Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 27. Vilnius, 2005 Dr. Arūnas Bubnys Lietuvos istorijos institutas Štuthofo koncentracijos stovykla ir lietuviai Straipsnyje nagrinėjama Štuthofo koncentracijos stovyklos istorija, joje kalintų kalinių kategorijos ir tautinė sudėtis. Pateikiama žuvusiųjų kalinių statistika pagal valstybes ir tautinę priklausomybę. Pagrindinis dėmesys skiriamas Štuthofe kalintiems Lietuvos gyventojams. Štuthofo koncentracijos stovykla lietuvių istorinėje atmintyje ir literatūroje tapo nacistinio teroro simboliu. Šioje koncentracijos stovykloje kalėjo bene daugiausia Lietuvos gyventojų (apie 4 tūkstančius). Tarp 28 valstybių piliečių, kalintų Štuthofe, Lietuva užima šeštą vietą. Pagrindinės Lietuvos gyventojų kategorijos, kalėjusios šioje stovykloje, buvo žydai, lietuviai inteligentai ir antinacinio pasipriešinimo dalyviai. Manoma, kad Štuthofe žuvo apie 600 1100 Lietuvos gyventojų. Lietuva XX amžiuje kentėjo nuo dviejų totalitarinių nusikalstamų režimų nacistinio fašistinio ir sovietinio komunistinio. Abu režimai beatodairiškai naikino, išnaudojo ir mėgino nutautinti lietuvius ir kitas Lietuvoje gyvenančias tautas. Pagal nacių planus tebuvome lašas vandens ant įkaitusio akmens, o pagal sovietų siekius turėjome tapti rusakalbe tarybine liaudimi. Nacistinio lietuvių tautos naikinimo ir pavergimo simboliu tapo Štuthofo koncentracijos stovykla. Jokia kita nacių koncentracijos stovykla nėra taip gerai žinoma Lietuvoje, kaip Štuthofas. Tai liudija gausi memuarinė literatūra. Atsiminimus apie Štuthofą yra parašę ten kalėję Balys Sruoga (1896 1947), kunigas Stasys Yla (1903 1983), istorikas Antanas Kučinskas-Gervydas (1900 1988), spaudos darbuotojas V.Telksnys ir kiti. Štuthofo kalinių atminimui išsaugoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 1998 m. išleido knygą Pragaro vartai Štuthofas 1. Šios temos aktualumą rodo ir toks faktas, kad Lietuvos kino studija sukūrė filmą pagal B.Sruogos romaną Dievų miškas. 1 Pragaro vartai Štuthofas, sud. A.Repšienė, Vilnius, 1998, 485 p.
416 Dr. Arūnas Bubnys *2 Štuthofo miestelis įsikūręs tarp dabartinių Lenkijos miestų Gdansko (35 km į rytus nuo Gdansko) ir Elblongo, 3 km nuo Baltijos jūros. Antrojo pasaulinio karo metais šį teritorija buvo prijungta prie Vokietijos ir priklausė Dancigo Vakarų Prūsijos reicho apygardai. Nuo senų laikų čia gyveno prūsų gentys, kurias XIII amžiuje nukariavo Kryžiuočių ordinas ir vėliau germanizavo Prūsijos valstybė. Geografinė Štuthofo padėtis buvo patogi koncentracijos stovyklai steigti, nes miestelis iš visų pusių apsuptas vandens (Baltijos jūros, Vyslos ir jos intako Nogato) ir sunkiai prieinamas. Pirmieji kaliniai (apie 200 lenkų) į Štuthofą buvo atvežti jau antrą karo dieną 1939 m. rugsėjo 2 ąją. Taip prasidėjo Štuthofo koncentracijos stovyklos istorija. Iš pradžių ši stovykla buvo vadinama Štuthofo civilių belaisvių stovykla (vok. Zivilgefangenenlager Stutthof). Ji ėmė greitai plėstis, nes čia buvo vežami vis nauji kaliniai. Buvo statomi nauji kalinių barakai ir administraciniai pastatai. 1940 m. sausio pabaigoje Štuthofe jau kalėjo 4500 žmonių, čia iš Dancigo persikėlė lagerio komendantūra ir administracinis personalas. Štuthofas tapo svarbiausia koncentracijos stovykla Vakarų Prūsijoje. Stovyklą saugojo apie 150 esesininkų 2, ji buvo Dancigo gestapo žinioje. 1941 m. lapkričio 23 d. stovyklą vizitavo pats Vokietijos SS ir policijos vadas H.Himmleris. Po šio vizito buvo nuspręsta pakelti Štuthofo koncentracijos stovyklos rangą ir jį išplėsti iki 20 000 kalinių. 1942 m. rugpjūčio mėn. Štuthofo lageriui buvo suteiktas II laipsnio rangas. Tai reiškė, kad čia yra kalinami naciams nusikaltę, bet dar galintys pasitaisyti kaliniai 3. Didėjant kalinių skaičiui, gausėjo ir stovyklos personalo. 