MIKALOJAUS DAUKŠOS POSTILĖ: TRIJŲ KALBŲ IR KULTŪRŲ SĄVEIKA

ISSN 0258-OS02 LITERATŪRA. 2000. 3S(1) MIKALOJAUS DAUKŠOS POSTILĖ: TRIJŲ KALBŲ IR KULTŪRŲ SĄVEIKA Eugenija Ulčinaitė Vilniaus universitetas Mikalojaus Daukšos Postilės 400 metų jubiliejus teikia progą ne tik aptarti šį kūrinį kaip vieną pirmųjų lietuviškų tekstų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir bandyti suvokti, kiek XVI a. pabaigoje Lietuva buvo europie - tiškas kraštas, kaip jame reiškėsi naujos kultūrinės ir tikybinės tendencijos, kaip jos buvo priimamos ir pritaikomos vietos poreikiams. Norėčiau išskirti tris Daukšos Postilės aspektus: renesansiškumą, barokiškumą ir katalikiškumą. Renesanso, arba Atgimimo, epocha įvairiuose Europos kraštuose pasireiškusi skirtingu laiku (XIV-XVI amžiuje), turėjo кс1сц bendrų vardiklių. Ją simbolizavo lozungas Ad fontes ( Prie šaltinių"), paskatinęs domėjimąsi autentiškais Antikos ir Biblijos tekstais, savo ruožtu iškėlęs senųjų kalbų - lotynų, graikų, hebrajų - mokėjimo būtinybę, keitęs ligtolinę mokyklų struktūrą ir mokymo pobūdį. Studia humanitatis ir iš čia kilęs žodis humanistas" visų pirma siejosi su išsilavinimu, su tam tikru kultūros ir edukacijos modeliu, kuris ugdė žmogaus asmenybę, jo vertę ((lignitas hominis) ir kūrybiškumą. Mikalojus Daukša buvo renesansinio humanistinio išsilavinimo žmogus, puikiai išmanęs antikinę literatur;), Šventąjį Raštą ir teologinius klausimus, savo išsilavinimą ir veiklą skyręs tam. kad galėtų patarnauti savo gimtajam kraštui ir jam kuo nors padėti" ir būti labai naudingas katalikų Bažnyčiai" 1. Neatmetant jau anksčiau išsakytų tvirtinimų, jog M. Daukša studijavo Prahos, Krokuvos ir galbūt Karaliaučiaus universitetuose 2, reikėtų nepamiršti ir Vokietijos universitetų - Vitenbergo, Tiubingeno, Leipcigo, kuriuose 1560-1563 metais studijavo būsimasis Daukšos globėjas Merkelis Giedraitis ir grupė jaunuolių iš Lietuvos: Jonas ir Juozas Valavičiai, Jonas ir Petras Vcsiolovskiai, Petras Korsakas, Stanislovas Kmita, Fridrichas Skuminas Tiškevičius, Jurgis Zablockis 3, neminint jau anksčiau čia apsilankiusių Stanislovo Rapolionio ir Abraomo Kulviečio. M. Daukšos ryšius su protestantiškaisiais humanistais liudijo ir jo turėtos knygos, minimos Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos ataskaitose: Erazmo Roterdamiečio sentencijų rink i nys Л ć/ag/a, Jono Mcclerio Graikiį kalbos gramatikos pagrindai, Filipo Melanchtono Graiką kalbos gramatika ir Kornelijaus Valerijaus Utrcchtiečio (Ul- 1 Daukša M. Postilės" pnihilbos I snclnrė A. Piročkinas; iš lotyiiiį k. vcilė R. Koienimiskicnc; iš lenki) k. vctlė J. Halčikonis. - Vilnius. 1990. - 1>. 33. 2 Lebedys J. Mikalojus D.nikia. - Vilnius. 1963. - P. 86. > Biržiška V. Alrksamliynas. - Čikaga. I960. - T. 1. - P. 26-27. 17

traiectinus) Lotynų kalbos gramatika, iš kurios buvo mokomi parapijos vaikai. Tris pirmąsias vizitatorius pavadino uždraustomis" {Ulm prohibiti), pasiūlė jas sudeginti arba suplėšyti, priešingu atveju grasino dviejų kapų bauda"'. Minėtų autorių knygas randame ir Abraomo Kulviečio bibliotekoje 5. Tikėtina, kad M. Daukšos bibliotekos pobūdis buvo panašus. Taigi greta lietuvių ir lenkų kalbų M. Daukša mokėjo lotynų, graikų ir galbūt hebrajų kalbas, taigi atitiko privalomąjį Renesanso humanisto apibrėžimą, -homo irium linguanim ( trijų kalbų žmogus"). Puikų lotynų kaltos ir antikinės literatūros išmanymą M. Daukša pademonstravo lotyniškoje Postilės pratarmėje, kurioje akivaizdus Cicerono kalbų ( Už Murcną", Už Archiją poetą", Prieš Katiliną") poveikis, taip pal Ovidijaus, Vergilijaus, Livijaus, Plutarcho kūrybos atgarsiai. Antikinio retorinio stiliaus imitacija pastebima hpostilės vertime. Lyginant J. Vujeko ir M. Daukšos tekstus matyti, kad M. Daukša ciceroniškesnis": jis ilgina periodą, vartoja daugiau sintaksinių paralelizmų, ritminių klauzulių. Taigi lotyniškumą" ir lietuviškumą" M. Daukšos kūryboje reikia laikyti to paties rcnesansiškumo" išraiška, o jungti tautines problemas ir antikinę universalią topiką buvo būdinga daugeliui Renesanso humanistų: K Petrarkai-Italijoje, M. Liuteriui-Vokietijoje, P Roasarui- Prancūzijoje, J. Kochanovskiui - Lenkijoje. M. Daukšos Postilės pasirodymas neatsiejamas nuo žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio (1536-1609) veiklos. Šis daug nuveikė organizuodamas lietuviškų knygų rašymą ir leidimą, lietuviškai mokančių kunigų rengimą, skatindamas lietuviškų pamokslų sakymą katalikų bažnyčiose. Anot J. Lebedžio, visuomeninė M. Giedraičio padėtis, užimama vieta, pajamos leido jam būti pirmuoju lietuviškos knygos mecenatu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" 6. M. Giedraitis suvokė tekstų gimtąja kalba būtinybę, todėl skatino, globojo ir finansiškai rėmė M. Daukšos Postilės leidimą. Merkelio Giedraičio vyskupavimo metu Žemaitijoje, o tiksliau tariant Varniuose, susiformavo kultūrinis centras, atitinkantis Renesanso epochos humanistinius centrus XV-XVI a. Europoje. To meto mecenatai, tarp kurių buvo išsilavinę didikai, popiežiai, vyskupai, telkė aplink save kūrybiškus talentingus žmones, kaupė mokslo ir meno vertybes, bibliotekas, paveikslų kolekcijas, finansavo didingų architektūros paminklų statybą, knygų leidybą, labdaros veiklą. 1578 m. Varniuose apsigyveno mozūrų kilmės istorikas Motiejus Strijkovskis (1547- apie 1586-1592), kuris M. Giedraičio remiamas, gavo žemuosius (akolito) šventimus, tapo žemaičių vyskupijos kanauninku ir čia parašė savo garsiąją Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kroniką" {Kronika Polska, Litewska, Żinódzka i wszystkiej Rusi... Karaliaučius, 1582) -pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją. Kronikos dedikacijoje vyskupui M. Giedraičiui Strijkovskis pabrėžia istorijos suvokimo svarbą tautos ir valstybės egzistencijai ir dėkoja Dievui, kuris mus išklausė irpadėjo, atsiųsdamas šiamsunkiam darbui Alkidą, Tav;u'ą Šviesybę, kurios dėka [savo veikalą] jau netrukus išleisiu..." 7. 'Žemaičių \yshij>ijos vizitacija (1579) / Ick.sli) parengė, iš lotyiii) k. vettė ir rodykles siutatė L. Jovaiša. - M.ebeilys.I. Mikalojus Daukša. - Vilnius. 1%3. - Vilnius. 1998. - I'. 103. 111-113. V. 43. 7 'Abraomo Kulviečio bibliotekos sąrašas II Lietuvių Kronika l'ulshi, IJtcwska, Żmódska i wszystkiej Rusi litcratiiros istorijos chrestomatija. - Vilnius. 1957. - Macieja Stiyjkowskicgo. Wydal M. Maliiunvski. 'Г. 1. - V. 479-480. Warszawa. IK 10. - S. 24. 18

