Kunigas jėzuitas Vincentas Pupinis

STASYS TUMĖNAS Kunigas jėzuitas Vincentas Pupinis ĮVADAS Įvairūs literatūros šaltiniai pateikia nemažai informacijos apie Linkuvos parapijai daug nusipelniusius asmenis: vyskupą K. Paltaroką, vieną iš Linkuvos gimnazijos steigėjų kunigą L. Šiaučiūną, ilgiausiai Linkuvoje pastoracinį darbą dirbusį kanauninką J. Danį 1, L. Pratkelį. Pastaruoju metu Panevėžio vyskupijoje, Troškūnų parapijoje, darbuojasi iš Linkuvos kilęs kunigas S. Filipavičius. Kunigas jėzuitas švietėjas Vincentas Pupinis (1920 1993) viena iš tų Žiemgalos krašto asmenybių, kuri dėl savo religinių pažiūrų ir tiesioginio darbo, susijusio su tarnyste Dievui, sovietmečiu Lietuvoje buvo ignoruojama, neminima, ją stengtasi visiškai išbraukti iš žmonių atminties. Tik po 1990-ųjų, atsivėrus geležinei uždangai, pradėjus kalbėti apie istorinę ir kultūrinę tautos atmintį, Lietuva plačiau išgirdo apie šią iškilią Šiaurės Lietuvos asmenybę, kuri kelis dešimtmečius (iki 1980 m.) dirbo pastoracinį darbą Austrijoje, Belgijoje, Brazilijoje, o nuo 1980 m. Vatikano radijuje. Apie kunigo V. Pupinio asmenybę, jo veiklą daugiausia yra rašęs vertėjas kun. K. J. Ambrasas: Kanados Tėviškė žiburiuose 2, Laiškuose lietuviams. 3 Lietuvos spaudoje, laiškuose po 1988 m. K. J. Ambrasas ne kartą kunigą V. Pupinį įvardijo kaip seniausią Romos lietuvį 4, kuris kartu su kitu jėzuitų klieriku T. Mikalausku į Romą atvyko 1945 m. rugpjūčio mėnesį. Gyvendamas toli nuo savo gimtojo Gataučių kaimo (dab. Pakruojo r.), jis niekada mintyse nebuvo atitrūkęs nuo savo gimtosios Žiemgalos, prisimindavo brolius, seseris, beveik kiekvieną vasarą, ypač liepos mėnesį rašytuose laiškuose, minėdavo Škapliernos atlaidus Linkuvoje. Jonas Nekrašius rašo, kad jis domėjosi Žiemgalos draugijos veikla. 1992 m. sausio 16 d. iš Romos laiške J. Nekrašiui rašoma: Tikrai, tai Jūsų draugijos nuopelnas, kad buvo į viešumą iškeltas žiemgalių vardas. Mes buvome įpratę, kad mūsų kraštas yra tik Lietuvos užkampis, o Jūs įrodote, kad jis yra svarbi Lietuvos dalis... 5 Įkvėptas Vilniuje gyvenančių linkuvių kraštiečių klubo Linkava, kun. V. Pupinis 1990 m. surado ir atsiuntė Linkuvos karmelitų vienuolijos 1676 m. rašto Žemaičių vyskupui dokumentų nuorašus, gautus iš Vatikano bibliotekos rankraštyno 6. 1993 m. Lietuvoje pasirodė informatyvūs labai nuoširdžiai paties kunigo V. Pupinio parašyti Mano prisiminimai, susilaukę didelio skaitytojų (ypač kraštiečių ir kunigų) dėmesio 7. Trumpai kunigas V. Pupinis yra pristatomas biografiniame žinyne Pakruojo krašto žmonės 8, o 2012 m. Vilniuje išleistoje knygoje Linkuva ir linkuviai: XX amžiaus pirmoji pusė (sudarytoja Teodora Katilienė) 9 spausdinami jau minėti V. Pupinio Mano prisiminimai ir jo prisiminimai iš vaikystės apie Gataučių pradžios mokyklą, rašyti Romoje 1992 m. 10 BIOGRAFIJOS FAKTAI Apie savo biografijos pradžią, šeimą V. Pupinis rašo prisiminimuose: Gimiau 1920 m. liepos 18 d. Gataučių kaime, Linkuvos parapijoje. Mano tėvai Juozapas Pupinis ir Emilija Spudaitė buvo pasiturintys ūkininkai: turėjo 60 ha žemės, gražų būrį gyvulių, vištų, ančių, žąsų... Mes buvome 9 vaikai (aš antrasis). Tėvai buvo geri katalikai 11. Minėtini mažojo Vinco krikšto tėvai Povilas Spudas (1896 1948) ir Teklytė Spudaitė (1902 1925). Krikšto mama Teklytė draugavo su rašytoju Juozu Paukšteliu, kilusiu nuo Linkuvos, kuris jai atminti parašė apsakymą, ir su poete S. Nėrimi, kuri dedikavo Teklytei eilėraštį A. A. T. Spudaitės skaisčiai vėlei. Deja, Vinco krikšto mama labai jauna mirė. Vinco krikšto tėvas P. Spudas buvo labai kūrybinga asmenybė, klojimo spektaklių artistas, 1917 m. vienas iš Vyturio draugijos Linkuvoje steigėjų, rūpinosi krašto švietimu, jaunimo auklėjimu, 1918 m. prisidėjo prie Linkuvos progimnazijos steigimo, buvo jos mokytojas, 1919 m. priklausė Joniškėlio apskrities partizanų būriui, dalyvavo kovose su bermontininkais ir bolševikais. 1920 m. Ūkininkų sąjunga jį išrinko į Steigiamąjį Seimą. P. Spudas buvo ištremtas į Sibirą, 1948 m. mirė Omsko srityje. Vinco tėvas Juozapas Pupinis (1881 1972) irgi buvo žinomas tarpukariu krašto ūkininkas, žemės ūkio kooperatyvų aktyvistas. 1948 m. gegužės 22 d. jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, o 1956 m., jau gerokai atšilus politiniam Sovietų Sąjungos klimatui, iš tremties pabėgo (retas atvejis) ir grįžo į Lietuvą. Visą gyvenimą kun. V. Pupinis su pagarba prisimindavo savo tėvelius Juozapą ir Emiliją Pupinius: Tėvai buvo geri katalikai, labai draugiški vienas kitam: neatsimenu, kad kada nors būtų susipykę ir aštresnį žodį pasakę. Kiekvieną sekmadienį važiuodavo į bažnyčią (nuo mūsų 8 km) ir vaikus veždavo žinoma, ne visus, o paeiliui 12. Pirmuosius trejus metus Vincas mokėsi pradžios mokykloje, įsikūrusioje dideliame tėvų name, kuriame vienas kambarys buvo skirtas mokyklai, kitas mokytojai gyventi. Visų 4 skyrių mokiniai (apie 25 30) sėdėdavo vienoje klasėje. Nuo 1930 m., baigęs tris skyrius gimtųjų Gataučių mokykloje, Vincas persikėlė mokytis į Linkuvos gimnaziją, o gyveno pas tetą Oną. Jau Linkuvos gimnazijoje išryškėjo Vinco puikios organizatoriaus savybės, perimtos iš tėvo ir krikšto tėvo, jo veiklos nuoseklumas, formavosi asmenybės atsakingumo, visuomeniškumo, bendruomeniškumo bruožai. Linkuvoje sustiprėjo vaikinuko ryšys su bažnyčia, Dievu. Tetos Onos, pas kurią gyveno, pavyzdžiu jis į bažnyčią eidavo kasdien: Maždaug tuo laiku, kai man buvo 16 metų, Viešpats leido išgirsti savo žodį. Kaip ir daugelis kitų, kas dvi savaites eidavau išpažinties ir kvietimų prie šv. Komunijos. Ir štai vieno kunigo žodis (gal rekolekcijų metu) pasiekė sąmonę: Kodėl neini prie Komunijos kasdien? 13 Septintoje klasėje V. Pupinis su suolo draugu Povilu Simonaičiu moksleivių žurnale rado skelbimą, kad Pagryžuvyje, jėzuitų naujokyne, šventoje savaitėje bus uždaros rekolekcijos berniukams moksleiviams; už išlaikymą 5 litai 14. Šis skelbimas buvo lemtingas. Pagryžuvio naujokyne tėvas T. P. Masilionis tik sustiprino jo pasiryžimą rinktis kunigystę, o gal ir vienuolinį gyvenimą. 39

