ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / 52 2009 XVIII A. ALSĖDŽIŲ PAMINKLO TIPOLOGINE PROBLEMATIKA Jolanta Zabulytė S. Lozoraičio g. 5-12, Garliava, LT-53223 Kauno r. EI. p. jolantoz@gmail.com Straipsnyje aptariami vieno iš seniausiiį ir iki šiol mažai tyrinėto savitos formos XVIII a. Alsėdžių medinio paminklo tipologijos klausimai. Įvairias autoriai nurodė skirtingus jo tipus: kryžius (Bronislovas Pilsudskis (Bronislavv Pilsudskį), Žibuntas Mikšys), dvigubas, arba Šv. Benedikto kryžius (Mykolas Brenšteinas (Michal Brensztejn), Jonas Grinius), savita namelio formos koplytėlė (Jonas Balys, Bronius Kviklys), stogelinis kryžius (Juzefas Perkovskis). Šiandienos kryždirbystės tyrinėtojai šio klausimo nesprendė, todėl straipsnyje bandoma nustatyti Alsėdžių paminklo tipą, iškeliamos hipotezės dėl jo dviejų skersinių paskirties. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: kryžlus, karavykas, koplytstulpis, stogastulpis, aukos. Iki šiol žinome du seniausius XVIII a. Lietuvos medinius paminklus - tai 1906 m. Brenšteino publikuotas 1760 m. stogastulpis Telšių parapijos kapinėse [1 il] ir originalios formos paminklas Alsėdžiuose [2 il.]. Telšių kapinių paminklą Brenšteinas įvardija stoginiu kryžiumi" {krzyz daszkowy), vėliau šį pavyzdį publikavęs Grinius - koplytėle"'. Stoginiais kryžiais ir šiandien neretai vadinami stogastulpiai, tad Telšių 1 Jonas Grinius, LieluviiĮ kryžiai ir koplytėlės", in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 5, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1970, pieš. 25, p. 51. Pastaba: terminijos požiūriu Grinius nėra nuoseklus - įvardydamas iliustracijas, dažnai ir tekste stogastulpius bei koplytstulpius vadina koplytėlėmis" arba kryžiais". paminklo tipas nekelia abejonių, ką rodo ir jo konstrukcija - stulpas ir stogelis. Tačiau Alsėdžių paminkle panaudotas kryžmai komponuotų dvišlaičių stogelių ir dviejų horizontalių skersinių derinys neturi analogų tarp kitų paminklų, todėl įvairūs autoriai įžvelgė skirtingus jo tipus. Problemiška ir tai, kad tipologiniai priskyrimai nėra argumentuoti, nes daugelis autorių ir nekėlė tokio uždavinio. Daugiau dėmesio Alsėdžių paminklui skyrė tik Grinius ir su juo polemizavęs Balys. Šiandienos tyrinėtojai šio klausimo taip pat nesprendė, todėl lietuvių kryždirbystės kontekste Alsėdžių paminklas liko neįvertintas. Siekiant užpildyti likusią spragą, straipsnyje sprendžiami šie klausimai: kokiam tipui priklauso 59
1. Telšių parapijos kapinės, 1760, in: Micha! Brensztejn, Krzyže i kapliczki žmudzkie: Materialy do sztuki ludowej na na Litwie, ICraköw: Nakladem Akademii Umiejętnošci, 1906, lent. II, Nr. 3 Cemetery of the Telšiai parish, 1760 2. Telšių apskr., Alsėdžiai, 17[..], in: Michal Brensztejn, Krzyže i kapliczki žmudzkie: Materialy do sztuki ludowej na na Litwie, Krakow: Nakladem Akademii Umiejętnošci, lent. XXV, Nr. 46 The village of Alsėdžiai, the Telšiai County, i7[..] Alsėdžių paminklas; jeigu tai ne karavykas, kokiu tikslu jame panaudoti du horizontalūs skersiniai. Nustatant Alsėdžių paminklo tipą, aptariamos kitų autorių nuomonės, lyginama su išlikusiais XIX-XX a. pradžios liaudies paminklų pavyzdžiais. Kadangi tyrimo objektas priklauso liaudies kultiiros sričiai ir trūksta faktinės medžiagos, hipotezės dėl Alsėdžių paminklo dviejų skersinių paskirties aptariamos pasitelkiant Lietuvos ir kitų šalių paminklų vaizdinės medžiagos kontekstą ir su religinių paminklų kultu susijusius papročius. TIPOLOGINĖ PROBLEMATIKA Daugelis anksčiausiai rašiusių autorių, kaip, beje, ir kai kurie šiandienos tyrinėtojai, bendru kryžiaus" terminu vadina visų tipų paminklus, o tai įneša neaiškumų tipologijos požiūriu^. Pilsudskis ir Mikšys, Alsėdžių paminklą publikavę tik kaip iliustraciją, taip pat vadovavosi šia nuostata ir pavadino kryžiumi"^ 2 Kai kurių šiandienos tyrinėtojų motyvacija - taip vadina ir kaimo žmonės". Tai suprantama, tačiau mokslininkai turi laikytis nors ir dirbtinės, bet tikslumui pasiekti būtinos terminijos. 3 Bronislaw Pilsudskį, Krzyže litewskie, žycioryscm autora popr- 60
Brenšteinas nurodė, kad tai tikriausiai seniausias dvigubas kryžius su stogeliu, sudarančiu kryžių"*, o Grinius pavadino dvigubu arba šv. Benedikto kryžiumi, dažnai sutinkamu Žemaitijoje"^ Nėra žinoma, kada Lietuvoje atsirado ir paplito apsaugoti nuo epidemijų skirti dvigubi kryžiai, kaimo žmonių vadinami karavykais", arba, kaip Lenkijoje bei kitose šalyse, ir maro kryžiais". Šių kryžių pavadinimas susijęs su Ispanijos miesteliu Karavaka de la Krusu, kur XIV a. dvigubas kryžius pagarsėjo kaip gelbstintis nuo maro. XVI a. (maždaug nuo 1545 m.) kryžiai su dviem skersiniais nedidelių relikvijorių ir mažų kryželių pavidalu piligrimų buvo išplatinti Europoje, XVI-XVII a. plito ir Lenkijoje*. Turint omenyje kaimyninės Lenkijos įtaką, įmanoma, kad Lietuvoje tokie kryželiai galėjo atsirasti panašiu metu. Tai patvirtina Gabijos Surdokaitės atrasti dokumentai, kur nurodoma, kad XVII a. pabaigoje-xviii a. pradžioje karavykų formos kryželiai Lietuvos bažnyčiose buvo kabinami kaip votai (Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia (1684), Alytaus parapinė Šv. Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia (1703))''. Monumentalias mediniai karavykai Europoje statyti XVII a. pirmoje pusėje (Pietų Badene, Vokietijoje)^ manoma, kad XVIII a. viduryje bei pabaigoje paplito zedzil dr. J. Talko-Hryncewicz, biblioteka Orlega Lotu" Nr. 3, Krak6w, 1922, p. 15; Žibuntas Mikšys, Pastabos dėl koplytėlių ir kryžių forminių elementų", in: Aidai, 1957, Nr. 8, p. 372. 4 Michal Brensztejn, Krzyze i kapuczki žmudzkie: Materialy do sztuki ludowej m m Litwie, Krak6w: Nakladem Akademii Umiejętnošci, 1906, p. 8. 5 Jonas Grinius, op. cit., p. 92. 6 Karavvaka", in: Wikipedia: Encyklopedia wolna, [interaktyvus], [žiūrėta 2007-09-20], http://pl.wikipedia.org/wiki/karawaka; Zygmund Gloger, Encyklopedia staropolska ilustrowana, t. 2, 2 leidimas, Warszawa, 1958, p. 6. 7 Gabija Surdokaitė, Kryžius-karavykas Lietuvoje: kilmė, paplitimas, papročiai: Pranešimas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Kryždirbystės fenomenas liaudies kultūroje", Vilnius, 2006 m. spalio 24-26 d. 8 Juzefas Perkovskis, Žemaičių liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p.57- ir Lenkijos miesteliuose bei kaimuose'. Lietuvoje karavykai galėjo atsirasti 1710-1711 m. maro epidemijos Žemaitijoje metu, tačiau ankstyviausios žinios apie statytus karavykus mus pasiekė iš XVIII a. pabaigos - 1796 m. Tauragės bažnyčios vizitacijoje minima, kad bažnyčios šventoriuje stovi dažytas kryžius karavykas'". Remdamasi tik šio kryžiaus paminėjimu, Surdokaitė teigia, kad XVIII a. karavykai statomi kaimuose ir sodybose, tačiau tokių žinių kol kas nėra aptikta. Jeigu Žemaitijoje karavykai pradėti statyti anksčiausiai (minėtas 1793 m. Tauragės bažnyčios šventoriaus kryžius), gali biiti, kad ir Alsėdžių paminklas buvo skirtas apsaugoti nuo maro arba kitų epidemijų, juolab kad nuo XV a. Alsėdžiai buvo Žemaičių vyskupijos rezidencija, o nuo XVIII a. pradžios ir prekybos centras". Jeigu bus atrasti bažnytiniai dokumentai, patvirtinantys šią versiją, galėsime kalbėti apie ankstyviausią karavyko pavyzdį. Tačiau jeigu tai karavykas, neaiškios jo stovėjimo vieta ir forma. Perkovskio teigimu, šis paminklas XX a. pradžioje tebestovėjo Alsėdžių kapinėse'^ Europos šalyse, tarp jų ir kaimyninėje Lenkijoje, karavykai buvo statomi bažnyčių šventoriuose, miestelių aikštėse, o uždarant" kelius epidemijai ir prie į miestelius bei kaimus vedančių kelių. Ne išimtis ir Lietuva, ką rodo minėtas XVIII a. pabaigos karavykas Tauragės bažnyčios šventoriuje bei daugelis XIX a. pavyzdžių Žemaitijoje. Šiame regione karavykai kapinėse buvo statomi daug vėliau, t. y. XIX a. 8-10-ajame dešimtmetyje, kai šio tipo kryžių funkcija pasikeitė, nes nebegrėsė epidemijos, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti nuo perkiino ir kitų gamtos stichijų statyti prie sodybų, o XX a. pirmoje pusėje skiriami ir Nepriklausomybės 10-mečiui 9 Karawaka", in: Wikipedia: Encyklopedia wolna, op. cit. 10 Ibid. n Alsėdžių gyvenvietė nuo 1421 m. iki XIX a. vidurio buvo Žemaičių vyskupo centrinė valda su reprezentaciniu dvaru, kuriame gyveno ir lankėsi daug kunigų, vykdavo religiniai susirinkimai. Nuo XVIII a. Alsėdžiai turėjo ir prekyviečių privilegijas (suteiktos 1702 ir 1790 m.); Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, t. 4, 2-oji (fotograf) laida, Vilnius: Mintis, 1991, p. 47-48. 12 Juzefas Perkovskis, op. cit., p. 250. 61
3. Alsėdžių paminklo fragmentai: a) in: Michal Brensztejn. Krzyže i kapliczki žmudzkie: Materialy do sztuki ludowej rxa na Litwie, Krak6w: Nakladem Akademii Umiejętnošci, lent. XXV. Nr. 46; b) in: Bronislaw Pilsudskį. Krzyže litewskie, žyciorysem autora popr zedzil dr. J. Talko-Hryncewicz, biblioteka..orlega Lotu" Nr. 3. Krakow, 1922, p. 15; c) in: Jonas Balys, Liaudies ornamentai ir kryžių kilmė", in: Margutis, Chicago, 1957, Nr. 6/7, p. 16; d) in: Jonas Grinius, Lietuvių kryžiai ir koplytėlės", in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 5, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1970. pieš. 7. p. n a), b), c), d) A detail of the Alsėdžiai monument atminti. Tad kyja klausimas, ar ankstyvuoju karavykų statymo laikotarpiu Alsėdžii} paminklas galėjo susieti palaidojimo vietos ir apsaugos nuo maro funkcijas. Įprastos karavyko formos neatitinka paminklo aukštis (2 metrai). Dvigubi kryžiai, kaip ir kiti paminklai, buvo statomi labai aukšti. Jeigu Alsėdžiij paminklas buvo aukštas, bet sutrumpėjo kelis kartus nupuvusį stiebą įleidžiant į žemę, pagal kryžiaus proporcijas horizontaliis skersiniai pernelyg trumpi. Karavykų formos neatitinka ir skersinių ilgis - Alsėdžių 62
paminklo apatinis skersinis trumpesnis negu viršutinis, o karavykų viršutinis trumpesnis už apatinį. Gal antrasis skersinis buvo patrumpintas vėliau, kai dalis jo nupuvo? Tačiau tokiu atveju kodėl nepakeista buvusį ilgį atitinkančiu skersiniu? Karavykams nebūdingas ir Alsėdžių paminklą dengiantis stogelis. Griniaus nuomone, paminklo aukštis liudija jo senumą arba tai, kad buvo padarytas iš augančio medžio, o dengimas stogeliu susijęs su paminklo svarbumu - taip buvo rodoma pagarba ir siekiama kuo ilgiau išsaugoti paminklą nuo nepalankių oro sąlygų". Palyginus su Brenšteino publikuotu 1760 m. stogastulpiu, matyti, kad senas paminklas ne visada yra žemas, nors daugeliu atvejų seni paminklai sutrumpėja, nupjaunant jų stiebų nupuvusias apačias ir likusią dalį įleidžiant į žemę. Tačiau neretai seni paminklai buvo gelbėjami - stulpai sutvirtinami atramomis arba keičiamas pats stulpas. Jeigu Alsėdžių paminklas buvo labai svarbus ir laikui bėgant trumpėjo nuo įkasimų, kodėl nepanaudota stiebo sutvirtinimo arba kita atnaujinimo operacija"? Ir jeigu stogelis buvo dengiamas siekiant apsaugoti skersinius, kodėl pasirinkta ne paprasta dvišlaičio stogelio, o sudėtingesnė kryžiaus plano forma, dengiant ir tai, ko nereikia saugoti? Paminklo svarbumą Grinius siejo su Baro konfederacija, o šią mintį padiktavo" paminkle įrašyta data. Tačiau šioje vietoje susiduriame su savitu detektyvu. Brenšteino piešinyje matomi tik du skaičiai - 17" [3a il], kuriuos autorius nurodo ir įraše po iliustracija. Pilsudskio straipsniuose 1916 m. (prancūzų kalba) ir 1922 m. (lenkų kalba) matyti ir kiti du skaičiai - 4" (ar 6"?) ir 8" [3b 1.]