Elena Matulionienė LIETUVININKIŲ IR ŽEMAIČIŲ GALVOS DANGA Elena Matulionienė Klaipėdos universitetas Anotacija Straipsnyje aptariama XVII-XX a. pradžios lietuvininkių ir žemaičių galvos danga. Pabrėžiami merginos ir ištekėjusios moters galvos dangos skirtumai, kurie labiausiai pastebimi vestuvinių ceremonijų metu. Galvos apdangalai rodė moters socialinę ir šeimyninę padėtį. Gausi galvos apdangalų įvairovė galėtų būti drąsiau panaudojama kuriant šiandieninį tautinį kostiumą. Tačiau norint išvengti nesusipratimų, kai garbaus amžiaus moteris papuošiama jaunamartės karūnėle, reikia susipažinti su ikonografine, rašytine ir muziejine medžiaga. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: galvos danga, jaunamartė, moteris, lietuvininkė, žemaitė, šukuosena, kasos, skaros. Abstract The main issue presented in the article is women's headdresses in Lithuania Minor and Samogitia in the period of 17th to the beginning of 20th century. The article emphasizes the difference between headdresses of young girls and married women that is mostly noticeable at wedding ceremonies. The headdress indicated the social and marital status of a woman. A wide variety of headdresses could be more used in the design of present-day national costume. In order to avoid misunderstandings that occur when a woman of honourable age is adorned with bridal crown, it is necessary to know iconographic and written materials and museum pieces. KEY WORDS: headdress, bride, woman, Lietuvininkė, Žemaitė, coiffure, braids, wraps. Įvadas Šukuosena, galvos danga ir įvairūs galvos papuošalai visada buvo neatskiriama drabužio dalis, papildė, o dažnai ir keitė visą žmogaus siluetą, kostiumo charakterį. Įvairios kepuraitės, skarelės šian- 106
Lietuvininkių ir žemaičių galvos danga dien užima svarbią vietą moters (dažnai ir vyro) kostiume. Skrybėlaite ar įmantresne kepure dabar puošiasi ne tik ponios, bet ir visai mažos mergaitės, jei to nori jų mamos. O kaip buvo anksčiau? Ar įmantri galvos danga visada ir visoms buvo prieinama, galėjai dėvėti ką tinkama? Ne. XVII-XIX a. pabaigoje galvos danga, kaip ir visas kostiumas, buvo griežtai reglamentuota tradicijų ir papročių. Norėdami suprasti, kodėl tautiniame kostiume tiek daug skirtingų galvos papuošalų, kuriuos gali dėvėti tik merginos arba tik moterys, apžvelkime lietuvininkių ir žemaičių galvos dangą (XVII-XX a. pradžia). Apie mūsų protėvių galvos papuošalus galime sužinoti iš muziejų fondų ir literatūros. Nemaža žinių pateikia Pretorijus, J. A. Brandas, F. S. Bokas, T. Lepneris, E. Gizevijus ir kiti tyrinėtojai. Išsamesnių žinių suteikia išlikę kostiumų piešiniai. Tikslas. Apžvelgti lietuvininkių ir žemaičių galvos dangą parodant įvairovę ir pabrėžiant regioninius skirtumus. Aptarti ir išryškinti merginos ir ištekėjusios moters galvos dangos skirtumus. Vienaip puošėsi netekėjusi mergina, kitaip nuotaka, jaunamartė ar jau vaikų susilaukusi ištekėjusi moteris. Todėl reikia pažinti kostiumo istoriją, kad puošdamiesi ikonografijoje atvaizduotų papuošalų kopijomis, neprasilenktume su istorine tiesa ir garbios močiutės neaprengtume nuotakos drabužiais. Problema - visuomenės požiūris i tautini kostiumą, etninė išraiška tautodailėje. Bene didžiausia folkloro kolektyvų problema - moterys nemėgsta dengti galvų (ignoruoja tautinio kostiumo galvos dangą). Kaip šią problemą bandoma sprąsti Klaipėdos regione? Pasižiūrėkime į Klaipėdos apskrities folkloro ansamblių moterų šukuosenas ir galvos dangą. Panagrinėkime dabartiną situaciją. Tyrimo objektas. Ikonografinė, rašytinė ir muziejinė medžiaga apie Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos merginų ir moterų XVII- XX a. pradžioje dėvėtus galvos apdangalus. Klaipėdos miesto ir apskrities folkloro ansamblių galvos danga ir su ja susijusios problemos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fonduose sukaupti galvos apdangalai (skarelės). Visi tyrinėtojai pažymi, kad skiriasi merginų ir moterų galvos danga. Labiausiai tie skirtumai pastebimi vestuvių ceremonijų metu. Pažvelkime j lietuvininkių galvos dangą. 107
