KINTANČIOS LIETUVOS VISUOMENĖ: struktūros, veikėjai, idėjos

KINTANČIOS LIETUVOS VISUOMENĖ: struktūros, veikėjai, idėjos

L I E T U V O S I S T O R I J O S I N S T I T U T A S KINTANČIOS LIETUVOS VISUOMENĖ: struktūros, veikėjai, idėjos Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas prof. habil. dr. Tamaros Bairašauskaitės 65-mečio sukakčiai Sudarytojai Olga Mastianica Virgilijus Pugačiauskas Vilma Žaltauskaitė VILNIUS, 2015

UDK 94(474.5) Ki-117 Redakcinė kolegija Dr. Olga Mastianica (Lietuvos istorijos institutas), Vilnius Prof., dr. hab. Dorota Michaluk (Mikalojaus Koperniko universitetas), Torunė Dr. Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas), Vilnius Prof., dr. Virgilijus Pugačiauskas (Lietuvos istorijos institutas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija), Vilnius Dr. Vilma Žaltauskaitė (Lietuvos istorijos institutas), Vilnius Recenzentai Doc. dr. Remigijus Civinskas (Vytauto Didžiojo universitetas), Kaunas Doc. dr. Robertas Jurgaitis (Lietuvos edukologijos universitetas), Vilnius ISBN 978-609-8183-02-3 Straipsnių autoriai, 2015 Lietuvos istorijos institutas, 2015

TURINYS Tabula Gratulatoria 11 Tamara Bairašauskaitė. Bibliografijos rodyklė 2010 2015. Irena Tumelytė 13 ĮVADAS 19 ISTORIKAI APIE ISTORIJAS IR ŠALTINIUS Książka dla koneserów historii Litwy XIX wieku. Reda Griškaitė 25 Szklany sufit litewskich Tatarów w XVIII stuleciu. Andrzej Zakrzewski 32 Арабографичные рукописи литовских татар в контексте культурных взаимосвязей: коллекции Казанского (Приволжского) федерального университета и национальной библиотеки Республики Татарстан. Галина Мишкинене 42 XVIII a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų surašymai: jų patikimumas ir duomenų interpretavimo klausimai. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė 60 Karaimai 1764 1765 m. visuotiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų surašyme: šaltiniai ir jų tyrimo galimybės. Dovilė Troskovaitė 80 Stan gospodarczy włości wielkoksiążęcych w świetle Писцовoй книги Гродненскoй экономии. Krzysztof Łożyński 96 Деятельность системы местного управления Российской империи в первой четверти XIX века глазами Осипа Пржецлавского. Светлана Луговцова 118 Vilnius University and the Beginning of the Historical Research on Lithuania in the Early 19th Century. Sayaka Kaji 138 5

TURINYS Professor Wiktor Sukiennicki (1901 1983): Scholar and Outcast in the Shadow of Historic Lithuania. Leszek Zasztowt 150 Ковенские губернские ведомости jako źródło do dziejów społeczeństwa guberni kowieńskiej w końcu XIX i na początku XX wieku. Roman Jurkowski 162 Городская повседневность в XIX начале XX вв. К вопросу о нормативной системе культуры. Юрий Гордеев 184 SOCIALINĖS STRUKTŪROS Lietuvos bajorai ir bajoraičiai Londone XVIII a. pabaigoje. Zigmantas Kiaupa 207 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo komisijos Tabako departamentas. Struktūra ir tarnautojai. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė 219 Wie szlachta, że się szlachtą rodzi. Uwagi na temat tożsamości stanowej drobnej szlachty na obszarze dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego w XIX wieku. Jolanta Sikorska-Kulesza 237 Дворянские выборы в Гродненском уезде в первой трети ХIХ века. Сергей Токть 255 Zubovų giminė ir Šiaulių miesto savivaldos reikalai XIX amžiuje (giminės integracijos į miesto visuomenę aspektas). Rimantas Miknys 273 Vilniaus miestiečių luomas XIX a. pirmojoje pusėje: žydų integracijos atvejis. Virgilijus Pugačiauskas 282 Lietuvos valstiečių namų ūkiai (kiemai) iki 1861 metų reformos. Dalia Leinartė 294 Mokytojo tarnyba Romos katalikų dvasinėse seminarijose (po 1863-ųjų metų XX a. pradžioje). Vilma Žaltauskaitė 310 Apie pirmąsias mokytojas. Pedagogių rengimo pradžia Lietuvoje. Olga Mastianica 320 Du juodi stačiakampiai ir tamsioji modernybės pusė. Juozapas Paškauskas 331 «Перспектива проходить курс гимназии была мучительна тяжела»: подлог и подделка документов об образовании в Вильне в конце ХIХ начале ХХ века. Татьяна Воронич 344 Handel książką na Białorusi w pierwszej połowie XIX wieku (w świetle korespondencji z archiwum Zawadzkich). Lilia Kowkiel 363 6

TURINYS Maisto produktų parduotuvės Vilniuje XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje. Aelita Ambrulevičiūtė 377 Korpusy Litewskie nad granicą i w Prusach Wschodnich w 1831 roku. Norbert Kasparek 391 1863 metai: Lietuvos kariuomenės fenomenas. Ieva Šenavičienė 410 Księża diecezji wileńskiej, straceni podczas powstania styczniowego: Stanisław Iszora. Aldona Prašmantaitė 426 NACIONALIZMAS Apie starolitvinus, Senąją Lietuvą ir šiuolaikines tapatybes. Alfredas Bumblauskas 445 Dar kartą apie Aušrą. Česlovas Laurinavičius 463 Prijaukinta praeitis: istorijos reikšmė ir jos sklaidos formos puoselėjant tautinę idėją 1883 1904 metais. Aurelijus Gieda 475 Fribūro lietuvių studentų draugija Rūta. Algimantas Katilius 497 Sources for the Krajowość Idea at the Beginning of the 20th Century. Aliaksandr Smaliančuk 509 Uwagi Antoniego Łuckiewicza o roli języka białoruskiego w kształtowaniu postaw narodowych i obywatelskich Białorusinów publicystyka z lat 1905 1914. Dorota Michaluk 528 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 543 7