Kai 1938 m. V. Pupinis baigė Linkuvos gimnaziją, pranešė tėvui, kad savo gyvenimą norėtų susieti su kunigyste ar vienuolio gyvenimu. Tėvas neprieštaravo, bet sūnui pasakė, kad kunigystė būtų geriau. Tais pačiais metais V. Pupinis, jausdamas tėvo T. P. Masilionio užnugarį, mamos brolio kunigo G. Spudo (1891 1960), savo tėvų pritarimą, įstojo į Kauno jėzuitų noviciatą (Kauno katalikų vienuolių ordiną Jėzaus draugiją. Apie tuos jaunystės laikus ir pasirinkimą, kuriuo nė minutei neabejojo, V. Pupinis rašo: Man patiko visa gyvenimo tvarka aš niekada jos nekritikavau, žinojau, jog dienotvarkė galėtų būti ir geresnė, bet kol buvo tokia ji man buvo Dievo valia 15. V. Pupinį džiugino galimybė naujokyne dirbti apaštalinį darbą (dirbo tikybos mokytoju pradžios mokyklose). Pirmuosius įžadus V. Pupinis padarė 1940 m. rugsėjo 6 dieną. Istorijos kataklizmai lėmė, kad 1941 m. pradžioje V. Pupinis perėjo Lietuvos sieną ir atsidūrė Vokietijoje. Iš Berlyno keliems mėnesiams buvo nusiųstas į Drezdeno noviciato namus, o jau tų pačių metų rugsėjį atsidūrė Pullache, kur kartu su atvykėliais iš Šveicarijos, Liuksemburgo, studijavo filosofiją Didžiojoje kolegijoje. Pullachas 8 km nuo Miuncheno centro, tad V. Pupiniui teko išgyventi bombardavimus, matyti, kaip buvo sugriauta St. Michael jėzuitų bažnyčia, klebonija. 1943 m. vasarą V. Pupinis netikėtai buvo grįžęs į Lietuvą, kur tėviškėje padėjo nuimti derlių. Šis įvykis labai pradžiugino Vincento mamą, kuri prieš dvejus metus atsisveikindama sūnui buvo sakiusi: Aš tavęs daugiau nebematysiu. Tiesa, kito susitikimo su sūnumi mama laukė beveik 30 metų iki 1972-ųjų. NAUJAS POSŪKIS APAŠTALAVIMAS RUSAMS Sunku atsakyti į klausimą, kodėl V. Pupinis nuo pat kunigystės pradžios rengėsi apaštalavimui Rusijoje, susiejo savo gyvenimą su rusų išpažįstamu tikėjimu. Taip lėmė istorinės aplinkybės, aplinka, į kurią pateko V. Pupinis. Po jo mirties daugelis pabrėždavo, kad kun. V. Pupinis išsiskyrė savo puikiu pasiruošimu darbuotis Rusijoje, gal dėl to jam tiek daug dėmesio skirdavo sovietinis saugumas. Jau Pullache jis rengė pamaldas ne tik Miunchene gyvenusiems lietuviams, bet organizavo ir Rytų apeigų slaviškas pamaldas. Dar karo metais V. Pupinis susipažino ir bendravo su rusais, atvežtais darbams į Vokietiją. 1945 m. Romoje jis studijavo rusų kalbą ir Rytų liturgiją. V. Pupinio pasirinkimą apaštalauti Rusijoje kun. K. J. Ambrasas argumentuoja faktu, kad V. Pupinis matė, kad jauni rusai, nors ir nepriešingi religijai, visiškai nepažįsta Kristaus mokslo, dėl to jis prisidėjo prie būrelio jaunų jėzuitų, besirengiančių darbui su rusais 16. Tokiam apsisprendimui įtakos turėjo ir pragmatinis kolegos fratro Mikalausko siūlymas: Karas baigėsi, gal bus galima grįžti į Lietuvą, tad reikės mokėti rusų kalbą ir pažinti rusų stačiatikių apeigas. Važiuokim į Romą, į Rusų Kolegiją (Russicum) 17. Taip V. Pupinio biografijoje atsirado Russicum, t. y. Popiežiškoji rusų kolegija Romoje, kurią 1929 m. įkūrė popiežius Pijus XI, atsiliepęs į to meto rusų emigrantų, kurių Italijoje, Prancūzijoje buvo gausu po 1917 m. revoliucijos Rusijoje, prašymus. Ne tik rusų emigrantai, bet ir popiežius tikėjo, kad komunistinė valdžia Rusijoje kada nors baigsis ir reikės kunigų, kad krikščionybė Rusijoje atgimtų 18. Sovietiniais metais Rusų kolegija (Russicum) Šv. Teresės kolegija rengė misionierius dirbti Sovietų Sąjungoje, o kolegijai vadovavo jėzuitai, pavaldūs Romos kurijos Rytų bažnyčių kongregacijai. Kaip teigia 2010 m. spalio 1 d. Romos Popiežiškosios rusų kolegijos dabartinis rektorius lietuvis jėzuitas kun. Lionginas Virbalas, radęs čia savo kraštiečio V. Pupinio pėdsakų, ypač kolegija pasitarnavo ryšiams su Rusijos stačiatikiais užmegzti ir palaikyti po Vatikano II susirinkimo. Nors šioje kolegijoje Russicum pageidautina, kad čia įsikūrę žmonės mokėtų rusų arba kurią kitą slavų kalbą, svarbesnis yra kitas dalykas suvokimas, kad kitų apeigų pažinimas padeda suvokti, kad svarbiau yra ne išoriniai dalykai kalba, liturginiai rūbai, paveikslai, o bendras Evangelijos tikėjimas, kurį išpažinti galima skirtingomis kalbomis, ir priklausymas vienai Kristaus Bažnyčiai, vienijančiai įvairių tautų žmones 19. 1947 m. liepos 1 d. Al Gesu kolegijos Rytų apeigų bažnyčioje vyskupo Aleksandro Evreinovo V. Pupinis buvo įšventintas kunigu: Primicijas mes (kartu su T. Mikalausku aut. past.) abu laikėm artimiausią sekmadienį Russikumo bažnyčioje; pamokslą rusiškai ir lietuviškai pasakė vysk. Petras Bučys. Buvo daug lietuvių, tarp jų ir ministeris Stasys Lozoraitis, Mocevičių šeima, kun. Ladas Tulaba, lietuvių kunigai ir klierikai 20. Tercijatą V. Pupinis praėjo Belgijoje, ten organizuodavo pamaldas kalnakasių miesteliuose, rūpinosi į vargą patekusių rusų šelpimu. Iš Belgijos 1949 m. V. Pupinis atvyko į Russicum ir įsitraukė į darbą su rusais važiuodavo į jų pabėgėlių stovyklas, ten laikydavo pamaldas, ėjo Comitato Russo pašalpos vedėjo pareigas, bendradarbiavo su Caritas organizacija, organizavo rusų vaikų atostogas Italijos kalnuose. 1953 1958 m. kun. V. Pupinis buvo paskirtas dirbti pastoracinį darbą Austrijoje iš pradžių Zalcburge, vėliau Vienoje. Jis buvo vadinamas pabėgėlių rusų kunigu, lankė jų diasporas Austrijoje, pabėgėlių stovyklas. Austriją, kurios pilietybė jam buvo suteikta, V. Pupinis pokalbių metu vadindavo savuoju kraštu. Per čia praleistus metus V. Pupinis susipažino beveik su visais toje šalyje gyvenančiais rusais, sudarė jų pavardžių, gyvenamųjų vietų kartoteką, kuri turi neįkainojamą išliekamąją vertę rusų išeivijos tyrinėtojams ir dar laukia tyrėjų dėmesio. Rusų pabėgėliai gerbė kun. V. Pupinį, nes jis ne tik dėstė jų vaikams tikybą, bet padėdavo išsiųsti siuntinius, padėdavo jiems emigruoti į kitas šalis, vertėjaudavo. 1958 m. keleriems metams kun. V. Pupinis buvo atšauktas į Romą, kur jam buvo patikėtos kolegijos ekonomo pareigos. Romoje jis oficialiai buvo paskirtas kolegijos Tėvu Spiritualu Dvasios tėvu, ėmėsi kaupti Sovietų Sąjungoje ir užsienyje dirbusių vyskupų ir kunigų kartoteką. Misionieriaus pareigos neleidžia rinktis esi siunčiamas ten, kur tikslingiausia būti Bažnyčios vadovybės nuomone. Taip nuspręsta 1964 m. kun. V. Pupinį išsiųsti į Braziliją, kur gyveno daug pabėgėlių iš Rusijos, tėvai jėzuitai turėjo parapiją, berniukų internatą rusams, o vienuolės uršulietės mergaitėms. Brazilijoje kun. V. Pupinis praleido 15 metų. Su kunigu austru T. Steisser jis leido ir visus 15 metų redagavo mėnesinį žurnalą rusų kalba, iš viso išleido daugiau negu 200 numerių. Brazilija didelė šalis, todėl kunigas čia neturėjo galimybės pažinti visų rusų, bet stengėsi kuo daugiau jų aplankyti, laikė pamaldas Šv. Anos institute, kurį laiką dėstė tikybą rusų berniukų Šv. Vladimiro internate. Kun. V. Pupinis savo prisiminimuose rašo, kad neretai sekmadieniais tekdavę aukoti kelerias Mišias: portugališkai, paskui liturgiją rytų apeigoms rusams ar ukrainiečiams, o vakare lietuviškai 21. 40