Elena Matulionienė Šukuosena ir galvos danga parodo moters socialinę, šeimyninę padėtį. E. Gizevijus, O. Glogau ir F. S. Bokas pastebėjo, kad merginų ir moterų galvos danga skiriasi ir teritoriniu požiūriu. Jie palygino Tilžės, Ragainės, Įsrutės ir Bitėnų merginų galvos dangą. Labai įspūdingos merginų šukuosenos. Ragainiškės kasas pindavo iš 10-18 pluoštų ir tokią supintą kasą sudėdavo aplink galvą žiedo pavidalu taip, kad iš kiekvienos pusės susidarydavo iškiluma, įrėminanti likusius glotniai sušukuotus plaukus. Tilžiškės, Klaipėdos apylinkių merginos, jei jų plaukai nepasižymėjo storumu, kasas pindavo be sklastymo ir įpindavo šilkinių kaspinų, kurie laisvai plaikstydavosi nugaroje. Bitėnų kaime kasai pinti plaukus padalindavo į 14-20 pluoštų ir pindavo tarsi kokį audimą. F. S. Bokas aprašė ir kitokias šukuosenas. Ragainiškės ir tilžiškės merginos plaukus pindavo į dvi kasas ir sudėdavo abiejose veido pusėse ties ausimis. Kasą supindavo iš 8 pluoštų. Supintus plaukus aprišdavo margu ar mėlynu, o gedulo metu juodu, siauru aksomo kaspinėliu ar virvute. Įsruties merginos kasas susukdavo į kuodą ant pakaušio, puošdavo kabančiais per pečius įvairiaspalviais šilkiniais ar vilnoniais kaspinais. Kaktą, kur plaukus sklastymas skiria į šalis, puošdavo iš žalių rūtų ir gyvų gėlių nupintas vainikas. Darbo dienomis smilkinius persijuosdavo dailia skepetaite taip, kad ji neuždengtų plaukų. Žiemą, kai nebūdavo gėlių, kartais nešiojo iš balto popieriaus, raudonos ir mėlynos medžiagos padarytus vainikus (Gizevijus, 1970; Glogau, 1970; Vyšniauskaitė, 1989). 108
Lietuvininkių ir žemaičių galvos danga XVII-XIX a. lietuvininkių merginų šukuosenos Ne visos merginos turėjo gražius, storus plaukus, todėl kaip įmanydamos juos storino. Jau minėjome, kad puošė kaspinais. Ir šių dienų lietuvininkės (M. Kibelkienė, A. Dugnienė) prisimena, kad jų vaikystėje merginos į plaukus pripindavo linų, nedažytų arba spalvotų vilnonių siūlų sruogų, žalių kaspinų. Tokias įmantrias šukuosenas sudėtinga pasidaryti, be to, merginos laikė paslaptyje pynimo gudrybes ir nesidalino savo patirtimi su kito kaimo merginomis. Netoli gyvenančios kaimynės susirinkdavo draugėn ir susėdusios ratu viena kitai šukuodavo ir pindavo plaukus. Tvirtai supintos ir dailiai apie galvą surištos kasos gražiai atrodė visą savaitę. 109
Elena Matulionienė Skirtinga ir jaunamarčių galvos danga. Tilžės jaunąją puošė glotniai sušukuoti plaukai, kuriuos žiedu supo dvi dailiai supintos kasos. Vestuvinis papuošalas buvo gužė (pagonių kelionės deivės vardas) - viršugalvyje kilpomis surišti platūs kaspinai, žemai svyrantys ant nugaros. E. Gizevijus mano, kad paprotys puoštis šilkiniais kaspinais atėjęs iš Švedijos. Nežinomo autoriaus aprašytosios nuotakos Urtės galvą puošė trumpas, nusvyrantis užpakaly, sidabro lankeliu susegtas muslino šydas, mirtų vainikėlis (vestuvės žiemą) ir svarios, šviesios kasos (muslinas - pranc. minkštas, plonas medvilninis arba šilkinis drobinio pynimo audinys). Ragainės nuotaka puošėsi žaliu rūtų vainikėliu ant kairiosios kasos arba aukšta (4-5 pirštų pločio) juodo aksomo kepuraite su viršuje prisegtu rūtų vainiku (vadintu samantos