Baltijos kelias išsivadavimo simbolis

ISSN 2029 011X. Gimtasai kraštas. 2009 Bronislovas Genzelis visuomenė Baltijos kelias išsivadavimo simbolis Baltijos kelias vienas iš įspūdingiausių reiškinių pasaulio politinės kultūros istorijoje. Unikali akcija daugiau negu 650 km ilgio rankomis sukibusių žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino. Ją sudarė apie 2,5 milijono Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių. Šis kelias simbolizavo Baltijos šalių vienybę ir politinę valią. Siekiant suvokti jo istorinę reikšmę, būtina prisiminti jo prielaidas, Europos politinį kontekstą ir galutinį rezultatą. Pabrėžiame, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje susitiko dviejų kruvinų diktatorių atstovai ir pasirašė pasaulio perdalinimo planą, kurį realizuodami naciai po savaitės įsiveržė į Lenkiją, o rugsėjo 17 d. rusai atidarė Rytų frontą. Taip Lenkija buvo užpulta iš abiejų pusių. Po sėkmingo ir greito Lenkijos įveikimo grobikai sustiprino savo sandorį, 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašydami papildomus slaptus protokolus. Tada buvo nuspręstas Lietuvos, Latvijos, Estijos likimas 1. Bet tuo nepabaigta. Rusijos imperijos, pasivadinusios Tarybų Sąjunga, kariauna 1939 m. lapkričio 30 d. įsiveržė į Suomiją įsiliepsnojo vienas iš kruviniausių ir demagogiškiausių pasaulyje karų žmonijos istorijoje. Grobikai vadovavosi sava logika: kas sykį pagrobta, tas amžiams turi likti jų rankose. Tokia Molotovo-Ribentropo suokalbio potekstė. Mat po Pirmojo pasaulinio karo aptrupėjo Rusijos ir Vokietijos imperijos. Slaptai grobikai susitarė ne tik atgauti tada prarastas teritorijas, bet ir išplėsti savo imperijas. Todėl grobimų virtinė tęsėsi. Nuo Rumunijos buvo atplėšta Moldova. Šiems veiksmams ieškota pateisinamų argumentų, esą atkuriamas istorinis teisingumas. Slapti susitarimai buvo laikomi griežčiausioje paslaptyje. Istoriniai įvykiai turi priežastis ir pasekmes. Diktatūrų atsiradimą, kaip ir išnykimą, lemia istoriniai procesai. Vargu ar Baltijos šalys, Lenkija, Rumunija 1918 metais būtų atsiradusios pasaulio žemėlapyje, jeigu būtų kitokia Pirmojo pasaulinio karo baigtis. Istorija sruvena savo vaga ne visada duoda tuos rezultatus, kurių norėtų tų ar kitų įvykių įkvėpėjai. Pavyzdžiui, XIX XX amžių sankirtoje Vokietija ir Rusija svajojo apie savo valdų išplėtimą, o viskas įvyko atvirkščiai: Vokietija tragiškai pralaimėjo karą, o Rusiją sudrebino revoliucijos, dėl kurių gerokai apibyrėjo imperijos. Po Pirmojo pasaulinio karo tarp Rusijos ir Vokietijos atgimė Lenkijos valstybė, įsikurdama teritorijose, kurias anksčiau savo valdomis laikė Rusija, Vokietija ir Austrija-Vengrija. Tada atkūrė savo valstybingumą ir Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Čekoslovakija bei kitos Vidurio Europos tautos. Be to, Vokietija buvo priversta pasirašyti žeminančią Versalio sutartį, pagal kurią ji neturėjo teisės savo teritorijoje vykdyti karines pratybas bei privalėjo paklusti kitiems suvaržymams. Po Pirmojo pasaulinio karo Rusijoje ir Vokietijoje siautėjo suirutės, tai sudarė sąlygas diktatūroms. Diktatoriai visada randa bendrą kalbą, nors ir tikisi vienas kitą apgauti. Taip atsitiko ir šį kartą. 1933 metais naciams atėjus į valdžią, prasidėjo Vokietijos suartėjimas su Rusija. Bolševikai leido vokiečiams savo teritorijoje įsteigti karinius poligonus. Pažeminimas skatino vokiečius ieškoti kelių, kaip atsilyginti savo skriaudikams. Bolševikai svajojo apie pasaulinę revoliuciją ir savo įtakos išplėtimą po visą pasaulį. Naciai mąstė ne tik kaip atgauti prarastas Pirmame pasauliniame kare, bet ir apie pangermanistinės imperijos sukūrimą. Vieniems ir kitiems buvo panašūs įsivaizduojami priešai: bolševikams pasaulio kapitalistai, naciams pasaulio žydija, sukaupusi savo rankose kapitalą. Šiuo požiūriu naujai besiformuojančių agresorių interesai sutapo, kur nesutapo atidėjo ateičiai, tiksliau mąstė, kaip ateityje apgauti dabartinį savo sąjungininką. Naciai visą savo energiją skyrė ginklavimuisi, tai darė slapčia. Buvusieji nugalėtojai nespėjo ir apsidairyti, kaip jų pašonėje išdygo grėsminga karinė jėga. Nuolaidžiavimas ir kompromisai nevienareikšmiai reiškiniai. Deja, to nesuprato Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vadovai. Vakarų politikai, pajutę, kad Vokietijoje į valdžią atėję naciai įgauna jėgos, siekdami išvengti naujo karinio susidūrimo, mažų valstybių sąskaita nuolaidžiavo pastariesiems. 1938 m. rugsėjo 29 d. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vadovai A. N. Chamberlain ir E. Daladier Miunchene pasirašė sandėrį su A.Hitleriu ir B. Mussolini, kuriuo įpareigojo Čekoslovakiją perduoti Vokietijai Sudetų sritį. Taip atrišo agresoriui rankas, šis neapsiribojo vien Sudetais užgrobė visą Čekoslovakiją. Hitlerininkų apetitas augo. 1939 m. kovo 22 d. jie užgrobė Klaipėdos kraštą. Vėliau užpuolė ir pačius nuolaidžiautojus. Analizuodami istorinius įvykius visais galimais aspektais, įvykių seką ir jų tarpusavio politinį ir psichologinį ryšį, matysime, kaip vienas agresorius objektyviai skatina veikti kitus. Dažnai agresoriai savo veiksmus motyvuoja istorinės teisybės atkūrimu. Tuo pagrindu jų agresijos objektu tapo naujai po Pirmojo pasaulinio karo atgimusios valstybės. Be to, ir pati Lenkija elgėsi agresyviai: ji, svajodama apie savos imperijos sukūrimą, okupavo dalį Ukrainos, Baltarusijos, 1920 metais užgrobė Vilnijos kraštą ir, toliau svajodama išplėsti savo valdas nuo Jūros iki jūros, pasinaudodama Miuncheno sąmokslu, įsiveržė į Čekoslovakiją ir okupavo Tiešino sritį. 1938 metais Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą, reikalaujantį atsisakyti Vilniaus krašto, priešingu atveju grasino užimti visą

