Nacionaliniai valgiai ir gėrimai

Vilma AKMENYTĖ Giedrė MILERYTĖ Viešųjų asmenų privatūs interesai: nuo Bliumental iki Ragučio. Alaus pramonės raida Kaune XIX a. pab. XX a. pirmoje pusėje Prašau karštų dešrų ir sriubos. Beje, ar galima čia gauti klebonišką ir alaus bonką, juodo? 1 Nacionaliniai valgiai ir gėrimai puikiai charakterizuoja tautą. Tai sudėtinė kultūros dalis. Vienas iš tokių plačiai paplitusių gėrimų alus. Šiandienos lietuviui alus daugiausia asocijuojasi su krepšinio fanais ir studentais. Su kuo jis asocijavosi XIX a. pabaigos XX a. pirmos pusės Kauno gyventojui? Tikriausiai galėtume sakyti, jog alus kasdien vartotas gėrimas, taip pat sudėtinė tam tikrų socialinių ritualų dalis, pavyzdžiui, r t.t. Tačiau XIX a. susiklostė kitokia samprata apie alų, jo kokybę prasidėjo pramoninės alaus gamybos laikmetis. XIX a. antrosios pusės Kaunas jau buvo gubernijos centras, administracijos, ekonomikos ir iš dalies kultūros susitelkimo vieta. Išskirtinis Kauno kaip miesto bruožas palankios geografinės sąlygos pramonės plėtrai: Nemuno ir Neries upių santaka, pakankamai išvystytas susisiekimas sausumo keliais, savų privalumų suteikė geležinkelis. Štai kaip Kauno perspektyvas matė XIX a. liudininkas:...nepaprastai svarbi jo prekybinė reikšmė, jo turtinga praeitis, daug vilčių žadanti ateitis. Trijų upių santakoje, kaip širdis arterijų susiliejime, Kaunas jau šiandien koncentruoja visą Lietuvos gamybą. O kas gi bus, kai tebetiesiamas Peterburgo-Varšuvos geležinkelis atvers Kaunui dar du turtėjimo kelius. Padidės Kauno reikšmė, sukunkuliuos prekybos srautas, ir taps jis europiniu požiūriu turtingiausiu Lietuvos miestu. 2 1 Šeštokas-Margeris, Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje (1931), Kaunas, 1932, p. 122. 2 V. Sirokomlė, Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą, Vilnius, 1989, p. 161. 105

Reikėtų nepamiršti, jog to meto Kaunas buvo ir pasienio miestas. Visa tai sudarė puikias galimybes pramonės plėtrai mieste. XIX a. pabaigos Kaune jau veikė trys alaus daryklos I. B. Volfo, Engelman ir Bliumental. XX a. pirmoje pusėje šią trijulę iš dalies papildė kitos dvi daryklos: Ragutis ir Vienybė. Alaus drumzlės istoriografijos koštuvy Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti alaus pramonės raidą XIX a. pabaigos XX a. pirmos pusės Kaune, sutelkiant dėmesį alaus daryklų Bliumental ir Ragutis veiklai. Nagrinėjant šią temą iškilo keletas problemų: alaus daryklų įsteigimas, jų sujungimas, savininkų kaita ir pan. Peržvelgus laikinosios sostinės laikotarpio spaudą, gali kilti klausimai: kiek Kaune veikė alaus daryklų XIX amžiuje, kokia jų veiklos tąsa XX amžiuje, kokios išties buvo vykdomos gamybos apimtys, kokie asmenys turėjo įtakos alaus daryklų darbams. Šias problemas pagilina XIX a. šaltinių fragmentiškumas, situacijos nepagerina šaltinių tendencingumas, kalbant apie XX amžiaus dokumentus. Straipsnyje naudota medžiaga, saugoma Kauno apskrities archyve (KAA), Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA) ir Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), daugiausia yra biurokratinio pobūdžio susirašinėjimai. Nors korespondencija gana gausi, tačiau ji neteikia išsamios informacijos apie daryklų veiklą. Tokia archyvinių dokumentų situacija apsunkina alaus daryklų praeities rekonstrukciją bei iškelia keletą problemų. Viena jų įmonių įsteigimo ir tęstinumo klausimas. Iš esmės net du klausimai, nes tenka atsižvelgti į XIX a. ir XX a. dokumentų išlikimo realijas. Nėra abejonės, jog kai kurios alaus daryklos buvo įsteigtos XIX amžiuje, tačiau tikslios įsteigimo datos sunkiai rekonstruojamos, nes tenka remtis antriniais dokumentais, kurie yra atpasakojamojo pobūdžio, tad jų patikimumas abejotinas. Kita šios problemos pusė Ragučio bendrovės įsteigimas XX a. pradžioje bei nuo XIX a. antros pusės veikusių I. B. Volfo alaus bravoro bei akcinės bendrovės Engelman susijungimo peripetijos XX amžiuje. Vėlgi šaltiniuose ir literatūroje aptinkama informacija supainiota, tačiau šiuo atveju didesnį svorį tenka perkelti archyviniams dokumentams. Iškyla ir tęstinumo problema: ar tai tos pačios daryklos, kiek jos skiriasi? Kalbant apie alaus daryklos Bliumental ir vėliau toje pačioje vietoje pradėjusio veikti Ragučio sąsajas, tenka suabejoti įmonės tęstinumu. Be abejonės, įmonės vieta ir pastatai rodo Bliumentalių alaus daryklos tęstinumą Ragučio pavidalu, tačiau kapitalo ir Pirmojo pasaulinio karo atskirtis siūlo išvadą, kad buvo dvi daryklos: viena iki Pirmojo Pasaulinio karo, kita po jo. Susidurta ir su alaus daryklų nuosavybės nustatymo problema. Tiek XIX 106

Vilma AKMENYTĖ, Giedrė MILERYTĖ a., tiek XX a. archyviniai dokumentai byloja apie dažną alaus daryklų užstatymą, teisių perleidimą, žemės sklypų įsigijimą ir pardavimą, perpirkimą, todėl dėl jau minėto dokumentų fragmentiškumo sudėtinga rekonstruoti savininkų kaitą. Problemų sukelia ir adreso įvairavimas, ypač XX a. dokumentuose. Be to, keičiantis gatvių pavadinimams, išskaidant žemės sklypus, tuo pačiu adresu buvo nurodomos skirtingą ūkinę veiklą vysčiusios įmonės, kurios neturėjo nieko bendro su alaus gaminimu. 1918 1940 m. šaltinių bazė gausesnė, tačiau labai mažai duomenų, susijusių su Ragučio alaus darykla. Tuo tarpu duomenų, susijusių su I. B. Volfo ir Engelman alaus daryklomis, pakankamai daug. Šiuo atveju archyvinius šaltinius papildo tarpukario periodikoje pasirodę straipsniai. To meto Kauno alaus daryklų istorijoje nemažai medžiagos aptinkame apie Gubernijos ir Brolių Šadauskų alaus daryklas, nors šios įmonės tiesiogiai nepriklausė Kauno alaus pramonės sričiai. Apskritai medžiagos, susijusios su alaus pramone, yra labai mažai. Šiek tiek daugiau informacijos teikia periodinėje spaudoje užsitęsusi diskusija dėl nepagrįstai aukštų alaus kainų. Bene išsamiausiai to meto alaus daryklas aprašė J. Etingerys ir M. Liutermoza savo knygoje Lietuvos pramonė 3, kurioje pateikiama ir trumpa įmonių istorija. Likusi informacija tik trumpos žinutės ir reklaminės nuotraukos 4. Šiek tiek daugiau duomenų būtų galėjęs pateikti XX a. ketvirtame dešimtmetyje pradėjęs eiti prolietuviškas laikraštis Verslas, kuriame dažnai užsiminta apie alaus sindikatą ir jam priklausiusias veikiančias įmones, tačiau pastarasis leidinys propagavo lietuviško kapitalo įmones, o tai trukdė platinti informaciją apie susijungusias I. B. Volfo-Engelman alaus daryklas. Ragutis tuo metu realios veikos jau nebevykdė. Vengiant painiavos, susijusios su alaus daryklų pavadinimais, toliau straipsnyje rašant apie 1853 1928 metus bus minimas I. B. Volfas, tyrinėjant 1860 1928 m. laikotarpį Engelman. Rašant apie laikotarpį nuo 1928 m., bus minimas sujungtų I. B. Volfo-Engelman alaus daryklų pavadinimai Bliumental (apie 1866 1918 m.), Ragutis (1922 1941 m.). Keblumų kelia ir įmonės veiklos įvardijimas. Bliumentalių įmonė XIX a. šaltiniuose vadinta alaus darykla (rus. k. пивоварня) arba gamykla (rus. k. пивоваренный завод). Nepaisant to, šaltiniuose aptinkamas ir vokiškas įmonės veiklos pavadinimas Bayrische Dampf-Bierbrauerei 5 (vertimas: ba- 3 J. Etingerys, M. Liutermoza, Lietuvos pramonė, Kaunas, 1923. 4 Ragutis, Lapas, 1933, nr. 35, p. 8; Kaunas, Lietuvos ūkininkas, 1925; Ragutį nupirko, Lietuvos žinios, 1938, Nr. 241, p. 10; J. B. Volfas-Engelman, Lietuvos rinka, 1931, Nr. 1, p. 17; I. B. Volfas-Engelman Kaune, Tautos ūkis, 1930, Nr. 4, p. 133; I. B. Wolf-Engelman, Der Litauische Markt, Kaunas, 1929; I. B. Volfas-Engelman, Lietuvos prekybos, pramonės ir finansų veikėjų albumas, Kaunas, 1929, p. 15; Ragučio vaisvandenių dirbtuvė, Lietuvos žinios, 1923, Nr. 215, p. 3; Alaus ir vaisvandenių dirbtuvė Ragutis, Vairas, 1923. 5 1909 12 28 kreipimasis į Vilniaus žemės banką, Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau LVIA), f. 544, ap. 1, b. 7748, l. 562. 107

