ŽALČIAVA, ARBA SENOSIOS LIETUVOS PASLAPTYS ATSIVERIA

Mindaugas Peleckis ŽALČIAVA, ARBA SENOSIOS LIETUVOS PASLAPTYS ATSIVERIA Knyga apie Lietuvos vardo kilmę ir seniausią lietuvių religiją ISBN 978-609-403-570-8 Copyright Mindaugas Peleckis Viršelio dizainas, Andrius Morkeliūnas, 2013 UAB MEDIA INCOGNITO, 2013

TURINYS VIETOJE PRATARMĖS KOKIA RELIGIJA LIETUVOJE SENIAUSIA IR KODĖL Žalčio simbolis KAIP BUVO NUŽUDYTAS ŽALTYS Pirmoji žalčiažudystė Teogoninis mitas ir jo kilmė Žalčiažudystės aktas ŽALČIO PRAKEIKSMAS IR JO PASEKMĖS Žalčio prakeiksmas Žalčio prakeiksmo pasekmės (1). Apie imperiją, arba mažos tautos kompleksas Žalčio prakeiksmo pasekmės (2). Esė ciklas Gedinti, raudanti, drebanti, mirštanti Lietuva Drebulė Žalčio prakeiksmo pasekmės (3). Juodosios saulės fenomenas ŽALČIAVA IR MOTINA GAMTA Žaltys ir Vandens religija Lietuvos vardo kilmė Kosmologija. Žaltys ir Pasaulio medis Vanduo lietuvių tradicinėse apeigose Jeigu ne žuvys, mes seniai jau būtume išmirę Turime iš ko pasimokyti: Bolivija paskelbė Motinos Žemės įstatymą LIETUVIAI IEŠKO SAVĘS: ĮVAIRIŲ HIPOTEZIŲ APŽVALGA Pseudoistorinis naratyvas ir jo poveikis lietuvio tautiniam bei europiniam tapatumui Ar Žalčiavoje rašyta runomis? Ar reikalingas lietuviams epas? 400 žodžių paslaptis. Ar lietuviai suomių giminaičiai? KOKIA VANDENS IR ŽALČIO ŠALIES ATEITIS Transhumanizmas: viltys ir pavojai Išeitis Lietuvai lėtumas? Algis Mickūnas: Dar daug piliečių norėtų gyventi po Bizantijos nagaika Lietuvių kilmė ir tautinis charakteris BEVEIK IŠĖJIMAS, ARBA VIETOJE EPILOGO LITERATŪROS SĄRAŠAS

VIETOJE PRATARMĖS Metacivilizacijos neegzistuoja, o lietuvis nėra lokalios civilizacijos atstovas, kaip mums teigta. Internetas, sudėtinga telefonija mūsų nesuartina XXI a. žmonės tai jau suprato. 2010 metais UNESCO kaip pasaulio kultūros paveldas pripažintos sutartinės, kurių tritomis neperleistas nuo 1959 m., skamba vis naujai ir primena mums, kad esame tokie pat, kokie kadaise buvome. Belieka išsiaiškinti, kokie mes buvome kas yra Lietuva, lietuviai. Atėjo laikas užginčyti šiuos teiginius, kurie tapo neginčijamomis aksiomomis. Francisas Fukujama (Francis Fukuyama) buvo neteisus, savo knygoje Istorijos pabaiga ir paskutinysis žmogus (1989 1992) tvirtindamas, kad istorija pasibaigė, neteisūs ir tie, kurie pasaulio istoriją dalija iki 2001 m. rugsėjo 11 d. ir po jos. Istorija tęsiasi. Atkurdami praeitį, judame į ateitį. Savo požiūrį, atribotą nuo bet kokios ideologijos ir politinių įsitikinimų, ginsime remdamiesi mitologija, giliai kiekvieno homo sapiens sapiens kolektyvinėje sąmonėje įsišaknijusiais archetipais. Be mitologijos, į pagalbą pasitelksime ir kitus mokslus, idant šis tyrimas būtų kuo išsamesnis, tarpdisciplininis: filosofiją, religijotyrą, lingvistiką (su didžiuliu domesiu nagrinėjame etimologijas), naujausius genetikų (prisiminsime haplotipus ir panašius dalykus), biologų, fizikų, astronomų atradimus, sakralinę literatūrą, tautosaką ir kai kuriuos kitus faktus, kurie padės mums nubraukti dulkes nuo storų tomų, iki šiol aprašiusių daugybę dalykų. Tačiau daugelis autorių, aprašę įvairius fenomenus, dažniausiai į juos žiūrėdavo per siaurai: pasitelkdami arba tarybinės rusiškos mokyklos arba vakarietiškos amerikietiškos mokyklos modelius, arba tiesiog nukrypdami į fantastinį pseudomokslą. Mūsų mąstymas krypsta į archajiškiausių klodų fenomenologiją, tačiau atmetame neginčijamų tiesų kultą, kuris, XXI a. jau įsibėgėjus, tampa nebereikalingas. Nepretenduojame į absoliučią tiesą, kai kasdien iš Ekrano, kaip įžvelgė Arvydas Šliogeris, regime vis naujus simuliakrus. Manome, kad vienas hipotezes įrodyti pavyko, kitos tik iškeltos, o jų įrodymas dar laukia savo eilės. Norime parengti pradžią naujai mokyklai, kuri padėtų suvokti savo tautinę tapatybę, kartu neprarandant kosmopolitiškumo ir ryšio su globalizacijos procesais (gerąja šių žodžių prasme). Pradėdami nuo to, kas seniausia, giliausia, manome, nesuklysime. Knygoje aptarsime, kodėl lietuviai (kaip ir nemažai kitų tautų) per se yra kosmopolitai, migrantai, susiesime tai su archajiškiausia pasaulyje vandens religija (vienur, kaip antai Lietuvoje ir kitose baltų žemėse, išnykusia, tačiau palikusia nemažai pėdsakų, kuriuos dedukuosime; kitur, kaip kad Balio saloje, klestinčia). Vandens, žuvų ir žalčių kultas mus atves prie pirmosios religinės reformos, kuri pažymėta pirmuoju mitologiniu nužudymu. Jis išsamiai aprašytas įvairiose tautose, o Lietuvoje žinomas kaip teogoninis mitas apie Eglę žalčių karalienę. Įrodysime, kad pirmoji religijos reforma Lietuvoje (kurios vardas neabejotinai susijęs su lietumi, taigi, vandens apeigomis, lietaus ritualais) nebuvo tokia tragiška, kaip iš pradžių atrodė. Lietuvą galutinai sužlugdė antroji religinė reforma, lydima natrikscido (žalčių genocido, lotyniškai žaltys natrix), šventviečių sunaikinimo ir galutinio neįgyvendintos imperijos (Zenono Norkaus terminas, papildantis Gintaro Beresnevičiaus imperinio mąstymo apmatus) sunykimo senosios