ALGIMANTAS KATILIUS Lietuvos istorijos institutas FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA RŪTA Fribūro tarptautinis katalikų universitetas įkurtas 1889 m. Pirmieji studentai iš Lietuvos į Fribūro universitetą atvyko 1895 m. Tai buvo Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai. Pirmieji studentai Fribūro universitete dažniausiai studijavo prisidengę slapyvardžiais 1. Kiek Fribūro universitete studijavo studentų iš Lietuvos, sunku pasakyti. Irena Štikonaitė savo darbe pateikė duomenis apie 160 studentų, studijavusių iki 1959 m. 2 Iš pradžių lietuviai studentai neturėjo savo atskiros organizacijos. Jie veikė bendrose su lenkais studentais organizacijose. Lietuvių studentų atskira draugija Rūta buvo įkurta 1899 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, norint labiau atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvą, Rūtos pavadinimas buvo pakeistas į Lituania. Tiksliai pasakyti, kada nustojo veikti draugija Lituania, nepakanka duomenų, bet turimoje protokolų knygoje paskutinis draugijos susirinkimo protokolas rašytas 1934 m. gegužės 27 d. 3 Tad Fribūro universiteto lietuvių studentų organizuota veikla truko bent 35 metus. Fribūro universitete studijavusius ir draugijos veikloje dalyvavusius asmenis galima įvardyti kaip tam tikrą mažą visuomeninę grupę, kurią siejo bendra katalikiška pasaulėžiūra, tautinė ir kultūrinė tapatybė, socialinės aspiracijos. Geriausiai kurios nors organizacijos vertę nusako jos veikloje dalyvavusių asmenų pavardės. Rūtos ir Lituania draugijoje dalyvavo daug žymių Lietuvos 1 Plačiau žr.: A. Katilius, Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a. XX a. pradžia), Vilnius, 2009, p. 294 297. 2 I. Štikonaitė, Lietuvos kultūriniai ir akademiniai ryšiai su Šveicarija XVI XX amžiuje, Archivum Lithuanicum, t. 6, Wiesbaden, 2004, p. 223 236. 3 Akademinės Friburgo lietuvių studentų draugijos Lituania susirinkimų protokolai, Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštynas (toliau LIIR), f. 72 8, l. 115v 116. 497

NACIONALIZMAS asmenybių: tai palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, vyskupas Pranciškus Petras Būčys, prof. Jonas Totoraitis MIC, prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, prof. Stasys Šalkauskis, vysk. Vincentas Borisevičius, poetas Motiejus Gustaitis, Antanas Civinskas, Kazimieras Matulaitis, Antanas Staniukynas, Antanas Milukas, Adolfas Sabaliauskas, Jurgis Narjauskas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Aleksandras Grigaitis, prof. Blažiejus Česnys, prof. Pranciškus Augustaitis, prof. Kazimieras Pakštas, politikas Leonas Bistras, Juozas Purickis, Antanas Steponaitis, istorikė Marija Andziulytė-Ruginienė, Ona Petrauskaitė, Ona Vosyliūtė, Uršulė Urniežiūtė, Izidorius Tamošaitis, diplomatas Eduardas Turauskas, vyskupas Juozapas Matulaitis- Labukas, ekonomistas Juozas Leimonas, vyskupas Vincentas Padolskis, Kazimieras Ambrozaitis, filosofas Antanas Maceina. Istorinėje literatūroje jau rašyta apie draugijos Rūta ir Lituania istoriją. Pirmasis, plačiau aprašęs draugijos istoriją, buvo draugijos pirmininkas Petras Radzevičius 4. Savo straipsnyje P. Radzevičius nurodo, kad nuo draugijos įsikūrimo iki 1924 m. Rūtai su Lituania priklausė 120 narių. Kai kurie nariai (V. Borisevičius, L. Bistras) išvardyti po du kartus, nes jie du kartus studijavo Fribūro universitete. Taip pat suregistruoti draugijos narių skaityti referatai, kurių iš viso iki 1924 m. buvo 111. Įdomių faktų savo atsiminimuose pateikė kun. dr. Motiejus Gustaitis 5 ir kun. Antanas Steponaitis 6. Straipsnis apie Rūtos draugiją paskelbtas Lietuvių enciklopedijoje 7. XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje veikusių draugijų kontekste Rūtą pristatė Vincentas Liulevičius 8. Apie lietuvių draugijas Šveicarijoje rašė Irena Štikonaitė 9. Kęstutis Skrupskelis į Rūtą dėmesį atkreipė ateitininkų organizavimosi kontekste 10. Vieną iš draugijos Lituania veiklos aspektų aptarė ir straipsnio autorius 11. Palyginti neblogai yra išlikę pagrindiniai šios draugijos archyviniai dokumentai. Pirmiausia reikia paminėti pačių draugijos narių rašytą Rūtos draugijos 1899 1907 m. kroniką 12. Tačiau nėra išlikusių šio laikotarpio draugijos susirinkimų pro- 4 P. R. [P. Radzevičius], Trumpa Lithuanijos Rūtos 25 metų gyvavimo apžvalga, Ateitis, 1924, Nr. 5 6, p. 276 286. 5 M. Gustaitis, Šis tas iš pirmųjų Fribourgo Rūtos metų, Ateitis, 1924, Nr. 5 6, p. 287 288. 6 Fribourgo akademinė draugija Lituanija ir Didysis karas, Ateitis, 1924, Nr. 5 6, p. 288 289. 7 A. Mž. [A. Mažiulis], Rūta, Lietuvių enciklopedija, t. 26, Bostonas, 1961, p. 221 222. 8 V. Liulevičius, Kai Rūtos žaliavo ir dygo Tulpės : mokslus einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo organizacijos XIX XX amžių sandūroje ir ateitininkų sąjūdžio pradžia, Aidai, 1989, Nr. 3, p. 202 204. 9 I. Štikonaitė, Lietuvos kultūriniai..., p. 213 217. 10 K. Skrupskelis, Ateities draugai: ateitininkų istorija (iki 1940 m.), Vilnius, 2010, p. 100 102. 11 A. Katilius, Fribūro universiteto draugijos Lituania šalpos fondas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, t. 36, Vilnius, 2012, p. 91 117. 12 Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse Philaretia ir Rūta 1895 1907 m., Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau KAKA), b. 373. 498

