ISSN 1392-1274. TEISĖ 2004 51 KADA SUSIFORMAVO LIETUVOS VALSTYBĖ: DU POŽIŪRIAI Į VIENĄ PROBLEMĄ Beatričė Bakanauskaitė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto V kurso studentė Saulėtekio al. 9,1 rūmai, LT-00117 Vilnius Tel. (370 5) 611 96370 EI. paštas: Beatrice_B2@excite.com Straipsnyje analizuojama Lietuvos valstybės susidarymo datavimo problema. Pateikiami du s požiūriai į galimus jos sprendimo būdus, teisiniu ir istoriniu aspektu įvertinamas jų pagrįstumas ir tok būdu išsprendžiama šioje srityje kilusi dilema. The date of the formation of the Lithuanian state is an object of this research. Two totally diff conceptions concerning this problem are analysed and their juristic and historical validity evalu Įžanga Nors Lietuvos valstybės susidarymo problematika dažniausiai yra istorikų analizės objektas, tačiau visapusiškai ištirti šią temą yra būtinos ir tam tikros teisinės žinios, susijusios su bendru valstybės ir jos požymių supratimu. Būtent dėl skirtingo istorikų požiūrio į valstybę, būtinuosius jos požymius egzistuoja gana prieštaringos jų nuomonės dėl Lietuvos valstybės susikūrimo datos, aršiai diskutuojant, kuriame - dvyliktajame ar tryliktajame - amžiuje susikūrė senoji Lietuva [1, p. 9-20,53-98]. Šį nuomonių prieštaringumą jmanoma įveikti tik kompleksiškai sprendžiant problemą: kai remiantis ne tik istorijos, bet valstybės ir teisės teorijos žiniomis tiek istoriniu, tiek teisiniu aspektu įvertinama valstybės susidarymo galimybė atsižvelgiant į jos požymių buvimą atitinkamame amžiuje. Tad ir šio straipsnio tikslas - kompleksine istorijos ir teisės mokslo žinių pagalba išspręsti Lietuvos valstybės susikūrimo datavimo dilemą. Išspręsti šią dilemą itin aktualu pasirodžius Tomo Baranausko monografijai Lietuvos valstybės ištakos", kurioje, priešingai nei dauguma istorijos teoretikų, įtvirtinusių nuomonę, kad Lietuvos valstybė susikūrė tryliktajame amžiuje suvienijus ją Mindaugui, monografijos autorius prabyla apie visiškai naują ir netradicinę Lietuvos valstybės susidarymo dvyliktajame amžiuje koncepciją [1]. Nors ši koncepcija ir grindžiama kritiniu ankstesniųjų istorijos mokslo tyrinėjimų vertinimu, tačiau atidžiau išanalizavus svarbiausius jos teiginius, suformuluotus vadovaujantis gana įmantria, bet ne itin tikslia valstybės ir teisės teorijos požiūriu valstybės sąvoka
bei visapusiškai įsigilinus į istorinę to meto situaciją, tampa aišku, kad ši naujoji koncepcija toli gražu nėra nenuginčijama ir jokiu būdu neturėtų vesti istorijos mokslo į aklavietę. Būtent todėl šiame straipsnyje ir atliekamas valstybės ir teisės teorijos bei istorijos mokslo žiniomis pagrįstas Lietuvos valstybės susidarymo problemos tyrimas atsižvelgiant į T Baranausko monografijoje išdėstytus argumentus ir tradicinio požiūrio istorikų vertinimus. Tyrime taikomi istorinis, loginis, sisteminis metodai. 