MOTERŲ NUSIKALSTAMUMAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA PIRMOJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Transcription

1 ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS HUMANITARINIS FAKULTETAS ISTORIJOS KATEDRA KORNELIJA JURGAITYTĖ Bakalauro studijų programos Istorija IV kurso studentė MOTERŲ NUSIKALSTAMUMAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA PIRMOJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE Bakalauro darbas Darbo vadovas doc. dr. Simonas Strelcovas Darbas originalus Kornelija Jurgaitytė (...) Šiauliai, 2015

2 2 TURINYS ĮVADAS NUSIKALSTAMUMO PROBLEMATIKA ISTORINIUOSE TYRIMUOSE NUSIKALTIMO SAMPRATA IR PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMINĖ BAZĖ MOTERŲ NUSIKALSTAMUMAS PIRMOJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE Naujagimių nužudymas Priešlaikinis nėštumo nutraukimas Prostitucija Degtinės varymas Vagystės ir plėšimai Nusikaltimai asmeniui IŠVADOS ŠALTINIAI IR LITERATŪRA SANTRAUKA SUMMARY PRIEDAI... 56

3 3 ĮVADAS Temos aptarimas. Nusikalstamumo nepavyksta išvengti nė vienai valstybei. Užkirsti jam kelią trukdo tai, kad nusikalstamumas yra latentiškas, sudėtingas socialinis reiškinys 1. Moterų nusikalstamumas yra specifinė bendrojo nusikalstamumo dalis. Jau nuo senų laikų buvo oficialiai priimta nuomonė, kad moterys tai gležnos, trapios būtybės, kurioms reikalinga apsauga ir vyrų priežiūra. Todėl moters ir nusikaltimo sąvokos visuomenei nesiderino tarpusavyje 2. Moterų nusikalstamumas nuo vyrų nusikalstamumo skiriasi savo apimtimi, įvykdytų nusikalstamų veikų charakteristika, padarymo būdais bei pasekmėmis 3. Reikia pažymėti, jog moterų įvykdomų nusikalstamų veikų spektras yra mažesnis nei vyrų. Tam tikros nusikalstamos veikos laikomos išimtinai vyriška prerogatyva. Tačiau pastaruoju metu moterų įvykdomų nusikalstamų veikų spektras plečiasi, moterų įvykdytų nusikaltimų dalis bendrame nusikalstamume auga, o tai byloja apie šiuolaikinio nusikalstamumo feminizaciją 4. Nors kai kurie nusikaltimai ir yra priskiriami vyriškai prerogatyvai, tačiau nusikaltimus suskirstyti į vyriškus ir moteriškus yra sudėtinga. Atsižvelgiant į archyvinius šaltinius bei statistinius duomenis bakalauro darbe buvo nuspręsta plačiau tyrinėti naujagimių nužudymus, priešlaikinius nėštumo nutraukimus, prostituciją, vagystes, degtinės varymą bei nusikaltimus asmeniui. Reikia paminėti, kad šiame darbe moteris bus suprantama kaip lytis, o ne socialinis aspektas. Nusikalstamumo sąvoka apima ne tik suaugusių moterų, bet ir nepilnamečių merginų nusikalstamumą. Istoriografija ir šaltiniai. Rašant šį darbą remtasi archyviniais šaltiniais, teisiniais aktais, statistiniais leidiniais bei periodika. Nepublikuoti šaltiniai. Rašant šį darbą naudotasi pirminiais šaltiniais. Daugiausia tai 1937 raportai Šiaulių apskrities policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje bei 1923 Šiaulių apskrities milicijos nuveikti darbai. Šios bylos buvo rastos Lietuvos centriniame 1 Galinaitytė J., Rudzkis T., Šiuolaikinės nusikalstamumo sampratos problema, Jurisprudencija, 2005, Nr.70, p Conley C. A., No pedestals : women and violence in late nineteenth century Ireland, Journal of social history, 1995 summer, p Бреднева М., Гражданское общество: гендерный анализ особенности женской преступности в современной россии, ii &itemid=197, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 4 Явчуновская Т. М.Б Степанова И. Б., Тенденции современной преступности женщин, Государство и право, 2000, Но.12, стр. 28.

4 4 valstybės archyve. Tai pagrindiniai nepublikuoti šaltiniai, kuriais rėmiausi šiame darbe. Archyvinė medžiaga buvo pateikta kaip iliustracijos nagrinėjant abortus bei naujagimių nužudymus. Publikuoti šaltiniai. Publikuotų šaltinių bazę sudaro pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu ėjusi periodika bei pirmosios Lietuvos Respublikos Baudžiamasis statutas. Pirmiausia bus apžvelgta periodika. Darbe naudojamasi pirmojoje Respublikoje spausdintais laikraščiais bei žurnalais, kuriuose buvo rasta mano nagrinėjamai temai aktuali informacija. Tai,,Vyriausybės žinios, žurnalo,,policija priedas,,kriminalinės žinios policijai bei,,kriminalistikos žinynas leistame laikraštyje,,vyriausybės žinios buvo pateikiami vyriausybės įstatymai, ministerijų, departamentų įsakymai, užsienio politikos raštai, valstybinių institucijų potvarkiai, taisyklės, ataskaitos ir kt. Priedas,,Kriminalinės žinios policijai pradėtas leisti 1926 su intencija padidinti bendradarbiavimą tarp policijos ir visuomenės. Šiame leidinyje buvo skelbiami paieškomų asmenų sąrašai, trumpai aprašomi įvykę kriminaliniai nusikaltimai bei viešinami piliečių prašymai padėti surasti pavogtus daiktus ir pan.,,kriminalistikos žinynas tai kriminalinių mokslų bei praktikos žurnalas. Jame buvo spausdinami su kriminologijos tematika susiję straipsniai. Kaip jau minėjau anksčiau, publikuotų šaltinių bazę sudaro ir Pirmosios Lietuvos Respublikos Baudžiamasis statutas. Juo rėmiausi bakalauro darbe rašant apie pirmosios Lietuvos Respublikos įstatyminę bazę bei nagrinėjant nusikalstamumo sampratą. Žinoma, didžiausias dėmesys buvo skiriamas tiems straipsniams, kurie buvo susiję su nagrinėjamomis nusikalstamomis veikomis. Rašant apie Baudžiamąjį statutą nebuvo apsieita be Vytauto Andrulio, Mindaugo Maksimaičio bei Stasio Vansevičiaus išleistų knygų šia tema. Daugiausia buvo remtasi V. Andriulio, M. Maksimaičio ir kt. autorių,,lietuvos teisės istorija 5, Maksimaičio,,Lietuvos teisės šaltiniai metais 6, Maksimaičio bei Vansevičiaus,, Lietuvos valstybės ir teisės istorija 7 bei Vansevičiaus,,Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas metais 8. Šie veikalai gelbėjo kas kart kai kildavo neaiškumų, ar žinių trūkumas teisiniais klausimais. Armano Abramavičiaus sudaryta,,baudžiamoji teisė, Genovaitės Dambrauskienės ir Antano Marcijono sudaryta knyga,,lietuvos teisės pagrindai bei Jūratės Galinaitytės ir Tomo Rudzkio straipsnis,,šiuolaikinės nusikalstamumo sampratos problema buvo pagrindiniai šaltiniai kalbant apie šiuolaikinę nusikalstamumo sampratą. 5 Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Peškaitis J. S., Šenavičius A., Lietuvos teisės istorija, Vilnius, Maksimaitis M. Lietuvos teisės šaltiniai metais., Vilnius, Maksimaitis M., Vansevičius S., Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Vilnius, Vansevičius S., Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas metais, Vilnius, 1996.

5 5 Bakalauro darbe buvo panaudota daug statistinės medžiagos, kuria remiantis buvo padaryti įvairūs skaičiavimai bei lentelės ir diagramos. Visa statistinė medžiaga, reikalinga tyrimams buvo surinkta iš Lietuvos Statistikos metraščių nuo 1925 iki 1938 bei statistinio leidinio,,lietuva skaitmenimis Istorikas dr. Gediminas Vaskela 2003, remdamasis Lietuvos statistikos metraščiais bei kitais šaltinais, sudarė Statistikos duomenų rinkinį, kurį sudaro 267 lentelės, 27 diagramos, 25 žemėlapiai. Šiame rinkinyje yra ir kalinčiųjų kalėjimuose skaičius nuo 1920 iki 1940 Tačiau į šį skaičių neįeina Klaipėdos krašto kaliniai. Šios lentelės labai pagelbėjo ir palengvino darbą skaičiuojant bendrą moterų nusikalstamumą pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Istoriografija. Nusikaltimas tai yra tarpdisciplininis reiškinys, į kurį galima žiūrėti įvairiai per teisininkų, kriminologų, sociologų, istorikų darbus. Nusikaltimai istorikus sudomino ne iškart, nes jie vertinami kaip,,antikultūriniai ir liko istorijos mokslo periferijoje. Tad nusikalstamumo problematika pirmiausia sudomino kriminologus bei teisės istorikus. Tačiau kriminologų beveik nedomino nusikaltimo istoriškumas. Vienas pirmųjų supratęs, kad nusikalstamumas tai yra socialinis reiškinys, kuris gali suteikti daug informacijos apie visuomenę, buvo žymus prancūzų istorikas, analų mokyklos atstovas Fernand Braudel. Jis savo veikale,,viduržemio jūra ir Viduržemio jūros pasaulis Pilypo II epochoje nusikalstamumo analizei paskyrė ne mažiau dėmesio ir vietos nei ekonominių procesų aprašymui 9. Naują impulsą nusikalstamumo tyrinėjimams davė XIX a. pabaigos sociologų darbai. Vienas iš jų tai Emile Durkhei Jo veikalas apie savižudybę daugelį metų netgi laikytas klasika 10. Mokslininkas mano, kad nusikaltimas - tai yra integrali visuomeninio gyvenimo dalis, vykstanti visuomenėje. Tokia prielaida skatino tyrinėti nusikalstamumą siejant jį su sociokultūrinėmis, socioekonominėmis sąlygomis. Durkheimo mintys padėjo svarstant nusikalstamumo priežastis. Jau nuo XX a. antrosios pusės vadinamoji nusikalstamumo istorija tarp Vakarų Europos istorikų darėsi vis populiaresnė. Po Antrojo pasaulinio karo dėl feministinio judėjimo įtakos daugiau dėmesio sulaukė ir moterų bei gender istorija. Alabamos universiteto Birmingame dėstytoja Carolyn A. Conley savo straipsnyje,,no pedestals: women and violence in late nineteenth century Ireland tyrinėja XIX a. antros pusės moterų smurto reiškinį Airijoje 11. Didelį dėmesį skiria Airijos teismų ir pačios visuomenės požiūriui į moterį bei palygina jį su Anglijos požiūriu. Autorė nagrinėja moterų smurto protrūkių 9 Braudel F., The Mediterranean and the Mediterranean World in the age of Philip II, California, Durkheim E., Savižudybė: sociologinis etiudas, Vilnius, Conley C. A., No pedestals : women and violence in late nineteenth century Ireland, Journal of social history, 1995 summer.

6 6 motyvus, akcentuoja moters smurto ir savigynos ryšį. Teigia, kad ne visos moterys turi įgimtą motinišką instinktą, o tai lemia tokius reiškinius kaip naujagimių nužudymai, vaikų atsisakymai ar nėštumo slėpimai. Šis darbas suteikė nemažai informacijos apie XIX a. Airijos visuomenės požiūrį į nusikaltusią moterį bei tokią nusikalstamą veiką kaip naujagimių nužudymai. Labai panašus darbas savo tematika yra Garthine Walker monografija,,crime, gender and social order in early modern England 12. Šiame darbe daugiausia kalbama apie vyrų ir moterų smurtą bei įvairias nusikalstamas veikas. Bandoma išsiaiškinti, kas įtakoja moterų smurto proveržius. Didžiausias dėmesys skiriamas XVII a. tokiems nusikaltimams kaip naujagimių nužudymai, abortai, vagystės, plėšimai, arkliavagystės. Paskutiniame knygos skyriuje kalbama apie Anglijos teisę bei bausmes. Knyga suteikė papildomos medžiagos apie abortus bei naujagimių nužudymus. Supažindino su nusikalstamumo bei lyčių tyrimo istoriografija. Lisa Downing savo straipsnyje,,murder in the Feminine: Marie Lafarge and the sexualization of the nineteenth century criminal woman pateikia kaip tikras moters nusikaltėlės atvejis buvo aprašomas literatūroje 13. Visas dėmesys sutelktas į XIX a. vidurio garsią prancūzų rašytoją Marie Lafarge, kuri 1841 buvo nuteista iki gyvos galvos už savo vyro nunuodijimą. Šis konkretus atvejis sulaukė labai didelio dėmesio ir iš kriminologų pusės. Italų kriminologas Lombroso Marie Lafarge atvejį pateikdavo kaip įgimtą moterišką nusikalstamumą. Straipsnyje aprašomi ir rašytojos santykiai su sutuoktiniu bei šio nusikaltimo vertinimai tuometinėje spaudoje. Vokiečių istorikas Todd Herzog 2009 išleido savo monografiją,,crime stories: criminalistic fantasy and the culture of crisis in Weimar Germany 14. Autorius teigia, kad po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje žymiai padidėjo nusikalstamumo lygis. Klestėjo nusikaltėlių gaujos, prostitucija, narkotikai, serijiniai žudikai. Pirmasis pasaulinis karas įtakojo ir Vokietijoje po karo prasidėjusią kultūrinę krizę. Kultūra buvo apsėsta nusikaltimų ir nusikaltėlių. Pradėti kurti filmai, tapyti paveikslai šia tematika. Vienas populiariausių tuometinių literatūros žanrų tapo nusikaltimų istorijos. Viena tokių Alfredo Doblino išleista knyga, kurioje remiantis tikra istorija aprašomos dvi lesbietės moterys, kurios nunuodijo vienos iš jų vyrą. Knygoje aprašomos jų gyvenimo istorijos bei stengiamasi išsiaiškinti šio nusikaltimo motyvus. Nusikalstamumo tyrimai Lietuvą pasiekė pavėlavę. Pirmasis darbas nusikalstamumo tematika Lietuvoje pasirodė tik atkūrus nepriklausomybę. Nusikalstamumo reiškinio tyrimai siejami su Vlado Sirutavičiaus pavarde, kuris 1993 apsigynė daktaro disertaciją šia tema. Remiantis disertacija buvo išleista monografija,,nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje 15. Šiame 12 Walker G., Crime, gender and social order in early modern England, Cambridge, Downing L., Murder in the Feminine : Marie Lafarge and the sexualization of the nineteenth century criminal woman, Journal of the History of Sexuality, 2009, Nr Herzog T., Crime stories : criminalistic fantasy and the culture of crisis in Weimar Germany, Oxford, Sirutavičius V., Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje, Vilnius, 1995.

7 7 darbe istorikas nagrinėja policijos sistemą, jos santykį su nusikalstamumu, aptaria XIX a. carinės policinės sistemos raidą, analizuoja bausmes ir jų formas. Sirutavičiaus monografija padėjo ne tik metodologine prasme, bet ir suteikė reikiamos istoriografinės medžiagos. Vieni pagrindinių nusikaltimų tyrėjų yra teisininkai. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti Alfredo Vilbiko 2007 išleistą knygą,,šiaulių apygardos teismų istorija 16. Joje pateikta nemažai statistinės medžiagos apie nusikalstamumą Šiaulių apskrityje, kuri pravertė atliekant statistinius tyrimus. Pateikta statistinė medžiaga apie teisėjų išspręstas bylas pagal nusikaltimo rūšis, statistikos duomenys apie Šiaulių apygardos teismo teritorijoje 1930 sausio 1 d. kalėjusių kalinių skaičių. Nurodyta kiek kiekvienoje apskrityje buvo nepilnamečių berniukų ir mergaičių nusikaltėlių. Moterų nusikalstamumas Lietuvos istoriografijoje yra dar beveik nenagrinėta problema. Šiam reiškiniui dėmesio šiek tiek skyrė istorikė Rima Praspaliauskienė savo straipsnyje,,gėdos ir baimės nusikaltimas 17. Jame autorė nagrinėja smurtinį moterų elgesį XIX a. Lietuvoje, pasireiškusį abortais ir naujagimių nužudymais. Šis straipsnis buvo puikus šaltinis kalbant apie abortus bei naujagimių nužudymus. Labiausiai pravertė autorės svarstymai, kas įtakojo moteris įvykdyti šias nusikalstamas veikas. Bakalauro darbe siekiama ne tik aptarti moterų įvykdytus nusikaltimus, tačiau ir išnagrinėti, kokios socialinės aplinkybės tai įtakojo. Susipažinti su tuometine socialine aplinka padėjo Virginijos Jurėnienės straipsnis,,darbo rinka ir moterys tarpukario Lietuvoje 18. Autorė rašo, kad moterims pirmojoje Lietuvos Respublikoje susirasti darbą buvo sudėtinga. Tarpukariu buvo aiškinama, kad moterys dirbdamos taip tik didina vyrų nedarbą ir dėl jų dalyvavimo visuomeniname gyvenime nukenčia šeima. Šitoks požiūris į dirbančią moterį galėjo tik dar labiau įtakoti moterų nusikalstamumą, nes nedarbas yra įvardijamas kaip vienas pagrindinių veiksnių, sąlygojančių nusikalstamų veikų skaičių. Viena iš nusikalstamų veikų, kuri dažniausiai būdinga moterims, yra prostitucija. Prostitucija dažnai įvardijama kaip seniausia profesija pasaulyje, egzistavusi visais laikais ir visose bendruomenėse. Sociologas Valdas Pruskus monografijoje,,prostitucijos fenomenas. Gatvės prostitucija Lietuvoje: raiška, sklaida ir kontrolė 19 pateikia prostitucijos sampratą ir jos vertinimą epochų bėgyje, nagrinėja ir socialines prostitucijos priežastis. Rašant šį bakalauro darbą ypatingai pagelbėjo monografijos penktasis skyrius, kuriame autorius pristato prostitucijos reglamentavimą pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. 16 Vilbikas A., Šiaulių apygardos teismų istorija ( ir ), Šiauliai, Praspaliauskienė R., Gėdos ir baimės nusikaltimas, Feminizmas, visuomenė, kultūra, Vilnius, Jurėnienė V., Darbo rinka ir moterys tarpukario Lietuvoje, Lyčių studijos ir tyrimai, 2006, Nr Pruskus V., Prostitucijos fenomenas. Gatvės prostitucija Lietuvoje : raiška, sklaida ir kontrolė, Vilnius, 2010.

8 8 Naudingas prostitucijos tematika parašytas leidinys tai 1931 tuometinio publicisto Juozo K. Belecko knyga,,nuodėmių gatvė 20. Žurnalistas aprašė Kauno prostitučių gyvenimą bei kaip iliustracijas pateikė pokalbius su pačiomis savo kūną prekiaujančiomis moterimis.,,nuodėmių gatvė yra puikus šaltinis analizuojant moterų tapimo prostitutėmis priežastis bei jų darbo ir gyvenimo ypatybes. Knygoje yra pateikti ir svarbiausi su prostitučių reglamentacija susiję teisiniai aktai bei nurodymai. Petras Minkevičius savo studijoje,,metodai ir priemonės kovai su prostitucija aptaria prostitucijos sąvoką ir jos priežastis. Autorius aptaria viešųjų namų steigimo, prostitučių registravimo, darbo reglamentavimo ir higienos, moralės problemas, visą tai siedamas su viešąja tvarka, venerinių ligų plitimu ir prostitucijos panaikinimo problema 21. Nagrinėjant nusikalstamumo tyrimus daugiausia medžiagos suteikė Hamilton straipsnis,,theorist Freda Adler. Labai vertingi buvo tiek Eglės Norvaišaitės, tiek ir Astos Slidziauskienės magistro darbai, kuriuose nagrinėjamas moterų nusikalstamumo reiškinys. Medžiagos apie E. Durkheimo nusikalstamumo vertinimą suteikė Gavėnaitės straipsnis,,e. Durkheimo ir M. Foucault idėjos sintetinėje D. Garlando bausmės teorijoje. Tyrimo problemos formulavimas. Istoriografijoje moterys dažniau būna pristatomos kaip aukos, o ne kaip kaltininkės 22. Beveik visi teisės pažeidimai buvo suprantami kaip vyriški. Vyrų nusikalstamumas yra laikomas norma, kai tuo tarpu moterų nusikalstamumas yra vertinamas kaip nukrypimas nuo moteriško elgesio normų. Tačiau moterys atlieka daugumą nusikaltimų tipų. Remiantis tyrimais galima tvirtinti, kad moterys dažnai netgi yra linkusios įvykdyti tuos nusikaltimus, kurie tradiciškai yra priskiriami vyriškiems. Tad šiame darbe bus bandoma išsiaiškinti kokios socialinės priežastys lėmė moterų nusikalstamumą pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Temos aktualumas ir naujumas. Dėl ypatingos socialinės padėties moters ir nusikalstamumo sąvokos nesiderino tarpusavyje. Moteris dažniau buvo suvokiama kaip nusikaltimo auka, o ne jos vykdytoja. Moterų nusikalstamumas yra specifinė bendrojo nusikalstamumo dalis. Kadangi moterys įvykdydavo tik dešimtadalį visų nusikaltimų, moterų nusikalstamumas ne iš karto sulaukė mokslininkų dėmesio, kurie pagrindinį dėmesį buvo sutelkę į vyrų nusikalstamumą. Daugiau dėmesio šiam reiškiniui suteikta tik XX a. antrojoje pusėje sustiprėjus feministiniui judėjimui. Lietuvoje moterų nusikalstamumo fenomenas beveik iš vis dar nesulaukė rimtesnių tyrimų. Taigi moterų nusikalstamumas yra labai problematiškas socialinis reiškinys, kuris vis dar laukia gilesnių tyrimų. Temos chronologinės ribos Šiame darbe bus apžvelgtas minėto laikotarpio moterų nusikalstamumas Lietuvoje. 20 Beleckas J.K., Nuodėmių gatvė, Vilnius, Andriulis V., Nusikaltimų prevencijos patirtis Lietuvoje , Vilnius, 2000, p Walker G., Crime, gender and social order in early modern England, Cambridge, 2003, p. 75.

