35 VISUOMENĖ Bronius Genzelis SĄJŪDIS IR LKP Pirmu atveju imperija išgyveno pakilimo laikotarpį; antru atveju ji išgyveno suirutę (kontrrevoliucijos santvarkų pasikeitimo išvakarėse). Norėdami suprasti tolimesnę įvykių eigą, turime atsigręžti į istoriją. Kiekvienoje geopolitinėje erdvėje egzistuoja savitumai, suformuoti ilgalaikių tradicijų. Lietuvos savitumas tas, kad Lietuva niekuomet nelaimėjo ginklu prieš okupantus, bet po pralaimėjimo susitelkdavo kultūrinei veiklai išsaugoti savastį. Formavosi lituanistiniai sąjūdžiai tiek legalūs, tiek nelegalūs. Ir vienus, ir kitus jungė nematomi saitai. Lituanistinių sąjūdžių ištakos siekia XVI a. (Mikalojaus Daukšos kūryba, išjuokianti tokią aukštuomenės elgseną). Kai tautai ypač buvo sunku, lituanistinis sąjūdis stiprėjo. Atsirado vis daugiau kūrėjų, atsigręžiančių į savo protėvių kalbą, kultūrą, istoriją. Skaudus 1863 m. sukilimo pralaimėjimas pagimdė didžiulį lituanistinį sąjūdį: pasirodė Aušra, Varpas ir kiti nelegalūs leidiniai, už kurių skaitymą buvo baudžiama kalėjimu, jie buvo slapta dauginami ir gabenami į LDK žemes. Tautą būrė Motiejus Valančius, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Antanas Baranauskas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, šie ir kiti intelektualai tapo tautos vedliais. Lituanistinis sąjūdis XIX a. II pusėje išsiplėtoja. Formuojasi bendrinė lietuvių literatūrinė kalba. Nejučiomis grįžtama prie istorinės minties. Jeigu praeityje Lietuva buvo didinga valstybė, nejaugi viskas praeityje? ne vienam kyla mintis. Taip susimąstyta apie šalį, o paskui ir apie savos lietuviškai mąstančios ir kalbančios valstybės atkūrimą. Taip stiprėjo lietuviškas sąjūdis. Paskutiniais šimtmečiais lietuvių, lenkų, latvių ir estų valstybių (ir tautų) egzistencijai pagrindinis pavojus kilo iš Rusijos, besiremiančios patvaldyste, stačiatikybe, slavofilizmu. XX a. į šią terpę įsiveržė bolševizmas, savotiškai interpretuodamas komunizmo idėją išlaikant patvaldystės konceptą. Tačiau ilgainiui ima matytis jos iracionalumas, utopiškumas. Todėl bolševikai objektyviai iki pat pamatų sukompromituoja komunizmo idėją. Bolševizmas dar labiau sustiprina patvaldystę. Tik išryškėjus bevaisiškumui po 70 m. viešpatavimo atsisakoma jo idėjų ir grįžtama prie ankstesnių carinės Rusijos ideologinių pamatų, suteikiant slavofilizmui nacizmo požymių. Komunistų partijos aparatas penkiasdešimtmetį buvo Rusijos imperijos valdymo mechanizmas. Jam iširus, pradėjo byrėti imperija. Ryškus to požymis 1989 m. gegužės pabaigoje prasidėjusiame I SSRS Liaudies deputatų suvažiavime, kaip ir dera šalims, pretenduojančioms būti demokratinėms, steigiamos frakcijos (iš 2500 deputatų daugiau nei du trečdaliai priklausė SSKP), kuriose iš anksto susitariama dėl balsavimo. Turinčiai tokią galingą frakciją, visi sprendimai pirmoje eilėje būtų priimami joje. Tačiau ji nepajėgė susiformuoti, pirmiausia dėl idėjinių ir ekonominių požiūrių (svarbiausia dėl asmeninių interesų). Ši frakcija žlugo iš pirmųjų dienų ir neliko cementuojančios jėgos, nors formaliau komunizmo idėjos neatsisakyta. Tai aiškus imperijos griūties požymis. Kaip atsvara formuojasi frakcijos nacionaliniu, regioniniu pagrindu (į jas įeina ir pavieniai komunistai, tačiau jie neturi išskirtinio balso). Bręsta politinis chaosas. Šis procesas vyko daugiau ar mažiau akivaizdžiai visuose imperijos regionuose. Pradžioje jis neturėjo politinio atspalvio tai buvo tautosakininkų, gamtos sergėtojų, paminklosaugos, knygos bičiulių ir panašūs klubai bei judėjimai. Jie buvo savaveiksmiai, bet formavo nekontroliuojamą valdžios mąstyseną. Iškėlė vietinius lyderius. Brendo sąlygos nepriklausomam politiniam veikimui, nes komunizmo idėja išryškėjo kaip utopinė, nepajėgianti įšspręsti pribrendusių problemų. Be to, kylantis rusiškas nacionalizmas žeidė nacionališkai mąstančius piliečius. Jie aktyviai pradėjo reikštis tik atitinkamai susiklosčius istorinei situacijai pačioje imperijoje. Lietuvoje buvo tvirtos lituanistinio sąjūdžio tradicijos: vengti ginkluotos jėgos ir tvirtai saugoti savas kultūrines tradicijas. Jos, susidarius palankesnei situacijai, ir išsiplėtojo, palietė valdžios sferas. Komunizmo idėja ne Rusijos produktas, ši tik juo pasinaudojo. Ji susiformavo Vakarų Europoje kaip protesto ideologija prieš įsigalinčią masinę socialinę atskirtį. Tarp kitko nelegali Lietuvos socialdemokratų partija susikūrė anksčiau negu Rusijoje: įsisteigė 1896 m. ir vienu iš savo tikslų laikė nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą. Tai pirmoji Lietuvos partija, įrašiusi į savo programą nuostatą siekti savos valstybės atkūrimo. LSDP kūrėsi kaip protesto partija prieš carizmą, atvirai atsigręždama į Vakarus. Deja, dalis Lietuvos socialdemokratų, veikiant Rusijos Spalio revoliucijai, vedami V. Mickevičiaus-Kapsuko, atsiskyrė nuo LSDP ir įkūrė bolševikinės orientacijos grupuotę, neigiančią Lietuvos idėją. Rusijoje vykstančius procesus puikiai atskleidė lenkų politikas ir istorikas Janas Kucharževskis (Jan Kucharzewski, 1876 1952) studijoje Nuo Baltojo iki Raudonojo carizmo: nuo Ivano Kalitos iki Josifo Visarianovičiaus. Studijos autorius parodo, kad Stalinas tik Kalitos suformuotos trėmimų politikos tęsėjas. Šią hipotezę patvirtina ir grobuoniška šių dienų Rusijos politika (čia tik likučiai komunistų deklaruoja autoritarizmą). Kad ir kaip skaitytume K. Marksą, F. Engelsą ar kitus vakarietiškus komunizmo ideologus, jų raštuose nė su žiburiu nerasime asmens kulto idėjos, rasizmo, kuo persisunkusi visa Rusijos istorija. Taigi Stalino dievinimas išplaukia ne iš komunizmo, o iš Rusijos istorinės tradicijos. Šitą veiksnį linkstame ignoruoti (lyg anksčiau besiformuojanti imperija nesikėsino plėstis mūsų sąskaita). Rusija virto nacistine valstybe. Analizuodami Hitlerio ir V. Putino leksiką, net ir stengdamiesi neįžvelgsime joje skirtumo: Hitleris gelbėdavo kitų šalių skriaudžiamus vokiečius; V. Putinas rusus. Hitleris galėjo sukelti pasaulinį karą dėl Vakarų Europos politikų nuolaidžiavimo.