Mindaugo šventyklos išniekinimo ir jos pavertimo svetimos religijos šventykla, kuri dabar yra Marijos žemės švenčiausioji Arkikatedra. Kai ėjo 1387-ieji... Tada galimai lietuvių kilmės (o gal visgi katalonas) Kristoforas Kolumbas dar nebuvo atradęs Amerikos ir pradėjęs indėnų genocido ir vergovės amžiaus, dar nebuvo užgesusi inkvizicija, Rytuose buvo rašomi sudėtingi įvairių sričių traktatai, o Vakarų civilizacija nugrimzdo į visišką tamsą, tehom (hebr. gelmė, vandenų gelmė ), iš kurios nepakyla iki šiol. Dėl šios tamsos baimės XIX a. užgimė ir iki šiol tebeklesti gausybė Naujojo amžiaus (pseudo)religinių judėjimų, kurie klaidina žmones, vesdami juos tolyn nuo ištakų. Žmogus pasiklydo tarp daugybės daiktų, tikėjimų, pažiūrų, naujovių (priminsime nieko naujo po Saule, kaip teigė Antikos išminčiai). Vartotojišką visuomenę valdančios korporacijos perša masinio (nusi)žudymo idėją, kurios pagrindas genocidai, o jų žmonijos istorijoje buvo itin daug. Nedaug trūksta iki visiško žmonijos su(si) naikinimo. Jei negalime Lietuvoje ir pasaulyje grąžinti pagarbos žalčiui, žuviai, vandeniui, gamtai kaip mitologijos subjektams, bent jau suvokime, kad pusė pasaulio šiuo metu kenčia troškulį, o didelė dalis žmonių migruoja, kariauja, kenčia pirmiausia iš nežinojimo, arabiškai vadinamo džahilija. Sakoma, kad iš jo kyla nesidomėjimas savo praeitimi, dabartimi bei ateitimi, merkantilizmas, savižudybės, žmogžudystės, žmogaus savivertės praradimas, sudėtingos tapatybės paieškos tampa kasdienybe. Juk tikroji mitologinė kasdienybė tai amžinieji Vandenys, iš kurių atėjome ir į kuriuos sugrįšime. Čia Lietuva, čia lietūs lyja... rašė Eduardas Mieželaitis. Šiam įžvalgiam Žmogui ir deramai neįvertintam religijotyros Meistrui Gintarui Beresnevičiui skiriama ši knyga. KOKIA RELIGIJA LIETUVOJE SENIAUSIA IR KODĖL Parsibeldė kartą Patrimpas prisitrimpęs kaži kokio vandeningo srėbalo, su žalčiu kišenėje, merga už parankės... Žmonai, tiesa, sakė, kad prie Luokės žuvis baldu baidyt iškeliavo. Bet vaidilutės pletkininkės kitą rytelį ralio ralio viską žmonai pikčiurnai ištrimitavo. Gavo Patrimpas per kūną, per kūną, žaibavo žmona skalsiai... Tik žaltys gudriai tylėjo ir alibį tarp smilkinių laikė. Nuo to karto žaltys Patrimpui kaip šventasis. Nežinomas XXI a. žalčių jaukintojas Čia kalbama apie archajiškiausią Lietuvos religiją vandens, žuvų, vėliau vandens gyvačių kultą, totemizmą. (Žaltys yra ir vandens, ir žemės gyvatė.) Totemizmas pirmoji žmonijos religija. Apie seniausią lietuvių religiją išlikę labai daug medžiagos, tačiau beveik nėra jokių tyrinėjimų tik nedideli fragmentai apie vandens ir žalčio reikšmę tautosakoje. Turime daugiau kaip penkis milijonus tautosa-

kos pavyzdžių (pasakų, dainų ir panašiai), tarp jų daug mįslių, kurios neįmintos. Žalčio simbolis Šioje knygoje keliame hipotezę, kad pirmoji, tikroji lietuvių religija buvo totemizmas (tiksliau, žalčio garbinimas). Siekiame įrodyti kelis svarbius teiginius. Pirmiausia, žaltys buvo (ir kolektyvinėje pasąmonėje tebėra) lietuvių tautos simbolis, nes jis kaip totemas, dievybė, garbintas dar iki pagonybės ir pirmąsias dvi lietuvių religijas užgožusios krikščionybės. Žaltys kaip totemas garbintas nuo senovės, skaičiuojamos tūkstančiais metų. Tiksli data nėra tokia svarbi, tačiau apytikslę galima nustatyti tai mezolito periodas, apimantis 10 000 3000 m. pr. Kr. laikotarpį 1. Nors archeologai pripažįsta, kad Lietuvos akmens amžiaus dvasinės kultūros raidos pažinimui yra labai nedaug duomenų 2, vis dėlto Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje yra išlikę medinių žmogaus bei kas mums šiuo atveju yra svarbiausia zoomorfinių šio laikotarpio skulptūrų. Iš zoomorfinių figūrų išsiskiria elnio, stumbro, žalčio (Žemaitiškės 2-oji gyvenvietė) figūrėlės ir lazdos su briedžio galvomis. Iš titnago gamintos vilko, iš medžio, molio paukščių figūrėlės, taip pat rasta grafinių žuvų atvaizdų. Be jokios abejonės, tai totemizmo liekanos, žvėrių viešpaties kultas, kaip vadina Algirdas Girininkas. Rasti gyvūnų atvaizdai, padaryti iš įvairių medžiagų tai ritualams, magijai, totemizmui, šamanizmui skirti artefaktai. Įdomu, kad Žemaitiškės 1-osios gyvenvietės mitogramos (kelių žvėrių kompozicijos) kartojasi ant Sibiro tautelės nganasanų 3 šamanų odinių maišelių, kuriuose būdavo nešiojami totemai. Nganasanų dainų melodijos primena lietuviškąsias. Teko girdėti apie tai viename iš dokumentinių filmų apie nganasanus, rodytų Lietuvių liaudies centre. Kiekviena tauta turi savo simbolius, be jų negali išsiversti jokia tauta, jokia religija, o ypač pati pirmoji totemizmas (šamanizmas). Pagal gyvenamąją teritoriją lietuviai savo simboliais totemais galėjo pasirinkti gana daug gyvūnų, iš kurių jau kelis paminėjome, kai kuriuos dar aptarsime (pavyzdžiui, bites), tačiau vis dėlto didžiausią dėmesį lietuviai skyrė žalčiui. Žaltys (gyvatė), kaip dar ne kartą kalbėsime, yra gyvybės (pats žodis gyvatė kilęs nuo žodžių gyvata, gyvybė ) simbolis, tai pirmapradis gyvūnas, jis nepavojingas, nenuodingas (Lietuvoje nuodinga tik angis). Žaltys patrauklus tuo, kad yra ir žemės, ir vandens gyvūnas (angliškai jis vadinamas dvejopai grass-snake ir water-snake), juodas, blizgus, paslaptingas. Tai įsikūnijusi gyvybinė energija, žalčiai Dievo pasiuntiniai (penates Dii, kaip juos vadino lenkų metraštininkas Janas Dlugošas (Jan Długosz) (1415 1480). Buvo manoma, kad žalčiai ne tik turi gyvybės jėgų, bet juose dar gyvena protėvių sielos: Tai buvo įsivaizduojama kaip negęstančios gyvybės jėgos judėjimas iš vieno kūno į kitą. 4 Pasak A. Girininko, žaltys-gyvatė labai dažnai aptinkamas miškų neolito kultūrų gyvenviečių vaiz- 1 Algirdas Girininkas. Lietuvos archeologija. I tomas. Akmens amžius. Vilnius: Versus Aureus, 2009, p. 73. 2 Ten pat, p. 239. 3 http://lt.wikipedia.org/wiki/nganasanai. Žiūrėta: 2012 09 22. 4 Marija Gimbutienė. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Vilnius: Mintis, 1994, p. 39.