1. Lietuvos valstybės susidarymo įvertinimas teisiniu aspektu Siekiant nustatyti, ar T. Baranausko koncepcija dėl Lietuvos valstybės susidarymo dvyliktajame amžiuje yra patikima ir pagrįsta, visų pirma reikėtų ištirti, kokia valstybės samprata vadovaudamasis jis tyrinėja Lietuvos valstybės ištakas. Akivaizdu, kad jei bendra valstybės samprata, kuria remiasi šis autorius, būtų netiksli, nukentėtų ir jo išvadų dėl Lietuvos valstybės susikūrimo dvyliktojo amžiaus pabaigoje pagrįstumas. Nereikėtų pamiršti, kad bendrus valstybės atsiradimo, raidos, funkcionavimo dėsningumus nagrinėja valstybės ir teisės teorijos mokslas. Kadangi šio mokslo tyrimo dalykas yra ir valstybė, jos požymiai, reikėtų remtis valstybės ir teisės teorijos teiginiais aiškinantis, kada Lietuvos teritorijoje galėjo atsirasti valstybė, turinti visus būtinus požymius. Visai nebūtina gvildenti valstybės siaurąja ir plačiąja prasme sampratų, ir gan dirbtinė konstrukcija atrodo Tomo Baranausko monografijoje išskirtas valstybės siaurąja prasme supratimas, kuriuo remiasi autorius spręsdamas problemą: teisiniu požiūriu pakanka rasti esant valstybės požymių, kad galėtume konstatuoti jos egzistavimą [1, p. 9-20]. Būtent todėl ir senosios Lietuvos valstybės susidarymo datavimo problemą galėtume išspręsti tik jei nustatytume atitinkamame amžiuje buvus visus valstybės požymius, reiškiančius valstybės tame, o ne kitame amžiuje susikūrimą. Ypač svarbu išsiaiškinti, ar valstybės sąvokoje, kuria remiasi T. Baranauskas, galima įžvelgti visus būtinus valstybės požymius, kurie aptariami valstybės ir teisės teorijoje, nes jei pasirodytų, jog kokio nors požymio trūksta, nukentėtų ir šio mokslininko koncepcijos pagrįstumas, nes nesant bent vieno valstybės požymio, negali būti ir valstybės, kurios samprata konkretinama atskleidžiant jos požymius, skiriančius ją nuo gimininės santvarkos ir nevalstybinių darinių [2, p. 15; 10, p. 28-29]. T. Baranauskas, monografijoje tyrinėdamas Lietuvos valstybės ištakas, remiasi valstybės siaurąja prasme suvokimu, teigdamas, kad valstybė yra regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris išlaikomas iš gyventojų mokesčių [1, p. 20]. Šioje sąvokoje galima įžvelgti daugelį, bet toli gražu ne visus valstybės ir teisės teorijos moksle pabrėžiamus valstybės požymius [2, p. 14-15; 8, p. 1-56; 10, p. 28-29; 6, p. 94]. Nors sąvokoje užsiminta apie teritoriją, pabrėžiant, jog valstybė - regioninė organizacija, be to, iš konteksto aiškus ir antrojo valstybės požymio - tautos, gyvenančios toje teritorijoje,-buvimas bei atkreipiamas dėmesys į tokį itin reikšmingą valstybės požymį kaip viešoji valdžia, pabrėžiant ir neatskiriamą visuomeninės valstybinės organizacijos bruožą - mokesčių iš gyventojų rinkimą, kuriuo užsiima specialūs valstybės organai, - tačiau neminimas suverenitetas ir tarptautinis pripažinimas kaip būtinieji valstybės požymiai. Valstybės ir teisės teorijos moksle pabrėžiama, kad yra du suvereniteto aspektai: vidinis - valstybės valdžios nepriklausymas nuo kurios nors kitos valdžios šalies viduje, bei išorinis, kai valstybė nieko nevaržoma gali savarankiškai tvarkyti užsienio politiką, sudarinėti tarptautines sutartis [9, p. 222; 2, p. 15]. T. Baranauskas,