36 VISUOMENĖ 1988 10 04 LKP CK plenumo dalyvis Bronius Genzelis, dešinėje LLS vadovas Antanas Terleckas XX a. Sovietų Sąjunga turėjo daug rėmėjų užsienio šalyse. Dabar praktiškai jų neteko, nes jie ne rėmė Rusijos imperiją, o įtikėjo, kad ten vyksta komunizmo statyba (sąžiningi istorikai žino, kad ši idėja susiformavo pirmose krikščionių bendruomenėse, vėliau ji atrofavosi), o Vakaruose siautė socialinė atskirtis. Dėl to dalis žmonių komunizme matė išsigelbėjimą. Šis tikėjimas buvo būdingas ir pogrindyje veikusios Lietuvos komunistų partijos nariams. Užsienio komunistai tikėjo, jog tai, kas buvo rašoma tuometinėje nekomunistinėje spaudoje apie stalinistų siautėjimą, yra šmeižtas. Akis atvėrė Stalino nuvainikavimas pačioje Sovietų Sąjungoje ir 1956 m. Vengrijos įvykiai. Nuo tada ir prasidėjo Sovietų Sąjungos irimas ir užsienio komunistų nuo jos atsiribojimas (eurokomunizmas). Rusija, rengdamasi Lietuvos okupacijai 1940 m., Maskvoje išžudė arba represavo ten esančius Lietuvos komunistus: sušaudė generolus Vytautą Putną, Jakovą Smuškevičių, Juozą Vareikį, V. Mickevičiaus-Kapsuko ir Karolio Požėlos žmonas ir daugelį kitų, o patį Lietuvos kompartijos vadovą Zigmą Aleksą-Angarietį nužudė Lietuvos okupacijos išvakarėse 1940 m. gegužės 27 d. Vadinasi, pogrindyje veikę Lietuvos komunistai buvo nereikalingi okupantams 1. Neturime duomenų, kad pogrindyje veikusi LKP prašytųsi priimama į VKP(b) ji tiesiog išnyko. Vienas Lietuvių komunistų vadų Pijus Glovackis viešai kalbėjo, kad Lietuva turi būti komunistinė, bet savarankiška. Pirmosiomis karo dienomis jis viename automobilyje su Salomėja Nėrimi traukėsi į Sovietų Sąjungos gilumą. Netoli Švenčionių prie krūmų pasiprašė trumpam sustoti. Kai grįžo, jo asmens sargybinis saugumietis jį nušovė, teisindamasis, esą pamanęs, kad iš už krūmų išlindo vokiečių diversantas. Garsiai už savo poelgį atgailavo, bet niekas negirdėjo, kad jis būtų baudžiamas... 1940 m. birželį į Lietuvą atvykęs okupantų emisaras Vladimiras Dekanozovas formavo VKP(b) 2 padalinį Lietuvoje. V. Dekanozovo darinyje LKP(b) atsidūrė ir kai kurie anksčiau priklausę kitoms partijoms arba niekam nepriklausę asmenys (sakysim, Justas Paleckis). Jis net neinscenizavo jokių rinkimų, tiesiog paskyrė Antaną Sniečkų savo darinio vadu, kurio pagrindu tapo iš Rusijos atkomandiruoti pagalbininkai. Taigi LKP(b) V. Dekanozovo suformuotas darinys, o ne tarpukariu veikusios LKP tąsa okupacijos instrumentas, kuris atnaujino savo veiklą ir antrosios okupacijos metais (1944 1946) Michailo Suslovo vadovaujamo VKP(b) CK biuro Lietuvai pavidalu (jam priklausė tik vienas lietuvis A. Sniečkus). Taip buvo sukurtas Lietuvos SSR valdymo mechanizmas SSKP Lietuvos skyrius. Iki gorbačiovinės pertvarkos vargu ar šį darinį galima laikyti partija. Vien archyvuose saugomuose dokumentuose nerasime atsakymo, kaip jis veikė. Pasak aukšto tuometinio LKP CK pareigūno Vlado Būtėno, svarbiausi partinių institucijų nutarimai buvo priimami slaptai arba visiškai slaptai, sunumeravus juos siųsti vykdytojams, kurie pasirašydavo, kad gavo, o įvykdę sugrąžindavo siuntėjui, pastarasis pasirašydavo, kad gauta, ir sunaikindavo 3. Belieka tuo metu veikusių asmenų prisiminimai, kuriuose nemažai subjektyvizmo, nutylėjimo, sakysim, Vladimiro Beriozovo prisiminimai 4. Nepavadinčiau jų įvykių klastote, bet... autorius nemalonius dalykus nutyli. Juose nerasime nieko apie 1988 m. birželio 3 d. LKP CK biuro posėdį, kuriame iš 11 jame dalyvavusių narių 9 prašė Maskvos leidimo represuoti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narius 5. Nė žodžio apie 1989 m. vasario 21 d. tautoje vadinamą Juodąjį plenumą, kategoriškai pasmerkusi Sąjūdį ir jame dalyvaujančius LKP narius. Kai kurie kiti jo prisiminimai taip pat kelia nuostabą ir įtarimų. Pavyzdžiui, po 1990 m. kovo 11-osios ir paskelbus ekonominę blokadą, pasak prisiminimų autoriaus, esą R. Pavilionis pasisiūlė važiuoti į Maskvą susitikti su SSKP CK sekretoriumi Ivanu Frolovu ir per jį sužinoti M. Gorbačiovo nuomonę apie įvykius Lietuvoje. Esą kelionei pritarė ir A. Brazauskas. R. Pavilionio akivaizdoje I. Frolovas paskambino Gorbačiovui. Pavilionis girdėjo visą pokalbį, nes Frolovas tyčia įjungė garsą, kad nereikėtų paskui perpasakoti. <...>. Grįžęs Pavilionis apie tai informavo Landsbergį ir LKP CK biuro narius 6. Abejoju, ar V. Landsbergiui reikėjo tokių paslaugų, nes jam tiesioginiai ryšiai su V. Gorbačiovu buvo visai galimi, 7 antra, tuomet aš buvau LKP CK biuro narys, tačiau apie jokią R. Pavilionio informaciją apie jo kelionę į Maskvą negirdėjau (perskaitęs šias eilutes, paskambinau keliems buvusiems biuro nariams, jie taip pat nieko negirdėjo). Jeigu tai tiesa, vadinasi, A. Brazauskas bandė vesti slaptas derybas, nepasitikėdamas net savo LKP CK biuro nariais. Kam to reikėjo? Juk ir mums sustabdžius savo SSRS liaudies deputatų įgaliojimus, mandatai nebuvo anuliuoti. M. Gorbačiovas deputatams asmeniškai buvo prieinamas. Skaitant panašius memuarus, įdėmiam skaitytojui neaišku: iš kur atsirado Sąjūdis, kodėl LKP atsiskyrė nuo SSKP. Panašiu stiliumi parašytas ir A. Brazausko Apsisprendimas 8. Paskutiniais imperijos gyvavimo metais LKP lietuvėjo, ji apėmė įvairius Lietuvos gyventojų sluoksnius, išaugdama iki 204 tūkstančių asmenų (Sąjūdžiui įsisiūbavus, pradėjo byrėti). XX suvažiavime, kuris paskelbė LKP savarankiškumą, atstovavo 1999417 narių 9. Šio augimo priežastys vertos rimtų tyrinėjimų, nors kai kurie samprotavimai galimi a priori. Visų pirma, po žiauraus susidorojimo su partizaniniu judėjimu suvokta, kad reikia ieškoti kitų veiklos formų, kad okupacija ilgalaikė ir reikės tokiomis sąlygomis gyventi. Pasiekus tokį LKP lietuvėjimą, ją persmelkė tradicinis lietuviškas sąjūdis. Sąjūdiečiais tapo ryškiausi
