IŠ VIEŠVĖNŲ PARAPIJOS PRAEITIES (IKI 1940 M.)

Л СТА ACADEMIAE ARTI UM VILNENSIS I 28 2003 IŠ VIEŠVĖNŲ PARAPIJOS PRAEITIES (IKI 1940 M.) Kazys Misius KULTŪROS PAVELDO CENTRAS Rašoma apie pirmuosius mėginimus nuo 1843 m. steigti parapiją. Parapija įkurta tiktai 192} т., nurodyti jai priskirti kaimai. Aptariamos visuomeninės katalikiškos organizacijos, bažnyčios komiteto veikla. Pateikiamas Viešvėnų bažnyčios kunigų sąrašas nuo XIX a. pradžios ik 1940 m., plačiau rašoma apie lietuvių atgimimo veikėją kun. Joną Karbauską, trumpai apžvelgiama šių dienų parapijos veikla. Parapijos įsteigimas Pirmą kartą Viešvėnų parapiją bandyta steigti dar 1843 m. Caro valdžia 1842 m. pabaigoje panaikino bažnytinę žemėvaldą. Nutarusi suvalstybinti bažnyčių žemes, valdžia parapines bažnyčias suskirstė j 5 klases ir, atsižvelgdama j klasę, klebonams nustatė algas. Kadangi bažnyčių žemių priskyrimas valstybės turtams užtruko beveik dvejus metus, matyt, tikėtasi suspėti įsteigti parapiją. Tada už atimtus 3 valakus žemės Viešvėnų klebonui būtų paskirta nustatyta alga. Taip pat buvo aišku, jog ateityje caro valdžia stengsis nedidinti parapijų skaičiaus, kad nereikėtų klebonų algoms skirti daugiau pinigų. Tikėtina, kad dėl minėtų motyvų ir buvo organizuoti prašymai steigti Viešvėnų parapiją. 1843 m. rugsėjo mėn. Viešvėnų apylinkių valstybiniai valstiečiai nusiuntė Žemaičių vyskupijos valdytojui motyvuotą prašymą įkurti parapiją. Panašų prašymą parašė ir netoli Viešvėnų gyvenantys bajorai. Pagal to meto tvarką parapijų steigimą caro vardu skelbdavo dvasinė kolegija. Si institucija pareikalavo ištirti prašymų pagrįstumą, pateikti iš naujo sudaromos parapijos gyvenviečių sąrašą, nurodyti jose katalikų skaičių ir kt. Kol buvo ruošiama formali parapijos steigimo byla, suvalstybinta Viešvėnų bažnyčios žemė. Tiesa, vėliau Viešvėnų bažnyčiai buvo atmatuotos apie 33 dešimtinės žemės. Paaiškėjo, kad parapijos steigti valdžia neleis, nebent koks nors dvarininkas įsipareigotų kunigui mokėti algą. Prašymus dėl Viešvėnų parapijos steigimo 1844 m. rudenį atmetė pati vyskupijos kurija. Motyvas paprastas ši bažnyčia neturi fundacijos klebonui ir bažnyčios tarnams išlaikyti, nėra reikiamų klebonijai pastatų [1]. Jau buvo sutrešusi ir bažnyčia, tiktai tos priežasties kurija nenurodė. 1843 m. Viešvėnų filialistas prašė vyskupijos valdytojo bažnyčios remontui išrūpinti lėšų iš Viešvėnų valstybinio dvaro. Kaip žinia, LDK laikais bažnyčių statyba ir remontas buvo koliatorių, t. y. valdos, kurios teritorijoje įsteigta bažnyčia, savininko pareiga. Caro valdžia, perėmusi LDK valdovo dvarus, tokių pareigų nepripažino, tačiau kartais skirdavo medienos. Po ilgoko susirašinėjimo valstybės turtų rūmai Viešvėnų bažnyčios remontui iš valstybinio miško leido neatlyginamai išsikirsti apie 200

medžių. Rąstai buvo panaudoti naujos bažnyčios statybai. Tam reikalui 1850 m. leista rinkti savanoriškas aukas ir išduota numeruotų lapų knyga [2]. 1875 m. pabaigoje filialistas Aleksandras Jakovičius paprašė vyskupo išrūpinti leidimą Viešvėnų bažnyčios priestatui, nes esą reikia padidinti netinkamai 1852 m. pastatytą bažnyčią. Buvo parengtas projektas, kurio sąmatinė vertė - 500 rublių. Iš tų lėšų 200 rublių įsipareigojo paaukoti pats kunigas, o kitus 300 Kungių dvaro savininkas Kazimieras Moncevičius. 1876 m. liepos mėnesį Kauno gubernatorius leido padidinti Viešvėnų bažnyčią. Iš priekio bažnyčia buvo pailginta dviem sieksniais [3]. Apie 1902 m. sudegė kunigo gyvenamieji bei ūkiniai pastatai. 1903 m. į Viešvėnus paskiriamas kunigas Vladislovas Tomaševičius. Apie jo darbus 1907 m. spaudoje rašoma: Jau penkti metai, kaip įvyko Viešvėnuose skaudi nelaimė - sudegė beveik visi namai prie filijinės bažnyčios, be to, tuo pačiu laiku jaunas ir darbštus kunigas Požėla buvo perkeltas iš Viešvėnų į Krinčiną. Zmoneliai nusigandę nežinojo ką daryti: tai tau, kalbėjo, jau mes nebegausim kunigo, nes kuris čia norės dirbti, kai tiek baisių degėsių. Bet vyskupas atsiuntė gabų, dvasingą jauną kunigą Vladislovą Tomaševičių. Atvykęs į Viešvėnus, jis neišsigando baisių degėsių, o pirmą dieną sukvietė ūkininkus vyrus, apsvarstė, kokių ir iš kur imti medžių namų statyboms, išvalė degėsius, pradėjo statyti naujus namus. Taip per ketverius metus viešvėniškiai ne tiktai naujų ir gražių namų pastatė, bet ir bažnyčią papuošė, iš pamatų atnaujino. Stogą naują perdengė, prieangio ir zakristijos sienas išgriovė, naujas ir didesnes pastatė; iš lauko ir vidaus pusės lentomis apkalė, pradėjo dažyti; langus paaukštino, viršų nusmailino, įdėjo spalvotus stiklus. Senus stočių paveikslus naujais pakeitė, dar ketina greitai statyti naują mūrinę varpinę. <...