Lietuvą. Lenkijos miestuose vyko triukšmingos manifestacijos su šūkiu: Maršale Rydz-Smigly 2, vesk mus į Kauną!.. Panašiais šūkiais buvo užpildyta Lenkijos žiniasklaida. Taip Lenkijos valdantieji sluoksniai, nesuvokę realybės, organizavo provokacijas prieš kaimynines šalis, išleisdami iš akių nacių graižymąsi į Gdansko koridorių, nuolat organizuojamus išpuolius prieš Lenkiją. Lenkijos vadovai to nematė. Kitaip kaip politiniu vištakumu jų bendros su hitlerininkais akcijos prieš Čekoslovakiją ir išpuolių prieš Lietuvą nepavadinsi. Žodžiu, Lenkijos santykiai su visais kaimynais buvo labai prasti. Ji agresoriams buvo tiesiog Dievo dovana tai ne taikinga Čekoslovakija. Taip Miunchenas psichologiškai atrišo rankas Stalino ir Hitlerio sandėriui. Po greito Lenkijos sudorojimo Rusijos imperija (Tarybų Sąjunga) Lenkijos sąskaita praplėtė savo valdas. Ir vėl vadovavosi istoriniu teisingumu. Nuo jos neatsiliko ir Vokietija: ji užpuolė Prancūziją, kuri prieš porą metų laimino nacių žygį į Čekoslovakiją. Taip prasidėjo vienas iš nusikalstamiausių karų istorijoje Antrasis pasaulinis karas. Istorinė patirtis byloja, kad bailumas politikoje žmonijai padaro ne mažiau žalos negu tiesioginiai nusikaltėliai, nes jie pasijunta visagaliais. Taip atsitiko 1938 1939 metais, kada nuolaidžiauta A. Hitleriui ir B. Mussolini. Tai drąsino Staliną. Vargu ar be Miuncheno suokalbio būtų galimas Molotovo-Ribentropo paktas. Visi šių sandėrių dalyviai puikiai suprato, kad elgiasi negarbingai, ir savo veiklą dangstė. Šiandien vargu ar kam kyla abejonių, kad Baltijos šalys prarado nepriklausomybę dėl susitarimų tarp bolševikinės Rusijos ir nacistinės Vokietijos. Tuometinis Lietuvos Respublikos užsienių reikalų ministras Juozas Urbšys prisimena savo kelionę į Maskvą 1939 metų spalio 3 d. dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai (kitais klausimais kalbėti jis neturėjo įgaliojimų): Stalinas ir be užuolankų paskelbia, kad Tarybų Sąjunga susidariusi su Vokietija (su ta hitlerine, fašistine), jog didžioji Lietuvos dalis tenkanti Tarybų Sąjungai, o siauras jos pasienio ruožas Vokietijai. Kloja ant stalo žemėlapį ir rodo nubrėžtą Tarybų Sąjungos ir Vokietijos valdų skiriamąją liniją nepriklausomos Lietuvos valstybės teritorijoje 3. Stalinas toliau aiškino, pasakoja J. Urbšys, jog Tarybų Sąjunga tokio padalinimo nenorinti ir į Lietuvos nepriklausomybę ji nesikėsins. O čia pat buvęs V. Molotovas pridūrė: Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą, ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume naujų kelių... Žodžiai, atrodytų, lyg ir raminantys, jeigu žinotum, kad tie nauji keliai nesutaps baigmėje su seniai išvažinėtais... 4, mąsto J. Urbšys. Tais naujais keliais ir pasinaudota. Tik nepavyko inscenizuoti savanoriško Lenkijos ir Suomijos prisijungimo. Nacistai tam tikra prasme buvo sąžiningesni: jie savo užmačių nedangstė kokia nors nesavanaudiška parama kitoms tautoms. Tuo tarpu bolševikai įtikinėjo pasaulį, esą Lietuva, Latvija ir Estija savanoriškai įstojo Į Tarybų Sąjungą, o Moldova pati atskilo nuo Rumunijos, kad jie tik atėjo į pagalbą toms tautoms. Po hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo sąjungininkai apie kokį nors bolševikų sandėrį su naciais dėl Baltijos šalių likimo netarė nei žodžio. Ir Vakaruose buvo lengvatikių, kurie tikėjo mitu, esą Lietuva, Latvija, Estija, Moldavija įstojo į Tarybų Sąjungą. Nors kai kurios Vakarų valstybės ir nepripažino šių šalių okupacijos ir inkorporavimo į TSRS, tačiau apie Molotovo-Ribentropo suokalbį vengė plačiau diskutuoti, nes jos ir pačios buvo ne be nuodėmės (Jaltos, Potsdamo susitarimai). Bėgo laikas. Pasaulis taikstėsi su Baltijos šalių likimu. Rusijos imperialistai įtikinėjo, esą Baltijos valstybių nepriklausomybės trokštą tik buvę nacistų šalininkai. Reikėjo tą mitą išsklaidyti paviešinti visus susitarimo protokolus, jų nubraižytus ir parašais sutvirtintus žemėlapius, paaiškinti patį prijungimo mechanizmą (viskas buvo atlikta pagal vieną modelį visos trys Baltijos šalys pasiprašė priimamos tą pačią dieną). Antrojo pasaulinio karo laimėtojai vengė platesnio pokalbio apie nešvarų Molotovo-Ribentropo sandėrį, idant jiems nebūtų primenamas Miunchenas, tarp kurių esama tiesioginio ryšio. Ir pirmu, ir antru atveju didžiosios valstybės bandė išspręsti savo problemas kitų sąskaita Nors atskiros šalys formaliai ir toliau nepripažino Baltijos šalių inkorporacijos į Tarybų Sąjungą, tačiau to klausimo nekėlė tarptautiniuose forumuose, mūsų diplomatinių atstovybių liekanos atsidūrė posūnio statuse (neuždarinėjo ambasadų, tačiau jos buvo izoliuotos nuo aktyvios politinės veiklos). Reikėjo patogaus momento šią problemą naujai priminti. Ir jis pasitaikė. Istorinių analų studijos byloja, kad imperijos negali būti demokratinės (bet koks jų demokratėjimas kėlia grėsmę jų pačių egzistavimui). Kai sutartys pasirašomos normaliomis sąlygomis, kiekviena pusė tikisi sau naudos. Taip atsitiko Helsinkyje: Tarybų Sąjunga siekė pripažinti esančių sienų neliečiamumą, bet tuo pat metu negalėjo nepasirašyti Vakarų šalių siūlomos Žmogaus teisių deklaracijos, nes oficialiai patvirtintų, kad Tarybų Sąjungoje nepripažįstamos žmonių teisės. Taip Helsinkyje 1975 m. liepos 31 d. buvo pasirašyta kompromisinė, tarsi visas puses tenkinanti sutartis. Vėliau daug priklauso, kur dedami akcentai vieni į sienų neliečiamumą, kiti į žmogaus teises ir kaip rutuliojasi istoriniai įvykiai. Pasirašius Helsinkyje Žmogaus teisių deklaraciją, pačioje Rusijoje prieš valdžios valią kūrėsi įvairios žmogaus teisių gynimo institucijos, kurių netenkino esamybė diktatoriška sistema. Rusijos žmogaus teisių gynėjai pritarė, kad panašios organizacijos funkcionuotų vietose. Jokia tauta nesukuria (ar atkuria) savo valstybingumo, jei joje nesubręsta noras tai padaryti ir nesusiformuoja institucijos, kurios imasi tą norą realizuoti. Šis procesas gali tęstis dešimtmečius (kartais ir šimtmečius). Tam būtinos objektyvios ir subjektyvios sąlygos.

