GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA ISSN KARO ARCHYVAS XXXII

Transcription

1

2 GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA ISSN KARO ARCHYVAS XXXII Vilnius 2017

3 Karo archyvas tęstinis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto leidinys Mokslinis redaktorius ir sudarytojas ats. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Redaktorių kolegijos nariai: prof. habil. dr. Gžegošas Blaščykas (Grzegosz Blaszczyk), Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas (Lenkijos Respublika); dr. Juris Ciganovas (Juris Ciganovs), Latvijos karo muziejus; prof. dr. Ėrikas Jekabsonas (Eriks Jekabsons), Latvijos universitetas; dr. Vytautas Jokubauskas, Klaipėdos universitetas; prof. dr. Virgilijus Pugačiauskas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Lietuvos istorijos institutas; vyr. m. d. dr. Valdas Rakutis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija; dr. Ciro Paolettis (Ciro Paoletti), Italijos karo istorijos komisijos generalinis sekretorius; vyresn. m. d. dr. Karelis Pyrimejė (Kaarel Piirimäe), Generolo Laidonerio Estijos karo muziejus; doc. dr. Andrijus Rukkas (Андрій Руккас), Kijevo nacionalinis Taraso Ševčenkos universitetas; prof. habil. dr. Valdemaras Rezmeris (Waldemar Rezmer), Mikalojaus Koperniko universitetas (Torunė, Lenkijos Respublika); prof. dr. Jonas Vaičenonis, Vytauto Didžiojo universitetas; vyresn. m. d. dr. Manvydas Vitkūnas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Kalbos redaktorė Nijolė Andriušienė Viršelio dizainerė Laima Adlytė Maketavo Jolanta Girnytė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2017 Straipsnių autoriai, 2017

4 TURINYS Kitų šalių kariuomenės Lietuvos teritorijoje DIDŽIOSIOS ARMIJOS BELAISVIAI VILNIAUS GUBERNIJOJE M. Prof. dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS... 7 Lietuvos Respublikos kariuomenė ( m.) LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KARAS M. THE NEW YORK TIMES PUSLAPIUOSE Dr. Simonas STRELCOVAS LIETUVIAI KARININKAI DIPLOMATINĖJE TARNYBOJE TURKIJOJE, BULGARIJOJE IR JUGOSLAVIJOJE ( M.) Prof. dr. Sandra GRIGARAVIČIŪTĖ KAUNO TVIRTOVĖ LIETUVOS KARIUOMENĖS VADOVYBĖS PLANUOSE ( ) (Pabaiga) Doc. dr. Vytautas LESČIUS KARO ISTORIJA IR JOS SVARBA LIETUVOS KARIUOMENEI TARPUKARIU Dr. Vytautas JOKUBAUSKAS TARPUKARIO LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS ATRIBUTAI: VĖLIAVOS IR APDOVANOJIMAI Eduardas REMECAS

5 Šaltinių publikacija SUKILĖLIŲ KOVOS ISTORINĖS LIETUVOS TERITORIJOJE M. (Tęsinys) Dr. Ieva ŠENAVIČIENĖ Recenzijos NAUJAUSI SAULĖS MŪŠIO PROBLEMATIKOS TYRIMAI Ričardas DEDIALA REZIUMĖ PRANCŪZŲ IR ANGLŲ KALBOMIS

6 SOMMAIRE CONTENTS Les armées d autres pays sur le territoire lituanien Foreign Armed Forces in the Territory of Lithuania LES PRISONNIERS DE LA GRANDE ARMÉE DANS LE GOUVERNEMENT DE VILNIUS EN Prof. dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS PRISONERS OF GRAND ARMY IN VILNIUS GOVERNORATE IN Prof. Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS L armée de la République de Lituanie ( ) Army of the Republic of Lithuania ( ) LA GUERRE D INDÉPENDANCE DE LA LITUANIE EN DANS LES ARTICLES DU NEW YORK TIMES Dr. Simonas STRELCOVAS THE LITHUANIAN WAR OF INDEPENDENCE IN IN THE TEXTS OF THE NEW YORK TIMES Dr. Simonas STRELCOVAS LES OFFICIERS LITUANIENS DANS LE SERVICE DIPLOMATIQUE DE LA LITUANIE EN TURQUIE, YOUGOSLAVIE ET BULGARIE ( ) Prof. dr. Sandra GRIGARAVIČIŪTĖ

7 LITHUANIAN OFFICERS IN THE LITHUANIAN DIPLOMATIC SERVICE IN TURKEY, YUGOSLAVIA AND BULGARIA ( ) Prof. Dr. Sandra GRIGARAVIČIŪTĖ L HISTOIRE MILITAIRE ET SON IMPORTANCE DANS L ARMÉE LITUANIENNE PENDANT L ENTRE-DEUX-GUERRES Dr. Vytautas JOKUBAUSKAS MILITARY HISTORY AND ITS IMPORTANCE IN THE LITHUANIAN ARMY IN THE INTERWAR PERIOD Dr. Vytautas JOKUBAUSKAS LES SYMBOLES DE L UNION DES TIREURS DE LITUANIE DE L ENTRE-DEUX-GUERRES : DRAPEAUX ET DÉCORATIONS Eduardas REMECAS ATTRIBUTES OF THE INTERWAR LITHUANIAN RIFLEMEN'S UNION: FLAGS AND AWARDS Eduardas REMECAS...393

8 DIDŽIOSIOS ARMIJOS BELAISVIAI VILNIAUS GUBERNIJOJE METAIS Prof. dr. Virgilijus Pugačiauskas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija 1812 m. Prancūzijos Rusijos karo, užimančio itin svarbią vietą tarp kitų XIX a. pradžios karų, istoriografija, taip pat ir lietuviškoji, gana turtinga ir gausi. Tiesa, kalbant apie pastarąją, reikėtų pažymėti, kad Didžiosios Armijos belaisvių tema joje iki šiol nenagrinėta, nors kaimyninių šalių (Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos) istorikams 200 karo metinės tapo stipriu postūmiu plėtoti šiuos tyrimus. Šiuose darbuose dažniausiai nagrinėjamos temos, susijusios su Didžiosios Armijos belaisviais Rusijos imperijos teritorijoje: jų skaičius ir suėmimo aplinkybės, Rusijos imperijos valdžios dokumentai, reglamentuojantys belaisvių laikymo tvarką, belaisvių išlaikymo ir perkėlimo į vidines Rusijos gubernijas ypatumai, pabėgimo atvejai, bausmės, mirusiųjų skaičius ir mirties priežastys, gyvenimo kasdienybė ir t. t. 1 Didžiosios Armijos belaisviai Rusijos valdžiai tapo tiek karine, tiek socialine ekonomine problema, kadangi jos kariuomenės, kuri karo 1 Nieuważny A., Polscy jeńcy w Rosji Co wiemy? Przegląd Historyczny, t. 105, 2014, zeszyt 4, s ; Самович А. Л., Военнопленные наполеоновских войн в западных губерниях России, Минск, 2008, с. 85; Цынкевич А., Содержание военнопленных армии Наполеона на территории Беларуси: финансово-экономический аспект, Журнал международного права и международных отношений, 2013, 1, Сироткин В. Г., Судьба пленных солдат и офицеров Великой Армии в России после Бородинского сражения, Бессонов В. А., Численность военнопленных 1812 года в России, Отечественная война 1812 года. Источники. Памятники. Проблемы: Материалы Х Всероссийской научной конференции, Москва, 2002, c arba htm; Бессонов В. А, Миловидов Б. П., Польские военнопленные Великой армии в России в гг., 7

9 KITŲ ŠALIŲ KARIUOMENĖS LIETUVOS TERITORIJOJE veiksmus perkėlė už imperijos ribų, užnugaryje, įvairiais skaičiavimais, liko tūkst. karių 2. Rusų istoriko Vitalijaus Besonovo naujausi tyrimai rodo, kad 1812 m. į nelaisvę pateko apie 110 tūkst. Didžiosios Armijos belaisvių, iš jų iki 1813 m. pradžios mirė daugiau kaip 60 tūkst. Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai pavaldžioje teritorijoje, arba, kaip rašoma rusų valdžios dokumentuose, lietuviškose gubernijose, per kurias traukėsi Didžioji Armija, 1812 m. buvo gana daug belaisvių: Minsko gubernijoje 3597, Gardino gubernijoje 2900, Vilniaus gubernijoje daugiau kaip 15 tūkst. 3 Be abejo, toks skaičius belaisvių kėlė Rusijos valdžiai daugybę įvairiausių problemų: logistinių, finansinių, saugumo. Šio straipsnio tikslas išnagrinėti Didžiosios Armijos belaisvių padėtį Vilniaus gubernijoje m. BELAISVIAI 1812-AISIAIS TRAGEDIJOS MASTAS IR APLINKYBĖS 1812 m. gruodžio pradžioje Didžiajai Armijai artėjant prie Vilniaus, į rusų nelaisvę patekusių karių skaičius smarkai išaugo. Tai byloja ir karinių dalinių vadų ataskaitos. Generolas majoras Jefimas Čaplicas raportavo, kad Smurgainyse į nelaisvę pateko apie 3 tūkst., vėliau dar 2 tūkst. priešininkų. Generolas grafas Piotras Vitgeišteinas pranešė apie bavarų dalinio suimtus 126 karininkus ir 2024 eilinius, taip pat keletą suimtų Nemenčinėje, o generolas Matvejus Platovas nurodė, kad Panerių kalvose suėmė generolą Juozapą Serantą (Joseph Serrant, ), 30 karininkų ir daugiau kaip 1 tūkst. eilinių 4. 2 Kukiel M., Wojna 1812 roku, Kraków, 1937, t. 2, s. 499; Кутузов М. И., Сборник документов, Москва, 1955, т. 4, ч. 2., c. 617, Vitebsko gubernijoje buvo 3134 belaisviai (6 generolai, 23 karininkai, 302 puskarininkiai, 2803 eiliniai), Mogiliovo gubernijoje 1268 (7 karininkai, 98 puskarininkiai, 1163 eiliniai). Бессонов В. А., Численность военнопленных 1812 года, 4 Журнал военных действий с 26 ноября до 1 декабря, Кутузов М. Н., Сборник документов..., p

10 Didžiosios Armijos belaisviai Vilniaus gubernijoje metais Oficialiais Rusijos karinės vadovybės duomenimis, 1812 m. Vilnius tapo Didžiosios Armijos belaisvių susitelkimo vieta, nes mieste gruodžio d., t. y. jį užėmus, pasak Rusijos kariuomenės vado feldmaršalo kunigaikščio Michailo Golenyščevo-Kutuzovo, į nelaisvę pateko 7 generolai*, 242 karininkai, 9517 kareivių sergančių ir sužeistų karių rasta karo ligoninėse, bažnyčiose ir vienuolynuose. Tačiau šį, nors ir oficialų, skaičių galima drąsiai vertinti kaip labai apytikslį, kadangi minėtame rašte imperatoriui Aleksandrui I kariuomenės vadas pažymėjo, kad miesto apylinkėse renkasi daugybė belaisvių 5. Vėlesniame Golenyščevo-Kutuzovo pranešime imperatoriui Aleksandrui I apie belaisvių situaciją Vilniuje vėl pateikti panašūs skaičiai apie 10 tūkst. sveikų ir 5 tūkst. sergančių belaisvių 6. Kaip žinoma, sergančių ir sužeistų karių dėl skubaus Didžiosios Armijos pasitraukimo nesugebėta evakuoti iš Vilniaus ligoninių, kaip, beje, ir surinkti po visą miestą išsibarsčiusių nusilpusių karių. Didžiosios Armijos karininkų ir karių atsiminimuose dažniausiai užsimenama, kad Vilniuje tomis dienomis liko keletas generolų, karininkų ir apie 20 tūkst. karių 7. Taigi galima konstatuoti, kad gruodžio mėn. vien tik Vilniuje į rusų nelaisvę pateko apie 20 tūkst. Didžiosios Armijos karių. Kitose Vilniaus gubernijos vietovėse belaisvių būta gerokai mažiau, pavyzdžiui, Ukmergėje 26, prie Jurbarko 8 karininkai ir 206 eiliniai, tačiau pagrindinėse priešininkų susidūrimo vietose Didžiosios Armijos belaisvius vėl skaičiuota tūkstančiais: nuo Vilniaus iki Kauno per tris dienas 5 tūkst., iš jų 2 pulkininkai ir 160 žemesnio laipsnio karininkų, o pačiame Kaune 80 karininkų ir apie 500 karių, neskaitant karo ligoninėse esančių ligonių m. gruodžio 29 d. Kaune rusų karinė valdžia * Raimond Viviès de la Prade ( ), Armand Lebrun de la Houssaye ( ), Jean-Gaspard Normand ( ), Frederic-François Guillaume de Vaudoncourt ( ), Marie Xavier Joseph Lefebvre ( ), Dominik Dziewianowski ( ), Józej Zajączek ( ). 5 Рапорт М. Н. Кутузова Александру I о захватe трофеев и пленных в Вильнo, ten pat, p ; Iwaszkiewicz J., Litwa w roku 1812, Warszawa, 1912, s. 309; Pugačiauskas V., Napoleonas ir Vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai, Vilnius, 2004, p Kukiel M., Wojna 1812 roku, t. 2, p. 472; Dundulis B., Lietuva Napoleono agresijos metais ( ), Vilnius, 1981, p Napoleono armija Lietuvoje, Prancūzų prisiminimai, sud. Joseph Everatt, Vilnius, 2011, p. 117, 132, 145, Рапорт Литовскому военному губернатору, у д. Вилкомирского городничего, 25 9

11 KITŲ ŠALIŲ KARIUOMENĖS LIETUVOS TERITORIJOJE suskaičiavo 1257 belaisvius 9. Vilniaus gubernijoje paskutinį 1812 m. mėnesį belaisvių galėjo būti ne 15 tūkst., o per 25 tūkst m. gruodžio mėn. Didžiosios Armijos belaisvių problemas savo nuožiūra sprendė karinės valdžios atstovai. Tiksliau, užėmus Vilnių, 5 dienas belaisvių problema apskritai nebuvo sprendžiama ir tik į Vilnių atvykus kariuomenės vadui, feldmaršalui kunigaikščiui Golenyščevui- Kutuzovui, imtasi pirmųjų veiksmų. Gruodžio 13 d. atsišaukime Golenyščevas-Kutuzovas paragino Baltarusijos ir Lietuvos gubernijų gyventojus padėti surinkti besislapstančius Didžiosios Armijos belaisvius, kurių esą labai daug, pagal galimybes pamaitinti, duoti šiltų drabužių ir siųsti į apskričių ir gubernijų miestus. Taip pat pabrėžiama, kad už belaisvių slėpimą bus griežtai baudžiama pagal karo lauko įstatymus 10. Gruodžio 17 d. ataskaitoje Rusijos imperatoriui kariuomenės vadas itin tikroviškai aprašė belaisvių padėtį mieste: Neapsakomai didelis skaičius belaisvių viršija visas mūsų galimybes aprūpinti juos, bent iš pradžių, pagal poreikius ir tiesiog kaip to reikalauja žmoniškumas. 11 Tuo metu Rusijos kariuomenės vyriausiasis medicinos inspektorius Jokūbas Vilje ( ) informavo feldmaršalą Golenyščevą Kutuzovą, kad būtina steigti Vilniuje ligonines kariams gydyti ir imtis spręsti Didžiosios Armijos belaisvių problemą 12. Po to išėjo naujas kariuomenės vado įsakymas, kuriame nurodyta ypač kontroliuoti belaisvius, esančius Vilniuje, stengtis suvaldyti situaciją ir įkurdinti juos specialiai skirtose patalpose numatyta tam tikslui panaudoti 20 pastatų 13. декабря 1812 года, Виленский временик, Aкты, издаваемые Виленскою комиccею для разбора древнихь актовь, т. XXXVII, Вильна, 1912, с ; Из журнала о военных действиях с 1 по 6 декабря, Кутузов М. Н., Сборник документов..., p. 546; Журнал о военных действиях с 7 по 12 декабря..., ten pat, p Военно-пленные Великой армии, Виленский временник, книга V, Акты и документы архива Виленского и Гродненского генерал-губернаторского управления, относящиеся к истории , Вильна, 1912, c Dundulis B., Lietuva..., p. 132; Oбращение М. Н. Кутузова. Кутузов М. Н., Сборник документов..., p Рапорт М. Н. Кутузова Александру I о улучшении положения французских военнопленных, ten pat, p Предписание М. Н. Кутузова начальнику главного штаба А. П. Ермолову 1812 г. декабря 7, ten pat, p О числе военнопленных и о размещении их в Вильне, Aкты, издаваемые 10

12 Didžiosios Armijos belaisviai Vilniaus gubernijoje metais Minėtame rašte gruodžio 17 d. Golenyščevas-Kutuzovas atvirai pripažino dar vieną realiją: Nuogus ir basus belaisvius apiplėšia kazokai ir kiti kareiviai, tačiau tokia yra įprasta karo realybė, kadangi jiems neuždrausi tai daryti, juolab žinant, kaip priešininkas elgėsi su mūsų belaisviais. Ir pagaliau pabaigoje konstatavo: Šiandieninė belaisvių padėtis liudija, kad iš pradžių daugelis iš jų taps klimato ir šalčio aukomis ir užkirsti kelią šiai tragedijai mes neturime galimybių. 14 Iš tikrųjų 1812 m. paskutinėmis savaitėmis Didžiosios Armijos nusilpę, sušalę, stokojantys maisto ir drabužių, balansuojantys ties gyvybės ir mirties riba belaisviai buvo palikti likimo valiai, o dauguma priversti savo pastangomis kovoti su žiemiškais orais, kai beveik visą gruodį temperatūra naktimis nuolat buvo žemesnė nei 20 laipsnių. Daugelis jų pasiliko gatvėse prie laužų, kiti glaudėsi nekūrentose ir ankštose patalpose, bažnyčiose ir vienuolynuose tiesiog ant grindų. Į ypač sunkią padėtį pateko ligoti ir sužeisti belaisviai. Kiekvienas turėjo pasirūpinti savimi, pasak amžininkų atsiminimų, jie prašė išmaldos, šildėsi prie mėšlo krūvų, ieškojo maisto atliekų krūvose 15. Analogišką belaisvių padėtį pirmosiomis dienomis ir savaitėmis matome rusų užimtame Kaune m. sausio 1 d., oficialiais rusų duomenimis, Vilniuje buvo ne 15 tūkst., o 7223 belaisviai (9 generolai, 1267 karininkai ir 5947 kareiviai) 17. Taigi, galima konstatuoti, kad per tris gruodžio savaites vien tik Vilniuje mirė apie pusė belaisvių, t. y. ne mažiau kaip 7 tūkst. Vilniaus policmeis- Виленскою комиccею..., p декабря 5. Рапорт М. И. Кутузова Александру I об улучшении положения французских военнопленных, ten pat, p Journal des campagnes et blessures de Charles-François Minod, Mémoires et lettres de soldats français, Paris, 1999, p. 43; Дрейлинг И. Р., Воспоминания участника войны 1812 года, 1812 год: Воспоминания воинов русской армии, Мocква, 1991, c. 379; Sofija Tyzenhauzaitė, Reminiscencijos, Vilnius, 2004, p Nuo patirtų žaizdų mirė brigados generolas Josefas Lefebvras (Joseph Lefebvr, ), maršalo Pranciškaus Josefo Lefebvro (François-Joseph Lefebvre, ) sūnus. Palaidotas Bernardinų kapinėse. Repertoire mondial des souvenirs napoléoniens, Paris, 1993, p ; Pugačiauskas V., Lietuva ir Napoleonas, Vilnius, 2012, p. 22; Od Wilenskiego Klastorzu Karmelitów Bosych Prezor Xiędza Ludwika Gorbowskiego, Aкты, издаваемые Виленскою комиccею..., p Roku Wojna między Rossyą i Francyą, Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2011, t. 11, p Военно-пленные Великой армии..., p

13 KITŲ ŠALIŲ KARIUOMENĖS LIETUVOS TERITORIJOJE terio Šlykovo duomenimis, iš miesto buvo išgabenta iki 14 tūkst. mirusiųjų šiuo atveju įskaičiuoti ir žuvusieji, taip pat mirę iki miesto užėmimo 18. Tokią tragišką situaciją, dėl kurios buvo begalė belaisvių aukų, iliustruoja konkretūs pavyzdžiai: Vilniuje gruodžio 9 d. Misionierių vienuolyne laikiną prieglobstį rado 400 pasiligojusių karių, iš jų daugiau kaip pusė per trumpą laiką mirė nuo nepriteklių, ligų ir šalčio 19. Verkių rūmuose per 12 d. mirė 200 žmonių 20. Šv. Kazimiero bažnyčios vienuolyne mirusiųjų skaičius galėjo siekti 5 tūkst. 21 Viurtembergiečiai iš 57 karininkų neteko 30, o iš apie 500 karių mirties išvengė Verkiuose veikusioje ligoninėje per gaisrą sudegė apie 500 ligonių, kuriuos, priartėjus rusams, paliko medicinos personalas 23. Belaisvių padėtį dar labiau sunkino, kaip jau minėta, rusų karių elgesys, ypač kazokų, kurie neapykantą belaisviams reiškė atvirai priešišku elgesiu ir su jais susidorodami. Labiausiai nepasisekė Vilniuje Bazilijonų vienuolyne prieglobstį radusiems jie buvo išmesti į gatvę, kad jų vietas užimtų sergantys ir sužeisti rusų kariai 24. Apie rusų elgesį su belaisviais Kauno bernardinų vienuolio, įvykių amžininko, atsiminimuose rašoma, kad ką tik galėjo pyktis iškrėsti, tą jie kentėjo, kazokai mušdavo rimbais, nuvilkdavo drabužius, nuaudavo batus, laikė baisiomis sąlygomis, leisgyvius išmesdavo iš ligoninių ir t. t. 25 Prie visų šių nepalankių išgyventi aplinkybių prisidėjo gruodžio 18 Об очистке города от мертвых тел людей и лошадей, Aкты, издаваемые Виленскою комиccею..., p О количестве оружия и больных в Миссионерском монастыре, ten pat, p Istorikas Marijanas Kukelis teigė, kad mirusiųjų skaičius siekė 9 tūkst. Kukiel M., Wojna 1812 roku..., p Anot amžininko, daugelis sužeistųjų prašė užbaigti jų kančias, Journal des campagnes et blessures, p Кудринский A., Отечественная война 1812 года, Вильна, 1912, c In Russland Aus dem Tagebuch des württembergischen Offiziers von Yelin, 1910, s Frankas J., Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius, 2001, p. 397, Pugačiauskas V., Lietuva ir Napoleonas, Vilnius, 2012, p Roku Wojna między Rossyą i Francyą, Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2011, t. 11, p

14 Didžiosios Armijos belaisviai Vilniaus gubernijoje metais mėn. didžiausią mastą pasiekusi dėmėtosios šiltinės epidemija 26. Didžiulis žmonių, susibūrusių mieste, ir ligonių ligoninėse skaičius, daugybė mirties atvejų ir ribotos galimybės suteikti bent elementarias medicinos paslaugas ir greitai palaidoti mirusiuosius sudarė itin palankias sąlygas epidemijai plisti. Rusijos valdžia, nurodžiusi, kad epidemijos kaltininkai yra mieste besiblaškantys belaisviai, bandė: 1. miesto pakraščiuose surasti patalpas, kuriose galima būtų sutalpinti daug žmonių; 2. surinkti mieste esančius belaisvius ir juos perkelti į šias patalpas; 3. uždrausti gyventojams laikyti namuose mirusiuosius ilgiau nei valandą, o jų drabužius liepti sudeginti. Tuo privalėjo pasirūpinti Vilniaus policija, vadovaujama policmeisterio Šlykovo 27. Tačiau įgyvendinti šiuos nurodymus nebuvo jokių galimybių, ypač rasti laisvų patalpų miesto prieigose. Policijos pastangomis nepavyko suvaldyti situacijos. Epidemijos mastas didėjo ir dėl prekybos mirusių nuo šios ligos drabužiais, kuo daugiausia vertėsi žydai 28. Susitelkus dideliam skaičiui karių ir įsivyravus chaosui, miesto gyventojai baiminosi dėl savo gyvybių ir plėšimų, jie užsidarė savo namuose ir nieko į juos neįsileisdavo, kiti, naudodamiesi belaisvių bejėgiškumu, stengėsi įvairiais būdais iš jų pasipelnyti, treti buvo linkę pasirūpinti buvusiais sąjungininkais suteikė jiems laikiną prieglobstį. Vilniuje dominikonų vienuolis kunigas Aloyzas Korzeniovskis globojo belaisvius 29. Vilniaus katedros prelatas Mykolas Dluskis suteikė materialinę pagalbą vienam aukšto rango prancūzų karininkui, kuriam pavyko pabėgti iš miesto. Apie tai vėliau sužinojo rusų valdžia ir dvasininką ištrėmė į Sibirą, Tobolsko miestą 30. Tiesa, įvykių amžininkų atsiminimuose apie 26 Šiltinės epidemija mieste prasidėjo 1812 m. liepą ir tęsėsi iki 1813 m. gegužės, Epidemija duru wysypkowego w roku 1812 i 1813, Wilno, 1899, s O мерах против заразительных болезней в Вильне, Виленский временник..., p Epidemija duru wysypkowego w roku 1812 i , p. 3 4, Korbut-Marciniak M., Stan zdrowotny mieszkańców Wilna w początkach XIX wieku, Biuletyn historii pogranicza, 2012, nr. 12, s Iwaszkiewicz J., Litwa w roku , p Moravskis S., Keleri mano jaunystės metai Vilniuje, Vilnius, 1994, p Rusų valdžia prelato išsiuntimą pirmiausia aiškino tuo, kad tai padaryta dėl jo viešų kalbų niekieno neverčiamas pasakė itin priešišką Rusijai pamokslą. Turimas omenyje pamokslas, 13

15 KITŲ ŠALIŲ KARIUOMENĖS LIETUVOS TERITORIJOJE kazokų priešiškumą dažnai rašoma ir apie miesto gyventojų žydų nehumanišką elgesį su belaisviais, jų apiplėšinėjimą 31. Besislapstantys Didžiosios Armijos kariai buvo išduodami rusams 32. Taigi nemažai fiziškai ir morališkai palaužtų belaisvių negalėjo išgyventi dėl šalčio, brutalaus rusų karių elgesio ir ligų. BELAISVIAI 1813-AISIAIS: MIRTYS, TREMTYS, LAISVĖ, LEGIONAI Iš esmės tiktai 1813 m. pradžioje Rusijos imperijos karinės ir civilinės valdžios institucijos Lietuvos generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas ir civilinis gubernatorius Aleksandras Lavinskis pradėjo aktyviau spręsti karo belaisvių klausimus. Pirmiausia juos bandė perkelti iš miesto centro į priemiesčius įkurdinti vienuolyne prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Trinapolyje, Baltupiuose ir Verkiuose. Čia specialiai paskirti prižiūrėtojai atskyrė sveikus belaisvius nuo sergančių ir pastariesiems uždraudė išeiti iš patalpų. Belaisviai privalėjo gauti ligoninių policijos komiteto leidimą lankytis miesto viešose vietose. Verkių rūmuose pasakytas Vilniaus katedroje Napoleono I vardinių proga, kuris vėliau buvo išleistas atskiru leidiniu. Duomenys apie išsiunčiamus asmenis, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 8, l Les Français en Russie. Souvenirs de la campagnie 1812 et de deux ans de captivité en Russie par J. J. E. Roy, 1896, p. 82, 87; In Russland , s. 42. Plačiau žr.: Гинзбург С., Oтечественная война 1812 года и русские евреи, 1812 год Россия и евреи, Москва, Iš ponios Liuzos Fiusil atsiminimų, Napoleono armija Lietuvoje..., p Apie tai rašė net tie, kurie sugebėjo pasitraukti iš Vilniaus ir negalėjo stebėti to, kas vyko rusams užėmus miestą. Taigi, žinia apie tai plačiai pasklido tarp Napoleono karininkų ir karių. Iš generolo barono Marseleno de Marbo atsiminimų, ten pat, p. 146; Iš Hercogo Fezensaco atsiminimų, ten pat, p. 167; Iš chirurgo Dominyko Žano Larė atsiminimų, ten pat, p. 102; Iš Kapitono Žano Rošo Kuantjė užrašų, ten pat, p. 112; Mémoires de chirurgie militaire, et campagnes du baron D. J Larrey, Paris, 1817, p. 110; Labaume E., Relation complète de la campagne de Russie en 1812, Paris, 1820, p ; Frankas J., Atsiminimai apie Vilnių..., p Moravskis S., Keleri mano jaunystės metai, p. 38; Iwaszkiewicz J., Litwa w roku , p

16 Didžiosios Armijos belaisviai Vilniaus gubernijoje metais įsikūrusios ligoninės administracija aprūpindavo belaisvius maistu, o vietos medikai kartu su prancūzų karo gydytojais juos gydė, atlikdavo operacijas, todėl mirtingumas gerokai sumažėjo 33. Miestiečiams buvo uždrausta priimti naujus belaisvius, kad ir kokio laipsnio jie būtų, o apie gyvenančius, ypač apie sergančius, liepta nuolat informuoti policiją 34. Vilniaus gubernijos civilinės valdžios institucijos privalėjo vadovautis Sankt Peterburge reziduojančio policijos ministro generolo Sergejaus Viazmitinovo ( ) nurodymais, savaime suprantama, prieš tai patvirtintais imperatoriaus Aleksandro I. Pirmieji 1813 m. sausio pradžioje pasiekę Vilnių įsakai reglamentavo belaisvių skaičiavimo tvarką. Po to ėjo įsakai dėl belaisvių skirstymo ir išlaikymo procedūrų, kuriomis, ministrų kabineto siūlymu, siekta taupyti iždo lėšas, skirtas jų išlaikymui. Nesigilinsime į visas biurokratinių procedūrų detales ir aptarsime tik esmines nuostatas m. sausio 14 d. datuotame Policijos ministerijos rašte buvo pateiktos belaisvių priežiūros taisyklės. Belaisviai lenkai turėjo būti siunčiami į Kaukaze, Gruzijoje ir ant Sibiro linijos veikiančius pulkus. Šis žingsnis aiškinamas siekiu mažinti belaisvių išlaikymo išlaidas ir išsaugoti savo rekrutus, kurie tarnaus daliniuose, veikiančiuose prieš prancūzus. Prancūzijos ir jos sąjungininkų pavaldinius, t. y. amatininkus (meistrus ir darbininkus), numatyta įdarbinti Sankt Peterburgo ir Uralo fabrikuose ir gamyklose, pasiūlius jiems tokius pat kaip ir vietos žmonėms mokamus atlyginimus. Valstiečiams ketinta pasiūlyti persikelti į Saratovo ir Jekaterinoslavo gubernijose kolonistų gyvenamas vietoves, o vėliau numatyti galimybę leisti jiems įsigyti žemės, tačiau be iždo pagalbos. Kitiems, turintiems tik karinio gyvenimo įgūdžių, ketinta palikti belaisvio statusą ir išsiųsti juos įvairių atstatymo darbų dirbti Maskvoje ir kituose miestuose 35. Atkreipkime dėmesį, kad valstiečiams taikomas žodis pasiūlyti teikė vilčių belaisviams disponuoti tam tikra savo ateities pasirinkimo perspektyva, tačiau ją siaurino belaisvių skirstymas pagal socialinį statusą (luomą) ir Rusijos realijos. 33 Journal des campagnes et blessures, p. 43; Кудринский O. A., Отечественная война 1812 года..., p O мерах против заразительных болезней в Вильне, Aкты, издаваемые Виленскою комиccею..., p Belaisvių priežiūros taisyklės, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 109, l. 7; Военно-пленные Великой армии..., p ; Бессонов В. А, Миловидов Б. П., Польские военнопленные Великой армии..., p

17 KITŲ ŠALIŲ KARIUOMENĖS LIETUVOS TERITORIJOJE Iš šių nuostatų aiškėja dar vienas svarbus Rusijos valdžios siekis Didžiosios Armijos belaisviai turėjo būti kuo skubiau siunčiami iš Vilniaus gubernijos į vidines imperijos gubernijas. Akivaizdu, kad didelė belaisvių, likusių teritorijoje, kurios dauguma gyventojų demonstravo palankumą Prancūzijos imperatoriui Napoleonui, kaip potencialiam krašto išvaduotojui, koncentracija kėlė Rusijos valdžiai pagrįstų nuogąstavimų. Tai liudija nežinomo valdininko juodraštinė pastaba, kad lietuviškose gubernijose, o ypač Vilniuje tebėra iki 5 tūkst. belaisvių, kuriuos laikyti itin pavojinga 36. Vasario 16 d. iš Sankt Peterburgo atsiųstose papildomose taisyklėse nurodyta belaisvius karininkus skaičiuoti atskirai nuo eilinių, sudarant vardinius sąrašus ir nurodant jų tarnybos pulką. Eilinius skirstyti pagal kariuomenės rūšis pėstiją, kavaleriją ir artileriją, taip pat pagal 17 nacyjam narodnym, paaiškinus, kad belaisviai iš tikrųjų turėtų būti atrenkami pagal nacyjam vojsk, t. y. italas, tarnavęs Prancūzijos pulke, būtų užrašomas kaip prancūzas 37. Taigi Rusijos imperijos valdžia Didžiosios Armijos belaisvius pirmiausia nusprendė perkelti iš buvusių LDK teritorijų į šalies gilumą, suskirstytus pagal įvairias karinės ir civilinės veiklos sferas. Tuo pat metu buvo priimtas dar vienas sprendimas, kuriuo numatyta daliai belaisvių suteikti laisvę. Pirmiausia į šią kategoriją pateko Prūsijos karininkai ir kariai, kadangi 1813 m. sausio pradžioje Lietuvos generalgubernatorių Rimskį-Korsakovą pasiekė Sankt Peterburge parengtas įsakas iš Lietuvos gubernijų mažomis partijomis belaisvius, tinkamai aprūpintus drabužiais ir avalyne, siųsti į Rygą 38. Pasižiūrėkime, kaip pavyko šiuos įsakymus įgyvendinti vietos valdžios administracinėmis priemonėmis m. belaisvių skaičių labiausiai paveikė kelios aplinkybės: belaisvių mirtingumas, prasidėjęs jų perkėlimo į Rusijos imperijos gilumą procesas, be to, Vilnius tapo belaisvių, lydimų į Rusiją iš Europos kraštų, laikinuoju tranzito centru, o Kaunas ir Jurbarkas tarpiniais punktais. Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad nema m. gegužės 6 d. raštas, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 109, l Policijos ministro Viazmitinovo raštas, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 109, l. 4; Военно-пленные Великой армии..., p Policijos ministro Viazmitinovo raštas Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 109, l. 9; Lietuvos generalgubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo raštas Vilniaus gubernijos civiliniam gubernatoriui, ten pat, l

18 Didžiosios Armijos belaisviai Vilniaus gubernijoje metais žai Didžiosios Armijos karių buvo išsibarstę didelėje teritorijoje, laikinai radę prieglobstį pas gyventojus, ieškojo galimybių pasitraukti iš Rusijos. Dažnai jie patekdavo į nelaisvę, kai kurie antrą kartą, dėl to keliskart buvo įtraukti į bendrą belaisvių skaičių. Rusijos valdžios duomenimis, 1813 m. sausio mėn. pirmąją savaitę belaisvių sumažėjo iki 6034, o ligoninėse tuo metu susitelkė dauguma jų Vasario 12 d. 3929, o po 3 dienų 3672 (5 generolai, 981 karininkas ir puskarininkis ir 2636 eiliniai) 39. Per pusantro mėnesio belaisvių sumažėjo 2362, t. y. maždaug trečdaliu. Tai lėmė vis dar didelis mirtingumas, juolab kad tuo metu belaisvių išsiuntimo procesas nebuvo tapęs nuolatiniu. Rusų valdžios vesta belaisvių statistika, kuria tenka remtis nepaisant galimų netikslumų, liudija, kad sausio pirmąją savaitę mirė 189 karininkai ir 1167 eiliniai 40. Belaisvių mirtingumas stabilizavosi vasario mėn., kai per penkias paras mirė tik 18 karininkų ir 79 eiliniai 41. Remiantis pagrindiniais belaisvių politikos principus reglamentuojančiais dokumentais, Didžiosios Armijos belaisviai pradėti reguliariai siųsti kovo mėn., kai Vilniuje ir kitose gubernijos vietovėse padėtis stabilizavosi. Vilniaus gubernijos valdžiai buvo nurodyta siųsti į vidines gubernijas tik visiškai pasveikusius belaisvius 42. Tą patį mėnesį Vilniaus komendantas Hovenas konstatavo, kad padidėjo pasveikusiųjų skaičius 43. Tačiau daugumai ką tik pasveikusių ar pusiau pasveikusių ir šiek tiek sustiprėjusių morališkai ir fiziškai belaisvių leistis į ilgą ir varginančią kelionę reiškė dar vieną ekstremalų išbandymą. Iš Vilniaus belaisvių grupės, lydimos prižiūrėtojų, keliavo į Minską, Maskvą, Tverę, Vologdą, Rygą, Daugpilį, Mintaują, Memelį (Klaipėdą), Sankt Peterburgą. Belaisviai į vidines Rusijos gubernijas keliavo paskirstyti įvairaus dydžio grupėmis nuo keleto iki kelių šimtų ir pavienių asmenų: į Minską buvo iš- 39 Belaisvių duomenys, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 333, l. 5; Бессонов В. А., Численность военнопленных..., p Per savaitę išvežti iš ligoninių 5755 mirę belaisviai, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 333, l. 3, Военно-пленные Великой армии..., p Rusijos kariuomenės generalinio štabo viršininko, generolo adjutanto Volkonskio raštas Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 109, l Vilniaus komendanto pulkininko Hoveno 1813 m. kovo mėn. raštas Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, ten pat, b. 32, l