9 9 Tyrimo objektas. Šio darbo objektas yra moterų nusikalstamumas pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Tikslas ir uždaviniai. Šio darbo tikslas - atskleisti moterų nusikalstamumo lygį bei socialinį aspektą metais. Siekiant realizuoti užsibrėžtą tikslą išskiriami uždaviniai: 1. Aptarti bendro nusikalstamumo bei moterų nusikalstamumo tyrimus Europos ir Lietuvos kontekste. 2. Išanalizuoti nusikalstamumo sampratą bei pirmosios Lietuvos Respublikos įstatyminę bazę. 3. Išnagrinėti moterų nusikalstamumo reiškinį išskiriant abortus, nužudymus, kūno sužalojimus, prostituciją, vagystes bei degtinės varymą. 4. Išanalizuoti kokios socialinės priežastys lėmė moterų nusikalstamumą pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metodai. Rašant šį darbą buvo remtasi istoriniu, statistiniu bei lyginamuoju metodu. Statistinis metodas šiame darbe naudojamas nagrinėjant pirmosios Lietuvos Respublikos moterų nusikalstamumą. Istorinis metodas plačiai naudotas visame darbe. Nagrinėti tiek ir pirminiai šaltiniai, tiek ir kitomis kalbomis išleista literatūra. Darbo struktūra. Darbas susideda iš įvado, dėstymo, išvadų, literatūros sąrašo bei priedų. Dėstymą sudaro 3 pagrindiniai skyriai, kuriuose nagrinėjama moterų nusikalstamumo problema pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Pirmajame skyriuje,,nusikalstamumo problematika istoriniuose tyrimuose gilinamasi į bendro bei moterų nusikalstamumo istorinius tyrimus tiek Lietuvos, tiek ir Europos kontekste. Antrajame skyriuje,,nusikaltimo samprata ir pirmosios Lietuvos Respublikos įstatyminė bazė aptariama nusikalstamumo samprata. Didžiausias dėmesys skiriamas pirmosios Lietuvos Respublikos Baudžiamajam statutui bei Klaipėdos krašte galiojusiam Vokietijos Baudžiamajam kodeksui. Pristatomi nusikaltimų tipai bei jų skirstymas. Trečiajame skyriuje,,moterų nusikalstamumas pirmojoje Lietuvos Respublikoje gilinamasi į moterų nusikalstamumo reiškinį, daugiausia dėmesio skiriant abortams, nužudymams, prostitucijai, degtinės varymui, vagystėms, kūno sužalojimams. Šiame skyriuje atlikus statistinius tyrimus apskaičiuotas bendras moterų nusikalstamumo procentas, remiantis archyviniais bei periodiniais šaltiniais pristatomas nagrinėjamų konkrečių nusikalstamų veikų mastai bei pobūdis. Prieduose yra moterų nusikalstamumo mastus bei savybes iliustruojančių lentelių bei diagramų.

10 10 1. NUSIKALSTAMUMO PROBLEMATIKA ISTORINIUOSE TYRIMUOSE Nusikalstamumas egzistavo visose visuomenėse nuo pat civilizacijos atsiradimo pradžios, todėl buvo ir yra svarbus mokslininkų nagrinėjamas reiškinys. Nusikalstamumas tai yra tarpdisciplininių tyrimų objektas, kurį tyrinėja įvairių mokslo sričių atstovai. Nusikalstamumo fenomeną tyrinėja tiek teisininkai, kriminologai, tiek ir sociologai, istorikai, antropologai ir kt. Žinoma, kiekvienos srities atstovai gilinasi į skirtingas nusikalstamumo objekto problemas ir taiko skirtingus metodus norint pasiekti užsibrėžtus tikslus. Nusikalstamumas ir jo formos žmonijos istorijoje nuolat keitėsi ir keičiasi, kaip keitėsi ir jo samprata. Šią kaitą įtakoja tradicijos, papročiai, kultūra, ekonominės gyvenimo sąlygos bei baudžiamųjų įstatymų leidybos pasikeitimai. Istorinio kintamumo požymis itin ryškiai atsiskleidžia epochų pereinamuoju laikotarpiu, arba vienoje epochoje, bet skirtingose valstybėse. Šiame skyriuje bus bandoma pateikti skirtingus nusikalstamumo tyrimus Europos ir Lietuvos kontekste. Vienas iš žymiausių sociologijos mokslo atstovų Emilis Durkheimas vadovavosi nuostata, jog nusikalstamumas yra būtinas, nors ir nepageidaujamas reiškinys. Anot Aušros Gavėnaitės, Durkheimas teigė, kad nusikaltimas yra normalus normalios visuomenės faktas. Autorius visuomenę be nusikaltimų laikė utopija, kadangi pati visuomenės sąranga automatiškai išprovokuoja nusikalstamas veikas. Tačiau, anot sociologo, normalioje visuomenėje nusikaltimų skaičius svyruoja apie tam tikrą lygį. Kai nusikaltimų būna per mažai ir jų skaičius artėja prie minimumo, galima pradėti įtarti, kad į pažeidimus yra tiesiog nereaguojama ir jie būna neužfiksuoti. Tačiau pasitaiko atvejų, kai nusikalstamumo lygis visuomenėje tampa per daug aukštas. Tai reiškia, kad visuomenėje egzistavusios senosios normos ir nusikaltimų kontrolės priemonės nebefunkcionuoja 23. Istoriškai moterų nusikalstamumas ilgą laiką buvo užmirštas kriminologinės teorijos objektas. Kadangi moterų nusikalstamumas buvo žymiai retesnis reiškinys negu vyrų, moterys kaip nusikaltėlės buvo tiesiog įtrauktos į bendrąją kriminologijos teoriją. Norint suprasti moterų 23 Gavėnaitė A., E. Durkheimo ir M. Foucault idėjos sintetinėje D. Garlando bausmės teorijoje, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2008, Nr. 2, p. 128.

11 11 nusikalstamumo reiškinį sociologė ir kriminologė Freda Adler iškelia pagrindinį ir esminį klausimąkodėl yra toks didelis atotrūkis tarp moterų ir vyrų įvykdytų nusikaltimų mastų ir sunkumo? 24 Europoje moterų nusikalstamumas rimčiau pradėtas tyrinėti tik XIX a. pabaigoje. Sociologinių kriminologinių idėjų atsiradimas siejamas su L. Ketle pavarde, kuris aiškindamas skirtingas moterų ir vyrų nusikalstamumo priežastis, teigė, kad nusikalstamam elgesiui turi įtakos amžius, lytis, užsiėmimas, išsilavinimas. Moterys atitinkamai mažiau nusikalsta nei vyrai, ne tik dėl fizinio silpnumo, bet ir dėl to, kad jos mažai dalyvauja visuomeniniame gyvenime ir labiau užimtos buitiniais rūpesčiais 25. Iki XX a. antrosios pusės autoriai, tyrinėję moterų nusikalstamumą, savo teorijas daugiausia grindė moterų psichologija bei biologinėmis savybėmis. Tikriausiai pirmuoju moterų nusikalstamumo tyrinėtoju galima laikyti XIX a. sociologą Adolfą Kvateletą (Adolphe Quetelet). Jis teigė, kad jeigu kada moterys turėtų pusę vyrų fizinės jėgos, tada moterų smurtinis nusikalstamumas sudarytų apie pusę vyrų nusikaltimų 26. XIX a. pabaigos italų kriminologas Čezare Lombrozo (Cesare Lombroso) nusikaltimų priežastis bandė sieti su atavizmu. Pagal jį, atavizmas gali pasireikšti ne tik tam tikromis fizinėmis savybėmis, tokiomis kaip kūno plaukuotumas, bet ir charakterio ypatybėmis padidinta agresija, polinkiu kovoti, naikinti ir pan 27. Lombrozo teigė, kad moterys nusikaltėlės turėjo būti stipresnės už vyrus, tam, kad galėtų ištverti skausmą ir kalėjimas mažiau jas paveiktų 28. Antra vertus, Č.Lombrozo vadovavosi nuostata, esą moterys yra mažiau išsivysčiusios nei vyrai ir jų smegenų žievė yra mažesnė, todėl jos yra mažiau protingos ir mažiau gebančios abstrakčiai mąstyti 29. Psichologas Zigmundas Froidas ( Sigmund Freud) moterų nusikalstamumą aiškino per psichologiją ir psichines ligas. Moterys, anot Z. Froido, jaučiasi silpnesnės už vyrus, nes turi menkiau išsivysčiusius lyties organus, todėl, jos auga pavydžios ir kerštingos. Z.Froidas moteris nusikaltėles sieja su panašumu į vyrus, nes jos stengiasi varžytis su vyrais, nenusileisti jiems ir nepripažinti savo pasyvios prigimties Otas Polakas (Otto Pollak) išleido savo darbą, skirtą moterų nusikalstamumo problematikai. Jis palaikė biologinės teorijos koncepcijas, teigdamas, jog nėštumas bei menopauzė 24 Hamilton M., Theorist Freda Adler, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 25 Slidziauskienė A., Moterų nusikalstamumas, magistro darbas, Vilnius, 2007, p Hamilton M., Theorist Freda Adler, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 27 Norvaišaitė E., Moterų nusikalstamumas, magistro darbas, Vilnius, 2007, p O Connor T., Feminist criminology and integrated theory, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 29 Hamilton M., Theorist Freda Adler, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 30 Ten pat.

12 12 sukelia hormonų disbalansą, kuris gali būti nusikaltimų priežastimi. Kiekvienų menstruacijų metu moteris jaučia, kad niekada netaps vyru, dėl to padidėjęs sielvartas skatina moteris nusikalsti 31. XX a. antrojoje pusėje moterų nusikalstamumas patraukė feminisčių dėmesį. Liberaliosios pakraipos feministės tiriant nusikalstamumo reiškinį akcentavo lyčių vaidmenį visuomenėje. Viena tokių buvo britė sociologė Ann Oakley. A. Oakley nusikaltimą traktuoja kaip reiškinį, labiau būdingą vyrų kultūrai, o tai tuo pačiu padeda paaiškinti žemesnį moterų nusikalstamumo lygį. Jos plėtojamos idėjos vienas iš pagrindinių teiginių yra tai, kad nusikalstamumas ir vyriškumas turi tiesioginę sąsają. Kaip pagrindinius vyriškos asmenybės bruožus išskiria atvirai demonstruojamą agresiją ir fizinę jėgą, kurie tam tikromis sąlygomis yra teisėti arba neteisėti 32. Šią teoriją palaikė bei toliau plėtojo mano jau minėta F. Adler. Ji teigė, kad dėl įgytos emancipacijos bei feministinio judėjimo lyčių vaidmenys visuomenėje supanašėjo, moterys tapo vyriškesnėmis, ir tai įtakojo moterų padarytų smurtinių nusikaltimų skaičiaus padidėjimą 33. F. Adler nuomone moterų nusikalstamumo lygis parodo moterų išsilaisvinimo lygį kuo didesnis moterų atliktų nusikalstamų veikų skaičius, tuo didesnis moterų išsilaisvinimas. Moterų išsilaisvinimas sukėlė moteryse konkurencijos jausmą, jos tapo atkaklios, agresyvios ir vyriškesnės 34. Istorikas V. Sirutavičius savo knygoje,,nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje tuometinėje nusikaltimų istoriografijoje išskyrė dvi pagrindines viena kitą papildančias tyrimo kryptis. Pirmajai krypčiai autorius priskiria sociologijos mokslo darbus, kuriuose nusikalstamumas suvokiamas kaip visuomeninis reiškinys, glaudžiai susijęs su kitais socioekonominiais ir sociokultūriniais procesais. Kaip vieną pagrindinių šios srities atstovų V. Sirutavičius išskiria amerikiečių sociologą Čarlzą Tilį (Charles Tilly), kuris analizavo Prancūzijoje įvykdytų kriminalinių nusikaltimų ryšį su urbanizacijos procesu. Antrąją kryptį istorikas sieja su teisės istorija. Šios krypties atstovus labiausiai domino kaip susiformuoja nesutarimas tarp valdžios nustatytų teisės normų ir visuomenės požiūrio į konkrečius nusikaltimų tipus 35. Dabar pereikime prie Lietuvos konteksto. Nusikalstamumo reiškinys yra gana nauja tema Lietuvos istoriografijoje, pradėta daugiau tyrinėti tik po 1990 Nusikalstamumo, kaip socialinio reiškinio, tyrimų lietuvių istoriografijoje pradžia laikytina 1993, kai buvo apginta V. Sirutavičiaus daktaro disertacija,,nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje: nuo institucijų 31 Slidziauskienė A., Moterų nusikalstamumas, magistro darbas, Vilnius, 2007, p Slidziauskienė A., Moterų nusikalstamumas, magistro darbas, Vilnius, 2007, p Hamilton M., Theorist Freda Adler, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 34 Norvaišaitė E., Moterų nusikalstamumas, magistro darbas, Vilnius, 2007, p Sirutavičius V., Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje, Vilnius, 1995, p.15.

13 13 iki nusikaltėlių 36. Šios disertacijos pagrindu buvo parengta minėto autoriaus monografija,,nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje. Nusikalstamumo tyrimus istorikas pradeda ne tiesiogiai tirdamas patį nusikaltimo reiškinį, tačiau nuo carinės Rusijos valstybinių institucijų, kurių pagrindinis uždavinys yra nusikaltimų fiksavimas, prevencija, raidos XIX a. Lietuvoje. Savo monografijoje autorius analizuoja bausmes ir jų formas, raidą. V. Sirutavičius didelį dėmesį skiria valdžios ir visuomenės požiūriui į tokius nusikaltimus kaip prostitucija, imperatoriaus garbės įžeidimas, kontrabanda. Didžiausią dėmesį moterų nusikalstamumui Lietuvos istoriografijoje skyrė istorikė Rima Praspaliauskienė. Ji savo straipsnyje,,gėdos ir baimės nusikaltimas nagrinėja smurtinį moterų elgesį XIX a. Lietuvoje, pasireiškusį abortais ir naujagimių nužudymais. R. Praspaliauskienė, siekdama išnagrinėti naujagimių nužudymo reiškinį, savo darbe išsikelia probleminius klausimus. Kodėl moterys siekė atsikratyti savo nesantuokinių vaikų? Ar naujagimių nužudymai parodo, kad moterys buvo žiaurios? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus istorikė išanalizavo 85 moterų, kaltinamų kūdikių nužudymu, teismų bylas. Autorė straipsnyje taip pat aptaria kokias bausmes gaudavo moterys atlikusios šiuos nusikaltimus, kokie motyvai įtakojo šių nusikalstamų veikų įvykdymą bei kaip tie nusikaltimai būdavo išaiškinami. Pastaruoju metu moterų nusikalstamumas sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio. Jau iš šiame skyriuje paminėtų tyrimų matoma, kad moterų nusikalstamumas yra labai diskutuotinas reiškinys. Yra daugybė moterų nusikalstamumą lemiančių motyvų teorijų. Dėl moterų ypatingo socialinio statuso, jų vaidmens, pati visuomenė į nusikaltusią moterį žiūri žymiai griežčiau, nei į vyrą. Jų kriminalinė patirtis faktiškai persekioja visą gyvenimą, todėl joms sudėtingiau visuomenės akyse save reabilituoti. Nepaisant to, kad moterų socialinė padėtis pasikeitė ir jos turi galimybę aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, vyrų nusikalstamumas vis tiek išliko dominuojančioje pozicijoje. 36 Sirutavičius V., Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje: nuo institucijų iki nusikaltėlių, daktaro disertacija, Vilnius, 1993.

14 14 2. NUSIKALTIMO SAMPRATA IR PIRMOSIOS LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMINĖ BAZĖ Nagrinėjant nusikalstamumo problematiką negalima neaptarti ir paties nusikaltimo sampratos. Šiuolaikine teisine samprata nusikaltimu gali būti laikoma tik sąmoningai atlikta veika, kuri gali pasireikšti aktyvia arba pasyvia elgesio forma. Nei įsitikinimai, nei mintys, nei,,pavojinga žmogaus būsena ir panašiai negali būti laikoma nusikaltimu, kol tai nėra realizuojama žmogaus veiklos. Antrosios Lietuvos Respublikos įstatyminėje bazėje šalia sąvokos nusikaltimas atsirado ir naujas terminas nusikalstama veika 37. Rašant bakalauro darbą ši sąvoka bus dažnai naudojama. Nusikalstama veikia neatskiriama nuo nusikalstamą veiklą įvykdžiusio konkretaus asmens bei jį supančios socialinės aplinkos. Nusikalstamumo subjektas yra visuomenė kaip socialinė institucija 38. Baudžiamosios teisės vadovėlis išskiria pagrindinius nusikaltimo požymius: a) Nusikaltimas tai veika; b) Nusikaltimas tai pavojinga veika; c) Nusikaltimas tai priešinga teisei veika 39. Taigi pagal šiuos išskirtus nusikaltimo požymius galima teigti, kad šiuolaikinėje teisinėje terminologijoje nusikaltimu laikoma pavojinga, priešinga teisei veika. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje veikusiame Baudžiamajame statute buvo pateikta formali nusikaltimo samprata. Nusikaltimu buvo laikoma kiekviena veika, kurią tuo metu draudžia baudžiamieji įstatymai ir už kurią nustatyta tam tikra bausmė. Veika, kuri nebuvo aiškiai uždrausta Baudžiamojo statuto nebuvo laikoma nusikaltimu. Baudžiamasis statutas griežtai reglamentavo, kad už padarytus nusikaltimus atsako pats nusikaltėlis, išskyrus įstatymais aiškiai nurodytus atvejus, o kiekvienas abejojimas yra priskiriamas kaltinamojo naudai 40. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis statutas vaikus iki 10 metų amžiaus ir asmenis, nuo 10 iki 17 metų, kurie negalėjo numatyti savo veikos padarinių ir reikšmės arba valdyti savo 37 Lietuvos teisės pagrindai, sudaryt. G. Dambrauskienė, A. Marcijonas, Vilnius, 2004, p Galinaitytė J., Rudzkis T., Šiuolaikinės nusikalstamumo sampratos problema, Jurisprudencija, 2005, Nr.70, p Baudžiamoji teisė, sudaryt. A. Abramavičius, Vilnius, 1996, p Baudžiamojo statuto įvedamasis įstatymas, [prieiga per internetą, žiūrėta ].