PIRMOSIOS KELIONĖS Į LIETUVĄ ATSPINDŽIAI V. PUPINIO LAIŠKUOSE Laiškai, rašyti sovietmečiu į Lietuvą, atspindi charakteringiausius V. Pupinio asmenybės bruožus. Būtina pabrėžti, kad jis nesistengė rašyti visiems Lietuvoje gyvenantiems broliams ir seserims nenorėjo jiems pakenkti. Sunku pasakyti, kodėl, bet daugiausia jis rašydavo broliui Aleksandrui (Aleksui), gyvenusiam Joniškyje, Kapsuko, o vėliau Adomo Varno gatvėje. Kun. V. Pupinis neabejojo, kad rūpestingas, kruopštus, pats mėgęs rašyti brolis Aleksandras perpasakos jo laiškų turinį visai giminei, pasklidusiai po Lietuvą ir Latviją. Beje, saugumo vengta ne be reikalo. Saugumas rodydavo padidintą dėmesį Pupinių giminei Lietuvoje, apie tai ne kartą A. Pupinis užsimena savo rankraštinėje knygoje Gyvenimo mokykloje 22, kurioje jis pasakoja savo gyvenimo istoriją. Kun. V. Pupinis sovietmečiu ne kartą bandė aplankyti savo gimtąjį kraštą, bet dažniausiai sovietinei valdžiai ir saugumui pagrindinis stabdys buvo ne tai, kad V. Pupinis buvo kunigas, bet faktas, kad jis užsienyje kaip jėzuitas dirbo, tarnavo rusakalbiams tikintiesiems, kuravo Rytų šalių bažnyčios reikalus, o čia Maskva ir įžvelgė didžiausią pavojų. Pagaliau XX a. 8 deš. pradžioje reikalai pajudėjo. Kun. V. Pupinio pastangos, atkaklumas davė vaisių. Tai atsispindi jo tuo metu rašytuose laiškuose broliui. Laiškai, rašyti iš Brazilijos į Lietuvą, liudija, kad V. Pupinis buvo dalykiškas, konkretus, rūpestingas žmogus. Žinodamas, kad Lietuvos saugumiečiai tikrina kiekvieną jo laišką, kunigas laiškuose nepolitikavo, mažai kalbėjo apie religijos reikalus. Gavęs žinią, kad gavo Sovietų Sąjungos vizą ir pagaliau galės aplankyti Lietuvą, pasiligojusius tėvus, brolius, seseris, 1972 m. rugpjūčio 10 d. broliui Aleksandrui (Aleksui) parašė optimistinį laišką: Atrodo, kad šį kartą tikrai pasiseks Jus aplankyti, tai yra, atvažiuoti į Vilnių. Man pranešė telefonu iš Rio de Jeneiro, kad Sov. Sąjungos viza man jau duota, turėsiu ten nuvažiuoti šiomis dienomis. Važiuoju turistu, taigi jau tiksliai numatyta, jog į Vilnių išvažiuosiu rugsėjo 23 dieną, šeštadienį, traukiniu iš Varšuvos (tikslaus laiko nežinom, nes čia neturima traukinių tvarkaraščio). Vilniuj (ir kituose miestuose) jau užsakyti ir apmokėti kambariai. Vilniuj būsiu iki 28 rugsėjo, o 28 30 būsiu Rygoj. <...> Labai džiaugiuosi, kad galėsiu pamatyti Mamą ir brolius, seseris, kurie galės atvažiuoti į Vilnių ar į Rygą. Rodos, iš Vilniaus galima ekskursija į Kauną vienai dienai. <...> Jeigu galit, atsiųskit taip pat kokį nors adresą Rygoj, gal ten gyvena kas nors iš pažįstamų. Būtų gera, jeigu kas nors Vilniuj mano vardu aplankytų bažnytinę vyriausybę, t. yra vyskupijos valdytoją, ir paprašytų galimybės atlaikyti pamaldas rugsėjo 24 dieną (jeigu galima, Aušros Vartų bažnyčioj). Aš juk šiais metais miniu 25 metų kunigystės. Linkėdamas viso geriausio! Su Dievu Taigi 1972 m. V. Pupinio kelionė į Lietuvą sutapo su 25 metų kunigyste kunigu jis buvo įšventintas 1947 m. Romoje, Al Gesu bažnyčioje. Ketvirčio amžiaus kunigystės minėjimu jis buvo pasirinkęs Aušros Vartų bažnyčią Vilniuje. Ten jis ir aukojo Mišias, nes bažnyčios vadovybė seserį Teklytę buvo informavusi, kad jokio raštiško leidimo Mišioms aukoti nereikia. Kitu atveju vargu ar Mišias aukoti būtų leista. Šiame laiške autorius tarsi siunčia žinutę savo giminėms, kad jis lankysis ir Rygoje, nuo jo gimtųjų Gataučių Pakruojo rajone iki Latvijos sienos tik apie 20 km, taigi su artimaisiais jis tikėjosi pasimatyti ir ten. Dar po dviejų savaičių, 1972 m. rugpjūčio 25 d., laiške broliui jis informuoja, kad jau visiškai pasirengęs kelionei į Europą, tikslinasi susitikimų detales: Iš Romos rugs. 15 d. važiuosiu į Vieną ir į Varšuvą, ir rugs. 23 d. turiu atvažiuoti traukiniu iš Varšuvos į Vilnių. Vilniuj jau turiu užsakytą ir apmokėtą kambarį. Kaip jau prašiau, būtų gera turėti kokį nors adresą Vilniuj, kur galėčiau Jūsų ieškoti, jeigu nenusitiksim stoty. Ar Teklytė dar Vilniuj? Jeigu galima, Jurgio ir Emilijos Pupinių šeima. Gataučiai, Linkuvos vls. 1934. Iš Algirdo Markūno rinkinio (toliau AM) 41

būtų gera turėti adresą ir Rygoj: 28 rugs. Iš Vilniaus važiuosiu į Rygą, ir 30 rugs. Į Leningradą. Juzytei, taip pat ir Tau juk arčiau į Rygą. Atvežk Sauliuką parodyti.<...> Taigi iki pasimatymo! 1972 m. rugsėjo dienos Lietuvoje kun. V. Pupiniui paliko neišdildomą įspūdį jis susitiko su beveik 30 metų nematytais broliais, seserimis, jų šeimomis, lankėsi bažnyčiose. Tiesa, saugumas nepadarė jam malonės aplankyti sunkiai Gataučiuose sergančio tėvo. Tai sūnus padarė slapčia, padedamas savo organizuotų brolių. Kun. V. Pupinis tėviškėje atsisveikino su tėvu, o po kelių dienų jau Rygoje sužinojo apie jo mirtį. Šį kartą saugumas jam padarė išimtį ir liepė iš Rygos grįžti į Vilnių, o iš ten su saugumiečių palyda atvyko į laidotuves, aukojo Mišias Linkuvos bažnyčioje. Po pirmosios kelionės į tėviškę, padažnėjo kun. V. Pupinio laiškai, kuriuose jis džiaugėsi galimybe pasimatyti su artimaisiais. 1972 m. spalio 24 d. laiške iš Romos jis rašo: Jau vėl esu Romoj, kur tiek metų pragyvenau, o už dviejų dienų eisiu į laivą ir plauksiu į Braziliją: lapkričio 10 dieną jau būsiu San Paulo mieste. Dėkoju Tau ir visiems broliams bei seserims už tokį gražų sveikinimą ir už visą pagalbą. Nors ir palaidojom tėvelį, bet man kažin kaip ramu širdyje, kad galėjau būti jo laidotuvėse. Pirmas šv. Mišias už jo vėlę atlaikiau Rygoj, 7-tą dieną po mirties Leningrade, o 30-tą dieną laikysiu laive. Kaip Kaziuko sveikata? Meldžiuos už jį. <...> Linkiu Tau Viešpaties palaimos! Netrukus jis jau iš Brazilijos džiaugiasi fotografijomis, išsako rūpestį ir nerimą dėl brolio Kazio, vienintelio sūnaus, pasilikusio gyventi gimtinėje Gataučiuose, sveikatos, aprašo savo veiklą Brazilijoje: San Paulo, 1972.XII.12 Sveikinu Tave ir Tavo šeimą Kalėdų šventėse ir Naujų 1973 metų proga. Laimės ir Viešpaties palaimos! Dėkoju už Tavo laiškus ir fotografijas. Du Tavo laiškus su fotografijomis gavau iš Romos (jie ten atėjo po mano išvažiavimo) ir vieną laišką (iš XI.12) čia San Paulyje, visi su fotografijomis. Ypatingai už fotografijas dėkoju: ir man prisiminimas, ir kitiems parodyti galiu. Kur tik nueinu, reikia pasakoti apie kelionę į Lietuvą. Tikiuosi, kad Kazys sveiksta ir kad greit galės grįžti į namus. Aš jam parašysiu Gataučių adresu. <...