DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE

ISSN 2029-0225 DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE MARIUS JONAITIS Vytauto Didžiojo universitetas Humanitarinių mokslų fakultetas Migracijos politikos ir lietuvių diasporos istorijos programos magistrantas El. paštas: Marius.Jonaitis@fc.vdu.lt Atlikti tyrimai rodo, kad net 7 iš 10 paprastų Lietuvos gyventojų neprieštarauja ir pritaria dvigubai pilietybei. Viešojoje erdvėje tebevykstančios diskusijos dėl dvigubos pilietybės įteisinimo vis labiau verčia susimąstyti, ar tikrai mūsų šalyje egzistuoja tokia galimybė? Juoba spaudoje nuolat mirgančios antraštės skambiais pavadinimais Už dvigubą pilietybę buldozeriu, Apklausa: dviguba pilietybė turėtų būti įteisinta, Seimo komitetas linkęs palikti Lietuvos pilietybę visiems norintiems rodo, kad šis klausimas šiandien yra itin aktualus, verčiantis rimtai apmąstyti tokios galimybės užtikrinimą Lietuvoje. Vis dėlto tema iki šiol nebuvo itin plačiai nagrinėta teisiniu ir visuomenės reiškiamu požiūrių analize bandant nusakyti priežasties, politinį-teisinį minimos problemos aspektus. Todėl straipsnyje nagrinėjama dvigubos pilietybės įteisinimo perspektyva ateityje įvertinus tikėtinus pavojus valstybės suverenitetui bei remiantis istorine-analitine apžvalga bandoma suprasti tarpukario Lietuvoje susiklosčiusio pilietybės instituto sampratą šiandien. Be kita ko, nagrinėjant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl dvigubos pilietybės galimybės ir tarpusavyje lyginant Pilietybės įstatymus, mėginama atsakyti į klausimą: ar Lietuvoje vis dėlto įmanoma dvigubos pilietybės perspektyva? Raktiniai žodžiai: pilietybė, dviguba pilietybė, Konstitucijos nuostatos. ĮVADAS Lietuvos Respublikos (toliau LR) Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje teigiama: Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas 185

Marius JONAITIS negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis 1. Vis dėlto šiuo metu galiojančiame LR Pilietybės įstatyme (galiojusiame iki 2011 m. sausio 1 d.) yra nuostata, kuri numato dvigubos pilietybės įgijimo galimybę tik ypač retais atvejais, išskirtinai tam tikriems asmenims. LR Konstitucinis Teismas, skelbdamas nutartis dėl dvigubos pilietybės įgijimo galimybių atitikties LR Konstitucijai, ne kartą konstatavo, jog dvigubos pilietybės suteikimas prieštarauja Konstitucijai, tačiau neįžvelgė šios perspektyvos absoliutaus draudimo 2. Nors viešojoje erdvėje daugėja prieštaravimų dėl dvigubos pilietybės įteisinimo galimybių Lietuvoje, šiuo metu visuomenės atstovai, politikai, ekspertai, analizuojantys šią problemą, yra suskirstę į dvi stovyklas: pritariantys dvigubos pilietybės įteisinimui šalyje ir jos turėtojų padauginimui bei šiai perspektyvai itin prieštaraujantys. Nepritariantieji dvigubos pilietybės galimybei argumentuotai teigia, jog LR, įteisinusi tokią perspektyvą bei išplėtusi būsimų potencialių piliečių ratą, neabejotinai susidurtų su sustiprėjusia politine (kartu ir ekonomine) Rusijos Federacijos įtaka, kuri neva gindama savo piliečių interesus Lietuvoje sukeltų grėsmę nacionaliniam valstybės saugumui. Neabejojama ir tuo, kad dvigubos pilietybės įteisinimas į pirmą planą iškeltų restitucijos klausimus, kurie nulemtų valstybės ekonominę būklę, darytų įtaką tam tikrų politinių sprendimų priėmimui. Šiai nuomonei pritariantys teisės ekspertai, politologai apeliuoja į tai, kad toks sprendimas negali užtikrinti visuotinai nustatytos, esminės pilietybės prasmės piliečių ir valstybės nepertraukiamo ryšio buvimo bei iš to beišplaukiančių abipusių teisių ir pareigų. Oponentai, daugiausia užsienyje gyvenantys lietuviai, nesuprasdami dvigubos pilietybės draudimo esmės, teigia: trukdžiai įgyti LR pilietybę bei kartu išlaikyti turimą pažeidžia ne tik Konstitucijos nuostatą, nusakančią lietuvio ryšį su Lietuvą (Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalis), bet kartu žemina jų orumą, garbę ir net užkerta kelią jaustis visaverčiu lietuviu. Nepaisant visų išsakytų argumentų dėl dvigubos pilietybės galimybių bei šios problemos aktualumo, šiuo metu nėra visiškai aišku, ar Lietuvoje apskritai gali būti įteisinta dvigubos pilietybės galimybė? Tai nulemia pora priežasčių. 186

DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE Visų pirma, dauguma akademinių veikalų, nagrinėjančių dvigubos pilietybės klausimus Lietuvoje, nebando vertinti minėtos galimybės įteisinimo tiek politologiniu, tiek teisiniu aspektais, kadangi daugiausia tyrimų yra nukreipta išimtinai tik į teisinius dalykus. Daugelio tyrimų autoriai nagrinėja teisės aktus, reglamentuojančius dvigubos pilietybės įgijimą, pavyzdžiui, LR Konstituciją, Pilietybės įstatymus, mėgina tarp jų rasti ryšį, teoriškai vertina to ryšio priežastingumą 3. Kiti tyrimai nukreipti tik į pilietybės institutą, kaip į visumą teisiniu požiūriu, o dvigubos pilietybės klausimas plačiau nėra analizuojamas 4. Antra vertus, viešojoje erdvėje besirandantys tekstai nepasižymi akademiniu problemos formulavimu, galimai nuspėja ateities perspektyvas 5 ir išreiškia visuomenės požiūrį į dvigubos pilietybės įteisinimo galimybes. Toks problemos argumentavimas labiausiai remiasi konkrečiomis nuomonėmis bei vadovavimusi jausmais, o akademikų pateikti vertinimai dažnai lieka nuošalyje. Dėl šios priežasties straipsniu siekiama panagrinėti dvigubos pilietybės įteisinimo perspektyvas Lietuvoje remiantis daugiausia teisės mokslininkų-ekspertų ir viešosios nuomonės išsakytais argumentais bei rasti politinį (priežasties) šios problemos aspektą. Kur kas lengviau minėtą problemą išanalizuoti leis dvipilietiškumo pavojaus valstybei įvertinimas remiantis viešąja nuomone ir teisininkų pateiktais požiūriais į dvigubą pilietybę išskirtinai teisiniu aspektu. Vis dėlto galimą problemos politinį priežastingumą iš dalies atskleidžia pirmojoje Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje galiojusių teisės aktų istorinė-analitinė apžvalga, leidžianti suprasti praeityje susiklosčiusias pilietybės instituto sampratas, kurios reikšmingos ir šiandien. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl dvigubos pilietybės galimybių teorinė analizė rodo, jog teisiškai tokia galimybė itin sunkiai užtikrinama dėl įstatymų leidėjų netinkamai sukurtų teisės aktų, pirmiausia, Pilietybės įstatymų. Vis dėlto naujausio Pilietybės įstatymo projekto ir iki šiol galiojančių ar galiojusių lyginamoji analizė iš dalies suteikia galimybę nuspėti dvigubos pilietybės įteisinimo perspektyvas Lietuvoje. 187