Labai panašiai vyskupo M. Giedraičio nuopelnus lotyniškoje Postilės pratarmėje vertina Mikalojus Daukša: Iš tiesų. Tavo riipesčiu,galingiausias Vyskupe, yra pasiekta, kad jau nestokojame lietuvių kalbą mokančių kunigų ir pamokslininkų. Tavo uolumu beveik nusmukusi šiose žemėse krikščionybė atgavo ankstesnį savo tvirtumą ir spindesį. Argi Tavo pastangų ir budrumo dėka tikrojo tikėjimo priešininkai iš dalies ncatsižadėjo savo neapgalvoto įžūlumo, o iš dalies argi nesutramdė jo tarp savo sienų? Ir pagaliau negali būti surengta ir sumanyta tokia blogybė ar nedorybė, kurios tu nemėginai ar nemėgintum atitolinti ar panaikinti" 8. Net ir pačią Postilės vertimo idėją M. Daukša priskiria M. Giedraičiui, save vadindamas tik tos idėjos vykdytoju: ne mano valia ir pasirinkimu, bet Tavo valia ir įsakymu" 9. Žinoma, nereikėtų šių žodžių suprasti tiesmukiškai, kaip užsakovo ir vykdytojo, arba kaip pono ir tarno santykį. Neabejotina, kad šiuo atveju vyskupo M. Giedraičio ir kanauninko M. Daukšos siekiai pasitarnauti lietuvių tautai ir Katalikų Bažnyčiai sutapo, tačiau kiekvienas tą siekį įgyvendino taip, kaip galėjo: vienas -pinigais ir įtaka, kitas - darbu ir talentu. M. Strijkovskio Kronika ir M. Daukšos Postilė yra vieni iš reikšmingiausių renesansinio humanizmo Lietuvoje tekstų, kuriuose aiškiai suformuluotos kalbos, tautos ir valstybės apibrėžtys. M. Strijkovskio Kronika žadino patriotinius jausmus, primindama šlovingą lietuvių tautos praeitį, kilmę, sąsajas su senovės kimbrais, gotais, romėnais, šlovindama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių žygius, narsą bei nuveiktus darbus. Iš istorijos tamsos" (in lot saeculonim obsairissima... historia) išplėšia lietuvių tautos praeitį M. Strijkovskis susiejo su dabartimi ir pateikė jos raidą bendrame Europos tautų istorijos procese. M. Daukša išaukštino lietuvių kalbą, pabrėžė jos svarbą tautos išlikimui ir Lietuvos valstybingumui. Gimtąja kalba turi būti rašomi įstatymai, rašoma... istorija, svarstomi visi krašto reikalai, gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioje, susirinkimuose ir namie" 10. Taigi M. Daukša išvardija svarbiausias institucijas ir veiklos sferas - įstatymų leidybą, seimą, bažnyčią - kur tuo metu vyravo kanceliarinė slavų, lotynų ir lenkų kalbos. M. Daukša mano, kad visose tose sferose gali būti vartojama lietuvių kalba. Jis sakosi nenorįs peikti svetimų kalbų mokėjimo, tik peikiu savo lietuviškos kalbos apleidimą, paniekinimą ir beveik pametimą" 11. Tas gimtosios kalbos, tautos ir Tėvynės aukštinimas, sielojimasis dėl jos likimo, noras dirbti jos labui, be abejo, yra renesansinės kultūros bruožas, iškeliantis M. Daukšą greta ryškiausių Lietuvos Renesanso asmenybių: Alberto Goštauto, Augustino Rotundo, Mykolo Lietuvio, Motiejaus Strijkovskio, Jono Radvano. Tačiau parengta ir išleista paskutiniaisiais XVI amžiaus metais M. Daukšos Postilė jau yra paženklinta ir Baroko epochos lūžių, išreiškianti potridentines Katalikų Bažnyčios nuostatas. Gimtoji kalba M. Daukšai yra ne vien ryšio su protėvių kartomis patvirtinimas, bet ir žmogaus dialogo su Dievu galimybė, išganymo laidas: Kaip gi tamsus žmogus supras gerus ir išganingus dalykus, jei tas, kuris turi mokyti, jo kalbos nemoka arba nekenčia? Kaip klausys ir tikės, sako Šventas Povilas, jei neturi vertiko? Ką reikia daryti, jei nesupranta mokytojo? Pasigailėkimsavo pačių kraujo, kuris žūva dėl tokio ne- 1 Daukša M. Ihstilės" pmkalbos. -Vilnius. 1990. - 19. ' Ten ĮHII. - V. 20-21. 10 Ten pat. - K 33. 11 Tai pat. - V. 35.