pateikdamas valstybės apibrėžimą, šio valstybės aspekto neakcentuoja, bet jis yra nepaprastai svarbus ir būtinas valstybės požymis, kuriuo remiantis galima kalbėti apie Lietuvos, kaip valstybės, susikūrimą veikiau tryliktajame amžiuje nei dvyliktojo amžiaus pabaigoje, o Mindaugą laikyti nejau sukurtos valstybės reformatoriumi, Ocatvirkščiai, naujos valstybės kūrėju, kurio valdymo metu atsiskleidė ir šis, ketvirtasis, būtinas valstybei požymis. Akivaizdu, kad būtent Mindaugui suvienijus Lietuvą pasiektas vidinis valstybės valdžios nepriklausymas nuo kurios nors kitos valdžios šalies viduje, o jo karūnavimo dėka galutinai pasiektas ir tarptautinis Lietuvos pripažinimas, būtinas kiekvienai valstybei siekiant nevaržomai ir savarankiškai tvarkyti užsienio politiką, sudarinėti tarptautines sutartis. Savo monografijoje neįvertinęs valstybės suvereniteto, kaip būtino jos požymio svarbos, T Baranauskas ir teigia, kad senoji Lietuvos valstybė susikūrė dvyliktojo amžiaus pabaigoje. Kaip jau minėta, valstybei itin svarbus ir tarptautinis pripažinimas - jos valstybingumo ir nepriklausomybės įrodymas. Pats T. Baranauskas pripažįsta, kad tik 1253 m. Mindaugą karūnavus Lietuvos karaliumi, Lietuva, kaip valstybė, gavo tarptautinį pripažinimą ir taip buvo galutinai užkirstas kelias abejonėms dėl Lietuvos valstybingumo [1, p. 214]. Remiantis tuo, kad valstybės pripažinimas taip pat traktuotinas kaip vienas iš valstybės požymių, teisiniu aspektu labiau priimtina ne Tomo Baranausko koncepcija, bet tradicinio požiūrio istorikų nuomonė, kad Lietuvos valstybė susiformavo tryliktajame amžiuje, Mindaugui tapus Lietuvos karaliumi. Tad T Baranauskas savo monografijoje Lietuvos valstybės ištakos" remiasi pernelyg siaura valstybės samprata, neakcentuodamas valstybės suvereniteto ir tarptautinio pripažinimo, kurie yra būtini valstybės požymiai, atskleidžiantys, jog senoji Lietuva, žvelgiant teisiniu aspektu, susikūrė ne dvyliktajame amžiuje, o tik tryliktojo amžiaus viduryje. 2. Istorinio pobūdžio argumentai dėl Lietuvos valstybės susidarymo datavimo T Baranausko teiginiai dėl Lietuvos valstybės susikūrimo dvyliktajame amžiuje yra ginčytini ne tik teisinio, bet ir istorinio vertinimo požiūriu. Monografijos autorius pripažįsta, kad būtina sąlyga susidaryti Lietuvos valstybei buvo stipraus, jos egzistencijai grėsmę keliančio kaimyno atsiradimas [1, p. 123]. T. Baranauskas Lietuvos valstybės susikūrimą apie 1183 m. sieja sujos feodalinės galios išaugimu, kurį, jo manymu, paskatino santykinai sustiprėjusios Rusios grėsmė aukštaičių žemėms ir galbūt Danijos ekspansijos grėsmė žemaičiams [1, p. 157-180]. Vis dėlto nors iš pirmo žvilgsnio toks argumentas ir gali pasirodyti gan svarus, tačiau kiek gilesnė istorinė analizė atskleistų, jog didžiausia grėsmė lietuviams iškilo ne dvyliktajame, o tryliktajame amžiuje, ir todėl kur kas pagrįstesni atrodo tradicinio požiūrio istorikų teiginiai apie valstybės susidarymą pastarajame amžiuje. Pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, skandinaviškųjų valstybių antpuoliai, jei jų ir būta, didesnės įtakos susidaryti valstybei neturėjo, o didžiausiu agresyvumu lietuviškosioms žemėms pasižymėjo Kijevo Rusia ir Vokiečių ordinas [3, p. 37]. Būtent tryliktajame amžiuje ordinams įsikūrus lietuvių kaimynystėje, lietuvių tautai iškilo reali išnykimo grėsmė, skatinusi rinktis vieną iš dviejų galimų alternatyvų - išlikti kaip tautai sujungus savo žemes į centralizuotą valstybę arba būti inkorporuotai į gretimų valstybių sudėtį. Kova su buvusios Kijevo Rusios žemėmis nebuvo pagrindinė priežastis, skatinusi lietuviškąsias žemes jungtis į vientisą centralizuotą darinį, kadangi didžiausią išorinę grėsmę