> Dar reikia pridurti, kad mažos Viešvėnų apygardos ūkininkai, tiek daug gero nuveikę dėl savo bažnyčios ir jos pastatų, nemano patyrę nė mažiausio nuostolio, o dar turi daug naujų ir gerų sumanymų. Pradėjo kilti ir švietimo lygis: atsiųsta daugiau kaip dvidešimt egzempliorių Nedėldienio skaitymo" ir Šaltinio"laikraščių, planuojama statyti mokyklą, įsteigti knygyną ir prieglaudos namus tikriems pavargėliams: o kad būtų įvykdyti čia išvardyti sumanymai, jau nusiųstas vyskupui prašymas, kad jų filijinę Viešvėnų bažnyčią su apygarda priskirtų parapijai" [4]. Turbūt kunigo V. Tomaševičiaus pastangomis 1907 m. vasarą Viešvėnų apylinkių gyventojai lietuvišku laišku kreipėsi į vyskupą ir prašė įsteigti savarankišką parapiją. Nuo 1 905 m. valdžia mažai betrukdė steigti naujas parapijas, tačiau jų klebonams algų beveik neskirdavo. Paaiškėjo, kad įsteigti Vieš- Viešvėnų bažnyčios varpai varpinėje. M. hšėno 1999 m. nuotrauka. Sutvarkyta Viešvėniį miestelio centrinė aikštė, apie 1930 m. Si ir kitos neįvardytos nuotraukos paimtos is Viešvėnų mokyklos archyvo. 45

venų parapiją nėra paprasta. Telšių klebonas teigė, kad, atsiskyrus visoms filijoms, šioje parapijoje liktų beveik vien miesto gyventojai, o didelės mūrinės bažnyčios išlaikymas brangiai kainuoja. Žarėnų klebonas irgi nepritarė Viešvėnų parapijos sumanymui, kol tame miestelyje nebus pastatyta naujų bažnyčių. Lauko Sodos filialistas baiminosi, kad ši filija neliktų koplyčia. Matyt, sužinoję suinteresuotų klebonų nuomonę, viešvėniškiai prašymą dėl parapijos įsteigimo tais pačiais metais pakartojo dar du kartus. Deja, buvo pasiūlyta Viešvėnų filijai nesuteikti parapijos teisių, tačiau priskirti kaimus ir sudaryti cirkulą. Iki tol Viešvėnų filija faktiškai veikė kaip altarija. Nebuvo rašoma metrikų knygų, filialistas negalėjo priimti užsakų santuokai. Kaimų priskyrimas Viešvėnų filijai (cirkulo suteikimas) irgi užsitęsė. Tam reikalui buvo sudaryta komisija, vadovaujama Alsėdžių dekano. Žarėnų klebonas atsiuntė raštišką protestą, kad iš tos parapijos kaimai nebūtų priskirti Viešvėnų filijai, nes statoma bažnyčia. Žarėnų parapijos kaimų gyventojai, kuriems patogiau ir arčiau vykti į Viešvėnų bažnyčią, turėjo pasirašyti raštišką pasižadėjimą paisyti ankstesnių įsipareigojimų, mokėti nustatytus nuo turimos žemės mokesčius, kol bus pastatyta nauja jų parapijos bažnyčia. Telšių klebonas aiškino, kad iš Viešvėnų į Telšius eina geras pašto kelias, tiltai per upes niekada nebūna apsemti, todėl kaimų gyventojams, norintiems priklausyti Viešvėnų filijai, į Telšius atvykti gana paprasta, o atstumas esminės reikšmės neturi. 46

Viešvėnų parapijos įsteigimo aktas. 1924 m. Viešvėniškiai net dėl cirkulo suteikimo jų filijai 1908-1909 m. parašė vyskupui dar šešis prašymus. Pagaliau 1909 m. lapkričio mėnesį kurija paskelbė Viešvėnų filijos cirkulą. Viešvėnams priskirtos Telšių, Žarėnų, Luokės bei Janapolės parapijų gyvenvietės, kuriose gyveno daugiau negu 1700 asmenų [5]. Nežinia, ar neįsteigus parapijos krito kunigo V. Tomaševičiaus ūpas, ar nebenorėta varginti gyventojų naujais mokesčiais, tačiau nebebuvo statoma mūrinė varpinė ir atsisakyta kitų sumanymų. 1913 m. kunigas V. Tomaševičius iš Viešvėnų iškeliamas. Kilo Pirmasis pasaulinis karas, per kurį bažnyčia nenukentėjo. 1920 m. Viešvėnų kuratu paskiriamas kunigas Jonas Umbrasas. Jo pastangomis 1921-1922 m. tvarkytos Viešvėnų kapinės. 1923 m. lapkričio 1 d. Viešvėnų bažnyčios komitetas nutarė prašyti vyskupo įsteigti parapiją [6]. Netrukus toks prašymas vyskupui parašomas, pradedama parapijos steigimo byla. Bažnyčia turėjo apie 48 ha žemės. Didesnė dalis šios žemės buvo skirta Rusijos valdžios vietoj atimtų trijų fundacinių valakų, sudaryti norinčių priklausyti Viešvėnų parapijai gyventojų sąrašai. Pateiktas vyskupijos kurijai būsimos Viešvėnų parapijos gyvenviečių sąrašas šiek tiek skyrėsi nuo esamo cirkulo. 1924 m. gruodžio 2 d. vyskupijos kurijos įsakymu įsteigiama Viešvėnų parapija. Jai priskirtos gyvenvietės, įrašytos lentelėje [7]. 47

Įsteigtos Viešvėnų parapijos gyvenvietės Eil. Nr. Gyvenvietės pavadinimas Gyvenvietės tipas Gyventojų skaičius Pastabos Telšių parapijos 1. Brūnupis Vienkiemis 17 2. Burniai 80 3. Dumytrai Vienkiemis 28 4. Gečiai 33 5. Getautė 75 б. Ilginės 27 7. Judrėnai,, 27 8. Kungiai,i 20 9. Kupriai.. 19 10. Kveiliai >, 43 11. Liudvika vas Palivarkas 9 12. Liūnai 45 13. Malkarstai Vienkiemis 10 14. Muitaičiai 123 15. Nakrošiškiai.. 77 16. Ruišėnai,i 27 17. Sakalai 170 18. Smiltiniai 29 19. Sugaudžiai.. 13 20. Šilinė.. 75 21. Užvedarė Palivarkas 3 22. Vembūtai Dvaras 45 23. Viešvėnai ir dvaras 225 24. Viešvėnai Dvaras 45 Savininkas Hukas Luokės parapijos 1. Kupriai 30 2. Kveiliai - 51