variška garinio tipo alaus darykla), naudotas ant tuometinių įmonės blankų, leidžia teigti, kad minima įmonė jau naudojo tuo metu naujas pramoninio alaus gaminimo technologijas. Po Pirmojo pasaulinio karo įmonės, užsiimančios alaus gamyba, vadintos taip pat skirtingai: bravaru 6, alaus darykla 7, firma 8, akcine bendrove 9. Pavadinimų įvairovę sąlygojo minimu laikotarpiu nenusistovėjusi lietuvių kalbos terminologija, tad ir alaus darykla bene dažniausiai vadinta skoliniu iš vokiečių kalbos bravaru. Ne išimtis ir Ragučio bei I. B. Volfo-Engelman alaus daryklos 10. Koks alus, kurioj statinėj? Rusijoje, į kurios sudėtį XIX a. įėjo ir Lietuva, alaus pramonė buvo gerokai mažiau išvystyta nei Vakarų Europoje. Rusijos imperijoje didžiausios alaus daryklos veikė Rygoje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Varšuvoje ir Odesoje 11. Pramoninės alaus daryklos Pabaltijo regione kiek sparčiau pradėjo steigtis apie XIX a. vidurį. Pirmosios alaus daryklos orientavosi į Vokietiją, naudojo bavariškus alaus virimo metodus, gamyboje vokišką įrangą. Kvietė įmonėse dirbti darbininkus iš Vokietijos 12. Ši tradicija nenunyko ir 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kartais šių įmonių steigėjai būdavo net ne vietiniai gyventojai. Pavyzdžiui, Kaune alaus daryklą įsteigė Lietuvoje gyvenę Šveicarijos piliečiai Maksas ir Henrieta Bliumentaliai 13. Dokumentuose Bliumentalis pristatomas kaip pirklys, labiau nedetalizuojant jo veiklos sferos, pažymėtina, jog jis niekur nevadinamas pramonininku, nors kaip tik tokia veikla ir vertėsi. Apie I. B. Volfo ir Engelman alaus daryklų steigėjus ir savininkus taip pat sunku ką nors spręsti. Aišku tik tiek, kad jie nelietuvių kilmės asmenys. Anot N. Lukšionytės-Tolvaišienės, buvusioje Karmelitų jurisdikcijoje XIX amžiuje išaugusiai didžiausiai mieste pramonės įmonių zonai pradžią davė alaus darykla, priklausiusi vokiečiui, liuteronui 6 1929 11 14 Gubernijos kreipimasis į Kauno miesto policiją, Kauno apskrities archyvas (toliau KAA), f.f-209, ap.5, b.779, l.270. 7 1924 09 23 Ragučio prašymas Finansų, Prekybos ir Pramonės ministrui, KAA, f.f-209, ap.5, b.779, l.25. 8 1933 12 21 Mokesčių inspekcijos raštas, ten pat, l.436. 9 1930 06 30 Finansų departamento kreipimasis į Mokesčių inspekciją, ten pat, l.133. 10 Archyvinuose šaltiniuose įvairuojant įmonių veiklos pavadinimams, darbe pasirinktas alaus daryklos terminas. 11 Большая Енциклопедiя, т. 15. С. Петербургь, 1896, с. 152. 12 J. Etingerys, M. Liutermoza, Lietuvos pramonė..., p. 14. 13 Reikia pažymėti, kad archyviniuose dokumentuose įvairuoja Bliumentalių vardai: Mardhelius Jakovlevičius kai kuriuose dokumentuose dar vadinamas Maksu, o Gite Mendelevna Henrieta. Tokia tendencija pastebima dokumentuose, surašytuose XIX a. pabaigoje. Vengiant painiavos pasirinkti Makso ir Henrietos vardai. 108

Vilma AKMENYTĖ, Giedrė MILERYTĖ Ferdinadui Engelmanui 14. Alaus darykla Engelman veikė nuo XIX a. antros pusės, tačiau jos pardavimas kitos, beje, anksčiau įsteigtos, I. B. Volfo daryklos savininkams ir neformalus bendrovių sujungimas istoriografijon įvėlė kai kurių neaiškumų. Galimas dalykas, dėl to N. Lukšionytė-Tolvaišienė nevisiškai teisingai identifikuoja Kauno alaus pramonės pradžią. Mat 1853 m., kaip ji mini, įsteigta alaus darykla priklausė ne F. Engelmanui, o I. B. Volfui, ir buvo įsikūrusi ne dabartinėje Kaunakiemio gatvėje, o Vilijampolėje. Tai liudija dažnos reklaminės žinutės XX a. spaudoje: J. B. Volfo Kaune Sl- Viljampolis įsteigta 1853 m. 15 Alaus daryklos Engelman istorija siejama su 1860 m. data. Tais metais Arndtas ir Rabinovičius įsteigė alaus daryklą, esančią dabartinėje Kaunakiemio gatvėje, kurią apie 70 80-uosius XIX a. metus įsigijo Ferdinandas Engelmanas. Maždaug 1894 metais F. Engelmanas įmonę pardavė I. B. Volfui ir A. S. Soloveičikui. Tik 1904 m. pastarieji įsteigė akcinę bendrovę Engelmano Bendrovės alaus darykla ir salyklo fabrikas 16. 1915 m. evakuojant Kauno tvirtovę, alaus darykla Engelman sudegė ir atstatyta tik apie 1922 metus 17. Ši alaus darykla buvo viena stambiausių ir sėkmingiausiai veikusių 1918 1940 Lietuvoje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą daryklos alus pasiekdavo Vilniaus, Gardino, Suvalkų gubernijas. Už savo gaminius bendrovė dar 1900 m. buvo apdovanota Paryžiaus parodoje, taip pat jos produkcija įvertinta 1925 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune sidabro medaliu, 1927 m. Klaipėdoje aukso medaliu, 1928 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune taip pat aukso medaliu 18. Atkreiptinas dėmesys į įmonių pavadinimus nors savininkai keičiasi, tačiau įmonei lieka arba yra suteikiamas pavadinimas pagal savininko pavardę. Taip formavosi XIX amžiaus I. B. Volfo, Engelman, Bliumental alaus daryklų pavadinimai. Kiek kitokia situacija su XX a. Kauno alaus daryklų pavadinimais. Tiek Ragučio, tiek Vienybės bendrovių pavadinimai buvo lietuviški, nesieti su asmenvardžiais. Tuo tarpu I. B. Volfas ir Engelman, veikę ir po Pirmojo pasaulinio karo, pavadinimų nelietuvino ir pavadinime neatsisakė asmenvardžių. Žinoma, pavadinimų keitimas būtų sukėlęs tam tikrų problemų, nes rinkoje gerai pažįstamų prekinių ženklų pasikeitimas būtų klaidinęs vartotojus, o tai būtų atsiliepę įmonės pelningumui. Grįžtant prie Kauno alaus pramonės pradžios datavimo problemos tenka 14 N. Lukšionytė-Tolvaišienė, Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843 1915), Kaunas, 2001, p. 99. 15 Nors tai reklaminė informacija, tačiau jos nuolatinis pasikartojimas šaltiniuose verčia manyti, kad alaus daryklos savininkai buvo linkę pabrėžti senumą ir atskirumą. Žr. Alaus dirbtuvės, Visa Lietuva, 1920; J. B. Volfo Kaune Sl- Viljampolis įsteigta 1853 m., Visa Lietuva, 1922; I. B. Volfo alaus varykla ir salyklo fabrikas Kaune, Lietuvos prekyba, pramonė ir finansai 1925 1926, Kaunas, 1926, p. 127. Beje, reklaminis tekstas apie Engelman daryklą spausdinamas tame pačiame leidinyje, tačiau atskirai. Žr. Lietuvos prekyba, pramonė ir finansai 1925 1926, Kaunas, 1926, p. 127. 16 J. Etingerys, M. Liutermoza, Lietuvos pramonė..., p. 63. 17 N. Lukšionytė-Tolvaišienė, Gubernijos laikotarpis..., p. 99. 18 I. B. Volfas-Engelman Kaune, Tautos ūkis, 1930, Nr. 4, p. 133. 109