dinys. Tai gyvybės ir atsinaujinimo simbolis. Jį ryškiai iliustruoja Žemaitiškės 2-oje gyvenvietėje rastas strėlės antgalis su pavaizduotais ant įkotės žalčiais-gyvatėmis (Girininkas 1990 a: 96 (190 pav.)). Nešantis mirtį antgalio smaigalys nepuoštas, tačiau strėlės įkotė puošta kompoziciškai: gyvatė veržiasi pro dvi juostų eilutes, tarsi vandens ir žemės sferas į gyvenimą, kuris baigiasi mirtimi. Apatinėje įkotės dalyje, apsivijusi apie antgalio įkotę, vaizduojama gyvatė ramybės būsenoje. Tai būvis, į kurį gyvatė sugrįžta po mirties. Miškų neolito gyventojams gyvenimas ir mirtis neatsiejami. Mirtis nėra blogis, nėra pabaiga, tai tik būties dalis, viena iš būties būsenų, tam tikra, laikina gyvybės būsena. 5 Iki vadinamosios Sovijaus reformos, apie kurią kalbėsime vėliau, ir po kurios totemizmas buvo užgožtas pagonybės, dabar skambiai vadinamos baltų religija, žmonės į kapą buvo guldomi suriesti ant šono miego arba gemalo poza jie turės iš naujo gimti. 6 Mūsų laikus pasiekė ir miškų neolito chtoniškieji simboliai (žaltys, velinas, puta) ir agrarinio neolito simboliai Saulė, Mėnulis, Aušrinė. Taigi lietuviai gali pasidžiaugti, kad iki krikščionybės turėjo net dvi religijas, kurių skirtis buvo didžiausia lietuvių tautos tragedija: pirmoji žalčiažudystė, plačiai aprašyta teogoniniame mite Eglė žalčių karalienė. (Tiesa, krikščionybė perėmė ir žalčio kulto elementus: Vakarų Lietuvoje, palei Rytprūsių sieną ir XIX a. vidurio Prūsų Lietuvos protestantų kapinėse aptikta labai vertingų ir įdomių antkapinių paminklų. Tai nei kryžiai, nei stogastulpiai. Savo forma šie paminklai primena rupūžes, driežus ar kitokius roplius (51 58 pav.). 7 Pagarba žalčiui minima jau XIV a. metraščiuose. Žaltys rūpestingai globotas, saugotas, sutikti jį laimės ženklas, namuose laikomas žaltys neša palaimą, troboje jam skiriama ypatinga vieta. Aitvaras, nešantis turtus tai žaltys ilga uodega, tik skrendantis ir žeriantis šviesą. Žaltys tautosakoje vadinamas dievų siuntinėliu, šienaujant žolę jis aplenkiamas. M. Gimbutienė aiškiai nurodė: Užmušti žaltį nusikaltimas. Sakoma: Nepalik negyvo žalčio gulėti lauke; palaidok jį. Matydama mirusį žaltį, saulė apsiverks. 8 M. Gimbutienė pabrėžė, kad jau III tūkst. pr. Kr. Dunojaus kultūros keramikoje pasitaiko roplių atvaizdų, žalčių figūros puošė neolito molio dirbinius, akmeninius ir žalvarinius kirvius, jų aptikta Skandinavijos uolų piešiniuose, geležies amžiaus keramikoje, žalčio motyvas dažnas Graikijos mene (ikigeometriniame, geometriniame ir Korinto). Lietuviai, pasak archeologės, žaltį ypač dažnai vaizduodavo IX XI a. segėse bei apyrankėse. Žalčio simbolis totemas neatsirado dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jis atkeliavo iš toli. Pasak M. Gimbutienės, IV tūkst. pr. Kr. simboliai į Europą atkeliavo iš Artimųjų Rytų, tiksliau, iš Mesopotamijos per Kaukazą ir kitus regionus. Štai kodėl (ir ne tik dėl to) žalčio kaip gyvybės simbolis lietuviams visada buvo svarbiausias, šventas ir neginčijamas. Lietuvą vadinamaisiais ikiistoriniais laikais galime vadinti Žalčiava. Spėjame, kad tai buvo laimingas lietuvių gyvenimo tarpsnis, jie nebuvo okupuoti, nevyko karai. Poetiškai kalbant, Žaltys globojo Lietuvą lietaus, vandens kraštą ir jos gyventojus lietuvius. Irena Čepienė apgailestauja, kad Lietuvoje plinta tautinis nihilizmas, dėl kurio negerbiama mūsų 5 Algirdas Girininkas. Lietuvos archeologija. I tomas. Akmens amžius. Vilnius: Versus Aureus, 2009, p. 244 246. 6 Ten pat, p. 246. 7 Marija Gimbutienė. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Vilnius: Mintis, 1994, p. 29 36. 8 Ten pat, p. 37.

žemė, istorinis palikimas, papročiai, kultūra. O juk etninės kultūros vertybės tai tautai reikšmingi paveldėti, saugomi, tęsiami ir naujai kuriami dvasinės ir materialinės kultūros dalykai. 9 Tai gyvoji tradicija, kuri, deja, baigiama primiršti, nes dvasingumą keičia vartotojiškumas. Įdomi autorės pateikta senosios lietuvių kultūros apžvalga. Joje bandoma laviruoti tarp įvairių požiūrių archeologių Ramutės Rimantienės ir Marijos Gimbutienės. Pirmoji mokslininkė mano, kad neolito laikotarpiu Lietuvos gyventojai tikėjo žmonių pramote esant Žvėrių Viešpatę arba Briedžių Briedę (Elnę). M. Gimbutienė teigė, kad iki indoeuropiečių atėjimo Europoje vyravo matristinės kultūros tarpsnis, kai žmonės garbino Didžiąją Deivę (Motiną Kūrėją), ne Dangaus, bet Žemės valdovę 10. Tiesą pasakius, abi autoritetingos mokslininkės savaip teisios: Lietuvoje nuo seno gyveno žemiški žmonės, nors ir puoselėjo sudėtingą tikėjimą. I. Čepienė prisimena žmogaus-legendos, N. Vėliaus, 1990 m. gegužės 18 d. pasakytus žodžius: Nuo mokyklos suolo mums buvo kalama į galvą, kad etninė kultūra tai tik muziejinę vertę teturintys medžiaginiai objektai (senieji darbo įrankiai, drabužiai, architektūra), religiniais prietarais persisunkę, atgyvenę papročiai ir primityvi liaudies kūryba, kurią, norint pritaikyti šių dienų reikalavimams, reikia tobulinti, perdirbti. Ir mes nė juste nepajutom, kaip per tuos pragaištingus 50 okupacijos metų užmiršome iš tėvų paveldėtus papročius ir tradicijas, kaip ėmėme darkyti savo gimtąją kalbą. 11 Apie 1698 m. Matas Pretorijus (Matthäus Prätorius) rašė, kad išgyvendinus žalčius, įvyktų nelaimė. Žaltys kaip simbolis, totemas lietuvių seniausiame tikėjime glaudžiai susijęs su kitais gyvūnais: žuvimis, bitėmis, nėgėmis, žirgais / arkliais, lokiais, vilkais, elniais devyniaragiais, varlėmis ir rupūžėmis. Dabar daug kalbama apie toleranciją, kitų kultūrų supratimą. Be abejo, tai būtina, tačiau su viena menkute sąlyga: nepamirškime savo žemės. Suvokę savą, suprasime ir kitą. Pirmoji žalčiažudystė tapo nuosprendžiu, kurį lietuviai pasirašė, o neigiamos pasekmės juntamos iki šių dienų. Be mano keliamų ir įrodinėjamų hipotezių, knygoje pateikiama garsiausių mokslininkų nuomonė. Džiaugiuosi, kad pavyko pakalbinti Algį Mickūną, Joną Trinkūną, Stasį Skrodenį, Prancišką Reginą Liubertaitę, kurie atskleidė nemažai paslapčių apie senąją Lietuvą ir galimą jos ateitį. KAIP BUVO NUŽUDYTAS ŽALTYS 9 Irena Čepienė, Lietuvių etninė kultūra: raidos įžvalgos, Vilnius, Alma littera, 2008, p. 8. 10 Ten pat, p. 17. 11 Ten pat, p. 276 277.

Apie tai kalbama viso pasaulio pasakose. Lietuviškas variantas Eglė žalčių karalienė teogoninis mitas apie žalčio, vardu Žilvinas, nužudymą. Tuomet nepiktas, gerasis, toteminis, globojantis tautą ir nenuodingas žaltys priešingai nei piktoji angis virto piktuoju žydiškuoju nahaš (žalčiu gundytoju), vėliau per krikščionybę atėjusiu į dirbtinai apkrikštytą Marijos žemę. Tačiau dar prieš krikštą gimė tai, kas dabar yra atkurta (atkūrinėjama) Romuva, pagoniška religija, turinti daug dievų, atliekančių daug funkcijų, savo kunigų luomą, kuriam priklausė žyniai, kriviai, vaidilos, vaidilutės. Žalčio nužudymas pirmasis ir svarbiausias religinis įvykis lietuvių tautai. Tačiau mes nesame kriminalistai, todėl nagrinėsime įvykį per religijotyros, mitologijos, lingvistikos, istorijos, archeologijos ir net genetikos prizmes. Lietuvos religingumą chronologiškai galima apibūdinti taip: 1) totemizmas, 2) Romuva, 3) krikščionybė, 4) postmodernizmas, XX XXI a., dabartis, kai viskas susimaišę, arba, kaip įvardija filosofas, prof. Gintautas Mažeikis, miestietiškasis šamanizmas (urban shamanism). Visos religijos turi savo pirmtakes, iš kurių mokosi, kažką perima, kažką sukuria savo. Iš tikro ir šios lietuviškosios religijos tėra vienos lietuvių religijos atmainos, kurias lydėjo daug mirčių, skausmo, atsirado nepilnavertiškumo, savinaikos (savižudybių, alkoholizmo) kompleksų, visuomene prisikaupė daug skaudulių, nes dingo Žaltys, ramiai saugojęs tautą. Lietuva, kaip pasakoje, gimė iš dviejų putų vandens ir kraujo. Žilvinas (Žaltys) atplaukė kraujo puta... Tai tautos tragedija. Tačiau viltis visada gyva. Svarbiausia žinoti savo istoriją ir tautosaką. Pirmoji žalčiažudystė Tai bene sudėtingiausias ir kertinis klausimas, nagrinėjant Žalčio totemo religiją, seniausią Lietuvos tikėjimą, todėl skirsime šį skyrių į dvi dalis. Pirmoje norėtume aptarti teogoninį mitą apie Eglę ir Žaltį (Žilviną), iš kur jis atsirado, kaip interpretuotas. Antroje kalbėsime apie patį žudymo procesą dvi putas, iš kurių gimė Lietuva (pieno ir kraujo), kodėl žaltys teogoniniame mite buvo nužudytas dalgiu, kuris Lietuvoje atsirado tik XIII a., nors mitas gerokai senesnis; taip pat aptarsime kelias versijas, susijusias su žalčiažudystės pasekmėmis: būtent žalčių genocidu, natrikscidu, apie kurį iki šiol nebuvo kalbėta. Teogoninis mitas ir jo kilmė