> Vasario mėnesį čia San Paule įvyks Pietų Amerikos lietuvių kongresas. Tiesa, aš nepriklausau organizatoriniam komitetui, bet prisidėti tai šen, tai ten reikia. Geriausių sveikinimų Tau, Daliai ir Sauliukui! Panašaus turinio laišką kun. V. Pupinis siunčia ir po metų. Jame užsimenama apie mišrių šeimų Brazilijoje situaciją, būtinybę toli nuo tėvynės išsaugoti tautiškumą, tradicijas, religiją: San Paulo, 1973.XII.25 d. Brangus broli! Sveiki sulaukę Šventų Kalėdų! Geriausių sveikinimų Tau, žmonai ir vaikams! Daug laimės ir ramybės Naujuose Metuose! Tu jau žinai, jog su laiškais aš vėlinuos. Prieš Kalėdas nebuvo nei laiko, nei nusiteikimo. Kadangi mirė mūsų Tėvas Jonas Bružikas, prieš Kalėdas turėjau padėti lietuviams kunigams kalėdoti, tai yra lankyti lietuvių šeimas, perduoti joms Kalėdų plotkeles, pašventinti namus ir pasikalbėti. Yra daug tokių lietuviškų ar pusiau lietuviškų šeimų, kurie neateina nei į lietuviškas pamaldas bei parengimus, nei jaučiasi lietuviais: gyvena Brazilijoj virš 40 metų, dažnai sudarę mišrias šeimas tautybės atžvilgiu, o vaikai ir anūkai lietuviškai nebekalba. Taigi mūsų kalėdiniai aplankymai turi ir tautinės reikšmės, ir religinės: jeigu jiems bus reikalingi kokie nors religiniai patarnavimai, žinos, kur kreiptis. Daug kam pasakojau apie savo kelionę į Lietuvą: gaila tik, kad Lietuvoj nedaug ką mačiau, o Vilnių tik retai kurie lietuviai pažįsta. Šiandie, Kalėdų dieną, vidurnakčio Mišias atlaikiau melsdamasis už Mamą ir visus brolius bei seseris. <...> Laimingų Naujų Metų! Ypač jautrūs kun. V. Pupinio laiškai savo mamai į Gataučius. Juose spinduliuoja meilė gimtajam kraštui, sūnus mamai rašo, kad Gataučiuose pajuto, kas yra tikroji tėviškė, išgyvena dėl brolio Kazio ir kitų artimųjų mirties: San Paulo, 1973.XII.25 d. Brangi Mama, Šventų Kalėdų dieną rašau Jums, sveikindamas Jus tos šventės proga. Vidurnakčio Mišias šiandien atlaikiau už Jus, už visus brolius, seseris bei visus giminaičius. <...> Dėkoju labai už Jūsų laišką iš Gataučių. Kai lankiausi ten, nors ir neturėjau laiko daugiau apsidairyti, bet pajutau, jog ten yra tikroji tėviškė, kur gimiau ir vaikystę praleidau. Neturėjau laiko nei su Jumis, nei su broliene Ole daugiau pasikalbėti, bet turiu daug fotografijų, kuriuos Alius metų bėgyje atsiuntė, ir galiu visus prisiminti. Nuolat meldžiuos dėl tėvelio, už Kazio vėles, ir už tetą Aliutę, kuri senais laikais daug man padėjo. Mūsų kunigų aplinkraščiuose buvo paskelbta, jog mirė mano tėvelis, ir daugelis už jį meldėsi. Kaip tik dabar gavau atviruką nuo vieno pažįstamo kunigo, vokiečio, gyvenančio Jeruzalėj; jis rašo, jog, pagal vietinius papročius, uždegė žvakę Kristaus Grabo bažnyčioj ir ant Golgotos už mano tėvelio vėlę. Jūsų atsiųstos fotografijos man nuolat primins Kazio kapą; jos gražiai padarytos, aiškios, gerai parodo tą reikšmingą paminklą ant kapo. Aš jau daug kam jas rodžiau. Kadangi dabartiniais laikais nedaug kas iš Brazilijos lietuvių gali aplankyti Lietuvą, man teko daug pasakoti apie gyvenimą ten. <...> Siunčiu daug geriausių linkėjimų visiems broliams ir seserims, ypač gi brolienei Olei, Reginai ir kitiems Kazio vaikams. Tegul Dievas laimina Jus! Jūsų sūnus Vincas Kun. V. Pupinio laiškų datos rodo, kad jis, būdamas labai užimtas žmogus, laiškus susitelkdavo rašyti prieš svarbiausias metų šventes Velykas, Kalėdas ir, aišku, liepos mėnesį, kai prisimindavo Linkuvos metų atlaidus Škaplierną. San Paulo, 1974.IV.2 d. Sveikinu Tave ir Tavo šeimą Kristaus prisikėlimo šventėje! Daug džiaugsmo ir Viešpaties palaimos! Tikiuos, jog visi esate sveiki ir galite džiaugtis gražiu pavasariu. Ar Tavo liga neatsinaujina žiemos mėnesiais? Kaip auga Tavo vaikai? Ir kaip kiti broliai bei seserys? Į Gataučius parašysiu mamos vardu: ji, turbūt, ten tebegyvena. 42

Pas mus eina velykiniai pasirengimai. Šiandie rengiau mūsų leidžiamą parapinį biuletenį: rytoj reikės dar patikrinti ir perrašyti. Ten aprašiau ir savo kelionę į Brazilijos provinciją Bohia, į Salvador miestą (autobusu 33 valandos kelio, apie 2000 kilometrų). Pakeliui galima stebėti, kiek dar daug tuščios, neapdirbtos žemės Brazilijoj. Gal žemė ir klimatas netinka apdirbimui, to nežinau bet tuščių plotų čia daug. Salvador mieste yra keletas lietuvių, yra ir lietuvis kunigas; jis dabar yra brazilų policijos kapelionas. <... Mano sveikata visai gera, nieku negaliu skųstis. Siunčiu daug sveikinimų visiems! San Paulo, 1974.XII.9 d. Siunčiu Tau, Tavo šeimai, mamai ir visiems broliams bei seserims širdingiausių sveikinimų Kristaus gimimo šventėje. Linkiu visiems geriausių Naujų 1975 metų. Dabar, prieš Kalėdas, lankau lietuvių šeimas San Paulo mieste. Atnešu jiems plotkelių (dabar čia vartoja lietuvišką žodį kalėdaičiai, bet žmonės prie to žodžio dar nepripratę), pasikalbam, sukalbam maldą, pašventinu namus. Žinoma, dieną namuose galima sutikti tik senelius, arba tik šeimininkes, nes kiti dirba arba mokosi. Anksčiau manęs nesiųsdavo šeimų lankyti kalėdoti, bet kai prieš pusantrų metų mirė Tėvas Bružikas, liko mažiau kunigų, ir dabar mane kviečia padėti. <...> Linkėdamas Jums visiems Viešpaties palaimos Jūsų gyvenime brolis Vincas. San Paulas, 1975 m. birželio 29 d. Jau gal truputį pasivėlinau: nežinau, ar dar nueis laiškas iki Škapliernos, kad susitikime Linkuvoj ar Gataučiuose mano vardu galėtum pasveikinti mamą ir visus brolius bei seseris. Nuoširdžiai sveikinu visus! Pasakyk visiems, kad esu sveikas ir jaučiuos gerai. Šiandie sekmadienis, apaštalų šv. Petro ir šv. Povilo šventė. Prisiminėm Šventąjį Tėvą Romjoje: Romoj šiomis dienomis, šventųjų metų proga, susirinko daug užsienio lietuvių katalikų. Yra ten ir Brazilijos atstovų: du kunigai (kurie asmeniškais reikalais lankėsi Europoj) ir keleta pasauliečių. Daug nuvažiuoti negalėjo: Brazilija toli, kelionė daug kainuoja. Be to, mūsų lietuviai metų gale ruošia didelį pasaulinį jaunimo kongresą ir visais būdais renka pinigus svečiams priimti. <...