konstatuoti, jog pirmąją alaus daryklą Vilijampolėje 1853 m. atidarė R. Volfas. Tai seniausia alaus darykla Kaune ir viena seniausių pramonės įmonių Lietuvoje. Šios daryklos alus taip pat buvo pripažintas už Kauno gubernijos ribų 19. Tam ypač palankias sąlygas sudarė išvystyta laivyba Nemunu ir Nerimi. Dar 1872 m. jos alus apdovanotas aukso medaliais Mintaujos, taip pat Paryžiaus parodoje ir, jau po Pirmojo pasaulinio karo, sidabro medaliu 1922 m. Kauno žemės ūkio ir pramonės parodoje 20. Pirmojo pasaulinio karo metu darykla smarkiai nukentėjo, dalis įrengimų buvo išgabenta užsienin. Maža to, pradėjus įmonės atstatymo darbus, 1918 m. sudegė dalis pastatų. Tačiau netrukus I. B. Volfo alaus darykla atnaujino veiklą 21. Knygoje Lietuvos pramonė J. Etingerys ir M. Liutermoza nurodo, jog trečioji alaus darykla Kaune Bliumental buvo įsteigta 1861 m. 22. Tokios Bliumentalių įmonės įsteigimo datos nepatvirtina jokie archyviniai šaltiniai. N. Lukšionytė-Tolvaišienė knygoje Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje teigia, kad Alaus darykla prie plento į Daugpilį ir Sankt Peterburgą įkurta 1866 m. 23, tačiau tokios įkūrimo datos taip pat nepavyko rasti. Archyviniuose dokumentuose fiksuojama, kad 1866 m. Bliumentaliai ir Kauno miesto valdyba sudarė išperkamosios nuomos sutartį žemės sklypo įsigijimui. Tame sklype vėliau pastatyta alaus darykla. Tiesioginių tų metų dokumentų nepavyko rasti, ankstyviausias su minėta įmone susijęs dokumentas datuojamas 1871 m. Tais metais Bliumentaliai greta jau nuomojamo sklypo neterminuotos nuomos sutartimi įsigijo dar kitą sklypą. Šis žemės sklypas buvo netinkamas užstatymui ir ūkinei veiklai, nes rėmėsi į kalno šlaitą, tad miesto valdyba jį išnuomojo už minimalų mokestį 24. 1880 m. sklypo aprašyme jau minima alaus darykla, priklausanti sutuoktiniams Maksui ir Henrietai Bliumentaliams 25. Toji įmonė veikė tuometinėje Plento gatvėje 26, dabartinio Savanorių prospekto pradžioje. Iš šio dokumento aiškėja, kad Bliumentaliai 1880 m. dar tebenuomavo sklypą pagal 1866 m. sutarties sąlygas. Taigi tiek žinių apie įmonę 1866 metais. Dokumentų, pasakojančių apie įmonės veiklą, iš esmės nepavyko aptikti, tačiau galime manyti, jog įmonė plėtėsi, didino gamybos apimtis. Pastatų statyba reikalavo papildomų išlaidų, todėl 1879 m. M. ir H. Bliumentaliai iš 19 J. Etingerys, M. Liutermoza, Lietuvos pramonė..., p. 57. 20 Ten pat, p. 58. 21 Ten pat. 22 Ten pat, p. 14. 23 N. Liukšionytė-Tolvaišienė, Gubernijos laikotarpis..., p. 107. 24 1871 07 09 Kauno Miesto valdybos įsakymas, KAA, f. 1-61, ap. 2, b. 4631, l. 11 12 ap. 25 1880 08 01 žinios apie fabriką, LVIA, f. 544, ap. 1, b. 7748, l. 12. 26 Dabartinis Savanorių prospektas XIX a. vadintas Plento (Шосейное) gatve, S. Peterburgo (С.Петербургское) ir Daugpilio (Даугавпилское) plentais. XX a. pr. gavo Vilmergės (Вилкомирское), Ukmergės plento vardą. Toks pavadinimas liko ir 1918 1940 m. Lietuvos Respublikos laikotarpiu, kol 1939 m. pavadintas Savanorių prospektu. Antrosios sovietinės okupacijos metais tapo Raudonosios armijos prospektu. 110

Vilma AKMENYTĖ, Giedrė MILERYTĖ Vilniaus žemės banko paėmė paskolą 27, o 1880 m. dar pasiskolino iš pirklių M. J. Grodzenskio ir A. S. Soloveičiko, užstatydami savo alaus daryklą su visais jai priklausančiais pastatais ir juose esančiais įrengimais. Statybos darbai pareikalavo daug išlaidų ir tikriausiai todėl M. ir H. Bliumentaliai vėlavo grąžinti paimtas paskolas. 1880 m. A. S. Soloveičikas ir M. J. Grodzenskis kreipėsi į Vilniaus žemės banką, prašydami iš paskolos Bliumentaliams išskaičiuoti ir jiems išmokėti dalį sumos 28, nes baiminosi, jog skola gali būti negrąžinta. Bliumentalių nemokumą tais metais liudija ir tų pačių metų bendrovės, draudusios nuo ugnies, agento kreipimasis į Vilniaus žemės banką. Agentas prašė sumokėti vėluojančią draudimo poliso įmoką ir taip padengti skolą arba apskritai panaikinti šios bendrovės draudimą. Savo prašymą agentas motyvavo Bliumentalio išvažiavimu į užsienį, esą dėl to jis nemoka mokesčių 29. Daugiau žinių apie išvažiavimą į užsienį nėra. Tos pačios paskolų problemos tęsėsi ir kitais metais, kol galiausiai 1881 m. Vilniaus žemės banko valdyba kreipėsi į teismą, prašydama užginčyti teises į Bliumentalių turtą (alaus daryklą). Bankas prašymą motyvavo paskolos negrąžinimu 30. Alaus daryklos savininkai nebuvo pajėgūs išmokėti turimų skolų, todėl 1886 m. Vilniaus žemės banko valdyba kreipėsi į M. J. Grodzenskį ir A. S. Soloveičiką informuodama, kad bankas organizuoja alaus daryklos Bliumental (įkeistos minėtiesiems asmenis) viešą pardavimą, nes įmonės savininkai nemokėjo banko nustatytų įmokų. Pardavimas buvo numatytas Vilniuje. Varžytinės buvo sėkmingos, nes tais pačiais metas bankas kreipėsi į Kauno miesto policijos valdybą, prašydamas skirti apsaugą A. S. Soloveičiko įsigytam sklypui ir jame esančiam turtui 31. A. S. Soloveičiko pavardė užtinkama ne vien tik Bliumentalių alaus daryklos dokumentuose, ją randame ir bendrovės Engelman istorijoje. 1893 m. Bliumental alaus darykla užregistruota Vilniaus žemės banko aktuose kaip Abelio Salomovičiaus Soloveičiko nuosavybė. Šiame akte nurodoma, jog žemė yra nuosava, o 1890 m. buvo suremontuoti pastatai 32. Nors dokumentuose įmonė minima kaip A. S. Soloveičiko nuosavybė, tačiau oficialių daryklos blankų firmos ženklas fiksuoja tiek A. S. Soloveičiko, tiek M. Bliumentalio pavardes: Bayrische Dampf-Bierbrauerei Soloweizik & Blumenthal, Telegramm Adr.: Soloweizik 33. Galėtume daryti prielaidą, jog A. S. Soloveičikui nebuvo naudinga vi- 27 1879 10 05 M. ir G. Bliumentalių pareiškimas Vilniaus žemės bankui, LVIA, f. 544, ap. 1, b. 7748, l. 117. 28 1880 09 18 M. J. Grodzenskio ir A. Š. Soloveičiko kreipimasis į Vilniaus žemės banką, ten pat, l. 150 151. 29 1880 11 17 Antrosios Rusijos draudimo nuo ugnies bendrovės agento kreipimasis į Vilniaus žemės banką, ten pat, l. 161. 30 Ten pat, l. 170 31 1886 06 18 Vilniaus žemės banko prašymas Kauno miesto policijos valdybai, ten pat, l. 310. 32 1893 12 23 žinios apie fabriką, ten pat, l. 96. 33 1893 11 18 A. S. Soloveičiko laiškas Vilniaus žemės bankui, ten pat, l. 340. 111

