Algis Norvilas Tauta, kalba ir tapatybė Vilniaus universiteto leidykla VILNIUS / 2012
UDK 323.1(474.5) No-99 Apsvarstė ir rekomendavo išleisti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto taryba (2012 m. vasario 8 d.; protokolas Nr. 86) Redakcinė komisija: Albinas Bagdonas Vida Jakutienė Birutė Pociūtė Gintautas Valickas Recenzentai: prof. Albinas Bagdonas doc. Dalia Nasvytienė Leidinys parengtas įgyvendinant Europos socialinio fondo remiamą projektą Pripažįstamos kvalifikacijos neturinčių psichologų tikslinis perkvalifikavimas pagal Vilniaus universiteto bakalauro ir magistro psichologijos studijų programas VUPSIS (2011 m. rugsėjo 29 d. sutartis Nr. VP1-2.3.-ŠMM-04-V-02-001/Pars-13700-2068) ISBN 978-609-459-102-0 Algis Norvilas, 2012 VU Bendrosios psichologijos katedra, 2012 Vilniaus universitetas, 2012
Knygą skiriu tėvelių Povilo ir Onos Norvilų atminimui
Turinys Pratarmė / 7 1 s k y r i u s Rūpestis dėl lietuvių dvikalbystės užsienyje Kvietimas / 11 Dvikalbiškumas: palaima ar prakeikimas? / 13 2 s k y r i u s Kuria kalba kalbėsimės? Dvikalbių jaunuolių kalbos pasirinkimas / 36 Kaip pasirenkama viena ar kita kalba? / 38 3 s k y r i u s Emigrantų kalbos likimas kitame krašte Kalbų kaita / 52 Dvikalbystė svetur / 55 5 s k y r i u s Tautinės tapatybės bruožai Tauta ir tapatybė / 93 Amerikos ir Kanados lietuvių jaunuolių tautinė sąmonė ir tapatybė / 96 6 s k y r i u s Kalba ir tautybė Lietuvoje Lietuviai ir jų kaimynai / 116 Tautybė ir kalba trijų tautinių grupių sankryžoje / 120 7 s k y r i u s Lietuvių kalbos likimas Kalba ir atsakomybė / 136 Lietuvių kalba pasaulyje ir jos ateities rūpestis / 138 4 s k y r i u s Kalbos santykis su tautine savimone Kalba kaip tapatybės pagrindas / 76 Kalba ir tautinė sąmonė / 79 / Turinys 5
Pratarmė Augant išeivijoje pokario metais, kalbos ir tautybės klausimai buvo mūsų kasdienybės palydovai. Šeštadieninės mokyklos, vis nugirdimas kalbėkite lietuviškai, partizanų kovos, nuolatiniai protestai prieš okupaciją bylojo, kad mūsų tėvai ir todėl mes patys nesame kokie paprasti emigrantai, o išvietinti tautos nariai, kurie laukia progos grįžti į tėvynę. Tačiau okupacijai užsitęsus išeivijos rūpestis nemažiau krypo ir į nutautėjimo pavojų, kuris kėlė grėsmę ir pačios išeivijos likimui. Tą rūpestį bene geriausiai perteikia 1961 metais Čikagoje pasirodžiusi Juozo Girniaus knyga Tauta ir tautinė ištikimybė. Be abejo, šios nuotaikos veikė ir mus jaunus, augančius lietuvių išeivijos telkiniuose. Ką reiškia būti lietuviu svetimoje aplinkoje? Tai klausimas, kuris per daugelį metų nuolat kildavo jaunimo organizacijose, stovyklose ir suvažiavimuose. Įgijęs psichologo specialybę ir bičiulių paragintas, tautybės klausimą pradėjau tirti plačiau ir jį nagrinėti visuomeninių mokslų kontekste. Metams bėgant parašyta nemažai straipsnių įvairiomis su tautybe susijusiomis temomis. Sutelkus straipsnius draugėn ir gimė šis veikalas, kurį pavadinau pagal dažnai gvildenamas temas: Tauta, kalba ir tapatybė. Turiu prisipažinti, kad mintis išleisti straipsnius atskiru veikalu gimė ne iš karto. Vienu metu net susidarė įspūdis, kad tautybės klausimas jau išseko, pradėjus pamažu blėsti pokario išeivijai. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę šis klausimas tarsi atgimė. Kilo nauja emigrantų banga, bet dar svarbiau, kad po okupacinės tamsumos ir pačiam kraštui parūpo geriau suvokti lietuvių kalbos ir tautinės tapatybės reikšmę. Taip pat atsivėrė galimybė ir pačioje Lietuvoje atlikti tyrimus. Nauja susidomėjimo tautybės klausimu banga ir paskatino rengti šį straipsnių rinkinį, kuris, galima sakyti, stovi ant dviejų pasaulių ribos išeivijos ir paties krašto. Knyga prasideda straipsniu, kuriame svarstoma galimybė išlaikyti lietuvių kalbą gyvenant kitame krašte, galiausiai pateikiamas Lietuvoje atliktas kalbos ir tautybės klausimo tyrimas. Apskritai straipsniai yra pateikiami chronologiškai, pagal jų pasirodymo laiką. Taigi, pradedama pirmuoju, kuris nagrinėja provokuojantį dvikalbystės klausimą Dvikalbiškumas: prakeikimas ar palaima, ir nuosekliai einama prie kitų: kodėl jaunimas nelinkęs vartoti gimtosios kalbos, kokia kalbos sąsaja su tautine savimone ir kt. Keturi šių straipsnių yra apžvalginio pobūdžio, o trys nauji tyrimai. Kiekvienam / Pratarmė 7
straipsniui parengtas trumpas įvadas, kuris paaiškina straipsnio kilmę, ir jei straipsnis ankstesnis trumpai supažindina su naujausia literatūra. Svarbu pabrėžti, kad šių visų straipsnių bendra gija yra mokslinis empirinis klausimo svarstymas. Ar tai būtų apžvalginis straipsnis, ar tyrimas, sąmoningai vadovautasi empiriniais duomenimis, siekiant kuo geriau suprasti tautybės reiškinį, atskleisti jo ypatumus. Kaip ir būdinga mokslinei prieigai, ieškota to, kas tautybei yra bendra, kokie jos raiškos dėsningumai. Be abejo, šie straipsniai jokiu būdu tautybės reiškinio iki galo neišgvildena. Tačiau iš tų bruožų, kurie yra apžvelgti, jau pradeda ryškėti kai kurie tautybės reiškinio ypatumai: gimtosios kalbos trapumas išeivijos sąlygomis, svarbesnieji tautinės tapatybės sandai, kalbos sąlytis su tautine savivoka ir daugelis kitų. Aišku, geriau ištyrinėjus reiškinį, atsiveria galimybė šias žinias pritaikyti. Kai kur pritaikymas išryškėja pačiame klausimo svarstyme, pavyzdžiui, išeivijos sąlygomis mokant vaikus gimtosios kalbos, geriau jos su kitomis kalbomis nemaišyti, o pateikti atskirai. Tačiau šiuose svarstymuose galimi pritaikymai nebuvo atskirai aptariami, nes jie paprastai priklauso nuo įvairiausių sąlygų ir aplinkybių. Todėl čia pateikiamų žinių galimą pritaikymą palieku paties skaitytojo nuožiūrai. Gal tik tiek svarbu pabrėžti, kad mokslinės žinios nėra geografiškai saistomos tai, kas pastebėta išeivijoje, gali turėti reikšmės Lietuvai, ir priešingai. Be abejo, šį veikalą stengtasi padaryti kuo prieinamesnį dabarties skaitytojui. Todėl vietomis tekstai buvo perrašomi, kad atitiktų dabarties sąlygas. Ypač daug dėmesio buvo skiriama lietuvių kalbai, ją lyginant ir ieškant tikslesnių pasakymų. Tiesiog nuostabu, kaip pagal aplinkybes gali pasikeisti kalbos vartosena. Iš jaunystės neprisimenu, kad pokario išeivijoje būtų buvę vartojami tokie žodžiai kaip emigrantas ar imigrantas. Tesigirdėjo pabėgėliai, tremtiniai, išeiviai ir vėliau Amerikoje dipukai. Pastarasis žodis kilęs iš santrumpos DP, o ši iš anglų kalbos žodžių displaced person, kurie laisvai verčiami kaip išvietintas asmuo. Šiuo žodžiu buvo įvardijami tremtiniai, kurie per karą traukdamiesi nuo bolševikų užplūdo Vakarų Europą. Tačiau dabarties skaitytojui tremtinys, pabėgėlis, dipukas yra istoriškai svetimi, ne visai suprantami žodžiai, todėl daug kur tekste atsirado užsienio lietuvis, emigrantas ir imigrantas. Tik išeivija vietomis, kaip ir šioje pratarmėje, pavartojama, kiti terminai atsižvelgiant į kontekstą. Atliekant čia aprašomus tyrimus, analizuojant duomenis ir rengiant patį veikalą, buvo sulaukta geranoriškos pagalbos. Daug padėjo Eglė Ieva Valskytė-Janušienė, Rūta Garūnaitė, Rita Kazanavičiūtė, Donata Kalnėnaitė, Agnieszka Kacka, Jurgita 8 / Tauta, kalba ir tapatybė