> Kaip Tu jauties? Kaip žmona ir vaikai? Siunčiu sveikinimų jiems! Tegul Viešpats Jus laimina Vertingi kun. V. Pupinio laiškai, kuriuose jis aptaria Bažnyčios pasikeitimus po Vatikano II susirinkimo, teigia, kad permainos ne visų kunigų vienodai vertinamos, kad prie permainų žmones reikia palaipsniui pratinti: Pernibe, 1975 m. vasario 11 d. Užgavėnių proga keletą dienų praleidžiu mūsų pajūrio viloj, miestely Pernibe. Karnavalas (Užgavėnės) brazilų labai mėgiamas laikas, praktiškai keturias dienas nedirbama, teigi su keletu jaunuolių atvažiavau prie jūros. Labai karšta, bet vakare jau vėsiau ir mano jaunikaičiai nuėjo į miesto centrą pasižiūrėti gatvėse šokančių brazilų. Kunigas Vincentas Pupinis Austrijoje. 1958. Nuotrauka iš Teodoros Katilienės rinkinio (toliau TK) Dėkoju už Tavo kalėdinį laišką ir visus aprašymus. Perduok mano sveikinimus Mamai ir visiems mūsiškiams. Tikrai, retai berašiau, turbūt, senatvės įtaka. Tikrai, bažnytiniam gyvenime, ypač bažnytinėse apeigose, po Vatikano Antrojo Susirinkimo 1962 1964 metais, yra gana daug pamainų. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Bažnytinis Susirinkimas visą religinę veiklą ir religines apeigas norėjo daugiau priartinti prie paprasto žmogaus gyvenimo, dėl to suprastino ir apeigas, ir maldos namų puošnumą. Žinoma, įvedant tuos bendrus pakeitimus, kai kurie dvasiškiai nuėjo per toli: išmetė visa tai, kas buvo sena, ir prigalvojo visokių naujų dalykų. Dėl visų tų permainų jokiu būdu negalima kaltinti Šventojo Tėvo: kalti tie, kurie nesilaiko jo bendrų nurodymų ir elgiasi pagal savo galvą. Po Vatikano Bažnytinio susirinkimo įvairių kraštų vyskupams duota daugiau galimybės savarankiškai veikti, kiekvienam gi krašte yra savos problemos, savo papročiai. Be to, ir kunigai ne visada laikosi vyskupų nurodymų, elgiasi savarankiškai ir dažnai neišmintingai. Lietuvoj, kaip Tu rašai, bažnytinės reformos įvedamos pamažu, kad tikintieji ramiai priimtų. Vakarų Europoj ir kitur (ir pas mus Pietų Amerikoj) reformos irgi buvo įvestos palaipsniui, tik Jūs Lietuvoj apie tai ne taip greit sužinojot. Šv. Mišios laikomos krašto kalba, arba kaip žmonės nori (sakoma, mūsų San Paulo mieste, kur daug visokių imigrantų, šv. Mišios laikomos 50 kalbomis). Naujos apeigos krikštui, jungtuvėms, kur ne tik kunigas kalba, bet ir tikintieji daugiau dalyvauja; prieš krikštą tėvai ir krikšto tėvai, o prieš jungtuves jaunieji turi praeiti tam tikrus kursus religinį pasirengimą. Visa tai juk gerai ir gražu. Žinoma, kai kur nueinama per toli. Kai kuriuose kraštuose pradedama praktikuoti, kad šv. Komunija duodama į ranką (pas mus Brazilijoj labai retai kai kur buvo įvesta, kai siautė meningito ligos epidemija). Bet juk pirmaisiais krikščionybės laikais irgi taip buvo daroma, ir tikintieji nešdavo Komuniją į namus, savo namiškiams. Pats Jėzus Kristus pirmąsias šv. Mišias celebravo vakare, tuojau po vakarienės, prie vakarienės stalo, ir, turbūt, davė Savo Kūną apaštalams į rankas (kaip buvo tikrai, niekas nežino). Taigi ir tokios rūšies reformos turi savo pagrindą, nors ir atrodo 43

keista, nelauktai apie tai sužinojus. Pas mus, kai tikinčiuosius spauda palaipsniui paruošia, visa tai atrodo paprasčiau, nėra ypatingų staigmenų. Linkiu viso gero Tau ir Taviškiams. Justukui pridedu keletą pašto ženklų. Laišką pasiųsiu, kai grįšiu iš San Paulo. Sekmadienį, vasario 16 dieną, lietuvių parapijoj ir lietuvių seserų mokykloj bus iškilmingai paminėta Tautos Diena. Tegul Viešpats Jus laimina. San Paulas, 1976 m. liepos 3 d. Užvakar gavau Tavo laišką ir apsidžiaugiau, kad pas Jus viskas eina gerai, kad Mama patenkinta Linkuvoj. Dabar greit bus Škaplierna, gal vėl ją sutiksi, taigi perduok mano sveikinimus ir pasakyk, kad visada ją ir visus gyvuosius ir mirusius prisimenu maldose. Pasveikink ir senąjį kleboną kun. Danį. Dabar pas mus žiema. Tiesa, kai būna gražus oras, būna šilta ir net karšta. Pavyzdžiui, praėjusį sekmadienį buvau pajūry; ten vienuolės moko katekizmo, surinkusios vietinės bendruomenės vaikus, o mane kartais kviečia atlaikyti ten šv. Mišias. <...> Viešpaties malonė tebūna su Jumis visais! Jau minėta, kad ne viename laiške kun. V. Pupinis mintimis grįžta į pradžių pradžią tėviškę Gataučiuose, kur yra visų Pupinių šaknys. Deja, bėgant metams iš Lietuvos jis sulaukia žinių apie artimų žmonių mirtį: San Paulas, 1977/III/31 d. Sveikinu Tave, Tavo šeimą, Mamą, visus brolius bei seseris Šventų Velykų proga! Geriausių linkėjimų, Viešpaties palaimos! Dėkoju už Tavo laišką, kurį gavau prieš keletą dienų. Dėkoju už geras žinias apie mamą. Dabar ateina pavasaris, bus dar linksmiau Linkuvos namely. Gaila, jei Gataučiuose niekas nepasiliks. Vis dėlto tai tikroji tėviškė, net ir man taip toli gyvenančiam. Mamai, turbūt, irgi bus gaila: Gataučiai juk visų Pupinių šaknys. Bet gyvenimas eina savo keliu, ir žemėje nieko pastovaus nėra. Dėkoju už pranešimą apie kan. Danio ir kun. Baltrukėno mirtį. Prisiminsiu juos maldoje. Ypač kun. Baltrukėnas buvo man artimas: jo laikais aš baigiau gimnaziją, ir su juo tariaus apie tolimesnį gyvenimą. Jau girdėjau, kad paskutiniaisiais metais jis buvo jau ligotas. Tavo prisiųstą žinią perdaviau mūsų lietuviško laikraščio Mūsų Lietuva redakcijai; bus išspausdinta, turbūt, šios savaitės numery. Bet kiek žinau, iš mūsų krašto nedaug lietuvių čia Brazilijoj tėra. Mano taip vadinamieji dėdės Silickai išvažiavo iš Lietuvos jau 1927 metais, kun. Danio nepažino. Iš viso, daugumos lietuvių čia seni emigrantai (1927 30 išvažiavę iš Lietuvos) ir jau čia gimusios kartos. Pernai šventė 50 metų sukaktį nuo pirmųjų lietuvių atvažiavimo į Braziliją; ta proga į vieną miesto aikštę, lietuvių apgyvendintam rajone, pavadino Pra a da Republica Lituana. O neseniai išėjo ir knyga Penkiasdešimtmetis lietuvių ir portugalų kalba (200 puslapių, 350 fotografijų). Kaip Tau jau pasakojau, čia San Paulo yra dvi lietuvių parapijos: viena teritorinė (bažnyčia stovi Lietuvos Respublikos aikštėj), kita grynai tautinė (jai priklauso visame mieste išsiblaškę lietuviai). Iki šiol tą tautinę parapiją vedė lietuviai kunigai jėzuitai (jų buvo net keturi, o paskutiniu laiku tik du). Dabar jėzuitai iškeliami į kitus kraštus, o tautinę parapiją perima lietuviai seleziečiai: du jau čia, dar du atvažiuos iš Italijos. Naujos jėgos, nauji planai. Linkiu Jums visiems daug velykinio džiaugsmo! San Paulas, 1978 m. rugsėjo 2 d. Telegramą, pranešančią Mamos mirtį, aš savo laiku gavau. Amžiną jai atilsį tegul duoda Viešpats Dievas. Jos amžius jau buvo didelis; gyvenimas