, kaip lietuviai po 1939 m. rugsėjo kampanijos žvelgia į savo pietinę kaimynę, F. Charwatas iš Stokholmo į Paryžių A. Zaleskiui rašė: Pirmieji šios nuotaikos pokyčiai įvyko pirmosios karo savaitės pabaigoje, kai atėjo žinios ne tiek apie mūsų teritorijos nuniokojimą, kuris vokiečiams pavyko dėl 111 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui A. Zaleskiui iš Stokholmo į Paryžių apie situaciją pirmomis karo dienomis// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesień grudzień [Redaktor Wojciech Rojek], Varszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s. 217,

267 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. didelės techninės persvaros, kiek apie tai, kad palūžo valstybės aparatas ir vadovybė, taip pat dėl įvykusios dezorientacijos. Tai, kad nebuvo galima gauti autentiškos informacijos apie įvykius Lenkijoje, nutrūkę ryšiai su savo pasiuntinybe, Lenkijoje didėjantis chaosas ir žaibiškas vokiečių karinės kampanijos tempas pakirto pasitikėjimą ir lėmė, kad pradėta zonduoti galimybė suartėti su Vakarų ar Rytų kaimynu ir vis labiau atsiriboti nuo Lenkijos. Susižavėjimą lenkų dvasia ir ginklu ilgainiui pakeitė skepticizmas. 112 Kaip rodo išlikę lietuviški ir lenkiški to meto karinės diplomatijos istoriniai šaltiniai, pirminė jų analizė, Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių užmezgimas naudojant karinį šantažą, tačiau neišsprendus opių teritorinių problemų, dviejų kaimyninių valstybių esminių, giluminių, geopolitinių ir etnokultūrinių prieštaravimų galutinai nepanaikino. Juo labiau kad šiuos prieštaravimus dar kaitriau kurstė ir iš abiejų tautų spinduliuojantis nacionalizmas: gana didelės dalies lietuvių mažvaikiškos viltys atlietuvinti Lietuvos lenkus ir tikrai ne mažesnės dalies lenkų didžiavalstybiniai užmojai Lietuvą, galutinai polonizavus, unifikuoti su Lenkija. Didelė dalis lietuvių visuomenės, ypač inteligentijos, jaunesniosios karininkijos, nemažai valdančiojo elito net ir užmezgus diplomatinius santykius liko ištikimi antilenkiškai tarpukario Lietuvos tradicijai: puoselėjo viltis susigrąžinti Vilnių ir nepasitikėjo Lenkija kaip galima strategine Lietuvos valstybės partnere ar karine sąjungininke. Šis nepasitikėjimas 1938-ųjų vasarą ir rudenį buvo toks ryškus, spalvingas ir taip menkai maskuojamas, kad tai nebuvo jokia paslaptis ir pačiai Lenkijai. Štai liūdnai pagarsėjusios Miuncheno konferencijos išvakarėse, 1938 m. liepos antroje pusėje, lenkų pasiuntinys F. Charwatas, apibendrindamas Lietuvoje vis dar tvyrančias nuotaikas, iš Kauno į Varšuvą rašė: Lietuvos orientavimasis į Lenkiją šiandien nėra įmanomas pirmiausia dėl to, kad Lietuvos vyriausybė ir kariuomenė nepasitiki Lenkijos užsienio politika. < > Santūrų Lietuvos požiūrį į Lenkiją lemia ir tai, kad Lietuvos karininkams Lenkija neimponuoja. Tarp jų vyrauja nuomonė, kad Lenkija yra milžinas molinėmis kojomis. Karininkai kalba, kad jos sunki ekonominė padėtis turi atsiliepti kariuomenės techniniam aprūpinimui. Karinė galia negali būti kraštas, kurio karo pramonės yra tik užuomazgos, kuriame dėl blogų kelių motorizacija patiria daug sunkumų, ir pan. Šiaip ar taip, kraštui, kuris turi 34 milijonus gyventojų, Lenkijos 112 Ibid., s

268 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kariuomenės pajėgos yra per mažos; jie sako, jeigu palyginsime Vokietijos ir Lenkijos karinį potencialą, šis palyginimas parodys, kad Lenkijos negalima laikyti karine galia. Kariuomenė taip pat labai skausmingai reagavo į ultimatumą. Ji vis dar laiko jį antausiu sau ir Lietuvai. Karininkai sako, kad, nepaisant nieko, lietuvių kariuomenėje reikštos simpatijos lenkų kariuomenei dėl šio ultimatumo jeigu ir ne visai išnyko, tai tikrai labai sumažėjo. Pulkininkas Mitkiewiczius galėjo įsitikinti lietuvių karininkų šaltais santykiais. Priėmimo, kurį generolas Raštikis surengė jo garbei, buvo labai slogi atmosfera. 113 Ilgametės tradicinės užsienio politikos Lietuvos atžvilgiu Antrojo pasaulinio karo išvakarėse savo ruožtu nebuvo nusiteikusi keisti ir Varšuva. J. Piłsudskio emocingai puoselėtos idėjos ir kareiviška tvarka numatyti principai, kaip turi būti sutvarkyta Lietuva ir sutvarkyti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, tarp lenkų politinio elito atstovų buvo gyvi, dar ruseno ir po garsiojo lietuvių kilmės lenkų maršalo mirties. Galbūt šios idėjos Lenkijos užsienio politikos audinyje jau ir nebebuvo tokios ryškios kaip, tarkime, 1920 ar 1928 metais, tačiau lenkų politiniai ir kariniai diplomatai jų teikiama šiluma mėgavosi gana mielai ir kiekviena patogesne proga. Itin aktualios atrodė ir skaisčiai ant lenkų politinės minties skydo šios idėjos sužibo 1938 m. spalį, kai Lenkija po daugiau nei 600 metų laukimo 114* pagaliau pasiekė istorinę pergalę prieš Čekoslovakiją. Oficialiai net nepakviesta į Europos didžiųjų valstybių susitikimą Miunchene 1938 m. spalio d. ir Čekoslovakijos dalybas, Lenkija vis dėlto sugebėjo savotiškai prisišlieti prie Miuncheno sąmokslo: Čekoslovakijai įteikti pusiau oficialų ultimatumą ir prisijungti dalį jos teritorijų už Olzos upės Zaolzį (Zaolzie), čekų Tešiną 115**. Įkvėptas Lenkijos diplomatijos žygio prieš Čekoslovakiją, jau 1938 m. spalio 12 d. F. Charwatas plk. J. Beckui iš Kauno į Varšuvą viltingai rašė: 113 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato slaptas pranešimas Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkui ir Lenkijos URM// AAN, Sztab Główny, sygn. 616/345, k * Į Zaolzį darniomis gretomis įžengiančius Lenkijos kariuomenės pulkus vietos lenkai pasitiko džiūgaujančiomis demonstracijomis ir šūkiais 600 lat czekaliśmy na ciebie ir kt. 115 ** Šia proga galima pažymėti, jog Lenkija šias nuo seno mišrias lenkų ir čekų gyvenamas paribio teritorijas buvo praradusi dar iki Jogailos atėjimo į Lenkijos sostą, t. y m m. rugsėjo gale spalio pradžioje, mikliai pasinaudojusi Čekoslovakijos politinio elito sutrikimu, Lenkija prisijungė apie 906 km² jos teritorijos su gyventojų, kurių tik apie trečdalį sudarė lenkai. 267

269 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Pergalė ties Olza taip pat sudarė sąlygas rimtai sėkmei prie Nemuno. < > Gilindamasis į šio pasikeitimo ir posūkio priežastis nesu linkęs visų nuopelnų priskirti nuolatiniam spaudimui ir paskutiniam demaršui čionykštėje Užsienio reikalų ministerijoje. < > Lemiamą įtaką pozicijos pasikeitimui neabejotinai turėjo išaugęs Lenkijos prestižas, laimėjus Zaolzio klausimu. Pradedant nuo š. m. kovo mėn. visos jėgos, visi pamatai, kuriais rėmėsi Lietuvos antilenkiška politika, ir jos svajonės atgauti Vilnių nugarmėjo į prarają. Šiandien šiame regione liko tik dvi jėgos, kurios gali nulemti Lietuvos likimą, tai Vokietija ir Lenkija. Tačiau Vokietija tai galas Lietuvai, Lenkija tai galimybė gyventi su ja [pašryškinta A. K.] arba šalia jos. Pastarojo meto savarankiška Lenkijos politika, jos stiprus ir tvirtas sprendimas, priimtas be globėjų pagalbos, bet paremtas savo jėgomis, vis dėlto yra galia, kurią gali pripažinti net priešas, juolab jeigu ją lydi sėkmė. Pastarąjį posūkį reikia vertinti vadovaujantis šiais samprotavimais, todėl drįstu teigti, kad pergalė prie Zaolzio padarė įmanomą didelę sėkmę prie Nemuno. < > Ši nauja situacija verčia apgalvoti mūsų tolesnę taktiką. Mano manymu, mes negalime nereaguoti, jeigu norime pasinaudoti padėtimi ir žengti žingsnį į priekį įgyvendindami pagrindinį maršalo Piłsudskio politikos principą Lietuvos atžvilgiu [paryškinta A. K.] < > O dėl padėties, kurią stengiausi pavaizduoti, prašyčiau, jeigu Ponas Ministras turės laiko, iškviesti mane į Varšuvą. 116 Ši Lenkijos pasiuntinio Kaune citata itin reikšminga bent dviem aspektais: 1) parodo giluminius Lenkijos geopolitinius planus Lietuvoje; 2) atskleidžia šios šalies diplomatijos techninį autentiškumą itin slapti, kontroversiški politiniai sumanymai ir instrukcijos nebuvo fiksuojamos raštu, o tik žodžiu perduodamos iš lūpų į lūpas. Tačiau pasinaudoti palankiai susiklosčiusia padėtimi ir įgyvendinti maršalo Józefo Piłsudskio pagrindinį užsienio politikos principą ir testamentą dėl Lietuvos 1938 m. gale 1939 m. Varšuva nebesuspėjo. Sutrukdė staiga pradėję blogėti politiniai santykiai, o vėliau ir karas su Trečiuoju reichu bei nelaukta Rusijos invazija į rytų kresus. Tačiau kartu svarbu pažymėti, kad mesianistinės svajonės galutinai asimiliuoti Lietuvą kai kurių lenkų politikų ir diplomatų neapleido net karo metais, kai Lenkijos valstybė egzistavo tik de jure, bet ne de facto. Nepaisant to, kad dar 1939 m. rugsėjį spalį Lenkijos pasiuntinys Kaune tiesiog žavėjosi lietuvių užuojautomis Lenkijai su didele simpatija ir nuoširdžia pagarba buvo žiū- 116 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui plk. J. Beckui// AAN, Sztab Główny, sygn. 616/345, k

270 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse rima į lenkų kareivio didvyriškumą ir visos tautos patriotinę dvasią 117, jau tų pačių metų gale apie Lenkijos didžiąją civilizacinę misiją Lietuvoje F. Charwatas egzilinės vyriausybės premjerui generolui Władysławui Sikorskiui į Prancūziją su neslepiama viltimi rašė: Šiandien iš esmės yra sąlygos sulenkinti Lietuvą ne tik dėl to, kad joje padaugėjo lenkų ir išaugo jų intelektinis bei patriotinis potencialas, bet taip pat atsižvelgiant į tai, kad čia yra daug internuotų lenkų. Beje, tai paaiškina, kodėl Lietuvos valdžia toleruoja internuotų asmenų nutekėjimą iš Lietuvos teritorijos. Aš labai paviršutiniškai aprašiau naujas sąlygas, kuriomis reikia naujos programos ir naujų nurodymų lenkų visuomenei ir organizacijoms Lietuvoje, programos, kuri naujais, atvirais būdais bandytų įgyvendinti tikslus, kurių nepavyko pasiekti prieš 20 metų, ir kuri, šiaip ar taip, išlaikytų ir parengtų vietą vėlesnei kovai, pakeisiančiai Lenkijos požiūrį į Lietuvą remiantis naujais principais. Su lenkų organizacijomis Lietuvoje galima susisiekti. Todėl prašau apsvarstyti mano paskutinį siūlymą. Mielai siūlau savo paslaugas eventualiai programai ir veikimo taktikai parengti, ryšius su Kaunu palaikau toliau. 118 Kaip premjeras generolas W. Sikorskis konkrečiai reagavo į šią savo pavaldinio politinę ir diplomatinę iniciatyvą, tikslios informacijos aptikti, deja, nepavyko. Tačiau iš kitų W. Sikorskio instrukcijų matyti, kad jis niekada nesuabejojo, neatmetė galimybės Vilnių ir Vilniaus kraštą grąžinti Lenkijai ir dėl to buvo linkęs manipuliuoti Lietuvos vyriausybės suteikta Lietuvos pilietybe lenkų tautybės gyventojams m. gruodžio gale ar 1940 m. sausio pradžioje į Lietuvą vykstančiam lenkų emisarui profesoriui Adamui Żoltowskiui slaptoje instrukcijoje W. Sikorskis labai pragmatiškai nurodė: Jeigu esamos sąlygos ar įstatymai privers juos [Lietuvoje atsidūrusius lenkus A. K.] priimti Lietuvos pilietybę, tai daryti 117 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui A. Zaleskiui iš Stokholmo į Paryžių apie situaciją pirmomis karo dienomis// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesień grudzień [Redaktor Wojciech Rojek], Varszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato slaptas pranešimas iš Stokholmo per Lenkijos ambasadą Prancūzijoje Angerso (Anžė) mieste reziduojančios Lenkijos egzilinės vyriausybės premjerui Władysławui Sikorskiui apie lenkų situaciją ir Lenkijos strateginius tikslus Lietuvoje// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesień grudzień [Redaktor Wojciech Rojek], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s

271 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. yra leistina. Jeigu įvykių eiga bus palanki Lenkijai, šis faktas neturės jokios teisinės ar politinės reikšmės, priešingai gerokai sustiprins lenkų elementą Lietuvoje. 119 Noras sustiprinti lenkų elementą Lietuvoje, nenumaldomas kai kurių oficialių Lenkijos pareigūnų rūpestis ir troškimas Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasinaudoti patogia situacija (Lietuvos valdžios ir visuomenės svetingumu ir humaniškumu) ir plėtoti Lietuvos polonizaciją netgi tuo metu, kai pati Lenkija yra okupuota ir padalyta Vokietijos ir Rusijos (SSRS), manding, žvelgiant retrospektyviai, pašalinį stebėtoją turėtų stebinti gal net labiau nei kai kurių to meto lietuvių diplomatų nacionalistinės sugestijos po 1939 m. spalio d. politinių ir teritorinių pokyčių asimiliuoti Lietuvos piliečiais staiga tapusius pietryčių Lietuvos lenkus arba naivus noras nuo lenkiškojo imperializmo atsitverti aukšta medine siena. Antilenkiškumas iš inercijos XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Lietuvoje buvo įgijęs tokį pagreitį, kad jo nesustabdė nei pamokanti Lenkijos valstybės žlugimo 1939 m. rudenį istorija, nei Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimo faktas. Lietuvos karo atašė Paryžiuje plk. Juozas Lanskoronskis, tarsi skaitydamas F. Charwato, W. Sikorskio ir Co mintis, Lietuvos politiką kaimynų ir savo piliečių atžvilgiu 1940 m. pradžioje siūlė modeliuoti ir organizuoti beveik taip, kaip pasakyta Senajame Testamente vadovaujantis principu akis už akį: Su lenkais, jei norima karo pabaigoje turėti ten tvirtesnes pozicijas, Vilniuje reikia mažiausiai daryti ceremonijų. Dėkingumo už tai nebus, o bus tik tvirtinimai, kad lenkybė yra tokia moralinė jėga, kurios jokie persekiojimai neįveikia. Visa, kas lenkiška, pasiliks bus jų, lenkų, nuopelnas, bet ne mūsų tolerantiškos bei humaniškos politikos išdava. Aš asmeniškai manau, kad ir oficialiųjų sluoksnių tariamas mūsų link supratimo reiškimas yra tik tam tikras laikinas manevras mums migdyti, kad būtume tolerantiškesni. Pirmon eilėn reikia visai uždaryti universitetą ir, jei galima, visas lenkiškas mokyklas. Kraštą reikia valdyti kieta ranka, priverstinai reikalauti mūsų kalbos viešo naudojimo. Gera, žinoma, būtų, 119 Prancūzijoje Angerso mieste reziduojančios Lenkijos egzilinės vyriausybės premjero Władysławo Sikorskio slapta instrukcija Lenkijos delegatui prof. Adamui Żoltowskiui, su neoficialia diplomatine misija vykstančiam į Lietuvą [dokumentas be datos, tačiau, sprendžiant iš turinio, sudarytas iki 1940 m. sausio 12 d.]// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesień grudzień [Redaktor Wojciech Rojek], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s

272 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kad mūsų tolerancijos faktas taip ir pasiliktų užsieny kaip faktas. Jis dabar yra ir sudaro mums daug simpatijų, tačiau tylomis reikia rauti lenkybę kaip piktžolę. Juo daugiau būsime tiek socialinių reformų, tiek administracinių veiksmų kraštui inkorporuoti padarę juo tvirčiau tame krašte sėdėsime, jei kartais susidarys sąlygos lenkams vėl į tą kraštą pretenzijų reikšti. 120 Iš esmės tuo metu, kai nacionalistiškai nusiteikę lietuviai gundėsi sulietuvinti Lietuvos lenkus, o dar tvirčiau nacionalistiškai užsigrūdinę lenkai kūrė planus sulenkinti visą Lietuvą, ilgametis Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, o netiesiogiai ir visą šalies vyriausybę su prezidentu Antanu Smetona priešakyje, energingai ragino mesti visus darbus, rasti valstybės ižde pinigų ir suomių generolo Carlo Gustafo Mannerheimo pavyzdžiu nedelsiant pradėti statyti lietuvišką gynybos liniją nuo vokiečių ir sovietų jau nugalėtos ir net išdraskytos Lenkijos įsivaizduojamo puolimo m. sausio 12 d. pasiuntinys į Kauną ministrui beveik paniškai rašė: Lenkų kariuomenės sudarymas Prancūzijoje, atrodo, galutinai išspręstas tiek lenkų susitarimais su prancūzų ir anglų vyriausybėmis, tiek pačių anglų-prancūzų tarpusavio susitarimu. Tos kariuomenės išlaikymas taip pat įtraukiamas į anglųprancūzų karo biudžetą, kurio 3 dalį pasiima anglai ir 2 dalis prancūzai. Kalbama, kad tokios kariuomenės iš esamų čia lenkų būsią galima sudaryti maždaug Mokymas ir apginklavimas eis prancūzų pavyzdžiu. To eventualumo akivaizdoje mums tenka jau dabar galvoti apie savo apsigynimą. Man nėra jokios abejonės, kad lenkai, jei tik jie atsidurs Lenkijoje su ta savo kariuomene, tai pirmų pirmiausia savo narsumą jie nukreips prieš Lietuvą. Jokiems šių dienų pareiškimams ir tikinimams mes neturime teikti vertės. Lenkai ir šį kartą nieko nebus išmokę ir taip pat nei anglai, nei prancūzai piršto nepajudins prieš lenkų fantazijas, kaip tat buvo metais. Todėl reikia viską daryti, kad neatsidurtume padėtyj, kurioj buvome 1920 metais, kada Želigovskis prie Vilniaus rado beveik tuščią vietą. Mums reikalinga forsuotu tempu jau dabar statyti savąją Gedimino ar Mindaugo liniją išimtinai nuo galimos lenkų veržimosi pusės. Suomių pavyzdys čia yra be galo pamokomas. Jei jie nebūtų turėję Mannerheimo linijos įtaisymų jie šiandien būtų atsidūrę visai kitokioj padėtyj. Ir jei mes būtume turėję prie Vilniaus 1920 metais nors tą dalį kariuomenės, kuri buvo sukišta į Seinus ar Augustavą, tai 120 Lietuvos karo atašė Prancūzijoje plk. J. Lanskoronskio slaptas pranešimas Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus viršininkui plk. K. Dulksniui// LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, l

273 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. nebūtų gal visai buvę ir Vilniaus problemos. Neturėdami resursų gynimosi linijai įtaisyti iš visų pusių, nei nuo Vokietijos ar Rusijos pusės, turime visas pastangas sukoncentruoti pietuose, nes tik iš ten yra galimas atakos pavojus. 121 Šiuo atveju bene paradoksaliausia tai, kad beveik dvidešimtmetį žodžiais ir plunksna kovojant dėl Vilniaus, realių gynybinių įtvirtinimų nuo Lenkijos idėja lietuvių politinio ir diplomatinio elito galvose subrendo tik tuomet, kai Lietuvos teritorijoje jau veikė SSRS karinės bazės, kai ji faktiškai vilko sovietinio protektorato jungą, o pati Lenkijos valstybė Antroji Respublika fiziškai buvo Post Mortem. Ne mažiau paradoksalu ir tai, jog šis akivaizdžiai vėlyvas sumanymas subrendo ne to meto Lietuvos kariuomenės Vyriausiajame štabe, ne Kauno karo mokyklos katedrų teoriniuose planuose, ne kasmetėse karinių pratybų stovyklose ar paraduose ir net ne profesionalių karių (generolų, pulkininkų, majorų, leitenantų ar guvesnių kursantų), o civilių intelektualų galvose. Vietoj išvadų, arba Nacionalinės istorijos demaskavimas Reziumuojant galima konstatuoti porą svarbesnių dalykų. Pirma, reikia pripažinti, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse lietuvių kariniai diplomatai iš principo strategiškai gana teisingai pasirinko ( paskaičiavo ) artėjančio globalinio susidūrimo nugalėtoją (nugalėtojus). Nors gana tiksliai buvo sudėta geopolitinė dėlionė ir būta tam tikrų politinių ir diplomatinių bandymų susitapatinti su eventualiais nugalėtojais būsimaisiais antinacistinio fronto sąjungininkais, Lietuvos valstybei Antrojo pasaulinio karo padariniai buvo skaudūs ir nevienareikšmiai: valstybingumas de facto prarastas ir šalis pusę amžiaus kentė vieno iš Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų okupaciją ir aneksiją. Kita vertus, Sovietų Sąjungos okupuota, aneksuota, sovietizuojama ir terorizuojama Lietuva vis dėlto ne tik išlaikė tautinę tapatybę, bet ir pasinaudojo istorine proga įgyvendinti savo svarbiausią praėjusio amžiaus pirmos pusės nacionalinį interesą teritorinę programą. Pirmą kartą šalies politinėje istorijoje lietu- 121 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui// Ibid., b. 31, l

274 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vių nacionalinės valstybės jurisdikcijai vienu metu priklausė pietrytinės ir vakarinės žemės, šalies istorinė sostinė Vilnius ir vienintelis jūrų uostas Klaipėda. Kas galėtų paneigti, kad istorinėje perspektyvoje šie laimėjimai Lietuvai tapo lemtingi? Nesusigrąžinus istorinės sostinės ir neįvykdžius valstybės teritorinės programos XX a. viduryje, lietuviškos valstybinės savimonės, pilietinės ir politinės emancipacijos ir apskritai nacionalinės valstybės atgimimas XX a. pabaigoje praktiškai būtų buvęs marginalizuotas, likęs sunkiai įgyvendinamas uždavinys, o gal tik geopolitinė utopija? Antra, žvelgiant į šiandienę beveik vien formaliomis sutartimis, skambia retorika ir didinga istorija ginkluotą Lietuvą, prasminga klausti: ar tarpukariu, ypač Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Lietuva ir lietuviai iš tiesų neturėjo jokios kitos, šviesesnės, alternatyvos, kaip tik tą egzistenciją, kurią jai lėmė didžiųjų valstybių interesai ir susiklosčiusi tarptautinių santykių konjunktūra? Jeigu sutiktume, jog jokių alternatyvų nebuvo, vadinasi, pripažintume, kad istorijos mokytis nereikia, nes tai beprasmiška. Kam mokytis, jei nėra ko išmokti? Kita vertus, jeigu imtume lengva ranka įsivaizduojamas istorines alternatyvas brėžti popieriuje, labai greitai susidurtume su paraistorine dilema kas būtų, jeigu būtų? Todėl šiandien netvirtindamas pirmo ir neneigdamas antro požiūrio, pabandysiu pasukti trečiuoju keliu istoriją aiškinti ja pačia m. Lietuvos politinės situacijos raida ir atomazga, taip pat ir Lietuvos karinės diplomatijos refleksijos, iš esmės jau buvo užprogramuota LDK, Abiejų Tautų Respublikos ir Pirmosios Respublikos istorinėje raidoje, jos logikoje ir sekoje: 1385-ųjų Jogailos vedybų su Jadvyga akte, 1569-ųjų Liublino unijoje; 1791-ųjų Gegužės 3-iosios konstitucijoje; 1794-ųjų Tado Kosciuškos sukilimo tiksluose ir ambicijose, kurios buvo palankesnės Lenkijai, o ne Lietuvai, pagaliau 1918-ųjų Vasario 16-osios akte. Nuo XVI a. antrosios pusės su Lenkijos Karūnos žemių gyventojų ir kariuomenės pagalba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dar du gerus šimtmečius spyrėsi Maskvai ir išlaikė byrančią, iš rankų slystančią šią daugiatautę valstybę, o XX a. pirmoje pusėje jau su radikaliai modernėjančios Rusijos politine ir diplomatine parama įtvirtino Vasario 16-osios idealą etnografinėse žemėse nacionalinę, demokratinę valstybę Lietuvos Respubliką. Už šį Lietuvos valstybės ir visuomenės virsmą ir nacionalinės politikos istorinį progresą (gal kas pasakys regresą?) sumokėta kaina abiem atvejais buvo milžiniška. Pirmuoju praras- 273

275 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. tas tradicinis lenkakalbis nacionalinis elitas, nacionalinio valstybingumo perspektyva ir atsidurta ties nacionalinės tapatybės perversmu. Antruoju iracionalus tautinis socialinis maištas prieš ilgaamžę politinę ir kultūrinę tradiciją, konjunktūrinė geopolitinė orientacija į Rusiją (SSRS) ir politinis-diplomatinis karas su tradiciniais sąjungininkais lenkais, sovietinė okupacija ir istorinės sienos su stabiliausia ir vakarietiškiausia Vakarų civilizacijos grandimi Vokietija netektis ųjų Kovo 11-ąją formaliai buvo deklaruotas 1918-ųjų Vasario 16-osios nuostatų atkūrimo faktas, tiksliau įteisintas nacionalinės valstybės tęstinumas. Tačiau realiai po Kovo 11-osios Lietuva atsidūrė panašioje geopolitinėje situacijoje kaip ir laikotarpiu iki Jogailos Algirdo valdymo laikais, kai politiniai ir ideologiniai žygiai prieš Rytus buvo skirti geopolitiškai įsitvirtinti Vakaruose, kai istorinį kelią tautai teko pradėti iš naujo: ieškant savo kultūrinės tapatybės, politinių sąjungininkų ir geopolitinių interesų ribų, kovojant su priešais, tautiniais prietarais ir senais dievais, atsisakant nacionalistinio mito, kad tik emociškai hiperbolizuota ir barokiškai išpuošta nacionalinė istorija gali būti vienintelė mūsų verta tiesa ir tikrovė. Įteikta

276 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Vytautas Jokubauskas Klaipėdos universitetas Po 1939 m. rugsėjo 17 d. dalinės kariuomenės mobilizacijos Lietuva buvo sutelkusi savo istorijoje gausiausias karines pajėgas. Pastarasis įvykis to meto visuomenėje buvo sutiktas kaip pasirengimo žygiui į Vilnių ženklas, o vėliau dėl demobilizacijos pradėtas vertinti kaip prarasta galimybė pakeisti istorijos tėkmę ir pasipriešinti vėlesnei okupacijai. Istorikas Nerijus Šepetys, analizuodamas m. Baltijos regiono politinių įvykių įtaką Lietuvos valstybingumui, rašė, kad galbūt tas mėnuo tarp 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. ir yra vieta, kur labiau dera ieškoti lemtingų ultimatumų, kur pasireiškia ir Lietuvos apsisprendimo laisvė (taigi ir randasi lemtingos klaidos galimybė): štai Vokietija įsakmiai per visą rugsėjį ragino atsiimti Vilnių, kariauti prieš Lenkiją ar galiausiai priimti protektoratą <...>, sovietai ultimatyviai siūlė sudaryti sutartį, fatališkai primenančią protektoratą: buvo galima bandyti priešintis, atsisakyti Vilniaus ir po simbolinės kovos garbingai žūti m. mobilizacijos tyrimas chronologiškai būtent ir apima šį minėto autoriaus įvardytą laikotarpį. Mobilizacijos klausimas istoriografijoje paliestas 2, tačiau esama išeivijos 3 kontroversiškų, paremtų daugiausiai atsiminimais, ir Lietuvos autorių 4 teiginių, kurie bus pateikti šio tyrimo kontekste. Neabejotinai mobi- 1 Šepetys N. Ne trys ultimatumai // Naujasis židinys-aidai. 2001, Nr. 5, p Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės skaičiai m. // Karo archyvas. T. 17, 2002, p ; Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose ( ). Vilnius, 2004, p ; Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p Šliogeris V. Antanas Smetona žmogus ir valstybininkas. Sodus, 1966, p. 136; Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės sutemos. Vilnius, 1996, p Žalys V. Ar rengėsi kariauti su TSRS Pabaltijo valstybės // Kultūros barai, 1988, Nr. 8, 275

277 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. lizacijos ir demobilizacijos problemos tyrimams įtakos turėjo tuomečio kariuomenės vado brg. gen. Stasio Raštikio 5 atsiminimai 6. Istoriografijoje eksplikuojama nuomonė, kad mobilizacija buvo paskelbta rugsėjo 17 d. dėl SSRS invazijos į Lenkiją 7, o demobilizacija, siejama su Lietuvos SSRS derybų Maskvoje pradžia ir lėšų taupymu, spalio 2 d. 8 Kita vertus, išeivijoje buvo suformuota nuomonė, kad mobilizacija vyko labai operatyviai 9. Lietuvos centriniame valstybės archyve 10 aptikus kai kuriais atvejais priešp. 58; Eidintas A. Lietuvos Respublikos prezidentai. Kaunas, 1991, p. 134; Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 363; Lietuva Vyr. red. A. Anušauskas. Vilnius, 2007, p m. balandžio 23 d. oficialiai atleidžiamam iš kariuomenės vado pareigų S. Raštikiui buvo suteiktas divizijos generolo laipsnis. Žr.: Surgailis G. Lietuvos kariuomenės vadai. Vilnius, 1992, p Tačiau straipsnyje visur nurodomas 1939 m. rudenį turėtas brigados generolo laipsnis. 6 Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. T. 1. Vilnius, 1990 [pirmasis leidimas 1956], p ; Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996 [pirmasis leidimas 1972], p ; Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996 [pirmasis leidimas 1982], p Rugsėjo 17 d., kai Raudonoji armija pradėjo žygiuoti į Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, Lietuvoje sėkmingai ir labai greitai buvo įvykdyta dalinė kariuomenės mobilizacija kariuomenė padidėjo nuo 24 tūkst. iki maždaug 100 tūkst. žmonių. Žr.: Eidintas A. Lietuvos Respublikos prezidentai. Kaunas, 1991, p Tačiau spalio 2 d. paskelbta demobilizacija <...>. Keistu sutapimu, tą pačią dieną Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro J. Urbšio, ir toje delegacijoje dalyvaujant kariuomenės vadui gen. St. Raštikiui, išvyko Maskvon sovietų primestų darybų <...>. Žr.: Šliogeris V. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas. Sodus, 1966, p Tačiau jau spalio 2 d., kai vyko derybos su TSRS dėl Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai ir savitarpio pagalbos sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir TSRS sudarymo, mobilizuotieji ūmai buvo paleisti. Žr.: Eidintas A. Lietuvos Respublikos prezidentai. Kaunas, 1991, p A. Smetona iš esmės kapituliavo dar nepradėjus derybų: spalio 2 d., taupant lėšas, paleido namo prieš dvi savaites (rugsėjo 17 d.) į kariuomenę pašauktus atsarginius. Žr.: Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p Vykstant Maskvoje deryboms, A. Smetonai jau trečią kartą per pastaruosius pusantrų metų teko spęsti tą pačią dilemą: priešintis smurtui ar pasiduoti. Atrodo, jog Lietuvos prezidentas buvo kapituliavęs dar neprasidėjus deryboms: spalio 2 d. lėšų taupymo sumetimais paleido namo prieš dvi savaites (rugsėjo 17 d.) į kariuomenę pašauktus atsarginius. Kariuomenė sumažėjo nuo karių iki tūkst. Žr.: Lietuva Vyr. red. A. Anušauskas. Vilnius, 2007, p Tais metais [1939 m.] rugsėjo 17 d. sėkmingai ir žaibišku greičiu įvykdyta dalinė kariuomenės mobilizacija. Žr.: Šliogeris V. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas. Sodus, 1966, p. 136; Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3, Kaunas, 1996, p Dokumentai, susiję su 1939 m. rugsėjo mobilizacija, saugomi Lietuvos centrinio vals- 276

278 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija taringų duomenų, minėti faktai verčia į 1939 m. rudenį Lietuvoje vykusios kariuomenės mobilizacijos ir demobilizacijos problemą pažvelgti naujai, siekiant nustatyti, kada ir kodėl 1939 m. rudenį Lietuvoje buvo paskelbta ir kaip vyko mobilizacija, demobilizacija ir ar minėti veiksmai turi sąsajų su SSRS invazija į Lenkiją, Lietuvos ir SSRS derybų pradžia. O dėl nuomonių viešajame diskurse ir istoriografijoje apie praleistą progą, teikiant Suomijos pavyzdį, pasipriešinti SSRS okupacijai 11 aktualu aptarti, kaip ir kokiu mastu į prasidėjusį Vokietijos ir Lenkijos karą bei SSRS agresiją kėsinantis į pastarąją reagavo kitų mažųjų regiono valstybių kariuomenės. Mobilizacijos pradžia 1939 m. rugpjūtį Lietuvos kariuomenės štabas numatė artėjantį karą ir jam ruošėsi. Pirmiausia buvo nurodyta vieną PAR 12 bateriją iš Kauno perkelti į Linkaičius, o karo aviacijos dalis iškelti iš aerodromų nedidelėmis grupėmis į slaptas aikšteles m. rugpjūčio 26 d. Kariuomenės štabo I skyrius pasiūlė pradėti tvarkyti Kauno tvirtovės fortifikacinius statinius, nukreiptus galimomis Lenkijos ir Vokietijos kariuomenių puolimo kryptimis, o PAR vadui rengtis Kauno gynybai, visoje kariuomenėje sustabdyti parengiamuosius darbus rudens manevrams, kurie trukdytų atlikti mobilizaciją. Aukštosios karo mokyklos klausytojus palikti kariniuose daliniuose 14. Tuo pat metu štabas konstatavo, kad kaimyninių valstybių santykiai tybės archyvo (LCVA) fonduose: 929 Kariuomenės štabas ir 981 Mobilizuotos demobilizuotos karinės dalys. Informacijos apie nuotaikas visuomenėje vykstant mobilizacijai ir jos vertinimus galima rasti 378 fonde Valstybės saugumo departamentas. 11 Petrauskas R. Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. Pirma knyga. Vilnius, 2010, p Tekste vartojamų kariuomenės dalinių pavadinimų sutrumpinimų reikšmės pateiktos straipsnio gale. 13 Vykdant pasirengimų eilę. Kariuomenės štabo I skyriaus referatas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l Kariuomenės štabo 1939 m. rugpjūčio 26 d. siūlymas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l. 13. Apskritai karo atveju, Lietuvoje paskelbus mobilizaciją, Karo mokyklą buvo planuojama išformuoti, nes buvo akivaizdu, kad vykstant kovoms mažosios valstybės negali tikėtis ilgai išlaikyti savo teritorijas, tad visas pajėgas reikėjo panaudoti fronte, o Karo mokyklą ateityje buvo galima atkurti emigracijoje, kaip Pirmojo pasaulinio karo metu pasielgė Belgija. Žr.: Karo mokyklos į karo metą perėjimo reikalu m. gruodžio 28 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 601, l