19 KITŲ ŠALIŲ KARIUOMENĖS LIETUVOS TERITORIJOJE siųsti 98 karininkai ir 100 karių, į Černigovą 3 karininkai, kovo 18 d. 100, kovo 28 d. 154, 7 karininkai į Sankt Peterburgą, 1 į Rygą, 1 į Kalugą 44. Pažymėtina, kad į Rusijos gilumą valdžia pirmiausia stengėsi nedidelėmis grupėmis išsiųsti karininkus, ką liudija ir kovo d. statistika, kai į Minską iškeliavo 181 karininkas, 3 karininkų žmonos ir vos 43 eiliniai 45. Jau kovą, t. y. po trijų mėnesių, Didžiosios Armijos belaisvių skaičiaus kaitos esmine priežastimi tapo nebe mirtys, o tai, kad jie buvo išsiunčiami kitur. Štai kovo 26 d. Vilniuje savo likimo laukė 2601 belaisvis 46. Palyginę su vasario 15 d. duomenimis matome, kad per pusantro mėnesio belaisvių masiškai nesumažėjo tik apie pusę šimto. Galima konstatuoti, kad belaisvių išsiuntimas iš Vilniaus gubernijos pagrindinių miestų dėl vietos valdžios veiksmų vyko lėtai. Kitose gubernijos vietose belaisvių buvo mažiau nei tūkstantis Dauguma buvo susitelkę Kaune miesto komendantas balandžio 12 d. suskaičiavo 545 belaisvius, t. y., palyginti su gruodžio 29 d. duomenimis, jų sumažėjo iki Pagrindinėmis priežastimis, dėl kurių Vilniaus gubernijos valdžiai nepavyko Didžiosios Armijos belaisvių išsiuntimo organizuoti taip, kad jis vyktų sparčiai, galima laikyti didelį skaičių sergančiųjų, taip pat finansines ir logistikos problemas: tūkstančiams belaisvių reikėjo išmokėti kelionpinigius, aprūpinti drabužiais ir avalyne pagal oro sąlygas (Vilniuje tam tikslui naudotos Didžiosios Armijos amunicijos sandėliuose buvusios uniformos) 49. Vilniaus komendanto Hoveno finansinės ataskaitos liudija, kad vien į Oriolą išsiunčiamiems 34 karininkams ir eiliniams buvo išmokėta 1880 rublių, o vėliau į Rusijos gilumą siunčiamiems belaisviams skirta 2400 rublių kelionpinigių 50. Kaip jau minėta, lenkus Varšuvos kunigaikštystės dalinių karininkus 44 Vilniaus komendanto pulkininko Hoveno raštas, ten pat, b. 109, l. 36; Vilniaus civilinio gubernatoriaus Lavinskio raštai, ten pat, l. 36, Belaisvių duomenys, ten pat, b. 333, l Военно-пленные Великой армии..., p Ten pat, p Vardinis belaisvių sąrašas, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 53, l Divizijos generolui 8 rb, brigados generolui 5 rb, karininkui 2 rb asignacijomis, puskarininkiui 50 kp, eiliniui 5 kp. Belaisvių žmonoms numatyta mokėti jų vyrams skirtas sumas. Военно-пленные Великой армии..., p m. Vilniaus komendanto Hoveno ataskaitos, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 325, l

20 Didžiosios Armijos belaisviai Vilniaus gubernijoje metais ir karius buvo numatyta siųsti į Sibirą ir Kaukazą. Vilniaus gubernijoje lenkų belaisvių skaičius neturėjo būti ženklus dėl vienos priežasties pagrindinės lenkų pajėgos traukėsi per Minsko ir Gardino departamento teritoriją. Istoriko Aleksandro Samovičiaus duomenimis, buvo išsiųsta apie 7 tūkst. lenkų 51. Vilniaus gubernijoje jų skaičius greičiausiai neviršijo 1 tūkst. Nepaisant nurodymo siųsti lenkus į Kaukazą ir Sibirą, iš Vilniaus gubernijos 302 lenkai iškeliavo į Daugpilio tvirtovės statybą, tačiau komendanto pastangomis nustačius tikrąją tapatybę, juos nutarta iš ten išsiųsti m. pavasarį į Kauno karinio komendanto sąrašus pateko 27 lenkai 53. Taip pat per Vilniaus guberniją tranzitu keliavo lenkų belaisviai iš Varšuvos kunigaikštystės 54. Lenkų generolas Zajončekas Vilniuje gyveno gana laisvai, bet jį saugojo kazokų sargyba, vėliau generolas buvo išsiųstas į Rusiją, analogiškai pasielgta ir su generolu Dzievianovskiu 55. Pastariesiems turėjo būti pritaikytas gruodžio 24 d. Vilniuje paskelbtas imperatoriaus Aleksandro I manifestas, užtikrinantis visuotinę amnestiją Lietuvos gyventojams, rėmusiems prancūzus, o pasitraukusieji privalėjo per du mėnesius grįžti į savo kraštą, priešingu atveju jų turtas turėjo būti konfiskuotas 56. Tačiau šio nurodymo praktinis įgyvendinimas nebuvo aiškus ir sklandus. Į Gardino gubernatoriaus paklausimą, ką daryti su lenkų belaisviais, tarp kurių, tikėtina, yra Lietuvos reguliariosios ir atskirų dalinių, taip pat tarnavusių Didžiosios Armijos daliniuose karių, iš ministrų kabineto atsakę taip: išsiųsti į Kaukazą ir Sibirą 57. Taigi jie turėjo būti prilyginti Lenkijos kunigaikštystės belaisviams. Tačiau išvengti tremties į Rusijos gilumą daliai Lietuvos reguliariosios kariuomenės ir atskirų dalinių karininkams vis dėlto pavyko. Generalgu- 51 Самович А. Л., Военнопленные наполеоновских войн..., p Rygos ir Kuršo generalgubernatoriaus P. Pauluči raštas Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 109, l m. iš Gardino ir Vilniaus gubernijų į Daugpilio tvirtovę išsiųsti 720 lenkų belaisvių vasaros viduryje iškeliavo į Kaukazą. Belaisvių vardinis sąrašas, ten pat, l ; Rygos ir Kuršo generalgubernatoriaus P. Pauluči raštas Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, ten pat, l Szumski S., W walkach i więzieniach: pamiętniki z lat , Wilno, 1931, s Ten pat, p. 56; Belaisvių duomenys, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 333, l Dundulis B., Lietuva..., p Самович А. Л., Военнопленные наполеоновских войн..., p

21 KITŲ ŠALIŲ KARIUOMENĖS LIETUVOS TERITORIJOJE bernatorius Rimskis-Korsakovas patenkino Lietuvos kariuomenės kavalerijos inspektoriaus brigados generolo Juozapo Vavžeckio prašymą ir leido apsigyventi savo valdose, Niurkonių dvare, Upytės apskrityje, analogiško sprendimo sulaukė ir Tomas Mirskis. Kaip garantija buvo reikalaujama išlaisvinamojo asmens garbės žodžio ir giminių raštiško laidavimo 58. Kaune buvo suimtas Rudolfo Tyzenhauzo artilerijos pulke tarnavęs Feliksas Jelskis, tačiau tolesnis jo likimas neaiškus 59. Vilniaus gubernijos gyventojus, tarnavusius eiliniais Rusijos kariuomenėje ir dezertyravusius, Rusijos valdžia bausdavo fizinėmis bausmėmis ir grąžindavo į tarnybą. Tarp tokių buvo ir tarnavusių Lietuvos reguliariosios kariuomenės daliniuose 1812 m. 60 Daugiausia Didžiosios Armijos belaisvių iš lietuviškų gubernijų iškeliavo į Daugpilio tvirtovės statybas. Ten reikėjo atsiųsti 2500 sveikų ir patikimų belaisvių, kuriems už darbo dieną žadėta mokėti 15 kapeikų m. pavasarį ir vasarą iš Vilniaus gubernijos į Daugpilį buvo siunčiamos įvairaus dydžio grupės: balandžio mėn. iš Vilniaus 150, iš Kauno 120, gegužės mėn. iš Jurbarko 79, gegužės birželio mėn. iš Vilniaus 1297 belaisviai. Taigi iš viso į Daugpilį buvo pasiųsta ne mažiau kaip 1646 belaisviai 62. Liepos pradžioje Rygos ir Kuršo generalgubernatorius markizas Pilypas Pauluči ( ) informavo Lietuvos generalgubernatorių, kad numatyta belaisvių skaičiaus kvota įvykdyta 63. Vilniaus gubernijoje esantys belaisviai turėjo galimybę laisvai pasirinkti savo tolesnį likimą stoti į kovai su Napoleonu skirtą legioną. Šiam sumanymui įgyvendinti labiausiai pasitarnavo vokiečių žemių (bavarų kavalerijos ir pėstininkų dalinių) kariai, kurie dar 1812 m. vasarą pateko į 58 Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui raštas, LVIA, f. 378, BS, 1813, l. 5; Generolo-adjutanto kunigaikščio Volkonskio raštas Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, ten pat, l Kauno komendanto Kempeno raštas, ten pat, b. 32, l Generolo Sinicino 1813 m. raštai, ten pat, b. 361, l. 4, Policijos ministerijos raštai, ten pat, b. 109, l , Minsko gubernijos valdžia pasiuntė 700 belaisvių. Belaisvių, išsiųstų į Daugpilį, sąrašas, ten pat, b. 325, l. 6; raportai Viazmitinovui, ten pat, b. 109, l. 65, 103, 113, 121, Rygos ir Kuršo generalgubernatoriaus P. Pauluči raštas Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, ten pat, l

22 Didžiosios Armijos belaisviai Vilniaus gubernijoje metais rusų nelaisvę. Iš dezertyrų ir belaisvių kuriamame vadinamajame rusų ir vokiečių legione 1813 m. balandžio mėn. tarnavo 4254 kariai 64. Vilniuje esantys, pasak generalgubernatoriaus, beveik visi vokiečių žemių belaisviai pareiškė norą stoti į šį legioną. Nuo balandžio 19 iki gegužės 10 d. į Tilžę buvo išsiųsti 2 generolai, 5 karininkai ir 356 eiliniai 65. Rusijos valdžia taip pat planavo suformuoti legioną Oriole. Jo pagrindą turėjo sudaryti vokiečių žemių atstovai m. lapkričio mėn. Aleksandras I nurodė Golenyščevui-Kutuzovui siųsti į Oriolą prancūzų, olandų ir italų tautybės belaisvius, kadangi tai dabartinėmis aplinkybėmis atneštų naudos, t. y. būtų išnaudota kaip politinė propaganda prieš Napoleoną 66. Gruodžio 21 d. kariuomenės vadas informavo imperatorių Aleksandrą I, kad jo įsakymas siųsti belaisvius į Oriole formuojamą svetimšalių legioną yra vykdomas Vilniuje į jo gretas stoja 3 tūkst. belaisvių ir jie aprūpinti darbužiais ir pinigais 67. Tiesą pasakius, tomis dienomis, kai rusų valdžiai sunkiai sekėsi juos suvaldyti ir suskaičiuoti, juo labiau pasirūpinti tūkstantinėmis belaisvių miniomis, vargiai ar buvo įmanoma surinkti tokį įspūdingą skaičių, todėl feldmaršalas gerokai pagražino tikrovę, nors norinčiųjų tokiu būdu palengvinti savo tragišką likimą galėjo būti išties nemažai 68. Tai, kad gruodžio mėn. nepavyko organizuoti konkrečių darbų, liudija generolo leitenanto Piotro Konovnicino laiškas, kuriame Vilniaus generalgubernatoriaus klausiama, kokiu būdu būtų galima savanorius siųsti į Oriolą 69. Iš tikrųjų imperatoriaus nurodymas pradėtas vykdyti tik daugiau kaip 64 Сироткин В. Г., Судьба пленных солдат и офицеров Великой Армии в России после Бородинского сражения, Сироткин В. Г., Судьба французских солдат..., p Lietuvos generalgubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo raštas imperatoriui Aleksandrui I, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 114, l. 15; Сироткин В. Г., Судьба французских солдат..., p Военно-пленные Великой армии..., p Рапорт М. Н. Кутузова Александру I, Кутузов М. Н., Сборник документов..., p Rusų karininkų atsiminimuose akcentuojamas Didžiosios Armijos karių noras pasiduoti į nelaisvę. Нескорое возвращение на родину, Из истории отступления Великой Армии и судеб пленных (по воспоминаниям участников и очевидцев), 69 Generolo leitenanto Piotro Konovnicino raštas Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, LVIA, f. 378, BS, 1812, b. 114, l

23 KITŲ ŠALIŲ KARIUOMENĖS LIETUVOS TERITORIJOJE po mėnesio, kai vasario 3 d. buvo išsiųsta pirma grupė, sudaryta iš 6 karininkų ir 2 eilinių. Karininkai, daugiausia vokiečių žemių atstovai, ir kapitonas prancūzas gavo kailinius, liemenes, kelnes, marškinius, batus ir po 50 rublių, o eiliniai (Napoleono gvardijos grenadieriai) tik kailinius ir po 15 rublių 70. Nuo šio mėnesio, sprendžiant iš Vilniaus karinio komendanto Hoveno sudarytų sąrašų, prasidėjo organizuotas ir nuolatinis jų siuntimas, tiesa, itin negausiais būreliais po kelias dešimtis karininkų ir eilinių, iš viso Po Prūsijos belaisvių, kurie pavasarį mažomis grupėmis keliavo iš Vilniaus į Rygą, rudenį laisvę gavo bavarai ir belaisviai iš kitų Vokietijos miestų ir žemių (Saksonijos, Viurtembergo, Reino sąjungos), kurios tapo Rusijos imperijos sąjungininkėmis. Rusijos valdžia Prūsijos belaisviams rodė išskirtinį dėmesį: ne tik skyrė didesnes pinigines išmokas (dienai karininkams 2 rublius, o eiliniams 15 kapeikų), bet ir nurodė užtikrinti, kad vietos gyventojai su jais gerai elgtųsi 72. Kartu su Prūsijos belaisviais į namus keliavo ispanai ir portugalai (1 karininkas ir 67 eiliniai), tačiau dažniausiai jų maršrutas driekėsi į Memelį, kartais į Sankt Peterburgą, perdavus Ispanijos pasiuntinio žinion 73. Tačiau kitų vokiečių žemių atstovų, kaip antai, dalies badeniečių, laukė kitoks likimas jie buvo išsiųsti į Rusijos gilumą Tambovo miestą 74. Tarp belaisvių Rusijos valdžios išskirtinio dėmesio sulaukė gydytojai, 70 Vilniaus komendanto pulkininko Hoveno raštai A. Rimskiui-Korsakovui, ten pat, b. 114, l Vasario 3 d. 6 karininkai, pėstininkų, kavalerijos ir artilerijos pulkų kapitonai ir poručikai, ir 2 eiliniai, taip pat 2 imperatoriaus gvardijos grenadieriai Pjeras Trenas ir Žiulis Velas (Louis Vel), 14 d. 4 karininkai, 19 d. 5 karininkai ir vachmistras, 22 d. 4 poručikai, 24 d. 2 poručikai, seržantas, būgnininkas, eilinis, paštininkas. Kovo mėn. išsiunčiamų belaisvių gerokai sumažėjo ir jie buvo skaičiuojami dešimtimis 33 karininkai ir poručikai, 9 eiliniai. Vėliau 20 karininkų ir 9 eiliniai. Vilniaus komendanto pulkininko Hoveno raštai A. Rimskiui-Korsakovui, ten pat, b. 114, l. 3 4, 12; Vilniaus komendanto pulkininko Hoveno raštas, ten pat, b. 109, l. 36; Военно-пленные Великой армии..., p Ten pat, p. 33; Apie belaisvius bavarus ir kitus..., LVIA, f. 378, BS, 1813, l , ; Policijos ministerijos raštas, ten pat, l. 71; Mikaberidze A., Napoleon s Lost Legions. The Grande Armée Prisoners of War in Russia, Napoleonica. La Revue, 3/2014 (n 21), p Vilniaus komendanto pulkininko Hoveno raštas, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 109, l. 36; Išsiųstų belaisvių skaičius 200, iš Gardino gubernijos 27. Ispanų belaisvių vardinis sąrašas, ten pat, b. 2, l. 3 4; Gardino komendanto Klenovskio raštas, ten pat, l. 25; Кудринский A., Отечественная война..., p Frankas J., Atsiminimai apie Vilnių.., p

24 Didžiosios Armijos belaisviai Vilniaus gubernijoje metais tačiau tik balandžio pradžioje Vilniaus generalgubernatorių pasiekė Policijos ministerijos nurodymas, suteikiantis gubernijoje esantiems gydytojams galimybę tarnauti Rusijos kariuomenėje arba įsidarbinti ligoninėse ir gauti tarnybinį atlyginimą 75. Vien Kaune sausio pabaigoje tarp belaisvių buvo 36 gydytojai 76. Dalis nutarė pasinaudoti šia galimybe, Bertranas išvyko į Moldaviją stebėti maro epidemijos, savojietis Dezeksas, Vestfalijos daliniuose tarnavęs gydytojas Vželkas iš Bohemijos patraukė į Žitomirą, o tirolietis Haleris ir italų gvardijos gydytojas Strambijus Vilniaus universiteto profesoriaus Jozefo Franko dėka sugebėjo išvykti iš Rusijos 77. Tolesnis belaisvių, įskaitant ir civilius, likimas priklausė nuo įvairių, kartais visiškai atsitiktinių, aplinkybių. Pirmiausia, kaip jau buvo minėta, aukšto rango karininkai pulkininkai ir generolai nelaisvėje nebuvo labai varžomi, be to, jie galėjo tikėtis greitai būti išlaisvinti, ypač kai rasdavo užtarėjų, turinčių ryšių su Rusijos imperatoriaus dvaru. Paprastai iš Vilniaus jie buvo siunčiami į Sankt Peterburgą. Žemesnio laipsnio karininkai galėjo išvengti tremties į Rusiją, jei tik taip pat susirasdavo įtakingų užtarėjų. Pasisekė kirasyrų kapitonui Desenui Marsanui, kurio išlaisvinimu rūpinosi imperatorienė Marija Fiodorova ir kunigaikštis Konstantinas. Pastarasis laiške Rimskiui-Korsakovui pabrėžė, kad šis karininkas ypač žymios pavardės, yra Prancūzijos pasiuntinio Berlyno rūmuose sūnus 78. Lenkų karininką Stanislovą Šumskį nuo išsiuntimo išgelbėjo ne tiek simuliuojama liga ar kyšiai Vilniaus gubernijos valdininkams, kiek Tomo Vavžeckio ( ) ryšiai su Aleksandru I 79. Tačiau Vilniaus vyskupo Jeronimo Stroinovskio pastangos pagelbėti belaisviui kunigui ir vienuoliui Bonaventūrai Ramnanui (prašė palikti bernardinų vienuolyne Vilniuje) buvo bevaisės gubernatorius Rimskis-Korsakovas nepatenkino prašymo, motyvuodamas tuo, kad dvasininkas yra įrašytas į belaisvių sąrašus ir privalo būti išsiųstas į nurodytą vietą Policijos ministerijos raštai, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 109, l Военно-пленные Великой армии..., p Frankas J., Atsiminimai apie Vilnių..., p Kunigaikščio Konstantino raštas Vilniaus generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 53, l Szumski S., W walkach i więzieniach, p Vyskupo J. Stroinovskio 1813 m. prašymas Vilniaus generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 32, l. 16; Vilniaus generalgubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo raštas, ten pat, l

25 KITŲ ŠALIŲ KARIUOMENĖS LIETUVOS TERITORIJOJE Nerandantys būdų oficialiai gauti palankų sprendimą rizikuodavo bandydavo atgauti laisvę bėgdami, dažniausiai karininkai, tačiau tai netapo masiniu reiškiniu. Vienas iš tokių buvo brigados generolas Denis Seronas (Denis Étienne Seron, ?), kurio Vilniuje pasigedo vietos valdžia 81. Tačiau vėliau jo pavardę randame sąraše asmenų, siunčiamų į Minską 82. Dažniausiai ryždavosi bėgti į Rusijos gilumą tremiami belaisviai, pakeliui iš Vilniaus į Minską, kai jų būrius lydėdavo nedidelė sargyba. Tik kai kuriems pavyko kirsti Rusijos sieną, o sulaikyti buvo siunčiami į paskirties vietas arba teisiami m. belaisviams buvo suteikta galimybė gauti Rusijos imperijos pavaldinio statusą (rus. podanstvo ), davus laikinąją ar amžiną priesaiką, tačiau Vilniaus gubernija buvo įtraukta į sąrašą teritorijų, kurioms ši taisyklė nebuvo taikoma 84. Taigi Vilniaus gubernijoje pasilikti belaisviai neturėjo daug galimybių, tačiau kai kurie įsigudrindavo susitarti su vietos administracija. Jozefas Grilis, Prancūzijos pilietis, likęs Kaune, gyveno iš sodininko pagalbininko darbo, kol vienas darbdavių, advokatas Jagintovičius, sugalvojo jį įbaudžiavinti. Išvengti įbaudžiavinimo procedūros padėjo aktyvios žmonos Teklės pastangos Vilniaus gubernijos aukščiausios valdžios valdininkų kabinetuose. Vilniaus generalgubernatorius Rimskis-Korsakovas šią problemą išsprendė taip: nusikaltusius valdininkus, kurie talkino advokatui, nurodė nubausti, o Griliui buvo pasiūlytos dvi išeitys priimti Rusijos pilietybę, įsirašant į atitinkamą žmonių klasę, arba grįžti į savo tėvynę 85. Reikia manyti, kad Grilis pasinaudojo suteikta galimybe išvykti. Per keturis mėnesius nuo kovo iki liepos 2 d. vien tik iš Vilniaus rusų valdininkai išsiuntė apie 1,5 tūkst. belaisvių. Tačiau statistika liudija, kad, liepos 2 d. duomenimis, Vilniuje buvo 2384 belaisviai (2 generolai, 561 karininkas ir 1942 eiliniai) 86, t. y. vos 323 belaisviais mažiau nei kovo pa- 81 Rusų pareigūnai nurodė šiuos bėglio požymius: vidutinio ūgio, per 40 metų, pilno veido, liūdnos išvaizdos, dažnai būna girtas, su pilka uniforma, generolo antpečiais ir ordinu. Byla apie prancūzų generolo Serano pabėgimą, ten pat, b. 150, l Belaisvių duomenys, ten pat, b. 333, l Pabėgusių belaisvių sąrašas, ten pat, b. 196, l Самович А. Л., Военнопленные наполеоновских войн в западных губерниях..., p A. Rimskio-Korsakovo raštas Vilniaus gubernijos valdybai, LVIA, f. 381, ap. 24, b. 5557, l Belaisvių duomenys, ten pat, f. 378, BS, 1813, b. 33, l

26 Didžiosios Armijos belaisviai Vilniaus gubernijoje metais baigoje. Netgi spalio mėn., rusų valdžios pareigūnų korespondencijos duomenimis, Vilniuje belaisvių vis dėlto buvo likę nemažai 87. Šią situaciją galima aiškinti tuo, kad į Vilnių, kaip tarpinį persiuntimo punktą, vykdavo ir belaisviai iš Gardino gubernijos 88. BAIGIAMOSIOS IŠVADOS Rusijos valdžios sprendimus dėl Didžiosios Armijos 25 tūkst. belaisvių likimo Vilniaus gubernijoje lėmė keletas išskirtinių aplinkybių. Pirma, dauguma Didžiosios Armijos karininkų ir eilinių į nelaisvę pateko Vilniuje ir Kaune, nes per šiuos miestus traukėsi pagrindinės pajėgos, o dauguma belaisvių, išsekusių po ilgo ir varginančio žygio iš Rusijos, balansavo ties gyvybės ir mirties riba. Antra, dėl nepalankių žiemos orų, ligų epidemijos protrūkio, rusų karinės ir civilinės valdžios ribotų galimybių užtikrinti elementarias gyvenimo sąlygas mirė ne mažiau kaip trečdalis visų patekusiųjų į nelaisvę. Trečia, Rusijos valdžios sprendimą Vilniaus gubernijoje nepalikti Didžiosios Armijos belaisvių lėmė du pagrindiniai motyvai: pirmas, politinis, Lietuvos gyventojai karo metu demonstravo akivaizdų palankumą Prancūzijai, todėl belaisviai tikėjosi visokeriopo palaikymo, bet tai galėjo destabilizuoti situaciją krašte, juolab kad karo veiksmai persikėlė už Rusijos imperijos ribų; antras, labiau praktinis, Vilniaus gubernija ilgo pasienio teritorija, o tai skatino belaisvius bandyti būtent čia išsilaisvinti, todėl būtų sunku juos išlaikyti ir kontroliuoti. Dėl Rusijos valdžios biurokratinių procedūrų ir menkų finansinių galimybių belaisvių, kurių buvo labai daug, išsiuntimas į šalies gilumą ir išlaisvinimas užsitęsė iki 1813 m. pabaigos. Įteikta 2016 m. rugsėjo 29 d. 87 Viazmitinovo raštas Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, LVIA, f. 378, BS, 1813, b. 109, l Gardino komendanto pulkininko Klenovskio raštai Lietuvos generalgubernatoriui A. Rimskiui-Korsakovui, ten pat, b. 33, l

27 LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KARAS M. THE NEW YORK TIMES PUSLAPIUOSE Dr. Simonas Strelcovas Šiaulių universitetas ĮVADAS m. Nepriklausomybės karas tikriausiai viena iš nuodugniausiai istorikų tyrinėtų Lietuvos karybos istorijos temų. Artėjant valstybingumo 100-mečio jubiliejui, ko gero, tokių tyrimų dar pagausės. Kiekvieno tyrimo naujumo pagrindiniai vertinimo kriterijai pasirinkti informacijos šaltiniai (duomenynas) ir darbo su jais metodai. Remdamiesi šiuo tyrimu, šį kartą siūlome pažvelgti į Lietuvos nepriklausomybės karą ne per regiono, kuriame vyko aptariami įvykiai, šaltinių prizmę, nes kaip pagrindinis šaltinis buvo pasirinktas vienas iš didžiausią tiražą pasaulyje turinčių dienraščių The New York Times. Pavarčius Anglijoje ir Vokietijoje išleistų dienraščių archyvus, iš karto pajuntama Pirmojo pasaulinio karo dvasia, tam tikras tendencingumas, tampa akivaizdūs pokarinės Europos prisiimti (primesti) įsipareigojimai, taip pat ir dėl regiono geopolitinės padėties. Europa gyveno Versalio nutarimų projektais, tiesiog ore tvyrojo dar vieno jos politinio perbraižymo tendencijos. Todėl JAV, po Versalio sutarties ėmusi keisti savo poziciją ir retoriką, sukanti izoliacionizmo politikos link ir dėl to nebeturinti ambicijų aktyviau veikti Europoje, juo labiau Baltijos jūros rytinės pakrantės regione, atrodė žadanti būti objektyviausia. The New York Times ir buvo tas leidinys, kuris labiausiai tiko šiai užduočiai įgyvendinti iš šalies komentuoti Lietuvos įvykių (Nepriklausomybės kovų) raidai ir pažvelgti į jos aktualijas kitu užsieniečio žvilgsniu. Pasirinkta tyrimo pavadinimo formuluotė Lietuvos nepriklausomybės 26

28 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose karas m. The New York Times puslapiuose suponuoja mintį, kad bus judama kitomis vėžėmis, nei tai paprastai buvo daroma atliekant tradicinį istorinį tyrimą. Iš tyrimo pavadinimo natūraliai išplaukia ir pagrindinis šaltinis pasaulinio lygio žurnalistikos aukso grynuolis The New York Times. Todėl esminius jo skirtumus, kurie ir daro takoskyrą tarp įprastų archyvinių istoriografinių tyrimų ir pastarojo, norėtume trumpai aptarti šio straipsnio įvadinėje dalyje. Kaip minėta, Nepriklausomybės kovos jau yra sulaukusios ir neabejotinai ateityje dar sulauks ne vieno Lietuvos istoriko dėmesio. Tikėtina, kad šie tyrimai bus papildyti naujais archyviniais šaltiniais, naujomis interpretacijomis ir galbūt naujais faktais. Kita vertus, dauguma šių tyrimų yra ir greičiausiai bus atlikti naudojant vietos šaltinius. Tokiais šaltiniais laikome duomenis, saugomus pagrindiniuose Lietuvos archyvuose, privačių asmenų kolekcijose, publikuotus šaltinius, korespondenciją, periodiką ir pan. Šiandien turime susiformavusį ir per dešimtmečius nusistovėjusį Nepriklausomybės kovų aiškinimo naratyvą. Jam būdinga ir tam tikra retorika, kuri dažniausiai nekvestionuojama, t. y. išlaiko stabilų status quo nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio, kai buvo imtasi tirti šių kovų istoriją. Vis dėlto šie tyrimai, nesvarbu, kada atlikti ar paskelbti, kaip minėjome, turi spaudą atlikti Lietuvoje. Būtent pastaroji aplinkybė šio tyrimo autorių paskatino pabandyti pažvelgti į Nepriklausomybės kovas kiek kitaip nesiekiant paneigti arba kažkaip pakoreguoti iki šiol atliktus istorikų darbus. Pagrindinis šio tyrimo tikslas papildyti jau esamą Nepriklausomybės kovų istorinį duomenyną, atveriant naujas šių tyrimų galimybes ir, ko gero, galima sakyti, perspektyvas. Ši principinė galimybė pažvelgti į mums žinomus ir kiekvienam lietuviui artimus įvykius kitomis akimis yra svarbi. Juo labiau kad toks požiūris pateikiamas naudojant ne istorikui Lietuvoje ar užsienyje sunkiai pasiekiamus šaltinius, o priešingai masines informavimo priemones (šiuo atveju spausdintą dienraštį), kurios, be kita ko, formavo eilinių skaitytojų (JAV piliečių) Lietuvos nepriklausomybės kovų vertinimą. Šis ar panašus tyrimas galėtų svariai papildyti esamus ir ateityje atliktinus šia tema darbus. Atlikus JAV, Prancūzijos, Anglijos ir Vokietijos leidinių analizę galima pažvelgti į Nepriklausomybės kovas naujai. Artėjant šių įvykių 100-mečiui, tai galėtų tapti vienu iš istorikų dienotvarkės punktų. 27

29 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Tyrimo imtis laikraščio The New York Times numeriai nuo 1918 m. pabaigos iki 1920 m. rudens. Buvo peržiūrėti visi šio laikotarpio numeriai ir, remiantis tyrimo apibrėžtimi ir iš to išplaukiančiu atrankos konceptu, atrinkti atitinkantys išsikeltus kriterijus, t. y. juose turėjo būti pateikta informacija apie lietuvių kovas su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Pradėjus tekstų atranką, pasvarsčius buvo nuspręsta į bendrą sąvadą įtraukti ir tekstus, kuriuose galima rasti informacijos apie Lietuvą apskritai ir jos valstybingumo siekius konkrečiai. Priežastis, ko gero, akivaizdi norėta parodyti, kaip Lietuva buvo pristatoma laikraščio skaitytojams. Atsižvelgiant į tyrimo temą, pasirinktą šaltinį ir tekstų tematinius atrankos kriterijus tyrimas buvo suskirstytas į keturis skyrius. Pirmajame siekta pristatyti bendrus m. Lietuvos įvykių vaizdinius, pateiktus Amerikos skaitytojams. Antras, trečias ir ketvirtas skyriai skirti Lietuvos nepriklausomybės kovų su skirtingais priešais atspindžiams ir jų analizei. Straipsniai pristatomi ir jų turinys analizuojamas chronologine tvarka, t. y. pradedant 1918 m. pabaigos ir baigiant 1920 m. spalio mėn. publikacijomis. LIETUVA M. THE NEW YORK TIMES STRAIPSNIUOSE Atskirai Lietuvai skirtų tekstų The New York Times, atsižvelgiant į pasirinktus tyrimo chronologinius rėmus, yra nedaug, kita vertus, šie straipsniai (jų rasta 25) leidžia nesunkiai susidaryti bendrą vaizdą, kaip rytinės Baltijos jūros pakrantės regionas, įskaitant Lietuvą, buvo pristatomas laikraščio skaitytojams. Ankstyviausia su Nepriklausomybės kovų laikotarpio chronologinėmis ribomis sietina publikacija apie Lietuvą pasirodė 1919 m. sausio 1 d. Straipsnis The New Nations skirtas bendrai regiono (Vidurio ir Rytų Europos) apžvalgai, kartu pateikiama skaitytojams duomenų ir apie Lietuvą 1. Lietuvai skirta informacija glaudžiai susijusi su Lenkijos klausimu. 1 The New Nations // The New York Times New York. USA. 28

30 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose Iš esmės Lenkija pristatoma kaip valstybė, atkūrusi savo valstybingumą, tačiau dėl neišmintingos politikos norinti jėga primesti savo valią Lietuvai ir daliai Ukrainos (partly to the unwise policy of its own rulers in atempting to force an undesired sovereignity on Lithuania and parts of the Ukraine) 2. Skaitytojams leidžiama suprasti, kad situacija Lietuvoje nėra gera, tačiau vis dėlto apžvalga baigiama pakylėta ir geranoriška nata: pasaulis turėtų suteikti jai galimybę įgyvendinti nepriklausomybės siekį (the world owes it to their poples to give them a fair opportunity at realization of their aspirations to independence) 3. Vis dėlto kalbėti apie Lietuvą, jos santykius su kaimynais ir piešti galimas ateities perspektyvas yra viena, o pamėginti paaiškinti skaitytojui, kur vis dėlto prasideda ir baigiasi Lietuva, visai kas kita. Puikiai žinome, kad panašių problemų, norint nubrėžti bent apytiksles Lietuvos ribas, kildavo ne tik užsienio atstovams tai sukeldavo aštrias diskusijas ir pačioje Lietuvoje. Esant tokiai padėčiai, užsienio žiniasklaidai likdavo patikrintas metodas, kuris, ko gero, nepasikeitė iki mūsų dienų, remtis autoritetais. Tokiu autoritetu buvo pasirinkta kunigo Antano Jusaičio 1918 m. anglų kalba parašyta ir JAV išleista knyga The History of the Lithuanian Nation and Its Present National Aspirations (Lietuvių tautos istorija ir dabartiniai jos valstybingumo siekiniai) 4. Straipsnyje, remiantis A. Jusaičio darbu, apibūdinama Lietuvos padėtis aptariamuoju laikotarpiu ir vaizdžiai piešiama ateities perspektyva: Lietuvą turėtų sudaryti buvusios Kauno gubernijos teritorija, 2/3 Vilniaus ir Suvalkų gubernijų, dalis Gardino gubernijos ir Mažoji Lietuva. Bendra tokio darinio teritorija siektų kvadratinių mylių, čia gyventų kiek daugiau kaip 4 milijonai gyventojų. Tačiau prie šios valstybės teritorijos derėtų prijungti latvių gyvenamas žemes Kuršo guberniją, dalį Livonijos ir 1/3 Vitebsko gubernijos. Numatomo darinio bendras plotas kvadratinių mylių, gyventų kiek daugiau kaip 6,2 milijono gyventojų 5. 2 Ten pat. 3 Ten pat. 4 A. Jusaitis. The History of the Lithuanian Nation and Its Present National Aspirations. Philadelphia, USA, Wants Lithuania Made a Free Nation. Writer Advances Arguments for Consideration by Conferees at the Peace Table // The New York Times New York. USA. 29

31 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Pastaroji perspektyva, mūsų nuomone, svarbi ne tiek dėl įdomių teritorijos vizijų, kiek dėl bendro informacijos srauto, patraukusio eilinio niujorkiečio dėmesį 1919 m. sausio mėnesį. Taip pat nederėtų pamiršti, kad, kol Lietuvos sienų klausimas nebuvo išspręstas, šio ir panašių laikraščių skaitytojai bendrą vaizdą apie įvykius geografiniame kontekste susidarydavo daugiausia remdamiesi juose pateikta informacija. Beje, netrukus Lietuva jau buvo pristatoma kaip rimta regiono jėga (turinti per 6 milijonus gyventojų), nenorinti nieko bendra turėti su Lenkija. Prie Lietuvos mielai prisijungtų 9 10 milijonų gudų ir pora milijonų latvių. Tokia Lietuva būtų stipresnė ir taikingesnė už Lenkiją, baigiamas straipsnis 6. Kiek rimti ir adekvatūs buvo šie ir panašūs pranešimai, be abejo, kita kalba. Tačiau mums svarbu išsiaiškinti, kaip ir kokią galėjo matyti Lietuvą bendrame regiono kontekste The New York Times skaitytojas. Straipsnyje Ko reikia Lietuvai aptariama ekonominė krašto būklė 7. Iš esmės sudėtinga 1919 m. šalies padėtis piešiama be didesnių pagražinimų: Lietuvoje gyvena per 6 milijonus žemės ūkyje dirbančių žmonių, tačiau 1919 m. ir visa pokarinė suirutė sukėlė daug problemų ir verčia galvoti apie ūkio perorientavimą nuo dominuojančio žemės ūkio į gamybą. Tam tikslui, pasak straipsnio autoriaus, labai pasitarnautų žaliavos iš JAV ir jos gamintojų produkcija bei technologijos. Be to, Lietuvai šiuo metu labiau už žaliavas, tokias kaip geležies rūda ir pan., reikia grūdinių kultūrų sėklų, kad galėtų atkurti savo žemės ūkį, kuris yra nualintas rusų ir prūsų (orig. Russian and Prussian armies) kariuomenių. Lietuva savo ruožtu turtinga linų, kuriuos galėtų eksportuoti manais už medvilnę ir jos gaminius iš JAV. Straipsnis baigiamas ganėtinai optimistine gaida JAV pripažinus Lietuvos valstybingumą, pastaroji jai taps nauja patrauklia rinka 8. Labai įdomūs tekstai Vilniaus klausimu. Iš esmės The New York Times pozicija aiški Vilnius tapo susidorojimo su vietos žydais lenkų rankomis vieta. Kiek tam turėjo įtakos Lietuvos žydų dalyvavimas Taikos konferencijoje Lietuvos delegacijos gretose, sunku pasakyti, tačiau 6 Wants Free Lithuania. Leader Here Opposes Union with the republic of Poland // The New York Times New York. USA. 7 What Lithuania Needs. And Also the Materials Which This Country Can Supply // The New York Times New York. USA. 8 Ten pat. 30