be jėgos atsikelti jau buvo sunkus. Bet atsiskyrimas su Mama mums, jos vaikams, vis dėlto yra liūdnas įvykis. Aš tai gyvenu toli nuo Mamos, buvau lyg ir atpratęs su ja susitikti. Jums gi visiems, kurie matėte, kaip Mama pamažu silpnėjo, pamažu prisiartinanti paskutinioji valanda, mirtis ir laidotuvės tikrai buvo gilus pergyvenimas. Išreiškiu visiems užuojautą. Mamai mes visi dėkingi už gyvybę, už išauklėjimą, aš ypatingai už paruošimą į kunigo pašaukimą, už visas jos motiniškas maldas. Sakoma, kad motinos malda visada pasiekia dangų. Taip buvo ir su mūsų Mamos maldomis. Sužinojęs apie Mamos mirtį, meldžiuos už jos sielos amžiną ramybę šventose Mišiose, kartu su manim meldėsi ir seserys vienuolės, kurių vienuolyne laikau pamaldas, ir visa mūsų parapija. Ją prisimename kiekvieną dieną maldose. Vakar gavau Tavo laišką, kur Tu aprašai Mamos paskutines valandas žemėje ir jos ramią mirtį po poteriavimo. Už ką ji meldėsi? Žinoma, už mus visus. Taigi dabar mūsų pareiga jai už tai atsilyginti. Tu klausei, ar galiu atlaikyti gregorianines šv. Mišias. Aišku, aš noriai pažadu. Pradėsiu tas Mišias celebruoti jau rytoj, arba gal poryt. Ir melsimės visi kartu, Jūs ir aš. Kai turėsit fotografijų iš Mamos laidotuvių, atsiųskite man, būsiu labai dėkingas. Prisimindamas Jus visus maldose DARBAS VATIKANE 1979 m. pabaigoje kun. V. Pupinis buvo atšauktas į Vatikaną ir nuo 1980 m. vadovavo Vatikano radijo Rusų skyriui. Radijo vadovybė ieškojo patyrusio kunigo, mokančio rusų kalbą, galinčio ne tik rengti laidas, bet ir redaguoti, patikrinti rusų pasauliečių radijui siūlomus ir rengiamus tekstus. Tokiam darbui kun. V. Pupinis puikiausiai tiko buvo sukaupęs daug medžiagos apie rusų stačiatikių Bažnyčią, radijo laidoms parengė nemažai apžvalgų, apybraižų apie stačiatikių vyskupijas Rusijoje po Antrojo pasaulinio karo. Kadangi kun. V. Pupinis 15 metų dirbo Brazilijoje, jis labai konstruktyviai padėjo rengti popiežiaus Jono Pauliaus II kelionę į Braziliją 1980 m. Apie tai jis kukliai rašo broliui 1980 m. birželio 29 d.: Dėkoju už sveikinimus, man 60 metų bebaigiant. Tikrai jau jaunatis praeina. Bet dar jaučiuos gerai, ligomis girtis negaliu, vaistų jokių nevartoju. Paminėti tą datą vis dėlto reikės: jau susitarėm, kad pakviesiu bendradarbius tos Vatikano įstaigos, kur dabar dirbu, į mūsų vienuolyną pietums. Darbas ten kaip tik mano amžiui atitinka: mes renkam žinias, rašom pranešimus, verčiam iš vienos kalbos į kitą. Vatikanas labai gerai informuotas, nes katalikų Bažnyčia veikia visur, iš visur ateina pranešimai. Popiežius Jonas Paulius II rytoj skrenda į Braziliją. Prieš tai visa kelionė buvo gerai paruošta, visa numatyta; popiežiaus kalbos jau paruoštos ir verčiamos į daug kalbų. Popiežių lydintieji asmenys visą laiką per radiją, tele- 44

foną ir televiziją bus susijungę su Vatikanu. Aš prie viso to irgi truputį prisidedu. <...> Romoj jau prasideda karščiai ir vasaros laikas. Aš šią vasarą iš Romos nesirengiu išvažiuoti. Bet sekančiais metais, jei Dievas duos sveikatą, rengiuos į Lenkiją; jeigu bus galima, norėtųsi ir į Vilnių užsukti. Taigi laiške pirmąkart užsimenama apie planuojamą kun. V. Pupinio kelionę į Lietuvą. Antros kelionės į Lietuvą planai atsispindi laiškuose, rašytuose nuo 1980 metų. Laiške iš Romos 1980 m. gruodžio 4 d. kunigas rašo: Vilnių aplankyti rengiuos, jei bus galima, antroj rugsėjo pusėj. Taigi dar toli. Esu kviestas į Varšuvą. Norėtųsi aplankyti dar ir Minską, Maskvą, Kijevą ir Odesą, nes ten yra katalikų grupės. Kaip ir prieš pirmąją kelionę į Lietuvą 1971 metais, kunigas V. Pupinis artėjant kelionei su jam būdingu kruopštumu, nuoseklumu laiškuose aptaria kelionės detales. Tiesa, laiške broliui 1981 m. gegužės 28 d. jis užsimena apie atminties susilpnėjimą: Paskutiniais metais jaučiu atminties susilpnėjimą. Kad atsiminčiau, užsirašau ant popierių, bet paskui tų popierių per daug, ir juose sunku ką nors surasti <...> Kadangi senstu, reikėtų kelionės į Vilnių toli neatidėti. Dabar jau darau planus. Ar Jums būtų gera, jeigu aš atvažiuočiau į Vilnių rugsėjo 19 dieną, šeštadienį? Sekmadienį prieš tai norėčiau būti vienoj šventėj Lenkijoj. Į Vilnių atvažiuočiau traukiniu iš Varšuvos, o gal iš Minsko. Pasilikčiau Vilniuj tris ar keturias dienas. San Paulas, 1981 m. rugp. 19 d. Dėkoju už Tavo laišką iš liepos 19 d., su sidabrinių vestuvių fotografijomis. Taigi dabar lauksim auksinių, 21-ame amžiuje. Tavo Dalios iki šiol dar nebuvau sutikęs. Atvežk į Vilnių! Šiandie gavau pranešimą, kad viza man jau gauta. Taigi, jeigu Viešpats Dievas apsaugos nuo ligos ar kito nelaimingo atsitikimo, tikiuos rugsėjo 19 dieną (lygiai už mėnesio!), apie 4 valandą po pusiaudienio traukiniu iš Minsko atvažiuoti į Vilnių. Man sakė, jog traukinys apie 11 val. išvažiuoja iš Minsko. <...> Taigi prašau pranešti visiems apie mano atvažiavimą norėčiau visus susitikti. Kaip Tau rašiau, norėčiau vienai dienai nuvažiuoti ir į Kauną. Kokiam viešbuty Vilniuje mane apgyvendins, man nenurodė: gautoj kvitancijoj tik sakoma, jog apmokėjau kambarį. Turbūt Inturisto biure Vilniuje galima sužinoti. Su geriausiais linkėjimais! Antroji kun. V. Pupinio savaitės viešnagė Lietuvoje 1981 m. rugsėjo mėnesį buvo trumpa, bet vėl labai emocinga: susitikimai su gausia gimine, aukotos šv. Mišios Onos bažnyčioje Vilniuje. Būta ir nusivylimo, kadangi abu tėvai jau buvo mirę, neleista apsilankyti ne tik tėviškėje, bet ir pas giminaičius Kaune saugumas už kelionę, tiesa, pasiūlė mokėti doleriais, kurių kunigas neturėjo. Iš tos kelionės kun. V. Pupinis ypač brangino nuotraukas, kurių vienoje 8 broliai ir seserys (deja, brolio Kazio vieta nuotraukoje jau tuščia), kita su brolių ir seserų vaikais. Iškart po kelionės jis rašo jau iš Romos, dėkodamas visiems, kurie jį šiltai priėmė, o ypač jaunesniajai seseriai Teklei, kurios namuose Vilniuje ir vyko gausios šeimos pasisėdėjimas, tiesa, akylai stebėtas saugumiečių: Roma, 27.IX.1981 Vakar grįžau į Romą sveikas ir patenkintas, nors ir šiek tiek nuvargęs, nes paskutines dvi naktis praleidau traukiny. Išvykęs iš Vilniaus trečiadienį vidurdieny, vakare atvykau į Varšuvą, kur pernakvojau vienuolyne. Kitą dieną nuvažiavau pasimelsti į Čenstokovą (Lenkijoj); naktį nuvažiavau į Vieną; paskui į Klagenfurtą, kur aplankiau vieną vienuolę, kuri dirbo kartu su manim Brazilijoj. Sekantį rytą, šeštadienį, jau buvau Romoj. Reikėjo daug pasakoti ir vaišinau visus gautais iš Teklytės ir visų Jūsų saldainiais bei riešutais. Į Kauną man nepavyko nuvykti, nes kainavo apie 100 rublių, ir reikėjo mokėti doleriais, o jų jau neturėjau užtektinai. Bet paskambinau dėdienei į Kauną ir ji pati atvažiavo į Vilnių. Pupinių šeimos sueiga grįžus iš Romos kunigui Vincentui Pupiniui. Nuotraukoje antras iš kairės. Gataučiai. 1981. AM 45