Siekiant atkurti Lietuvos valstybingumą, būtina buvo užtikrinti pasaulio viešosios nuomonės palankumą, įtikinti ją, kad Baltijos šalys savo valstybingumo neteko prievarta, atskleisti Molotovo-Ribentropo suokalbio vaidmenį mūsų tautų istorijoje. Tam reikėjo paviešinti to sandėrio turinį, paviešinti pasirašytus dokumentus. 1977 m. įsisteigė Viktoro Petkaus vadovaujama Helsinkio grupė, fiksavusi visus žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Ji palaikė ryšius su analogiškomis kitų šalių grupėmis. 1978 m. pogrindyje Antano Terlecko iniciatyva pradėjo veikti Lietuvos laisvės lyga, 1979 m. išplatinusi 45 pabaltijiečių chartiją, kuri ragino nutraukti šių šalių okupaciją. Chartijoje pasakyta, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksija įvykdyta dėl Molotovo-Ribentropo sandorio. Taip buvo žengtas pirmas žingsnis Baltijos šalių taikaus išsivadavimo, tikrųjų Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos paviešinimo link. Šio fakto pripažinimas turi rimtas teisines pasekmes: jeigu šalis pirma okupuota, o vėliau aneksuota jos buvimas kitos valstybės sudėtyje yra neteisėtas ir turi būti besąlygiškai nutrauktas, o jeigu pati savanoriškai prisijungė, ji yra tos valstybės dalis, ir judėjimas už nepriklausomos valstybės sukūrimą gali būti laikomas separatizmu. Ir čia tarptautinė teisė mažai ką gali. Dėl to svarbu buvo pripažinti ir paviešinti slaptų protokolų, pasirašytų V. Molotovo ir J. Ribentropo egzistavimą. Taigi vėl iškilo Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėja. Ši akcija susilaukė tam tikro atgarsio: 1981 m. sausio 8 d. keturi britų konservatorių partijos nariai Europos Parlamentui pateikė pasiūlymą paremti 45 pabaltijiečių memorandumą. Po ilgų debatų 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Taip pajudėjo ledai suabejota Baltijos šalių įjungimo į Tarybų Sąjungos sudėtį teisėtumu. Tai buvo pirmas atvejis, kada tarptautinės institucijos viešai atkreipė dėmesį į mūsų šalių okupaciją. Išeivijos analogiški pareiškimai nesusilaukdavo atgarsio. Tokia pozicija buvo nulemta to, kad dažnai į išeivius žiūrėta įtartinai, kaip galimus kolaborantus su naciais. Dabar buvo gautas okupuotų šalių gyventojų pareiškimas, pasirašytas tikromis pavardėmis, nė vieno iš jų negalima buvo įtarti ryšiais su naciais. Po 45 pabaltijiečių pareiškimo pradedama atviriau diskutuoti apie bendrą nacių ir bolševikų atsakomybę už Antrąjį pasaulinį karą ir neteisėtą Pabaltijo valstybių aneksiją. Tapo keblu toliau aiškinti, kad šios valstybės savo valia įstojo į TSRS. Juk Vakarų valstybėms nebuvo jokia paslaptis, kad tokia sutartis egzistuoja (jos vokiškas originalas buvo aptiktas Reicho archyvuose). Taip buvo žengtas pirmas teisinis žingsnis. Atsivėrė diskusijų laukas. Aneksijos klausimai atsidūrė Vakarų spaudos puslapiuose. Bet to nepakako, reikėjo Lietuvos žmonių paramos buvo būtina vieša tautos parama. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga pakvietė Lietuvos žmones prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėti gėdingą Molotovo-Ribentropo suokalbį. Nepaisant kagėbistų įspėjimo, mitingo organizatoriai nepakluso. Tai pirmasis okupuotoje Lietuvoje valdžios nesankcionuotas ir neišvaikytas mitingas. Nė vienas mitingo organizatorius nebuvo suimtas pasitenkinta nedidelėmis represijomis: keli energingiausi mitingo dalyviai buvo susodinti į mašinas ir nuvežti keliasdešimt kilometrų už Vilniaus ir ten paleisti, kad pėsti turėtų grįžti į miestą. Kitus identifikuotus mitingo dalyvius KGB perdavė kolektyvams, kuriuose jie dirba, apsvarstyti, o įstaigų vadovams pasiūlė neišmokėti premijų ir pan. Vargu ar tokios bausmės prilygo mirties nuosprendžiams, įkalinimams, trėmimams. Akivaizdu: atšipo imperijos dantys. Tai ilgalaikio laisvėjimo proceso pasekmė. Saujelės narsuolių mesta žiežirba neužgeso. Ji ir toliau ruseno, laukdama savo valandos įsiliepsnoti. Istorijoje svarbu nepražiopsoti palankiai susiklosčiusios situacijos (kitos gali ir nebūti). Žmogui būdingas savisaugos instinktas. Drąsėjimo procesas privalo pagauti mases peržengti savisaugos instinktą. Be to, joks veiksmas neduos laukiamų rezultatų. 1987 m. rugpjūčio 23 d. žmonių sąmonėje įvyko lūžis (daugelis susimąstė: jeigu kiti galėjo išeiti į gatvę ir nieko neatsitiko, kuo aš blogesnis). Laisvės lygos, jos veikėjų Antano Terlecko, Nijolės Sadūnaitės, Vytauto Bogušio, Roberto Grigo, Juliaus Sasnausko vardai vis labiau skambėjo. Jie tapo tautos išsivadavimo kovos simboliu. Mitingo fakto jau negalima buvo nutylėti. Informacija smelkėsi į visus Lietuvos užkampius. Ją išgirdo ir bejausmiai Vakarai. Laisvėjimo procesas plito ir įtraukdavo vis naujus žmones, persikeldavo į mokslininkų auditorijas. Antai 1987 metų lapkričio 26 d. Mokslų Akademijos salėje vyko diskusijų klubo Istorija ir kultūra organizuota diskusija tema Istorinė tiesa. Salėje buvo keli šimtai vilniečių. Čia buvo kalbama apie mūsų istorijos mokslų būklę, istorinių faktų klastojimą. Diskusijų įkarštyje žodžio paprašė Antanas Terleckas. Jis išdėstė savo požiūrį į aneksuotos Lietuvos būklę. Ir vėl nei jis, nei žodį suteikę asmenys nenukentėjo. Istorijos vyksmas pilnas paradoksų: Molotovo-Ribentropo paktas išplėtė Rusijos imperijos ribas, tačiau kartu po jos pamatais padėjo sprogmenis (dar antikoje pastebėta, kad kuo imperija labiau plečiasi, tuo ji tampa sunkiau suvaldoma anksčiau ar vėliau ji žlunga). Tai akivaizdu tyrinėjant Tarybų Sąjungoje vykusius procesus. 1988 m. birželio 3 d. savo veiklą pradėjo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kuris nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų pažadino šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių. Į Nepriklausomybę žengta metodiškai ir kryptingai. Siekta, kad visuomenei būtų žinomi tikrieji 1940 metų įvykiai Lietuvoje. Molotovo-Ribentropo pakto paviešinimas tapo vienu iš svarbiausiųjų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tikslų siekta likviduoti to pakto pasekmes. Svarbu buvo pademonstruoti, kad tauta bunda ir palaiko visas Sąjūdžio iniciatyvas, kad visi nukentėję nuo Molotovo-Ribentropo suokalbio vieningi. Sąjūdžio žinios paskelbė slaptą V. Molotovo ir J. Ribentropo korespondenciją. 5

Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, Laisvės lyga rugpjūčio 23-ąją paskelbė Gedulo diena. Savaitraštis Literatūra ir menas rugpjūčio 21 d. išspausdino visą Molotovo-Ribentropo pakto tekstą, kurio nepripažino oficialūs imperijos sluoksniai. Tai rodė ir cenzūros susilpnėjimą, ir dalies oficialiųjų sluoksnių mąstysenos pokyčius, ir tokių jų dokumentų egzistavimą. Mitingams tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose buvo duoti leidimai. Vilniaus Vingio parke įvyko šimtatūkstantinis mitingas (jame dalyvavo per du šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių). Per Lietuvą nuvilnijo mitingų banga: Kaune dalyvavo per 50 tūkstančių žmonių, o Laisvės lygos organizuotuose mitinguose Šiauliuose 6 tūkstančiai, Kretingoje 5 tūkstančiai žmonių. Toks sujudimas bylojo apie nuotaikų kaitą ir tautos pasiryžimą išgirsti tiesą. Vingio parke dalyvavo ir kalbėjo ryškiausi Lietuvos intelektualai Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Vytautas Petkevičius, Liudas Truska, Arūnas Žebriūnas, kurie anksčiau nekonfliktavo su valdžia, o dabar vieningai pasmerkė Molotovo-Ribentropo sąmokslą, supažindino tautą su pagrindinėmis tų dokumentų nuostatomis. Mitinge prabilta apie siekius likviduoti to sandėrio pasekmes. Prelegentai kalbėjo be skrupulų. Antai poetas J. Marcinkevičius sakė: Kad ir ką kalbėtų šiandien mūsų politikai, istorikai ir ideologai, kaip jie aiškintų to meto tarptautinę padėtį, viena aišku: Molotovo ir Ribentropo paktas bjaurus tarptautinio banditizmo dokumentas dar ir todėl, kad jis paremtas slaptais protokolais, kurių esmę vieni sužinojome anksčiau, kiti vėliau 6. Po mitingo žmonės suprato, kad tautos ir valstybės likimas jų rankose. Tauta drąsėjo. Atsirado jungtis tarp visų Lietuvos gyventojų sluoksnių: nyko skirtumams tarp disidentinės mažumos ir tautos daugumos. Šis augantis masinis Lietuvos gyventojų politinis judėjimas išgąsdino marionetinę Lietuvos vadovybę. Ji nežinojo, kaip elgtis. Nebuvo aiškių direktyvų ir iš Maskvos. Vis dėlto Kremliaus statytinių Lietuvoje sąmonę graužė nerimastis. Jie, pasijutę pakibę tarp dangaus ir žemės, bandė įjungti stabdžius, neduodami Laisvės lygai leidimo surengti 1988 m. rugsėjo 28 d. mitingą, skirtą slaptų Molotovo-Ribentropo protokolų paviešinimui. Nepaisant draudimo, mitingas įvyko. Ir šį kartą jame dalyvavo iki dvidešimties tūkstančių žmonių. Milicijai buvo duotas nurodymas išvaikyti minią. Pareigūnai elgėsi brutaliai. Tai įkaitino atmosferą: įvyko grumtinės tarp draudikų ir dalyvių. Kas padėjo Lietuvoje konsoliduoti antiimperines jėgas, atskleidė Lietuvos žmonių nusiteikimus, parodė imperijos vietininkų Lietuvoje bejėgiškumą, jų nesugebėjimą orientuotis pakitusioje situacijoje. Ši akcija plačiai nuskambėjo po pasaulį. Ji nuvilnijo ir po Lietuvą. Protesto banga augo. 1988 m. spalio 10 d. Kaune įvyko miesto sąjūdininkų organizuotas protesto mitingas dėl smurto Vilniuje. Taip valdžia savo veiksmais skatino žmones veikti. Logiškai sunkiai paaiškinami tokie valdžios veiksmai. Bent kiek mąstančiam žmogui būtų aišku: jau draudimais nesustabdysi lavinos, juo labiau netikėtina, kad valdžia siekė išprovokuoti minią. Po šių įvykių jau negalima buvo teigti, kaip tai daryta 1987 metais, esą mitingavo saujelė ekstremistų. Dabar jų šimtai tūkstančių. Jeigu ir taip, vadinasi, kažkas negerai toje imperijoje. Nežinojo, kaip elgtis, ir Kremliaus valdovai. Tokių masinių akcijų imperijoje nebūta. Imperija bandė reformuotis. Artėjo rinkimai į, M. Gorbačiovo sumanymu, TSRS Aukščiausiąją Tarybą, į reorganizuojamą TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, kuris savo ruožtu išrinktų nuolat veikiantį parlamentą TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Būta ir kitų naujovių: atsisakyta rinkimų praktikos, kada iš vieno kandidato renkamas vienas deputatas. Tuos pirmuosius TSRS istorijoje pusiau laisvus rinkimus Lietuvos teritorijoje absoliučia balsų dauguma laimėjo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio remti kandidatai (iš 42 rinktų deputatų 36 atstovavo sąjūdiečiams). Atsivėrė naujos veiklos perspektyvos panaudoti TSRS Liaudies deputatų suvažiavimų ir TSRS Aukščiausios Tarybos tribūnas Lietuvos reikalui viešinti. 1989 m. gegužės 14 d. buvo pasirašytas Estijos, Latvijos liaudies frontų ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susitarimas, kurio 2 straipsnis skelbia: Susitariančios šalys besąlygiškai smerkia politinius padarinius, kuriuos Latvijos, Lietuvos ir Estijos valstybiniam suverenitetui turėjo slaptieji Molotovo-Ribentropo pakto protokolai ir vėlesnės akcijos, kurias TSRS įvykdė, pažeisdama tarptautinę ir visiems žmonėms bendrą teisę. Susitarimo dalyviai yra vieningos nuomonės, kad Latvijos, Lietuvos ir Estijos prijungimas prie TSRS buvo aneksijos padarinys ir, kaip ir anksčiau, neturi pakankamo juridinio pagrindo 7. Pirmoje TSRS liaudies deputatų suvažiavimo sesijoje 1989 m. birželio 1 d. V. Landsbergis pasiūlė sudaryti valstybinę komisiją Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarčiai išanalizuoti ir politiškai įvertinti. Po ilgų diskusijų birželio 10 d. tokia komisija buvo sudaryta. Lietuvai komisijoje atstovavo Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka ir Zita Šličytė. Į ją po keturis deputatus delegavo Latvija ir Estija. Komisijos pirmininku buvo išrinktas TSKP politinio biuro narys Aleksandras Jakovlevas, pavaduotoju puikus archyvų žinovas prof. Jurijus Afanasjevas, be kurio paramos būtų sunku išsiversti paviešinant slaptus protokolus. Ši komisija atliko titanišką darbą. Ji savo posėdyje 1989 m. liepos 19 d. nusprendė iki rugpjūčio 23 d. paskelbti maskviškėje spaudoje pačius slaptus pakto protokolus. Nors šiai idėjai pritarė pats A. Jakovlevas, deja, komisija to nepajėgė padaryti. Tačiau pati problema buvo išviešinta. Protokolų egzistavimas (ar neegzistavimas) audrino visuomenę. Šie dokumentai 8 šį kartą buvo paskelbti masiniu tiražu prieš pat Baltijos kelią ir buvo prieinami kiekvienam besidominčiam savo krašto likimu. Nuo šio tautinio ir pilietinio pakilimo nepajėgė išlikti nuošalyje ir Lietuvos TSR vadovybė.