Marius JONAITIS AR DVIGUBA PILIETYBĖ YRA GRĖSMĖ LIETUVOS VALSTYBEI? Prieš kelerius metų Veido žurnale pasirodė Algimanto Šindeikio komentaras 6, kuriame teigiama: politikai stengiasi apriboti galimybę turėti dvigubą pilietybę ne lietuvių kilmės asmenims (lenkams, žydams, rusams, baltarusiams), turėjusiems Lietuvos pilietybę, kadangi šiems įgijus Lietuvos pilietybę (ypač žydų kilmės asmenims), iškyla restitucijos 7 klausimas. Autoriaus nuomone, dvigubos pilietybės įteisinimas pradėtų ginčus dėl galimai prarasto turto atstatymo ir grąžinimo buvusiems Lietuvos piliečiams ar jų palikuonims, o kartu sukeltų ir politinę įtampą valstybėje. Nors autoriaus pastebėjimas buvo visiškai taiklus, tačiau norėtųsi išsamesnio paaiškinimo, kodėl išskiriami ne lietuvių kilmės asmenys, ypač žydai? Galima pažvelgti į 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenis 8, kuriuose nežymiai pastebima, kad didžiausia tautinė mažuma to meto Lietuvoje (iki Antrojo Pasaulinio karo) buvo, be abejo, žydai. Remiantis ta pačia statistika akcentuotina, jog žydų kilmės asmenys 9 dažniausiai vertėsi prekyba, transportu, buvo ekonomiškai aktyvūs gyventojai, priešingai nei lietuvių kilmės asmenys, kurie buvo ekonomiškai pasyvūs 10. Savaime suprantama, ekonomiškai pajėgi žmonių grupė (tautinė bendruomenė) sukaupė didžiulį nekilnojamojo turto kiekį, kurį prarado pasitraukę (dažniausiai ne savo noru) iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio karo metais. Taigi vyrauja nuostata (o gal baimė?), jog įteisinus dvigubą pilietybę, atsirastų asmenų, siekiančių įgyti Lietuvos pilietybę tik dėl to, kad galėtų atgauti jiems ar jų artimiesiems kažkada teisėtai priklausiusį turtą. Dėl šios priežasties reikėtų žvilgtelėti į teisinę ir politinę šios problemos traktavimo pusę, pirmiausia į tai, kokiais būdais atrenkami galimi pretendentai į LR pilietybę (būsimieji turto susigrąžintojai), ir ar tai kaip nors susiję su asmens etnine (tautine) priklausomybe? Konstitucinės teisės eksperto Vytauto Sinkevičiaus nuomone, turėtos pilietybės tęstinumo neturėtų lemti asmens tautybė, o įstatymais nustatytos palankesnės sąlygos lietuvių kilmės asmenims tapti LR piliečiais (pasinaudojant teise į pilietybės išsaugojimą) vis dėlto gana neaiškios, net diskriminuojančios. Nors galiojančiuose įstatymuose 188

DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE (pirmiausia Pilietybės įstatyme) numatyta, kad asmeniui, kurio tėvai ar seneliai yra lietuviai, ir jei jis pats pripažįsta save lietuviu, užtikrinama pirmenybė įgyti LR pilietybę, bet lietuviškos kilmės požymių atrinkimas, jų traktavimas (interpretavimas) vis dėlto yra ganėtinai keblūs. Mokslininko teigimu, požymiai (vardas, pavardė, priklausymas religinei konfesijai), kuriais nusakoma lietuvių kilmė, yra ypač diskutuotini, juoba istoriškai kitę asmens vardai bei pavardės, priklausymas religinei konfesijai nesuteikia pagrindo riboti galimybę pilietybei įgyti 11. Pavyzdžiui, ar yra pagrindo asmenį, turintį žydiškus vardą ir pavardę bei išpažįstantį judaizmą, laikyti ne lietuvių kilmės, nors jo tėvai žydai laiko save lietuviais ir kažkada yra buvę Lietuvos piliečiais? Tikriausiai sakytume, kad ne. Todėl tokią V. Sinkevičiaus išsakytą idėją reikėtų vertinti pagrįstai, tuo labiau, jog ši nuostata, suteikianti galimybę privilegijos būdu įgyti pilietybę asmenims pagal jų tautybę, kilmę, tikėjimą, galimai pažeidžia LR Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį, kuri skelbia: Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu 12. Vadinasi, atrenkant pretendentus LR pilietybei gauti, vadovaujamasi išskirtinai selekciniu požiūriu. Kitaip tariant, privilegija suteikiama vienai etninei (tautinei) grupei (tik lietuviams), o kitos nustumiamos į pašalį, visiškai neatsižvelgiant į tai, ar asmuo, nepriklausomai nuo jo etninės kilmės, religijos, praeityje yra turėjęs faktinių ryšių su Lietuva, ar ne. Tad ne vien tik LR pilietybės įgijimas ne lietuvių kilmės asmenims yra ganėtinai ribotas, bet ir galimybė, įstatymais nustatyta išimties tvarka į dvigubą pilietybę faktiškai neįmanoma. Vis dėlto, analizuojant restitucijos ir pilietybės įgijimo klausimus, pravartu atkreipti dėmesį į teisės mokslų daktaro Egidijaus Šileikio straipsnį Restitucija ir repatriacija: esminis pokytis, arba ką daryti teismams?, kuriame autorius pabrėžia teisės aktų neatitiktį (Konstitucija ir Pilietybės įstatymas, Restitucijos įstatymas) vienų kitiems ir nevienodą restitucijos, repatriacijos sąvokų traktavimą. Eksperto teigimu, praeityje repatrijavusių (išvykusių į savo etninę tėvynę) Lietuvos piliečių (ar jų vaikų ir vaikaičių) apsisprendimas įgyti respublikos piliečio pasą teisiškai užtikrina galimybę pastariesiems atgauti prarastą 189

Marius JONAITIS savo ar savo artimųjų turtą dėl kelių priežasčių. Pirma, iki 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo paskelbto išaiškinimo Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 13, Lietuvos piliečiai. išvykę į savo etninę tėvynę (ne etniniai lietuviai, kurie repatrijavo), neturėjo teisės į LR pilietybę, o galiojusieji LR pilietybės įstatymai (iki 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio teismo išaiškinimo) įtvirtino repatriacijos institutą specifine (negatyvia, diskriminuojančia) prasme. Taigi ne etniniai lietuviai, t. y. repatrijavę asmenys (daugiausia žydų, lenkų kilmės), negalėdami įgyti LR pilietybės ir išlaikyti turimos, kartu akivaizdžiai neturi teisės į restituciją. Todėl vėl tenka sugrįžti prie V. Sinkevičiaus pateiktų argumentų, jog pilietybės suteikimas remiantis etniškumo (tautiškumo) principu yra diskriminuotinas, o iki tol turėtų faktinių ryšių su Lietuvą (pilietinės priklausomybės) visiškai nepaisoma. Antra, minėtame 2006 m. Konstitucinio Teismo išaiškinime buvo aiškiai akcentuota, kad dauguma iki šiol (t. y. 2006 m.) galiojusių pilietybės įstatymų nuostatų buvo antikonstitucinės (suprantama, ir diskriminacinės), t. y. prieštaraujančios pagrindiniam šalies įstatymui Konstitucijai. Vadinasi, visi repatrijavę Lietuvos piliečiai pagal galiojančius pilietybės santykius reguliuojančius įstatymus, nuo 2006 m. lapkričio 13 d. gali būti traktuojami kaip visateisiai kandidatai į LR pilietybę (nes iki tol galiojusieji įstatymai didžiąja dalimi buvo antikonstituciniai), kurie iš esmės įgijo teisę savo nuožiūra (atsižvelgiant į norą laikytį save Lietuvos Respublikos piliečiais) atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą įstatymo nustatyta tvarka 14. Taigi kandidatų į LR pilietybę, tarp jų ir į dvigubą, atrinkimas pagrįstai gali būti sietinas su etninės (tautinės) priklausomybės faktoriumi, kartu lemiančiu asmens teises į jam priklausančio nekilnojamojo turto susigrąžinimą. Visiškai priešinga (politinė) dvigubos pilietybės draudimo problema iškyla pradėjus kalbėti apie rusų kilmės asmenis, sovietmečiu buvusius Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau LTSR) piliečius 15. Viename interviu profesorius Vytautas Landsbergis yra pripažinęs, kad dvigubos pilietybės įteisinimas Lietuvoje sukeltų pavojų nacionaliniam valstybės saugumui: masinę [dvigubą] pilietybę 190

DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE Lietuvoje [rusai] panaudotų prieš Lietuvą. Anot politiko, reikėtų prisiminti neseniai (2008 m.) įvykusį konfliktą tarp Gruzijos ir Rusijos, kai pastaroji, Gruzijos kontroliuojamiems Abchazijos regiono gyventojams suteikusi Rusijos pilietybę, puolė ginklu ginti neva savo piliečių nuo netikėtos gruzinų agresijos 16. Vargu ar Lietuvai grėstų reali Rusijos karinė intervencija, tačiau įteisinus dvigubą pilietybę ir užtikrinus galimybę turėti kartu Lietuvos ir Rusijos pilietybę gausiai rusų kilmės asmenų grupei, neabejotinai išaugtų nuolatinis Rusijos politinis spaudimas bei įtaka. Net dabartinis Lietuvos premjeras And rius Kubilius yra pripažinęs, jog įteisinus dvigubą pilietybę, apie 200 tūkstančių rusakalbių 17 turėtų teisę į Rusijos pilietybę 18. Akivaizdus pavyzdys galėtų būti Latvijos respublika, kuri žlugus Sovietų Sąjungai paveldėjo daugybę rusakalbių, dabar Latvijoje turinčių ne piliečio statusą 19. Šiems asmenims nesuteikdami Latvijos pilietybės, latviai nuolatos jaučia politinį ne tik Rusijos, bet ir Europos Sąjungos spaudimą. Rusija, deklaruodama demokratinės lygybės principus, siekia priversti Latvijos vyriausybę priimti tokius sprendimus, kurie užtikrintų šiems asmenims visas piliečio teises 20. Galima tik įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu Latvijos vyriausybė suteiktų šiems asmenims pilietybę ir (arba) užtikrintų galimybę į dvigubą pilietybę? Tokia padėtimi veikiausiai pasinaudotų Rusija, kuri ne tik suteiktų savo pilietybę rusų kilmės asmenims, faktiniams Latvijos piliečiams, bet ir imtų politiškai veikti kaimyninės valstybės vidaus bei užsienio politiką sau palankia linkme. Vienintelis skirtumas tarp Lietuvos ir Latvijos šiuo atveju yra tas, kad dauguma rusakalbių Lietuvoje turi respublikos piliečio pasą, kurį įstatymiškai prarastų įgiję Rusijos Federacijos pilietybę. O rusų kilmės asmenys Latvijoje neturi šios šalies pilietybės ir jiems ji nesuteikiama, greičiausiai, dėl tikėtinos dvigubos pilietybės atsiradimo atvejų, galinčių sukelti valstybei žalingų padarinių. Akivaizdu, jog Baltijos valstybėse dvigubos pilietybės užtikrinimo galimybės išimtinai visiems norintiems asmenims, pirmiausia rusams, padidintų Rusijos politinę bei iš to išplaukiančią ekonominę įtaką visoms trims šio regiono valstybėms: Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Vertinant LR pilietybę galinčius įgyti asmenis, pravartu apžvelgti ir egzistuojančius pilietybės modelius bei palyginti juos su visuomenės 191

Marius JONAITIS apklausos nuomonės rezultatais. Tad remiantis m. Mitchello ir D. Russello pateiktais pilietybės modeliais, Lietuvai artimesnis etninės pilietybės modelis, teoriškai siejamas su kultūra bei kalba 21. Reikia pažymėti, jog LR Konstitucijos preambulėje nuostata, apibrėžianti Lietuvos valstybės sukūrimą etniniu pagrindu 22, neabejotinai patvirtina etninės pilietybės modelio egzistavimą šalyje 23, todėl pilietybės suteikimas išskirtinai tik etniniams lietuviams teoriškai yra paaiškinamas. Vis dėlto iš Meilutės Taljūnaitės knygoje pateiktos apklausos (2000 m.) apie Baltijos valstybių gyventojų požiūrį į šių šalių pilietybės įgijimo galimybes rezultatų aiškiai išryškėja tendencija: dauguma Lietuvos gyventojų pasisako už pilietybės suteikimą visiems be išimties, nepriklausomai nuo jų etninės kilmės 24. Lygiai toks pat pozityvus požiūris į dvigubą pilietybę, jos suteikimą vyrauja tarp Lietuvos gyventojų. 2009 m. liepos 8 17 d. viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės Spinter tyrimai naujienų portalo Delfi užsakymu atlikti viešosios nuomonės tyrimai dėl dvigubos pilietybės įteisinimo Lietuvoje rodo, kad net 7 iš 10 paprastų Lietuvos gyventojų neprieštarauja ir pritaria dvigubai pilietybei 25. Dėl šios priežasties, remiantis Lietuvos gyventojų nuomone, visuomenei kur kas priimtinesnis respublikinis, arba pilietinės visuomenės, pilietybės modelis, pagal kurį pilietybė suteikiama visiems gyventojams, nepriklauso nuo tautybės (kilmės), o tapatumas ir aktyvus dalyvavimas valstybiniame gyvenime laikomas svarbiausiu pilietybės modelį apibūdinančiu faktoriumi. Taigi akivaizdu, kad dvigubos pilietybės įteisinimo galimybės baimė yra paremta restitucijos pagrindu bei itin glaudžiai susijusi su asmens etninės (tautinės) priklausomybės faktoriumi ir visiškai į šoną nustumia asmens turėtus pilietinius ryšius su valstybe. Žiūrint iš teisinės perspektyvos, dvigubos pilietybės užtikrinimo galimybė, nepriklausomai nuo asmens etninės kilmės, teisiškai nesukeltų jokių žalingų padarinių valstybei, ypač jos suverenitetui. O štai politiškai tikėtina, kad pilietybės suteikimas neatsižvelgiant į asmens etninę (tautinę) nepriklausomybę suvokiamas ne tik kaip realios grėsmės pavojus valstybės nacionaliniam saugumui, bet dar labiau finansiniam valstybės stabilumui. 192

DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE DVIGUBA PILIETYBĖ PIRMOJOJE NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE Suvokti dvigubos pilietybės politinį ir teisinį (ne)toleravimą gali pagelbėti istorinė keleriopos pilietybės įgijimo genezės ir vystymosi analizė, susijusi su tam tikrais pirmojoje nepriklausomoje Lietuvoje galiojusiais įstatymais: Konstitucijomis 26 ir Pilietybės įstatymais. Jau 1918 1940 m. Lietuvoje veikę įstatymai reguliavo pilietybės santykius. Pavyzdžiui, 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę 27, kuriame dar nebuvo kalbama apie dvigubos pilietybės galimybę, nesunkiai pastebėsime: Lietuvos valstybė stengėsi apsibrėžti savo piliečių korpusą pabrėždama, kad Lietuvos valstybės piliečiai yra tie, kurie nuo seno gyveno Lietuvoje. Minėtame įstatyme aiškiai buvo siekiama išskirti lietuvius nuo ne lietuvių, šiuo atveju nuo rusų, kurie nors ir turėjo nuolatinį darbą Lietuvoje (ryšį su valstybe), tačiau nebuvo traktuojami valstybės piliečiais 28. Neabejotinai galima teigti, kad Lietuvos valstybės piliečiais buvo laikomi tik šio krašto etniniai, nuolatiniai gyventojai, visiškai neatsižvelgiant į jokius kitus asmens ir valstybės faktinius ryšius. Šioje vietoje galima kalbėti ir apie pilietybę kaip apie visuomeninės aptvaros formą, kaip apie įrankį, padedantį atskirti saviškius nuo pašaliečių. Tik moderni valstybė (lygiai tokia pati kaip Lietuva tuo metu), dažniausiai esanti tautine valstybe, taikydama aptvaros principą siekia išreikšti atskirų ar ribotų tautų valią bei palaikyti jų interesus, ir kurių legitimumas priklauso <...> nuo šios veiklos, t. y. apsibrėžti pozityvių asmenų, piliečių ratą 29. Vadinasi, Lietuvos valstybė, suteikdama pilietybę tik etninės kilmės asmenims (lietuviams), suvokė: tokiu būdu geriausiai bus atstovaujamos jų teisės, tinkamai atliekamos pastarųjų pareigos savo šaliai. Taip pat svarbiu pilietybės nesuteikimo svetimšaliams faktoriumi galėjo būti ir to meto Lietuvos politikų, t. y. vyriausybės, nenoras didinti piliečių skaičių bei tuo apsunkinti silpno valstybinio aparato darbą ir apsaugoti besikuriančios nepriklausomos valstybės pamatus atrenkant jau minėtų lojalių asmenų ratą. Nors V. Sinkevičiaus teigimu, 1918 1940 m. galiojusiuose Lietuvos valstybės Konstitucijose ir Pilietybės įstatyme nebuvo pateiktas aiškus ir tikslus pilietybės apibrėžimas 30, galima manyti, kad jau 193

Marius JONAITIS 1939 m. Lietuvos Pilietybės įstatyme 31 gana aiškiai suformuluota pilietybės instituto reikšmė, iš esmės tapati šiandien vyraujančiai. Būtent 1939 m. Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalis skelbia: Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšius su Lietuvos gyvenimu, ir tai aiškiai nurodo esminį piliečio ir valstybės ryšį, kuris paremtas abipusiu, betarpišku sąlyčiu. Taigi šioje vietoje išnyksta etninės priklausomybės faktorius, o jį pakeičia faktinis asmens ir valstybės ryšys, paremtas sėslumo cenzu. Todėl pastebėtina, kad ir ankstesniuose pirmosios nepriklausomos Lietuvos respublikos teisiniuose aktuose, reguliavusiuose pilietybės santykius, galimai buvo stengiamasi akcentuoti piliečio ir valstybės ryšį, pabrėžti pastarojo lojalumo svarbą, o etninės priklausomybės faktorių palaipsniui nustumti į pakraštį. Dėl to ir dabartinėje Lietuvos teisinėje literatūroje pilietybės instituto itin dažnas traktavimas (kaip nuolatinis politinis teisinis asmens ir valstybės ryšys. <...> parodo asmens priklausomybę konkrečiai valstybei, tarpusavio teises ir pareigas 32 ) iš esmės atkartoja tarpukario Lietuvoje susiformavusią pilietybės sąvokos traktavimo reikšmę. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Konstitucijoje 33 buvo ganėtinai aiškiai užsimenama apie dvigubos pilietybės draudimą: niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis 34. Draudimas turėti dvigubą pilietybę čia neabejotinai atsiranda dėl asmens ir piliečio būtino faktinio ryšio, reikalavimo užtikrinti lojalumą, kuris visai pagrįstai sietinas su būtinybe tuo metu išsaugoti valstybės suverenitetą nuo tikėtinai galinčios padidėti kaimyninių valstybių įtakos. Taigi žinant istorinį kontekstą nesunku suvokti, jog 1919 m. praradus Vilniaus kraštą 35, Lietuvos vyriausybė greičiausiai pasistengė bet kokiais būdais (politinis motyvas!) apsisaugoti nuo ne lojalių asmenų, t. y. lenkų ir rusų, kurie galimai keltų grėsmę šalies nacionaliniam saugumui. Dėl šios priežasties reikalavimas turėti vieną pilietybę turėtų būti suprantamas ne kitaip kaip siekis išlaikyti kuo stipresnį valstybės suverenitetą, paremtą jau minėtu lojalumo arba pilietinės priklausomybės faktoriumi. Todėl šiandieniai Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimai Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę 194

DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE pilietinei Tautai valstybinei bendruomenei 36 yra pagrįsti politineteisine piliečio ir pilietybės suvokimo tradicija. 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje 37 jau buvo nurodyta išimtis, kad Lietuvos pilietis savo pilietybę išsaugo įgijęs kitos valstybės pilietybę tik tada, jei yra patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu 38 ir atlieka jam įstatymais nustatytas pareigas. Pabrėžtina, kad asmuo, tapdavęs Amerikos krašto piliečiu nuo gimimo, negalėjo įgyti Lietuvos valstybės pilietybės, išskyrus atvirkštinį šio veiksmo variantą 39. Vis dėlto paaiškinti šį reiškinį galima tik hipotetiškai, kadangi nei šaltiniuose, nei literatūroje iki šiol nepavyko rasti konkretaus atsakymo. Tikėtiną galimos dvigubos pilietybės atsiradimo priežastį lėmė vienas aspektas: sustiprėjęs Lietuvos valstybės noras išsaugoti ryšį su vis labiau emigruojančiais savo krašto piliečiais, nuolatinai apsigyvenančiais užsienio valstybėse (tuo metu daugiausia Amerikos žemynuose), skatino autoritarinį Antano Smetonos režimą siekti užsitikrinti išvykusiųjų politinę paramą. Be to, ne mažiau svarbus ekonominis (finansinis) faktorius, kadangi nuolatiniai Lietuvos piliečių ryšiai tarp emigravusiųjų ir Lietuvoje likusiųjų darė įtaką valstybės finansams didino valstybės biudžeto įplaukas 40. Beje, Lietuvos politikai (tautininkai) traktavo JAV kaip draugišką, patikimą valstybę, nekeliančią konkrečios grėsmės valstybės suverenitetui, priešingai nei Rusija ar Lenkija, kurios laikytos pavojingiausiomis kaimynėmis. Kalbant apie 1938 m. Lietuvos Konstituciją 41, reikia akcentuoti, kad joje jau gana aiškiai įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, kuris vis dėlto nebuvo absoliutus: įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės 42. Tačiau tik 1939 m. paskelbtame Lietuvos pilietybės įstatyme 43 galima aiškiai įžvelgti išimtis, suteikiančias asmenims teisę į dvigubą pilietybę. Minėto Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 1 dalis skelbia: Lietuvos pilietybės netenkama įgijus svetimos valstybės pilietybę, tačiau išlaikyti turimas pilietybes galima tik gavus vidaus reikalų ministro leidimą (21 straipsnis) 44. Taigi dvigubos pilietybės išlaikymo galimybė atsiranda tik gavus oficialų įgalioto valstybės atstovo leidimą kaip vienintelę perspektyvą tapti dviejų valstybių piliečiu vienu metu. Vis dėlto sunku paaiškinti tokią perspektyvą, nes visiškai 195