vainiku) (Vyšniauskaitė, 1989; Brand, 1702). Tada kasos buvo sudėtos ant pakaušio. E. Gizevijus pateikė ir labai puošnaus sužadėtinės vainiko aprašymą: žalias plunksninis papuošalas su plėveliniu auksu, dažnai į tarpus pritaisyta daug laisvai ant vielučių kabančių sidabrinių širdelių ir dar pridėta kitokių metalinių pagražinimų (Gizevijus, 1970, p. 176). Įsruties sužadėtinės nešiojo žvilgančią karūnėlę. Rusnės nuotaka puošėsi kyku - juodo fetro (pranc. aukštos kokybės tankus veltinys - veliūras, zomša) ar aksomo lanku - antmovu, neretai siūtu auksu, priekyje su metaliniais blizgučiais, užpakalyje nuo dešinės iki kairės ausies pritvirtintais virš lankelio keturiais žalio šilko kaspinais (Nežinomas autorius, 1970). 110
Lietuvininkių ir žemaičių galvos danga 3 4 XVII-X1X a. lietuvininkių galvos danga 1, 2 - jaunamarčių kepurėlės - kykai, 3 - čepčius su nuometėliu, 4 - nuotakos kepurė su viršuje prisegtu rūtų vainiku Po vestuvių jaunamartės galvos danga dar nėra iki galo moteriška. XVII-XIX a. pradžioje buvo paprotys jaunamartei dėvėti priešvestuvinę galvos dangą iki pirmo gimdymo (iki pirmojo sūnaus gimimo). J. A. Brandas rašė, kad po vestuvių dėvėta ta pati vestuvinė karūnėlė iš aksomo, (Brand, 1702), o Gizevijus mini plono audinio šydą, kabantį iš abiejų šonų (čepčių su nuometėliu) (Gizevijus, 1970). J. Zauerveinas paminėjo ypatingą jaunamarčių galvos dangą - plotką. Ją sudarė ilga, plona skarelė, kurios galuose išsiuvinėtos margaspalvės gėlės. Si skara buvo meniškai surišama ir ją buvo galima nusiimti arba užsidėti kaip turbaną (Šidiškienė, 1995, p. 555). Moterys savo plaukus pynė ir slėpė po galvos apdangalais. Ryšėjo skaras (skepetas). Kad tvirčiau laikytųsi, jas rišosi ant kepurėlių ar mažesnių skarelių. XVII-XLX a. pirmojoje pusėje skaros buvo įvairios: baltos, kampuose siuvinėtos ir languotos. Skarų pakraščiai buvo išpuošti pinikais. Pagal rišimo būdą jas vadino raiščiais arba muturais. Buvo ir stačiakampio formos pailgų galvaraiščių (nuometų, nuometėlių). 111
Elena Matulionienė Muturas - balta lininė skara, Rusnės apylinkėse surišama taip, kad Šonuose susidarytų ritinėliai, kitose vietovėse muturuodavo kaip turbaną (Gizevijus, 1970). Klaipėdos krašte muturas dažnai būdavo languotas (Minija). Nuometas (nuometėlis) - pailgas salio formos galvos apdangalas iš tiulio ar siuvinėto audinio. Jis surišamas taip, kad jo siuvinėti galai nutįsta per nugarą (o kyko - pasilieka šonuose). Tokį rankšluostį primenantį nuometą ryšėjo Įsruties moterys. Kepurėlės XVII a. Ragainėje dėvėtos austos ar išsiuvinėtos ir pritvirtintos prie lankelio. Jaunos moterys tokią kepurėlę apgaubdavo reto audimo siauru šydu. Pasiturinčios moterys pirktinės medžiagos šydą dėvėjo po kepurėle. Įsrutės apylinkėse paplitusios nukarusios kepurėlės, be lankelio, po jomis dėvėtas mažas austas šydas. Minimos ir megztos disko formos kepurėlės (Lepner, 1744). XVII a. pabaigoje dėvėtos baltos drobės kepurėlės (čepčiai) ir kykai, siūti su lankeliu ir aptraukti balta drobe (Brand, 1702). XVIII a. viduryje kykai - tvirto pagrindo, aptraukti plona balta drobe, viršus puoštas sukryžiuotomis virvutėmis. Prie kyko kraštų prisiūdavo 5-7 cm ilgio žemyn krentančias klosteles ( bortelius"), iš dalies pridengiančias veidą (Vyšniauskaitė, 1989). Tokiais kykais puošėsi Ragainės ir Tilžės jaunamartės. XIX a. buvo mezgamos arba iš tiulio siuvamos baltos apvalios kepurėlės. Jos dažniausiai dėvėtos po skarele. Be skarelės dėvėtos tamsių spalvų kepurėlės. XIX a. pabaigoje lietuvininkės labai pamėgo tamsias šilkines skaras, kurios mus tebežavi ir šiandien (MLIM). 112