Labai jai dėkingas, kad atvažiavo. Ji buvo mano Mišiose šv. Onos bažnyčioj, paskui papusryčiavom pas Teklę ir nuvažiavom į stotį. Atvažiavo atsisveikinti ir Alyzas: ir su manim atsisveikinti, ir Teklę pasveikinti jos vardadienį. Atėjo ir Simonaitis su žmona, ir dar kai kas iš buvusių klasės draugų. Ačiū visiems! Gerai, kad atidaviau Teklei gautą iš vieno kunigo gintarinį rožančių. Gintaro išvežti negalima. Aš turėjau dar kitą gintarinį rožančių, ir dar Jūsų gintarines dovanas tai vos vos praleido. Šiaip visa patikrino, bet nieko nesulaikė. Parašyk Teklei ir padėkok jai, mano vardu, už tokį gražų priėmimą. Aš visiems, su pasididžiavimu, galiu pasakoti, kad visi mano broliai ir seserys gyvena labai draugiškai, padėdami vieni kitiems, o savo darbštumu bei sumanumu yra įsitaisę neblogai. Ačiū Jums visiems ir tegul Viešpats laimina Jus! Po šios kelionės kun. V. Pupiniui kilo idėja ką nors iš Lietuvoje gyvenančių Pupinių jaunesniosios kartos pakviesti paviešėti į Romą, Vatikaną. Jis pasirinko mirusiojo brolio Kazio dukrą Reginą Pupinytę, tuometinę Vilniaus universiteto studentę, studijavusią lituanistiką. Buvo gautas iškvietimas, deja, studentei nebuvo leista išvykti. Kaip prisimena R. Pupinytė, ją iškvietė į viešą prašymo svarstymą, kuriame dalyvavo ne tik fakulteto, universiteto atstovai, bet ir keli nepažįstami asmenys. R. Pupinytės buvo klausiama, kodėl dėdė išvykti pasirinko būtent ją. Apie politines pažiūras, religiją nebuvo kalbama, o neišleidimo priežastis buvo rasta labai nekalta jos studijų knygelėje užfiksuotas vienas blogesnis pažymys, įrodantis, kad tokia studentė kelionės į Romą neverta... Dirbdamas Vatikane kun. V. Pupinis ne kartą išvykdavo į ilgesnes ar trumpesnes keliones. Ypač jam malonu būdavo paviešėti Brazilijoje, kurioje gyveno daug pažįstamų. Savo kelionės įspūdžius jis papasakodavo laiškuose broliui. Tie laiškai šiandien vertingi ir lietuvių išeivijos istoriją aprašantiems tyrinėtojams, nes juose atsispindi lietuvių diasporos istorija: Kunigas Vincentas Pupinis per viešnagę Vilniuje prie Aušros Vartų. 1972. TK San Paulo, 1985 m. kovo 21 d. Brazilijoj esu jau virš trijų mėnesių aplankiau daug pažįstamų. Užvakar šventėm šv. Juozapo šventę, nes pagrindinė lietuvių parapija čia pašvęsta šv. Juozapui, o klebono vardas Juozapas (Žoze kaip čia sakoma). Kai Lietuviai pradėjo kurtis San Paulo mieste (1928 30 metais), vienas užmiesčio lauko savininkas išdalino savo žemę į sklypus, padovanojo didelį sklypą lietuvių bažnyčiai statyti, ir prikalbinėjo lietuvius pirkti sklypelius aplink bažnyčią. Taip ir buvo įsteigta lietuviška Vila Zelina kolonija. 1979 metais, minint 50 metų lietuvių kolonijos sukaktį, miesto valdyba aikštę, prie kurios randasi bažnyčia, pavadino Respublica Lituana vardu. Prieš bažnyčią buvo pastatytas lietuviškas kryžius, o aikštėj statomas paminklas emigrantams iš Lietuvos. Dabar auga jau ketvirtoji emigrantų karta, ir jaunimas dažnai jau nemoka lietuviškai; sukuriamos mišrios šeimos. Bet dar veikia lietuvių kalbos mokyklėlė vaikams, yra tautinių šokių grupė, kunigai saleziečiai leidžia nedidelį savaitinį laikraštį. Veiklus šv. Juozapo bažnyčios klebonas, sutelkęs grupę lietuvių, įsteigė Lietuvių sodybą 70 km už miesto, kalnuotoj vietoj. Nupirko nemažą žemės gabalą, padalino į sklypelius ir pardavė juos tik lietuviams. <...> Tegul Viešpats laimina Jus! 1987 m. laiškuose į Lietuvą kun. V. Pupinis džiaugiasi ir pasakoja apie Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejaus minėjimus: Roma, 1987 birželio 29 d. Norėjau Tau jau vakar parašyti, kaip šventėme čia Romoj Lietuvos krikšto jubiliejų net nesuspėjau. Žinojau, jog ir Lietuvoje švenčiama; turiu aš dar Tavo eilėraštį. Romoj buvo daug lietuvių (sako, virš 2000) iš įvairių kraštų, ypač gi iš Amerikos (nes jie turtingesni, lengviau kelionę apmokėti). Iš Čikagos buvo lietuvių operos choras gal apie 50 žmonių. Daug giedojo ir dainavo! Iš Vokietijos buvo lietuviškos gimnazijos šokėjų grupė rodos, 15 porų. Aprašysiu tau paeiliui. Aš paėmiau sau kelių dienų atostogas, kad būčiau laisvas iškilmėms. Prieš patį minėjimą buvo pravestas 3 dienų mokslinis-istorinis studijų seminaras iš viso 12 paskaitų. Buvo istorikai iš įvairių kraštų, visi profesoriai; ir tikrai stebėtina, kiek profesoriai visokių žinių randa dokumentuose. Buvo du vokiečiai profesoriai, vienas danas, trys lenkai, vienas iš Didžiosios Britanijos (jo pavardė Giedroyc). Vienas amerikietis, dvi moterys lietuvės iš Amerikos, ir mano mokslo draugas kunigas iš Romos, bažnytinės istorijos fakulteto dekanas. Paskaitose buvo vartojamos keturios kalbos. Tiesa, virš programos vienas iš Lietuvos atvažiavęs kunigas kalbėjo (anglų kalba) apie Vilniaus katedros istoriją ir naujausius archeologinius tyrinėjimus. <...> Šeštadienį visus priėmė šv. Tėvas, perskaitė kalbą lietuviškai; lietuvių choras giedojo. Buvo gal koks šimtas lietuvių kunigų nemaža iš jų buvo kada tai man pažįstami, bet daug metų nesimatę nebepažinom vienas kito. Popiežius, eidamas per salę, daug kam padavė ranką; nusifotografavo su gimnazistų būriu, su lietuviais vyskupais, su kunigais, su vienuolėmis. Vienas lietuvis vyskupas (Marcinkus iš Amerkos) dirba Vatikane, lyg ir finansų ministeris ; kitas (Bulaitis) yra popiežiaus nuncijus Centrinėj Afrikoj; iš Lietuvos buvo vysk. Vaičius; iš Amerikos Brizgys ir Baltakis; ir vysk. Deksnys iš Vokietijos. <...> 46