. Balio ir Griniaus publikacijų iliustracijose jau aiškiai galima įžiūrėti skaičius 1768" t3c, 3d il.]. Abu šie autoriai pasinaudojo Pilsudskio 1916 m. straipsnio iliustracija, kuri skiriasi nuo Brenšteino varianto: šiek tiek kitoks rakursas, apatinis skersinis trumpesnis, jo atstumas nuo žemės mažesnis, skirtingos silueto linijos, piešinyje daugiau brūkšnių, '3 Jonas Grinius, op. cit., p. 92. 4. Alsėdžių paminklas, in: Bronislaw Pilsudskį, Krzyže litewskie, žyciorysem autora poprzedzil dr. J. Talko-Hryncewicz, biblioteka Orlega Lotu" Nr. 3, Krak6w, 1922, p. 15 The Alsėdžiai monument prie paminklo atsirado akmenų ir daugiau žolynų bei inicialai KZ" [4 il.]. Pilsudskis savo straipsnyje naudojo ir kitas Brenšteino iliustracijas, todėl tai nėra naujas Alsėdžių paminklo piešinys, o kopija (inicialai priklauso kopijos autoriui?). Perpiešiant patobulinus" Brenšteino iliustraciją iš originale matomų dviejų skaičių 17" atsirado 1768". Kalbant apie Baro konfederaciją, tenka pažymėti, kad šis judėjimas Lietuvoje buvo apėmęs Vilniaus apskritį, bet nelietė Žemaitijos". Iki šiol žinomi trys Baro 14 Baro konfederatų judėjimo žemėlapį žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/vaizdas:bar_confederation_i768-1772.png, [žiūrėta 2008-03-20]. 63
5. Koplytstulpiai: a) Telšių apskr., Kalvarija, in: Micha! Brensztejn, Krzyže i kapliczki žmudzkie, Krakow: Nakladem Akademii Umiejętnošci, 1906. lent. XXVIII, Nr. 47; b) Šiauhų apskr., Pašiaušio vis. ir k., 1890, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (toliau - NČDM), Adomo Varno rinkinys, Nr. 496,1926 a), b) Pillar shrine konfederati} pastatyti paminklai: vienas buvo prie Žeimil}'^ antras - netoli Šėtos (Kėdainiij n), trečias tebestovi Vepriuose (Ukmergės n, 1884)'*. Kadangi Alsėdžiij paminklo tiksli pastatymo data nėra aiški, Žemaitijoje neužfiksuotas Baro konfederacijai paminėti skirtas 15 Kol kas nepavyko išsiaiškinti, kuriuose Žeimiuose, nes tokių vietovių Lietuvoje gausu ir tik dvi iš jų yra Žemaitijoje - Kretingos ir Šiaulių rajonuose. 16 Veprių paminklo iliustraciją ir informaciją apie tai žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/baro_konfederacija; http://lt.wikipedia.0rg/wiki/vaizdas:baltas_kryzius.jpg, [žiūrėta 2008-03-20]. paminklas ir Alsėdžiij paminklas stovėjo ne miestelio aikštėje arba šventoriuje, kaip derėti} tokio statuso paminklui, o kapinėse, Griniaus mintis apie Baro konfederacijos įprasminimą praranda motyvaciją. Kitų nuomone, Alsėdžių paminklas yra nameliskoplytėlė: Balys įvardijo savita namelio formos koplytėle", Kviklys - namelio formos koplytėle"". Pastarasis daugiau dėmesio šiam paminklui neskyrė, o Balys, lygindamas su finougrų - Suomijos, Skandina- 17 Jonas Balys, Mūsų kryžių kilmės beieškant", in; Santarvė, Londonas, 1955, Nr. 7/8, p. 323; Bronius Kviklys, op. cit., p. 54. 64
vijos ir lapių - paminklais, spėjo, kad Alsėdžių paminklo forma gali būti kilusi iš analogiškų namelių-klėtelių maistui sudėti", kurios [..] sumažėjo jas pritaikius ne ūkio, o aukojimo reikalams"". Kitame straipsnyje Balys nurodė, kad tai namelis" vėlei. Remdamasis lietuvių tautosakoje dažnai aptinkama pomirtine vėlių lokalizacija medžiuose, autorius teigė, kad medžio analogas - medinis stulpas, uždengiamas stogeliu, kad..vėlės lietus neplaktų"". Dėl faktinių duomenų trūkumo finougrų paminklų įtaka lietuvių paminklams sunkiai įrodoma, nors tam tikros bendros kultūros paralelės gali egzistuoti. Be to, Balys nepateikia finougrų paminklų iliustracijų, todėl neaišku, apie kokius paminklus kalbama, ar autorius juos matė, ar remiasi kitų tyrinėtojų nuomone. Namelio" ir vėlės ryšiai aptarti Jono Basanavičiaus, Pauliaus Galaunės, Klemenso Čerbulėno ir Alfredo Širmulio, tačiau dėl ankstyviausių pavyzdžių ir rašytinių šaltinių trūkumo paminklų stogelių ir namelių kilmė liko nors įtikinamų, bet tik hipotezių lygmeniu. Formų raidos požiūriu Alsėdžių paminklą siejant su koplytėlėmis, verta dėmesio Brenšteino mintis, kad tai gali būti vėlesnių keturšonių koplytstulpių prototipas'". Kryžmai orientuotų koplytėlių konstrukcija dažnai aptinkama Žemaitijos koplytstulpiuose, kai po keturiais stogeliais komponuojant keturias skulptūrėles kiekvienai iš jų padaromi nameliai" [5a, 5b il.]. Analogiški formų raidos bruožai būdingi ir vienašoniams koplytstulpiams, kurie galėjo išsirutulioti iš stogastulpių su fasadinės pusės akcentu - šventuoju paveikslėliu arba Nukryžiuotoju. Iš skydinių stogastulpio stogelio atramų galėjo atsirasti analogiškas nugarėles turintys koplytstulpiai, kurių iš trijų pusių atviri nameliai" suformuoti pridedant skulptūrai papėdę bei ją ir dvišlaitį stogelį jungiančias atramas [6a, 6b il.]. Rytų Aukštaitijos kryžių su koplytėlėmis-altorėliais pirminė forma taip pat 6. a) Stogastulpis, Mažeikių apskr., Židikių vis., Senmiestės k., NČDM, ng. 6357, J. Timuko nuotrauka, 1938; "8 Jonas Balys, Mūsų kryžių kilmės beieškant, p. 323- '9 Jonas Balys, Liaudies ornamentai ir kryžių kilmė", in; Margutis, Chicago, 1957, Nr. 6/7, p. 16. Michal Brensztejn, op. cit, p. 8. b) koplytstulpis, Mažeikių apskr., Viekšniai, NČDM, Lta 986, Antano Jaroševičiaus piešinys, 1920-1922 a) Stave cross; b) Pillar shrine 65