3. Mediškiai 45 4. Pakapiai u 49 5. Parauskiai > 40 6. * Parudkalniai (Puteliai),, 6 7. Ruišėnai.. 33 Žarėnų parapijos 1. Dargvainiai 61 2. Jomantai ir dvaras 41 3. Skujinė (Skruzdžiai) Vienkiemis 8 Janapolės parapijos 1. Diferencija (Pypkiniai) Vienkiemis 7 2. Vilkakiai 22 Iš viso 1631 Gyvenvietė neišliko. Iš lentelės matome, kad Viešvėnų parapija buvo palyginti nedidelė. Norintys priklausyti šiai parapijai gyventojai įsipareigojo išlaikyti bažnyčią, aukoti jai kiek reikės ir galės. Pirmasis Viešvėnų klebonas J. Umbrasas čia ganytojavo ilgiau negu visą nepriklausomybės laikotarpį. Jis buvo darbštus, pamaldus, paprastas ir taktiškas bendraudamas su žmonėmis, todėl parapijiečių gerbiamas ir mėgiamas. Dauguma Viešvėnų bažnyčios, kapinių ir kitų parapijos pastatų tvarkymo darbų nurodyti M. Paknio straipsnyje. Remiantis bažnyčios komiteto nutarimų protokolais, galima dar šį tą papildyti. 1926 m. buvo tvarkoma išgriuvusi šventoriaus tvora, o kapinių mūro aptvėrimas dengiamas čerpėmis. 1927 m. priešais šventoriaus vartus paklotos betoninės plytelės. 1928 m. pabaigoje bažnyčios komitetas nutarė atnaujinti Vembūtų koplyčią. Paaiškėjo, kad ši koplyčia visai supuvusi ir jos sutaisyti nebegalima. 1931 m. gegužės mėn. vyskupijos kurija nurodė šią koplyčią nugriauti. 1929 m. perdažytas bažnyčios vidus, 1930 m. perstatyti prieglaudos (špitolės) ūkiniai pastatai. Be to, tais metais į Viešvėnų bažnyčią įvestas elektros apšvietimas. 1931 m. Telšių dekanas įpareigojo kleboną teisiškai sutvarkyti Viešvėnų bažnyčios žemės nuosavybę. 1933 m. gruodžio 12 d. Telšių apylinkės teismas pripažino, kad Viešvėnų bažnyčiai teisėtai priklauso 48,42 ha žemės. 1940 m. buvo tvarkomas ir žvyruojamas kelias į kapines, 1935 m. perdaryti šventoriaus vartai. 1940 m. kovo 1 d. Viešvėnų parapijos susirinkime nutarta įsigyti naują tabernakulį, atnaujinti didįjį ir vieną šoninį altorių. Tame pat susirinkime nutarta kapinėse padaryti takus, pasodinti medelių. Kiek tų darbų suspėta atlikti, nežinia, netrukus Lietuva prarado valstybingumą. Bolševikų valdžia bažnyčios tarnų name apgyvendino sklypininkus. Manoma, kad kapinėse takai padaryti nacių okupacijos metais. Katalikiškos visuomeninės organizacijos ir bažnytinės brolijos 1918 m. liepos 13 d. kunigo Jono Matulio surašytoje Viešvėnų bažnyčios vizitacijoje teigiama, kad jokių draugijų nėra. Iki to laiko Viešvėnuose nebuvo ir pasaulietinių organizacijų. Pavasarininkų kuopa. Ši organizacija vadinta Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga (nuo 1932 m. - federacija). 1912 m. pradėtas leisti katalikiškam jau- 49

[H NOMINE SANCTISSIMAE TRINITATIS Et A» Ш«ET Ш«Ш ВМІШАВІ)И «Ш S. P. N. DOMINICI SS. ROSARII I O A N N i; S G Л S Л S OKI). FK. І'ИЛКІ). OMNIBI'S i'kaeshstks UTTERAS INSI'NOTĮTRIS PATRIS ET FILII ET SPIRITUS SANCTI 1IKMNIS ШІАВ II. S. ПОЩ ШШТІШ AUCTORIS ET INST1TUTORIS НПМ1Ы8 VI0ARIU8 GENERALI8 ЛГ. SERVUS SALIJTKM IN DOMINO SBMPITBRH A \l і mi "innés ommli modo«in ВсоШа «tato«ш ртивірое <ч Snuttta PmUfieDxu <llciw wtasiai-»oc torem et om пен dus In toc шшмга in pwtenim нкюмютвк. Ома katan,. populo fldejj BCmptai -.-трот fuit, qoo, MI!> nomin» Roaui), imiter DavMici l'-uiltorii, «міма huiu» cou tralo m lt* tie 1ецл а Samuli Pnntiüuibue МЦИш прргоішіл, rautum eit. ne W- Virjtn Maria МаП'ї І її і, п-піцпі < uiii<įuakiutn fahitjitiiiniljuii an^lîrîs. prawn insu віпцийк quid lucri ab ullo UIKIIHITII річі nrtmlmjoth vol ІлюгІрЦоМ ujg*ttk ( il isiti'h -.t«iliiun^itnüs deofa вш&яш iluiiiiilm. ііи1и* М Į>H~ щаьііііиііііі tttae Ьм (ЯаЫ Sdlvim-m псми, fteotaį ut орапт euam in bac ro gnfb prawtot ad bnufli BB, Virginia M»ri«o. Mtonuna łotdeui nant'i'шиїти.- Мвиі- нкчіішіїліьия, І uni orał. і ir. pr.-miiiuiii ніия intei'c»s:.ii>np b ta i turns. Tribiiiiiiiu nuurm Idem R.ictori (мйвшьип Oinsti- Сиіня dtvottonb ritiiin«quo л iiiul:i> рот аіьвш lutam ДІЦИНІІІ roritatc tumi uuifis, lutinnaiii mox oftetmi SS. П. N. Ілктів XIII, S H )- Dwiltotwn nbdelggandt»on quidam uiłt) пітні Ч141 Ihvi ^г^еіімі'н sibiii,:!' rîli^'ci' i'uvs i'uii<lnii L htiit'h antmili Oiilnii?» іючії'і ГЛІТІ'К Ц^-ІИГНІІІП. мчі in sîn^clii: rłiriiłu^., n.üimi ijoiti^nii s«i44\bitł Ł»i h t j tit oins vicm Į;*rrftt, quotiïw фимвптціи untrttirtmnm Drf ОмНгімаї ри ЄН еаівйві in płmn qnandan tmfrotenil»»»и do т ы kl opportun um iu.licavorit. Eiili>iii Itfctnri pro benpon nlstanfl Menudum tatcni oongtegweiinł Qmn eonft«lernjt»teb в Boearlo dktmi Sumini Ptntt&wą ІШшп Віжга Pü IX V""'* «ll Ä В * «# ІвП ЙШЮ regimen el шт кмы1м1я Hu'im коці'ь'нь»'ьг [Ы'1-,.ьррткін-ї'r.','.. : ч 'ii-iji- 1 >Mvi!i'Į:iM, іііріищт!"!* 1^» 1 Ііиіи1іЧ'!,їі:ч <it ліі'и ^ivtu" m <ЧК1ОЛЇ 1<хч> coiłłjnit.t.iir)tirt- -- Ailinonrmus funciorn pru Кїпірого ТісґЬчгоит. ігк*т jįrfttii.4 А[і(міііІ)сі<і r.tijniin Ліч-.ц.ни'и. M l.jiit- сигліп sniicussiiiii Hiwarli derouoalbcn '" puis hniuh аааьшьшевилш usus pi-imum locum obtiaere procwilonoe q риз prim* ouineqa«ottłtol noetro iiire Ііаїчниііідпч cnnitwiideruin,»iuwjiiłt pro ti-inpori' ecmebti Hagbtra Овне iiumta taninie*, рпмарав твео prtina тьп»ів ūcta&da domtnka, docantar! Cįuapropter ill,» mli privative iru-uti.tii-1,1 пчкіпіпі і-гірящі iiliiipjt' утшип iliiuiin i-очггпternitaten. sn(i^ ii рю iiituriurom occliwi«! ипыш nmtłerl quo ІІРГІ poltet modo, tndjcbta in Uudata Rogati tego, ut vi dietm famlmto ta ІЧТІ<-»ІН <>,,Лг«ЛХ»іч«(. ^"įn Svmftri Ponöfloh OenrtitaÖone f/w ртітиш. g І4, istain autom milami»! рвпф> per ТІМ ffl f S. RnauK 'TIIJCIVIIIIW. ЦЬвиШ ph«lnii«!p>ntinrimi. qutnm «ova oonfrutarnltm ijwii.