Algimantas Katilius. FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA RŪTA tokolų. Nuo 1907 iki 1909 m. nėra išlikusių nei kronikos, nei draugijos susirinkimų protokolų. Rūtos draugijos yra išlikusi viena protokolų knyga tai 1909 m. spalio 24 d. 1915 m. lapkričio 10 d. posėdžių protokolai 13. Lituania draugijos yra išlikusios dvi protokolų knygos 14. Šiame straipsnyje apžvelgsime ne visą Rūtos ir Lituania draugijos veiklą, bet apsiribosime jos pradiniu, t. y. kronikiniu, 1899 1907 m. veiklos laikotarpiu, kuris įdomus tuo, kad studentai, veikdami draugijoje ir vengdami carinės valdžios persekiojimo, laikėsi konspiracijos. Taip pat šiuo laikotarpiu, be draugijos vidaus gyvenimo klausimų, daug vietos buvo skiriama Lietuvos visuomeninio gyvenimo problemoms. Kaip tik aptariamojo laikotarpio visuomeninei Rūtos veiklai nedaug dėmesio skirta prieš tai rašiusių autorių darbuose. Pirmieji Fribūro universiteto studentai buvo kunigai. Iš jų daugiausia buvo Seinų kunigų seminarijos auklėtinių. Pirmasis iš jų buvo kun. Juozapas Stankevičius (Montvidas). Dvasininkus vykti studijuoti į Fribūrą viliojo ta aplinkybė, kad jie galėjo studijuoti prisidengę slapyvardžiais. Tačiau buvo ir studijavusiųjų, kurie nurodė tikrąsias pavardes. Iš kronikos slapyvardžiais žinomi kunigai Jurgis Matulaitis (Jurgis Narbutas), Pranciškus Būčys (Pranciškus Bernys), Jonas Totoraitis (Jonas Norus), Gustaitis Motiejus (Motiejus Balandis) disertacijas gynėsi savo pavardėmis 15. Iš pradžių lietuviai studentai dalyvavo bendrose organizacijose su lenkais. Iš tokių organizacijų minėtinos Kółko Polskie, o vėliau Philaretia. Jau 1895 m. studentai Stankevičius, Bürgeris (greičiausiai Seinų kunigų seminarijos auklėtinis Adomas Lastaukas) buvo Kółko Polskie nariai. Vėlesniais, 1896 ir 1898 m., atvykę studentai kunigas Kazimieras Jurgis Daugirda (Kazimieras Jurgis Matulaitis), kunigas Rauda (nenustatyta asmenybė), kunigas Norvidas (Jonas Naujokas) ir kunigas Antanas Modro (nenustatyta asmenybė) taip pat įstojo į lenkišką draugiją. 1897 m. kovo 29 d. vykusio susirinkimo metu Stankevičius pasitraukė iš draugijos 16. Lietuviškos tapatybės klausimas iškilo Lastauskui (Bürgeriui). Jis susirinkimuose pareikalavo, kad į Kółko Polskie įstatus būtų įrašyta, kad draugiją sudaro lenkai ir lietuviai. Ir draugija po kelių susirinkimų Lastausko projektą priėmė 17. 1896 m. gruodžio 15 d. ir 1897 m. sausio 24 d. susirinkimuose Lastaukas skaitė paskaitą apie JAV 13 Fribūro universiteto Rūtos draugijos 1909 1915 m. protokolai, KAKA, b. 365. 14 Fribūro universiteto Lituania draugijos 1915 1919 m. protokolai, ibidem, b. 366; Akademinės Friburgo lietuvių sudentų draugijos Lituanios susirinkimų protokolai, LIIR, f. 72 8. 15 I. Štikonaitė, Lietuvos kultūriniai, p. 224 225. 16 Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse Philaretia ir Rūta 1895 1907 m., KAKA, b. 373, l. 6. 17 Ibidem, l. 7. 499