37 VISUOMENĖ Lietuvos kultūros veikėjai (Justinas Marcinkevičius, Vytautas Bubnys, Vytautas Klova, Česlovas Kudaba, Laimonas Noreika, Romas Gudaitis, Romualdas Ozolas, Julius Juzeliūnas, Regimantas Adomaitis, Arūnas Žebriūnas, Bronius Leonavičius, Juozas Bulavas, Marcelijus Martinaitis ir kiti žymiausi Lietuvos kultūros veikėjai). Vieni iš jų priklausė LKP, kiti ne. Visų jų vardai buvo žinomi visuomenėje, net už Lietuvos. Daugelis piliečių nesigilino, kas priklausė LKP, o kas ne. Mat tada aiškios ribos tarp LKP narių ir jai nepriklausančių nebuvo. Kas kita nomenklatūra, nors ji formavosi iš skirtingų šaltinių (partinių mokyklų auklėtinių ir aukštųjų mokyklų absolventų). Augant LKP gretoms, didėjo atotrūkis tarp eilinių narių ir nomenklatūros, nyko takoskyra tarp jos narių ir eilinių piliečių. Atsisakius grynumo principo, partijoje išliko ir pirmaisiais okupacijos metais sąžiningai tarnavusieji okupantams, ir nukentėjusieji nuo režimo asmenys. Kaip byloja šaltiniai, reta LKP nario šeima neturėjo giminių išeivijoje ir net represuotų asmenų. Ar galėtų LKP atsiskirti po diktatoriaus mirties, jeigu net šalyje prasidėtų demokratizavimas? Pažvelkime į statistiką:1945 m. LKP(b) nebuvo nė vieno lietuvio su aukštuoju išsilavinimu; jai priklausė 3536 asmenys, iš jų lietuviai 1127 (31,8 proc.), rusų 1901 (54,0 proc.), 238 (6,7 proc.) žydai, 270 (7,5 proc.) kitų tautų asmenų, o 1953 m. sausio 1 d. LKP jau priklausė 36178 asmenys: lietuvių 13712 (38,0 proc.), rusų 15743 (43,5 proc.), žydų 2055 (5,7 proc.), kitų 4668 (12,8 proc.); 1959 m. sausio 1 d. 49114 asmenų: lietuvių 27341 (55,7 proc.), rusų 14276 (29,1 proc.), žydų 2074 (4,2 proc.), kitų 5423 (11,0 proc.). 1968 m. sausio 1 d. LKP gretose buvo 105418 nariai, iš jų lietuvių 76484 (66,3 proc.), rusų 21826 (20,7 proc.), žydų 2640 (2,5 proc.), kitų 11141(10,5 proc.) 10. Šitoks tautinio santykio pasikeitimas suvaidino lemiamą vaidmenį LKP dekomunizacijai. Sulietuvėjus LKP, į ją pradėjo skverbtis lituanistinis sąjūdis: tas, kuris pirmaisiais metais buvo prislopintas, prasidėjus demokratizacijos procesui, atsigavo. Vėl plačiai pradėjo skambėti K. Donelaičio, S. Stanevičiaus, S. Daukanto, J. Basanavičiaus. M. Valančiaus, V. Kudirkos balsas, rašyta apie žymiausius praeities lietuvių mokslininkus, leisti jų raštai. Tai žadino lietuvių sąmonę. Kuo didėjo lietuvių procentas tame darinyje, tuo labiau jį veikė lituanistinės idėjos ir LKP, o ji buvo valdanti struktūra. Lietuvoje veikė tie patys veiksniai, kaip ir visoje imperijoje. Aukščiausioji valdžia priklausė SSKP CK Politiniam biurui (atskirais laikotarpiais vadinamu Prezidiumu) ir jo generaliniam sekretoriui. Visi įstatymai ir konstitucinės pataisos buvo svarstomi ir priimami Politiniame biure, po to teikiami SSRS Aukščiausiajai Tarybai (AT). Visi kompartijos nariai privalėjo už juos balsuoti (veikė V. Lenino suformuluotas demokratinio centralizmo principas, pagal kurį žemesnės institucijos privalėjo besąlygiškai pritarti aukštesnėms). Partinės institucijos sudarydavo vyriausybes, tvirtindavo AT vadovybę, kariuomenės vadus, sudarydavo įvairių lygių deputatų sąrašus. Šiai funkcijai atlikti nebuvo jokios kitos institucijos. Imperijos valdymo subtilybių negalima suvokti neaptarus tokio fenomeno, kaip nomenklatūra, kuriai priklausė visų lygių vadovai (jie galėjo būti ir nepartiniai), įrašyti į atitinkamus sąrašus ir tvirtinami partijos komitetuose. Nomenklatūrai priklausė tik nedidelė tos partijos narių dalis ir naudojosi atitinkamomis privilegijomis. Kiti SSKP nariai jautėsi tokiais pat beteisiais, kaip ir visi žmonės. Ar visi SSKP nariai buvo kolaborantai ir okupantų tarnai? Manyčiau, didelė nomenklatūros dalis tikra to žodžio prasme buvo kolaborantai. Pagrindinis jų rengėjas įvairaus rango partinės mokyklos absolventams nesuteikdavo jokios specialybės (diplome užrašydavo partinis darbuotojas). Tuo jie skyrėsi nuo nomenklatūrinių ūkinių darbuotojų, kurie buvo baigę normalias aukštąsias mokyklas. Pastarieji jautėsi specialistais, o ne tik turinčiais neaiškios paskirties diplomus, su kuriais ir CK sekretoriais galėtų tapti. Specialistai jautė galintys savo žinias pritaikyti ir pasikeitus politinei situacijai. Be to, technokratai nelabai nutuokė, kas yra partija, valdymo aparatas, ir tiek. Tad, suardžius šį valdymo aparatą ir neturint kito, valstybės laukia griūtis. Kuo Lietuvos komunistų partijos gretos augo, tuo ji labiau virto beforme mase, kurioje tilpo įvairiausių pažiūrų žmonės: nuo aiškių kolaborantų iki nepriklausomos valstybės atkūrimo šalininkų, nuo laukinio kapitalizmo adeptų iki socialdemokratų. Į SSKP žmonės stojo įvairiais sumetimais: vieni tikėjo komunizmo idėjomis; kiti, nematydami kito kelio pasitarnauti savo kraštui, tik veikti legalioje struktūroje; treti, manydami, kad komunizmas yra (nors ir atrofuota) socialdemokratijos forma, vis dėlto atstovauja dirbančiųjų interesams; ketvirti, kad taip elgėsi kaimynai, bendradarbiai; penkti tikėjo, kad mažosios tautos yra istorijos pasmerktos, dėl to būtina integruotis į didesnes tautas, šiuo atveju į Rusiją, šešti vardan asmeninės gerovės (tai yra žmonių tipas, kuris pasiruošęs tarnauti bet kam, kas geriau sumokės). Pastarosios trys kategorijos žmonių ir buvo nomenklatūros pamatas. LKP dydis ir pokyčiai priklausė ir nuo Maskvos politikos. Stalinizmas nebuvo suinteresuotas VKP(b) gretų augimu ir intelektualėjimu, o N. Chruščiovo šalininkai siekė pakeisti bemokslius veikėjus. N. Chruščiovas kvietė į šią partiją stoti aukštųjų mokyklų absolventus. Sakysim, Kauno politechnikos instituto komjaunimo veikėjai iškart po baigimo tapdavo stambiausiųjų gamyklų direktoriais. Taip LKP gretos pildėsi jaunais specialistais, ir jie žaibiškai darė karjeras. Dėl to ji lietuvėjo. Vadovais tapo asmenys, neturėję jokio supratimo, kas yra partija, nors save vadino partiečiais norint daryti administracinę karjerą, pageidautina būti partiečiu. Sakysim, Algirdas Brazauskas. studijų metais nebuvo didelis aktyvistas. Jokio politinio išsilavinimo (institute išklausė trumpą VKP(b) kursą rusų kalba). Jis sparčiai kopė karjeros laiptais, o tam reikėjo būti SSKP nariu. Įstojo. Panašiai elgėsi ir kiti. Lietuvoje sparčiai augo SSKP gretos. Manyčiau, ne dėl įsitikinimų (be abejo, pačioje pradžioje tokių buvo), o dėl troškimo įsitvirtinti gyvenime. Pastarieji sudarė absoliučią pastarųjų metų valdančiųjų daugumą. Taip tęsėsi iki 1968-ųjų. L. Brežnevo klika, pastebėjusi, kad SSKP gretose atsirado per daug mąstančių ir bandančių reformuoti sistemą, išsigando, todėl nusprendė apriboti inteligentijos stojimą į SSKP (esą čekų ir slovakų komunistai nustojo budrumo todėl, kad jų gretose buvo daug inteligentų). Reikalauta priimti vieną inteligentą, tik jeigu prieš tai priimami du darbininkai arba eiliniai kolūkiečiai. M. Gorbačiovui atsisakius šios nuostatos, LKP gretos beveik padvigubėjo. Verta susimąstyti, kodėl. Autoritarinis valdymas atvedė imperiją prie politinio, ekonominio ir moralinio kracho. Mažėjo tikinčiųjų komunizmu skaičius. Ekonomika patyrė nuopuolį. L. Brežnevo valdymas visiškai diskreditavo komunizmo idėją. Faktiškai šalies valdžia atsidūrė kriminalinių grupuočių, kurios kovėsi tarpusavyje dėl įtakos,