1943 m. stovyklos administracijoje dirbo daugiau kaip 600 darbuotojų, jų daugumą sudarė lagerį saugoję esesininkai 4. 1943 m. šalia senojo lagerio buvo pastatyta nauja stovykla. Joje buvo suręsta 30 naujų barakų. Naujojoje stovykloje turėjo būti kalinama 10 tūkstančių žmonių. Dalį barakų užėmė vokiečių karo pramonės firmos ir lagerio dirbtuvės 5. Pagal nerašytas lagerio taisykles visi naujokai iš pradžių buvo suvesti į senojo lagerio antrąjį bloką. Čia krikštą gavo ir dauguma į Štuthofą ištremtų lietuvių. Blokus prižiūrėjo vokiečių esesininkai, vadinamieji blokfiureriai. Šalia oficialios SS valdžios veikė ir vadinamoji kalinių savivalda. Visose įstaigose, biuruose, ligoninėje, sandėliuose dirbo kaliniai. Esesininkai buvo šių įstaigų vadovai arba prižiūrėtojai. Kalinių ir blokų gyvenimą 2 Stutthof: Hitlerowski oboz koncentracyjny, Warszawa, 1988, p. 79 83. 3 Ten pat, p. 87 89. 4 Ten pat, p. 92 93. 5 Ten pat, p. 110 111.
*3 Štuthofo koncentracijos stovykla ir lietuviai 417 tvarkė iš kalinių paskirtas seniūnas (Lageraelteste). 1943 m. šias pareigas ėjo pagarsėjęs Dancigo kriminalistas ir sadistas vokietis F.Zelionkė. Blokų vadovai ir darbų prižiūrėtojai (kapai) sudarė savotišką kalinių aristokratijos sluoksnį ir buvo vadinami prominentais. Jie gerai rengdavosi ir neblogai maitindavosi, dažniausiai eilinių kalinių sąskaita. Į prominentus paprastai per kitų kalinių kančias ir aukas prasimušdavo žiauriausi ir stipriausi kaliniai. Prominentai nužudė daugiau kalinių negu jų užtarėjai ir globėjai esesininkai 6. Nėra žinoma, kada į Štuthofo koncentracijos stovyklą buvo atvežti pirmieji lietuviai. Tikėtina, kad tai galėjo būti jau 1939 1940 m., naciams užėmus Klaipėdos kraštą ir ėmus persekioti veiklesnius lietuvius. Štuthofo vardas Lietuvoje tapo žinomas 1943 m. pradžioje, kai šioje stovykloje buvo įkalinta 46 lietuvių inteligentų grupė. 1943 m. vasario mėnesį nacių valdžia Lietuvoje bandė suformuoti lietuvių SS legioną. Panašūs SS kariuomenės daliniai jau buvo suformuoti arba formuojami beveik visose nacių okupuotose Europos šalyse. Antinacinis lietuvių pogrindis išplėtė aktyvią agitaciją prieš lietuvių SS legiono steigimą. Legiono organizavimo metu lietuvių visuomenė pademonstravo nepaprastą vienybę ir ryžtą: verbavimui į legioną priešinosi generaliniai tarėjai, inteligentija, paprasti miesto ir kaimo jaunuoliai. Į tikrinimo komisijas beveik niekas nestojo arba atėjo tik tie, kurie dėl sveikatos negalėjo būti paimti į SS. Bandymas suformuoti lietuvių SS legioną sužlugo. Lietuvos generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas ir vyriausiasis SS vadas H.Himmleris nusprendė atkeršyti lietuviams už SS legiono sužlugdymą. 1943 m. kovo 16 17 d. gestapas Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose suėmė 46 žinomus lietuvius. Dauguma suimtųjų buvo garsūs inteligentai: tarp jų penki profesoriai, keturi gimnazijų vadovai, trys advokatai, du kunigai (Stasys Yla ir Alfonsas Lipniūnas), žurnalistai, keturi generaliniai tarėjai (Pranas Germanas, Mečislovas Mackevičius, Stasys Puodžius, Juozas Narakas). Jie buvo suimti be konkretaus kaltinimo, be tardymo ir teismo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tik vėliau visiems jiems buvo pritaikytas standartinis kaltinimas, kurį pasirašė vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jaegeris: vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją. Saugumo policijai ir Rytų krašto SD viršininkui įsakius ir su tuo sutikus aukštiesiems SS ir policijos 6 S.Yla, Žmonės ir žvėrys: Kaceto pergyvenimai, Putnam, 1951, p. 25 29; A.Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago, 1950, p. 31, 50 51.