279 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. paaštrėjo, ir nurodė pasienio apsaugai padidinti budrumą, paspartinti kariuomenės dalinių pasirengimo žygiui ir mobilizacijai procesą. Uždraudė keisti dalinių dislokaciją, kilnoti karius ir turtą iš vienos vietos į kitą m. rugpjūčio 29 d. Valstybės saugumo departamentas (VSD) pranešė, kad rugpjūčio 28 d. iš Vilniaus link Gardino išvyko ešelonai su Lenkijos kariuomene, kai kurie daliniai šia kryptimi žygiuoja pėsčiomis. Dėl mobilizacijos iš Lenkijos į Lietuvą per tris dienas perbėgo 50 mobilizuotų vyrų 16. Apie Lenkijos kariuomenės mobilizaciją Lietuvos spaudoje buvo paskelbta viešai, rugpjūčio 25 d. Lietuvos aidas išėjo su antrašte pirmajame puslapyje Lenkija vakar mobilizavo vyrų 17. Lietuvos kariuomenė savo pajėgas didinti pradėjo dar iki prasidedant Vokietijos ir Lenkijos karo veiksmams, 1939 m. rugpjūčio 28 d., paskelbus apie ypatinguosius karo pratimus, į kariuomenę buvo pašaukti atsargos kariai. Kariuomenės štabas nurodymą daliniams dėl ypatingųjų karo pratimų perdavė val. Į 2-ąjį pėstininkų pulką (PP) iki val. atvyko 10 karininkų ir apie 300 kareivių, 29 d val. jau buvo atvykę 18 karininkų (iš 33 pašauktų) ir 888 kareiviai 18, po valandos 985 kareiviai iš pašauktųjų, neatvyko 18 %. Iki 7.00 val. į I inžinierių batalioną prisistatė 1 karininkas ir 111 kareivių, o į tarnybą karo aviacijoje 179 kareiviai 19. Taigi atsargos kariai, paskelbus ypatinguosius karo pratimus, rinkosi sparčiau nei per ankstesnę mobilizaciją, nes į 2-ąjį PP per 16 val. ir 40 min. nuo įsakymo į dalinius perdavimo atvyko 81,35 % pašauktųjų. Šaukimas atlikti ypatingųjų ir įprastinių karo pratimų Lietuvoje nebuvo 15 Kariuomenės štabo I skyriaus 1939 m. rugpjūčio 26 d. įsakymas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1115, l VSD biuletenis Nr. 179, 1939 m. rugpjūčio 29 d. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l. 37. Rugsėjo d. į Alytaus apskritį iš Lenkijos perbėgo dar apie 50 mobilizuojamų vyrų, jiems buvo leista pasilikti Lietuvoje. Žr.: VSD biuletenis Nr. 197, 1939 m. rugsėjo 16 d. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l Lenkija vakar mobilizavo vyrų. Varšuvos vaizdai, nuotaikos ir naujienos // Rytinis Lietuvos aidas, Nr. 474, 1939 m. rugpjūčio 25 d., p Atlikti ypatingųjų karo pratimų kariai buvo šaukiami į 2-ąjį ir 9-ąjį PP, 3-iąjį KP, II PD motorizuotąją pionierių kuopą, I inžinierių batalioną ir karo aviaciją, be to, kartu buvo pašaukti oro sekėjų tinklo kariai. Žr.: Parėdymai dėl ypatingųjų karo pratimų, 1939 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 558, l Paskelbtas šaukimas, 1939 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 558, l

280 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija paslaptis, apie tai rašyta ir spaudoje m. rugsėjo 1 d., jau prasidėjus Vokietijos Lenkijos karui, Lietuvos valstybės gynimo taryba nutarė II PD teritorijoje pagal tvarkaraštį Nr. 4 mobilizuoti PAB 21. Ji leido kariuomenės vadui, atsižvelgiant į aplinkybes, pašaukti atsargos karius ir taip sustiprinti kariuomenę, o visoms ministerijoms liepė skubiai baigti įgyvendinti KAM anksčiau duotus nurodymus, susijusius su mobilizacija ir gyventojų priešlėktuvinės apsaugos organizavimu. Finansų ministerijai nurodė ieškoti ir įsigyti kuro atsargų, kartu normuoti jo naudojimą šalyje m. rugsėjo 2 d. vyriausybės posėdyje ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas informavo, kad prasidėjus karui Lenkijos ambasadorius pareiškė, jog jo vyriausybė gerbs Lietuvos neutralitetą, o brg. gen. S. Raštikis kalbėjo apie kariuomenės pasirengimą neutraliteto gynybai. Tame pačiame posėdyje buvo nutarta, kad pašauktieji atlikti karo pratimų, kurių šaukimo lapeliuose įrašyta vykti tuojau, viešojo transporto priemonėmis bus vežami nemokamai. Taip pat nuspręsta, kad kariuomenės vado nurodytoje teritorijoje rengiantis valstybės gynybai gali būti kertami miškai, griaunami pastatai, atliekami įtvirtinimo darbai. Vokiečių arba lenkų prie Lietuvos artėjantys daliniai turėjo būti įspėjami, kad tai neutralios valstybės siena. Perėjusieji į Lietuvos teritoriją turėjo būti nuginkluojami ir internuojami. Jiems pasipriešinus ginklu, nurodyta panaudoti karinę jėgą m. rugsėjo 2 d. II PD vadui buvo įsakyta pradėti veikti pagal mobilizacijos tvarkaraštį Nr. 4. Ši divizija Nemuno Neries bare suformavo 6 20 Ir Lietuva ėmėsi tam tikrų atsargumo priemonių // Lietuvos aidas, Nr. 489, 1939 m. rugpjūčio 30 d., p m. PAB turėjo sudaryti 25 karininkai, 898 kariai ir 132 arkliai, kai kurie PAB turėjo ginti net 50 km barus. Žr.: Kariuomenės intendantūra, 1939 m. rugsėjo 14 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 449, l Dalyvavo: A. Smetona, brg. gen. J. Černius, K. Bizauskas, brg. gen. K. Musteikis, brg. gen. S. Raštikis, div. gen. Z. Gerulaitis, div. gen. S. Pundzevičius, brg. gen. K. Skučas. Žr.: Valstybės gynimo tarybos 1939 m. rugsėjo 1 d. nutarimas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l Dalyvavo: ministras pirmininkas brg. gen. J. Černius, ministrai K. Bizauskas, brg. gen. K. Musteikis, div. gen. J. Sutkus, A. Tamošaitis, brg. gen. K. Skučas, L. Bistras, J. Krikščiūnas, K. Germanas, kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis, valstybės kontrolierius K. Šakenis. Žr.: Ministrų tarybos posėdžio 1939 m. rugsėjo 2 d. protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1080, l

281 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. PAB. IV VI PAB buvo pavaldūs Marijampolės PR (9-ojo PP) vadui, VII ir VIII PAB Prienų PR (5-ojo PP II bataliono) vadui, IX Kaišiadorių PR (2-ojo KP) vadui. Iki priedangos veiksmų pradžios minėti PAB buvo pavaldūs tų apskričių karo komendantams 24. Tačiau iš VI PAB vado įsakymo aiškėja, kad šis batalionas pietiniame pasienyje ties Kalvarija pradėtas formuoti ne rugsėjo 2 d., o dar 1 d val. 25 Pagal 1939 m. rugsėjo 1 d. patvirtintus etatus PAB turėjo būti 25 karininkai ir 898 kariai 26. Tačiau po rugsėjo pradžios mobilizacijos ne visi PAB buvo numatytos sudėties, nes IX PAB buvo 22 karininkai ir 753 kariai 27, XII PAB 19 karininkų ir 695 kariai m. rugsėjo 16 d. Lietuvos karinė vadovybė kreipėsi į vyriausybę, kad karo atveju pirmiausia iš Kauno ir pasienio apskričių į krašto gilumą būtų evakuotos gynybai ir valstybei reikalingas vertybės. Informuota, kad KAM jau parengė karinio turto evakavimo planą ir siūlo tai padaryti kitoms ministerijoms. Rekomenduota neplanuoti evakuacijai naudoti geležinkelių ir iš pasienio apskričių turtą evakuoti per 1, o iš Kauno per 2 3 paras. Buvo numatyti evakuacijos punktai: Joniškis, Biržai, Pušalotas ir Šiauliai 29. Tą pačią rugsėjo 16 d. Lietuvos vyriausybė, remdamasi Konstitucijos 141 str., nutarė prašyti Respublikos Prezidento skelbti pasienio apsaugos, priedangos, dalių ir dalinę ginkluotųjų pajėgų mobilizaciją. Taip pat buvo nutarta uždaryti administracinę Lietuvos ir Lenkijos liniją 30. Taigi dar iki Vokietijos Lenkijos karo pradžios Lietuvos kariuomenė 24 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p VI PAB vado 1939 m. rugsėjo 1 d. įsakymas. LCVA, f. 838, ap. 1, b. 7, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p IX PAB kareivių 1939 m. rugsėjo 15 d. sudėties žinios. LCVA, f. 766, ap. 1, b. 80, l XII PAB vado 1939 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. 2. LCVA, f. 766, ap. 1, b. 90, l ap. l. 29 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p Posėdyje dalyvavo: ministras pirmininkas brg. gen. J. Černius, ministrai K. Bizauskas, brg. gen. K. Musteikis, A. Tamošaitis, div. gen. J. Sutkus, brg. gen. K. Skučas, L. Bistras, J. Krikščiūnas, K. Germanas, valstybės kontrolierius K. Šakenis ir kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis. Žr.: Ministrų tarybos posėdžio 1939 m. rugsėjo 16 d. protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1080, l a. l. 280

282 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija buvo didinama rengiant ypatinguosius ir įprastinius karo pratimus. Pirmuosius derėtų vertinti kaip riboto masto slaptą mobilizaciją, kokia buvo vykdoma ir 1939 m. kovo 22 d. netenkant Klaipėdos krašto 31. Pagal 1937 m. mobilizacijos planus ypatingieji karo pratimai buvo vienas iš kariuomenės mobilizacijos tvarkaraščių 32. Be to, tiek skelbiant ypatinguosius karo pratimus, tiek mobilizaciją pagal tvarkaraštį Nr. 11 atsargos kariai turėjo gauti vienodus rožinės spalvos šaukimo ir raginimo lapelius 33. Mobilizacijos priežastys Tradiciškai būtų galima pasiremti amžininkų atsiminimais teigiant, kad mobilizacija buvo paskelbta siekiant sustiprinti demarkacijos linijos apsaugą ir priglausti Lenkijos karius, jei jie pareitų į Lietuvą <...> 34 Šis teiginys pagrįstų rugsėjo 17 d., bet ne rugsėjo pradžios mobilizaciją, kai karas buvo tik prasidėjęs ir jo eiga dar nebuvo aiški. Be to, Lietuvos kariuomenės veiksmus 1939 m. rugsėjį derėtų analizuoti operacijų planų, ypač plano Nr. 2 V+L, kontekste, kuris iš esmės buvo skirtas naudoti plataus masto regioninio karo atveju. Žinoma, geopolitinės aplinkybės nuo 1937 m., kai planas buvo parengtas, iki 1939 m. rudens gerokai pasikeitė, nes numatyti SSRS ir Vokietijos sąjungą, žinant jų ideologinius prieštaravimus, buvo sunku. Operacijų planas Nr. 2 V+L būtų panaudotas bendros Vokietijos ir Lenkijos agresijos atveju, kai Latvija yra neutrali, o SSRS nusiteikusi draugiškai. Manyta, jog Lietuva tiek vokiečiams, tiek lenkams yra per menkas objektas, kad dėl jo vertėtų rizikuoti plataus masto karu 35, juolab tikintis SSRS karinės paramos. Buvo numatyta, kad kilus konfliktui tarp didžiųjų kaimyninių šalių Lietuvos kariuomenės mobilizacija turėtų prasidėti anksčiau, nelaukiant invazijos Jokubauskas V. Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos krašto gynimo planai ir realybė 1939 metais // Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis. T. 21). 2010, p Kariuomenės mobilizacijos reikalu [1940 m.]. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l Mobilizacijai pagal tvarkaraštį Nr. 12 šaukimo ir raginimo lapeliai buvo balti, o pagal tvarkaraštį Nr. 4 geltoni. Žr.: Kariuomenės štabo 1939 m. rugsėjo 25 d. įsakymo nuorašas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, ap.l Musteikis K. Generolo Stasio Raštikio trečioji knyga // Naujoji viltis, 1973, Nr. 5, p Operacijų planas Nr. 2 V+L 1937 m. sausio 12 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l Jokubauskas V. Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. // Karo archyvas. T. 26, 2011, p

283 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Pradiniame Vokietijos ir Lenkijos karo etape Lietuvos kariuomenės štabo I skyrius padarė išvadą, kad Vokietija neturėtų pažeisti Lietuvos neutraliteto, kol vyks manevrinis karas 37. Kariaujančių šalių kariuomenių įsiveržimo į Lietuvos teritoriją buvo galima tikėtis tik karui virtus poziciniu, kai kuri nors pusė sumanytų pulti per Lietuvą. Tokio manevro pavojus grėsė Suvalkijai, svetimų kariuomenių daliniai galėjo pasiekti Alytų ir Merkinę. Štabe buvo susirūpinta Pietų Lietuvos gynyba, tam skirtos pajėgos turėjo telktis Vilkaviškio Prienų Marijampolės rajone 38. Nuogąstauta, kad viena iš kariaujančių pusių Lietuvai nepateiktų ultimatumo ir nepareikalautų praleisti jos dalinių. Be to, bijota, kad, priartėjus frontui prie Lietuvos sienų, vokiečių prispausta Lenkijos kariuomenė gali pereiti administracinę liniją. Nemobilizuota Lietuvos kariuomenė nebūtų pajėgusi internuoti didesnių dalinių, dėl to galėjo būti pažeistas Lietuvos neutralitetas. Anot Kariuomenės štabo, Lietuvos geopolitinė padėtis dėl prasidėjusio karo ypač pablogėjo. Jis pateikė neutralios Belgijos pavyzdį, kuri paskelbė mobilizaciją 39. Belgijos vyriausybė jau 1939 m. rugpjūčio 26 d. gavo karaliaus įsakymą dėl mobilizacijos, kuri galėjo būti dalinė arba vykdoma palaipsniui 40, o naktį iš rugpjūčio 27-osios į 28-ąją Belgijoje prasidėjo mobilizacija pagal planą B 41. Kaip minėjome, Vokietija veržtis per Lietuvą galėjo tuo atveju, jei lenkams būtų pavykę stabilizuoti frontą ir pereiti prie pozicinio karo, nes vokiečiai gyvybiškai buvo suinteresuoti kuo skubiau rytuose baigti karinę operaciją, kad pajėgas galėtų permesti į vakarus. Ta riba, ties kuria lenkai eventualiai galėjo sustabdyti vokiečių puolimą (ofenzyvą), buvo linija Augustavo kanalas Bebro Narevo Vyslos Sanos upės ir Pšemyšlis. Čia buvo pastatyta galinga XIX a. žiedinė Austrijos-Vengrijos tvirtovė Kariuomenės štabo I skyriaus 1939 m. rugsėjo 6 d. referavimas. LCVA, ap. 929, ap. 3, b. 1079, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p Mūsų dalinės mobilizacijos reikalu. Kariuomenės štabo I skyriaus referatas, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l Belgijos saugumo priemonės // Lietuvos aidas, Nr. 481, 1939 m. rugpjūčio 27 d., p Belgai pavyzdingai mobilizuojasi // Rytinis Lietuvos aidas, Nr. 482, 1939 m. rugpjūčio 28 d., p. 1; Vieša mobilizacija Belgijoje // Vakarinis Lietuvos aidas, Nr. 484, 1939 m. rugpjūčio 28 d., p Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus referavimas, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l

284 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Minėta Narevo Vyslos Sanos upių riba buvo vienintelė galima natūrali gynybinė linija išilgai visos šalies, kuria patyrę pralaimėjimą pasienio mūšiuose lenkai nesėkmingai bandė pasinaudoti 43. Priešingu atveju pietuose frontas būtų rėmęsis į Karpatų kalnus ir minėtą Pšemyšlio tvirtovę, taigi puolamajam manevrui vermachtas galėjo pasirinkti tik šiaurinį sparną veržtis per Lietuvos teritoriją. Iki to laiko, kol Vokietijos pajėgos pasieks minėtą ribą Lenkijoje, turėjo būti įvykdyta bent dalinė Lietuvos pajėgų mobilizacija ir jos sutelktos priešintis. Tam Pietų Lietuvoje tiko Amalvos ir Žuvinto balų Dusios ir Seirijo ežerų, Nemuno riba. Prognozuota, kad Vokietijos pajėgų manevras į šiaurę nesieks toliau Alytaus, tačiau tai neišvengiamai reiškė Vokietijos ir Lietuvos karo, kuriame pastaroji būtų tapusi Lenkijos ir kitų su Vokietija kariaujančių šalių sąjungininke, pradžią 44. Pagal jau minėtą 1939 m. rugsėjo pradžioje parengtą planą, įvykdžius visuotinę Lietuvos kariuomenės mobilizaciją, I PD turėjo telktis Alytaus, Simno ir Seirijų rajone, 1-asis batalionas Merkinėje, II PD daliniai su tankų kuopa išsiskleisti Suvalkijoje: Marijampolėje 9-asis PP, Vilkaviškio ir Pilviškių rajone 2-asis KP, tankų būrys, inžinierių kuopa ir motorizuota prieštankinė kuopa (beje, apie pastarojo dalinio, tiksliau prieštankinio bataliono, egzistavimą karo atveju byloja mobilizacijos tvarkaraštis 45 ), Prienuose 11-asis PP, Kaune turėjo išsidėstyti ne tik dalis II PD, bet ir kiti daliniai 5-asis ir 16-asis PP, 1-asis KP, tankų kuopa, karo aviacija ir t. t., 2-asis PP Kėdainiuose, 3-iasis KP, tankų būrys, prieštankinė kuopa ir inžinierių dalinys Tauragėje. III PD Šiaulių, Kuršėnų, Bubių, IV PD Seredžiaus, Raseinių, Ariogalos, o V PD Pociūnėlių, Krakių, Pašušvio, Baisogalos rajonuose 46, kur pagal operacijų planą Nr. 1 V buvo numatyta sutelkti pagrindines mobilizuotos Lietuvos kariuomenės pajėgas 47. Žemėlapyje Lietuvos kariuomenės štabas 43 Petrauskas R. Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. I knyga. Vilnius, 2010, p. 233, 251, Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus referavimas, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l m. mob. direktyvos priedas Nr m. vasario 23 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1131, l Žemėlapis, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l Jokubauskas V. Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais // Istorija, Nr. 73, 2009, p

285 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. pažymėjo, kad vermachtas gali veržtis per Suvalkų trikampį (Lenkijos teritoriją) Pilypavo Punsko kryptimi, vėliau Lazdijų Leipalingio Druskininkų kryptimi bei palei Punsko Simno Alytaus Varėnos geležinkelio liniją 48. Buvo akivaizdu, kad pajėgų dydžiu ir materialiaisiais ištekliais Lietuvos kariuomenė jokiam eventualiam priešui karo atveju neprilygs, tačiau manyta, jog vykstant plataus masto regioniniam konfliktui priešininkas negalės į Lietuvą nukreipti visų savo pajėgų 49. Apskritai Lietuvos karinė strateginė padėtis 1939 m. rugsėjį, kai vokiečiai likvidavo vadinamąjį lenkų koridorių, pablogėjo, nes vermachtas prieš Lietuvą galėjo panaudoti ne tik Rytų Prūsijoje buvusius dalinius, kaip anksčiau, bet ir gana operatyviai sausuma permestas kitas savo pajėgas 50. Įvertinus Rytprūsių gyventojų skaičių buvo tikimasi, kad šioje provincijoje Vokietija galės mobilizuoti 6 pirmos bangos, 3 antros bangos PD ir 1 KD. Prasidėjus Vokietijos Lenkijos karui Rytprūsiuose buvo sutelkta III vermachto armija, kurią, preliminariais Lietuvos kariuomenės štabo vertinimais, sudarė 14 divizijų, iš jų 10 suformuotų vietoje ir 4 atgabentos iš Vokietijos 51. Tačiau III armijoje rugsėjo kampanijos pradžioje buvo 7 PD, tankų divizija, 1 KB, 3 PB ir kitų mažesnių dalinių 52, 6 PD, kaip ir KB, buvo suformuotos Rytų Prūsijoje, o viena 12-oji PD permesta iš Schwerino (Mecklenburgo-Schwerino provincijos). Rytprūsiuose, permetus iš Vokietijos 7-ąjį tankų pulką ir kai kuriuos SS dalinius, buvo suformuota ir tankų divizija 48 Žemėlapis, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l Gen. št. plk. A. Šova, Kariuomenės organizacija, 1939 m. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 243, ap. l Lietuvos kariuomenės duomenimis, 1939 m. nuolatinę Vokietijos kariuomenę Rytų Prūsijoje sudarė apie karių. Žr.: Jokubauskas V. David gegen Goliath: Perspektiven eines militärischen Konflikts zwischen Litauen und Deutschland in den Jahren // Annaberger Annalen, 2010, Nr. 18, S Vokietijos karinė veikla 1939 m. Lietuvos kariuomenės štabas, 1940 m. gegužės 1 d. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1084, ap. l III armiją sudarė: 1-asis korpusas (11-oji ir 61-oji PD bei Kempf tankų divizija), 21-asis korpusas (21-oji ir 228-oji PD), Vodrig korpusas (1-oji ir 12-oji PD), 1-oji KB, 217-oji PD, 2 tvirtovių PB, Danzig PB ir kiti daliniai. Vokietija Rytprūsiuose prieš Lenkiją kampanijos pradžioje nukreipė 6,5 divizijos, karių, 878 artilerijos pabūklus ir minosvaidžius, 221 tanką. Žr.: Мельтюхов М. И. 17 сентября Советско-польские конфликты Москва, 2009, с. 259,

286 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Kempf 53. Be to, pasienyje su Lietuva ir Rytprūsių karinėse įgulose buvo ir kitų, pvz., landvero, karo aviacijos ir laivyno, dalinių, taigi apskritai vokiečių pajėgas provincijoje Lietuvos kariuomenės štabas įvertino gana neblogai, nors ir nevisiškai tiksliai. Aiškėja, kad 1939 m. rugsėjo pradžioje buvo baiminamasi Vokietijos invazijos į Pietų Lietuvą, o tai galėjo atrodyti visiškai realu, turint omenyje Pirmojo pasaulinio karo patirtį, kai Vokietija įsiveržė į neutralią Belgiją, kad apeitų Prancūzijos pajėgų kairįjį sparną. Tad Lietuvos kariuomenės štabo reakcija buvo atitinkama galiojusių gynybinių planų ir ankstesniame kare Vokietijos taikytos strategijos kontekste. Be to, geopolitinė padėtis regione 1939 m. stipriai pakito, Maskvoje nesėkmingai vyko trišalės SSRS, D. Britanijos ir Prancūzijos derybos dėl saugumo garantijų regiono valstybėms ir sąjungos prieš Vokietiją. Nors D. Britanija vienašališkai suteikė Lenkijai saugumo garantijas 54, netiesiogiai jas taikydama ir Lietuvai, regionas netapo stabilesnis, tai gal tik paskatino Lenkiją elgtis drąsiau. Tuo metu Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, laikėsi neutralumo politikos, kuri, neparemta nei pačių valstybių individualia, grėsmes atitinkančia karine galia, nei jų gynybine koalicija ar išorės garantijomis, buvo labiau deklaratyvi ir atvedė į aklavietę, kai buvo prarastas valstybingumas 55. Vokietijai ir SSRS pasirašius Molotovo Ribbentropo paktą 56, Lietuva tikėtis SSRS karinės ar diplomatinės paramos Vokietijos agresijos atveju vargu ar galėjo. Be to, buvo žinoma ir apie Vokietijos planus paversti Lietuvą savo protektoratu. Parengiamasis J. Ribbentropo pokalbis su K. Škirpa dėl Vokietijos ir Lietuvos sutarties sudarymo įvyko 1939 m. rugsėjo 19 d. (vėliau ir 21 d.). Dar tą pačią dieną E. Zechlinas oficialiai 53 Keturios iš 7 minėtų PD buvo pirmosios bangos (1-oji, 11-oji, 12-oji ir 21-oji PD), viena 61-oji PD (suformuota Insterburge 1939 m. rugpjūčio 8 d.) antrosios bangos, o dvi 217-oji ir 228-oji trečiosios (pirmoji suformuota 1939 m. rugpjūčio 17 d. iš Allensteino landvero, antroji iš Elbingo landvero 1939 m. rugpjūčio 16 d.). Visos trys antrosios ir trečiosios bangos PD iš pradžių buvo formuojamos kaip mokomosios. Žr.: Залесский К. Вооруженные силы III Рейха. Полная энциклопедия. Москва, 2008, c , 267, 276, Lenkijos ir Prancūzijos susitarimai dėl karinės pagalbos karo atveju buvo pasirašyti anksčiau. 55 Plačiau apie Baltijos šalių neutralumo politiką žr.: Kasparavičius A. Lietuva m. Neutraliteto iliuzijos. Vilnius, Plačiau žr.: Šepetys N. Molotovo Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius,

287 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. pakvietė Juozą Urbšį atvykti į Gdanską rugsėjo 23-iąją, tačiau paskui šis vizitas buvo atidėtas, o Vokietijai susitarus su SSRS dėl įtakos sričių perdalijimo išvis neįvyko m. rugsėjo 25 d. Berlyne buvo parengtas saugumo sutarties, kuria remiantis Lietuva faktiškai būtų virtusi Vokietijos protektoratu, projektas. Tą pačią rugsėjo 25 d. Adolfas Hitleris pasirašė direktyvą Nr. 4, pagal kurią Rytų Prūsijoje turėjo būti laikomos pasirengusios pajėgos, kurių pakaktų greitai užimti Lietuvą net ginkluoto pasipriešinimo atveju 58. Nuo pat karo veiksmų pradžios abiejų kariaujančių valstybių karo lėktuvai skraidė virš Lietuvos m. rugsėjo 2 d. Karo aviacijos viršininkas brg. gen. inž. Antanas Gustaitis kariuomenės vadą informavo, kad jau pirmosiomis karo dienomis ir vokiečių, ir lenkų karo aviacija pažeidė Lietuvos oro erdvę m. rugsėjo 10 d. apie 10 val. prie Jurbarko nusileido Vokietijos žvalgybinis lėktuvas. Jo įgula, kurią sudarė leitenantas ir puskarininkis, iš pradžių atsisakė paklusti Lietuvos policijai, bet vėliau pasidavė m. balandžio 11 d. A. Hitleris pasirašė direktyvą dėl ginkluotųjų pajėgų rengimo m. karui. Joje teigiama, kad poziciją dėl limitrofinių valstybių lems Vokietijos kariniai poreikiai, todėl prireikus teritorijos iki Dauguvos upės gali būti okupuotos. Karo su Lenkija metu Lietuvos pasienyje vermachtas turėjo pasirengti gynybai tuo atveju, jei lenkų pajėgos pereitų per Lietuvos teritoriją į Rytprūsius 61. Nors minėtoji A. Hitlerio direktyva Vokietijos vyriausiosios karinės vadovybės iniciatyva buvo pakeista atsisakant teritorijų iki Dauguvos upės okupacijos sumanymo, kaip pareikalausiančio atitraukti daug pajėgų iš pagrindinės m. rugsėjo 28 d. SSRS ir Vokietija pasirašė susitarimą, pagal kurį Lietuva mainais į Lenkijos Liublino vaivadiją pateko į SSRS įtakos sferą. Žr.: Šepetys N. Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija ( ) // Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius. Vilnius, 2007, p Lebedeva N. SSRS ir Pabaltijys metais (Lietuvos pavyzdys) // Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius. Vilnius, 2007, p Karo aviacijos viršininko 1939 m. rugsėjo 2 d. raportas kariuomenės vadui. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1115, l VSD biuletenis Nr m. rugsėjo 11 d. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l Усовский А. Проданная Польша. Истоки сентябрьской катастрофы. Минск, 2010, с

288 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija karo veiksmų arenos 62, vis dėlto tai nereiškia, kad esant būtinybei planai negalėjo būti vėl pakeisti. Latvija, įvertinusi šią galimą Vokietijos grėsmę, 1938 m. parengė operacijų planą D 63. Karo išvakarėse ir jam prasidėjus Lenkija stengėsi užsitikrinti Lietuvos jei ne paramą, tai bent neutralumą, nes lietuviams prisijungus prie Vokietijos puolimo jos frontas būtų dar pailgėjęs apie 400 km į šiaurės rytus m. rugsėjį Lietuvos kariuomenės štabe buvo manoma, kad Lenkija, nenorėdama pabloginti savo strateginės padėties ir pailginti fronto linijos bei sudaryti galimybių vermachtui pulti per Lietuvos teritoriją, akceptuos pastarosios neutralumą 65. Savo atsiminimuose brg. gen. S. Raštikis mini nuogąstavimus: ar lenkai nesulaužys Lietuvos neutraliteto, ar nesugalvos pulti vokiečius per Suvalkiją į Rytprūsius? 66 Lietuvos kariuomenės štabe buvo žinomas Lenkijos gen. Julijaus Rómmelio karo veiksmų planas pulti Vokietijos pajėgų kairįjį sparną Rytprūsiuose per Suvalkiją 67. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio karo su Vokietija atveju buvo nusistatyta laikytis koncepcijos, kad lenkų ir prancūzų pajėgos puls Berlyno kryptimi, vėliau prioritetiniu Lenkijos pajėgų puolimo objektu buvo vadinami Rytprūsiai. O 1936 m. Lenkijos kariuomenės generalinis štabas parengė naują karo su Vokietija planą, kuriame buvo numatyta, kad lenkų pajėgos turės ginti pietinį ir vakarinį pasienį ir pulti Rytų Prūsiją 68. Tačiau 1939 m. rugpjūčio 28 d. Lenkijos karo atašė Lietuvoje plk. Leonas Mitkievičius (Leon Mitkiewicz), nors ir neturėdamas jokios informacijos ir įgaliojimų apie tai kalbėti, užtikrino, kad Lietuvos neutralumo Lenkija nepažeis 69. Taigi puolimo iš Lenkijos pusės per Suvalkiją nebuvo laukiama, nors, kita vertus, dar 62 Šepetys N. Molotovo Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius, 2006, p Jokabauskas V. Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai karo su Lenkija atveju m. // Karo archyvas, T. 26, 2011, p Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996, p Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus referavimas, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996, p Ten pat, p Мельтюхов М. И. 17 сентября Советско- польские конфликты Москва, 2009, с Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai. Vilnius, 2002, p

289 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. neprasidėjus ar vykstant karui ir nežinant visų aplinkybių, visiškai atmesti galimybės, kad Lenkijos pajėgos gali bandyti veržtis per Suvalkiją į Rytprūsius, nebuvo galima. Juk niekas nesitikėjo, kad vokiečiai puls tokiu greičiu ir lenkų pajėgos nesugebės įsitvirtinti anksčiau minėtų upių pozicijose bandydamos stabilizuoti frontą. Be to, žiūrint į žemėlapį natūraliai kyla mintis, kad karo atveju Lenkijai galėjo būti strategiškai svarbu likviduoti Vokietijos karinį placdarmą Rytprūsiuose. Galiausiai įsiveržus Raudonajai armijai (RA) desperacijos apimti kai kurie lenkų daliniai galėjo bandyti per Lietuvą pasiekti minėtą provinciją, ir žinome, kad tokių, nors ir nesėkmingų, aspiracijų būta m. rugsėjį Lietuvos kariuomenė karinio žygio į Vilnių atveju galbūt būtų net remiama Luftwaffe ar vermachto, nes dar 1939 m. balandžio 20 d. Vokietijoje įvyko brg. gen. S. Raštikio susitikimas su sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininku gen. plk. Francu Halderiu, kuris ragino Lietuvą pasirengti žygiui į Vilnių, jei kiltų Vokietijos ir Lenkijos karas, ir žadėjo karinę paramą 70. Kariniu požiūriu, su ginkluotųjų pajėgų pagalba lietuviai galėjo atsiimti Vilnių. Žinoma, Lietuvos visuomenėje karinė operacija siekiant atsiimti Vilnių būtų sulaukusi plataus ir entuziastingo palaikymo m. rugsėjo 1 d. VSD pranešė, jog tiek inteligentai, tiek darbininkai, ypač šauliai, savanoriai ir buvusios Vilniui vaduoti organizacijos nariai nori, kad Lietuva nepraleistų progos atsiimti Vilnių <...> Giliau protaujančių žmonių tarpe galvojama daug šalčiau <...> pašauktųjų į kariuomenę atsarginių nuotaika gera. Jie beveik visi pasiryžę, reikalui esant, ginti savo kraštą. Rugsėjo 2 d. karingumo nuotaika, ypač jaunų vyrų tarpe, smarkiai plečiasi. Visi pasirengę stoti į kariuomenę ir todėl kiekvieną valandą laukiama mobilizacijos. Jokio nusiminimo nerodoma. Kai kurių vietovių šauliai ir jaunalietuviai viešai reiškia nepasitenkinimą, kad Lietuva iki šiol nepasinaudojo proga atsiimti Vilnių 71. Prasidėjus Vokietijos ir Lenkijos karui, Lietuva 1939 m. rugsėjo 1 13 d. iš Vokietijos pasiuntinio Ericho Zechlino (Erich Wilhelm Zechlin) ir karo atašė plk. Emilio Justo sulaukė raginimų žygiuoti į Vilnių 72. Rugsėjo 13 d. plk. E. Justas aplankė brg. gen. S. Raštikį ir ragino pradėti 70 Freidheimas P. Lietuva Antrajame pasauliniame kare Vilnius, 2008, p Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa Vilnius, 1990, p