32 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose straipsnių tonas akivaizdžiai nepalankus lenkams. Šie straipsniai, pasirodę 1919 m. vasaros pradžioje, tyrimui aktualūs ne tik regioninės situacijos vertinimo kontekste, bet ir neišvengiamo karinio konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos akivaizdoje. Jų skaitytojui sudaromas Vilniaus, kaip viduramžių miesto, kur paklaikusi daugumos (lenkų S. S.) minia terorizuoja gyventojų mažumą, vaizdas: smurto protrūkis viešas, neretai prieinama iki egzekucijų viešose miesto erdvėse ir naikinama privati nuosavybė 9. Kitos dienos, t. y. birželio 11 d., laikraščio numeryje informacija papildyta išsamesniu aprašymu. Remiantis straipsniu, žydų delegacijos vadovas Luisas Maršalas vėliau pateiks šią informaciją prezidentui Vudrui Vilsonui Paryžiuje 10. Tokios ir panašios publikacijos JAV spaudoje turėjo perduoti labai aiškią žinią: Vilnius lenkų rankose yra humanitarinė problema, kurią reikia nedelsiant spręsti. Liepos mėnesio straipsniuose daug dėmesio skiriama Lietuvos paramai. Lietuvos vyriausybės pastangos susitarti su JAV vyriausybe dėl drabužių, avalynės, medikamentų tiekimo nenuėjo perniek. Skaitant laikraštį galima nesunkiai suprasti, kad Lietuva lėtai, bet užtikrintai tampa JAV prekybos partnere 11. Aktyvėjant bolševikų veiksmams regione, geri Baltijos valstybių santykiai buvo itin svarbūs. Šia prasme įdomus trumpas Helsinkyje vykusios konferencijos, kurioje dalyvavo Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos delegacijos, aprašymas. Šioje konferencijoje buvo siekiama rasti bendrą tarpvalstybinį sutarimą ir Antantei parodyti regiono nusiteikimą aktyviai dalyvauti kovose su bolševikais. Žinoma, vadovaujant Lenkijai. Tačiau, pasak The New York Times, Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai tokie dideli, kad Lietuvos atstovai pareiškė nebūsiantys jokios sąjungos nariai, jei joje bus Lenkija. Tokios žinios, manome, vėliau bus svarbios gilinantis į lietuvių ir lenkų kovų epizodą Tales of Horror In vilna Report. Made to Louis Marshall, It Says Jews Were Tortured, Robbed, and Murdered // The New York Times New York. USA. 10 Report on Vilna Pogrom. Local Commitee Gives Out Cable Message from Paris // The New York Times New York. USA. 11 Supplies for Lithuania. Army to Receive $ 17,000,000 in Food and Clothing // The New York Times New York. USA. 12 Baltic State Decide to Unite Agaist the Reds. Lithuania holds Aloof. Refuses to enter Into Any Comact to Which Poland is a Party // The New York Times New York. USA. 31

33 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 1920 m. vasario 10 d. skaitytojams vertinti buvo pateiktas straipsnis rėkiančiu pavadinimu Lietuvos nepripažinimas. Iki tol buvo galima manyti, kad JAV ir Lietuvos santykiai aktyvių lietuvių ir žydų organizacijų dėka plėtojami teigiama linkme, tačiau po to šios tendencijos buvo nubrauktos vienu brūkšniu. Iš esmės JAV valstybės sekretoriaus Roberto Lansingo atsakymai Lietuvos vyriausybei reiškė ne ką kita, o JAV politikos pokyčius, atsiradusius simpatizuojant admirolo Aleksandro Kolčako vieningos Rusijos vyriausybei ir dėl to paliekant Lietuvos klausimą spręsti tolimoje ateityje, geriausiu atveju ją suvokiant kaip kultūrinę autonomiją 13. Iš visų neseniai susikūrusių nepriklausomų respublikų išimtis buvo padaryta tik Suomijai ir Lenkijai, kurių valstybingumą pripažino Taikos konferencija. Tad Lenkijos kaip de facto ir de jure tarptautinio veikėjo klausimas būsimų kovų kontekste atrodo labai įdomiai. Kita vertus, besikeičianti situacija Rusijos pilietiniame kare vertė nedramatizuoti šio vyriausybės sprendimo. Pasak laikraščio, tai, kad JAV vyriausybė atsisakė pripažinti naujų respublikų valstybingumą, lėmė situacija 1919 m. rudenį, kai Nikolajaus Judeničiaus pajėgos buvo prie Peterburgo, o Antono Denikino nuo Oriolo žygiavo link Maskvos. Tačiau dabartinė padėtis, t. y. susiklosčiusi 1920 m. vasario mėnesio viduryje, esanti visiškai kitokia. Tiek A. Denikino, tiek A. Kolčako pajėgos yra sumuštos, tad, atsisakant pripažinti naujų valstybių nepriklausomybę, pastarosios stumiamos bolševikų, kurie pripažins (laikinai, žinoma) bet kieno nepriklausomybę, glėbin 14. Gegužės mėnesį pasirodžiusi publikacija, kurios autorius Amerikos Raudonojo Kryžiaus vicepirmininkas Eliotas Wadsworthas, skirta ekonominėms ir humanitarinėms Vidurio ir Rytų Europos regiono problemoms aptarti, įdomi ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl iliustracijos žemėlapio, kad skaitytojai galėtų susipažinti su Lietuvai priskirtina teritorija No Recognition for Lithuania. This Government Emphasizes Its desire to Maintain Russian Unity // The New York Times New York. USA. 14 Standing by Russia // The New York Times New York. USA. 15 Economic Chaos Among States Of Mid-Eastern Europe // The New York Times New York. USA. 32

34 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose 1 pav. Vidurio ir Rytų Europos žemėlapis 16 Baltijos ir visas buvusios Rusijos imperijos regionas buvo taikliai pavadintas Anglijos ir Prancūzijos dvikovos lauku. Metų pradžioje pranašesni buvo britai, kurie rėmė N. Judeničių ir A. Denikiną, po pastarųjų pralaimėjimo žvilgsnis nukrypo į vietinius veikėjus, t. y. Latviją ir Estiją (atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuva čia neminima S. S.), kurios britams padedant sėkmingai išvarė bolševikus. Taip Ryga, Liepoja ir Talinas virtualiai tapo britų uostais Baltijos jūroje, o sudarius komercines sutartis su Latvija ir Estija, D. Britanijos įtaka dar labiau išaugo. Pasirašiusi panašią sutartį su Lietuva, D. Britanija, pasak laikraščio, įgytų išimtines 16 Ten pat. 33

35 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) teises santykiuose su Baltijos valstybėmis. Kita vertus, pažymi dienraštis, Lenkijai akivaizdžiai daro įtaką Prancūzija, kuri ją globoja ir finansuoja jos stiprinamas karines pajėgas 17. Lietuvos padėties apžvalgos aptarimą baigsime 1920 m. rugpjūčio 20 d. publikacija, skirta trijų Baltijos šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) valstybingumo pripažinimui de facto, ką padarė D. Britanija. Straipsnyje rašoma, kad toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į to meto realijas (akivaizdi aliuzija į JAV vyriausybės sprendimus?), kai pripažintos valstybės tampa realiais regiono veikėjais su visuotinio balsavimo metu išrinktais parlamentais, su teise vykdyti teritorijos kontrolę, tarpvalstybinėmis sutartimis ir panašiais valstybingumo atributais 18. LIETUVIŲ KOVOS SU BOLŠEVIKAIS The New York Times tikrai daug dėmesio skyrė įvykiams mūsų regione, todėl straipsnių, skirtų m. Lietuvai, buvo nemažai. Kaip galima spręsti iš trumpos Lietuvos apžvalgos, padarytos remiantis šio laikraščio straipsnių apžvalga, nepaisant to, kad ji ne visuose tekstuose traktuojama kaip valstybė de facto, vis dėlto dažniausiai skaitytojas gali suprasti, kad kalba eina apie besikuriančią ir savo valstybingumo pripažinimo tarp kitų valstybių siekiančią šalį. Ir tokiai naujai valstybei iš karto teko susidurti su jos egzistavimui besipriešinančiomis jėgomis. Turime labai aiškiai suvokti tų dienų realijas: kovos su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija buvo ne dėl tam tikrų ginčytinų teritorijų, demarkacijos linijų ar vieno kito kaimo. Klausimas iš esmės buvo principinis būti ar nebūti Lietuvos valstybei? Ir atsakymas į šį klausimą galėjo būti tik bekompromisis. Tad, kol bolševikai gana grėsmingai fantazavo apie pasaulinę revoliuciją, Pavelo Bermonto-Avalovo daliniai bandė kurti 17 Success for France in Polish Victory. Her Statesment are Counting on Poland s Leadership in Eastern Europe // The New York Times New York. USA. 18 Disclaim Seeking Russia s Partition. British Recognition of De Facto Govenrments of Baltic States Held be Justified // The New York Times New York. USA. 34

36 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose neaiškios kilmės geopolitinį darinį, o lenkai tradiciškai atkurti tai, kas jau buvo prarasta, Lietuvai tekęs uždavinys buvo labai aiškus ir konkretus išgyventi. Todėl tokių kovų analizė JAV, tradiciškai laikoma laisvų žmonių šalimi, spaudoje turi taip pat tam tikrą emocinį užtaisą. Kovos su bolševikais buvo aprašytos 37 The New York Times straipsniuose, išspausdintuose nuo 1918 m. gruodžio 29 d. iki 1920 m. spalio. Iš jų 26 straipsniai išspausdinti 1919 m., kai kovos buvo aktyviausios, o 1920 m. pasirodė 10 straipsnių. Apskritai pažymėtina, kad bolševikai JAV spaudoje išnyra gana netikėtai, ir straipsnių autoriai nėra visiškai tikri, kaip reikėtų pristatyti šiuos grėsmingų politinių pokyčių kaltininkus. Štai 1918 m. viename pirmųjų straipsnių, skirtų Lietuvos ir bolševikų klausimui, pastarieji vadinami leninistais. Tradicija suteikti visam judėjimui pavadinimą pagal lyderio slapyvardį arba pavardę labiau būdinga vietos plėšikų gaujoms ir Rusijos pilietinio karo veikėjams. Tai rodo ir netikrumą, abejones, kaip derėtų traktuoti bolševikus. Straipsnyje Leninistai grasina Vilniui rašoma apie artėjančių bolševikų grėsmę Lietuvos sostinei Vilniui 19. Pirmąją 1919 m. dieną pasirodęs straipsnis taip pat buvo skirtas Vilniaus klausimui ir artėjančių bolševikų grėsmei. Niujorke susirinkusi Amerikos lietuvių tautinė taryba paskelbė protestą sąjungininkų vyriausybėms. Jame buvo išreikštas susirūpinimas, kad numanomas Vilniaus užėmimas yra ne siekis kovoti su bolševikais, o pretekstas įvesti savo karines pajėgas ir jėga išspręsti Lietuvos klausimą. 20 Sausio 2 d. pateikta informacija, pagrįsta bolševikų telegrafo naujienomis. Straipsnyje rašoma: Nujausdama pavojų, Lietuvos buržuazinė vyriausybė pasitraukė iš Vilniaus į Kauną. 21 Kitoje vietoje, vėlgi remiantis tame pačiame straipsnyje skelbiamomis bolševikų naujienomis, rašoma, kad Švenčionių Panevėžio geležinkelio ruožas taip pat jau bolševikų kontroliuojamas. Apskritai metų pradžioje pasirodžiusiuose straipsniuose, vienaip ar kitaip skirtuose Lietuvos ir bolševikų santykiams, Vilnius dar aiškiai nepriskiriamas Lietuvai. Greičiau atvirkščiai. Bolševikų grės- 19 Leninites Menace Vilna // The New York Times New York. USA. 20 Rejects Poland demand // The New York Times New York. USA. 21 Red forces are also pushing forward in Esthonia and Livonia // New York Times New York. USA. 35

37 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) mė Vilniui ir jo kraštui pristatoma kaip grėsmė čia gyvenantiems lenkams. Sausio mėnesio informacija pateikiama remiantis Associate Press agentūros žiniomis, todėl yra daugiau ne The New York Times žurnalistų darbo rezultatas, o kitų šaltinių informacijos perteikimas. Todėl gana įdomiai skamba laikraštyje perpasakotas vokiečių įgulos Vilniuje vado plk. Wernerio atsakymas gyventojams, kai jis buvo paprašytas skirti ginklų vietiniams, kad jie galėtų pasipriešinti artėjantiems bolševikams: Berlynas mums davė labai aiškius nurodymus. Mes nebūsime beždžionės, kurios iš laužo trauks anglams kaštonus. Man gaila jūsų žmonų, dukterų ir vaikų, bet ši šalis turi būti sunaikinta. 22 Labai savotiškas ir netgi simboliškas sausio 9 d. straipsnis, pasakojantis apie lenkus, ginančius Lietuvos sostinę Vilnių 23. Beje, bolševikų veiksmai pranešimuose ir netgi jų pavadinimuose, pavyzdžiui, Kaip pranešama, bolševikai degina namus, plėšia ir žudo valstiečius 24, Iš karto buvo pradėtos civilių gyventojų žudynės 25, yra prilyginami mongolų ordos antpuoliams. Bolševikai suvokiami ir skaitytojams pristatomi kaip atėjūnai, kadangi lietuviai valstiečiai plėšimuose nedalyvauja, o patys yra plėšiami bolševikų 26. Pagrindinė žinia, kurią skleidžia bolševikai ir kurią perteikia amerikiečiams laikraštis, visi jūsų žmonės greitai bus tokie kaip mes. Daugiau nebus privačios nuosavybės savininkų. Mes vykstame į Varšuvą, o tada užimsime visą Europą 27, bolševikų karius matė nešančius vėliavas su užrašais: Tegyvuoja raudonasis teroras ir Mirtis ne darbininkams 28. Galima tik spėlioti, kaip tokios ir panašios eilutės apie privačios nuosavy- 22 Says Poles Despair Over Red Invasion. Whole Province of Vilna Imperilled-Germans Abandon Riga to Bolsheviki // The New York Times New York. USA. 23 Russian Reds Begin Battle for Vilna. Their Advance Guards Driven Back by Poles Defending Lithuanian Capital. 24 Red Army Pushes Close to Vilna; Throngs of Lithuanian Refugees Flee to Warsaw to Escape from Bolsheviki. Wave of Loot and Murder // The New York Times New York. USA. 25 Bolshevist Army Captures Vilna from Poles; Starts Massacre of People as Militia Flees // The New York Times New York. USA. 26 Reds Ravage Lithuania // The New York Times New York. USA. 27 Ten pat. 28 Bolsheviki Slow Up At Polish Frontier. Advance of Terrorists Continues To Be Marked By Murder And Rapine// The New York Times New York. USA. 36

38 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose bės naikinimą ir verslininkų likimą turėjo būti suprastos skaitytojų. Pasitaikydavo ir, iš šiandienos pozicijų žiūrint, keistų pranešimų. Pavyzdžiui, 1919 m. sausio 17 d. numeryje rašoma, kad Lenkija, paprašius Lietuvos prezidentui, perima Lietuvos administravimą, kad galėtų šalį apginti nuo bolševikų 29. Kita vertus, pažymėtina, kad tokie ir panašūs pranešimai pateikiami ne vienašališkai, o nurodant šaltinį. Pavyzdys telegrama iš Varšuvos. Todėl, kilus įtarimų, labiau išprusęs skaitytojas galėjo daryti tam tikras išvadas, kvestionuodamas jų objektyvumą. Sausio 25 d. straipsnio jau vien pavadinimas darė įspūdį Lietuviai paėmė į nelaisvę 6500 bolševikų 30. Jame rašoma apie Lietuvos kariuomenės pergalę prieš bolševikus prie Kaišiadorių ir nurodomas bolševikų, paimtų į nelaisvę, skaičius, kuris, turint omenyje grėsmingą jų įvaizdį, skaitytojui turėjo atrodyti įspūdingas. Sėkmingos lietuvių kovos su bolševikais 1919 m. pavasarį pristatomos ir kituose The New York Times tekstuose. Pasakojama apie lietuvių pajėgas, persekiojančias bolševikus. Štai kovo 2 d. laikraščio numeryje rašoma apie lietuvių pajėgas, kurios nustūmė bolševikus už Šiaulių, Šeduvos, Vievio ir Varėnos linijos. Maža to, rašoma laikraštyje, vengdami visiško sutriuškinimo, bolševikai paprašė Lietuvos laikinai nutraukti karo veiksmus, tačiau pastaroji nesutiko. 31 Panašiai pergalingomis spalvomis piešiama padėtis ir kituose kovo mėn. straipsniuose. Skaitytojas, vartydamas to mėnesio numerių puslapius, galėjo nesunkiai susidaryti nuomonę, kad su bolševikais iš esmės jau viskas baigta, nesusipratimas, prasidėjęs Rusijoje, lokalizuotas ir Europa pamažu grįžta į normalų, nors ir pokarinį, gyvenimą. Kovo 19 d. mus dominančio straipsnio pavadinimas taip pat labai iškalbingas Bolševikai sutriuškinti keliuose mūšiuose 32. Remiantis pranešimu iš Kauno, skaitytojai informuojami apie lietuvių pergales prie Sedos ir 29 Poland to Protect Lithuania from Reds // The New York Times New York. USA. 30 Lithuanians Take 6,500 Bolsheviki // The New York Times New York. USA. 31 Report Successes Over the Bolsheviki. Cossacks Said to be in Saratov // The New York Times New York. USA. 32 Bolsheviki Routed in Several Battles. Lithuanians and Esthonians Atacking and Winning All Along Their front // The New York Times New York. USA. 37

39 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Pagirių. Priešas (bolševikai S. S.) priverstas trauktis per visą fronto liniją. Labai išsamus straipsnis pasirodė kovo 30 d. Nepaisant prašančiojo, vadinasi, silpnojo, pozicijos, kuri buvo priskiriama Lietuvai (Lietuviai prašo pagalbos), vis dėlto leidžiama susidaryti įspūdį, kad būtent Lietuva yra pagrindinis regiono gerovės garantas, kordonas, saugantis nuo bolševizmo likusią pokario Europą 33. Rašoma, kad bolševikų pajėgos, stumiamos lietuvių, priverstos trauktis visu frontu kasdien po 2 3 mylias. Lietuvos karinės pajėgos pristatomos kaip turinčios apie visiškai aprūpintų savanorių. Čia pat rašoma, kad Lietuva galėtų sutelkti (!) karių, tačiau tam trūksta elementarių dalykų. Įdomu tai, kad lietuvių uniformos esančios amerikiečių, o dėvimos kepurės japonų pavyzdžio 34. Fronto prieš bolševikus linija, pasak straipsnio autoriaus, išsitęsusi nuo Liepojos Šiaulių ir Panevėžio kryptimis. Kalbama apie išsakytą pageidavimą (deja, nutylima autorystė S. S.) suformuoti jungtinę lietuvių, latvių ir estų karinę vadovybę, kuri galėtų bendrai koordinuoti veiksmus prieš bolševikus. Straipsnis baigiamas citata, kuri gražiai parodo lietuvių poziciją Amerikos skaitytojui, tačiau, deja, stokoja išsamesnės faktinės medžiagos: Mūsų žmonės entuziastingai kovoja su bolševikais nepaisydami, kad sovietinė vyriausybė pripažino Lietuvos nepriklausomybę. <...> Lietuvos nuomone, jei pavyktų sulaikyti bolševizmą Rusijoje 5 10 metų, jis išsikvėptų ir taptų nekenksmingas. Tačiau jei dabar bolševikai susijungs su spartakidais (Vokietijos radikalaus kairiojo judėjimo, pavadinto Spartako vardu, nariai S. S.), bolševizmas išplis po visą pasaulį kaip ugnis ir sunaikins viską. Lietuvos tikslas sulaikyti bolševizmą Rusijoje, iki jis mirs arba taps nekenksmingas. 35 Pažymėtina, kad apie bendrus kovos su bolševikais veiksmus kariuomenę, vadovaujamą jungtinės vadovybės ir jungtinio generalinio štabo, buvo kalbama dar tų pačių metų pabaigoje, tiesa, šio junginio dalyviais vadinant tik lietuvius ir latvius Lithuanians Ask For aid. Say They and Neighbors Can t Repel Bolshevist Attacks Indefinitely // The New York Times New York. USA. 34 Ten pat. 35 Ten pat. 36 Dual Baltic alliance. Letts and Lithuainians Combine to Resist Red Attacks // The New York Times New York. USA. 38

40 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose 1919 m. balandžio mėn. taip pat buvo pažymėtas lietuvių pergalėmis. Remiantis pranešimu iš Varšuvos, bolševikai buvo verčiami trauktis iš Vilniaus. Tačiau tokiai žiniai įvardyti buvo sukurptas išties įspūdingas pavadinimas Besitęsianti Lietuvos kariuomenės sėkmė 37. Raudonieji palieka Daugpilį. Lietuviai pasistūmėjo per visą frontą, užimta keletas punktų viltinga antraštė pasitiko skaitytojus birželio 13 d. 38 Straipsnyje rašoma, kad energingai puolusių lietuvių dėka iš bolševikų buvo atsiimti Subačius, Rokiškis ir Obeliai. Bolševikai pakrikę ir persekiojami 39. Galiausiai 1919 m. The New York Times publikacijos apie lietuvių kovas su bolševikais baigėsi, kai rugsėjį bolševikai paprašė lietuvių pradėti taikos derybas m. kovų su bolševikais epizodas labiausiai išryškėjo tų metų vasarą. Lietuvai šiuo atveju buvo nepaprastai svarbi liepos 10 d. sutartis su Sovietų Rusija. O Europai, ko gero, svarbiausias buvo rugpjūčio mėn. vykęs mūšis ties Varšuva, sustabdęs bolševikų žygį į Vakarų Europą. Liepos 18 d. The New York Times paskelbė straipsnį įdomiu pavadinimu Ką gauna Lietuva 41. Straipsnyje, kuris, beje, parengtas remiantis oficialiu pranešimu iš Kauno, gana nuodugniai aprašomos taikos su Sovietų Rusija detalės. Minimi 2 milijonai aukso rublių, numatyti iškirsti miškai, Lietuvos archyvai ir Metrika. Pristatoma sutarta su Sovietų Rusija Lietuvos valstybės siena, prasidedanti šiaurėje, kiek į rytus nuo Daugpilio, pietuose įtraukianti Lydą ir Gardiną ir besibaigianti ties Augustavu. Straipsnyje rašoma, kad lietuviai gavo daugiau teritorijos, nei iš pradžių siekė. Vis dėlto įdomiai skamba paskutinė straipsnio pastraipa: Sutartis, nepaisant pranešimų spaudoje, nenumato bolševikams teisės kirsti Lietuvos teritoriją puolant Lenkiją Bolsheviki Quiting vilna. Continued Success of Lithuanian Army Reported from Warsaw // The New York Times New York. USA. 38 Reds Evacuating Dvinsk. Lithuanians Advance All Along the Front, Take Several Points // The New York Times New York. USA. 39 Ten pat. 40 Ask Peace With Lithuania. Paris Now Hears of Overtures by the Russian Bolsheviki // The New York Times New York. USA. 41 What Lithuania Gets. Russian Soviet Agrees to Liberal Terms in Peace Treaty Just Signed // The New York Times New York. USA. 42 Ten pat. 39

41 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 1920 m. rugpjūtis buvo kupinas įvairių įvykių. Ant kortos iš tiesų buvo pastatyta, galima sakyti, Europos ateitis, ir dienraščio puslapiuose nemažai dėmesio skirta įvykiams mūsų regione, pirmiausia, žinoma, susijusiems su bolševikų žygiu į Vakarus. Jau rugpjūčio pradžioje buvo rašoma, kad, nepaisant visų bolševikų pažadų, duotų Lietuvai, jie ir toliau terorizuoja krašto gyventojus ir tai daroma pagal direktyvas, gautas tiesiai iš Maskvos. Bolševikai nuolat esą kerta demarkacijos liniją, o galiausiai lietuviai yra priversti vyti juos jėga, be to, susprogdinti tiltus, kad ateityje išvengtų šių neprašytų svečių 43. Bolševikams patyrus triuškinamą pralaimėjimą Varšuvos mūšyje, teko bent iš dalies vykdyti sutarties su Lietuva įsipareigojimus ir trauktis iš Vilniaus. Apie tai rašoma rugpjūčio 20 d. straipsnyje Raudonieji palieka Vilnių 44. Matyt, įtampa ir nusivylimas po mūšio buvo toks didelis, kad netrukus atsinaujino lietuvių ir bolševikų susirėmimai ties demarkacijos linija. Bolševikai netgi mėgino grasinti, kad nutrauksią evakuacijos iš Lietuvos procesą. Tad nenuostabu, kad susirėmimų būta ne vieno, siekiant iškrapštyti ir paraginti raudonuosius nešdintis iš lietuvių žemių. Laikraštyje rašoma apie lietuvių nukautus bolševikų komisarą ir eilinius karius 45. Faktiškai toks buvo paskutinis pranešimas, kurį būtų galima tiesiogiai susieti su pasirinktu tyrimo lauku Nepriklausomybės kovomis. Bolševikams patyrus dar vieną triuškinamą smūgį mūšyje prie Nemuno rugsėjo mėn. viskas persikėlė į neišvengiamų taikos derybų stadiją ir bolševikų klausimas iš regiono, taip pat ir iš Lietuvos dienotvarkės bent jau kuriam laikui išnyko. Deja, kaip žinome, ne tokiam ilgam, kaip norėjosi. Apibendrinant šį poskyrį derėtų stabtelėti ties keliais, mūsų nuomone, nuodugniau nagrinėtinais teiginiais. Pirma, The New York Times buvo gausu informacijos, vienaip ar kitaip sietinos su Lietuvos kovomis prieš bolševikus. Būtent taip. Formuluotė pasirinkta neatsitiktinai. Iš nagrinėtų laikraščio tekstų galima padaryti išvadą, kad straipsniai pagal tematiką skirti ne lietuvių ir bolševikų kovoms, o Lietuvos kovoms prieš bolševikus. Tam, matyt, būta kelių priežasčių. Pirmiausia apskritai neigiamas 43 Lithuanian Drive Bosheviki Back // The New York Times New York. USA. 44 Reds Leaving Lithuania // The New York Times New York. USA. 45 Lithuanians Fight Reds. Soviet Commissioner and Soldiers Killed in New Clash // The New York Times New York. USA. 40

42 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose bolševikų, kaip visa naikinančios ordos, įvaizdis, todėl automatiškai kiekvienas, kovojantis su šiuo blogiu pavienis individas ar valstybė, tampa herojumi. Kita vertus, į ką derėtų atkreipti dėmesį, dominuojantis tokios informacijos šaltinis buvo pranešimai iš Kauno. Retai šaltinių kilmė sietina su pranešimais iš Varšuvos, o tik pavieniais atvejais informacija pateikiama remiantis bolševikų pranešimais. Todėl lieka tik pasidžiaugti, kad šioje Lietuvai svarbioje kovoje mūsų vyriausybės informaciniai pranešimai buvo traktuojami kaip optimaliai atitinkantys tą turinį, kuris buvo skirtas The New York Times skaitytojui. Todėl iš pirmo teiginio tarsi išplaukia kitas apibendrinimas. Laikraščio tematika yra tiesiogiai susijusi su informacijos šaltiniais, tačiau kaip tai bus pateikta skaitytojui ir kokiu būdu skaitytojas bus kviečiamas atsiversti vieną ar kitą puslapį jau priklausė išskirtinai nuo redakcijos ir pavienių žurnalistų gebėjimų ir talento. Ir čia, mūsų nuomone, ypatingas vaidmuo tenka straipsnių pavadinimams, kitaip tariant, iškaboms, kurios tarsi sako: Būtinai perskaityk! Todėl baigdami šį tarpinį reziumė pateiksime keletą iškalbingų straipsnių pavadinimų, skaitytojui palikdami galimybę pačiam padaryti atitinkamas išvadas: Lietuviai ir estai puola ir laimi visais frontais, Lietuviai persekioja sumuštas (bolševikų S. S.) pajėgas, Lietuviai pasistūmėjo per visą frontą, užimta keletas punktų, Lietuviai paima į nelaisvę 6500 bolševikų, Lietuviai kovoja su raudonaisiais, Lietuviai išstumia bolševikus. LIETUVIŲ KOVOS SU BERMONTININKAIS Kovos su bermontininkais aptartos 11 straipsnių, kurie laikraštyje pasirodė 1919 m. vasarą 1920 m. sausio mėn. Apskritai pažymėtina, kad šiam Lietuvos nepriklausomybės kovų etapui The New York Times skyrė mažiausiai dėmesio. Tam buvo keletas priežasčių. Bermontininkai tiek instituciškai, tiek politiškai buvo vertinami kaip neaiški geopolitinė anomalija, nedaug ką bendra turinti su realiu pasauliu. Pagrindine to priežastimi galima būtų laikyti tai, kad jų kariuomenės nebuvo egzistuojančios valstybės pajėgos. Geriausiu atveju tai buvo neaiški būsimos Rusijos vizija, galbūt iš dalies Vokietijos interesai šiame 41

43 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) regione, bet realios, atitinkančios visus kriterijus valstybės nebuvo, kaip nebuvo ir iš to išplaukiančios galios legitymiai kažkam atstovauti. Todėl bermontininkai plačiąja prasme buvo laikinas žaislas, kuris, neįgyvendinęs jam skirtos misijos, buvo tiesiog išmestas. Kita priežastimi galėtume laikyti kupinus įvykių 1919 ir 1920 m., kai, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, rytinėje Baltijos jūros pakrantėje prasidėjo ginkluoti konfliktai tarp valstybingumą paskelbusių politinių darinių. Todėl bermontininkų klausimas dėl jų neaiškios marginalinės prigimties negalėjo konkuruoti su Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Sovietų Rusijos tematika. Be to, bermontininkai kaip paskiras veiksnys buvo sunkiai identifikuojami, todėl neretai pranešimuose, kuriuos būtų galima priskirti šiai temai, figūruoja sąvoka vokiečių pajėgos. Pirmieji pranešimai apie lietuvių ir vokiečių karinių dalinių nesutarimus The New York Times pasirodė 1919 m. birželio 7 d. Pranešime perteikiamas Lietuvių Amerikoje tarybos pranešimas, kuriame, be kita ko, teigiama, kad vokiečiai plėšikauja Lietuvoje, parduoda bolševikams kontrabandą, įskaitant ginkluotę, ir faktiškai atiduoda Lietuvą į bolševikų rankas 46. Maždaug po poros mėnesių, rugpjūčio pradžioje, pasirodė straipsnis, kurio skaitytojui natūraliai turėjo kilti klausimas dėl Vokietijos pajėgų rytiniame Baltijos jūros regione ir kuris po to galėjo susidaryti kiek aiškesnį vaizdą. Jame rašoma, kad Vokietija siekia šiame istoriškai jos įtakos regione (minimos Lietuva ir Latvija) išlaikyti provokišką centrą. Generolas von der Goltzas siejamas su Vokietijos noro turėti regione savo koloniją įgyvendinimu. Tačiau, pasak straipsnio autoriaus, Taikos konferencijos dalyviai, pirmiausia Prancūzija ir Didžioji Britanija, tam kategoriškai nepritaria. Generolui von der Goltzui nedviprasmiškai buvo pasakyta nedelsiant išvykti iš šio krašto drauge su savo daliniais 47. To paties mėnesio 20 d. straipsnyje Vokiečiai Lietuvoje kaltinamos Vokietijos karinės pajėgos ne tik dėl to, kad nekovoja su bolševikais, bet ir dėl visapusio Baltijos valstybių alinimo, savo jėgas skyrus kovai su nacionalinėmis tų šalių kariuomenėmis. Be to, vokiečiai buvo kaltinami skaldantys 46 Germans Aid Bolsheviki. Said to be Working Against Both Esthonians and Lithuanians // The New York Times New York. USA. 47 Entente to Oust Von Der Goltz s Army. Plan to Establish Germanic Centre on eastern Flank of Poland to Exposed//The New York Times New York. USA. 42

44 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose Baltijos vienybę, primetant jiems atsakomybę už blogus lietuvių ir lenkų santykius. Pagrindinė straipsnio mintis neva bolševizmas baigia išsikvėpti, o vokiečių galia regione ima augti 48, Daugiau dėmesio nusipelno gana išsamiai aprašytas vokiečių bermontininkų išsidėstymas Lietuvoje. Pranešama, kad nuo rugpjūčio pradžios šios pajėgos daugiausia dislokuotos Vakarų Lietuvoje. Šiauliai yra tapę jų baze, čia pat veikia ir generalinis štabas. Šios pajėgos kontroliuoja teritoriją nuo Vilkaviškio pietuose iki Radviliškio ir Joniškio šiaurėje. Vokiečiai kontroliuoja geležinkelius. Bendras pajėgų karių skaičius Lietuvoje per , iš jų vokiečių , rusų apie Prie vokiečių pajėgų nuolat prisijungia rusų karo belaisviai. Ko gero, dėl šios priežasties deklaruojama ištikimybė Rusijos vyriausybei ir admirolui A. Kolčakui. Pajėgoms, pasak laikraščio, vadovauja rusas, tačiau realus vadas yra vokiečių generolas von der Goltzas 49. Išsamiausias tekstas, skirtas bermontiadai, The New York Times pasirodė 1919 m. spalio 17 d. Nepaisant to, kad straipsnio pavadinimas neatrodo daug žadantis Latviai pasistūmėjo apibus Dauguvos. Daugiau kaip 20 karo laivų atplaukė į Rygą sustiprinti sąjungininkų pajėgas.<...>grėsmė Lietuvai, vis dėlto būtent čia pirmą kartą buvo paminėti pulkininkai P. Bermontas-Avalovas ir E. Virgoličius, taip pat jų vadovaujamų karinių dalinių veiksmai Lietuvoje 50. Būtent šiame straipsnyje galima aptikti ir tam tikrų politinių bermontininkų aspiracijų. Jame rašoma, jog pulkininkas E. Virgoličius pareiškęs, kad, jei savanoriškai vienytųsi su Rusija, lietuviams būtų garantuota savivalda. Kita vertus, pasak E. Virgoličiaus, jei atsisakys, lietuviai bus laikomi išdavikais 51. Lapkričio 12 d. straipsnyje teigiama, kad Lietuva griežtai atsakiusi į pulkininko P. Bermonto-Avalovo kvietimą pradėti taikos derybas. Straipsnyje, kuris remiasi pranešimais iš Kauno, rašoma, kad P. Bermon- 48 The Germans in Lithuania // The New York Times New York. USA. 49 German Army Ready to Invade Russia. Lithuanian Representative Says von der Goltz is to Proclaim Himself Ally of Kolchak // The New York Times New York. USA. 50 Letts Push Advance Across The Dvina.More Than 20 Warship Arrive to Reinforce Allied Squadron at Riga. Appeal to Poles for Help. American red Cross Warehouse Under Fire. Threat to Lithuania // The New York Times New York. USA. 51 Ten pat. 43

45 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) tas-avalovas kasdien sulaukia pastiprinimo iš Vokietijos 52. Lapkričio mėn. pasirodė trys straipsniai, skirti bermontininkų ir Lietuvos konfliktui. Lapkričio 19 d. straipsnyje skaitytojai informuojami, kad vokiečių šarvuotais automobiliais įsiveržė į Lietuvą 53. Be to, remiantis Berlyno šaltiniu, rašoma, kad nuotykio Baltijos regione nesėkmė privers reakcionierius pasukti Vakarų kryptimi. Daugiau šiame tekste apie lietuvių ir bermontininkų susirėmimus neužsimenama. Karinis klausimas čia buvo pristatytas per latvių kariuomenės ir bermontininkų tarpusavio susirėmimus. Lapkričio 29 d. išspausdintas straipsnis apie lietuvių pergalę prie Radviliškio 54. Lietuviams laimėjus mūšį, vokiečių (bermontininkų) pajėgų atsitraukimas tapo komplikuotas. Todėl sąjungininkų atstovo generolo Alberto Henry io Niesselio nurodymu lietuvių pajėgoms buvo įsakyta atsitraukti. Čia pat rašoma, kad lietuviai labai įtariai žiūri į vokiečius ir nenori duoti jiems nė menkiausio atokvėpio. Tačiau vokiečių pajėgos esančios visiškai demoralizuotos, todėl lietuviai greičiausiai sutiks jas praleisti, kaip tai daro latviai 55. Paskutinis straipsnis, kuriame Lietuvos kontekste minimas P. Bermontas-Avalovas, pasirodė 1920 m. pradžioje. Sausio 8 d. straipsnyje rašoma apie lenkų ir latvių bendrus karo veiksmus prieš bolševikus. Straipsnio autoriaus nuomone, P. Bermontą-Avalovą sutriuškinus, Lietuva pateko Vokietijos įtakon, ir tai tapo atsvara Prancūzijos Lenkijai teikiamam patronatui 56. Trumpai aptarus lietuvių kovas su bermontininkais, taip pat derėtų padaryti bent jau kelių sakinių šio poskyrio apžvalgą. Kaip buvo užsiminta, pagrindinė problema buvo veikėjų įvardijimas. The New York Times visiškai nelaikė bermontininkų paskira, savarankiška karine jėga. Lai- 52 Baltic Conference On. Delegates from Poland, Finland, Ukraine, and White Russia Attend // The New York Times New York. USA. 53 German Front Rolled Up By Letts. Bermondt s Forces in North Courland Cut Off from Those in Southwest. Enemy Evacuates Mitau Germans with Armored Cars Reported to Have Invaded Lithuania // The New York Times New York. USA. 54 To Let germans Clear Out. But Letvia and Lithuania Will Brook No Delay // The New York Times New York. USA. 55 Ten pat. 56 Lithuanians Left Line Unguarded // The New York Times New York. USA. 44