NACIONALIZMAS 1896 m. išleistą grafo Lelivos veikalą Lietuvių tautos padėtis rusų valstybėje. Sociologinė apybraiža (Положениe литовского народа в Русском государсве. Социологический очерк) 18. Ši paskaita padarė didelį įspūdį lenkams, todėl po diskusijos jie pasiūlė lietuviams užsisakyti nors vieną lietuvišką laikraštį. Lastauskas net buvo išrinktas draugijos knygininku. 1898 m. vasarą Lastauskas išvyko iš Fribūro. Ir kiti lietuviai studentai aktyviai reiškėsi draugijų Kółko Polskie ir Philaretia veikloje. Rauda net kritikavo draugijos veiklą. Jam pasitraukus iš draugijos Philaretia, liko lietuviai K. Matulaitis, Naujokas ir Modro. Anot kronikos: Lietuviai jautė, kad jiems sunku susidėt; apie tai pasišnekėdavo terp savęs, ale lenkams to sakyt nedrįso 19. Kaip tik tuo metu draugijoje prasidėjo svarstymai, kokios spalvos turėtų būti draugijos vėliava. Čia išsiskyrė lietuvių ir lenkų nuomonės. Paaiškinimo buvo kreiptasi į Krokuvos universitetą. Į kreipimąsi atsakė prof. Franciszekas Ksawery as Piekosińskis, kad lietuvių ir lenkų spalvos yra vienodos: balta ir raudona. Tačiau lietuviai nepasidavė. Visi trys lietuviai iš draugijos pasitraukė 1899 m. vasario 12 d. susirinkime. Nors lenkai ir žadėjo dar tartis dėl spalvų, bet lietuviai į draugiją negrįžo. Kronika pažymi: Neturėdami draugystės lietuviai retai kada terp savęs sueidavo, o suėję neapseidavo be alaus ar kitokių gėrymų. Lietuvių draugijos įkūrimui akstiną davė iš Ciuricho atvykęs studentas ne kunigas Juozas Petrulis. Jo pasiūlymui pritarė studentai fribūriečiai ir 1899 m. gegužės 7 d. įkūrė draugiją. Steigiamojo susirinkimo protokole teigiama, kad susirinkę pas Montvidą Fribūro universiteto studentai Daugirdas, Montvidas, Norvidas, Modro, Griauža ir Petrulis aprokavo apie reikalingumą sutvėrimo lietuviškos draugystės. Vienbalsiai sutiko tokią sutverti. Tada Daugirdas su Petruliu pasakė, ar nevertėtų šiai draugijai susivienyti su Ciuriche buvusia Draugyste lietuviškos jaunuomenės, kurios įstatus Daugirdas perskaitė. Šie įstatai buvo priimti. Fribūro Draugystės lietuviškos jaunuomenės pirmininku buvo išrinktas Daugirda (K. Matulaitis), sekretoriumi Petrulis. Pirmininkas taip pat tapo iždininku, o sekretorius dar ir knygininku. Montvido iškeltas klausimas dėl draugijos vardo ir antspaudo nukeltas kitam susirinkimui 20. Kaip matome, įkūrimo metu 18 Граф Лелива [A. Tyszkiewicz], Положение литовского народа в Русском государстве. Социологический очерк, [Шамокин]: Литовское литературное общество в Соединенных Штатах Северной Америки, состоящего при Союзе американских литовцев, 1896. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas egzempliorius su Fribūro draugijos Rūta spaudu. Tais pačiais 1896 m. ši knyga kun. Antano Kaupo išversta į lietuvių kalbą ir kunigo Antano Miluko lėšomis išleista. Žr.: Grafas Leliva [A. Tiškevičius], Padejimas lietuviu tautos Rusu vieszpatysteje. Socijoliogiszkas paiszinys, vertė kun. A. Kaupas, Shenandoah Pa, 1896. 19 Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse Philaretia ir Rūta 1895 1907 m., KAKA, b. 373, l. 9. 20 P. R. [P. Radzevičius], Trumpa Lithuanijos..., p. 276 277. 500

Algimantas Katilius. FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA RŪTA draugijai Rūtos vardas nebuvo suteiktas, jis suteiktas antrajame susirinkime, vykusiame 1899 m. gegužės 11 d. Pirminių draugijos įstatų neturime. Dėl to negalime tiksliai nurodyti, kaip buvo suformuluotas jos veikimo tikslas. P. Radzevičius nurodo, kad žadinti tautišką savo narių susipratimą ir rengtis prie platesnio tautos darbo mūsų visuomenėje buvo didžiausias Rūtos tikslas 21. Jau kitomis istorinėmis aplinkybėmis priimtuose draugijos Lituania įstatuose apie tikslą sakoma: Lituanios tikslas spiesti jaunas lietuvių pajėgas ir ruoštis į Lietuvos darbininkus laikantis Kristaus mokslo principų 22. 1918 m. priimtuose įstatuose ryškiai pabrėžiamas krikščioniškas draugijos pobūdis. Bet savo veiklos pradžioje Rūtos pobūdis buvo tapęs ginčų objektu. Naujokas pasisakė, kad draugija būtų katalikiška. Petrulis savęs nepripažino kataliku. Kiti nariai stojo į vieno ar kito pusę. Vėliau draugija tapo katalikiška organizacija. Kalbėdami apie Rūtos veiklą daugiau dėmesio skirsime tiems faktams, kurie atspindi Rūtos visuomeninę vertę, ir plačiau nesigilinsime į draugijos vidinio gyvenimo peripetijas. Tačiau prieš pradėdami apie tai kalbėti, trumpai pažvelkime į Rūtos finansines galimybes. Mums tai leidžia padaryti išlikusi 1899 1916 m. pajamų ir išlaidų registracijos knyga 23. 1899 m. pirmojo pusmečio draugijos pajamas sudarė narių 5 ir 10 frankų įmokos, iš viso buvo 55 frankai 65 centai. Išlaidos sudarė 40 frankų 65 centus. Ižde liko 15 frankų. Galima paminėti ir faktą, kad 15 frankų buvo paskirta pasaulinei Paryžiaus parodai. Taip pat šiai parodai per 1900 m. Velykų atostogas draugijos narys Bernys (Būčys) skubinosi išverst iš lietuviško į prancuzišką ir sistematiškai suskirstyt chronoliogišką surašą lietuviškų knygų išėjusių užrubežyje po 1864 m. 24 1899 m. antrojo pusmečio ir 1900 m. pirmojo pusmečio pajamos su 15 frankų likučiu sudarė 108 frankus 87 centus, tuo pat metu išlaidos 99 frankus 64 centus. 1906 m. žiemos semestre lapkričio vasario mėn. kasa papildyta 127 frankais. Galima pažymėti faktą, kad draugiją finansiškai parėmė buvę Rūtos nariai kunigai Totoraitis, Stankevičius, K. Matulaitis. Išlaidas tuo metu sudarė: 7 frankai 90 centų vakarui, skirtam vysk. Antanui Baranauskui paminėti, 1 frankas 70 centų knygininkui, 3 frankai 95 centai telegramai, skirtai Lietuvių parodai Vilniuje, 37 frankai 5 centai laikraščiams 21 Ibidem, p. 273. 22 Akademinės Friburgo Lietuvių Studentų draugijos Lituanijos nuo 7 V 1899 m. iki 7 XI 1915 m. Rūtos pataisyti ir papildyti įstatai, priimti per visuotinį susirinkimą 1918 m. balandžio 21 d., LIIR, f. 72 6, l. 2. 23 Skaitljų Knigeles Lietuviškos Draugystes Ruta, ibidem, f. 72 1. 24 Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse Philaretia ir Rūta 1895 1907 m., KAKA, b. 373, l. 13. 501