Teogonija (graikų k. Θεογονία dievų kilmė, dievų gimimas ) mitologijos šaka, aiškinanti dievų kilmę, genealogiją. Šis pavadinimas prigijo nuo graikų poeto Hesiodo (apie 750 650 m. pr. Kr.) poemos Teogonija. Rados Chaosas pirmiausia 12, rašo Hesiodas, ir šį jo teiginį galima lyginti su šumerų Gilgamešo epo bei Biblijos teiginiu apie pirmapradžius vandenis, gelmę. Remdamiesi seniausiais šaltiniais, mokslininkai nustatinėja dievų hierarchijas, genealogiją, o pasakas, legendas, poemas, kuriose aprašoma dievų kilmė, vadina teogoniniais mitais. Būtent jie mokslininkams padeda nustatyti dievų tarpusavio ryšius skirtingose kultūrose ar net civilizacijose. Taigi, kas nutiko, kad kažkas nužudė pirmąjį žaltį, tiksliau, visą toteminę struktūrą Žaltį kartu pasmerkdamas tautą tolesnėms kančioms? Žinoma, mes vargu ar nustatysime konkretų asmenį ir jo bendrininkus, tačiau galime bent užčiuopti siūlo galą, pasakyti, ar tai padarė patys lietuviai, ar svetimšaliai (jokiu būdu neskatiname ksenofobijos). Iš tikro pirmoji žalčiažudystė gana detaliai aprašyta teogoniniame mite (taip šią legendą, pasaką vadino Gintaras Beresnevičius) Eglė žalčių karalienė. Aptarkime šį mitą plačiau. Pirmiausia, turėtume žinoti, kad Žalčio (drakono, gyvatės, kitokios reptilijos) mitas buvo ir yra gajus jau tūkstančius metų bene visose tautose visame pasaulyje, todėl spėjame, kad Žalčio nužudymas buvo ritualinis aktas, kuris pakeitė visą žmoniją ir pasklido kartu su legendomis ir mitais. Šiek tiek istorijos. Lietuviškai teogoninis mitas (remdamiesi G. Beresnevičiumi, paaiškinsime kodėl, o kol kas galime vadinti jį ir pasaka, ir legenda esmė nesikeičia) Eglė žalčių karalienė pirmąsyk užrašytas almanache Biruta 1837 metais. 13 Netrukus, 1847 metų veikale Litwa, pasaką pamini lenkų rašytojas, istorikas ir žurnalistas Juzefas Ignacas Kraševskis (Józel Ignacy Kraszewski, 1812 1887), žavėdamasis senovės lietuvių tikėjimu ir žmonių poetine fantazija. 1854 metais apie Eglę žalčių karalienę parašo Pavelas Kukolnikas (Пaвел Кyкольник, 1795 1884) rusų istorikas, poetas, rašytojas bei gerą reputaciją turėjęs cenzorius, jis iškelia šios pasakos vertę, lygina ją su Ovidijaus Metamorfozėmis. 14 Latviai pirmąsyk Eglę žalčių karalienę pamini 1852 metais žurnale Inland. Iškelta mintis, kad mitas atkeliavęs iš tolimų kraštų, taip pat dar viena galima versija, kad tai XIII a. kuršių vadovo Lamechino laikų pasaka. Vėliau Eglė žalčių karalienė imama minėti vis dažniau apie ją rašo Aleksanderis Osipovičius (Aleksander Osipowicz), Andrius Botyrius, galiausiai Jonas Basanavičius. XX a. pradžioje pasaka paplinta mokyklose, apie ją kalba Jonas Jablonskis. Savo vadovėlyje Literatūros teorija (1926 m.) Jonas Norkus akcentuoja, kad ši pasaka buvusi mitu, kuriame žmogus pasiverčia žalčiu, pieno puta, medžiu. 15 Atkreipkime dėmesį į šiuos žodžius, nes apie putą ir medį bei jų ryšį su Žalčio totemine religija dar kalbėsime. J. Norkui antrina kito vadovėlio autorius Zigmantas Kuzmickis, kuris aiškina apie žalčio garbinimą 12 Hesiodas. Teogonija. Vilnius: Aidai, 2002, p. 15. 13 Leonardas Sauka (sudarė ir parengė). Pasaka Eglė žalčių karalienė, IV tomas: tyrinėjimai, kitos žinios. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 13. 14 Пaвел Кyкольник. Предания литовского народа // Черты из истории и жизни литовского народа. Вильно: Тип. О. Завадского, 1854. С. 66 149. 15 Jonas Norkus. Literatūros teorija (pagrindiniai prozos ir poezijos dėsniai). Vidurinei mokyklai. Kaunas, 1926, p. 48.

ne tik Lietuvoje, bet ir senovės Indijoje, Egipte, Graikijoje. 16 Motiejus Miškinis pastebi, jog pasakoje Eglė žalčių karalienė esama burtažodžių, kurie liudija kūrinio senumą, vadinasi, mitinis elementas išsaugojo savo senovišką dvasią ir turi realybės įspūdžio. 17 Taip pat pastebima, kad kūrinio lyrizmas (akcentuojant liūdną žalčio likimą) priartina šią pasaką prie lietuvių liaudies dainų. Kaip žinia, didelė lietuviškų dainų lobyno dalis yra raudos taip pat liūdnos, melancholiškos, lyriškos dainos. Rytų aukštaičių polifoninėje muzikoje naudotos itin senoviškos kanklės, kurios labiau panašėjo į luotelį, geldą, karstą, o šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių šitokie instrumentai labiau priminė liktines Lietuvos Raudonojon knygon įrašytas žuvis. (...) Polifoninė muzika Šiaurės Lietuvoje iki pat XX a. vidurio gyvavo kaip atskira su niekuo nesisiejanti sala, neturinti jokių artimesnių atitikmenų. 18 Įsidėmėtinas šiuose žodžiuose išsakytas etnologo, prof. Romualdo Apanavičiaus pastebėjimas apie karstą ir retas žuvis. Mūsų manymu, tai akivaizdžiai siejasi su nagrinėjama tema ir yra labai svarbi detalė. Viktoras Katilius iškelia hipotezę, kad Eglė žalčių karalienė pasakoja apie nuotakų grobimą ir genčių pasipriešinimą šiam procesui. 19 Tai leidžia daryti prielaidą, jog pirmąją žalčiažudystę įvykdė ne svetimšaliai, nes, pasak V. Katiliaus, sugretinus lietuviškos ir skandinaviškos pasakos variantus, paaiškėja, kad tai grynai lietuviškas turtas nuo pat gimimo laikų. Bent tokią išvadą, nagrinėdamas V. Katiliaus analizę, padaro L. Sauka. 20 V. Katilius, atidžiai pažvelgęs į pasakos tekstą, pažymėjo, kad jame ryškiai išsiskiria mitiniai, fantastiniai ir buitiniai elementai. Seniausią pasakos siužeto esmę V. Katilius aiškino pasitelkęs žinias apie senovėje egzistavusį nuotakų grobimą ir giminių pasipriešinimą šiam reiškiniui. Vėliau papročiai kito, grobimą pakeitė pirkimas, taikios derybos, todėl vedybos ėmė reikšti nebe karą, o taiką. V. Katilius pabrėžia, kad skandinaviškose pasakose vedybų siužetai vaizduojami kur kas žiauriau, pasak jo, lietuvio vaizduotė netinka kurti žiauriems vaizdams 21. Kadangi tokie vaizdai neišvengiami, pasak mokslininko, lietuvis griebiasi eiliuotos poezijos, taigi ir dainų. Semiotikas, mitologijos tyrinėtojas Algirdas Julius Greimas (1917 1992), kalbėdamas apie tai, ką reiškia būti lietuviu, akcentavo: Tauta tai ne tik jos garbinga ar liūdna praeitis, ne tik dabarties neišskaitoma, dažnai nesuprantama mišrainė, kur neatskirsi niekšybių nuo žygdarbių; tauta tai jos sukauptas energijos krūvis, jos atsisakymas priimti kolektyvinę mirtį, jos veržlumas gyventi. (...) Išlieka tik tos tautinės mažumos, kurios, saugodamos savo tautinę asmenybę, intuityviai žino pagal dabar madingą formulę, iki kol galima eiti per toli. Tai tautos, kurios turi istorinį patyrimą ir istorinę kantrybę. Lietuvių tautos išmintis: mokėti laukti. 22 Žymus latvių mitologas, kalbininkas Pėteris Šmitas (Pēteris Šmits) (1869 1938), mokėjęs kinų, mongolų, madžiūrų ir kitas Rytų kalbas, parengė ir išleido pagrindinius senųjų latvių mitologijos šaltinių ir tautosakos rinkinius. Jis rėmėsi suomių folklorininko Anti Amatuso Arne (Antti Amatus Aarne) (tikr. Limnell, 1867 1925) 1910 metais sukurta, vėliau amerikiečių mokslininko Stito Tomsono (Stith 16 Zigmantas Kuzmickis. Tautosaka. Kaunas, 1931, p. 96. 17 Motiejus Miškinis. Lietuvių literatūra. Kaunas, 1939, p. 83. 18 Romualdas Apanavičius. Etninė muzika. Monografija. Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2009, p. 9 10. 19 Vikt. Katilius. Eglės žalčių karalienės pasaka. Židinys, 1938, Nr. 12, p. 687. 20 Leonardas Sauka (sudarė ir parengė). Pasaka Eglė žalčių karalienė, IV tomas: tyrinėjimai, kitos žinios. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 17. 21 Vikt. Katilius. Eglės žalčių karalienės pasaka. Židinys, 1938, Nr. 12, p. 689. 22 Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis: straipsnių rinkinys. Vilnius: Vaga, 1991, p. 320 322.