46 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose kraščio nuomone, kuri ir buvo pateikiama skaitytojui, lietuviai kariavo su vokiečiais, tiek likusiais regione po Didžiojo karo, tiek su atvykusiais savanoriais. P. Bermontas-Avalovas, kaip ir E.Virgoličius, buvo minimi tik epizodiškai. Straipsnių autoriai akivaizdžiai leido suprasti, kad pagrindinis tokios padėties kaltininkas yra Berlynas ir jo atstovas regione vokiečių generolas von der Goltzas. LIETUVIŲ KOVOS SU LENKAIS Lietuvių ir lenkų nesutarimai, taip pat ir kovos, aprašyti 38 straipsniuose, kurie laikraštyje buvo išspausdinti 1919 m. pradžioje 1920 m. spalio pabaigoje. Šiai tyrimo daliai priskirtinų tekstų turinys gerokai skiriasi nuo straipsnių apie kovas su bolševikais ir bermontininkais turinio. Pagrindinė priežastis, be abejo, buvo konfliktuojančių pusių įvaizdžio skirtumai. Akivaizdus bolševikų ir bermontininkų priskyrimas prie agresorių ir neigiamų veikėjų etiketės klijavimas nekėlė didesnių diskusijų, ir tai buvo matyti plika akimi, nors ir siekta išlaikyti objektyvumą, o lietuvių ir lenkų konfliktas buvo išskirtinis. Tiek viena, tiek kita valstybė kovojo su bolševikais. Tad tarpusavio nesutarimai, prieš akis turint bendrą priešą, skaitytojui, esančiam kitame žemyne, negalėjo būti lengvai suprantami. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į informacijos šaltinių kilmę. Kaip jau minėta, tiek bolševikų, tiek bermontininkų kovos daugiausia buvo pateikiamos skaitytojams remiantis informacija, gauta iš Lietuvos. Todėl labai įdomu patyrinėti, kaip šaltinių kilmė ir priklausomybė vienai ar kitai konfliktuojančiai pusei paveikė teksto turinį. Išskyrus tekstus, skirtus lenkų ir bolševikų kovoms, kurios prasideda baigiantis 1918 m., lietuvių ir lenkų konfrontacijos naratyvas pradedamas gana keistu ir lakonišku tekstu, kuris pasirodė 1919 m. vasario viduryje, Lenkai Lietuvoje pakeis vokiečius 57. Skaitytojams vertinti pateiktas lietuvių ir lenkų delegacijų susitarimas, priimtas vasario 16 d. (įdomi data tokiam susitarimui S. S.). 57 Poles To Replace Germans In Lithuania // The New York Times New York. USA. 45

47 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Pranešta, kad buvo nuspręsta, jog besitraukiančią iš Lietuvos Vokietijos 10-ąją armiją pakeis Lenkijos pajėgos, kurios okupuos teritoriją. Kovo pradžioje pasirodęs straipsnis skirtas daugiau politinei apžvalgai, tačiau, mūsų nuomone, nemažiau svarbus, nes padeda suprasti bendrą kontekstą, nuotaiką, kuri tvyrojo 1919 m. pavasarį ne tik mūšių laukuose, bet ir per diplomatines derybas. Rašoma, kad lietuvių delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras susitikimo su Rusijos atstovu M. Maklakovu metu aptarė lenkų delegacijos pasiūlymą rusams pasidalyti Lietuvą. Pagal pasiūlymo sąlygas, lenkams atitektų pietinė Lietuvos dalis, o rusams šiaurinė. Tačiau, rašoma straipsnyje, toks lenkų pasiūlymas netenkina rusų, kadangi pastarieji siekia vieningos Rusijos, t. y., pasak jų atstovų, visa Lietuva turėtų priklausyti Rusijai 58. Tokios iliustracijos, manome, gali padėti geriau suvokti tarptautines aktualijas ir nelengvas užduotis, kurios buvo iškeltos Lietuvos delegacijų atstovams ir paveikė bendrą valstybės gyvenimo rutiną. Vasaros pradžią mūsų regione žymėjo nauji įvykiai. Tai atsispindėjo lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiuose ir apie juos rašančioje JAV spaudoje. Lietuviai kaltina lenkus tai straipsnio, kurio pavadinimas tikrai turėjo patraukti skaitytojų dėmesį birželio 8 d. The New York Times numeryje 59. Jame rašoma, kad Lietuvių tautinė taryba kreipėsi į JAV Valstybės departamentą, reikšdama protestą dėl lenkų agresyvių veiksmų ir prašydama JAV apsaugos. Kadangi straipsnyje iš dalies cituojama Tarybos peticija, pateiksime nedidelę jos turinį atskleidžiančią ištrauką: Invazija (lenkų kariuomenės S. S.) yra apibūdinama kaip nežmoniškai smurtinė. Vyksta egzekucijos, plėšimai, nuosavybės naikinimas ir netgi masinės gyventojų žudynės. Vien tik Vilniuje per du tūkstančius žmonių nužudyti, kiti dešimt tūkstančių tapo benamiais arba buvo deportuoti; daugybė žymių žmonių, įskaitant ir dviejų Vyriausybės narių žmonas, buvo paimti įkaitais; vieši pastatai ir žymių lietuvių veikėjų rezidencijos buvo sunaikintos arba apiplėštos. Lietuvos žydai buvo nepelnytai žudomi, neretai nežmoniškai kankinami ir žeminami, siekiant juos išvaryti iš gy- 58 Polish Question Soon To Be Settled // The New York Times New York. USA. 59 Lithuanians accuse Poles. Petition Washington to Stop Alleged Outrages Upon Nationals // The New York Times New York. USA. 46

48 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose venamųjų vietų<...> Lietuva yra priversta atitraukti dalį savo pajėgų iš bolševikų fronto. 60 Kitą 1919 m. pusmetį daugiau naujienų apie konfliktuojančias puses nebuvo pateikta. Vis dėlto metų pabaigoje The New York Times publikavo labai vertingą ir išsamų straipsnį 61. Jo pagrindinis šaltinis Amerikos įgaliotinis Baltijos šalims Džonas Allynas Geidas. Šis norvegų kilmės amerikietis buvo gerai susipažinęs su Šiaurės ir Rytų Europos regionu, mokėjo daug kalbų, todėl 1919 m. rudenį buvo paskirtas JAV atstovu Baltijos šalyse. Pagrindinė Dž. Geido rezidencija buvo Rygoje, tačiau minėtas straipsnis remiasi pastarojo kelionės į Kauną įspūdžiais, todėl šiam tyrimui tinka labiau nei bet kuris kitas. Lietuvos situacija, pasak JAV atstovo, šiuo metu sudėtinga. Jos, t. y. Lietuvos, kariuomenė ne tik maža, bet ir kurį laiką turėjo kariauti su bolševikais ir P. Bermonto-Avalovo vokiečiais (būtent taip jie įvardijami tekste Bermondt Germans S. S.). Tačiau Lietuva šiuo metu kur kas labiau kenčia nuo lenkų spaudimo, kas suprantama kaip didžiausia grėsmė taikai Rytų Europoje. Lenkija nuo vasaros pradžios skverbiasi gilyn pro sąjungininkų nustatytą demarkacijos liniją. Lenkija yra užėmusi Vilnių, kuris tiek ekonomiškai, tiek etnografiškai yra lietuvių. Vilniuje lenkai terorizuoja gyventojus ir valo miestą nuo bet kokios lietuvybės. Periferijoje situacija dar sudėtingesnė. Lenkų užimtų Seinų gyventojai sakosi tokių represijų nematę nei vokiečių, nei bolševikų okupacijų metu. Visos mokyklos uždarytos, o lietuvių kalbą uždrausta viešai vartoti. Lietuvos vyriausybė neseniai sulaikė POW perversmininkus, kurie ruošėsi nuversti Lietuvos vyriausybę ir paskelbti Lietuvą Lenkijos protektoratu. Visi sąmokslininkų apklausų protokolai ir pranešimai iš Seinų buvo pateikti sąjungininkų įgaliotiniams 62. Šis pranešimas laikraštyje, mūsų nuomone, nusipelno platesnio komentaro dėl kelių priežasčių. Pirma, pagrindinis šio straipsnio šaltinis buvo ne Lietuvos ar Lenkijos informacinės agentūros, o amerikietis, paskirtas įgaliotiniu Baltijos valstybėse. Taigi šiame regione jis atstovavo 60 Ten pat. 61 Lithuania Invaded By The Polish Army. Line of Demarkation Established by the Allies is Being Disregarded. Outrages are Charged. Vilna Being Polanized and the Country Districts Pillaged and Inhabitants Oppressed // The New York Times New York. USA. 62 Ten pat. 47

49 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Junginėms Amerikos Valstijoms ir jo nuomonė buvo, galima sakyti, žinios iš pirmų lūpų savo, t. y. amerikiečių, auditorijai. Taip pat svarbu ir pats turinys. Vis dėlto Dž. Geido tekstai to meto skaitytojui leido pamatyti kitokią, nei buvo peršama Lenkijos ir Prancūzijos, įvykių interpretaciją. Pagrindinė informacija apie lietuvių ir lenkų kovas ir nesutarimus aptariamuoju laikotarpiu vis dėlto datuojama 1920 m. vasara ir rudeniu. Būtent šis laikotarpis, ko gero, grėsmingiausias, ir sulaukė daugiausia dėmesio. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad Vakarų ir Vidurio Europa, žurnalistų požiūriu, jau nebebuvo karštasis taškas. Praūžus karui ir pasibaigus Versalio konferencijai, Europa atsidėjo savo ūkio ir nacionalinių valstybių gerovės kūrimui. O mūsų regionas vis dar kunkuliavo, pasaulį domino įvykių gausa. Birželio 4 d. laikraštyje pasirodė straipsnis, skirtas Lietuvos situacijai bolševikų agresijos akivaizdoje aptarti 63. Jame, remiantis Berlinske Tidente korespondento pranešimu, rašoma, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Voldemaras kategoriškai paneigė gandus apie galimą Lietuvos ir bolševikų karinę sąjungą. Paklaustas, ar Lietuva nesiruošia įvesti savo karinių dalinių į bolševikų jai pripažintas teritorijas, ministras atsakė, kad galutinis sprendimas nebus priimtas iki Antantės išaiškinimo. Tačiau, pasak ministro, Lietuva negali pasyviai stebėti esamos padėties, todėl vyriausybė paskelbė mobilizaciją 64. Liepos 9 d. laikraštyje pranešta apie sėkmingą lietuvių saugumo operaciją, kurios metu užbėgta lenkų ruošiamam perversmui už akių. Sučiupti kai kurie organizatoriai, rasti dalyvių sąrašai, veiklos planai ir kitų dokumentų 65. Akivaizdu, kad tokia įvykių eiga nepranašavo šiame regione greitai įsivyrausiančios ramybės. Liepos pradžioje Lenkijos agentūros pasistengė, kad per pasaulį nusiristų tariamos Lietuvos agresijos atgarsis. Buvo išsiųsti pranešimai, kad Lietuva drauge su Vokietija ruošiasi pradėti karo veiksmus prieš Lenkiją. Tokie ir panašūs pranešimai, žinoma, blogino ir taip prastus šių valstybių santykius, kaitino aistras. Tačiau pirmiau- 63 Lithuania Is Mobilizing. Report of Military Alliance with Bolsheviki Officially Denied // The New York Times New York. USA. 64 Ten pat. 65 Talk Of Polish Plot. Revolt Planned to Overthrow Government of Lithuania // The New York Times New York. USA. 48

50 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose sia Lietuvai teko tokius pranešimus gesinti oficialiais pareiškimais, neigiant bet kokias asociacijas su tokio pobūdžio planais. Liepos 11 d. laikraštyje paskelbtas oficialus Lietuvos vyriausybės paneigimas, kuriame sakoma: Liepos 5 d. išsiųsta iš Varšuvos telegrama, pranešanti, kad lietuviai ir vokiečiai planuoja bendrą Lenkijos puolimą šio mėnesio antroje pusėje ir kad šiam tikslui Lietuva nusipirko daug karinės amunicijos iš Vokietijos, yra visiškai be pagrindo ir neturi nieko bendro su tiesa. 66 Po pirmo bolševikų sutriuškinimo rugpjūčio viduryje įvykiai dar labiau įsibėgėjo. Besitraukiančius bolševikus lenkai persekiojo, o Lietuvai tuo metu teko itin sunki užduotis iš pradžių atsilaikyti prieš abi kariaujančias puses, o vėliau apsiginti nuo vis agresyvesnių lenkų m. rugsėjo spalio mėnesiai buvo gausūs pranešimų apie lietuvių ir lenkų susirėmimus. Deja, jau pirmosiomis dienomis aukų neišvengta 67. Pranešimų šiuo įtemptu laikotarpiu pasirodydavo beveik kasdien. Rugsėjo 1 4 ir 6 7 dienomis The New York Times skaitytojams buvo pateiktos naujienos apie lietuvių ir lenkų susidūrimus, apie žuvusiuosius, apie bandymus sėsti prie derybų stalo ir žlugusias tokias užmačias. Tokių ir panašių pranešimų turinys, nors tai ir skambėtų ciniškai, buvo iš dalies standartinis. Jei ne viena aplinkybė. Pirma, kaip minėta anksčiau, šie pranešimai daugiausia buvo rašomi naudojant lietuviškus informacijos šaltinius. Todėl ir straipsnių antraštės atspindėjo Lietuvos įvykių eigą 68. Priešingu atveju vargu ar tokie straipsnių pavadinimai kaip Lenkai nelaukiami lietuviškuose miestuose. Pranešama apie susirėmimus Augustave, Seinuose 66 Denied By Lithuania. That Country Not Planning Move Against Poland // The New York Times New York. USA. 67 Polish-Lithuanian Clash. Killed and Wounded on Both Sides in Fight on Border // The New York Times New York. USA. 68 Polish-Lithuanian Clash. Killed and Wounded on Both Sides in Fight on Border // The New York Times New York. USA; Lithuanians End Parley. Say Polish Demands Would Violate Treaty Made with Soviet // The New York Times New York. USA; Poles Not Welcomed In Lithuanian Towns. Clashes Reported in Augustawo, Sejny and Suwalki - Call Occupation Invasion // The New York Times New York. USA; Lithuanians Drive Polish Troops Back // The New York Times New York. USA; Poles Attacked By Lithuanians // The New York Times New York. USA; Lithuania To Seek Peace With Poland // The New York Times New York. USA. 49

51 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) ir Suvalkuose būtų išvydę dienos šviesą. Tačiau mums kur kas svarbesnis už antraštes yra pranešimų turinys. Kas gi rašoma šiuose tekstuose, tiksliau kaip Lietuvos pozicija buvo pateikiama The New York Times? Trumpai sakant, bendras vaizdas buvo palankus Lietuvai, t. y. nebuvo žaidžiama galios žaidimų, kai didesnis ir stipresnis agresorius visada arba dažniausiai traktuojamas kaip turintis teisę taip elgtis, o mažas ir silpnas kaltas jau vien dėl to, kad vilkas alkanas. Lenkai skleidė klaidinančią informaciją apie džiūgaujančius gyventojus (neatmetama, kad galėjo būti ir tokių atvejų, tačiau toli gražu ne masinis reiškinys S. S.) ir vydami bolševikus siekė panaudoti Lietuvos teritoriją bei susisiekimo kelius savo daliniams perkelti. Dėl to derybos buvo nevaisingos ir nemažai žuvo abiejų šalių karių. Rugsėjo 3 d. straipsnis baigiamas pranašingais žodžiais, kad suirutė šioje neramioje Europos dalyje greitai bus dar didesnė 69. Tiksliai nusakantis susiklosčiusią situaciją ir todėl vertas atskiro komentaro straipsnis antrašte Lietuviai puolė lenkus pasirodė rugsėjo 6 d. Jame trumpai skaitytojui pristatoma regiono padėtis, taip pat Lietuvos ir Lenkijos santykiai nuo 1919 m. vasaros iki 1920 m. rudens: Lenkija, kurios karinės pajėgos dėl intensyvios Prancūzijos pagalbos yra stipriausios regione, stumdama bolševikus užėmė Lietuvos istorinę sostinę Vilnių, kuri iki šiol negrąžinama Lietuvai. Dar daugiau Lenkija akivaizdžiai turi užtarėjų Paryžiuje, kur priimami tik jai palankūs sprendimai. Todėl, esant tokiai padėčiai, buvo spėjama, kad konfliktas peraugs į karinį susidūrimą, kas ir įvyko lietuviams rugsėjo 5 d. puolus Seinus 70. Labai įdomus ir kontroversiškas tekstas pasirodė rugsėjo 13 d. numeryje 71. Tiesa, būtina pažymėti, kad jame aiškiai nurodytas informacijos šaltinis Amerikos komitetas Lenkijai ginti. Straipsnyje pateikiama visiškai priešinga informacija, nei pranešimuose iš Kauno. Suvalkai, Augustavas ir Seinai, tapę konflikto vieta, pristatomi kaip lenkiški miestai. Beje, kaip ir Vilnius, kuris Lenkijai buvo toks pat svarbus kaip Var- 69 Poles Not Welcomed In Lithuanian Towns. Clashes Reported in Augustawo, Sejny and Suwalki - Call Occupation Invasion // The New York Times New York. 70 Poles Attacked By Lithuanians. Cavalry Outposts Driven from Two Towns on Territory Invaded in Pursuit of Reds // The New York Times New York. USA. 71 Denies Polish Agression. American Committee Blames Lithuanian Expansionists for Clash // The New York Times New York. USA. 50

52 Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose šuva. Pabaigoje rašoma, kad Lietuvoje veikia jėgos, norinčios prijungti prie Lietuvos lietuvių neapgyvendintas teritorijas, kurios priklausė Lietuvai viduramžiais. Būtent šios jėgos yra atsakingos už ekspansinę Lietuvos politiką ir dabartinį Lietuvos ir Lenkijos konfliktą. Atsakymų į tokius ir panašius tekstus laikraštyje neilgai teko laukti. Rugsėjo 22 d. pasirodė JAV teisininko Richardo Crosby de Wolfo, kurio klientė, be kita ko, buvo Lietuvos atstovybė Jungtinėse Valstijose, straipsnis Lietuva ir Lenkija 72. Autorius savo atsakymą skyrė The New York Times redaktoriui ir pateikė šiuos argumentus. Lenkijos kaltinimai Lietuvai remiasi principu, kas ne su manimi, tas prieš mane. Tačiau, autoriaus nuomone, amerikiečiai turėtų į tai žiūrėti plačiau. Lietuvos požiūris į bolševikus puikiai matyti iš pastarųjų dvejų metų įvykių, tad kaltinti ją veikiant išvien su bolševikais nelogiška. Lietuva nepretenduoja į 1772 m. teritorijas (skirtingai nuo Lenkijos), kurios istoriškai yra lietuviškos, tačiau tokios nėra etnografiškai. Lietuva prašo to, kas yra jos etnografiškai, t. y. teritorijų, priklausiusių jai 1795 m. padalijimo metu. Lenkijos imperializmas kaip neatsakingo Prancūzijos romantizmo padarinys yra priešingybė ramiai ir santūriai lietuvių prigimčiai 73. Rugsėjo 28 d. buvo išspausdintas Lietuvos vyriausybės kreipimasis į Lietuvos gyventojus dėl pavojingos situacijos regione: Kilkite ir ginkluokitės šautuvais, dalgiais ir kirviais, kad atremtumėte lenkų įsibrovėlius, kurie veržiasi į mūsų Tėvynės širdį. 74 Aktyvėjant kovos veiksmams, spalio pradžioje ėmė gausėti apie tai pranešimų. Spalio 7 d. pasirodė pranešimas apie lietuvių ir lenkų kovas ties Varėna 75, spalio 10 d. apie sunkias kovas piečiau nuo Vilniaus, Lietuvos sostinės, per kurias abi pusės patyrė nuostolių 76. Beje, remiantis lietuvių pranešimu, kova būsianti žūtbūtinė. 72 Lithuania and Poland. Conflicting Territorial Claims in the Present Crisis // The New York Times New York. USA. 73 Ten pat. 74 Calls on the People to Repel the Poles. Lithuanian Government Fears Occupation of Lida and Vilna, Following Grodno s Fall // The New York Times New York. USA. 75 Lithuanians Fight Again. Several Divisions Attack the Polish Forces Near Orany. The New York Times New York. USA. 76 Battle for Vilna Raging Near City. Lithuanian Announce Fight to defend Their Capital from Poles Will Be to a Finish // The New York Times New York. USA. 51

53 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Tokie yra Suvalkų konferencijos, kurios sprendimų lenkai nepaiso, rezultatai, rašoma pranešime 77. Ko gero, vienas iš įdomesnių tekstų, pradedantis naują temą, pasirodė spalio 11 d. Straipsnis buvo skirtas Liucjano Želigovskio maištui ir vadinamajai Vilniaus kampanijai. Beje, Vilniaus užėmimas sukėlė tikrą tarptautinę audrą ir šiai temai skirtų straipsnių spalio mėnesį pasirodė daugiau nei Visų jų turinys beveik apie tą pačią žinią, kuri tuo metu buvo apsukriai pateikta Varšuvos. Vietos lenkai, neapsikentę sąjungininkų neteisybės, nusprendė savais metodais išspręsti per ilgai vilkinamą Vilniaus klausimą. O Varšuva tai galėjo įvertinti tik kaip įvykusį faktą. Kadangi šio tyrimo tikslas buvo apskritai žinios apie lietuvių kovas šiuo laikotarpiu, o ne L. Želigovskio invazija, platesnė šių straipsnių analizė bus atliekama ateityje. 77 Ten pat. 78 Troops Mutinyti and Seize Vilna. Two divisions of Polish Forces Under General Zeligouski Occupy Lithuanian Capital // The New York Times New York. USA; Zellgouski Forms Govenment In Vilna // The New York Times New York. USA; League Warns Poland. Says Occupation of Vilna Violates Pledges, and Request Prompt Retirement from the City // The New York Times New York. USA; Pilsudski Resigns, Then Reconsiders. Polish President Under Pressure of Allies for Seizure of Vilna by Troops // The New York Times New York. USA; Call on Poland to Disavow Raid. Britain and France Also Urge Both Lithuania and Poland to Submit to League // The New York Times New York. USA; Poland Pleads with Allies To Let Her Keep Vilna // The New York Times New York. USA; Urges Polish Army to Show Patience. President Pilsudski Proposes Land Grants as Reward - Lithuania Makes Threats // The New York Times New York. USA; Poland and Vilna // The New York Times New York. USA; Seizure of Vilna By Poles Explained. Prince Lubomirski Says Government Can t Be Blamed for Action of Troops // The New York Times New York. USA; Polish Leaders Asks Parley at Vilna. Also Demands Withrawal of Other Troops - Lithuanian Orders Mobilization // The New York Times New York. USA. 52

54 IŠVADOS Lietuvos nepriklausomybės karas m. The New York Times puslapiuose Nepriklausomybės kovų laikotarpiu m. The New York Times puslapiuose skaitytojams buvo pateikta per 100 straipsnių ir informacinių pranešimų, skirtų Lietuvai ir jos kovai dėl valstybingumo. Vyraujantys šių straipsnių pirminiai šaltiniai pranešimai iš Kauno. Lietuvos vyriausybės oficialūs pranešimai iš Kauno buvo laikomi optimaliai atitinkantys The New York Times skaitytojui skirtą turinį. Tyrimo chronologinio laikotarpio pradžioje skaitytojui dar aiškinama, kas yra ir kur yra Lietuva, kokio ji dydžio, pateikiamas gyventojų skaičius, bet ilgainiui to nebepasitaiko. Tai leidžia manyti, kad Lietuva ir jos kovos tampa gana gerai skaitytojui pažįstama tema ir pagalbinės informacijos pateikti nebereikia. Išnagrinėjus šiuos straipsnius galima teigti, kad bolševikai apskritai pristatomi labai neigiamai, prilyginami viską naikinančiai ordai. Todėl kiekvienas kraštas ir jo gyventojai, kovojantys su šiuo blogiu, buvo sveikinami ir vaizduojami kaip kovotojai už laisvę ir bendrąsias žmonijos vertybes. Lietuva kovose su bolševikais dažnai pristatoma kaip laiminti pusė, kuriamas teigiamas jos, kaip Europos sergėtojos, įvaizdis. The New York Times beveik neišskyrė bermontininkų kaip savarankiškos karinės jėgos. Dažniau lietuvių priešininkais buvo vadinami vokiečiai, kurie po karo liko šiame regione arba atvyko kaip savanoriai. P. Bermontas-Avalovas, kaip ir E. Virgoličius, paminėti tik epizodiškai. Laikraščio redakcijos nuomone, pagrindinis kovų su Lietuva ir Latvija kaltininkas yra Berlynas ir jo atstovas regione vokiečių generolas von der Goltzas. Lietuvių ir lenkų konfliktas buvo išskirtinis. Tiek viena, tiek kita valstybė kovojo su bolševikais. Ir tarpusavio nesutarimai, prieš akis turint bendrą priešą, skaitytojui kitame žemyne turėjo būti sunkiai suprantami. Laikraščio, t. y. daugumos autorių straipsnių, kurių informacijos šaltinis pranešimai iš Kauno arba pačių amerikiečių atstovų pranešimai, pozicija buvo palanki Lietuvai. Lenkija dėl vykdomos politikos neretai įvardijama kaip agresorė, kliūtis stabilumui ir taikai regione. Įteikta 2016 m. liepos 29 d. 53

55 LIETUVOS KARININKAI DIPLOMATINĖJE TARNYBOJE TURKIJOJE, JUGOSLAVIJOJE IR BULGARIJOJE ( M.) Prof. dr. Sandra Grigaravičiūtė Lietuvos edukologijos universitetas ĮVADAS m. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje karininkija vaidino svarbų vaidmenį. Pirmieji neoficialūs diplomatiniai atstovai buvo karininkai gen. ltn. Pranas Vaiciuška (karinis atstovas Estijoje) 1, kpt. Ladas Natkevičius (karinis atstovas Latvijoje ir Estijoje) 2, kpt. Leopoldas Dymša (karinis atstovas Klaipėdos krašte), kpt. * Bronius Blaveščiūnas (įgaliotinis Turkijoje), mjr. ** Stasys Zaskevičius (įgaliotinis Ukrainoje 3 ) dirbo Užsienio reikalų ministerijos (URM) ryšių karininkais, valdininkais ypatingiems reikalams (kpt. Stasys Girdvainis 4, kpt. B. Blaveščiūnas 5 ), URM įsakymas Nr. 80. LCVA, f. 383, ap. 2, b. 572, l. 35; Lietuvos Respublikos karinė diplomatija m. Kariniai atstovai ir karo atašė. Kaunas, 2016, p Lietuvos Respublikos karinė diplomatija m. Kariniai atstovai ir karo atašė. Kaunas, 2016, p. 8. * Bronius Blaveščiūnas buvo Rusijos kariuomenės kapitonas, kaip ir kiti Komiteto Konstantinopolyje karininkai. Žr. 1a lentelę. ** Paskyrimo įgaliotiniu Ukrainoje (vėliau konsulu Petrograde) metu buvo majoras, karjerą baigė turėdamas brigados generolo laipsnį (suteiktas 1940 m.). Žr.: Lietuvos kariuomenės karininkai, T. 8. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2008, p Grigaravičiūtė S. Lithuanian Consulates in Soviet Russia / the Soviet Union, Vesture: avoti un cilveki. XXIII starptautisko zinātnisko lasījumu materiāli. Vēsture XVIII. Daugavpils Universitātes Akadēmiskais apgāds Saule, 2015, p URM įsakymas Nr LCVA, f. 383, ap. 2, b. 572, l. 14; 1921 m. gruodžio mėn. (tikslesnės datos nėra) įsakymas Nr LCVA, f. 383, ap. 2, b. 573, l. 21; URM įsakymas Nr LCVA, f. 383, ap. 2, b. 573, l. 50; URM žinynas, 1933, p m. rugpjūčio mėn. (tikslesnės datos nėra) URM įsakymas Nr LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l

56 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) specialiaisiais kurjeriais ir konfidencialiaisiais sekretoriais (ltn. *** Domas Steponavičius 6, kpt. S. Girdvainis 7 ), komisijose (j. ltn. Zigmas Puzinauskas 8 ), vyko į specialias misijas (vyr. ltn. Juozas Macevičius). Lietuvos atstovybės prie Šventojo Sosto sekretoriai vyr. ltn. Juozas Macevičius 9, ltn. Kazys Graužinis 10, kpt. S. Girdvainis 11 buvo karininkai m. nemažai Lietuvos, kaip ir Latvijos, karininkų perėjo dirbti į diplomatinę tarnybą: vieni karo atašė 12, kiti konsulais ar konsulinių skyrių vadovais (mjr. S. Zaskevičius 13, gen. ltn. **** Teodoras Daukantas 14, mjr. Povilas Žadeikis 15, *** Karjerą kariuomenėje baigė turėdamas pulkininko laipsnį, suteiktą 1938 metais. Žr.: Lietuvos kariuomenės karininkai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007, t. 7, p URM įsakymas Nr LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l. 253; 1922 m. balandžio (tikslesnės datos nėra) URM įsakymas Nr LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l. 325; URM įsakymas Nr. 98. LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l. 329; 1922 m. vasario mėn. (tikslesnės datos nėra) URM įsakymas Nr. 33. LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l URM įsakymas Nr. 20. LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l m. gruodžio (tikslesnės datos nėra) URM įsakymas Nr LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l. 14. Buvo URM komisijos narys nustatant Lietuvos ir Latvijos sieną. Į atsargą išėjo 1931 m. Žr.: Lietuvos kariuomenės karininkai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006, t. 6, p Kasparavičius A. Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika. Vilnius: LII leidykla, 2008, p URM įsakymas Nr. 7. LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l. 392; URM žinynas, 1933, p Užsienio reikalų ministerijos žinynas. Kaunas: URM, 1933, p Lietuvos Respublikos karinė diplomatija m. Kariniai atstovai ir karo atašė. Kaunas, 2016, p URM įsakymas Nr LCVA, f. 383, ap. 2, b. 574, l **** 1936 m. brg. gen. Žr.: Lietuvos kariuomenės karininkai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2003, t. 3, p URM žinynas, 1933, p m. gruodžio mėn. (tikslesnės datos nėra) įsakymas Nr LCVA, f. 383, ap. 2, b. 575, l. 18. URM įsakyme nurodytas majoro laipsnis, tačiau Lietuvos kariuomenės karininkų žinyne parašyta, kad P. Žadeikis 1923 m. buvo plk. ltn. Žr.: Lietuvos kariuomenės karininkai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007, t. 8, p

57 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) kpt. Leopoldas Dymša 16, plk. Bruno Štencelis 17, kpt. J. Urbšys), pasiuntiniais (kpt. J. Urbšys, plk. Kazys Škirpa, kpt. L. Natkevičius). Karininkijos vaidmuo Lietuvos diplomatijoje ( m.) iki šiol nėra atskleistas. Kuklaus tyrėjų dėmesio yra sulaukusi tik plk. Kazio Griniaus, kpt. L. Dymšos ir mjr. S. Zaskevičiaus m. veikla m. pasirodęs Andriejaus Stoliarovo sudarytas informacinis leidinys Lietuvos Respublikos karinė diplomatija m. Kariniai atstovai ir karo atašė turėtų paskatinti tyrimus šioje erdvėje ieji buvo lietuvių karo pabėgėlių ir tremtinių grąžinimo iš buvusios Rusijos imperijos, Vakarų ir Vidurio Europos, Balkanų šalių, Turkijos metai. Karo pabėgėlių ir tremtinių grąžinimu rūpinosi specialiai tam paskirti įgaliotiniai, turintys konsulinius įgaliojimus. Dalis jų buvo Lietuvos karininkai ar karininko laipsnį Rusijos imperijoje įgiję lietuviai. Lietuvių komitetų Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje m. ir konsulinių atstovybių Konstantinopolyje ir Belgrade steigimo ir funkcionavimo proceso analizė svarbi tiek siekiant atskleisti atstovavimo Lietuvai Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ypatumus, tiek Lietuvos konsulinio tinklo užsienyje (Rusijoje, Ukrainoje, Azerbaidžane, Tolimųjų Rytų Respublikoje, Mandžiūrijoje ir kitur), kurto specialiai lietuvių karo pabėgėliams ir tremtiniams grąžinti, raidai nušviesti. Tyrimo objektas Lietuvos Respublikos piliečių komiteto Konstantinopolyje (toliau Komitetas Konstantinopolyje), Lietuvos Respublikos piliečių tarybos Belgrade, Lietuvių komiteto Sofijoje įsteigimą lėmę veiksniai ir motyvai, personalas ir jo veikla bei pirmųjų dviejų komitetų 16 Grigaravičiūtė S. Lietuvos atstovybė Klaipėdos krašte. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 2, p ; Grigaravičiūtė S. Lietuvos generalinis konsulatas Karaliaučiuje. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 2, p Raudonius F. Lietuvos konsulatai Vienoje m. Bakalauro darbas Saugomas LEU IF IDC kabinete. Bruno Štencelis pulkininkas nuo 1925 m. Žr.: Lietuvos kariuomenės karininkai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007, t. 7, p Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais. Kaunas: Šviesa, 1999, p ; Grigaravičiūtė S. Lietuvos generalinis konsulatas Karaliaučiuje. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 2, p ; Grigaravičiūtė S. Lithuanian Consulates in Soviet Russia / the Soviet Union, Vesture: avoti un cilveki. XXIII starptautisko zinātnisko lasījumu materiāli. Vēsture XVIII. Daugavpils Universitātes Akadēmiskais apgāds Saule, 2015, p

58 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) (tarybų) transformacija į konsulines atstovybes, taip pat Lietuvos vyriausybės įgaliotinių kpt. B. Blaveščiūno Turkijoje ir kpt. Leonardo Lippingo Jugoslavijoje veikla, konsulinių atstovybių Konstantinopolyje ir Belgrade funkcionavimo ypatumai ir uždarymo aplinkybės. Ypatingas straipsnio autorės dėmesys skirtas vyr. ltn. J. Macevičiaus ir Vaclovo Sidzikausko misijų tikslų ir rezultatų analizei. Tyrimas atliktas naudojant analizės, lyginimo, aprašomąjį, šaltinių ir literatūros gretinimo metodus. Apdorojant pirminius šaltinius, ypač prancūzų ir anglų kalbomis, taikytas loginis-analitinis metodas (atlikta turinio ir informacijos prasminė analizė). Tyrimas apima laikotarpį nuo 1920 m. lapkričio 1 d. Komiteto Konstantinopolyje įsteigimo iki 1922 m. kovo 31 d. Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Turkijoje atšaukimo ir Lietuvos konsulinės atstovybės Turkijoje uždarymo. Lietuvių komitetų, vėliau konsulinių atstovybių veikla Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje, remiantis archyvinių šaltinių analize, išskiriama į du laikotarpius. Pirmasis nuo 1920 m. lapkričio 1 d. iki 1921 m. vasario 9 d., t. y. nuo Komiteto Konstantinopolyje įsteigimo iki jo transformacijos į Lietuvos konsulinę atstovybę Turkijoje (Lietuvos vyriausybės įgaliotinio instituciją) Komiteto Konstantinopolyje veiklos laikotarpis. Tuo metu dar nebuvo įsteigta Lietuvos Respublikos piliečių taryba Belgrade ir Lietuvių komitetas Sofijoje. Antrasis nuo 1921 m. vasario 9 d. iki 1922 m. kovo 31 d., t. y. nuo įgaliojimų kpt. B. Blaveščiūnui suteikimo iki jo atšaukimo iš Lietuvos vyriausybės įgaliotinio pareigų Lietuvos vyriausybės įgaliotinio veiklos laikotarpis. Tuo metu jau buvo įsteigta ir veikė Lietuvos Respublikos piliečių taryba Belgrade ir Lietuvių komitetas Sofijoje, organai, pavaldūs Lietuvos vyriausybės įgaliotiniui Konstantinopolyje. Lietuvos Respublikos piliečių taryba Belgrade 1921 m. gegužės 7 d. buvo de facto (nes kpt. B. Blaveščiūnas neturėjo Lietuvos vyriausybės įgaliojimų skirti įgaliotinius, nors tuo metu veikusio Konsulinio statuto nuostatos konsului ir leido tai daryti), o 1921 m. birželio 28 d. de jure (nes vyr. ltn. J. Macevičius turėjo įgaliojimus skirti įgaliotinius) transformuota į Lietuvos vyriausybės įgaliotinio instituciją. Antrasis laikotarpis skirstytinas į du etapus iki vyr. ltn. Juozo Macevičiaus misijos ir po jos, t. y. nuo 1921 m. vasario 9 d. iki 1921 m. birželio ir nuo 1921 m. birželio iki 1922 m. kovo 31 d. Tiksliau datuoti sudėtinga, 57