чиае Pierttunis Mtu lai.vüwpsov.tjit, Ішкі»(і'ніі рвииопйии»wiinduin ('imstiiiitioiii-m Cli-iiu-ntis VIIT Qww»«fW d, d. T Deo. НЮ1, nmrstum РІЄПСІІШН, «к Siunranrlo ah AĮVISIDUCII S, 4 )e npprotiato fraiisctlptuin. UWiv imatris щи-пни Decretom s, ('. lujuliri'iitiariim d-4 M Ian. 1861 acot&mtv. л lil.uris lulimiximua una emu ІШсш ililiki'itjir іріміїїш Tflflore Igttai pnflabqthun B«. 2). ^oos-n->ге.?*ь U/rtb>vz-cc6 Quod m srafalcs, vel alkjiił вогшп, рмаввгік statutą itb) eondern vellnnt, пмтьшш«vi'l ilium Kirordiitciii K[ii-a'«4' яі.-грсліі. itui-r.i іч' 1. ïtirt.i--.* 1 Kchłtt buiiunuxti statula al) Врімора dloboemoo approbari І1І»1Ч:ГР, i'itih'jiin uioderutioni ІМІТИЧІІ(ІІГІ П мьі '.fłłłsmifjł L\r іі.'ь'--;ч[пї> i ^i \-:л> ці»п и pi HI-IT u '-"i :, r. '. і -.^ IÎ'i- tiiaifro оьііихіл. rlirįur oln''i:> j i*vnjłrt * h xi іріі^піілл v\ ЧЧ^І,';ІТІП.І- L^.V КІХ+ЧІ ГПТ'ТПОП; įh-r Ordi- ^iarii in ii irto січ'іояіп iioniiiip n! ;vi:.tiirit-it..».ir.t i-iiįjat Har Іиш {л- uh.itt в П..І.1- i U ',< gets ііягиіп priiewriltcndani. n ijtl non [ювчц, nisi HevniuH Or'iinariuj- IXL-І i:> M-ripcis пяч-иміш «ІІЧГИ.Ч і-- ': т.". і n.-fen. 1 "и- Quo nutom inter novaiii ao n fruter n i tatein et.чпо.гит OrdlMUn Proodiootorum a 4110 Crater ni tn tis ilmlörit, MO ntianl in I-ASU quo ІІШІ m виа MOM* diod loi i OOnfratORittai SS. li>>. (;rie«a art (ad immivm aliqmiiiiln 1'огкап гиргемига, si «illiret qumdoque CmłłagHat, snräi lüßitiiiiim4i4'tji *^ist H il mul I'liMsi Jtrujïi чгшкіиги 1 Кч'ііЧиш S t', hulula її. її. 20 Mjiii IHÏHlh»'iiiS'l«'" li*-u^io4*h 'LU і'гніспі ](лч? ччч:1сьііі:ті нгтімічо ijtn'ptiwn inu't 1 Jilijiiii < b ( мингрш»mior 'it Ooil4t-itutiim(4n SS. I>. N. Ілчніія XIII ртннюя il. 'І. "J Oct. 1НІ»Й, f>, Bu H.-r IłU curias foïpatur, оіптія зіміаіічі Uli аіізсгіїхчіііо* partir.ipc-s Гагіпніи i't ilwilaranitis miiiiiuni ł* 1!'* 1 riu' łl!si4'fiaavi i ri( Іюпіч'ііиі орагап ipiru 1. oo^bkute ї^і ААПІЦ \Н'Т ttbltwni immdopi?l РпІігіЬия и S^ir«- V<i!uiinis p un > U'i cit.-t- ОЛМаО nil! Hill lubttllia, ut in civįiolta vet ;ilt;irî ełdflua ООП- ribu5 dłou ОгНіпія pora^unhii', sir u t Kbin BIWWłłH quodain (ці ніг. partidp«s ł«mt Ьопопші bkternłta>u a dalogato Hittvinlotr undue nn4tn> ШІІІІІЧІТКІ", Imtgo S. Vnirb un-tri Domlnlol <i»nim, <pjni' wtàiri per orbem dlqtori чгчіаіі^ P\ instituto оопипшиї conlvatornitatis н*га- *'^\ія Ц*ЧІІІ)ІІ^ tu*\ тмліп; JVÎ;'TIÏ.II. Ч'П -^Зtłi -: 1^^:>гі:иті гогірп ц!>(і.ч :ip]n»nntųr. ^ujit: qucïfuni onitliutri i^vitiotijhiis rt. riicrîïis Ї-І ПГ^О n'*4tvt \ - И']ЧНІГГІ ПІЧ - ;ЇІ П І IJUÎUII jihiriitiiiui Nu <t oonftmtmtütatb Reofatn», <t"' nomine OMhrn in «andom мамкьет redpl»pee*. în n»mm*. i'ntn««t ПШ at Spiritiw San^ii. Amon. pmmäutn in 1і1)го аріюяіїо wriberp, rcsariti»eu cor<>iiivn Ьсшчіісвге, tt om»in oi siiigiila In qnorum liiloni liu pntantlbiih ІШЖІ1 offi'-ii mietri «іціїіл ПШпШі ШИН р»-ч ігіп чиі> fulcra possit ОІ déliât 4<i ratio ijisius «mlriiteinitflfin rcjiiirit. нчпппашн«ut. faoimiis ł scriįislinun. Data»,!).»... d», Jiį»«i, JuJu. шл 13ZŚ-. S A. $ VcàUiMUfM, Uon.ro.li«Ort. i'ra.d. /fbmį. fe<foé4* <ЛЛ ~«! Sv. Rožinio draugijos įkūrimo Viešvėnuose aktas. 1929 m. nimui skirtas laikraštis Pavasaris", siekęs burti nelegaliai veikiančias katalikiškas jaunimo kuopeles į vieną organizaciją, tačiau rusų valdymo metais to oficialiai padaryti nepavyko. I919 m. rugsėjo 12 d. Kaune įvyko pavasarininkų suvažiavimas. Organizacijos tikslas jaunimo katalikiškas, dorinis ir tautinis auklėjimas. Pavasario" sąjungai daugiausiai priklausė miestelių bei kaimų jaunimas. Jos organizacinė struktūra: centro valdyba, regionas, rajonas, kuopa, kuopelė. Nuo 1926 m. regionai atitiko vyskupijų ribas. Rajonus sudarydavo 10 ar daugiau parapijų. Parapijų centruose arba prie filijų steigėsi kuopos, o kaimuose - kuopelės. Daug įtakos pavasarininkų veiklai darė kuopų dvasios vadai kunigai. 1932 m. pabaigoje Pavasario" sąjunga persitvarkė į federaciją, kurią sudarė jaunųjų pavasarininkų, merginų ir vaikinų (vyrų) sąjungos. Viešvėnų Pavasario" kuopa įsteigta 1920 m. Apie tai spaudoje rašoma: Rugsėjo 12 dieną. - Viešvėnuose sukviestas steigiamasis Pavasario" draugijos susirinkimas. Jaunimo apsilankė gana daug. Atvažiavę iš Telšių rajono centro delegatai paaiškino Pavasario" draugijos naudą. Jaunimas noriai dedasi prie Pavasario" kuopos, pirmą dieną įsirašė 40 narių. Išrinkta valdyba, į kurią įeina liaudies mokyklos mokytoja ir vargonininkas" [8]. Deja, apie tolesnę šios kuopos veiklą informacijos neturima. Tikėtina, kad, iškėlus mokytoją, kuopa iširo. Tiktai І9ЗІ m. rudenį Viešvėnuose pavasarininkų kuopa atnaujino veiklą, įstojo 20 narių. Valdybos pirmininku išrinktas Bronius Šapas. Tų metų spalio 25 d. iškilmingai pašventinamos vietos pavasarininkų bibliotekėlės patalpos ir knygos, kurių surinkta 280 tomų. Netrukus kuopoje įsteigtos trys sekcijos: sporto, rankdarbių ir dainų. Pastaroji sekcija subūrė chorą, dainų mokė vietos vargonininkas Ipolitas Pučkorius. Kuopa nutarė įsigyti vėliavą ir ruošėsi І9З2 m. dalyvauti pavasarininkų kongrese Kaune,