Lietuvininkių ir žemaičių galvos danga XVII-XIX a. lietuvininkių moterų galvos apdangalai - muturai: 1 - Rusnės apyl. muturas, 2,3- muturai kaip turbanai Klaipėdos miesto folkloro ansamblių dalyvių (lietuvininkių) galvos danga. Autorės nuotraukos 113
Elena Matulionienė Žemaičių galvos danga Žemaičių merginos pynė plaukus į dvi kasas, tačiau nemokėjo ar nenorėjo jų taip įmantriai sukti apie galvą kaip lietuvininkės. Merginos supintos kasos dailiai sviro per nugarą (ne priekyje, kaip dažnai matome prisegtas šokėjų kasas). Žemaitės galvas puošė pačių pasidarytomis rangėmis (rangais). Jas pynė įvairiais būdais korelių raštu iš šilkinių vienspalvių ar margų kaspinų, juostų. Ranges darydavo įvairiai: susukdavo iš dviejų spalvų kaspinų, supindavo kaip kasas iš trijų ar keturių skirtingų spalvų juostų (raiščių). Mėgstami deriniai: raudona, balta ir žalia arba raudona, balta ir mėlyna. Puošniausios dviejų spalvų rangės: raudona - balta, raudona - žalia, raudona - raudona. Kaspinai vienas su kitu kryžiuojami ir pritvirtinami prie kartono lankelio, apsiūto mėlynu, žaliu ar raudonu pamušalu. Susegus tokio vainikėlio galus, ant nugaros likdavo kaboti šeši ar aštuoni spalvoti kaspinai. Gražiausiai atrodydavo šilkiniai ryškiaspalvių gėlių raštais išmarginti kaspinai. Juos naudodavo rangėms lankstyti arba prisegdavo prie sulenktos karūnėlės taip, kad jie laisvai plaikstydavosi nugaroje. Gražiausios rangės - karūnos - buvo daromos vestuvėms. \ vieną karūną susiūdavo kelias skirtingo pločio ir spalvų ranges. D. Poška rašė, jog su karūnomis dar XIX a. pradžioje žemaičių nuotakos ėjo į jungtuves (Poška, 1959). Rangė - tik Žemaitijos merginų galvos puošmena. Siuvant tautinį kostiumą mergaitei, ją nesunku pasidaryti. 114
Lietuvininkių ir žemaičių galvos danga Žemaičių merginų galvos apdangalai - rangės Moterys negalėjo vaikščioti vienplaukės. Jos galvas dengė spalvotomis kepurėlėmis, vadinamomis kykais, Raseiniuose - mučėmis, kurios buvo siuvamos iš medvilnės, vilnos (margos, gėlėtos), šilko ar aksomo. Ant šitokių kepurėlių gobėsi skareles. Sutinkamos ir baltos kiauraraščiu siuvinėtos kepurėlės, kurių plačios puoštos ausys" surišamos po smakru. Pagrindinė žemaitės moters puošmena - skarelės, kurias ryšėjo ant galvos, kaklo, siautėsi pečius. Juo daugiau skarų - tuo turtingesnė moteris. Ant galvos dažniausiai ryšėjo languotas skareles, austas iš baltų ir raudonų, baltų ir mėlynų vilnonių ir medvilninių siūlų. Skarelių kraštai kartais puošiami įvairiaspalviais vilnonių siūlų kuteliais. Žemaitijoje buvo paplitę keturi skarelių rišimo būdai: 1. Surišama po smakru. 2. Trikampiu sulenkta skarelė apsukama apie galvą ir surišama ant kaktos paliekant stačius kampus. Kuteliai pakeliami į viršų. Kartais ant tokios skarelės kitą rišdavo po smakru. 3. Apsukta apie kaklą surišama ant sprando, pririšant skarelės kampą. 4. Trikampiu sulenkta skarelė surišama ant sprando, viršuje paliekant nepririštą skarelės kampą. Tokios skarelės puošiamos antkakčiais. 115
Elena Matulionienė Žemaičių moterų galvos danga. Skarelių rišimo būdai: 5 - į viršų atlenkti skarelės kutai, 6 - vienu metu ryšima keliomis skarelėmis Kaip matome, žemaitės labai mėgo skareles. Būdingiausias antrasis skarelės rišimo būdas, kai ant kaktos paliekami atsikišę ragiukai. Šitaip Lietuvoje skareles risdavosi tik žemaitės. Buvo audžiamos ir didelės medvilninės languotos skaros. Vienose dominavo balta, kitose mėlyna spalva. Sedoje, Mažeikiuose jos vadintos raiščiais, kuskomis, Tauragės rajone - žičkinėm skarom, žičkiniais raiščiais. Jomis siautėsi pečius, gobėsi galvą ir rišo nugaroje. XIX a. antrojoje pusėje Žemaitijoje, kaip ir kituose Lietuvos regionuose, paplito visai baltos, augaliniais raštais kiauraraščiu siuvinėtos skarelės. Žemaitiškom skarelėm būdingi skirtingais raštais siuvinėti priešingi skarelės kampai. Tokia skarelė vadinama skepetuku (Šilalės rajone) ar raišteliu (Skuodo, Salantų, Plungės, Rietavo apylinkėse) (Mastonytė, 1964; Bernotienė, 1972; 1984). 116