Ačienė. Lietuvių kalbą taisė Danutė Bindokienė ir Ilona Klimienė. Eglė Rimkutė patikslino mokslinį veikalo žodyną ir daugelį sąvokų priartino prie dabartinės vartosenos. Jos pastangomis dvikalbiškumas tapo dvikalbyste, sąmonė savimone, pergyvenimas išgyvenimu, knygoje kalbama apie kalbos įsisavinimą ir t. t. Visoms minėtoms talkininkėms nuoširdžiai dėkoju. Taip pat esu dėkingas Gintautui Valickui ir Albinui Bagdonui už suteiktą moralinę paramą. Ačiū Jolantai Storpirštienei ir Vidai Vaidakavičienei už galutinį teksto parengimą spaudai. Algis Norvilas / Pratarmė 9
1 s k y r i u s Rūpestis dėl lietuvių dvikalbystės užsienyje Kvietimas Akstinas giliau domėtis dvikalbystės ir kiek vėliau tautinės tapatybės klausimais kilo gavus netikėtą kvietimą. Mano bičiulis Vincas Bartusevičius, vadovavęs IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso programos komisijai, pakvietė mane į kongreso Studijų dienas, vykusias Altenberge, Vakarų Vokietijoje, 1979 m. vasarą, skaityti paskaitą tema Dvikalbiškumas: prakeikimas ar palaima. Tema man buvo įdomi, nes dvikalbyste jau anksčiau domėjausi ir žinojau, kad dvikalbystės vertingumo klausimas netolimoje praeityje buvo tapęs ginčo objektu. Tad kiek pasvarstęs kvietimą priėmiau. Tai įvyko prieš daugelį metų. Tačiau, kai paskaitau šiame pranešime dėstytas mintis, suprantu, kad jos tebėra aktualios ir dabar užsienyje gyvenantiems lietuviams. Pagrindiniai dvikalbystės sampratos bruožai jau tada buvo išryškėję. Vis dėlto peržiūrint šį straipsnį teko kai ką pakeisti, būtent, praplėsti įžangą. Lietuva per tą laiką atsikratė sovietų okupacijos ir tapo nepriklausoma. Įvyko istorines permainas nešantis lūžis, kuris taip pat turėjo nepaprastai svarbių pasekmių tolesniam lietuvių kalbos likimui. Svarbiausia, išnyko priverstinis ir dirbtinis visos tautos stūmimas į dvikalbystę. Nebereikalaujama, kad mokyklinio amžiaus vaikai kartu su lietuvių dar mokytųsi ir rusų kalbos. Sykiu nebeliko ir sisteminio rusų kalbos brukimo, reikalaujančio lietuvių kalbą moderninti pagal rusų kalbą. Norintieji daugiau sužinoti apie tuometinį sisteminį lietuvių kalbos prievartavimą gali pasiskaityti Urielio Weinreicho (1953) straipsnį. Be abejo, Lietuvos sugrįžimas į Europos tautų šeimą lietuvių kalbai kelia naujus ir dar nepatirtus iššūkius. Svarbiausia, kad pati tauta gali spręsti, kaip į juos atsiliepti. Kokia turėtų būti lietuvių kalbos vieta pačioje Lietuvoje ir tarp Europos tautų? Kokią reikėtų įvesti programą skatinant kitų, ypač tarptautinių, kalbų mokėjimą ir pan. / Rūpestis dėl lietuvių dvikalbystės užsienyje 11
Tačiau požiūris į lietuvių kalbos padėtį užsienyje esmingai nesikeičia. Užsienio lietuvių padėtis ir vakar, ir šiandien yra ta pati: kalba yra atskirta nuo visuomeninio užnugario. Tad ir kyla pagrindinis klausimas: ką daryti, kad kalba išliktų? Pranešime pateikiami trys svarstymai: supažindinama su kalbos perteikimo būdu vienas asmuo, viena kalba, aptariama jaunimui dažnai kylanti gimtosios kalbos vartojimo problema ir paaiškinama, kodėl nėra pagrindo baimintis dėl dvikalbystės. Norint kalbą išlaikyti ar perduoti kitai kartai, būtina jai sukurti savą atskirą erdvę. Kalbos mokymo būdas vienas asmuo, viena kalba kaip tik ir sudaro sąlygas nuolat ir taisyklingai vartoti kalbą. Dabar pripažįstama, kad šį būdą sumaniai pritaikius galima visiškai įsisavinti dvi ar daugiau kalbų. Tai žinant išnyksta daug tariamų pavojų, pavyzdžiui, kad ankstesnis gimtosios kalbos mokymas gali pažeisti anglų kalbos tartį; arba tokia vienos neseniai į Jungtines Amerikos Valstijas atvykusios lietuvės nuomonė: Supratau, kad, norint gerai kalbėti svetima kalba, tenka kažką aukoti. Tai dažniausiai savo gimtosios kalbos aukojimas, ir niekas manęs kitaip neįtikins (Gaila, 2008, p. 4). Iš tikrųjų dabar labai gerai žinoma, kad abu šie teiginiai neturi pagrindo. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad jauni žmonės išeivijoje dažnai tarpusavyje pradeda nebekalbėti gimtąja kalba. Vienas galimas paaiškinimas vėliau pasitvirtino: jaunimui vietinė kalba tampa pajėgesnė, todėl ima stelbti gimtąją kalbą. Šį reiškinį plačiau apžvelgsime antrame skyriuje. Nebuvo galima apeiti ir dvikalbystės poveikio klausimo, ypač kad pats pavadinimas suponuoja, jog dvikalbystė gali būti ir palaima, ir prakeikimas. Taip, vienu metu dvikalbystės atžvilgiu buvo įsigalėjusi gana neigiama nuostata, ir jos poveikis net buvo juntamas įvairiose įstaigose bei sluoksniuose (mokytojų, gydytojų ir kt.). Aišku, ši nuostata, kaip matysime, yra pasikeitusi dabar manoma, kad dvikalbystė teikia visokeriopą palaimą. Tačiau neigiamo požiūrio likučių vis dar pasitaiko, todėl naudinga atidžiau pasvarstyti šį klausimą. Nors šios dalies keisti ir nereikėjo, ją papildžiau vėliausiais duomenimis. Nuorodos Gaila, J. Apmąstymai iš Ellicott miestelio: lūžis. Draugas, 2008 m. lapkričio 15 d., p. 4. Weinreich, U. The Russification of Soviet minority languages. The Problems of Communism, 1953, 2(6), 46 57. 12 / Tauta, kalba ir tapatybė
Dvikalbiškumas: palaima ar prakeikimas? Dvikalbystės problema Lietuviams, kaip ir daugelio kitų mažų tautų atstovams, vis aštriau iškyla dvikalbystės problema. Iš tikrųjų, netolimoje praeityje atrodė, kad artėja metas, kai visi lietuviai taps dvikalbiai, tai yra kalbės lietuviškai ir kartu mokės kurią kitą tarptautinio bendravimo kalbą: rusų, anglų, ispanų ir kt. Visuotinės dvikalbystės galimybę Lietuvoje pripažino pedagogas A. Jacikevičius (1970), savo knygoje Dau giakalbystės psichologija teigdamas, kad nepriklausomoje Lietuvoje (tarpukario) apie 10 20 proc. gyventojų buvo dvikalbiai, o sovietų valdomoje Lie tuvoje ilgainiui visi mūsų piliečiai bus daugiakalbiai (p. 8). O padėties išeivijoje nė nereikia aiškinti. Po pasaulį pasklidę lietuviai, tiesiogiai susidurdami su kitų tautų žmonėmis, savaime išmoksta gyvenamųjų kraštų kalbą. Aišku, sovietų okupuotoje Lietuvoje poslinkis į visuotinės dvikalbystės būvį vyko ne laisvu apsisprendimu, o buvo primestas susidariusių politinių aplinkybių. Jau nuo pirmųjų klasių vaikai privalėjo mokytis rusų kalbos (Jacikevičius, 1970; Lewis, 1980). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškilo naujas uždavinys: jungimasis su Europos tautų bendruomene. Tad, norint su kitomis tautomis bendrauti, šalia lietuvių dar reikia išmokti ir kurią kitą tarptautinę kalbą. Taigi, dvikalbystės būtinybė išlieka, tačiau ji dabar yra ne priverstinė, o laisvai pasirenkama. Vis daugiau lietuvių išmoksta antrą kalbą, todėl neišven giamai esame verčiami domėtis dvikalbyste. Tačiau, prieš gilinantis į lietuvių dvikalbyskės apraišką, reikėtų pirmiausia atskirti dvikalbystės pasireiškimą Lietuvoje ir išeivijoje. Nors tarp Lietuvos ir išeivijos yra ir bendrų su dvikalbyste susijusių reiškinių, tačiau jie taip pat skiriasi. Taip yra todėl, kad sąlygos, kuriomis dvikalbystė Lietuvoje ir užsienyje reiškiasi, yra visai kitokios. Lietuvoje antros kalbos mokomasi sąmoningai, o užsienyje antra kalba išmokstama savaime, susidūrus su aplinkine gyvenamojo krašto kalba. Todėl dvikalbystės padėtį Lietuvoje ir išeivijoje būtų prasmingiau vertinti atskirai, o ne bendrai. Lietuvoje būtų įdomu sužinoti: kaip sparčiai dvikalbystė plečiasi skirtingose šalies vietovėse, ypač lyginant miestą su kaimu, koks turėtų būti valstybės vaidmuo puoselėjant kitų kalbų mokymąsi, ar anglų kalbos įsigalėjimas keičia lietuvių kalbą, jos vartoseną? O išeivijoje kyla klausimai: kiek įtakos dvikalbystei turi gyvenamojo krašto nusiteikimas dvikalbystės atžvilgiu, / Rūpestis dėl lietuvių dvikalbystės užsienyje 13
kokie veiksniai lemia geresnį lietuvių kalbos įsisavinimą, ar dvikalbystė trukdo išmokti vietinę kalbą? Šiame rašinyje visų pirma apžvelgsime užsienio lietuvių dvikalbystės apraišką. Lietuvos dvikalbystės klausimo, nors jis ir labai įdomus, čia nenagrinėsime. Išeivijoje visi jau esame dvikalbiai ir visi esame vienaip ar kitaip dvikalbystės veikiami. Todėl svarbu kuo geriau pažinti save kaip dvikalbius. Dvikalbystės apraišką užsienyje aptarsime trimis atžvilgiais: pirma, kokiomis sąlygomis užsienio lietuviai geriausiai galėtų išsaugoti gimtąją kalbą; antra, kodėl užsienyje gimtąją kalbą mokantis jaunimas vengia ją vartoti; trečia, kaip yra pasikeitęs požiūris į dvikalbystės įtaką asmeniui. Dviejų kalbų įsisavinimas Vaikas kalbą įsisavina susidurdamas su kalbos pavyzdžiais. Kai vartojamos dvi kalbos, vaikas susiduria su dviejų kalbų pavyzdžiais. Tačiau, mokantis dviejų kalbų, dažnai pasitaiko, kad šios kalbos įsisavinamos skirtingai. Taip yra todėl, kad dvi kalbos dėl įvairių priežasčių dažnai nėra lygiai patiriamos ir išgyvenamos. Aišku, kur kalbos yra išmokstamos panašiomis sąlygomis, ten jos įsisavinamos maždaug vienodai. Tačiau, jei jos išmokstamos skirtingomis sąlygomis, viena kalba gali suklestėti, o kita likti nustelbta. Čia kaip tik ir norima aptarti kai kurias sąlygas, veikiančias dviejų kalbų įsisavinimo eigą. Tuo tikslu stabtelėsime prie dviejų tokių sąlygų: pirma, kalbų pateikimo būdo ir, antra, asmens nusiteikimo kalbų atžvilgiu. Pabrėžtina, kad šitaip sąlygos išskirtos siekiant palengvinti jų aiškinimą. Iš tikrųjų gyvenime šios ir kitos sąlygos veikia drauge, nuolat sąveikaudamos. Kalbų pateikimo būdas Iš seno manyta, kad, norint vaiką išmokyti dvie jų kalbų, jas reikia pateikti atskirai. Kitaip sakant, kai mokoma dviejų kalbų, jos neturi būti maišomos. Šią dvie jų kalbų mokymo taisyklę prieš maždaug šimtą metų (1913 m.) pirmas aptarė ir išgarsino prancūzų kalbininkas Jules Ronjat, ją pavadindamas vienas asmuo, viena kalba (McLaughlin, 1978, p. 74 75). Konkrečiai tai reiškia, kad šeimoje, kurioje vaikas mokosi dviejų kalbų, jos yra atski rai siejamos su vienu ir kitu tėvu, pavyzdžiui, motina su vaiku kalba vien lietuviškai, o tėvas vien ispaniškai. Tokia kalbų atskirtis turi dvejopą reikšmę: pirma, vaikui yra pateikiami gryni kalbų pavyzdžiai; antra, kalbų siejimas su skirtingu asmeniu vaikui aiškiai nurodo, kada ir kur vieną ar kitą kalbą vartoti. Vaizdžiai kalbant, kiekviena kalba lieka savame kieme tiek kalbos patirties, tiek kalbos vartojimo atžvilgiu. 14 / Tauta, kalba ir tapatybė
Ši taisyklė ir dabar yra pripažinta kaip tinkamiau sia dviejų kalbų mokymo priemonė (Schmidt-Mackey, 1977; McLaughlin, 1978; Döpke, 1992; Romaine, 1999). Tačiau šiandien daug aiškiau suvokiama, kodėl ši taisyklė yra veiks minga; tai padeda suprasti dabartinis kalbos įsi savinimo aiškinimas. Mat, psichologų manymu, vaikas kalbą įsisavina ją atkurdamas iš pateiktų kalbos pavyzdžių (McNeill, 1970; Dulay, Burt, 1974; Tomasello, 2003). Todėl vaikui mokantis vartoti dvi kalbas, pavyzdžiui, lietuvių ir anglų, jos turėtų būti pateikiamos atskirai viena nuo kitos: vienu metu lietuvių, kitu anglų, kad vaikas galėtų kiekvieną šių kalbų lygiavertiškai atkurti. Tačiau, jei kalbos yra maišomos, pavyzdžiui, kartu vartojant ir lietuvių, ir anglų kalbos žodžius, tada vaikas, kuris šių kalbų dar nėra perpratęs, paprastai links prie dažniau vartojamos ar labiau vertinamos kalbos. Tad nenuostabu, jei ilgainiui vaikas susitelks prie vienos kalbos, kuri užsienio sąlygomis, aišku, bus vyraujanti aplinkos kalba. Be abejo, vienas asmuo, viena kalba taisyklės taikymas užsienio lietuviams įgyja ypatingą pobūdį. Šiuo atveju kalboms atstovauja ne atskiri asmenys, o visuomeniniai vienetai. Šeima atstovauja lietuvių kalbai, o gyvenamas kraštas aplinkos kalbai. Aišku, tautiškai mišrioje šeimoje ši taisyklė būtų taikoma įprastu būdu: vienas tėvų kalbėtų su vaiku vien tik lietuviškai, o kitas kuria kita kalba. Išeivijos sąlygomis šios taisyklės taikymas siejasi su nuolatine įtampa, nes lietuvių kalbai visados yra pavojus būti nustelbtai gyvenamo krašto kalbos, turinčios daug didesnę patirties persvarą. Šį pavojų jau seniai įžvelgė dvikalbystės tyrėjas W. F. Leopoldas (1939). Jis stebėjo, kaip dvi kalbas įsisavina jo paties dukrelė, kuri, augdama Amerikoje, šeimoje su tėvu kalbėjo vokiškai, o su motina angliškai. Po antrų metų, plečiantis jos anglų kalbos patirties akiračiui, ši kalba pradėjo užgožti vokiečių kalbą. Anglų kalba pamažu tapo kasdiene kalba, o vokiečių kalba buvo nustumta į šalutinę vietą. Čia matome, kaip vienos kalbos akiračiui plečiantis, o kitos siaurėjant viena iš kalbų ima vyrauti. Matant šią milžinišką aplinkinės kalbos persvarą, kyla klausimas: ką reikėtų daryti, kad gimtoji kalba nebūtų nustelbta gyvenamojo krašto kalbos? Prisime nant, kad kalbos yra įsisavinamos susiduriant su jų pavyzdžiais, į šį klausimą būtų galima atsakyti taip: kad gimtoji kalba išliktų gyva, ji turi būti patei kta tokiu pat mastu, kaip ir gyvenamojo krašto kalba. Kitaip sakant, taikant vienas asmuo, viena kalba taisyklę, lietuvių kalbos patirtis šeimoje turi būti tokia pat turininga, kaip ir gyvenamojo krašto kalbos patirtis už šeimos ribų. Toks lietuvių ir gyvenamojo krašto kalbų patirties suvienodinimas užsienio lietuviams bus įmanomas, tik laikantis šios pagrindinės sąlygos: lietuvių kalba šeimoje yra vartojama visa savo gelme ir pločiu. Kur lietuvių kal ba bus vartojama plačiai / Rūpestis dėl lietuvių dvikalbystės užsienyje 15