418 Dr. Arūnas Bubnys *4 vadams, siunčiamas į Vokietijos reicho koncentracijos stovyklą. Be to, 1943 m. kovo 17 18 d. nacistai uždarė Kauno ir Vilniaus universitetus ir kelias kitas aukštąsias mokyklas. Suimtųjų lietuvių inteligentų grupė į Štuthofą buvo atvežti 1943 m. kovo 25 d., čia gavo kalinių numerius nuo 21249 iki 21309 ir raudonus politinio kalinio trikampius su raide L viduryje. Nacistinio pragaro vartai buvo peržengti ir prasidėjo nuolatinės grumtynės su mirtimi. Per du pirmuosius mėnesius žuvo devyni grupės nariai: Stasys Puodžius, Zigmas Masaitis, Algirdas Tumėnas, Kazys Burba, Vytautas Tumėnas, Antanas Januševičius, Ignas Budrys, Petras Kerpė, Bronius Grigas. Vėliau (1945 m. kovo 28 d.) nuo išsekimo ir ligų mirė kunigas A.Lipniūnas ir buvęs švietimo generalinis tarėjas Pranas Germantas (1945 m. balandžio 22 d.) 7. Tikriausiai visi 46 lietuviai būtų žuvę, jeigu 1943 m. gegužės 31 d. jiems nebūtų buvęs suteiktas garbės kalinių statusas. Iki šiol lieka neaiškūs tokio nacistų sprendimo priežastys ir motyvai. Gali būti, kad naciai norėjo sušvelninti įtemptus santykius su lietuviais ir Lietuvoje kilusia pasipiktinimo banga. Apie lietuvių kančias ir mirtis Štuthofe netrukus sužinojo antinacinis pogrindis ir paskelbė savo spaudoje. 1945 m. į Štuthofą buvo atvežama vis daugiau Lietuvos gyventojų: pasipriešinimo judėjimo dalyvių, prievartos darbams išvežtų darbininkų ir kitokių kategorijų asmenų. 1943 m. balandžio 29 d. gestapas Kaune ir Vilniuje suėmė 16 rezistencinės spaudos leidėjų, platintojų ir rėmėjų. Suimtieji iš pradžių buvo laikomi Kauno gestapo pastato rūsyje, o po savaitės išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Po dviejų mėnesių mirė šios grupės narys atsargos kapitonas Vladas Čekanauskas. 1944 m. vasario 26 d. kiti slaptosios spaudos bendradarbiai (išskyrus Vaclovą Alksninį, kuris buvo paleistas į laisvę 1943 m. liepos 8 d.) iš Štuthofo buvo sugrąžinti Kauno gestapo žinion. Pakeliui į Kauną Ragainės kalėjime mirė minėtos grupės narys Antanas Daniūnas 8. 1944 m. kovo mėn. pogrindžio žurnalistai (išskyrus Povilą Janeliūną) buvo paleisti į laisvę. S.Yla savo knygoje Žmonės ir žvėrys mini, jog 1943 m. vasarą ir rudens pradžioje, be garbės kalinių grupės, įvairiuose blokuose kalėjo dar 250 lietuvių 9. Garbės kaliniai pagal išgales stengėsi globoti ir šelpti visus tautiečius. Čia ypač aktyvūs buvo Kazys Rakūnas ir kunigas A.Lipniūnas. 7 S.Buchaveckas, Štuthofas Lietuvos gyventojų kančių simbolis nacių okupacijos metais, Europos lietuvis, 1995 0318 24, Nr. 12(2350). 8 V.Telksnys, 16 lietuvių, pasmerktų lėtai mirčiai, Kaunas, 1992, p. 1 3 (Rankraštis), 9 S.Yla, Žmonės ir žvėrys.., p. 273.