59 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) nes vyr. ltn. J. Macevičiaus misija truko 5 mėnesius (nuo 1921 m. gegužės iki rugsėjo įskaitytinai). Tyrimo tikslas išanalizuoti lietuvių komitetų (tarybų) ir konsulinių atstovybių Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje steigimo ir funkcionavimo procesą 1920 m. lapkričio 1 d m. kovo 31 d., ypatingą dėmesį skiriant komitetų pirmininkų ir įgaliotinių karininkų veiklai. Siekiant tikslo: 1) vertinami šaltiniai ir istoriografija, nustatomos tyrimo problemos; 2) tiriamos Komiteto Konstantinopolyje įkūrimo aplinkybės, funkcijos ir jame dirbusių asmenų veikla; 3) analizuojama Lietuvos konsulinių atstovų kpt. B. Blaveščiūno Turkijoje ir kpt. L. Lippingo Jugoslavijoje veikla 1921 m. vasario 9 d m. kovo 31 d., išskiriant laikotarpius iki ir po vyr. ltn. J. Macevičiaus misijos; 4) nagrinėjama vyr. ltn. Juozo Macevičiaus misija Jugoslavijoje ir Turkijoje (1921 m. gegužė rugsėjis) ir vertinami jos rezultatai; 5) analizuojama V. Sidzikausko misija Balkanų šalyse ir Turkijoje (1922 m. kovo d.) ir atskleidžiamos konsulinių atstovybių uždarymo aplinkybės. Straipsnyje vartojamų sąvokų ( repatriacija, reevakuacija, pabėgėlis, belaisvis, tremtinys, įgaliotinis, gudas ), pavardžių (Blaveščiūnas, Geselsonas), vietovardžių (Konstantinopolis, Tiflisas) turinys ir rašyba paaiškinti įvade (žr. toliau įvade), todėl tekste jų samprata aptarinėjama nebus. Repatriacija straipsnio autorės suvokiama kaip Lietuvos piliečių (tremtinių, belaisvių, pabėgėlių) grįžimas į tėvynę 19, reevakuacija piliečių grąžinimas į jų gyvenamąją vietą, pasibaigus evakuacijai (turimi omenyje evakuotieji per Pirmąjį pasaulinį karą) 20, pabėgėlis savo gimtąjį kraštą palikęs žmogus 21, belaisvis į nelaisvę patekęs ginkluotųjų pajėgų karys, savanoris, pasipriešinimo judėjimo dalyvis, partizanas, sukilėlis 22, tremtinys žmogus, privestas išvykti į kitą kraštą Repatriacija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: VER, 1985, p Reevakuacija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: VER, 1985, p Pabėgėlis. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mintis, 1972, p Tamošiūnienė M. Tarp politinio įrankio ir aukos: karo belaisviai Lietuvos Respublikos politikoje m. Vilnius, 2014, p Tremtinys: [prisijungta ]. Tremtinio sąvoka buvo konkrečiau apibrėžta to meto tremtinių grąžinimo sutartyse, pvz., Tremtinių grą- 58

60 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) Vardai ir pavardės, paminėti dokumentuose prancūzų kalba, rašomi dviem kalbomis: pirma lietuvių, po to skliaustuose prancūzų. Kpt. Broniaus Blaveščiūno pavardės rašyba šaltiniuose įvairuoja. Neretai rašoma Blavieščiūnas, o tekstuose prancūzų kalba Blaveshtchunas, Blaviestchounasse. Tekste bus rašoma Blaveščiūnas. Analogiška situacija ir su Salomono Geselsono pavarde. Vienur ji rašoma Guesselson, kitur Hesselsone. Tekste bus vartojama Geselson forma. Prie karininko pavardės Kapitonas B. Blaveščiūnas bus nurodomas karinis laipsnis, kurį jis turėjo paskyrimo į pareigas ir jų ėjimo laikotarpiu. Stambulo vardu miestas pavadintas 1930 metais, todėl tekste vartojamas oficialus to meto miesto pavadinimas Konstantinopolis. Tiflisas pavadintas Tbilisiu 1936 metais, todėl tekste vartojamas senasis miesto pavadinimas. Įgaliotinis Lietuvos Respublikos vyriausybės paskirtas atstovas arba Lietuvos Respublikos vyriausybės specialaus įgaliotinio paskirtas atstovas, turintis konsulinius įgaliojimus. Įgaliotinis buvo skiriamas speciažinimo sutartyje tarp Lietuvos ir Rusijos 2-ame straipsnyje teigiama, kad tremtiniais yra skaitomi asmenys, kurie pirmiau yra gyvenę vienos susitariančios šalies teritorijoje, o dabar yra antrosios šalies teritorijoje ir kurie m. pasaulinio karo laiku patys apleido priešininko užimtas arba gresiamas sritis arba kurie buvo ištremti iš tų sričių Rusijos caro arba civilinės valdžios įsakymu. Tremtiniais buvo laikomi ir Pirmojo pasaulinio karo šauktiniai ( imtiniai ), kurie gyveno vienos susitariančios šalies teritorijoje ir šios sutarties pasirašymo metu atsirado antrosios šalies teritorijoje. Žr.: Tremtinių grąžinimo sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos. Vyriausybės žinios, , Nr. 42, p. 1. Ką laikyti tremtiniais, diskutuota ir Kaukazo lietuvių atstovų suvažiavime 1917 m. gruodžio d. Buvo nuspręsta tremtiniais laikyti ir prieš karą Kaukaze apsigyvenusius lietuvius, nes jie vyko svetur ne savo noru, negalėdami tėvynėje surasti pragyvenimo šaltinių. Žr.: Aničas J. Petras Vileišis, as papild. ir patais. leid. Vilnius: Alma littera, 2001, p

61 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Pasiuntinybės Paryžiuje personalas, 2 eilėje 3-ias iš kairės B. Blaveščiūnas liai misijai atlikti, pvz., padėti pargabenti karo pabėgėlius, tremtinius ar belaisvius 24. Įgaliotinių išduodamas dokumentas sertifikatas (pranc. k. certificat) tekste vadinamas liudijimu, pažymėjimu. Abi sąvokos vartojamos sinonimiškai. Sąvoka gudai vartojama tekste kaip sąvokos baltarusiai sinonimas 25. Sąvoka lietuviai tekste turi keletą prasmių. Pirmoji reiškia Lietuvos piliečius (Lietuvos Respublikos piliečius), galinčius dokumentais pagrįsti savo lietuvišką kilmę (jie turėjo: caro valdžios įstaigų Lietuvoje m. išduotus pasus, rekvizicijos lapus ar turto aprašymus; Tatjanos ar kitų komitetų (įstaigų) dokumentus tremtiniams šelpti, 24 Mūsų tremtinių ir jų turtų grąžinimas iš Sovietų Rusų (pašnekesys su S. Šimkum). Lietuva, , Nr. 56, p. 1; Grigaravičiūtė S. Lietuvos įgaliotiniai, jų statusas ir funkcijos metais. Pranešimas skaitytas nacionalinėje mokslinėje konferencijoje Lietuvos diplomatija ir diplomatai XV XXI a. (I) (LEU, Vilnius) Gimžauskas E. Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei m. Vilnius: LLI leidykla, 2003, p

62 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) m. liudijimus) 26. Straipsnio autorės nagrinėjamu atveju lietuviai turėjo Lietuvių komiteto Kryme (būtent šio komiteto nariai įėjo į Komiteto Konstantinopolyje sudėtį 27 ) ir Lietuvių komiteto Sevastopolyje išduotus liudijimus arba iš viso jokių asmens dokumentų neturėjo, bet buvo nenustoję lietuvių tautinių požymių 28 (gerai mokėjo lietuvių kalbą aut. past.). Iš jų nebuvo reikalaujama dokumentais įrodyti lietuviškos kilmės 29. Lietuviais tekste taip pat vadinami tie, kurie turėjo teisę (pagal Lietuvos pilietybės įstatymą) optuoti Lietuvos pilietybę. Kiek kitokia sąvokos lietuviai samprata yra oficialiame Lietuvių komiteto Sofijoje pavadinime. Sąvoka lietuviai komiteto pavadinime jokiu būdu nereiškia, kad jį sudarė lietuviai pirmąja šio žodžio prasme. Komitetas taip pavadintas, kad galėtų išduoti pasus ir liudijimus vykstantiems į Lietuvą asmenims (dažniausiai gen. ltn. P. Vrangelio kariuomenės karininkams aut. past.) ir iš to gauti pelną M. Čepo pranešimas užsienio reikalų ministrui V. Jurgučiui. LCVA, f. 383, ap. 4, b. 49, l Nuo 1921 m. lapkričio 22 d. norint pagrįsti lietuvišką kilmę reikėjo turėti senuosius rusų pasus, Oberosto (vok. Ober Ost) pasus, rusų laikų bendras gyventojų sąrašų knygas, gimimo ar jungtuvių metrikus. Šios nuostatos galiojo išsiimantiems pasą iki 1922 m. kovo 31 d. Žr.: Pasų įstatų papildymo ir pakeitimo įstatymas (priimtas 1921 m. lapkričio 22 d.). Vyriausybės žinios, , Nr. 75, p m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l. 7, 11a. 28 URM Vladas Jurgutis labai prašė, išduodant Lietuvos pasus, kreipti dėmesį į lietuvių kalbos mokėjimą ir ryšių su Lietuva palaikymą: [P]asai gali būti išduoti tik lietuviams, nenutraukusiems gyvų ryšių ir gerai mokantiems lietuviškai. Kai dėl visų kitų, tai iš jų reikia pareikalauti tiksliai surašytą anketos lapą pagal pavyzdį ir atsiųsti į URM patikrinti žinių. Kol nebus patikrinti duomenys URM, tam asmeniui galima išduoti laikiną liudijimą, kad jo pilietybės klausimais konsulato susirašyta su URM. Tą pačią taisyklę reikia taikyti tiems asmenims, kurie jau yra gavę pasus iš kurios nors lietuvių įstaigos buvusioj Rusijos imperijoj, kurios nebuvo visai arba pakankamai legalizuotos mūsų Vyriausybės. Žr.: V. Jurgučio laiškas Lietuvos Respublikos įgaliotiniui Vladivostoke K. Jociui. LCVA, f. 383, ap. 4, b. 49, l Lietuvos atstovybės Tarybų Rusuose patarėjo raštas J. Grigaliūnui. LCVA, f. 383, ap. 4, b. 49, l Ši nuostata negaliojo Stolypino reformos laikotarpiu persikėlusių į Omsko guberniją lietuvių kaimų lietuviams. Žr.: J. Grigaliūno pranešimas Lietuvos atstovybei Tarybų Rusuose. LCVA, f. 383, ap. 4, b. 49, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l

63 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Sąvoka Lietuvos Respublikos pilietis komiteto ir tarybos pavadinime taip pat nereiškė, kad komitetą sudaro vien Lietuvos Respublikos piliečiai. Pavadinimas greičiau turėjo būti priemonė Lietuvos vyriausybės pripažinimui ir paramai gauti, orientyras lietuviams pirmąja šio žodžio prasme, siekiantiems grįžti į tėvynę ir norintiems gauti kelionės dokumentus. Taip pat tai turėjo būti žinia Antantės aukštiesiems komisarams ir kitiems diplomatams, reziduojantiems Konstantinopolyje, kad Komitetas Konstantinopolyje ir Lietuvos Respublikos piliečių taryba Belgrade yra oficialios įstaigos ir jų išduodamais dokumentais galima pasitikėti. Sąvoka Lietuvos pilietis buvo vartojama jau 1918 m. gegužės lapkričio mėn. lietuvių tautinių tarybų, susikūrusių Rusijos imperijoje susidariusių naujų valstybių (Gruzijos, Tarybų Rusijos, Ukrainos) teritorijose, išduodamuose dokumentuose (kreipimuose į priimančiosios šalies vyriausybę, liudijimuose) m. gegužės 29 d. Kaukazo lietuvių tarybos kreipimesi į Gruzijos Demokratinės Respublikos vyriausybę teigiama, kad Kaukazo lietuvių taryba laikinai (iki bus užmegzti diplomatiniai santykiai aut. past.) apsiima ginti Lietuvos piliečius ( граждан Литвы ), gyvenančius Gruzijos teritorijoje m. liepos 9 d. Klemensui Matusevičiui išduotame Lietuvių vyriausios tarybos Ukrainoje liudijime teigiama: [S]ulig Lietuvos Tarybos paskelbtos kovo mėn m. Lietuvos nepriklausomybės ir visiems priverstinos tarptautinės teisės šiojo Lietuvos piliečio asmuo, butas ir turtas yra neliečiami; jo suėmimas, kratos ir turto rekvizicijos tegalimos Lietuvių Tarybos įgaliotiniui dalyvaujant m. lapkričio 15 d. Lietuvos Valstybės Tarybos atstovo Petrograde išduotame liudijime Enrikui-Miroslavui Medekšai parašyta: [P]agal Lietuvos Tarybos atstovybėje parodytų dokumentų tikrai yra Lietuvos pilietis <...> 33 Laikinajame Lietuvos pilietybės įstatyme, priimtame 31 Aničas J. Petras Vileišis, asis patais. ir papild. leid. Vilnius: Alma littera, 2001, p Išsamiau žr.: Grigaravičiūtė S. Diplomacy of the Council of Lithuania (September 1917 May 1920). Vesture: avoti un cilveki. XXV starptautisko zinatnisko lasijumu materiali. Vesture XIX. Daugavpils Universitates Akademiskais apgads Saule, 2016, p m. liepos 9 d. Klemensui Matusevičiui išduotas Lietuvių vyriausios tarybos Ukrainoje liudijimas. LCVA, f. 928, ap. 28, b. 3, l. 246a m. lapkričio 15 d. Enrikui-Miroslavui Medekšai Lietuvos valstybės tarybos atsto- 62

64 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) 1919 m. sausio 9 d., buvo apibrėžta, kas laikomi Lietuvos piliečiais 34. Lietuvos piliečiais laikomi asmenys, kurie iki 1914 m. ne mažiau kaip 10 metų gyveno Lietuvoje ir turėjo arba turto, arba nuolatinį darbą 35, taigi tremtiniams optuoti Lietuvos pilietybės nereikėjo 36. Tarybų Rusijoje (ir jos kompetencijai priklausiusioje Rusijos imperijos teritorijoje) likusių asmenų Lietuvos pilietybės optavimas buvo reglamentuotas 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties VI straipsnyje. Jame pakartotos Laikinojo Lietuvos pilietybės įstatymo 1 paragrafo nuostatos ir išdėstytos papildomos, susijusios su tremtinių grįžimu ir Lietuvos pilietybės optacija 37. Skiriant kpt. B. Blaveščiūną Lietuvos Respublikos įgaliotiniu Konstantinopolyje 1921 m. vasario 9 d. buvo nurodyta, kad Lietuvos piliečiais galima laikyti asmenis, gimusius Lietuvoje, ir tuos, kurie gyveno Lietuvoje 10 metų prieš karą, išskyrus Rusijos tarnautojus (valdininkus). Lietuvos teritorija prašoma laikyti senąją Kauvo Petrapily išduotas liudijimas. LCVA, f. 928, ap. 28, b. 3, l paragrafe teigiama, kad Lietuvos piliečiais laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai gyveno ir jie patys gyvena Lietuvoje, jų vaikai (net jei Lietuvoje ir negyveno, bet grįžo į ją gyventi), asmenys, kurie iki 1914 m. ne mažiau kaip 10 metų gyveno Lietuvoje ir turėjo arba turto, arba nuolatinį darbą, Lietuvos piliečio vaikai, žmona ar našlė, netekėjusios Lietuvos pilietės vaikai (jei jų nepripažino užsienietis tėvas), užsieniečiai, tapę Lietuvos piliečiais. Žr.: Laikinas įstatymas apie Lietuvos pilietybę. Laikinosios vyriausybės žinios, , Nr. 2 3, p Laikinas įstatymas apie Lietuvos pilietybę. Laikinosios vyriausybės žinios, , Nr. 2 3, p Sudarant tremtinių sąrašus Rusijoje buvo svarstoma, ką daryti su m. mobilizuotais pačioj Lietuvoj piliečiais <...>. Nors jie nepaminėti tremtinių skaičiuje, kaip, pvz., karo belaisviai, bet teisingai, beje, ir jie pridera skirti prie tremtinių. <...> taip manydamas ir tuos mobilizuotuosius dėsiu į tremtinių sąrašą. Žr M. Čepo pranešimas Lietuvos atstovybės Tarybų Rusuose Tremtinių skyriui. LCVA, f. 383, ap. 4, b. 49, l Lietuvos Taikos sutartis su Rusija. Vyriausybės žinios, , Nr. 53, p Iš Sibiro ir Tolimųjų Rytų Respublikos grįžtantys lietuviai buvo suskirstyti į tris kategorijas lietuvius tremtinius, lietuvius optantus ir lietuvius kandidatus į optantus. Tautinis pasas arba liudijimas buvo išduodamas tokiam tremtiniui, optantui arba kandidatui į optantus, kuris atitiko Lietuvos atstovybės Tarybų Rusuose instrukcijoje išdėstytus kriterijus, t. y. turėjo: 1) caro valdžios įstaigų Lietuvoje m. išduotus pasus, rekvizicijos lapus ar turto aprašymą; 2) Tatjanos ar kitų komitetų-įstaigų dokumentus tremtiniams šelpti, m. liudijimus; 3) Lietuvos Respublikos VRM liudijimus. Žr M. Čepo pranešimas užsienio reikalų ministrui V. Jurgučiui. LCVA, f. 383, ap. 4, b. 49, l

65 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) no guberniją ir Suvalkų guberniją be Suvalkų ir Augustavo apskričių, taip pat Vilniaus guberniją be Dysnos ir Vileikos apskričių 38. Vyr. ltn. J. Macevičiui buvo nurodyta, nustatant Lietuvos piliečių skaičių URM, griežtai laikytis Lietuvos pilietybės įstatymo ir vadovautis ypatingomis instrukcijomis, kurios buvo duotos Lietuvos atstovybėms užsienyje ŠALTINIAI IR ISTORIOGRAFIJA 1.1. Istoriografija Apie lietuvius, tarnavusius gen. ltn. Antono Denikino ir adm. Aleksandro Kolčako armijose ir joms pralaimėjus grįžtančius į Lietuvą per Turkiją, Jugoslaviją, Bulgariją ir kitas šalis 1919 m., viena pirmųjų yra užsiminusi istorikė Aldona Gaigalaitė monografijoje Lietuva Paryžiuje 1919 metais 40. Tačiau istorikės tyrimo objektu tapo tik tie lietuviai, kurie užsiregistravo Pareivių komisijoje, veikusioje prie Lietuvos delegacijos Paryžiuje (vadovas K. Grinius), ir grįžo per Prancūziją (tiksliau jos uostus). Apie lietuvius (pabėgėlius, belaisvius, tremtinius), grįžtančius iš Turkijos, Jugoslavijos, Bulgarijos per Vokietiją 1921 m., nerašoma, nes tyrimo chronologinė riba 1919 m. pabaiga. Milenos Tamošiūnienės atliktas tyrimas atskleidė lietuvių karo belaisvių grąžinimo iš Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos organizavimo ypatumus, jame dalyvavusias institucijas ir jų kompetenciją, įgaliotinių darbo sąlygas 41, tačiau apie belaisvių grąžinimą iš Turkijos ir Balkanų šalių m. jame neužsiminta. Petro Vileišio kelionė į Lietuvą per Konstantinopolį, Sofiją ir Belgradą iš Tifliso aprašyta Jono Aničo monografijoje. Joje, remiantis informacija P. Klimo telegrama į Konstantinopolį B. Blaveščiūnui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l. 53. Tas pat prancūzų kalba. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l B. K. Balučio duota instrukcija J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais. Kaunas: Šviesa, 1999, p Tamošiūnienė M. Tarp politinio įrankio ir aukos: karo belaisviai Lietuvos Respublikos politikoje m. Vilnius, p. p

66 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) dienraštyje Lietuva, teigiama, kad lietuvių Konstantinopolyje atsirado su gen. ltn. Piotro Vrangelio kariuomenės likučiais, jie ir sudarė Pabėgėlių tarybą, kuri rūpinasi jų grįžimu į tėvynę 42. Nei apie Pabėgėlių tarybos pirmininką, nei apie jos narius ir jų veiklą neužsiminta. Tikslesnės žinios apie kpt. B. Blaveščiūno karjerą Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje pateiktos 1933 m. URM žinyne. Jame nurodytos tikslios jo paskyrimo ir atšaukimo datos, padedančios patikslinti archyvinę informaciją 43. Vyr. ltn. Juozo Macevičiaus misija Balkanų šalyse gelbėti Didžiojo karo metais ten nublokštų lietuvių tremtinių paminėta Algimanto Kasparavičiaus monografijoje, aptariant Lietuvos atstovybės prie Šventojo Sosto finansines problemas. Straipsnio autorės tyrimui yra svarbūs A. Kasparavičiaus paminėti faktai apie Užsienio reikalų ministerijos J. Macevičiui išmokėtą algą ir dienpinigius (6940 Turkijos lirų) ir jo misijos trukmę (5 mėn.) 44. Apie Juozą Macevičių, vėliau tapusį Lietuvos reikalų patikėtiniu prie Šventojo Sosto, kalbama kaip apie dailininką, neminimas jo išsilavinimas ir patirtis karinėje srityje. Naudingos informacijos tyrimui apie vyr. ltn. Juozą Macevičių yra leidinyje Lietuvos kariuomenės karininkai Gudų pasitelkimą atstovaujant Lietuvos piliečių interesams Turkijoje, Jugoslavijoje ir ypač Bulgarijoje, Komiteto Konstantinopolyje gudų globą ir bendradarbiavimo su jais kontekstą suvokti padeda Edmundo Gimžausko monografija Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei m. 46. Joje aptartas Lietuvos ir Baltarusijos (tiksliau Gudų Liaudies Respublikos vyriausybės, vad. V. Lastauskio) 1920 m. lapkričio 11 d. pasirašytas susitarimas, kurio 4 paragrafas (juo abi vyriausybės įsipareigojo palaikyti viena kitą užsienyje) dėl atstovavimo Balkanų šalyse ir Turkijoje buvo įgyvendinamas praktiškai. Lyginant latvių pabėgėlių grąžinimo iš Turkijos ir Balkanų šalių ypatu- 42 Aničas J. Petras Vileišis Vilnius: Alma littera, 2001, p. 435, Užsienio reikalų ministerijos žinynas. Kaunas, 1933, p Kasparavičius A. Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika. Vilnius: LII leidykla, 2008 [762 p.], p Lietuvos kariuomenės karininkai, T. 5. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005, p (Už nuorodą dėkoju kolegei dr. Aušrai Jurevičiūtei.) 46 Gimžauskas E. Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei m. Vilnius: LLI leidykla, 2003, p

67 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) mus svarbūs Latvijos istorikų darbai, Ainaro Lerhio (Ainārs Lerhis) darbas apie Latvijos Respublikos atstovybes užsienyje. Iš A. Lerhio atlikto tyrimo aiškėja keletas labai svarbių dalykų. Pirma, Latvijos užsienio reikalų ministerija vykdė latvių pabėgėlių grąžinimą iš Vidurio Europos, Balkanų šalių, Turkijos panašiu laiku kaip ir Lietuva 1920 m. liepą 1921 m. balandį. Antra, ji tai darė, siųsdama į misiją diplomatinį atstovą ir vyriausybės delegatą Aleksandrą Kacensą (Aleksandrs Kacens) ir sekretorių bei konsulinį agentą Konradą Kacensą (Konrāds Kacens). A. Kacensas turėjo Latvijos vyriausybės įgaliojimą grąžinti (repatrijuoti ir reevakuoti) latvių pabėgėlius iš Austrijos, Azerbaidžano, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos, Gruzijos, Graikijos, Rumunijos ir Turkijos. Trečia, latvių pabėgėliai grįžo kitu nei lietuviai maršrutu: Tiflisas Konstantinopolis Sofija Belgradas Viena Praha Varšuva Klaipėda Liepoja 47. Iš Ėriko Jekabsono (Ēriks Jēkabsons) ir Valterio Ščerbinskio (Valters Ščerbinskis) biografiniame žodyne esančios Aleksandro Kacenso biografijos 48 aiškėja, kad A. Kacensas, Latvijos vyriausybės įgaliotinis Rumunijoje, Turkijoje ir Ukrainoje, turėjo karinį išsilavinimą (buvo baigęs Kazanės karo mokyklą) ir 1919 m. pabaigoje gavo kapitono laipsnį. Kapitono laipsnis jam buvo suteiktas adm. A. Kolčako už nuopelnus Sibiro vyriausybei. Jis, kaip ir kpt. B. Blaveščiūnas, baigęs tarnybą Rusijos kariuomenėje, perėjo dirbti į diplomatinę tarnybą. Į misiją 1921 m. pasiųstas vyr. ltn. Juozas Macevičius, kaip ir A. Kacensas, buvo studijavęs Novorosijsko universitete (Odesoje). Todėl J. Macevičiaus kandidatūra misijai į Balkanų šalis ir Turkiją, straipsnio autorės manymu, pasirinkta neatsitiktinai. Apžvelgę lietuvių ir latvių istoriografiją, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusią su Lietuvos ir (ar) Latvijos piliečių karo pabėgėlių, tremtinių ir belaisvių grąžinimu į tėvynę iš Turkijos, Jugoslavijos ir Bulgarijos, jų interesų atstovavimu išvardintose šalyse, galime teigti, kad šiuo aktualiu Lietuvos istorijos klausimu iki šiol dar nėra mokslo publikacijos vien fragmentai kitų XX a. Lietuvos istorijos problemų kontekste. 47 Lerhe A. Latvijas Respublikas ārlietu dienests Rīga, 2005, lpp Jēkabsons Ē., Ščerbinskis V. Latvijas ārlietu dienesta darbinieki Biogrāfiska vārdnīca. Rīga: Zinātne, 2003, p

68 1.2. Šaltiniai Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) Lietuvos konsulinių institucijų Turkijoje, Jugoslavijoje ir jose dirbusių įgaliotinių veiklos analizei atlikti daugiausia informacijos yra nepublikuotuose šaltiniuose, saugomuose Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau LCVA). Svarbiausi tyrimui dokumentai yra Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 383 fonde, 7 apraše. Jame esančiose bylose saugoma Lietuvos užsienio reikalų ministerijos susirašinėjimo su Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Turkijoje kpt. B. Blaveščiūnu, Lietuvos atstovybėmis Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje ir prie Šventojo Sosto dėl pabėgėlių grąžinimo iš Turkijos ir Balkanų šalių korespondencija. Iš jos aiškėja komitetų (vėliau konsulinių atstovybių) įkūrimo Konstantinopolyje ir Belgrade aplinkybės, Komiteto Sofijoje, juose dirbusių karininkų veikla grąžinant karo pabėgėlius į Lietuvą ir jos vertinimas, finansinė situacija, uždarymo aplinkybės. Svarbi ir jose esanti informacija apie vyr. ltn. Juozo Macevičiaus (1921 m. gegužės rugsėjo mėn.) ir Vaclovo Sidzikausko (1922 m. kovo mėn.) misijas Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. Archyvinės informacijos spragas užpildyti padeda to meto Lietuvos spauda ir atsiminimai. Apie Komitetą Konstantinopolyje ir kelią, kuriuo buvo grįžtama į Lietuvą iš Turkijos, rašoma dienraštyje Lietuva. Leidinyje pateikta informacija padėjo patikslinti ir papildyti archyvinius duomenis apie kpt. B. Blaveščiūnui suteiktų įgaliojimų laiką ir jo veiklą Konstantinopolyje rūpinantis lietuviais pabėgėliais 49. Ypač vertingos medžiagos tyrimui suteikia Lietuvos diplomato Vaclovo Sidzikausko atsiminimai. Tuo metu jis buvo Lietuvos Respublikos atstovas Šveicarijoje ir 1921 m. pabaigoje (atsiminimuose teigiama, kad 1922 m. pavasarį S. G.) ministerijos jam buvo patikėta misija uždaryti veikiančias konsulines Lietuvos atstovybes Turkijoje ir Jugoslavijoje ir nutraukti Lietuvių komiteto Sofijoje veiklą. Atsiminimuose kone ištisai pateikiamas jo 1921 m. balandžio mėnesį Užsienio reikalų ministerijai rašytas pranešimas-ataskaita apie misijos įvykdymą 50. Tačiau V. Sidzikausko atsimini- 49 Iš Kaukazo į Lietuvą. Lietuva, , Nr. 45, p. 2; Lietuvių vargai Konstantinopoly. Lietuva, , Nr. 34, p Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštėje. Vilnius: Vaga, 1994, p

69 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) mų tekste, palyginti su pranešimu ministerijai, akivaizdžiai stinga keleto dalykų. Pirmiausia juose nerasime jokios konkrečios informacijos apie konsulinių atstovybių finansinę būklę. Antra, apie J. Macevičiaus misiją tik užsiminta, bet neįvardyti jo konkrečiai atlikti veiksmai (tarytum jos ir nebuvo). Trečia, neįvardyta konkreti kpt. B. Blaveščiūno veikla padedant Lietuvos piliečiams ir kpt. L. Lippingo pastangos ginti Lietuvos interesus Jugoslavijoje. Ir ketvirta, ypač iškelti jo paties, t. y. V. Sidzikausko, nuopelnai sutvarkant reikalą 51. Įvertinę šaltinius ir istoriografiją galime įvardyti tris iki šiol neišspręstas problemas: pirmoji Lietuvos atstovavimui Turkijoje ir Balkanų šalyse m. lietuvių istoriografijoje dėmesio praktiškai neskirta, antroji publikuotuose šaltiniuose akcentuojamas V. Sidzikausko vaidmuo uždarant konsulines atstovybes, bet neatskleidžiamas grįžimo procesą iš Turkijos ir Balkanų šalių organizavusių ir jį koordinavusių karininkų indėlis, trečia nepublikuotuose šaltiniuose yra labai skirtingų komitetuose ir konsulinėse atstovybėse dirbusių asmenų vertinimų, todėl, neatlikus išsamaus tyrimo, sunku šiuos vertinimus patvirtinti arba paneigti. 2. LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ KOMITETAS KONSTANTINOPOLYJE 1920 M. LAPKRIČIO 1 D M. VASARIO 9 D.: ĮSTEIGIMAS, NARIAI, VEIKLA 2.1. Lietuvos Respublikos piliečių komiteto Konstantinopolyje įsteigimo aplinkybės Lietuvos Respublikos piliečių komiteto Konstantinopolyje (toliau Komitetas Konstantinopolyje) įkūrimo aplinkybės jo pirmininko kpt. B. Blaveščiūno ir Užsienio reikalų ministerijos aiškinamos skirtingai, tačiau esmė ta pati Turkijoje atsiradusiems apie 200 Lietuvos piliečių, 51 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštėje. Vilnius: Vaga, 1994, p

70 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) pirma, reikėjo dokumentų, kuriuos pripažintų Antantės aukštieji komisarai Konstantinopolyje ir kitų Europos šalių, per kurias lietuviai galėjo grįžti į Lietuvą, vyriausybės. Antra, jie neturėjo kur apsistoti, kol atsiras galimybė išvykti į tėvynę, ir lėšų, kad galėtų pragyventi. B. Blaveščiūnas pirmame pranešime URM aiškino, kad Konstantinopolyje esantys lietuviai turi liudijimus apie jų lietuvišką kilmę, bet neturi reikalingų dokumentų (pasų), kad galėtų tęsti kelionę 52. Tai buvo tiesa, nes dar iki B. Blaveščiūno atvykimo Konstantinopolyje jau buvo apie 50 pabėgėlių su Krymo lietuvių komiteto pasais, kurių užsienio valstybės nevizavo, todėl jie negalėjo grįžti į Lietuvą 53. Buvo akivaizdu, kad Konstantinopolyje reikia organo, kuris gintų lietuvių interesus. Todėl buvo sušauktas Lietuvos piliečių susirinkimas 54 situacijai aptarti ir įkurtas Komitetas Konstantinopolyje 55. Komiteto ar kito lietuviams (Lietuvos piliečiams) atstovaujančio organo reikėjo dar ir dėl kitų priežasčių. Dauguma Konstantinopolyje esančių lietuvių buvo karininkai, tarnavę Rusijos kariuomenėje. Dalis jų (vieni savanoriškai, kiti prievarta) tarnavo gen. ltn. A. Denikino ir gen. ltn. P. Vrangelio armijoje ir į Turkiją pasitraukė kartu su ja 56. Tiek kariškiai, tiek kai kurie civiliai pabėgėliai negalėjo grįžti į Lietu B. Blaveščiūno raportas URM apie Lietuvos piliečių komitetą Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Užsienio reikalų ministras buvo skeptiškos nuomonės apie Konstantinopolyje sušauktą lietuvių susirinkimą, kuris išrinko Komitetą Konstantinopolyje. Jis V. Sidzikauskui rašė: Tame susirinkime iš tikrų lietuvių vargu bau kas buvo dalyvavęs. Tatai matyti iš išrinkto komiteto sąstato. Žr.: užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l B. Blaveščiūno raportas URM apie Lietuvos piliečių komitetą Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Gen. ltn. A. Denikino ir gen. ltn. P. Vrangelio armijos likučiai, spaudžiami bolševikų, traukėsi iš Krymo. Dalis jų laivais pasiekė Konstantinopolį. Gen. ltn. P. Vrangelio daliniuose buvo nemažai lietuvių karininkų ir eilinių karių. Lietuvos vyriausybė stengėsi išlaisvinti lietuvius nuo tarnybos gen. ltn. P. Vrangelio kariuomenėje. Tuo nuo 1920 m. rugsėjo mėn. rūpinosi Steigiamojo Seimo kanceliarijos direktorius, ypatingasis įgaliotinis Ukrainoje Andrius Lisauskas (jis buvo ir Lietuvos taikos derybų su Ukraina delegacijos narys S. G.) ir Rapolas Juodelė. Jie Lietuvos URM buvo išsiųsti į specialią misiją turėjo išduoti pa- 69

71 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) vą, nes su Rusijos pasais užsienio valstybės jų neįsileido. Taigi reikėjo kitos valstybės dokumentų 57. Komitetų Lietuvos piliečių interesams ginti (Lietuvių komitetų, Tautos tarybų ir pan.) steigimo praktika m. egzistavo tiek irstančioje Rusijos imperijoje (Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Azerbaidžane), tiek kitose užsienio šalyse (Turkijoje, Jugoslavijoje). Komitetai, susisiekę su Lietuvos Valstybės Taryba, o vėliau su Laikinąja Lietuvos vyriausybe, gaudavo oficialų įgaliojimą atstovauti Lietuvos piliečių interesams priimančiojoje šalyje ir tapdavo Lietuvos Valstybės Tarybos arba Laikinosios Lietuvos vyriausybės įgaliotiniais 58. Analogiška praktika buvo ir Latvijoje 59. Paskirtieji įgaliotiniai turėjo konsulinius įgaliojimus 60. Apie Komiteto Konstantinopolyje įkūrimą pranešimą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai kpt. B. Blaveščiūnas išsiuntė 1920 m. lapkričio 20 d. Kaune jis buvo gautas 1920 m. gruodžio 13 d. 61 Komiteto Konstantinopolyje būstinės adresas Minareto g. 5, Pera, Osmali Medid pusė, sus lietuviams Pietų Rusijoje, Ukrainoje ir Kryme ir pasirūpinti, kad į gen. ltn. Vrangelio kariuomenę mobilizuoti lietuviai būtų paleisti ir grąžinti į Lietuvą. Dalis Pietų Rusijoje ir Kryme buvusių lietuvių grįžo per Rumuniją ir Čekoslovakiją. A. Lisauskas susitarė dėl jų kelionės per Rumunijos ir Čekoslovakijos teritoriją. Į Lietuvą grįžo apie 300 lietuvių tremtinių. A. Lisauskas misiją baigė 1921 m. balandžio 3 d. ir iš Odesos per Rumuniją grįžo į Lietuvą. Žr.: Tremtinių reikalai. Laivė, , Nr. 189, p. 1; Mūsų tremtiniai grįžta iš Pietų Rusijos. Laisvė, , Nr. 6, p. 1; Kaunas: Elta, Laisvė, , Nr. 86, p. 1; 1922 m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Grigaravičiūtė S. Lietuvos įgaliotiniai, jų statusas ir funkcijos metais. Pranešimas skaitytas nacionalinėje mokslinėje konferencijoje Lietuvos diplomatija ir diplomatai XV XXI a. (I) (LEU, Vilnius) Grigaravičiūtė S. Diplomacy of the Council of Lithuania (September 1917 May 1920). Vesture: avoti un cilveki. XXV starptautisko zinatnisko lasijumu materiali. Vesture XIX. Daugavpils Universitates Akademiskais apgads Saule, 2016, p ; Grigaravičiūtė S. Lithuanian-Latvian Consular Cooperation in Vladivostok, Pranešimas skaitytas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje The 17 th International Scientific Conference. Society and Culture: Science Through the Ages (Liepaja University, Liepaja) Lerhe A. Latvijas Respublikas ārlietu dienests Rīga, 2005, lpp Mūsų tremtinių ir jų turtų grąžinimas iš Sovietų Rusų (pašnekesys su S. Šimkum). Lietuva, , Nr. 56, p B. Blaveščiūno pranešimas Lietuvos URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l

72 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) Konstantinopolis (pranc. k. Rue Minaret Pera Nr. 5, Côté Osmali Medid, Constantinopole) Komiteto Konstantinopolyje nariai ir jų charakteristika 1920 m. lapkričio 1 d. susikūrusį komitetą sudarė penki nariai, trys iš jų išėję į atsargą Rusijos kariuomenės karininkai, kilę iš Kauno gubernijos kapitonas Bronius Blaveščiūnas, leitenantai Andrejus Milleris ir Anatolis Pokramovičius, ir du iš Suvalkų ir Gardino gubernijų kilę asmenys Salomonas Geselsonas ir Jakobas Abramovičius (žr. 1a ir 1b lenteles) m. lapkričio 4 d. užsienio reikalų ministro laiške V. Sidzikauskui abejojama, ar susirinkime, kuris išrinko Komitetą Konstantinopolyje, iš tikrų lietuvių vargu bau kas buvo dalyvavęs. Nesant tikslesnių duomenų apie susirinkimo dalyvius, nei pavirtinti, nei paneigti šios ministro abejonės negalime. Kiek vėliau Komiteto Konstantinopolyje sudėtis keitėsi. A. Milleris dėl neteisėtai išduodamų Lietuvos pasų iš Komiteto Konstantinopolyje buvo pašalintas. Į Komitetą buvo paskirti nauji nariai plk. A. Benjaševičius, kpt. Leopoldas Lippingas ir kpt. Šiaučiūnas 64. Komiteto Konstantinopolyje biuras įsikūrė europinėje Konstantinopolio dalyje Pera (Péra), kurioje telkėsi pabėgėliai (kariai ir civiliai) iš Rusijos viceministro P. Klimo telegrama į Konstantinopolį B. Blaveščiūnui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l. 60. Tas pat prancūzų kalba. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l B. Blaveščiūno raportas URM apie Lietuvos piliečių komitetą Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l URM PDD direktoriaus B. K. Balučio pro memoria (apie Lietuvių komitetą ir lietuvių tremtinius Konstantinopolyje). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Iš Kaukazo į Lietuvą. Lietuva, , Nr. 45, p