Pasidavęs Tautos psichologiniam spaudimui, LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1989 m. liepos 19 d. sudarė komisiją, vadovaujamą akademiko Juro Požėlos, 1939 m. Vokietijos ir TSRS sutartims ištirti. Į ją buvo įtraukti ir Sąjūdžio atstovai V. Landsbergis, Just. Marcinkevičius, K. Motieka, R. Ozolas. Komisijos tikslas buvo pateikti oficialią Lietuvos poziciją. Komisija, nepaisydama marionetinės valdžios spaudimo (šiandien sunku rasti teisingą atsakymą, kur Lietuvos valdžia veikė savo iniciatyva, o kur vykdė gautus iš Maskvos nurodymus, juolab kad ir ta Maskva nebuvo vieninga), sąžiningai atliko savo pareigą. Baltijos tautų demokratiniai judėjimai nusprendė pademonstruoti vieningą tautų valią būti laisviems nutiesti Baltijos kelią. Oficialiai pirmieji šią mintį iškėlė Estijos liaudies frontas. Jai energingai pritarė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vadovybė, Latvijos liaudies frontas. Estai pasiūlė tą žmonių grandinę pavadinti Baltijos keliu. Idėjai buvo pritarta. Pradžioje sklaidė idėja, kad žmonės susikibtų rankomis nuo Varšuvos iki Talino. Tartasi su Lenkijos Solidarność lyderiais. Tačiau baimintasi, kad Lietuvos-Lenkijos pasienis bus sunkiai įveikiamas, nes jis saugomas imperijos saugumo dalinių. Galimos įvairios provokacijos iš okupacinės kariaunos pusės, todėl šio sumanymo atsisakyta. Sąjūdžio vadovybės nuostata buvo tvirta nepasiduoti jokioms provokacijoms, siekti tikslo teisinėmis priemonėmis, nes bet kokios riaušės su kruvina baigtimi naudinga tik imperinės jėgoms, nes jos leistų panaudoti karinę jėgą. Pagrindinė Sąjūdžio nuostata siekti, kad ši akcija parodytų piliečių politinę valią ir istorinę atmintį niekšybės nepamirštamos. Tai būtų svari parama ir TSRS Liaudies deputatų komisijos nariams, trokštantiems sugrąžinti istorinę tiesą. Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovai jautė nuolatinę savo rinkėjų paramą. Bet ji turėjo būti tokia akivaizdi, kad niekam nekiltų dėl to abejonių. Sumanyta atskleisti Baltijos šalių lūkesčius nutiesiant gyvą rankom sukibusių žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Baltijos kelias turėjo būti ypatingas renginys juk jis skirtas pažymėti penkiasdešimtmečiui, kai buvo susitarta iš pasaulio žemėlapio ištrinti ne tik tris Baltijos valstybes... Suprasta, kad sumanymas rizikingas. Jam nepavykus, pakeltų galvą imperinės jėgos, teigdamos, kad tautos sudaro vieningą tarybinių tautų šeimą ir kad joms mažai rūpi, kaip toje šeimoje atsirado. Konsolidavosi ir Lietuvos politinės jėgos. 1989 m. rugpjūčio 6 d. Švedijos Gotlando saloje VLIK o pirmininkas Kazimieras Bobelis, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkė Irena Lukoševičienė, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, Tarybos nariai Antanas Buračas, Česlovas Kudaba, Kazimieras Motieka, LKP CK kultūros skyriaus vedėjas Justas Paleckis ir Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas pasirašė komunikatą, kuriame pasakyta: Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 9. Baltijos Taryboje, kurią sudarė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, Latvijos ir Estijos liaudies frontų deleguoti atstovai, buvo priimtas sprendimas sudaryti Trišalę komisiją Baltijos keliui koordinuoti (Estijai joje atstovavo Heinz Valk, Latvijai Arnold Kluostinis, Lietuvai Virgilijus Čepaitis) 10. Komisija derino pagrindinius akcentus, susijungimo grandinę, analizavo, kad nebūtų pertrūkių pasieniuose. Baltijos kelyje. Lietuvos Latvijos valstybių pasienyje. 1989. Vido Dulkės nuotrauka. Iš Žiemgalos leidyklos rinkinių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Tarybos sekretoriatas sudarė darbo grupę (Virgilijus Čepaitis, Arūnas Grumadas, Andrius Kubilius, Angonita Rupšytė), kuri koordinavo vykimo maršrutus, palaikė ryšius su Latvijos ir Estijos trasų koordinatoriais. Rankomis sukibusių žmonių grandinė prasidėjo nuo Vilniaus Arkikatedros, nusitiesė keliu per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį iki Rygos Laisvės paminklo iš ten į Taliną ir baigėsi prie Tompea bokšto. Taip žingsnis, žengtas kelių šimtų manifestantų prie Adomo Mickevičiaus paminklo, baigėsi Baltijos keliu,

kuriame stovėjo apie du milijonus vien Lietuvos gyventojų. Drąsėjimo procesas įgavo visuotinį pagreitį. Visos tautos jau naujomis sąlygomis neuždarysi už grotų. Tapo aišku, kad Baltijos kelio dalyviai visam pasauliui pademonstravo, kad jie toliau negali (ir nenori) gyventi pagal kitų jiems primetamas sąlygas. Molotovo-Ribentropo suokalbis tapo visuotiniu aptarimų objektu: jis aptarinėtas pasaulio žiniasklaidoje, diplomatų kabinetuose. Jo neišvengė ir Kremliaus kuluarai bei pagyvino TSRS liaudies deputatų sudarytos komisijos veiklą. Baltijos kelio išvakarėse LTSR Aukščiausios Tarybos komisija pripažino, kad 1939 1941 metų sutartys tarp Tarybų Sąjungos TSRS ir Vokietijos bei jų slaptieji protokolai nulėmė Lietuvos Respublikos nepriklausomybės panaikinimą ir prievartinį jos inkorporavimą