290 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija kariuomenės žygį į Vilnių, žadėjo Vokietijos karo aviacijos, šarvuočių ir gal net sunkiosios artilerijos paramą 73. pastarąjį faktą dėl sunkiosios artilerijos siūlymo neigia brg. gen. K. Musteikis, nurodydamas, kad vokiečiai kalbėjo tik apie karo aviacijos paramą 74. Tačiau Lietuvos vyriausybė buvo apsisprendusi tokių veiksmų nesiimti 75. Galiausiai 1939 m. rugsėjo 14 d. Vokietijoje buvo nutarta nutraukti visus pokalbius su lietuviais dėl žygio į Vilnių, o po poros dienų, rugsėjo 16 d., E. Zechlinui buvo liepta nebesileisti į jokias kalbas Vilniaus klausimu. Tuo metu SSRS nerodė jokių ženklų, kad palankiai sutiktų tokį lietuvių žingsnį 76. N. Šepetys pažymėjo, kad Lietuvos atsisakymas žygiuoti į Vilnių pastebimos įtakos nei Vokietijos, nei SSRS planams neturėjo 77. Galima tik reziumuoti, kad mobilizacija su kariuomenės žygio į Vilnių klausimu visiškai nebuvo susijusi, o kariniu požiūriu minėta operacija to meto aplinkybėmis buvo nesunkiai įgyvendinama 78. Rugsėjo 18 d. Vilniaus įgulą sudarė apie 16 batalionų (apie karių ir nacionalinės gvardijos kovotojų), kurie turėjo 14 lengvųjų artilerijos pabūklų 79. Vokietijos kariuomenė sparčiai veržėsi į Lenkijos gilumą, žaibiško karo koncepcija pasitvirtino sutelkti, greiti ir gilūs tankų divizijų smūgiai lenkams buvo netikėti. Nors Lenkija nebuvo reikšminga karinė galiūnė, bet linko romantiškai pervertinti savo galią Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996, p Musteikis K. Generolo Stasio Raštikio trečioji knyga // Naujoji viltis, 1973, Nr. 5, p Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa Vilnius, 1990, p. 22; Šepetys N. Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius, 2006, p m. rugsėjo 16 d. V. Molotovas Vokietijos pasiuntinio Maskvoje <...> teiravosi, kaip būsią su Vilniumi. Sovietų vyriausybė nori bet kokiu atveju išvengti susidūrimo su Lietuva <...>, tačiau, kaip pastebėjo autorius, toks pasiteiravimas reikšmės neturėjo, nes Berlyną pasiekė tik 17 d. rytą, RA jau buvo pasirengusi ir pajudėjo. Žr.: Šepetys N. Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius, 2006, p Šepetys N. Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija ( ) // Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius. Vilnius, 2007, p Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996, p. 278; Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai. Vilnius, 2002, p Мельтюхов М. И. 17 сентября Советско-польские конфликты Москва, 2009, с Kissinger H. Diplomatija. Vilnius, 2003, p

291 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. XX a. karybos teoretikas Basilis Henris Liddell Hartas (Basil Henry Liddell Hart) teigė, kad m. Prancūzijos ir Lenkijos karinės pajėgos karių skaičiumi viršijo Vokietijos kariuomenę, tačiau jų karybos metodai buvo atsilikę: Lenkijos dėl tikėjimo brangiai kainuojančios kavalerijos atakų efektyvumu, Prancūzijos dėl pozicinio karo koncepcijos, kad tankai yra tik pėstininkų paramos mašina 81. Tačiau nuspėti, kad šeštoji pagal dydį tarpukario Europos valstybė bus taip greitai nugalėta, buvo sunku. Šiomis aplinkybėmis Lietuvos kariuomenės štabui teko akylai stebėti įvykius ir žaibiškai į juos reaguoti. Tuometis Vokietijos armijų grupės Pietūs štabo viršininkas gen. lnt. Erichas von Mansteinas (Erich von Manstein) konstatavo, kad strateginiu požiūriu Lenkijos padėtis buvo sudėtinga, nes Vokietija gali pulti iš trijų pusių pietų, vakarų ir šiaurės 82. Šiaip jau Vokietijos ir Lenkijos karo veiksmų epicentrai buvo ganėtinai toli nuo Lietuvos. Į rytus nuo Rytprūsių, arčiausiai Lietuvos, Suvalkų ir Lomžos rajone, buvo sutelkta lenkų kariuomenės operatyvinė grupė Narew, o aktyvesnių mūšių į šiaurę nuo Augustavo praktiškai nevyko m. rugsėjo 3 d. gen. plk. H. W. Guderiano (Heinz Wilhelm Guderian) daliniai iš Pomeranijos prasiveržė iki Rytų Prūsijos ir pasuko link Varšuvos, o rugsėjo 7 d. priartėjo prie sostinės, tačiau susidūrė su lenkų pasipriešinimu 84. Iki SSRS įsiveržimo į Rytų Lenkiją vermachtas buvo maždaug pasiekęs liniją Baltstogė Bielskas Liublinas Lvovas Turka 85. Kai Vokietijos karinė vadovybė rugsėjo 17 d. 2 val. nakties buvo informuota apie tikslią SSRS RA įsiveržimo į Lenkiją datą, savo pajėgoms ji įsakė neperžengti linijos Skole Lvovas Volinas Vladimiras Brestas Balstogė 86. Rugsėjo viduryje Lenkijos kariuomenės padėtis jau buvo kritiška. Po 81 Лиддел-Гарт Б. Вторая мировая война. Москва, 1999, с Манштейн фон Э. Утерянные победы. Воспоминания фельдмаршала. Москва, 2007, с m. rugsėjo 1 d. operatyvinę grupę Narew sudarė XVIII ir XXXIII PD bei Podlaska ir Suvalkų KB. Žr.: Мельтюхов М. И. 17 сентября Советско-польские конфликты Москва, 2009, с Залога С., Хук. Р. Польская армия Москва, 2002, с Dzieje Polski. Atlas iliustrowany. Red. W. Sienkiewicz; E. Olczak. Warszawa, 2008, s Мельтюхов М. И. 17 сентября Советско-польские конфликты Москва, 2009, с

292 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija rugsėjo 17 d. tapo visiškai aišku, jog Lenkija katastrofos neišvengs 87. Iš tiesų RA įsiveržimas į Lenkiją galutiniai sužlugdė galbūt tuo metu dar galėjusias egzistuoti menkas viltis stabilizuoti frontą 88. Vadinasi, ir sumuštų lenkų pajėgų likučių internavimo kaimyninėse šalyse, taip pat ir Lietuvoje, ir nevilties apimtų dalinių bandymų per Lietuvos teritoriją prasiveržti į Rytprūsius tikimybė padidėjo. Aleksandras Merkelis išeivijoje rašydamas apie rugsėjo 17 d. mobilizacijos priežastis iš esmės buvo teisus, kad taip pirmiausia buvo rengiamasi Lenkijos pajėgų ir galimiems RA netikėtiems veiksmams prieš Lietuvą 89. Tikėtina, kad Lietuvos vyriausybę pasiekė žinios apie RA pasirengimą, nes rugsėjo 16 d. Estijos plk. Herbertas Raidna informavo Lenkijos karo atašė Lietuvoje, kad SSRS telkia kariuomenę prieš Lenkiją vakariniame pasienyje 90. Be to, buvo baiminamasi ne tik lenkų ar juos persekiojančių raudonarmiečių įsiveržimo, bet ir vokiečių, nes rugsėjo 18 d. Kariuomenės štabas direktyvoje konstatavo, kad turime būti pasirengę internuoti arba nublokšti atgal pereinančius sieną lenkų vienetus ir reikalui esant atremti vokiečių arba rusų jėgų puolimą 91. Vadinasi, vykdant ypatinguosius karo pratimus ir mobilizuojant pasienio apsaugos batalionus pagal tvarkaraštį Nr. 4, buvo rengiamasi galimam kariaujančių armijų, ypač Vokietijos, manevrui žygiui per Lietuvos teritoriją. Rugsėjo viduryje dalinę mobilizaciją lėmė artėjanti Lenkijos debeliacija ir grėsmė, kad artimiausiu metu Lietuvos Lenkijos administracinę liniją kirs pakrikę, bet priešiškai nusiteikę Lenkijos kariniai daliniai, 87 Žalys V. Dėl karinio bendradarbiavimo Baltijos Antantės sistemoje ( m.) // Lietuvos istorijos metraštis metai. 1989, p m. rugsėjo 6 d. E. Rydzas Smiglas, paaiškėjus, kad Vyslos pozicijų išlaikyti nepavyks, įsakė parengti naują operacijų planą. Rugsėjo 8 d. gen. Kazimierzas Sosnkowskis pasiūlė naują planą, kuriame buvo numatyta, kad lenkų pajėgos turi atsitraukti į Rumunijos pasienį ir gintis ties Dniestro ir Sryjaus upių riba. Tačiau planas buvo patobulintas numatyta keletas tarpinių gynybos pozicijų Lenkijos pietryčiuose: Sano Vyslos Vepšo upės Brestas Pinskas, vėliau planuota trauktis link Rumunijos. Žr.: Moczulski L. Wojna Polska Warszawa, 2009, s Merkelis A. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York, 1964, p Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai. Vilnius, 2002, p Direktyva pietų ir rytų sienai saugoti, 1939 m. rugsėjo 18 d., 11 val. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 556, l

293 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. o gal net ir juos persekiojantys SSRS ir Vokietijos kariai. SSRS veiksnys Įgyvendindama 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribbentropo Molotovo pakto susitarimus, SSRS 1939 m. rugsėjo 17 d. 6 val. ryto įsiveržė į Rytų Lenkiją. Tą pačią rugsėjo 17 d. SSRS Lietuvai įteikė notą, kurioje pabrėžė, kad nepažeis Lietuvos neutraliteto 92. Lenkijos kariuomenės vadas maršalas Edvardas Rydz-Smiglas (Edward Rydz-Śmigły) nurodė susilaikyti nuo karo veiksmų, bet puolant sovietų kariuomenei priešintis. Tačiau paaiškėjo, kad rytiniame pasienyje, išskyrus apie pasienio apsaugos korpuso karių, kitų pajėgų beveik nebuvo, todėl tą pačią dieną (rugsėjo 17 ąją) val. jis įsakė trumpiausiu keliu trauktis į Rumuniją ir Vengriją. Toliau priešintis turėjo tik pasienio apsaugos korpuso daliniai ir daliniai, dengiantys atsitraukimą į Rumuniją 93. Nors Lenkijos pajėgos spontaniškai priešinosi, RA sparčiai veržėsi į priekį m. rugsėjo 19 d. raudonarmiečių daliniai priartėjo prie Lietuvos Lenkijos administracinės linijos 94 ir tą pačią dieną užėmė Vilnių ir Lydą, 22 d. Gardiną, 23 d. Augustavą, 24 d. Suvalkus 95. S. Raštikis rugsėjo 17 d. dalinę mobilizaciją iš esmės siejo su Lenkijos karių internavimo problema, tačiau kartu kėlė klausimą ir dėl juos persekiojusių kariuomenių galimai neprognozuojamų veiksmų: jei jie [lenkai V. J.] trauks toliau į Lietuvą, tai ar jų priešai nepersekios jų ir toliau? Ir iš viso, kas galėjo atsakyti į klausimą, kur sustos vokiečiai ir rusai? 96 Žinoma, Lietuva ėmėsi diplomatinių priemonių, kad išvengtų RA įsiveržimo persekiojant Lenkijos karius į savo teritoriją. Rugsėjo 20 d val. SSRS karo atašė Lietuvoje savo vyriausybei pranešė, jog Lietu- 92 Lebedeva N. SSSR ir Pabaltijys metais (Lietuvos pavyzdys) // Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius. Vilnius, 2007, p Мельтюхов М. И. 17 сентября Советско-польские конфликты Москва, 2009, с Armia Sowiecka w agresji na Polskę 1939 r. (Dokument sprawozdawcyz). C. K. Grzelak. Warszawa, s Мельтюхов М. И. 17 сентября Советско-польские конфликты Москва, 2009, с , Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996, p

294 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija vos kariuomenės vadas prašė informuoti, kad RA, persekiodama besitraukiančius Lenkijos karius, neperžengtų sienos, nes Lietuva įsipareigojo lenkus nuginkluoti, jei jie priešintųsi ginklu 97. Bet akivaizdu, kad Lietuva turėjo įtarimų, kad RA gali nepaisyti jos sienų ir deklaruoto neutralumo, nes 1939 m. rugsėjo 19 d. vyriausybė 8.30 val. posėdyje nutarė: 1) informuoti SSRS, kad RA užimta Vilniaus sritis yra apgyvendinta lietuvių ir Lietuva turi į minėtą sritį teritorinių teisių; 2) jei SSRS armija nerespektuos administracinės linijos, ginti savo teritoriją 98. Lietuvos pasieniečiai ir kariai raudonarmiečius sutiko draugiškai. Rugsėjo 21 d val. RA 144-asis KP pasiekė administracinę Lietuvos liniją ties Maišiagala, kur lietuvių pasieniečiai juos pasitiko su balta vėliava ir patikino, kad mes su jumis kariauti nenorime, mes laikomės neutraliteto 99. I PD saugomame administracinės linijos ruože rugsėjo d. prasidėjo pasienio kontaktai su raudonarmiečiais. Pastarieji deklaravo, kad Lietuvos atžvilgiu yra nusiteikę draugiškai, ir įvairiai tai demonstravo, pvz., tankais prie sienos priartėdavo su iškeltomis baltomis vėliavomis. Kai 20 d val. trys raudonarmiečiai vieškeliu kirto Lietuvos sieną ir buvo sustabdyti lietuvių patrulių, nusikeikė, atsiprašė ir paaiškino, kad turėjo likviduoti tik lenkų pasienio postus, ir grįžo atgal 100. Tačiau pats faktas, kad buvo nutarta gintis RA puolimo atveju, iškalbingas. Iš esmės, nepaisant ilgametės Lietuvos ir sovietų draugystės 101, 1939 m. po Lenkijos kampanijos iki savitarpio pagalbos sutarties su SSRS pasirašymo pastaroji buvo laikoma eventualiu priešu ir teigiama, kad karo pamokų akivaizdoje turime perkainoti ginklų rūšių galimumus kovoti su daug galingesnėmis mūsų galimų priešų (vokiečių arba rusų) jėgomis ir padaryti atitinkamas išvadas 102. Taigi, re- 97 Мельтюхов М. И. 17 сентября Советско-польские конфликты Москва, 2009, с Ministrų Tarybos 1939 m. rugsėjo 19 d. posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b, 1294, l Мельтюхов М. И. 17 сентября Советско-польские конфликты Москва, 2009, с I PD štabo II skyriaus slaptų žinių santrauka, 1939 m. rugsėjo 22 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 31, l Vareikis V., Jokubauskas V. Su kuo Lietuva rengėsi kariauti tarpukariu? // Kultūros barai, 2010, Nr. 11, p Kariuomenės štabo I skyriaus 1939 m. referavimas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1134, l. 39,

295 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. gis, Lietuva įvertino galimą SSRS grėsmę, tačiau priimti sprendimai dėl karinės galios stiprinimo buvo trumpalaikiai. Internuojami Lenkijos kariai 1939 m. rugsėjį Lietuvoje internuotų Lenkijos karių problema lietuviškoje istoriografijoje pastaraisiais metais gana išsamiai tirta Gintauto Surgailio 103 ir Simono Strelcovo 104. Tačiau mums aktualu aptarti, koks buvo lenkų karių internavimo mastas, kad buvo paskelbta Lietuvos pajėgų dalinė mobilizacija. Į Lenkiją įsiveržus SSRS pajėgoms, frontas sparčiai priartėjo prie Lietuvos sienų, kartu link jos traukėsi Lenkijos kariuomenės daliniai m. rugsėjo 17 d. Lietuvos kariuomenės štabo II skyrius spėjo, kad Suvalkų rajone galima tikėtis 1 KP Lenkijos internuotųjų, o iš SSRS pajėgų puolamo Vilniaus gerokai didesnio jų skaičiaus 2 3 lenkų PD. Rugsėjo 18 d. štabas padarė prielaidą, kad artimiausiu metu ties Vieviu galima tikėtis besitraukiančių lenkų karių 105. Karių buvo sulaukta gerokai mažiau nei manyta, nes visos karo meto sudėties 2 3 PD ir 1 KB (Suvalkų rajone veikė Lenkijos kavalerijos brigada) galėjo sudaryti net apie karių 106. Pirmieji lenkų kariai (karininkas ir būrelis kareivių) Lietuvos sieną perėjo 1939 m. rugsėjo 18 d. 12 val. prie Vievio. Bet vėliau iki 20 d. Lietuvos siena buvo uždaryta ir pasienyje telkėsi Lenkijos kariai ir civiliai. Pirmieji lenkų karių būriai sieną perėjo 19 d. 107 Tos dienos rytą ties Vieviu administracinę liniją kirto 200, ties Širvintomis 4 000, o į Dūkšto mies- 103 Surgailis G. Internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje // Tarptautinė mokslinė konferencija: Lietuvos karybos istorijos klausimai (2) (tezės ir pranešimai). Kaunas, 1994, p ; Surgailis G. Internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais // Karo archyvas. T. 16, 2000, p ; Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje ( ). Vilnius, Strelcovas S. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje metais. Šiauliai, Ten pat, p Karo metu Lenkijos kariuomenės PD turėjo būti karių, 3 pulkų kavalerijos brigadoje. Būtent tokios sudėties buvo netoli Lietuvos sienos veikusios Suvalkų ir Vilniaus brigados, jose turėjo būti kariai. 107 Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje ( ). Vilnius, 2005, p

296 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija telį atvyko per 1000 Lenkijos karių 108. Juos internuojant nebuvo išvengta incidentų, nes ne visi lenkų kariai sutiko atiduoti ginklus lietuviams, buvo norinčių per Lietuvos teritoriją patekti į Rytprūsius, kad galėtų tęsti kovą. Kariuomenės štabui teko į pagalbą iš Gaižiūnų poligono atsiųsti net du 3-iojo KP eskadronus nuginkluoti lenkų kavaleristų. Tačiau susirėmimų ir aukų buvo išvengta, nors pasitaikė, kad lenkų karininkai, užuot pasidavę lietuviams, nusišaudavo pasienyje 109. Kyla klausimas: su kokio dydžio Lenkijos pajėgomis teko susidurti Lietuvos kariuomenei internavimo metu? Kokių sąsajų gali turėti internuotų lenkų ir Lietuvos mobilizuotų karių skaičius? Masinis lenkų karių internavimas baigėsi rugsėjo 26 d., vėliau pasirodydavo tik pavienių karių ir nedidelių jų grupelių 110. Visuose administracinės linijos ruožuose intensyvus lenkų internavimas baigėsi skirtingu laiku, pvz., I PD saugomame ruože rugsėjo 20 d. vakare 111. Iki rugsėjo 26 d. buvo internuoti Lenkijos kariai (policininkai, pasieniečiai ir sukarintų organizacijų uniformuoti nariai). Tarp jų buvo karininkai, kariai, 500 policininkų ir 250 civilių. Anot Gintauto Surgailio, kiek iš viso buvo internuota lenkų kariškių nustatyti sunku, nes jų skaičius nuolat kito vieniems išvykstant, kitiems atvykstant 112, tačiau istoriografijoje plačiai eksplikuojamas lenkų internuotų karių skaičius 113, terminą ka- 108 Strelcovas S. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje metais. Šiauliai, 2010, p Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje ( ). Vilnius, 2005, p Ten pat, p I PD štabo II skyriaus slaptų žinių santrauka, 1939 m. rugsėjo 22 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 31, l Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje ( ). Vilnius, 2005, p , Atrodo, pirmuosius ir, matyt, patikimiausius internuotųjų duomenis (skaičių), anot lenkų istoriko Piotro Łossowskio, dar 1939 m. rudenį pateikė Lietuvos Raudonasis Kryžius. Teigta, kad šiuo metu Lietuvoje yra apie internuotų lenkų ir apie civilių pabėgėlių. Žr.: Šiuo metu Lietuvoje yra internuota lenkų // Lietuvos aidas, Nr. 621, 1939 m. spalio 17 d., p. 4. Tačiau minėtas skaičius tik apytikris ir atspindi spalio viduryje susiklosčiusią situaciją, o ne tikslų visų internuotųjų skaičių. Buvęs Lenkijos karo atašė Lietuvoje savo atsiminimuose teigia, kad spalio viduryje Lietuvoje buvo apie internuotų karių, tarp jų karininkų. Žr.: Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai. Vilnius, 295

297 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. riai taikant plačiąja prasme. Įvertinus internuotų lenkų karių skaičių kyla klausimas: ar tam, kad galima būtų priimti ir nuginkluoti apie karių, reikėjo mobilizuoti šešis kartus didesnes Lietuvos pajėgas? Žinoma, ne. Pajėgų santykiui esant 1:6 teoriškai galima organizuoti net puolimą. Lietuvos kariuomenės mobilizacijos mastą lėmę motyvai pasidaro daug aiškesni atkreipus dėmesį į tai, kad buvo laukiama daug daugiau lenkų, gal net iki Tokiu atveju iki rugsėjo 17 d. Lietuvos turėtos apie karių pajėgos būtų buvusios per mažos, juoba žinant, kad Lenkijos kariai galėjo ir nepaklusti, priešintis. Šį argumentą kad nepakako pajėgų mobilizacijai skelbti paminėjo ir S. Raštikis, kuris teigė, kad reikėjo saugoti neutralitetą ir administracinę liniją, bet taikos meto sąstatas buvo per silpnas tokiems uždaviniams įvykdyti 114. Tačiau dėl netobulų mobilizacijos tvarkaraščių mobilizacijos metu buvo suformuota dalinių, kurių formuoti nebuvo jokio reikalo ir to net nenorėta daryti 115. Mobilizavusi apie karių, Lietuva įgijo dvigubą persvarą, jei į ją būtų plūstelėję tiek Lenkijos karių, kiek prognozuota, o tai leido praktiškai bet kokiomis internavimo aplinkybėmis užtikrinti situacijos kontrolę. 2002, p S. Raštikis nurodė, kad, Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus žiniomis, buvo internuota lenkų karių. Žr.: Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996, p internuotų lenkų karių skaičių minėjo ir K. Musteikis. Žr.: Musteikis K. Generolo Stasio Raštikio trečioji knyga // Naujoji viltis, 1973, Nr. 5, p. 71. Lenkijos istoriografijoje teigiama, kad iki 1939 m. rugsėjo 24 d. buvo internuota karininkų, karių ir policininkų, iš viso asmenų. Žr.: Łossowski P. Litwa a sprawy Polskie Warszawa, 1982, s. 45. Simonas Strelcovas, remdamasis lenkų istoriografija, teigia, kad Lietuvoje buvo internuota apie (13 955) lenkų. Žr.: Strelcovas S. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje metais. Šiauliai, 2010, p Kad apie Lietuvoje buvo internuota lenkų karių, teigiama ir latvių istoriografijoje. Žr.: Jēkabsons E. Polijas valsts iznīcināšana gada septembrī oktobrī // Vēstures avoti augstskolai, VI sējums: Polija un gada starptautiskā krīze Eiropā. Riga, 2011, l Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996, p Pranešimas apie dalinių ir įstaigų mobilizavimą ir jo išdavas, 1939 m. spalio 16 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 548, l

298 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos kariuomenės dalinė mobilizacija 1939 m. rudenį po mobilizacijos kariuomenę turėjo sudaryti 5 pėstininkų divizijos, 1 pėstininkų brigada (17 PP, 6 AP), 6 atsargos pėstininkų batalionai, atsargos AP, 3 KP, 3 atsargos kavalerijos eskadronai, 12 PAB, aviacija, Šarvuočių rinktinė, kiti daliniai ir tarnybos 116. Mobilizuota kariuomenė pagal etatus turėjo išaugti iki karių 117, tačiau tai etatinė karo meto kariuomenės sudėtis. Iš tikrųjų po visuotinės mobilizacijos karių skaičius dėl planų pašaukti iki 20 % atsargos karių ir 10 % atsargos karininkų daugiau, nei numatyta pagal etatus, bei nemobilizuojamų šaulių ginkluotosiose pajėgose būtų buvęs didesnis m. rugsėjo 1 d. Lietuvos kariuomenėje iš viso tarnavo žmonės 118. Pašaukus dalį atsargos karių, rugsėjo 5 d. joje jau buvo tikrosios tarnybos karininkas ir karys, 178 karininkai ir kariai pašaukti įprastinių karo pratimų, 217 karininkų ir kariai pašaukti ypatingųjų karo pratimų atlikti, iš viso asmenys 119. V. Lesčius nurodo, kad 1939 m. rugsėjo pradžioje kariuomenėje kartu su pašauktais atsargos kariais buvo žmonės 120. Jau per pirmąją karo savaitę Lietuvos kariuomenė padidėjo beveik dvigubai (1 diagrama). 116 I PD (1-asis, 4-asis ir 10-asis PP; 1-asis AP, 1-oji DLR, ryšių ir inžinierių batalionai) turėjo mobilizuotis Panevėžyje, Kupiškyje ir Ukmergėje; II PD (5-asis, 9-asis ir 11-asis PP, 3-iasis AP, 2-oji DLR, ryšių ir inžinierių batalionai) Kaune, Prienuose, Marijampolėje ir Vilkaviškyje; III PD (7-asis, 8-sis ir 12-asis PP, 4-asis AP, 3-ioji DLR, ryšių ir inžinierių batalionai) Šiauliuose, Varniuose, Tauragėje, Ž. Naumiestyje ir Radviliškyje; IV PD (3-iasis, 13-asis ir 14-asis PP, 2-asis AP, 4-oji DLR, ryšių ir inžinierių batalionai) Kėdainiuose, Raseiniuose ir Seredžiuje; V PD (6-asis, 15-asis ir 17-asis PP, 5-asis AP, 5-oji DLR, ryšių ir inžinierių batalionai) Telšiuose, Plungėje, Mažeikiuose, Šiauliuose, Radviliškyje ir Varniuose; III PB (2-asis ir 16-asis PP, 6-asis AP) Kaune. Žr.: Jokubauskas V. Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais // Istorija. Nr. 73, 2009, p Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose ( ). Vilnius, 2004, p karininkai, tikrosios tarnybos kareiviai, virštarnybiniai kareiviai, 266 kariūnai, 600 aspirantų, civiliniai tarnautojai. Žr.: Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės skaičiai m. // Karo archyvas. T. 17, 2002, p Ten pat, p Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p

299 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 1 diagrama Lietuvos kariuomenės dydžio m. pokyčiai m. taikos meto etatai m. rugsėjo 1 d. duomenys atspindi rugpjūčio mėnesį buvusią padėtį m. rugsėjo 17 d. (sekmadienį) 19 val. ministras pirmininkas brg. gen. Jonas Černius į visuomenę kreipėsi per radiją. Jis pareiškė, kad kai kurie kovojančių kariuomenių daliniai, priešo stumiami, gali mėginti brautis į mūsų žemę. Šitoks pavojus šiandien yra. Tam pavojui išvengti mes turime būti tinkamai pasirengę. <...> Ir jei svetimos ginkluotosios pajėgos ar tai priešo stumiamos, ar tai ieškodamos prieglobsčio mūsų žemėje, įsibrautų į mūsų teritoriją, tai mes tarptautiniais nuostatais priversti būtume jas nuginkluoti ir internuoti arba tinkamai atremti. Jau anksčiau vyriausybė buvo numačiusi tokį galimumą ir dėl to buvo sustiprinusi mūsų ginkluotąsias pajėgas. Šiandien vyriausybė yra priversta dar daugiau sustiprinti kariuomenę. Respublikos Prezidentas ministrų tarybos pasiūlymu pašaukė prie ginklų kitą atsarginių dalį. Taip pat kariuomenės 121 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės skaičiai m. // Karo archyvas. T. 17, 2002, p m. kovo 1 d. kariuomenėje buvo 17 generolų, karininkų, puskarininkiai ir kareiviai. Žr.: Surgailis G. Lietuvos kariuomenė Vilnius, 1998, p. 28; Dėl taikos meto kariuomenės organizacijos tobulinimo bei didinimo, 1940 m. kovo 15 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l m. spalio 27 d. kariuomenėje buvo tikrosios tarnybos karininkų, kareivių, 1965 virštarnybiniai kareiviai, 78 kariūnai, 348 aspirantai, civiliniai tarnautojai, 374 atsargos karininkai, atsargos kareiviai, iš viso žmonės. Žr.: Kariuomenės žmonių ir arklių sudėties žinios 1939 m. spalio 27 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1093, l

300 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija reikalams paimamas tam tikras susisiekimo priemonių kiekis 122. Krašto apsaugos ministras brg. gen. Kazys Musteikis savo atsiminimuose rašo, kad, Raudonajai armijai įsiveržus į Lenkiją, jos kariuomenė rimčiau pasipriešinti neįstengė ir traukėsi link Lietuvos. Tuo metu Lietuvos kariuomenė buvo sustiprinta ir pasirengusi besitraukiančius Lenkijos karius internuoti 123. I ir II PD teritorijoje, išskyrus Raseinių ir Kėdainių apskritis, mobilizacija turėjo vykti pagal mobilizacijos tvarkaraštį Nr. 12, o III PD teritorijoje ir minėtose dviejose apskrityse pagal tvarkaraštį Nr (t. y. tik priedangos dalių). Įsakymas dėl mobilizacijos telefonu buvo perduotas rugsėjo 17 d. nuo iki val. 65 % komendantūrų įsakymą dėl mobilizacijos perdavė per 1 val., ilgiausiai užtruko Šiaulių komendantas (2,30 val.), o karo aviacija įsakymą dėl užimtos telefono linijos gavo per 2 val. 68,4 % valsčių ir miestų šaukimai atsargos kariams buvo įteikti per 6 val., greičiausiai per 2,30 val. tai padaryta Vilkaviškyje ir Jonavoje. Tačiau kai kur mobilizaciją skelbti vėluota dėl to, kad lijo, buvo sekmadienio naktis ir kai kurių šauktinių nebuvo namie. Ilgiausiai užtrukta A. Panemunės valsčiuje, kur šaukimai buvo išplatinti per 20 val., o turėjo būti išdalyti per 8,30 val., Alsėdžių valsčiuje per 12 val., nors reikėjo tai atlikti per 7 val. 125 Remiantis mobilizacijos tvarkaraščiu Nr. 12, atsargos eilinis J. D. iš Žagarės į 3-iąjį artilerijos sandėlį Linkaičiuose turėjo atvykti per 24 val., eilinis K. B. iš Joniškio per 20 val., atsargos kariai iš Šiaulių per 10 val., o iš Radviliškio per 6 val. 126 Nuo Žagarės iki Linkaičių atstumas keliais buvo apie 85 km, iš Joniškio 70 km, iš Šiaulių apie 30 km, iš Radviliškio 8 km. Taigi atsargos kariai iš tolimesnių vietovių turėjo judėti vidutiniškai 3 3,5 km/val. greičiu, o iš gretimo Radviliškio daug lėčiau apie 1,3 km/val. Žinoma, būtina įvertinti ir tai, kad buvo palikta laiko kariui pasirengti vykti į paskyrimo vietą. Praėjus 10 val. nuo mobilizacijos paskelbimo atvyko 36,1 % karinin- 122 Tėvynė reikalauja rimties ir pasišventimo // Karys, 1939, Nr. 38 (1058), p Musteikis K. Prisiminimų fragmentai. Vilnius, 1989, p KAM mobilizacijos tvarkaraščiai Nr. 11, Nr. 12, 1939 m. rugsėjo 17 d. LCVA, f. 561, ap. 18, b. 181, l m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, ap. l Šiaulių aps. atsargos kareivių, paskirtų į 3-ią artilerijos sandėlį Linkaičiuose, sąrašas, 1938 m. sausio 22 d. LCVA, f. 3, ap. 4, b. 42, l

301 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. kų, po 20 val. daliniuose buvo 74,6 % atsargos karininkų, po 30 val. (per tiek laiko turėjo būti mobilizuoti dauguma dalinių) 88,1 % atsargos karininkų 127. Pažymėtina, kad kariai rinkosi operatyviau po 10 val. nuo mobilizacijos paskelbimo buvo atvykę 24,3 %, po 20 val. 79,1 %, o po 30 val. jau 92,9 % atsargos karių. Kadangi buvo šaukiama 20 % daugiau nei reikėjo pagal etatus, praktiškai po 20 val. visi karo meto etatai buvo užimti, o vėliau net susidarė karių perteklius 128. Mobilizuotųjų atvykimo į atskirus dalinius laikas skyrėsi, nors išryškėjo bendra tendencija kareiviai rinkosi šiek tiek greičiau nei karininkai (1 lentelė). 1 lentelė 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos kariuomenės dalinės mobilizacijos atsargos karininkų ir kareivių rinkimosi į dalinius greitis % 129 Dalinio pavadinimas Iki 17 d val. Karininkų Kareivių Nuo 17 d val. iki 18 d val. Karininkų Kareivių Nuo 18 d val. iki 18 d val. Karininkų Kareivių Vėliau I PD 19,1 22,7 44,8 43,7 24,6 28,5 11,5 5,1 II PD 57,8 * 30,9 28,5 51,7 6,3 10,2 7,4 7,1 III PD 21,5 30,4 44,6 53,5 21,5 10,5 12,4 5,6 IV PD 22,6 (3-iasis PP) 17, ,3 8,5 15,2 18,8 8,8 Kavalerija 30, ,9 23 8,6 9,2 8,5 Aviacija 50,9 17,4 37,7 61,6 5,7 11 5, asis PP 50 30,4 27,3 52,6 4,6 12,4 18,1 4,6 Iš viso 36,1 24,3 38,5 54,8 13,5 13,8 11,9 7,1 * Kartu su pašauktaisiais ypatingųjų karo pratimų atlikti. Karininkų Kareivių m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, ap. l Ten pat, l Ten pat, l