73 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 1a lentelė. Komiteto Konstantinopolyje valdybos narių sąrašas su Lietuvos URM apie juos pateikta informacija Komiteto nario vardas ir pavardė (lietuvių ir prancūzų kalbomis) Bronius Blaveščiūnas (Bronislav Blaviestchounasse) Andrejus Milleris (Andrei Miller) Anatolijus Pokramovičius (Anatoli Pokramovitche) Salomonas Geselsonas (Salomon Guesselson) Jokūbas Abramovičius (Jakob Abramovitch) Statusas komitete sekretorius narys Turimas kario laipsnis kapitonas jūrų laivyno leitenantas jūrų laivyno leitenantas narys pirmininkas iždininkas Gimimo (kilmės) vieta Panevėžys, Kauno gubernija Panevėžys, Kauno gubernija Kauno gubernija Vilkaviškio apskritis, Suvalkų gubernija Slonimas, Gardino gubernija Išsilavinimas Baigęs Imperatoriaus Aleksandro kadetų mokyklą Sankt Peterburge, buvo Politechnikos instituto ekonomikos studentas. Baigęs Kaukazo aviacijos mokyklos teorinį kursą ir pilotų aukštojo pilotavimo kursus Sevastopolyje Baigęs jūreivių kadetų mokyklą Sankt Peterburge Baigęs jūreivystės mokyklos Sankt Peterburge kursą Baigęs Kauno gimnaziją ir Esene esančio Fridbergo politechnikos instituto kursą Baigęs gimnaziją Bialystoke Sudaryta autorės remiantis: B. Blaveščiūno raportas URM apie Lietuvos piliečių komitetą Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l b lentelė m. vasario mėn. Komiteto Konstantinopolyje valdybos narių sąraše minimi nariai Komiteto nario vardas ir pavardė (lietuvių ir prancūzų kalbomis) Statusas komitete Turimas kario laipsnis Gimimo (kilmės) vieta Algirdas Benjaševičius narys pulkininkas Vilniaus gubernija Šiaučiūnas (vardas nežinomas) narys kapitonas Leopoldas Lippingas narys kapitonas Išsilavinimas Sudaryta autorės remiantis: URM PDD direktoriaus B. K. Balučio pro memoria (apie Lietuvių komitetą ir lietuvių tremtinius Konstantinopolyje). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l

74 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) Komiteto pirmininku tapęs 27 metų kpt. Bronius Blaveščiūnas iš pradžių užsienio reikalų viceministro, Politikos ir Bendrųjų reikalų departamentų direktorių buvo vertinamas skeptiškai, tačiau jo pastangos ir darbai grąžinant Lietuvos piliečius iš Turkijos, konsulinių įgaliotinių Jugoslavijoje ir Bulgarijoje veiklos koordinavimas ( m.) privertė juos pakeisti nuomonę. Prie skeptiškos nuomonės apie kpt. B. Blaveščiūną formavimo prisidėjo ir plk. Banevičiaus (vardas autorei nežinomas), grįžusio su pirmąja lietuvių banga iš Konstantinopolio, B. Balučiui išsakyta nuomonė apie komiteto (bet ne B. Blaveščiūno S. G.) veiklą. Raštuose ministerijai ir Lietuvos atstovams Europoje jis buvo pristatomas kaip pasiturinčio valdininko sūnus, kuriam lietuvių kalbos mokyti tėvas pasamdė lietuvių mokytoją studentą Žilinską 66. Ir vyr. ltn. J. Macevičius, ir V. Sidzikauskas, revizavę B. Blaveščiūno veiklą Konstantinopolyje m. (apie tai žr. toliau tekste), vertino teigiamai. Teigiamai apie Komiteto Konstantinopolyje pirmininką atsiliepė ir buvęs Prancūzijos aukštojo komisaro Konstantinopolyje Pasų tarnybos viršininkas karininkas Leleu 67. Labiausiai šešėlį Komiteto Konstantinopolyje veiklai metė sekretoriumi išrinktas ltn. A. Milleris, komiteto nariu tapęs greičiausiai, kad pasipelnytų, ir iždininkas J. Abramovičius. Abu išvyko į Bulgariją. Pirmasis 1921 m. pradžioje, antrasis 1921 m. viduryje. Abiejų 1921 m. kovo mėn. gauti Lietuvos pasai buvo anuliuoti 68. Kiek vėliau į Komiteto Konstantinopolyje valdybos narių sąrašą dar buvo įtraukti plk. A. Benjaševičius, kpt. Leopoldas Lippingas ir kpt. Šiaučiūnas 69. Komiteto Konstantinopolyje pirmininkas B. Blaveščiūnas pirmame pranešime URM prašė: 1) Lietuvos Vyriausybės pripažinti Lietuvos Respublikos piliečių komitetą Konstantinopolyje kaip kompetentingą organizaciją, išduodančią liudijimus lietuviams, kurie neturi pasų, bet turi lietuvišką kilmę įrodančius dokumentus; 2) leisti veikti Lietuvos Respublikos vyriausybės vardu siekiant apginti Lietuvos piliečių interesus; m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l. 11a. 67 Ten pat, l V. Sidzikausko nota Bulgarijos URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l URM PDD direktoriaus B. K. Balučio pro memoria (apie Lietuvių komitetą ir lietuvių tremtinius Konstantinopolyje). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l

75 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 3) atsiųsti instrukcijų m. vasario mėn. Komitetas Konstantinopolyje, paskyrus kpt. B. Blaveščiūną Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Turkijoje, buvo reorganizuotas į Lietuvos Respublikos konsulinę atstovybę Konstantinopolyje (Turkijoje). J. Abramovičius tapo įgaliotinio sekretoriumi ir iždininku 71, o Aleksandras Lazarevas vertėju Komiteto Konstantinopolyje funkcijos Penkios pagrindinės Komiteto Konstantinopolyje funkcijos buvo išdėstytos 1920 m. lapkričio 20 d. pranešime Lietuvos užsienio reikalų ministerijai prancūzų kalba. Pranešimą pasirašė visi penki Komiteto Konstantinopolyje nariai. Pranešimas, greičiausiai rašytas sekretoriaus ltn. A. Počamovičiaus (Poczamowitch), nes kpt. B. Blaveščiūnas, ministerijos duomenimis, prancūzų kalbos nemokėjo. Pirmoji pranešime nurodyta funkcija užmegzti ryšius su Lietuvos Respublikos vyriausybe ir informuoti apie Lietuvos piliečių padėtį Turkijoje. Antroji užmegzti ryšius su vietos valdžia ir išsiaiškinti lietuvių išvykimo iš Konstantinopolio galimybes (jūra ar sausuma, ir kelionės kainą). Tai buvo svarbus uždavinys, nes Konstantinopolį tuomet kontroliavo Antantės valstybės, tad Komitetui Konstantinopolyje reikėjo gauti Antantės aukštųjų komisarų Konstantinopolyje pripažinimą ir visą įmanomą paramą. Trečioji funkcija pasirūpinti lietuvių pabėgėlių gyvenamąja vieta ir maitinimu, kad jie galėtų gyventi Konstantinopolio barakuose karo pabėgėliams, kaip ir pabėgėliai iš Estijos ir Latvijos. Dauguma pabėgėlių į Konstantinopolį atvyko be pinigų ir be dokumentų, todėl neturėjo nei kur, nei iš ko gyventi, o neturėdami reikiamų dokumentų, negalėjo išvykti. Tai buvo trečiosios, nurodytos Komiteto Konstantinopolyje, funkcijos dalis prašyti aukštojo Prancūzijos komisaro Konstantinopolyje leidimo pabėgėliams lietuviams išvykti į tėvynę 73. Ket B. Blaveščiūno raportas URM apie Lietuvos piliečių komitetą Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l a m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l B. Blaveščiūno raportas URM apie Lietuvos piliečių komitetą Konstantino- 74

76 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) virtoji funkcija buvo ta, dėl kurios iš esmės ir buvo įsteigtas Komitetas Konstantinopolyje, išduoti pažymėjimus (certificat), kad galėtų išvykti, tiems, kurie neturi pasų, bet turi dokumentus, galinčius įrodyti jų lietuvišką kilmę. Na ir penktoji funkcija ginti lietuvių interesus Komiteto Konstantinopolyje pirmininko kpt. Broniaus Blaveščiūno veikla (1920 m. lapkričio 1921 m. sausio mėn.) Pabėgėlių apgyvendinimo, maitinimo organizavimas, pasų ir vizų išdavimas Tik susikūrus Komitetui, pirmiausia imta rūpintis finansine parama. Kpt. B. Blaveščiūnas kaip Komiteto Konstantinopolyje pirmininkas lankėsi pas sultoną, kelis princus, didįjį vizirį, Konstantinopolyje reziduojantį Popiežiaus nuncijų mgr. Angelo Maria Dolci, prašęs paremti lietuvių pabėgėlius ir gavęs tam tikslui pinigų. Konkreti suma šaltiniuose neįvardyta 75. B. Blaveščiūno pastangomis buvo įsteigtas bendrabutis lietuviams pabėgėliams, į kurį iš įvairių rusų pabėgėlių stovyklų buvo perkelti lietuviai, iki gaus leidimą grįžti į Lietuvą 76. Konstantinopolyje pabėgėliams padėjo Amerikos Raudonasis Kryžius 77. Jis buvo įsteigęs valgyklų, duodavo pabėgėliams drabužių ir 40 Turkijos lirų kelionės išlaidoms padengti 78. Pirmiausia buvo stengiamasi grąžinti į Lietuvą asmenis, prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyvenusius Kauno gubernijoje. Tačiau rūpintasi ir tais, kurie buvo kilę iš Vilniaus, Gardino, Naugarduko, Ilukštės ir Daugpilio (oficialiai tokiems asmenis į Lietuvą grįžti nebuvo leidžiama S. G.) 79. Viena pagrindinių Komiteto Konstantinopolyje veiklų buvo pasų ir polyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l a. 74 Ten pat m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Ten pat, l. 11a B. Blaveščiūno raportas URM apie Lietuvos piliečių komitetą Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l a. 78 Eltos pranešimas. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l a; 41a. 75

77 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) vizų išdavimas Lietuvos piliečiams. Nuo 1920 m. lapkričio 1 iki 1921 m. vasario 28 d. buvo išduoti 668 įregistruoti pasai (įrašyti pasų registracijos knygoje) 80. Iš juos gavusiųjų abejonių dėl Lietuvos pilietybės nekėlė tik 125 asmenys, likusieji Lietuvos Respublikos pasus gavo pateikę netiesioginius įrodymus arba kitų asmenų liudijimus) 81. Komitetas Konstantinopolyje nuomojo biuro patalpas ir samdė raštinės tarnautojus, mokėjo jiems algą. Pagrindines pajamas sudarė už pasus ir vizas gauti pinigai, tačiau jų neužteko. Komitetas už liudijimo išdavimą ėmė 4 Turkijos liras (ltgs), už vizą į Lietuvą 1 ltgs. B. Blaveščiūnas pirmajame pranešime URM skundėsi, kad nėra kuo maitinti pabėgėlių. Jų maisto dienos norma kainavo 65 piastus. Kad galima būtų pragyventi Konstantinopolyje mėnesį, reikėjo 150 Turkijos lirų 82. Kpt. B. Blaveščiūnas mokesčiams už nuomą ir tarnautojų algoms skolinosi pinigų iš privačių asmenų. Iš pradžių kpt. B. Blaveščiūnui talkino jo sekretorius ltn. A. Milleris, iždininkas J. Abramovičius ir vertėjas Aleksandras Lazarevas 83. Komitetas Konstantinopolyje siekė palaikyti ryšį su Lietuvių komitetu Kryme. Konstantinopolyje buvo įsikūrusi ir kurį laiką veikė Stojanavskio 84 vadovaujama Lietuvių estų prekybos ir transporto draugija. Kpt. B. Blaveščiūnas buvo išdavęs jai įgaliojimą reevakuoti ir repatrijuoti palikusius Rusijoje Lietuvos piliečius 85. Apie tai, kad Lietuvių estų prekybos ir transporto draugija tarpininkaus tarp atbėgusių Turkijon ir pasilikusių Rusijoje Lietuvos piliečių giminių ir pažįstamų ir kad jis m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Ten pat B. Blaveščiūno raportas URM apie Lietuvos piliečių komitetą Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l a; 41a. 84 Stojanovskis turėjo komiso parduotuvę Occasion Konstantinopolyje. Joje supirkdavo iš pabėgėlių daiktus. Vieną dieną jis uždarė parduotuvę ir dingo su visais pabėgėlių daiktais. Žiniai apie jo pabėgimą pasklidus Paryžiuje rusų laikraščiuose buvo mestas šešėlis ir lietuviams. Žr.: 1922 m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l

78 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) įgaliojęs ją vežioti jiems laiškus, pinigus bei siuntinius, buvo pranešęs Antantės šalių aukštiesiems komisarams Konstantinopolyje ir pašęs leisti draugijai tuos darbus atlikti. Leidimas buvo gautas Bendradarbiavimas su Antantės aukštaisiais komisarais Kpt. B. Blaveščiūnas Konstantinopolyje kreipėsi į Antantės šalių aukštuosius komisarus, prašydamas pripažinti Komitetą Konstantinopolyje ir suteikti jam pagalbą reevakuojant ir repatrijuojant Lietuvos piliečius m. lapkričio 20 d. pranešime Lietuvos URM kpt. B. Blaveščiūnas minėjo, kad Komitetui Konstantinopolyje pavyko susitarti su aukštuoju Italijos komisaru, kad praleistų grupę lietuvių, vykstančių jūra per Triestą į Lietuvą savo jėgomis. Už jų kelionę turėjo būti sumokėta labdaringų organizacijų lėšomis, kurių prašyti įsipareigojo Komitetas Konstantinopolyje. Kelionėje pabėgėlius turėjo maitinti Raudonojo Kryžiaus organizacijos atstovai 87. Kpt. B. Blaveščiūnas prašė JAV aukštąjį komisarą globoti Komitetą Konstantinopolyje 88. Tačiau jau po savaitės paaiškėjo, kad kelionė per Triestą negalima m. lapkričio 27 d. B. Blaveščiūnas iš Italijos konsulato Konstantinopolyje gavo memorandumą, kad lietuvių pabėgėlių repatriacija per Triestą yra uždrausta. Klausė Lietuvos URM, ką tokioje kritiškoje situacijoje daryti 89. Draudimas vykti per Triestą buvo atšauktas m. sausio 9 d. Italijos generalinis komisaras Trieste pranešė Italijos vyriausybės įgaliotiniui Kaune, kad yra 500 lietuvių kilmės pabėgėlių, kuriems išduoti Komiteto Konstantinopolyje pasai m. sausio 16 d. Italijos įgaliotinis Lietuvoje Umberto Sala Lietuvos URM pranešė, kad iš generolo de la Venetie Julienne sužinojo, jog Lietuvos piliečiai galės grįžti per Triestą m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l B. Blaveščiūno raportas URM apie Lietuvos piliečių komitetą Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l a. 88 Ten pat B. Blaveščiūno laiškas URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Italijos įgaliotiniui Lietuvoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Italijos įgaliotinio Lietuvoje Umberto Sala pranešimas URM. LCVA, f. 383, 77

79 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 2.5. Komiteto Konstantinopolyje pirmininko tapsmas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu (1921 m. sausio m. vasario 28 d.) 1921 m. sausio mėn. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, norėdama leisti veikti kpt. B. Blaveščiūnui Lietuvos Respublikos vyriausybės vardu, siekiant ginti Lietuvos piliečių interesus, tikrino kpt. B. Blaveščiūno pranešime (rašytame 1920 m. lapkričio 20 d.) URM pateiktą informaciją apie Komiteto Konstantinopolyje narius ir ypač jo pirmininką. Užsienio reikalų ministerija užklausė Krašto apsaugos ministerijos 92, o pastaroji Panevėžio komendanto 93, ar gauta informacija apie jo kilmę iš Panevėžio yra tikra. Jokių duomenų apie B. Blaveščiūną iš Panevėžio komendanto negauta m. sausio 17 d. Lietuvos URM iš Lietuvos atstovo Londone A. Tiškevičiaus gavo Didžiosios Britanijos URM užklausą, ar Lietuvos vyriausybė sutinka suderinti ir apmokėti 19 Lietuvos piliečių, evakuotų iš Krymo (septyni iš jų su šeimomis, turintys Lietuvių komitetų Sevastopolyje, Simferopolyje ir Konstantinopolyje išduotus liudijimus), prašiusių Didžiosios Britanijos aukštojo komisaro Konstantinopolyje pagalbos grįžti į Lietuvą, repatrijavimo išlaidas 95. Kiek vėliau, 1921 m. sausio 29 d., informacija apie lietuvių kilmės karininkus su šeimomis iš gen. ltn. P. Vrangelio armijos Konstantinopolyje URM buvo gauta ir iš Prancūzijos komisaro Baltijos valstybėse Gabrieliaus Padovani 96. Didžiosios Britanijos užklausa paskatino URM viceministrą Petrą Klimą 1921 m. sausio 18 d. išsiųsti laišką Lietuvos pasiuntinybei Vokietijoje ir prašyti telegrama perduoti kpt. B. Blaveščiūnui įgaliojimą išduoti Lietuvos piliečiams Konstantinopolyje laikinus pažymėjimus, kurie padėtų grįžti į Lietuvą 97. Nurodyta, kad Lietuvos piliečiais galima laikyti asmenis, gimuap. 7, b. 214, l KAM telegrama J. Šauliui (URM). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Panevėžio komendanto kpt. Chodokausko telegrama KAM ministro padėjėjui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Ten pat A. Tiškevičiaus Lietuvos atstovo Londone Lietuvos URM persiųstas Foreign Office laiškas. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l G. Padovani raštas Lietuvos URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l P. Klimo telegrama Lietuvos pasiuntinybei Berlyne, kuri turėjo būti per- 78

80 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) sius Lietuvoje, ir tuos, kurie gyveno Lietuvoje 10 metų prieš karą, išskyrus Rusijos tarnautojus (valdininkus). Lietuvos teritorija prašo laikyti senąją Kauno guberniją ir Suvalkų guberniją be Suvalkų ir Augustavo apskričių, taip pat Vilniaus guberniją be Dysnos ir Vileikos apskričių 98. Lietuvos pasiuntinybė Vokietijoje ministerijos laišką dėl įgaliojimų B. Blaveščiūnui suteikimo gavo sausio 20 d., tačiau telegramos tą dieną išsiųsti nebespėjo. Telegrama į Konstantinopolį buvo išsiųsta tik 1921 m. sausio 21 d. 99 Informacija apie Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Turkijoje paskyrimą 1921 m. vasario 12 d. buvo paskelbta ir dienraštyje Lietuva 100. Suteikęs kpt. B. Blaveščiūnui įgaliojimą išduoti Lietuvos piliečiams Konstantinopolyje laikinus pažymėjimus, kurie padėtų grįžti į Lietuvą, viceministras P. Klimas paprašė užsienio reikalų ministro Juozo Purickio kreiptis į Amerikos Raudonąjį Kryžių, kad padėtų Lietuvos piliečiams grįžti į tėvynę. Lietuvos vyriausybė įsipareigojo padengti išlaidas 101. Užsienio reikalų ministerijos viceministras 1921 m. vasario 9 d. prašė ir Lietuvos atstovo Rygoje Dovo Zauniaus kreiptis į Amerikos Raudonąjį Kryžių pagalbos (kad jis apsiimtų pagal liudijimus išduoti pašalpą grįžtantiems į Lietuvą) 102. URM kpt. B. Blaveščiūnui suteikti įgaliojimai rūpintis Lietuvos piliečiais Turkijoje dar kartą pakartoti 1921 m. vasario 9 d. telegramoje tiesiai į Konstantinopolį 103. Apie įgaliotinio Turkijoje paskyrimą pranešta ir kitoms Lietuvos atstovybėms Vokietijoje, Latvijoje, Anglijoje, Paryžiuje, Romoje, taip pat Antantės šalių įgaliotiniams Kaune. Per juos ir buvo palaikomas nuolatinis ryšys su aukštaisiais komisarais Konstantinopolyje. Lietuvos URM 1921 m. vasario 9 d. padėkojo G. Padovani už informaciją siųsta į Konstantinopolį. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l P. Klimo telegrama į Konstantinopolį B. Blaveščiūnui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l. 53. Tas pat prancūzų kalba. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l V. Gailiaus, einančio Lietuvos atstovo Vokietijoje pareigas, pranešimas URM viceministrui P. Klimui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Lietuvių vargai Konstantinopoly. Lietuva, , Nr. 34, p ranka rašytas užrašas (autorius nenurodytas). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l LR URM viceministro raštas Lietuvos atstovui Rygoje D. Zauniui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l P. Klimo telegrama į Konstantinopolį B. Blaveščiūnui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l. 53. Tas pat prancūzų kalba. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l

81 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) iš Konstantinopolio ir prašė perduoti Prancūzijos aukštajam komisarui Konstantinopolyje, kad Lietuva paskyrė Komiteto Konstantinopolyje pirmininką kpt. B. Blaveščiūną, kuris turės perimti Lietuvos piliečių globą ir išduoti laikinus liudijimus, kad jie galėtų grįžti į Lietuvą 104. B. Blaveščiūnas buvo prašęs Lietuvos vyriausybės pagalbos komunikuojant su Prancūzijos aukštuoju komisaru Konstantinopolyje. Nuo 1921 m. vasario 9 d. prasidėjo naujas kpt. B. Blaveščiūno Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Turkijoje (Delegue du Gouvernement de Lithuanie) veiklos laikotarpis. Lietuvos užsienio reikalų ministras 1921 m. gegužės 4 d. laiške kpt. B. Blaveščiūnui skyrė gilios padėkos žodžius už visus gerus darbus ir stropų pasidarbavimą, kurį atlikote Lietuvos interesuose ir skubėjo podraug išreikšti viltį, kad savo patyrimu Tamsta ir toliau neatsisakysite patarnauti Tėvynei jos sunkiame darbe 105. Apibendrinant galima būtų teigti, kad Komiteto Konstantinopolyje įsteigimą lėmė sutampantys interesai: viešasis Turkijoje atsirado Lietuvos piliečių, kuriems reikėjo jų interesams atstovaujančios institucijos, kad prireikus jiems išduotų Europos šalyse pripažįstamus dokumentus ir pasirūpintų jų apgyvendinimu, maitinimu, repatriacija ar reevakuacija, ir privatus čia buvo ir P. Vrangelio armijos karininkų be dokumentų, su kuriais juos įleistų Europos valstybės. Komitetas Konstantinopolyje turėjo atlikti keletą funkcijų: komunikacinę susisiekti su Lietuvos vyriausybe, Turkijos valdžia ir Antantės aukštaisiais komisarais, socialinę pasirūpinti lietuvių pabėgėlių gyvenamąja vieta ir maitinimu, taip pat konsulinę išduoti dokumentus ir ginti Lietuvos piliečių interesus LR URM viceministro raštas Prancūzijos įgaliotiniui Lietuvoje G. Padovani. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l URM valdytojo, einančio ministro pareigas, laiškas kpt. B. Blaveščiūnui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l

82 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) 3. KONSULINIS ATSTOVAVIMAS LIETUVOS PILIEČIAMS TURKIJOJE IR JUGOSLAVIJOJE NUO 1921 M. VASARIO 9 D. IKI VYR. LTN. J. MACEVIČIAUS ATVYKIMO Informacija apie kpt. B. Blaveščiūno paskyrimą 1921 m. vasario 9 d. Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Turkijoje Konstantinopolį pasiekė ne iš karto. Telegrama iš Kauno į Konstantinopolį nukeliaudavo per valandas 106, tačiau 1921 m. vasario 12 d. Prancūzijos aukštojo komisaro Konstantinopolyje dar nebuvo pasiekusi 107. Paaiškėjo, kad 1921 m. vasario 9 d. notos, įteiktos G. Padovani, turinys apie kpt. B. Blaveščiūno paskyrimą Prancūzijos aukštajam komisarui Konstantinopolyje vasario 12 d. dar nebuvo žinomas, todėl kpt. B. Blaveščiūno išduotų laikinų liudijimų lietuvių tremtiniams nepripažino Prancūzijos aukštasis komisaras Konstantinopolyje ir nedavė leidimų jiems išvykti. Kpt. B. Blaveščiūnas 1921 m. vasario 12 d. telegramoje Lietuvos užsienio reikalų ministerijai aiškino, kad Komitetas Konstantinopolyje negali padėti leidimų išvykti laukiantiems lietuviams tremtiniams, nes neturi galimybės telegrafu persiųsti Prancūzijos aukštajam komisarui Konstantinopolyje Lietuvos vyriausybės jam suteiktų įgaliojimų ir pranešti apie paskyrimą 108. Taigi reikėjo sulaukti oficialaus rašto arba iš Italijos atstovo Lietuvoje, arba iš Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje, per kurią buvo komunikuojama persiunčiant informaciją į Konstantinopolį. Atsitiktinai ar ne, tačiau tą pačią dieną (vasario 12-ąją) dienraštis Lietuva užsiminė, kad į Lietuvą iš Konstantinopolio su specialiu raportu atvyksta inžinierius Petras Vileišis 109. Jis ir padėjo Lietuvos vyriausybės įgaliotiniui kpt. B. Blaveščiūnui bendrauti su Prancūzijos aukštuoju komisaru Konstantinopolyje 110. V. Sidzikausko J. Macevičiaus pranešimas užsienio reikalų ministrui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l B. Blaveščiūno telegrama iš Konstantinopolio Lietuvos URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l a. 108 Ten pat. 109 Lietuvių vargai Konstantinopoly. Lietuva, , Nr. 34, p Iš Kaukazo į Lietuvą. Lietuva, , Nr. 45, p

83 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) ataskaitoje apie Lietuvos konsulinės atstovybės Konstantinopolyje uždarymą minima 1921 m. vasario 28 d. data, nuo kurios kpt. B. Blaveščiūnas laikomas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Turkijoje Lietuvos vyriausybės įgaliotinio konsulinė veikla ir lėšų lietuvių pabėgėlių išlaikymui ir grąžinimui paieška Kpt. B. Blaveščiūnui kartu su įgaliojimais 1921 m. vasario 9 d. buvo atsiųsta ir instrukcija, kuria vadovaujantis turėjo būti išduodami pasai, liudijimai, vizos 112. Į Lietuvą pradėjo grįžti lietuviai pabėgėliai iš Turkijos. Jugoslavijos, Vokietijos ir Austrijos atstovybių Konstantinopolyje nebuvo, todėl vykstantieji į Lietuvą su Konstantinopolyje išduotais dokumentais užkliūdavo Jugoslavijoje. Norėdamas išspręsti šią problemą ir palengvinti grįžimą per Jugoslaviją, kpt. B. Blaveščiūnas 1921 m. vasario mėn. pasiuntė plk. Algirdą Benjaševičių, kpt. Leopoldą Lippingą ir ltn. Anatolijų Pokramovičių į Belgradą (apie tai išsamiau 3.2 skyriuje) m. vasario pabaigoje Lietuvą pasiekę lietuviai pabėgėliai (civiliai) parvyko maršrutu Konstantinopolis Sofija Belgradas Praha Berlynas Kaunas 114. Šiuo maršrutu grįžo ir P. Vileišis. Grįžęs į Lietuvą, plk. Banevičius (vardas autorei nežinomas) Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriui B. K. Balučiui nurodė tikslesnį maršrutą: Konstantinopolis Svilengradas Sofija Zarebrodas Belgradas Zagrebas Mariboras Viena Pasau Berlynas Kaunas 115, kuriuo parvyko kariškiai, ir šio maršruto išlaidas (žr. 2 lentelę). Kaip matyti iš 2 lentelėje pateiktų duomenų, kelionės nuo Svilengrado iki Belgrado ir nuo Vienos iki Berlyno išlaidas padengė Rusijos ir Tarptautinis Raudonasis Kryžius m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Iš Kaukazo į Lietuvą. Lietuva, , Nr. 45, p URM PDD direktoriaus B. K. Balučio pro memoria (apie Lietuvių komitetą ir lietuvių tremtinius Konstantinopolyje). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l

84 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) 2 lentelė. Kariškio kelionės iš Konstantinopolio į Lietuvą išlaidos kiekvienoje atkarpoje Kelionės atkarpa Konstantinopolis Svilengradas Svilengradas Sofija Sofija Zarebrodas Zarebrodas Belgradas Pinigų suma už kelionės atkarpą 6 Turkijos liros (apie 120 auksinų) Kelionė nekainuoja, nes veža Rusijos Raudonasis Kryžius (už tai buvo atsakinga Rusijos pasiuntinybė Konstantinopolyje, konkrečiai generolas Konstantinas Globočevas (Константин Глобачев). Kelionė nekainuoja, nes veža Rusijos Raudonasis Kryžius. Kelionė nekainuoja, nes veža Rusijos Raudonasis Kryžius. Belgradas Zagrebas Kelionė nekainuoja, nes veža P. Vrangelio buvusios vyriausybės įgaliotinis Smirnovas (vardas autorei nežinomas). Zagrebas Mariboras 10 dinarų Mariboras Viena 115 Austrijos kronų (11 auksinų) Viena Pasau Kelionė nekainuoja, nes veža Rusijos Raudonasis Kryžius. Pasau Berlynas Kelionė nekainuoja, nes veža Tarptautinis Raudonasis Kryžius. Sudaryta autorės remiantis: URM PDD direktoriaus B. K. Balučio pro memoria (apie Lietuvių komitetą ir lietuvių tremtinius Konstantinopolyje). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l m. kovo 12 d. kpt. B. Blaveščiūnas į Kauną išsiuntė diplomatinį kurjerį Komiteto Konstantinopolyje narį Solomoną Geselsoną 116, o 1921 m. balandžio 13 d. telegrama pranešė, kad visi repatriacijos keliai uždaryti, visuomeninės organizacijos atsisako padėti, visi pabėgėliai, norintys vykti per Europą, turi prašyti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus pagalbos. Vyriausybė turi garantuoti pinigų Raudonajam Kryžiui grąžinimą 117. Apie sunkią lietuvių pabėgėlių padėtį Konstantinopolyje bylojo ir kan. Jurgio Narjausko Lietuvos atstovo prie Šventojo Sosto 1921 m. balandžio 10 d. URM atsiųstas pranešimas. Jame J. Narjauskas teigia, kad iš kongregacijos Orientalium asesoriaus arkivyskupo Papadopulos įgaliojimas Solomonui Hesselsonui atlikti diplomatinio kurjerio pareigas. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l kpt. B. Blaveščiūno telegrama URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l a. 83

85 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) sužinojo apie 100 iš Tifliso į Konstantinopolį patekusių lietuvių, kurie neturi pinigų, maisto ir kur prisiglausti. Šv. Velykų proga jiems buvo padalinta pinigų, vėliau dar šiek tiek atsiųsta kongregacijos, tačiau vis tiek jų buvo per mažai. Siūlė kongregacijos pagalbą išrūpinant lietuviams, pasiruošusiems grįžti į Lietuvą, Italijos valdžios leidimą vykti garlaiviu nuo Konstantinopolio iki Neapolio, tačiau J. Narjauskas sakė turįs atsiklausti Lietuvos vyriausybės. Apie Lietuvos vyriausybės paskirtą įgaliotinį kpt. B. Blaveščiūną neužsiminė 118. Iš telegramos teksto ir J. Narjausko pranešimo URM galima numanyti, kad Lietuvos vyriausybės įgaliotiniui labai reikėjo URM kreditų tolesnei veiklai plėtoti, nes 1920 m. pabaigoje Komiteto Konstantinopolyje surinktos lėšos baigėsi. Taip pat reikėjo Lietuvos vyriausybės garantijų, kad už pabėgėlių grįžimą sumokėti pinigai bus grąžinti. Tačiau Lietuvos vyriausybė neskubėjo užsikrauti sunkios finansinės naštos teikti garantijų, prieš tai neįsitikinusi, ar tikrai visi grįžtantieji yra Lietuvos piliečiai ir ar jų pasai gauti teisėtai, t. y. pateikus tinkamus, jų lietuvišką kilmę įrodančius, dokumentus. Įtarimus sustiprino Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus B. K. Balučio pokalbis su iš Turkijos grįžusiu plk. Banevičiumi. Sužinota apie Komiteto Konstantinopolyje narių A. Millerio ir J. Abramovičiaus veiklą nelegaliai išduodamus Lietuvos pasus, liudijimus ir vizas. Dėl to Komitetas Konstantinopolyje buvo praradęs Prancūzijos aukštojo komisaro pasitikėjimą 119. Padėtį imta taisyti kpt. B. Blaveščiūnui gavus įgaliojimus ir anuliavus 161 Komiteto Konstantinopolyje išduotą pasą bei apie tai pranešus Antantės šalių aukštiesiems komisarams Konstantinopolyje 120. URM kreditų kpt. B. Blaveščiūnui ministerija siųsti taip pat neskubėjo. B. K. Balutis buvo linkęs paklausyti plk. Banevičiaus patarimo sukurtuosius komitetus panaikinti ir nusiųsti į Turkiją, Bulgariją ir Jugoslaviją specialų įgaliotinį, kuris padėtų surinkti ir į Lietuvą pargabenti kan. J. Narjausko pranešimas URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 160, l URM PDD direktoriaus B. K. Balučio pro memoria (apie Lietuvių komitetą ir lietuvių tremtinius Konstantinopolyje). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l

86 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) šiose šalyse likusius Lietuvos piliečius 121. Šią mintį plk. Banevičius pasiūlė neatsitiktinai. Latvija pabėgėliams ir tremtiniams iš Vidurio Europos šalių, Turkijos ir Užkaukazės grąžinti nuo 1920 m. liepos 2 d. buvo išsiuntusi specialų Latvijos vyriausybės įgaliotinį kpt. Aleksandrą Kacensą ir jo brolį Konradą Kacensą. Jų misija baigėsi 1921 m. balandžio 22 d m. balandžio 15 d. Lietuvos URM jau buvo apsisprendusi siųsti specialų įgaliotinį vyr. ltn. J. Macevičių ir telegrama apie tai pranešė Lietuvos atstovui Londone pabrėždama, kad, kol neturime tinkamo atstovo, negalime sutikti grąžinti lėšas. Lauksime Macevičiaus pranešimo Lietuvos Respublikos piliečių taryba Belgrade Komiteto Konstantinopolyje 1921 m. vasario mėn. į Belgradą deleguoti plk. A. Benjaševičius, kpt. L. Lippingas ir ltn. A. Pokramovičius turėjo užmegzti ryšius su Jugoslavijos vyriausybe ir gauti jos sutikimą organizuoti lietuvių pabėgėlių ir tremtinių grąžinimą 124. Deleguoti asmenys buvo subordinuoti Komiteto Konstantinopolyje pirmininkui ir turėjo vadovautis kpt. B. Blaveščiūno jiems duotomis instrukcijomis 125. Darbo pradžiai Belgrade delegatams buvo skirta tam tikra pinigų suma (kokia konkrečiai, šaltiniuose nenurodoma) 126. Vasario pabaigoje paaiškėjo, kad kpt. B. Blaveščiūno deleguoti asmenys jo instrukcijų nesilaikė. Jie Belgrade įkūrė Lietuvos Respublikos piliečių tarybą (pirmininkas plk. A. Benjaševičius, nariai kpt. Leonidas Lippingas, ltn. A. Pokramovičius ir du į atsargą išleisti kareiviai 127 ) ir, pa URM PDD direktoriaus B. K. Balučio pro memoria (apie Lietuvių komitetą ir lietuvių tremtinius Konstantinopolyje). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Lerhe A. Latvijas Respublikas ārlietu dienests Rīga, 2005, lpp B. K. Balučio telegrama Lietuvos atstovui Londone. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l URM PDD direktoriaus B. K. Balučio pro memoria (apie Lietuvių komitetą 85

87 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) dedami gen. ltn. P. Vrangelio ir Rusijos atstovybės Belgrade, gavo Jugoslavijos vyriausybės sutikimą veikti ir išduoti pasus, liudijimus (certificat) ir vizas norintiems vykti į Lietuvą. Lietuvos Respublikos piliečių tarybos dokumentus neretai gaudavo gen. ltn. P. Vrangelio kariuomenės karininkai ir asmenys, nieko bendra neturintys su Lietuva m. vasario 28 d. B. K. Balutis iš laikinai einančio Lietuvos atstovo Berlyne pareigas Viktoro Gailiaus sužinojo, kad Vokietijos pasiuntinybė Belgrade atsisakė vizuoti plk. A. Benjaševičiaus sudarytos Belgrade Lietuvos Respublikos piliečių tarybos išduotus liudijimus 129. Plk. A. Benjaševičius prašė Lietuvos vyriausybės pagalbos, o jos nesulaukęs išvyko į Lietuvą, pasiėmęs nemažą pinigų sumą, gautą už išduotus pasus ir vizas m. gegužės 2 d. B. K. Balutis išsiuntė telegramą į Romą ir prašė informuoti kpt. B. Blaveščiūną apie plk. A. Benjaševičiaus atvykimą į Kauną 131. Politikos departamento direktorius norėjo sužinoti, ar jo reikalai tvarkoje. Ši frazė galėjo reikšti tik viena ar kpt. B. Blaveščiūnas žino apie plk. A. Benjaševičiaus kelionę į Lietuvą, t. y. ar jis kontroliuoja situaciją. Lietuvos Respublikos piliečių tarybos pirmininkas tikėjosi, kad URM apmokės jo kelionės išlaidas ir viešbučio sąskaitą, tačiau ministerija neskubėjo to daryti, kol nebus išaiškintas bendras Belgrado lietuvių konsulato klausimas 132. Laukdamas atsakymo iš URM plk. A. Benjaševičius išvyko pas tėvus į Gražiškį, o vėliau į Lenkijos okupuotą Vilnių 133. ir lietuvių tremtinius Konstantinopolyje). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l URM PDD direktoriaus B. K. Balučio pro memoria (apie Lietuvių komitetą ir lietuvių tremtinius Konstantinopolyje). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l B. K. Balučio telegrama Lietuvos atstovybei Romoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l URM paaiškinimas dėl. plk. A. Benjaševičiaus sąskaitų apmokėjimo. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l