Thompson) (1885 1976) išplėtota sistema, iki šiol pripažįstama visame pasaulyje. Pagal vadinamąją Aarne-Thompsono pasakų tipų rodyklę (jos pradžia, kaip minėjome 1910 m. A. A. Aarne knyga Verzeichnis der Märchentypen, ( Pasakų tipų sąrašas )), iki šiol folklorininkai nustato pasakų tipus ir jas klasifikuoja. 23 P. Šmitas Žalčio jaunikio ir Velnio jaunikio 20 variantų priskyrė Eroto ir Psichės tipui (425A, dar vadinamas Prarasto vyro paieškų tipu). Tai antikinė legenda, aprašyta romėnų rašytojo, Numidijos (dabar Alžyro ir Tuniso teritorijos) berbero Liucijaus Apulėjaus (Lucius Apuleius, apie 125 180 m.) romane Aukso asilas arba Metamorfozės. Romėnų mitologijoje graikiškieji Erotas ir Psichė atitinka Amūrą ir Venerą. Romane Aukso asilas aprašoma legenda, kurios šaknys siekia Afriką, čia kalbama apie senovinį, iš Egipto kilusį Izidės kultą (Navigium Isidis), kuriam legendos herojus po daugybės negandų atsiduoda. Šios legendos panašumas į Eglę žalčių karalienė toks, kad joje slypi panaši simbolika. Psichė tai žmogaus siela. Legendoje Erosas ją įsimyli ir veda, palikęs Afroditę. Galima versija, jog Eglės žalčių karalienės istorijoje būta panašaus posūkio: Eglė liepusi savo broliams nužudyti Žilviną iš pavydo, o pati pasivertusi medžiu ir medžiais pavertusi savo vaikus. Legenda ir afrikietiškai graikiškai romėniška, ir lietuviška rodo, kad susiduriama su aukštesnėmis jėgomis, o ne vien pasakojama paprasta meilės istorija. Vienas žymiausių Lietuvos tautosakininkų Jonas Balys (1909 2011) 1936 metais sudarė Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogą, kur mūsų nagrinėjamą pasaką pavadino Žalčio žmona ir pateikė indeksą 425 D*, kaip atskirą graikiškos pasakos Dingęs vyras variantą. 1934 metais tautosakininkė Margarita Vymerytė (1902 1965) parašė disertaciją apie romanų, germanų ir aisčių pasakas su eilėmis, vienas iš nagrinėjamų 17 pasakų tipų yra Žaltys jaunikis. Eglę žalčių karalienę ji analizavo pirmiausia kaip eiles: nagrinėti septyni lietuvių pasakų variantai, dvylika latvių, po vieną rusų ir suomių. M. Vymerytė padarė labai svarbią išvadą: lietuvių variantuose paplitę du intarpai: žalčio kvietimas ir prakeikimas. Latvių variantų intarpai kalbiniu požiūriu nesą tokie raiškūs. Rusų variante tėra likę blankūs eilių pėdsakai. 24 Mūsų manymu, M. Vymerytės išvada itin reikšminga. Žaltys buvo pakviestas (prisiviliotas burtais, tarsi nieko bloga nelinkint) ir užmuštas (kadangi burtus mokėjo tik savi, spėjame nors dar nėra iki galo aišku, tęsime tyrinėjimus toliau jog žudikai buvo patys lietuviai), o tada Lietuvą užklupo Žalčio prakeikimas, tiksliau, prakeikė ne Žaltys, o pati Gamta, jos dėsniai suveikė kaip žalčiažudystės atoveiksmis. 1951 metais straipsnyje Žalčio pasaka Indijoje 25 J. Balys teigia, kad Eglė žalčių karalienė atkeliavo į Lietuvą iš Indijos, o vienas iš kelių, pasiekusių mus, galėjo eiti per Persiją, Turkiją, Bizantiją, Kaukazą, pietinę ir vidurinę Rusiją. J. Balio manymu, pasakai apie 1500 metų. 1955 metais Žaltį jaunikį švedų folklorininkas, etnologas Janas Ojvindas Svanas (Jan-Öjvind Swahn) (g. 1925) įtraukė į solidžią monografiją The Tale of Cupid and Psyche ( Kupidono ir Psichės pasaka ) ir suteikė pasakai indeksą AT 425M, kurio iki šiol laikomasi. Raidė M reiškia, jog tai ne šiaip 23 http://scandinavian.wisc.edu/mellor/taleballad/pdf_files/motif_types.pdf. Žiūrėta: 2012 10 13. 24 Leonardas Sauka (sudarė ir parengė). Pasaka Eglė žalčių karalienė, IV tomas: tyrinėjimai, kitos žinios. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 19. 25 Jonas Balys. Žalčio pasaka Indijoje. Gabija, 1951, Nr. 1, p. 62 66.