15 15 elgesio, laikė nepakaltinamais 41. Remiantis Klaipėdos krašte galiojusiu Baudžiamuoju kodeksu baudžiamojon atsakomybėn nebuvo traukiami nepilnamečiai iki 12 metų, bet jiems leista taikyti auklėjimo ir priežiūros priemones metų paaugliai, nesupratę veikos baudžiamumo, turėjo būti išteisinami arba jiems skirtina mirties bausmė ar drausmės kalėjimas iki gyvos galvos turėjo būti pakeičiami paprastu kalėjimu nuo 3 iki 15 metų 42. Už nusikaltimus buvo numatyta bausmė sunkiųjų darbų kalėjime, paprastame kalėjime, areštu ir bauda. Sunkiųjų darbų kalėjimas skiriamas vietoj mirties bausmės, grasos kalėjimo, o tvirtovės kalėjimas pakeičiamas paprastu kalėjimu 43. Tiek Baudžiamasis statutas Lietuvoje, tiek ir Klaipėdos krašte galiojęs Vokietijos Baudžiamasis kodeksas už tam tikras nusikalstamas veikas numatė ir mirties bausmę. Mirties bausmė Lietuvoje buvo vykdoma neviešai sušaudant. Tačiau 1937 sausio 28 d. buvo priimtas įstatymas dėl mirties bausmės pobūdžio pakeitimo. Įvesta mirties bausmė naudojant dujas birželio 20 d. Baudžiamasis statutas buvo papildytas straipsniais, kurie numatė mirties bausmę už prezidento, Seimo nario, ministrų, valstybės kontrolieriaus ar kariuomenės vado nužudymą, taip pat už valstybės tarnautojo nužudymą, kai jis eina savo pareigas arba kad jas eina. Mirties bausmė buvo numatyta ir už žmogaus nužudymą politiniais sumetimais 45. Pirmosios Lietuvos Respublikos Baudžiamasis statutas nusikaltimus skirstė į : a) didžiuosius nusikaltimus; b) nusikaltimus; c) nusižengimus. Didžiaisiais nusikaltimais buvo laikomos tos nusikalstamos veikos, už kurias pagal įstatymus didžiausia numatyta bausmė yra mirties arba sunkiųjų darbų kalėjimas 46. Kalėti sunkiųjų darbų kalėjime skiriama nuo 4 iki 15 metų arba iki gyvos galvos 47. Nusikaltimams buvo priskirtos tos nusikalstamosios veikos, už kurias skiriama didžiausia bausmė yra kalėti paprastame kalėjime, t.y. nuo 2 savaičių iki 1 metų. Nusižengimai - kai didžiausia skiriamoji bausmė yra areštas arba 41 Vansevičius S., Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas metais, Vilnius, 1996, p Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Peškaitis J. S., Šenavičius A., Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p Baudžiamojo statuto įvedamasis įstatymas, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 44 Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II VI.15), sudaryt. V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė, Vilnius, 1996, p Baudžiamojo statuto pakeitimas, Vyriausybės žinios, Nr. 196, Baudžiamojo statuto įvedamasis įstatymas, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 47 Vansevičius S., Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas metais, Vilnius, 1996, p. 17.

16 16 bauda 48. Areštas trukdavo nuo 1 dienos iki 6 mėnesių 49. Šis nusikaltimų suskirstymas buvo labai reikšmingas, nes už kėsinimąsi padaryti sunkų nusikaltimą buvo baudžiama visada, už ketinimą padaryti nusikaltimą tik įstatyme nurodytais atvejais, o už kėsinimąsi padaryti nusižengimą nebuvo baudžiama 50. Klaipėdos krašte galiojęs Vokietijos Baudžiamasis kodeksas nusikalstamas veikas klasifikavo į: a) Nusikaltimus, už kuriuos grėsė mirties bausmė, drausmės kalėjimas arba daugiau nei 5 metai tvirtovės arešto; b) Nusižengimus, už kuriuos grėsė tvirtovės areštas iki 5 metų, kalėjimas arba didesnė nei 150 reichsmarkių piniginė bauda; c) Policines pažaidas, už kurias grėsė areštas arba mažesnė nei 150 reichsmarkių piniginė bauda 51. Taigi tiek pirmosios Lietuvos Respublikos Baudžiamasis statutas, tiek ir Klaipėdos krašto Baudžiamasis kodeksas nusikaltimus skirstė į tris grupes pagal paskirtas bausmes. Skirstymas pagal bausmes beveik vienodas, tik nesutampa išskirtų nusikaltimų tipų pavadinimai. Šiame darbe daug kartų minimi tiek ir pirmosios Lietuvos Respublikos Baudžiamasis statutas, tiek ir Klaipėdos krašto Baudžiamasis kodeksas. Taigi manau, kad reiktų skirti jiems daugiau dėmesio ir juos pristatyti. Pirmoji Lietuvos Respublika paveldėjo baudžiamąjį statutą, priimtą dar 1903 Rusijos imperijoje. Taip atsitiko todėl, kad 1840 birželio 25 d. Rusijos imperijos caras Nikolajus I išleido įsaką, kuriuo nutraukė Trečiojo Lietuvos Statuto galiojimą, tuo pačiu nustojo galioti ir Seimo išleistos konstitucijos bei nutarimai. Nuo tada Lietuvoje įsigaliojo Rusijos imperijos įstatymai 52. Po beveik 80 metų ( ) trukusių teisinių santykių pirmosios Lietuvos Respublikos valdžia negalėjo iš karto pakeisti ir parengti savo kodeksų. Būtent dėl šios priežasties buvo nutarta palikti galioti Rusijos imperijos įstatymus, suderinus juos su Lietuvos Konstitucija ir visuomenės interesais lapkričio 26 d. vykusiame Valstybės Tarybos posėdyje, aptariant laikinąją Lietuvos teismų sistemą, nutarta nebeatnaujinti visų ikikarinių baudžiamųjų kodeksų galiojimo, o toliau vadovautis vokiečių okupacinės administracijos karo metais jų okupuotoje 48 Baudžiamojo statuto įvedamasis įstatymas, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 49 Vansevičius S., Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas metais, Vilnius, 1996, p Ten pat, p Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Peškaitis J. S., Šenavičius A., Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p Vansevičius S., Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas metais, Vilnius, 1996, p Ten pat.

17 17 Lietuvos teritorijoje įvestu Rusijos 1903 Baudžiamuoju statutu sausio 16 d. Valstybės tarybos prezidiumas galutinai nutarė Lietuvos baudžiamuoju kodeksu laikyti 1903 priimtą Rusijos imperijos baudžiamąjį statutą, kurį sudarė 37 skyriai ir 687 straipsniai 55. Skaitant 1903 Rusijos imperijos Baudžiamąjį statutą matomi ryškūs mėginimai moderninti teisinę valstybės bazę. Žinoma, šiame statute nėra kokių nors naujų originalių minčių ir principų, tačiau savo humaniškumu ir teisinės technikos lygiu jis yra laikomas pasiekusiu Vakarų baudžiamųjų įstatymų lygį. Tiesa, pačioje Rusijoje jis laikytas per daug liberalus, todėl galiojo tik tie jo skyriai, kurie buvo skirti valstybiniams ir religiniams nusikaltimams 56. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje turime unikalią situaciją, kai dalyje šalies teritorijos galiojo kitas Baudžiamasis statutas. Lietuvoje tai buvo Klaipėdos kraštas, kuriame galiojo Vokietijos Baudžiamasis kodeksas. Šią situaciją įtakojo tai, kad Klaipėdos kraštas ilgą laiką buvo tapęs sudedamąja Vokietijos dalimi. Šioje teritorijoje ilgą laiką galiojusius Prūsijos teisės šaltinius po XIX a. antrojoje pusėje įvykusio Vokietijos susivienijimo pakeitė daugiausia Vokietijos imperijos įstatymai 57. Iki 1920 sausio 10 d. (Versalio sutarties įsigaliojimo) pagrindinis baudžiamosios teisės šaltinis, likęs galioti Klaipėdos krašte, buvo Vokietijoje 1871 gegužės 15 d. priimtas Baudžiamasis kodeksas, įsigaliojęs 1872 sausio 1 d. 58 Liko galioti ir Vokietijos imperijoje bei Prūsijoje išleisti vadinamieji baudžiamieji pridedamieji įstatymai, 1900 Civilinio proceso ir 1871 baudžiamojo proceso įstatai kartu su atitinkamais Vokietijoje ir Prūsijoje išleistais procesinių įstatymų priedais ir kitais įstatymais 59. Pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjai siekė sujungti visas lietuvių gyvenamas žemes. Į nepriklausomos Lietuvos sudėtį turėjo įeiti ir daug amžių vokiečių valdoma Mažoji Lietuva, kurioje buvo ir Klaipėdos kraštas 60. Lietuva taip vadinamo Klaipėdos sukilimo metu (1923 sausio 9-15 d. ) su savanorių pagalba 1923 sausio 9 d. be jokio pasipriešinimo užėmė beveik visą Klaipėdos kraštą, o sausio 15 d. sumušę prancūzų dalinį užėmė ir Klaipėdos miestą. Taip Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos sudedamąja dalimi 61. Vasario 24 d. Antanas Smetona, pradėjęs eiti oficialaus Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigas, Lietuvos vyriausybės vardu pareiškė, kad kraštui paliekama plati autonomija. Iš esmės tai buvo Lietuvoje jau tapusio įprastu 54 Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Peškaitis J. S., Šenavičius A., Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p Vansevičius S., Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas metais, Vilnius, 1996, p Maksimaitis M. Lietuvos teisės šaltiniai metais., Vilnius, 2001, p Ten pat, p Ten pat, p Maksimaitis M., Vansevičius S., Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Vilnius, 1997, p Gumuliauskas A., Lietuvos istorija ( ), Šiauliai, 2009, p Ten pat, p. 176.

18 18 principo, kuriuo išsaugoma senųjų teisės šaltinių galia, pakartojimas ir išplėtimas 62. Taip Klaipėdos krašte ir buvo nuspręsta palikti Vokietijos imperijos Baudžiamąjį kodeksą. Įvedant Baudžiamąjį statutą nepriklausomoje Lietuvoje teko kiek jį pakoreguoti. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas kai kurias Baudžiamojo statuto vietas, kurios prieštaravo laikinajai Lietuvos konstitucijai, pripažino negaliojančiomis. Taip pat buvo kiek pakeista statute numatytų bausmių sistema bei padaryta kai kurių smulkių, tačiau būtinų redakcinių pakeitimų, tokių kaip vietoj žodžių,,rusija ir,,rusijos valdinys įrašyti žodžiai,,lietuva ir,,lietuvos pilietis gegužės 17 d. Vokietijos baudžiamojo kodekso nuostatai buvo pritaikyti Lietuvos Respublikai. Žodis,,vokietis keičiamas žodžiais,,lietuvis ar mažalietuvis, o žodžiai,,vokietijos valstybė ar,,valstybė žodžiais,,lietuvos Respublika 64. Pirmosios Lietuvos Respublikos Baudžiamajame statute yra pateikti ir išskirti visi tuo metu vyraujantys nusikaltimų tipai, kuriuos pateikiame žemiau esančioje lentelėje. 1 lentelė. Nusikaltimų tipai pagal pirmosios Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį statutą. 1. religiniai nusikaltimai; 2. valstybės išdavimas; 3. sąmyšis; 4. valdžios neklausymas; 5. teismo darbo trukdymas; 6. karinės prievolės ir savivaldybinių pareigų neatlikimas; 7. nusikaltimai žmonių sveikatai; 8. nusikaltimai visuomenės ir asmens saugumui; 9. nusikaltimai žmogaus gerovei; 10. visuomenės rimties pažeidimai; 11. doroviniai nusikaltimai; 12. jaunimo auklėjimo įstatymų pažeidimai; 13. spaudos įstatymų pažeidimai; 14. verslo ir prekybos įstatymų pažeidimai; 15. samdos įstatymų pažeidimai; 16. statybos darbų, kelių ir kitų susisiekimo priemonių įstatymų pažeidimai; 17. šeiminiai nusikaltimai; 18. netikrų pinigų, vertybinių popierių ir ženklų padirbimas; 62 Maksimaitis M., Lietuvos teisės šaltiniai metais, Vilnius, 2001, p Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Peškaitis J. S., Šenavičius A., Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p Maksimaitis M., Lietuvos teisės šaltiniai metais, Vilnius, 2001, p. 146.

19 raštų klastojimas; 20. gyvybės atėmimas; 21. kūno sužalojimas ir smurtas; 22. dvikovos; 23. palikimas pavojuje; 24. nusikaltimai asmens laisvei; 25. ištvirkavimas; 26. asmens įžeidimas; 27. paslapčių paskelbimas; 28. turto, kelių, įspėjamųjų ir sienos ženklų bei kitų daiktų gadinimas; radinio nepaskelbimas, svetimo turto pasisavinimas arba pasitikėjimo 29. panaudojimas piktam; 30. vagystė, plėšimas, prievarta; 31. sukčiavimas; 32. bankrutavimas, lupikavimas ir kiti baustini turtiniai nusikaltimai; 33. nusikaltimai autoriaus teisėmis ir išradimų privilegijoms; 34. savavališkas svetimo turto naudojimas; 35. tarnybiniai nusikaltimai. Lentelė sudaryta remiantis pirmosios Lietuvos Respublikos Baudžiamuoju statutu. Kadangi Baudžiamasis statutas išskiria net 35 nusikalstamas veikas, kad būtų paprasčiau, jas galima suskirstyti į atskiras grupes pagal kėsinimosi objektą. Antai pagal kėsinimosi objektą nusikaltimai gali būti skirstomi į nusikaltimus valstybei, nusikaltimus asmeniui, nusikaltimus nuosavybei, nusikaltimus tarnybai ir pan. 65 Taigi sąlygiškai šias statute numatytas nusikalstamas veikas galima suskirstyti į: 1. nusikaltimus visuomenei; 2. nusikaltimus asmeniui; 3. nusikaltimus nuosavybei 66. Visą pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį Rusijos 1903 metų Baudžiamasis statutas taip ir liko pagrindiniu Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniu. Kadangi statutas buvo ganėtinai modernus, nebuvo skubėta jį tobulinti ir tenkintasi pavieniais papildymais ir pakeitimais 67. Per visą pirmosios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės laikotarpį išleista per 30 įstatymų, 65 Baudžiamoji teisė, sudaryt. A. Abramavičius, Vilnius, 1996, p Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Peškaitis J. S., Šenavičius A., Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p Ten pat, p. 406.

20 20 specialiai skirtų pakeisti ir papildyti kai kuriuos Baudžiamojo statuto straipsnius, iš jų keturi keletą Baudžiamojo statuto straipsnių panaikino 68. Keletas Baudžiamojo statuto pakeitimo bei papildymo įstatymų pavyzdžių. Pilietinio karo metais, 1919 vasario 7 d. Ministrų kabinetas patvirtino,,ypatingus valstybės apsaugos įstatus, kuriais buvo numatyta, kad prasikaltus karinės padėties vietovėse už tam tikrus nusikaltimus bus vykdoma mirties bausmė 69. Vėliau išleisti Rinkimų laisvės, apdraudimo įstatymas (1919), Tranzito taisyklės (1924), Muitinių įstatai (1924), Lygtinio nuteisimo įstatymas (1928), Organizacijų, sudarytų okupuotoj Lietuvoj ir užsienyje, dalyviams bausti įstatymas (1929), Emigracijos įstatymas (1929), Tautai ir valstybei saugoti įstatymas (1934), ir nemažai kitų 70. Paskutinis Baudžiamojo statuto pakeitimas padarytas 1940 gegužės 25 d., likus nepilnam mėnesiui iki sovietinės okupacijos pradžios rudenį darbą pradėjo speciali Valstybės Tarybos komisija, sudaryta naujam Baudžiamajam kodeksui parengti. Rengiamo naujo kodekso pagrindu buvo nutarta paimti tuo metu galiojantį baudžiamąjį statutą bei vadovautis Italijos ir Šveicarijos įstatyminės bazės pavyzdžiais. Tačiau šio kodekso rengimo darbą nutraukė prasidėjusi sovietinė okupacija Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Peškaitis J. S., Šenavičius A., Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p Vansevičius S., Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas metais, Vilnius, 1996, p Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Peškaitis J. S., Šenavičius A., Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II VI.15), sudaryt. V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė, Vilnius, 1996, p Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Peškaitis J. S., Šenavičius A., Lietuvos teisės istorija, Vilnius, 2002, p. 406.

21 21 3. MOTERŲ NUSIKALSTAMUMAS PIRMOJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE 3.1. Naujagimių nužudymas Istoriko Gedimino Vaskelos sudarytoje statistinėje nuteistųjų laisvės atėmimu asmenų skaičius atspindinčioje lentelėje yra pateikti duomenys apie nuteistų kalinių skaičių, įskaitant ir nuteistuosius administracine tvarka bei tardomuosius. Moterų ir vyrų duomenys pateikti atskirai, taigi tai puikus šaltinis sprendžiant apie moterų nusikalstamumo paplitimą Lietuvoje. Išanalizavus statistinius duomenis pavyko suskaičiuoti, kad bendras kalinčiųjų kalėjimuose skaičius, kurį sudaro tiek nuteistieji, tiek ir tardomieji, yra Iš jų 9578 buvo moterys, taigi moterys bendrame kalinčiųjų skaičiuje sudarė apytikriai 13%. Matoma akivaizdi moterų nusikalstamumo augimo tendencija (žiūrėti priedą Nr.4). Mažiausias kalinčiųjų skaičius buvo Tai galėjo įtakoti dar neįsigalėjęs Baudžiamojo statuto naudojimas, tuo metu vykęs Nepriklausomybės karas, Vilniaus netekimas. Didžiausias kalinčiųjų moterų skaičius buvo 1935 metais Nors moterų nusikalstamumas pirmojoje Lietuvos Respublikoje tesudarė 13 % bendro nusikalstamumo lygio, tačiau buvo tokių nusikalstamų veikų, kurias įvykdydavo dažniausiai moterys. XIX a. Lietuvoje apie pusę nužudymų atlikdavo moterys, kurių pagrindine auka tapdavo naujagimiai kūdikiai. Naujagimių nužudymai XIX a. Lietuvoje buvo dažniausiai pasitaikantis žmogžudystės tipas 74. Panaši tendencija išliko ir pirmosios Lietuvos Respublikos laikais. Dažniausiai moterų auka tapdavo dar negimę ar ką tik gimę vaikai. Remiantis medžiaga nuo 1924 iki 1938 pavyko nustatyti, kad didžiausias abortų bei naujagimių nužudymo mastas buvo 1935 užregistruoti 138 šio nusikaltimo atvejai. Palyginimui bendras nužudymų skaičius 1935 kartu su abortais bei naujagimių nužudymais buvo Mažiausias šių nusikalstamų veikų skaičius buvo užfiksuota 60 atvejų 76. Nuo 73 Kalinčių kalėjimuose skaičius metais (sausio 1 d.), [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 74 Praspaliauskienė R., Gėdos ir baimės nusikaltimas, Feminizmas, visuomenė, kultūra, 2000, Vilnius. 75 Lietuvos statistikos metraštis 1937, Kaunas, 1938, p Lietuvos statistikos metraštis , Kaunas, 1931, p.154.

22 iki 1934 matomas akivaizdus abortų ir naujagimių nužudymų skaičiaus mažėjimas. Tačiau 1935 užfiksuotų nusikaltimų skaičius vėl staigiai padidėja, kol jis tapo gana stabilus (žiūrėti 1 priedą). Lietuvos statistikos metraštyje tiek abortų, tiek naujagimių nužudymų atvejai buvo skaičiuojami bendrai, jų neišskiriant. Todėl sunku nurodyti tikslius šių nusikaltimų skaičius. Žinoma, galima daryti prielaidą, kad abortų turėjo būti atliekama žymiai daugiau negu nužudoma kūdikių. Tačiau atsekti tikslius šios nusikalstamos veikos mastus sudėtinga dar ir dėl to, kad policija registruodavo tik tuos abortus, kurie baigdavosi nelaimingai, o kiti nusikalstami abortai taip ir likdavo neišaiškinti. Remiantis tyrimo metu surinktais statistiniais duomenimis pavyko nustatyti, kad šį nusikaltimą dažniausiai vykdydavo metų amžiaus moterys. Didelį procentą abortų bei vaikžudysčių atlikdavo ir moterys. Mažiausiai nusikalsdavo jaunesnės nei 17 metų bei vyresnės nei 60 metų. 2 lentelė. Abortai ir naujagimių nužudymas pagal moters amžių Metai Iki ir daugiau Lentelė sudaryta remiantis Lietuvos statistikos metraščiu 1935, Lietuvos statistikos metraščiu 1936, Lietuvos statistikos metraščiu 1937, Lietuvos statistikos metraščiu 1938 Atlikus statistinius tyrimus galima teigti, kad daugiausia nusikalsdavo netekėjusios moterys (žiūrėti 3 priedą). Kaip pavyzdį galiu pateikti 1936, kada netekėjusios moterys atliko 63 % visų šios nusikalstamos veikos atvejų. Kūdikius nužudydavo dažniausiai neištekėjusios moterys norėdamos išvengti gėdos arba dėl neturto, supratusios, kad vienos vaiko nesugebės išlaikyti 77. Mažiausiai abortus darydavosi bei naujagimius žudydavo našlės bei išsiskyrusios moterys. Daugiausiai abortų bei vaikžudysčių buvo įvykdoma Šiaulių, Alytaus ir Tauragės apskrityse bei Kauno mieste. Kadangi yra žinoma, kad naujagimių žudymas buvo labiau paplitęs kaimo teritorijoje, tai galima daryti prielaidą, kad Kauno mieste buvo didelis atliktų abortų skaičius. Nuo 1935 ryškiai iš kitų Lietuvos apskričių pagal įvykdytus abortus bei naujagimių nužudymus išsiskyrė Šiaulių apskritis kasmet Šiaulių apskrityje buvo užfiksuojama nuo 30 iki 36 nagrinėjamų nusikalstamos veikos atvejų. Palyginimui Kaune tuo pačiu laikotarpiu, nuo 1935 iki 1938, buvo įvykdoma nuo 19 iki 22 abortų bei naujagimių nužudymų (žiūrėti 2 priedą). 77 Valaitis J., Žmogžudysčių priežastys Lietuvoje, Kriminalistikos žinynas, 1937, Nr. 14, p.86.