Marius JONAITIS neaišku, kokiais kriterijais remdamasi vidaus reikalų ministerija priimdavo sprendimą suteikti teisę į dvigubą pilietybę ar nesuteikti? Dėl šios priežasties būtina atlikti išsamesnį istorinį tyrimą norint rasti atsakymą į šį klausimą. Pažvelgus į pirmojoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje galiojusius įstatymus, reguliuojančius pilietybės santykius, akivaizdu: dvigubos pilietybės draudimas išimtinai siejamas su pilietybės instituto reikšmės samprata, pagrįsta valstybės ir piliečio apibusiu faktiniu sąryšiu neabejotinu lojalumu. Dėl šios priežasties į Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas buvo žiūrima daugiau ar mažiau įtariai, o iš asmenų, kurie pagal kilmę nebuvo lietuviai, nesitikėta absoliutaus lojalumo. Vis dėlto išimtinis dvigubos pilietybės taikymas asmenims veikiausiai siejamas su absoliučia nauda valstybei, paremta, pirmiausia, finansiniu aspektu. Antra vertus, to meto valdančiajam valstybės elitui garantuoti dvigubą pilietybę emigravusiems piliečiams tapo vieninteliu išeities tašku mėginant užsitikrinti emigravusių piliečių politinę ir gyvybiškai svarbią finansinę paramą, galinčią pagerinanti valstybės ekonominę būklę. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO IŠAIŠKINIMAI DĖL DVIGUBOS PILIETYBĖS 1994 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas (toliau Konstitucinis teismas) nagrinėjo 1993 m. LR Seimo nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punkto pakeitimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai 45, kuriame analizuojamas Sovietų kariuomenėje tarnavusiųjų asmenų apsisprendimas tapti LR piliečiais. Taigi neišvengiamai susidurta ir su dvigubos pilietybės problema, tačiau tik tiek, kiek tai buvo susiję su okupacinėje kariuomenėje ir sovietų represinėse struktūrose tarnavusių asmenų pilietybe. Vis dėlto šiuo nutarimu Konstitucinis teismas konstavo: remiantis galiojančiais įstatymai (tuomečiu Pilietybės įstatymu), minėti asmenys, t. y. kariškiai, tuo metu būdami Sovietų Sąjungos piliečiais neteisėtai įgijo dvigubą pilietybę, nes Lietuvos Respublikos įstatymais šiai asmenų 196

DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE kategorijai dviguba pilietybė nenumatoma. Tad šiuo atveju dvigubos pilietybės klausimas bei tokios perspektyvos galimumo įvertinimas nesusilaukia išsamesnio Konstitucinio teismo išaiškinimo taip paliekamos galimybės ateityje interpretuoti dvigubos pilietybės užtikrinimo atvejus. Konstitucinis teismas, 1998 m. svarstęs LR rinkimų įstatymo nuostatas, reikalaujančias iš kandidatų atsisakyti ne turimos kitos valstybės pilietybės, o priesaikos pastarajai, atitikties LR Konstitucijai, nedetalizavo dvigubos pilietybės užtikrinimo galimybių. Teismas konstatuojamomis išvadomis užsimena: Konstitucija suteikia įstatymų leidėjui teisę reguliuoti dvigubos pilietybės klausimus tiek nustatant atskirus jos suteikimo atvejus (kai to reikalauja valstybės interesai, tačiau kartu neprieštaraujant išimties nuostatai), tiek ją ribojant. Vadinasi, Konstitucinis teismas įstatymų leidėjui, t. y. LR Seimui, palieka visapusišką teisę įteisinti arba riboti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes, ir taip dar kartą nedetalizuodamas neįvertina dvigubos pilietybės galimybių užtikrinimo atvejų. Galiausiai 2003 m. formaliai neprašytas Konstitucinis teismas pareiškė savo nuomonę dėl dvigubos pilietybės, kurią faktiškai plačiau išdėstė vėliau, 2006 m. išaiškinime. Taigi teismas savo nutarime Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto nr. 40 Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai 46 iš esmės pripažino dvigubos pilietybės draudimą, o įstatymo numatyti atskiri atvejai, teismo nuomone, turi būti ypač reti išimtiniai. Net akcentuodamas išimtines, ypatingaisiais nuopelnais pagrįstas dvigubos pilietybės suteikimo sąlygas, teismas pripažįsta: reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, t. y. plėsti dvigubą pilietybę galinčių įgyti asmenų skaičių. 2003 m. Konstitucinis teismas staiga išsakė savo nuomonę, pagal kurią dvigubos pilietybės įgijimas yra draustinas, išskyrus įstatymiškai reglamentuotas, numatytąsias, retąsias išimtis. 197

Marius JONAITIS Teismas be abejonės pripažįsta, jog dvigubos pilietybės atvejus įstatymiškai privalo reguliuoti įstatymų leidėjas nepažeisdamas esminių konstitucinių nuostatų, numatančių retąsias dvigubos pilietybės pasireiškimo galimybes. Vis dėlto aiškiausią požiūrį į dvigubą pilietybę Konstitucinis teismas išreiškė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai 47, kuriame atkartojama nuostata: dviguba pilietybė prieštarauja LR Konstitucijai, o jos įgijimas išimties tvarka turi būti ypač reta išimtis 48. Vis dėlto, Konstitucinis Teismas savo išvadose akcentavo, kad Konstitucijai prieštarauja Pilietybės įstatymo (t. y. 2006 m. galiojusi įstatymo redakcija) net 8 galiojančios normos bei 14 negaliojančių normų, priimtų 1991 1997 m., o iki tol galiojusiais teisės aktais (Pilietybės įstatymais) buvo sąmoningai didinamas dvigubą pilietybę galinčių įgyti asmenų skaičius taip pažeidžiant retos išimties principą. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas pažeidė esmines konstitucines nuostatas, reglamentuojančias retąsias dvigubos pilietybės atsiradimo bei užtikrinimo galimybes. Vis dėlto toks Konstitucinio Teismo išaiškinimas nenumatė absoliutaus dvigubos pilietybės draudimo, tačiau leido suprasti: dviejų pilietybių atsiradimo perspektyva yra galima tik priimant atitinkamai adekvačius politinius sprendimus, t. y. keičiant tam tikrus Konstitucijos straipsnius ir (arba) Pilietybės įstatymą iš esmės. Reikia pastebėti, kad toks 2006 m. Konstitucinio teismo išaiškinimas netruko susilaukti daug kritikos ne tik iš visuomenės veikėjų, bet ir iš teisininkų, politologų. Dauguma įsiaudrinusių dvigubos pilietybės šalininkų (daugiausia užsienio lietuviai) piktinosi tokiu nutarimu ir pabrėžė, kad toks sprendimas pažeidžia prigimtinę jų teisę įgyti LR pilietybę ir net atima galimybę būti lietuviu 49. Teisės ekspertų nuomonės šiuo klausimu taip pat išsiskyrė. Pavyzdžiui, teisininko E. Šileikio išsakyta mintis, jog 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio teismo sprendimas iš esmės nebuvo netikėtas, bet rezervuotas, juoba 15 metų galiojusio Pilietybės įstatymo: Konstitucinis Teismas nė karto nepasinaudojo gana gausiomis galimybėmis pasisakyti jo konstitucingumo klausimu. Be to, autoriaus teigimu, Konstitucinio teismo Pilietybės 198

DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE įstatymų normų, kurios iki 2006 m. buvo jau nustojusios galios (1991 1997 m.), analizė yra nepagrįsta, o bandymas gali būti traktuotinas kaip teismo persistengimas 50. Vadinasi, beveik du dešimtmečius nuo valstybės nepriklausomybės paskelbimo dvigubos pilietybės galimybės praktiškai buvo interpretuojamos nevienareikšmiškai, nenumatant faktinio draudimo ar konstituciškai pagrįsto leidimo. Visiškai kitokią poziciją šia tema išsako teisininkas V. Sinkevičius. Savo darbuose jis ne kartą pabrėžė, jog pilietybės institutas visada yra susijęs su asmens ir valstybės faktinio ryšio buvimu, asmens teisių bei iš to išplaukiančių laisvių valstybei buvimu, todėl dvigubos pilietybės galimybė negali užtikrinti asmens ir valstybės nepertraukiamo teisinio ryšio, paremto abipusėmis teisėmis ir pareigomis 51. Minėtą nuomonę pagrįstai remdamas Alfonsas Vaišvila teigia, kad dvigubos pilietybės užtikrinimo galimybė gali atsirasti tik tada, kai asmuo, siekiantis antrosios pilietybės, prisiima konkrečias pareigas valstybei, pirmiausia, išlaikyti valstybę mokant mokesčius, ir taip įgijęs valstybės globą sukuria būtinuosius abipusius ryšius 52. Politologo Dainiaus Žalimo manymu, dvigubos pilietybės draudimas iš esmės yra pagrįstas: minėtasis asmens ir valstybės ryšys yra paremtas lojalumu bei iš to išplaukiančiu piliečio visaverčiu dalyvavimu valdant valstybę (politikoje) ir yra neabejotinai būtinas valstybės egzistencijai 53. Vadinasi, konstitucinis dvigubos pilietybės draudimas yra pagrįstas reikalavimu abipusio piliečio ir valstybės ryšio, paremto piliečio lojalumo valstybei, bei iš to kylančių tam tikrų lojalumą įrodančių reikalavimų. Taigi dvigubos pilietybės užtikrinimo galimybė privalo būti išimtine ta prasme, kuria neatsiranda abejonių dėl piliečio ir valstybės ryšio egzistavimo pagrįstumo, o tokio ryšio nepaneigimo galimybę privalo užtikrinti valdžia viena iš sudedamųjų valstybės dalių. Nors LR Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis skelbia: Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, vis dėlto 2006 m., analizuodamas pilietybės klausimus, Konstitucinis teismas minėtąją konstitucinę nuostatą, reiškiančią išskirtinę galimybę į dvigubą pilietybę, interpretavo kaip itin retą, ypatingais asmens nuopelnais pagrįstą galimybę. Todėl dvigubos pilietybės suteikimas išimties tvarka gali būti 199

Marius JONAITIS interpretuojamas įvairiai, taikant dvejopus standartus ir taip neužtikrinant demokratinės lygybės principo. Pirmiausia, pati ypatingųjų nuopelnų reikšmė nėra išsamiai apibrėžta šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme, todėl nėra iki galo aiški, nes nėra įvardyta, ką galima vadinti ypatingaisiais nuopelnais. Nors 2006 m. Konstitucinio Teismo išaiškinime akcentuojama, kad nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių, tačiau nesant konkrečių nuopelnų sąrašo, už ką asmeniui gali būti suteikta teisė į dvigubą pilietybę, respublikos Prezidentui palikta nevaržoma teisė spręsti, ar asmens nuopelnai yra ypatingieji, ar ne, ir ar už tai gali būti suteikta LR pilietybė. Pavyzdžiui, ar vieno asmens, siekiančio įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakius turimos, milijoninę finansinę paramą Lietuvai (tarkim, ekonominės recesijos metu), taip prisidedant prie tariamo valstybės valstybingumo stiprinimo (?), reikėtų traktuoti kaip ypatingą nuopelną, už kurį išimties tvarka respublikos Prezidentas gali suteikti pilietybę, ar kaip suinteresuoto asmens siekį netiesiogiai nusipirkti pilietybę? Kaip rodo praktika, 2003 m. gruodžio 30 d. Konstitucinio teismo nutarime Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto nr. 40 Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai 54, nagrinėjant pilietybės suteikimo klausimą išimties tvarka, asmeniui, turinčiam ypatingųjų nuopelnų valstybei, finansinės paramos suteikimas vis dėlto pripažintas ne ypatinguoju nuopelnu, lemiančiu šalies valstybingumo stiprinimą. Pagal šią nutartį Rusijos Federacijos pilietis siekė pasinaudoti teise į dvigubą pilietybę išimties būdu, neva stiprinęs tariamą LR valstybingumą, neva turįs pagrįstų nuopelnų. Konstitucinis teismas suprato tai, kaip finansinės paramos suteikimą ir darbo vietų sukūrimą, bet vis dėlto pripažino neypatingais nuopelnais, už kuriuos respublikos Prezidentas galėjo suteikti pilietybę. Vadinasi, šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme, teiginys Nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai 200

DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respub likos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo (16 straipsnio 2 dalis) aiškiai nenurodo konkrečių nuopelnų, pagrįstai įrodančių asmens valstybingumo stiprinimą ar valstybės galios bei autoriteto stiprinimą. Remdamiesi Estijos Respublikos Pilietybės įstatymu pastebėtume, jog estai minėtame įstatyme aiškiai įsivardijo ypatinguosius nuopelnus, už kuriuos išimties tvarka gali būti suteikiama Estijos Respublikos pilietybė, todėl tarsi iš anksto užkertamas kelias galimai interpretacijai nuopelnų klausimu. Vis dėlto įstatymiškai ypatinguosius nuopelnus įvardiję kaip pasiekimus kultūros ir sporto, ir kitose srityse, kurios prisideda prie tarptautinės Estijos reputacijos gerinimo 55, estai nesistengia sukurti baigtinio ypatingųjų nuopelnų sąrašo ir palieka galimybę esant reikalui vis nauja nuostata papildyti minėtąjį nuopelnų sąrašą. Taigi šis bandymas įstatymuose įvardyti ypatinguosius nuopelnus, be abejo, užtikrina galimybę pagal nuopelnus konkrečiai valstybei kur kas aiškiau interpretuoti dvigubos pilietybės įgijimo išimtinius atvejus. Vis dėlto neseniai pasiūlyto naujojo LR Pilietybės įstatymo projekto 56 21 straipsnio 2 dalyje jau mėginama apibrėžti konkrečių nuopelnų paketą, kuriuo remiantis asmenims, turintiems kitos valstybės pilietybę, ar ne piliečiams, taikant išimtines sąlygas, pagrįstas ypatingais nuopelnais, būtų suteikiama pilietybė. Naujojo Pilietybės įstatymo projekto minėtasis straipsnis skelbia išimtinę galimybę į dvigubą pilietybę asmeniui, kuris ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo (mokslo, ekonomikos, kultūros, meno, sporto ir kitose srityse). Vadinasi, būsimajame Pilietybės įstatyme aiškiai apibrėžtos sritys, iš kurių asmenys, stiprinantys valstybės valstybingumą ir tarptautinį autoritetą, gali sudaryti prielaidą ypatingiesiems nuopelnams atsirasti. Kitaip tariant, asmenys, turintys pagrįstų nuopelnų Lietuvos valstybei mokslo, ekonomikos, kultūros, meno sporto ir kitose srityse (tai rodo sąrašo nebaigtumą), turi išimtinę teisę į dvigubą pilietybę. Apibendrinant visus Konstitucinio teismo nutarimus, kuriuose 201