ir turiningai, ten ši kalba bus įsisavinama taip pat, kaip ir gyvenamojo krašto kalba, ir tokiu būdu bus pasiekta dvikalbystės pusiau svyra. Tais atvejais, kai lietuvių kalbos vartojimas bus apkarpomas ir suprastinamas, ji bus gyvenamojo krašto kalbos nu stelbta ir užims tik šalutinės, pasyvios kalbos vietą. Tačiau kyla klausimas, kaip konkrečiai reikėtų siekti šio dviejų kalbų patirties pusiausvyros idealo? Dar tiksliau sakant, ką reikėtų daryti, kad šeimoje vaikui būtų pateiktas kuo turtingesnis lietuvių kalbos vaizdas? Išeivijos sąlygomis šeimoje galima tikėtis vaikui pateikti turtingą lietuvių kalbos vaizdą tik įgyvendinant šias tris lietuvių kalbos vartojimo taisykles: tėvai su vai kais visada kalba lietuviškai; tėvai tarpusavyje vartoja tik lietuvių kalbą; tėvų vartojama lietuvių kalba nesiriboja vien buitimi ar namų apyvoka, bet aprėpia visą aplinkos pasaulį. Taip perteikiant lietuvių kalbą, lemiamą vaidmenį atlieka patys tėvai, kaip gyvi lietuvių kalbos pavyzdžiai tiek kalbėdamiesi su vaikais, tiek tarp savęs. Būtent per tėvus visų pirma vaikas turi susi durti su lietuvių kalba, kaip nuolatine aplinkos įprasmintoja. Kitaip sakant, tėvai pirmieji turi vaikui rodyti, kaip lietuviškai kalbėtis su gyvenamąja aplinka (Christian, 1977). Šis pokalbis neturi ribotis tik namų apyvokos reikalais, bet apimti visą gyvenimo patirtį: su vaiku reikia lietu viškai kalbėtis ir apie patirtį darbe, ir apie dienos poli tinius įvykius, ir apie perskaitytą literatūrinį veikalą ar apie girdėtą pamokslą bažnyčioje. Visi kiti lietuviš kai kalbantys asmenys seneliai, tetos, dėdės, pažįstami taip pat užima svarbią vietą mokant lietuvių kalbos (Arnberg, 1987; Metraux, 1964). Čia ypač reikėtų pabrėžti senelių svarbą, nes jie itin gerai kalba lietuviškai ir paprastai tik šia kalba su anūkais gali susikalbėti. Apskritai būtų galima sakyti: kur vaiko aplinkoje bus daugiau gyvų lietuvių kalbos pavyzdžių, ten bus didesnė galimybė geriau ją įsisavinti. Tėvai ir kiti asmenys, kaip gyvos lietuvių kalbos pavyzdžiai, čia minimi sąmoningai, nes vis labiau aiškėja, kad vaikas kalbą įsisavina tik savo aplinkoje susidurdamas su gyvais kalbos varto tojais (Snow, Ferguson, 1977; Diller, 1981). Kitaip tariant, vaikas tik tada įstengs kalbą įsisavinti, kai su ja susidurs savo buities pasaulyje. Priešingai, kai vaikas kalbą patiria tik pasyviu ar ribotu būdu, pavyzdžiui, įvairiomis garsinėmis bei vaizdinėmis priemonėmis, jis tos kalbos įsisavinti negali. Taip yra todėl, kad atitraukta ir nevisapusiškai pateikta kalba neleidžia vaikui įsigilinti į jos vidinę sandarą ir ją perprasti. Pavyzdžiui, vaikas, susidurdamas su nežinoma kalba vien iš televizijos, šios kalbos neišmoks (Snow et al., 1976). Geriausiu atveju jis gal išmoks vieną kitą žodį ar frazę, bet tai anaiptol nebus gyva šnekamoji kalba. Tad aišku, kad kalbos išmokimo pagrindą sudaro tik gyva kalba, o įvairios kitos kalbos perteikimo priemonės gali atlikti tik pagalbinį vaidmenį. Todėl, viena vertus, būtų nesusiprati- 16 / Tauta, kalba ir tapatybė
mas manyti, kad mokinant kalbos garsinės bei vaizdinės priemonės prilygsta gyvajai kalbai. Taip nėra, lietu viška vaizdajuostė negali atstoti tėvų, mokančių vaiką lietuvių kalbos. Tačiau, kita vertus, šios garsinės ir vaiz dinės priemonės yra svarbus priedas mokant tėvų kalbos ir diegiant lietuvišką savimonę. Jei kalbų mokymo vienas asmuo, viena kalba taisyklė yra sėkmingai taikoma ir kalbos yra maž daug vienodai įsisavinamos, išnyksta daug su dvikalbyste susijusių problemų. Viena tokių prob lemų yra kalbų painiojimas arba trukdymas. Dažnai sakoma, kad kai vaikas mokosi dviejų ar daugiau kalbų, kyla pavojus šias kalbas viena su kita painioti ir pakenkti ir vienos, ir kitos kalbos įsisavinimui. Tačiau dabar žinome, kad ten, kur kalbos iš pat mažens yra aiškiai atskirtos, jų tarpusavio trukdymas nereikšmingos. Kai trečiais gyvenimo metais vaikas pradeda suvokti, kad mokąs dvi kalbas, tai yra suprasti, kad jis vartoja dvi skirtingas kalbas, kalbų savitarpio trukdymas paprastai visai iš nyksta (McLaughlin, 1978). Kita problema yra susijusi su kalbos mokymo pradžia. Neretai keliamas klausimas: kada geriausia pradėti vaiką mokyti gyvenamojo krašto kalbos? Arba: kokiu būdu reikėtų vaikui pateikti gimtąją bei gyvenamojo krašto kalbas? Kaip matėme, jei taikoma vienas asmuo, viena kalba taisyklė, dvi kalbas galima įsisavinti lygiagrečiai be ypatingo tarpusavio truk dymo. Todėl vaikas gali pradėti gyvenamojo krašto kalbos mokytis tada, kada natūraliai su ja susiduria. Šeimoje, kur vienas tėvų vartoja vietinę kalbą, tai įvyktų jau pačioje kūdikystėje. Tik svarbu prisiminti norint, kad šios kalbos būtų išmoktos maždaug vienodai, reikia būtinai įgyvendinti pirmiau minėtą sąlygą: šių kalbų pateikimas turi būti ir gelme, ir pločiu tapatus, kiek tai įmanoma. Pažymėtina, kad kalbų mokymo klausimas visada kėlė nemaža rūpesčio. Žinant, kokia didelė aplinkinės kalbos įtaka, vis pasitaikydavo manančių, jog nepakanka lietuvių kalbą tik paprastai pateikti, o reikėtų imtis ypatingesnių priemonių jai apsaugoti ir sustiprinti. Tačiau už šių prie monių kartais slypi vienoks ar kitoks pavojus. Toliau paminėsime kelias lietuvių kalbos,,gynimo priemones ir su jomis susijusius galimus sunkumus. Pasitaiko, kad mokant vaiką lietuvių kalbos persistengiama ir ji tiesiog pradedama brukti manant, jog tokiu būdu gyvenamojo krašto kalbai bus užbėgta už akių. Pavyzdžiui, žinant, jog vaikas pirmoje klasėje pradės mokytis skaityti gyve namojo krašto kalba, nutariama jį išmokyti skaityti lietuviškai metais anksčiau, kai jis dar yra 4 5 metų amžiaus ir lanko darželį (Kavaliūnas, 1979). Tačiau dabar žinome, kad tokio amžiaus vaikas dažnai dar nėra subrendęs mokytis skaityti (žr. Elkind, Weimer, 1978). Todėl gali atsitikti, kad skaitymas per prievartą sukels vaiko nepasitenkinimą, o dar blogiau, jei vaikas dėl to patirs ir nesėkmės jausmą. Tokia nesėkminga susidūri- / Rūpestis dėl lietuvių dvikalbystės užsienyje 17