88 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) 3.3. Lietuvos vyriausybės įgaliotinio paskyrimas ir konsulinės atstovybės įsteigimas Belgrade Išvykus plk. A. Benjaševičiui, Lietuvos Respublikos piliečių tarybos pirmininku tapo kpt. Leonidas Lippingas. Jį kpt. B. Blaveščiūnas 1921 m. gegužės 7 d. raštu (Nr. 362) paskyrė Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Jugoslavijoje ir davė leidimą išduoti liudijimus (certificat) į Lietuvą grįžtantiems pabėgėliams 134. Savo sprendimą apie kpt. L. Lippingo skyrimą Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Jugoslavijoje kpt. B. Blaveščiūnas notifikavo Vokietijos pasiuntinybei Belgrade ir prašė vizuoti jo išduotus pasus per Vokietiją į Lietuvą vykstantiems asmenims 135. Oficialus kpt. L. Lippingo pareigų pavadinimas buvo laikinasis Lietuvos Respublikos vyriausybės įgaliotinis Jugoslavijoje ir Lietuvos Respublikos piliečių tarybos Jugoslavijoje pirmininkas ( délégué temporaire en Royaume des Serbes, Croates et Slovènes par le déléguè du Gouvernement de la Republique de Lithuanie et président du Taryba des citoyens de la Republique de Lithuanie en Royaume de des Serbes, Croates et Slovènes ) 136. Naujasis įgaliotinis Jugoslavijoje išduodavo pasus ir vizas vykstantiems į Lietuvą pabėgėliams, teikė žinias apie Lietuvą Belgrado spaudai ir Jugoslavijos užsienio reikalų ministerijai, mezgė ryšius su kitų šalių atstovais Belgrade, polemizavo spaudoje su lenkais dėl Vilniaus m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Ten pat. 137 Ten pat. 87

89 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 4. VYR. LTN. JUOZO MACEVIČIAUS MISIJA BALKANŲ ŠALYSE IR TURKIJOJE (1921 M. GEGUŽĖ RUGSĖJIS) 4.1. Juozo Macevičiaus paskyrimas 1921 m. sausio mėn. Lietuvos pasiuntinybei prie Šventojo Sosto prireikė sekretoriaus, mokančio italų kalbą. Kanauninkas dr. Jurgis Narjauskas 1921 m. sausio 19 d. paprašė Užsienio reikalų ministerijos išrūpinti paliuosavimą nuo dabartinių pareigų artilerijos 3-io bataliono ltn. p. Macevičiui, kuriam planavo siūlyti atstovybės sekretoriaus pareigas 138. J. Macevičius buvo baigęs Odesos miesto 1-ąją gimnaziją, Odesos dailės mokyklą, Fotografijos technikos kursus, privačiai mokęsis tapybos, taip pat baigęs Artilerijos mokyklą (įgijęs karininko laipsnį), Novorosijsko (dabar Odesos) universiteto Teisės fakulteto 3 kursus ir Odesos politechnikumo Statybos skyriaus I kursą. Turėjo ir tarnautojo darbo patirties dirbo Odesos miesto savivaldybės raštinėje (1914 m.), Zemskij sojuz valdyboje sekretoriumi (1916 m.), Raudonojo Kryžiaus valdyboje Odesoje sekretoriumi (1918 m.), dalyvavo kare 1916 m. kovojo Rumunijos fronte (paskirtas vyresniuoju baterijos karininku ), nuo 1919 m. gruodžio 6 d. tarnavo Lietuvos kariuomenėje Artilerijos brigados komendantu (iki 1920 m. birželio 1 d.), nuo 1920 m. birželio 1 d. baterijos vyresniuoju karininku Daugpilio, Seinų ir Vilniaus fronte 139. Užsienio reikalų ministerija nusprendė patenkinti kan. J. Narjausko prašymą ir dėl to kreipėsi į KAM m. balandžio 5 d. vyresnysis leitenantas Juozas Macevičius buvo laikinai paleistas iš kariuomenės ir tapo pavaldus URM 140. Dar iki KAM sutikimo paskirti vyr. ltn. J. Macevičių URM žinion 1921 m. kovo 3 d. Politikos departamento direktorius B. K. Balutis nusprendė J. Macevičiaus kelionės į Vatikaną maršrutą pasukti per Konstantinopolį, Sofiją ir Belgradą ( likvidavimui minėtų komitetų, sutvė M. Narjausko laiškas URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 160, l Atstovybės prie Šventojo Sosto žinių papildymas. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 160, l KAM raštas URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l

90 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) rimui naujų (jei būtų tam reikalas) ir išgabenimui Lietuvon atitinkamų ir čia reikalingų žmonių maždaug tokiomis sąlygomis, kaip, pvz., latviai gabena ) 141. Gal sutapimas, o gal ir ne, tačiau specialiai misijai į Turkiją ir Balkanų šalis pasirinktas labai panašios patirties turintis asmuo, kaip ir Latvijoje (Aleksanders Kacens). Baigta karo mokykla, patirtis fronte Pirmojo pasaulinio karo metu, valdininko darbo patirtis, studijos Novorosijsko universitete (Odesoje) m. gegužės 2 d. užsienio reikalų ministras paskyrė vyr. ltn. Juozą Macevičių Lietuvos Respublikos vyriausybės įgaliotiniu, turinčiu konsulinius įgaliojimus prie Bulgarijos, Turkijos ir Jugoslavijos vyriausybių Lietuvos piliečių grąžinimui su teise deleguoti savo įgaliojimus kitiems tinkamiems asmenims ( Par le present, je sertifie que Monsieur Juozas Macevičius est nomeé Resprésentant 143 du Gouvernement de la Republique Lithuanienne, chargé de pouvoirs consulaires auprès des Gouvernements de Bulgarie, de Turquie et de Yougo-Slavie pour le rapatriement des citoyens Lithuaniens, avec le droit de déléguer ses pouvoirs à d`autres personnes, selon sa convenance ) 144. Paskyrimo dieną vyr. ltn. Juozui Macevičiui buvo duota instrukcija, kurioje pavedama ištirti ir tuojaus Lietuvos vyriausybei pranešti apie padėtį Lietuvos piliečių tremtinių, pakliuvusių į įvairias Balkanų valstybes Turkiją, Bulgariją, Jugoslaviją 145. Vienas iš misijos uždavinių buvo nuodugniai susipažinti su įvairių Lietuvių tremtinių Komitetų ir visų kitokių tam tikslui esančių minėtose valstybėse įstaigų veikla ir prireikus jas reorganizuoti ar net uždaryti 146. Suteikta teisė sudaryti naujus komitetus, kurie rūpintųsi tremtinių grąžinimu, arba paskirti įgaliotinius. Tokia teisė buvo suteikta todėl, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija nežinojo, kokia yra susiklosčiusi situacija vietoje, todėl pasikliovė įgaliotinio nuožiūra. Ministerija tikėjosi, kad užteks B. K. Balučio pro memoria (apie Lietuvių komitetą ir lietuvių tremtinius Konstantinopolyje). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Jēkabsons Ē., Ščerbinskis V. Latvijas ārlietu dienesta darbinieki Biogrāfiska vārdnīca. Rīga: Zinātne, 2003, p Žodyne représentant reikšmė (p. 785) atstovas, įgaliotinis Juozo Macevičiaus paskyrimo raštas. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l B. K. Balučio duota instrukcija J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Ten pat. 89

91 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) vieno įgaliotinio visoms Balkanų valstybėms 147. Pargabenant pabėgėlius ministerija patarė bendradarbiauti su visomis tarptautinėmis institucijomis, besirūpinančiomis pabėgėlių grąžinimu Tarptautiniu Raudonuoju Kryžiumi, tremtinių komitetais, kurie galėtų suteikti pagalbą grąžinant Lietuvos piliečius 148. Antrasis uždavinys surinkti kuo tikslesnę informaciją apie Lietuvos piliečių skaičių ir padėtį. Prašyta surinkti informaciją apie Lietuvos piliečius, kilusius iš: 1) Lietuvos vyriausybės kontroliuojamos teritorijos ir 2) iš tos Lietuvos teritorijos dalies, kuri nustatyta 1920 m. liepos 12 d. sutartimi su Sovietų Rusija. Nustatant Lietuvos piliečių skaičių URM griežtai pareikalavo laikytis Lietuvos pilietybės įstatymo ir vadovautis ypatingomis instrukcijomis, kurios buvo duotos Lietuvos atstovybėms užsienyje. Ministerijai vyr. ltn. J. Macevičius turėjo pranešti kiekvienoje grupėje esančių asmenų skaičių, kiek jų negali grįžti be valstybės pagalbos, kiek kainuotų vieno asmens pargabenimas, kiek tarp tremtinių yra valstybei reikalingų specialistų ir kiek grįžusiųjų galėtų patys susimokėti atlyginti pargabenimo išlaidas 149. Lietuvos užsienio reikalų ministras 1921 m. gegužės 4 d. laiške Prancūzijos aukštajam komisarui Konstantinopolyje pranešė, kad Lietuva pasiuntė į Turkiją vyr. ltn. Juozą Macevičių kaip Lietuvos Respublikos vyriausybės įgaliotinį ir suteikė jam konsulinius įgaliojimus organizuoti Lietuvos piliečių, esančių Turkijoje ir norinčių grįžti namo, pargabenimą. Prašė padėti jam vykdyti savo funkcijas 150. Analogiški užsienio reikalų ministro laiškai buvo išsiųsti Italijos 151, Didžiosios Britanijos 152 komisarams Konstantinopolyje, Jugoslavijos užsienio reikalų ministrui Belgra- 147 Ten pat, l Ten pat. 149 Ten pat, l Lietuvos užsienio reikalų ministro 1921 m. gegužės 4 d. laiškas Prancūzijos aukštajam komisarui Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Lietuvos užsienio reikalų ministro 1921 m. gegužės 4 d. laiškas Italijos aukštajam komisarui Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Lietuvos užsienio reikalų ministro 1921 m. gegužės 4 d. laiškas Didžiosios Britanijos aukštajam komisarui Konstantinopolyje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l

92 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) de 153, Bulgarijos užsienio reikalų ministrui 154, Turkijos užsienio reikalų ministrui 155. Tą pačią dieną buvo parašytas laiškas ir Lietuvos įgaliotiniui tremtinių reikalams Konstantinopolyje kapitonui Broniui Blaveščiūnui. Jam pranešta apie vyr. ltn. J. Macevičiaus paskyrimą ir prašoma padėti vykdant instrukcijas Parengiamieji darbai Berlyne Lietuvos specialusis įgaliotinis tremtiniams grąžinti Balkanų valstybėse vyr. ltn. Juozas Macevičius savo veiklą pradėjo Berlyne, laukdamas, kol Didžiosios Britanijos pasiuntinybė išduos vizą į Konstantinopolį 157. Didžiosios Britanijos pasiuntinybė Berlyne vizos nedavė, todėl teko prašyti vizos Didžiosios Britanijos atstovo Kaune. Vyr. ltn. J. Macevičiaus pasas su britų viza (po paso siuntimo adresais Berlynas Kaunas ir Kaunas Berlynas) Berlyną pasiekė 1921 m. gegužės 20 d. Tą pačią dieną buvo gautos Čekoslovakijos ir Bulgarijos vizos 158. Jugoslavija atsisakė išduoti vizą, nes nežinojo, ar jos vyriausybė būtų pripažinusi vyr. ltn. Juozą Macevičių kaip įgaliotinį tremtinių reikalams 159. Jugoslavijos atstovybė Berlyne savo atsakyme pabrėžė, kad Jugoslavijos vyriausybei nebuvo iš anksto pranešta apie Lietuvos specialiojo įgaliotinio paskyrimą 160. Negavęs Jugoslavijos vizos, vyr. ltn. J. Macevičius planavo vykti per Vieną, tačiau vis tiek paprašė Lietuvos vyriausybės pranešti apie jo paskyrimą į 153 Lietuvos užsienio reikalų ministro 1921 m. gegužės 4 d. laiškas Jugoslavijos URM Belgrade. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Lietuvos užsienio reikalų ministro 1921 m. gegužės 4 d. laiškas Bulgarijos URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Lietuvos užsienio reikalų ministro 1921 m. gegužės 4 d. laiškas Turkijos URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l URM valdytojo, einančio ministro pareigas, laiškas kpt. B. Blaveščiūnui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Lietuvos specialiojo įgaliotinio tremtiniams grąžinti Balkanų valstybėse pranešimas URM PDD B. K. Balučiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l Ten pat. 159 Ten pat. 160 Ten pat. 91

93 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Belgradą 161. Berlyne vyr. ltn. J. Macevičius aiškinosi dėl karo pabėgėlių, tremtinių grįžimo galimybių, bendravo su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus padalinio Berlyne vadovu. Latvijos ir Estijos įgaliotiniams pavyko sudaryti su Tarptautiniu Raudonuoju Kryžiumi karo pabėgėlių grąžinimo sutartis. Sutartyse buvo numatyta, kad vieno pabėgėlio grąžinimas, įskaitant kelionės išlaidas ir išlaikymą, kainuos 400 Vokietijos markių. Analogiškas pasiūlymas pateiktas ir Lietuvai per Lietuvos atstovą Latvijoje Dovą Zaunių, tačiau Lietuvos vyriausybė delsė atsakyti. Vyr. ltn. J. Macevičius siūlė apsvarstyti šį Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus pasiūlymą, nes galimybių pigiau pargabenti pabėgėlius vargu ar galima būtų surasti 162. Vyr. ltn. J. Macevičius prašė, net jei ir pasirašytų Lietuva sutartį su Tarptautiniu Raudonuoju Kryžiumi, neskubėti jos vykdyti, kol nesulauks tikslesnių žinių iš paskyrimo vietos Misija prasideda: Belgradas Vyr. ltn. J. Macevičius, 1921 m. birželio mėn. atvykęs į Belgradą ir susipažinęs su kpt. L. Lippingo vedama konsulinės atstovybės apskaita, nustatė, kad įgaliotinis Lietuvos Respublikai nėra skolingas. Nuo savo veiklos pradžios (gegužės 7 d.) iki specialiojo įgaliotinio atvykimo (birželio 28 d.) L. Lippingas buvo gavęs 6305 dinarus pajamų ir turėjo dinarų išlaidų 164. Susidariusį skirtumą kpt. L. Lippingas padengė savo lėšomis 165. Todėl vyr. ltn. J. Macevičius pranešime URM siūlė atlyginti kpt. L. Lippingui raštinės išlaidas ir išmokėti algą nuo oficialios paskyrimo Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Jugoslavijoje datos 1921 m. gegužės 7 d. 166 Atsiuntė ir konsulinio įgaliotinio Belgrade etatų sąmatos projektą. Per mėnesį įgaliotiniui siūlė skirti 2700 dinarų (5400 auksinų), raštinės išlaidoms 1300 dinarų 161 Ten pat. 162 Ten pat, l Ten pat, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l. 41a. 166 Ten pat. 92

94 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) (2600 auksinų). Minėjo ministerijai, kad Balkanuose galėtų būti apie 200 lietuvių, norinčių grįžti į Lietuvą, tačiau Jugoslavijoje jų būtų apie Iki vyr. ltn. J. Macevičiaus atvykimo L. Lippingas (ir jo pirmtakas) buvo išdavęs apie 150 liudijimų. 15 liudijimų vėliau teko anuliuoti 168. Paliko griežtas tolesnę veiklą, išduodant pasus, liudijimus ir vizas, reglamentuojančias instrukcijas. Vyr. ltn. J. Macevičius, įvertinęs kpt. L. Lippingo veiklą Belgrade, neįžvelgė priežasčių, dėl kurių reikėtų uždaryti konsulinę atstovybę, ir paliko jį toliau eiti Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Jugoslavijoje pareigas ( su konsulinėmis teisėmis Lietuvos piliečių grąžinimo reikalui 169 ). Apie savo sprendimą vyr. ltn. J. Macevičius 1921 m. birželio 28 d. pranešė Jugoslavijos URM. Išvykdamas į Konstantinopolį, jis išsivežė visą pasų archyvą ir finansinės apskaitos dokumentus Misija tęsiasi: Konstantinopolis Vyr. ltn. J. Macevičius, atvykęs į Konstantinopolį, sužinojo, kad Lietuvos vyriausybės įgaliotinio biure vis dar dirba nelegalių dokumentų išdavimu įtariamas J. Abramovičius ir jam talkinęs A. Lazarevas, ir šiuos du asmenis atstatydino 171. Kpt. B. Blaveščiūnas specialiajam įgaliotiniui sudarė doro ir atitinkamai jam pavestam darbui tinkamo žmogaus įspūdį, todėl jo įgaliojimų vyr. ltn. J. Macevičius neatšaukė ir paliko toliau eiti Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Turkijoje pareigas 172. Tuo metu, kai vyr. ltn. J. Macevičius tikrino Lietuvos įgaliotinių Jugoslavijoje ir Turkijoje veiklą, Lietuvos užsienio reikalų ministerija 1921 m. birželio 2 d. gavo Steigiamojo Seimo nario Vinco Čepinskio prašymą sužinoti sūnaus karininko Vinco Čepinskio (Čepinskij) likimą 173. Ministras 167 Ten pat m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Ten pat, l Ten pat, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Ten pat Steigiamojo Seimo nario V. Čepinskio prašymas URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l

95 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Juozas Purickis išsiuntė telegramą į Konstantinopolį kpt. B. Blaveščiūnui, prašydamas išsiaiškinti, ar yra Turkijoje belaisvių iš Krymo. Iš 1921 m. birželio 28 d. Lietuvos įgaliotinio sekretoriaus P. Oželio rašyto laiško URM sužinojo, kad karininkas Vincas Čepinskis (Čepinskij) lietuvių tremtinių sąrašuose neužregistruotas. Informacijos apie V. Čepinskį P. Oželis teiravosi gen. ltn. P. Vrangelio štabe, kur jam buvo paaiškinta, kad belaisviai iš Krymo išvežti nebuvo, ir prašė Sovietų Rusijos prekybos įgaliotinio Konstantinopolyje Kudišo (vardas autorei nežinomas) pagalbos. Pastarasis pažadėjo susisiekti su Krymo valdžios pirmininku. P. Oželis prašė patikslinti V. Čepinskio patekimo į nelaisvę detales ir pažadėjo pranešti, jei gautų kokios informacijos 174. Peržvelgęs įgaliotinio finansinę apskaitą vyr. ltn. J. Macevičius įsitikino, kad yra auksinų trūkumas 175. Vyr. ltn. J. Macevičius padengė dalį kpt. B. Blaveščiūno skolų, tačiau visai trūkstamai sumai padengti pritrūko pinigų. Dalį turėtų pinigų davė skurstantiems lietuviams tremtiniams (kariškiams). Už biuro patalpų nuomą įgaliotinis taip pat buvo skolingas, ir patalpų šeimininkas (Čekoslovakijos pilietis) ketino jam kelti bylą 176. Įgaliotinio raštinės įplaukų užtekdavo tik raštinės personalui pragyventi m. liepos 16 d. vyr. ltn. J. Macevičius paprašė URM atsiųsti avansą konsulinės atstovybės skoloms padengti ir tremtinių reevakuacijai vykdyti 178. Atsižvelgdamas į vietos sąlygas vyr. ltn. J. Macevičius sudarė ir URM išsiuntė vieno mėnesio įgaliotinio biuro etatų sąmatos, kurią sudarė auksinų, projektą (išsamiau žr. 3 lentelėje) P. Aželio, Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Turkijoje, sekretoriaus laiškas URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l J. Macevičiaus pranešimas užsienio reikalų ministrui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l a, Ten pat, l a. 178 Ten pat, l. 44a

96 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) 3 lentelė. Vyr. ltn. J. Macevičiaus sudarytas Lietuvos vyriausybės įgaliotinio biuro etatų sąmatos (1 mėnesio) projektas Lėšų paskirtis Suma Turkijos liromis Suma auksinais Įgaliotinio alga Įgaliotinio sekretoriaus alga Įgaliotinio raštinės darbuotojo alga Tarno alga Įgaliotinio būstinės / biuro išlaidos Iš viso: Sudaryta autorės remiantis: 1922 m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l. 12. Užsienio reikalų ministras J. Purickis, gavęs vyr. ltn. J. Macevičiaus pranešimus, 1921 m. rugpjūčio 19 d. telegramoje pareikalavo, kad kpt. B. Blaveščiūnas atvyktų į Kauną su visu jo biuro išduotų pasų sąrašu 179. Vyr. ltn. J. Macevičius buvo labai nustebintas tokio telegramos turinio ir rugpjūčio 27 d. parašė ilgą ir išsamų pranešimą ministrui. Jame išdėstė argumentus, kodėl nevertėtų kviestis kpt. B. Blaveščiūno į Kauną. Pirma, tai Lietuvos biudžetui kainuos tūkstančių auksinų ir problemos neišspręs 180. Antra, nesumokėjęs už biuro nuomą patalpų savininkui (liko skolingas 350 Turkijos lirų), B. Blaveščiūnas išvykti negali, nes savininkas jo neišleis. Trečia, B. Blaveščiūnas yra skolingas ir privatiems asmenims, kurie jam, negrąžinusiam skolų, išvykti iš Konstantinopolio neleis. Ketvirta, nėra iš kur paimti pinigų kelionei 181. Vyr. ltn. J. Macevičius siūlė ministerijai nuspręsti, kokiam tikslui Lietuvai reikalinga konsulinė atstovybė Turkijoje ar tarptautinės prekybos plėtotei, ar tremtinių Lietuvos piliečių teisėms apginti. Pirmuoju atveju siūlė įkurti nuolatinę konsulinę atstovybę, antruoju pratęsti jau esančios veiklą, iki bus repatrijuoti visi lietuviai pabėgėliai, atvykę į Turkiją su užsienio reikalų ministro J. Purickio telegrama į Konstantinopolį J. Macevičiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l J. Macevičiaus pranešimas užsienio reikalų ministrui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l. 44a. 181 Ten pat, l. 43a. 95

97 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) gen. ltn. P. Vrangelio armijos likučiais 182. Galiausiai vyr. ltn. J. Macevičius paklausė ministerijos, ką daryti su konsuline atstovybe Turkijoje: ją uždaryti ar palikti, pavedus savo pareigas sekretoriui P. Oželiui. Uždaryti ministrui nepatarė, nes tada negalėtų grįžti Konstantinopolyje tebesantys lietuviai tremtiniai, t. y. atsilieptų neužbaigtam reikalui 183. Specialusis įgaliotinis paprašė URM atsiųsti pinigų (nurodžius, į kurį banką siųsta) kpt. B. Blaveščiūno skoloms sumokėti, pabėgėliams grąžinti ir jam pačiam, nes jis, negalėdamas sumokėti už viešbutį, negali išvykti į paskyrimo vietą Vatikane 184. Pinigai vyr. ltn. J. Macevičių pasiekė tik 1921 m. rugsėjo pradžioje m. rugsėjo 6 d. viceministras Petras Klimas telegrama į Konstantinopolį pranešė, kad per Deutsche Bank Berlyne yra pervesta markių lietuviams tremtiniams iš Balkanų šalių sugrąžinti, ir paprašė informuoti apie pinigų gavimą ministerijos nustatyta tvarka Misijos rezultatai J. Purickis, išanalizavęs visą vyr. ltn. J. Macevičiaus atsiųstą informaciją, 1921 m. lapkričio 4 d. laiške V. Sidzikauskui svarstė keletą variantų. Pirmasis uždaryti jau veikiančias konsulines atstovybes Konstantinopolyje ir Belgrade ir kooperuotis su Latvija ir Estija paskiriant vieną konsulinį įgaliotinį. Antrasis laikinai paskirti vieną įgaliotinį visoms Balkanų šalims be raštinės (ministro manymu, pasirūpinti tremtinių reikalais galima ir gyvenant viešbutyje) 186. Svarstė kpt. B. Blaveščiūno ir jo sekretoriaus P. Oželio kandidatūras 187. Galiausiai nusprendė pasiųsti Lietuvos atstovą Šveicarijoje V. Sidzikauską, suteikus specialius įgaliojimus sutvarkyti finansinius reikalus ir uždaryti konsulines atstovybes. 182 Ten pat, l. 44a. 183 Ten pat, l a. 184 Ten pat, l a P. Klimo telegrama J. Macevičiui į Konstantinopolį. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 214, l užsienio reikalų ministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l. 41a. 187 Ten pat, l a. 96

98 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) Apibendrinant vyr. ltn. J. Macevičiaus penkis mėnesius (1921 m. gegužės rugsėjo mėn.) trukusios misijos Jugoslavijoje ir Turkijoje rezultatus galima teigti, kad jis vykdė instrukcijoje nurodytas funkcijas atleido iš pareigų Lietuvos konsulinėje atstovybėje Turkijoje dirbusius susikompromitavusius asmenis ir patvirtino kpt. B. Blaveščiūno paskirtą kpt. L. Lippingą Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Belgrade, atliko pasų ir vizų išdavimo apskaitą, įvertinęs tarnautojų finansinę padėtį, parengė ir ministerijai persiuntė Lietuvos konsulinių atstovybių Konstantinopolyje ir Belgrade etatų sąmatą, sušelpė pabėgėlius ir sumokėjo dalį Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Turkijoje skolų už biuro nuomą ir pabėgėlių išlaikymą bendrabutyje. 5. VACLOVO SIDZIKAUSKO MISIJA. KONSULINIŲ ATSTOVYBIŲ UŽDARYMAS 5.1. Ministro ir Politikos departamento direktoriaus instrukcijos V. Sidzikauskui 1921 m. lapkričio 4 d. užsienio reikalų ministras parašė V. Sidzikauskui ilgą ir išsamų laišką, kuriame aprašė susidariusią Lietuvos konsulinio atstovavimo padėtį Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje 188. Ypatingą dėmesį ministras laiške Lietuvos atstovui skyrė Konstantinopolyje, Belgrade ir Sofijoje veikiančių komitetų narių, įgaliotinių, jų biurų (raštinių) darbuotojų (buvusių ir esamų) ir jų veiklos charakteristikai, finansinei situacijai. Aptarta vyr. ltn. J. Macevičiaus misija Konstantinopolyje ir Belgrade ir jos rezultatai (priimti sprendimai, etatų sąmatų siūlymai, skolos). Atkreiptas dėmesys į vyr. ltn. J. Macevičiaus surinktus faktus, kuriuos reikia patikrinti, pabrėžta, kad jokiu būdu negalima įsileisti asmenų, kilusių iš Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto, nes neįmanoma patikrinti jų kilmės dokumentų, o reikiamus dokumentus jiems gali išduoti tik Lenkijos atstovas, ir rusų valdininkų, dvasininkų, mokytojų (kurie buvo atsiųsti dėl 188 Ten pat, l

99 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) rusifikacijos) 189. Ministras buvo nepatenkintas tuo, kad vyr. ltn. J. Macevičius ne tik paliko toliau dirbti kpt. L. Lippingą, bet ir pratęsė jo įgaliojimus. Ministras V. Sidzikausko primygtinai prašė išsiaiškinti, kiek dar yra Balkanų šalyse likusių Lietuvos piliečių ir kokiu pagrindu jiems išduodami pasai. Neteisėtai išduotus pasus prašė anuliuoti 190, taip pat įsigilinti į konsulinių atstovybių finansinę situaciją ir kritiškai įvertinti vyr. ltn. J. Macevičiaus pateiktus etatų sąmatų projektus m. lapkričio 17 d. detalesnę instrukciją V. Sidzikauskui į Berną atsiuntė URM tuo metu viceministrą P. Klimą pavadavęs Politikos departamento direktorius B. K. Balutis. Kaip ir ministras, B. K. Balutis primygtinai reikalavo anuliuoti neteisėtai ne Lietuvos piliečiams išduotus pasus, kad vėliau Antantės valstybės nepareikalautų Lietuvos vyriausybės atlyginti už jų išlaikymą ir repatriaciją. Po vyr. ltn. J. Macevičiaus vizito kpt. B. Blaveščiūno išduoti pasai buvo laikomi oficialiais Lietuvos pilietybės įrodymais su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis 192. B. K. Balutis paprašė V. Sidzikausko atlikti griežtą visų išduotų pasų kontrolę, apie ne Lietuvos piliečiams (ar abejotinos kilmės asmenims) išduotus pasus, sudarius jų sąrašą, pranešti Antantės šalių aukštiesiems komisarams Konstantinopolyje ir priimančiųjų šalių vyriausybėms. Siunčiamajame rašte paaiškinti, kad dokumentai išduoti neteisėtai dėl atitinkamų instrukcijų stokos arba kad jų pilietybei įrodyti stinga reikiamų dokumentų, todėl Lietuvos vyriausybė negali imtis atsakomybės už šiuos asmenis, kol jų pilietybė iki galo nepaaiškės. Instrukcijoje pakartotas prašymas neišduoti pasų iš Vidurio Lietuvos 193 kilusiems asmenims, nebent dėl jų lietuviškos kilmės nekiltų abejonių ( išskyrus neabejotiniems lietuviams ) Ten pat, l. 41a. 190 Ten pat, l Ten pat, l. 42a URM viceministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Vidurio Lietuva teritorinis darinys, apėmęs Vilniaus krašto dalį ir dalį vakarinės Baltarusijos, atsiradęs L. Želigovskiui užėmus Vilniaus kraštą. Egzistavo nuo 1920 m. spalio 9 iki 1922 m. kovo 24 d URM viceministro laiškas Lietuvos atstovui Šveicarijoje V. Sidzikauskui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l

100 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) 5.2. Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Belgrade kpt. L. Lippingo atšaukimas Į Belgradą V. Sidzikauskas atvyko 1922 m. kovo 12 d. Susipažino su Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Jugoslavijoje kpt. L. Lippingo veikla ir tvarkoma dokumentacija. Nuo vyr. ltn. J. Macevičiaus iki V. Sidzikausko misijos L. Lippingas buvo išdavęs 41 pasą. Patikrinus paaiškėjo, kad tik 14 asmenų turėjo teisę tokį pasą gauti. Nuo 1921 m. birželio 28 iki 1922 m. kovo 16 d. įgaliotinis gavo 6850 dinarų pajamų, o išleido 8361 dinarą. Pateikė visus išlaidas pateisinančius dokumentus. L. Lippingas skundėsi V. Sidzikauskui, kad jis taip ir nesulaukęs vyr. ltn. J. Macevičiaus žadėtų kreditų įgaliotinio veiklai finansuoti, dėl to teko pravalgyti savo žmonos karakulio kailinius. Pareiškė norą gauti 2500 dinarų algos už kiekvieną darbo mėnesį (bendra suma dinarų). V. Sidzikauskas, susipažinęs su finansine apskaita, nusprendė padengti įgaliotinio raštinės išlaidas (770 dinarų), pašto išlaidas (291 dinarą), sumokėti už skelbimus laikraščiuose dėl Lietuvos piliečių reikalų (100 dinarų) ir raštinės kambario nuomą (7200 dinarų), taip susidarė 8361 dinaras išlaidų, prieš tai iš tos sumos atėmus gautas pajamas (6580 dinarų). Taigi išvykdamas V. Sidzikauskas išmokėjo L. Lippingui 3011 dinarų (t. y. 402 Prancūzijos frankus) ir paprašė URM patvirtinti šią išlaidų sumą 195. Sužinota, kad Jugoslavijoje lietuvių likę vos keletas ir jie neplanuoja artimiausiu metu grįžti į Lietuvą 196. Nebelikus Jugoslavijoje į tėvynę norinčių grįžti lietuvių, įgaliotinis piliečių grąžinimo reikalams tapo nebereikalingas. V. Sidzikausko manymu, apie Lietuvos atstovybę Belgrade, kol Jugoslavija nepripažino Lietuvos de jure, galvoti buvo per anksti, todėl, padėkojęs Lietuvos Respublikos vyriausybės vardu už pasidarbavimą lietuvių tremtinių, belaisvių ir atbėgėlių naudai, atleido kpt. L. Lippingą iš įgaliotinio pareigų 1922 m. kovo 16 d. 197, o kovo 17 d. apie tai pranešė Jugoslavijos m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Ten pat, l Vyriausybės suteikta man galia aš Tamstą paleidžiu su šia diena nuo p. Blaveščiūno LR vyriausybės delegato Konstantinopolyje ir p. Macevičiaus, specialaus įgaliotinio tremtinių grąžinimui Balkanų valstybėse pavestųjų Tamstai pareigų ėjimo. Žr.: V. Sidzikausko raštas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniui Serbų, Kroatų ir Slovėnų valstybėse Belgrade Leonidui Lippingui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l. 14a. 99

101 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) užsienio reikalų ministerijai (URM Momčilo Ninčičiui 198 ). Tuo pačiu raštu (kovo 16 d.) buvo nutraukta ir plk. A. Benjaševičiaus įsteigtos Lietuvos Respublikos piliečių tarybos, taip pat biuro lietuviams tremtiniams, karo belaisviams ir atbėgėliams grąžinti veikla m. spalio mėn. URM vykusiame Lietuvos pasiuntinių pasitarime buvo nutarta, kad Lietuvos atstovas Italijoje bus atstovas ir Balkanų valstybėse, tačiau V. Sidzikauskas nusprendė, kad dėl tuo metu vykusio Italijos kivirčo su Jugoslavija būtų politiškai korektiškiau, jei Lietuvos piliečiais Balkanų šalyse rūpinsis atstovas Šveicarijoje. Kitas motyvas jis jau buvo susipažinęs su situacija Lietuvių komitetas Sofijoje (1921 m. birželis 1922 m. kovo 21 d.) Nuo 1921 m. birželio veikė Lietuvių komitetas Sofijoje (Bulgarijoje), jam vadovavo Gudų vyriausybės įgaliotinis gen. mjr. Aleksandras Golubincevas 200. Gen. mjr. A. Golubincevas į Bulgariją buvo paskirtas plk. Ivano Jermačenkos (nuo 1921 m. Gudų Liaudies Respublikos atstovo Konstantinopolyje ir generalinio konsulo Balkanų šalyse, kuris įsteigė konsulines atstovybes Jugoslavijoje ir Bulgarijoje). Komiteto nariais buvo paskirti J. Abramovičius ir Krasauskis (vardas autorei nežinomas; pastarasis Sofijoje tuo metu jau nebegyveno). J. Abramovičius jau turėjo komitetų kūrimo patirties buvo Krymo lietuvių komiteto nariu ir pirmininku. Tačiau, nebūdamas tikras, ar gaus Bulgarijos vyriausybės pritarimą savo veiklai, nusprendė apsidrausti ir komiteto pirmininku pasiūlė tapti gen. mjr. A. Golubincevui, kuris tuo metu buvo oficialus Gudų Liaudies Respublikos vyriausybės įgaliotinis, pripažintas Bulgarijos vyriausybės. Generolas sutiko būti pirmininku ir pranešė apie tai Lietuvos vyriausybei, tačiau pritarimo nesulaukė. Todėl nei pasų, nei vizų negalėjo išduoti, bet tarpininkavo lietuviams, persiųsdamas jų prašymus kpt. B. Blaveščiūnui ir kpt. L. Lippingui 201. Į Sofiją 1922 m. kovo 19 d. atvykusiam V. Sidzikauskui gen. mjr. A. Golubincevas perdavė tik kelis lietuvių, gyvenančių V. Sidzikausko nota Jugoslavijos URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Ten pat, l Ten pat. 100

102 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) Bulgarijoje, prašymus 202. Lietuvių komiteto Sofijoje pirmininkas skundėsi Lietuvos atstovui, kad Vokietijos konsulas Sofijoje nebevizuoja jo išduotų Gudų Liaudies Respublikos pasų. V. Sidzikauskas gen. mjr. A. Golubincevui pareiškė, kad neturi įgaliojimų vizuoti į Lietuvą vykstančių gudų pasų. Be to, V. Sidzikauskas nurodė, kad su jo išduotais pasais ir vizomis į Baltarusiją grįžti nebegalima, todėl turės apie tai pranešti Lietuvos, o pastaroji Gudų vyriausybei 203. Generolas teisinosi, kad veikia vadovaudamasis plk. I. Jermačenkos instrukcijomis. Iš tiesų jo išduotų pasų labiausiai reikėjo gen. ltn. P. Vrangelio armijos karininkams, kurių su rusiškais pasais neįleisdavo į Čekoslovakiją ir Austriją m. kovo 21 d. V. Sidzikauskas Bulgarijos ministrui pirmininkui Aleksandarui Stamboliyskiui nusiuntė notą, kurioje nurodė, kad Lietuvių komitetas Sofijoje, vadovaujamas gen. mjr. A. Golubincevo (nariai J. Abramovičius ir Krasauskis), neturi Lietuvos vyriausybės patvirtinimo atstovauti Lietuvos Respublikai Bulgarijoje ir neturi teisės išduoti dokumentų lietuviams, grįžtantiems į tėvynę, kad Lietuvos diplomatinį ir konsulinį atstovavimą Bulgarijoje perima Lietuvos atstovybė Šveicarijoje ir ji toliau rūpinsis lietuvių repatriacija 205. Tą pačią dieną raštu gen. mjr. A. Golubincevui pranešta, kad Lietuvių komitetas Sofijoje Lietuvos vyriausybės yra laikomas privatine organizacija, kuriai vyriausybė nėra suteikusi jokių oficialių ir neoficialių funkcijų ir kad komitetas ne tik neturi teisės atstovauti Bulgarijoje Lietuvos Respublikos vyriausybei, bet ir negali išdavinėti pasų Lietuvos piliečiams arba vizų norintiems grįžti ar važiuoti Lietuvon. V. Sidzikauskas padėkojo generolui už pasidarbavimą lietuvių tremtinių, belaisvių ir atbėgėlių naudai Ten pat. 203 Ten pat. 204 Ten pat V. Sidzikausko nota Bulgarijos ministrui pirmininkui A. Stambolyiskiui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l V. Sidzikausko nota Lietuvių komiteto Sofijoje pirmininkui gen. Golubincevui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l