MII *... 7. Rytų Aukštaitijos kryžiai: a) Ukmergės apskr., Vidiškių vis.. Nuotekų k. laukuose, NČDM, ng. 9172, V. Miškinio nuotrauka, 1939; b) Utenos apskr., Debeikių k., NČDM, ng. 15717, A. Žibo ir V. Bičiūno ekspedicija, 1927; c'4' v(i c) Rokiškio apskr., vis., Migonių k., meistras iš Pyžonių k., 1898, NČDM, Adomo Varno rinkinys. Nr. 928,1925 a), b), c) Cross from Eastern Lithuania galėjo būti žibinto formos stogastulpio ir kryžiaus jungtis, kryžmoje suformuojant keturšonę atvirą koplytėlę [7a, 7b, 7c il.]. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, XIX a. religinių paminklų konstrukcijos įvairovę lėmė visų tyrinėtojų seniausiu tipu vienbalsiai pripažintų stogastulpių elementų panaudojimas. Jeigu sutinkame, kad stogastulpiai yra seniausi paminklai ir Alsėdžių paminklo stogeliai - vėlesnių koplytstulpių koplytėlių prototipai, gal šis paminklas yra stogastulpis? Šios nuomonės laikėsi Perkovskis. Aptardamas Žemaitijos stogastulpių tipus, jis nurodė, kad Alsėdžių paminklas priklauso trečiajam ir retam stogelinių kryžių tipui Žemaitijoje^', bei publikavo panašų (tik be skersinių) stogastulpį iš tos pačios Telšių apskrities [8a il]. Adomo Varno rinkinyje taip pat yra stogastulpis su analogiškais stogeliais iš Šiaulių apskrities (8b il.]. Kryžmai orientuotų dvišlaičių stogelių konstrukcija 21 Juzefas Perkovskis, op. cit., p. 250. 66
i's. I \ a) Telšių apskr., Žvirblaičiai prie Kantaučių, Juzefo Perkovskio piešinys, 1936, in: Juzefas Perkovskis, Žemaičių liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 251; b) Šiaulių apskr., Šiaulėnų vis., NČDM, Adomo Varno rinkinys. Nr. 314,1926 a) Žvirblaičiai near Kantaučiai, the Telšiai County, drawing of Juzef Perkovskis, 1936 b) Šiaulėnai, the Šiauliai district, from the collection of Adomas Varnas dažnai aptinkama Aukštaitijos stogastulpiuose [9a, 9b, 9c il], tad pagal stogeliij formą Alsėdžii} paminklas gali būti stogastulpis. Kitas tik Žemaitijoje paplitęs stogastulpių stogelių tipas gali būti kryžmai komponuotų dvišlaičių stogelių prototipas arba jų vedinys: tai Mykolo Brenšteino, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio", Adomo Galdiko piešti ir kiti Žemaitijoje užfiksuoti stogastulpiai, kurių stogeliai vienodi (skaidyti į keturias dalis), skiriasi tik po jais esantys objektai - vienuose kabinami vienas arba keturi paveikslėliai. Nukryžiuotasis, arba kabinama dėžinė koplytėlė [10a, 10b, 10c, 10d il.]. Tokių stogelių populiarumas Žemaitijoje taip pat yra argumentas Alsėdžių paminklą priskiriant stogastulpių tipui. ^2 1909 m. M. K. Čiuriionio pieštus 7 analogiškos formos Žemaitijos stogastulpius žr. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, parengė Valerija Čiurlionytė-Karužienė ir Judita Grigienė, Vilnius: Vaga, 1977, il. 314,316,318. 9. Aukštaitijos stogastulpiai: a) Panevėžio apskr., Jasiliškių k., in: Antanas Jaroševičius, Lietuvių kryžiai, Vilnius: Lietuvių dailės d-ja, 1912, p. 21; 67
b) Panevėžio apskr., in: Antanas Jaroševičius, Lietuvių kryžiai, Vilnius: Lietuvių dailės d-ja, 1912, p. 35; c) Ukmergės apskr., Balninkų vis., Martonių k. (Vyšniausko darbo), 1878, NČDM, ng. 9170, V. Miškinio nuotrauka, 1940 a), b), c) Stave cross from Eastern Lithuania 10. Žemaitijos stogastulpiai: a) Telšių apskr., in: Micha! Brensztejn, Krzyze i kapliczki žmudzkie, Krakow: Nakladem Akademii Umiejętnošci, 1906, lent. XIII, Nr. 23; b), c) Telšių apskr., Plungė, in: Michal Brensztejn, Krzyže i kapliczki žmudzkie, Krakow: Nakladem Akademii Umiejętnošci, 1906, lent. XIII, Nr. 21, 22; d) Mažeikių apskr.. Barstyčių parapija, NČDM, Lta 872, Adomo Galdiko piešinys, 1922 a), b), c), d) Samogitian stave cross 68
11. Stogastulpiai: a) Raseinių kapinės, NČDM, Adomo Varno rinkinys, Nr. 498,1921; b) Utenos apskr., Užpalių vis., Davainių k. lauke, Kazio Šimonio piešinys, 1920, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 2: Lietuvių liaudies menas, sudarytoja Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2003, il. II.29; Šį tipą patvirtina dar vienas argumentas - tipologinę sumaištį sukėlę Alsėdžių paminklo stiebo skersiniai, tiesa, ne du, o po vieną aptinkami ir kituose stogastulpiuose. Kol kas pavyko aptikti tris XIX a. pabaigos" pavyzdžius: identiškos formos stogastulpiai su horizontalia detale stiebe - žemyn lenktais ragais" - stovėjo Raseinių kapinėse^* ir Davainių kaimo (Utenos apskritis, Užpalių valsčius) laukuose [11a, 11b il], o su paprasta horizontalia lentele - Juodonių (Rokiškio apskritis, Kamajų valsčius) kapinėse [Uc il.]. Panašių paminklų buvimas viena nuo kitos nutolusiose vietovėse rodo, kad tokie stogastulpiai galėjo būti statomi visoje Lietuvoje. Tačiau kodėl juose yra viena, o Alsėdžių stogastulpyje dvi horizontalios detalės? 