siškai pakeisti įmonės pavadinimą. Tikėtina, jog Bliumentaliai jau buvo gerai žinomi kaip aludariai, todėl pavadinime šalia Soloveičiko pavardės yra rašomas ir Bliumentalis, tačiau korespondencija nukreipiama tik A. S. Soloveičikui. 1894 m. A. S. Soloveičikas kreipiasi į Vilniaus žemės banką informuodamas, jog bankui užstato visą savo turtą, esantį Kaune, Sankt-Peterburgo pl., kurį sudaro: žemė, jau esantys pastatai ir tie, kuriuos dar pastatys, bei tuose pastatuose veikiantys mechanizmai ir įrengimai 34. Tačiau jau 1898 m. A. S. Soloveičikas atsisakė savo teisių į Bliumentalių alaus daryklą, taip perleisdamas paskolos teises ir visą nuosavybę Maksui ir Henrietai Bliumentaliams 35. Tokį jo žingsnį galėjo paskatinti 1897 m. įmonėje kilęs gaisras, apsunkinęs paskolų gražinimą. A. S. Soloveičikas su Vilniaus žemės banko valdybos pritarimu nutarė parduoti banke užstatytą turtą lygiomis dalimis abiems Bliumentaliams. Taigi po 12 metų Bliumentaliai susigrąžino savo įkurtą daryklą. Atgavę nuosavybės teises, 1898 m. Maksas ir Henrieta Bliumentaliai kreipėsi į tą patį banką, prašydami suteikti paskolą 36, todėl bankas pasiuntė agentą apžiūrėti užstatomo turto. Kitais metais agentui atvykus į Kauną apžiūrėti M. ir H. Bliumentalių alaus daryklos, apžiūros akte nurodyta, jog 1897 m. Soloveičiko ir Bliumentalių alaus darykloje įvyko gaisras, kurio metu sudegė daryklai priklausęs turtas: pastatai ir juose buvę įrengimai. Viskas atstatyta 1898 metais. Nurodoma, jog nors vidaus įrengimai buvo pakeisti, tačiau pastatų išorės vaizdas nepasikeitė. Daryklos vertę didino jos išsidėstymas miesto centre, o jos užimamas sklypas palei S. Peterburgo plentą ypač palankus gyvenamųjų namų statybai. Taip įvertintas žemas rizikos laipsnis, jei bankas suteiktų paskolą. Konstatuota, jog įmonė gamino aukštos kokybės alų, kurio gamybai vanduo imamas iš vienintelio Kauno mieste, daryklos teritorijoje esančio, artezinio šulinio 37. Todėl banko agentas konstatavo, jog nėra rizikos suteikti prašomą paskolą. XIX a. pabaigoje dar kartą keitėsi alaus daryklos savininkai, tačiau turtas priklausė šeimai, nes 1898 m. Maksas ir Henrieta Bliumentaliai visas su alaus daryklos valdymu susijusias teises perleido savo sūnui Juliui Bliumentaliui 38. XIX XX a. dokumentacijoje alaus daryklos savininkais nurodomi Maksas ir Henrieta Bliumentaliai. Nors oficialiuose įmonės blankuose alaus darykla vadinama M. Bluhmental, tačiau visus dokumentus pasirašė ir Henrieta. 1898 m. perpirkimo akte jie abu įvardijami lygiateisiais daryklos savininkais. Turbūt dėl to XX a. pradžios draudimo polisai rašomi Henrietos Bliumental vardu 39. 1913 m. M. ir H. Bliumentaliai pardavė Vilniaus žemės banke užstatytą ne- 34 1894 08 25 A. S. Soloveičiko pareiškimas Vilniaus žemės bankui, ten pat, l. 372. 35 1898 09 29 A. S. Soloveičiko prašymas Vilniaus žemės bankui, ten pat, l. 474. 36 1898 11 03 Bliumentalių prašymas Vilniaus žemės bankui, ten pat, l. 481. 37 1899 01 13 Vilniaus žemės banko agento ataskaita bankui, ten pat, l. 480 480 ap. 38 1898 10 27 teisių perleidimo aktas, ten pat, l. 531 531ap 39 1911 11 28 H. Bliumental kreipimasis į Vilniaus žemės banką, ten pat, l. 574. 112

Vilma AKMENYTĖ, Giedrė MILERYTĖ kilnojamąjį turtą Klarai Bliumental 40. Pardavimo akte nurodoma, jog alaus daryklą nupirko Klara Bliumental ir Julius Bliumentalis 41. XIX a. Kauno alaus pramonė išliko kaip šeimos verslas. Tiek I. B. Volfo, tiek Bliumental savininkų pavardės nesikeitė, pakito tik Engelman savininkų pavardė, kai į alaus verslą įsitraukė A. S. Soloveičikas. XIX a. Kauno alaus pramonėje sukosi neatsitiktiniai asmenys. Tai paliudija alaus daryklos Engelman atvejis, kai tas pats su Bliumental susijęs A. S. Soloveičikas kartu su I. B. Volfu įsigijo ir Engelman akcijas. Turbūt dar XIX a. pabaigoje prasidėjęs šių asmenų bendradarbiavimas tęsėsi ir XX a. tiek Soloveičiko, tiek Volfo pavardes aptinkame 1939 m. I. B. Volfas-Engelman valdybos sąraše 42. Žinoma, XX a. I. B. Volfo ir Engelman įmonių valdybą sudarė jau kitos kartos Volfai ir Soloveičikai. Kas liks nupūtus alaus putą? Po Pirmojo pasaulinio karo pakito ne vien Europos politinis žemėlapis, keitėsi socialinė visuomenės struktūra, modernėjo verslo tradicijos. Anot prieškario autorių, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje veikė apie 10 alaus daryklų, per metus pagaminamo alaus vienam gyventojui tekdavo apie 10 12 litrų 43. Alaus pramonė smarkiai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai karo reikalams buvo konfiskuoti įrengimai, kai kurios daryklos visiškai sunaikintos. 1922 m. Lietuvoje jau veikė 11 alaus daryklų, iš jų dvi Kaune, tai yra I. B. Volfo ir akcinė bendrovė Engelman, greta šių veikiančių įmonių perorganizavimo darbai vyko buvusioje Bliumental darykloje, kurioje keitėsi savininkai, o darbas buvo laikinai sustabdytas. Iš visų tuo metu Lietuvoje veikusių alaus daryklų didžiausios buvo I. B. Volfo, Engelman ir Golberg (Prienuose). Lietuvos aludarystė nebuvo izoliuota, neapsiribojo vien Lietuvos teritorija. To meto aludarystei tam tikra reikalinga žaliava buvo importuojama iš užsienio. Miežiai (sudaigintas salyklas) buvo superkami Lietuvoje, o apyniai įsigyjami Bavarijoje (Niurnbergo ir Forto) ir Čekoslovakijoje. Prie kiekvienos alaus daryklos buvo statinių gaminimo ir taisymo dirbtuvės. Šiam darbui reikalingas ąžuolas buvo gaunamas Lietuvoje, smala importuojama iš Silezijos. Įdomu pažymėti, jog kurį laiką po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje beveik negamintos 40 1914 01 29 Kauno notaro raštas Vilniaus žemės bankui, ten pat, l. 597. 41 1913 12 11 pirkimo pardavimo aktas, ten pat, l. 598 600 ap. 42 1939 01 13 I. B. Volfas-Engelman Bvės Valdybos sudėtis: Dr. Soloveičikas Nikolajus, valdybos pirmininkas, gim. 1874 X 8; Soloveičikienė Taisa, valdybos narys kandidatas, gim. 1885; Volfas Rafailas, valdybos narys, gim. 1873 II 14; Dr. Volfas Sulimas, valdybos narys, gim. 1877 VIII 1, Volfas Jakovas, valdybos narys, gim. 1903 VIII 10, Volfas Ilija, revizijos komisijos narys, gim. 1865 XI 18., KAA. F.R-209, ap. 5, b. 886, l. 52. 43 V. Juodeika, Alaus pramonė Lietuvoje, Tautos ūkis, 1936, Nr. 6-7, p. 153; G. Volfas, Dėl alaus pramonės Lietuvoje, Tautos ūkis, 1936, Nr. 10, p. 266. 113