38 VISUOMENĖ rankose. Suvokta, kad būtinos politinės ir socialinės reformos. Tai ir atvedė prie valdžios M. Gorbačiovo bendraminčius, kurie reikalavo viešai aiškinti žmonėms rūpimas problemas ir ieškoti būdų joms išspręsti. M. Gorbačiovas tikėjosi susilaukti žmonių pritarimo savoms reformoms (jos buvo neaiškios), nes suprato: jeigu nesusilauks plataus visuomenės pritarimo, susilauks N. Chruščiovo likimo. Po Chruščiovo politikos baigties prasidėjo imperijos erozija, nors ji po didžiojo diktatoriaus mirties savo dydžiu pranoko visas ankstesnes rusų užmačias. Prasidėjus demokratizacijos procesui, partinė vadovybė nepajėgė kontroliuoti savo gretų. Joje egzistavo įvairios draugų grupės, kurios įvairiomis progomis rinkosi ir aptardavo, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Keblioje situacijoje atsidūrė ir M. Gorbačiovas su bendraminčiais. Jie neturėjo stabilios daugumos SSKP CK Politiniame biure, tad ieškojo alternatyvų: įkūrė dvejų Rūmų parlamentą, kuriame būtų sprendžiami svarbiausieji valstybės klausimai, SSKP CK Politinis biuras tarsi nuėjo į antrą planą. M. Gorbačiovo veiksmai baugino marionetinę Lietuvos vadovybę, kurią tenkino esamybė. Ji tikėjosi, kad viskas baigsis taip, kaip 1964 m., dėl to neskubėjo prisitaikyti prie naujovių. Jiems imponavo A. Sniečkaus neskubėjimas. LKP CK vadovai jautė dvipusį spaudimą: naujos Maskvos vadovybės ir savo tautos. Naujoji Maskvos vadovybė paskelbė viešumo ir demokratizavimo principus, tik nebuvo aišku, kiek. Naujieji imperijos lyderiai nesuvokė nacionalinių problemų. Jie buvo patikėję sukurtu mitu apie vieningą sovietų liaudį, kuri jiems asocijavosi su rusiškumu, todėl nenumatė galimo išcentrinių jėgų veikimo. Todėl jie į bet kokį judėjimą, skelbiantį šalies demokratizavimą, žiūrėjo palankiai. Tik tokiomis sąlygomis Lietuvoje pradėjo veikti savaveiksmiai klubai ir judėjimai, kurie 1988 m. birželio 3 d. išsiliejo į vieningą Sąjūdžio srovę. Naujos SSKP CK vadovybės netenkino konservatyvi LKP CK vadovybė, dėlto rūpėjo išsiaiškinti, kas vyksta Lietuvoje. Birželio liepos mėnesiais Sąjūdžio struktūros susikūrė visoje Lietuvoje. Vietinės Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio formuotės pripažino vilniškę Iniciatyvinę grupę savo laikinąja vadovybe. Siekta išnaudoti visas legaliajai opozicinei veiklai atsivėrusias perspektyvas. Sąjūdžio formavimuisi impulsą davė ir vadinamasis Taškento pasitarimas, kuriame buvo nutarta stiprinti rusų kalbos dėstymą nacionalinių kalbų sąskaita, rusistams mokant 25 proc. priedą prie atlyginimo (tai paneigė propaguojamą tautų lygiateisiškumą). Didesnė Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių dalis buvo žinomi Lietuvos intelektualai: kai kurie jų SSKP nariai. Maždaug tiek jų buvo ir Sąjūdžio Seimo Taryboje. Šių asmenų įsitraukimas į Tautinį išsivaduojamąjį judėjimą neleido perestrojkinei Maskvai, siekusiai gražiai atrodyti pasaulio visuomenės akyse ir nežinančiai, kur pasuks SSKP nariai, dalyvaujantys naujajame judėjime, griebtis represijų. O LKP CK vadovai nuo pirmos dienos siekė sutramdyti Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės veiklą. Sąjūdžio vadovybė ieškojo kontaktų su liberaliai nusiteikusiais partinio aparato veikėjais. Pastarieji nepajėgė to dialogo išvengti (vieni nuoširdžiai troško demokratinių permainų, kiti, suvokdami, kad LKP vadovai nevaldo situacijos, siekė, pasinaudodami proga, pakilti karjeros laiptais). Lietuvos komunistų partijos vadovybė buvo spaudžiama Sąjūdžio iš vienos pusės, iš kitos pusės imperinių sluoksnių. Savisaugos instinktas reikalavo paklusnumo M. Gorbačiovui, tačiau jo politika buvo nepriimtina ir bauginanti. Užmegzti ryšius su jo oponentais taip pat buvo labai pavojinga, nes M. Gorbačiovas lengvai galėtų nušluoti tiek A. Brazausko, tiek jo kritikų grupuotę. Vadinasi, A. Brazauskas galėtų vykdyti savarankišką politiką tik tada, jei jį palaikytų CK dauguma. Todėl Sąjūdyje subrendo mintis sušaukti neeilinį LKP XX suvažiavimą ir demokratiškai pakeisti LKP CK vadovybę, kurioje dominuotų demokratiškai nusiteikę asmenys. Nepaisant negatyvios LKP CK vadovybės nuomonės apie Sąjūdį, labiausiai jam paveikus buvo Vilniaus miesto Lenino rajonas. Atsitiktinumo čia neįžvelgčiau: šiame rajone buvo susispietusios pagrindinės Lietuvos kūrybinės ir mokslinės institucijos, įmonės (RK pirmoji sekretorė Janina Gagilienė buvo neabejinga Sąjūdžio idėjoms). Ir pasikeitus LKP CK Pirmajam sekretoriui, nors jo kandidatūrą SSKP CK atstovams pateikė LPS Iniciatyvinės grupės komunistai, sunkiai sekėsi bendradarbiauti. Manyčiau, iš 204 tūkstančių LKP narių dauguma pritarė Sąjūdžio idėjoms, o po ataskaitinių-rinkiminių susirinkimų daugelyje vietinių organizacijų vadovybėje atsidūrė artimi Sąjūdžiui nariai. M. Gorbačiovo aplinkai palaipsniui atsisakant demokratinio centralizmo (reikalavimo iš anksto suderinti su partinio aparato funkcionieriais, ką kur rinkti ) principų, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis stengėsi veikti vadovaudamasis esamais įstatymais, kritikuoti visus akivaizdžius valdžios pažeidimus ir siūlyti alternatyvas. Maskva ieškojo savo naujajai politikai sąjungininkų Lietuvoje, tik neįtarė, kad tautos nori būti savarankiškos. Pirmas demokratijos išbandymas 1988 m. birželio 24 d. susitikimas su delegatais į SSKP XIX konferenciją. Iš anksto negavusi leidimo mitinguoti, LPS Iniciatyvinė grupė pakvietė vilniečius Gedimino aikštėje (dabar Katedros) susitikti su delegatais. Susirinko dešimtys tūkstančių piliečių. Panašus susitikimas buvo suorganizuotas ir jiems sugrįžus iš Maskvos konferencijos ir vėl tūkstančiai žmonių. Kulminaciją pasiekė mitingas Vingio parke rugpjūčio 23-iąją gėdingam Molotovo-Ribentropo sandėriui prisiminti. Jame dalyvavo 250 tūkst. Lietuvos gyventojų. Valdžia suprato, kad Sąjūdis rimta politinė ir moralinė jėga, su kuria privalu skaitytis. Tačiau ir toliau siekė ją palaužti. Neįsiklausė net atvykusio į Lietuvą artimiausio M. Gorbačiovo bendražygio Aleksandro Jakovlevo patarimo ieškoti sąlyčio taškų su naujaisiais judėjimais. 1989 m. rugsėjo 13 d. išrinkus LKP Koordinacinę Tarybą, ji, susilaukusi 1/3 SSKP narių palaikymo, pagal SSKP įstatus įgautų teisę LKP sušaukti suvažiavimą. Tai buvo būtina padaryti, nes LKP CK vadovybė buvo konservatyviausia imperijoje. Ji nesugebėjo bendrauti su visuomene, net savo partijos nariais. Sąjūdžio struktūros formavosi tuo metu, kai Lietuvoje vyko įprastiniai komunistų ataskaitiniai-rinkiminiai susirinkimai ir konferencijos (mokslo įstaigose, gamyklose, rajonuose ir miestuose). Tik šį kartą, pirmą kartą šios partijos istorijoje, patiems buvo leista spręsti, ką rinkti savo vadovais. Sąjūdžio vadovybė nutarė siekti, kad vietinių LKP organizacijų vadovybėje atsidurtų sąjūdininkai ir kiti demokratiškai nusiteikę asmenys. Tas buvo daroma metodiškai ir apdairiai. 1988 m. lapkričio mėn. įvyko Vilniaus universiteto (tai buvo didžiausia vietinė partinė organizacija Lietuvoje ji vienijo apie tūkstantį narių) komunistų rinkiminė-ataskaitinė konferencija. Į pirmą kartą demokratiškai išrinktą partinį komitetą pateko vien tik sąjūdininkai. Šioje konferencijoje buvo iškelta idėja sušaukti neeilinį LKP XX suvažiavimą, jai netrukus pritarė beveik visų aukštųjų mokyklų ir kūrybinių sąjungų partinės organizacijos, kurių vadovais taip