23 Visų šių stogastulpių pastatymo data nežinoma, tačiau apie jų amžių galima spręsti iš bijklės - jie fiksuoti XX a. 3 dešimtmetyje (Adomas Varnas - Raseiniai (1921), Juodonys (1925), Kazys Šimonis - Davainiai (1920)) ir nėra labai sunykę, todėl fiksacijos metu jiems galėjo būti apie 40-50 metų. Kita vertus, XX a. pradžios ir I pusės tyrinėtojai (Frančišekas Kšyvda-Polkovskis, Mykolas Brenšteinas, Kazys Šimonis, Ignas Končius ir kt.) nurodo, kad tai nykstantis tipas, nes XX a. pradžioje stogastulpiai nebuvo statomi. 24 Balio Buračo archyvo pagrindu išleistoje knygoje Kryždirbystė Lietuvoje (sudarė Antanas Buračas ir Antanas Stravinskas, Vilnius: Seimo leidykla Valstybės žinios", 1999, p. 185), įraše po nuotrauka, nurodoma, kad tai Pašiaušio senkapiai Šiaulių apskrityje. Kadangi šiame leidinyje yra ir daugiau klaidų, patikimesni Varno rinkinio metrikose pateikti duomenys, t. y. nurodytos Raseinių senosios kapinės. HORIZONTALIŲ SKERSINIŲ PASKIRTIES VERSIJOS Remdamasis minėtais finougrų paminklais ir siedamas su aukojimu klėtelėse Balys įžvelgia utilitarinę skersinių paskirtį, kai žmogus, atsistojęs ant trumpesnio apatinio skersmens netoli žemės, gali įsitverti už ilgesnio viršutinio skersmens, arba laikinai ką nors ant jo pasidėti, pakraudamas ar iškraudamas tą savo klėtelę"". Balio versija abejotina, nes stogastulpyje 25 Jonas Balys, Af»si/ ^T>'JII/ kilmės beieškant, p. 323. 69
12. Juodonių kapinių stogastulpio fragmentas (autorės padidinta iš NČDM Adomo Varno rinkinio nuotraukos Nr. 806,1925) A detail of the stave cross at the Juodonys cemetery t c) Rokiškio apskr., Kamajų vis., Juodonių kapinės, NČDM, Adomo Varno rinkinys. Nr. 806,1925 a), b), c) Stave cross nėra namelio ( klėtelės"), o tik stogeliai, po kuriais nematyti aukoms skirti} nišų arba kitokių angų (pvz., stogelių frontonuose). Paminklą užfiksavęs Brenšteinas tokios svarbios detalės tikrai nebūtų ignoravęs, nes tai galėjo tapti svariu argumentu jo iškeltai keturšonių koplytėlių raidos versijai. Apatinio skersinio, kaip laipto, funkcija taptų reali, jeigu būtų žinoma, kad niša slypėjo po viršutine horizontalia detale. Apie stogastulpio stiebe buvusią angą, uždengtą ragais", liudija įrašas Varno rinkinio metrikoje, kurioje skaitome: koplytėlė Raseinių kapuose su įkapota stiebo kertėje ir užvožiama duobele apžadams arba dovanoms velioniui (viduje radau išdžiūvusių gėlių puokštelį)"'*. Tad turime unikalų atvejį, kai religiniame paminkle yra stulpo angą uždengianti deta- 13. Antkapiniai paminklai golubcy": а) Kalevalskio г., Kurgijevo к., Karelijos Autonominė Respublika, in: A. П. Конкка, Карельское и восточнофинское карсикко в кругу религиозно-магических представлений, связанных с деревом", in: Полевые фино-угорские исследования, [interaktyvus], 2002, [žiūrėta 2003-02-12], http://vwv\'.komi.com/pole/archive/pole/9.asp; b^taš... ''.i.'. A-.J-i.::,.,i:,r.-:r...-...l 26 Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus fototeka, Adomo Varno rinkinys, Nr. 498 [kalba netaisyta,-/.z.]. b) Šuerecko k. kapinės, Karelija, XX a., in: A. B. Ополоштков, Русский Север, Москва, 1977, p, 84; 70
lė, kurią viršuje prilaiko kryželis. Analogiška ragų" funkcija galėjo būti ir identiškame Davainių kaimo stogastulpyje, tik j j piešęs Kazys Šimonis to nenurodė arba nepastebėjo. Juodonių kapinių stogastulpio horizontalus skersinis taip pat galėjo slėpti nišą stulpe, nes jo, kaip durelių", paskirtį rodo šios detalės forma - kitaip negu kryžiuose, tarp jų ir karavykuose, panaudotas ne į stiebą įleistas rąstas, o nedidelė lentelė, kuri galėjo būti atidaroma (skersinio priekyje matoma stačiakampė įpjova viršuje ir nedideus įkirtimas apačioje) [12 il.]. Deja, šiandien to patikrinti neįmanoma, tačiau aišku, kad tai nėra horizontalus skersinis įprasto kryžiaus prasme, ką matome ir Brenšteino piešinyje - Alsėdžių paminkle abu skersiniai nėra iki galo įleisti j rąstą, o stulpo priekyje pritvirtintos (prikaltos arba negiliai įleistos) dvi lentos. Raseinių, Davainių ir Juodonių stogastulpių metrikose nenurodytas aukštis, bet jeigu jie buvo aukštesni negu du metrai, gal taip pat buvo ir apatinis skersinis (laiptelis), tik neišliko? Alsėdžių stogastulpį siedamas su finougrų paminklais, Balys veikiausiai turėjo omenyje panašius į šiandien tebestatomus antkapinius paminklus Karelijoje. Jie literatūroje vadinami tuo pačiu terminu kaip ir XIX a. Rusijos dvasininkų drausti, todėl išlikę tik atokiose šiaurinėse vietovėse, manoma, seniausi slavų antkapiniai paminklai golubcy"^'. Tokius Rusijos paminklus, tiesa, neįvardydamas šiuo terminu, greta finougrų nurodo ir Balys^l Be atskirų tyrinėjimų sunku nustatyti, ar karelų paminklai patyrė Rusijos golubcy" įtaką, ar tai paralelinis reiškinys, nes jų konstrukcija labai panaši: stulpas, modifikuotas namelis" su dvišlaičiu stogeliu ir prie stulpo prikaltas skersinis 27 Slavų tautų antkapiniai nameliai ant stulpų anksčiausiai paminėti XI a. metraštininko Nestoro ir jų forma buvusi labai paprasta: ant stulpo yra namelis" urnai su stogeliu. Dėl krikščionybės įtakos urn.-į keitė ikonos arba kryželiai, todėl forma iš dalies pakito - namelis" tapo nedidele niša arba tiesiog stačiakampe lentele, uždengta dvišlaičiu stogeliu. Plačiau žr. A. B. Святославскнй, A. A. Трошин, Крест в русской культуре: очерк русской монумешпальной ставрографии, Москва: Дрсвлехратшище, 2000. 28 Jonas Balys, op. cit., р. 323. Шиша с) Rusija, XIX а. pab., in: А. В. Святославскнй, А. А. Трошин, Крест в русской культуре: очерк русской монументальной ставрографии, Москва: Древлехранилище. 