23 23 Mažiausias abortų bei naujagimių nužudymų skaičius užfiksuotas Rokiškio bei Panevėžio apskrityje 1 arba nei vieno atvejo per metus. Tačiau 1929 Panevėžio apskrityje buvo užregistruota net 12 šios nusikalstamos veikos atvejų (žiūrėti 2 priedą). Pirmojoje Lietuvos Respublikoje naudotame Baudžiamajame statute rašoma, kad motina, kuri begimdydama ar ką tik pagimdžiusi nužudė savo pavainikį kūdikį, baudžiama kalėti kalėjime. Kėsinimasis nužudyti naujagimį taip pat buvo laikomas nusikaltimu 78. Statistinių tyrimų metu pavyko sužinoti, kad pavainikių vaikų nužudymas buvo labiau paplitęs kaimiškose teritorijose. Kaip pavyzdį pateiksiu Šiaulių apskrityje užfiksuotus nagrinėjamos nusikalstamos veikos atvejus Šiaulių apskrityje buvo užregistruota 12 pavainikių kūdikių nužudymų, kai per tą patį laikotarpį Šiaulių mieste užregistruotas tik vienas naujagimio nužudymas 79. Kaip teigia istorikė R. Praspaliauskienė, moterys savo nėštumą stengdavosi nuslėpti, niekam nepasakodavo, dažnai net vaiko tėvui ir savo tėvams, bijodamos būti išvarytoms iš namų. Gimdydavo dažniausiai vienos, pasislėpusios ūkiniuose pastatuose, laukuose ar miške 80. Pagimdžiusios vienos moterys dar gyvą vaiką paslėpdavo, kur jis pats mirdavo, o kitos moterys pačios nužudydavo savo naujagimį. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje leistas žurnalas,,kriminalinės žinios policijai neretai savo puslapiuose pristatydavo policijos užfiksuotus naujagimių nužudymo atvejus. Pristatysiu keletą šios nusikalstamos veikos atvejų, rastų šiame žurnale. 27 Paežerių (dab. Vilkaviškio raj. ) vienkiemio gyventoja kaltinama paskandinusi savo kūdikį darbininkė iš Surgėnų kaimo kaltinama pasmaugusi savo kūdikį darbininkė iš Lukštų kaimo kaltinama pametusi kūdikį 83. Skaitant archyvinę medžiagą pastebėjau, kad kūdikių kūnai dažniausiai buvo randami atsitiktinai sausio 3 d. raportuojant apie tą dieną apskrityje įvykusius įvykius buvo rašoma, kad Šiaulių katalikų kapinėse, rūsyje, rastas nežinomo kūdikio lavonas vasario 2 d. raporte nurodoma, kad Radviliškyje žmonės semdami vandenį iš jų kieme esančio šulinio su kibiru kartu ištraukė naujagimio lavoną 85. Balandžio 18 d. Nuraičių k. gyvenantis Dominikas Impalis prie plento Joniškis Šiauliai ant griovio krašto rado naujagimio lavonėlį. Jis buvo įvyniotas į skarelę ir labai apipuvęs 86. Šiaulių miesto Verdulių lauke esančiuose 78 Lietuvos teisės istorijos chrestomatija, sudaryt. Gelumbauskienė R., Šapoka G., 461 straipsnis, Vilnius, 2012, p Šiaulių miesto istorija (iki 1940 ), sudaryt. L. Mulevičius, Šiauliai, 1991, p Praspaliauskienė R., Gėdos ir baimės nusikaltimas, Feminizmas, visuomenė, kultūra, 2000, Vilnius, p Kriminalinės žinios policijai, 1928, Nr.13, p Kriminalinės žinios policijai, 1929, Nr.5, p Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr.15, p sausio 3 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l vasario 1 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l balandžio 18 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l. 180.

24 24 mėšlo kūgiuose buvo rastas nežinomos moters naujagimio lavonas kovo 11 d. Žagarėje gatvėje buvo rastas mažas naujagimio berniuko lavonėlis 88. Gegužės 21 d. besimaudydami Ventos upėje Elena Gelumbauskienė ir Antanas Žukauskas Kuršėnų mieste rado plūduriuojantį naujagimio kūdikio lavonėlį 89. Šiaulėnų parapijos kapinėse buvo rastas šunų iškastas naujagimio lavonas, kuris, matyt, buvo slaptai palaidotas 90. Taigi, iš pateiktų pavyzdžių matoma, kad moterys stengdavosi panaikinti įkalčius ir kūdikio lavonėlį slėpdavo įvairiausiose vietose. Tačiau archyvinėje medžiagoje radau ne vieną atvejį, kai policija sulaukdavo pranešimų ir iš pačių žmonių apie žinomą arba numanomą naujagimio nužudymą. Rugpjūčio 13 d. Šiaulių apskrities policija iš Račio Petro gavo pranešimą, kad jo tarnaitė Girdžiūnaitė Teodora, gyvenanti Laborų kaime, slapta pagimdė kūdikį ir jį nužudė. Nužudžiusį savo pavainikį kūdikį, lavonėlį paslėpė po spaliais. Policija kūdikio lavoną rado sausio 4 d. Šiaulių apskrities policija gavo neoficialių žinių, jog Anelė Linkevičiūtė, gyvenanti Lybariškių dvare, Pakruojo valsčiuje, nužudė savo naujagimį. Darant kvotą žinios pasitvirtino. Moteris prisipažino, kad 1936 gruodžio 23 d. pagimdė mergaitę ir ją nužudė 92. Rugsėjo 8 d. policija gavo pranešimą iš Michnevičiaus Zigmo, kad Grasilda Kazlauskaitė pagimdė ir nužudė savo naujagimį. Po atlikto tyrimo žinios pasitvirtino 93. Nusikaltimu buvo laikomi ir tokie veiksmai, kurie įtakojo gimusio sveiko kūdikio mirtį. Vasario 12 d. raporte pranešama, kad sausio 31 d. Stanaičių k. gyventoja Bronė Zmitraitė pagimdė sveiką vaiką, kuris kitos dienos vakare mirė. Nustatyta, kad naujagimis mirė nuo asfiksijos. Kaltinama motina Priešlaikinis nėštumo nutraukimas Skirtingai nuo šių dienų, pirmosios Lietuvos Respublikos laikais abortas buvo nelegalus ir laikytas nusikaltimu. Kaip rašoma pirmojoje Lietuvos Respublikoje naudotame balandžio 18 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l kovo 11 d. žinios apie nuotaikas apskrityje ir milicijos nuveiktus darbus 1923, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1, b.73, l gegužės 21 d.. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l liepos 7 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l rugpjūčio 13 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l sausio 4 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l rugsėjo 8 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l vasario 12 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l. 71.

25 25 Baudžiamajame statute:,,motina, kuri nusikalto padariusį galą savo gemalui, baudžiama kalėti grasos kalėjime ne ilgiau kaip trejis metus 95. Baudžiamasis statutas numatė, kad už gemalo nužudymą gydytojui ar kitam abortą įvykdžiusiam asmeniui galėjo būti uždrausta dirbti nuo vienerių ligi penkerių metų 96. Pasitaikydavo atvejų, kai abortas būdavo atliekamas be moters sutikimo. Tokiu atveju kaltininkas buvo baudžiamas iki 8 metų sunkiųjų darbų kalėjimo 97. Aborto padarymo bendrininku gali būti laikomas ir nesantuokinio vaiko tėvas, kuris įtakojo aborto įvykdymą davęs pinigų abortui ar padėjęs jį atlikti. Kaip iliustracijos nagrinėjant abortus bus panaudoti Šiaulių apskrityje užfiksuoti įvykiai. Kaip jau minėjau policija fiksuodavo tik tuos abortų atvejus, kurie baigdavosi nelaimingai. Todėl dažnas atvejis, kai policijai apie padarytus abortus pranešdavo ligoninės sausio 30 d. raporte Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui rašoma, kad Šiaulių miesto ligoninėje yra gydoma Ieva Kiškūnienė iš Kuršėnų, kuriai 1936 prieš Velykas vietinė moteris padarė abortą, nuo kurio įvyko kraujo užkrėtimas. Sausio 28 d. Ieva mirė, o moteris, atlikusi abortą slapstosi ir yra ieškoma 98. Kovo 19 d. raporte rašoma, kad Šaukėnų kaime palaidota 22 metų Juzė Vasiliauskaitė, mirusi nuo aborto komplikacijų rugpjūčio 4 d. į Pakruojo savivaldybės ligoninę buvo pristatyta kriminaliniu abortu serganti Marijona Žukauskienė. Kitą dieną moteris mirė 100. Tačiau neretai apie žinomus arba numanomus abortus pranešdavo paprasti gyventojai, dažnai anonimiškai. Archyve buvo rasta medžiaga, kuri puikiai tai iliustruoja balandžio 26 d. raporte rašoma, kad iš Vekionių kaimo gyventojų gandų sužinojo, kad to paties kaimo gyventoja Povilaitytė Kostė, prieš kurį laiką buvusi nėščia, balandžio d. laikotarpiu Joniškyje pasidarė abortą 101. Tų pačių metų balandžio 30 d. policija gavo anoniminį laišką, kad esą Ona Jarickaitė, gyvenanti Laipiškių kaime, pasidarė sau abortą 102. Rugpjūčio 13 d. policija gavo pranešimą iš Gražaičių k. gyventojos Stefanijos Janavičiūtės, kad pas jos kaimynę Antaniną Pucauskienę, kuri įtariama atliekanti abortus, atvyko nepažįstama mergaitė ir pas ją, Antaniną 95 Lietuvos teisės istorijos chrestomatija, sudaryt. R. Gelumbauskienė, G. Šapoka, 465 straipsnis, Vilnius, 2012, p Lietuvos teisės istorijos chrestomatija, sudaryt. R. Gelumbauskienė, G. Šapoka, 466 straipsnis 2 dalis, Vilnius, 2012, p Lietuvos teisės istorijos chrestomatija, sudaryt. R. Gelumbauskienė, G. Šapoka, 465 straipsnis 3 dalis, Vilnius, 2012, p sausio 30 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l kovo 19 d.. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l rugpjūčio 4 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l balandžio 26 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l balandžio 30 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l. 266.

26 26 Pucauskienę,,, jau visą savaitę serganti. Tačiau atlikus gydytojo apžiūrą nustatyta, kad abortas jai nepadarytas 103. Skaitant Šiaulių apskrities policijos raportus pavyko aptikti vieną atvejį, kai apie abortą pranešė pats tėvas. Balandžio 14 d. Šiaulių apskrities policija gavo pranešimą iš Pagiralių kaimo gyventojo Povilo Jokševičiaus, jog jo žmona Jokševičienė Z.,, pasišalino su tikslu pasidaryti abortą 104. Tačiau padarytas abortas yra laikomas nusikaltimu tik tada, kai yra įrodyta, kad gemalas buvo sunaikintas tyčia. Jei to padaryti neįmanoma, toks atvejis nusikaltimu nelaikomas liepos 7 d. gautas anoniminis laiškas, jog Kavaliauskienė Marija, gyvenanti Šiauliuose, padarė abortą Juknevičienei Onai. Gydytojui apžiūrėjus rasta, kad Ona tikrai serga nuo persileidimo. Moteris teigia, kad ji persileido. Iš apžiūrėjimo spręsti ir nustatyti ar tai buvo dirbtinis ar savaiminis persileidimas negalima 105. Nagrinėjant bylas galima rasti ir kokią sumą už abortus paimdavo jį atlikusios moterys. Rugpjūčio 10 d. laukuose, apie 800 m nuo Žeimelio buvo rasta serganti 18 Leonora Tursaitė, neturinti pastovios gyvenamosios vietos. Jai prieš porą dienų buvo atliktas abortas 3 nėštumo mėnesyje. Už aborto padarymą ją atlikusiai moteriai sumokėjo 10 litų 106. Spalio 15 d. 16 valandą Marijona Kundrotaitė iš Klaišių k. būdama 4 mėnesį nėščia pagimdė negyvą kūdikį. Gimdymą iššaukė atliktas abortas, kurį padarė Skyrius Juozas. Tai pačiai Kundrotaitei abortą su vaistais darė ir Vasiliauskienė M., gyvenanti Papilėje, ir Jackienė. Pirmoji iš merginos paėmė 15 Lt, kita 17 Lt vasario 23 d. Šiaulių apskrities policija gavo pranešimą, kad prieš 2 savaites Žeimelio gyventojas Juozas Girdžiūnas padarė abortą 28 Žeimelio gyventojai Felicijai Navickaitei. Už atliktą abortą Girdžiūnas iš Navickaitės paėmęs 150 Lt. Abu sulaikyti 108. Taigi iš šių kelių pavyzdžių matome, kad aborto atlikimo kainos galėjo ženkliai skirtis nuo 10 iki 150 Lt. Mano manymu, Juozas Girdžiūnas, už abortą paėmęs 150 Lt buvo slaptai tokia veikla užsiėmęs gydytojas, kuris išmanė ką daro, todėl moteris nepagailėjo ir tokios sumos už profesionaliau atliktą abortą. Niekas negarantavo, kokių rezultatų duos savamoksliškai atliktas abortas. Vienoje byloje pavyko aptikti kaip buvo atliekamas toks abortas birželio 10 d. pradėta kvota dėl padaryto 20 Sofijos Zubavičiūtės aborto. Ji gyvenusi Kaune, tarnavo rugpjūčio 13 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l balandžio 14 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l liepos 7 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l rugpjūčio 10 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l spalio 15 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l vasario 23 d. pranešimas Šiaulių apskrities viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1. b. 292, l.151.

27 27,,Nektaro bare, tų pačių metų kovo mėnesio pabaigoje atvyko į Tryškius pas savo motiną, būdama 2-3 mėnesį nėščia.,,žinodama, kad Holcienė daranti abortus, pradėjusi š. balandžio mėnesio pradžioje pas ją eiti ir ėjusi kasdien apie mėnesį laiko. Holcienė kasdien jai badinėjusi gimdą mediniu plunksnakočiu ir dėjusi gumeles. Kai pasirodė kraujavimas, apsirgusi ir 3 savaites išgulėjusi pas motiną. Už aborto atlikimą sumokėjo 20 Lt bei davė keturias,,bliuskas 109. Policijos bylose pasitaikydavo ir specialiai pateiktų melagingų pranešimų apie atliktus abortus. Šiaulių apskrities policija gavo pranešimą iš vieno asmens, kad jos kaimynė pasidarė abortą. Pradėjus tyrimą policija išsiaiškino, kad kaimynai, gyvenę viename name, tarpusavyje labai pykosi, nes vienas iš jų išdavė kitą esant vagišiumi ir dėl to jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Dabar šis kaimynas panoro atkeršyti ir melagingai pranešė policijai, kad kaimyno žmona pasidarė abortą 110. Pasitaikė atvejų, kai apie abortą sužinoma tik radus gemalo liekanas. Lapkričio 30 d. Žagarės miesto Romos katalikų kapinėse buvo rastas nežinomas žmogaus gemalas. Gemalas suvyniotas į drobinį skudurą ir įdėtas į medinę dėžutę 111. Tačiau tokiu atveju neįmanoma sužinoti nei kam buvo atliktas abortas, nei kas jį atliko. Sunku vienareikšmiškai nurodyti, kas labiausiai įtakojo moteris įvykdyti šias nusikalstamas veikas. Norint atsakyti į šį klausimą reiktų atskirų tyrimų. Tačiau galima daryti prielaidą, kad didelę reikšmę šio nusikaltimo mastams darė visuomenės požiūris į netekėjusias moteris su vaikais bei skurdas. Kaip teigė A. Vaitiekavičius,,Sunki materialinė padėtis, gausingumas šeimos ir netekėjusios moters tragizmas, - visa tai kartu verčia nėščia moterį ieškoti būdų nėštumui nutraukti. 90 % moterų, kurios dirba kasdienį darbą fabrikuose ir kitose įmonėse, taip pat sunkiose ir nehigieniškose kaimo sąlygose, kurios yra pagimdžiusios 3-5 vaikus ir kurioms dažnai tenka uždirbti duonos kąsnį ir šeimos galvai, nebegali duoti visuomenei sveikų vaikų, nes jos pačios yra nesveikos ir fiziškai susilpnėjusios. Tokiai motinai tenka gerai pagalvoti apie laukiamo šeimos nario atsiradimą, apie savo sveikatą ir apie lėšų išteklius 112. Šias priežastis kaip vienas pagrindinių nurodo ir archyvinių bylų medžiaga. Nors įstatymiškai pavainikių vaikų gimdymas ir auginimas nebuvo laikomas nusikalstama veika, tačiau tai buvo laikoma didžiule gėda. Vieniša motina visuomenėje buvo smerkiama, tapdavo visuotinu patyčių objektu, retai kuri ir beištekėdavo. Ji buvo laikoma praradusia garbę, puolusia moterimi, pasileidėle. Ne tik vienišos motinos, bet ir jos vaiko, vadinamo benkartu, likimas nebuvo pavydėtinas. Merginos vaikas sulaukdavo tiek pat birželio 10 d. pranešimas Šiaulių apskrities viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1. b. 292, l rugsėjo 8 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l lapkričio 30 d. raportas Šiaulių apskrities Policijos skyriaus viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1265, ap. 1, b. 277, l Vaitiekavičius A., Abortai ir kova su jais, Teisė, 1935, Nr.30, p.166.

28 28 paniekos, kiek ir jo motina. Moterys suprato, kad su vaiku niekas nebenorės jų įdarbinti. Vienišai motinai su vaiku buvo be galo sunku susirasti tarnybą ir jos išlaikyti vaiką ir save. Pasiryžusios gimdyti ir nepadariusios nusikaltimo merginos laukė toks pat, o gal net dar sunkesnis likimas nei nusikaltusios 113. Tačiau nepaisant gėdos ir skurdo, pavainikiai kūdikiai pirmojoje Lietuvos Respublikoje vidutiniškai sudarė 6 % visų gimusių 114. Nereikia užmiršti, kad abortus darėsi bei naujagimius nužudydavo ir ištekėjusios moterys, ypač neturtingos. Kadangi XX a. pirmojoje pusėje šeimose gimdavo daug vaikų, neturtingos šeimos nepajėgdavo išlaikyti visų savo palikuonių. Taigi moterys, supratusios, kad dar vieno vaikelio gimimas prives šeimą prie skurdo ribos, ryždavosi atlikti šias nusikalstamas veikas Prostitucija Prostitucija dažnai laikoma viena seniausių profesijų pasaulyje. Pasak daugelio tyrėjų, prostitucija egzistavo visais laikais ir visose kultūrinėse bendruomenėse vasario 16 d. Lietuvai atkūrus valstybingumą ir ėmus savarankiškai tvarkyti savo teisėtvarką, prostitucija tapo viena iš daugelio socialinių problemų, kurias teko spręsti jaunai valstybei. Prostitucija tradiciškai apibrėžiama kaip seksualinių paslaugų teikimas už pinigus ar daiktus 115. Nagrinėjamo laikotarpio Lietuva paveldėjo iš Rusijos imperijos atėjusį požiūrį į prostituciją. Dar XIX a. viduryje prostitucija Rusijos imperijoje buvo legalizuota priimtas įstatymas, pagal kurį prostitutės turėjo registruotis policijoje ir privalėjo praeiti privalomą medicininį patikrinimą. Minėti įstatymai tais pačiais metais įsigaliojo ir Lietuvoje. Remiantis priimtomis nuostatomis 1896 Kaune buvo įkurta pirmoji Lietuvoje Prostitucijos reikalų komisija, atsakinga už prostitucijos kontrolę ir medicininės pagalbos šia veikla užsiimančioms merginoms suteikimą 116. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais prostitucija taip pat buvo reglamentuota. Prostitučių gyvenimas buvo tvarkomas pagal 1919 išleistas vidaus reikalų ministro aprobuotas,,laikinąsias prostitucijos reglamentacijos taisykles 117. Jos numato, kad kiekviena prostitucija užsiimanti moteris turi užsiregistruoti Sveikatos apsaugos komitete ir gauti vietoj paso tam tikrą sanitarinę knygutę su fotografija (prostitučių vadinama geltonuoju pasu), instrukcijomis ir sanitarinės kontrolės lapais. Kiekviena prostitutė du kartus per savaitę turėjo tikrintis savo sveikatą. Gydytojas į jos sanitarinę knygelę įrašydavo sveikatos būklę. Už prostitučių sveikatos tikrinimą ir 113 Praspaliauskienė R., Gėdos ir baimės nusikaltimas, Feminizmas, visuomenė, kultūra, 2000, Vilnius, p Lietuva skaitmenimis , Kaunas, 1928, p Marcinkevičienė D., Praspaliauskienė R., Prekyba moterimis ir prostitucija, Vilnius, 2003, p Pruskus V., Prostitucijos fenomenas. Gatvės prostitucija Lietuvoje: raiška, sklaida ir kontrolė, Vilnius, 2010, p Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, Nr.13, p.2.