302 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Mobilizacijos metu buvo planuota pašaukti karininką ir karius, šaukimo lapeliai buvo įteikti karininkams ir kariams, dėl gyvenamosios vietos pakeitimo, ligos, mirties, kalinimo ir nežinomų priežasčių šaukimo lapelių nepavyko įteikti 73 karininkams ir kariams (2 lentelė). Vis dėlto į paskyrimo vietas atvyko 2,68 % vyrų daugiau, nei buvo įteikta šaukimų: karininkai ir kariai (skaičius apytikslis, nes Vilkaviškio apskrities, kur buvo planuota pašaukti 68 karininkus ir karį, komendantas nepateikė atvykusiųjų duomenų, tik konstatavo, kad dauguma). Taigi paskelbus dalinę mobilizaciją į karinius dalinius neatvyko apie 10,17 % planuoto atsargos karių skaičiaus 130. O atvykimą į kariuomenę net negavus šaukimo galima paaiškinti nuo 1935 m. galiojusia tvarka, kuria remiantis visi atsargos karininkai, karo gydytojai ir karo valdininkai, išėjusieji sąlyginių atostogų, I rūšies atsargos kariai, paskelbus mobilizaciją, gavę šaukimo lapelius, tuojau pat privalėjo vykti į paskyrimo vietą, o negavę šaukimų į apskričių komendantūras 131. Žinoma, susidarius ekstremaliai situacijai, ne visi atsargos kariai skubėjo į dalinius net ir gavę šaukimus, be to, kai kurie jų galėjo būti pakeitę gyvenamąją vietą ar net mirę, kadangi atsargos karių sąrašai buvo tikrinami ir kariai registruojami tik kartą metų pradžioje. Atlikus mobilizaciją Lietuvos kariuomenė išaugo iki karių (iš jų buvo karininkai ir kareiviai). Kalbant apie mobilizuotų pajėgų dydį verta pažymėti, kad skaičiai šiek tiek skiriasi 132. Taip galėjo atsitikti dėl nuolatinės kariuomenės kaitos ir skirtingų atliekant jos tyrimus naudotų dokumentų, tad šiuos duomenis derėtų laikyti apytiksliais, o ne visiškai tiksliais. Kariuomenės būstinėje buvo 110, I PD , II PD , III PD , IV 6 161, kavalerijoje 4 596, karo technikos dalyse 7 264, karo aviacijoje 3 301, priešlėktuvinėje apsaugoje 1 760, pasienio 130 Apskričių mobilizacijos vykdymo žinios, 1939 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 560, l Mobilizacijos skelbimas (priedas Nr. 6), 1935 m. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 265, l Plačiau mobilizacijos statistinius duomenis, kaip didėjo kariuomenė 1939 m. rugsėjį, analizavo Jonas Vaičenonis. Žr.: Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės skaičiai m. // Karo archyvas. T. 17, 2002, p Teigiama, kad per kelias dienas Lietuvos kariuomenė išaugo iki karių, o mobilizacijos metu buvo pašaukta per karininkų ir karių. Žr.: Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose ( ). Vilnius, 2004, p Kiti autoriai nurodo, kad 1939 m. rugsėjo mėn. paskelbus dalinę mobilizaciją, per 30 valandų kariuomenė išaugo iki karių. Žr.: Krikštopaitis J. A., Riamitė A. Saugi valstybė: idėja ir tikrovė. Vilnius, 2004, p

303 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. apsaugoje 5 738, kariuomenės rezerve , tarnybose 4717 karių. Mobilizuota kariuomenė turėjo arklius, iš jų reguliarioji kariuomenė, rekvizuotus 133. Mobilizacijos metu iš gyventojų buvo paimta: 133 sunkvežimiai, 44 lengvieji ir 42 sanitariniai automobiliai, 28 motociklai be vežimėlių ir 7 motociklai su vežimėliais. Tačiau tik % transporto priemonių tiko naudoti, kitoms reikėjo smulkaus, o 10 % sunkvežimių kapitalinio remonto. Dalį geresnės būklės transporto priemonių gyventojai mėgino slėpti garažuose, tad tekdavo įsikišti policijai m. rudenį Lietuvoje gyventojai turėjo lengvųjų automobilių, 298 autobusus, 603 sunkvežimius, 471 traktorių ir motociklus, kurie mobilizacijos atveju tiko kariuomenei 135. Iš gyventojų kariuomenė rekvizavo 219 automobilių ir 35 motociklus, t. y. atitinkamai tik apie 8,3 % ir 2,5 % jų turėtų ir kariuomenei tinkamų transporto priemonių m. spalio 20 d. kariuomenė turėjo savo 217 sunkvežimių 136. Mobilizacijos metu buvo suformuoti 10-asis (Kupiškis), 11-asis (Prienai, Seirijai, Bagrėnas) ir 16-asis PP (Kaunas), I, III ir IV atsargos pėstininkų batalionai, 6-asis (štabas ir 2-oji AG Karo mokykla, 1-oji AG Raželiai) ir atsargos (Panevėžys) AP, 1-asis, 2-asis ir 3-iasis atsargos kavalerijos eskadronai 137. Akivaizdu, kad daliniai, dislokuoti arčiau Len- 133 Pažymėtina, kad šioje kariuomenės mobilizacijos suvestinėje pateikti sudėties skaičiai ne visur sutampa juos sudėjus iš naujo. Žr.: Kariuomenės sudėties žinios įvykdžius mobilizaciją, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 565, l Grigoraitis V. Lietuvos kariuomenės technika Vilnius, 2009, p. 203, 233, Kariuomenės reikalams tinkamų autovežimų sudėties žinios m. II pusmetis. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 571, l. 38. Iš viso Lietuvoje 1939 m. buvo automobiliai, 305 autobusai, 730 sunkvežimių ir motociklai. Žr.: Motorizacija Lietuvoje ir Latvijoje, Centrinis statistikos biuras. LCVA, f. 922, ap. 1, b. 18, l Esamų kariuomenės dalyse krovininių automobilių žinios m. spalio 20 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 889, l Po mobilizacijos kariuomenės koviniuose daliniuose buvo: 1-ajame PP 2 836; 2-ajame PP 3 260; 3-iajame PP I batalione (Kėdainių) 1 628, II batalione (Seredžiaus, pagal mobilizacijos planą 13-iasis PP) 1 971, III batalione (Raseinių, pagal mobilizacijos planą 14-asis PP) 1 582; 4-ajame PP 3 196; 5-ajame PP 3 311; 6-ajame PP Plungės įgulos 2 336, Telšių įgulos (pagal mobilizacijos planą 15-asis PP) 1 745; 7-ajame PP 3 354; 8-ajame PP Varnių įgulos (pagal mobilizacijos planą 12-asis PP) 595, Šiaulių įgulos 1 244; 9-ajame PP 3 459; 10-ajame PP 3 238; 11-ajame PP 3 209; 16-ajame PP 3 231; I atsargos batalione 2 063; III atsargos batalione 2 106; IV atsargos batalione 621; 1-ajame AP 2 008; 2-ajame AP 1 292; 3-iajame AP 2 101; 302

304 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija kijos, buvo mobilizuojami aktyviau. I ir II PD buvo mobilizuoti visi nauji daliniai. O IV PD, kuri buvo formuojama iš 3-iojo PP ir 2-ojo AP, padidėjo minimaliai (t. y karys sudarė tik apie 40 % PD karo meto etatų) m. Lietuvos kariuomenės PD karo metu turėjo sudaryti kariai ir arkliai 138. Verta pažymėti, kad remiantis Štabų žinynu V. Statkaus 139 ir A. Liekio 140 pateikti divizijų sudėties duomenys nėra patikimi, nes net pačiame leidinyje rašoma: Šiame Žinyne nurodytieji duomenys neatitinka karo meto organizacijos duomenų, tačiau ir jie yra slapti. 141 III PD, kuri karo atveju turėjo virsti dviem divizijomis (III ir V PD), kariai taip pat buvo užėmę tik apie 40 % karo meto etatų, šios PD mobilizacinės srities nemažai dalinių (12-asis PP, 5-asis AP, V ir VI atsargos batalionai bei I, II ir III PAB) išvis nebuvo mobilizuoti arba batalionai, iš kurių turėjo formuotis minėti daliniai, buvo šiek tiek papildyti. Rugsėjo 17 d. buvo paskelbtas įsakymas mobilizuotis tik 6-ajam ir 7-ajam PP, divizijos inžinierių batalionui ir 4-ojo AP I ir II AG 142. I PD (kurią sudarė 1-asis, 4-asis ir 10-asis PP, 1-asis AP) praktiškai buvo karo meto sudėties, o II PD (kurią sudarė 5-asis, 9-asis ir 11-asis PP, 3-iasis AP) karių buvo net daugiau, nei numatyta pagal karo meto etatus. Visi kavalerijos daliniai taip pat buvo mobilizuoti. Mobilizuotiems (pašauktiems) kariams turėjo būti organizuojami mokymai 143 pagal 1937 m. patvirtintą karo pratimų atlikti pašauktų karių mokymo planą 144. Problemiškas III PD, tiksliau, jos teritorijoje, numatytų mobilizuoti 4-ajame AP 1 814; 6-ajame AP 1 476; atsargos AP 1449; 1-ajame KP 1 320; 2-ajame KP 1 326; 3-iajame KP 1 325; 1-ajame AKE 458; 2-iajame AKE 387; 3-iajame AKE 573; 1-ojoje RAB 161; 2-ojoje RAB 160; 3-iojoje RAB 170, IV PAB 814, VI PAB 651, VIII PAB 825, IX PAB 834, X PAB 702, XI PAB 681, XII 714. Žr.: Sudėties žinios 1939 m. rugsėjo 1 d m. rugsėjo 30 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 565, l PP karių (3 PP 9 942), AP 2 200, DLR 531, ryšių batalionas 376, inžinierių batalionas 582, kiti divizijos padaliniai karys. Žr.: PD provizijos pervežimo lentelė, 1940 m. vasario 12 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 608, l Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m. Chicago, 1986, p Liekis A. Lietuvių karyba ir ginkluotė (iki 1918 m.). Vilnius, 2002, p Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p m. rugsėjo 18 d. įsakymas III PD. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 23, l Kavalerijos štabo 1939 m. rugsėjo 19 d. įsakymas. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 49, l Kariuomenės vado 1937 m. rugpjūčio 14 d. įsakymas. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 49, l

305 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 15-ojo ir 17-ojo PP formavimo 1939 m. rudenį klausimas. Aiškėja, kad nurodymas mobilizuoti 15-ąjį PP (suformuoto 6-ojo PP pagrindu, vadas gen. št. plk. ltn. Juozas Listopadskis) ir 17-ąjį PP (suformuoto Aukštosios karo mokyklos pagrindu, vadas gen. št. plk. ltn. Antanas Špokevičius) buvo duotas 1939 m. rugsėjo 18 d. 145 Kaip galima spręsti iš 17-ojo PP vado įsakymų, pulkas bazavosi Šiauliuose, rugsėjo 22 d. jame buvo 91 karininkas, nemažai karininkų (38) buvo iš Aukštosios karo arba Karo mokyklų 146. Tačiau iš archyvinių dokumentų visiškai neaišku, kokiu tempu, kur tiksliai ir kokio dydžio 17-asis PP buvo suformuotas (arba ne). Beje, pulkas gana greitai, iki rugsėjo 30 d., buvo ir demobilizuotas 147. Galima prielaida, kad šis pulkas, kurio mobilizacijos terminas toks trumpas, buvo nedidelis ir dėl to suvestinėse pateko į 8-ojo PP Šiaulių įgulos apskaitą. Manytume, kad šią prielaidą patvirtina analogija tai, kad 15-ojo PP (Telšių įgulos) duomenys suvestinėse apie kariuomenės sudėtį ir mobilizacijos reliacijoje priskirti 6-ajam PP, kurio vieno bataliono pagrindu buvo kuriamas naujas pulkas. Mobilizacijos metu buvo svarbu ne tik tai, kaip sparčiai rinkosi atsarginiai, bet ir kada, kuris dalinys bus pasirengęs žygiui ir galės vykdyti jam pavestas užduotis. Kai kurių dalinių, ypač priedangos, operatyvią mobilizaciją lėmė tai, kad prieš 2 3 savaites jie buvo papildyti atsargos kariais, pvz., 2-ojo PP III batalionas jau iki mobilizacijos buvo visiškai sukomplektuotas ir žygiui pasirengė per 6 val. Žinoma, operatyvumą lėmė ir karininkų iniciatyvumas, nes 4-ajam PP, kuris nebuvo priedangos sudėties dalinys, tai pavyko padaryti tik atsidavusių karininkų dėka pulkas sugebėjo po dviejų nemigos naktų greitai nužygiuoti 55 km 148. Iš pateiktų duomenų aiškėja (2 diagrama), kad visi trys priedangos PP (1-asis, 7-asis ir 9-asis) per mobilizaciją numatytu laiku arba net šiek tiek anksčiau buvo pasirengę veikti, kaip ir 2-ojo, 3-iojo, 5-ojo, 6-ojo ir 16-ojo PP koviniai junginiai, kelias valandas vėlavo 4-asis, 10-asis, 11 asis PP ir visi trys KP. Kiek prastesnė buvo AP mobilizacijos padėtis: visi artilerijos daliniai, išskyrus 2-ąjį AP, kuris tik pasipildė, gerokai vėlavo, o naujai kuriami, t. y. neturintys taikos meto dalinių kaip pagrindo, atsargos ir 6-asis m. rugsėjo 18 d. įsakymas III PD. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 23, l ojo PP vado 1939 m. rugsėjo 22 d. įsakymas. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 23, l. 4 4 ap. l ojo PP vado 1939 m. rugsėjo 30 d. raportas. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 23, l m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l

306 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija AP net iki demobilizacijos paskelbimo nespėjo pasirengti galimiems veiksmams. Visi 11 PP ir 3 KP, kurie buvo mobilizuojami žygiuoti iš dislokacijos vietų, pasirengė greičiau nei per dvi paras. 2 diagrama Lietuvos kariuomenės 1939 m. rugsėjo 17 d. mobilizuotų dalinių formavimo ir rengimo žygiui sparta 149 x dalinio pirmojo skaidinio mobilizavimo ir išvykimo laikas z planuotas dalinio mobilizavimo galutinis terminas I, II ir III konkrečių pulko batalionų arba artilerijos grupių mobilizavimo laikas pirmųjų dalinio padalinių pasirengimo žygiui laikas galutinis dalinio mobilizavimo laikas 149 Ten pat, l Pranešimas apie dalinių bei įstaigų susimobilizavimą ir jo išdavas, 1939 m. spalio 16 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 548, l

307 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Mobilizuotai kariuomenei buvo įsakyta pasirengti internuoti Lenkijos karius, o jiems pasipriešinus, panaudojus karinę jėgą nublokšti atgal, taip pat elgtis, jei ir SSRS kariuomenė, persekiodama lenkus, peržengtų administracinę liniją. I PD turėjo pasiruošti pasitikti Lenkijos arba SSRS karinius dalinius Vilnius Ukmergė ir Švenčionys Utena kryptimis, o mobilizuota divizija susitelkti Anykščių, Ukmergės, Taujėnų rajone, pasirengti ginti Šventosios upės ir Vidiškių bei Anykščių ribą 150. Įsakymas priedangos daliniams buvo paskelbtas rugsėjo 18 d. 11 val. ryto, jie veikti turėjo pradėti dar nesibaigus mobilizacijai. sienų apsaugai ir priedangai užtikrinti skubiai buvo skirti I PD daliniai pėstininkų batalionas su artilerijos baterija ir divizijai perduotas 1-asis KP, kurio pirmasis skaidinys su raitosios artilerijos baterija iš Kauno į Ukmergę išvyko 17 d val., o antrasis turėjo išvykti po mobilizacijos. II PD priklausantis 2-ojo PP batalionas su Karo mokyklos motorizuotuoju artilerijos būriu jau naktį iš rugsėjo 17-osios į 18-ąją sunkvežimiais iš Kauno buvo permestas į Žiežmarių rajoną. Dalis 9-ojo PP turėjo būti permesta į Kalvarijos rajoną, 2-asis KP su artilerija turėjo likti Alytuje, 3-iasis KP vykti į Jonavos rajoną. I ir II PD pavaldžius PAB nurodyta sustiprinti artimiausiais šaulių būriais. Karo aviacijai buvo įsakyta nuo 18 d. ryto žvalgyti visą administracinę liniją su Lenkija, ar nėra svetimos kariuomenės dalinių Lietuvos teritorijoje, ypač atkreipiant dėmesį į Vievio Varėnos ruožą 151. O visas mobilizuotas 2-asis PP iš dislokacijos vietos išvyko rugsėjo 19 d val., 11-ojo PP I batalionas 18 d val., II batalionas 20 d val. 152, tačiau, kadangi nevyko karo veiksmų, negalime nustatyti, ar to negalėjo padaryti anksčiau. Jau aptarėme rugsėjo pradžioje Lietuvos kariuomenės štabo suplanuotą pajėgų telkimo po mobilizacijos planą, kuris buvo skirtas Vokietijos kariuomenės žygiui į Pietų Lietuvą iš Rytprūsių stabdyti. Kariuomenės štabo nuomone, grėsmės nekėlė ne tik SSRS, bet ir Lenkijos pajėgos į šiaurės rytus nuo Neries. Žinoma, mobilizuotos ir pagal minėtą planą sutelktos pajėgos turėjo būti pasirengusios ir galimiems netikėtumas 150 Operatyvinis įsakymas Nr m. rugsėjo 18 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 31, l Direktyva pietų ir rytų sienai saugoti m. rugsėjo 18 d., 11 val.: LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 556, l ap.l. 152 Kariuomenės štabo 1939 m. spalio 7 d. įsakymas II PD. LCVA, f. 858, ap. 1, b. 95, l

308 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija veiksmams iš Vokietijos pusės Tilžės Šiaulių kryptimi. Tačiau rugsėjo viduryje I PD buvo sutelkta palei administracinę liniją į šiaurės rytus nuo Neries, o II PD į pietus nuo Neries ir Nemuno, t. y. abipus Nemuno aukščiau Kauno. I PD turėjo pasirengti galimam priešo įsiveržimui Vilniaus Ukmergės ir Švenčionių Utenos, o II PD Suvalkų Marijampolės, Varėnos Alytaus, Rūdiškių Prienų ir Vilniaus Kauno kryptimis 153. Taigi aiškiai priešiškų pajėgų buvo laukiama iš Lenkijos teritorijos, galima Vokietijos grėsmė iš Rytprūsių jau nebeakcentuojama. Mobilizuotųjų nuotaika buvo puiki. Visi kariai skubėjo kuo greičiau atvykti į dalis, taip demonstruodami savo pilietiškumą, o vėluojama buvo dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių. Manyta, kad atsargos kariai, pašalinus įvairius trukdžius, galėtų atvykti ir dar greičiau 154. VSD konstatavo, kad dauguma 1939 m. rugsėjo 17 d. mobilizuotų vyrų buvo nusiteikę pozityviai. Panevėžio apylinkių atsargos kariai į paskyrimo vietas atvyko pakilios nuotaikos ir dainuodami, nes daugelis buvo įsitikinę, kad tuojau bus vaduojamas Vilnius. Apylinkių ūkininkai rekvizuojamus daiktus tiekė tvarkingai, nereikšdami jokio nepasitenkinimo. Biržų apskrityje atsargos karių nuotaika taip pat buvo gera, vietos ūkininkai noriai ir rūpestingai atliko visas prievoles. Užnemunėje mobilizacija ir rekvizicijos nepasitenkinimo nekėlė, nes visi buvo įsitikinę, kad žygiuojama į Vilnių, vis dėlto pasitaikė ir girtų šauktinių. Rokiškio apskrities atsargos kariai buvo ne tokie entuziastingi, o ūkininkai rekvizicijos prievoles vykdė vangiau. VSD pranešė, kad žydai baiminasi vokiečių okupacijos 155. Tai, kad Lietuva padedant kariuomenei neatsiėmė Vilniaus, kėlė visuomenės nerimą ir pasipiktinimą, dalis inteligentijos siūlė sekti sovietų pavyzdžiu. Ypač dėl neveiklumo visuomenės ir Kauno inteligentijos buvo kaltinama Lietuvos užsienio reikalų ministerija 156. Anot istoriko Zenono Ivinskio, kuris dienoraštyje užfiksavo savo įspūdžius ir mintis apie mobilizaciją, šaukimą, kurį įteikė policininkas, jis 153 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, ap.l VSD 1939 m. rugsėjo 21 d. biuletenis Nr LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l VSD 1939 m. rugsėjo 22 d. biuletenis Nr LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l

309 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. gavo val., t. y. praėjus beveik 7 val. nuo mobilizacijos paskelbimo. Į Šančius Z. Ivinskis vyko atsargos karių perpildytu autobusu. Atsargos kariai gausiai būriavosi ir geležinkelio stoties rajone. Kareivines, kuriose jau buvo gana daug atvykusių mobilizuotųjų, jis pasiekė apie val. Kariai į dalinius prisistatydavo labai greitai, tačiau atvykus paaiškėdavo, kad juose jokios skubos nėra. Dauguma vyrų manė, kad rengiamasi žygiui į Vilnių. Galiausiai Z. Ivinskis buvo paskirtas į Ginklavimo valdybą. Dirbo biurokratinį darbą (su sąskaitomis), o nakvoti vykdavo namo. Jis mini, kad negavo kario uniformos ir iki pat rugsėjo 26 d., kol buvo demobilizuotas, tarnavo vilkėdamas civiliniais drabužiais. Apskritai istorikas konstatavo, kad trūko organizuotumo, o tiekimas šlubavo. Mobilizacijos sąrašai buvo netikslūs ir subraukyti, galiausiai kariuomenėje trūko griežtos rankos 157. Kad mobilizuotasis Z. Ivinskis, tarnaudamas Ginklavimo valdybos raštinėje, negavo kario uniformos, nestebina, nes dar 1937 m. buvo nutarta, kad trūkstant uniformų PAB kariai būtų aprūpinami tik kepurėmis, diržais, šovininėmis ir prireikus batais. Nuosavus drabužius galėjo dėvėti užnugario: ginklavimo, intendantūros, karo sanitarijos, karo veterinarijos ir meteorologijos tarnybų, gurguolės ir karo teismo kariai 158. Už savo aprangos dėvėjimą kariams turėjo būti atlyginta 159. Gen. št. plk. ltn. J. Listopadskis, buvęs 6-ojo PP bataliono vadas, atsiminimuose apie mobilizaciją rašo, kad: Lietuvos valdžia savo Nepriklausomybei ginti paskelbė daliną mobilizaciją. Telšių apskrityje mobilizacija irgi buvo paskelbta. Mūsų batalionui per 36 val. teko mobilizuoti visą pėstininkų pulką [6 ojo PP III bataliono Telšiuose pagrindu turėjo būti formuojamas 15-asis PP V. J.] ir jį apginkluoti. Jo daliniai buvo išmėtyti po kaimus Telšių miesto apylinkėse. <...> Po mobilizacijos daliniai buvo pasirengę kautynėms ir darė atitinkamus kautynių pratimus. Kai Lenkijos armija buvo visiškai sumušta ir jos teritorija iš abiejų pusių okupuota, karo pavojus, atrodė, laikinai stabilizavosi. Greitai buvo paskelbta 157 Ivinskis Z. Dienoraštis. LYA (Lietuvos ypatingasis archyvas), f ap. 55, b. 240, l Kariuomenės štabo III 1937 m. gegužės 24 d. Kariuomenės tiekimo viršininkui. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l Kariuomenės vadui 1936 m. gruodžio 17 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l

310 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Lietuvos kariuomenės demobilizacija. 160 Jau po demobilizacijos Trimite buvo išspausdinti mobilizuoto atsargos kario įspūdžiai: Mes, kiekvienas vyras, kurie rugsėjo 17 d. buvome šaukiami saugoti tėvynės laisvės, tą dieną prisiminsime visuomet. Nors tą dieną ir buvo niūri rudeniška nuotaika, bet pašauktųjų prie ginklo žmonių nuotaika buvo gera. Ir lyjant žmonių būreliai ir paskirai skubiai vyko į paskirties vietas. <...> Nuostabiai greitu laiku pašauktieji vyrai vyko prie ginklo tėvynės sargybon <...> Remiantis šio atsargos kario įspūdžiais galima daryti prielaidą, kad pagrindinė mobilizuotų karių užduotis buvo Lietuvos ir Lenkijos administracinės linijos apsauga ir besitraukiančios lenkų kariuomenės dalinių bei civilių pabėgėlių internavimas 161. Karde buvo rašoma: Šis didysis mūsų kariuomenės pasirengimas galimiems pavojams atremti ir budėti pasieniuose, kada karo veiksmai Lenkijoje ėjo prie galo, ir nugalėti ištisi lenkų kariuomenės daliniai pradėjo eiti per administracijos liniją. <...> valstybės pajėgumas turi visuomet atitikti jos ginamus interesus. Mūsų taikingos politikos interesas buvo griežtas neutralumas. Šiam interesui išlaikyti ir ginti mūsų kariuomenė savo uždavinį atitiko ir jį garbingai, sklandžiai ir labai judriai atliko. Kariuomenės reikiamas sustiprinimas buvo tiksliai numatytas, pačiu būtiniausiu laiku įvykdytas ir tęsėsi kiek galint trumpesnį laiką. 162 Spaudoje teigta, kad pagal momento reikalavimus žymiai sustiprintos mūsų ginklo pajėgos plačiai aprėpė Lietuvos žemę, ypač stropiai susiburdamos prie mūsų rytinių ir pietinių pakraščių, iš kur galėjo į mūsų kraštą veržtis nugalėta ir stumiama Lenkijos kariuomenė. Gausūs mūsų kariuomenės visų ginklų rūšių daliniai turėjo gyventi ir dirbti jau nebe kareivinių, bet lauko gyvenimo sąlygomis. 163 Konstatuota kaip ir tikrosios tarnybos kariai, visi pašauktieji iš atsargos mūsų vyrai buvo aprengti visiškai geromis, naujomis uniformomis ir gavo reikiamą kautynių aprangą ir pagal specialybę priklausiančius ginklus 164. Pastarasis teigi- 160 Listopadskis J. Laisvės ir vergovės metai. Vilnius, 1993, p Gutautis A. Iš pašauktojo atsarginio įspūdžių // Trimitas, 1939, Nr. 40, p Atsargos vyrus palydint // Karys, 1939, Nr. 44, p Mūsų gyvenimas ir darbas // Karys, 1939, Nr. 40, p. [1130]. 164 Visi saugokime karinį turtą // Karys, 1939, Nr. 41, p

311 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. nys, kad visi gavo uniformas neatitiko realybės. PD daliniai drabužiais, baltiniais, ekipuote, išskyrus kuprines, ir lauko virtuvėmis buvo aprūpinti 100 %, įvairios užnugario tarnybos ir įstaigos apranga ir baltiniais 60 %, ekipuote 50 %, lauko virtuvėmis 90 % 165. Žinoma, pateiktas amžininkų publikacijų karinėje periodikoje ištraukas derėtų vertinti tik kaip patriotines ar net propagandines, tačiau jos mums rodo, kokia viešoji nuomonė mobilizacijos klausimu buvo formuojama 1939 m. rudenį. Mobilizacijos problemos ir Lietuvos kariuomenės štabo išvados 1939 m. rugsėjo mėn. vykusi Lietuvos kariuomenės mobilizacija puikus pavyzdys, iliustruojantis, kaip kariuomenė buvo pasirengusi valdyti krizes. Tai buvo didžiausia tarpukario Lietuvos kariuomenės mobilizacija, nors mokomųjų mobilizacijų būta ir anksčiau m. lapkričio d. bandomosios mobilizacijos Utenoje metu vieno pėstininkų bataliono mobilizacija truko 84 val., t. y. 12 val. trumpiau, nei numatyta (4 paros) mobilizacijos tvarkaraštyje Nr. 8, vėliau, 1937 m. spalio d., bandomoji mobilizacija buvo atlikta Kupiškyje, kur mobilizavosi PP ir AG. Pėstininkai jau po 29 val., kai buvo paskelbta mobilizacija, buvo pasirengę žygiui, o artilerija po 33 val. 166 Mūsų aptariamuoju laikotarpiu mobilizacijos atveju arčiausiai pasienio buvę daliniai žygiui pasirengti privalėjo ne vėliau kaip per 6 val m. mobilizacijos tvarkaraščiai buvo pakoreguoti, ir kautynių daliniai su tarnybomis turėjo būti mobilizuoti per 30 val. Visa kariuomenės mobilizacija būtų vykusi pagal penkis atskirus tvarkaraščius 168 : 1) tvarkaraštis Nr. 4 pasienio apsaugos batalio m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l Jokubauskas V. Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. // Karo archyvas. T. 26, 2011, p Mobilizacija turėjo vykti labai operatyviai, nes jos sparta galėjo lemti karo veiksmų sėkmę. 1-asis, 7-asis ir 9-asis PP, visi trys KP, Tauragėje, Marijampolėje ir Ukmergėje dislokuotos AG žygiui turėjo pasirengti ne ilgiau kaip per 6 val. Žr.: Kariuomenės mobilizacijai parengti ir vykdyti direktyva, 1935 m. rugpjūčio 16 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 265, l Pažymėtina, kad 1935 m. mobilizacijos tvarka, kai pagal tvarkaraštį Nr. 11 mobilizacija turėjo vykti visoje valstybėje vienu metu: ir pėstininkai, ir kavalerija, ir artilerija žygiui 310

312 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija nų mobilizacija; 2) ypatingi karo pratimai priedangos ir kitų reikalingų dalinių papildymas atsargos kariais (taikos meto kariuomenės stiprinimas); 3) tvarkaraštis Nr. 11 priedangos dalinių mobilizacija; 4) oro sekėjų tinklo mobilizacija; 5) tvarkaraštis Nr. 12 kariuomenės mobilizacija visoje valstybėje arba atskiros divizijos teritorijoje 169. Vadinasi, mobilizacijos terminai per dešimtmetį sutrumpėjo keturis kartus nuo 4 parų iki šiek tiek daugiau nei paros. Bet daug svarbiau tai, kad 1939 m. rugsėjį mobilizacija vyko nedaug atsiliekant, beveik numatytu tempu, kuris, mūsų manymu, buvusiomis susisiekimo sąlygomis buvo maksimalus. Kitas svarbus aspektas sprendimai dėl pajėgų didinimo buvo priimami operatyviai, atsižvelgiant į gretimai vykusio karo pokyčius. Taigi net didžiausi pesimistai neturi pagrindo priekaištauti, kad 1939 m. rugsėjį Lietuvos kariuomenė vangiai reagavo į kintančią situaciją ar lėtai veikė. Brg. gen. S. Raštikis pripažino, kad administracinių trukdžių buvo nedaug, priešingai nei aprūpinimo ir tiekimo, intendantūros veiklos nesklandumų, pvz., dėl arklių, vežimų ir pakinktų mobilizacijos. Tačiau generolas konstatavo, kad daug kas priklauso nuo vietose esančių karininkų, bet vis dėlto po 30 val. buvo atlikti visi pagrindiniai mobilizacijos darbai 170. Dalinių ir įgulų padėtis buvo skirtinga, tačiau visi šie kariuomenės vienetai stokojo arklių, pakinktų ir vežimų dėl vėluojančio aprūpinimo, arba dėl to, kad jie buvo blogos būklės ir netiko kariuomenei. Neretai gyventojai laiku nepristatydavo arklių ir vežimų (3 lentelė). Iš viso buvo nurodyta pristatyti arklių, o buvo gauti arkliai ir vežimų (kai reikėjo 6 708). Vėluota dėl įvairių dalykų: būta ir aplaidumo, ir objektyvių, su planavimu susijusių, priežasčių, pvz., tolimų atstumų, kai kada net iki 100 km. Dalį arklių ir vežimų turėjo atvaryti mobilizuojami atsargos kariai, todėl turėjo pasirengti per 24 val., kiti daliniai per 30 val., pagal tvarkaraštį Nr. 12 turėjo mobilizuotis papildomi daliniai, kautynių daliniai žygiui privalėjo pasirengti per 30 val., tarnybos ir įstaigos per 48 val.: Žr. Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21, 2000, p Galiojo tik iki 1937 m., kai mobilizacijos tvarkaraščiai buvo pakoreguoti, bet palikti numeriai (Nr. 11 ir Nr. 12). Beje, mobilizacijos tvarkaraščiai Nr. 11 ir Nr. 12 įsigaliojo nuo 1935 m. lapkričio 1 d., tuo pat metu nustojo galioti ankstesnieji tvarkaraščiai Nr. 6, Nr. 8 ir Nr. 10. Žr.: Kariuomenės štabo 1935 m. spalio 3 d. įsakymas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 265, l Kariuomenės mobilizacijos reikalu [1940 m.]. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. T. 1. Vilnius, 1990, p

313 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. jiems pirmiau išvykus į paskyrimo vietas mobilizuojamo turto nebeliko kam pristatyti, kai kada pats savininkas jį turėjo gabenti į skirtingas įgulas. Galiausiai absurdiškai atrodo, kad kai kada gyventojai raginimo lapeliuose, kaip ir kai kurie atsargos kariai šaukimuose, negalėjo įskaityti vietovių pavadinamų, kur tą turtą reikia nugabenti, tad sugaišo daug brangaus laiko klaidžiodami. Kavalerijos mobilizaciją stabdė tai, kad daliniai gavo netinkamus arklius, kurie po ilgos kelionės buvo pavargę ir prieš naują žygį turėjo pailsėti, 80 % jų buvo nekaustyti arba kaustytos tik dvi kojos. Pasitaikė sergančių arklių ir kumelingų kumelių. Apie 60 % pristatytų vežimų kariuomenei netiko, kaip ir dauguma pakinktų, balnai beveik visi buvo netinkami. Daliniai ilgai užtruko kaustydami arklius ir bandydami pritaikyti vežimus savo reikmėms, ir tai sutrukdė laiku pasirengti žygiui, nors daliniai buvo sukomplektuoti ir apginkluoti lentelė 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos kariuomenės dalinės mobilizacijos arklių ir vežimų pristatymo į dalinius sparta % 172 Dalinio pavadinimas Iki 17 d val. Arklių Vežimų Nuo 17 d val. iki 18 d val. Arklių Vežimų Nuo 18 d val. iki 18 d val. Arklių Vežimų Arklių Vėliau I PD 13,4 14,8 54,8 43,3 24,7 34,3 7,1 7,6 II PD 8,8 10,3 51,6 54,5 25,4 23,7 14,2 11,5 III PD 21,6 18, ,4 9,5 13,6 14,9 17,4 IV PD (3-iasis PP) 12,2 20,6 63,4 55,4 20,6 18,5 3,8 5,5 Kavalerija 9,7 14,6 62,5 71,5 20,8 13,9 7 - Aviacija ,2 57, ,8 42,9 7-asis PP 16 15,6 80,1 77,3 3,9 7,1 - - Iš viso 11,6 13,5 58,2 58, ,8 15,2 12, m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l Ten pat, ap. l. 20. Vežimų 312