į TSRS sudėtį. Komisijos išvadose sakoma, kad 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos įžengimas į Lietuvą buvo okupacija ir kad inspiruota deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausios Tarybos įstatymas dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą yra neteisėtas. Šia proga verta prisiminti, kad didelė dalis komisijos narių prieš porą metų smerkė Laisvės lygos organizuotą mitingą ir vadino jo dalyvius saulele nacionalistinių išsišokėlių. Šie faktai byloja, kokiu pagreičiu keitėsi šalyje nuotaikos, kad jos pagavo ir marionetinius Lietuvos valdžios sluoksnius. Baltijos keliui rengtasi labai greitai ir skrupulingai: numatyti ruožai, kuriame rinktųsi atitinkamų regionų žmonės, siūlyti maršrutai, kad keliuose nesusidarytų kamščiai. Pagrindinis akcentas dėtas į TSRS liaudies deputatus, nes jie tiesiogiai žmonių rinkti ir suvokiami kaip betarpiški žmonių atstovai bei turi asmens neliečiamumo statusą (šis statusas gorbačiovinės pertvarkos metais nebuvo pažeistas). Koordinatoriai pasiūlė TSRS liaudies deputatams būti su savo rinkėjais nurodytose maršruto vietose. Visas kelio ruožas buvo paskirstytas tarp rinkiminių apygardų, miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų. Tiksliai nurodyti kilometrai, kur su savo rinkėjais turi būti deputatas. Daug mums padėjo Valstybinė kelių inspekcija ir jos viršininkas Ramutis Olekas. Jis palaikė nuolatinį ryšį su Sąjūdžio būstine. Visur budėjo kelių milicijos patruliai. Kelią prižiūrėjo iš malūnsparnio. Pranešdavo, kuriose vietose susidarydavo kelių kamščiai, rekomenduodavo, kokiais keliais pasukti. Vairuotojai drausmingai pasukdavo nurodytu maršrutu. Pradžioje būgštauta dėl galimų provokacijų, nes mūsų šalyse aktyviai veikė proimperinės jėgos. Tačiau jos pabūgo. Neįvyko nei viena rimta avarija, nors iš įvairiausių Lietuvos kampelių traukė tūkstančiai automobilių, niekur keliuose nepasitaikė girtų siautėjimo. Mūsų tautos parodė susiklausymo ir drausmingumo pavyzdį, nors Baltijos kelio rengėjai nedisponavo jokiomis specialiomis pajėgomis. Veikė tik moralinis autoritetas. Žmonės mezgė naujas pažintis, dalijosi informacija apie įvairius sąjūdžio renginius. Kiek žmonių buvo susikibę rankomis, sunku pasakyti, nes tada niekas nevedė jokios apskaitos. Galimi tik grubūs paskaičiavimai, t. y. visą kelio ruožą sudalinę į metrus, žinodami, kad vienas žmogus užima maždaug apie metro atkarpą, suskaičiavę visus kilometrus ir žinodami, kad Lietuvoje grandinė niekur nebuvo pertrūkusi, galime gauti apytikrius skaičius. Bet būta vietų, kur stovėjo kelios eilės žmonių, todėl manoma, kad visame Baltijos kelyje dalyvavo iki dviejų su puse milijonų, o vien Lietuvoje apie pusantro milijono. Baltijos kelią nušvietė šimtai užsienio ir Rusijos žurnalistų. Įvairių šalių žmonės per TV kanalus matė iki tol neregėtą reginį. Po to vargu ar galima buvo teigti, kad nepriklausomybės siekia tik saujelės avantiūristų ir separatistų. Baltijos kelyje rankomis sukibę su savo tautiečiais stovėjo oficialūs Latvijos ir Estijos vadovai. Deja, tarp jų nebuvo Lietuvos vadovų. Šiandien girdime: mums grasino... Argi Latvijos ir Estijos vadovams negrasino? Ar neverta prisiminti Liongino Šepečio, kai jis prisiminė, kad Lietuvos vadovai nepalaikė estų, kai šie paskelbė Estijos įstatymų viršenybę: pasielgėme kaip politiniai bailiai 11? Nei Estijos, nei Latvijos vadovams už dalyvavimą Baltijos kelyje nieko neatsitiko, nebuvo įvestas prezidentinis valdymas. Tačiau nei Algirdas Brazauskas, nei Vytautas Sakalauskas, nei Vytautas Astrauskas nei tada, nei vėliau neištarė tų žodžių, kuriuos tarė L. Šepetys. Ar neverta prisiminti, kaip tada elgėsi Estijos vadovai? Labai įdomus buvo M. Tarmako 12 interviu iš Talino apie V. Vialjaso 13 kreipimąsi į Estiją sekmadienį per televiziją: ar galima laikyti grupelės ekstremistų išpuoliais trijų tautų siekius savarankiškai tvarkytis savo namuose?.. Nejau galima laikyti rugpjūčio 23 d. susitelkimo akciją nuteikti Pabaltijo tautas atsiskirti nuo TSRS, kai tai buvo visų tautų vieningas pareiškimas, jog mes nenorim, kad mūsų likimą nuspręstų kažkas iš šalies? Juo labiau kad V. Vialesas ir jo žmona, pasipuošusi tautiniais drabužiais, stovėjo bendroje gyvoje grandinėje, o Respublikos prezidentas A. Riuitelis 14 19 val. kreipėsi į tautą... 15 Lietuvos nelaimė, kad pas mus susilaukia pagarbos tie, kurie kritiniu momentu slepiasi už kitų nugaros, o, kai viskas pasibaigia gerai, jie pasirodo horizonte ir skelbiasi buvę įvykių šerdimi. Tuo tarpu Istorija nežino atvejo, kad politinėje krizinėje situacijoje, kai reikia išsivaduoti iš užsienio grobikų, tautą išvestų bailiai. Žmonių gausumas pranoko mūsų lūkesčius. Baltijos kelias tvirtai pademonstravo mūsų tautų nusiteikimą, psichologiškai parengė dirvą Molotovo-Ribentropo pakto paskelbimui niekiniu, bet kartu sukėlė isterijos priepuolį Maskvos valdančiuose sluoksniuose. Vienas po kito pasipylė įvairūs pasmerkimai, gąsdinimai. Prabilo ir TSKP CK.