NACIONALIZMAS parsisiųsti, laiškams, kelioms knygutėms, 5 frankai 20 centų Šatrijos Raganos ir Jokubauskio išleistuvėms 25. Iš visuomeninio gyvenimo aktualijų pirmiausia reikia paminėti santykius su lenkais ir draugijos narių nuostatas tautinės tapatybės atžvilgiu bei kultūrinę ir politinę orientaciją. Kalbėdami apie santykius su lenkais daugiau dėmesio skirsime ne grynai studentiškiems tarpusavio ryšiams, o bandymams užmegzti ryšius su lenkų politiniais veikėjais emigracijoje. Bet iš pradžių vienas faktas iš studentų vidaus gyvenimo. Seinų vyskupas gavo iš Romoje gyvenusio prelato Kazimiero Skirmunto laišką, kuriame neva slavų kalbų ir literatūros profesorius Józefas Henrychas Kallenbachas pasakė, kad Seinų vyskupijos kunigai studentai užsiima litvomanija, mokosi silpnai ir su lenkais neturi ryšių. Taip pat prašė, kad vyskupas paveiktų seiniškius studentus. Studentų paklaustas, prof. Kallenbachas paaiškino, kad jis lietuvių neskundė, bet tik viską papasakojo istoriškai. Viskas būtų tuo ir pasibaigę, bet studentai sužinojo, kad vysk. Baranauskas labai supykęs ir pažadėjęs nieko į Fribūrą neleisti. Ši aplinkybė studentus išgąsdino labiausiai, apie nesusipratimus su prof. Kallenbachu sužinojo kiti universiteto profesoriai ir dominikonų vienuolyno vyresnysis. Jie kalbėjosi su prof. Kallenbachu, o pastarasis parašė laišką vysk. Baranauskui, kad lietuviai yra gana darbštūs, kad juos rodo pavyzdžiu kitiems, kad nesutarimai su lenkais pasibaigė, kai išvažiavo lenkai, kurstę intrigas. Nežinia, ar minėtas faktas turėjo įtakos, bet po pusmečio prof. Kallenbachas apleido Fribūrą. Šie nesutarimai su prof. Kallebanchu vyko tada, kai lietuviai pasitraukė iš lenkiškos draugijos. Bandymai užmegzti ryšius su lenkų politiniais veikėjais emigracijoje siejami su J. Matulaičiu (Narbutu) ir Būčiu (Bermiu). Fribūro universiteto studentas Bruno Zdanowskis ateidavo pas J. Matulaitį (jis buvo Rūtos pirmininkas) ir kalbėdavo, kad yra rimta lenkų partija, klausinėjo apie lietuvių judėjimą. 1901 m. vasarą Zdanowskis pranešė J. Matulaičiui, kad keli lenkų partijos vyresnybės atstovai bus Šveicarijoje ir kad lietuviai galėtų susipažinti su tais žmonėmis. J. Matulaitis pasiūlė, jog su jais susitiktų Būčys. 1901 m. rugpjūčio 5 d. Būčys gavo telegramą iš Rappersvilio, kad būtinai reikia ten atvykti. Kitą dieną Būčys traukiniu nuvyko į Rappersvilį, bet tą dieną su lenkų partijos nariais nepavyko susitikti. Rugpjūčio 7 d. anksti ryte Būčys buvo pristatytas penkiems ar šešiems lenkams, kurie buvo lenkų tautinės demokratijos judėjimo vadovai. Iš visų savo pavardes pasisakė du: Wacławas Gasztowttas, Zygmuntas Balickis. Jie klausinėjo apie lietuvių santykius su lenkais. Būčys pasakė, kad lietuviai, dirbantys savo tautos naudai, nėra susiorganizavę, o jis 25 Skaitlijų Knigeles Lietuviškos Draugystes Ruta, LIIR, f. 72 1, l. 14v 16. 502