choras išmoko kongresui skirtų dainų. 1931 m. pabaigoje Viešvėnų kuopa vienijo jau 68 narius [9]. 1932 m. į sporto organizatorių kursus Viešvėnų kuopa išsiuntė du savo narius: S. Saukaitę ir F. Kasparavičių [10]. 1933 m. kuopoje jau buvo 117 narių. 1935 m. pradžioje išrinkta ši valdyba: pirmininkas Vladas Juškevičius, jo pavaduotojas Vladas Jonušauskas, iždininkė M. Macijauskaitė, sekretorius Kazys Moncevičius, knygininke Juzefą Armalaitė [11]. Pavasarininkai organizuotai dalyvaudavo religinėse ir valstybinėse šventėse, jų veikla visuomenės būdavo vertinama. Didelių darbų Viešvėnų Pavasario" kuopa nenuveikė, nes trūko gerų organizatorių inteligentų. Pavasarininkai dažnai tvarkydavo miestelio aikštę. Katalikų veikimo centro skyrius. Katalikų veikimo centro (KVC) įstatai įregistruoti 1919 m. gruodžio mėnesį. KVC koordinavo ir kontroliavo visų pasaulietinių katalikiškų organizacijų veiklą. 1927 m. pakeisti ir perredaguoti įstatai. Katalikų veikimo centras dideliais tiražais leido įvairias knygutes, savaitraštį Mūsų laikraštis". KVC organizacinė struktūra: centro valdyba, rajonas (vyskupijos ribose), skyrius (parapijoje). Skyrių pirmininkais dažniausia būdavo kunigai, tačiau jiems vadovaudavo ir pasauliečiai. Viešvėnų skyrius įsteigtas apie 1927 m. Konkrečios informacijos apie narių skaičių, skyriaus veiklą nesurinkta. Nurodoma, kad KVC pastangomis 1931 m. atkurta Viešvėnų Pavasario" kuopa. 1938 m. pagal naują įstatymą perregistruojant draugijas bei jų skyrius, dirbo ši Viešvėnų KVC skyriaus valdyba: pirmininkas Pranas Vėlavičius, ūkininkas iš Jomantų kaimo; sekretorė Petronėlė Macijauskaitė, ūkininkaitė iš Malkarstų kaimo; valdybos narė Ona Moncevičienė iš Liūnų kaimo; dvasios vadas kunigas Jonas Umbrasas [12]. Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Si draugija įkurta dar 1908 m. ir galėjo veikti Kauno, Kuršo, Suvalkų bei Vilniaus gubernijose. Draugija veiklą atnaujino 1919 m. Sprendžiant iš gaunamų aplinkraščių, Viešvėnų blaivybės draugijos skyrius įsteigtas apie 1929 m. Centro valdyba siųsdavo skyriui platinti draugi- Šv. Baltramiejaus (?) paveikslas. M. Iršėno 1999 m. nuotrauka. jos leidinius, kalendorius. Konkrečios informacijos apie skyriaus veiklą nerasta, rodos, apie tai nerašoma nei korespondencijų spaudoje. Angelo Sargo vaikų sąjungos pulkas (kuopa). Si sąjunga įsteigta 1922 m., ji buvo globojama Lietuvių katalikų blaivybės draugijos. Sąjunga siekė diegti vaikams tvirtą katalikų tikėjimą, dorus papročius, blaivumą, tėvynės meilę. Šios sąjungos nariais (angelaičiais) galėjo būti 7-15 metų vaikai. Jiems buvo skirtas žurnalas Žvaigždutė". Angelo Sargo vaikų sąjungos rajonai sutapo su vyskupijų ribomis. Parapijų centruose veikė kuopos, kaimuose kuopelės, būreliai. 1935 m. vasarą paskelbtas naujas šios sąjungos statutas. Nuo šiol angelaičių globą iš Lietuvių katalikų blaivybės draugijos perėmė tam reikalui vyskupijose sudaryti komitetai. Viešvėnų angelaičių kuopa įsteigta apie 1930 m. Apie jos veiklą niekas neparašė žinučių į angelai- 51

čiams skirtą žurnalą Žvaigždutė". Žinoma, jauni nariai didelių darbų nuveikti negalėjo. Per žymesnes religines šventes angelaičiai Viešvėnuose organizuotai priimdavo šv. Komuniją. Po pamaldų klebonijoje jiems dažnai būdavo rengiamos vaišės. Angelaičių organizacijos galėjo veikti ir mokyklose [13]. Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius. Si draugija įkurta 1908 m., o veikla atnaujinta jau 1917 m. Moterys katalikės Viešvėnuose buvo įsteigusios skyrių, tačiau konkrečios informacijos apie jų veiklą nerasta. 1933 m. pasirodžiusioje knygoje apie šią draugiją nurodytas ir Viešvėnų skyrius, tačiau jo veikla neaprašyta. Matyt, nebuvo pateikta duomenų [14]. Šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrius. Šios labdaringos draugijos įstatai įregistruoti 1920 m. Draugija steigė bei išlaikė senelių ir invalidų prieglaudas, darželius, globojo našlaičius. Kada Šv. Vincento Pauliečio draugijos skyrius įkurtas Viešvėnuose, nepavyko sužinoti. 1933 m. šis skyrius surengė loteriją, kurios pelnas skirtas senelių prieglaudai išlaikyti. Iš loterijos gauta apie 300 litų pelno (pavasarininkai aktyviai talkino, prisidėjo prie renginio) [15]. Sv. Vincento Pauliečio draugijos skyriaus pastangomis Viešvėnuose veikė vaikų darželis, įsteigtas 1935 m. Jo vedėja 1939 m. dirbo Emilija Šimkūnaitė, baigusi darželių vedėjų kursus Kaune. Tais metais šį darželį lankė 12 vaikučių, kuriems buvo įvairių mokymo ir žaidimo priemonių [16]. Kitų katalikiškų draugijų skyriai. 