Marius JONAITIS analizuojami dvigubos pilietybės klausimai, neabsoliutus tokios perspektyvos galimybės užtikrinimo draudimas įžvelgtas tik 2006 m. Vis dėlto konstituciškas, vienareikšmiškas dvigubos pilietybės užtikrinimo vertinimas, remiantis kai kuriomis nekonkrečiomis Pilietybės įstatymo nuostatų formuluotėmis, nebuvo Konstitucinio teismo aiškiai pagrįstas vien tik dėl įstatymo leidėjo nesugebėjimo tinkamai apibrėžti pilietybės instituto reikšmę sprendžiant dvigubos pilietybės klausimus. Taigi Konstitucijoje numatytos išimtinės dvigubos pilietybės įgijimo nuostatos, paremtos įstatymų reguliavimu, iš esmės nesuteikė visiško aiškumo dėl minėtosios galimybės įgyvendinimo ir paliko vietos interpretacijoms. DVIGUBA PILIETYBĖ NAUJAJAME PILIETYBĖS ĮSTATYMO PROJEKTE, ARBA AR VIS DĖLTO LIETUVOJE GALIMA DVIGUBOS PILIETYBĖS GALIMYBĖ? Iki 2011 m. sausio 1 d. galiojęs Pilietybės įstatymas 57 yra be galo painus numato atskirus atvejus bei taiko dvejopus standartus asmenims, pretenduojantiems pasinaudoti išimtine dvigubos pilietybės suteikimo teise. Vis dėlto minėtame įstatyme akivaizdžiai išskiriama tam tikra asmenų grupė, kuri, įgydama LR pilietybę, nenustoja turimos, todėl tokios išlygos vienai asmeniui grupei kitų atžvilgiu atrodo pernelyg diskriminacinės. Nesunku pastebėti, kad galimybė turėti dvigubą pilietybę užtikrinama asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. 58 turėjo Lietuvos pilietybę ir buvo ištremti ar pasitraukė iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. 1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu 59. Be to, šiame Pilietybės įstatyme numatyta atskira dvigubos pilietybės įgijimo galimybė jaunajai kartai, t. y. lietuvių vaikams ar pabėgėlio statusą turintiems asmenis 60. Kitiems lietuvių kilmės asmenims ar asmenims, anksčiau turėjusiems Lietuvos pilietybę, nėra numatyta galimybė įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ir kartu išlaikyti kitos valstybės piliečio pasą. Tačiau daugiau nei prieš metus Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete pasigirdo siūlymų naujoje Pilietybės įstatymo redakcijoje numatyti dvigubos pilietybės galimybę visiems lietuvių kilmės asmenims, net ir po 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems iš Lietuvos ir įgijusiems Europos Sąjungos valstybės 202

DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE narės ar NATO valstybės narės pilietybę, ar lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems etninėse lietuvių žemėse pasienio regionuose 61. Pateiktasis siūlymas neabejotinai padidintų asmenų, galinčių įgyti teisę į dvigubą pilietybę, skaičių, kadangi iki tol LR Prezidentūros pateiktoje naujojoje Pilietybės įstatymo redakcijoje numatoma tam tikrų apribojimų. Vis dėlto Prezidentės Dalios Grybauskaitės 2009 m. rugsėjo 18 d. sudarytos Pilietybės reikalų komisijos siūlymu, dvigubą pilietybę siūloma leisti tik iš Lietuvos iki Nepriklausomybės atkūrimo, t. y. iki 1990 m., pasitraukusiems asmenims ir jų palikuonims bei nenumatoma jokių kitų galimybių. Asmenys, išvykę iš Lietuvos po 1990 m. ir įgiję kitos valstybės pilietybę, prarastų išimtinę teisę į dvigubą pilietybę, išskyrus užsienyje gimusius minėtų asmenų vaikus 62. Tačiau 2010 m. lapkričio pradžioje LR Seimas pritarė naujajam LR Pilietybės įstatymui, kurio likimas lig šiol nėra aiškus, kadangi lemiamos reikšmės jam turės valstybės vadovės sprendimas paskelbti ar vetuoti naująjį Pilietybės įstatymą 63. Būtina pažymėti, kad siūlomame Pilietybės įstatymo projekte pateikta nemažai pakeitimų, kurie galėtų užtikrinti kur kas aiškesnius dvigubos pilietybės įgijimo variantus, numatytų pasinaudoti šia teise itin daugeliui asmenų. Vis dėlto svarstant klausimą, ar dviguba pilietybė iš tikrųjų galima Lietuvoje, visų pirma būtina panagrinėti kai kuriuos siūlomo įstatymo straipsnių pakeitimus ir įvertinti juos sugretinus su dabar galiojančio Pilietybės įstatymo nuostatomis. Iki šiol nė viename LR Pilietybės įstatyme nėra pateiktas pagrindinių įstatymo sąvokų aiškinimas, kurių skirtingas supratimas ar interpretavimas dažniausiai keldavo begalę diskusijų nagrinėjant vieną ar kitą atvejį, susijusį su dvigubos pilietybės klausimais. Šiame naujajame įstatyme pateiktos pagrindinės vartojamos sąvokos 64, pirmiausia, kas yra lietuvis ir kokie konkretūs asmenys gali pretenduoti į LR pilietybę. Be to dar išdėstyti Lietuvos Respublikos pilietybės principai, iš dalies atsižvelgiant į istoriškai Lietuvoje susiklosčiusias pilietybės instituto traktavimo formas 65 bei didžiąja dalimi atkartojantys kai kurias LR Konstitucijoje pateiktas nuostatas. Pavyzdžiui, konstitucinė nuostata, numatanti teisę kiekvienam lietuviui grįžti į Lietuvą ir joje apsigyventi, iš esmės tapati naujojo Pilietybės įstatymo 3 straipsnyje išdėstytoms nuostatoms. 203