statinės pramonės reikmėms, todėl dažniausiai taisytos senos, gautos iš Latvijos arba Vokietijos 44. Netrukus, 1922 metais, alaus rinka destabilizavosi, tam įtakos turėjo valiutos keitimas (1922 m. įvestas litas). Taip pat Steigiamasis Seimas 1922 m. gegužės mėn. priėmė įstatymą dėl mažmeninės prekybos svaigiaisiais gėrimais. Šio įstatymo pagrindinis tikslas kova su alkoholizmu. Pramoninkai pasipiktino dėl to, jog alus buvo prilygintas svaigiesiems gėrimams, nors pramoninėje gamyboje turėjo tik 4% alkoholio. Anot jų, neteisinga kovojant su degtinės vartojimu riboti ir prekybą alumi 45. Be to, baimintasi konkurencijos, nes į aludarystę veržėsi naujos įmonės, senosioms kėlusios baimę dėl galimo žaliavos trūkumo ir produkcijos realizavimo. Alaus rinka kiek stabilizavosi, įsteigus Lietuvos Alaus Bravarų Sąjungą, kuri vienijo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos alaus daryklas 46. Pastarosios atsiradimą 1924 m. paskatino nesveiko pobūdžio konkurencija 47. Bene pagrindinis šios sąjungos tikslas buvo stambinti alaus daryklas, taip smulkiąsias apsaugant nuo galimo bankroto. Lietuvos Alaus Bravarų Sąjunga siekė pagerinti alaus kokybę, nustatyti vartotojams prieinamas kainas, sumažinti gamybos išlaidas. Į sąjungą neįėjo tik Klaipėdos alaus darykla. Tačiau dėl šaltinių stokos sunku spręsti, ar šios sąjungos veikloje dalyvavo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje įsikūrusios alaus daryklos, nes nepavyko aptikti sąjungą sudariusių įmonių sąrašo. Prielaidą, jog kai kurios daryklos nebuvo taip vadinamo alaus sindikato narėmis, patvirtintų 1932 m. Mažeikiuose įsteigto Brolių Šadauskų Pirmojo Lietuvių Alaus Bravoro mėginimai įsitvirtinti Kauno rinkoje. Apskritai situaciją to meto rinkoje kaitino jos dalyvių nepasitikėjimas vieni kitais vien dėl kapitalo kilmės. Šiuo atveju verslas sureagavo į jam gana nebūdingą aplinkybę, t. y. pradėta analizuoti įmonių savininkų tautinė priklausomybė. Šiaip jau sentimentų nepaisančiame versle pradėjo reikštis emocijos. Bene geriausiai tai atspindi Šadauskų sunkumai. Jiems sunkiai sekėsi Kaune atidaryti firmine produkcija prekiausiančią užeigą susikirto jų ir alaus sindikato interesai. Kostas Šadauskas taip atsiliepė apie alaus sindikatą: [...] alaus sindikatas [...] turi principinį nusistatymą pastoti kelią ir neleisti įsigalėti neseniai egzistuojančiai lietuvių alaus pramonei [...]. Apylinkėse, kur, pav., Br. Šadauskų alaus darykla siuntinėja 44 J. Etingerys, Alaus pramonė Lietuvoje, Lietuvos ūkis, 1922, Nr. 7, p. 15. 45 J. Etingerys, Alaus pramonė..., p. 16 17. Beje, prekybą alkoholiniais gėrimais ribojo ir kiti potvarkiai, pavyzdžiui: paprastomis savaitės dienomis pirmaeilių ir antraeilių miestų, apskričių centrų restoranuose ir aludėse alkoholiniais gėrimais buvo galima prekiauti iki 22 val., o valsčiuose ir miesteliuose iki 20 val.; turgaus dienomis valsčiuose alkoholiniais gėrimais buvo galima prekiaut iki 18 val.; Seimo rinkimų dienomis visos alkoholinių gėrimus parduotuvės, išskyrus alaus barus miestuose, turėjo būti uždarytos visą dieną; sekmadieniais ir šventadieniais, išskyrus Kalėdų ir Velykų pirmąją dieną, pirmaeiliuose ir antraeiliuose miestuose bei apskričių centruose iki 22 val, antraeiliuose miestuose iki 20 val. (alumi prekiauti leista iki 22 val.), o valsčiuose ir miesteliuose iki 18 val. Žr. V. Juodeika, Alaus pramonė..., p. 157. 46 Lietuvos Alaus Bravarų Sąjunga, Lietuvos pramonė ir jos gamyba 1930 V.D.M., Kaunas, 1930, p. 127. 47 Ten pat. 114

Vilma AKMENYTĖ, Giedrė MILERYTĖ alų, tiems restoranams ir aludėms sindikato bravorai duoda įvairių privilegijų, kitiems parūpina ir baldus arba juos ir visai dovanoja, duoda pinigines subsidijas ir kitokias lengvatas. Tos subsidijos skiriamos, jei alkoholinių gėrimų parduotuvės sutinka nepardavinėti Br. Šadauskų daryklos alų. [...] Tokiose vietose, kur Br. Šadauskų daryklai dėl transporto brangumo nėra galimumo pristatyti alaus, ten jokių premijų neduoda ir jokių privilegijų daryklos nedaro [...] 48. Šią problemą bandyta spręsti nubrėžiant alaus daryklų realizacijos zonas, rajonus, tačiau nežinia, ar šis planas buvo iki galo realizuotas. Į šį konfliktą įsitraukė ir ketvirtajame dešimtmetyje Kaune, Šančiuose, atsidariusi alaus ir vaisvandenių darykla Vienybė, kuri taip pat sunkiai kovojo dėl vietos Kauno rinkoje. Šio konflikto apribuose kiek kitokią prasmę įgyja įmonių savininkų ir valstybės vadovų santykiai. Deja, apie juos išsamiai kalbėti sunku dėl šaltinių fragmentiškumo. 1934 m. broliai Šadauskai prezidentui Antanui Smetonai asmenine proga viešam reikalui padovanojo nedidelę alaus statinaitę su užrašu: Jo Ekselencijai Tautos Vadui Respublikos Prezidentui. Ponui Antanui Smetonai. Garbingas Vade! Šešiasdešimts metų sukakties proga sveikiname Tamstą Ekselenciją ir linkime su didžiausiais norais, kad Tamstos vedamomis Vienybės Gairėmis lietuviškoji įdėja taip sustiprėtų, kad lietuvis jaustųsi pilnas savanoris ne tik nepriklausomybės iškovojime, bet taip pat būtų uolus karys lietuvių ekonominiame išsilavinime. - Broliai Šadauskai Pirmo Lietuvių Alaus Bravoro savininkai. Mažeikiai, 1934 IX 8 d. 49 Šios daryklos savininkai nevengė daryti atitinkamus lobistinius žingsnius, ragindami Vyriausybę peržiūrėti alaus sindikato veiklą ir prašydami jį taip reorganizuoti, jog lemiamą balsą turėtų pati Vyriausybė. Beje, tai buvo vienintelė alaus darykla, kuri net savo pavadinime pabrėždavo lietuvišką kapitalo kilmę. Žinoma, tenka klausti, kiek kapitalas pats savaime gali būti tautiškas. Nors pastarieji deklaravo savo įmonės lietuviškumą, tačiau ji nebuvo nei pirma, nei vienintelė lietuviška alaus darykla. Dar 1922 m. įsteigto Ragučio pradinį kapitalą iš esmės sudarė Amerikos lietuvių lėšos, nors tenka pripažinti, jog tarp steigėjų buvo ir nelietuvių kilmės asmenų. A. Moravskis apžvelgdamas Lietuvos pramonę rašė: Tokiai natūralinei mūsų pramonės atstatymo evoliucijai žymų vaidmenį suvaidino grįžę mūsų pabėgėliai, mūsų vad. amerikiečiai ir kt. emigrantai, atvežę dažnai su savim žymesnes lėšas arba technines žinias, turį patyrimo pramonės srity. 50 48 K. Šadauskas, Alaus kaina ir alaus pramonės nenormalumai, Tautos ūkis, 1937, Nr. 8-9, p. 175. 49 Kitoje statinės pusėje (ant dugno) įrašas: MAŽEIKIAI PIRMAS LIETUVIŲ ALAUS BRAVO- RAS BROLIŲ ŠADAUSKŲ. Įsteigtas 1932 X 25 d. Prezidentui A. Smetonai 1934 m. Brolių Šadauskų dovanota statinė saugoma Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriuje. Šį eksponatą muziejus 1941 04 03 perėmė iš buvusių Prezidentūros rūmų Kaune. 50 A. Moravskis, Lietuvos pramonė, Lietuvos prekyba, pramonė ir finansai 1925 1926, Kaunas, 1926, p. 30. 115