tryliktajame amžiuje, kuriame susiklostė palankios sąlygos susikurti Lietuvos valstybei, kėlė ne rusiškųjų žemių, o nauja agresyvių ordinų kaimynystė. Nuo 1198 m. ėmus skelbti kryžiaus žygius j Padauguvj ir įkūrus Rygą (1201 m.), 1202 m. buvo įsteigtas karinis vienuolių Kristaus riterių brolijos ordinas, vadinamas Kalavijuočių vardu, o 1226 m. Kulmo žemėje įsteigtas ir antrasis panašios pakraipos teutonų ordinas, vadinamas Kryžiuočių vardu. Šių ordinų siekis buvo užgrobti naujakrikštų žemes ir jose įkurti vokiečių vienuolių, riterių ir pirklių valstybes, savo valdžiai pajungti vietos gyventojus. Tai netrukus buvo ir įgyvendinta - federacinė Kalavijuočių ordino, katalikų vyskupų ir Rygos miesto valstybė į istoriją įėjo Livonijos vardu. Kalavijuočiams, vis labiau remiamiems Vokietijos, Danijos, Švedijos ir ypač popiežiaus kurijos, pavyko paimti Jurjevą (Tartu) (1224 m.), užgrobti Saremos ir Muhu salas. Įsitvirtinęs Estijoje, ordinas pradėjo mėginti brautis į Rusios ir Lietuvos žemes [7, p. 262]. Minėtina, kad Lietuvos diduomenė, jausdama didėjančią ordino grėsmę ir jau anksčiau nusprendusi užsitikrinti saugumą iš pietų pusės, sudarė sutartį su Haličo-Voluinės Rusia 1219 m., kuri tapo svarbiu to meto politikos aktu. Tad, stodami į mūšį su kalavijuočiais, lietuviai galėjo nebebijoti galimos Haličo-Voluinės grėsmės ir sutelkti savo pajėgas prieš ordiną, kurio žygis prieš Žemaitiją Šiaulių kautynėse baigėsi nesėkme. Po tokio nepasisekimo kalavijuočiai ir kryžiuočiai, popiežiaus kurijos skatinami ir tarpininkaujami, nusprendė susijungti. 1237 m. suvienijus ordinus, pavojus Lietuvai dar labiau padidėjo, nes magistras svarbiausiu ir artimiausiu uždaviniu laikė sujungti nukariautas teritorijas, kurias skyrė Žemaitija. Žemaičiai pateko j didžiausią pavojų. Užimti jų žemes nebuvo ordino ir jį rėmusių Vakarų Europos feodalų galutinis tikslas. Užkariavimų objektas buvo ne tik visa Lietuva, bet ir mongolų ir totorių įsiveržimo nusilpninta Rusia. Toks veržimasis į buvusios Kijevo Rusios žemes galėjo būti sėkmingas tik nukariavus visą Pabaltijį [5, p. 38]. Tad taip nepalankiai susiklosčiusi tarptautinė padėtis lietuvių žemėms nieko gera nežadėjo ir buvo pakankama priežastis jungti ir vienyti jėgas siekiant sukurti savo valstybę, kuri tapo būtina lietuvių tautos išlikimo sąlyga. Didžiausia karinio susidorojimo grėsmė lietuviams iškilo ne tiek dvyliktajame amžiuje, kiek tryliktojo amžiaus pirmojoje pusėje, būtent dėl to neatrodo pagrįstas T. Baranausko argumentas dėl Lietuvos valstybės susidarymo dvyliktajame amžiuje datavimo. Be to, ne itin apgalvotas yra ir teiginys, kad Mindaugo buvimas ne karo, o derybų