Lietuvininkių ir žemaičių galvos danga 4 Žemaičių moterų galvos apdangalai. 1 - skepetukas (raištelis), 2 - kiauraraščiu siuvinėta kepurėlė su ausimis", 3 - kykas (mučė), 4 - languotos žemaičių skaros Stebėdami folkloro kolektyvų aprangą matome, kad ansamblių dalyvėms sunkiausia susitvarkyti šukuosenas ir galvos dangą. Kokios priežastys? 1) vadovams ir patiems ansambliečiams trūksta žinių apie galvos dangos reikšmę kostiumui. Galvos danga pabrėžia: a) regioninius skirtumus (daugelyje regionų sutinkamos nertos dzūkiškos kepurėlės); b) moters šeimyninę padėtį (garbaus amžiaus močiutės puošiasi merginų karūnomis, nes joms taip gražiau); c) to paties regiono atskirus laikotarpius. 117
Elena Matulionienė 2) tarp moterų vyraujanti nuomonė, kad man netinka joks galvos apdangalas, galvos apdangalai mane sendina". 3) moterys supranta, kad reikalinga galvos danga, bet neranda sau tinkamo apdangalo. Kaip spręsti iškilusias problemas? 1) Norintiems įgyti daugiau žinių apie tautinį kostiumą skaitomos paskaitos, rengiami seminarai, organizuojami praktiniai užsiėmimai. 2) Neužtenka teorinių žinių. Reikalingi praktiški patarimai kiekvienu konkrečiu atveju. Dauguma moterų nemėgsta galvos dangos, nes neturi ir nėra turėjusios joms pritinkančio regioninio galvos apdangalo. Pagal šio laikmečio supratimą moteriai reikia jaustis ypatinga šiandien, ne tik pademonstruoti, kaip atrodė lietuvė XIX a. viduryje, todėl ji ir su tautiniais drabužiais nori atrodyti gražiai. Specialistai turėtų patarti, kaip laikantis autentiškumo kriterijų lavinti grožio supratimą, parinkti moteriai tokį galvos apdangalą, kad iš tikrųjų būtų gražu. a) sakoma, kad netinka skarelė. Skarelių yra įvairių, skiriasi ir jų rišimo būdai. Galima susirasti sau tinkančią, prie veido priderinti spalvas. Pvz.: žemaitiškos skarelės - vienos visai baltos, kitos raudonmargės (daugiau ar mažiau raudonos spalvos), išlindęs kepurėlės kraštelis ar ryškesnis antkaktis, virš kaktos ar ant sprando surišti galai; klaipėdiškių skareles galima rišti po smakru, ant sprando ar sukti apie galvą kaip turbaną. Iš MLM fonduose saugomų nuotraukų matome, kad lietuvininkės moterys supintus plaukus segė virš kaktos apie galvą ir slėpė po skara. Skara užrišama taip, kad iš priekio dengia kaktą ir apgaubia kasą. Skaros kampai, matyt, sukryžiuojami ant sprando ir paslepiami, nes žiūrint iš priekio atrodo, jog moteris užsidėjusi kepurę. Tokia galvos danga labai primena lietuvininkių merginų šukuosenas ir tik gerai įsižiūrėjus matyti, kad tai įmantriai surišta skarelė. Sprendžiant iš nuotraukų, taip galėjo būti surišamos šilkinės tamsios ir baltos 118
Lietuvininkių ir žemaičių galvos danga skarelės (MLM). Jei moteris nenori gobtis skara, siūlykime kepurėlę. Tekste pateikta nemaža galvos dangos variantų, tad pasižiūrėjus ikonografinę medžiagą, būtų galima pabandyti modeliuoti ir įvairesnius galvos apdangalus. b) Jei plaukai ilgi, merginos gali pinti kasas ir įmantriai dėti apie galva, tik skyrimas turėtų būti per kaktos vidurį ir reikėtų paslėpti kirpčiukus. c) Jei plaukai trumpoki, juokingai atrodo sprindžio ilgio į šonus atsikišusios kasytės. Tokia šukuosena figūrai suteikia nepageidautiną charakterį (išdykėlės mergaičiukės). Pinant trumpas kasytes, jas galima prailginti nuo pat šaknų pripinant kaspinus ar vilnonių siūlų sruogas. Trumpas kasytes sukryžiavus virš kaktos ir surišus tais pačiais kaspinais, gaunama nebloga šukuosena. Galvytės forma įgauna norimą charakterį. 