JAV pradinį kapitalą sukaupusius lietuvius net ir pokario spauda vadino amerikiečiais, tikėtina, jog tokia visuomeninė tendencija galėjo paskatinti brolius Šadauskus savo įmonę vadinti pirmąja lietuviška alaus darykla. Jie aktyviai dalyvavo diskusijoje dėl alaus sindikato veiklos, nevengė jo kritikuoti, siekdami išjudinti alaus rinką. Anot 1930 m. statistikos, Didžiojoje Lietuvoje vienam gyventojui tekdavo 3 litrai alaus, tuo tarpu Klaipėdos krašte 15 litrų 51. Nenuostabu, jog Klaipėdos krašte, paveiktame vokiškosios kultūros, šio gėrimo buvo suvartojama daugiau. Alaus paklausa Didžiojoje Lietuvoje krito dėl aukštų jo kainų. Atskiroms įmonėms ir Lietuvos Alaus Bravarų Sąjungai varžantis dėl alaus rinkų, gyventojai tikėjosi, kad alaus kainos sumažės. Jei tai neįvyktų, patys alaus vartotojai žadėjo boikotuoti gėrimo vartojimą 52. O tokiam žingsniui buvo alternatyva naminis, nelegaliai gamintas alus: Mažiau uždirbančiam luomui alaus vartojimas pasidarė neprieinamas. Dėl to provincijoj plačiai įsivyravo gaminimas naminio alaus ir visokių šamarlakų, kuris pardavinėjamas ne tik kaimuose, bet gabenamas į miestelius ir parduodamas uzbonais (indas apie 3 litrų talpos) už 1 litą. Visos priemonės, draudžiančios tai daryti, teigiamų rezultatų neduoda, o tik sukelia dar didesnį pasipiktinimą vartotojų tarpe dėl bravorinio alaus brangumo, o prieš draudžiamąsias priemones savotišką nusistatymą. 53 Alaus kainų kitimui, be tiesioginio alaus įmonių kainų nustatymo, įtakos turėjo ir nuolatinis akcizo tarifo kitimas. 1933 m. Kaune įvykęs aludarių suvažiavimas sprendė alaus kainų sumažinimo klausimą, siūlyta už butelį alaus iki 3% stiprumo mokėti po 50 ct, jei alaus stiprumas viršija 3% 55 ct, o geresnės rūšies alų įkainoti 65 70 ct už butelį 54. Jau 1933 m. pradžioje Mokesčių departamentas siekė, kad alaus kaina rinkoje siektų daugiausiai 1 litą už litrą, tačiau alaus sindikatas neskubėjo mažinti kainų 55. Tuo tarpu ūkininkų suvažiavimuose pasigirsdavo balsų, raginančių Vyriausybę peržiūrėti alaus sindikato veiklą ir alaus kainas. Ūkininkams tai buvo aktualu dėl jų parduodamos produkcijos alaus gamybai, pirmiausia miežių, pelningesnio realizavimo. 1936 m. bokalas alaus kainavo 50 60 centų, kai tuo tarpu pietūs kainavo 80 centų arba 1 litą, t. y. alus sudarė apie 60 70% visų pietų kainos 56. 1933 metais į kainų nustatymo peripetijas įsitraukė ir Ministrų kabinetas nutaręs sumažinti alaus akcizo mokestį (nutarta mokestį sumažinti nuo 30 ct iki 20 ct už litrą). Įmonių savininkai, atsižvelgdami į Vyriausybės pademonstruotą gestą sumažinant mokesčius, žadėjo mažinti alaus kainas, tad tikėtasi, kad alus atpigs 57. Tačiau žymesnio kainų pokyčio nebuvo matyti. Kita 51 Lietuvos Alaus Bravarų..., p. 127. 52 Yra alaus sindikatas, Verslas, 1933, Nr. 10. p. 3. 53 K. Šadauskis, Alaus kaina ir..., p. 174. 54 Alus jau atpigo, Verslas, 1933, Nr. 11, p. 3. 55 Ar atpigs alus?, Verslas, 1933, Nr. 2, p. 4. 56 V. Juodeika, Alaus pramonė..., p. 154. 57 Alus atpigs, Verslas, 1933, Nr. 9, p. 3. 116

Vilma AKMENYTĖ, Giedrė MILERYTĖ 1 pav. Užrašas prie karikatūros: Alaus karalystėje. Populiarus visuomenės veikėjas Martynas Yčas išrinktas Lietuvos alaus sindikato pirmininku. Jo alaus didenybė Martynas I., Sekmadienis, 1933, Nr. 33, p. 1. vertus, tai visų rinkos dalyvių reikalas. Kaip visuomet pirminės žaliavos gamintojai už savo produkciją gaudavo mažiausiai (ūkininkų tiekiami miežiai), į šį procesą turėjo įsitraukti ir alaus daryklos, mažindamos savo pelno antkainį, bei realizuotojai (barai, aludės, restoranai, parduotuvės), taip pat turėję mažinti pardavimo antkainius, ir Vyriausybė, mažindama akcizo mokestį 58. Neabejingai į alaus rinką žiūrėjo aukštas pareigas valstybės valdyme užėmę asmenys. Vadinasi, galima kalbėti apie viešųjų asmenų privačius interesus ano meto Lietuvos alaus pramonėje. Tenka žvilgterėti ir už Kauno horizontų, nes Kaune veikusios alaus daryklos, Lietuvos Alaus Bravarų Sąjungos narės, buvo tik sudėtinė alaus sindikato dalis, tačiau toli gražu ne pati mažiausia. Tad kaip 58 Dabar vartotojas moka traktieriuje ar šiaip II rūšies restorane už 3/8 litro pilseno alaus butelį 75-80 centų, o sumažinus 40 50% [kainą autorių pastaba], jis mokėtų tik 45 centus; už alaus taurę (bokalą) 6/20 litro talpumo dabar vartotojas moka 55 centus, o sumažinus, mokėtų tik 35 centus, ir t. t. žr. V. Juodeika, Alaus pramonė..., p.156. 117

keitėsi Kauno alaus įmonių situacija XX a. pirmoje pusėje, kokios įtakos lėmė jų raidą, kas stovėjo už šių įmonių? 1933 metais visuomenei jau gerai žinomas asmuo Martynas Yčas tapo alaus sindikato pirmininku. Šio sindikato nare buvo ir jam, kaip bendrasavininkui, priklausiusi alaus darykla Ragutis, kuriai sindikatas mokėjo atlyginimą 59. XX a. tarpukario spauda dažnai pašiepdavo alaus sindikato narius, jos pirmininkas vaizduotas kaip alaus karalystės karalius, o kitų stambių įmonių savininkai kaip to karaliaus pavaldiniai, nors Goldberg įmonė iš Prienų buvo vaizduojama daugiau mažiau lygiavertė 60. Apžvelgus visumą, išryškėja kitos ekonominės sąsajos ir privatūs interesai. Kieno ūsai kyšo už Ragučio bokalo? Kaip jau anksčiau minėta, Kaune po 1918 m. veikė dvi alaus daryklos I. B. Volfo ir Engelman. Šį dvejetą 1922 m. ruošėsi papildyti kitas rinkos dalyvis Ragučio alaus ir vaisvandenių darykla. Ragutis, alaus darykla, įsteigta Kaune 1910 m. J. Bliumentalio alaus daryklos vardu. Po I pas. karo alaus darykla kurį laiką neveikė, o 1923 ją nupirko Amerikos lietuviai ir pavadino Alaus darykla Ragutis. Dėl savitarpio ginčų Ragutis bankrutavo ir nustojo veikęs. 61 Tokią šio laikotarpio įmonės istoriją pateikia JAV leista Lietuvių enciklopedija. Kaip matyti iš archyvinių šaltinių ir spaudos, ne visi enciklopedijoje išvardinti faktai atitinka tikrą jos istoriją. Pirmi du faktai apie įmonės įsteigimą kiek netikslūs, nors antroji data iš dalies atitinka realią situaciją, mat tik 1923 m. įmonė pradėjo gamybą, o teiginį apie akcininkų savitarpio ginčus patvirtina įvairūs dokumentai, susiję su mokesčių nemokėjimu. 1922 m. susibūrė steigėjų grupė, kuri įkūrė akcinę alaus bendrovę Ragutis ir pradėjo atstatymo darbus Bliumentalių alaus daryklos vietoje, kurią už skolas nupirko iš buvusių savininkų. 1922 sausio mėn. pirkimo pardavimo aktu sklypo su alaus darykla visą skolą Vilniaus žemės bankui išmokėjo Klara- Reveka Drasninienė, Vulfas Frenkelis, Martynas Yčas, Adomas Prūsas ir Jokūbas Šernas. Minėti asmenys sklypą pirko iš Klaros Bliumental. Vienas iš XIX a. šešių sklypų ir toliau liko Klaros Bliumental nuosavybėje, (parduotas buvo tik 1928 m. Movšui Okunui ir Mordcheliui Gritunui 62 ). Vėlesniuose dokumentuose nurodoma, jog bendrovės Ragutis savininkai yra V. Frenkelis ir M. Yčas. 59 Ragučiui sumažino atlyginimą, Verslas, 1933, Nr. 16, p. 3. 60 Alaus karalystės, Sekmadienis, 1933, Nr. 33, p. 1. 61 Ragutis, Lietuvių enciklopedija, T. 24, Bostonas, 1962, p. 428. 62 1928 m. išrašas iš Kauno notaro knygos, KAA, f. F-214, ap. 1, b. 6198, l. 33 34. 118