Algimantas Katilius. FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA RŪTA neturįs įgaliojimų kalbėti lietuvių vardu ar tos partijos, kurios nuomonės laikosi. Jis gali kalbėti kaip vienas iš partijos atstovų. Apie lietuvių nuostatas Rusijos atžvilgiu Būčys atsakė, kad niekada jisai ir jo partija neprisidesią prie rusiškų revoliucijoniškų partijų, kad Lietuvos nenor Rossijos vyriausybei atiduot iš valios tą, ko brutališkoji syla negal iš veržt, t. yra pripažynimo juos Rossijos valdžia ant Lietuvos yra legališka 26. Kalbėdamas apie santykius su lenkais Būčys sakė, kad lietuviai vartojantys vieną trumpą teiginį: Polska Litwa to jest jedno państwo, ale dwa narody (Lenkija ir Lietuva tai viena valstybė, bet dvi tautos). Toliau Būčys pabrėžė, kad lietuviai neatsižada bendros istorijos. Lietuviai lenkams dėkingi už civilizaciją. Tiesa, lietuvių kalba apnyko, bet tai pasekmė to, kad susidūrė didesnė ir mažesnė civilizacijos. Yra tokių, kurie kaltina lenkus už Lietuvos sulenkinimą, bet mes to nedarome. Paklaustas, ką manantis daryti su parapijomis, kur dviguba kalba, atsakęs, kad kur yra nors 1/3 lenkų, tai ten apsiimantis kas antrą sekmadienį sakyti pamokslus lenkų kalba. Paklaustas, ką galvojantis daryti su Prūsijos lietuviais, atsakęs: Prusų lietuvių mes neužkabiname. Su jais mums sunku susiprasti, nes jie protestonai; o mus kova didžioje dalyje už tikėjimą; mus partijos sanariai kunigai. Juos daug skyria ir istorija no mus, j[i]e smarkiai ir greitai germanizuojasi 27. Po šio susitikimo Zdanowskis ir toliau bendravo su Būčiu. Zdanowskio atstovaujama Liga Narodowa Būčiui patikėjo kai kurias smulkias paslaptis. Liga Narodowa per Zdanowskį žadėjo: 1. Pripažinti lietuvių kultūrinį skirtumą su savo civilizacija, savo kalba ir literatūra. 2. Materialinę ir moralinę pagalbą. 3. Patyrimo turinčią organizaciją. Tuo pat metu iš lietuvių reikalavo: 1. Suorganizuoti visas lietuviškas jėgas ne tik Rusijos imperijoje, bet ir Prūsijoje. 2. Ta organizacija turi apimti visus lietuvius katalikus ir ne katalikus. 3. Lietuviai turi pasiduoti lenkiškos civilizacijos įtakai. Pastarajai minčiai Būčys paprieštaravo, kad lietuviai negali išsižadėti nei vokiečių, nei prancūzų kalbų. Įdomios Būčio mintys Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Jis pažymėjo, kad lietuviai nesiekė nepriklausomybės ir netgi teigė, kad partija, iškėlusi nepriklausomybės klausimą, prarastų populiarumą. Anot Būčio, jo partijos nariai, kiek jis juos pažįstąs, niekada nepersiimtų nepriklausomybės idėja. Jam svarbiau buvo tautinis kultūrinis darbas. Jis sakė, jog tauta gal augštai civilizatoriškai kilti ir prigulėdama prie kitos viešpatystes, kad kas kita tauta, o kas kita viešpatyste 28. 26 Lietuviai studentai Fribūro universitete Šveicarijoje draugovėse Philaretia ir Rūta 1895 1907 m., KAKA, b. 373, l. 33. 27 Ibidem, l. 34 35. 28 Ibidem, l. 39 40. 503

NACIONALIZMAS Būčys apie savo pasikalbėjimą papasakojo J. Matulaičiui. Šiam pasirodė, kad visai prigimtas dalykas tautai siekti nepriklausomybės lietuviai ir lenkai politinės nepriklausomybės gali siekti kartu. Zdanowskis ir Būčys buvo susitikę su J. Matulaičiu. Principinio nepriklausomybės klausimo jie sakė nepeikią, nekovoję su tuo, kad kiti tai darytų, bet patys daryti negalį. Apie savo pokalbius Būčys 1901 m. lapkričio 7 d. informavo ir Rūtos susirinkimą. Susirinkimas vienbalsiai pripažino, kad lietuviai ne myslite nemyslija reikalaut nepriegulmes 29. J. Matulaitis pasisakė už tai, kad lietuvius ir lenkus jungia bendra istorija, bendra kova už laisvę. Jis sakė: Argi tai galimas daigtas net ir kalbeti apie kokį nors skyrimąsį! Skyrimas negalimas! Aplinkybes mus į kruvą suvede, liuosas noras suvienijo, istoria surišo, o šimtai metu į vien sujunge; o bedos vargai su geležies pančiais mus surakino ir sukale. Eik! Kas stengiasi juos sulaužit? Mus tevai išvien už liuosybę galvas gulde, išvien kraują liejo. Eik! Kad nori! Surink po Lietuvą ir Lenkų žemę kaip plati tuos kaulus, ka no amžiu ilsis! ir išskirs tik juosius. Eik! Surink po lašą ta kraują, ka mus senei prosenei iš vien už savo tevyne upeliais liejo! ir išskirs tik jįjį: čia tai tavo Lenke, o čia tai tavo Lietuvi. O tada galėsi atskirt Lietuvius no Lenkų! Tada perskirsi abi tauti! 30 Visuomeninį svorį turėjo klausimai, kuriuose kalbama apie lenkinimo problemą parapijose. Šiuo požiūriu išsiskyrė padėties aprašymas Liepojos parapijoje ir lietuvių siekiai Londone įsteigti lietuvišką parapiją. Duomenis apie tai pateikė Adolfas Sabaliauskas (slapyv. Paliulis), kuris studijavo Fribūre ir buvo Rūtos narys. Liepojos parapijoje buvo daug lietuvių, ypač iš Žemaitijos, atvykusių ieškoti geresnio gyvenimo. Sabaliauskas buvo Liepojos vikaras ir gerai žinojo reikalus. Jo teigimu, Liepojoje vyko lietuvių lenkinimas. Tai pirmiausia buvo daroma per mokyklas ir bažnyčią. Liepojos klebonas buvo kan. Eduardas von Roppas (vėlesnis Vilniaus vyskupas). Sabaliauskas Roppą įvardijo kaip Liepojos parapijos lenkintoją. Apie lietuvių pastangas Londone įkurti lietuvišką parapiją taip pat sužinome iš Sabaliausko pateiktų duomenų. 1900 m. pabaigoje Sabaliauskas lankėsi Romoje. Jis apsigyveno pas vienuoles nazaretietes. Čia gyveno ir Šilalės klebonas bei Batakių dekanas Pranciškus Pacevičius. Vienuolyne taip pat gyveno vyskupas iš Albanijos Pranciškus Malčinskis (Malczyński). Vyskupas, eidamas audiencijos pas popiečių, turėjo teisę į palydą pasiimti tris asmenis. Į palydą įsiprašė ir kun. Pacevičius. Vyskupo Malčinskio palydos popiežiui pristatymo metu popiežius Leonas XIII, išgirdęs, kad Pacevičius yra iš Lietuvos, pasakė: Šiose dienose gavau telegramą nuo Londono lietuvių, 29 Ibidem, l. 42. 30 Ibidem, l. 29 30. 504