2000 (iliustracijų puslapiai nenumeruoti) а), b), с) Sepulchral monument the "golubec" [13a il] arba įvairiai profiliuoti rageliai" [13b, 13c il.]. Pietų Karelijos kapinių paminklų skersiniai naudojami mirusiajam skirtoms atminties aukoms - rankšluosčiams - kabinti, o šiaurinėje dalyje rišamos plačios medžiagos juostos - vėjo skarelės" ( tuulipaikat")". Lyginant su šiais pavyzdžiais galima manyti, kad jeigu Alsėdžių antkapiniame stogastulpyje nebuvo nišos stiebe, kurią dengė viršutinis skersinis, pastarasis galėjo būti skirtas tekstilės aukoms kabinti. Deja, šiai hipotezei patvirtinti nėra tiesioginių duomenų, todėl tenka remtis tik XIX-XX a. Lietuvos bei kitų šalių religinių papročių kontekstu. 29 A. n. Коикка, Карельское и восточнофинское карсикко в кругу религиозно-магических представлений, связанных с деревом", in: Полевые фино-угорские исследования, [interaktyvus], 2001, [žiūrėta 2003-02-12], http://\vwv.komi.com/pole/archive/pole/9.asp. 71
Ankstyviausių žinių apie ant kapų ženklų rišamas audinių juosteles pateikė misionierių generalinis vizitatorius Mamertas Herburtas. 1828 m. rašte vizitatorius nurodė, kad jo parapijoje Vilniuje'" tuo metu buvo dvejos privačios kapinės ant kalvų. Čia valstiečiai lietuviai laidojo be kunigo, pagal senas apeigas ir [...] beveik prie kiekvieno kapo, mirusiojo galviigalyje, jie įsmeigdavo į žemę skudurėliu aprištą kuoliuką ir sudaužydavo puodo dugną, tikėdami, kad artimiausiu metu mirtis iš velionio trobos nepasiims daugiau žmonių"". Šio papročio liekanos, jau nežinant senosios apsauginės prasmės, išliko iki XX a. pabaigos - kai kuriose Lietuvos vietovėse po palaidojimo kapas žymimas nedideliu mediniu kryželiu, ant kurio rišama audinio juostelė". Audinių aukos mirusiajam, adiekančios ir apsauginę funkciją, žinomos Baltarusijoje: kai kuriose vietovėse iki šiol mirusiesiems atminti ant vyrų kapų rišami tam tikslui išausti rankšluosčiai su raudonos spalvos ornamentais, ant moterų - prijuostės. Pasak XIX a. vidurio šaltinių, tai ne tik dovana mirusiajam, bet ir siekis jį sulaikyti toje vietoje, kad nesilankytų gyvųjų erdvėje". Kita su religiniais paminklais susijusi tekstilės aukojimo sritis - padėkos ir prašymo aukos. Daugiausia tokių liaudies pamaldumo faktų užfiksuota Dziikijoje: norint susilaukti vaikų arba kam nors iš šeimos narių sergant, ant kapinių, pakelių arba kryžkelių kryžių moterys slapčia naktimis kabino juostas ir mažas pri- 30 Misionierių, arba Žengimo Į dangų, bažnyčia Subačiaus gatvė je- 31 Vida Girininkienė, Vilniaus kapinės kultūriniu ir istoriniu aspektais", in: Logos, 2000, Nr. 22, р. 128. 32 Pateikėjai nurodo, kad: Laidojant [...] užkasus kapą iš žemių padaromas kauburėlis, ant kurio užspaudžiamas su kastuvu kryželis ir įsmeigiamas mažas kryželis (be mūkos) su juodu kaspinu"; Varėnos r.. Pamerkiu k., 1970 m. ekspedicija (Lll ES, b. 426, p. 23); Palaidojus žmogų ant kapo sudedamos gėlės, o galvūgalyje įbedžiamas mažas medinis kryželis. Jis be mūkos, tik perrišamas juodu kaspinu."; Varėnos r., Pamerkiu k. (LII ES, b. 426, p. 24) ir kt. 33 Mixacb Рамаиюк, Бсларушя пародныя крыжы, В1л110: Наша Hina, 2000, р. 31. juosteles", О per Šeštines, prašydamos gero derliaus ir visko, ko triiksta, prie kryžių gražiausius divonus" klojo (Šalčininkų r.)". Žemaitijoje audinių atraižos, juostos, kaspinai arba rankšluosčiai iki šiol kabinami ant šventose vietose esančių Nukryžiuotųjų siekiant išsigydyti tam tikras skaudamas vietas, dėkojant už išgijimą arba kitą suteiktą malonę (Žemaičių Kalvarija, Apžadų kapeliai Akmenės r. ir kt.)'*. Analogiški liaudies pamaldumo papročiai žinomi ir kitose šalyse: nevaisingos moterys Lenkijoje ant pakelių kryžių kabino prijuostėles, o sergant vaikui ant kryžiaus rišdama vaiko inarškinėlius motina kryžiui palikdavo ir jo ligą''; Ukrainoje kryžkelių kryžiai taip pat buvo gydytojai" - ant jų rišami audiniai, simbolizuojantys ligą: jeigu skauda galvą - rišama skarelė, jeigu norima susilaukti vaikų - prijuostė, skaudant krūtinę - baltiniai ir pan.''; Rusijos šiaurėje gyvenančių komių tradicijoje ant kaimo gale stovinčių kryžių tvirtinamos medžiagos skiautės su išsiuvinėtu kryželiu turėjo užkirsti kelią nelaimei arba buvo padėka už svarbią pagalbą, ypač kai tai susiję su sveikata'^; Bal- 34 Janina Savickienė, Aušra Kargaudienė, Kaišytinės prijuostės iš kapsiu ir zanavykių skrynių", in: Liaudies kultūra, 1994, Nr. 4, p. 37; Juostos: LTSR dailės muziejaus katalogas, sudarytoja ir įvadinio straipsnio autorė Akvilė Mikėnaitė, Vilnius: Lietuvos TSR dailės muziejus, 1967, p. 5, Analogiški duomenys užfiksuoti ir XX a. pabaigoje, kaip antai: [Ant kryžiaus] кар žmogus serga, aukoja prijuostes, kad pasveikt. Ciktai кар niekas nemato. [..] Nu tai sukalbėc reikia poterius, kad pasveiktau, kad padėt. Ir va šit bet jau reikia daryc tep, kad jau niekas nemacyc"; Varėnos r., Marcinkonių apskr., Zervynų k., pateikė Marija Milienė-Miliūtė, g. 1932 m., Ritos Balkutės archyvas, 1999 m. 35 Kupole rože. Sekminių - Joninių papročiai ir tautosaka, sudarytojos: Nijolė Marcinkevičienė, Loreta Mukaitė, Audronė Vakarinienė, (taikomųjų publikacijų ser. Gyvoji tradicija, 3), Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2003, p. 10. 36 Rita Balkutė, Žemaičių Kalvarijos atlaidai", in: Liaudies kultūra, 2002, Nr. 4, p. 42; Nijolė Marcinkevičienė, Tradicijų palaikymo šluočiai", in: Liaudies kultūra, 2004, Nr. 2, p. 65-66. 37 Tadeusz Seweryn, KapUczki i krzyže przydroine w Polsce, Warszawa: PAX, 1958, p. 28. 38 О. Kypo'iKin, YKpaincbKi noeopiuiii обряди: Коза" i Мчлапка", Oniuiiie, 1995, p. 180. 39 О. В. Голубкоиа, Священные кресты ижемских коми (по материалам экспедиции 2003 г. n Ижемском рагюпе 72