pasaka, o mitas, sakmė, be to, lietuvių ir latvių Eglės žalčių karalienės variantai seniausi pasaulyje. Taip tarptautiniu mastu buvo paneigta J. Balio teorija apie galimai indišką pasakos kilmę, tačiau vėliau matysime, kad iš dalies jis buvo teisus kaip pasaka (bet nebūtinai kaip teogoninis mitas) Eglės žalčių karalienė egzistuoja visame pasaulyje, deja, Lietuvoje tėra ištyrinėta vos 60 jos variantų. 1987 metais J. Balys atkreipia dėmesį, kad iš lietuvių mitą Eglė žalčių karalienė pasiskolino daugybė tautų, jis pateikia dvi panašias Amerikos indėnų sakmes. Nors, pasak J. Balio, tiesioginio ryšio tarp lietuvių ir indėnų sakmių negali būti, tačiau idėja ta pati. Tai bendra visai žmonijai pažiūra (Elementargedanke), pagal kurią norima aiškinti tam tikrus reiškinius. 26 Taip pat J. Balys prieštarauja filosofo egzistencialisto Vinco Vyčino (1919 1996) teiginiui, kad žaltys esąs moteriškos deivės Žemynos manifestacija. J. Balys tame pačiame straipsnyje pabrėžia, kad žaltys ir gyvatė jau nuo babiloniečių biblinių laikų yra vyriškojo prado simbolis 27. V. Vyčinas buvo Marijos Gimbutienės, feministinės pakraipos mitologės ir archeologės bendramintis, politeistas, laikydamas politeizmą geresne religijos forma nei monoteizmas. V. Vyčinas parašė net kelias knygas, skirtas moteriškosioms dievybėms: Search for Gods (1972), Didžiosios Deivės epocha (1994), Senovės Europos deivės (1999). Būtent V. Vyčinas ir M. Gimbutienė, taip pat jos pasekėja Elinor Gadon yra moteriškosios lietuvių senosios religijos pusės tyrinėtojai. Mokslininkai yra nustatę, kad labiau į rytus gyvenusios baltų tautos buvo linkusios didesnį dėmesį skirti moteriškumui. Jei prūsų religija buvo itin vyriška, lietuvių labiau vyriška, o latvių labiau moteriška. Latvių senojoje religijoje yra daug deivių, vadinamų motėmis (pavyzdžiui, Laima, Māra, Dēkla). P. Šmitas manė, kad latviai moteriškųjų dievybių kultą perėmė iš anksčiau Latvijos teritorijoje matriarchalinėje santvarkoje gyvenusių žmonių. 28 Apie tai rašo M. Gimbutienė ir V. Vyčinas. Apie žalčio vyriškumo klausimą dar kalbėsime, tačiau vertėtų paminėti, jog filosofas ne veltui praleido daug metų, bandydamas paneigti froidistinę Žalčio tapatinimo su falu teoriją. Erotika senojoje lietuvių religijoje vėliau tapo tabu. Tas reiškinys yra puikiai išanalizuotas psichoanalizės tėvo S. Froido (Sigismund Schlomo Freud) (1856 1939) veikale Totemas ir tabu (1912 1913). Etnologė Daiva Šeškauskaitė savo tyrinėjimuose žalčiui skiria nemažai dėmesio. Prisimindama, kaip nuo senovės lietuviai gerbė žalčius, remdamasi tautosaka, teigia, kad žmonės kitame, mirusiųjų pasaulyje būna žalčiais 29. D. Šeškauskaitė pateikia tris galimas Eglės žalčių karalienės interpretavimo versijas. Pagal pirmąją, tai teogoninis mitas, rodantis seniausią žmonijos raidos etapą, sąsajas su metempsichoze, t. y. sielos persikūnijimu, reinkarnacija po mirties arba pavyzdžiui, šamanizme transo metu. Senovės baltų sakmėse gausu pasakojimų apie žmones, virtusius arba paverstus žirgais, šunimis, paukščiais, medžiais. 30 Pagal antrąją versiją, Eglė išteka už vandenų valdovo žalčio tais laikais, kai būdavo laidojama vandenyje ir tikima iš vandens atgimstančia siela. Eglė grįžo į žemę ir įsikūnijo į eglę (arba gegutę). Berndas Gliva (Bernd Gliwa) laiką, kai nerandama kapų (vadinasi, laidota vandenyje), sieja su V a. pr. Kr. V a. po Kr. Vėliau, įsigalėjus žemdirbystei, vandens religija nyksta, po 26 Jonas Balys. Moterys ir gyvatės (žalčiai). Draugas, 1987, Nr. 174 (31). 27 Ten pat. 28 Pėteris Šmitas. Latvių mitologija. Vilnius: Aidai, 2004, p. 238. 29 Daiva Šeškauskaitė. Erotika tautosakoje. Monografija. Sargeliai: Kruenta, 2011, p. 219. 30 Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2004, 276 279 p.

žalčiažudystės įvykdoma vadinamoji Sovijaus reforma, kai mirusieji imti deginti. 31 Apie laidojimą vandenyje 1983 metų rudenį hipotezę iškėlė archeologas Vytautas Urbanavičius, nuo 1966 metų savarankiškai tyrinėjęs kapinynus. Mano misija tada buvo suieškot tokius paminklus, kurie dingę, užmiršti, arba žinios tik labai menkutės, kad juos būtų galima surasti. O vienos ekspedicijos metu atsidūrėme Obeliuose. Antras dalykas Teodoras Narbutas. Yra jo knyga, kurioje sudėti laiškai ir aprašyti visi įsimintiniausi dalykai iki XIX a. vidurio. Ten buvo rašoma, kad nusileidus į vandenį buvo rasta visokiausių senienų. Vienais metais (1979 m.) radome kapinių pėdsakus sausumoje (Obeliuose), o kitais metais nuvažiavome nustatyti chronologiją, laidojimo pobūdį ir prasidėjo tyrimai, kurie truko iki 1983 m. O kai viską ištyrėme, pradėjome ieškoti tos vietos ežere, apie kurią rašė T. Narbutas. Aš empirikas esu, man reikėjo ją surasti... ir radome! Tai buvo 1983 m. ruduo. 32 Pagal trečiąją versiją Eglė žalčių karalienė yra erotinis mitas. D. Šeškauskaitė tokią savo hipotezę grindžia tuo, kad Eglę gelbsti ne kitas vyras, o jos broliai, vienos brolijos nariai, galbūt turintys tokių pačių kėslų imti sau už pačią. Atlikęs savo pareigą lytiškai santykiavęs su Egle ir susilaukęs vaikų žaltys nereikalingas, jis užkapojamas (AT 425M). Eglė su žalčiu gyvenanti kitoje erdvėje, ne savoje, kitame pasaulyje. Žaltys turėjęs atlikti tik pirmosios lytinės meilės ritualą. Eglės genties vyrai sugalvoja kerštą. Žaltį reikia pašalinti kaip seną, atgyvenusią liekaną. 33 Pasak D. Šeškauskaitės, Žaltį išduoda Drebulė, nes ji dar nepasiekusi mergystės amžiaus, mergaitė, netinkanti tekėti, nežinanti tėvo kaip žalčio vaidmens moters gyvenime. 34 Šios versijos išties įdomios, nors su jomis nesutiktume, nebent su kai kuriomis originaliomis įžvalgomis. D. Šeškauskaitės požiūris į Žaltį kaip seniausios epochos reiškinį sutampa su mūsų hipoteze, tačiau prasilenkia su ja toje vietoje, kai mokslininkė froidistiškai vertina Žaltį kaip slidų falo pavidalo gyvūną, simbolizuojantį pirmapradžio vandens ir žemės sąjungą. 35 Abejotume, ar giliausi teogoninio mito klodai siejasi su falu, Žaltys, kaip rodo šaltiniai, buvo Pirmadievis, šventas gyvūnas, totemas. Seniausios lietuvių religijos pėdsakai net po senokai įvykusios pirmosios žalčiažudystės (prieš 1500 arba 2500 metų, o gal daugiau ne taip svarbu) neišnyko. Atsirado žmonių, norinčių atgaivinti senovės lietuvių, prūsų, latvių tikėjimus. Tradicija tęsiama. Apibendrindami pirmosios žalčiažudystės teorijas, manome, kad labiausiai tikėtinos yra tos, kurios kalba apie seniausiąją vandens religiją, akcentuoja Žaltį kaip totemą, kuris buvo ypač garbinamas. Mūsų hipotezė: Žalčio nužudymas nebūtinai svetimtaučių darbas. Galimas daiktas, kad senovės lietuviai buvo ne indoeuropiečiai, kai garbino Žaltį, o su iš pietų atkeliavusiais indoeuropiečiais baltų gentimis susimaišė gana vėlai. Senosios Europos paslaptys nėra įmintos. Tarkime, italų kultūrinių protėvių etruskų arba baskų kalbos iki šiol nėra iššifruotos (tiksliau, iki galo neaišku, su kuo jos susijusios), tai liudija, jog Europoje egzistavo senoji civilizacija, vėliau be- 31 Bernd Gliwa. Die Hexe under der Junge (AaTh 327 F) und Der Junge im Sack des Freßdämonen (AaTh 327 C), ein kulturgeschichtlicher Deutungsversuch litauischer Märchen. Fabula 3 / 4 vol. 44, 272 291. 32 http://www.technologijos.lt/n/mokslas/istorija_ir_archeologija/s-15424/straipsnis/vytautas-urbanavicius:-lietuvos-pagonyspo-kremacijos-galejo-bti-laidojami-vandenyje?l=2&p=1. Žiūrėta: 2012 11 30. 33 Daiva Šeškauskaitė. Erotika tautosakoje. Monografija. Sargeliai: Kruenta, 2011, p. 223. 34 Ten pat, p. 223. 35 Ten pat, p. 224.