29 29 gydymą mokėdavo miestų ir apskričių savivaldybės. Moteris, metusi prostitutės verslą, išeina iš kontrolės ir atgauna savo asmens pasą.,,laikinosios prostitucijos reglamentacijos taisyklės uždraudė ir viešnamių veiklą. Prostitutėms buvo draudžiama gyventi daugiau kaip po dvi viename bute, o visuose namuose ne daugiau kaip po keturias 118. Joms nebuvo galima gyventi šalia mokyklų, butuose, kuriuose gyvena nepilnamečiai bei viešbučiuose. Keisdama butą prostitutė apie tai turėjo informuoti sveikatos apsaugos komisiją 119. Nors minėtos taisyklės ir draudė steigti ir laikyti viešuosius namus, bet Kaune Nemuno g. jie faktiškai egzistavo iki Realiai viešnamiai uždrausti tik 1935, kai buvo priimtas,,įstatymas kovos su venerinėmis ligomis. Naujo įstatymo priėmimas įtakojo minėtų taisyklių suderinimą su Baudžiamojo Statuto nuostatomis. Baudžiamasis statutas pakeistas taip: 524 str.,,kas nusikalto laikęs paleistuvaujamuosius namus arba kitokią paleistuvaujamąją vietą, tas baudžiamas kalėti sunkiųjų darbų kalėjime ligi trejų metų 121. Nors viešnamių laikymą nuo 1935 draudė ir Baudžiamasis statutas, archyviniuose šaltiniuose pavyko rasti viešnamių egzistavimą įrodančių faktų kovo 19 naktį Vilniaus apygardos Kriminalinės policijos valdininkai tikrindami Prusah Sonios butą, esantį Vilniuje Tymų g. 12, manomai aptiko laikomas prostitutes 122. Baudžiamasis statutas buvo papildytas griežtomis bausmėmis už apkrėtimą venerinėmis ligomis, pvz., už apkrėtimą sifiliu numatyta iki 6 sunkiųjų darbų kalėjimo 123. Prostitucija besiverčianti moteris privalėjo registruotis, priešingu atveju jai galėdavo grėsti areštas arba bauda iki 2500 litų. Taigi, kaip matoma tiek iš 1919, tiek ir iš 1935 priimtų nuostatų, didžiausias dėmesys buvo sukoncentruotas į prostitutes kaip užkrečiamųjų venerinių ligų platintojas. Buvo laikomasi nuomonės, kad suregistravus visas prostitutes bus įmanoma padėtį kontroliuoti. Kiekviename didesniame Lietuvos mieste kovai su venerinėmis ligomis ir prostitucija buvo organizuojamas Sveikatos Apsaugos komitetas, kuris susidėjo iš apskrities arba miesto gydytojo, kariuomenės gydytojo ir dviejų savivaldybės atstovų. Šis komitetas sprendė, kuri prostitutė turi būti įtraukta į registrą. Komitetas galėdavo įtraukti moterį į prostitučių registrą: a) Išreiškus jai pačiai norą registruotis; b) Remiantis pranešimu nuo jos užsikrėtusio ir patikrinus tą pranešimą; c) Remiantis patikrintomis policijos arba komiteto narių žiniomis apie užsiėmimą prostitucija. Nors registruotoms prostitutėms ir buvo privaloma du kartus per savaitę tikrintis sveikatą, pasitaikydavo atvejų, kad prostitutės pabėgdavo iš gydymo įstaigų birželio 20 d. 118 Minkevičius P., Metodai ir priemonės kovai su prostitucija, Kaunas, 1938, p Ten pat, p Ten pat, p Baudžiamojo Statuto pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1935, Nr. 477, p kovo 19 d. Vilniaus apygardos Kriminalinės policijos susirašinėjimas su Vilniaus policijos nuovadų viršininkais asmens sudėties ir administracijos klausimais, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 431, ap. 1, b. 2, l Baudžiamojo Statuto pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1935, Nr. 477, p.2.

30 30 Šiaulių miesto milicijos vadas gavo anoniminį laišką. Jame rašoma, kad Šiaulių apskrities Sveikatos komiteto gautomis žiniomis prostitučių skaičius pastaruoju laiku žymiai padidėjo, o užregistruotos tik trys. Sergančiųjų sifiliu vis daugėjo.,,kadangi buvo atsitikimų, kad prostitutės pasiųstos į ligoninę nespėjus gydytojui apžiūrėti iš ten pabėgo, reikia, surinkus visas siųsti su sargyba ir tik po apžiūros sveikas paleisti, o sergančias patalpinti į ligoninę 124. Jeigu 1922 užregistruotas 481 naujas sifilio susirgimo atvejis, tai po 5 metų, 1927, tokių užregistruota jau 2,5 karto daugiau t.y iš viso Lietuvoje buvo užregistruotos 265 prostitutės, 210 iš jų sirgo venerine liga. Vien Kauno mieste tais metais buvo užregistruotos 222 prostitutės, 179 iš jų sirgo venerinėmis ligomis: 132 sifiliu ir 47 gonorėja (tuometiniais terminais triperiu) 125. Sifilio susirgimo pasekmės baisios silpnaprotystė, beprotystė, paralyžius ir kiti sveikatos sutrikimai. Sifilis nemokamai buvo gydomas Kaune bei Alytuje. Vidutiniškai vieno žmogaus išgydymas kainavo 150 Lt. Pasak P. Kalvaitytės vien Kauno miesto prostitutėms gydyti valstybė per metus išleisdavo litų 126. Kalbant apie prostitucijos paplitimą, dažniausiai remiamasi policijos duomenimis. Tačiau šie duomenys daugiau atskleidžia pačios policijos veiklą nei tikruosius prostitucijos skaičius. Manoma, kad policijos ir realūs duomenys skiriasi apie 10 kartų 127. Būtent kovai su prostitucija XX a. 4 dešimtmečio pradžioje Lietuvoje pradėtas aptarti moterų policijos reikalingumas. Kovojant su prostitucija jai tektų prižiūrėti įtartinus klubus, viešbučius, kabaretus, restoranus, pasilinksminimo vietas, kinus, teatrus, stotis, gatves ir įvairias landynes. Policininkė būtų įpareigota apie prasižengimus informuoti tam atitinkamoms įstaigoms 128. Nors dar 1919 priimtose,,laikinosiose prostitucijos taisyklėse priimtas nurodymas, kad visos prostitutės turi registruotis, tik mažoji dalis šio verslo atstovių buvo registruotos. Dažnai neregistruotos prostitutės įkliūdavo policijai įvykdžiusios tik kitą nusikaltimą Panevėžio apskrities milicijos vadas savo raporte rašo, kad 21 lietuvė darbininkė iš Šeduvos, įtariama drabužių vagyste, slaptai užsiėmė ir prostitucija 129. Policijos duomenimis 1927 Lietuvoje iš viso buvo užregistruotos 265 prostitutės. Tarp jų net 222 dirbo Kauno mieste visoje Lietuvoje užregistruotos jau 335 prostitutės, nors policijos valdininkai teigė, kad jų būta apie Vien tik Kauno mieste sekso paslaugas teikė apie 1000 prostitučių 130. Prostitutes registruotis atgrasindavo iš jų atimamas pasas, daugybė suvaržymų dėl buto, persikraustymo ir pan birželio 20 d. nežinomo autoriaus laiškas Šiaulių miesto milicijos vadui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap. 1, b.18, l Šidlauskas A., Prostitucija ir veneros ligų išsiplėtimas Lietuvoje, Policija,1929, Nr.7, p Kalvaitytė P., Prostitucija kaipo socialinė blogybė ir kaip su ja kovoti, Naujoji vaidilutė, 1929, Nr. 3-4, p Hubbard P., Sex and the city: geographies of prostitution in the urban west Ashgate, 1999, p Moterų policijos klausimu Lietuvoje, Policija, 1935, Nr. 3, p Panevėžio apskrities milicijos vado pranešimas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1505, ap. 1, b.40, l Pruskus V., Prostitucijos fenomenas. Gatvės prostitucija Lietuvoje: raiška, sklaida ir kontrolė, Vilnius, 2010, p.136.

31 31 Taip pat registruotai prostitutei praktiškai buvo nebeįmanoma išeiti šio verslo. Jai buvo uždedamas antspaudas, kuris sutrukdydavo susirasti kitokio pobūdžio darbą. Nemažai žmonių į šią prostitučių registraciją žiūrėjo neigiamai. Vienas tokių buvo teisininkas Petras Minkevičius. Jis teigė, kad registracijos sistema yra kenksminga priemonė. Policija kiekvieną dieną pagaudavo ir įregistruodavo naujų prostitučių, kurioms tokiu būdu būdavo atimta galimybė grįžti į doros kelią. Kadangi į policijos rankas dažniausiai patekdavo jaunos, nepatyrusios merginos, registracijos sistema atsitiktinai prostitucija užsiėmusias merginas paversdavo profesionaliomis prostitutėmis 131. Tokiai merginai kito darbo rasti praktiškai jau buvo neįmanoma 132. Registracija neapsaugojo ir nuo venerinių ligų plitimo, nes didžioji dalis prostitučių buvo neregistruotos bei pats gydymas buvo taikomas tik prostitutei. Ligas nešantis vyras buvo nebaudžiamas 133. Reglamentacijai nepritaria ir daugelis įvairių tuometinių straipsnių autorių. A.J. inicialais pasirašęs straipsnio apie prostitucijos reglamentaciją autorius teigia, kad tarpukariu vyravęs prostitucijos reglamentavimas daugelyje pasaulio šalių jau yra atgyvenęs dalykas 134. Nepaisant patiriamos gėdos ir visų nemalonumų, nemažai moterų pradėdavo pardavinėti savo kūną. Tai daryti jas skatino įvairios socialinės, ekonominės ir asmeninio gyvenimo aplinkybės - skurdas, žemas išsilavinimas, prievarta, gyvenimo įgūdžių ir bendrųjų gebėjimų stoka, nedarbas ir pan 135. P. Minkevičius (Minkūnas) savo diplominiame darbe,,metodai ir priemonės kovai su prostitucija nurodė tokias svarbiausias prostitucijos priežastis: 1. Individualūs veiksniai. Autorius šiems veiksniams priskiria inteligencijos ir charakterio silpnumą. Tai įtakoja mažas atlyginimas, prastas išsilavinimas, blogi namų santykiai, valios silpnumas, tinginystė ir kt Materialinės aplinkybės. Autoriaus apklaustos moterys savo pasiteisinimui dažnai atsakydavo, kad jas tapti prostitutėmis įtakodavo ekonominis vargas 137. Ekonominis skurdas įtakojo ir tai, kad dažnai šeimos gyvendavo ankštuose butuose, kuriuose tėvai gyveno kartu su vaikais. Vaikai dažnai tapdavo tėvų lytinio akto liudininkais ir iš mažens realiai pradėdavo vertinti lytinius santykius Veiksniai, skatinantys užsiimti prostitucija. Minkevičius prie šių veiksnių priskiria vienatvę, lytinį palaidumą, alkoholį ir seksualinį neišprusimą Minkevičius P., Metodai ir priemonės kovai su prostitucija, Kaunas, 1938, p Ten pat, p Ten pat, p A.J., Prostitucijos reglamentavimo klausimu, Policija, 1929, Nr. 11, p Pruskus V., Prostitucijos fenomenas. Gatvės prostitucija Lietuvoje: raiška, sklaida ir kontrolė, Vilnius, 2010, p Minkevičius P., Metodai ir priemonės kovai su prostitucija, Kaunas, 1938, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p. 18.

32 32 Puikus prostitucijos priežastis atskleidžiantis šaltinis tai dar 1931 tuometinio žurnalisto Juozo Kazio Belecko išleista dviejų dalių knyga -,,Nuodėmių gatvė. Autorius kalbino tuo metu prostitucija Kaune užsiimančias moteris. Iš prostitučių pasakojimų išryškėja pagrindinės tapimo,,baltąja verge priežastys. Vienetiniais atvejais prostitute tapdavo iš noro linksmai gyventi. 25 metų ūkininko iš Bartininkų dukra taip atsakė į klausimą kodėl tavo prostitute:,, Kaime reikia sunkiai dirbti, o mieste taip linksma 140. Tačiau dauguma moterų nebuvo tokios lengvabūdės ir prostitutėmis tapo tik dėl sunkių gyvenimo sąlygų. Savo kūną pardavinėti dažnai pradėdavo netekėjusios merginos su vaikais. Norėdamos išmaitinti savo vaiką ir save, griebdavosi prostitutės verslo. Tas pats nutinka ir su pavainikiais vaikais dažniausiai jie negauna tinkamo išsiauklėjimo ir stengiasi visais įmanomais būdais pragyventi 141. Vieno Lietuvos miestelio špitolninko duktė pamilo klebono berną. Po kurio laiko pasijuto nėščia, mylimasis atstūmė, o tėvai išvarė iš namų ir išsižadėjo dukters. Išvyko į Kauną, susirado darbą, bet buvo atleista tik darbdaviui sužinojus apie nėštumą, o kiti nebepriėmė 142. Panašią istoriją pasakoja ir kita moteris. Ji dar būdama gimnazistė pastojo, tėvai išvarė iš namų. Giminių neturinti, o nėščios ir labai jaunos mergaitės niekas tarnauti nepriėmęs. Gatvėje susipažinusi su moterimis, kurios pasiūlė pasidaryti abortą ir tapti prostitute. Taip ir padarė 143. Kitos merginos, pradėjo verstis prostitucija liepiant šeimos nariams. Motina, dirbanti Panevėžyje vandens nešėja, vertė savo dukterį tenkinti vyrų norus nuo 12 metų. Pati motina taip pat buvo prostitutė metų prostitutė iš Rygos pateikia tokią savo kelio į prostituciją istoriją:,, Keturiolikos metų būdama netekau tėvų. Globojo teta. Ji gyveno tame rajone, kur stovi kareiviai. Buvo neturtinga moteris <...> Dvejus metus aš gatves šlaviau. Bet 16 mergaitei lyg negražu gatvės šlavėja būti. Bet jei neuždirbu teta nelaiko. Galiausiai ji sugalvojo mane išvaduoti iš gatvės šlavėjos pareigų. Pasiūlė kareivius,,linksminti 145. Kita prostitučių grupė tai jaunystėje patyrusios seksualinę prievartą. Našlaite tapusi mergaitė pradėjo tarnauti pas žydą vandens nešėja. Čia ji buvo kazokų išprievartauta, pastojo. Žydas išvarė iš savų namų, o kitur tarnybos negaudama ėmė vagiliauti. Pakliuvo į kalėjimą, kur ir pagimdė. Iš kalėjimo išėjusi pradėjo elgetauti. Nebegalėdama išmaitinti dukters vėl pradėjo eiti pas kazokus 146. Petras Minkevičius teigė, kad dauguma prostitučių buvo kilusios iš miestų, ypač didmiesčių. Daugiausia iš amatininkų ir fabrikų darbininkų šeimų. Jo nuomone, prostitucija kyla ne iš vargingiausių sluoksnių, bet iš ten, kur skurdas eina greta su prabanga 147. Šioms mintims prieštarauja Valdas Pruskus. Jis teigia, kad prostitutėmis dažniausiai tapdavo neturtingose šeimose 140 Beleckas J. K., Nuodėmių gatvė, Vilnius, 1990, p Minkevičius P., Metodai ir priemonės kovai su prostitucija, Kaunas, 1938, p Beleckas J. K., Nuodėmių gatvė, Vilnius, 1990, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Minkevičius P., Metodai ir priemonės kovai su prostitucija, Kaunas, 1938, p. 13.

33 33 augusios merginos, atvykusios iš kaimų ar nuošalesnių Lietuvos rajonų 148. Tam pritaria ir laikraštyje,,darbininkų atstovybės balsas esantis straipsnis, kuriame teigiama, kad beveik visos jaunos kaimo mergaitės, kurios mieste neturi nei giminių, nei darbo ima prekiauti savo kūnu. Kartais pradėti verstis prostitucija priverstos būdavo ir darbininkės, kurių uždarbis buvo labai mažas 149. Minkevičius prie dažniausiai prostitutėmis tapdavusių profesijų atstovių priskyrė tarnaites, dirbtuvių darbininkes, padavėjas, kirpėjas, siuvėjas, lygintojas, pardavėjas. Visas šių profesijų atstoves vienija tai, kad jos anksti pradeda gyventi savarankiškai. Tačiau tai nėra tiksli statistika. Remtasi pačių prostitučių pareiškimais, o jos savo profesijas keitė dažnai 150. Nors,,Laikinosios prostitucijos reglamentacijos taisyklės ir deklaravo, kad moteris, pardavinėjanti savo kūną, visada gali mesti šį verslą ir pradėti įprastą gyvenimą, tačiau realybė buvo visiškai kitokia. Jos priklausė šeimininkėms, neturėjo paso, nemokėjo jokio amato. Remiantis J.K. Belecko knyga,,nuodėmių gatvė prostitutės savo šeimininkėms už dieną turėdavo sumokėti apie 30 Lt. Už tai gaudavo mažą kambarėlį ir maisto 151. Žinant, kad kai kurios moterys save pardavinėdavo už kelis litus, per dieną surinkti 30 Lt buvo sunkiai įgyvendinama misija. Nereikia pamiršti, kad didelė dalis prostitučių buvo įjunkusi į alkoholį ar narkotikus, dažniausiai kokainą. Taigi skolos kasdien vis augdavo, kol galiausiai išeiti iš prostitucijos verslo nebebuvo įmanoma. Paklaustos apie ateitį dauguma prostitučių atsakydavo beveik tą patį.,,kokia gali būti ateitis? Dar kelis metus uždarbiausiu, o paskui actas ar kitokie vaistai. Jei jie nepagelbės čia pat Nemunas 152. Taigi, pateikti faktai parodo, kad palikti prostitučių gretas buvo labai sunkus ir ilgas procesas Degtinės varymas Augustinas Povilaitis, pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu ėjęs Valstybės Saugumo Departamento direktoriaus pareigas, teigė, kad naminės degtinės gaminimo paprotys atsirado vokiečių okupacijos metais. Vokiečiai kaip savo belaisvius į Lietuvą atsigabeno baltarusių, iš kurių lietuviai ir išmoko gaminti naminę degtinę 153. Lietuvos valdžia suvokė šio įpročio baisius padarinius ir stengėsi tai panaikinti parodos naminės degtinės žalai pavaizduoti atidarymo metu vidaus reikalų ministras Silvestras Leonas naminės degtinės daromą žalą pavadino mūsų tautos naikintoja. Naminė degtinė,,yra skaudžiausia sveikatos ardytoja, sveiko prieauglio naikintoja, skurdo nešėja ir nusikalstamų darbų skatintoja Pruskus V., Prostitucijos fenomenas. Gatvės prostitucija Lietuvoje: raiška, sklaida ir kontrolė, Vilnius, 2010, p Naujokytė Z., Kas moteris verčia eiti nedorybės keliais, Darbininkų atstovybės balsas, , p Minkevičius P., Metodai ir priemonės kovai su prostitucija, Kaunas, 1938, p Beleckas J. K., Nuodėmių gatvė, Vilnius, 1990, p Ten pat, p Povilaitis A., Naminės degtinės darymo ir jos vartojimo problema, Kriminalistikos žinynas, 1938, Nr. 21, p Parodos naminės degtinės žalai pavaizduoti atidarymas, Kriminalistikos žinynas, 1938, Nr. 22, p.195.