ir intrigų meistru nesiderina su jo, kaip valstybės kūrėjo, įvaizdžiu [1, p. 209]. Toks monografijos autoriaus požiūris yra pernelyg siauras ir toli gražu neperteikiantis realios valstybės vienijimo situacijos. Akivaizdu, kad išorės grėsmės pavojus nebuvo vienintelis dalykas, skatinęs valstybės susidarymą: valstybei kurti buvo ir kitų ne mažiau svarbių priežasčių, susijusių ne tik su karybos poreikiais, bet ir su pirklių bei kitais interesais. Ordinams atsikrausčius į Pabaltijį ir savo rankose sutelkus prekybos kelius, jungusius Šiaurės ir Baltijos jūras, išryškėjo ir prekybinių Vakarų Europos konkurentų suinteresuotumas perimti iš lietuviškųjų žemių pirklių jų prekybos kelius, trukdant lietuviams laisvai plėtoti prekybą [4, p. 75]. Lietuvių pirkliai netrukus suvokė, kad neturėdami savo valstybės jie nepajėgs ginti savo prekybinių interesų, nes neturėjo galimybės stipria valstybine jėga apsaugoti, remti ir puoselėti prekybos. Valstybės susidarymas būtų sudaręs gerokai palankesnes sąlygas plėtoti prekybą, atskirų lietuviškųjų žemių prekybinius ryšius. Tad valstybė tryliktajame amžiuje turėjo būti sukurta ne tik siekiant apsiginti nuo kaimy-
nų agresijos, bet ir apsaugoti prekybos tikslus. Be to, ir stambieji žemvaldžiai buvo suinteresuoti valstybės kūrimu, nes suprato, kad, norint išlaikyti vadovaujančią padėtį prastuomenės atžvilgiu, vienijimosi sąlyga būtina [7, p. 8]. Tad valstybės kūrimosi interesai nebuvo susiję vien su kariniais poreikiais, todėl nereikėtų apsiriboti teiginiais, kad valstybės vienytojas galėjo būti tik geras karvedys. Akivaizdu, kad daugelis kunigaikščių drauge su įtakingais bajorais be prievartos ir jėgos panaudojimo palaikė Mindaugo siekį užgrobti valdžią vienijant lietuviškąsias žemes, nes matė, kokią žalą daro dažni žemių valdovų karai dėl valdžios ir grobio [5, p. 35]. Lietuviškųjų žemių gyventojai, palaikiusieji Mindaugo valdžią, tikėjosi ramybės ir saugumo: juk lauktų gerokai ramesnis gyvenimas valdant gudriam ir politiškai lanksčiam kunigaikščiui, o toks buvo Mindaugas, nei nuolat konfliktuojančiam ir verčiančiam eiti į karą. Būtent todėl absurdiškas atrodo T. Baranausko rėmimasis teiginiu, kad suvienyti Lietuvą buvo įmanoma tik ginklu ir todėl neįmanomas jos susikūrimas tryliktajame amžiuje. Mindaugo asmenybė buvo ypatinga tuo, kad jis sugebėjo suvienyti lietuviškąsias žemes ne tiek jėga, kiek apgalvota politika, kuria buvo suinteresuotas ne tik jis, bet ir kiti žemių gyventojai. Tik pakankamai tvirtas, protingas ir geras politikas, sugebantis išnaudoti visas palankesnes aplinkybes, tegalėjo įsitvirtinti valdžioje ir taip baigti lietuviškųjų žemių vienijimą. Būtent tokiomis savybėmis ir pasižymėjo Mindaugas, kuris papirkinėjimais, intrigomis, derybomis sugebėjo suinteresuoti savo priešininkus valstybės vienijimo jo rankose idėja ir daug greičiau, nei tai būtų pasiekęs kariniais konfliktais, sutelkė savo rankose visą valdžią, suvienydamas lietuviškąsias žemes. Tad negalima aiškinti Lietuvos valstybės susidarymo remiantis vien tuo, jog ne tryliktajame, o dvyliktajame amžiuje pagausėjo didesnio masto