Algimantas Katilius. FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA RŪTA kuriame prašo sau kunigo lietuvninko, todel kad pagrįžši Lietuvon paprašyk savo vyskupo mano vardan, kad nusiunstu Londoniečiams kunigą 31. Lietuviams labai svarbus buvo lietuviškos spaudos su lotynišku raidynu atgavimas. Kronikoje yra įdomus kun. Miluko paliudijimas apie lietuvių kunigų JAV surinktas lėšas, skirtas duoti kyšiui, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Milukas išvardija lietuvius kunigus, į kuriuos laiškais kreipėsi šiuo reikalu, ir nurodo, kurie kunigai atsiuntė pinigų ir po kiek atsiuntė. Iš viso JAV lietuviai kunigai surinko 239 rublius 24 kapeikas, kuriuos nusiuntė Andriui Dubinskui į Sankt Peterburgą 32. Fribūre lankęsis kun. Novickis su J. Matulaičiu kalbėjo apie lietuvių visuomenės siekius Vilniuje lietuviams skirti bažnyčią. Kun. Novickis dėstė, kad lietuviškos bažnyčios Vilniuje reikalauja socialistai ir juos remiąs kun. Juozas Ambraziejus (Ambrazevičius). J. Matulaitis atsakė, kad nereikia žiūrėti į tai, kad to reikalauja socialistai, o į tai, ar yra reikalas, ar ne. Matyt, tas reikalas Vilniuje yra, ir socialistai, pasisavinę natūralų ir teisingą reikalavimą, jeigu pasieks tikslą, tai girsis, kad apgynė žmonių teises, o jų partija sustiprės. Fribūre lankėsi ir kun. Karolis Liubiancas (Lubianiec), kuris taip pat kalbėjo apie bažnyčios Vilniuje skyrimą lietuviams. 1901 m. rudenį Totoraitis gavo laišką iš Liubianco, kuriame rašoma: Vakar pas mus katedroje prasidėjo jubiliejus su pamokslais lietuvių kalba. Pamokslai du kartus per dieną, giesmės, suplikacijos taip pat lietuvių kalba. Katedros kapitula savo lėšomis gražiai išpuošė didįjį altorių gėlėmis ir šviesa. Pamaldos būna labai iškilmingos ir didingos; tęsis tris dienas. Po to turės pastovias pamaldas vienoje iš bažnyčių 33. Kaip žinome, tokia bažnyčia, skirta lietuvių poreikiams, buvo Šv. Mikalojaus bažnyčia. Po Seinų vyskupo Baranausko mirties Fribūro universiteto studentai lietuviai rūpinosi, kad jo įpėdiniu būtų paskirtas lietuvis. Tuo reikalu kun. Gustaitis nusiuntė informacijos monsinjorams Romoje. Kun. Naujokas įrodinėjo Fribūro universiteto prof. Micheliui, kad Seinams reikalingas vyskupas, mokantis lietuviškai. Prof. Michelis gautas žinias iš Naujoko perdavė dominikonų generolui, kuris pažadėjo jas perduoti valstybės sekretoriui kardinolui Mariano Rampolla del Tindaro. Negana to, kun. Naujokas parašė laišką Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademijos profesoriui Aleksandrui Dambrauskui, kad reikalą gintų Sankt Peterburge. Iš 31 Ibidem, l. 68. 32 Ibidem [byloje sunumeruoti ne visi lapai, A. K.]. 33 Ibidem, l. 89. 505