1923 m. spalio 23 d. Žemaičių vyskupas leido prie Viešvė- nų bažnyčios įkurti Šv. Pranciškaus kongregacijos arba tretininkų skyrių. Tretininkai ir tretininkės rėmė savo bažnyčias, rūpinosi bažnytiniais drabužiais, vėliavomis, šelpė neturtingus klierikus, vargšus, jiems ruošdavo Kūčias ir kt. Konkrečios informacijos apie Viešvėnų tretininkų darbus nerasta. 1929 m. gruodžio 12 d. Telšių vyskupijos kurija nurodė klebonui Viešvėnuose įsteigti Misijų draugijos skyrių. 1932 m. gegužės 19 d. vyskupijos kurija taip pat įpareigojo Viešvėnuose suorganizuoti Maldos apaštalavimo sąjungos skyrių. Ši sąjunga Lietuvoje įkurta 1900 m. Nuo 1923 m. jai vadovavo jėzuitai. Maldos apaštalavimo sąjunga leido žurnalą Žvaigždė". 1933 m. kurija nurodė sudaryti atskirus vyrų ir moterų Maldos apaštalavimo skyrius Viešvėnuose. 1934 m. rugpjūčio 27 d. kurija įpareigojo Viešvėnuose įsteigti Lietuvos katalikų vyrų sąjungos skyrių. Šios sąjungos įstatai įregistruoti 1934 m. pradžioje. Jos tikslas telkti vyrus katalikiškai, tautinei ir kultūrinei veiklai [17]. Konkreti šių religinių draugijų skyrių veikla liko nepatyrinėta. Bažnytinės brolijos. Apie bažnytines brolijas turima tiktai fragmentinės informacijos. 1923 m. gegužės 3 d. Žemaičių vyskupas leido prie Viešvėnų bažnyčios įsteigti Švč. Sakramento garbintojų broliją, o 1926 m. vasario 12 d. Krikščioniško mokslo broliją. 1928 m. rugpjūčio 8 d. raštu Telšių vyskupijos kurija įpareigojo Viešvėnų kleboną įkurti Rožinio (Rožančiaus) broliją. Analogiškai 1936 m. parapijos ganytojas įpareigotas suburti Škaplieriaus broliją [18]. Apie Viešvėnuose veikusias bažnytines brolijas informacijos nedaug, nes neišliko arba nerasta dokumentų, brolijų narių registracijos knygų, nenagrinėti ir neaprašyti brolijų nuostatai. Visų aptartų ar tik paminėtų bažnytinių brolijų bei katalikiškų draugijų skyrių veiklos organizavimas ir vadovavimas faktiškai gulė ant klebono pečių. Vienam klebonui aprėpti ir globoti tiek organizacijų buvo gana nelengva. Viešvėnų kunigai (XIX a. 1940 m.) Šaulių sąjungos atstovai ir parapijos klebonas Jonas Umbrasas prie centrinėje miestelio aikštėje Lietuvos katalikų jaunimo federacijos Pavasaris "pastatyto paminklo. Iki XIX a. vidurio Viešvėnų kunigai buvo skiriami kaip altaristai, vėliau iki parapijos įsteigimo 52

vadinti filialistais arba kuratais. Kunigų pavardžių sąrašai išrinkti iš Žemaičių vyskupijos dvasininkams skirtų kalendorių [19]. Kun. Tadas Kotovskis (Kotowski) (XIX a. pradžioje). Kun. Vincentas Zanevskis (Zaniewski) (1821 1838). Kun. Motiejus Skalskis (Skalski) (1838-1848 m. Mirė 1848 m. gegužės 13 (25) d.). Kun. Simonas Janikovičius (Janikowicz) (1848-1851). Kun. Domininkas Stirbinskis (Styrbinski) (1851-1856). Kun. Jonas Tamašauskas (Tomaszewski) (1856-1860). Kun. Julijonas Rukuiža (Rukujża)(1860-1863). Kun. Vincentas Nargėla (Nargiett)(1863-1869). Kun. Aleksandras Jakavičius (Jakowicz) (1869-1885). Kun. Teofilis Opulskis (Opulski)(1885-1900). Kun. Motiejus Požėla (1900-1902). Kun. Konstantinas Butkys (1902-1903). Kun. Vladislovas Tomaševičius (1903-1913). Kun. Jonas Karbauskas (1913-1917). Kun. Jonas Matulis (1917-1920). Kun. Jonas Umbrasas (1920-1941?). Iš šių kunigų Viešvėnuose išsiskyrė kunigas M. Skalskis. Jis bandė įsteigti parapiją, rūpinosi bažnyčios remontu. Kunigas S. Janikovičius vietoj senosios bažnyčios pradėjo statyti naują, o ją baigė kunigas D. Stirbinskis. 1863 m. iškeltas klebonu į Vaškus, kunigas Julijonas Rukuiža 1863 m. vasarą buvo suimtas. Jis kaltintas įsakęs skambinti bažnyčios varpais, kai kareiviai iššovė pirmą salvę į sukilėlius. Norint išsiaiškinti šio kunigo ryšius su sukilėliais, jis buvo paleistas ir slapta sekamas. Deja, rusams nieko nepavyko iššnipinėti [20]. Anksčiau minėta, jog kunigas A. Jakavičius bažnyčią padidino, o kunigas V. Tomaševičius ūkinius pastatus ir šventovę atnaujino. Taip pat užsiminta ir apie pirmojo klebono J. Umbraso darbus. Apie draudžiamos lietuvių spaudos bendradarbį bei platintoją, lietuvybės žadintoją kunigą J. Karbauską norisi parašyti daugiau. Kunigas Jonas Karbauskas Jonas Karbauskas gimė 1866 m. lapkričio 28 (gruodžio 10) d. Preičiūnuose (Pakruojo vis.). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1885 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tarp seminarijos klierikų buvo ir tautiškai susipratusių lietuvių, neabejingų pamintoms gimtosios kalbos teisėms. Joje 1888 m. susibūrė slaptas klierikų būrelis Lietuvos mylėtojų draugija". Šiam būreliui vadovavo Jonas Karbauskas, o į valdybą dar įėjo Pranas Urbonavičius ir Povilas Markys. Kuopelę sudarė apie 20 narių. Organizacija turėjo surašytą veiklos programą, jos nariai buvo pasirašę slapyvardžiais. Aktyvesni tos draugijos klierikai iš lenkų kalbos išvertė įvairių dalykų, juos siuntinėdavo į Tilžę [21]. J. Karbauskas su Pranu Urbonavičiumi perredagavo Jaknavičiaus Evangelijas...", jų naujas leidimas Evangelijos ant nedėldieniu ir visu švenčiu ištisu metu" išspausdintas Tilžėje 1890 m. Kiti du leidimai išėjo 1900 ir 1904 m. Kai kuriems klierikams atrodė nesaugu prisidėti prie slaptos draugijos, turinčios rašytą programą, veiklos. Dėl šios ir kitų priežasčių 1889 m. Lietuvos mylėtojų draugija" suskilo, o jos vadovas tų metų rugsėjo 10(22) d. įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Šiaulius. Čia jis bendradarbiavo Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje", platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1896-1897 m. dirbo vikaru Pašvitinyje, o 1897-1902 m. Truskavoje. Pašvitinyje, ypač Truskavoje, kunigas J. Karbauskas rūpinosi liaudies švietimu, steigė slaptas mokyklas. Vaižgantas nurodo, kad kunigas J. Karbauskas, mokydamas jaunuomenę, daugiausia pasidarbavo Truskavoje. 1899 m. paskelbtas jo laiškas apie lietuviškų knygų ir laikraščių platinimo draugiją. Konspiracijos sumetimais 27 narių draugija pavadinimo neturėjo. Si organizacija buvo suskirstyta į tris kuopeles. Kiekvienas narys per mėnesį mokėjo po 10 kapeikų, už surinktą nario mokestį pirkdavo spaudos. Ją skaityti iš draugijos knygininko nariai gaudavo per kuopelių vadovus [22]. Šios draugijos steigėju turėjo būti kunigas J. Karbauskas.

1902 m. jis perkeltas filialistu į Vadaktus, o 1903 m. - į Kupreliškį. Cia suorganizavo slaptą lietuvišką mokyklą. Netrukus panaikinamas lietuvių spaudos draudimas, o dėl teisės legaliai mokytis gimtąja kalba dar reikėjo pakovoti. 1905 m. kunigas J. Karbauskas dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Grįžęs aiškino to seimo nutarimus. Caro valdžia kaltino, jog kunigas J. Karbauskas raginęs žmones nemokėti mokesčių. 1905 m. lapkričio 2(15) d. prie Kupreliškio mokyklos susirinko būrys žmonių, o mokytojas rusas pabėgo ir pasislėpė. Po devyniolikos dienų gyventojai pareikalavo, kad mokytojas mokytų lietuviškai arba išsinešdintų. Mokytojas pabėgo į Kupiškį, o kunigas J. Karbauskas toje mokykloje suorganizavo mokymą gimtąja kalba. Mokytojavo klierikas Jonas Pauliukas. Rusų valdžia atkūrė senąją tvarką. 1906 m. kovo 3(16) d. kunigas J. Karbauskas iškeliamas į Salas. Už nelegalią mokyklą ir žmonių kurstymą Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijoje kunigui J. Karbauskui pradėta byla. Laikai jau buvo kiti ir dėl bylos niekas nenukentėjo [23, 24, 25]. Dar 1906 m. kunigas J. Karbauskas paskiriamas Dambavos kuratu. Šiai bažnyčiai ilgą laiką valdžia neleido skirti kunigo, todėl jam teko daug ūkinių organizacinių reikalų. Gana greitai kunigas J. Karbauskas pristatydino zakristiją, įrengė naują didįjį altorių, įsigijo vargonus, pastatydino gyvenamąjį namą. Nuo 1907 m. kunigo pastangomis Dambavoje dažnai buvo rengiami lietuviški vakarai su vaidinimais. 1906 m. kunigas J. Karbauskas aktyviai bendradarbiavo Šaltinyje", publikavo savo eiles vaikams, savo išverstą L Krylovo pasakėčią Asilas ir lakštingala". Jis piktokai kritikavo Vilniaus žinias" ir siūlė steigti kitos pakraipos dienraštį, ragino j veiklą įtraukti bajorus. 1913 m. kunigas J. Karbauskas paskirtas Viešvėnų kuratu. Cia jis didesnių visuomeninių darbų nenuveikė. Užėjus vokiečiams, 1915 m. įsteigė lietuvišką mokyklą, bet ji neilgai tegyvavo. Lietuvių atgimimo veikėjas kunigas J. Karbauskas Rusijos valdymo metais klebonu negalėjo tapti. I917 m. jis paskiriamas Tverų klebonu. Tais metais dalyvavo lietuvių suvažiavime Vilniuje. 1921 m. kunigas J. Karbauskas atsisakė klebonavimo ir apsigyveno Panevėžyje. Netrukus paskiriamas 8-ojo pulko karo kapelionu, o šiam pulkui išsikėlus ėjo kalėjimo kapeliono pareigas. Kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite įsteigė Kalinių globos draugiją, rūpinosi kalinių švietimu. 1927 m. paskirtas Panevėžio amatų mokyklos tikybos dėstytoju. Kunigas J. Karbauskas Panevėžyje įkūrė įvairių ekonominių draugijų, buvo Saulių sąjungos narys, steigė Saulių liaudies universitetą, dirbo Panevėžio regiono Katalikų veikimo centro bibliotekos vedėju, bandė prie šio centro įkurti bažnytinio meno muziejų. Bendradarbiavo Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje", Tėvynės sarge", Kryžiuje", Lietuvių laikraštyje", Šaltinyje", Vienybėje", Viltyje" ir kt. Pasirašinėjo kriptonimais bei slapyvardžiais K., K. J., Karbonarijus, Maišinys, Maišimiškis ir kt. [26]. Nuo 1910 m. periodinėje spaudoje beveik nebebendradarbiavo. Mirė 1929 m. rugpjūčio 23 d. Panevėžyje [27,28]. * * * Viešvėnų parapija tūkstantmečių slenkstyje Viešvėnų parapiją sudaro Rainių ir Viešvėnų gyvenviečių žmonės. Kun. Kęstučio Pajaujo duomenimis, palyginti su Rainiais, Viešvėnuose yra šiek tiek mažiau parapijiečių - maždaug apie 900, o Rainiuose jų virš 1200. Vakarais į