lietuvių karo žygių, neįsigilinant į tikrąsias valstybės susikūrimo priežastis ir ignoruojant Mindaugo politines galimybes suvienyti valstybę. Būtent dėl išsamios visų valstybės susikūrimo priežasčių ir prielaidų analizės stokos, apsiribojant kariniais interesais, bei Mindaugo vaidmens vienijant lietuviškąsias žemes į valstybę atmetimo Tomo Baranausko argumentai dėl Lietuvos valstybės susidarymo datavimo neatrodo įtikinami. Vadinasi, ne tik teisinių, bet ir istorinių argumentų įvertinimas atskleidžia, jog Tomo Baranausko monografijoje Lietuvos valstybės ištakos" pateiktas drąsus ir originalus autoriaus požiūris į tai, kad Lietuvos valstybė susikūrė dvyliktajame amžiuje, toli gražu neatspindi realios to meto situacijos, tad tiek teisiniu, tiek istoriniu aspektu kur kas priimtinesnis Lietuvos valstybės susikūrimo tryliktajame amžiuje datavimas. Išvados Problemą dėl senosios Lietuvos valstybės susikūrimo datavimo galėtume išspręsti tik jei nustatytume tam tikrame amžiuje buvus visus valstybės požymius, leidžiančius teigti valstybę susikūrus tame, o ne kitame amžiuje. T Baranauskas, monografijoje Lietuvos valstybės ištakos" tyrinėdamas Lietuvos valstybės susikūrimą, teigia, kad Lietuvos valstybė susikūrė dvyliktojo amžiaus pabaigoje, remdamasis valstybės siaurąja prasme suvokimu, kuriame galima įžvelgti daugelį, bet toli gražu ne visus valstybės ir teisės teorijos moksle pabrėžiamus valstybės požymius. Nors autorius užsimena apie teritorijos, tautos, gyvenančios toje teritorijoje, ir viešosios valdžios požymius, pabrėždamas ir neatskiriamą visuomeninės valstybinės organizacijos bruožą - mokesčių iš gyventojų rinkimą, kuriuo užsiima specialūs valstybės organai, tačiau neminimas
suverenitetas ir tarptautinis pripažinimas - būtinieji valstybės požymiai, kurie išryškėja tik tryliktajame amžiuje ir jrodo mokslininko samprotavimų apie Lietuvos atsiradimą dvyliktajame amžiuje nepagrįstumą. Akivaizdu, kad būtent Mindaugui suvienijus Lietuvą pasiektas vidinis valstybės valdžios nepriklausymas nuo kurios nors kitos valdžios šalies viduje, o jo karūnavimo dėka galutinai pasiektas ir tarptautinis Lietuvos pripažinimas, būtinas kiekvienai valstybei siekiant nevaržomai ir savarankiškai tvarkyti užsienio politiką, sudarinėti tarptautines sutartis. Minėtina ir tai, kad T. Baranausko teiginiai apie Lietuvos valstybės susikūrimą dvyliktajame amžiuje yra ginčytini ne tik teisinio, bet ir istorinio vertinimo požiūriu. Didžiausia karinio susidorojimo grėsmė lietuviams iškilo ne tiek dvyliktajame amžiuje, kiek tryliktojo amžiaus pirmojoje pusėje, ordinams atsikrausčius j Pabaltijį, todėl būtent šiame amžiuje lietuviai buvo labiausiai suinteresuoti susivienyti į valstybe. Šiame amžiuje išryškėjo ir prekybinių Vakarų Europos konkurentų suinteresuotumas perimti iš lietuviškųjų žemių pirklių jų prekybos kelius, trukdyti lietuviams laisvai plėtoti prekybą, todėl XIII a. ir lietuvių pirkliai ėmė suvokti, jog neturėdami savo valstybės jie nepajėgs ginti savo prekybos interesų, nes neturėjo galimybės stipria valstybine jėga apsaugoti, remti ir puoselėti prekybos. Ne