*5 Štuthofo koncentracijos stovykla ir lietuviai 419 1943 m. gruodžio mėn. Kaune gestapas suėmė nelegaliai veikusios Lietuvos ateitininkų sąjungos pirmininką Antaną Šapalą. Jis buvo atvežtas į Štuthofo stovyklą ir žuvo 1945 m. pavasarį. Į Štuthofo koncentracijos stovyklą patekdavo ir tie Lietuvos gyventojai, kurie buvo išvežti prievartos darbams į Vokietiją, taip pat tie, kurie už sunkius nusižengimus būdavo siunčiami persiauklėti į šią stovyklą. Paprastai jie turėdavo atlikti 56 parų bausmę ir, jei likdavo gyvi, vėl buvo grąžinami į senąsias darbovietes. 1944 m. sausio 8 d. Vyriausiosios reicho saugumo valdybos nurodymu iš Frankfurto prie Oderio į Štuthofą buvo atvežta 143 Lietuvos darbininkai lietuviai, keletas lenkų ir rusų. Suimtieji gavo kalinių numerius nuo 29824 iki 29966 10. 1944 m. gegužės 19 d. Kauno gestapas suėmė slapto Lietuvių fronto biuletenio techninį redaktorių VDU studentą Joną Pajaujį ir dar keturis antinacinio pogrindžio dalyvius: VDU studentus Klemensą Gumauską, Joną Bacevičių, Praną Dūdą, VDU asistentą Izidorių Mališką ir kitą dieną juos išsiuntė į Štuthofą. Nuo Marijampolės jie buvo vežami kartu su prieš kelias dienas suimtais 106 Lietuvos vietinės rinktinės karo mokyklos kariūnais. Penki lietuvių rezistentai iš pradžių buvo uždaryti į karcerį (paprastai čia buvo uždaromi asmenys, pasmerkti mirčiai). J.Pajaujo nuomone, nuo mirties juos išgelbėjo rašytojas B.Sruoga, dirbęs kanceliarijoje ir sunaikinęs gestapo lydraštį. Vėliau J.Pajaujis su draugais buvo perkeltas į XVII a. bloką. Juos taip pat rėmė garbės kaliniai A.Lipniūnas, Juozas Valenta ir Pilypas Žukauskas 11. Suimtieji Lietuvos vietinės rinktinės kariūnai buvo izoliuoti nuo kitų kalinių, po dviejų savaičių buvo priversti stoti į vokiečių priešlėktuvinę tarnybą, jie buvo išsklaidyti po įvairius dalinius. Į garbės kalinių bloką pateko iš Salaspilio koncentracijos stovyklos atvežti Lietuvos vietinės rinktinės štabo karininkai Aleksandras Andriušaitis, Vladas Grudzinskas, Kostas Ptašinskas, Oskaras Urbonas 12. 1944 m. liepos 8 d. į Štuthofą buvo atvežtas Kauno gestapo suimtų kalinių transportas. Jame buvo 536 žmonės, tarp jų 135 moterys. Dauguma šio transporto kalinių buvo rusų ir lietuvių tautybės, be to, tarp jų buvo lenkų, čigonų ir latvių. Suimtieji gavo numerius nuo 40503 iki 41038 imtinai 13. 10 Frankfurto ir Oderio gestapo 1944 01 04 d. telefonogramos Nr. 4 Štuthofo koncentracijos stovyklai nuorašas, Archiwum Muzeum Stutthof (toliau AMSt), sign. I IIB-3, p. 148 151. 11 Autoriui suteikta J.Pajaujo informacija. 12 S.Yla, Žmonės ir žvėrys.., p. 346 347. 13 AMSt, Sygn. I IIB-10, p. 124 132.