34 34 Slaptas degtinės varymas buvo uždraustas dar vasario 3 d. buvo priimtas įstatymas, kuriuo buvo uždrausta be valdžios leidimo gaminti degtinę ir kitus svaiginamuosius gėrimus. Nusikaltusieji šiam įstatymui buvo baudžiami kalėti kalėjime iki pusantrų metų ir pinigine bauda iki 5000 rublių 155. Po metų, 1920 vasario 5 d., įstatymo leidėjai pamatę šio įstatymo spragą priėmė pataisą, kurioje numatė baudžiamąją atsakomybę ne tik už nelegalaus alkoholio gaminimą, bet ir už jo pardavinėjimą įvedus degtinės monopolį Lietuvoje, lapkričio 20 d. buvo priimtas įstatymas Slaptam degtinės varymui ir pardavinėjimui bausti. Šio įstatymo pirmas punktas teigė, kad draudžiama be valdžios leidimo varyti, pardavinėti ir prekybos tikslams laikyti degtinę, spiritą ir jų dirbinius. Už numatytos tvarkos nepaisymą buvo skiriama piniginė bauda nuo 500 iki litų arba kalėjimas iki 1 metų. Galėjo būti skirtos ir abi bausmės 157. Remiantis šiuo įstatymu buvo baudžiami ne tik tie, kurie slaptai degtinę arba kitus svaiginamuosius gėrimus gamino bei pardavinėjo, bet ir tie, kurie laikė įrankius degtinės gamybai bei kas tuos prietaisus be leidimo gamino minėtas įstatymas buvo panaikintas įvedus Laikinųjų akcizo mokesčių įstatų pakeitimą. Įstatai buvo papildyti slapto alkoholinių gėrimų gaminimo ir pardavinėjimo baudimu. Naujajame įstatyme buvo sušvelnintos piniginės baudos už nelegalų alkoholinių gėrimų gaminimą.,,kas neturėdamas įstatymų reikalaujamo leidimo, yra varęs spiritą ar degtinę arba dirbęs jų dirbinius, tas yra baudžiamas paprastuoju kalėjimu nuo trijų mėnesių ligi pusantrų; be to, iš kaltininko išieškoma skriaudos nuo 300 ligi 5000 litų 159. Už nelegalaus spirito, degtinės arba jų dirbinių pardavinėjimą bausta paprastuoju kalėjimu nuo 3 mėnesių iki metų bei ieškomas žalos atlyginimas nuo 300 iki 3000 litų. Kad kova su nelegaliu svaigalų gaminimu įgytų dar didesnį mastą, įstatymų leidėjai numatė premijas protokolus surašiusiems pareigūnams. Už kiekvieną su nelegaliu alkoholinių gėrimų gaminimu bei pardavinėjimu susijusį protokolą jį parašęs pareigūnas iš valstybės iždo gaudavo 150 litų premiją. Jei nusikalstama veika buvo susekta gavus pranešėjo žinią, pranešėjas gaudavo pusę paskirtos premijos 160. Tačiau pasitaikydavo atvejų, kada pranešėjai pateikdavo klaidingą informaciją gruodžio 23 d. Ukmergės apskrities policija gavo anoniminį pranešimą apie tai, kad Marė Svetlikauskienė, gyvenanti Sniekiškių dvare, varo degtinę. Po šio pranešimo policija atliko kratą moters namuose, tačiau nepavyko nieko rasti. Apkaltintoji tvirtina, kad degtinės niekada nevarė, o apkaltino kažkas iš pykčio ir keršto. Byla buvo užbaigta Įstatymas apie slaptą degtinės varymą, Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, Nr.4, p Įstatymas dėl slapto degtinės varymo ir jos pardavinėjimo, Laikinosios vyriausybės žinios, 1920, Nr.21, p Įstatymas slaptam degtinės varymui ir pardavinėjimui bausti, Vyriausybės žinios, 1923, Nr. 145, p Ten pat, p Laikinųjų akcizo mokesčių įstatų pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1930, Nr.332, p Ten pat, p gruodžio 23 d. Ukmergės apskrities II policijos nuovados Byla Nr. 5, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 807, ap.1, b.47, l.101.

35 35 Nors degtinės varymas ir pardavinėjimas buvo uždraustas įstatymiškai, spėjama, kad metinis naminės gamybos svaigalų kiekis siekė apie litrų 162. Remiantis Statistikos departamento surinktais duomenimis, nuo 1925 iki 1934 už šią nusikalstamą veiką buvo nuteisti 1755 asmenys 615 iš jų buvo moterys. Taigi 35 % šios nusikalstamos veikos atvejų atliko moterys. Atlikus statistinius tyrimus nuo 1925 iki 1934 pavyko nustatyti, kad didžiausias šios moterų atliktos nusikalstamos veikos mastas buvo 1930 užregistruoti 119 nelegalios degtinės varymo atvejų 163 (žr. 6 priedą). Mažiausias moterų atliktas nelegalaus alkoholio gaminimas ir pardavinėjimas užfiksuotas atvejai 164. Nuo 1925 šis skaičius vis augo, kol 1930 išaugo beveik dvigubai. Didelis skaičius ir atvejai 165. Nuo 1935 Statistikos metraštyje nelegalios degtinės varymo mastų išskirti nebegalima, nes jie įtraukti į bendrą nusikaltimų muito ir akcizo įstatymams skaičių. Remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis pavyko nustatyti, kad daugiausia nelegalios degtinės varymu bei pardavinėjimu užsiimdavo metų moterys nuo 1925 iki 1934 užfiksuoti net 192 atvejai (žr. 5 priedą). Kaip iliustraciją pateiksiu tuometinėje spaudoje 1929 pateiktą žinutę apie Malaviją Maculevičiūtę Ilgevičienę, 35 darbininkę iš Utenos apskrities Burnėnų kaimo, kuri buvo kaltinama degtindaryste 166. Kita moterų amžiaus grupė, tarp kurių taip pat pasitaikė daug šios nusikalstamos veikos atvejų tai metų. Šios amžiaus grupės atstovės nuo 1925 iki 1934 įvykdė 135 nusikaltimus. Mažiausiai nelegalius alkoholinius gėrimus gamino bei pardavinėjo nepilnametės metų merginos. Statistinių tyrimų metu pavyko nustatyti, kad daugiausia nusikalsdavo ištekėjusios moterys (žr. 7 priedą). Kaip pavyzdį galiu pateikti 1930, kada ištekėjusios moterys atliko 59 % visų šios nusikalstamos veikos atvejų. Mažiausiai nelegalią degtinę varydavo išsiskyrusios moterys. Iš surinktų duomenų matyti, kad daugumos moterų, užsiėmusių nelegaliu degtinės varymu, užsiėmimo tiksliai nusakyti negalima (žr. 8 priedą). Net 66 % degtindarių moterų veikla statistikos departamento pateiktais duomenimis buvo nurodyta kaip kita. Tai galėjo būti bedarbės, namų šeimininkės, tarnaitės ir kt. Kaip pavyzdys, 1933 melagingais parodymais kaltinama 43 kaunietė 4 vaikų motina, šeimininkė Petronėlė Aleknavičienė anksčiau buvo teista už nelegalų degtinės pardavinėjimą ir gavo 1 mėnesio kalėjime bausmę 167. Gana daug moterų, 88, dirbo žemės ūkyje. Tai galėjo būti tiek ūkininkės, turinčios savus ūkius bei dvaruose ir kitur pagalbinėmis lauko 162 Blažys J., Kova su alkoholizmu, Kriminalistikos žinynas, 1938, Nr.24, p Lietuvos statistikos metraštis , Kaunas, 1931, p Lietuvos statistikos metraštis ,Kaunas, 1927, p Lietuvos statistikos metraštis 1934, Kaunas, 1935, p Kriminalinės žinios policijai, 1929, Nr. 12, p Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo byla apie tardomą kalinę Aleknavičienę Petronėlę kaltinamą iš baudžiamojo Statuto 158 straipsniu, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F. 489, ap.3, b.4, l.1.

36 36 darbininkėmis dirbusios moterys Stasė Bytautytė Butkauskienė, 40 žemdirbė iš Utenos apskrities, Kertodalos kaltinama slaptai varius degtinę 168. Valstybės saugumo departamento juriskonsulto Broniaus Kalvaičio teigimu šie nusikaltimai dažniausiai buvo įvykdomi provincijoje 169. Nagrinėjant Statistikos metraščių medžiagą tokių duomenų aptikti nepavyko, tačiau analizuojant archyvinę bei publicistinę medžiagą dažniausiai randama būtent provincijoje įvykdyti šios nusikalstamos veikos atvejai Masytė Salomonija, paskutiniuoju laiku gyvenusi Panevėžio apskrityje Lotovos kaime kaltinama slaptai varius degtinę Valė Stonkienė iš Luokės kaltinama slaptai pardavinėjusi degtinę 171. Faktą, kad moterys atlikdavo net trečdalį šios nusikalstamos veikos atvejų, lėmė tai, jog 1923 valdžiai įvedus degtinės monopolį šalyje, degtinė ir kiti spiritiniai gėrimai labai pabrango. Dažnai pagaminta degtinė gamintojams tapdavo ir mainų objektu ja buvo atsiskaitoma už atliktas paslaugas, darbus, mainoma į kitas gėrybes 172. Gaminant alkoholinius gėrimus nereikėjo fizinės jėgos, todėl šiam darbui puikiai tiko moterys. Prie didelių šio nusikaltimo mastų prisidėjo ir tai, kad žmonės dažnai nesuvokė, kad daro kažką blogo. Skaitant tuometinę spaudą tampa aišku, jog ganėtinai didelės visuomenės dalies nuomone naminės degtinės varymas,,nėsąs toks labai piktas dalykas. Dėl jos darymo ir vartojimo nukenčiąs tik fiskas 173. Valdžia įvairiais būdais stengėsi atpratinti visuomenę nuo alkoholio vartojimo, o kartu ir nuo nelegalaus alkoholio varymo. Prie visuomenės blaivinimo stengėsi prisidėti ir Darbo rūmai Darbo rūmų pirmininkas Pranas Šulaitis paragino kultūrinių klubų vedėjus suaktyvinti darbininkijos blaivinimo veiklą. Kadangi girtavimas dažnai privesdavo prie skurdo buvo svarbu su tuo kovoti. Darbininkų kultūriniuose klubuose buvo įsteigti blaivybės skyriai, rengiamos paskaitos apie alkoholio žalą ir taip ugdoma blaivybės idėja darbininkų tarpe Vagystės ir plėšimai Vagystėms bei plėšimams buvo skirtas visas 32 Baudžiamojo statuto skyrius. Baudžiamasis statutas vagystėmis įvardijo kaip žinomai svetimo turto pagrobimą. Už vagystę buvo baudžiama kalėti paprastajame kalėjime ne trumpiau kaip tris mėnesius. Kaip teigia 581 straipsnio 2 punktas,,teismui leidžiama prailginti kalimasis laikas ligi dvejų metų, jei vagystė buvo padaryta: 168 Kriminalinės žinios policijai, 1930, Nr. 16, p Kalvaitis B., Teisinės priemonės kovai su degtindariais, Kriminalistikos žinynas, 1938, Nr.23, p Kriminalinės žinios policijai, 1928, Nr. 12, p Kriminalinės žinios policijai, 1930, Nr. 5, p Povilaitis A., Naminės degtinės darymo ir jos vartojimo problema, Kriminalistikos žinynas, 1938, Nr. 21, p Ten pat. 174 Iš Darbo Rūmų veiklos, Darbas, 1940 kovo 31, p.8.

37 37 su ypatingu įžūlumu; peržengiant pasitikėjimą; sulaužant kliūtis arba užraktus, kurie neleidžia įeiti į kiemą, trobesį arba kitą būstą arba saugyklą; beeinant geležinkelio traukiniui arba jam sustojant; nakties metu; jei pagrobtas daiktas buvo žinomai būtinai reikalingas nukentėjusiajam maitintis. Už plėšimą, kurio metu atimant turtą buvo imtasi smurto, grasinama, sužeidžiama, buvo baudžiama kalėti grasos kalėjime ne trumpiau kaip trejus metus 175. Atlikus statistinius tyrimus pavyko apskaičiuoti, kad iš viso buvo užfiksuota vagysčių ir plėšimų atvejai. Iš jų 6610 nusikaltimų įvykdė moterys. Taigi moterys atliko 21 % visų vagysčių. Išanalizavus statistinius duomenis galima daryti išvadą, kad vagysčių skaičius nuolat didėjo buvo užfiksuoti 459 moterų įvykdytų vagysčių atvejai, kol 1936 pasiekė didžiausią skaičių 1661 užfiksuoti atvejai. Taigi per 10 metų vagysčių padidėjo 3,5 karto. Užfiksuotų vagysčių skaičiaus augimą galėjo įtakoti ne tik sunkios gyvenimo sąlygos, bet ir vis gerėjantis policijos darbas. 3 lentelė. Moterų įvykdytų vagysčių ir plėšimų skaičius Diagrama sudaryta remiantis Lietuvos Statistikos metraščiais Lietuvos statistikos metraščiuose nuo 1925 iki 1934 vagysčių ir plėšikavimų skaičiai buvo rašomi bendrai, todėl konkrečių vienos ir antros nusikalstamos veikos mastų pasakyti neįmanoma. Tačiau nuo 1935 Lietuvos statistikos metraščiuose nusikaltimai turtui pradėti skirstyti į skirtingas kategorijas. Tai paprasta vagystė, kvalifikuota vagystė, plėšimas ir prievartavimas bei svetimo turto savinimasis Baudžiamojo statuto įvedamasis įstatymas, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 176 Lietuvos statistikos metraštis 1935, Kaunas, 1936, p.298.

38 38 4 lentelė. Moterų įvykdyti turtiniai nusikaltimai Metai Nusikaltimas Paprasta vagystė Kvalifikuota vagystė Plėšimas ir prievartavimas Svetimo turto savinimasis Lentelė padaryta remiantis Lietuvos Statistikos metraščiais Kaip matoma iš pateiktos lentelės moterys daugiausia užsiimdavo paprastomis vagystėmis. Per ketverius metus nuo 1935 iki 1938 tokių buvo įvykdyta net Deja, nebuvo pateikta jokio paaiškinimo kuo skiriasi paprasta vagystė nuo kvalifikuotos. Bet remiantis Baudžiamuoju statutu galiu daryti prielaidą, kad paprastomis vagystėmis įvardijamos tos, kurios buvo neplanuotos ir už kurias buvo baudžiama kalėti paprastajame kalėjime ne trumpiau kaip tris mėnesius. Kvalifikuotos vagystės - tos, kurių metu buvo įžūliai įsilaužiama, veikiama nakties metu ir pan. Mažiausiai moterys dalyvaudavo plėšimuose. Tai, matyt, įtakojo priežastis, kad plėšimams dažnai reikalinga ir fizinė jėga. Nuo 1934 iki 1938 tokių atvejų užfiksuota vos 9. Remiantis Statistikos metraščiais buvo sudaryta lentelė, kurioje pristatomas moterų vagilių amžius (žiūrėti 9 priedą). Kaip matome iš pateiktų duomenų daugiausia šia nusikalstama veika užsiimdavo metų moterys. Nuo 1925 iki 1934 į šią amžiaus grupę pateko net 2266 vogusios moterys. Didelį vagysčių skaičių įvykdydavo ir metų moterys. Mažiausiai nusikalsdavo merginos iki 14 metų bei vyresnės nei 70 metų moterys. 5 lentelė. Vagystės ir plėšimai pagal moters šeiminę padėtį Diagrama sudaryta remiantis Lietuvos Statistikos metraščiais

39 39 Išanalizavus Statistikos departamento pateiktus duomenis, galiu teigti, kad daugumą vagysčių bei plėšimų įvykdydavo netekėjusios moterys. Kaip matome iš pateiktos diagramos būtent netekėjusios moterys atlikdavo daugiau nei 50 % visų moterų įvykdytų vagysčių. Kaip pavyzdį galiu pateikti 1926, kada netekėjusios moterys atliko 55 % visų užfiksuotų vagysčių 177. Pagal socialinę padėtį vagystes dažniausiai įvykdydavo moterys iš neturtingųjų sluoksnio arba dirbančios darbininkėmis miestuose ir kaimuose, žemės ūkyje. Penktadalis moterų, nubaustų už vagystes, dirbo žemės ūkyje (dažniausiai samdomomis darbininkėmis). Nors ir nedaug, tačiau pasitaikė ir vagysčių tarp moterų, kurios ėjo valstybinę ar visuomeninę tarnybą. Aptariamuoju laikotarpiu užfiksuota 18 tokių atvejų. 6 lentelė. Vagystės ir plėšimai pagal moters užsiėmimą. Užsiėmimas Žemės ūkis Pramonė Prekyba / transportas Valstybinė/ visuomeninė tarnyba Metai Iš viso Lentelė sudaryta remiantis Lietuvos statistikos metraščiais Kita Peržvelgus archyvinių šaltinių medžiagą matoma, kad daugiausia moterys vogdavo drabužius, papuošalus, pinigus bei buityje naudojamus daiktus paklodes, staltieses, audinius ir kt. Madingi rūbai, papuošalai bei kiti šiuolaikiškesni daiktai buvo brangus malonumas, todėl dažnai traukė vagilių akis metų amžiaus Grinkiškio miestelio pieninės praktikantė Nastė Valikonytė kaltinama pavogusi 1200 litų vertės kailinius Ona Kulpokaitė kaltinama pavogusi moterišką auksinį laikrodį (vertė 1000 auksinų), aukso žiedą (120 auksinai), 3 poros batukų (800 auksinų), 4 bliuskas (400 auksinų), 4 suknias ir 2 kostiumus (6000 auksinų), moterišką vasarinę striukę (400) 179. Marija Jančiauskaitė kaltinama pavogus moteriškus geltonos odos batelius, vyriškus dryžuotus marškinius, 1 porą juodų virškų kojinių su geltonom juostelėm Lietuvos statistikos metraštis , Kaunas, 1929, p Kriminalinės žinios policijai, 1929, Nr.4, p gruodžio 14 d. pranešimas Panevėžio apskrities milicijos vadui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1505, ap.1, b.62, l m.spalio 10 d. Marijampolės miesto ir apskrities policijos vado raportas apie paieškomus asmenis, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.705, ap.1, b.120, l.59.

40 40 spalio 26 d. pilietis Stasys Piščiulka, gyvenantis Romainių kaime, buvo apvogtas netoliese gyvenančios Jarienės Jadvygos. Buvo pavogta: nauji kailiniai iki kelių, 30 litų, balta fabriko darbo staltiesė ( vertė 12 Lt), 4 baltos paklodės (vertė 40 Lt), austa paklodė, 2 fabriko darbo balti rankšluosčiai, 3 namų darbo rankšluosčiai, pilka languota šilkinė skarelė Elena Didžiulytė, kilusi iš Bernatonių kaimo, kaltinama moteriško rankinio laikroduko, kurio vertė 80 Lt, vagyste 182. Stasė Diržinskienė ir Ona Anužienė iš anksto susitarusios ir bendrai veikdamos Papilės miestelyje iš Moskalenkienės manufaktūros krautuvės pavogė 10 m medžiagos, vertė 22 litai. Abi recidyvistės 183. Šilbalių kaime gyvenanti Marijona Mališkaitė pavogė 2 vienetus raudonos languotos medžiagos, 2,40 m raudono audinio su juodais dryžiukais, 1 m juodo pamušalo, 20 centnerių juodo satino bei 3,45 m juodos vilnonės medžiagos metų tarnaitė Ieva Mikalauskaitė, gyvenusi Plungėje, kaltinama dviračio vagyste 185. Taigi iš pateiktų pavyzdžių matome, kad moterys vogė ne tik brangius rūbus ar papuošalus, tačiau ir mažą piniginę vertę turinčius daiktus, tokius kaip kojines ar namų darbo rankšluosčius. Dažnas grobis buvo ir pinigai policija ieškojo pasislėpusios Plipių kaimo gyventojos Olgos Lavrukevičienės, kuri kaltinama iš to paties kaimo gyventojo kišenės pavogusi piniginę, kurioje buvo 7 banknotai po 100 litų sausio 23 d. Viktoras Damkevičius, gyvenantis Šiauliuose, pranešė, kad jam nesant namie iš buto buvo pavogta 6000 ostmarkių ir 5 doleriai. Vagyste buvo apkaltinta ten pat gyvenanti Elena Damkevičiūtė Elena Kazkauskaitė iš Širvintų kaltinama 1200 Lt vagyste buvo paieškomos net 5 moterys, kurios įvardintos kaip šopininkės 189. Šopininkėmis tuo metu vadinamos moterys, kurios vogdavo krautuvėje pardavėjų akivaizdoje. Tarp moterų kartais pasitaikydavo ir labiau vyrams būdingų vagysčių tai arklių ar karvių m arkliavagyste kaltinama 40 metų Pašilių kaimo gyventoja Antanina Sutkienė kriminalinės policijos laikraštyje tarp ieškomų nusikaltusių žmonių buvo Juzė Adatytė, 35 joniškietė, kilusi iš Latvijos, kuri buvo kaltinama karvės vagyste spalio 26 d. Kauno miesto policijos 2 nuovados viršininko byla, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1439, ap.1, b.540, l vasario 26 d. Kauno miesto policijos 2 nuovados viršininko byla, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1439, ap.1, b.540, l vasario 24 d. Šiaulių apskrities viršininkas Policijos skyrius, Pranešimai apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas,f.1265, ap.1. b. 277, l m.spalio 22 d. Marijampolės miesto ir apskrities policijos vado raportas apie paieškomus asmenis, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.705, ap.1, b.120, l Kriminalinės žinios policijai, 1928, Nr.19, p Kriminalinės žinios policijai, 1928, Nr.4, p sausio 23 d. raportas Šiaulių miesto ir apskrities policijos vadui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1, b.50, l balandžio 21 d. pranešimas Panevėžio apskrities milicijos vadui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1505, ap.1, b.62, l Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr.7, p Šiaulių miesto ir apskrities milicijos vado pranešimas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1, b.18, l Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr.10, p.1.