39 VISUOMENĖ pat tapo sąjūdininkai. Tačiau šiam sumanymui kategoriškai pasipriešino LKP CK. Jo vadovai stengėsi savo struktūras apsaugoti nuo Sąjūdžio įtakos. Tai buvo ypač akivaizdu LKP Vilniaus miesto konferencijoje, kur asmeniškai A. Brazauskas stengėsi, kad sąjūdininkai nepatektų į LKP miesto komiteto biurą. A. Brazauskas laviravo tarp įvairių politinių nuostatų. Iš vienos pusės jam darė įtaką konservatyvioji CK dauguma, iš kitos pusės reformistinis-sąjūdietiškas sparnas, LKP CK aparate beveik neturėjęs šalininkų, nes dauguma jos darbuotojų partinių mokyklų auklėtiniai, puikiai suvokę, kad, pasikeitusius situacijai, jie bus nereikalingi. Kodėl pasikeitimų nenorėjo A. Brazauskas? LKP gretose buvo nemažai imperijos išlaikymo šalininkų. Dauguma jų buvo atvykėliai iš kitų imperijos sričių. Tokių veikėjų iniciatyva 1988 m. lapkričio 4 d. įkurta priešiška Lietuvos valstybingumui organizacija Jiedinstvo. LKP CK vadovai vaizdavo, esą jie balansuoja tarp Sąjūdžio ir Jiedinstvo. Bet Sąjūdžio prigimtis kita jos tradicijos eina iš amžių gilumos saugoti kalbą, kultūrą, vengti ginkluoto pasipriešinimo. Tokie veiksmai didino konfrontaciją tarp eilinių Lietuvos komunistų partijos narių ir jos nomenklatūrinių vadovų, siekusių eliminuoti Sąjūdį iš politinio gyvenimo, apsaugoti LKP struktūras nuo Sąjūdžio įtakos. Jie sudarinėjo įvairias komisijas, svarstė, kaip nubausti Sąjūdžio veikloje dalyvaujančius savo narius. Deja, ne jų valia buvo sustabdyti demokratizacijos procesą. Paskelbus, kad 1989 m. kovo 26 d. įvyks SSRS liaudies deputatų rinkimai, visose apygardose buvo iškelti Sąjūdžio kandidatai. 1988 m. gruodžio 26 d. prasidėjo oficialus kandidatų kėlimas į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Kol vyko kandidatų registracija, viešai nekalbėta apie galutinius Sąjūdžio tikslus. Užbaigus kandidatų registraciją, 1989 m. vasarį viešai minint Vasario 16-osios Lietuvos Valstybės atkūrimo Aktą, prabilta, kad Lietuvos Sąjūdis sieks legaliomis priemonėmis atkurti Lietuvos valstybingumą. Taip pasielgta tokiais motyvais: pirma, jeigu apie tai būtų kalbėta anksčiau, LKP kontroliuojamos rinkiminės komisijos būtų galėjusios įvairiomis dingstimis jų neregistruoti, o užregistravus jau nebuvo teisinių motyvų juos iš rinkiminių biuletenių išbraukti (tektų pripažinti, kad žlunga M. Gorbačiovo viešumo politika, be to, nelabai tikėta, kad šie kandidatai bus išrinkti); antra, to nepaskelbus, būtų teigta, esą deputatai negavo iš rinkėjų įgaliojimų kalbėti apie nepriklausomybę. 1989 m. vasario 21 d. LKP CK pasmerkė tokį siekį, jo dalyviai reikalavo imtis griežtų sankcijų prieš Sąjūdį, LKP narius, dalyvaujančius Sąjūdžio veikloje. Po tokių sprendimų Sąjūdžio vadovybė atsidūrė keblioje situacijoje: arba visiškai atsiriboti nuo LKP vadovybės, arba ieškoti tolimesnių kompromisų. Pirmasis kelias vestų į totalinę konfrontaciją, kas sukeltų papildomų pavojų nepriklausomybės atkūrimo kelyje. Lietuvoje buvo renkami 42 SSRS liaudies deputatai. Rinkimus laimėjo 36 Sąjūdžio remti deputatai, ir tik du deputatai buvo atviri Lietuvos valstybingumo priešai. Tokios kompaktiškos deputatų grupės neturėjo nė viena kita respublika. Dėlto į nuolat veikiančią SSRS Aukščiausiąją Tarybą pateko 13 (iš 15) sąjūdininkų, iš jų 11 buvo LKP nariai ir 2 nesąjūdininkai (A. Brazauskas, K. Zaleckas). Ši didelė Sąjūdžio pergalė privertė LKP CK trauktis nuo sumanymo šalinti sąjūdininkus iš savo gretų ir trukdyti jiems jungtis. 1989 m. balandžio 18 d. Mokslų Akademijos, Vilniaus universiteto ir kūrybinių sąjungų atstovai susitiko pasitarti dėl LKP ateities. Nuspręsta rengti neeilinį suvažiavimą, pasinaudojant SSKP Įstatais, leidžiančiais kviesti suvažiavimą, jei to reikalauja 1/3 partijos narių. Buvo sudarytos darbo grupės naujajai programai ir statutui rengti. 1989 m. gegužės 30 d. įvyko konferencija, kurioje dalyvavo jau visų aukštųjų mokyklų, mokslo įstaigų, kūrybinių sąjungų, Moterų balsas, nr. 5, 1989 06 14 Lietuvos moterų sąjūdžio leidinys Sąjūdžio žinios. Suvažiavimo biuletenis. nr. 4, 1988 10 24
40 VISUOMENĖ stambių įmonių, keleto rajonų ir miestų atstovai, ir nusprendė ruoštis suvažiavimui. Pasitarimo dalyviai kreipėsi į visus LKP narius dėl LKP atsiskyrimo ir politinės būties klausimais. Diskutuota dėl LKP programos, dėl partijos ateities. LKP CK nieko kito nebeliko, tik pritarti sušaukti suvažiavimą metų pabaigoje, nes jis vis tiek būtų sušauktas reikalaujant trečdaliui partijos narių (iki Lietuvos ta teise niekas nemėgino pasinaudoti). Rengiant suvažiavimą talkino daugelis Sąjūdžio struktūrų, be kurių paramos vargu ar būtų pavykę. SSRS liaudies deputatai turėjo teisę dalyvauti Lietuvos SSR AT darbe, dalyvauti diskusijose ir teikti pasiūlymus, įstatymų projektus. Tik jie neturėjo balsavimo teisės. Tai savo ruožtu paveikė visą šios institucijos veiklą. SSRS liaudies deputatų iniciatyva buvo išbraukti iš Lietuvos SSR Konstitucijos straipsniai, įtvirtinantys LKP vadovavimą Lietuvai, priimti Lietuvos pilietybės, Valstybinės kalbos ir kiti svarbūs Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui įstatymai. Bet Lietuvos nepriklausomybininkų balsas buvo girdimas pasaulinėje erdvėje. Rinkimų rezultatai įkvėpė naujų jėgų ir paskatino vėl grįžti prie LKP neeilinio suvažiavimo sušaukimo idėjos. Šios problemos buvo aptariamos Sąjūdžio struktūrose, siūlyta sąjūdininkams aktyviai įsitraukti į LKP neeilinio XX suvažiavimo rengimą. LKP nariai sąjūdininkai kūrė LKP pertvarkymo programas. Šią iniciatyvą parėmė didžiausių Lietuvos įmonių komunistų organizacijos, tarp jų stambiausiųjų gamyklų, kurių partinių organizacijų dauguma buvo lietuviai. 