Vilma AKMENYTĖ, Giedrė MILERYTĖ 2 pav. M. Bliumentalio ir A. Soloveičiko alaus daryklos firminio blanko fragmentas. 1893 11 18 A. Soloveičiko raštas Vilniaus žemės ūkio banko valdybai, LVIA, f. 544, ap. 1, b. 7748, L. 562 Žemės sklypą prie Ukmergės plento jie valdė nuo 1921 m. (pagal pardavimo aktą). 63 Šie duomenys nepaneigia sutarties sudarymo 1922 m. galimybės, kadangi praktiškai sklypą buvo galima valdyti ir be formalios sutarties. Ne mažiau nei Ragučio veiklos peripetijos intriguoja patys alaus daryklos steigėjai. Ką reiškia vien Martyno Yčo asmenybė ir jo finansinė veikla, kurią puikiai aprašė A. Surblys straipsnyje Martyno Yčo ekonominės veiklos Kaune pėdsakais 64. Jei kontraversiška ekonominė M. Yčo veikla daugiau mažiau žinoma, tai stebina tokių asmenybių kaip Jokūbas Šernas ir Adomas Prūsas šmėžavimai Ragučio istorijoje. Pavyzdžiui, J. Šernas buvo teisininkas, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, ketvirtojo ministrų kabineto ministras be portfelio, Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento organizatorius ir pirmasis jo direktorius 65 ; Adomas Prūsas finansininkas, visuomenėje gerai žinomas ekonominio pobūdžio straipsniais Vilniaus žiniose, Viltyje, Lietuvos žiniose, Vaire, Lietuvos aide, Savivaldybėje ir Tautos ūkyje 66. Visus šiuos asmenis siejo bendra veikla draugijoje Nukentėjusiems dėl karo šelpti bei darbas Pramonės ir prekybos banko valdyboje. Tas pats M. Yčas buvo Prekybos ir pramonės banko pirmininkas bei vienas iš jo steigėjų (kartu su A. Prūsu, J. Šernu, J. Šobe, J. Dobkevičium, J. Grigoniu ir J. Žakevičium). Kaip tik dėl finansinių aferų šis bankas 1927 m. buvo uždarytas, o jo savininkai patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nors M. Yčas nuo bausmės ir buvo atleistas, tačiau šis įvykis jam sutrukdė 1930 m. tapti Lietuvos generaliniu konsulu Kanadoje 67. M. Yčo šeimos draugas V. Frenkelis, kaip ir dar vienas alaus daryklos Ragutis bendrasavininkis S. Švarcas, taip pat neturėjo geros reputacijos dėl neskaidrių 63 1934 m. prašymas statybos leidimui, ten pat, f. R-218. ap. 2, b. 6805, l. 20. 64 A. Surblys, Martyno Yčo ekonominės veiklos Kaune pėdsakais, Kauno istorijos metraštis, T. 7, Kaunas, 2006, p. 111 136. 65 Jokūbas Šernas (1888 1926), Lietuvių enciklopedija, T.29, Bostonas, 1963, p. 419. 66 Adomas Prūsas (1878 1839), ten pat, T. 24, Bostonas, 1961, p. 158. 67 A. Surblys, Kitoks Martynas Yčas, Kauno diena, 1995 m. rugsėjo 2 d., p. 9. 119

finansų. 1932 m. Versle pasirodė žinutė: Garsūs autobusininkai Frenkelis ir Švarcas, gerokai nuskriaudę apie 70 tarnautojų ir pridarę valstybei šimtus tūkstančių nuostolių, pagaliau suimti ir sutupdyti į sunkiųjų darbų kalėjimą. Jiems seniai jau reikėjo tenai tupėti. 68 Apie bendrasavininkį ir partnerį M. Yčą netgi neužsimenama. 1922 m. Kauno akcinės alaus ir vaisvandenių daryklos Ragutis steigėjai kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydami leisti atstatyti buvusią Bliumentalio alaus daryklą, esančią jų sklype, Ukmergės pl. 7. Prašymą steigėjų vardu pasirašė: A. Prūsas, J. Šernas, M. Yčas, V. Frenkelis 69. Miesto valdybai sutikus, įmonė buvo sėkmingai atstatyta ir nuo 1923 m. pabaigos pradėjo gamybą 70. Įmonės savininkai žiūrėjo į ateitį ir stengėsi gauti leidimus prekybai miesto aikštėse bei ruošėsi dalyvauti Prekybos ir pramonės parodose. Be alaus, įmonė gamino ir kitokią produkciją, tai aiškėja iš įmonės reklamos: Iki 1923 m. vaisių ir uogų vandenys Lietuvoje nebuvo gaminami ir atkreipia į save domę tuo, jog sitro ir spanguolių gėralas gaminamas iš vaisių išspaudų ir natūralių uogų sulčių ir tiktai su grynuoju cukrumi. 71 Apie pirmųjų įmonės metų spurtą liudija ir nuotraukų bei reklaminių žinučių pasirodymas didžiausiuose to meto laikraščiuose Lietuvos Žiniose 72 ir Vaire 73. Kaip teigiama tuometinėje literatūroje, Ragutyje buvo įrengtos [...] tobuliausios mašinos ir aparatai. [...] Kiti dirbtuvių skyriai sudaro atskirą grupę alui gaminti ir antrąją grupę vaisių ir uogų vandeniui dirbti. Alaus darymo skyriuje yra: salykla, salyklo džiovykla, virimo skyrius, šaldykla, raugykla, rūsiai ledūnės. [...] Lygiai alaus virimo procesas katiluose vykdomas ne ugnimi, bet garu; pastebėta, jog tuo būdu pasiekiamas lydesnis virimas ir gerinama alaus kokybė. Naujiena yra leidimas alaus kaušuose su aklinais užkimšimais ir buteliuose su aliuminijaus Gelio užkimšimais, kurie visur pripažinti labiausiai atsakomais higienos reikalavimais [...]. 74. Greta teigiamos daryklos istorijos, kuri pateikiama spaudoje, tenka aptikti ir painiąją bei tamsiąją pusę. Įmonės savininkai dokumentacijoje įvairuoja, kartais kreipiamasi į visus akcininkus, kartais į atskirus asmenis: V. Frenkelį arba M. Yčą, vėliau į Hypatiją Yčienę. Tai korespondencija, daugiausia susijusi su mokesčių išieškojimu už bendrovės įsiskolinimus: nuo pat jos veiklos pradžios buvo ne- 68 Frenkelis ir Švarcas kalėjime, Verslas, 1932, Nr. 9, p. 1. 69 1922 05 02 Akc. Alaus ir Vaisvandenių Daryklos Ragutis steigėjų prašymas Kauno miesto valdybai, KAA, f.r-218, ap. 1, b. 28, l. 5. 70 1924 09 23 kreipimasis į Finansų, Prekybos ir Pramonės ministrą, KAA, f. 209, ap. 5, b. 779, l. 25. 71 J. Etingerys, M. Liutermoza, Lietuvos pramonė..., p. 66. 72 Ragučio vaisvandenių dirbtuvė, Lietuvos žinios, 1923, Nr. 215, p. 3. 73 Alaus darykla ir vaisvandenių dirbtuvė Ragutis, Vairas, 1923. 74 J. Etingerys, M. Liutermoza, Lietuvos pramonė..., p. 65 66. 120

Vilma AKMENYTĖ, Giedrė MILERYTĖ mokami mokesčiai valstybei ir Kauno miesto savivaldybei 75. 1925 m. kovo mėn. Ragučio savininkų vardu į Mokesčių departamento direktorių kreipėsi M. Yčas, prašydamas sustabdyti skolos departamentui išieškojimą priverstiniu būdu bei ją atidėti. Savo prašymą M. Yčas motyvavo tuo, kad alaus pramonei šis laikotarpis buvo labai sunkus, reikėjo pirkti naujus apynius, vežti ledą, kad būtų pasiruošta pavasario ir vasaros sezonams 76. Kadangi skola ir toliau nebuvo mokama, 1925 m. buvo paskelbtos varžytinės, kurios turėjo įvykti tų metų balandžio 30 d., tačiau (kaip liudija vėlesni pranešimai) dėl to, jog neatvyko pirkėjai, varžytinės neįvyko 77. 1927 m. dar kartą buvo bandoma parduoti tą patį turtą iš varžytinių 78. 1927 m. balandžio mėnesį į Kauno Mokesčių Inspekciją kreipėsi Kauno arklių tramvajaus direktorius prašydamas, kad nuo jo įstaigos būtų atšauktas departamento uždėtas mokestis dėl M. Yčo, V. Frenkelio ir S. Švarco skolos 3 pav. M. Bliumentalio alaus daryklos firminio blanko fragmentas. 1909 12 28 M. Bliumentalio raštas Vilniaus žemės ūkio banko valdybai, LVIA, f. 544, ap. 1, b. 7748, L. 340 75 1930 m. sausio 8 d. Kauno mokesčių inspekcija pranešė, kad H. Yčienė, V. Frenkelis ir S. Švarcas yra skolingi mokesčių: 1) už arklių geležinkelį: a) už 1924 m. pelno mokesčio 4 415 883 Lt, su 1% mėn. baudos nuo 1925 m. gegužės 15 d.; b) už 1925 m. pelno mokesčio 2 448,87 489,78 Lt su 1% mėn. baudos nuo 1926 m. gegužės 15 d.; c) už 1926 m. pelno mokesčio 5 454,96 1 090,99 Lt su 1% mėn. baudos nuo 1927 m. gegužės 15 d.; d) už 1927 m. pelno mokesčio 6 805,36 2 041,61 Lt ir pabaudos 50 Lt su 1% mėn. baudos nuo 1928 m. gegužės 15 d.; e) už 1928 m. pelno mokesčio 10 129,18 3 038,75 Lt ir pabaudos 100 lt. su 1% mėn. baudos nuo 1929 m. gegužės 15 d. Žr. 1930 01 08 Kauno Mokesčių Inspekcijos panešimas, KAA, f.r-209, ap.5, b.779, l.103 103ap. 76 1925 03 16 M. Yčo prašymas Mokesčių departamento direktoriui, ten pat, 18 18 ap. 77 1925 m. Kauno miesto policijos skelbimas, KAA, ten pat, l. 22 24. 78 Bylos, Lietuva, 1927, nr. 35, p. 8. 121