1989 m. rugpjūčio 26 d. TSKP CK paskelbė pareiškimą Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose. Jame pačia ryžtingiausia forma smerkiami Baltijos kelio organizatoriai ir dalyviai, grasinama. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai galėtų būti katastrofiški. Galėtų kilti klausimas dėl jų paties gyvybingumo 16. Pareiškime ypač neigiamai vertinama J. Požėlos komisijos veikla. Tai buvo vienas iš griežčiausių perestrojkinės epochos dokumentų, grasinantis pačių tautų egzistencijai. Iš jo teksto dvelkia stalinizmo epochos dvasia. Imperijos vadovai suprato, kad imperijos griūtis neišvengiama, kad ir kaip jie elgtųsi. Čekoslovakijos, ypač Afganistano, pavyzdžiai įrodė, kad karinės jėgos panaudojimas nėra sprendimas. Jis tik pagilina problemą. Kilo problema ir Lietuvos atstovams: kaip elgtis? Nereaguoti į pareiškimo tekstą ir toliau veikti ta pačia kryptimi? Iki tol visi TSKP CK pareiškimai buvo priimami nuolankiai, nors ne visada realizuojami. Niekas iš oficialių tribūnų nedrįso kvestionuoti TSKP dokumentų. Lietuvoje būta dvejopos reakcijos: viena LKP CK ir kita Lietuvos delegacijos TSRS deputatų suvažiavime. Skubiai 1989 m. rugpjūčio 28 d., t. y. kitą dieną po pareiškimo paskelbimo spaudoje, buvo sušauktas LKP CK plenumas. Apie diskusijas jame spaudoje nieko nebuvo skelbta, išskyrus tai, kad įvyko, dėl to pramintas slaptuoju plenumu. Dabar, susipažinus su jo stenograma 17, akivaizdu, kad dauguma jos dalyvių buvo kupini baimės: vieni įrodinėjo, kad būtina imtis griežčiausių sankcijų prieš Sąjūdį, šalinti Sąjūdžio veikėjus iš TSKP gretų, uždrausti Sąjūdžio spaudą, bausti Sąjūdžiui lojalius žurnalistus, kiti, priešingai siūlė neignoruoti tautos balso ir nesijausti vien tik Maskvos valios vykdytojais, treti baikščiai dairėsi į šalis. Tapo akivaizdu, kad Baltijos kelias visam laikui suskaldė Lietuvos komunistų padalinį. Lietuvos delegacija TSRS liaudies deputatų suvažiavime metė iššūkį imperijos valdytojams, pademonstravo ryžtą ginti savo teises nuo bet kieno išpuolių. Lietuvos Sąjūdžio remti deputatai parengė atsakomąjį TSKP CK pareiškimą. Tai buvo naujas žingsnis TSRS istorijoje. Šį kartą pareiškimą pasirašė ir LKP CK vadovai A. Brazauskas, Vladimiras Beriozovas. Šį 1989 m. spalio 2 d. 40 Lietuvoje rinktų deputatų protestą Kremliaus suvažiavimo salėje perskaitė B. Genzelis ir viešai jo tekstą įteikė M. Gorbačiovui. Lietuvos deputatai pareiškė giežtą protestą dėl grubiai iškreipiančio istorinius faktus TSKP CK pareiškimo. Pateiktame dokumente pasakyta: Tvirta valia gyventi nepriklausomai, be pašalinio diktato, ir toliau lieka šių dienų politinio proceso esmė. <...>. Pabaltijo klausimo išsprendimas demokratiniu keliu būtų pats didžiausias pokario TSRS indėlis į esminį klimato pagerinimą, ryžtingas posūkis į naują jo būtį 18. Pareiškime aiškiai išdėstytas Lietuvos siekis būti nepriklausoma valstybe ir tuo klausimu pradėti derybas. Po tokio pareiškimo salė nuščiuvo. Baltijos kelyje po 20 metų. Kryžių slėnyje. Pasvalys. 2009 Aidos Dulkienės nuotrauka. Iš Žiemgalos leidyklos rinkinių TSKP CK veikėjai neteko žado. Lietuvos deputatai šiuo pareiškimu kvestionavo TSRS Konstitucijos 6-ąjį straipsnį. Daugelis deputatų pajuto, kad TSKP CK viešpatavimo gadynė pasibaigė. Tokį Lietuvos deputatų pareiškimą palankiai sutiko demokratiškai nusiteikę TSRS liaudies deputatai. Daug kas pajuto, kad jau prasidėjo imperijos demontavimas. M. Gorbačiovas nežinojo kaip elgtis. Tai aiškiai parodo ir jo elgesys, analizuojant Molotovo-Ribentropo sąmokslą. Pasak A. Jakovlevo, nors M. Gorbačiovas netrukdė Molotovo-Ribentropo sąmokslo tyrimo komisijos veiklai, tačiau mėgino nuo jos nuslėpti protokolų originalus 19. Darbas komisijoje vyko įprastine eiga, tarsi ir nebuvo to grėsmingo TSKP CK pareiškimo.