itin apgalvotas ir T. Baranausko teiginys, kad Mindaugo buvimas ne karo, o derybų ir intrigų meistru nesiderina su jo, kaip valstybės kūrėjo, įvaizdžiu. Lietuviškųjų žemių gyventojai, palaikę Mindaugo valdžią, tikėjosi ramybės ir saugumo: juk daug ramiau būtų gyventi valdant gudriam ir politiškai lanksčiam Mindaugui, nei nuolat konfliktuojančiam ir verčiančiam eiti į karą kunigaikščiui. Mindaugas kaip asmenybė tuo ir buvo ypatingas, kad sugebėjo suvienyti lietuviškąsias žemes ne tiek jėga, kiek vykdydamas apgalvotą politiką, o ja buvo suinteresuotas ne tik jis pats, bet ir kiti žemių gyventojai. Būtent Mindaugas papirkinėjimais, intrigomis, derybomis sugebėjo suinteresuoti savo priešininkus valstybės vienijimo jo rankose idėja daug greičiau, nei tai būtų pasiekęs kariniais konfliktais, ir sutelkė savo rankose visą valdžią, suvienydamas lietuviškąsias žemes. LITERATŪRA 1. Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius, 2000. 2. Čiočys P. Teisės pagrindai. Vilnius, 1999. 3. Gudavičius E. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999. T. 1. 4. Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1962. 5. Lietuvos TSR istorija. Nuo seniausių laikų iki 1917 m. Vilnius, 1986. T. 1. 2000. 6. Общая теория государстна и npaiw. Москна, 7. Pa.šuta V. Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, 1971. 8. Remeris M. Valstybė. Vilnius, 1995. T. 1. 9. Remeris M. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. D. 2: Konstitucinės institucijos. T. 1.: Suverenitetas. Vilnius, 1995. 10. Vanscvičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2(XM).
WHEN WAS THE LITHUANIAN STATE ESTABLISHED: TWO CONCEPTIONS OF THE SAME PROBLEM Beatrice Bakanauskaitė Summary This article deals with a problem of two different conceptions concerning the date of the formation of Lithuanian state. Although the standpoint of Tomas Baranauskas reflected in his monograph Lietuvos valstybės ištakos" is that Lithuania as a state was established in the end of the 12 lh century but such a view is reasonless comparing to traditional historical opinion which states the establishment of Lithuania only in the 13 th century. The imperfection of the author's conception is caused by his inobservance of some features of polity which arc necessary to state the establishment of the state. Tomas Baranauskas didn't notice that there were not such features of the state as sovereignty and independence in the 12 th century yet. These features showed up only in the 13 th century during the reign of the first known Lithuanian sovereign, Mindaugas. Some historical arguments also show the need to form the state only in the 13 th and not the 12 lh century. The most dangerous political situation influencing the interest of establishing the state emerged in the 13,h century when the Orders came into the Baltic region. Mindaugas as a master of negotiations, intrigue and measured policy understood the growing interest of Lithuanians to form the state and improved the opportunity by establishing the Lithuanian state in the 13 th century. Įteikta 2004 m. vasario 27 d.