314 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Pastebėtas netoleruotinas karininkų vėlavimas, o kai kur net jų apatija. Kilo problemų dėl aprūpinimo uniformomis, nors visi į kautynių dalinius patekę kariai gavo uniformas, tačiau dalis jų buvo per mažo dydžio, o užnugario daliniuose uniformų stokota. Tokia padėtis nebuvo gera, nes smukdė karių moralę, neigiamai veikė drausmę. Mobilizacijos metu formuojant dalinius ypatingų organizacinių problemų kilo I pėstininkų atsargos batalione ir X PAB. Panevėžio atsargos AP, kaip ir 6-asis AP, neturėjo taikos meto branduolio, todėl iki demobilizacijos nebuvo tinkamai suformuotas ir nesugebėjo pasirengti žygiui. Daliniuose susidurta su pašauktų karių mokymų problema: kai kur jie nevyko, kai kur buvo organizuojami chaotiškai, todėl pasitaikė karių dykinėjimo faktų. Galiausiai ne visose įgulose buvo ideali drausmė, tvarka ir švara, o tai menkino kariuomenės įvaizdį. Vis dėlto daliniai ginklus gavo laiku ir numatytus uždavinius praktiškai vykdyti galėjo, o jų kovinė moralė buvo aukšta 173. Su esminėmis ginklavimo problemomis susidūrė tik keli daliniai, nes reikiami ir dažniausiai gana tvarkingi ginklai buvo saugomi mobilizacijos vietose. VII PAB, 10-asis PP ir I atsargos batalionas gavo sugedusių sunkiųjų kulkosvaidžių, 1-asis AP tris haubicas, kurias turėjo nugabenti į dirbtuves taisyti, 16-asis PP ir II inžinierių batalionas rankinių granatų be kapsulių ir šovinių be apkabų, 3-iasis PP sunkiųjų kulkosvaidžių vežimėlių be pakinktų. Pasitaikydavo surūdijusių šautuvų, kardams, durtuvams ir pistoletams trūko pakabų ir dėklų. Visuose daliniuose stigo pistoletų, šalmų, dujokaukių žmonėms (arkliams iš viso negauta), 20 mm Oerlikon pabūklų šovinių, šautuvinių granatų, žiūronų ir taikymo įrangos. Atsargos daliniai stokojo ir lengvųjų kulkosvaidžių, šautuvų, durtuvų. Dalis trūkumų atsirado ne dėl to, kad kariuomenė neturėjo reikiamų ginklų, amunicijos ar įrangos tiesiog savo veiksmų nederino tiekimu privalančios rūpintis institucijos Ginklavimo valdyba ir Intendantūra 174. Po demobilizacijos kariuomenės štabe atlikus analizę buvo nustatyta, kad mobilizuojamo turto savininkai iš anksto nežinojo jo paskyrimo vietų, o ir paties mobilizuojamo turto normos buvo nustatytos netolygios. 173 Pranešimas apie dalinių bei įstaigų susimobilizavimą ir jo išdavas, 1939 m. spalio 16 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 548, l m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l

315 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Šalyje nesant standartizavimo sistemos, mobilizacijos metu rekvizuoti kariuomenei vežimai praktiškai netiko. Autotransporto priemonės buvo skirtingų modelių ir naudojo skirtingus degalus, todėl kariuomenė sunkiai galėjo jas naudoti. Paimti iš gyventojų pakinktai ir balnai kariuomenei netiko, todėl buvo planuojama ateity iš viso šių daiktų mobilizacijos atsisakyti. Apie 15 % mobilizuotų atsargos karių trūko tinkamo dydžio uniformų. Intendantūros turtas kai kur buvo laikomas ne ten, kur mobilizavosi daliniai. Buvo mobilizuota dalis nemobilizuotinų tarnautojų ir specialistų. Tiekimo viršininkas, nors kariuomenės vadas dėl to keletą kartų į jį kreipėsi, nesupaprastino išduodamo turto apskaitos ir atskaitomybės tvarkos. Atsargos karininkai buvo parengti prastai. Piliečiai neatliko savo prievolės neatsinešė po 2 kg duonos, o atvykusieji su arkliais nepristatė po 15 kg avižų ir šieno 175. Galiojo tvarka, kad mobilizuojamieji laikomas namie uniformas ir ginklus vykdami į dalinius turi pasiimti. Visi privalėjo atsinešti po 2 kg duonos, 2 poras baltinių ir, jei turi, ilgus batus. Už baltinius ir batus kariuomenė buvo numačiusi sumokėti. Policija, burmistrai, viršaičiai ir seniūnai buvo įpareigoti prižiūrėti, kad visi mobilizuojamieji laiku išvyktų į paskyrimo vietas 176. Būta trūkumų ir kariuomenės aprūpinimo provizija srityje. Nustatyta, kad mobilizuoti daliniai duonos iš Intendantūros reikalavo dvigubai daugiau, nei buvo numatyta planuose, o dalinių ūkio pareigūnai nežinojo pagrindinių kariuomenės ūkio organizavimo reikalavimų, nes prie mobilizacijos planų nebuvo pridėta ūkio tvarkymo taisyklių ir statutų bei čekių knygelių. Kai kurių dalinių mobilizacijos planuose figūravo nepakeistos maisto produktų kainos atsižvelgiant į rinkos kainas, kai kur net nuo 1931 m., iš ko aiškėja, kad mobilizacijos planai deramai nebuvo atnaujinti. Be to, planuose nenumatyta, kiek ir kokių produktų į žygį išvykstantys daliniai turi pasiimti, o laiku jų nepareikalavus vėlavo tiekimas 177. Buvo atkreiptas dėmesys ir į atsargos karių paskirstymą daliniuose atsižvelgiant į tautybę ir kilmę, nes mobilizacijos metu daug vietos vokiečių pateko į IV ir V PAB, o tai kėlė grėsmę. 2-ajame PP vyravo žydai ir 175 Kariuomenės mobilizacijos reikalu m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l Mobilizacijos skelbimas (priedas Nr. 6), 1935 m. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 265, l Maisto ir pašaro dalies 1939 m. lapkričio 4 d. raportas. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 229, l

316 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija miestelėnai. Tai vertinta neigiamai. Taip nutiko dėl to, kad buvo griežtai laikomasi teritorinės mobilizacijos principų ir pasienyje gyvenę vokiečiai pateko į PAB, o Kauno žydai į mieste mobilizuojamus dalinius 178. Susipažinus su faktine PAB būkle, vokiečių tautybės asmenis teko skubiai perkelti į kitus dalinius 179. Matyt, tam tikrų teritorijų gyventojų tautinės sudėties kariuomenės štabas, diegdamas teritorinę mobilizacijos sistemą, to neįvertino. Siekdamas pagreitinti mobilizaciją, gen. Leonas Radus- Zenkavičius siūlė teritorinės mobilizacijos principus Lietuvoje įdiegti dar 1923 m. 180 Jis kartu iškėlė ir problemas, susijusias su gausiai tautinių mažumų gyvenamomis teritorijomis, kur, anot generolo, diegiant teritorinės mobilizacijos principus reikėjo taikyti išimtis 181. Įvertinus 1939 m. rudens patirtį, ateityje tose vietovėse, kur vyrauja tautinės mažumos, planuota atsisakyti visuotinės teritorinės mobilizacijos 182. Kai kur stokota drausmės ir tvarkos, nes 1939 m. rugsėjo 23 d. brg. gen. S. Raštikis, vykdamas į pasienį ir grįždamas atgal į Kauną, pastebėjo, kad Prienuose, Birštone ir Garliavoje kariai atrodo netvarkingi ir šlaistosi pakelėmis. VIII PAB 1-osios kuopos III būrys, buvęs Uciekos kaime, nuo pat rugsėjo 1 d. nebuvo gavęs karšto maisto, neturėjo palapinių, kariai stokojo baltinių ir autų, tačiau, nepaisydamas sunkumų, būrio vadas jaun. ltn. Vytas Viliūnas tvarkėsi gerai ir už tai kariuomenės vadas viešai padėkojo. Buvo nustatyta, kad VIII ir IX PAB dar nesukomplektuoti ir negali tinkamai atlikti savo funkcijų, kai kur trūksta kulkosvaidžių. Pasitaikė girtaujančių jaunesniųjų karininkų. Dalis atsargos karininkų, dažniausiai mokytojų, prastai pasirengę saugoti sienas, tačiau puskarininkiai, priešingai, labai gerai parengti, karių išvaizda patenkinama, nors kai kuriems uniformos, kad ir naujos, dėl nepritaikyto dydžio neti m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p Karo apygardų ir aukštųjų kariuomenės viršininkų 1923 m. lapkričio 16 d. protokolas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 406, l Karo apygardų ir aukštųjų kariuomenės viršininkų 1923 m. gruodžio d. protokolas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 406, l m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l

317 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ko. Dėl batų kilo analogiška problema, trūko diržų ir batų tepalo. Kariai skundėsi dėl čiužinių stygiaus ir ankštų patalpų. Tačiau tos pačios išvykos metu kariuomenės vadas patyrė, kad 2-ajame KP ir Merkinės pasienio kuopoje palaikoma ideali tvarka ir drausmė 183. Į minėtas ir kitas kariuomenės štabo pastabas ateityje turėjo būti atsižvelgiama. Konstatuota, kad naktis ir blogas oras Lietuvos sąlygomis yra palankiausios aplinkybės mobilizacijai vykdyti, nes varžo priešo veiksmus, tačiau nurodyta imtis priemonių, kad ateityje šie veiksniai nesutrukdytų, gavus įsakymą, šaukimus, kurių lapelius siūlyta laikyti seniūnijose, išplatinti per 4 6 val. 184 Kritinio požiūrio į buvusią padėtį štabe nestokota. Štai kariuomenės štabo III skyriaus viršininkas gen. št. plk. Antanas Šova teigė, kad, mano supratimu, reikėtų mažiau valgyti, bet daugiau kariuomenę modernizuoti, kad ir mažesniu mastu, bet galėtume sėkmingiau reprezentuotis lauke 185. Apskritai kariuomenėje laikytasi nuomonės, kad ne pajėgų dydis, o jų techninis aprūpinimas turi lemiamą reikšmę karo veiksmų metu. Lietuvos kariuomenės demobilizacija 1939 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos vyriausybė, remdamasi Konstitucijos 141 str. ir Valstybės gynimo tarybos nutarimu, nusprendė prašyti Respublikos Prezidentą skelbti demobilizaciją m. rugsėjo 25 d. Elta pranešė, kad iš kai kurių užnugario dalinių paleidžiami mobilizuoti atsargos kariai ir pradedamos gyventojams grąžinti rekvizuotos transporto priemonės. Kariuomenės vado 1939 m. rugsėjo 24 d. įsakymu iki 10 % atsargos karių penkioms dienoms buvo išleisti namo ūkio darbų atlikti. 183 Kariuomenės vado įsakymas Nr. 31, 1939 m. rugsėjo 25 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 5, l m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, ap. l Gen. št. plk. A. Šova, Kariuomenės organizacija, 1939 m. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 243, l Posėdyje dalyvavo: ministras pirmininkas brg. gen. J. Černius, ministrai K. Bizauskas, brg. gen. K. Musteikis, A. Tamošaitis, J. Urbšys, div. gen. J. Sutkus, brg. gen. K. Skučas, L. Bistras, J. Krikščiūnas, K. Germanas ir valstybės kontrolierius K. Šakenis. Žr.: Ministrų Tarybos 1939 m. rugsėjo 23 d. posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b, 1294, l

318 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Vieniems iš atostogų grįžus, turėjo būti išleisti kiti 187. Reali kariuomenės demobilizacija Lietuvoje pamažu prasidėjo 1939 m. rugsėjo 25 d. Buvo nurodyta grąžinti paimtas transporto priemones, bet tiek demobilizuotieji, tiek grąžinamo turto savininkai įspėti, kad paskelbus naują viešą kariuomenės mobilizaciją atsargos kariai skubiai vėl turės atvykti į dalinius, o savininkai pristatyti transporto priemones į tas pačias vietas 188. Tą pačią dieną buvo nurodyta demobilizuoti IV ir V, o 30 d. ir likusius (VI XII) PAB. Sienos apsaugą Marijampolės, Seinų, Alytaus, Trakų, Ukmergės, Utenos ir Zarasų apskrityse vėl turėjo perimti pasienio apsaugos policija, kuriai PAB privalėjo grąžinti visą paimtą turtą 189. Kariuomenės vadas padėkojo demobilizuojamiems kariams: paleidžiamiems iš tikrosios tarnybos atsargos kariams dėkoju už kario pareigų supratimą, tvarkingą ir greitą atvykimą į šaukimo vietas ir už drausmingą bei stropų pareigų pildymą kariuomenės dalyse <...> m. rugsėjo 28 d. kariuomenės vadas nurodė, jog įvykdžius demobilizaciją tuoj pat būtų atnaujinti mobilizacijos planai, kad ji vėl galėtų prasidėti bet kuriuo metu 191. Keletą dienų vėliau minėta kariuomenės vado padėka buvo paskelbta viešai m. rugsėjo 29 d. krašto apsaugos ministras įsakė visas kariuo- 187 Palaipsniui paleidžiami atsarginiai. Karys, 1939, Nr. 41, p m. rugsėjo 25 d. buvo demobilizuoti: atsargos AP, atsargos pėstininkų batalionai, 6-asis AP, divizijų lengvosios (kavalerijos) rinktinės, transporto ir darbininkų batalionai, lauko paštas, visi mobilizuoti karo sanitarijos daliniai, išskyrus 3-iąją ir 9-ąją atsargos ligonines, karo veterinarijos daliniai, ginklavimo viršininkui pavaldūs daliniai. Turėjo būti sumažinti karo aviacijos, karo technikos ir intendantūros daliniai. Iš III PD ir 3-iojo PP teritorijoje suformuotų dalinių turėjo būti paleisti atsargos kariai iš I ir II PD mobilizacinių teritorijų. Rengiantis naujai galimai mobilizacijai buvo nurodyta, kad šaukimo lapeliai pagal mobilizacijos tvarkaraštį Nr. 12 (mobilizacija visoje teritorijoje) būtų balti, pagal tvarkaraštį Nr. 11 (mobilizacija dalyje teritorijos) ir ypatingųjų karo pratimų atlikti rožiniai, pagal tvarkaraštį Nr. 4 (PAB mobilizacija) geltoni. Žr.: Kariuomenės štabo 1939 m. rugsėjo 25 d. įsakymo nuorašas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l a. l. 189 Kariuomenės štabo 1939 m. rugsėjo 29 d. įsakymo nuorašas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l Kariuomenės vado įsakymas Nr. 38, 1939 m. rugsėjo 25 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 6, l Kariuomenės štabo 1939 m. rugsėjo 28 d. įsakymo nuorašas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l Kariuomenės vado padėka // Karys, Nr. 42 (1062), Kaunas, 1939 m. rugsėjo 28 d., p

319 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. menės dalis rugsėjo 30 d. demobilizuoti ir visus dalinius grąžinti į taikos meto dislokacijos vietas. 3-iąją tankų kuopą, 1-ąjį ir 2-ąjį KP, pavaldžius divizijų vadams, perkelti atitinkamų ginklų rūšių pajėgų vadų žinion, o pašauktus eilinių karo pratimų atlikti karius kariuomenėje palikti dar 6 savaites. Taikos meto kariuomenei sustiprinti nurodyta palikti 1939 m. jaunesniojo leitenanto laipsnį įgijusius atsargos karininkus ir aspirantus, taip pat m. gimusius atsargos karius 193. Po demobilizacijos 1939 m. spalio 3 d. kariuomenės sąrašuose liko kariai, nors faktiškai apie 5 % jų buvo mažiau. Iš jų palikti m. gimę atsargos kariai, o pašaukti pakartotinių pratimų atlikti m. spalio 27 d. kariuomenėje buvo tikrosios karo tarnybos karininkų ir kareivių, liktiniai ( virštarnybiniai ) kareiviai, 78 kariūnai, 348 aspirantai, civiliniai tarnautojai, 374 atsargos karininkai, atsargos kareiviai, iš viso žmonės 195, t. y. 84 % daugiau nei iki 1939 m. rudens m. lapkričio 7 d. buvo įsakyta 1914 ir 1915 m. gimusius atsargos karininkus, puskarininkius ir karius, paliktus kariuomenei sustiprinti, lapkričio 20 d. paleisti, o atsargos puskarininkius ir karius, gimusius 1914 ir 1915 m., kurie 1939 m. dar nebuvo pašaukti atlikti pratimų, lapkričio 15 d. pašaukti į kariuomenę dalyvauti 6 savaičių pratybose 196. Taigi demobilizacija, kaip ir mobilizacija, buvo tik dalinė, o terminai visiškai likviduoti naujai suformuotus dalinius ganėtinai ilgi, pvz., 11-asis PP Prienuose ir16-asis PP Kaune turėjo būti išformuoti iki 1939 m. lapkričio 15 d., o II PD DLR Marijampolėje iki spalio 25 d. ir t. t m. gimusių atsargos karių kariuomenėje buvo apie Žr.: Kariuomenės štabo 1939 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr nuorašas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l m. rugsėjo 18 d. studijas baigė 246 aspirantai.žr.: Ažubalis A. Op. cit. Karo pedagogika Lietuvoje ( m.). Vilnius, 2007, p I PD kariai, II PD kariai, III PD kariai, kavalerija kariai, inžinerija kariai, aviacija 904 kariai, priešlėktuvinė apsauga 414 karių. Žr.: Apytikrės kariuomenės sudėties žinios įvykdžius demobilizaciją 1939 m. spalio 3 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1093, l Kariuomenės žmonių ir arklių sudėties žinios 1939 m. spalio 27 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1093, l Įsakymas kariuomenei Nr. 21, 1939 m. lapkričio 7 d. LCVA, f. 511, ap. 1, b. 529, l IV ir V PAB iki lapkričio 8 d., VI, VII, VIII ir IX PAB iki lapkričio 15 d.: Kariuomenės štabo 1939 m. spalio 7 d. įsakymas II PD. LCVA, f. 858, ap. 1, b. 95, l ap. l. 318

320 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Mobilizuotos kariuomenės išlaikymo kaina Istoriografijoje plačiai eksplikuojamas teiginys, kad 1939 m. spalio 2 d. skubiai sušaukus kariuomenės vadovybę krašto apsaugos ministras brg. gen. K. Musteikis ir tiekimo viršininkas div. gen. Zenonas Gerulaitis pareiškė: Šiąnakt ministrų kabinetas nutarė kariuomenę demobilizuoti. Priežastis mobilizuotos kariuomenės išlaikymas brangiai kainuoja, apie 10 milijonų litų mėnesiui, todėl mūsų valiutos pastovumo išlaikymo sumetimais ir nutarta demobilizacija. 198 Karo sanitarijos viršininkas brg. gen. Vladas Nagius-Nagevičius replikavo: Pone ministeri, jei demobilizuosime kariuomenę, tai Lietuva žus! Argi lito kurso pastovumo išlaikymas toks svarbus, kad norima rizikuoti Lietuvos laisve?! 199 Akivaizdu, jei toks posėdis vyko, kad spalio 2 d. mažai tikėtina data, nes, kaip minėjome, sprendimai dėl demobilizacijos buvo priimti gerokai anksčiau. Istoriografijoje argumentuojant šį sprendimą operuojama teiginiais, kad 1939 m. rudenį mobilizuotų karių išlaikymas per mėnesį kainavo apie 10 mln. Lt ir tai lėmė demobilizaciją 200. Anot K. Škirpos, mobilizacijai buvo išleista bene 30 milijonų litų 201. Verta aptarti šį su finansavimu susijusį argumentą. Iš esmės kalbama apie dviejų tipų lėšas: vienkartines mobilizacijos ir nuolatines mobilizuotų pajėgų išlaikymo išlaidas. Visuotinė mobilizacija turėjo kainuoti apie 30,1 mln. Lt 202, tačiau 1939 m. rugsėjį kariuomenę sudarė tik 72 % planuoto karių skaičiaus, taigi ir mobilizacijos išlaidos atitinkamai turėjo būti mažesnės apie 21,7 mln. Lt, o pridėjus ir galimas kariuomenės išlaikymo mėnesines išlaidas gaunama minėta K. Škirpos suma, artima faktinėms išlaidoms. KAM 1939 m. sausio 31 d. kariūno ir aspiranto maitinimui per mėnesį nurodė skirti 48,45 Lt, kareivio 22,87 Lt, sausasis davinys per mėnesį turėjo kainuoti 34,12 Lt 203. Suprantama, mobilizuotą kariuomenę reikėjo ne tik 198 Šliogeris V. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas. Clevland, 1966, p Ten pat, p Eidintas A. Lietuvos Respublikos prezidentai. Kaunas, 1991, p Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės sutemos. Vilnius, 1996, p Jokubauskas V. Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. // Karo archyvas. T. 26, 2011, p KAM 1939 m. sausio 31 d. įsakymas kariuomenei Nr. 8. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 1, l. 9 9 ap. l. 319

321 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. maitinti, bet ir mokėti algas, naudotis transportu, eksploatuoti pastatus ir techniką, išlaikyti rekvizuotus arklius, taigi išlaidos turėjo būti didelės. Tačiau net 10 mln. Lt ar daugiau per mėnesį krašto apsaugai Lietuvai buvo pakeliama našta m. Lietuvos biudžeto išlaidos siekė 356,5442 mln. Lt, iš jų KAM 85,8806 mln. (24,09 %): 40,7975 mln. Lt paprastųjų ir 45,0831 mln. Lt nepaprastųjų išlaidų 204. Per pirmus septynis metų mėnesius KAM išlaidos sudarė 45,4756 mln. Lt (per mėnesį vidutiniškai apie 6,5 mln. Lt), t. y. 53 % metinių išlaidų, iš jų 32,2971 mln. Lt paprastųjų ir 13,1785 mln. nepaprastųjų išlaidų m. gegužės 31 d. Intendantūros parengtoje sąmatoje buvo numatyta, kad mobilizuotos kariuomenės išlaikymas per mėnesį, įskaitant atlyginimus, dienpinigius, maitinimą, pašarą, menkaverčio turto pirkimą ir remontą, transporto ir kt. išlaidas, kainuotų 11,028 mln. Lt 206. Tačiau, kaip jau minėjome, aptariamuoju laikotarpiu buvo tik 72 % planuotų pagal karo meto kariuomenės sudėtį karių, taigi ir jos išlaikymas atitinkamai galėjo kainuoti tik apie 7,94 mln. Lt per mėnesį. Taigi 1939 m. būtų reikėję 32 mln. Lt, o 1940 m. iki birželio dar apie 48 mln. Lt. Žinant, kad KAM paprastosios (kariuomenės išlaikymo) išlaidos 1939 m. siekė apie 40 mln. Lt, o mobilizuotų apie pajėgų išlaikymas per metus turėjo kainuoti apie 95 mln. Lt, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, papildomai reikėjo skirti 55 mln. Lt. Pridėjus dar apie 45 mln. Lt nepaprastųjų išlaidų (statyboms, ginkluotei, amunicijai ir t. t. įsigyti), 1940 m. KAM valstybės biudžete būtų tekę numatyti apie 140 mln. Lt. O 1940 m. Lietuvos biudžetas buvo suplanuotas 441,3 mln. Lt, 207 sausio balandžio mėn. valstybės pajamos siekė 137,9289 mln. Lt 208. KAM nepaprastosios išlaidos I ketvirtį sudarė 5,1913 mln. Lt, paprastosios 20,982 mln. Lt., iš viso 26,1733 mln. Lt 209. I ketvirtį Lietuva surinko apie 204 Lietuvos statistikos metraštis m. Vilnius, 1940, p Statistikos biuletenis. Kaunas, 1939, Nr. 9, p Krašto apsaugos ministerijos 1940 m. gegužės 31 d. mobilizacinė sąmata. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 541, l ap. l. Kitais 1940 m. archyviniais duomenimis, mobilizuotos kariuomenės išlaikymas per mėnesį turėjo kainuoti 10,45 mln. Lt. Žr.: Kariuomenės intendantūros kreditų mobilizacinė išlaidų sąmata, 1940 m. gegužės 16 d. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 186, l ap. l. 207 Blažytė-Baužienė D., Tamošaitis M., Truska L. Lietuvos Seimo istorija. XX XXI a. pradžia. Vilnius, 2009, p Statistikos biuletenis. Vilnius, 1940, Nr. 5 6, p Statistikos biuletenis. Vilnius, 1940, Nr. 7, p

322 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija 31,26 % planuotų metinių pajamų, o KAM iš jų skyrė tik 18,98 %. Europoje vykstant karui Lietuva, palikusi iš dalies mobilizuotą anksčiau minėto dydžio karių kariuomenę, 1940 m. jai būtų turėjusi skirti ne mažiau kaip 1/3 valstybės biudžeto, o 1939 m. papildomai kariuomenei išlaikyti, nemažinant nepaprastųjų išlaidų ginkluotei, dar apie 24 mln. Lt (6,7 % valstybės biudžeto, ir KAM finansavimą padidinti iki maždaug 31 %, 1939 m. gynybai skiriant apie 110 mln. Lt) 210. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, turint karo meto pajėgas, m. Lietuvos išlaidos KAM siekė 57,56 % (1921 m.) 33,87 % (1923 m.) 211. Lenkija XX a. ketvirtajame dešimtmetyje taikos metu nuolatos kariuomenei skyrė gerokai per 30 % valstybės biudžeto 212. Pateikti faktai liudija, kad kariuomenės finansavimo problemą laikyti rimta demobilizacijos priežastimi nedera, o tautininkų režimo sąlygomis tai galbūt galėjo būti baimės sukelti visuomenėje dar didesnę socialinę ir politinę įtampą padarinys. Latvijos, Estijos ir Suomijos kariuomenių dydžio pokyčiai prasidėjus Vokietijos Lenkijos karui Prasidėjus Vokietijos Lenkijos karui savo karines pajėgas didinti ar net mobilizuoti pradėjo ne tik Lietuva, bet ir kitos neutralumą deklaruojančios valstybės. Atsižvelgiant į mūsų tyrimo tikslus ir siekiant nustatyti, ar Lietuvos kariuomenės dalinė mobilizacija pagal mastą dėl regione kilusių grėsmių saugumui buvo dėsninga, ar išskirtinė reakcija į jas, reikėtų sužinoti, kokių priemonių stiprindamos savo karines pajėgas ėmėsi kitos mažosios regiono valstybės. 210 Po mobilizacijos kariuomenė padidėjo nuo iki karių. Taigi būtina įvertinti papildomai pašauktų karių išlaikymą (11,028 mln. Lt: ) x = 6 mln. Lt per mėnesį, keturiems mėnesiams reikėjo apie 24 mln. Lt. 211 Lietuvos išlaidos 1921 m. sudarė 813,4012 mln. auksinų, iš jų KAM 468,1688 mln. Lt, 1922 m. išlaidos 70,7642 mln. Lt, KAM 30,3701 mln. Lt (42,92 %), 1923 m. išlaidos 166,0242 mln. Lt, KAM 56,2309 mln. Lt, 1924 m. išlaidos 232,3247 mln. Lt, KAM 55,9428 mln. Lt (24,08 %). Žr.: Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas, 1990, p Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T , p. 148,

323 Lietuvos Respublikos kariuomenė m m. sausio 1 d. Latvijos kariuomenėje buvo karininkai ir karo valdininkai, instruktoriai, kariai ir laisvai samdomi tarnautojai, iš viso žmonės m. rugsėjo 1 d. Latvijos pasienio apsaugos brigadoje tarnavo , kariuomenėje kariai 215 (3 diagrama) m. rugsėjo pirmoje pusėje, prasidėjus Vokietijos ir Lenkijos karui, Latvija atliko slaptą dalinę mobilizaciją ir į kariuomenę pašaukė apie atsargos karių 216. Remiantis estų istoriografija, rugsėjo 15 d. Latvija mobilizavo vyrus ir kariuomenė išaugo iki karių, spalio 1 d. kariuomenę sudarė kariai m. birželio 1 d. kariuomenėje buvo karininkų, instruktoriai ir kariai, o su civiliniais tarnautojais asmenys 218. Bendrai karo atveju mobilizuotą Latvijos kariuomenę turėjo sudaryti karių, iš jų kovinių dalinių 219, nors šalis turėjo apie atsargos karių 220. Anot estų istoriko Urmo Salo, kalbant apie m. Estijos kariuomenės dydį, galima pateikti tris skaičius: numatytą etatų skaičių, buvusiųjų sąrašuose ir faktinį karių skaičių. Šiuo atveju mes remsimės į sąrašus įtrauktų karių skaičiumi, nes Lietuvos kariuomenės suvestinėse nurodomi būtent sąrašiniai skaičiai, neįvertinus, kad dalis karių sirgo, 213 Bleiere D. Op cit. Latvijas ontrajā pasaules karā ( ). Rīga, 2008, l Bērziņš V., Bambals A. Latvijas armija. Riga, 1991, l Salo U. Estimation of Security threats and Estonian defence Planning in the 1930s. // Acta Historica Tallinnensia. Nr , P Bleiere D. Op cit. Latvijas ontrajā pasaules karā ( ). Rīga, 2008, l Salo U. Eesti kaitseväe valmisolek sõjaks ja vastupanuvõimalused aastal. Magistro baigiamasis darbas. Tartu, 2005 [PDF.], l Pētersons A. Krustugnis. 60 gadus no tautas slēptais Rīga, 2007, l. 83, Kuzmins V. Latvijas bruņoto spēku mobilizācijas un aizsardzības plāni gada beigās gada sākumā // Militārais apskaits. 2009, Nr. 3/4, l Latvijos istoriografijoje teigta, kad Latvija turėjo apie karo tarnybai parengtų vyrų, tarp jų atsargos karininkų ir puskarininkių. Žr.: Bērziņš V., Bambals A. Latvijas armija. Rīga, 1991, l. 75. Kiti autoriai teigia, kad 1940 m. Latvija turėjo atsargos karininkų ir apie puskarininkių. Žr.: Кудряшов, И. Ю. Вооруженные силы Латвийской Республики в 1940 году. Москва, 1991 (рукопись). E. Andersonas teigė, kad remiantis m. mobilizacijos tvarkaraščiu Nr. 4 teoriškai karo atveju Latvija galėjo mobilizuoti apmokytų atsargos karių, įskaitant karininkų ir puskarininkių, kurie su taikos meto pajėgomis būtų sudarę kariuomenę. Žr.: Andersons E. Latvijas Bruņotie spēki un to priekšvēsture. Toronto, 1983, l

324 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija atostogavo ir t. t. Taigi 1939 m. sausio 1 d. kariuomenėje, Gynybos ministerijoje ir tarnybose tarnavo asmuo, 1939 m. rugsėjo 1 d , 1939 m. lapkričio 1 d , 1940 m. kovo 1 d , 1940 m. liepos 1 d asmenų 222. Iš viso Estijoje tuo metu buvo atsargos kariai, o karo atveju pajėgos turėjo padidėti iki karių (iš jų būtų karininkai, puskarininkiai ir kariai) 223. Estijos istorikas Magnus Ilmjäru rašo, kad pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo savaitėmis Lietuva ir Latvija mobilizavo atitinkamą skaičių rezervistų<...>. O štai Estija nedarė nieko, kad išsaugotų savo saugumą 224. Nors buvo atliekami pasyvūs kariuomenės stiprinimo darbai, į dalinius iš sandėlių atgabenta ginkluotės, parengtos pakrančių apsaugos baterijos, stebima padėtis, Estijos kariuomenės dydis iki pat 1940 m. birželio beveik nepakito m. Suomijos kariuomenėje buvo karininkų, puskarininkių ir kareivių, iš viso vyrų m. taikos meto kariuomenėje jau tarnavo apie karių 226. Tuo metu Suomija karo atveju teritoriniu principu planavo mobilizuoti 9 PD vyrų, be to, dar buvo apie atsargos karių ir civilinės gvardijos narių. Bendrai Suomija turėjo apie vyrų mobilizacinį rezervą m. spalio 21 d. SSRS karo atašė Suomijoje į Maskvą pranešė, kad spalio 7 d. Suomijoje prasidėjo atsargos karių iki 32 m., vėliau visuotinė iki metų mobilizacija. Buvo tikimasi, kad suomiai sutelks 221 Salo U. Eesti kaitseväe valmisolek sõjaks ja vastupanuvõimalused aastal. Magistro baigiamasis darbas. Tartu, 2005 [PDF.], l Kaasik P. The disbanding of the Estonian Army and Military establishments // Estonia Reports of the Estonian International Commission for the Investigation of Crimes Against Humanity. Ed. by T. Hiio, M. Maripuu, I. Paavle. Tallinn, 2006, P Estijoje buvo ( m. gimę) atsargos kariai, tačiau apie 15 % jų dėl ligos ir kitų priežasčių netiko karo tarnybai, todėl pašaukti buvo galima puskarininkių ir karius, iš viso vyrų. Buvo karininkų ir karo specialistų (1 528 karo valdininkai, gydytojai, inžinieriai), atsargoje laikytų iki 60 m., iš jų karininkai ( m. gimę). Žr.: Salo U. Estimation of Security threats and Estonian defence Planning in the 1930s // Acta Historica Tallinnensia. Nr , P Ilmjäru M. Estijos užsienio politika m. // Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2, p Suomijos kariuomenė, 1939 m. rugpjūčio 28 d. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 10, l Jowett P.; Snodgrass, B. Finland at War , Oxford, 2006, P Condon, R. W. The Winter War Russia against Finland. New York, 1972, P

325 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. apie 99 pėstininkų batalionus ir 10 kavalerijos eskadronų 228. Žiemos karo pradžioje Suomija turėjo kariuomenę (1940 m. kovo pradžioje karių) 229. SSRS liaudies gynybos komisaras maršalas Klimentas E. Vorošilovas po Žiemos karo teigė, kad Suomijos gyvosios jėgos didžiausias ir visiškai realus potencialas buvo apie vyrų 230, tai sudarė daugiau kaip 16 % šalies gyventojų. 3 diagrama Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos kariuomenių dydis Lietuva Latvija Estija Suomija Iki 1939 m. rugsėjo 1 d. Po 1939 m. rugsėjo 1 d m. rudenį labiausiai padidėjo Suomijos (10 kartų) ir Lietuvos (4 kartus) kariuomenės. Latvijos pajėgos išaugo maždaug trečdaliu, Estijos ketvirtadaliu. Mobilizuotoje Suomijos kariuomenėje atsidūrė apie 9 %, Lietuvos 3,7 %, Latvijos ir Estijos maždaug 1,5 % gyventojų (4 diagrama). Iki 1939 m. rudens visų keturių valstybių taikos meto kariuomenėse tarnavo apie 0,9 1,2 % gyventojų. Galima teigti, kad 1939 m. rudenį Lietuvos kariuomenę sudarė 72 % planuotų karo meto pajėgų, Latvijos apie 228 Тайны и уроки Зимней войны По документам рассекреченных архивов. Ред. Н. Л. Волковский. Санкт-Петербург, 2000, c Petrauskas R. Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. I knyga. Vilnius, 2010, p Тайны и уроки Зимней войны По документам рассекреченных архивов. Ред. Н. Л. Волковский. Санкт-Петербург, 2000, c