Kulminacinis taškas: 1989 m. gruodžio 24 d. A. Jakovlevas paskelbė, kad slaptieji Molotovo-Ribentropo protokolai yra. Liaudies deputatų suvažiavimas paskelbė juos niekiniais, tai savo ruožtu reiškė, kad Aukščiausioji Tarybų Sąjungos institucija pripažino, jog mūsų buvimas Tarybų Sąjungoje neteisėtas ir nepagrįstas, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tai viešai pripažino aukščiausia TSRS institucija. Šią tiesą suprato ir neimperialistiškai mąstantys Rusijos žmonės. Kaip vėliau prisipažino Aleksandras Jakovlevas: Supratau, jog priimtas nutarimas yra svarbus etapas Baltijos respublikų kelyje į nepriklausomybę 20. Po to įvykiai sruveno su vis didėjančiu pagreičiu. Taip buvo išsklaidytas mitas apie Baltijos valstybių savanorišką įstojimą, įvertinti Antrojo pasaulinio karo sukėlėjai ir faktiškai reiškė karo baigmę. Po TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimų LTSR Aukščiausioji Taryba pritarė nuostatai, kad Lietuva buvo prievarta inkorporuota į TSRS, ir 1990 m. vasario 7 d. panaikino vadinamojo Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. prašymą priimti Lietuvą į TSRS sudėtį. Vadinasi, ir marionetinės valdžios požiūriu Lietuva nėra imperijos sudedamoji dalis. Taip neliko jokio, net formalaus, pagrindo manyti, kad Lietuva yra savanoriškai įstojusi į TSRS: visos institucijos pripažino, kad ji buvo okupuota po Tarybų Sąjungos ir Vokietijos susitarimo. Taip atlikome pagrindinę savo misiją parengėme juridinę bazę Nepriklausomybės atkūrimui. Manyčiau, Baltijos kelias pademonstravo pasauliui ryžtą išsivaduoti iš kolonijinio režimo ir vėl tapti nepriklausomomis valstybėmis. Baltijos kelias ne tik mūsų išsivadavimo simbolis, bet ir ištisos istorinės epopėjos baigmė. Vokietijos ir Rusijos sąmokslo dokumentų paviešinimas byloja, kad ir labiausiai užmaskuoti nusikaltimai atskleidžiami. Tai padaroma žmonių valia, jų sugebėjimu išnaudoti susiklosčiusias jiems palankias situacijas. Baltijos kelias tai baigiamasis tautos vienijimosi akordas. Tai unikalus politinės kovos fenomenas. 2009 m. liepos mėn.30 d. į tarptautinį Unesco registrą Pasaulio atmintis buvo įtraukti 1989 08 23 įvykusio Baltijos kelio akciją žymintys dokumentai. Nu o r o d o s 1 Protokoluose pasakyta, kad Lietuva yra įjungiama į Rusijos interesų ratą. Prie sutarties buvo pridėtas žemėlapis, kuriame nubraižytos naujos sienos tarp TSRS ir Vokietijos. Žr. Lietuvos istorijos instituto drauge su Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos institutu paskelbtą slaptų dokumentų rinkinį SSSR i Litva v gody Vtoroj mirovoj voginy, t. I (SSSR i Litovskaja respublika (mart 1936 avgust 1940 g.g.), Vilnius, LII, 2006, p. 212. 2 Edwardas Rydz-Smigly (1886 1941), Lenkijos kariuomenės vadas, J. Pilsudzkio įpėdinis, faktiškasis Lenkijos valstybės vadovas. 3 Urbšys J. Lietuva lemtingais 1939 1940 metais. Vilnius, Mintis, 1988, p. 24 4 Ten pat, p.25. 5 Sąjūdžio žinios (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio leidinys) 17; 08.08, p. 68 70. 6 Istorinės tiesos diena. Protesto mitingo prieš Vokietijos ir Tarybų Sąjungos nepuolimo sutarties (Molotovo ir Ribentropo pakto) pasirašymą 1939 m. rugpjūčio 23 d., įvykusio 1988 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje, Vilniaus Vingio parke, stenograma. Atgimimas, 1988 09 16. 7 Kovo 11-oji Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo diena, Vilnius, Žaltvykstė, 2008, p. 394. 8 Suokalbis (protokolų tekstai skelbiami originalo vokiečių bei rusų kalbomis su vertimu į lietuvių kalbą). Vilnius, Lituanus, 1989. 43 p. Ir SSSR Germania 1939 (TSRS ir Vokietijos santykių dokumentinė medžiaga 1939 m. balandžio spalio mėn.). Vilnius, Mokslas, 1989, 128 p. Pastarojo leidinio rengėjai buvo oficialūs asmenys Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktorė V. Kašauskiemė ir Lietuvos TSR istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas A. Eidintas. Abu leidiniai išleisti 100 000 egzempliorių tiražu. 9 Cit. pagal: Lietuvos istorija (Sąjūdis: nuo persitvarkymo iki kovo 11-sios), XII(I), p. 322. 10 Čepaitis V. Su Sąjūdžiu už Lietuvą, Vilnius, Tvermė, 2007, p. 291. 11 Šepetys L. Neprarastoji karta. Siluetai ir spalvos, Vilnius, Rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 334. 12 Mart Tarmak Estijos žurnalistas, Liaudies fronto vadovybės narys, palaikęs ryšius Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybe, vėliau pirmasis Estijos atstovas Lietuvoje. 13 Vaino Valjas Estijos Komunistų partijos CK pirmasis sekretorius. 14 Arnod Ruutel Estijos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas. 15 Kalendraitė R. Sąjūdžio bylojimai (1989 1992 metų užrašai). Vilnius, Seimo leidykla Valstybės Žinios, 2008, p. 323 324. 16 TSKP CK pareiškimas Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose. Tiesa, 1989 m. rugpjūčio 27 d. 17 Lietuviškas stenogramos tekstas nerastas. Istorikas Vladas Sirutavičius aptiko Ypatingajame archyve jo vertimą į rusų kalbą ir paskelbė Lietuvos istorijos metraštyie (Lietuvos istorijos metraštis. 2006 metai, t.i, p. 77 124). 18 TSRS liaudies deputatų nuo Lietuvos pareiškimas. Kauno tiesa, 1989 m.spalio 11 d. 19 Jakovlevas A. Atminties akivarai. Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje (1988 1991), Vilnius, 2005, p.51. 20 Jakovlevas A. ten pat, p,51.

Bronislovas Genzelis The Baltic Way Summary The Baltic way is one of the most impressive phenomena in the history of world s political culture as on August 23, 1989 almost 2.5 million people from Lithuania, Latvia and Estonia joined their hands to join the human chain of 650 km from Vilnius to Tallinn. The Baltic way was described by many foreign and Russian journalists, and people in various countries saw this unprecedented sight on their TVs. It marked the 50th anniversary of the Molotov-Ribbentrop Pact between the Soviet Union and Nazi Germany. This was the final stage of the process started in the underground by the Lietuvos laisvės lyga (Lithuanian Freedom League) led by Antanas Terleckas. In 1979 it distributed 45 pabaltijiečių chartija (Charter of 45 Baltic People) which said that the annexation of Lithuania, Latvia and Estonia in 1940 was the result of the Molotov-Ribbentrop agreement. On August 23, 1987 at the invitation of the Lietuvos laisvės lyga some hundred Lithuanians gathered at the monument to Adomas Mickevičius and commemorated the shameful Molotov-Ribbentrop Pact. It was the first unsanctioned and not dispersed by the authorities public gathering in the occupied Lithuania. Then the psychology of the people suddenly changed they overcame their feeling of fear. And on June 3, 1988 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (Lithuanian National Reform Movement) started its activities. On August 23, 1988 at the invitation of Sajūdis and Lietuvos laisvės lyga in Vilnius Vingis Park the meeting of thousands of people took place during which it was publicly announced that Lithuania had been occupied owing to that Pact. Lithuanian press made public some secret documents of the Molotov-Ribbentrop Pact. On the initiative of Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis during the first session of the USSR people deputies on June 10, 1989 a state commission was set up in order to analyze the nonaggression agreement between the USSR and Germany in 1939 and to evaluate it politically. Under the general pressure on December 24, 1989 it suggested the Congress of state deputies to announce the secret protocols of the Molotov-Ribbentrop Pact illegal and it was done. So the myth about the Baltic states voluntary joining the USSR was negated. Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 52, LT-44248 Kaunas Gauta 2009 09 15 Atiduota spausdinti 2009 11 15