3) Reikėtų surasti problemos sprendimo būda. Jei kolektyvas klausia patarimo, specialistams derėtų patarti, padėti. Ką daryti, jei patarimo neklausia, kaip paveikti tokius kolektyvus? Tai nėra greitas procesas, bet dažniausiai keisti galvos dangą būtina. Lengviausia bendradarbiauti su reprezentaciniais kolektyvais. Klaipėdoje tinkamus galvos apdangalus pasirinko Kuršių ainių", Alkos" folkloro kolektyvai. Norisi pasidžiaugti, kad folkloro klubas Šeimyna", konsultuojamas dailininko, bando susikurti įdomesnę regioninę galvos dangą. Norimas rezultatas gaunamas siekiant sukurti konkrečiam asmeniui pritinkantį ir patinkantį galvos apdangalą. 4) Klaipėdoje ieškoma netradiciniu būdu miesto kultūriniam palikimui gaivinti ir pritaikyti. Literatūroje skaitome ir ikonografinėje medžiagoje matome, kokios įmantrios buvo lietuvininkių merginų šukuosenos. Toms šukuosenoms atgaivinti surasta žaisminga forma. Jau penkti metai per tarptautinę vaikų ir jaunimo folkloro šventę Vėlungis" vyksta Glotniausios klaipėdietiškos kasos" konkursas. Iš pradžių konkurse dalyvavo vaikų folkloro ansamblių Vorusnėlė", Smiltelė", Kuršiukai" dalyvės, vėliau - visų vaikų ansam- 119
Elena Matulionienė blių dalyvės, vaikų darželių ilgakasės ( Medeinė"). Ruošiantis šiam konkursui, teko ir literatūrą paskaityti, ir galvas pasukti, kaip įmantriau mergaitę sušukuoti. Šis konkursas padėjo pripratinti prie tokių šukuosenų miesto folkloro ansamblius, nes iš pradžių perskirti plaukus per kaktos vidurį, prisegti kirpčiukus, supinti dvi kasytes ir jas sukėlus virš kaktos surišti apie galvą retai kuri mergina leisdavosi. Dabar per folkloro šventes galime gėrėtis labai išradingomis mergaičių šukuosenomis, papuoštomis siaurais spalvotais kaspinėliais, gėlytėmis, juostelėmis. Į šį žaidimą įsijungė ne tik mergaičių mamos, bet ir vyresnės sesės, tetos, draugės, o neretai ir kirpėjos. 120
Lietuvininkių ir žemaičių galvos danga site' $ Vaikųfolkloro kolektyvų glotniausios klaipėdietiškos Autorės nuotraukos kasos. Išvados Palyginę lietuvininkių ir žemaičių galvos dangą, matome, kad lietuvininkių galvos apdangalai įvairesni ir sudėtingesni. Manyčiau, kad tam turėjo įtakos ir ekonominės sąlygos (prekyba). Palyginę lietuvininkių ir vokiečių tautinius drabužius, tikrai randame kai kurių panašumų. Panašiausia yra ankstyvoji (XVII-XVIII a.) abiejų 121
Elena Matulionienė kaimynų galvos danga. Įvairios kepurėlės tuo metu buvo madingos visoje Europoje (Lietuva ne išimtis). Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad lietuvininkių mergaičių papuošalas - įmantrios kasų pynės apie galvą, nuotakų ir jaunamarčių - sudėtingos keistų formų karūnos ir kepuraitės, moterų - skepetos ir įvairūs galvaraiščiai, puošiantys jas, bet paslepiantys plaukus. Žemaitės merginos taip sudėtingai plaukų nesipynė, bet savo kasas puošė gėlių ir kaspinų vainikais. Nuotakų vainikai puošnesni, bet ne tokie sudėtingi kaip lietuvininkių, moterų puošmena - daugybė įmantriai apie galvą surištų skarų. Matome, kad mūsų protėviai galvos danga rūpinosi labiau negu apavu. Gerų batelių galėjo ir neturėti (tiko naginės, vyžos, klumpės), tačiau tinkamai nesusišukavusios merginos ar vienplaukės moterys (be galvos dangos) net namie nevaikščiodavo. Mes negalime ignoruoti šių tradicijų, tad jei puošiamės tautiniu kostiumu, būtinai pasirūpinkime ir atitinkama galvos danga. Galvos apdangalai ir papuošalai turi būti to paties laikotarpio ir etnografinio regiono kaip ir kostiumas. Būtų puiku, jei ištekėjusios moterys dėl nežinojimo ar užsispyrimo nesidėtų ant galvų nuotakų vainikų, o pasirinktų savo regiono moterišką galvos dangą, o rinktis tikrai turime iš ko. Literatūra Bernotienė S. (1972), Lietuvių liaudies moterų galvos danga. Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais. Vilnius. Bernotienė S. (1994), Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab. - XX a. pr. Vilnius. Bernotienė S. (1984), Lietuvių valstiečių galvos apdangalai. Liaudies meno savitumas. Kaunas. Bernotienė S. (1984), Lietuvių valstiečių skaros. Liaudies meno savitumas. Kaunas. Brand J.A. (1702), Reysen durch die Marck Brandenburg, Preussen... Wesel. Gizevijus E. (1970), Prūsų lietuvininkų liaudies gyvenimo scenos. Lietuvininkai. Vilnius. Glogau O. (1970), Lietuvininkų buitis ir būdas. Lietuvininkai. Vilnius. McmopuKO dmhozpadjuuecmū amnac ITpučajimuKu: Odexcda. (1986), Pnra. 122
Lietuvininkių ir žemaičių galvos danga Kepeleris K. (1970), Kaip senieji lietuvininkai gyveno. Lietuvininkai. Vilnius. Kulikauskienė V. (1988), Regioniniai vyrų drabužių spalvų ypatumai. Spalva lietuvių liaudies mene. Vilnius. Kulikauskienė V. (1984), Vyrų tautinio kostiumo spalvingumas. Liaudies meno savitumas. Kaunas. Lepner T. (1744), Der Preusche Littauer. Danzing. Lietuvių liaudies menas: Drabužiai. (1974), Vilnius. Mastonytė M. (1964), Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius. Mastonytė M. (1964), Žemaitijos moterų drabužiai XIX a. - XX a. pradžioje. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius. Milius V. (1989), Mažosios Lietuvos lietuvininkų drabužių tyrinėjimai. Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje. Kaunas. Nežinomas autorius (1970), Lietuviškos vestuvės. Lietuvininkai. Vilnius. Poška D. (1959), Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir žemaičių kunigaikštijose. Raštai. Vilnius. Šidiškienė I. (1995), Lietuvininkų apranga XVII a. - XX a. pirmoje pusėje (tradicija ir retrospekcįja). Lietuvininkų kraštas. Kaunas. Šidiškienė I. (1997), Tautiniai drabužiai lietuvių kultūroje (XIX a. pabaiga -XX a. 4 dešimtmetis). Lietuvos etnologija. Amatas ir kūryba. Vilnius. Tamošaitis A. (1979), Lithuanian national costume. Toronto. Tamošaitis A. (1939), Lietuvių moterų tautiniai drabužiai. Sodžiaus menas 7-8. Kaunas. Vyšniauskaitė A. (1989), Jų apranga dvelkia grožiu... Mokslas ir gyvenimas, Nr.l. MLIM - Mažosios Lietuvos istorijos muziejus Skarelės: MLIM 2140, 27596,27595, 19361,16389, 16385, 16383, 1737,1964, 8198,2279,2280, 15832,2380,2567,2833,2834. 2836. 2867, 2736,6842, 6863, 8195, 8196, 2706, 8197,1735, 1788, 1829, 2443. Atvirukai: MLIM 1022/2,1022/35,1022/6, 1022/17,1022/69,1022/15. Autorės nuotraukos. Klaipėdos apskrities folkloro kolektyvų merginų ir moterų galvos danga. 60 vnt. 123
Elena Matulionienė WOMEN'S HEADDRESS IN LITHUANIA MINOR AND SAMOGITIA Elena Matulionienė Summary The Lithuanian national costume was started to create at the end of 19 th - the beginning of the 20 th centuries with the development of the national liberation movement and upon the formation of national self-consciousness. Peasants' holiday traditional garments served as the background for the creation of the national costume. The above holiday traditional garments had formed in feudal Lithuania until the middle of the 19,h century under the effect of historical, economic and climatic conditions, the character of economic activity, confession, customs and traditions of the nation. The garments of peasantry unlike the individual fashionable clothes of the urbanites