326 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija 21 %, Estijos 15,8 %, o Suomija, tikėtina, mobilizavo maksimalų skaičių karių. Taigi akivaizdu, kad Lietuvos reakcija karinio saugumo užtikrinimo srityje buvo artima Suomijos veiksmams, tačiau tai lėmusios priežastys skirtingos: Suomija didino savo pajėgas SSRS grėsmės akivaizdoje, o Lietuva reaguodama į karo veiksmus valstybės pašonėje. Lietuva iš karto, kai baigėsi masinis Lenkijos karių internavimas, paleidusi didžiąją dalį anksčiau mobilizuotų karių, pademonstravo, kad turėta, nors ir nedidelė, karinė galia nebus naudojama net kaip nebylus argumentas 231 per derybas Maskvoje dėl savitarpio pagalbos sutarties ir Vilniaus krašto perdavimo. Sprendimą palikti beveik dvigubai didesnes pajėgas, nei buvo iki 1939 m. rugsėjo, po demobilizacijos galėjo lemti ne grėsmė iš Rytų, o tai, kad ateityje buvo planuojama vienokiu ar kitokiu būdu atgauti Vilnių, kur būtų prireikę siųsti savo karinius dalinius. Be to, Lietuvoje įrengtose stovyklose dar buvo laikomi internuoti Lenkijos kariai, kurių kontrolę reikėjo užtikrinti. 4 diagrama Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos gyventojų, tarnavusių savo šalies kariuomenėje 1939 m. rudenį, dalis 10,00% 9,00% 8,00% 7,00% 6,00% 5,00% 4,00% 3,00% 2,00% 1,00% 0,00% 9% 3,7% 1,5% 1,5% Lietuva Latvija Estija Suomija 231 Diskutuoti galima apie tai, kad gausios mobilizuotos pajėgos ir nusiteikimas jas išlaikyti, kol Europoje vyksta karas, galbūt galėjo tapti svariu argumentu derantis Maskvoje dėl RA įgulų dydžio mažinimo ar net iš viso atsisakymo jas įsileisti į Lietuvos Respublikos teritoriją pasirašant šią sutartį. 325

327 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Išvados 1939 m. mobilizacija vyko trimis etapais: 1) mobilizacija rugpjūčio pabaigoje organizavus ypatinguosius ir įprastinius karo pratimus; 2) pasienio apsaugos dalinių mobilizacija pagal tvarkaraštį Nr. 4 rugsėjo pirmosiomis dienomis ir 3) dalinė mobilizacija, pradėta rugsėjo 17 d. Tačiau visų jų priežastys skirtingos. Pirmuoju ir antruoju atveju mobilizacija buvo inspiruota Vokietijos arba Lenkijos kariuomenės invazijos grėsmės, o rugsėjo 17 d. poreikio internuoti besitraukiančius arba atremti puolančius Lenkijos karius, taip pat netikrumas, ar SSRS armija, įsiveržusi į Lenkiją, pripažins Lietuvos sienas ir jos neutralumą. Mobilizacijos priežasčių sąsajų su SSRS invazija į Lenkiją galime įžvelgti, tačiau dėl demobilizacijos buvo apsispręsta gerokai anksčiau, nei prasidėjo Lietuvos ir SSRS pokalbiai dėl derybų, tuo metu, kai Lietuva pagal Molotovo-Ribbentropo paktą dar tebebuvo Vokietijos įtakos sferoje. Taigi sieti Lietuvos ir SSRS derybas dėl savitarpio pagalbos sutarties ir Vilniaus krašto perdavimo nėra jokio pagrindo. Maža to, demobilizacija buvo tik dalinė, o Lietuvos kariuomenė po jos liko gerokai stipresnė nei 1939 m. vasarą, taigi finansavimo stokos argumentas negalėjo būti esminis apsisprendžiant paleisti dalį atsargos karių. Tai lėmė pasikeitusios aplinkybės nebeliko priežasčių, kurios inspiravo mobilizaciją: Lenkijos kariai buvo internuoti, o SSRS kariuomenė sustojo prie administracinės linijos ir kol kas nesikėsino į Lietuvos suverenitetą ir teritorinį vientisumą m. rugsėjo d. vykdydama dalinę mobilizaciją Lietuvos kariuomenė susidūrė su nemažai aprūpinimo ir administracinių problemų, tačiau atsargos kariai susirinko greitai ir per dvi paras beveik visi koviniai daliniai buvo pasirengę veikti. Mobilizacija taip pat parodė, kad daliniai, formuojami be taikos meto pagrindo, kuriasi sunkiai ir ilgai, o 1939 m. rugsėjį tokių dviejų AP suformuoti iki demobilizacijos taip ir nepavyko. Tačiau tai buvo biurokratiniai trukdžiai, o ne strateginio planavimo ar operatyvių sprendimų priėmimo problemos. Mobilizacijos terminai buvo labai trumpi, tad Lietuvos kariuomenė prireikus vėl galėjo greitai mobilizuotis ir pasirengti eventualiems karo veiksmams. Lietuvos kariuomenė 1939 m. rudenį tiek faktiškai (pagal skaičius), tiek santykinai labiau padidėjo nei Latvijos ir Estijos pajėgos, o Suomijos mobilizacijos mastai buvo didžiausi. Tai leidžia teigti, kad Latvijos ir Es- 326

328 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija tijos, priešingai nei Suomijos, reakcija į SSRS kariuomenės telkimą pasienyje nerodė jų nusiteikimo kariauti su SSRS. Lietuva, priešingai, 1939 m. rugsėjį neabejotinai SSRS, kaip Vokietijos arba Lenkijos, puolimo atveju būtų sutelkusi kariuomenę ir šaulius ir priešinusis m. rugsėjį mobilizuota Lietuvos kariuomenė, turėdama kiekybinę persvarą galimų karo veiksmų rajone, buvo pajėgi kovoti su Lenkijos kariuomene Vilniaus krašte, tačiau neutralumo politika ir antivokiškos valdančiojo elito nuotaikos lėmė, kad mobilizuotos pajėgos rengėsi tik Lietuvos gynybai. Lietuvos kariuomenės demobilizacija rodo, kad politikai nesinaudojo valstybės karine galia ir neplanavo to daryti per galimas derybas 1939 m. rugsėjo antroje pusėje su Vokietija, o vėliau ir su SSRS. Galbūt derybų Maskvoje metu būtų siekiama pagrįsti teiginius, kad SSRS karinių įgulų Lietuvoje poreikio nėra, nes jos pačios pajėgos yra pakankamai gausios. Bet į eventualiai realias karines grėsmes 1939 m. vasarą ir rudenį buvo reaguojama operatyviai. Vis dėlto išskirtinė Lietuvos reakcija Baltijos Antantės šalių kontekste mobilizuojant savo pajėgas rodo, kad bendros pozicijos gynybos klausimu nebuvo, šalys karinio saugumo srityje veikė individualiai, galbūt apsiribodamos konsultacijomis arba keisdamosi informacija. Karinių dalinių pavadinimų santrumpos AG artilerijos grupė AKE atsargos kavalerijos eskadronas AP artilerijos pulkas DLR divizijos lengvoji (kavalerijos) rinktinė KB kavalerijos brigada KD kavalerijos divizija KP kavalerijos pulkas PAB pasienio apsaugos batalionas PAR priešlėktuvinės apsaugos rinktinė PB pėstininkų brigada PD pėstininkų divizija PP pėstininkų pulkas PR priedangos rinktinė RAB raitosios artilerijos baterija 327

329 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 1 lentelė Lietuvos kariuomenės 1939 m. rugsėjo 17 d. mobilizacijos rezultatai pagal apskritis 232 Planuota pašaukti Įteikta šaukimų Atvyko į kariuomenę Iš viso atvyko į kariuomenę Karininkų Apskritis Karių Karininkų Planuotų % Karių Planuotų % Karininkų Planuotų % Pašauktų % Karių Planuotų % Pašauktų % Iš viso Planuotų % Pašauktų % 1 Alytaus , , , ,21 101, ,38 101,54 2 Biržų , , , ,76 100, ,68 100,21 3 Kauno , , ,39 108, ,92 97, ,23 98,71 4 Kėdainių , , , Kretingos , ,47 100, ,61 100,15 6 Marijampolės , , , Mažeikių , , , Panevėžio , , ,38 78, , ,33 99,52 9 Raseinių , ,88 138, ,88 138,81 10 Rokiškio , , , ,19 99, ,238 99,89 11 Seinų , , , ,61 109, ,6 108,9 12 Šakių , ,92 98, ,96 98,71 13 Šiaulių , , ,14 103, ,25 126, ,38 126,12 14 Tauragės , , , Telšių , ,17 99, ,24 99,85 16 Trakų , ,28 99, ,4 99,1 17 Ukmergės , ,9 98, ,02 99, ,19 99,94 18 Utenos , , ,08 105, ,05 106, ,04 106,47 19 Vilkaviškio* , , , ,93 136, ,25 136,45 20 Zarasų , , ,77 111, ,79 113, ,82 113,6 Iš viso: , , , ,59 102, ,83 102,68 *Vilkaviškio apskrities duomenys apytiksliai, nes apskrities komendantas nepateikė atvykusiųjų duomenų, tik konstatavo, kad dauguma. 232 Apskričių mobilizacijos vykdymo žinios, 1939 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 560, l

330 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Vytautas Jokubauskas, M. A., Klaipėdos universiteto Istorijos katedros doktorantas Santrauka Po dalinės kariuomenės mobilizacijos 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuva turėjo sutelkusi bene didžiausias savo istorijoje karines pajėgas. Pati mobilizacija, kaip ir demobilizacija, vyko keliais etapais. Ypatingieji karo pratimai buvo paskelbti 1939 m. rugpjūčio 28 d., o pasienio apsaugos batalionų mobilizacija pagal tvarkaraštį Nr. 4 rugsėjo 1 d. Šie veiksmai buvo reakcija į eventualios Vokietijos ir Lenkijos kariaujančių ginkluotųjų pajėgų invazijos padidėjusią grėsmę. Tai patvirtina pasienio apsaugos batalionų mobilizacija (buvo mobilizuoti tik IV XII batalionai) ir kariuomenės telkimo Pietų Lietuvoje planai. Baiminantis, kad į Lietuvos teritoriją sieks patekti sumuštos Lenkijos kariuomenės daliniai, 1939 m. rugsėjo 16 d. buvo priimtas sprendimas skelbti dalinę Lietuvos kariuomenės mobilizaciją. Ji prasidėjo jau kitą dieną rugsėjo 17-ąją. Procesą galėjo paskatinti gandai apie SSRS įsiveržimą į Lenkiją, tačiau pats sprendimas dėl dalinės mobilizacijos Lietuvoje buvo priimtas anksčiau, nei Raudonoji armija peržengė Lenkijos sieną. Decentralizuota teritorinės mobilizacijos sistema leido Lietuvos kariuomenę mobilizuoti per val. ir laiku pasirengti galimiems netikėtiems ne tik Lenkijos kariuomenės, bet ir Raudonosios armijos veiksmams. O priedangos veiksmus kai kurie daliniai galėjo vykdyti jau po 6 val., nes nuo 1939 m. rugpjūčio mėn., kai kariuomenėje buvo kariai, iki 1939 m. rugsėjo 17 d. dalinės mobilizacijos ji jau buvo padidėjusi iki karių. Po dalinės mobilizacijos Lietuvos kariuomenė padidėjo iki karių, ir šį dydį galėjo lemti laukiamas internuotinų Lenkijos karių skaičius 2 3 pėstininkų divizijos ir kavalerijos brigada iki karių. Sprendimas Lietuvoje dėl kariuomenės demobilizacijos buvo priimtas 1939 m. rugsėjo 23 d., t. y. baigus masinį Lenkijos karių internavimą, ir jo 329

331 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. sieti su vėliau prasidėjusiomis Lietuvos ir SSRS derybomis dėl savitarpio pagalbos sutarties ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai pagrindo nėra. Be to, ir pati demobilizacija buvo tik dalinė ir vyko neskubant. Paskelbus demobilizaciją, po mėnesio, 1939 m. spalio 27 d., kariuomenę sudarė kariai, t. y. 84 % daugiau negu 1939 m. vasaros pabaigoje. Išanalizavus kitų mažųjų regiono valstybių Latvijos, Estijos ir Suomijos to meto istorinį kontekstą galima teigti, kad Lietuvos kariuomenės reakcija į eventualias grėsmes stiprinant savo karinę galią buvo gerokai platesnė nei Latvijos ir ypač Estijos. Žinoma, Suomija, reaguodama į kylančią SSRS grėsmę, savo pajėgas tiek faktiškai (tai liudija skaičiai), tiek santykinai iš minėtų keturių valstybių padidino daugiausia, ir Žiemos karas parodė, kad elgėsi teisingai, be to, šalis išvengė sovietizacijos. Tiesa, m. Suomijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos geopolitinė padėtis buvo skirtinga. 330

332 RÉSUMÉ SUMMARY

333

334 RÉSUMÉ/SUMMARY CARACTÉRISTIQUES DES ACTIONS MILTAIRES DES BALTES dans le moyen siècle de fer (v-viii siècle) Dr. Manvydas Vitkūnas, Académie de guerre du Général Jonas Žemaitis de Lituanie Cette article s agit des caractéristiques des actions militaires des baltes (à l exclusion des baltes de Dniepr) dans le moyen siècle de fer V-VIII siècle (lors de la période du déménagement des peuples) : l armement, le problème de l utilisation des chevaux (la formation de la cavalerie), le développement de l organisation militaire ainsi que la tactique de la bataille. L information des recherches archéologiques est extrêmement utile afin de connaître les actions militaires des baltes lors de la période discutée pendant que les sources écrites concernant les baltes dans la période du V-VIII siècle sont très fragmentaires. Pour cette raison l article est appuyé premièrement sur les données des recherches archéologiques. Domaine qui est analysé le mieux dans le moyen siècle de fer concernant les actions militaires des baltes c est l armement. V. Kazakevičius avec les autres chercheurs sont établis une typologie des armes assez détaillée. Toutefois, les conclusions prises jusqu ici concernant la relation des armes du différent type dans les actions militaires devraient être corrigées encore. Une lance était une arme utilisée le plus fréquemment par les baltes sans doute ainsi que les autres armes tels que des sabres divers et des boucliers, mais il est possible d affirmer que le rôle des haches et des couteaux dans les complexes d armement des baltes était gratuitement rabaissé. Le plus fréquent complexe d armement du soldat des baltes dans le moyen siècle de fer était composé d une lance, d une hache et d un couteau. Pendant que l armement du soldat de plus haute statut social il y avait un sabre d une lame ou (très rarement) des deux lames. L attribut principal de l armement sécurisé était le bouclier, mais il n était utilisé que pour une partie des soldats. 333

335 RÉSUMÉ/SUMMARY Armement avait pour le but la bataille à distance ainsi que la bataille de contact. Au début du combat des lances étaient dardées après avoir approché vers une distance favorable aux ennemis, ensuite ils étaient attaqués en contact direct en utilisant les haches (ou les sabres, ou les lances de choc). Le couteau était utilisé pour l autodéfense ou en accablent son ennemi pendant que le rôle de l arc était secondaire. Au milieu de premier millénaire en son deuxième moitié les baltes utilisaient toute la complexe des attirails du cavalier et de cheval c est-àdire des éperons, le mors, les arçons, la couverture de cheval et peut-être la selle. Il y avait donc toutes les suppositions à retrouver une cavalerie légère. La force armée des baltes avait aussi des infanteries et des cavaliers qui pourraient combattre séparément ou en rang général. Lors des marches offensives il pourrait être utilisé seulement des cavaliers. En présence des désavantages à combattre dans la position montée (dans la forêt ou dans la place déchirée), les cavaliers descendaient les chevaux et combattaient à pied. Au moyen siècle de fer dans les terrestres baltes il s était établi une armée subordonnée aux supérieurs des communes particulières et, peut-être, aux supérieurs des peuplades. Nous sommes capables donc de discuter le sujet de l armée dans les terrestres baltes du début de moyen siècle de fer sans aucunes clauses. Les tombes du V-VI siècles de Pagrybis, Taurapilis et d autres monuments d enterrement mentionnées appartenaient indubitablement à l élite militaire distinguée lors de cette période de temps. Cependant qu afin de s expliquer la dynamique du développement des armées, particulièrement dans la deuxième moitié du moyen siècle de fer, il faudrait faire une analyse détaillée des renseignements concernant les monuments d enterrement. 334

336 RÉSUMÉ/SUMMARY features of the Warfare of the Baltic Tribes in the middle iron age (the V-VIII centuries) Dr. Manvydas Vitkūnas, The General Jonas Zemaitis Military Academy of Lithuania This paper deals with features of the warfare of the Baltic tribes (except for the Dnieper Balts) in the V-VIII centuries in the Middle Iron Age (or the Migration Period): weaponry, problem of horse usage (cavalry formation), development of military organization and combat tactics. To understand the warfare of the Baltic tribes, material of archaeological research provides plenty of information, meanwhile the written sources about the Balts in the V-VIII centuries are highly fragmentary. Therefore this paper is based primarily on the archaeological studies. Weaponry is the best studied area of the warfare of the Baltic tribes in the Middle Iron Age. V. Kazakevičius and other researchers have composed a sufficiently detailed typology of weapons. However, current conclusions on the relations of individual types of weapons in the warfare of the Baltic tribes need correction. Without denying the importance of spear as a weapon widely used by the Baltic tribes, and the evaluation of various types of swords and shields, it can be stated that the role of axes and knives in the complexes of the weaponry of the Baltic tribes was unreasonably diminished. The most common weaponry complex of the Baltic warrior in the Middle Iron Age consisted of a spear, an axe and a knife. A single-edged sword or (very rarely) a double-edged sword was in the weaponry of warriors of higher social status. The main attribute of protective weaponry a shield was not massively spread and was used only by some warriors. The weaponry was designed for remote and contact fight. At the beginning of a battle, when enemy was approached within a reasonable distance, spears were thrown, and then the enemy was attacked in the direct contact, using an axe (or a sword, or a striking spear). The knife was used in self-defence or to kill the enemy. In the Baltic lands, the role of a sho- 335

337 RÉSUMÉ/SUMMARY oting bow seems to have been a secondary one. In the middle of the first millennium and in its second half, full complex of the outfit of a rider and a horse consisting of spurs, a bit, a bridle, stirrups, a rug and perhaps a saddle, was used in the Baltic lands. There were all preconditions for the light cavalry to appear. In the Baltic military forces, there were both infantry and cavalry, who were able to fight alone or in a battle array. In the offensive campaigns, only the cavalry might have been used. Under the adverse conditions for fighting astride (forest, rugged terrain), riders descended from horses and fought on foot. In the Baltic lands in the Middle Iron Age the soldiery was formed, which was subject to individual communities, and, perhaps, to the tribal grandees. It is possible to talk about the soldiery in the Baltic lands since the beginning of the Middle Iron Age without any reservation. The mentioned graves of the V-VI centuries from Pagrybys, Taurapilis and other burial monuments undoubtedly belonged to the military elite, which was clearly defined at that time. However, to trace the dynamics of the evolution of the soldieries in later centuries, in particular - in the second half of the Middle Iron Age, can only be possible through detailed analysis of the burial materials. 336

338 RÉSUMÉ/SUMMARY REPRÉSENTATION DIPLOMATIQUE MILITAIRE DE GRANDE BRETAGNE EN LITUANIE JUSQU À LA CONSÉCRATION ÉTATIQUE DE FACTO (décembre 1918 septembre 1919) Dr. Edmundas Gimžauskas, Institut de l histoire lituanienne Quoique la Première guerre mondiale s est fini en novembre 1918, les problèmes internationaux, particulièrement dans la région des pays baltes, est toujours actuelles. Une nouvelle situation géopolitique de cette région s est formée. Jusqu à ce moment-là, la région des pays baltes était le champ des relations entre l Allemagne et la Russie, mais l Allemagne a perdu la guerre, et l empire de la Russie s enfonçait dans le conflit civil et devenait le facteur sans aucune puissance à cause de bouleversement de Bolchevik. À la fin des années 1918, l escadre de la flotte militaire britannique dirigée par le contramiral E. Sinclair, est parvenue les rivages de l Estonie ainsi que de Lettonie, et s y est postée pour la durée prolongée. Les premiers représentants militaires diplomatiques arrivaient avec la flotte militaire et résidaient épisodiquement au Tallin et en Liepaja. La relation à nouer entre le Lituanie et la Grande Bretagne retardait, d une part c était pour l éloignement lituanienne des rivages de la mer Baltique, mais d autre part pour les barrières retrouvées à cause des allemandes. Seul le gouvernement de M. Sleževičius au début des années 1919 commençait à chercher vigoureusement des contacts avec la Grande Bretagne. Les contacts mutuels étaient établis par l intermédiaire de Lettonie et par la communication avec ce pays, ainsi que par le but des lituaniens de se cramponner à Liepaja. Les premières conférences exhaustives entre les délégués lituaniens et les représentants britanniques survenaient donc spécialement à Liepaja au début de mars Suite à ces conférences, au début de mois d avril le diplomate britannique H. Grant Watson séjournait en Lituanie, et c était donc le premier visite de représentant britannique dans les terrestres de Lituanie. En mai 1919, il était formé et envoyée dans la région une mission 337

339 RÉSUMÉ/SUMMARY militaire dirigée par le général H. Gough dont le but principal était une coordination de la lutte contre le régime de Bolchevik. La mission devait collaborer avec les représentants des armées et des gouvernements nationaux. En même temps le Ministère des affaires étrangères de Grande Bretagne a pris l initiative de former une mission de type diplomatique et économique dirigé par le colonel S. Tallents et de l envoyer dans le rivage oriental de la mer Baltique. Toutes les deux missions devaient donc établir ces groupes dans tous les trois pays baltes, mais l application de ce fait s est réalisée un peu plus tard à cause du facteur des allemandes. Les représentants permanents de Grande Bretagne commençaient à s instaurer en Lituanie à la fin d aout 1919 : le groupe de la mission du colonel S. Talents dirigé par le colonel R. B. Ward, ainsi que le groupe la mission du générale H. Gough dirigé par le colonel H. Rowan-Robinson sont arrivés à Kaunas. Des grands pays Occidentaux prenaient son temps avec la reconnaissance de la Lituanie et l aide par rapport à ce pays, bien que les messagers donnent des promesses et l espérance. La question concernant la Lituanie était tenue comme la partie des questions générales de la Russie et de la Pologne. La situation commençait à changer juste en aout 1919: tout d abord les britanniques a décidé de soutenir les buts de l indépendance des pays baltes. Cette décision était associée avec la détermination de Grande Bretagne à se retirer de l intervention en Russie et à passer dans des relations plus pacifiques avec les soviétiques. Les britanniques décidaient donc à avouer de facto la Lituanie (l Estonie et la Lettonie l avaient déjà), en comparant la situation de tous les trois pays en espérant qu ils vont conduire la politique de sécurité collective. C était fait à la fin de septembre Toutefois les britanniques ne s engageaient pas à aider les pays baltes. Malgré que la nouvelle de reconnaissance ait donné beaucoup de popularité pour la Grande Bretagne et pour ces représentants qui résidaient en Lituanie. Ces derniers avaient l honneur à annoncer cette nouvelle pour la société et l autorité lituaniennes, et c était le principal et le plus distinct accent de son présentation en Lituanie. 338

340 RÉSUMÉ/SUMMARY military diplomatic representation of Great Britain in Lithuania until de facto Recognition of the statehood (December September 1919) Dr. Edmundas Gimžauskas, Lithuanian Institute of History Although World War I ended in November of 1918, international problems, especially in the area of the Baltic Sea, were far from over during this period, perhaps they became even more complex. A new geopolitical situation of this region was being created. Until then, the Baltic area was actually the field of Russian-German relations; however, Germany lost the war, and the Russian Empire sank into civil conflict and because of the Bolshevik Revolution became a factor without the authority. At the end of 1918, British naval military squadron, led by Admiral E. Sinclair, reached the coasts of Latvia and Estonia and stayed there for a longer period of time. The first British military diplomatic representatives came with the Navy and occasionally resided in Tallinn and Liepaja. Establishment of British relations with Lithuania were delayed due to the fact that Lithuania seemed too remote from the Baltic coast, and also because the Germans were interfering. Only at the beginning of 1919, M. Šleževičius government started an active search for contacts with the British. The interrelationship was achieved through mediation of Latvians and cooperation with Latvia, as well as Lithuanians trying to establish themselves in Liepaja. The first comprehensive consultations between the Lithuanian delegates and the British representatives were held in Liepaja at the beginning of March The outcome of these meetings was the visit of a British diplomat H. Grant Watson in Lithuania at the beginning of April; it was the first visit of a British representative in the Lithuanian lands. In May of 1919, a military mission, led by Gen. H. Gough, was formed and sent to the region to coordinate the fight against Bolshevism. The mission was to collaborate with the representatives of national govern- 339

341 RÉSUMÉ/SUMMARY ments and militaries. At the same time on the initiative of the Ministry of Foreign Affairs of Great Britain, diplomatic and economic mission, led by Colonel S. Tallents, has been formed and sent to the eastern Baltic coast. Both missions were to set up their branches in all three Baltic states; however, this was not fulfilled immediately in practice, primarily because of the German factor. Only by the end of June in 1919, the situation has changed when joint Estonian and Latvian forces had beaten the forces of R. Von der Goltz at Cesis and thus suppressed the Germans. Permanent British representatives began to settle in Lithuania at the end of August in 1919: the Colonel S. Tallents Mission Division, led by Colonel R. B. Ward, and Gen. H. Gough s Mission Division, led by Colonel H. Rowan Robinson, came to Kaunas. Major Western countries did not rush to recognize the statehood of Lithuania and to support it, although messengers gave hopeful promises. The question of Lithuania was considered to be a part of the common Russian and Polish issue. Only in August of 1919, the situation started to change: firstly, again, the British decided to maintain aspirations of the Baltic States for independence. This was associated with the determination of Great Britain to withdraw from intervention in Russia and move on to more peaceful relations with the Soviets. The British decided to grant de facto recognition to Lithuania (Estonia and Latvia have already had one), and to equalize the situation of all three countries, hoping that they will conduct collective security policy. This was done at the end of September in Despite the fact that the British did not undertake to support the Baltic countries, the message of recognition provided Great Britain and the British representatives with much popularity in Lithuania. The latter had the honour to communicate this message to the Lithuanian authorities and to the public, and it had become a strong feature of their presentation in Lithuanian public. 340

342 RÉSUMÉ/SUMMARY LA TROISIÈME BANDE DE L INFANTERIE DU GRAND-DUC DE LITUANIE VYTAUTAS LORS DE LA PREMIÈRE PÉRIODE DE L ACTIVITÉ (ANNÉES ) Dr. Gintautas Surgailis, Académie de guerre du Général Jonas Žemaitis de Lituanie L histoire de la troisième bande de l infanterie du Grand-Duc de Lituanie Vytautas se distingue de l autre histoire des bandes de l infanterie lituanienne du période entre guerre par ce qu elle s était rompue. Dans les années 1926, en diminuant l armée lituanienne, la bande était liquidée et juste en 1935 elle était rénovée. Il faudrait dire qu elle était rénovée après avoir proclamé la mobilisation, comme le noyau de prochaine division de l infanterie IV. La bande commencée à former en mai 1919 dans la ville de Raseiniai, rencontrait des grandes problèmes d approvisionnement dès ses premiers jours, qui n étaient pas réglés toute la période des luttes pour l Indépendance. Il faut ajouter que le principal et le plus actuel problème c était la manque perpétuelle des uniformes, des chaussures et de l aliment. Après avoir incorporé le bataillon de Šiauliai en juillet 1919, la bande s est affermie, mais l incorporation de bataillon ramenait aussi des problèmes spécifiques. Puisque le bataillon de Šiauliai était formé sur des gens de la région de Šiauliai, les soldats de ce bataillon ont commencé l escapade massive de la bande après avoir s expliqué que la bande est ramenée à Panevėžys. Il faut aussi souligner que le problème des déserteurs de la bande était actuel toute la période des luttes pour l Indépendance. Lors de la période des luttes contre le régime de Bolchevik, la bande s est recommandée comme la bande qui est capable d effectuer les taches données par l autorité militaire. La bande qui agissait par principe dans la région de Daugavpils (en Lettonie), a effectué quelques opérations courageuse, en plus elle gardait successivement le bar de front confié dans les conditions assez compliquées. La période des luttes avec les polonais en 1920 était beaucoup plus 341

343 RÉSUMÉ/SUMMARY compliquée pour la bande. Le 8 juillet la bande a commencé la campagne en occupant des territoires de sud-est de Lituanie, et elle a changé ses positions davantage que 15 fois. Les commandements de l autorité militaire en exigent chaque fois des nouvelles tâches qui grevaient beaucoup le travail de l autorité en dirigeant la bande. Des soldats de la bande étaient lassés par les affrontements permanents avec des polonais, pour cette raison la bande s échaudait par les soldats tués et blessés, c était apparemment l une des raisons pour laquelle le octobre la bande a perdu les combats aux alentours de Rykantai. La deuxième raison de la perte était donc le fait que les polonais attaquaient par les forces beaucoup plus prééminentes. En la bande gardait le bar de la zone neutre entre la Lituanie et la Pologne. Quoique la bande a subi des dommages lors de l effectuation de cette tâche, mais elle a exécuté cette tache comme il fallait le faire. La période des années était devenue des années de déplacement incessant de la bande d un endroit à un autre. Pendant ces années la bande était disloquée dans les régions de Žąsliai, Žiežmariai ainsi que dans la ville d Ukmergė et ses alentours, en plus dans la ville d Anykščiai et ses alentours, à Kaunas, dans la région de Klaipėda, puis à Kaunas encore une fois et finalement en Alytus. Pendant cinq ans la bande a changé huit fois son endroit de dislocation. Ce n était que pour cette bande. En plus, des locaux utiles à disloquer la bande était seulement à Kaunas pendant que dans les autres endroits la bande avait de très grands problèmes avec des locaux à caserner des soldats et à tenir le capital de la bande. Dans tous les autres endroits les soldats devaient être casernés de même que les celliers devaient être installés dans des locaux inappliqués pour ce but. Pendant ce période, l autorité de la bande avait beaucoup de problèmes de discipline des soldats à cause de l absence des bonnes conditions de la vie pour les soldats. Afin de résoudre ces problèmes et donner la bonne éducation et formation de soldats, l autorité et les officiers de la bande devaient s efforcer beaucoup. Malgré ces grands problèmes qui devaient être résolus par la bande, elle é effectuée toutes les taches elle combattait l ennemis de Lituanie et préparait les soldats pour la défense de pays. 342

344 RÉSUMÉ/SUMMARY The third regiment of infantry of the Lithuanian grand duke Vytautas-the-great during the first period of its activity ( ) Dr. Gintautas Surgailis, The General Jonas Zemaitis Military Academy of Lithuania History of the third regiment of infantry of the Lithuanian Grand Duke Vytautas-the-Great differs from the history of other interwar Lithuanian infantry regiments in that it s activity had been discontinued. In 1926, reducing the Lithuanian army, the regiment was liquidated, and in 1935, it was restored, but restored as a core of the future IV Infantry Division after the mobilization was to be declared. The regiment was started to be formed in May of 1919 in Raseiniai; from the early days it faced enormous supply problems, which actually were not solved during the whole period of the struggles for independence. There was an acute problem of uniforms, in particular shoes and food, which were constantly lacking. In July of 1919, when Šiauliai battalion was included, the regiment became stronger; however, the infusion of the battalion brought also some specific problems. Since the battalion was formed of people from Šiauliai region, after the regiment was transferred to Panevėžys, a massive running away of the soldiers of the former Šiauliai battalion from the regiment began. It should be noted that the issues of deserters from the regiment was relevant during the whole period of the struggles for independence. During the period of the struggles against the Bolsheviks, the regiment proved to be able to command the tasks entrusted by the military command. The regiment, acting mainly in the area of Daugavpils (Latvia), had carried out many daring operations and successfully guarded the front area entrusted to it, despite quite difficult conditions. The period of struggles against the Poles in 1920 was much more complex and complicated to the regiment. On the 8 th of July, after having 343

345 RÉSUMÉ/SUMMARY started the march to occupy the south-eastern territories of Lithuania, the regiment has changed its positions for more than 15 times. Raising new challenges to the regiment, military command orders have aggravated the work of the regiment s leadership. Regular encounters with the Polish troops tired out soldiers, the regiment suffered losses due to casualties and injuries; apparently it was one of the reasons why the regiment suffered a defeat on the th of October, at the battle near Rykantai. The second reason for this defeat was that the Poles attacked with superior forces. In , the regiment guarded the area in the neutral zone between Lithuania and Poland. Although while carrying out this task the regiment suffered losses, the task was generally soundly fulfilled. During the years , the regiment had to move constantly from one place to another. During these years the regiment was stationed in Žąsliai district, in Žiežmariai district, in Ukmergė and its surroundings, in Anykščiai and its surroundings, in Kaunas, in Klaipėda region, again in Kaunas and in Alytus. Within five years, the regiment changed its deployment location for eight times. No other infantry regiment had been treated like that. In addition, only in Kaunas the regiment had premises more or less suitable for deployment; in all other places the regiment had huge problems with accommodation for soldiers and storage for assets. In all other places the regiment soldiers had to be accommodated in premises, little or not at all adapted for this purpose. The same goes for the warehouses. During this period, mainly due to poor living conditions for soldiers, regiment s leadership often faced military discipline problems. The regiment s leadership had to put a lot of extra effort for proper disciplining and training of soldiers. Despite enormous problems faced by the regiment, the regiment fulfilled tasks entrusted to it, successfully fought the enemies of Lithuania and prepared troops for the defence of the country. 344

346 RÉSUMÉ/SUMMARY CANONS DE L ARTILLERIE DE L ARMÉE LITUANIENNE DANS LES ANNÉES Vytautas Jokubauskas, Université de Klaipėda Egidijus Papečkys L artillerie de l armée lituanienne d entre-guerre était commencée à former en 1919 après avoir reçu de l Allemagne les premiers canons russes et puis, lors de la guerre de l Indépendance, les armes étaient reçues de la Grande Bretagne ou elles étaient prises des soldats soviétiques et polonais comme le butin militaire. Après avoir terminé la guerre, le parc d artillerie était assez misère, le 25 juin 1926 l armée lituanienne avait 90 canons d artillerie et 31 mortier ( mortier lance-mines ), qui étaient souvent en très bas état technique. Des essais à acquérir de nouveaux canons n était pas successives jusqu au des années 1929, l attention était donc concentrée sur la réparation des anciens canons. L armement d artillerie était commencé à reconstituer dans les années Tout d abord il était acheté huit canons de 83,8 millimètres de la Grande Bretagne, puis un peu plus tard vingt canons de 20 millimètres, 156 canons automatiques Oerlikon de75 millimètres et neuf canons anti aériens de 75 millimètres. De cette manière la 1 juillet 1934 le parc d artillerie était formé par les 205 bouchons à feu, obusier, canons antiaériensantichars automatiques et mortier ( mortier lance-mines ). Après avoir commencé à exécuter le plan de l armée de sept ans en 1935, l armement de l armée s est changé d une manière méconnaissable. Des anciens canons allemands étaient vendus et les unités étaient équipées par les bouchons à feu du calibre standardisé de 75 millimètres et des obusier de 105 millimètres, quoique les nombre des bouchons à feu de 76,2 et de 83,8 millimètres était relativement négligeable. Toutefois il y avait l intention en perspective d augmenter le nombre de l artillerie lourde qui était le talon d Achille du parc d artillerie de l armée lituanienne. Il y avait aussi le plan à augmenter le nombre des obusier de 105 millimètres, à acquérir des bou- 345