veik visiškai uzurpuota indoeuropiečių. Su šia hipoteze sutiktų ir G. Beresnevičius, rašęs, jog Eglės broliai, užkapojantys (...) Žilviną, galėtų būti gretinami su kažkokia senąja dievų karta, panašia į graikų mitologijos kiklopus ar titanus, tačiau vis dėlto jie nėra tiek pirmapradžiai kaip Žilvinas. Tačiau jie yra senesnės kilmės nei Eglės ir Žilvino vaikai. 36 G. Beresnevičius pastebi, kad dvylika brolių žudikų gali būti susiję su Jeronimo Prahiškio (Jeroným Pražský) teiginiu, jog jis Lietuvoje aptikęs gentį, garbinančią didžiulį kūjį esą juo Zodiako ženklai kadaise išlaisvinę pikto karaliaus pagrobtą Saulę. Pagal miglotą Rivijaus kroniką, Vilniuje buvo Perkūno šventovė, kurioje stovėjo altorius iš dvylikos pakopų, kiekviena jų skirta vienam iš Zodiako ženklų. Ant tų pakopų, Saulei įkopus į tą ženklą, būdavo deginamos aukos. Akivaizdu, kad Lietuvoje, kaip pastebi N. Vėlius, tuo metu po žalčiažudystės egzistavo jau keli kultai. Senoji lietuvių religija ir mitologija buvo geografiškai orientuota: vienos gentys labiau garbino žalčius, kitos ugnį, miškus ar saulę. Gaila tik, kad neišaiškinta, kokiose Lietuvos vietose kokie kultai buvo populiaresni. 37 Sunku pasakyti, ar žudikai buvo svetimtaučiai, ar tikrai kitos lietuvių gentys. Visgi tikėtina, kad patys lietuviai užsitraukė sau prakeiksmą. Žalčiažudystės aktas Kaip buvo įvykdyta pirmoji žalčiažudystė, pradėjusi pirmąjį natrikscidą (natrix lotyniškai žaltys )? Pasakoje Eglė žalčių karalienė, kaip daugelis tikriausiai pamena dar iš vaikystės, Žilvinas (Žaltys) pasirodo viena iš dviejų kraujo puta. Tai, be abejo, simbolizuoja mirtį, o kita galimybė pieno puta, akivaizdžiai susijusi su gyvybės pradžia, motinos pienu, taip pat žalčiais, kurie mėgsta pieną. Žilviną Eglės broliai užkapoja dalgiais, teigiama pasakoje. Tačiau čia prasilenkta su logika, ir tai rodo, jog susiduriame, kaip jau minėta, ne su paprasta pasaka, o su teogoniniu mitu, kuris lietuviams yra tokio pat svarbumo kaip Gilgamešo epas šumerams ir visai Mesopotamijai, parašytas prieš maždaug 3800 metų (vėlyvesnei versijai apie 3300 metų). Logikos trūksta pirmiausia todėl, kad teogininiame mite Eglė žalčių karalienė Žilvinas užkapojamas dalgiais, nors, pasak G. Beresnevičiaus, Lietuvoje dalgis atsiranda apie XIII a.; prieš tai, o ir vėliau, iki pat XX a., naudotasi pjautuvu. 38 Prieš maždaug dešimtmetį G. Beresnevičiui buvo kilusi mintis, kurią čia plėtojame, tačiau mokslininkas jos nespėjo išnagrinėti giliau: Galima klausti, ar Žilvinas, paslaptingasis, netikėtai keistai populiarios lietuvių pasakos personažas kartais nebūtų siejamas su senąja dievų karta ar konkrečiai 36 Gintaras Beresnevičius. Lietuvių dievų tarpusavio santykiai, in: Kultūros istorijos tyrinėjimai 5. Straipsnių rinkinys. Vilnius: Gervelė, 1999, p. 205. 37 BRMŠ I, p. 589. 38 Gintaras Beresnevičius. Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas: religinė istorinė studija. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 37.

su Pirmadieviu? 39 Pirmadievis, hipotetinis pirmasis Dievas, pasak G. Beresnevičiaus, lietuvių religijoje nėra bent kiek aiškiau apibrėžtas. Grįžtant prie froidistinių teorijų, tai galima būtų aiškinti tėvo problemos sublimacija. Tiesa, kitose religijose Žalčio archetipas Pirmadievis egzistuoja ir yra gana aiškiai aprašytas. Pavyzdžiui, hetitų religijoje Pirmadievis vadinamas Alalu. Graikai jį vadino Hypsistos (Ὕψιστος). Mažojoje Azijoje (Kapadokijoje, Bitinijoje ir Ponte dabar Turkija) ir Pietų Rusijoje, prie Juodosios jūros, nuo 200 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr. egzistavo Hypsistos garbintojų grupės. Septuagintoje (graikiškajame Senojo Testamento vertime) vardas Hypsistos ( Aukščiausiasis ) minimas daugiau kaip penkiasdešimt kartų ir apibūdina Jehovą (Tetragramatoną), t. y. Dievą. Nesileisdami į tolesnius klaidžiojimus po pasaulio tautų mitologijas, paminėsime, kad Žaltys Pirmadievis dar vadintas ir kitokiais vardais: Praamžius vienas dažniausiai minimų. Pasak senovės baltų tikėjimo bendrijos Romuva krivio, įšventinto į šias pareigas 2002 metais Vilniuje, Praamžius tai Dievas Kūrėjas, minimas ir gerbiamas Žiemos saulėgrįžos Kūčių ir Kalėdų metu. 40 Pasak etnologo Rimanto Balsio, aukščiausieji lietuvių ir prūsų dievai dar vadinti: Andaju (1252 m. Ipatijaus metraštis), Nunadieviu (1252), Teliaveliu (1252), Ukapirmu (1520 1530 m., Sūduvių knygelė), Auxtheias Vissagistis (1582, J. Lasickis (J. Łasicki)), Prakorimu (1582 m., M. Strijkovskis (M.Stryjkowskij)), Praamžimu arba Praamžiu (XIX a., T. Narbutas, XX a., J. Šliūpas). 41 Andajas kildinamas iš žodžių vanduo (A. J. Greimas, D. Vaitkevičienė, V. Vaitkevičius), Antdievis (V. Toporovas (В. Топоров)), tapatinamas su Upiniu ir Ežeriniu (M. Gimbutienė), siejamas su prieveiksmiu andai anądien, anąsyk (D. Razauskas), o svarbiausia su gyvatėmis. Andają kaip angįdievą (Ang d ew) įsivaizdavo E. Volteris. Taigi, kaip matome, archajiškasis Pirmadievio pradas, nors ir nežymiai, bet vis dėlto prasiskverbia pro tamsumas ir išnyra kaip amžinasis vanduo, amžinoji gyvatė, Žaltys. Tiesiogiai su Lietuvos vardu sietume ir vieną vandens dievų Lietuvonį, pirmąsyk paminėtą 1582 m. M. Strijkovskio. Lietuvonis (Lituwanis), kuris lietų duoda; jam aukodavo įvairių spalvų vištas baltas, juodas, raibas ir kitokias. 42 Lietuvonis buvo tas dievas, į kurį kreipdavosi lietaus prišaukimo arba atitolinimo apeigų metu. Lietuviai bei prūsai turėjo ir daugiau vandens dievų, tarp kurių buvo ir Trimpas (Natrimpas, Patrimpas, Autrimpas, Antrimpas), kuris, kaip jau rašėme, yra tas pats Žaltys. Žaltys buvo vadinamas ir Aušautu (Auskutu, Aušlaviu) dievu gydytoju. Jo atitikmuo dievas gydytojas senovės graikų religijoje Asklepijus (Ἀσκληπιός), lotyniškai vadinamas Eskulapu (Aesculapius). Kad Žaltys buvo lietuvių seniausios religijos totemas, pritaria Pranė Dundulienė: Santuokinių gyvūno ir žmogaus ryšių vaizdiniai sustiprėjo atsiradus tikėjimui, kad žmonių vėlės galinčios pereiti į gyvūnus; tai vedė prie prosenių gyvūnų pavidalo kulto. Palikuonims, gimusiems iš gyvūnų, buvo priskiriamos antgamtinės savybės. 43 Grįžkime prie Žalčio nužudymo. Vadinasi, dalgio versija yra vėlyva, o tikrojoje, archajiškojoje turėjo būti minimas pjautuvas. G. 39 Ten pat, p. 37. 40 Jonas Trinkūnas. Žodžiai mūsų dievams ir deivėms. Vilnius: Senovės baltų religinė bendrija Romuva, 2009, p. 26 27. 41 Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėdos universiteto leidykla, 2006, p. 20. 42 BRMŠ II, p. 546. 43 Pranė Dundulienė. Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje. Vilnius: Mintis, 1996, p. 47.