už Ragučio bendrovę, mat pastarieji asmenys nebuvo Arklių tramvajaus savininkai, o tik jiems priklausančiame name, Gedimino gatvėje Nr. 32, buvo įsikūrusi Kauno arklių tramvajaus kontora. Arklių tramvajaus direktorius pasižadėjo 1927 m. sumokėti Mokesčių departamentui nuomos mokestį už rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius, kuris turėtų būti mokamas namo savininkams (t. y. M. Yčui, V. Frenkeliui ir S. Švarcui), kad iš dalies padengtų jų įsiskolinimą 79. Tad M. Yčo, V. Frenkelio ir S. Švarco įsiskolinimai už Ragutį buvo padenginėjami ir iš asmeninių pajamų. Tuo tarpu alaus darykla Ragutis Mokesčių inspekcijai skundėsi, jog įmonė yra apdėta per dideliais mokesčiais lyginant su kitomis Kauno alaus daryklomis. Tačiau, sprendžiant iš 1928 m. Mokesčių inspekcijos laiško, bendrovė nebuvo apdėta per dideliais mokesčiais, nes kitos alaus daryklos neturėjo tiek pastatų, kaip minėtoji įmonė (gyvenamieji, gamybiniai pastatai ir vaisvandenių dirbtuvės pastatas) 80. To meto Lietuvos Respublikos spaudoje pasirodydavo ir drąsių teiginių, esą kai kurios daryklos nustodavo dirbi nepajėgdamos sumokėti valstybės nustatytų mokesčių, o kai kuriais atvejais ir dėl to, jog taip buvo naudingiau patiems įmonės savininkams 81. Tačiau kokia nauda iš nevykdomo verslo? 1932 m. Ragutis už tai, kad nedirbo, iš alaus sindikato gavo 150 000 Lt atlyginimo. 1933 m. sindikatas Ragučiui sumokėjo jau tik pusę tos sumos 82. 1936 m. Kaune veikiančios alaus daryklos buvo tik dvi I. B. Volfo-Engelman (suvienytos 1928 m.) ir Vienybė, tuo tarpu Ragutis ir toliau buvo tarp kitų neveikiančių Lietuvos alaus daryklų, kurios gaudavo Alaus bravorų sąjungos išmokas 83. Vertėtų priminti, jog Kauno alaus daryklų persigrupavimas įvyko 1928 m., kai I. B. Volfas ir Engelman tapo viena įmone. Prieš tai, nors įmonės vykdė atskirą veiklą, jų savininkai buvo tie patys, t. y. Volfai ir Soloveičikai. Būtent nuo 1928 m. realią veiklą vykdė vien Engelman darykla, buvusi dabartinio Kaunakiemio gatvėje. Vilijampolėje liko tik salyklo fabrikas 84. Tikėtina, jog tais pačiais metais Ragučio darykla nustojo gaminti alų, nes prieš tai ją jau buvo bandyta parduoti iš varžytinių, o vėliau šaltiniai nurodo tik vaisvandenių gamybą. Mokesčių inspekcija teigė, kad jų turimomis žiniomis bendrovė Ragutis, kuri priklausė H. Yčienei, V. Frenkeliui ir S. Švarcui, iš akcinės bendrovės I. B. Volfas-Engelman gaudavo kasmet 45000 litų kompensaciją už tai, kad vengė konkurencijos. Mokesčių inspekci- 79 1927 balandis, Kauno Arklių Geležinkelio direktoriaus prašymas Kauno mokesčių inspektoriui, KAA, f.r-209, ap. 5, b. 779, l. 77. 80 1928 m. Mokesčių inspekcijos raštas, ten pat, l. 397. 81 Lietuvos Alaus Bravarų..., p. 127. 82 Ragučiui sumažino..., p. 3. 83 V. Juodeika, Alaus pramonė..., p. 153. 84 Sujungtų alaus daryklų, salyklo fabrikų ir vaisvandenių dirbtuvių I. B. Volfas-Engelman Akc. B-vė, Lietuvos pramonė ir jos gamyba 1930 V.D.M., Kaunas, 1930, p. 66. 122

Vilma AKMENYTĖ, Giedrė MILERYTĖ ja tikėjosi, areštavus I. B. Volfo-Engelman mokamą kompensaciją, padengti Ragučio įsiskolinimus už 1925 1929 m. 85 XX a. 3 4 deš. Ragučiui nedirbant, pasirodė prašymai leisti jo adresu registruotuose pastatuose steigti smulkias įmones. Reikia pažymėti, jog vaisvandenių gamykla, kuri nors ir priklausė Ragučiui, tačiau buvo įsikūrusi atskirame pastate ir vykdė atskirą gamybą 86. 1935 1936 m. Kauno gyventojas Dovydas Basas Ukmergės pl. 7 bandė įsteigti berečių, siūlų ir tepalų dirbtuves 87, nors 1936 1938 m. šiuo adresu veikė ir Bereliui Varšavskiui priklausiusi basonų dirbtuvė 88. Kita paralelė išryškėja analizuojant alaus daryklų Ragutis ir Gubernija 89 glaudžius santykius, ir ne vien dėl to, jog 1938 m. Gubernija iš varžytinių įsigijo Ragutį. Viena iš siejančių gijų M. Yčo asmuo, kuris buvo abiejų bendrovių akcininkas, be to, abi įmonės priklausė alaus sindikatui. Gubernijos alaus darykla įsteigta 1857 m. 90 1922 metų pradžioje akcininkų bendrovė, suorganizuota grafienės A. Zubovienės įpėdinių drauge su Prekybos ir pramonės banku, atnaujino Gubernijos alaus daryklą, įkurdami akcinę alaus bendrovę 91. 1926 m. akcinės bendrovės Gubernija valdybos pirmininko pareigas ėjo M. Yčas 92. Tų pačių metų spaudoje pasirodė pranešimas, esą Gubernijos alaus darykla susidėjo su Ragučio bendrove, kuri perleido Gubernijos įmonei už tam tikrą atlyginimą savo kvotą, ir tais metais Gubernijos alaus darykla parduodamu alaus kiekiu, užėmė pirmą vietą Lietuvoje 93. Akcinė bendrovė Gubernija 1929 m. mokėjo Ragučio alaus daryklos nuomą Lietuvos bankui. Tačiau jau kitais metais Mokesčių departamentas pranešė, kad 1930 m. birželio mėn. akcinė bendrovė Gubernija apsiėmė mokėti alaus daryklos ir vaisvandenių dirbtuvės Ragutis mokesčius. Mokesčių departamentas leido Gubernijai išmokėti Ragučio nesumokėtus mokesčius dalimis per kelis metus 94. 1933 m. akte rašoma, kad bendrovė Ragutis kasmet gaudavo iš akcinės bendrovės Gubernija po 54 000 Lt kompensacijos. Tuo aktu Mokesčių Inspekcija kreipėsi į Šiaulių miesto ir apskrities policijos vadą, prašydama uždėti minėtai kompensacijai areštą, nes Ragutis buvo nesumokė- 85 1933 11 28 Mokesčių departamento pareiškimas, KAA, f.r-209, ap. 5, b. 779, l. 432 432 ap. 86 1930 m. planas, ten pat, f. R-218, ap. 2, b. 6805, l. 7. 87 1935 11 26 D. Baso prašymas Statybos komisijai, ten pat, l. 58; Dirbtuvė veikė 1936 1940 m., žr. 1938 10 10 raštas Prekybos departamentui, ten pat, l. 63. 88 1936 10 21 B. Varšavskio prašymas Statybos komisijai, ten pat, l.68; 1937 10 19 Statybos komisijos atsakymas B. Varšavskiui, ten pat, l. 71. 89 Šaltiniuose esantis pavadinimas Akcinė Alaus Daryklos Bendrovė Gubernija. 90 J. Etingerys, M. Liutermoza, Lietuvos pramonė..., p. 67. 91 Akc. Alaus Bravoro B-vė Gubernija, Lietuvos pramonė..., p. 63. 92 Akcinės Alaus Bravoro Bendrovės Gubernija Šiauliuose, Lietuvos prekyba..., p. 111. 93 Ten pat. 94 1930 06 30 Mokesčių departamento pareiškimas, KAA, f. 209, ap. 5, b. 779, l. 113 113 ap. 123