tarusijoje plačiai paplitę pakelių, kryžkelių, sodybų ir šventose vietose miškuose bei prie gydomųjų upelių / šaltinių stovintys įžadų kryžiai, nuo aukojamų audinių gausos neretai tapę tekstilinėmis skulptiiromis'"'. Tekstilės aukojimas ant religinių paminklų gali būti susijęs su ankstesniu šventų medžių ir akmenų kultu, ką rodo Lietuvos ir kitų šalių medžiaga. Ankstyviausios žinios siekia XVIII a. pradžią - 1723 m. Jėzuitų akademinės kolegijos ganytojiškos veiklos dienoraštyje minima, kad daugybė žmonių (dažniausiai ligoniai) kiekvieną sekmadienį per jaunatį ant garbinamo akmens aukodavo vilnų ir linų^'. Daugiau duomenų pateikia etnografinė medžiaga: Dzūkijoje ištekėjusios moterys vaisingumo intencijomis, o nuotakos pakeliui į vyro namus rišo juostas ir ant pakelės medžių", įvairiose Lietuvos vietovėse akmenų įdubose susirinkusį lietaus vandenį žmonės naudojo ligoms gydyti ir aukojo audeklus, linus"; siekiant išsigydyti nuo drugio, ligonio marškiniai buvo paliekami ant lauko akmens*'''. Baltarusijoje iki šiol medžiagos atraižos, prijuostėlės ir juostos rišamos ant atminties medžių" kapinėse ir laukuose*^; Vilijos aukštupio girioje ant švento Stepano akmens. Polesėje ir kitose Baltarusijos vietovėse ant akmeninių bobų" bei kryžiaus formos akmenų taip pat rišamos skaros, juostos, prijuostėlės^*. Šiaurės P. Коми)", in: Полевые фино-угорские исследования, [interal^tyvus], 2004, [žiūrėta 2004-01-16], http://mvw.l<orni.corn/pole/ arcliive. 40 Mixacb Рамаиюк, op. cit., p. 151,169, il.: 228,231,234,253,259 ir kt. 41 Baltų mitologijos ir religijos šaltiniai, t. 4, sud. Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 123. 42 Janina Savickienė, Aušra Kargaudienė, op. cit., p. 37; Juostos, p. 5. 43 Bronislava Kerbelytė, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 316; Vykintas Vaitkevičius, Alkai: baltų šventviečių studija, Vilnius: Diemedis, 2003, p. 133. 44 Juozas Baldžius, Rinktiniai raštai: etnologijos ir tautosakos baruose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 446. 45 Mixacb Рамаиюк, op. cit., p. 53, il.: 61, 63-65,69, 70. 46 Iliustracijas žr. Vykinto Vaitkevičiaus paroda iš ekspedicijos Baltarusijoje", in: Lietuvos archclogijos draugija, [interaktyvus], 2004, [žiūrėta 2008-06-03], bttp://www.lad.if.vu.lt/baltarusija.htm; A. A. Паичспко, Почитание камспшлх крестов na Севсро - Западе России", in: Живая Старина, 1996, Nr. 3, р. 40-43' Karelijoje vėjo skarelės" plazda ne tik ant kryžių, antkapinių stulpų, bet ir ant kapinių medžių*". Tad jeigu stogastulpiai yra seniausi religiniai paminklai, gali būti, kad, kaip ir medžiai bei akmenys, jie galėjo būti susiję su aukojimu. Iš dalies tai patvirtina Igno Končiaus nuoroda, kad stogastulpiai dažniausiai buvo statomi kryžkelėse ir kapinėse^', t. y. liaudies tradicijoje su aukojimu bei įvairiais tikėjimais susijusiose vietose, bei A. Mažiulio teiginys, kad stogastulpiai kapinėse (kaip ir kryžiai) buvo ne tik palaidojimo žymuo, bet ir auka mirusiajam*". Todėl galima spėti, kad su tekstilės aukomis susiję papročiai galėjo lemti ir paminklų formą, šiuo atveju horizontalių skersinių atsiradimą finougrų paminklų golubcy" ir kai kurių Lietuvos stogastulpių konstrukcijose. XIX a. pabaigoje nykstant stogastulpių statymo tradicijai aukojimo įvairiomis intencijomis papročiai Dzūkijoje persikėlė j kryžius, Žemaitijoje - į Nukryžiuotojo bei Švč. Mergelės Marijos skulptūras. IŠVADOS Aptarus įvairių autorių nuomones galima teigti, kad savitos formos XVIII a. Alsėdžių paminklą priskirti karavykų tipui problemiška, nebent būtų atrasti tai patvirtinantys bažnytiniai dokumentai. Palyginus su XIX a. pavyzdžiais, paaiškėjo, kad šis paminklas turi daugiau panašumų su stogastulpiais: tai Žemaitijos ir Aukštaitijos stogastulpiams būdingi kryžmai orientuoti dvišlaičiai stogeliai ir kai kurių stogastulpių stiebe esančios horizontalios detalės. Pastarųjų paskirtis nėra aiški, todėl iškeliamos hipotezės, kad: analogiškai kitiems trims XIX a. pabaigos stogastulpiams su viena horizontalia lentele, Alsėdžių paminklo viršutinis skersinis galėjo slėpti nišą stulpe; skersiniai galėjo būti skirti tekstilei - mirusiojo atminties bei padėkos ir prašymo aukoms - kabinti. 47 A. n. Конкка, op. cit. 48 Ignas Končius, Žemaičių kryžiai ir koplytėlės, Chicago: Tėviškėlė, 1958. P-154-49 A. Mažiulis, Lietuviškas kryžius ir jo kilmė", in: Aidai, 1951, Nr. 2, p. 63. 73