347 RÉSUMÉ/SUMMARY chons à feu de 105 millimètres ainsi que des obusier de 155 millimètres. Il était donc acheté 24 bouchons à feu Skoda de 105 millimètres, mais après avoir commencé la Deuxième guerre mondiale en Europe, la Lituanie ne recevait que quatre canons jusqu à son occupation. À case de la guerre mentionnée, il était très difficile à acquérir l armement désiré. Pour cette raison, la fabrication des canons antichars et des mortier ( mortier lance-mines ) était commencée à planifier en Lituanie. L attention spécifique de l armée lituanienne dans la deuxième moitié de la quatrième décennie de XX siècle était destinée pour la défense antiaérienne et antichar. La conception de l utilisation des canons légers antiaériens était choisisse exactement, et dans les années 1940 il y avait plus que 300 canons automatiques de 20 millimètres qui pouvait s avérer après avoir s attelé la Lituanie au conflit armé prenant en considération l expérience de la Seconde guerre mondiale. En général, dans les années 1940 l armée lituanienne avait 645 canons de l artillerie de champs, antiaériens et antichars de même que des mortier ( mortier lance-mines ) ainsi qu environ 90 % était acquis pendant la dernière décennie (en ). La plus grande partie de l armement d artillerie de l armée lituanienne était acheté en France, en Grande Bretagne, en Suisse, à Finlande et en république de Tchèque, et dans les années des 150 canons automatiques Flak de 2 centimètres étaient achetés en Allemagne pendant que des essais à acquérir de l armement de l Union soviétique lors de toute la période de l entre-guerre, n était pas successifs. Il est possible donc de constater que les pays baltes n avaient pas de la politique générale de l armement de ses armées et les canons de l artillerie étaient des systèmes et des calibres différents. En général, en analysant l armement de l artillerie lituanienne dans le contexte des pays nordiques, de Lettonie, de l Estonie et de la Finlande, les armements de ces derniers avaient beaucoup plus de canons d artillerie de champs, mais l armement lituanien était le plus neuf et innové grâce à une application d obusier. En outre, le nombre des canons antichars et antiaériens de même que des profectifs des mines était plus grand que ce de Lettonie, et même l Estonie. 346

348 RÉSUMÉ/SUMMARY LITHUANIAN ARMY ARTILLERY CANNONS IN Vytautas Jokubauskas, Klaipėda University Egidijus Papečkys Interwar Lithuanian army artillery was started up in 1919, after receiving first Russian cannons from Germany; later, during the Independence War, the guns were obtained from Great Britain or taken from the Soviets, Bermontians and Poles as war booty. After the war fights artillery park was quite poor; on 25 June 1926, Lithuanian army had 90 cannons and 31 mortars that were often in poor technical condition. The attempts to acquire new cannons were unsuccessful even until 1929; therefore, the focus was on the repair of the possessed cannons. In artillery weaponry was started to be updated; first, in 1929, mm cannons were purchased from Great Britain, a year later mm cannons, mm Oerlikon automatic cannons and 9 75 mm anti-aircraft cannons were purchased. In this way on 1 July 1934, army artillery park consisted of 205 cannons, howitzers, anti-aircraft and anti-tank automatic cannons and mortars. When Lithuania started to implement a seven-year plan of equipping the army, the artillery munitions changed beyond recognition. Old German cannons were sold and units were equipped with the 75 mm cannons of standardized calibre and the 105 mm. howitzers, though there was still a relatively small number of the 76.2 mm and the 83.8 mm cannons left. In the future there were intentions to increase the number of heavy artillery, which can be said to have been Achilles heel of the Lithuanian army artillery park. It was planned to increase the number of the 105 mm howitzers and to purchase the 105 mm cannons and the 155 mm howitzers. The mm Škoda cannons were bought, however due to the breakout of the Second World War in Europe only four cannons reached Lithuania before its occupation. Due to the aforementioned war it was difficult to purchase the desired weaponry, therefore, there were plans made to pro- 347

349 RÉSUMÉ/SUMMARY duce anti-tank cannons and mortars in Lithuania. In the late 1930 s, particular attention in the Lithuanian Army was given to anti-tank and anti-aircraft defence. In 1940, more than 300 automatic 20 mm cannons were possessed; in principle the concept of the utilization of light anti-aircraft cannons was chosen aptly, and given the experience of the Second World War, it would have proven out if Lithuania had got involved in an armed conflict. Overall in 1940, the Lithuanian army had 645 field artillery, anti-aircraft and anti-tank cannons and mortars; and about 90% of them were purchased over the last decade ( ). The biggest part of the Lithuanian army artillery weaponry was purchased in France, Great Britain, Switzerland, Finland and Czechoslovakia, while in , cm Flak 30 automatic cannons were also purchased in Germany. Practically during the entire interwar period all attempts to purchase weaponry from the USSR were unsuccessful. It can be stated that the Baltic States did not have a common armament policy of their armies and their artillery cannons were of different calibres and systems, although in some cases they were the same. In general, regarding Lithuanian artillery weaponry in the context of the northern countries such as Latvia, Estonia and Finland, it is obvious that the latter countries had more field artillery cannons, however, the Lithuanian munitions were the newest and an innovative way was chosen by regarding howitzers as a priority. Moreover, the number of anti-tank and antiaircraft cannons and mortars in the Lithuanian army was higher than in Latvia and particularly in Estonia. 348

350 RÉSUMÉ/SUMMARY PRÉMONITION DE CATASTROPHE : LA DIPLOMATIE MILITAIRE DES LITUANIENS LE JOUR PRÉCÉDENT DE LA DEUXIÈME GUERRE MONDIALE Dr. Algimantas Kasparavičius, Institut de l histoire lituanienne S agissant de la veille de la Deuxième guerre mondiale ainsi que la diplomatie militaire des lituaniens en , il faudrait souligner que l expression la prémonition de catastrophe reflète le mieux la situation formée dans ce temps-là. Malgré que pendant toute la période de l existence de la République de Lituanie (des années ) l élite politique lituanien, la diplomatie nationale ainsi que les militaires ont effectué formellement la planification militaire et l audite de la préparation pour les actions militaires, toutefois dans la deuxième moitié de quatrième décennie de XX siècle la Lituanie n était pas préparée ni théoriquement, ni pratiquement, ni politiquement, ni techniquement ou psychologiquement pour les actions réelles de la guerre. Il faudrait ajouter que ni les forces armées, ni la société de l État n étaient pas préparées pour la guerre approchant très vite. D autre part, en se compliquant la situation internationale dans tout le monde en en s enfonçant le système collectif de sécurité de l Union des peuples en Europe et en s accroissant les sièges de la guerre la diplomatie militaire de Lituanie faisait des pronostics des certaines menaces pour l État et pour son indépendance. Néanmoins, comme les sources historiques présentes ainsi que son analyse montrent toutes ces actions et pronostics étaient beaucoup plus intuitifs et particulières que volontaires, planifiées et systémiques. Il est typique que la première menace pour l État de Lituanie à la veille de la Seconde guerre mondiale coïncide synchroniquement plus ou moins avec la crise globale des relations internationales et la reconstruction de la carte politique européenne. Au printemps des années 1938 il y avait un bouleversement de la guerre civile en Espagne en faveur des forces ultra droites, et le 12 mars 1938 l Allemagne de Hitler a effectué une 349

351 RÉSUMÉ/SUMMARY réunion. Après avoir utilisé la convulsion de la situation internationale et l incident passé en 11 mars à côté de la ligne administrative de Lituanie-Pologne, le 17 mars la Pologne a envoyé un ultimatum envers Lituanie, par lequel elle a exigé pendant 48 heures et sans aucunes conditions, réserves ou discussions préalables, et strictement selon le formule donnée au préalable par le gouvernement polonais, établir des relations diplomatiques «normales» entre les pays ; reproduire le trafic routier, maritime, aérienne ainsi que par la poste, télégraphe ou téléphone. Quand cet ultimatum n a pas reçu aucune réponse et après avoir refusé ou décliné les stipulations, il y avait une menace de Pologne qu elle réalisera ces intérêts en Lituanie par «les autres moyens». C était le premier cas dans l histoire de diplomatie européenne longue quand des relations diplomatiques entre deux pays voisins sont établies en utilisant le chantage et la violence. En résumé, l activité de diplomatie militaire lituanienne en (partiellement en 1940), il est possible à constater deux moments importants. Premièrement il faut convenir qu à la veille de la Deuxième guerre mondiale la diplomatie militaire lituanienne a mesuré stratégiquement assez justement le vainqueur/les vainqueurs dans un affrontement global approchant. Malgré cette puzzle géopolitique assez précise et quelque essais politiques/diplomatiques à s identifier avec les vainqueurs éventuels les prochains alliées du front antinazi les conséquences de la Deuxième guerre mondiale étaient tristes et ambiguës pour la Lituanie : l État de facto est perdu et le pays obvenu pour la moitié de siècle dans l occupation de l un des vainqueurs de la Deuxième guerre mondiale. Deuxièmement, la Lituanie qui était occupée, incorporée, soviétisée et terrorisée par l Union Soviétique a toutefois sauvé non seulement son identité nationale, mais aussi elle a utilisé la chance historique unique à réaliser son intérêt national le plus important dans la première moitié du dernier siècle - le programme territoriale de l État. Pour la première fois dans l histoire politique de pays, l État national lituanien a réuni dans sa juridiction en même temps les terrestres du sud-est ainsi qu occidentales : c est-à-dire le capital historique du pays Vilnius et le port maritime unique Klaipėda. Qui pourrait donc nier que ces gains géopolitiques devenaient sinistres pour la Lituanie dans la perspective historique? Sans une récupération du capital historique et du port maritime national, la 350

352 RÉSUMÉ/SUMMARY Lituanie dans la perspective historique pouvait rester seulement la notion géographique. La réalisation du programme territoriale de l État au milieu du XX siècle influençait les pensées des peuples, sollicitait l émancipation politique et civile des lituaniens par les conditions internationales et locales même tragiques. En absence de ces effets, la renaissance de l État national lituanien à la fin du XX siècle pourrait être marginalisé et resté juste l utopie géopolitique ou la tache non satisfaite. 351

353 RÉSUMÉ/SUMMARY CATASTROPHE PRESENTIMENTS: LITHUANIAN MILITARY DIPLOMACY ON THE EVE OF THE SECOND WORLD WAR Dr. Algimantas Kasparavičius, Lithuanian Institute of History With regard to the eve of the Second World War and the Lithuanian military diplomacy of , it should be noted that the term catastrophe presentiments reflects and defines the then situation most accurately. Though during the lifetime of the Republic of Lithuania ( ), the developing Lithuanian political elite, government, national diplomacy and the military formally carried out military planning and the audit of preparations for military actions quite consistently, in the late 1930 s Lithuania was not ready for real actions of eventual war neither theoretically, nor practically, politically, technically or psychologically. Neither the armed forces, nor the society was ready for the rapidly approaching war. On the other hand, in when the international situation was becoming increasingly complicated in the world, the collective security system of the League of Nations was collapsing, and the number of war-action places was increasing, the Lithuanian military diplomacy predicted certain threats to statehood and independence. However, as shown by surviving historical sources and their studies, these actions and these forecasts had been more intuitive, sporadic and random than forceful, planned and systematic. Characteristically, the first threat to the statehood of Lithuania on the eve of the Second World War more or less coincided synchronously with the first global crisis of international relations and with a marked restructuring of the political map of Europe. In spring of 1938, a breakthrough appeared in the Spanish Civil War in favour of ultra-right forces, whereas on 12 March 1938, Hitler s Germany performed anschluss of Austria. Seizing the convulsions of the international situation and the incident which occurred on 11 March near the Polish-Lithuanian administrative line, on 17 March, Poland gave an ultimatum to Lithuania requiring to establish normal diplomatic relations between countries and to re-establish mu- 352

354 RÉSUMÉ/SUMMARY tual communication by land, rivers, air, post, telegraph and telephone over 48 hours without any preconditions, reserve and discussions and strictly in accordance with the formula dictated by the Polish Government in advance. In case the ultimatum was not responded to or responded with reserve, or rejected, Poland threatened to realize its interests in Lithuania by other means. It was the first case in the long history of the European diplomacy when diplomatic relations between two neighbouring countries were established by the use of blackmail and violence. Recapitulating the actions of the Lithuanian military diplomacy in (partly in 1940), a couple of significant moments can be emphasized. First, it must be acknowledged that in principle on the eve of the Second World War the Lithuanian military diplomacy strategically estimated and chose the winner/winners of the forthcoming global conflict quite accurately. However, despite this quite accurate geopolitical puzzle and certain political/ diplomatic attempts to identify itself with eventual winners the future anti-nazi front allies consequences of the Second World War for Lithuania were sad and ambiguous, as statehood de facto was lost and the country was occupied by one of the winners of the Second World War for half a century. Second, although Lithuania was occupied, annexed, sovietized and terrorized, it did not only maintain its national identity, but also made use of unique historical opportunity to materialize its most important national interest of the first half of the last century, i.e. state territorial programme. For the first time in the country s political history Lithuanian national state had at the same time south-eastern and western lands within its jurisdiction, i.e. the historical capital Vilnius and the only seaport of Klaipėda. Who could deny that these geopolitical achievements were critical for Lithuania within the historical perspective? If Lithuania had not retrieved the historical capital and national seaport it could have remained only a geographical concept within the historical perspective. Even though in the middle of the XX c. the state territorial programme was realized in tragic internal and international circumstances, it affected the Lithuanian national identity positively, promoted political and civil emancipation as without them the revival of the Lithuanian national state towards the end of the XX c. would have been marginalized and would have become a visionary goal or geopolitical utopia. 353

355 RÉSUMÉ/SUMMARY LITUANIE SUR LE SEUIL DE GUERRE: MOBILISATION DE L ARMÉE EN 1939 Vytautas Jokubauskas, Université de Klaipėda Après une mobilisation partielle de l armée le 17 septembre 1939, la Lituanie avait des forces militaires les plus grandes dans toute l histoire par son nombre. La même mobilisation comme la démobilisation, se passait en quelques étapes. Les exercices militaires spéciales était annoncées le 28 aout 1939, et la mobilisation des bataillons de sécurité frontière suivant l horaire Nr. 4 le 1 septembre. Ces actions étaient évoquées par la menace éventuelle augmentée des forces armées de l Allemagne et de la Pologne. Cela est confirmé par la mobilisation des bataillons de sécurité frontière, seul les IV-XII bataillons étaient mobilisés ainsi que les plans de concentration de l armée en Lituanie du sud. Au risque de l accès des unités de l armée polonais battu dans le territoire lituanien, le 16 septembre 1939 la décision était prise à annoncer la mobilisation partiel de l armé lituanienne qui était déjà commencée le jour précédent le 17 septembre. Une telle décision pourrait être encouragée par les rumeurs concernant l invasion de l Union Soviétique dans la Pologne, mais la même décision par rapport à la mobilisation partielles en Lituanie était prise plus tôt que l armée Rouge est passée la frontière polonaise. Le système territorial décentralisé de mobilisation donnait une possibilité pour l armée lituanienne à se mobiliser pendant heures et à préparer à temps pour les péripéties inattendues non seulement de l armée polonaise, mais aussi de l armée Rouge. Pendant que les actions de couverture pourraient être effectuées après 6 heures, parce que dès le mois d aout 1939, quand l armée avait juste soldats, jusqu à la mobilisation partielle en 17 septembre 1939 l armée était augmenté jusque soldats. Après la mobilisation partielle, l armée lituanienne a augmenté jusque soldats et se nombre pouvait être influencé par 354

356 RÉSUMÉ/SUMMARY le nombre des soldats polonais internés attendus 2-3 divisions de l infanterie et la brigade de cavalerie jusque soldats. La décision concernant la démobilisation de l armée lituanienne était prise le 23 septembre 1939, c est-à-dire après avoir terminé l internement massif des soldats polonais, et donc il n y a pas aucune raison à l associer avec des négociations de Lituanie et l Union Soviétique concernant un contrat d une entraide et une restitution de la région de Vilnius pour la Lituanie. En outre, la même démobilisation était juste partielle et passait au fur et à mesure, sans urgence, après avoir passé un mois après une proclamation de la démobilisation le 27 octobre 1939 il y avait dans l armée soldats, c est-à-dire 84 pourcent davantage qu à la fin d été en Au contexte général des autres petits pays de la région : Lettonie, Estonie et Finlande, il est possible d affirmer que la réflexion de l armée lituanienne sur les menaces éventuelles en fortifiant sa puissance militaire, était passablement de plus grand volume que celle de Lettonie ou Estonie. Évidemment, la Finlande réagissant à la menace de l Union Soviétique, a augmenté ses forces par les nombres absolus d une manière le plus distinguée de tous les quatre pays, et donnait le résultat la guerre de l Hiver, en plus ce pays a évité de soviétisation, quoique dans les années la situation géopolitique de Finlande différait passablement de celle de Lituanie, Lettonie ou Estonie. 355

357 RÉSUMÉ/SUMMARY LITHUANIA ON THE THRESHOLD OF WAR: 1939 MILITARY MOBILIZATION Vytautas Jokubauskas, Klaipėda University After the partial mobilization of the army on 17 September 1939, Lithuania had perhaps the highest number of troops in its history. Mobilization itself, same as the demobilisation took place in several stages. The special military exercises were announced on 28 August, 1939, and mobilization of border security battalions according to the schedule No. 4 on 1 September. These actions were caused by the increased threat of eventual invasion by the belligerent German and Polish armed forces. Mobilization of the border guard battalions (only the battalions 4-12 were mobilized), plans for the concentration of troops in southern Lithuania confirm this. Due to the rising threat that units of the beaten Polish army would try to enter the territory of Lithuania, decision was made on 16 September 1939, - to declare a partial mobilization of the Lithuanian Armed Forces, which began the very next day, on 17 September. Such a decision might have been stimulated by rumours of a Soviet invasion of Poland, but the decision on the partial mobilization of Lithuania was adopted before the Red Army crossed the Polish border. Decentralized territorial mobilization system enabled the Lithuanian Army to get mobilized within hours, and to prepare in time for possible surprises, not only from the Polish army, but also the Red Army. And cover military operations could be carried out by some units already after 6 hours, as from August 1939, when the army had 22,508 soldiers, the army had already been increased to 37,279 troops prior to the partial mobilization of 17 September, After the partial mobilization, the Lithuanian Armed Forces had increased to 90,137 troops and this size could be determined by the expected number of internment Polish troops infantry divisions and a cavalry brigade of up to 52,000 troops. 356

358 RÉSUMÉ/SUMMARY The decision on military demobilization in Lithuania was adopted on 23 September 1939, after the end of the mass internment of Polish troops, and there are no grounds to associate it with the subsequent Soviet Union Lithuanian negotiations regarding mutual assistance agreement and the return of Vilnius region to Lithuania. In addition, the demobilization itself was only partial and took place gradually and without hurry; one month after the announcement of demobilization, on 27 October 1939, the army still had 41,352 troops, i.e., 84% more than in the late summer of The general context of other small countries in the region: Latvia, Estonia and Finland, suggests that the response of the Lithuanian Army to eventual threats by strengthening its military power, was much broader than in Latvia and particularly Estonia. Of course, Finland, in response to the rising threat from the Soviet Union, increased its forces most significantly of all four states in both absolute numbers and relative terms, and this yielded the result - the Winter War; besides, the country avoided the Sovietization, although in Finland s geopolitical status differed significantly from Lithuania, Latvia and Estonia. 357

359 358

360 Karo archyvo XXVII tomo straipsnius recenzavo: dr. Estela Gruzdienė doc. dr. Algirdas Jakubčionis dr. Modestas Kuodys doc. dr. Vytautas Lesčius dr. Šarūnas Liekis prof. dr. Ilona Paškevičiūtė dr. Asta Petraitytė-Briedienė Arvydas Pociūnas dr. Gintautas Surgailis doc. dr. Valdemaras Šimėnas dr. Jonas Vaičenonis doc. dr. Ilona Vaškevičiūtė 359

361 KARO ARCHYVAS XXVII Mokslinis redaktorius ir sudarytojas ats. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Kalbos redaktorė Nijolė Andriušienė Tiražas 225 egz. Užsakymas GL-311 Išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Šilo g. 5A, LT Vilnius Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT Kauno r.

362

Continuing Professional Development of Russian Pediatric Nurses: An Interprofessional Approach

Continuing Professional Development of Russian Pediatric Nurses: An Interprofessional Approach :153-8 153 Continuing Professional Development of Russian Pediatric Nurses: An Interprofessional Approach Federal State Budgetary Institution Scientific Centre of Children Health under the Russian Academy

More information

INTERCULTURAL EXPERIENCES OF FOREIGN STUDENTS: ERASMUS STUDENTS PERSPECTIVES ON THEIR DEVELOPMENT OF CROSS-CULTURAL AWARENESS

INTERCULTURAL EXPERIENCES OF FOREIGN STUDENTS: ERASMUS STUDENTS PERSPECTIVES ON THEIR DEVELOPMENT OF CROSS-CULTURAL AWARENESS ISSN 2335-2019 (Print), ISSN 2335-2027 (Online) Darnioji daugiakalbystė Sustainable Multilingualism 3/2013 http://dx.doi.org/10.7220.2335-2027.3.10 Servet Çelik, PhD Karadeniz Technical University, Turkey

More information

LIETUVOS PROBLEMINIŲ REGIONŲ BENDROJO UGDYMO MOKYKLŲ TINKLO KAITA M. DIDĖJANČIOS TERITORINĖS ATSKIRTIES ATSPINDYS

LIETUVOS PROBLEMINIŲ REGIONŲ BENDROJO UGDYMO MOKYKLŲ TINKLO KAITA M. DIDĖJANČIOS TERITORINĖS ATSKIRTIES ATSPINDYS Geografijos metraštis 50, 2017 ISSN 2335-8610 LIETUVOS PROBLEMINIŲ REGIONŲ BENDROJO UGDYMO MOKYKLŲ TINKLO KAITA 2001 2016 M. DIDĖJANČIOS TERITORINĖS ATSKIRTIES ATSPINDYS Viktorija Baranauskienė, Vidmantas

More information

Erasmus+ studentų ir darbuotojų mobilumo Programos šalyse (KA103) įgyvendinimas Lietuvoje m. m.

Erasmus+ studentų ir darbuotojų mobilumo Programos šalyse (KA103) įgyvendinimas Lietuvoje m. m. Erasmus+ studentų ir darbuotojų mobilumo Programos šalyse (KA13) įgyvendinimas Lietuvoje 214 215 m. m. Turinys 1. Studentų mobilumas - pagal šalis - pagal institucijas 2. Darbuotojų mobilumas - pagal šalis

More information

VIDMANTAS VYŠNIAUSKAS. GIEDRė BALTRUŠAITYTė

VIDMANTAS VYŠNIAUSKAS. GIEDRė BALTRUŠAITYTė ISSN 2029-4573 (Print), ISSN 2335-8777 (Online) KULTŪRA IR VISUOMENĖ. Socialinių tyrimų žurnalas 2015 6 (1) http://dx.doi.org/10.7220/2335-8777.6.1.6 VIDMANTAS VYŠNIAUSKAS Vytauto Didžiojo universitetas

More information

Lietuvos mokslo žurnalai: kiekybė ir kokybė

Lietuvos mokslo žurnalai: kiekybė ir kokybė Lietuvos mokslo žurnalai: kiekybė ir kokybė Prof. habil. dr. Rūta Petrauskaitė Prof. dr. Dainius H. Pauža Lietuvos mokslo taryba Nacionaliniai mokslo žurnalai: kiekybė ir kokybė 2015 m. kovo mėn. 18 d.

More information

Jurga Sadauskienė ŽEMAIČIŲ ETNIŠKUMO PAIEŠKOS PETRO KALNIAUS MONOGRAFIJOJE ŽEMAIČIAI

Jurga Sadauskienė ŽEMAIČIŲ ETNIŠKUMO PAIEŠKOS PETRO KALNIAUS MONOGRAFIJOJE ŽEMAIČIAI RECENZIJOS, ANOTACIJOS 295 žanrai, kaip anekdotai, skaičiuotės, šiurpės, burtai, yra tapę savotiškomis aktualijomis. Šią situaciją nesunku paaiškinti: nūdienos vaikai nesidomi tradiciniais senaisiais folkloro

More information

Valiutų kursų rizika ir jos valdymas Lietuvoje

Valiutų kursų rizika ir jos valdymas Lietuvoje ISSN 13921258. EKONOMIKA 2003 63 Valiutų kursų rizika ir jos valdymas Lietuvoje Rolandas Kau pys Doktorantas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Finansų ir kredito katedra Saulėtekio al. 9, LT2040

More information

Erasmus+ Application Form. Call: A. General Information. B. Context. B.1. Project Identification

Erasmus+ Application Form. Call: A. General Information. B. Context. B.1. Project Identification A. General Information This application form consists of the following main sections: - Context: this section asks for general information about the type of project proposal you want to submit; - Participating

More information

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS Nr.2 (18) VERSUS AUREUS

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS Nr.2 (18) VERSUS AUREUS VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS 2014 Nr.2 (18) VERSUS AUREUS LIETUVIŲ MIGRACIJOS IR DIASPOROS STUDIJOS ISSN 1822-5152 (spausdintas) ISSN 2351-6461 (internetinis) 2014 Nr. 2 (18) TURINYS CONTENTS ŠIUOLAIKINIAI

More information

Jogailaičių universitetas

Jogailaičių universitetas ISSN 2335-2019, e-issn 2335-2027 DARNIOJI DAUGIAKALBYSTĖ / SUSTAINABLE MULTILINGUALISM. 2/2013 http://dx.doi.org/10.7220/2335-2027.2.3 Greta LEMANAITĖ-DEPRATI Jogailaičių universitetas LIETUVIŲ KALBOS

More information

Lietuvos gyventojų požiūris į imigraciją ir darbo imigrantus

Lietuvos gyventojų požiūris į imigraciją ir darbo imigrantus Lietuvos gyventojų požiūris į imigraciją ir darbo imigrantus 2010 UDK 325.1:316.6(474.5) Si-112 Tyrimo ataskaitą parengė: dr. Audra Sipavičienė, dr. Vladas Gaidys, Mantas Jeršovas Tyrimą užsakė: IOM OIM

More information

KADA SUSIFORMAVO LIETUVOS VALSTYBĖ: DU POŽIŪRIAI Į VIENĄ PROBLEMĄ

KADA SUSIFORMAVO LIETUVOS VALSTYBĖ: DU POŽIŪRIAI Į VIENĄ PROBLEMĄ ISSN 1392-1274. TEISĖ 2004 51 KADA SUSIFORMAVO LIETUVOS VALSTYBĖ: DU POŽIŪRIAI Į VIENĄ PROBLEMĄ Beatričė Bakanauskaitė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto V kurso studentė Saulėtekio al. 9,1 rūmai,

More information

KAUNO KOLEGIJOS STUDIJŲ PROGRAMOS BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGA (valstybinis kodas - 653B70005) VERTINIMO IŠVADOS

KAUNO KOLEGIJOS STUDIJŲ PROGRAMOS BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGA (valstybinis kodas - 653B70005) VERTINIMO IŠVADOS STUDIJŲ KOKYBĖS VERTINIMO CENTRAS KAUNO KOLEGIJOS STUDIJŲ PROGRAMOS BENDROSIOS PRAKTIKOS SLAUGA (valstybinis kodas - 653B70005) VERTINIMO IŠVADOS EVALUATION REPORT OF GENERAL PRACTICE NURSING (state code

More information

SOCIOLOGO ĮVAIZDIS LIETUVOS VISUOMENĖJE: SPECIALISTŲ POREIKIS IR PASIŪLA

SOCIOLOGO ĮVAIZDIS LIETUVOS VISUOMENĖJE: SPECIALISTŲ POREIKIS IR PASIŪLA Mokslo darbai 95 SOCIOLOGO ĮVAIZDIS LIETUVOS VISUOMENĖJE: SPECIALISTŲ POREIKIS IR PASIŪLA Vida Česnuitytė Mykolo Romerio universitetas, Socialinės politikos fakultetas, Socialinės politikos katedra Ateities

More information

Kultūrėjimo procesai modernioje Lietuvoje: bibliotekų ir kultūros centrų vaidmuo regionuose

Kultūrėjimo procesai modernioje Lietuvoje: bibliotekų ir kultūros centrų vaidmuo regionuose Filosofija. Sociologija. 2011. T. 22. Nr. 4, p. 483 492, Lietuvos mokslų akademija, 2011 Kultūrėjimo procesai modernioje Lietuvoje: bibliotekų ir kultūros centrų vaidmuo regionuose LILIJA KUBLICKIENĖ,

More information

Changes of patients satisfaction with the health care services in Lithuanian Health Promoting Hospitals network

Changes of patients satisfaction with the health care services in Lithuanian Health Promoting Hospitals network 604 Changes of patients satisfaction with the health care services in Lithuanian Health Promoting Hospitals network Institute for Biomedical Research, Kaunas University of Medicine, Lithuania Key words:

More information

Lietuvių migracijos ir diasporos studijos Nr. 2 (16) Versus aureus

Lietuvių migracijos ir diasporos studijos Nr. 2 (16) Versus aureus studijos L i e t u v i ų i š e i v i j o s i n s t i t u t a s Lietuvių migracijos ir diasporos studijos t 2013 Nr. 2 (16) Versus aureus 2013 Nr. 2 (16) Lietuvių migracijos ir diasporos studijos ISSN

More information

VILNIAUS UNIVERSITETAS LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

VILNIAUS UNIVERSITETAS LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS VILNIAUS UNIVERSITETAS LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS MARIUS ĖMUŽIS SOVIETŲ LIETUVOS VALDANTYSIS ELITAS 1944-1974 METAIS: TARPUSAVIO RYŠIAI IR JŲ RAIŠKA Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, istorija

More information

Rimvydas Petrauskas. Pastarųjų dešimtmečių visuomenės diskusijoms

Rimvydas Petrauskas. Pastarųjų dešimtmečių visuomenės diskusijoms ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2009 23 VĖLYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ EUROPA IR LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VISUOMENĖS IR KULTŪROS RAIDA XIV XVI AMŽIUJE Rimvydas Petrauskas Docentas, daktaras

More information

Slaugytojų nuomonė apie pacientų sveikatos mokymą ir savo žinių sveikatos klausimais vertinimą

Slaugytojų nuomonė apie pacientų sveikatos mokymą ir savo žinių sveikatos klausimais vertinimą ISSN 1392-6373 Sveikatos mokslai 2011, Volume 21, Number 5, p. 191-195 slauga 191 Slaugytojų nuomonė apie pacientų sveikatos mokymą ir savo žinių sveikatos klausimais vertinimą Daiva Zagurskienė, IRENA

More information

Lietuvių kalba ir sociokultūriniai veiksniai The Lithuanian language and social-cultural factors

Lietuvių kalba ir sociokultūriniai veiksniai The Lithuanian language and social-cultural factors kalbot yra Lietuvių kalba ir sociokultūriniai veiksniai The Lithuanian language and social-cultural factors Lietuvių kalba ir sociokultūriniai veiksniai The Lithuanian language and social-cultural factors

More information

ETNINĖS KULTŪROS SAMPRATA NORBERTO VĖLIAUS DARBUOSE

ETNINĖS KULTŪROS SAMPRATA NORBERTO VĖLIAUS DARBUOSE NORBERTO VĖLIAUS PALIKIMĄ APMĄSTANT ISSN 1392 2831 Tautosakos darbai XXXVI 2008 ETNINĖS KULTŪROS SAMPRATA NORBERTO VĖLIAUS DARBUOSE PETRAS KALNIUS Lietuvos istorijos institutas Straipsnio objektas termino

More information

Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui: interneto skverbties ir rinkėjų aktyvumo tendencijos Lietuvoje

Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui: interneto skverbties ir rinkėjų aktyvumo tendencijos Lietuvoje ISSN 1648 2603 (print) ISSN 2029-2872 (online) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION 2013, T. 12, Nr. 1 / 2013, Vol. 12, No 1, p. 50 64 Informacinių technologijų įtaka politiniam

More information

Lietuvos akademinio jaunimo migracija: studijų aplinkos įtaka sprendimams

Lietuvos akademinio jaunimo migracija: studijų aplinkos įtaka sprendimams Lietuvos akademinio jaunimo migracija: studijų aplinkos įtaka sprendimams Mokslo studija Egidija Ramanauskaitė, J. Rimas Vaišnys, Aušra Kairaitytė, Andrius Buivydas Vytauto Didžiojo universitetas Kaunas,

More information

MOTERŲ NUSIKALSTAMUMAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA PIRMOJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE

MOTERŲ NUSIKALSTAMUMAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA PIRMOJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS HUMANITARINIS FAKULTETAS ISTORIJOS KATEDRA KORNELIJA JURGAITYTĖ Bakalauro studijų programos Istorija IV kurso studentė MOTERŲ NUSIKALSTAMUMAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA PIRMOJOJE LIETUVOS

More information

PHARMACISTS JOB SATISFACTION AND ITS EFFECT ON DISPENSING PRECAUTION TAKEN AT COMMUNITY PHARMACIES

PHARMACISTS JOB SATISFACTION AND ITS EFFECT ON DISPENSING PRECAUTION TAKEN AT COMMUNITY PHARMACIES SVEIKATOS MOKSLAI / HEALTH SCIENCES IN EASTERN EUROPE ISSN 1392-6373 print / 2335-867X online 2015, 25 tomas, Nr. 3, p. 17-21 doi:10.5200/sm-hs.2015.043 VISUOMENĖS SVEIKATA / PUBLIC HEALTH 17 PHARMACISTS

More information

Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis ir lietuvių kalbos mokslas

Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis ir lietuvių kalbos mokslas lituanistica. 2009. T. 55. Nr. 3 4(79 80), p. 116 126, Lietuvos mokslų akademija, 2009, Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2009 Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis ir lietuvių

More information

Analysis of Volunteer Soldiers Attitudes to Service in the Lithuanian Military

Analysis of Volunteer Soldiers Attitudes to Service in the Lithuanian Military LITHUANIAN ANNUAL STRATEGIC REVIEW 2014-2015, Volume 13 Eglė Vileikienė *, Aušra Pocienė **, Jolanta Aleknevičienė *** The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania 243 Analysis of Volunteer

More information

VILNIUS UNIVERSITY THE LITHUANIAN INSTITUTE OF HISTORY MARTYNAS JAKULIS HOSPITALS IN VILNIUS IN THE SIXTEENTH TO EIGHTEENTH CENTURIES

VILNIUS UNIVERSITY THE LITHUANIAN INSTITUTE OF HISTORY MARTYNAS JAKULIS HOSPITALS IN VILNIUS IN THE SIXTEENTH TO EIGHTEENTH CENTURIES VILNIUS UNIVERSITY THE LITHUANIAN INSTITUTE OF HISTORY MARTYNAS JAKULIS HOSPITALS IN VILNIUS IN THE SIXTEENTH TO EIGHTEENTH CENTURIES Summary of Doctoral Dissertation Humanities, History (05 H) Vilnius,

More information

NUCLEAR SAFETY REQUIREMENTS BSR INSPECTIONS CONDUCTED BY THE STATE NUCLEAR POWER SAFETY INSPECTORATE CHAPTER I GENERAL PROVISIONS

NUCLEAR SAFETY REQUIREMENTS BSR INSPECTIONS CONDUCTED BY THE STATE NUCLEAR POWER SAFETY INSPECTORATE CHAPTER I GENERAL PROVISIONS NUCLEAR SAFETY REQUIREMENTS BSR-1.1.3-2016 APPROVED by Order No 22.3-82 of the Head of the State Nuclear Power Safety Inspectorate of 25 August 2011 (As amended by Order No 22.3-24 of the Head of the State

More information

Mokslo darbai (96); 27 31

Mokslo darbai (96); 27 31 ISSN 1392-6195 JURISPRUDENCIJA Mokslo darbai 2007 6(96); 27 31 SOCIALINĖS ĮTAKOS MECHANIZMAI. NAUJOS GALIMYBĖS PAVEIKTI ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMŲ ĮGYVENDINIMO PROCESĄ Aušra Kargaudienė * Mykolo Romerio

More information

Lietuvos Rytų politika: ar turime savo viziją?