Beresnevičius Žalčio nužudymą traktuoja froidiškai kaip kastraciją. Jis ieško tolesnių paralelių, pavyzdžiui, pasak jo, Pietų Afrikos gala genties vyrai iki pat šio šimtmečio į karo žygius nešdavosi pjautuvėlius į nelaisvę paimtiems priešams kastruoti 44. Sunku pasakyti, kas toji gala gentis, apie kurią kalba G. Beresnevičius, nes Pietų Afrikoje jos nepavyko aptikti. Tačiau pasisekė rasti galla gentį Rytų Afrikoje, kurią taip vadina etiopai (patys save tie žmonės vadina nacionalinio herojaus Ormos sūnumis ilm Orma). Tai semitams artima gentis, atsisakiusi islamo. Jų ypatingo garbinimo objektas gyvatė, šiauriniai galla žmonės tiki, kad ji žmonijos pradininkė. 45 Gal daugeliui atrodys, kad šios paralelės iš piršto laužtos, tačiau taip nėra, kaip įsitikinsime vėliau, panagrinėję gyvačių mitus visame pasaulyje. Kodėl priešas būdavo kastruojamas? Taip totemistinėje visuomenėje iš jo atimama vyriškoji galia (kai kuriose gentys tai daro žiauriai priešininkas suvalgomas, t. y. panaudojama kanibalistinė ritualinė praktika). Lietuviai nebuvo kanibalai, tačiau broliai, pjautuvu nužudę lietuvių totemą Žaltį galėjo tokie būti. Kyla klausimas: iš kur Europoje kanibalai? Atsakymas labai paprastas: tai buvo senoji Europa, kurioje galėjo nutikti visokių dalykų. Taigi šioje vietoje aiškėja svarbus dalykas hipotezė kad Žaltį nužudė svetimšaliai, vadinami Eglės broliais. Kodėl broliai? Atsakyti nesunku. Eglė buvo ragana, nes ji mitologijoje artimiausia Raganos įvaizdžiui. M. Gimbutienė rekonstruoja archajišką Europos deivę Gyvatę. 46 Jai pritaria ir G. Beresnevičius. M. Gimbutienė moterų kerėtojų bendrijas, gyvenusias, mūsų manymu, Žalčio epochoje, sieja su archajiniu Deivės kultu. Čia praverstų prisiminti paraleles ir su šamanizmu, animizmu pirmosiomis religijomis kartu su totemizmu. Pasaulyje iki šiol gyvena daugybė tautų ir tautelių, kurios tuos dalykus praktikuoja. Taigi, kaip matome, ragana Eglė pavertė savo vaikus medžiais, be to, Žalčio žmona galėjo būti tik reginčioji, anapusybę suvokiančioji; pasak G. Beresnevičiaus, tik ragana bet kurioje senojoje religijoje gali pasiversti medžiu ar kitu gyvūnu, gyventi su Žalčiu, vadinasi jos broliai kitos genties (genčių) raganiai, rituališkai nužudę Žaltį. Kas nužudė Žaltį? Ar tai galėjo būti baltų genčių atstovai? Tikrai ne, kadangi Eglės žalčių karalienės teogoninį mitą lygiai tokia pat forma aprašo ir latviai. Tas pats pasakytina ir apie slavų bei finougrų tautas. Potencialiais priešais, nužudžiusiais Žaltį, mūsų nuomone, galėjo būti senovės keltai (galai; keltų prokalbe *galno galia ). Kimrų (valų) kalba net žodis galėti panašus į lietuvišką gallu. Panagrinėkime, kaip keltų kalbose vadinama gyvatė (žaltys), turėdami galvoje, kad indoeuropiečių prokalbėje (PIE) gyvatė buvo vadinama *(s)nēg-o- ( nuo žodžio šliaužti ), iš jo kilo sanskrito kalbos žodis nāgá ( gyvatė ), švedų snok ( žaltys ), senosios anglų snaca ( gyvatė ). Angliškasis serpent kilo iš PIE *serp- ( šliaužti ). 1) kornų (Kernowek; primena Kernavės pavadinimą, tiesa?) sarf (greičiausiai kilo iš hebrajų kalbos); 2) bretonų (Brezhoneg) naer; 44 Ten pat, p. 38. 45 http://www.1911encyclopedia.org/gallas. Žiūrėta: 2012 10 22. 46 Marija Gimbutienė. Senoji Europa. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 184 186 ir kt.

3) Gaeilge ir Gàidhlig nathair; 4) kimrų arba valų (Cymraeg) neidr ir panašiai kitose keltų kalbose. Kodėl šie žodžiai taip smarkiai skiriasi nuo germanų, italikų, slavų ir baltų kalbų žodžių, skirtų pavadinti gyvatę ar žaltį, nors keltai indoeuropiečiai? Mokslininkai teigia, kad keltų santykis su minėtomis kalbų grupėmis vis dar diskutuojamas. Archeologai mano, kad keltų prokalbė susiformavo vadinamojoje Urnfieldo kultūroje centrinėje Europoje vėlyvajame Bronzos amžiuje (1300 750 m. pr. Kr.). Urnfieldo pavadinimas kilo nuo žodžio urna palaikai tuomet būdavo kremuojami, o urnos su jais užkasamos laikuose. Prieš Urnfieldo kultūrą buvo Pilkapių kultūra (1600 1200 m. pr. Kr.), kurios teritorija dabartinėje Vokietijoje, šalia Bavarijos. Pilkapių kultūros keltai, kaip ir lietuviai, žmones laidodavo kurganuose (pilkapiuose). Tai vėliau panagrinėsime atskirai. Po Pilkapių kultūros atėjo metas vadinamajai Hallstatto kultūrai (VIII VI a. pr. Kr.), kuri priartėjo gana arti Lietuvos (arčiausiai žinomi pavyzdžiai Bohemija, Čekija; beje, Urnfieldo kultūros paplitimas, kaip matyti iš žemėlapio, buvo gana didelis ir siekė baltų genčių gyvenamus plotus). Iki šiol mokslininkai neturi pakankamai medžiagos, kad galėtų rekonstruoti kontinente gyvenusių keltų tautų ir genčių kalbų sintaksę turima daugiausia fonologinių ir morfologinių duomenų. Nors yra išlikę įrašų gaulų (galų) ir keltiberų kalbomis (dar II I a. pr. Kr.), vis dėlto keltų literatūra prasidėjo nuo salyne apsigyvenusių airių, rašiusių senąja airių kalba Goídelc VI X amžiais. Beje, senovės airiams buvo ypač svarbus jūros dievas (greičiausiai pačios jūros personifikacija) Lir (Ler). Visa tai pasakojame, idant iškeltume hipotezę, kad senojoje Europoje dar ne indoeuropiečiai lietuviai susidūrė su keltais, kurie ir nužudė Žaltį. Grįžtant prie G. Beresnevičiaus ir N. Vėliaus tyrinėjimų, reikia prisiminti, kad Žilvinas chtoniškoji būtybė, kai kuriose pasakose, kaip pažymi N. Vėlius, Žilvinas vaizduojamas ir Velniu, ir gyvate, slibinu, žuvimi, žmogumi, turinčiu žuvies uodegą. (...) Lietuvių mitologijos fragmentai, atrodytų, tebeišlaiko atminimą apie Pirmadievį ištikusį likimą. 47 Pirmadievis kaip gražiai pavadino jį G. Beresnevičius arba Žaltys, gyvybę prarado nuo svetimšalių, kurie papirko lietuvius. Būtent todėl teogoniniame mite Eglė žalčių karalienė ragana Eglė rituališkai prakeikia išdavikus ir, deja, visą lietuvių tautą. Kaip vėliau pamatysime iš apmąstymų ir tyrinėjimų, Žalčio prakeiksmas galioja iki šiol. Simboliškai galima teigti, jog mūsų tauta buvo iškastruota, kadangi įvyko išdavystė, iš esmės buvo atlikta savikastracija savidestrukcijos pradžia, kai prasidėjo negandos ir karai. Juk ne veltui žaltį net nuo stalo nuvyti buvo rimtas nusikaltimas, nekalbant apie baisesnius dalykus. Kaip žinoma, žaltį iš žiemos miego specialiomis maldomis žadindavo specialūs žyniai. Taip, reikia pripažinti, kad išsikastravimo praktika (pavyzdžiui, ją pritaikė sau garsus filosofas ir mistikas Origenas, 185 254 m.), tikėjęs sielų transmigracija (galima sakyti, reinkarnacija) buvo naudojama įvairiose tautose, tačiau tai atlikdavo žyniai (Eglės broliai ), o ne bet kokie žmonės iš liaudies. Išsikastravimas buvo mistinė praktika, iš kurios turbūt katalikybė (ir ne tik) pasiskolino celibatą, skirtą kunigams ir vienuoliams. Pirmadievio, Žalčio era baigėsi tautos savikastracija, tapusia auka, besitęsiančia jau ne vieną šimtą 47 Gintaras Beresnevičius. Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas: religinė istorinė studija. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 38 39.