Viešvėnų bažnyčią šv. Mišių susirenka apie 10. Šv. Komuniją priimančiųjų asmenų per mėnesį priskaičiuojama maždaug 550. Dalis parapijiečių nuo 1991 m. lanko Rainių Kankinių koplyčią ir joje meldžiasi sekmadieniais. Jų čia būna apie 70-80. Viešvėnų bažnytėlėje vidutiniškai sekmadieniais apsilanko 120 parapijiečių, iš jų 20% jaunimo. Tačiau tai priklauso nuo įvairių aplinkybių: oro sąlygų, metų laikų, darbymečio įkarščio. Žiemą sulaukiama mažiau lankytojų, nes kai kurie gyvena atokesnėse vietose, o transportas negali pravažiuoti. Be to, maršrutinių autobusų taip pat nedaug. Po atgimimo jaunimo apsilanko daugiau. Jiems pavyzdį rodo tėvai, įtaką daro masinės informacijos priemonės. Per pastarąjį dešimtmetį parapijos vaikų ir jaunimo skaičius bažnyčioje taip pat kito. Tai priklausė nuo istorinių aplinkybių, kunigų kaitos, tikėjimo brandumo stokos. Kai tėvai nepakankamai supratę sekmadienio šventimo svarbą, jaunimui nelengva periimti dvasines vertybes. 54

Viešvėnų žemės. planas. Iš Viešvėnų bažnyčios archyvo. Neseniai Viešvėnų mokykla buvo reformuota iš vidurinės į dešimtmetę, tai taip pat paveikė parapijos gyvenimą. Parapijoje džiaugiamės keletu skautų, nors pačios jų kuopos nėra. Taip pat egzistuoja neformali maldos grupelė, amžiaus vidurkis - 25 metai. Jai priklauso 12 asmenų. Pakrikštytų asmenų skaičius, lyginant su ankstesniaisiais metais, nuo vidutiniškai 28 šoktelėjo iki 37, tačiau ir mirštančių asmenų skaičius šiais metais išaugo. Buvo 26, šiemet - 37. Santuokų sumažėjo nuo 10 iki 3. Parapijai priklauso Sakalų, Muitaičių, Getaučių, Dargvainių, Kveilių, Nakrušiškių, Gėčų, Vembūtų, Gerulių, Burnių, Vilkakių, Brunupio, Plepų, Jomantų (dalis), Kungių (dalis) kaimai. Parapija pagyvėja prieš įvairias religines šventes, taip pat prieš atlaidus, iš kurių didieji tituliniai Svč. Trejybės atlaidai. Be šių, parapijoje yra garsūs Svč. Mergelės vardo ir Šv. Stanislovo Kostkos atlaidai. Gavėnios metu parapijiečiai susiburia į giedotojų grupeles savo namuose ar parapijos varpinėje esančia- 55

,** <,. І. ;. І Neseniai Viešvėnų parapijai priskirta Rainių kankinių koplyčia, pastatyta Žemaičių kultūros draugijos. me kambarėlyje ir gieda Žemaičių Kalvarijos Kalnus. Gegužinėse ir birželinėse pamaldose žmonės aktyviai renkasi prie savo gyvenviečių garsiųjų koplytėlių ir giedodami litanijas šlovina Svč. M. Marijos ir Jėzaus Širdis. Literatūra, šaltiniai, santrumpos 1. LVIA. F. 669. Ap. 3. B. 4140. L. 1-28. 2. Ten pat. B. 4143. L. 1-7. 3. Ten pat. B. 1666. L. 1-9. 4. Viešvieniškis. Viešvėnai // Nedėldienio skaitymas. 1907. Nr. 24. P. 207. 5. LVIA. F. 669. Ap. 3. B. 4274. L. 1-84. 6. VBA. Bažnyčios tarybos protokolų knyga. 7. VBA. Parapijos steigimo dokumentai. 8. Dobilo žiedas. Viešvėnai // Pavasaris. 1920. Nr. 9. P. 29. 9. Viešvėnai [Korespondencijos] // Žemaičių prietelius 1931 spalio 22, lapkričio 5, gruodžio 3. 10. Ten pat. 1932 vasario 19. U. Ten pat. 1933 balandžio 16; 1935 vasario 17. 12. VBA. Susirašinėjimas draugijų reikalais. 13. Atsiminimai apie draugijas Viešvėnų parapijoje. Saugomi Vilniaus dailės akademijoje. Užrašė Adomas Butrimas. 14. Tiesos ir meilės tarnyboje: Lietuvių katalikių moterų draugija 1908-1933 m. K., 1933. 15- Viešvėnai [Korespondencijos] // Žemaičių prietelius. 1933 spalio 8. 16. LCVA. F. 391. Ap. 3. B. 1734. L. 8-9. 17. VBA. Gaunamų raštų registracijos knyga. 18. Ten pat. 19. Directorium horarum canonicarum et misarum prodioecesi Samogitiensi in annum Domini 1809-1926. (Leista ir kitokių pavadinimų). 20. Kubicki P. Bojownicy kapłani. Sandomierz. 1936. T. 3. Cz. 2. P. 132. 21. Stakauskas ]. Lietuviškosios minties pasireiškimas Žemaičių seminarijoje // Tiesos kelias. 1938. Nr. 11. 22. Tėvynės sargas. 1899. Nr. 11. P. 2-3. 23. LVIA. F. 378. BS. 1905 m. B. 406. L. 6, 199. 24. LVIA. F. 378. BS. 1906 m. B. 355. L. 22. 25. Kubicki P. Bojownicy kapłani. Sandomierz. 1936. T. 2. Cz. 2. P. 377-378. 26. Maišinys [Karbauskas J.]. Jkūrimas patamsiuose naujų žibintuvų // Tėvynės sargas. 1899. Nr. 11. P. 2-3. 27. Tumas J. Lietuvių draudžiamojo laiko literatūros paskaitos. Apžvalga" ir apžvalgininkai. K., 1925. P. 12-13. 28. A. a. kun. Jonas Karbauskas // Panevėžio balsas. 1929, rugpjūčio 29. LCVA Lietuvos centrinis valstybės archyvas LVIA Lietuvos valstybės istorijos archyvas VBA - Viešvėnų bažnyčios archyvas THE PAST OF VIEŠVĖNAI PARISH The very first attempts to establish a parish in of the Church's Committee. The appendix lists Viešvėnai date to 1843. However, only in 1923 did priests of Viešvėnai church from the beginning of these initiatives bear fruit. The article indicates vii- the nineteenth century until 1940. The biography of lages included into the parish and considers activi- Priest Jonas Karbauskas, active participant of the Lithuaties of public Catholic organisations as well as those nian national revival, is discussed more thoroughly. 56