mo su lietuvių kalba patirtis gali užkirsti kelią savaimingai įsisavinti kalbą arba visai nuo jos atstumti. Taip pat pasitaiko, jog lietuvių kalbą siekiama apsaugoti uždelsiant susidūrimą su gyvenamojo krašto kalba, kol vaikas pradeda lankyti mokyklą. Šiuo atveju nuo vietinės kalbos atskirtas vaikas staiga su šia kalba turi susipažinti iš karto. Be abejo, šitoks netikėtas susi dūrimas su aplinkos kalba gali vaiką sukrėsti, o tokio sukrėtimo paveiktas jis galbūt net nusisuks nuo lietuvių kalbos. Pavyzdžiui, gali nutikti taip: vaikas, išg yvenęs nemalonų susidūrimą su aplinkos kalba, dėl to apkaltins lietuvių kalbą ir jos išsižadės. Šitokio atoliepio pavojus yra didesnis jautresniems ir drovesniems vaikams negu drąsesniems (McLaughlin, 1978). Tėvų nusiteikimas vietinės kalbos atžvilgiu taip pat turi nemažai įtakos. Pavyzdžiui, tėvai, pastebėję, jog suvėlintas vietinės kalbos įsisavinimas reikalauja nemažų pastangų, susirūpins šios kalbos likimu. Toks tėvų rūpestis nejučiom paveiks ir vaiko nuostatą gimtosios ir vietinės kalbos atžvilgiu. Vaikui atrodys, kad rūpestį kelianti gyvenamojo krašto kalba iš tikrųjų yra svarbesnė už iki šiol vartotą lietuvių kalbą. Nenuostabu, kad po tokios patirties jis pradės vis labiau gręžtis į vietinę kalbą. Čia gal tiktų pabrėžti, jog vaikui mo kantis naujos kalbos visada gali pasitaikyti kalbinių sunkumų, tačiau dėl jų nereikėtų per daug nerimauti. Kaip dabar aiškėja, vėlyvesnis kalbos įsi savinimas yra panašus į ankstyvąjį (Duly, Burt, 1974; McLaughlin, 1978). Todėl taip kaip mažas vaikas, kuris vargsta, iki įsi savina kalbos taisykles, ir vyresnis vaikas su kalba turi susigrumti. Iš pradžių ir jo tartis bus netiksli, gali ne vietoje pavartoti neiginį ar klaidingą veiksmažodžio formą. Tačiau, kaupiantis kalbos patirčiai, šie nesklandumai ilgainiui išnyksta. Tėvams šiuo atveju reikia turėti daug kantrybės. Dar paminėtini ir tie ypatingi atvejai, kai vaikas turi tam tikrų protinių ar kalbinių trūkumų. Ką tokiu atveju daryti ar mokyti antros kalbos? Apskritai sutariama, kad ir šiuo atveju antros kalbos mokymas yra visai galimas. Tačiau, panašiai kaip ir pirmosios kalbos, antrosios įsisavinimo lygis bus ribotas (Harding, Riley, 1986; Thordardottir et al., 1997). Aišku, anksčiau minėtos priemonės lietuvių kalbai apsaugoti iš esmės nėra blogos. Priešingai, jų taikymo tikslas suteikti pirmenybę lietuvių kalbai aplinkos kalbos atžvilgiu turi nemažai strateginės tiesos. Žinant, kokia gili ir plati vieti nės kalbos įtaka, ankstyvas susipažinimas su lietuvių kalba ir jos atskyrimas nuo vietinės kalbos gali padėti lietuvių kalbai plačiau įsitvirtinti ir tokiu būdu atsilaikyti prieš vėlyvesnį vietinės kalbos antplūdį. Šių priemonių vertė tampa abejotina, kai jos įgauna kraštutinį pobūdį: lietuvių kalbos mokymas pasidaro priverstinis, o vietinė kalba pastumiama į šalį. Kad 18 / Tauta, kalba ir tapatybė
šios priemonės būtų veiksmingos, reikia jas įgyvendinti saikingai: lietuvių kalba yra pateikiama tiek, kiek vaikas yra pajėgus ją įsisavinti. Patariama vaiką pamažu supažindinti su vietine kalba, kad vėliau jis išvengtų netikėtumų. Aišku, klaidinga manyti, kad šių priemonių pakanka lietuvių kalbai apsaugoti. Geriausiu atveju jos tėra pagalbinio pobūdžio ir jokiu būdu negali atstoti pagrindinės lietuvių kalbos išlaikymo taisyklės, būtent: vaikui nuolatos yra pateikiama turininga lietuvių kalba. Tačiau gyvenimo tikrovėje lietuvių kalbos pateikimas turi įvairių trūkumų. Atvejo, kai tėvai su vaikais lietuviškai nekalba, čia nesvarstome, nes jo padariniai savaime suprantami. Tačiau dažnai, užuot vaikui pateikus tur tingą lietuvių kalbą, ji įvairiais būdais sumenkinama. Be abejo, tai sunkina arba daro visai neįmanomą jos įsisavinimą. Čia norima atkreipti dėmesį į du dažnai pasitaikančius lietuvių kalbos skurdinimo atvejus: pirmas lietuvių kalbos vartojimo apribojimas; antras lietuvių ir gyvenamojo krašto kalbų maišymas. Deja, abu šie kalbos skurdinimo atvejai būdingi jaunoms užsienio lietuvių šeimoms. Kalbos vartojimo apribojimas pasireiškia įvairiais būdais. Čia paminėsime tik vieną atvejį, kuris pastebimas šeimoje. Pavyzdžiui, tėvai su vaikais kalba lietuviškai, o tarpusavyje vartoja gyvenamojo krašto kalbą. Motina vienu akimirksniu kreipiasi į vaiką, sakydama: Dabar išgerk pieną, o antru atsisukus į vyrą, angliškai prasitaria: Can you bring me the newspaper? (Ar galėtum atnešti laikraštį?). Čia lietuvių kalba vartojama tik tėvams bendraujant su vaikais, o už šios ribos ji jau nebepasitaiko. Be abejo, aplinkoje, kurioje lietuvių kalba tėra tik kampan užsklęsta, jos likimas tegali būti panašus į anas Evan gelijos palyginime minimas sėklas, kritusias ant uolų. Ji trumpam tegyvuos ir suklestės, bet tarpstant aplinkos kalbai pradės skursti ir ilgainiui išblės. Tačiau lietuvių kalbai įsisavinti ne mažiau kenkia aplinka, kurioje kalbos yra maišomos. Čia irgi aptarsime kalbų maišymo atvejį, kuris dažnas šeimoje. Kas yra tas kalbų maišymas, geriausiai galima pa aiškinti pavyzdžiu. Sakykime, tėvelis stebėdamas, kaip dukrelė iš kaladėlių stato pilį, su ja kalbasi taip: Labai gerai, šitas raudonas blockas fits just beautifully (tinka kuo puikiausiai). Don t be afraid (nebijok), jis nenukris. Gal dabar imk šitą square one (keturkampį). O boy, tas gražu! Kokie yra šitokio kalbų maišymo padariniai, jau aptarėme kalbėdami apie kalbos įsisavinimą, kaip kalbos atkūrimo veiksmą. Šitaip pateikta lietuvių kalba neleidžia vaikui įsijausti į jos sandarą ir ritmą, nes ji yra nuolatos skaldoma. Dėl to vaikui pasidaro nelengva atkurti šią kalbą. Geriausiu atveju jis gal pradės kurti kalbų mišrainę, kuri netrukus, didėjant vietinės kalbos įtakai, sunyks. / Rūpestis dėl lietuvių dvikalbystės užsienyje 19