and the nobles that were of common European character distinguished themselves in each ethnographic region of Lithuania by their special features, forming complexes of traditional garments of the ethnographic regions. The common features of parishes, villages or even neighbors became prominent in the ethnographic regions, but the wearers of traditional garments strove for the individuality of clothes with all their efforts. The period of the creation of the Lithuanian national costume was extensive covering the whole century. It contains a great deal of phantasm and free interpretation of the creators of national costume. Some variants of national costumes, especially those created outside Lithuania, shunned from the samples of the traditional clothes the Lithuanian peasants used to wear and became similar to the garments worn by the people of other nationalities in the neighboring republics Women's national clothes and headdresses are not discussed much, though the need for the national costume remains. At present, there are many folklore groups in Lithuania. People dressed in national costumes take part in State ceremonies, presentations and festivals. In order to avoid frequent mistakes in making and wearing national costume, it would be necessary to study the historical and iconographic materials and to apply the knowledge to the present life. Coiffure, headdresses and various head decorations always had an integrated part in the costume while adding and often changing the entire silhouette of a human being. Traditions and customs had strict regulations for headdresses as well as for the entire national costume in 17 th to the beginning of 20 th century. Married and unmarried women wore different kinds of headdresses since a headdress showed the marital and social status of a woman. Having compared headdresses worn in Lithuania Minor and Samogitia, we can see that head decorations were more diverse and complicated in Lithuania Minor than in Samogitia. I think it was caused by economic conditions (trade). After comparing the national costumes worn by German woman and woman from Lithuania Minor, some similarities can be found. The biggest similarities are found in the 124
Lietuvininkių ir žemaičių galvos danga Earliest Period (17 th to 18 th century). The same headdresses were popular in the whole Europe (including Lithuania). To sum up, the young girls in Lithuania Minor wore elaborate braids around their heads; brides wore complicated little crowns and caps; women wore kerchiefs that were decorating and hiding their hair. Samogitian young girls did not plait their hair in such an elaborate manner; they decorated it with flower and fillet wreaths. Bridal wreaths were more ornate but not as complex as of Lithuania Minor. Samogitian women wore many kerchiefs that were elaborately tied around their heads. We can see that our ancestors were more concerned about their headdresses than with shoes. One could have no good shoes (best shoes and clogs would do) but neither uncombed girl nor bareheaded woman (without a headdress) was found even at home. We cannot ignore our traditions (taboos) and, if the national costume is to be put on, it is necessary to choose a proper headdress. The headdresses and head decorations should be of the same time and ethnographic region as the costume. It would be wonderful if married women would wear the proper headdresses suitable for married women of their region instead of bridal wreaths that is put on due to ignorance or persistence. There are a great variety of headdresses one can choose from. 125