41 41 Pasitaikydavo ir dokumentų vagysčių buvo ieškoma 25 Saločių (dab. Pasvalio raj. ) gyventoja Adomina Polikaitytė, kuri kaltinama iš Gudžiūnų k. gyventojos pavogusi pasą ir,,šiame pase prilipino savo atvaizdą 192. Įdomu tai, kad dar pusei metų iki vagystės, Adomina Polikaitytė buvo ieškoma už tai, kad neatliko 1 mėnesio kalėjimo bausmės, pabėgo nuo sargybos ir dėl kitų nusikaltimų 193. Tad galima daryti išvadą, kad moteris pavogė pasą norėdama pasikeisti tapatybę ir taip pasislėpti nuo teisėsaugos policijos ieškoma 17 Tauragnų miestelio gyventoja Juzė Černiauskaitė, kuri kaltinama Baudžiamojo statuto 588 straipsniu, t.y. pavogė šventenybę iš krikščionių bažnyčios 194. Juzė Černiauskaitė buvo ieškoma ir 1927 Ji buvo kaltinama pabėgus iš nusikaltėlių auklėjimo vietos Krakių vienuolyne 195. Už ką ten ji pateko sužinoti nepavyko. Neretai vagilių akis patraukdavo ir buityje naudojami daiktai Ardavičiūtė Jadvyga iš sandėlio vogė malkas 196. Marė Narkūnienė vogė mėsą krautuvėje sausio 4 d. iš miško medžiagos sandėlio Šiauliuose, Pagyžių g. pilietė Ona Sabaliauskaitė, be nuolatinės gyvenamosios vietos, pavogė 1 lito vertės medžio gabalą. Ji yra recidyvistė 198. Dažnai pavogti daiktai moterims tapdavo preke ir tuo pačiu pragyvenimo šaltiniu kovo 15 d. vogtų daiktų prekiavimu kaltinama Elžbieta Danilevičienė Ona Kavarskienė iš Panevėžio kaltinama pardavinėjant savo ir kitų vagių pavogtus daiktus 200. Kaip jau minėjau, iš visų turtinių nusikaltimų moterys mažiausiai dalyvaudavo plėšimuose. Plėšiant dažnai buvo panaudojama fizinė jėga bei smurtas, todėl tai ir įtakojo mažą moterų įvykdytų plėšimų skaičių. Dažniausiai moterys prie plėšimų prisidėdavo kaip bendrininkės priklausydamos plėšikų gaujoms lapkričio 13 d. apie 12 val. dienos kelyje Joniškis Gruzdžiai trys nežinomi piktadariai ir Genovaitė Banevičiūtė iš Joniškio pastojo kelią važiavusiam F. Povilaičiui. Vyrai jam smogė basliu per pečius, apsvaigino, ratuose užgulę atėmė 195 Lt ir peiliu sužeidė lyties organą 201. Ukmergės apskrityje 1923 veikė plėšikų gauja, kuriai priklausė ir,, jų 192 Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr.7, p Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr.4, p Kriminalinės žinios policijai, 1928, Nr.11, p Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr.12, p gruodžio 22 d. pranešimas Kauno miesto policijos II nuovadai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1439, ap.1, b.77, l sausio 8 d. pranešimas Kauno miesto policijos II nuovadai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1439, ap.1, b.77, l sausio 4 d. Šiaulių apskrities viršininkas Policijos skyrius, Pranešimai apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1. b. 277, l kovo 15 d. pranešimas Kauno miesto policijos II nuovadai, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1439, ap.1, b.77, l Pranešimas Panevėžio apskrities milicijos vadui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas,f. 1505,ap.1, b.40, l lapkričio 13 d. Šiaulių apskrities viršininkas Policijos skyrius, Pranešimai apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1. b. 277, l.606.

42 42 užlaikytoja Simplinskaitė Marijona Panevėžio apskrityje plačiai veikė vagių ir dokumentų padirbėjų gauja, kuriai priklausė ir Eulampija Timofiejeva su vyru 202. Peržvelgus dažniausiai vagilių pasisavintus daiktus, galime suprasti, kad pagrindinė priežastis, kuri lėmė šios nusikalstamos veikos mastus, buvo skurdas. Remiantis Virginija Jurėniene, pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu moterims susirasti darbą buvo sudėtinga. Kadangi Lietuva buvo agrarinis kraštas, pramonė nebuvo gerai išvystyta. Tai įtakojo, kad ir vyrams susirasti darbą buvo nelengva. Nereikia pamiršti, kad tuometinė lietuvių visuomenė buvo ganėtinai konservatyvi, todėl gana skeptiškai žiūrėjo į dirbančias moteris. Visuomenėje vyravo tradiciniai socialiniai vaidmenys, pagal kuriuos vyras, šeimos galva, turėjo išlaikyti šeimą, o moteris turėjo prižiūrėti namų ūkį. Prasidėjus didžiajai pasaulinei ekonominei krizei ir po jos, vyriausybė, siekdama sumažinti nedarbą, atleisdavo moteris iš darbo Kauno darbo biržoje buvo užregistruota 3000 moterų bedarbių, o vyrų tik 611. Dauguma moterų buvo laukų, fabrikų darbininkės, tarnaitės moterų nedarbas dar labiau išaugo. Moterų atleidimas ir jų grąžinimas į šeimą tuo metu buvo pasaulinis reiškinys. Lietuvos moterų sąjungos pirmininkė Ona Mačiotienė teigė, kad daugelyje valstybių atleidžiamoms moterims buvo aiškinama, kad jos dirbdamos didina nedarbą ir dėl jų dalyvavimo visuomeniniame gyvenime nukenčia šeima Nusikaltimai asmeniui Nors nusikaltimus sunku suskirstyti į būdingus vyrams ar moterims, tačiau nusikaltimai asmeniui, tokie kaip nužudymas ar kūno sužalojimas dėl reikalingos didesnės fizinės jėgos bei agresijos visgi labiau priskirstas vyrų prerogatyvai. Nepaisant to, neretai šias nusikalstamas veikas atlikdavo ir moterys. Valstybės saugumo departamento Identifikacijos Skyriaus vyriausiasis valdininkas J. Valaitis gyvybės atėmimą nurodė kaip vieną iš svarbiausių nusikaltimų 205. Žmogžudystė kartais pirmosios Lietuvos Respublikos spaudoje buvo įvardinta kaip didysis nusikaltimas 206. Tokį vertinimą tikriausiai įtakojo faktas, kad kai kuriais, Baudžiamojo statuto nustatytais atvejais, už gyvybės atėmimą buvo skiriama kalėjimas iki gyvos galvos. Visas žmogžudystės bausmes aptarė 22 Baudžiamojo statuto skyrius. 453 straipsnis teigė:,,kas nusikalto ką nužudęs, tas baudžiamas kalėti sunkiųjų darbų kalėjime ne trumpiau kaip aštuoneris metus. Už motinos arba tėvo nužudymą buvo baudžiama kalėti sunkiųjų darbų kalėjime ir 1924 stambesnių kriminalinių nusikaltimų Lietuvoje santrauka, Policija, 1924, Nr.4, p Jurėnienė V., Darbo rinka ir moterys tarpukario Lietuvoje, Lyčių studijos ir tyrimai, 2006, Nr.2, p Ten pat, p Valaitis J., Žmogžudysčių priežastys Lietuvoje, Kriminalistikos žinynas, 1937, Nr.14, p Pamataitis P., Iš žudymo psichologijos, Kriminalistikos žinynas, 1939, Nr.27, p.122.

43 43 iki gyvos galvos. Už artimo giminaičio, sesers, brolio, vyro ar žmonos nužudymą grėsė kalėti sunkiųjų darbų kalėjime iki gyvos galvos arba ne trumpiau kaip 10 metų. Kūno sužalojimui ir smurtui buvo skirtas 23 Baudžiamojo statuto skyrius. Statutas numatė tris kūno sužalojimo rūšis: labai sunkų (Baudžiamasis statutas 467 str.), sunkų (Baudžiamasis statutas 468) ir lengvą (Baudžiamasis statutas 469 str.).,, Kas nusikalto: suardęs sveikatą, sudarydamas pavojaus gyvybei; įvaręs proto ilgą; apakinęs, apkurtinęs, atėmęs: liežuvį, ranką, koją arba veisiamąją galią, nepagydomai išbjaurinęs veidą, tas už tą labai sunkų kūno sužalojimą baudžiamas kalėti sunkiųjų darbų kalėjime ne ilgiau kaip aštuoneris metus. Už sunkų kūno sužalojimą buvo baudžiama kalėti grasos kalėjime ne trumpiau kaip 3 metus. Už lengvą kūno sužalojimą buvo baudžiama kalėti paprastajame kalėjime 207. Nepaisant griežtų bausmių, kasmet buvo įvykdyta virš 100 žmogžudysčių. Diagramoje matome mėlyna spalva pavaizduotą bendrą nužudymų skaičių, o raudona spalva policijos užfiksuotus moterų žmogžudysčių atvejus (žiūrėti 10 priedą). Iš pateiktų duomenų galime matyti, kad daugiausia žmogžudysčių moterys įvykdė užfiksuoti 143 atvejai 208. Taigi moterys tais metais įvykdė 60 % visų nužudymų. Apskritai nuo 1930 pastebimas moterų įvykdytų žmogžudysčių skaičiaus augimas laikotarpiu moterys vidutiniškai įvykdydavo 48 % visų nužudymų (žiūrėti 11 priedą). Tačiau kūno sužalojimo ir smurto statistika visiškai kitokia. Atlikus statistinius tyrimus išaiškėjo, kad moterys įvykdė tik mažą dalį visų kūno sužalojimų. Didžiausias šios nusikalstamos veikos mastas užregistruotas atvejai 209. Tačiau tais metais bendras kūno sužalojimų ir smurto skaičius buvo 565, taigi moterys įvykdė tik 6 % visų šios nusikalstamos veikos atvejų. Tačiau pažvelgus į statistiką, pastebimas visiškai kitoks nužudymų mastas. Per šį laikotarpį buvo įvykdytos tik 68 žmogžudystės. Palyginimui, vien 1927 dėl žmogžudystės buvo teisiamos 55 moterys, o čia per ketverius metus tik 68, taigi vidutiniškai 17 moterų įvykdytų gyvybės atėmimo atvejų per metus. Arba nusikalstamumo skaičiai iš tiesų sumažėjo, arba pasikeitė policijos nusikaltimų registracija. Mano manymu, didžiausia tikimybė, kad į nužudymų skaičius kartais buvo įtraukiami ir naujagimių nužudymai, o nuo 1935 naujagimių nužudymai jau buvo išskirti ir skaičiuojami atskirai 210. Tačiau Lietuvos statistikos metraštis pateikia duomenis, kad 1929 buvo užfiksuoti 118 pavainikių vaikų nužudymai 211, o nužudymų užregistruota tik 58. Taigi į moterų įvykdytų žmogžudysčių skaičių tikrai nebuvo įtraukti 207 Baudžiamojo statuto įvedamasis įstatymas, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 208 Lietuvos statistikos metraštis 1934, Kaunas, 1935, p Ten pat, p Lietuvos statistikos metraštis 1935, Kaunas, 1936, p Lietuvos statistikos metraštis , Kaunas, 1931, p.156.

44 44 visi nesantuokinių vaikų nužudymai. Taip ir lieka neaišku, kodėl nuo 1935 taip žymiai sumažėjo žmogžudysčių skaičiai. Nuo 1935 Lietuvos Statistikos metraštyje nužudymai ir kūno sužalojimai suskirstomi į 5 kategorijas. Tai: Tyčios nužudymas; Nužudymas iš susijaudinimo ir neatsargumo; Lengvas sužalojimas ir smurtas; Sunkus ir kvalifikuotas kūno sužalojimas; Sužalojimas iš susijaudinimo ir neatsargumo 212. Visgi šiuos nusikaltimus asmeniui galima suskirstyti į dvi grupes nužudymus ir sužalojimus. Pateikta diagrama atskleidžia, kad dažniausias nusikaltimo asmeniui tipas, kurį įvykdydavo moterys, buvo lengvas sužalojimas ir smurtas. Per ketverius metus, nuo 1935 iki 1938, užregistruoti 275 šios nusikalstamos veikos atvejai. Daug rečiau moterys įvykdydavo sunkų ir kvalifikuotą kūno sužalojimą. Aptariamu laikotarpiu buvo užfiksuota 70 tokių atvejų. Tarp nužudymų dažniausiai pasitaikė tyčios nužudymas. Baudžiamasis statutas tyčios nužudymą įvardijo kaip tą, kurio metu kaltininkas suvokė, kad dėl jo veiksmų kas mirs arba gali mirti ir to siekė laikotarpiu moterys įvykdė 39 sąmoningus žmogžudysčių atvejus (žiūrėti 12 priedą). Į šiuos duomenis neįtraukti naujagimių nužudymų atvejai. Remiantis Statistikos departamento surinktais duomenimis pavyko nustatyti, kad daugiausia žmogžudystes bei kūno sužalojimus įvykdydavo metų moterys % nužudymų ir 59 % kūno sužalojimų atliko būtent šios amžiaus grupės moterys. Tačiau 1934 didžiausią smurto atvejų įvykdė moterys 214. Mažiausiai nusikalsdavo merginos iki 17 metų ir moterys, vyresnės nei 70 metų. 7 lentelė. Moterų įvykdytos žmogžudystės pagal moters amžių ir daugiau Lentelė sudaryta remiantis Lietuvos statistikos metraščiais. 212 Lietuvos statistikos metraštis 1935, Kaunas, 1936, p Baudžiamojo statuto įvedamasis įstatymas, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 214 Lietuvos statistikos metraštis 1934, Kaunas, 1935, p.296.

45 45 8 lentelė. Moterų įvykdyti kūno sužalojimai pagal moters amžių ir daugiau Lentelė sudaryta remiantis Lietuvos statistikos metraščiais. Atlikus statistinius tyrimus pavyko sužinoti, kad dažniausiai žmogžudėmis tapdavo netekėjusios merginos laikotarpiu netekėjusios merginos atliko 429 iš 1477 visų tuo laikotarpiu įvykdytų nužudymų, t.y. 29 %. Moterų įvykdytų kūno sužalojimų statistika atskleidžia visai kitą vaizdą. Remiantis statistiniais duomenimis pavyko apskaičiuoti, kad dažniausiai smurto griebdavosi ištekėjusios moterys policija užfiksavo 83 ištekėjusių moterų smurto protrūkius. Tuo laikotarpiu moterys iš viso įvykdė 149 kūno sužalojimus, taigi ištekėjusios moterys sudarė 56 % šios nusikalstamos veikos atstovių. 9 lentelė. Moterų įvykdytos žmogžudystės pagal moters šeiminę padėtį Netekėjusi Ištekėjusi Našlė Išsiskyrusi Lentelė sudaryta remiantis Lietuvos statistikos metraščiais. 10 lentelė. Moterų įvykdyti kūno sužalojimai pagal moters šeiminę padėtį Netekėjusi Ištekėjusi Našlė Išsiskyrusi Lentelė sudaryta remiantis Lietuvos statistikos metraščiais. J. Valaitis, VSD, remdamasis policijos kvotų metu surinktais duomenimis išskyrė pagrindines žmogžudysčių priežastis: Nužudyta bei kėsintasi nužudyti iš keršto; Dėl šeimyninės nesantaikos; Dėl nepavykusios meilės; Susiginčijus; Per peštynes; Dėl noro gauti palikimą; Apiplėšimų tikslais;

46 Dėl neatsargumo; Pasipelnymo tikslais; 46 Psichiškai nesveikų žmonių įvykdyta žmogžudysčių; Iš neapykantos; Norint išvengti skolininkui sumokėti skolą; Norint išvengti mokėti alimentus ir iš gėdos jausmo; Norint atlikti lytinius santykius; Apsigynimo tikslu; Dėl manijos nužudyti 215. Nors prie išvardintų priežasčių nebuvo nurodyta, kad kai kurios jų gali būti priskiriamos ir moterims, tačiau mano manymu, kai kurios jos įvardija ir moterų nužudymų motyvus. Pagrindinėms moterų žmogžudysčių priežastims priskirčiau nužudymą iš keršto, dėl šeimyninės nesantaikos, dėl nepavykusios meilės, susiginčijus, dėl psichinės negalios, dėl neatsargumo bei apsigynimo tikslu. Valaičio teigimu apie 67 % žmogžudysčių dėl nelaimingos meilės baigiasi tuo, kad kartu nusižudo ir kaltininkas. Kiti nusikaltėliai atima gyvybę pavyduliaudami arba kerštaudami 216. Pasitaikydavo ir žmogžudysčių, kurias įvykdė psichiškai nesveiki žmonės. Psichiškai nesveiki žmonės yra pavojingi, ypač prasidėjus priepuoliui ir aptemus protui. Tokiu metu jie gali nužudyti bet ką, kas būna jų aplinkoje buvo užfiksuotas įvykis, kai psichiškai nesveika moteris nužudė du savo vaikus 217. Nors moterys procentiškai ir įvykdydavo apie pusę visų nužudymų, tačiau archyviniuose šaltiniuose nepavyko aptikti nė vieno tokio fakto aprašymo. Vienintelis aptiktas moterų nužudymo atvejis tai 1929 leidinyje,,kriminalinės žinios policijai paieškoma 30 metų darbininkė Antanina Butkienė iš Kebaičių kaimo, kuri buvo įtariama žmogžudyste 218. Archyviniuose šaltiniuose pavyko rasti tik 1937 Šiaulių apskrities policijos gautą skundą iš Šurnos Mykolo, gyvenančio Lumbelių kaime, kad jo žmona Paulina Šurnienė, gyvenanti kartu su juo, pasamdė to paties kaimo gyventoją jį nužudyti. Vyro teigimu, žmona buvo samdžiusi jam žudiką ir anksčiau 219. Archyviniuose šaltiniuose pavyko rasti aprašytą ne vieną moterų įvykdytą kūno sužalojimo atvejį. Policijos bylose užfiksuoti nusikaltimų įvykiai dažnai atskleidžia ir vieną pagrindinių šios nusikalstamos veikos motyvų tai gynyba. Kadangi dažniausiai įvairaus kūno sužalojimo laipsniu buvo kaltinamos ištekėjusios moterys, galima teigti, kad pagrindinė priežastis, 215 Valaitis J., Žmogžudysčių priežastys Lietuvoje, Kriminalistikos žinynas, 1937, Nr. 14, p Ten pat, p Ten pat, p Kriminalinės žinios policijai, 1929, Nr. 20, p vasario 24 d. Šiaulių apskrities viršininkas Policijos skyrius, Pranešimai apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1. b. 277, l.85.

47 47 kodėl jos pačios ėmėsi smurto, tai dažni sutuoktinio smurto protrūkiai vasario 24 d. Aukštelkų kaime Pranė Žiaunienė dėl nesantaikos iš savo gyvenamojo buto pro langą pistoletu šovė į savo vyrą, Joną Žiaunį ir jį lengvai sužeidė į krūtinę 220. Tačiau policijos bylose dažniausiai buvo užfiksuota, kai dukterys sužalojo savo tėvus per Kūčias apie 5 val. Lekuišių k. seserys Bronė Railaitė- Bartaševičienė ir Stasė Railaitė kirvio smūgiais labai sunkiai sužalojo savo tėvą 60 metų Stasį Railą ir jo gyvybei sukėlė pavojų. Nukentėjęs Raila buvo psichiškai nesveikas ir prieš 18 metų mirtinai užkapojo savo žmoną. Vėliau buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę, bet pusę metų iki ši įvykio buvo iš jos paleistas. Įtariamosios aiškinasi, kad jos tėvą sužalojusios norėdamos apsiginti, nes jis,,kėsinosi jas papjauti vasario 23 d. Aušrėnų kaime Marija Naumovaitė sumušė savo 77 metų tėvą Nikitą Naumovą ir padarė jam lengvą kūno sužalojimą balandžio 28 d. 22 valandą Bartašius Jonas, gyvenantis Šiauliuose, pranešė, kad jam parėjus į namus, jį užpuolė tikras sūnus Bartašius Ipolitas, duktė Bartašiūtė Lionė ir žmona Bartašienė Elžbieta. Visi čia paminėti asmenys pradėjo vyrą mušti kažkokiais tai kietais daiktais ir sužalojo. Nuo sužalojimų jis netekęs sąmonės ir parkritęs ant žemės 223. Policija užregistruodavo ir tokius kūno sužalojimų atvejus, kurių motyvai taip ir liko neaiškūs birželio 29 d. apie 15 val. dienos Joniškyje Emilija Mikšaitė,,pylė su kokia tai rūgštim į akis ėjusiam St. Trumpuliui. Jam buvo nuplikytas veidas. Užpuolimo priežastys nenustatytos vasario 24 d. Šiaulių apskrities viršininkas Policijos skyrius, Pranešimai apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1. b. 277, l gruodžio 24 d. Šiaulių apskrities viršininkas Policijos skyrius, Pranešimai apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1. b. 277, l vasario 23 d. pranešimas Šiaulių apskrities viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1. b. 292, l balandžio 28 d. pranešimas Šiaulių apskrities viršininkui apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1. b. 292, l birželio 29 d. Šiaulių apskrities viršininkas Policijos skyrius, Pranešimai apie atsitikimus apskrityje, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.1265, ap.1. b. 277, l.342.