Kad kalbų maišymas gali pakenkti kalbų išmokimui, yra parodžiusi ne viena psichologinė studija. Pavyzdžiui, jei suaugusieji kalbėdami maišo kalbas, vaikas išgyvena daug didesnį kalbų tarpusavio trukdymąsi ir jo kalbos mokėjimas menkėja (Bain, 1976; McLaughlin, 1978). Taip pat pastebėta, jog antros kalbos dėstymo būdas, kai leidžiama tiek studentams, tiek mokytojams nesaikingai maišyti kalbas, tai yra rinktis, kada ir kur kuria kalba šnekėtis, labai apsunkina kalbų mokymąsi (Mackey, 1972). Nusiteikimo poveikis mokantis lietuvių kalbos Kai išvykstama iš savo krašto, apie kalbą paprastai negalvojama. Atrodytų, kad ir kur begyventume savame krašte ar užsienyje, savo gimtosios lietuvių kalbos perteikimas jaunajai kartai turėtų vykti savaime. Jeigu tėvai su vaikais kalbės lietuviškai, tai ir vaikai išmoks lietuviškai kalbėti. Tačiau dabar žinome, kad toks mąstymas pervertina išorinės patirties įtaką lietuvių kalbos perteikimui. Pasirodo, užsienio sąlygomis lietuvių kalbai įsisavinti vien patir ties nepakanka. Tam turi įtakos ir asmens nusiteikimas (Gardner, Lambert, 1972). Nusiteikimo sąvoka čia apima asmens požiūrį, jaus mus ir vertinimus, susijusius su įvairiais gyvenimo reiškiniais: šeima, gimtąja kalba, tautine bendruomene, gyvenamuoju kraštu ir pan. Asmens nusiteikimas kalbos įsisavinimą paprastai veikia netiesiogiai. Jis visų pirma įdiegia tam tikrą nuostatą savo tautybės ir gyvenimanojo krašto atžvigiu, o šioji savo ruožtu veikia ir kalbos įsisavinimą. Pripažinus asmens nusiteikimo įtaką kalbos įsisavinimui, pasidaro aišku, kad kalbos mokymasis neapsiriboja tik kalbos patirtimi, o apima ir visą visuomenę. Kai kalbama apie asmens nusiteikimą, reikia nepamiršti ir aplinkybių, dėl kurių susidaro tam tikra nuostata. Su šiomis aplinkybėmis siejasi nuo latinė asmens, šeimos ir visuomenės tarpusavio sąveika. Toliau aptarsime kai kurias aplin kybes, ugdančias vienokią ar kitokią asmens nuostatą. Pirma pažvelgsime į kelis atvejus, kai dėl įvairių aplinkybių atsiranda neigiama nuostata į savo tautybę ir dėl to sunkinamas lietuvių kalbos išmokimas. Vėliau aptarsime priešingus atvejus. Gimtosios kalbos perteikimą jaunajai kartai gali sutrukdyti,,skirtingumo išgyvenimas, patirtas gyvenamojo krašto atžvilgiu. Psichologinėje literatūroje šis skirtingumo išgyvenimas yra vadinamas imigrantine būsena (Stone, Church, 1979). Tai išreiškia kartais pastebimos priešiškos imigrantų vaikų nuotaikos tėvų tautybės atžvilgiu. Su šia tautybe susijusios ypatybės, pavyzdžiui, kalba, papročiai, apranga, kurios labai išsiskiria iš gyvenamojo kraš to aplinkos, vaikui sukelia sumišimo ir gėdos jausmus. Šių nemalonių jausmų veikiamas vaikas savo tautinio savitumo išsižada ir stengiasi tapti panašesnis į gyvenamojo krašto pilietį paprastą vokietį, amerikietį, brazilą ir pan. 20 / Tauta, kalba ir tapatybė
Įdomų pavyzdį, kaip skirtingumo išgyvenimas gali neigiamai veikti kalbos išmokimą, pateikia E. A. Nida (1957 1958). Jis pasakoja apie jaunuolį, kuris tapęs misionieriumi išvyko į kitą kraštą vadovauti misijoms. Ten nuvykęs pirmiausia turėjo išmokti vietinę kalbą. Ta čiau visos jo pastangos siekiant šio tikslo buvo bevaisės. Jo nesėkmė ne vienam kėlė nuostabą, nes buvo ryžtingas, kitų atžvilgiu drau giškai nusiteikęs žmogus ir turėjo kuo geriausius mokytojus. E. A. Nida šį įvykį aiškina taip: misionieriaus nesėkmė mokantis kitos kalbos siejasi su jo imigrantine praeitimi. Šeimai atvykus į Ameriką, tėvai laikėsi senų papročių ir namuose kalbėjo savo gimtąja kalba. Tačiau šis asmuo, dar būdamas vaikas, kažkodėl panoro tokios imigrantinės būsenos atsi kratyti ir pradėjo primygtinai kalbėti vien angliškai. Kitų akivaizdoje jis net neprisipažindavo mokąs tėvų kalbą. Gali būti, kad, sutapatinus kalbą su nepageidaujama imigrantine būsena, kilo stiprus emocinis priešiškumas tėvų kalbai. Šis priešiškumas ne tik trukdė jaunuoliui išmokti tėvų kalbą, bet ir užkirto kelią pramokti bet kurią kitą svetimą kalbą. Be abejo, skirtingumo jausmą išgyvena ir lietuviai. Tai tikriausiai daugiau ar mažiau paliečia visus užsienyje augančius lietuviukus. Tačiau tikėtina, kad skirtingumo išgyvenimas gali daryti didesnę įtaką: 1) šeimoms, gyvenančioms pavieniui, toliau nuo lietuviškų centrų, kurių vaikai neturi progos bendrauti su kitais savo am žiaus lietuviais; 2) šeimoms, kur vaikai yra buvę per daug atskirti nuo gyvenamojo krašto aplinkos, su kuria paskui netikėtai susiduria; 3) jautresniems vaikams, kuriems gal ir taip yra sunku bendrauti su bendraamžiais. Skirtingumas išgyvenamas paprastai tada, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą ir susiduria su kitos kultūros ir kitaip kalbančia aplinka. Ne vienas atve jis rodo, kad ten, kur šis skirtingumo išgyvenimas yra buvęs staigus ir skausmingas, vaikas pradeda gręžtis nuo savo imigrantinių šaknų, atsisako vartoti lietuvių kalbą ir pradeda kalbėti tik vietine kalba. Lietuvių kalbos išmokimą taip pat gali sunkinti šeimos aplinka, nepažadinanti jaunuoliui gilesnio tautinio sąmoningumo arba tautiniu atžilgiu nuo savęs net atstumianti. Nepajutęs stipresnio ryšio su savo tauta ir nepatyręs šiltesnių tautinių jausmų, vaikas gali nuo savo tautos nusisukti ir atsi gręžti į gyvenamojo krašto kultūrinę ir kalbinę aplinką. Atvejai, kai tautybė nėra jautriau išgyvenama arba net tampa svetima, yra labai įvairūs. Pirma pažvelgsime į aplinkybes, kai jaunuolis šeimoje neįgyja gilesnio tautinio sąmoningumo. Reikia pasakyti, kad nors iš paviršiaus šios aplinkybės gali atrodyti skirtingos, savo vidine sandara jos yra panašios: būtent šeimoje vaikui diegiamos tautinės vertybės yra tik antraeilės, palyginti su kitomis vertybėmis. Taigi šioje šeimoje vaikas neišvengiamai susiduria su tautinėmis apraiškomis, nes imigrantinio / Rūpestis dėl lietuvių dvikalbystės užsienyje 21
rūbo (aprangos, elgsenos, kalbėjimo būdo ir kt.) visiškai pašalinti neįmanoma. Tačiau jos tėra tik išviršinis apdaras, neatspindintis gilesnio tautinio angaža vimosi. Antra vertus, vietoj tautinių vertybių vaikui visų pirma peršamos visai kitos vertybės, kurios veikia tolesnį jo gyvenimą. Kas yra tie atvejai, kai kitos vertybės yra svarbesnės už tautines vertybes, geriausiai būtų galima paaiškinti pavyzdžiais. Vieną tokį atvejį Antanas Maceina yra pavadinęs duone liautojų vardu (Maceina, 1973). Šis pavadinimas apibūdina būseną, kai imigrantų šeimai labiausiai rūpi naujame krašte kuo geriau įsikurti ir kuo greičiau praturtėti. Dažnai ši būsena priskiriama pokomunistinių kraštų imigrantams, kurie, kentę įvairius nepriteklius, visomis išgalėmis siekia ekonominės gerovės. Kitas atvejis yra susijęs su netikrumo išgyvenimu, kuris buvo ypač ryškus pokarinėje imigracijoje. Pasitraukę iš savo kraš to lietuviai ne tik prarado visą medžiaginį turtą, bet ir patyrė skaudų profesinį paže minimą: pavyzdžiui, asmuo, buvęs Lietuvoje mokytoju ar kari ninku, naujajame krašte tapo paprastu įmonės darbininku. Todėl, baimindamiesi panašaus likimo savo vaikams, visų pirma skatino juos įgyti saugią profesiją, tai yra juos stumte stūmė tapti gydytojais, inžinieriais ir pan. Kaip minėjome, šiems atvejams bendra yra tai, kad vaikams šeimoje, nors ir nejučiomis, yra skiepijami idealai: ekonominio įsitvirtinimo, praktiškos profesijos įsigijimo ir pan., kurie yra daug svarbesni už tautinio susipratimo ir įsipareigojimo idealą. Tad nenuostabu, kad tokioje aplinkoje augęs vaikas neturi