ŠALTINIAI Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas: anketinės apklausos duomenys, bylos nr. 426, p. 23-24. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus fototeka: Adomo Varno rinkinio nuotraukos: Nr. 314, 496,498,806,928; kartotekos negatyvai (ng.): 6357,9170,9172, 15717; piešiniai; Lta 872,986. Ritos Balkutės asmeninis archyvas, 1999 m. LITERATŪRA Bahtf mitologijos ir religijos šaltiniai, t. 4, sud. Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Baldžius Juozas, Riniittr.iai raštai: etnologijos ir tautosakos baruose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. Balys Jonas, Liaudies ornamentai ir kryžių kilmė", in: Margutis, Chicago, 1957, Nr. 6/7, p. 14-16. Balys Jonas, Mūsų kryžių kilmės beieškant", in: Santarvė, Londonas, 1955, Nr. 7/8, p. 319-323. Balkutė Rita, Namų apyvokos daiktai ir aplinka gydomojoje praktikoje", in: Žmogus ir gyvenamoji aplinka, sudarė Nijolė Marcinkevičienė, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2007 Balkutė Rita, Žemaičių Kalvarijos atlaidai", in: Liaudies kultūra, 2002, Nr. 4, p. 34-52. Brensztejn Micha), Krzyže i kapliczki žmudzkie: Materialy do sztuki ludowej na na Litwie, Krakow: Nakladem Akademii Umiejętnošci, 1906. Girininkienė Vida, Vilniaus kapinės kultūriniu ir istoriniu aspektais", in: Logos, 2000, Nr. 22, p. 124-137 Gloger Zygmund, Encyklopedia staropolska ilustrowana, t. 2, 2-oji (fotograf.) laida, Warszawa, 1958. Grinius Jonas, Lietuvių kryžiai ir koplytėlės", in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 5, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1970, p. 1-178. Juostos: LTSR dailės muziejaus katalogas, sudarytoja ir įvadinio straipsnio autorė Akvilė Mikėnaitė, Vilnius: Lietuvos TSR dailės muziejus, 1967 Kerbelylė Bronislava, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. Končius Ignas, Žemaičių kryžiai ir koplytėlės, Chicago: Tėviškėlė, 1958. Kupole rože. Sekminių - Joninių papročiai ir tautosaka, sudarytojos: Nijolė Marcinkevičienė, Loreta Mukaitė, Audronė Vakarinienė, (taikomųjų publikacijų ser. Gyvoji tradicija, 3), Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2003. Kviklys Bronius, Mūsų Lietuva, t. IV, 2-oji (fotograf.) laida, Vilnius: Mintis, 1991. Marcinkevičienė Nijolė, Tradicijų palaikymo šluočiai", in: Liaudies kultūra, 2004, Nr. 2, p. 61-71. Mažiulis A., Lietuviškas kryžius ir jo kilmė", in: Aidai, 1951, Nr. 2, p. 60-70. Mikšys Žibuntas, Pastabos dėl koplytėlių ir kryžių forminių elementų", in: Aidai, 1957, Nr. 8, p. 370-375. Perkovskis Juzefas, Žemaičių liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999. Pilsudskį Bronislaw, Krzyže litewskie, žyciorysem autora poprzedzil dr. J. Talko-Hryncewicz, biblioteka Orlega Lotu" Nr. 3, Krakow, 1922. Savickienė Janina, Kargaudienė Aušra, Kaišytinės prijuostės iš kapsiu ir zanavykių skrynių", in: Liaudies kultūra, 1994, Nr. 4, p. 34-39- Seweryn Tadeusz, Kapliczki i krzyže przydroine w Polsce, Warszawa: PAX, 1958. Surdokaitė Gabija, Kryžius-karavykas Lietuvoje: kilmė, paplitimas, papročiai: Pranešimas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Kryždirbystės fenomenas liaudies kultūroje", Vilnius, 2006 m. spalio 24-26 d. Vaitkevičius Vykintas, Alkai: baltų šventviečių studija, Vilnius: Diemedis, 2003. KypoMKiii O., Украшсъм uoeopiuni обряди: Коза" i Малайка", Oiiiuiiie, 1995. Панчеико А. А., Почитание каменных крестов на Северо- Западе России", in: Живая Старина, 1996, Nr. 3, р. 40-43. Рамаиюк Mixacb, Беларуск1я народныя крыжы, В1л1[о: Наша Н1ва, 2000. Святославский А. В., Трошин А. А., Крест в русской культуре: очерк русской монументальной ставрографии, Москва: Древлехранилище, 2000. INTERNETINES PRIEIGOS Baro konfederacija" ( Veprių paminklas"), in: Wikipedia: Laisvoji enciklopedija, [interaktyvus], [žiūrėta 2008-03-20], http://lt.wikipedia.org/wiki/baro_konfederacija. Baro konfederacijos žemėlapis" in: Wikipedia: Laisvoji enciklopedija, [interaktyvus], [žiūrėta 2008-03-20], http://lt.wikipedia.org/wiki/vaizdas:bar_confederation_i768-1772.png. Голубкова O. В., Священные кресты ижемских коми (по материалам экспедиции 2003 г. в Ижемском районе Р. Коми)" in: Полевые фино-угорские исследования, [interaktyvus], 2004, [žiūrėta 2004-01-16], http://wwvv.koml com/pole/archive. Karawaka", in: Wikipedia: Encyklopedia wolna, [interaktyvus], [žiūrėta 2007-09-20), http://pl. wikipedia.org/wiki/karawaka. Конкка А. П., Карельское и восточнофинское карсикко в кругу религиозно-магических представлений, связанных с деревом", in; Полевые фино-угорские исследования, [interaktyvus], 2001, [žiūrėta 2003-02-12], litlp://'wwwkomi.com/pole/arcliivc/pole/9.asp. Lietuvos archeologijos draugija, [interaktyvus], 2004, [žiūrėta 2008-06-03], www.lad.ifvu.lt/baltarusija.htni. Gauta 2008-09-10 74
THE TYPOLOGICAL PROBLEM OF EIGHTEENTH-CENTURY ALSĖDŽIAI MONUMENT Manta Zabulytė KEY WORDS: cross, double-bar cross (karavykas), pillar shrine, stave cross, sacrifices. SUMMARY The article tackles the problem of typology of one of the oldest monuments located at the village of Alsėdžiai. Taking into account diverse opinions by numerous authors, it is currently not really possible to identify the Alsėdžiai monument as the karavykas-type (double-bar) cross, unless some corroborating church documents emerge. When compared to other examples from the ip"" century, the Alsėdžiai monument demonstrates parallel features with stave crosses in Samogitia and Eastern Lithuania, such as two-slope roofs in cross-wise orientation, sometimes, horizontal details on the vertical. The purpose of such is not precisely clear, therefore hypothesis is made that: 1- by analogy with other three stave crosses with one horizontal short bar, the top horizontal bar of the Alsėdžiai monument could hide an opening in the pillar; 2. the horizontals were possibly supposed for textiles - for hanging sacrifices in memory, gratitude and prayers for the deceased. 75