girdėto išganymo dalykų nepažinimo. Pasigailėkim savo pačių sąnarių, nes mes esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje (paryškinta mano -E. f/.)" 12. Taigi M. Daukša išsako dar vieną labai svarbią mintį: kalba ir tikėjimas yra du veiksniai, kurie griauna luominio, socialinio, politinio susiskirstymo ribas, vienija tautą, skatina bendrai veikti. Bažnyčios vienybės idėja buvo vienas iš fundamentinių klausimų diskusijose tarp protestantiškosios reformacijos atstovų ir jų priešininkų. M. Liuteriui egzistavo viena, šventa, visuotinė krikščioniška Bažnyčia" 13. Jos pagrindą Reformacijos pradininkui ir jo sekėjams sudarė Evangelija, tuo tarpu jų priešininkai tvirtino, kad Bažnyčios vienybę garantuoja Kristaus vietininkas žemėje popiežius. Šią idėją itin aistringai gynė vienas iš žymiausių Kontrreformacijos atstovų, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius, pamokslininkas ir teologas Petras Skarga (1536-1612). Sekmadienių ir švenčių pamoksluose" {Kazania na niedziele i święta całego roku, I leid. 1595) P. Skarga tvirtina, kad Kristus, norėdamas išsaugoti mus viename tikėjime, davė visoms savo Bažnyčios avims vieną aukščiausią ganytoją ir kunigą" 11. Skargos manymu, joks kitas dalykas tvirčiau nepalaiko Dievo Bažnyčios vienybės, kaip vienas ir matomas ganytojas" 15. Mikalojaus Daukšos Postilėje galima rasti gana daugsąsajų su Petro Skargos išsakytomis mintimis ir su bendra potridentinės Katalikų Bažnyčios pozicija. Štai Postilės pamoksle Šv. Vaitiekaus, lenkų globėjo, dienai sakoma:...idant pažinę tikrą Bažnyčią Dievo, tuo geriaus stiprintumbimės katoliku tikėjime ir nė vienomus pramonioms Szatono nuog Bažnyčios Šventos Visuotinės, kurią Credoje [= Tikėjime] mūsų išpažįstame, niekad neduotumbėmės atviliot" 16. Kaip katalikiškos stiprybės pavyzdys pasitelkiamas Šv. Augustinas, kuris sugebėjo išsivaduoti iš manichėjų erezijos ir išvydo tikrąją Kristaus Bažnyčią. Kas kadągi taip yra, broliai mieliausieji, stovėkime stipriai ir tvirtai šventoj ir visuotinėj Bažnyčioj krikščioniškoj Rymo ir su didžiu pasergėjimu sergikėmis šitų, kurie daro vaidus ir papiktinimus prieš tą mokslą, kurio išg pradžios išmokome ir kurį Tėvai mūsų pirm šešių šimtų metų priėmė išg Rymo nuog sosto Apaštalų" 17. Tai,kad M. Daukšaėmėsilenkų jėzuito, vieno žymiausių Kontrreformacijos veikėjų Jokūbo Vujeko (Jakób Wujek, 1541-1597) Mažosios postilės" {Postula catholicka mniejsza) vertimo, yra gana iškalbus faktas. Katalikiškoji J. VujekoFostilė (I leid. - 1579, II - 1582, III - 1590, IV - 1596) buvo parašyta kaip atsakymas į protestantiškąją Mikalojaus Rėjaus Postilę, išleistą Krokuvoje 1557 m. Taigi Reformacijos ir Kontrreformacijos atstovų tikybinė polemika, Lenkijoje prasidėjusi XVI a. viduryje, Lietuvoje savo analogų sulaukė tik po pusės šimtmečio. Mikalojaus Daukšos Postilėje vaizduojama kovai kylanti irsu Reformacija kovojanti Katalikų Bažnyčia. Akcentuojami Dievo galybės, 12 Daukša M. Postilės" prakalbos. - V. 35. " Ouirek S. SJ Wizja Kościoła i Państwa w kazaniach ks. Piotra Skarp SJ. Kraków, 1994. S. 39. 14 Kazania na niedziele i święta całego roku W.X. Piotra Skargi Soc. Jesu. Szósty raz przedrukowane. W Wilnie. 1793. - T 1. - S. 101. 15 Kazania na niedziele i święta... - T. 2. - S. 266. 16 Cituojama pagal: Postula catholicka" Якуба Буйка о литовском переводе Николаи Даукши. Перепечатанном... Э. Л. Вольтером. - С.-Петербург, 1904-1907. - С. 590. 17 Ten pat. - I!595. Visos citatos iš šio leidinio. Visi paryškinimai - šio straipsnio autores. 20