traukos prie savo tautos, o labiau gręžiasi į gyvenamojo krašto aplinką, ieškodamas joje tiek visuomeninio, tiek kalbinio savęs įprasminimo. Pasitaiko aplinkybių, kurios vaiką tiesiog atstumia nuo savo tautybės. Šios aplinkybės, kaip ir tos, kurios nepažadina tautinio sąmoningumo, taip pat turi vidinį panašumą: vaiko susidūrimą su tautai atsto vaujančiais vienetais ženklina vienoks ar kitoks nepasitenkinimas, dėl kurio jis atsižada savo tautinių šaknų ir perima gyvenamojo krašto aplinką. Dažniausiai tokio nepasitenkinimo priežastis yra šeima. Jeigu vaikas auga šeimoje, kurioje nesijaučia laimingas, jis negali susitapatinti su tokia šeima. O taip atsitikus, jam darosi neįmanoma savęs sutapatinti ir su šeimos atstovaujama tautybe. Todėl jis gręžiasi į gyvenamojo krašto aplinką. Kad šitokia padėtis gali būti nepalanki gimtajai kalbai įsisavinti ir ją vartoti, aiškiai parodo R. C. Gardnerio (1972) atlikti Montrealio miesto jaunuolių nusiteikimo įtakos antros kalbos išmokimui tyrimai. Jis nustatė, kad jaunuoliai, kurie savo šeimos gyvenimu buvo nepatenkinti ar buvo neigiamai nusiteikę motinos atžvilgiu, ar jautė, kad tėvai per griežtai juos auklėjo, daug sparčiau įsisavindavo antrąją gyvenamosios aplinkos kalbą. Auto rius šiuos duomenis aiškina taip: jaunuoliai, neradę pasitenkinimo savo 22 / Tauta, kalba ir tapatybė
šeimose, pajunta priešiškumą ir šeimos atstovaujamai tautai, dėl to nuo jos nusigręžia ir suartėja su kitos tautybės žmonėmis. Aišku, toks nepasitenkinimas gali būti susijęs ir su kitais tautybei atstovaujančiais vienetais. Pavyzdžiui, vaikas dėl įvairių priežasčių gali būti nepatenkintas lituanis tine mokykla gal mokslas nesiseka, gal per mažai į jį kreipiama dėmesio, todėl atsitolinti nuo lietuvių gyvenimo. Trečiu atveju kalbos įsisavinimui gali pakenkti ir per didelis etnocentriškumas. Šis žodis nusako tautinį nusiteikimą, pagal kurį savo tauta yra aukštinama, o kitos tautos žeminamos. Feliksas Jucevičius (1970) yra plačiau aptaręs kai kurias lietuvių etnocentriškumo apraiškas. Aišku, lietuviams atsidūrus svetimoje aplinkoje, tam tikras etnocentriškumas yra neišvengiamas, nes, esant tautine mažuma ir norint atsilaikyti prieš milžinišką aplinkos įtaką, savaime linkstama didžiuotis savo tautine kilme. Tačiau kartais šis etnocentriškumas imigrantų grupėse, tarp jų ir lietuvių, įgauna kraštutinį pobūdį. Panagrinėkime kad ir po Antrojo pasaulinio karo atvykusiųjų į Jungtines Amerikos Valstijas padėtį. Patyrę skausmingą,,idiliško krašto praradimą, jie, viena vertus, linko prarastą kraštą pervertinti, o kita vertus, ieškoti kaltininkų patirtam skausmui sumažinti. Šiuo kaltininku dažniausiai tapdavo gyvenamasis kraš tas, ypač Amerika. Panašių apraiškų pasitaiko ir tarp dabartinių ekonominių emigrantų. Jie yra atvykę iš krašto, kuriame dažnai nesijautė visaverčiais piliečiais. Todėl nenuostabu, kad jiems gali kilti pagunda menkinti vietinius gyventojus, siekiant atsverti savo paties menkavertiškumo jausmus. Etnocentriškumą gali didinti ir patirtas naujo krašto nesvetingumas, pasireiškiantis pravardžiavimu, išjuokimu ir dar blogiau visišku nesiskaitymu (žr. Schumann, 1975). Etnocentriškumui įgavus kraštutinę formą, savo tauta jau ne tiek didžiuojamasi, kiek pradedama ją per daug aukštinti, o svetimą tautą nuvertinti. Šis priešiš kas vienos tautos aukštinimas, o kitos menkinimas pasi reiškia įvairiais būdais. Tad lyginant savąją tautą su kita kartais prasilenkiama su tiesa, pavyzdžiui, tvirtinama, kad Lietuvoje kyšių niekas neėmė, o čia be kyšių toli nenueisi. Kartais nueinama iki visiško kraštutinumo, pavyzdžiui, teigiant, kad Lietuvoje kiauliena buvo daug skanesnė negu šitame krašte, kur kiaulės šeriamos vien kukurūzais. Gal kraštutinis etnocentriškumas vyresniesiems ir suteikia savotišką psichologinę paguodą, tačiau kitais atžvilgiais jo įtaka yra aiškiai neigiama. Iš psichologinių studijų žinome, kad nepalankus nusiteikimas kitos tautos atžvilgiu trukdo išmokti tos tautos kalbą. E. A. Nida (1956) yra pastebėjęs, kad asmenys, gyvenantys svetimame krašte, kuriam nejaučia palankumo, nepajė gia gerai išmokti to krašto kalbos. Todėl nėra ko ste bėtis, kad kartais vyresnieji lietuviai, net ir po keliasdešimties metų kalbėdami gyvenamo krašto kalba vis dar daro daug gramatinių ir tarties klaidų. Pasirodo, šių kalbinių sunkumų gali / Rūpestis dėl lietuvių dvikalbystės užsienyje 23
kilti ne vien dėl ribotos kal binės patirties, bet ir dėl psichologinių trukdžių, kurie neleidžia šios kalbos perprasti ir ją tiksliau įsisavinti. Neigiama etnocentriškumo įtaka gali būti ypač reikšminga jaunam žmogui. Jos pasekmės kartais išryškėja kaltinimą metančio klausimo forma: kur yra dingę ultrapatriotų vaikai? (Gaila, 1979). Toks klausimas, aišku, verčia mus paklausti: kodėl taip įvyktų? Į šį klausimą galima atsakyti tik įsijautus į etnocentriškumo atmosferoje augančio jaunuolio padėtį. O ta padėtis yra nepa vydėtina: viena vertus, jaunuolis nuolatos santykiauja su gyvenamojo krašto tikrove, kuri nepaisant pasitaikančių trūkumų jam yra ir patraukli, ir vertinga. Antra vertus, šeimoje jis susiduria su padėtimi, kur vienu metu yra idealizuojamas palikto krašto pasaulis (Lietuva), su kuriuo jis mažai ar visai nieko bendra neturi, ir menkinama aplinkinė tikrovė, kurioje neišvengiamai jis turės susirasti vietą. Be abejo, dėl tokių aplinkybių jaunuolis atsiduria aklavietėje. Kaip ir galima numanyti, dažniausiai tokia padėtis sukelia priešiškumą. Negalėdamas pakelti etnocentriš kumo atmosferos, jaunuolis verčia dalykus aukštyn kojomis ir, nustūmęs lietuviškus reikalus ir kalbą į šalį, panūsta ieškoti sau įpras minimo gyvenamojo krašto aplinkoje. Neretai šis priešiškumas įgauna ir neapykantos atspalvį viskam, kas yra susiję su lietuviškumu. Kartais gali atsitikti, nors tikriausiai tai retas atvejis, kad jaunuolis iš šios aklavietės išeina perimdamas tėvų etnocentriškas nuotaikas. Tačiau tai jų lietuvių kal bai didesnės reikšmės neturi. Gardneris ir Lambertas (1972) savo atliktuose Amerikos prancūzų tyrimuose yra ne kartą parodę, kad etnocentriškumas trukdo geriau išmokti gimtąją kalbą. Kita vertus, yra nusiteikimų, kurie siejasi su turtingesniu ir tikslesniu gimtosios kalbos įsisavinimu. Daug prie šių teigiamų nusiteikimų sklaidos ir supratimo yra prisidėję Gardneris ir Lambertas (1972) tyrimai. Iš jų sužinome, kad vienas svarbiausių veiksnių, skatinan čių gimtosios kalbos mokymąsi svetimoje aplinkoje, yra palankumas savo tautinei bendruomenei ir jos teigiamas vertinimas. Šį nusiteikimą minėti autoriai yra pavadinę susitapatinimo paskata (integrative motivation). Kitaip sakant, mokantis kalbos nepakanka vien atitrauktai su šia kalba susidurti, reikia save susieti ir su šią kalbą vartojančia tautine bendruomene. Aišku, toks savęs susiejimas gali kilti tik tada, kai ši tautinė bend ruomenė yra suvokiama kaip vertingas reiškinys. Tuomet ji vaiką ar suaugusįjį gali sužavėti ir patraukti. Tuomet gali kilti ir stipri paskata mokytis šios tautinės bendruomenės kalbos (žr. Hamers, Blanc, 2000). Gimtosios kalbos mokymąsi teigiamai veikia ir vadinamoji įrankinė paskata (instrumental moti vation). Ji remiasi suvokimu, kad išmokstama kalba teikia naudos. Ta nau da gali būti įvairi: asmeniška, visuomeninė, ekonominė, profesinė ir kt. Lietuvių kalbos mokymosi įrankinė paska ta visų pirma sietųsi su asmeniniais inte- 24 / Tauta, kalba ir tapatybė