Sekmadienį buvo popiežiaus Mišios lietuviams ir vyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacija. Su popiežium celebravo įvairių Europos tautų vyskupai; žinoma, ir lietuviai vyskupai patarnavo ir vakar įšventintas diakonas. Giedojo šv. Petro bazilikos choras ir lietuvių choras. Labai iškilmingos pamaldos. <...> Tau pasiųsiu knygutę Vatikano išleistą popiežiaus Mišių tekstą. Sveikinu taip pat Tave, Tavo šeimą ir visus Škapliernos švenčių proga perduok mano sveikinimą visiems, kuriuos sutiksi. Telaimina Jus Aukščiausias. Roma, 1988 m. V 15 d. Neseniai Romoje lankėsi Lietuvos vyskupai ir keletas kunigų. Per juos Tau pasiunčiau porą fotografijų, vaizduojančių, kaip popiežius Jonas Paulius II mane laimina. Kai popiežius lanko kokį nors institutą, ar laiko pamaldas nedidelei grupei (pavyzdžiui, Romos lietuviams Aušros Vartų koplyčioje, esančioje po šv. Petro bazilika), paprastai jis trumpai pasveikina kiekvieną iš esančių ten asmenų, o fotografai vis dirba. Fotografijos paprastai daromos didelio formato, jas siųsti paštu nepatogu, taigi ir pasiunčiau Tau per rankas. <...> Telaimina Jus Viešpats! PASKUTINIS KARJEROS VATIKANE POSŪKIS 1988-ieji paskutinis kun. V. Pupinio karjeros posūkis Vatikane. Tais metais jam pavesta perimti vadovavimą Vatikano radijo Lietuvių skyriui vietoj į pensiją pasitraukusio kunigo Vytauto Kazlausko. Šį darbą kun. V. Pupinis atsakingai atliko iki pat mirties. Jis kūrybiškai bendradarbiavo su K. Lozoraičiu, J. Malinausku, B. Vileišyte, ypač džiaugėsi į Vatikano radijo veiklą įtraukęs daug rašiusį kunigą K. J. Ambrasą. Kun. K. J. Ambrasas, vertėjas, buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, 1993 m. apie kun. V. Pupinį rašė: Jis buvo man mokytojas, patarėjas ir vadovas. Jis nuostabios ir kartu lietuviškos sielos kunigas, kai reikėdavo ką nors lietuviškai parašyti ar pasakyti, vis prisimindavo Jus ir taip klausdavo: Kažin kaip čia pasakytų mano brolis? Ar šitai supras mano brolis? Ar jam bus aišku, jei klausys radijo 23. Deja, nuo tų pačių 1988 m. pradėjo blogėti kun. V. Pupinio sveikata. Jam buvo atlikta sunki burnos operacija, po kurios jis greitai grįžo prie darbų, rūpinosi Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikla, artėjančiu jos suvažiavimu Romoje. 1988 metų laiškų turinio analizė rodo, kad kun. V. Pupinio ligos lyg nebūtų. Tiek daug tais metais nuveikta Kijevo Rusios 1000 metų krikšto jubiliejaus minėjimai Romoje, susitikimai su naujuoju Lietuvos kardinolu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi, LKMA suvažiavimas ir kita tiesioginė veikla Vatikano radijuje. Jau ir anksčiau kun. V. Pupinis pats retai kalbėdavo į Vatikano radijo eterį dėl akcento, o po sunkių operacijų, chemoterapijos seansų jam būdavo vis sunkiau sklandžiai kalbėti, bet net tada jis buvo optimistas, o broliui rašė, kad chemoterapijos seansai tai savo rūšies žaidimai : tegu praktikuojasi jauni gydytojai, o kartais ir seni profesoriai pasižiūri 24.Optimistas jis išliko ir po 90 švitinimo kursų. Tradiciškai laišką broliui jis rašo ir 1989 m. liepą, prisimindamas Škaplierną Linkuvoje, Mišias, skirtas prieš 40 metų mirusiam garsiam rusų poetui V. Ivanovui atminti. Laiške kun. V. Pupinis išsako mintis, kad pastaruoju metu tvarko Vatikano radijo archyvus: Lietuvių sekcijoje saugoma visa medžiaga nuo pat sekcijos įsteigimo, jau 30 metų. Visa įrišta į dideles knygas. Tikimės, kad kada nors bus galima parvežti į Lietuvą: pavyzdžiui, į kunigų seminarijos archyvą, nes vis dėlto radijo laidose atsispindi visas bažnytinis gyvenimas, ypač liečiąs Lietuvą. Vatikano radijo patalpose tos medžiagos amžinai saugoti negalima reikia vežti į Lietuvą 25. 1990 m. kun. V. Pupinis minėjo 70-mečio jubiliejų. Tuo metu jis rašė, kad jo noras buvo ta proga aukoti šv. Mišias per Vatikano radiją ir liepos mėnesį pasveikinti visus linkuvius Škaplierinės Dievo Motinos švenčių proga. Tais pačiais metais Vatikano radijo lietuvių skyrius minėjo savo 50-metį. Kun. V. Pupinis kukliai rašo: Jubiliejaus proga radijo darbuotojai (ir daugelis Romos lietuvių) dalyvavome popiežiaus ryto mišiose, o kunigai koncelebravome. Aš, kaip vyresnis, buvau prie pat popiežiaus. Taigi buvo gražus įvykis 26. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kun. V. Pupinio laiškų turinyje atsispindi ir nauja Lietuvos situacija Vatikano veiklos kontekste. Laiškuose jis džiaugiasi, kad vis daugiau klierikų, kunigų ir vienuolių atvyksta mokytis į Romą, 1991 m. spalio 18 d. laiške broliui rašo, kad 1991 m. lietuviškos radijo laidos dabar neturi tokios reikšmės Lietuvai, kaip buvo prieš 5 metus ir anksčiau. Dabar svarbesnės laidos rusų kalba, taip pat kinų, vietnamiečių... Šie žodžiai tai ir naujos Vatikano radijo misijos apibrėžtis ateičiai. Paskutinis kun. V. Pupinio laiškas iš Romos, saugomas jo sesers T. Pupinytės asmeniniame archyve Vilniuje, datuotas 1992 m. gruodžio 3 diena. Jame tradicinės naujienos, sveikinimai artėjančių šv. Kalėdų proga, kasdienės tarnybos Vatikano radijuje atgarsiai. Pagrindinis laiško akcentas informacija apie artėjančią popiežiaus kelionę ir Vatikano radijo bendradarbių pagalbą. Kun. V. Pupinis šiuos darbus nušviečia tarsi kasdienį savo darbą: Kaip žinote, popiežius ateinančio rugsėjo pradžioje nori ir rengiasi aplankyti Lietuvą. Mišias Vilniuje ir Kaune jis nori laikyti lietuviškai. Jo sekretoriai tuo jau rūpinasi: šiandien paruošėme Mišių tekstus iš lietuviško Mišiolo, o vienas iš mūsų kunigų juos skaitė pamažu ir įrašė ant magnetofono juostelės. Taigi popiežius, kai turės laiko, pradės lavintis: žiūrės į tekstą ir klausysis, kaip lietuviškai žodžiai ištariami 27. Deja, kun. V. Pupinis popiežiaus Jono Pauliaus II į Lietuvą 1993 m. rudenį nepalydėjo, nors prisidėjo prie kelionės rengimo. Kunigas jėzuitas V. Pupinis mirė 1993 m. kovo 23 d. Tas pats kun. K. J. Ambrasas, ne kartą minėtas kun. V. Pupinio laiškuose ir jo įvardintas kaip labai mėgstantis rašyti ir kuris turi daug pažįstamų Lietuvoje, 1993 m. balandžio 5 d. vietoj brolio atsakė Aleksandrui Pupiniui į jo iš Joniškio 1993 m. kovo 18 d. rašytą laišką: Jis Jus daugiausia minėdavo ir Jūsų žodžiais remdavosi. Paskutines dvi naktis budėjome prie lovos. Labai kentėjo, bet laikėsi vyriškai. Mirčiai rengėsi labai blaiviai ir krikščioniškai. Gerai, kad saugote laiškus. Pranešiu provinciolui. Tegul Jums duos žinią 28. Po kun. V. Pupinio mirties pamaldos Rytų apeigoms vyko Romos Popiežinės rusų kolegijos šventovėje. Jas koncelebravo Rytų apeigų kongregacijos sekretorius arkivyskupas Myroslav Marusyn ir Vatikano radijo rusų skyriaus vedėjas kun. Lawrenty Dominik. Pamaldose dalyvavo Lietuvos ambasadorius prie Šv. Sosto Kazys Lozoraitis, daug Vatikano radijo bendradarbių. Kun. V. Pupinis iškilmingai buvo palaidotas Romos Verano kapinėse. Ten jėzuitų kape greta jo palaidoti buvę Grigaliaus universiteto profesoriai kunigas Paulius Rabikauskas ir kunigas Antanas Liuima. 29 47