Lietuvos Rytų politika: ar turime savo viziją? 2010 Nr. 2 (30) Lietuvos Rytų politika: ar turime savo viziją? Rytų Europos studijų centras 2010 m. vasario 5 d. įvyko LR Seimo iniciatyva organizuota konferencija Lietuvos Rytų politika : ar turime savo

More information

ARABŲ ĮVAIZDŽIO TRANSFORMACIJOS LIETUVOS SPAUDOJE

ARABŲ ĮVAIZDŽIO TRANSFORMACIJOS LIETUVOS SPAUDOJE VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS VIEŠOSIOS KOMUNIKACIJOS KATEDRA Rimgailė Masiulytė ARABŲ ĮVAIZDŽIO TRANSFORMACIJOS LIETUVOS SPAUDOJE Magistro baigiamasis darbas

More information

Algis Norvilas. Tauta, kalba ir. leidykla

Algis Norvilas. Tauta, kalba ir. leidykla Algis Norvilas Tauta, kalba ir tapatybė Vilniaus universiteto leidykla VILNIUS / 2012 UDK 323.1(474.5) No-99 Apsvarstė ir rekomendavo išleisti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto taryba (2012 m.

More information

Prasmingų darbų Tėvynei!

Prasmingų darbų Tėvynei! 2010 M. 12/492 ISSN 1732 0135 Šiame numeryje: Pasaulio lietuvio svečias Marija Remienė, Jono Basanavičiaus premijos laureatė... 4 tėvynėje Vilniuje vyko LR Seimo ir PLB komisijos 2010 m. rudens sesija...

More information

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA ISSN KARO ARCHYVAS XXXII

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA ISSN KARO ARCHYVAS XXXII GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA ISSN 1392-6489 KARO ARCHYVAS XXXII Vilnius 2017 Karo archyvas tęstinis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto leidinys Mokslinis

More information

Lietuvos vardo mitologija Mariaus Ivaškevičiaus romane Istorija nuo debesies

Lietuvos vardo mitologija Mariaus Ivaškevičiaus romane Istorija nuo debesies Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 8 (2009). 119 124. ISSN 1822-7309 Lietuvos vardo mitologija Mariaus Ivaškevičiaus romane Istorija nuo debesies Vytautas BIKULČIUS Šiaulių universitetas Pagrindiniai

More information

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ TARYBA

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ TARYBA LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ TARYBA Dr. Vytautas Majauskas, Tarybos prezidiumo pirmininkas, 6 Sea Gull Terrace Ormond Beach, FL 32074 Vytas Petrulis, Tarybos prezidiumo sekretorius, 30115 Brookview Livonia,

More information

Istorinis palikimas Ikikrikščioniškos Lietuvos regioninė ir vietos savivalda dar menkai ištirta. Atskiri Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionai

Istorinis palikimas Ikikrikščioniškos Lietuvos regioninė ir vietos savivalda dar menkai ištirta. Atskiri Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionai LIETUVOS KELIAS SAVIVALDOS LINK ISTORINIS PALIKIMAS IR ŠIŲ DIENŲ PROBLEMŲ IŠTAKOS* Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir pasikeitus socialinei bei ekonominei sistemai, iškilo būtinybė reformuoti teritorijos

More information

TERRA JATWEZENORUM 1 DALIS. Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis

TERRA JATWEZENORUM 1 DALIS. Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis TERRA JATWEZENORUM Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis 1 DALIS AL Punsko Aušros leidykla, 2017 TERRA JATWEZENORUM. Istorijos paveldo metraštis 2017 (9, 1 dalis) Programinė taryba Prof. hab. dr.

More information

TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ IR JOS YPATUMAI LIETUVOS CIVILINĖJE TEISĖJE

TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ IR JOS YPATUMAI LIETUVOS CIVILINĖJE TEISĖJE ISSN 2029 2236 (print) ISSN 2029 2244 (online) SOCIALINIŲ MOKSLŲ STUDIJOS SOCIETAL STUDIES 2011, 3(3), p. 1095 1110. TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ IR JOS YPATUMAI LIETUVOS CIVILINĖJE TEISĖJE Justas Sakavičius

More information

Lietuvos gyvybės draudimo rinkos koncentracijos ir konkurencijos kiekybinis įvertinimas

Lietuvos gyvybės draudimo rinkos koncentracijos ir konkurencijos kiekybinis įvertinimas ISSN 1392-1142 TAIKOMOJI EKONOMIKA: SISTEMINIAI TYRIMAI: 2008.2/1 Jonas ČEPINSKIS, Kristina GANCEVSKAITĖ Lietuvos gyvybės draudimo rinkos koncentracijos ir konkurencijos kiekybinis įvertinimas Straipsnyje

More information

VK EKF bibliotekoje gautos knygos

VK EKF bibliotekoje gautos knygos VK EKF bibliotekoje gautos knygos 2016 m. lapkritis - 2017 m. kovas Statistika 1. BARTOSEVIČIENĖ, Vlada. Ekonominės statistikos pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 2011. 112 p. ISBN 978-9955-25-841-4

More information

LIETUVOS DALYVAVIMAS TEIKIANT DVYNIŲ PARAMĄ: GALIMYBĖS IR PROBLEMOS GALUTINĖ ATASKAITA

LIETUVOS DALYVAVIMAS TEIKIANT DVYNIŲ PARAMĄ: GALIMYBĖS IR PROBLEMOS GALUTINĖ ATASKAITA LIETUVOS DALYVAVIMAS TEIKIANT DVYNIŲ PARAMĄ: GALIMYBĖS IR PROBLEMOS GALUTINĖ ATASKAITA Vilnius, 2007 TURINYS Santrumpų sąrašas... 2 Įvadas... 4 1. Tyrimo metodika... 8 1.1. Tyrimo tikslai...8 1.2. Tyrimo

More information

Kaimo verslumas: geroji bendruomenių patirtis Rural enterpreneurship: good experience of communities

Kaimo verslumas: geroji bendruomenių patirtis Rural enterpreneurship: good experience of communities Kaimo verslumas: geroji bendruomenių patirtis Rural enterpreneurship: good experience of communities 1 Kaimo verslumas: geroji bendruomenių patirtis Rural enterpreneurship: good experience of communities

More information

RYTŲ IR PIETRYČIŲ LIETUVOS LENKŲ MOKYKLOS: METAI. Įvadas

RYTŲ IR PIETRYČIŲ LIETUVOS LENKŲ MOKYKLOS: METAI. Įvadas ISSN 0202-3342 LIETUVOS ISTORIJOS METRAŠTIS. 2011 METAI, 1. VILNIUS, 2012 THE YEAR-BOOK OF LITHUANIAN HISTORY. 2011/1. VILNIUS, 2012 VITALIJA STRAVINSKIENĖ RYTŲ IR PIETRYČIŲ LIETUVOS LENKŲ MOKYKLOS: 1947-1959

More information

LIETUVIŲ KULTŪRINIO PAVELDO AKTUALINIMAS ANGLAKALBĖJE AUSTRALIJOS APLINKOJE

LIETUVIŲ KULTŪRINIO PAVELDO AKTUALINIMAS ANGLAKALBĖJE AUSTRALIJOS APLINKOJE ISSN 0204 2061. KNYGOTYRA. 2008. 50 LIETUVIŲ KULTŪRINIO PAVELDO AKTUALINIMAS ANGLAKALBĖJE AUSTRALIJOS APLINKOJE ALGIMANTAS PATRICIJUS TAŠKŪNAS School of Government, University of Tasmania Launceston TAS

More information

TRACHEOSTOMOS PRIEŽIŪRA: SLAUGYTOJO KOMPETENCIJOS UGDYMAS PER PATIRTĮ - NUO NAUJOKO IKI EKSPERTO

TRACHEOSTOMOS PRIEŽIŪRA: SLAUGYTOJO KOMPETENCIJOS UGDYMAS PER PATIRTĮ - NUO NAUJOKO IKI EKSPERTO SVEIKATOS MOKSLAI / HEALTH SCIENCES ISSN 2335-867X 2013, 23 tomas, Nr. 4, p. 119-123 doi:10.5200/sm-hs.2013.102 SLAUGA / NURSING 119 TRACHEOSTOMOS PRIEŽIŪRA: SLAUGYTOJO KOMPETENCIJOS UGDYMAS PER PATIRTĮ

More information

Mechanizuotoji pėstininkų brigada. Geležinis Vilkas. Mechanized Infantry Brigade Iron Wolf

Mechanizuotoji pėstininkų brigada. Geležinis Vilkas. Mechanized Infantry Brigade Iron Wolf Mechanizuotoji pėstininkų brigada Geležinis Vilkas Mechanized Infantry Brigade Iron Wolf 1 2BRIGADA GELEŽINIS VILKAS Mechanizuotoji pėstininkų brigada Geležinis Vilkas Mechanized Infantry Brigade Iron

More information

Baltų mitologiniai parkai Lietuvoje

Baltų mitologiniai parkai Lietuvoje Baltų mitologiniai parkai Lietuvoje Teminė kryptis Etninės kultūros būklė bendruomenėse Lietuvoje ir lietuvių etninėse žemėse bei kitose užsienio šalyse Prof. dr. Rimantas Balsys Tyrimas atliktas vykdant

More information

Marek Komaiško, Gintautas Bureika

Marek Komaiško, Gintautas Bureika 20-osios jaunųjų mokslininkų konferencijos Mokslas Lietuvos ateitis teminės konferencijos TRANSPORTO INŽINERIJA IR VADYBA, vykusios 2017 m. gegužės 12 d. Vilniuje, straipsnių rinkinys Proceedings of the

More information

Lietuvis lenkų literatūroje: tarp šventojo ir barbaro. The Lithuanian in Polish Literature: between Saint and Barbarian. Santrauka.

Lietuvis lenkų literatūroje: tarp šventojo ir barbaro. The Lithuanian in Polish Literature: between Saint and Barbarian. Santrauka. LAUKINIS LIETUVIS" EUROPOJE Lietuvis lenkų literatūroje: tarp šventojo ir barbaro The Lithuanian in Polish Literature: between Saint and Barbarian Algis KALĖDA Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

More information

ISTORIJA PREZIDENTAS KAZYS GRINIUS KITŲ LIETUVOS PREZIDENTŲ ANTANO SMETONOS IR ALEKSANDRO STULGINSKIO VEIKLOS KONTEKSTE

ISTORIJA PREZIDENTAS KAZYS GRINIUS KITŲ LIETUVOS PREZIDENTŲ ANTANO SMETONOS IR ALEKSANDRO STULGINSKIO VEIKLOS KONTEKSTE ISTORIJA PREZIDENTAS KAZYS GRINIUS KITŲ LIETUVOS PREZIDENTŲ ANTANO SMETONOS IR ALEKSANDRO STULGINSKIO VEIKLOS KONTEKSTE Doc. dr. Mindaugas Tamošaitis Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakultetas

More information

AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ STUDENTŲ PATIRTIS DARBO RINKOJE

AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ STUDENTŲ PATIRTIS DARBO RINKOJE ISSN 1822-6760. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2012. Vol. 33. Nr. 4. Scentific journal. AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ STUDENTŲ PATIRTIS DARBO RINKOJE Renata Žvirelienė,

More information

ŠEIMOS IR MOKYKLOS VAIDMUO LIETUVYBĖS IŠLAIKYME

ŠEIMOS IR MOKYKLOS VAIDMUO LIETUVYBĖS IŠLAIKYME ŠEIMOS IR MOKYKLOS VAIDMUO LIETUVYBĖS IŠLAIKYME Prie tėvynės, prie ištikimosios prisijunk, prie jos laikykis visa savo širdimi : čia yra tavo jėgos šaknys. (J. F. Schiller, Vilius Telis, 2,1.) 1. Kodėl

More information

Lietuvos istorijos studijos ISSN

Lietuvos istorijos studijos ISSN Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392-0448 ISSN 1392 0448 VILNIUS UNIVERSITY Studies of Lithuania s History 2008 Vol. 21 Research papers Published since 1992 Vilnius University Publishing House 2008 ISSN

More information

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS. Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Magistro diplominis darbas

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS. Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Magistro diplominis darbas KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Aplinkos ir darbo medicinos katedra OS VERTINIMU Magistro diplominis darbas Doc. KAUNAS, 2009 SANTRAUKA PRIE SVEIKATOS VERTINIMU medicinos katedra. Kaunas; 2009. 57 p. P.

More information

V.ANDRIUKAITIS: MAN IMPONUOJA SSRS IR. 4,99 Lt sausio 14

V.ANDRIUKAITIS: MAN IMPONUOJA SSRS IR. 4,99 Lt sausio 14 APKLAUSA: LIETUVOS GYVENTOJAI NESIŽAVI NAUJĄJA VYRIAUSYBE 8 p. V.ANDRIUKAITIS: MAN IMPONUOJA SSRS IR DIDŽIOSIOS BRITANIJOS SVEIKATOS APSAUGOS SISTEMOS 9 p. 4,99 Lt www.veidas.lt 2013 sausio 14 Nr. 3 METŲ

More information

ŽALČIAVA, ARBA SENOSIOS LIETUVOS PASLAPTYS ATSIVERIA

ŽALČIAVA, ARBA SENOSIOS LIETUVOS PASLAPTYS ATSIVERIA Mindaugas Peleckis ŽALČIAVA, ARBA SENOSIOS LIETUVOS PASLAPTYS ATSIVERIA Knyga apie Lietuvos vardo kilmę ir seniausią lietuvių religiją ISBN 978-609-403-570-8 Copyright Mindaugas Peleckis Viršelio dizainas,

More information

D ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis)

D ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis) PAŠAUKTINIŲ KARIUOMENĖ VISUOMENĖS VALSTYBINIO SĄMONINGUMO ATSPINDYS (XVI A. ANTRA PUSĖ XVII A.) Antanas Tyla D D ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 61 SANTRAUKA. Lietuvos

More information

ISSN dailë 2017/2. art

ISSN dailë 2017/2. art ISSN 0130-6626 dailë 2017/2 art Karolina Freino. Santaka. Paminklas Emmai Goldman. 2017. Nemuno ir Neries santaka. 11-osios Kauno bienalės paroda Yra ir nėra. Karolinos Freino nuotrauka Mieli žurnalo dailė

More information

ERASMUS+ KA1 VEIKLOS PRAKTIKOS MOBILUMO ADMINISTRAVIMO ŠIAULIŲ UNIVERSITETE PROCEDŪROS APRAŠAS I. BENDROJI DALIS

ERASMUS+ KA1 VEIKLOS PRAKTIKOS MOBILUMO ADMINISTRAVIMO ŠIAULIŲ UNIVERSITETE PROCEDŪROS APRAŠAS I. BENDROJI DALIS PATVIRTINTA Šiaulių universiteto rektoriaus 2014 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. V- 480 ERASMUS+ KA1 VEIKLOS PRAKTIKOS MOBILUMO ADMINISTRAVIMO ŠIAULIŲ UNIVERSITETE PROCEDŪROS APRAŠAS I. BENDROJI DALIS 1.

More information

Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 27. Vilnius, Dr. Arūnas Bubnys. Lietuvos istorijos institutas

Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 27. Vilnius, Dr. Arūnas Bubnys. Lietuvos istorijos institutas Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 27. Vilnius, 2005 Dr. Arūnas Bubnys Lietuvos istorijos institutas Štuthofo koncentracijos stovykla ir lietuviai Straipsnyje nagrinėjama Štuthofo koncentracijos

More information

What is the Nation: Role of the Leader in History

What is the Nation: Role of the Leader in History Gauta 2011 03 10 Margarita Poškutė Mykolo Romerio universitetas KAS YRA TAUTA: VEDLIO MISIJA ISTORIJOJE What is the Nation: Role of the Leader in History SUMMARY The strong wave of national revival that

More information

RETI IŠEIVIJOS SPAUDINIAI LIETUVIŲ KULTŪROS INSTITUTO BIBLIOTEKOJE

RETI IŠEIVIJOS SPAUDINIAI LIETUVIŲ KULTŪROS INSTITUTO BIBLIOTEKOJE ISSN 0204 2061. KNYGOTYRA. 2011. 56 Apžvalgos RETI IŠEIVIJOS SPAUDINIAI LIETUVIŲ KULTŪROS INSTITUTO BIBLIOTEKOJE ARTHUR HERMANN C. M. von Weber-Str. 14 D-69245 Bammental Bundesrepublik Deutschland El.

More information

Jonas Laužikas neįgaliųjų mokslinimo ir auklėjimo pradininkas Lietuvoje

Jonas Laužikas neįgaliųjų mokslinimo ir auklėjimo pradininkas Lietuvoje Pedagogika / Pedagogy 2018, t. 129, Nr. 1, p. 61 76 / Vol. 129, No. 1, pp. 61 76, 2018 Jonas Laužikas neįgaliųjų mokslinimo ir auklėjimo pradininkas Lietuvoje Marijona Barkauskaitė 1, Vilius Šadauskas

More information

KAIP ATRENKAMI KANDIDATAI?

KAIP ATRENKAMI KANDIDATAI? ASSIST (American Secondary Schools for International Students and Teachers Amerikos vidurinės mokyklos užsienio moksleiviams ir mokytojams) tai JAV privačių mokyklų asociacijos narių įsteigta ne pelno

More information

ETNINĖS KULTŪROS DISCIPLINA (-OS) LIETUVOS UNIVERSITETUOSE. Tyrimas

ETNINĖS KULTŪROS DISCIPLINA (-OS) LIETUVOS UNIVERSITETUOSE. Tyrimas ETNINĖS KULTŪROS DISCIPLINA (-OS) LIETUVOS UNIVERSITETUOSE Tyrimas Tyrimas atliktas vykdant Etninės kultūros tęstinumo ir kaitos tyrimų 2016 2022 metų programą, patvirtintą Etninės kultūros globos tarybos

More information

Grafų Keyserlingkų ir kitų Lietuvos dvarininkų archeologiniai rinkiniai Kuršo provincijos muziejuje

Grafų Keyserlingkų ir kitų Lietuvos dvarininkų archeologiniai rinkiniai Kuršo provincijos muziejuje Grafų Keyserlingkų ir kitų Lietuvos dvarininkų archeologiniai rinkiniai Kuršo provincijos muziejuje Ernestas Vasiliauskas ISSN 1392-6748 DOI: http://dx.doi.org/10.15388/archlit.2015.16.9846 Iki 1916 m.

More information

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. Linas Staršelskis NAUJOS PASLAUGOS ĮVEDIMAS Į ERASMUS+ RINKĄ. Magistro baigiamasis darbas

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. Linas Staršelskis NAUJOS PASLAUGOS ĮVEDIMAS Į ERASMUS+ RINKĄ. Magistro baigiamasis darbas VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS VADYBOS KATEDRA Linas Staršelskis NAUJOS PASLAUGOS ĮVEDIMAS Į ERASMUS+ RINKĄ Magistro baigiamasis darbas Verslas ir entreprenerystė studijų

More information

AMBICINGAS DEŠIMTMETIS:

AMBICINGAS DEŠIMTMETIS: VILNIAUS UNIVERSITETAS AMBICINGAS DEŠIMTMETIS: Lietuvos užsienio politika 2OO4 2O14 Sudarytoja Dovilė Jakniūnaitė Vilniaus universiteto leidykla VILNIUS 2015 UDK 327(474.5)(091)"20" Am19 Apsvarstė ir rekomendavo

More information

Nacionaliniai valgiai ir gėrimai

Nacionaliniai valgiai ir gėrimai Vilma AKMENYTĖ Giedrė MILERYTĖ Viešųjų asmenų privatūs interesai: nuo Bliumental iki Ragučio. Alaus pramonės raida Kaune XIX a. pab. XX a. pirmoje pusėje Prašau karštų dešrų ir sriubos. Beje, ar galima

More information

Lietuva tarptautinėje misijoje afganistane afganistano goro provincijos atkūrimo grupė

Lietuva tarptautinėje misijoje afganistane afganistano goro provincijos atkūrimo grupė Lietuva tarptautinėje misijoje afganistane afganistano goro provincijos atkūrimo grupė 2005 2013 Lithuania in the multinational mission in afganistan ProvinciaL reconstruction team of ghor 2005 2013 Lietuva

More information

D ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis)

D ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis) SOVIETINĖ IDEOLOGIJA XX AMŽIAUS 8 9 DEŠIMTMEČIAIS SURINKTUOSE ATSIMINIMUOSE MINDAUGAS BALKUS Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno apskrities viešoji biblioteka D D ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769

More information

VEIKSNIŲ, FORMUOJANČIŲ SLAUGYTOJŲ PROFESINĘ ELGSENĄ, ANALIZĖ

VEIKSNIŲ, FORMUOJANČIŲ SLAUGYTOJŲ PROFESINĘ ELGSENĄ, ANALIZĖ VEIKSNIŲ, FORMUOJANČIŲ SLAUGYTOJŲ PROFESINĘ ELGSENĄ, ANALIZĖ ANALYSIS OF FACTORS CONDITIONING PROFESSIONAL BEHAVIOUR OF NURSES Žymantė Jankauskienė 1, Erika Kubilienė 1, Algirdas Juozulynas 2,3, Rimantas

More information

LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGOS LAIKRAŠTIS ŠIAULIAMS

LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGOS LAIKRAŠTIS ŠIAULIAMS UŽ LAIMINGUS 1 ŽMONES LAIMINGAME SAULĖS MIESTE LIETUVOS VALSTIEČIŲ IR ŽALIŲJŲ SĄJUNGOS LAIKRAŠTIS ŠIAULIAMS Savivaldybės tarybos ir mero rinkimai. LVŽS SĄRAŠAS, KURĮ GALITE REITINGUOTI KANDIDATO NUMERIS

More information

TAUTINĖS MAŽUMOS LIETUVOJE

TAUTINĖS MAŽUMOS LIETUVOJE SIMONAS KLIMANSKIS VILIUS IVANAUSKAS GEDIMINAS KAZĖNAS VYTAUTAS KERŠANSKAS ŠARŪNAS LEGATAS TAUTINĖS MAŽUMOS LIETUVOJE STUDIJA Vilnius, 2017 BIBLIOGRAFINIO APRAŠO LAPAS Klimanskis S., Ivanauskas V., Kazėnas

More information

THE RECEPTION OF SADNESS (AN INTERPRETATION OF JONAS BILIŪNAS' PROSE)

THE RECEPTION OF SADNESS (AN INTERPRETATION OF JONAS BILIŪNAS' PROSE) Teksto slėpiniai / 9 ISSN 1648-6390 LIŪDESIO RECEPCIJA (JONO BILIŪNO PROZOS INTERPRETACIJA) THE RECEPTION OF SADNESS (AN INTERPRETATION OF JONAS BILIŪNAS' PROSE) Dainius Vaitiekūnas Summary The article

More information

Sovietiniai partizanai Lietuvoje m.: represiniai (teroristiniai) veiklos aspektai

Sovietiniai partizanai Lietuvoje m.: represiniai (teroristiniai) veiklos aspektai GENOCIDAS m REZISTENCIJA, 2010, 1(27) STRAIPSNIAI Rimantas Zizas Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.: represiniai (teroristiniai) veiklos aspektai Šio straipsnio tikslas - atskleisti sovietinio

More information

Baltijos kelias išsivadavimo simbolis

Baltijos kelias išsivadavimo simbolis ISSN 2029 011X. Gimtasai kraštas. 2009 Bronislovas Genzelis visuomenė Baltijos kelias išsivadavimo simbolis Baltijos kelias vienas iš įspūdingiausių reiškinių pasaulio politinės kultūros istorijoje. Unikali

More information

AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS LEIDINYS 1985 M. LITHUANIAN AMERICAN COUNCIL, INC West 63rd Street, Chicago, IL 60629

AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS LEIDINYS 1985 M. LITHUANIAN AMERICAN COUNCIL, INC West 63rd Street, Chicago, IL 60629 AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS LEIDINYS 1985 M. LITHUANIAN AMERICAN COUNCIL, INC. 2606 West 63rd Street, Chicago, IL 60629 GELBĖJIMAS TREMTINIŲ IŠ MASKVOS LETENŲ Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir Sovietų

More information

Nordplus Higher Education programos pristatymas

Nordplus Higher Education programos pristatymas Nordplus Higher Education programos pristatymas Vitalijus Zenčenko Aukštojo mokslo programų skyriaus projektų koordinatorius Viešbutis Panorama, Vilnius 2014-02-19 Turinys Apie Nordplus Nordplus Higher

More information

TEISĖ DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS PAGRINDAI 1922 M. LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJOJE: ŽVILGSNIS IŠ GALIOJANČIOS KONSTITUCIJOS PERSPEKTYVOS 1

TEISĖ DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS PAGRINDAI 1922 M. LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJOJE: ŽVILGSNIS IŠ GALIOJANČIOS KONSTITUCIJOS PERSPEKTYVOS 1 TEISĖ DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS PAGRINDAI 1922 M. LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJOJE: ŽVILGSNIS IŠ GALIOJANČIOS KONSTITUCIJOS PERSPEKTYVOS 1 Prof. dr. Dainius Žalimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

More information

Žemės ūkio paskirties žemės rinkos raida

Žemės ūkio paskirties žemės rinkos raida ŽEMĖS ŪKIO MOKSLAI. 2014. T. 21. Nr. 1. P. 23 36 Lietuvos mokslų akademija, 2014 Žemės ūkio paskirties žemės rinkos raida Marius Aleknavičius, Pranas Aleknavičius Aleksandro Stulginskio universitetas,

More information

Jurgita Macijauskaitė-Bonda Vytauto Didžiojo universitetas Humanitarinių mokslų fakultetas

Jurgita Macijauskaitė-Bonda Vytauto Didžiojo universitetas Humanitarinių mokslų fakultetas Jurgita Macijauskaitė-Bonda Vytauto Didžiojo universitetas Humanitarinių mokslų fakultetas GIMIMO DATA KONTAKTAI (telefonas, el. paštas) IŠSILAVINIMAS MOKSLO LAIPSNIS PAGRINDINĖ DARBO VIETA IR PAREIGOS

More information

Universitetų reitingai. Dr. Gintarė Tautkevičienė, Kauno technologijos universitetas

Universitetų reitingai. Dr. Gintarė Tautkevičienė, Kauno technologijos universitetas Universitetų reitingai Dr. Gintarė Tautkevičienė, Kauno technologijos universitetas Kas yra universitetų reitingai? Universitetų reitingai yra akademinių institucijų sąrašas institucijų poziciją jame nustatantis

More information

SĄJŪDIS IR LKP 35 VISUOMENĖ. Bronius Genzelis

SĄJŪDIS IR LKP 35 VISUOMENĖ. Bronius Genzelis 35 VISUOMENĖ Bronius Genzelis SĄJŪDIS IR LKP Pirmu atveju imperija išgyveno pakilimo laikotarpį; antru atveju ji išgyveno suirutę (kontrrevoliucijos santvarkų pasikeitimo išvakarėse). Norėdami suprasti

More information

HEMODIALIZĖS SKYRIUJE DIRBANČIŲ MEDICINOS DARBUOTOJŲ RIZIKOS VEIKSNIŲ IR JŲ ĮTAKOS SVEIKATAI ANALIZĖ

HEMODIALIZĖS SKYRIUJE DIRBANČIŲ MEDICINOS DARBUOTOJŲ RIZIKOS VEIKSNIŲ IR JŲ ĮTAKOS SVEIKATAI ANALIZĖ 106 BIOMEDICINA / BIOMEDICINE SVEIKATOS MOKSLAI / HEALTH SCIENCES ISSN 1392-6373 print / 2335-867X online 2014, 24 tomas, Nr. 4, p. 106-110 doi:10.5200/sm-hs.2014.076 HEMODIALIZĖS SKYRIUJE DIRBANČIŲ MEDICINOS

More information

The Expression of Anxiety Among Women Before Cesarean Section and Other Operations: A Comparative Analysis

The Expression of Anxiety Among Women Before Cesarean Section and Other Operations: A Comparative Analysis 104 :104-10 The Expression of Anxiety Among Women Before Cesarean Section and : A Comparative Analysis Faculty of Health Care, Kaunas College/University of Applied Sciences, Lithuania Key Words: preoperative

More information

ŠEIMOS NARIŲ TEISĖS Į GYVENAMĄJĄ PATALPĄ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS

ŠEIMOS NARIŲ TEISĖS Į GYVENAMĄJĄ PATALPĄ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS ISSN 2029 2236 (print) ISSN 2029 2244 (online) Socialinių mokslų studijos Social Sciences Studies 2009, 3(3), p. 193 212 ŠEIMOS NARIŲ TEISĖS Į GYVENAMĄJĄ PATALPĄ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė

More information

GYVŪNŲ PANAUDOJIMO KAIMO TURIZMO VERSLE TYRIMAS

GYVŪNŲ PANAUDOJIMO KAIMO TURIZMO VERSLE TYRIMAS LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ IR INFORMATIKOS KATEDRA Rasa Paužait GYVŪNŲ PANAUDOJIMO KAIMO TURIZMO VERSLE TYRIMAS

More information

Rusų profesinė veikla Kaune m.: įgūdžių pritaikymo galimybės ir kliūtys

Rusų profesinė veikla Kaune m.: įgūdžių pritaikymo galimybės ir kliūtys ISSN 1822-2617 2013/13 Andrius MARCINKEVIČIUS Rusų profesinė veikla Kaune 1918 1940 m.: įgūdžių pritaikymo galimybės ir kliūtys Reikšminiai žodžiai: rusai, rusų imigrantai, Kaunas, darbo rinka, profesinė

More information

Prof. dr. Zenonas Ivinskis (Vokietija), pirmininkas. 53 Bonn Am Hof 34 Germany. Dr. Kajetonas J. Čeginskas (Švedija), sekretorius

Prof. dr. Zenonas Ivinskis (Vokietija), pirmininkas. 53 Bonn Am Hof 34 Germany. Dr. Kajetonas J. Čeginskas (Švedija), sekretorius Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Taryba 6441 So. Washtenaw Avenue Chicago, Ill. 60629 Dr. Kazys Ambrozaitis, Chesterton, Indiana Dr. Zigmas Brinkis, Los Angeles, California Dr. Petras Kisielius, Cicero, Illinois

More information

LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS RYŠIAI SU IŠEIVIJA JAV: ANTANO ŽMUIDZINAVIČIAUS ATVEJIS

LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS RYŠIAI SU IŠEIVIJA JAV: ANTANO ŽMUIDZINAVIČIAUS ATVEJIS LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS RYŠIAI SU IŠEIVIJA JAV: ANTANO ŽMUIDZINAVIČIAUS ATVEJIS Mindaugas Nefas ABSTRACT The paper analyses the relations between the Lithuanian Riflemen s Union (LRU) and the diaspora

More information

KONSTRUKTYVISTINĖ PRADINIO INFORMATIKOS MOKYMO KRYPTIS: TEORINIAI PRINCIPAI IR TAIKYMAS

KONSTRUKTYVISTINĖ PRADINIO INFORMATIKOS MOKYMO KRYPTIS: TEORINIAI PRINCIPAI IR TAIKYMAS ISSN 1392-0340. PEDAGOGIKA. 2001.49 Valentina Dagienė KONSTRUKTYVISTINĖ PRADINIO INFORMATIKOS MOKYMO KRYPTIS: TEORINIAI PRINCIPAI IR TAIKYMAS Anotacija. Straipsnyje aptariama informatikos turinio bendrojo

More information

VINCO KUDIRKOS KANKLĖS PIRMASIS HARMONIZUOTŲ LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ RINKINYS

VINCO KUDIRKOS KANKLĖS PIRMASIS HARMONIZUOTŲ LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ RINKINYS SUKAKTYS ISSN 1392 2831 Tautosakos darbai XXXVI 2008 VINCO KUDIRKOS KANKLĖS PIRMASIS HARMONIZUOTŲ LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ RINKINYS ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas S t r

More information

Dalis bajorų tarnavo didikų kariniuose daliniuose.

Dalis bajorų tarnavo didikų kariniuose daliniuose. ISSN 0202 3342 Lietuvos istorijos metraštis. 2011 metai, 1. Vilnius, 2012 The Year-Book of Lithuanian History. 2011 /1. Vilnius, 2012 EDUARDAS B R U S O K A S KAI VĖLIAVININKUS KEITĖ GENEROLAI: PAVIETŲ

More information

PROFESORIŲ VLADĄ JURGUTĮ PRISIMENANT: 120-OSIOMS GIMIMO METINĖMS

PROFESORIŲ VLADĄ JURGUTĮ PRISIMENANT: 120-OSIOMS GIMIMO METINĖMS ISSN 1392-1258. EKONOMIKA 2005 72(2) PROFESORIŲ VLADĄ JURGUTĮ PRISIMENANT: 120-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Vladas Terleckas Docentas socialinių mokslų daktaras A. Mickevičiaus g. 7-7A, LT-08119 Vilnius Meilė

More information

Pasiūlymai institucinės sąrangos koncepcijos rengimui

Pasiūlymai institucinės sąrangos koncepcijos rengimui Pasiūlymai institucinės sąrangos koncepcijos rengimui Aleksandras Jocius El. p. Aleksandras.Jocius@kurklt.lt Įvadas Pagrindinis šių pasiūlymų tikslas paskatinti Vidaus reikalų ministeriją rengti institucinės

More information