1989 m. rugpjūtį sudaryta Koordinacinė taryba LKP XX suvažiavimui sušaukti. Tada aiškiai suvokta: kol Maskva turės savo administracinius ir politinius svertus Lietuvoje, sudėtinga bus realizuoti nepriklausomybės idėją, suprasta, kad kuo daugiau komunistų partijos narių pritars nepriklausomybės idėjai, tuo sunkiau bus juos priversti paklusti Maskvos valiai, vadinasi, būtina LKP iš klusnios Maskvai institucijos paversti nepriklausoma organizacija. Pagal galiojusius SSKP įstatus suvažiavimai galėjo būti sušaukti: a) Respublikos komunistų partijos CK nutarimu, kuris savo ruožtu buvo derinamas su SSKP CK), b) reikalaujant ne mažiau kaip 1/3 partinės organizacijos narių. Pagal tuos pačius įstatus, surinkus reikiamą balsų skaičių, iniciatorių sudaryta institucija įgauna LKP CK teises suvažiavimo sušaukimo klausimu. Šiuo straipsniu niekas SSKP istorijoje nebuvo pasinaudojęs. Koordinacinė taryba tuo straipsniu ir pasinaudojo. Viena po kitos stambiausios įmonių, mokslo įstaigų, mokyklų partinės organizacijos pritarė Koordinacinės tarybos sprendimams. Niekas jau neabejojo, kad reikiamas skaičius parašų bus surinktas ir kad, pasinaudojus SSKP įstatais, suvažiavimas bus sušauktas. Konfrontacija LKP viduje tapo akivaizdi: vieni siekė sukurti savarankišką komunistų partiją, kurios tikslas prisidėti prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, kiti išlaikyti status quo. Susikūrė ir du centrai: nepriklausomybininkų štabu tapo Vilniaus miesto Lenino rajono komitetas (pirmoji sekretorė J. Gagilienė) ir CK aparatas. Panaši situacija susiklostė visuose rajonuose ir miestuose. Faktiškai partija suskilo. Todėl LKP CK veikėjams (CK aparatas dar vienijo centristus, siekiančius išlaikyti minimalius ryšius su SSKP CK, ir imperininkus) nieko kito nebeliko, kaip pritarti suvažiavimo idėjai ir taip pabandyti suvienyti partiją arba nutraukti visus saitus su reformatoriais, kas reikštų ne ką kita, kaip Lietuvos nacionalinių interesų išdavystę. Abu centrai intensyviai ruošėsi XX LKP suvažiavimui. Centristus su nepriklausomybininkais tarsi sutaikė pačių debatų įkarštyje, 1989 m. rugpjūčio 6 d., pasirašytas Gotlando komunikatas, kuriame pasakyta: Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Po juo savo parašus padėjo VLIK o pirmininkas K. Bobelis, JAV lietuvių bendruomenės vicepirmininkė I. Lukoševičienė, Laisvės Lygos vadovas A. Terleckas, Sąjūdžio Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, LKP CK skyriaus vedėjas J. Paleckis (kaip vėliau prisipažino, su niekuo nederino). Be jų, dar pasirašė du LKP nariai Sąjūdžio Seimo tarybos nariai A. Buračas ir Č. Kudaba. Deja, nei A. Brazauskas, nei kiti tuometiniai Respublikos vadovai nedalyvavo Baltijos kelyje, nors jame stovėjo Latvijos ir Estijos vadovai. Po SSRS liaudies deputatų rinkimų Lietuvos komunistų partijoje išsikristalizavo trys kryptys: 1) Koordinacinės tarybos šalininkai, siekiantieji atskirti Lietuvos komunistų partiją nuo Maskvos ir įkurti savarankišką socialdemokratinės orientacijos partiją; 2) centristai (A. Brazauskas, V. Beriozovas, J. Paleckis) ir 3) promaskvietiškos orientacijos (M. Burokevičius, J. Jermalavičius, J. Gureckas, V. Švedas) dalis, neigianti Lietuvos valstybės atkūrimo idėją. Suvažiavimo išvakarėse Sąjūdžio Taryba per Koordinacinę tarybą palaikė nuolatinius ryšius su LKP centristais. Taip rengtasi ne tik partijos nuo SSKP atsiskyrimui, bet ir nepriklausomos valstybės atkūrimui. Reformistinio LKP sparno ir Sąjūdžio iniciatyva 1989 m. gruodžio 4 7 d. buvo panaikinti Lietuvos SSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsniai, skelbiantys, kad komunistų partija yra vadovaujanti. Šių straipsnių naujoji redakcija įtvirtino Lietuvoje daugiapartinę sistemą. Būtent šitokioje situacijoje galutinai legalizavosi Lietuvos socialdemokratų partija. Šie konstituciniai pakeitimai buvo padaryti LKP XX suvažiavimo išvakarėse ir turėjo didžiulę prasmę. Buvo akivaizdu: jeigu nepavyks atskirti LKP nuo SSKP, Maskva turės savo rankose tam tikrus administracinius ir politinius svertus, tai apsunkins nepriklausomybės idėjos realizavimą. Taip buvo pademonstruota pasauliui vieninga tautos valia atkurti savo valstybingumą. Visose LKP organizacijose vyko diskusijos, kokie turi būti santykiai su Maskva. Imperininkai siekė išlaikyti vieningą valstybę, atmetė bet kokias nepriklausomos valstybės sukūrimo mintis, siekė išlaikyti totalitarinę partiją. Kompromisas su jais reikštų ne ką kita, kaip nepriklausomybės idėjos atsisakymą. LKP XX suvažiavimo metu centristams prisijungus prie nepriklausomybininkų, imperininkai apleido suvažiavimą ir paskelbė, esą šis suvažiavimas yra neteisėtas, todėl jo išrinktas CK bus neteisėtas, o jie sudaro LKP(SSKP), žinomą platformininkų vardu, laikinąją vadovybę ir perima visas buvusios LKP teises. Šį judėjimą inspiravo Maskva (SSKP CK atstovai dalyvavo visuose platformininkų renginiuose). Ši grupuotė be išlygų smerkė Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir pasuko į atvirą išdavystės kelią. Kita vertus, ji parodė, kokios menkos SSRS šalininkų Lietuvoje gretos. Liko neaiški A. Brazausko pozicija: jis atsidūrė prieš alternatyvą: arba pritarti atsiskyrimui nuo SSKP, arba atvirai būti Lietuvos valstybingumo priešų gretose (sustabdyti LKP skilimo neturėjo jėgų). Bet iki šiol neaiškūs A. Brazausko tuometiniai tikslai liko daugybė klaustukų, pavyzdžiui, kodėl, tapęs LKP CK pirmuoju sekretoriumi, nepasiūlė į LKP CK biurą nė vieno Sąjūdžio lyderio ar aiškaus nepriklausomybininko. Nedviprasmiškai iškilo klausimas: ar tokia vadovybė nepaverstų niekiniu viso LKP atsiskyrimo nuo SSKP? Tik naujai išrinktam LKP CK (jame sąjūdininkai turėjo absoliučią daugumą) šiam A. Brazausko pasiūlymui pasipriešinus, jis toliau neprieštaravo, kad sąjūdininkai ir aiškūs nepriklausomybininkai būtų išrinkti į LKP CK biurą. Dėl tokios elgsenos galimos kelios versijos:
41 VISUOMENĖ pirma, A. Brazauskas, jausdamas, kad šiam jo žingsniui nebus pritarta, siekė prieš M. Gorbačiovą išlaikyti gerą veidą ; antra, gavo M. Gorbačiovo patarimą pamėginti tokiu keliu pristabdyti atsiskyrimo procesą. Šis A. Brazausko žingsnis vertas rimtos analizės. Senosios SSKP struktūros galėjo toliau vegetuoti tik kaip užsienio agentūra, todėl po nepriklausomybės paskelbimo jų veikla Lietuvoje buvo pagrįstai nutraukta. 