NACIONALIZMAS Dambrausko gavo atsakymą, kad geriaus busiant Seiniškiams tureti tuom tarpu lenką vyskupą, negu sulenkejusį arba nors nesuprantantį mus reikalų lietuvį, nes nuo lenko, jei drįstų kenkti galima gintis, o nuo lietuvio gintis butu sunku 34. Dėl lietuvio vyskupo paskyrimo į Romą vyko Seinų vyskupijos katedros kapitulos kanauninkas Antanas Staniulis. Jis buvo užsukęs ir į Fribūrą. Kronikoje vietos rado ir Seinų vyskupijoje vykę svarbesni įvykiai. Duomenis apie įvykius Lietuvoje studentai surinkdavo iš laiškų. Nemažai vietos skirta lietuvių ir lenkų konfliktui dėl pridėtinių pamaldų kalbos Berznyko parapijoje. Aprašomi mobilizacijos vargai Suvalkų gubernijos lietuviškose apskrityse, prasidėjus rusų ir japonų karui. Neliko nepastebėtas caro apsilankymas Suvalkuose, marijavitų judėjimo uždarymas, revoliuciniai įvykiai, katalikiškos spaudos reikalai, rinkimai į dūmą ir kita. Pabaigoje keletas apibendrinamojo pobūdžio minčių. Katalikišką Fribūro universitetą XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje daugiausia rinkdavosi lietuviai studentai kunigai, kadangi jame buvo galima studijuoti prisidengus slapyvardžiu. Tai buvo patogu dvasininkams, nes dvasininkai oficialiai Rusijos imperijos valdžios nebuvo išleidžiami studijuoti į užsienio universitetus. Iš pradžių lietuviai studentai jungėsi į lenkiškas studentų draugijas. Tačiau išryškėjus tautiniams nesutarimams ir skirtumams lietuviai studentai įkūrė atskirą draugiją, kurią pavadino Rūtos vardu. Ši draugija, 1915 m. pakeitusi pavadinimą į Lituania, išsilaikė iki 1934 m. Straipsnyje aptariamas pradinis Rūtos veiklos laikotarpis iki 1907 m., arba vadinamasis kronikinis laikotarpis, kurio pavadinimas kilęs iš pačių studentų rašytos Rūtos draugijos kronikos. Rašydami kroniką studentai stengėsi parodyti ne tik draugijos vidinį gyvenimą, bet ir aptarė Lietuvos visuomeninio gyvenimo reiškinius. Vienas įdomiausių kronikoje užfiksuotų momentų tai pačių studentų požiūris į Lietuvos ir Lenkijos santykius ir bandymai užmegzti santykius su lenkų emigracijos politiniais veikėjais. Jie matė lietuvius ir lenkus kaip neišskiriamas tautas, suvienytas bendros istorijos. Taip pat įdomus Fribūro universiteto studentų požiūris į Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Rūtos draugijos nariai dar negalvojo apie politinę Lietuvos nepriklausomybę, jiems svarbiau buvo tautos kultūrinis darbas. 34 Ibidem [byloje sunumeruoti ne visi lapai, A. K.]. 506

Algimantas Katilius. FRIBŪRO LIETUVIŲ STUDENTŲ DRAUGIJA RŪTA Publikuoti šaltiniai ir literatūra GRAFAS LELIVA [TIŠKEVIČIUS, Antanas]. Padejimas lietuviu tautos Rusu Vieszpatysteje. Socijoliogiszkas paiszinys. Vertė kun. Antanas Kaupas. Shenandoah Pa, 1896. GUSTAITIS, Motiejus. Šis tas iš pirmųjų Fribourgo Rūtos metų. Ateitis, 1924, Nr. 5 6, p. 287 288. KATILIUS, Algimantas. Fribūro universiteto draugijos Lituania šalpos fondas. Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, t. 36. Vilnius, 2012, p. 91 117. KATILIUS, Algimantas. Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a. XX a. pradžia). Vilnius, 2009. LIULEVIČIUS, Vincas. Kai Rūtos žaliavo ir dygo Tulpės : mokslus einančio lietuvių katalikiškojo jaunimo organizacijos XIX XX amžių sandūroje ir ateitininkų sąjūdžio pradžia. Aidai, 1989, Nr. 3, p. 202 204. P. R. [RADZEVIČIUS, Petras]. Trumpa Lithuanijos Rūtos 25 metų gyvavimo apžvalga. Ateitis, 1924, Nr. 5 6, p. 276 286. SKRUPSKELIS, Kęstutis. Ateities draugai: ateitininkų istorija (iki 1940 m.). Vilnius, 2010. ŠTIKONAITĖ, Irena. Lietuvos kultūriniai ir akademiniai ryšiai su Šveicarija XVI XX amžiuje. Archivum Lithuanicum, t. 6. Wiesbaden, 2004, p. 223 236. ГРАФ ЛЕЛИВА [TYSZKIEWICZ, Anton]. Положение литовского народа в Русском государстве. Социологический очерк, [Шамокин]: Литовское литературное общество в Соединенных Штатах Северной Америки, состоящего при Союзе американских литовцев, 1896. ALGIMANTAS KATILIUS LITHUANIAN STUDENT SOCIETY RŪTA IN FRIBOURG Summary In the late 19th-early 20th century mostly Lithuanian clerical students would attend the Catholic University of Fribourg as it offered the possibility to study under a pseudonym. This was convenient for the clergy, as officially the authorities of the Russian Empire did not allow clergymen to study in universities abroad. Initially, Lithuanian students joined Polish student societies. However, after a few disagreements and discrepancies, Lithuanians established their own society, which they called Rūta (Rue). After being renamed to Lituania in 1915, the society was in existence until 1934. The article dwells on the initial stages of the society s activities which cover the period until 1907, or the so-called chronicle period, the name of which comes from the chronicle of the Rūta society written by the students themselves. When writing the chronicle the students not only attempted to show the internal life of the so- 507

NACIONALIZMAS ciety, but also discussed various aspects of Lithuania s public life. One of the most interesting moments recorded in the chronicle is the students attitude towards the relationship between Poland and Lithuania and their attempts to establish relations with Polish political activists in emigration. They regarded Lithuanians and Poles as inseparable nations, united by common history. Another interesting aspect is the attitude of the Lithuanian students of the University of Fribourg towards independence related issues. Members of the Rūta society had no thoughts with regard to political independence of the country as they considered the nation s cultural work to be most significant. 508