Marius JONAITIS Vadinasi, taip formuluodamas šio įstatymo straipsnius, įstatymų leidėjas stengiasi vengti dviprasmybių, užtikrinančių konstitucinę nuostatą, kuri skelbia, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, bei galimų interpretacinių sąvokų aiškinimų. Naujojo Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje 66 įvardijama, kokie asmenys gali būti Lietuvos ir kartu kitos valstybės piliečiais tuo pačiu metu, t. y. nusakyti konkretūs atvejai, kada asmuo turi teisę į dvigubą pilietybę. Priešingai nei galiojančiame Pilietybės įstatyme, kuriame numatyti tik tam tikri parametrai 67, pagal kuriuos galima nustatyti, ar pretendentas turi teisę į dvigubą pilietybę, ar ne. Minėtame įstatymo straipsnyje numatyti net devyni konkretūs atvejai, kada asmeniui užtikrinama galimybė įgyti LR pilietybę neprarandant turimos: 1) asmuo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas ir jam nėra sukakę 21 metai; 2) asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir dėl to įgijęs kitos valstybės pilietybę, ar jo palikuonis, dėl asmens tremties įgijęs kitos valstybės pilietybę; 3) lietuvių kilmės asmuo, išvykęs iš Lietuvos Respublikos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę; 4) lietuvių kilmės asmuo, tradiciškai gyvenantis valstybėje, su kuria Lietuvos Respubliką skiria valstybės siena; 5) asmuo, sudaręs santuoką su kitos valstybės piliečiu, savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę ir nuo santuokos sudarymo nėra praėję 3 metai; 6) Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) įvaikintas asmuo; 7) Lietuvos Respublikos pilietis, įvaikintas kitos valstybės piliečių (piliečio) ir dėl to įgijęs kitos valstybės pilietybę; 8) asmuo, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijęs išimties tvarka, būdamas kitos valstybės piliečiu; 9) asmuo, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijęs turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje 68. Visų numatytų atvejų turinys ir prasmė savaime yra aiškūs ir nekelia abejonių. Vis dėlto trečiasis, numatantis teisę į dvigubą pilietybę asmenims, iš Lietuvos išvykusiems po nepriklausomybės atgavimo ir turintiems teisę pasinaudoti šia galimybe, LR prezidentūros nuomone, buvo visiškai netinkamas, nes padidina asmenų, turinčių šią teisę, skaičių 69. Neabejotinai dvigubos pilietybės suteikimas asmenims, emig ravusiems po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusiems kitos valstybės 204

DVIGUBOS PILIETYBĖS ĮTEISINIMO GALIMYBĖS LIETUVOJE piliečio pasą bei taip prarandusiems Lietuvos pilietybę, laikytinas ne tik nelojalumu valstybei, bet ir pažeidžiančiu Konstitucijos principus, numatančius tik itin retus, išimtinius dvigubos pilietybės atvejus 70. Tačiau E. Šileikio tvirtinimu, piliečio ištikimybės vertinimas, priklausantis nuo asmens apsisprendimo emigruoti ieškant geresnių gyvenimo sąlygų, neatsižvelgiant į tai, kad valstybė taip pat privalo būti ištikima piliečio teisėms bei laisvėms, yra itin žalinga praktika 71, todėl teisė į pilietybę šiems asmenims turėtų būti numatyta. Beje, dvigubos pilietybės užtikrinimo galimybė tik asmenims, išvykusiems į Europos Sąjungos ar NATO valstybės narės valstybę ir ten įgijus pilietybę arba gyvenantiems gretimose valstybėse, t. y. Baltarusijoje ir Rusijoje, ne tik plečia dvigubos pilietybės turėtojų skaičių, bet kartu yra ir diskriminuojanti, nes neatsižvelgia į asmenis, išvykusius į kitas valstybes. Kitaip tariant, asmuo, turintis kitos valstybės pilietybę ir (ar) gyvenantis toli nuo Lietuvos, tarkim, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Australijoje, neturi lygiai vienodų galimybių tapti Lietuvos valstybės piliečiu 72 bei išlaikyti turimos valstybės pilietybę. Vadinasi, šiuo atveju stengiamasi užtikrinti minėtąja galimybe pasinaudoti tik asmenims, išvykusiems į konkrečias valstybes, ir visai nepaisoma konstitucinių prieštaravimų. Vis dėlto manytina, kad ateityje bus galima išvengti interpretacinių ginčų nors įstatymu numačius konkrečius atvejus, kada asmuo gali būti dviejų valstybių pilietis. Tačiau šitoks dviejų valstybių pasus galinčių turėti asmenų skaičiaus didinimas iš esmės prieštarauja Konstitucijai, kuri numato ypač retus, išimtinius, pavienius tokios galimybės suteikimo atvejus 73. Taigi atsakyti į esminį klausimą, ar dviguba pilietybė Lietuvoje bus įteisinta, yra sunkoka. Žinant, kad kai kurioms šiame įstatyme išdėstytoms nuostatoms LR Prezidentė D. Grybauskaitė anksčiau nepritarė, kyla abejonių, ar naujasis Pilietybės įstatymas bus tuojau pat paskelbtas įsigaliojusiu, ar vis dėlto bus grąžintas parlamentui? Remiantis Konstitucinio teismo skelbtomis išvadomis, susidaro įspūdis, kad minėtuoju įstatymu sąmoningai siekiama didinti asmenų, galinčių turėti dvigubą pilietybę, skaičių taip pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, skelbianti ypač retus dvigubos pilietybės buvimo atvejus. 205

Marius JONAITIS Visai neseniai grupės žymiausių Lietuvos intelektualų 74, tarp jų ir Nepriklausomybės akto signatarų, išplatintas viešas pasipiktinimas LR Seimo priimtu Pilietybės įstatymo projektu dėl dvigubos pilietybės galimybių išplėtimo verstų manyti, kad priimtasis įstatymo projektas turėtų būti vetuotas ir grąžintas Seimui. Vis dėlto Lietuvos parlamento priimtas naujasis Pilietybės įstatymo projektas neišvengiamai numato konkrečius atvejus, nors ir prieštaraujančius LR Konstitucijai dėl galimo asmenų, galinčių įgyti dvigubą pilietybę skaičiaus didinimo. O pirmasis bandymas įteisinti dvigubą pilietybę jau įvyko. Vis dėlto manytina, jog dvigubos pilietybės įteisinimo perspektyvos Lietuvoje yra ganėtinai miglotos. Iš esmės įstatymą, prieštaraujantį konstitucinėms nuostatoms, priimti įmanoma, bet pakeitus ne patį įstatymą, o tik LR Konstituciją 75. Pažymėtina, kad pakeisti Konstitucijos I skirsnį Lietuvos valstybė, kuriame išdėstytos pagrindinės pilietybės santykius reguliuojančios nuostatos, įmanoma tik visuotinio referendumo būdu. IŠVADOS Viešojoje erdvėje vyrauja nevienareikšmė nuomonė dėl dvigubos pilietybės įteisinimo Lietuvoje. Dalis visuomenės narių linkę pritarti tokios galimybės įteisinimui Lietuvoje, kita dalis įžvelgia konkrečias grėsmes valstybės nacionaliniams saugumui, numanomai atsirasiančias dėl restitucijos klausimų sprendimo ir galimai didėsiančios dėl Rusijos politinės, ekonominės įtakos. Taigi dvigubos pilietybės įteisinimo galimybės yra nulemtos išskirtinai asmens etninės (tautinės) priklausomybės faktoriaus, kuris teisiniu požiūriu nesukeltų jokių grėsmių valstybės suverenitetui, o žvelgiant iš politinės perspektyvos galimai paveiktų finansinį valstybės stabilumą. Tarpukario Lietuvoje galiojusių teisės aktų istorinė-analitinė apžvalga parodė, kad tuo metu susiformavo išimtinis dvigubos pilietybės draudimas, paremtas išskirtiniu piliečio ir valstybės tarpusavio ryšiu bei iš to atsirandančiomis teisėmis ir pareigomis. Akivaizdu, jog pilietybės instituto supratimas labiausiai nulemtas piliečio lojalumo valstybei pagrindu, todėl dvipiliečių atsiradimas neužtikrintų visapusiško piliečio atsidavimo valstybei. Susiklosčiusi tokia pilietybės 206