1989 m. gruodžio 19 22 d. įvykęs LKP XX suvažiavimas, pirmą kartą demokratiniu keliu išrinkti jo delegatai nutraukė paskutinę grandinę, jungiančią aneksuotos Lietuvos administraciją su centru. Taip buvo pademonstruota pasauliui vieninga tautos valia atkurti savo valstybingumą. Suvažiavimo išvakarėse LKP gretose buvo per 204 tūkst. narių, LKP/SSKP eilėse liko vos kelios dešimtys tūkstančių, kurių absoliuti dauguma buvo okupacinės kariaunos kariai, atvykėliai specialistai arba etatiniai KGB darbuotojai. Vadinasi, toliau valdyti Lietuvą galėjo tik padedant karinėmis struktūromis. O karinės avantiūros jau buvo pakankamai diskredituotos. Visi pokyčiai Lietuvos komunistų partijoje vyko veikiant Sąjūdžio idėjoms ir įtakai (ne LKP stimuliavo Sąjūdžio gimimą, o Sąjūdis LKP atsiskyrimą nuo metropolinės struktūros). Šie akivaizdūs sąlyčiai tarp Sąjūdžio ir LKP tapo galimi, nes LKP buvo masinė organizacija, joje atsirado takoskyra tarp nomenklatūros ir eilinių jos narių. Ne mažiau svarbus faktorius šiame vyksme buvo ir Lietuvos komunistų partijos sulietuvėjimas (jos elitas negalėjo nepaisyti tautinių interesų). Susiformavus Sąjūdžiui, reikėjo apsispręsti su tauta ar su kolonizatoriais. Ir tik nedidelė grupelė SSKP narių Lietuvoje liko ištikimi imperijai. Visi Lietuvos komunistų partijos nariai, nepaisant to, ar rinkimuose buvo remiami Sąjūdžio, ar ne, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioje Taryboje balsavo už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kita vertus, vėliau A. Brazausko grupuotei pavyko iš LKP (vėliau ir LDDP) vadovybės pašalinti sąjūdiečius, dalinai išsaugoti nomenklatūrą, kuri, pajutusi valdžios skonį, atsirado reikiamoje vietoje. Sąjūdininkų LKP narių problema buvo ta, kad jie nesiekė tapti partinio aparato vadovais. Jie visada buvo ir liko svetimi nomenklatūrai. Nepaisant negatyvios LKP CK vadovybės nuomonės apie Sąjūdį, labiausiai jam paveikus buvo Vilniaus miesto Lenino rajonas. Kaip minėjau, atsitiktinumo čia neįžvelgčiau: šiame rajone buvo susispietusios pagrindinės Lietuvos kūrybinės ir mokslinės institucijos, įmonės. Ir pasikeitus LKP CK Pirmajam sekretoriui, nors jo kandidatūrą SSKP CK atstovams pateikė LPS Iniciatyvinės grupės komunistai, sekėsi sunkiai bendradarbiauti. Manyčiau, iš 204 tūkst. LKP narių dauguma pritarė Sąjūdžio idėjoms, o po ataskaitinių-rinkiminių susirinkimų daugelyje vietinių organizacijų vadovybėje atsidūrė artimi Sąjūdžiui asmenys. Siekdama pasmerkti tokius asmenis, 1999 vasario 21 d LKP suorganizavo tų komunistų pasmerkimą, surengė plenumą, kurį tauta pavadino Juoduoju plenumu, jis nemažai prisidėjo prie LKP pralaimėjimo SSRS Liaudies deputatų rinkimuose. Tai įnešė sąmyšį į nomenklatūros gretas. Po tragiškų rinkimų į SSRS deputatų suvažiavimą A. Brazausko tonas kiek sušvelnėjo, o LKP CK aparate jautėsi pasimetimas. Sąjūdžio idėjoms paveikus struktūras, įsivyravo idėja sušaukti neeilinį LKP XX suvažiavimą, kuris iš pagrindų atnaujintų LKP CK ir priimtų lietuvių tautos lūkesčius atitinkančią programą. Pradėjus veikti Koordinacinei tarybai, LKP faktiškai suskilo. Formavosi trys kryptys su savo centrais: kiekviena srovė ruošėsi suvažiavimui, siekė kelti savo šalininkus. Bandymas sustabdyti ši procesą nedavė rezultatų. Kai kuriuos dar svyruojančius padrąsino Justo Paleckio Gotlando deklaracijos pasirašymas drauge su disidentais. Neeilinio suvažiavimo šalininkai be išlygų dalyvavo Baltijos kelyje. Tačiau jame nesimatė nė vieno jo priešininko. Išsigąsta. Mat tą pačią dieną, rugpjūčio 23-ąją, Pravdoje drauge su R. Gudaičiu ir V. Landsbergiu buvome pamaloninti, pateikiant mūsų separatistinių kalbų ištraukas. Po kelių dienų grįžta prie kitų separatistų LKP gretose, šį kartą teigta, esą bendraujama net su fašistais. Į jų gretas pateko net Justas Paleckis ir Juras Požėla. Neeilinio suvažiavimo šalininkai be išlygų įsitraukė į Baltijos kelią. Su Estijos ir Latvijos lyderiais buvo sutarta, kad jie stovės kelyje. Deja, nė vieno Lietuvos pirmojo rango veikėjo Baltijos kelyje nebuvo, o rugpjūčio 26 d. paskelbtas SSKP CK pareiškimas Dėl padėties tarybinėse Pabaltijo respublikose, kuriame ne tik buvo smerkiamas separatizmas, bet ir grasinama. 1989 m. rugpjūčio 28 d. skubiai sušauktas slaptas LKP CK plenumas. Daugelis jame kalbėjusiųjų pritarė SSKP pareiškimo tekstui, reikalauta Justo Paleckio, mano ir R. Gudaičio galvų, Plenume mūsų poziciją energingai gynė J. Gagilienė, Z. Mačernius, o J. Gureckas, V. Kardamavičius, A. Stankevičius ir kiti reikalavo be išlygų pritarti SSKP pareiškimui ir imtis sankcijų prieš LKP narius, dalyvaujančius Sąjūdžio veikloje. Ir jie nesulaukė pritarimo buvo priimtas aptakus, nieko netenkinantis LKP CK pareiškimas, tai nuslėpė aršiausius Lietuvos nepriklausomybės priešus. Bet plenume dalyvavo ir keli artimi Sąjūdžiui žmonės, todėl visko nuslėpti nebuvo galima. LKP neteko tiek būto savarankiškumo, tiek Maskvos direktyvų vykdytojo vaidmens, nes ir ten jau nebeliko aiškių direktyvų davėjo. SSKP CK Pareiškimas buvo užgaulus ir agresyvus, todėl jo negalima buvo praleisti nuogirdomis, juolab išryškėjus, kad nebuvo jokio SSKP CK plenumo. Tai SSKP CK aparato parengtas pareiškimas. Sąjūdžio remti deputatai, kurių absoliuti dauguma buvo Lituanistinio sąjūdžio dalyviai, parengė griežtą atsakymą, kitiems nebuvo kur dėtis. Šį pareiškimą vieningai pasirašė visi, išskyrus du lenkus, Lietuvos teritorijoje rinkti SSRS deputatai. Pareiškime buvo pasakyta: Pabaltijo klausimo išsprendimas demokratiniu keliu būtų pats didžiausias pokario SSRS indėlis į esminį klimato pagerinimą, ryžtingas posūkis į naują jos būtį. 1989 m. spalio 2 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavime, dalyvaujant daugiau nei dviem tūkstančiams deputatų, perskaičiau tekstą ir asmeniškai įteikiau M. Gorbačiovui. Salė nuščiuvo. To dar to nebuvo, kad grupė deputatų viešai suabejotų SSKP neklaidingumu. 1989 m. gruodžio 19 22 d. LKP XX suvažiavimas absoliučia delegatų dauguma nutarė nutraukti ryšius su SSKP. Taip Lietuva pirmoji imperijoje ne tik sukūrė savarankišką komunistų partiją, bet ir suardė jos valdymo mechanizmą. Šis žingsnis buvo istoriškai nulemtas. Jo anksčiau žengti nebuvo įmanoma: 1956 m. Vengrijos komunistai pabandė nepaklusti Maskvos diktatui, už tai tūkstančiai jų sumokėjo gyvybėmis. Kad atsiskyrimas būtų pozityvus, buvo būtina iš LSSR Konstitucijos išbraukti 6-ąjį straipsnį, skelbiantį, kad Komunistų partija vadovauja valstybei. Koordinacinė Taryba parengė planą. Koordinacinės Tarybos narys L. Šepetys buvo AT Pirmininkas, SSRS Liaudies deputatai pagal tuometinius įstatymus turėjo pasiūlymų teisę. Pasinaudodamas ja, aš, kaip SSRS liaudies deputatas ir Vilniaus universiteto partinio komiteto sekretorius, pasiūliau šią Konstitucinę pataisą įtraukti į darbotvarkę. Parėmė ne tik Sąjū-