420 Dr. Arūnas Bubnys *6 1944 m. spalio 25 d. kartu su evakuojamo Liepojos kalėjimo kaliniais į Štuthofą buvo atgabentas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto įgaliotinis Švedijoje Algirdas Vokietaitis (jam pavyko nuslėpti savo veiklą pogrindyje ir tikrąją pavardę). Štuthofe jis kalėjo Jono Bartkaus pavarde. Kartu su A.Vokietaičiu kalėjo ir Kazys Jurevičius, jis apie 20 kartų buvo perplaukęs Baltijos jūrą, gabendamas lietuvių pabėgėlius į Švediją. K.Jurevičius žuvo Štuthofe, o A.Vokietaitis liko gyvas ir po karo pateko į Švediją. 1944 m. Štuthofe ir jo filialuose kalinių labai padaugėjo. 1943 m. čia kalėjo apie 6 tūkst., žmonių, o 1944 m. jau apie 74 tūkst. 14 Į Štuthofą nuolatos buvo siunčiami kaliniai iš Rytų Europos šalyse evakuojamų kalėjimų, koncentracijos stovyklų ir getų. Ypač daug buvo atvežama Vengrijos ir Baltijos šalių žydų: iš Vaivaros ir Klogos stovyklų Estijoje, Kaizervaldo Latvijoje, likviduotų Kauno ir Šiaulių getų, taip pat Pravieniškių priverčiamojo darbo stovyklos. 1944 m. liepos rugsėjo mėn. į Štuthofą buvo atvežta keli tūkstančiai Lietuvos žydų. Vyrai netrukus buvo išsiųsti į darbo lagerius, o moterys ir vaikai nužudyti Osvencime. Netelpantys Štuthofe kaliniai kaip nemokama darbo jėga buvo siunčiami į stovyklos filialus, įvairias Dancigo ir kitų miestų įmones, fabrikus ir ūkius. Kai kurių autorių nuomone, Štuthofe ir 40 tyje jo filialų iš viso kalėjo apie 120 000 žmonių ir manoma, kad apie 80 000 kalinių žuvo 15. Štuthofo koncentracijos stovykloje kentėjo 28 pasaulio valstybių gyventojai. Lenkijos istoriko Mareko Orskio duomenimis, Štuthofe kalėjo 4 tūkst. Lietuvos gyventojų. Pagal šį rodiklį Lietuva tarp 28 valstybių užėmė šeštą vietą ir nusileido tik Lenkijai (apie 60 000), Vengrijai (12 000), Sovietų Sąjungai (10 000), Latvijai (6000) ir Vokietijai (5000) 16. Pagal tautybę didžiausią Štuthofo kalinių grupę sudarė įvairių šalių žydai apie 50 000 žmonių. Dauguma jų žuvo (apie 30 000). Be žydų, ypač daug žuvo lenkų ir rusų. Kokia buvo kalinių iš Lietuvos tautinė struktūra, ligi šiol nėra žinoma. Dar kalėdami lageryje duomenis apie Štuthofe žuvusius lietuvius rinko A.Lipniūnas ir Jonas Rimašauskas, tačiau jų surinktos medžiagos likimas nežinomas. Štuthofo muziejaus archyve dirbęs istorikas S.Buchaveckas nustatė, kad nuo 1943 m. pradžios iki 1944 m. pabaigos šiame lageryje žuvo apie 600 lietuvių 17. A.Gervydas 14 A.Gervydas, Už spygliuotų vielų, p. 127. 15 K.Dunin-Wąsowicz, Stutthof, Warszawa, 1970, p. 6. 16 M.Orski, Struktura państwowa i skład norodowościowy obozu koncetracyjnego Stutthof w latach 1939 1945, Zeszyty Muzeum Stutthof 1992, Nr. 10, p. 54 55. 17 A.Buchaveckas, Štuthofas.., Europos lietuvis, 1995 03 18 24, Nr. 12(2350).