Dievo rūstybės, bausmės, kančios ir atgailos momentai. Žmogus yra bauginamas pragaro kančiomis, amžinos ugnies liepsnomis, verksmu, dantų griežimu. Ne Dievo meilė, o Dievo baimė yra svarbiausias J. Vujcko ir M. Daukšos Postilės argumentas, kuriuo jie tarsi botago kirčiais plaka savo tautiečius. Kentėk, kentėk, kentėk, žmogau, kad išvengtum anos kančios amžinos" (p. 19). Bijok, kad nepatirtum dar didesnės baimės. M. Daukšos Postilėje, pirmenybė teikiama vaizdui ir emocijoms, o ne aiškinimui ir argumentams (kaip daroma protestantų postilėse, pvz., M. Rėjaus, J. Bretkūno). Itin vaizdingai, grėsmingai, apokalipsiškai piešiama pasaulio pabaiga: Kųg išmanai, kokia tenai širdis bus žmonių anų, kuriuos toji diena užuspės arba užstrops. Džius (icg nuog baimės ir laukimo to pikto, kuris tur atait ant viso pasaulio. In summa, toksai tenai bus suspaudimas ir toksai vargas, iogžmonės nei valgit, nei miegot, ir nei vieno daikto pradėt negalės" (p. 22). Pomirtinis pasaulis dalijamas į gcnn'ų", blogųjų" ir viduriniųjų" sferas. Genyu laukia garbė ir amžinas džiaugsmas, blogųjų - amžinos kančios, viduriniųjų - čyščius", arba skaistykla. Gerųjų džiaugsmas Postilėje" neparodomas, tuo tarpu su didžiule menine įtaiga bei retorine gražbylyste piešiami blogijjų kančios ir atgailos vaizdai: O piktieji vėl keiks kūnus savuosius, jog jiemus buvo priežasčia prapuolimo ir paskandinimo amžino ir bylos: O smirdinčioj! niaila, kuri mane privedei amžinump kančiump, pergėrius tavuosius? O nelaimiojibur- 4a, kaip aš ši; dienq primoku už anuos smagurius tavo? O tasaigu yra tas kūnas, per kuri aš nusidėjau? Ir tiegu buvojo gėriai, dėl kurių aš pražudytas? Ir todrinag mėšlo smirdinčiojpaleriojau givatų am/.inų? O jūs visos furijos iraftiro, kelkitės jau dabar prieš mane: tiesų tai nusipelniau" (p. 23). J. Vujeko-M. Daukšos Postilėje polemizuojama su protestantų priekaištais Katalikų Bažnyčiai, tvirtinama, jog Liuterio ir Kalvino bažnyčia nėra tikroji Bažnyčia", jog liuteriai gvaltavojatestamentą Viešpaties" (p. 190). Kartu stengiamasi įtvirtinti vienintelės ir tikrosios" Romos Katalikų Bažnyčios idėjų, skelbiamas jos įsiviešpatavimas po visų pasaulį". Taigi Jokūbas Vujekas ir Mikalojus Daukša skelbia potridentinės Katalikų Bažnyčios programinius teiginius ir siekia juos įgyvendinti. M. Daukša pabrėžia, jog Postilėje išdėstytas tikras ir nciškreiptas Kristaus mokslas", kurį mūsų tauta" (naród nasz) pirmų kartų išgirs jau ne lenkų, o jos pačios kalba" (językiem już nie polskim, ale twym własnym) 18. M. Daukša aiškiai pabrėžia, jog tautiniai patriotiniai ir tikybiniai motyvai jamyra vienodai svarbūs. Mūsų tyrinėjimuose M. Daukša kol kas labiausiai vertinamas kaip lietuvių kalbos puoselėtojas, talentingas literatas ir vertėjas, modernios tautos ir valstybės koncepcijos kūrėjas. Tuo tarpu tikybiniai ir teologiniai Postilės (taip pat ir Katekizmo) klausimai kol kas beveik neanalizuoti. O juk nemažiau svarbu būtų suvokti, kaip Lietuvos dvasininkija XVI a. Įsitraukė įtridento Bažnytinio Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo programų, kokie klausimai dominavo to meto protestantų ir katalikų tikybinėse diskusijose (pvz., P. Skargos ir Л. Volano), koks buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkų teologinio pasirengimo lygis. Tarkvinijaus Pckulo žemaičių vyskupijos vizitacijos medžiaga pateikia pakankamai liūdnų vaizdų. Лг Mikalojus Daukša buvo maloni išimtis XVI a. Lietuvos situacijoje, ar tipiškas atvejis Katalikų Bažnyčios reformoje? M. Daukšos Postilė netelpa vien kalbos" ir literatūros" rėmuose. Joje sutelkta 18 Daukša M. JUlilės" pnihilbos. - H M), My. 21