42 VISUOMENĖ džio remti SSRS liaudies deputatai, bet ir keletas Lietuvos SSR deputatų. Jau niekas neabejojo, kad dauguma palaikys suvažiavimo idėją ir kad jis įvyks. LKP CK vadovybė sukluso ir galop pritarė, tik siekė sukliudyti atsiskyrimo procesą. Analizuojant pokyčius LKP ir juos lyginant su Čekoslovakijos kompartijos vykdomomis reformomis, žinomomis Prahos pavasario vardu, būtina matyti principinį skirtumą tarp jų: pirma, Čekoslovakijoje reformų poreikį suvokė ir jas pradėjo pati komunistų partija, nors Maskva energingai priešinosi, o Lietuvos kompartijos vadovybė visomis išgalėmis buvo priešinga reformoms, kurias brandino naujoji SSKP vadovybė (Lietuvos inteligentija tuo pasinaudojo); antra, Lietuvos komunistų partijos transformacija tapo įmanoma dėl pertvarkos idėjos, suformuotos M. Gorbačiovo, ir Sąjūdžio veiklos Lietuvoje ir, trečia, reformos buvo nulemtos visuotinio tautinio ir demokratinio judėjimo. Daugelis nacionalinių kompartijų lyderių sveikino mūsų ryžtą (kas nors vis dėlto turi būti pradininkai) ir teigė, kad artimiausiu metu paseks mūsų pėdomis. Taip ir atsitiko: SSKP subyrėjo ir faktiškai išnyko. Kartu subyrėjo ir SSRS, nes SSKP faktiškai buvo ne partijos, o jos valdymo smagratis. Kitaip ji valdyti nesugebėjo. Reikėjo naujos ideologijos: Rusijoje atgyvenusią komunizmo ideologiją pakeitė nacizmas. Juo remiantis bandoma plėsti imperiją. Hitlerininkai savo veiksmus motyvavo poreikiu gelbėti kitose šalyse gyvenančius vokiečius; putininkai padėti kitur skriaudžiamiems rusams. Grįžtama prie senos carizmo laikais suformuotos ideologijos (panslavizmas, patvaldystė ir stačiatikybė). Tad dabar sukoncentruotas dėmesys į komunizmo kritiką yra naudingas naujo kirpimo Rusijos imperialistams. Mes susiduriame su tuo pačiu, tik dar agresyvesniu rusiškuoju imperializmu, kaip ir prieš tris šimtus metų. Lygiai iš tų pačių pozicijų turime žvelgti į santykius tarp Sąjūdžio ir LKP SSKP Lietuvos padalinio, kuris nieko bendra su Lietuvos valstybingumo atkūrimu neturi. Padalinys buvo veikiamas sąjūdiečių, ir kai Maskva neturėjo galimybių jo remti, o visos jo struktūros buvo persemtos Sąjūdžio ir Nepriklausomybės siekio idėjos, jis nustojo gyvavęs, o Sąjūdis išplaukė iš Tautos gelmių. LKP analizė byloja, kad LKP, kaip institucija, atnešta iš Rusijos. Jos ryšys su nepriklausomoje Lietuvoje buvusia LKP menamas. Neturinti savų tradicijų, todėl po XX suvažiavimo ji subyrėjo kaip kortų namelis. Didelė jų dalis apskritai pasitraukė iš politinio gyvenimo, o kitų surasime visose dabar egzistuojančioje partijose: nuo Liberalų sąjūdžio, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų iki LSDP. Normali partija nebūtų taip išsiskirsčiusi. P.S. Nuotraukos komentaras. Po 1988 rugsėjo 28 d. LLS organizuoto mitingo ir R. Songailos ir S. Lisausko įsakymo jėga išvaikyti mitingą: Lazdos perlenkimu nebuvo patenkinta ir Maskva. Po derybų su Sąjūdžio Iniciatyvine grupe Maskvos emisarai sutiko, kad sąjūdiečiai turi teisę savo nuomonę išsakyti įvyksiančiame 1988 m. spalio 4 d. LKP CK plenume. R. Songaila nenorėjo suteikti žodžio. A. Terleckas sukvietė vilniečius (jų buvo apie 1000) ir pareiškė, kad iš CK rūmų neišeis nė vienas jos narys. R. Songaila iškvietė būrį milicininkų, apsuptis didėjo. Didėjo ir minia. R. Songaila suprato, kad A. Terleckas nejuokauja. Pagaliau man buvo suteiktas žodis. Aš pareikalavau R. Songailos ir S. Lisausko atstatydinimo. Išėjęs iš rūmų, pareiškiau, kad savo pareigą įvykdžiau. Nuotraukoje Antanas sveikina mane, kad neapvyliau. N u o r o d o s : 1 Žymiausi pogrindyje veikusios LKP intelektualai Juozas Bulavas, Juozas Jurginis, Eugenijus Meškauskas V. Dekanozovas neįtraukė į savo formuojamus partijos sąrašus. Jie tapo komunistais tik antrosios okupacijos metais, o J. Bulavas už nacionalizmą ir revizionizmą 1959 m. buvo pašalintas iš SSKP. 2 VKP(b) Visasąjunginė komunistų partija (bolševikų). 3 Būtėnas V. Kelias į 1988-uosius, Gairės, 1998, Nr. 5, p. 45. 4 Beriozovas V. Ėjau minų lauku, Vilnius: leidykla Gairės, 2014. 5 Šią informaciją nutekino SSKP CK darbuotojai I. Frolovas, V. Babičevas, vėliau ją patvirtino ir L. Šepetys. Prieš balsavo V. Mikučiauskas ir L. Šepetys. (Negeri užrašai. 1955 1990, Vilnius: Žuvėdra, 2014, p. 332). Kadangi vienas iš 9 biuro narių buvo A. Brazauskas, vadinasi, ir jis balsavo už. 6 Beriozovas V. Ėjau minų lauku,.. p. 148. 7 Po nepriklausomybės paskelbimo atsisakėme savo SSRS liaudies deputatų mandatų, tačiau jie nebuvo anuliuoti. Maskvoje liko nemažai mūsų deputatų, kurie iš posėdžių salės persikraustė į Stebėtojų ložę. M. Gorbačiovas tikėjosi, kad jie iš ten nulips. E. Bičkauskas buvo paskirtas nuolatiniu atstovu. Jis nuolat palaikė ryšius su M. Gorbačiovu ir kitais SSRS vadovais. Maskvoje nuolat buvojo ir deputatas prof. V. Laurušas, Konservatorijos rektorius. Jo įspūdžius iš savo susitikimų su M. Gorbačiovu žr. Lapinskas A. Tarp Vilniaus ir Maskvos, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2014, Nr.4 (10), p. 55 76. Taigi V. Landsbergis turėjo rimtesnių kontaktams asmenų negu R. Pavilionis. 8 Brazauskas A. Apsispendimas (1988 1991), Vilnius: Vaga, 2004. 9 Nepriklausomybės ir demokratijos žingsniai, Vilnius: leidykla Gairės, 1999, p. 9. 10 Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t 2, Vilnius, 1968, p. 386. Bronius Genzelis THE REFORM MOVEMENT OF LITHUANIA AND THE COMMUNIST PARTY OF LITHUANIA SOCIETY Summary History is influenced by objective and subjective factors. Lithuanian phenomenon was the movement of the Lithuanian language, which helped the Lithuanian identity to remain alive. It reaches the times when Lithuanian nobility began to undergo Polonization in its native country, but then it met with opposition. Historical process analysis helps to understand why one nation survived, while the names of others remained only in historic annals. Here you will find the answer and will learn why the Lithuanians failed to regain their independence in 1945 but succeeded in 1990. In the first case, at that time the Empire prospered; in the second case it was in turmoil (the eve of the change of regimes). To understand the further course of events, we have to look back into history. Each geopolitical space has its peculiarities, formed by long-term traditions. Lithuanian peculiarity is the fact that it has never won a battle using guns against the invaders, but after losing the battles the Lithuanians focused on cultural activities to preserve national identity. So now the attention concentrated to criticism of communism is useful to new Russian imperialists. We are dealing with the same, only more aggressive Russian imperialism as three hundred years ago. Exactly from the same positions we have to look at the relationship between the Reform Movement and the Lithuanian Communist Party Lithuanian branch of the CPSU, which has nothing to do with the restoration of Lithuanian statehood. The branch was influenced by the members of the Reform Movement, and when Moscow did not have a chance to support it and all its structures were full of the Reform Movement and Independence ideas, it stopped existing, and the Reform Movement appeared from the depths of the nation. B. Genzelis, prof., habil. dr. Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 52, LT-44248, Kaunas Gauta 2015 04 20 Atiduota spausdinti 2015 05 15