48 48 IŠVADOS 1. Nusikalstamumas tarpdisciplininių tyrimų objektas, kurį tyrinėja įvairių mokslo sričių atstovai. Sociologas Durkheimas nusikaltimus įvardijo kaip įprastus normalios visuomenės reiškinius. Norint suprasti moterų nusikalstamumą svarbu yra atsakyti į klausimą - kodėl yra toks didelis atotrūkis tarp moterų ir vyrų įvykdytų nusikaltimų mastų ir sunkumo? Iki XX a. antrosios pusės autoriai, tyrinėję moterų nusikalstamumą, savo teorijas daugiausia grindė moterų psichologija bei biologinėmis savybėmis. Moterų nusikalstamumas daugiausia dėmesio sulaukė po Antrojo pasaulinio karo sustiprėjus feministiniam judėjimui. Liberaliosios pakraipos feministės tiriant nusikalstamumo reiškinį akcentavo lyčių vaidmenį visuomenėje. Lietuvos kontekste paminėti du autoriai tyrinėję nusikalstamumo problematiką tai V. Sirutavičius ir R. Praspaliauskienė. 2. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje naudotame Baudžiamajame statute nusikaltimu buvo laikoma kiekviena veika, kurią tuo metu draudžia baudžiamieji įstatymai ir už kurią nustatyta tam tikra bausmė. Tuometinis Baudžiamasis statutas nusikaltimus skirstė į didžiuosius nusikaltimus, nusikaltimus ir nusižengimus. Atkūrus valstybingumą pirmosios Lietuvos Respublikos valdžia nutarė palikti galioti Rusijos imperijos įstatymus, suderinus juos su Lietuvos Konstitucija ir visuomenės interesais. Šis Baudžiamasis statutas buvo laikomas pasiekusiu Vakarų baudžiamųjų įstatymų lygį. Klaipėdos krašte galiojo Vokietijos Baudžiamasis kodeksas. Baudžiamajame statute nusikalstamas veikas galima suskirstyti į nusikaltimus visuomenei, nusikaltimus asmeniui, nusikaltimus nuosavybei. 3. Moterys pirmojoje Lietuvos Respublikoje bendrame kalinčiųjų skaičiuje sudarė apytikriai 13%. Atlikus statistinius tyrimus matoma akivaizdi moterų nusikalstamumo augimo tendencija. Išnagrinėjus statistinių tyrimų metu gautus rezultatus galima teigti, kad daugiausia nusikalsdavo netekėjusios moterys. Daugiausiai abortų bei vaikžudysčių buvo įvykdoma Šiaulių, Alytaus ir Tauragės apskrityse bei Kauno mieste. Statistinių tyrimų metu pavyko sužinoti, kad pavainikių vaikų nužudymas buvo labiau paplitęs kaimiškose teritorijose. 4. Nors pirmosios Lietuvos Respublikos laikais abortas buvo laikytas nusikaltimu, tačiau policija fiksuodavo tik tuos abortų atvejus, kurie baigdavosi nelaimingai. Išnagrinėjus

49 49 archyvinę medžiagą galima daryti prielaidą, kad didelę reikšmę šio nusikaltimo mastams darė visuomenės požiūris į netekėjusias moteris su vaikais bei skurdas. 5. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu prostitucijos veikla buvo reglamentuota pagal 1919 išleistas,,laikinąsias prostitucijos reglamentacijos taisykles. Buvo manoma, kad įvedus prostitučių registraciją pavyks sumažinti užsikrėtusiųjų venerinėmis ligomis skaičių. Tačiau realybėje registracija visiškai nepasiteisino - tik 10 % prostitučių buvo registruotos, todėl nepavyko suvaldyti ir ligų plitimo. Moteris pradėti verstis prostitucija vertė įvairios socialinės bei ekonominės priežastys sunkios gyvenimo sąlygos, mažas atlyginimas, prastas išsilavinimas valdžiai įvedus degtinės monopolį šalyje, degtinė ir kiti spiritiniai gėrimai labai pabrango, todėl išaugo degtinės varymo mastai. Kadangi gaminant alkoholinius gėrimus nereikėjo fizinės jėgos šiam darbui puikiai tiko moterys. Tai lėmė, kad 35 % šios nusikalstamos veikos atvejų atliko moterys. Remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis pavyko nustatyti, kad daugiausia nelegalios degtinės varymu bei pardavinėjimu užsiimdavo metų ištekėjusios moterys, gyvenančios provincijoje. 7. Skurdas bei konservatyvus požiūris į dirbančią moterį buvo vienos pagrindinių priežasčių, lėmusių moterų vagystes bei plėšimus laikotarpiu moterys atliko 21 % visų vagysčių. Sunkėjančios ekonominės sąlygos lėmė vis didėjusį vagysčių skaičių. Daugiausia šia nusikalstama veika užsiimdavo metų netekėjusios moterys. Pagal socialinę padėtį vagystes dažniausiai įvykdydavo moterys iš neturtingųjų sluoksnio arba dirbančios darbininkėmis miestuose ir kaimuose, žemės ūkyje. Išanalizavus archyvinių šaltinių medžiagą matoma, kad daugiausia moterys vogdavo drabužius, papuošalus, pinigus bei buityje naudojamus daiktus. Kadangi plėšiant dažnai buvo panaudojama fizinė jėga bei smurtas, todėl moterų įvykdytų plėšimų skaičius buvo ganėtinai žemas. 8. Žmogžudystė pirmosios Lietuvos Respublikos spaudoje dėl aukščiausios bausmės skyrimo buvo įvardinta kaip didysis nusikaltimas laikotarpiu moterys vidutiniškai įvykdydavo 48 % visų nužudymų, tačiau moterys įvykdė tik 6 % visų kūno sužalojimo atvejų. Daugiausia žmogžudystes bei kūno sužalojimus įvykdydavo metų moterys. Dažniausiai žmogžudėmis tapdavo netekėjusios merginos, o smurto dažniausiai griebdavosi ištekėjusios moterys. Remiantis darbe naudotų bylų medžiaga galima teigti, kad šias nusikalstamas veikas dažniausiai įtakojo artimoje aplinkoje patiriamas smurtas bei siekiant apsiginti.

50 50 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Šaltiniai Nepublikuoti šaltiniai F. 1265, ap.1, b.18, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1265, ap.1, b.277, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1265, ap.1, b.292, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1265, ap.1, b.50, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1265, ap.1, b.73, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1439, ap.1, b.540, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1439, ap.1, b.77, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1505, ap.1, b.40, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1505, ap.1, b.62, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 431, ap.1, b.2, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 489, ap.3, b.4, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 705, ap.1, b.120, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 807, ap.1, b.47, Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Publikuoti dokumentai 1. Baudžiamojo statuto pakeitimas, Vyriausybės žinios, Nr. 196, Baudžiamojo Statuto pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1935, Nr Įstatymas apie slaptą degtinės varymą, Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, Nr Įstatymas dėl slapto degtinės varymo ir jos pardavinėjimo, Laikinosios vyriausybės žinios, 1920, Nr Įstatymas slaptam degtinės varymui ir pardavinėjimui bausti, Vyriausybės žinios, 1923, Nr Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, Nr Laikinųjų akcizo mokesčių įstatų pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1930, Nr Laikinųjų akcizo mokesčių įstatų pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1930, Nr Lietuvos teisės istorijos chrestomatija, sudaryt. R. Gelumbauskienė, G. Šapoka, 132 str., Vilnius, Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II VI.15), sudaryt. V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė, Vilnius, 1996.

51 51 Statistikos leidiniai 1. Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1927, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1928, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1928, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1928, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1928, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1928, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1929, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1929, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1929, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1929, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1930, Nr Kriminalinės žinios policijai, 1930, Nr Lietuva skaitmenimis , Kaunas, Lietuvos statistikos metraštis , Kaunas, Lietuvos statistikos metraštis , Kaunas, Lietuvos statistikos metraštis 1931, Kaunas, Lietuvos statistikos metraštis 1932, Kaunas, Lietuvos statistikos metraštis 1933, Kaunas, Lietuvos statistikos metraštis 1934, Kaunas, Lietuvos statistikos metraštis 1935, Kaunas, Lietuvos statistikos metraštis 1936, Kaunas, Lietuvos statistikos metraštis 1937, Kaunas, Lietuvos statistikos metraštis 1938, Kaunas, 1939 Interneto šaltiniai 1. Baudžiamojo statuto įvedamasis įstatymas, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 2. Kalinčių kalėjimuose skaičius metais (sausio 1 d.), [prieiga per internetą, žiūrėta ].

52 52 Literatūra ir 1924 stambesnių kriminalinių nusikaltimų Lietuvoje santrauka, Policija, 1924, Nr A.J., Prostitucijos reglamentavimo klausimu, Policija, 1929, Nr Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Peškaitis J. S., Šenavičius A., Lietuvos teisės istorija, Vilnius, Baudžiamoji teisė, sudaryt. A. Abramavičius, Vilnius, Beleckas J. K., Nuodėmių gatvė, Vilnius, Blažys J., Kova su alkoholizmu, Kriminalistikos žinynas, 1938, Nr Conley C. A., No pedestals : women and violence in late nineteenth century Ireland, Journal of social history, 1995 summer. 8. Galinaitytė J., Rudzkis T., Šiuolaikinės nusikalstamumo sampratos problema, Jurisprudencija, 2005, Nr Gavėnaitė A., E. Durkheimo ir M. Foucault idėjos sintetinėje D. Garlando bausmės teorijoje, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2008, Nr Gumuliauskas A., Lietuvos istorija ( ), Šiauliai, Hamilton M., Theorist Freda Adler, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 12. Hubbard P., Sex and the city: geographies of prostitution in the urban west Ashgate, Iš Darbo Rūmų veiklos, Darbas, 1940 kovo Jurėnienė V., Darbo rinka ir moterys tarpukario Lietuvoje, Lyčių studijos ir tyrimai, 2006, Nr Kalvaitis B., Teisinės priemonės kovai su degtindariais, Kriminalistikos žinynas, 1938, Nr Kalvaitytė P., Prostitucija kaipo socialinė blogybė ir kaip su ja kovoti, Naujoji vaidilutė, 1929, Nr Lietuvos teisės pagrindai, sudaryt. G. Dambrauskienė, A., Marcijonas, Vilnius, Maksimaitis M. Lietuvos teisės šaltiniai metais, Vilnius, Maksimaitis M., Vansevičius S., Lietuvos valstybės ir teisės istorija, Vilnius, Marcinkevičienė D., Praspaliauskienė R., Prekyba moterimis ir prostitucija, Vilnius, Minkevičius P., Metodai ir priemonės kovai su prostitucija, Kaunas, Moterų policijos klausimu Lietuvoje, Policija, 1935, Nr. 3.

53 Naujokytė Z., Kas moteris verčia eiti nedorybės keliais, Darbininkų atstovybės balsas, Norvaišaitė E., Moterų nusikalstamumas, magistro darbas, Vilnius, 2007, p O Connor T., Feminist criminology and integrated theory, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 26. Pamataitis P., Iš žudymo psichologijos, Kriminalistikos žinynas, 1939, Nr Parodos naminės degtinės žalai pavaizduoti atidarymas, Kriminalistikos žinynas, 1938, Nr Povilaitis A., Naminės degtinės darymo ir jos vartojimo problema, Kriminalistikos žinynas, 1938, Nr Povilaitis A., Naminės degtinės darymo ir jos vartojimo problema, Kriminalistikos žinynas, 1938, Nr Praspaliauskienė R., Gėdos ir baimės nusikaltimas, Feminizmas, visuomenė, kultūra, Vilnius, Pruskus V., Prostitucijos fenomenas. Gatvės prostitucija Lietuvoje: raiška, sklaida ir kontrolė, Vilnius, Sireika J., Salatkienė B., Globys G.,Istorijos specialybės studentų rašto darbai : metodinės rekomendacijos, Šiauliai, Sirutavičius V., Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje, Vilnius, Slidziauskienė A., Moterų nusikalstamumas, magistro darbas, Vilnius, Šiaulių miesto istorija (iki 1940 ), sudaryt L. Mulevičius, Šiauliai, Šidlauskas A., Prostitucija ir veneros ligų išsiplėtimas Lietuvoje, Policija,1929, Nr Valaitis J., Žmogžudysčių priežastys Lietuvoje, Kriminalistikos žinynas, 1937, Nr Valaitis J., Žmogžudysčių priežastys Lietuvoje, Kriminalistikos žinynas, 1937, Nr Vansevičius S., Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas metais, Vilnius, Walker G., Crime, gender and social order in early modern England, Cambridge, Бреднева М., Гражданское общество: гендерный анализ особенности женской преступности в современной россии, [prieiga per internetą, žiūrėta ]. 42. Явчуновская Т. М.Б Степанова И. Б., Тенденции современной преступности женщин, Государство и право, 2000, Но.12, стр. 28.

54 54 SANTRAUKA MOTERŲ NUSIKALSTAMUMAS KAIP SOCIALINĖ PROBLEMA PIRMOJOJE LIETUVOS RESPUBLIKOJE Nusikalstamumas - tai socialinis reiškinys, kuris gali suteikti daug informacijos apie visuomenę. Moterų nusikalstamumas yra viena bendrojo nusikalstamumo dalių. Moterys istoriografijoje dažniau būna pristatomos kaip aukos, o ne kaip kaltininkės, todėl ilgą laiką moterų nusikalstamumas nesulaukė rimtesnių tyrimų. Beveik visi teisės pažeidimai buvo suprantami kaip vyriški. Vyrų nusikalstamumas yra laikomas norma, kai tuo tarpu moterų nusikalstamumas yra vertinamas kaip nukrypimas nuo moteriško elgesio normų. Moterų nusikalstamumas nuo vyrų nusikalstamumo skiriasi savo apimtimi, įvykdytų nusikalstamų veikų charakteristika, padarymo būdais bei pasekmėmis. Reikia pažymėti, jog moterų įvykdomų nusikalstamų veikų spektras yra mažesnis nei vyrų. Išanalizavus statistinius duomenis pavyko apskaičiuoti, kad pirmojoje Lietuvos Respublikoje moterys įvykdė 13 % visų nusikaltimų. Nors tam tikros nusikalstamos veikos ir laikomos išimtinai vyriška prerogatyva, nusikaltimus suskirstyti į vyriškus ir moteriškus yra sudėtinga. Reikia paminėti, kad šiame darbe moteris bus suprantama kaip lytis, o ne socialinis aspektas. Nusikalstamumo sąvoka apima ne tik suaugusių moterų, bet ir nepilnamečių merginų nusikalstamumą. Šiame darbe bus tiriama kokios socialinės priežastys lėmė moterų nusikalstamumą pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Remiantis archyviniais šaltiniais bei statistiniais duomenimis bakalauro darbe buvo nuspręsta plačiau tyrinėti naujagimių nužudymus, priešlaikinius nėštumo nutraukimus, prostituciją, degtinės varymą, vagystes bei nusikaltimus asmeniui. Labiausiai moterims būdingų nusikalstamų veikų naujagimių nužudymai, abortai, prostitucija bei vagystės. Atlikus statistinius tyrimus galima teigti, kad daugiausia nusikalsdavo netekėjusios moterys. Sunku vienareikšmiškai nurodyti, kas labiausiai įtakojo moteris įvykdyti šias nusikalstamas veikas. Tačiau galima daryti prielaidą, kad didelę reikšmę šio nusikaltimo mastams darė tuo metu vyravęs konservatyvus požiūris į netekėjusias moteris, turinčias vaikų, didelis moterų nedarbas bei ekonominiai sunkumai.

55 55 SUMMARY Female Criminality as a social problem during the period of the first Republic of Lithuania Criminality is a social phenomenon which can provide a lot of information about the society. Women misconduct is a component of the general crime. In historiography women tend to be presented as victims, not as criminals, therefore, for a long time women misconduct did not receive serious crime investigation. Almost all law-breaking was seen as men s. Men crimes are considered to be the norm while crimes by women are seen as a deviation from the norms of feminine behavior. Women crimes compared to men s differ in scope, characteristics of the committed deed, methods of conduct and the consequences. It should be noted that the spectrum of the criminal acts committed by women is smaller than that of men. An analysis of the statistical data showed that during the first Republic of Lithuania women committed 13% of the crimes recorded. Although some criminal acts are considered to be exclusively a men prerogative, it is difficult to classify the crimes into men s or women s. It should be mentioned that in this study the woman will be understood as a gender and not a social aspect. The concept of crime covers not only the adult women but underage girl crimes as well. This paper will study the social reasons that led women to crime during the first Republic of Lithuania. On the basis of the archival sources as well as statistical data it was decided that newborn killings, premature abortion, prostitution, the making of aqua vitae, theft and crimes against an individual would be explored in greater detail in this Bachelor s thesis. The crimes most specific to women include newborn killings, abortions, prostitution and theft. After completing the statistical analysis it can be stated that most of the time unmarried women aged would commit crimes. It is difficult to clearly identify what caused the women to commit these criminal acts. However, an assumption can be made that a lot of influence was garnered from the conservative outlook on unmarried women that had kids, high unemployment and economic struggles of women had great significance regarding this criminality.

56 56 PRIEDAI 1 priedas Abortų ir naujagimių nužudymų skaičius Diagrama sudaryta remiantis Lietuvos statistikos metraščiu 1929, Lietuvos statistikos metraščiu 1930, Lietuvos statistikos metraščiu 1931, Lietuvos statistikos metraščiu 1932, Lietuvos statistikos metraščiu 1933, Lietuvos statistikos metraščiu 1934, Lietuvos statistikos metraščiu 1935, Lietuvos statistikos metraščiu 1936, Lietuvos statistikos metraščiu 1937, Lietuvos statistikos metraščiu 1938 Abortų darymas ir naujagimių nužudymas pagal apskritis priedas Metai Daugiausiai nusikalto Mažiausiai nusikalto Alytaus apsk. 13 Panevėžio, Šiaulių apskr. 12 Klaipėdos apskritis 0 Šilutės apskr., Mažeikių apskr. 1 Alytaus apsk. 13 Kauno 12 Rokiškio apskr Marijampolės apskr. 14 Alytaus apskr., Raseinių apskr. 9 Šiaulių apskr. 13 Kauno, Marijampolės Panevėžio apskr., Telšių apskr., Ukmergės apskr. 0 Kretingos apskr., Rokiškio apskr.,

57 apskr.9 Vilkaviškio apskr. 0 Panevėžio apskr., Rokiškio apskr., Telšių apskr. 0 Tauragės apskr. 10 Ukmergės apskr., Mažeikių apskr. 8 Šiaulių apskr. 35, Tauragės apskr. 17 Šiaulių apskr. 36, Kauno 20, Tauragės apskr. 22. Rokiškio apskr.,seinų apskr., Telšių apskr., Zarasų apskr.. 2 Panevėžio apskr. 1 Šiaulių apskr. 34, Kauno 19, Panevėžio apskr. 1 Šiaulių apskr. 30, Kauno 22, Raseinių apskr., Seinų apskr. 1 Lentelė sudaryta remiantis Lietuvos statistikos metraščiu 1929, Lietuvos statistikos metraščiu 1930, Lietuvos statistikos metraščiu 1931, Lietuvos statistikos metraščiu 1932, Lietuvos statistikos metraščiu 1934, Lietuvos statistikos metraščiu 1935, Lietuvos statistikos metraščiu 1936, Lietuvos statistikos metraščiu 1937, Lietuvos statistikos metraščiu 1938 Abortų darymas ir naujagimių nužudymas pagal moters šeiminę padėtį priedas Diagrama sudaryta remiantis Lietuvos statistikos metraščiu 1935, Lietuvos statistikos metraščiu 1936, Lietuvos statistikos metraščiu 1937, Lietuvos statistikos metraščiu 1938