XVI a. intelektualinės minties kvintesencija: kultūros, religijos, teologijos, Bažnyčios istorijos problematika, kuri;) turėtų analizuoti atitinkami] sričių specialistai. To dar lig šiol nėra įvykę. Kalbant apie renesansiškumo" ir barokiškumo" santykį J. Vujeko ir M. Daukšos Postilėse, reikia pritarti išsakytai minčiai, jog J. Vujeko Postilėje renesansiškumo yra daugiau, joje vyrauja intelektualinis pradas", tuo tarpu M. Daukša yra barokiškesnis, jam būdingas didesnis vaizdingumas, emocingumas" 19. Retorine ir emocine žodžio įtaiga M. Daukša prilygsta Petrui Skargai, kurio kūrybos tyrinėtojai pažymi: Skarga labiau norėjo paveikti skaitytojų valią ir jausmus, negu protą., labiau norėjo Įtikinti, negu apšviesti, norėjo daužyti žmonių širdis" 20. Siekimas paveikti skaitytoją afektais ir vaizdais, o ne argumentais, apeliuoti į jausmus, o ne į protą - tai Baroko literatūros ir estetikos raiškos būdai, kuriais naudojosi tos epochos menininkai, literatai, pamokslininkai ir teologai. Taigi M. Daukšos Postilė išreiškia svarbiausias XVI a. pabaigos kultūrines, tikybines, tautines ir politines nuostatas, kurias būtina kas kartą Lš naujo permąstyti ir aktualizuoti. 19 Ixbetlys J. Senoji lietuviu literatūra. - Vilnius. 1977. - P. 73. 20 Korolko M. O prozie Kazań sejmorsych" Piotra Skargi. - Warszawa. 1971. - S. 88. THE INTERACTION OF THREE LANGUAGES AND THREE CULTURES IN THE POSTILE" BY MIKALOJUS DAUKŠA Eugenija Ulčinaitė j į f/ Summary The 400 th anniversary of Postile" by Mikalojus Daukša presents an occasion not only for the discussions about the work as one of the very first texts published in the Great Duchy of Lithuania. The commemoration also offers an occasion for the deliberations about the extent to which Lithuania was a part of Europe by the end of the 16" 1 century. The manifestation of new cultural and religious tendencies in Lithuania by the end of the 16 th century, and the adaptability of these tendencies to local needs arc also discussed in the paper. It is devoted to the analysis of the three aspects of Postile" by Daukša, namely, to the Renaissance, Baroque and Catholic character of the work. The Renaissance quality of the work is manifested in the prefaces of Postile", which repeatedly emphasize the Humanist education of Daukša and his striving to serve his native land and the Catholic church. The writer based the ideas of his work on Antique authors, such as Cicero, Ovid, Vergil, Livius, and Plutarch. On the other hand, he used the universal antique themes for the purpose of defining the identity of the Lithuanian statehood. Daukša glorified the Lithuanian language and emphasized the importance of the language for the continuation of the nation and for the statehood of Lithuania. As Postile" was published in the last years of the 16 1 ' 1 century, it also reflected the sudden changes of the Baroque epoch. The work mirrored the decrees passed by the post-tridentinc Catholic church. The native tongue confirms not merely the link with the generations of one's ancestors, in Mikalojus Daukša's opinion, it also indicates the possibility of entering the dialogue with God, as well as being the guarantee of one's salvation. The paper points out that these are the religious and theological aspects of Postile" which have not been adequately analyzed so far. Įteikta 2000 09 11 Priimtu publikuoti 2000 09 11 Autorės adresus: Klasikinės filologijos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, LT-2734 Vilnius, Lietuva III. paštas: klnsik-.rikftflf.vn.il