*7 Štuthofo koncentracijos stovykla ir lietuviai 421 savo knygoje yra rašęs, kad Štuthofe žuvo apie 1100 lietuvių, tačiau nenurodė, kokiais šaltiniais ir dokumentais jis rėmėsi. Manyčiau, kad Štuthofo koncentracijos stovyklos istorijos tyrimai bus tęsiami ir šie kalinių ir aukų skaičiai bus patikslinti. Rytų frontui artėjant prie Štuthofo, nacių valdžia ėmė ruoštis lagerio evakuacijai. 1945 m. sausio 25 d. lagerio komendantas P.W.Hoppe išleido evakuacijos įsakymą. Anksti rytą kaliniai buvo surikiuoti į kolonas ir pradėti varyti Lauenburgo (Lemborko) kryptimi. Pirmąją evakuacijos dieną iš Štuthofo buvo išvestos septynios kalinių kolonos po tūkstantį žmonių. Kiekvieną koloną saugojo po 40 esesininkų. Kaliniai buvo varomi per didelius šalčius be poilsio ir maisto. Nusilpusius ir negalinčius eiti kalinius sargybiniai nušaudavo vietoje. Ši kelionė buvo praminta mirties žygiu 18. 1945 m. vasario 6 d. pirmosios evakuojamų kalinių kolonos pasiekė Ganso darbo stovyklą. Apie du tūkstančius kalinių žuvo pirmą evakuacijos savaitę 19. Dauguma sirgo ir nepajėgė eiti toliau. Kovo 12 d. Ganso lagerio kalinius išvadavo Raudonoji armija, tačiau sergančius ir toliau skynė mirtis. 1945 m. kovo 28 d. Pucke mirė kunigas A.Lipniūnas, balandžio 22 d. Štuthofe P.Germantas, po savaitės inžinierius A.Šapalas 20. Paskutiniai Štuthofo kaliniai (apie 45 000) iš stovyklos buvo išvaryti 1945 m. balandžio 25 d. Vokiečių kariuomenės likučiai Štuthofo koncentracijos stovyklą paliko tik gegužės 9 d. naktį, t.y. Vokietijai pasirašius kapituliacijos aktą. Stovykloje tuomet dar buvo likę apie 100 kalinių ir keli tūkstančiai civilių vokiečių pabėgėlių iš Rytprūsių ir Pomeranijos. Įvairiai susiklostė lietuvių Štuthofo kalinių likimai. Vieniems pavyko patekti į laisvąjį pasaulį, kiti liko Lenkijoje arba grįžo į sovietų vėl užimtą Lietuvą. Ne vienam sugrįžusiam į Tėvynę teko pakelti naujas kančias ir persekiojimus. Už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime mirties bausme buvo nuteistas Jonas Noreika, NKVD suėmė ir ištrėmė Petrą Buragą, Petrą Masiulį, Juozą Valentą, Rapolą Mackonį ir kitus buvusius nacių koncentracijos stovyklos kalinius 21. Tačiau nacių ir bolševikų aukos nebuvo beprasmės. Už Tėvynę kalėjusiųjų kančia ir krauju buvo išauginta ir atkurta nepriklausoma Lietuva. Įteikta 2005 m. gegužės mėn. 18 Štuthofas.., p. 290 292. 19 Ten pat, p. 293. 20 S.Yla, Žmonės ir žvėrys.., p. 496 548; A.Gervydas, Už spygliuotų vielų, p. 210. 21 S.Buchaveckas, Štuthofas.., Europos lietuvis, 1995 03 18 24, Nr. 12 (2350).
422 Dr. Arūnas Bubnys *8 The Stutthof Concentration Camp and Lithuanians Arūnas Bubnys S u m m a r y The article analyzes the history of the Stutthof concentration camp along with the categories of prisoners and national composition of the prisoners imprisoned there. Statistics about the state and national allegiance of the deceased prisoners is presented. The primary attention is devoted to the inhabitants of Lithuanian imprisoned in Stutthof. The Stutthof concentration camp has become the symbol of Nazi terror in the historical memory and literature of Lithuanians. Probably the greatest number of inhabitants of Lithuania (about 4 thousand) were prisoners in this concentration camp. Among the citizens of 28 states, imprisoned at Stutthof, Lithuania holds the sixth place. The main categories of Lithuanian population imprisoned in this camp were Jews, Lithuanian intellectuals and members of the anti-nazi resistance. It is thought that about 600 1100 inhabitants of Lithuania perished in Stutthof.