resais, nes ji neturi ypatingos praktiškos naudos, kaip kitos tarptautinio bendravimo kalbos. Lietuvių kalba jaunuoliui gali tapti svarbi kaip priemonė bendrauti su tėvais, palaikyti ryšius su giminėmis Lietuvoje, jungtis į lietuvių bendruomenės veiklą ir pasi džiaugti lietuvių tautos kultūriniu lobynu. Be abejo, šių paskatų užuomazga glūdi šeimoje. Gardneris ir Lambertas (1972) yra parodę, kad ten, kur tėvai yra palankiai nusiteikę tautinės bendruomenės atžvilgiu, ten ir vaikai bus panašiai nusiteikę. Jei tėvai supranta praktinę kalbos naudą, tai ir vaikai ją įžvelgs. Lietuvių visuomenėje šios paskatos yra ugdo mos ne vien šeimoje, bet ir bendruomeniniu mastu per lituanistines mokyklas, organizacijas ir tautinio pobū džio vienetus (Girnius, 1961). Gardneris ir Lambertas (1972) yra pastebėję įdomų ryšį tarp gimtosios kalbos mokėjimo ir nuostatų savo ir gyvenamojo krašto tautinės grupės atžvilgiu (šiuo atveju, prancūzų ir anglų). Pasirodo, kad tie jaunuoliai, kurie geba palankiai vertinti abi tautines bendruomenes, pasižymi geru ne vien savo gyvenamojo krašto, bet ir gimtosios kalbos mokėjimu. Taigi, savo vietos radimas abiejose kultūrose teigiamai paveikia gim tosios kalbos išmokimą. Toks žmogus, autorių aiškinimu, yra išsprendęs tautinės tapatybės klausimą ir yra laisvas gerai įsisavinti tiek gimtąją, tiek gyvenamojo krašto kalbą. Priešingai, kur tik pasireiškia etnocentriškumas ar autoritarinis nusistatymas, ten gimtosios kalbos mokėjimas sumenksta. Tačiau šios teigiamos paskatos turi veikti išvien, o ne paskirai, kad tikrai darytų įtaką kalbos mokymuisi. Pavyzdžiui, atskirai veikiančios susitapatinimo ar įrankinės paskatos gali nepakakti kitai kal bai išmokti. Todėl Gardnerio ir Lamberto (1972) manymu, svarbesni yra idėjinio pobūdžio įsitikinimai, kurie, įvairius nusiteikimus sujungdami, padeda asmeniui ryžtingai mokytis gimtosios arba antrosios kalbos. Šie idėjiniai įsitikinimai išreiškia asmens apsisprendimą, kad gimtosios kalbos mokėjimas jį įprasmins ir praturtins kaip žmogų. Kitaip tariant, geras gimtosios kalbos mokėjimas leis tapti visapusišku žmogumi. Tokiam asmeniui ryžtas mokytis gimtosios kalbos nebeturės būti nuolatos primetamas iš šalies tėvų, mokytojų ir kt., o kils iš jo vidinių įsitikinimų. Kalba jam taps viena iš siekiamų gyvenimo vertybių. Lietuvių kalbos nevartojimo problema Kalbos išmokti neužtenka, dar reikia šią kalbą ir vartoti. Tačiau čia iškyla dar vienas sunkumas, kuris užsienio sąlygomis kelia rūpestį imigrantų kalbai. Mokslininkai yra pastebėję, kad neseniai atvykęs į svetimą šalį jaunimas, nors ir neblogai įsisavinęs gimtąją kalbą, nelabai linkęs ją vartoti (Muckley, 1977). Akivaizdu, kad pa- / Rūpestis dėl lietuvių dvikalbystės užsienyje 25
naši padėtis būdinga ir lietuviams. Atrodo, kad jaunimas kalbą moka gerai, tačiau ją mažai vartoja. Pavyzdžiui, lietu viškai kalbamasi su tėvais, bet su draugais jau vartojama gyvenamojo krašto kalba. Kyla klausimas: kodėl lietuvių kalbos vartojimas yra ribotas? Čia aptarsime kelias galimas priežastis, siaurinančias lietuvių kalbos vartojimą, ir trumpai pasvarstysime, ar yra būdų praplėsti lietuvių kalbos vartojimą. Vienas galimas paaiškinimas, dėl ko lietuvių kalbos vartojimas ribotas, yra ta, kad jauni žmonės lietuvių kalbą moka silpniau negu gyvenamo krašto kalbą (Norvilas, 1979). Jaunuolis yra nelinkęs vartoti lietuvių kalbos, nes jam šia kalba sunkiau išreikšti mintis nei gyvenamojo krašto kalba. Tačiau gal ribotą lietuvių kalbos vartojimą paaiškintų ir visuomeninės aplinkybės, kuriomis įsisavinamos kalbos. Toliau aptarsime dvi aplinkybes, galinčias nulemti kalbos vartojimo mastą. Pirmoji aplinkybė susijusi su takoskyra, kurią vaikas nuolatos patiria dviejų kalbų vartojimo atžvilgiu: lietuvių kalbą vartoja tik su tėvais ir vyresniaisiais, o gyvenamojo krašto kalbą bendraudamas su bendraamžiais, dažnai ir su broliais ar seserimis. Kur lietuvių mažai, ši kalbų takoskyra bus vargiai peržengiama. Kur lietuviai glaudžiau susitelkę, gali pasitaikyti ir kiek įvairesnė lietuvių kalbos vartosena. Šitokie kalbų vartojimo pavyzdžiai vaikui perša mintį, kad lietuvių kalbos vartojimas ribojasi šeima ir gal kai kuriomis tau tinėmis iškilmėmis, o aplinkos kalba yra kasdieninio susi žinojimo priemonė. Šių pavyzdžių įtaka tikriausiai yra neišvengiama, lieka ją suprasti ir ieškoti būdų, kaip ją atlaikyti. Antroji aplinkybė liečia lietuvių kalbos vartojimą tėvams palaikant santykius su vaikais. Koks šis vartojimas yra: ar siauras, ar platus? Aišku, šeimoje visada galima kalbėti lietuviškai. Bet kaip elgiamasi už šeimos sienų? Kaip tėvai kreipiasi į vaikus, pavyzdžiui, kai restorane padavėja ateina priimti užsakymo: ar lietuviškai, ar gyvenamojo krašto kalba? Vieni dėl įvairių priežasčių gal kreipiasi vietine kalba, o kiti gal nesibaimina prašnekti lietuviškai. Be abejo, ir vienas, ir kitas pavyzdys, kyląs iš pačios šeimos, jaunuolį nejučiom veikia. Kai gimtosios kalbos vartojimas yra uždaras, nenuostabu, kad ir jaunuolis bus linkęs jos vartojimą riboti, o ten, kur ši kalba vartojama plačiai, įvairiomis aplinkybėmis, ten ir jaunuolis bus linkęs šią kalbą dažniau ir plačiau vartoti. Matant, kaip aplinka gali riboti gimtosios kalbos vartojimą, kyla klausimas, kaip šį ribojimą įveikti. Vieną būdą parodo W. Lamberto ir bendraautorių (1962) atlikti tyrimai, kuriuose buvo ieškoma atsakymo į klausimą: kaip žmogų veikia intensyvus antros kalbos vartojimas? Šiuose tyrimuose dalyvavo amerikiečiai studentai, atvykę į Montrealį vasaros metu mokytis prancūzų kalbos. Jie buvo priimti į prancūzų kalbos kursus su viena svarbia sąlyga: jie turėjo pasižadėti visada kalbėti tik prancū ziškai. 26 / Tauta, kalba ir tapatybė