103 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 5.3. Konstantinopolio epopėjos pabaiga V. Sidzikauskas į Konstantinopolį atvyko kovo 24 d. 207 Pirmiausia pasirūpino pasų archyvu ir ne Lietuvos piliečiams išduotų pasų anuliavimu. Nuo 1921 m. vasario 28 iki 1922 m. kovo 31 d. buvo išduoti 197 Lietuvos pasai. Abejonių nekėlė tik 110 pasų savininkų pilietybė. 27 pasus jau buvo anuliavęs pats kpt. B. Blaveščiūnas. Dėl kitų 28 pasų anuliavimo notą Antantės šalių aukštiesiems komisarams ir 1922 m. kovo 28 d. notą Bulgarijos vyriausybei 208 pasiuntė V. Sidzikauskas, prašydamas atimti Lietuvos Respublikos pasus iš A. Millerio ir J. Abramovičiaus ir atsiųsti juos Lietuvos atstovybei Šveicarijoje 209. V. Sidzikauskas, pasikalbėjęs su kpt. B. Blaveščiūnu, įsitikino, kad lietuvių, norinčių grįžti į tėvynę, Turkijoje neliko, todėl V. Sidzikauskas nuo 1922 m. kovo 31 d. atleido kpt. B. Blaveščiūną iš Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Turkijoje pareigų ir uždarė konsulinę atstovybę. Kovo 30 d. rašte kpt. B. Blaveščiūnui V. Sidzikauskas padėkojo už dvejų metų darbą Turkijoje ir patikino turįs vilties, kad ir sugrįžęs Lietuvon Tamsta tokiu pat pasišventimu naudosi savo jėgas ir savo patyrimą mūsų atgimusios valstybės gerovei 210. Apie savo sprendimus atleisti konsulinį įgaliotinį ir uždaryti biurą, kuris rūpinosi lietuvių pabėgėlių grąžinimo reikalais, 1922 m. kovo 30 d. pranešė Antantės šalių aukštiesiems komisarams Konstantinopolyje. Notoje padėkojo už pagalbą Lietuvos vyriausybės įgaliotiniui ir informavo, kad Lietuvos piliečių globą Turkijoje ( visoje Atamano imperijoje ) perėmė Lietuvos atstovybė Šveicarijoje Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštėje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 44; 1922 m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l V. Sidzikausko nota URM Sofijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštėje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 44; 1922 m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l V. Sidzikausko raštas B. Blaveščiūnui, Lietuvos vyriausybės įgaliotiniui Turkijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l V. Sidzikausko nota Antantės aukštiesiems komisarams (Italijos, Prancūzijos gen. Pellé, Didžiosios Britanijos Bertui Rumboldtui). LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l

104 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) Ataskaitoje apie konsulinių atstovybių Balkanų šalyse ir Turkijoje uždarymą V. Sidzikauskas ministeriją informavo apie Konstantinopolyje veikiantį Gudų Liaudies Respublikos generalinį konsulatą, jame dirbantį generalinį konsulą plk. I. Jermačenką (orig. Jermačenko) ir jo sekretorių Avčinnikovą (vardas autorei nežinomas). Iš Gudų Liaudies Respublikos vyriausybės jie algų negaudavo, gyveno tik iš už išduotus pasus ir vizas gautų pajamų. V. Sidzikauskas atkreipė ministerijos dėmesį į šį konsulatą neatsitiktinai, nes plk. I. Jermačenka buvo vizavęs pasus į Lietuvą vykstantiems naudingiems žmonėms. Paklaustas, kodėl taip elgiasi, jis pareiškė, kad esanti padaryta sutartis su mūsų Vyriausybe, kuria einant tūlas gudų skaičius gali įvažiuoti Lietuvon 212. V. Sidzikauskas siūlė ministerijai imtis žygių, kad Baltarusijos konsulinės atstovybės Balkanų šalyse ir Turkijoje būtų uždarytos 213. V. Sidzikauskas baigė mokėti Lietuvos vyriausybės įgaliotinio skolas (žr. 4 lentelę): už bendrabutį, kuriame gyveno lietuvių tremtiniai, belaisviai ir pabėgėliai, įgaliotinio kambario ir įgaliotinio biuro nuomą 465,5 Turkijos liros, konsulinės atstovybės tarnautojų algoms ir kelionei į Lietuvą 260,5 Turkijos liros (žr. 4 lentelę). Liko nesumokėta 100 Turkijos lirų skola Raudonojo Kryžiaus atstovui. Ministerijai siūlė į Lietuvą grįžusiems konsulinės atstovybės tarnautojams pradėti gyvenimui Lietuvoje išduoti: B. Blaveščiūnui auksinų, P. Oželiui 5000 auksinų, o Chanovui (vardas autorei nežinomas) 3000 auksinų Plk. I. Jermačenka greičiausiai turėjo omenyje Lietuvos ir Baltarusijos (tiksliau Gudų Liaudies Respublikos vyriausybės, vad. V. Lastauskio) 1920 m. lapkričio 11 d. pasirašytą susitarimą, kurio ketvirtasis paragrafas (juo abi vyriausybės įsipareigojo palaikyti viena kitą užsienyje) dėl atstovavimo Balkanų šalyse ir Turkijoje galėjo būti įgyvendintas praktiškai. Žr.: Gimžauskas E. Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei m. Vilnius: LLI leidykla, 2003, p m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l Ten pat. 103

105 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 4 lentelė m. kovo mėn. V. Sidzikausko išmokėtos Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Turkijoje skolos Skolos suma Paskirtis Turkijos liromis Už bendrabutį, kur gyveno lietuviai tremtiniai, belaisviai ir pabėgėliai 175 Už įgaliotinio nuomojamą kambarį Novotnui 200 Už įgaliotinio biuro nuomą Kislauskiui 90,5 B. Blaveščiūno kelionei į Lietuvą ir jo užstatytiems daiktams išpirkti 117 Alga sekretoriui P. Oželiui 73,5 Alga raštinės tarnautojui Chanovui 70 Iš viso: 726 Pastabos 50 lirų iš tos sumos turėjo grąžinti Gudų vyriausybė Sudaryta autorės remiantis: 1922 m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l. 12. Ataskaitoje Užsienio reikalų ministerijai V. Sidzikauskas teigiamai įvertino kpt. B. Blaveščiūną, jo, kaip aviatoriaus, gabumus, veiklą Krymo lietuvių komitete, atsisakymą stoti į gen. ltn. P. Vrangelio armiją. Pabrėžė, kad buvo atliktas ir gan svarbus ir valstybei naudingas darbas. Daugelis lietuvių buvo prievarta sumobilizuoti į Denikino ir Vrangelio armiją. Su rusų kariuomene jie buvo atvežti Turkijon ir čia atsidūrė be galo sunkioj padėty. Jo manymu, Blaveščiūno sukurtas Komitetas ir vėliau, būdamas įgaliotiniu, jis dėjo visas pastangas, kad lietuvius išlaisvinus ir kad davus jiems galimybės sugrįžti tėvynėn. Pavadino jį jaunu, gabiu ir nuoširdžiu lietuviu patriotu ir prašė ministeriją padėti jam rasti Lietuvoje tarnybą 215. Tuo, kaip teigė pats V. Sidzikauskas ataskaitoje URM, Konstantinopolio epopėja gali būti baigta Nuo 1922 m. gegužės 1 d. kpt. B. Blaveščiūnas buvo paskirtas URM Europos centro sekretoriumi, 1922 m. rugsėjo 1 d. URM ypatingų reikalų valdininku m. vasario 1 d. B. Blaveščiūnas tapo Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje Konsulinio skyriaus vedėju. Žr. URM žinynas. Kaunas, 1933, p m. balandžio (pranešime data nenurodyta) V. Sidzikausko pranešimas URM apie misiją Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 257, l

106 Lietuvos karininkai diplomatinėje tarnyboje Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje ( m.) Apibendrinant galima teigti, kad V. Sidzikauskas misijos metu (1922 m. kovo d.) operatyviai išsprendė visas dėl Lietuvos konsulinio atstovavimo Turkijoje, Jugoslavijoje ir Bulgarijoje susidariusias problemas: pirma, anuliavo ne Lietuvos piliečiams išduotus pasus; antra, padėkojęs už rūpestį grąžinant Lietuvos piliečius į tėvynę, atšaukė Lietuvos vyriausybės įgaliotinius Konstantinopolyje ir Belgrade ir uždraudė gen. mjr. A. Golubincevui vykdyti bet kokias su Lietuvos piliečių atstovavimu susijusias funkcijas, o Lietuvos piliečių globą tose šalyse perdavė Lietuvos atstovybei Šveicarijoje; trečia, įvykdė Lietuvos vyriausybės įgaliotinių prisiimtus finansinius įsipareigojimus sumokėjo lietuvių pabėgėliams padėjusioms visuomeninėms organizacijoms, asmenims, nuomojusiems biuro ir atstovų gyvenamąsias patalpas, ir atstovams už darbą. IŠVADOS 1. Nuo 1920 m. lapkričio 1 d. iki 1921 m. vasario 9 d. pirmuoju Komiteto Konstantinopolyje veiklos laikotarpiu buvo sukurta organizacija, kurios vadovo kpt. B. Blaveščiūno iniciatyva ir organizaciniai gebėjimai padėjo užmegzti ir palaikyti ryšius su Lietuvos vyriausybe, vietos valdžia ir Antantės aukštaisiais komisarais Konstantinopolyje, gauti materialinę paramą lietuvių pabėgėliams ir tremtiniams apgyvendinti, maitinti ir grąžinti į tėvynę, išduoti tam reikiamus dokumentus. Kpt. B. Blaveščiūno veikla suteikė pagrindą juo pasitikėti ir pavesti jam atstovauti Lietuvos piliečiams Turkijoje. 2. Nuo 1921 m. vasario 9 d. iki 1922 m. kovo 31 d. antruoju Lietuvos vyriausybės įgaliotinio veiklos Turkijoje laikotarpiu, siekdamas užtikrinti sklandų lietuvių pabėgėlių ir tremtinių grįžimą į tėvynę maršrutu Konstantinopolis Svilengradas Sofija Zarebrodas Belgradas Zagrebas Mariboras Viena Pasau Berlynas Kaunas, kpt. B. Blaveščiūnas išplėtojo ir koordinavo paprastąjį ir konsulinį lietuvių atstovavimą Balkanų šalyse, taisė padarytas administravimo klaidas ir rūpinosi lėšų paieška lietuvių pabėgėlių ir tremtinių grįžimui finansuoti. Per šį veiklos Turkijoje laikotarpį kpt. B. Blaveščiūnui pavyko sutelkti, pasirūpinti ir grąžinti į 105

107 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Lietuvą apie pusę tūkstančio jos piliečių. 3. Atstovavimas Lietuvos piliečių interesams Jugoslavijoje skirstomas į du laikotarpius: pirmą nuo plk. A. Benjaševičiaus atvykimo (1921 m. vasario mėn.) iki kpt. L. Lippingo paskyrimo (1921 m. gegužės 7 d.) ir antrą nuo kpt. L. Lippingo paskyrimo iki jo atšaukimo (1921 m. kovo 16 d.). Plk. A. Benjaševičiui labiau rūpėjo atstovavimo finansinė pusė, todėl daug dokumentų išduota ne iš Lietuvos kilusiems asmenims. Kpt. L. Lippingas atsakingai ėjo pavestas pareigas atstovavo Lietuvai ir į tėvynę grįžtantiems jos piliečiams Jugoslavijoje. 4. Lietuvių komitetas Sofijoje 1921 m. birželio 1922 m. kovo 21 d., vadovaujamas gen. mjr. A. Golubincevo, atliko komunikacinę ir tarpininkavimo funkciją, persiųsdamas Lietuvos piliečių dokumentus į Belgradą arba Konstantinopolį, ir talkino per Sofiją grįžtantiems lietuvių pabėgėliams ir į Lietuvą vykstantiems asmenims. 5. Vyr. ltn. J. Macevičius 1921 m. gegužės rugsėjo mėn. vykdytos misijos metu įvertino konsulinių įstaigų finansinę būklę ir personalo tinkamumą pareigoms, atliko dokumentacijos patikrą, parėmė pabėgėlius ir pateikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai siūlymus dėl tolesnio Lietuvos konsulinio atstovavimo Turkijoje ir Balkanų šalyse, tačiau Lietuvos vyriausybė, baimindamasi, kad teks apmokėti visų, net ir neteisėtai turinčių Lietuvos įgaliotinių išduotus pasus ir liudijimus, grįžimo į tėvynę išlaidas, delegavo V. Sidzikauską uždaryti Lietuvos konsulines atstovybes Jugoslavijoje ir Turkijoje ir sustabdyti Lietuvių komiteto Sofijoje veiklą. Įteikta 2016 m. rugsėjo 1 d. 106

108 KAUNO TVIRTOVĖ LIETUVOS KARIUOMENĖS VADOVYBĖS PLANUOSE ( ) Doc. dr. Vytautas Lesčius Pabaiga. Pradžia Karo archyvo XXXI t., 31 p. Lygiagrečiai su anksčiau minėtomis karinėmis priemonėmis galimam priešo puolimui atremti II pėst. divizijos štabas rengė ir tobulino Kauno gynybos planą. Jį rengiant buvo pasinaudota brg. gen. K. Tallat-Kelpšos Kauno tvirtovės vietovės aprašymu. Patikrintas ir papildytas, jis pasirodė dar 1937 m. rugpjūčio 27 d. Iš pradžių būtų ginamasi fortų linijoje, o jei reikėtų ją apleisti, pajėgos susitelktų į Nemuno ir Neries upių ir miesto gatvių gynybą. Pirmasis plano egzempliorius, kurį sudarė 47 lapai, buvo įteiktas Kariuomenės štabo I skyriaus viršininkui. Kitas egzempliorius liko II pėst. divizijos štabe 1. Tačiau planu nebuvo visiškai patenkinti: jis dar ne kartą buvo peržiūrėtas, taisytas, papildytas ir tik 1938 m. lapkričio 21 d. įteiktas Kariuomenės štabo I skyriaus viršininkui 2. Planą sudarė dvi dalys. Apibūdinant Kauno miesto padėtį, priešams puolant Lietuvą, jame teigiama, kad Kauno miesto padėtis gali būti skirtinga: 1. Kai Kauno miestas (tvirtovė) bus tiesiogiai atakuojamas pagrindinio ar šalutinio smūgio kryptimi, paskirtai Kauno įgulai reikės įtempti visas jėgas, kad atlaikytų priešo puolimą. 1 II pėst. divizijos štabo viršininko gen. št. plk. V. Griganavičiaus slaptas asmeninis planas Nr Kariuomenės štabo I skyriaus viršininkui, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 317, l E. II pėst. divizijos štabo viršininko pareigas gen. št. plk. ltn. M. Stankaičio slaptas asmeninis planas Nr Kariuomenės štabo I skyriaus viršininkui, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 408, l

109 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 2. Kai Kauno miestas (tvirtovė) liks priešo veiksmų sparne ir bus tik stebimas, Kauno įgulai reikės parodyti iniciatyvą, kad pritrauktų kuo daugiau priešo pajėgų. Buvę Kauno tvirtovės įtvirtinimai. Kauno miestui ginti buvo įrengtos: a) priešfortinės pozicijos, b) fortų linija ir c) centrinės aptvaros linija. Per pastaruosius 20 m. šių tvirtovės pozicijų dėl įvairių priežasčių vieni įrenginiai visiškai neteko vertės, kiti dar buvo tinkami naudoti. Buvo įrengta: priešfortinės pozicijos (neskaitant tarpinių pozicijų) apie 50 km apskritimo, fortų linijos apie 12 km apskritimo. Kauno gynybos suskirstymas sektoriais: Pagal vietovės pobūdį Kauno apylinkės buvo suskirstytos į keturis gynybos ruožus sektorius, žiūrint iš Kauno miesto centro: I, arba pietų vakarų (Aleksoto), sektorius buvo tarp Nemuno ties Marvos dvaru ir Jiesios upe imtinai. Jis apėmė I, II ir III fortų rajonus. II, arba pietų rytų (A. Panemunės), sektorius apėmė plotą tarp Jiesios upės išimtinai ir Nemuno ties Pakalniškės kaimu. Jis apėmė IV ir V fortų rajonus. III, arba rytų (Žaliakalnio), sektorius buvo tarp Nemuno upės (ties Vieškūnų kaimu) ir Neries upės (ties Vaistariškių kaimu). Jis apėmė VI ir VII fortų rajonus. IV, arba šiaurės (Vilijampolės), sektorius apėmė vietovę tarp Neries, Nevėžio ir Nemuno upių, kur buvo VIII, IX ir X fortai. I. Pietų vakarų (Aleksoto) sektoriaus gynyba pozicijos Pietų vakarų sektorių sudarė įrengtos: fortų pozicijos: I, II ir III fortai, centrinės aptvaros pozicijos Aleksotas Botanikos sodas. 1. Fortų linijos pozicija buvo apie 8 km ilgio. Ji ėjo per Marvianką, 1-ąją bateriją, I fortą, 2-ąją bateriją, Tirkeliškes, II fortą, 3-iąją bateriją, III fortą, Karkazus ir 4-ąją bateriją. Šią poziciją galima buvo padalyti į 3 barus: a) pirmasis baras I forto, 1-osios ir 2-osios baterijų rajonas, nukreiptas į vakarus; 108

110 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) b) antrasis baras II forto, 3-iosios baterijos rajonas ir ginamos prieigos palei Kauno Garliavos plentą; c) trečiasis baras III forto ir 4-osios baterijos rajonas, ginamas Jiesios slėnis ir plotas tarp Kauno Garliavos plento ir Jiesios upės. 2. Centrinės aptvaros pozicija buvo 4,2 km pločio. Joje nebuvo ilgalaikių pastatų. 3. Nemuno dešiniojo kranto pozicija. Prireikus apleisti kairįjį Nemuno krantą, gynybą reikėtų perkelti į dešinįjį. Ši pozicija turėjo dvi ribas: a) prie Nemuno vagos nuo Neries žiočių iki Sederevičiaus gatvės Ž. Šančiuose (apie 6 km ilgio); b) Nemuno dešiniojo kranto aukštumos šlaitai nuo Meno mokyklos rajono iki A. Šančių imtinai (apie 6 km ilgio). Kadangi ginant šią poziciją kartu būtų ginama ir gyvenvietė, iš anksto teko numatyti, kurie pastatai ar kvartalai turės būti užimti, ginami gyvosios jėgos, o kuriuose turės būti statomos ugnies priemonės. Be to, reikėjo numatyti, kuriose gatvėse teks įrengti kliūtis (užvartas, barikadas ir t. t.). Gynyboje dalyvaus nuo kairiojo Nemuno kranto pasitraukusios pajėgos. II. Pietų rytų (A. Panemunės) sektoriaus gynyba pozicijos 1. Pietų rytų sektoriuje tik viena įrengta fortų pozicija. Jos ilgis buvo 5 km. Pozicija ėjo per Rokus (šiaurėje), IV fortą, 5-ąją bateriją, V fortą, Plikakalnį, 9-ąją ir 6-ąją baterijas. Negalint išlaikyti fortų pozicijos, tektų šio sektoriaus gynybą perkelti į dešinįjį Nemuno krantą. 2. Dešiniojo kranto poziciją sudarytų dvi ribos: a) prie Nemuno vagos, nuo Sederevičiaus g. (Ž. Šančiai) iki tunelio; b) Ž. ir A. Šančių ir dešiniojo Nemuno kranto aukštumos į rytus nuo Sandėlių ir Pietario gatvių. III. Rytų (Žaliakalnio) sektoriaus gynyba pozicijos III sektorius turėjo būti paruoštas (bet neįrengtas): priešfortinė pozicija Vieškūnų, Vaistariškių kaimų linijoje; fortų ir centrinės aptvaros pozicija Ž. Petrašiūnai, Gričupis, II Eigulių kaimų linijoje. 109

111 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Pozicijos viena nuo kitos buvo 4 6 km atstumu. Paruoštų tarpinių ir skersinių pozicijų tarp jų nebuvo. 1. Priešfortinė pozicija. Apie 8 km ilgio, linijinė. Visi buvę pozicijoje sunkiųjų kulkosvaidžių betoniniai lizdai išdėstyti ties pagrindine riba. Pozicija ėjo per Vieškūnus, prie Naujasodžio, Narepų ir Vaistariškių. Šaudymo plotai visur buvo geri, tiktai per maži Narepų miške ir slėnyje į pietus nuo Vaistariškių. Nepavykus išlaikyti priešfortinės pozicijos, gynybą reikėtų perkelti į fortų ir centrinės aptvaros poziciją. 2. Fortų ir centrinės aptvaros pozicija buvo apie 4,5 km ilgio, be VI forto, kuris buvo apie 1 km išsikišęs į priekį. Pozicija ėjo prie Girsto, Gričupio, VII forto ir II Eigulių (pietuose). Centrinės aptvaros poziciją būtinai reikėjo išlaikyti. Priešo puolimas galėjo būti Kaišiadorių Žaliakalnio arba Karmėlavos Žaliakalnio kryptimi. Ginant šią poziciją reikėjo turėti apie vieną pėstininkų batalioną, kuris prireikus kontratakuotų VI fortą, veiktų Kauno Karmėlavos plento ir VII forto kryptimis. Centrinės aptvaros pozicijoje sunkiųjų kulkosvaidžių lizdų vietas teko numatyti iš anksto. Jeigu būtų laukiama priešo puolimo iš vakarų, III sektorių reikėtų laikyti neužimtą, tiktai palikti vieną kuopą žvalgybos užduotims Kauno Kaišiadorių ir Kauno Karmėlavos kryptimis vykdyti ir aukštutiniam Nemunui ir Neriai stebėti. Kuopų žvalgybos branduoliai turėjo užimti VI ir VII fortus. Prireikus pasitraukti iš centrinės aptvaros pozicijos, gynybą tektų organizuoti gatvėse iki Kaišiadorių, Perkūno alėjos, Aukštaičių ir Zanavykų gatvių. IV. Šiaurės (Vilijampolės) sektoriaus gynyba pozicijos Šiaurės sektorių sudarė fortų ir centrinės aptvaros pozicijos: 1. Fortų pozicija km ilgio. Ėjo nuo Neries per Lontainius, Aukščius, Šakius, IX ir X fortus, Lampėdžius. Šią poziciją dėl pajėgų stokos reikėjo atsisakyti ginti. Ją galėjo naudoti saugos ir žvalgybos daliniai, žvalgantys Vilijampolės Vandžiogalos, Vilijampolės Babtų ir Vilijampolės Raudondvario kryptimis. 2. Centrinės aptvaros pozicija. 3,5 km ilgio. Į šią poziciją įėjo VIII 110

112 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) fortas. Jeigu priešas pultų iš pietų ir rytų, centrinės aptvaros pozicijos užimti nereikėtų, tik paskirti saugos-žvalgybos dalinį (1 2 kuopas). Jo branduolys užimtų VIII fortą. Žvalgybos daliniui reikėtų pavesti žvalgyti šiomis kryptimis: Vilijampolė Vandžiogala, Vilijampolė Babtai ir Vilijampolė Raudondvaris. Be to, jie turėtų sulaikyti mažus priešo žvalgybos dalinius. Prireikus pasitraukti iš centrinės aptvaros pozicijos, gynybą organizuoti kairiajame Neries krante, šlaituose ir gatvėse nuo Santakos iki II Eigulių 3. Kauno miesto tvirtovės aprašymas (sektoriais) I. Pietų vakarų (Aleksoto) sektorius buvo tarp Ž. Nemuno ir Jiesios upių. Kauno miesto ir tvirtovės aprašyme jis įvardytas kaip pirmasis sektorius. 1. Priešfortinės pozicijos. Šiame sektoriuje Rusijos valdymo laikais buvo keletas linijų, įrengtų kaip lauko pozicijos. Nuolatinių įrenginių iš atsparių medžiagų nebuvo. Šių pozicijų trasos vietomis dar išlikusios, tačiau praktiškai naudoti jų jau nebegalima, nes viską reikėtų atnaujinti, t. y. įrengti visiškai naujas pozicijas. Karkiškės dvaro rajone buvo likę pradėto statyti forto pylimai, šiek tiek apardyti, bet gynybai lengvai pritaikomi. 2. Fortų liniją sudarė I, II, III fortai, 1-oji, 2-oji, 3-ioji ir 4-oji baterijos ir nuolatiniai tarpforčių pastatai. Fortų linijos pastatų būklė: a) I baterija buvo ant aukšto Nemuno kranto, į pietus nuo Marviankos kaimo. Mūriniai kazematai ir patalpos padengti žeme. Pastatai ir pylimai visiškai tvarkingi. Baterija apaugusi medžiais ir krūmais. Bateriją naudojo Krašto apsaugos ministerijos meteorologijos stotis. b) I forto mūriniai kazematai ir bokšteliai sustiprinti betonu. Fortas nuo karo labiausiai nukentėjęs: buvo užgriuvusių bokštelių ir kazematų. Pylimai kai kuriose vietose nuslinkę žemyn. Griovyje nebuvo mūrinio šlaito (sienos). Fortas, šiek tiek paremontavus, gynybai dar tiko. Jame gyveno viena varginga šeima. 3 Kauno miesto gynimo planas, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 408, l

113 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Tarp I forto ir 1-osios baterijos, Marviankos upelio slėnyje, buvo betoninės nemaskuotos kareivinės maždaug vienai kuopai. Jas naudoti taip pat dar buvo galima. c) 2-oji baterija, esanti tarp I ir II fortų, apaugusi medžiais ir krūmais, gyventi tiko. Mūriniai pastatai. Prieš bateriją slėnyje betoninės nemaskuotos kareivinės. d) II fortas kaip ir I fortas, tik geresnės būklės. Forto sparnuose pylimai, pritaikyti pėstininkams gintis. Dešiniajame forto sparne, prie Garliavos plento, pylime buvo nemaskuotos betoninės kareivinės. e) 3-ioji baterija tokia pat, kaip ir 2-oji, tik dar labiau apaugusi medžiais ir krūmais. Gynybai tiko. Priešais bateriją buvo nemaskuotos betoninės kareivinės. f) III fortas tokio pat tipo, kaip I ir II fortai. Čia buvo užverstų bokštelių, vietomis apgadintas mūrinis šlaitas. Gynybai tiko. Už Karkazų kaimo, per 1 km į rytus nuo forto, buvo betoninės kareivinės. g) 4-oji baterija. Labai apaugusi medžiais ir krūmais, gynė Jiesios slėnį. Mūrinių pastatų įėjimai užslinkę. Gynybai tiko. 3. Vietovės apibūdinimas Fortai pastatyti priešais Marvianką ir bevardį upelį, įtekantį į Jiesios slėnį. Upelių slėniai labai gilūs, krantai statūs. Šarvuočiai ir tankai, išskyrus kai kurias vietas II forto rajone (nuo Tirkeliškių dvaro iki Garliavos plento), galėjo važiuoti tik keliais. Patys fortai buvo aukštai iškelti, tarpusavio ugnies ryšys geras, stebėti priešą kai kur galima iki kelių kilometrų atstumu. Dešiniajame sparne, išilgai Nemuno slėnio, buvo daugybė apaugusių mišku ir krūmais skersinių slėnių, kurie galėjo būti naudojami kaip 1-osios baterijos ir I forto prieigos. Centre, išilgai Garliavos plento, tarp Naugardiškės, Janučių ir Telaičių, vieta labiau dengiama pastatų ir krūmų, bet iš II ir III fortų rajonų apšaudoma pėstininkų kryžmine ugnimi. Kairiajame sparne buvo skersinių Jiesios upės slėnių ir gilus, neplatus, vingiuotas Jiesios slėnis. Šiaip vieta gana atvira, tad tinkama visai pėstininkų priemonių ugnies galiai atskleisti. Didžiausias šio sektoriaus fortų pozicijos trūkumas buvo tai, kad jos dešinysis sparnas negalėjo apsaugoti nuo priešo stebėjimo besikeliančių per Nerį ir judančių tiltu iš Senamiesčio į Vilijampolę ir jo sunkiųjų kul- 112

114 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) kosvaidžių ugnies. 4. Centrinės aptvaros linija Ji juosė Aleksotą ir A. Fredos priemiesčius. Centrinės aptvaros pylimai, išskyrus pylimus prieš Linksmadvarį, kur buvo nemažai privačių namų ir sodų, kiti plotai plytėjo neliesti ir gynybai vis dar galėjo būti naudojami. Be to, ši centrinės aptvaros linija dengė perkėlas per Nemuną Karmelitų rajone. Geležinkelio tiltą galėjo dengti tik tuo atveju, jei priešas nebūtų prasiskverbęs į Jiesios slėnį per 4-ąją bateriją arba IV fortą. Visiškai nedengė perkėlų per Nemuną Senamiestyje. Todėl centrinės aptvaros pozicija galėjo būti naudojama užnugario saugai užtikrinti, besiginančių dalių pasitraukimui fortų linijoje dengti. Aleksoto priemiesčio pastatai buvo išsidėstę ant Nemuno kairiojo slėnio šlaitų. Beveik visi jie buvo mediniai. Aleksoto priemiesčio vietovėje ilgiau priešintis būtų buvę neįmanoma, čia stovinčiais pastatais galėjo pasinaudoti tik užnugario saugos daliniai. 5. Dešiniojo Nemuno kranto ir slėnio šlaitų pozicijos Dešiniojo Nemuno kranto pozicija buvo glaudžiai susijusi su dešiniojo Nemuno slėnio šlaitais. Šie šlaitai sudarė dešiniojo Nemuno kranto pozicijos pulko rezervo ruožą ir ugnies priemonių bazę. Šią poziciją dėl vietovės ir miesto bei priemiesčių pastatų buvo galima padalyti į du barus: dešinįjį nuo Neries upės žiočių iki Geležinkelio tilto; kairįjį nuo Geležinkelio tilto (išskirtinai) iki Sederevičiaus gatvės (Šančių). Dešiniajame bare buvo Kauno miestas su senamiesčiu ir Žaliakalnio priemiesčiu. Kauno miestas ir Žaliakalnio priemiestis buvo išsidėstę dešiniajame Nemuno krante, slėnyje ir jo šlaituose ir tęsėsi į šiaurės rytus. Dešiniojo Nemuno kranto slėnio šlaituose buvo mažiau pastatų nei miesto centre arba Žaliakalnyje. Nuo šlaitų matomumas buvo labai geras, ypač iš Meno mokyklos rajono. Taip pat buvo gerai įrengtos sunkiųjų kulkosvaidžių, iš kurių būtų apšaudomos Kauno miesto gatvės, Nemuno kairiojo kranto slėnis ir jo šlaitai, ugniavietės. Kauno centre ir senamiestyje beveik visi pastatai buvo aukšti, mūriniai, o Žaliakalnyje mediniai. Dešiniojo baro gynybos sąlygos buvo patenkinamos. Šiame bare miestą ginti paranku, nes tam būtų galima panaudoti prie Nemuno vagos esančius mūrinius pastatus, beveik visose 113

115 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) gatvėse pastatyti barikadas. Kairysis baras apėmė Šančių priemiestį, kurio pastatai buvo išsidėstę Nemuno dešiniojo kranto slėnyje ir jo šlaituose. Dauguma pastatų buvo mediniai. Šančių viduryje stovėjo dviejų aukštų mūrinės kareivinės, jos tarp Nemuno kranto ir slėnio šlaitų pozicijos sudarė lyg ir tarpinę poziciją. Čia buvo patenkinamas matomumas iki pat Nemuno kairiojo kranto šlaitų. Nuo Nemuno dešiniojo kranto slėnio šlaitų buvo patogu stebėti ir įrengti geras sunkiųjų kulkosvaidžių ugniavietes. Iš buvusių Šančių priemiestyje pastatų gynybai buvo galima panaudoti kareivines, pašto rūmus, bažnyčias, halę, Šmidto fabriką ir geležinkelio stotį. Prie Nemuno vagos buvusios gatvės gana tankiai buvo pristatytos medinių vienaukščių namų. Kilus gaisrui, besiginantiems Šančių priemiestyje daliniams savo pozicijas tektų apleisti, kol nebūtų užgesintas gaisras. Kairiojo baro gynybos sąlygos buvo patenkinamos. Įrengta gerų ugniaviečių sunkiesiems kulkosvaidžiams. Juozapavičiaus prospekte buvo galima ginti atskirus mūrinius pastatus. Nemuno dešiniojo kranto slėnio pozicija, nors ir pristatyta medinių ir mūrinių pastatų, gintis taip pat tiko. II. Pietų rytų (a. Panemunės) sektorius Jis Kauno miesto ir tvirtovės aprašyme vadinamas antruoju (II) sektoriumi. Šiame sektoriuje tarp Jiesios ir aukštutinio Nemuno buvo rusų įrengtos priešfortinės ir fortų pozicijos, centrinės aptvaros vietoje, tarp IV forto ir A. Panemunės vienkiemio, pietiniai apkasai, betoniniai pastatai. A. Panemunės šlaite buvo daugybė betoninių priedangų. Visi šie pastatai buvo sugriuvę ir naudoti visiškai netiko. Dauguma pietinių apkasų, neįrengus vandens nutekėjimo kanalų, buvo šlapi ir net vasarą apsemti. 1. Priešfortinės pozicijos, kaip ir pirmajame sektoriuje, daugiausia išlygintos, kai kuriose vietose likę apkasai apsemti. Rokų kaimo rajone buvo vienos dar tinkamos naudoti betoninės kareivinės. 2. Fortų liniją sudarė IV fortas, 5-oji baterija, V fortas, 6-oji baterija ir betoninės kareivinės tarpforčiuose: a) IV fortas buvo gerokai didesnis už 1-ojo sektoriaus fortus. Mūriniai pastatai geriau sutvirtinti betonu. Be to, čia buvo pavienių betoninių 114

116 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) pastatų. Fortas labai apleistas. Kai kurie pastatai apsemti vandens, vietomis slinko pylimai, labai apaugęs medžiais ir krūmais. Forto vakariniame kampe, kazematuose, buvo Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės centrinė mokykla. Šiaip visi pastatai stiprūs. Aptvarkytas fortas galėjo būti visiškai tinkamas naudoti. Forto sparnuose stovėjo betoninės nemaskuotos kareivinės: dešiniojo sparno drėgnos, kairiojo apsemtos vandens. b) 5-oji baterija. Seno tipo. Pastatai mūriniai ir dar neblogos būklės. Visa teritorija apaugusi medžiais ir krūmais. Jos gale pradėta statyti kita baterija, kurią turėjo sudaryti pylimai ir mūrinės nišos, taip pat apaugusi krūmais. Šiaip abi baterijos gintis tiko. Tarp baterijų ir V forto įrengtos trejos betoninės kareivinės. Visos nemaskuotos. Viena jų visiškai apsemta vandens, kita šlapia, o trečiąją, esančią prie V forto, miesto gyventojai naudojo kaip sandėlį. c) V forto konstrukcijoje nebuvo jokių modernių patobulinimų. Visi pastatai mūriniai. Pylimai vietomis slinko. Dešiniajame forto sparne buvo įrengta baterija, pritaikyta dengti šonine ugnimi Sėmenos upelio slėnį. Fortas ir baterija apaugę medžiais ir krūmais. Forte buvo įsikūrusi Ginklavimo valdyba. d) 6-oji baterija buvo rytiniame J. Basanavičiaus šilo pakraštyje į pietus nuo Vičiūnų kaimo. Ji šonine ugnimi būtų dengusi VI forto prieigas. Pastatai mūriniai, apgyvendinti, gynybai tinkami. Vietovės apibūdinimas. Fortai dengė Nemuno kilpą ties Šančiais ir A. Panemune. Tarp 5-osios baterijos ir V forto buvo gilus, šarvuočių ir tankų neišvažiuojamas Sėmenos upelio slėnis. Jis nuo 5-osios baterijos suko į pietus ir dalijo sektorių į dvi dalis. Dešiniąją pusę (prieš IV fortą) dengė Rokų ir Rokelių kaimai, krūmai ir medžiai, augantys netoli šių kaimų, todėl galėjo būti tinkama prieiga. Sėmenos slėnis buvo vingiuotas ir gilus. Pėstininkų kovos priemonių ugnis siekė iki vienkiemio prie Rokų, kuris buvo į pietryčius nuo 5-osios baterijos. Kairioji sektoriaus pusė ribojosi iš pietų su Vaišvydavos miško masyvu, esančiu 3 km atstumu nuo fortų linijos. Išėjimai iš miško ties Armališkėmis pasiekiami sunkiųjų kulkosvaidžių ugnimi. Tarp Sėmenos ir Armališkių buvo skersinių slėnių. Vaišvydavos dvaro rajonas buvo visai atviras. Nuo aukštumų prie išėjimo iš Vaišvydavos miško ir Raguolių kai- 115

117 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) mo rajone priešas galėjo stebėti 5-ąją bateriją ir V fortą. Šiaurinės sektoriaus dalies, plataus kertamo smėlėtų kopų Nemuno slėnio trikampio, smailusis kampas buvo ties V fortu. Tarpforčiai stebimi ir visur tinkami šaudyti. Nemuno šlaitas (kairėje pusėje) nuo Jiesios upės iki Birmano lentpjūvės buvo molėtas ir apaugęs medžiais, nuo Birmano lentpjūvės iki J. Basanavičiaus šilo gyvenama, pristatyta medinių gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų. Visur krantai prieinami. Nuo tolimesnių šlaitų, į pietryčius nuo A. Panemunės miestelio, geros stebėjimo ir šaudymo tiek į A. Šančius, tiek apskritai į Nemuno dešinįjį krantą sąlygos. Į šiaurės rytus vaizdą dengė J. Basanavičiaus šilas. Nemuno dešinysis krantas nuo Sederevičiaus iki Drobės gatvės buvo apstatytas mediniais pastatais, žvyruotas, nestatus, lengvai prieinamas. Nuo Drobės gatvės, pro Ž. Užšilius, driekėsi 1 km ilgio ir 250 m pločio lyguma, toliau tunelio galo šlaitas buvo apaugęs medžiais ir krūmais, raižytas. Matomumas nuo Nemuno dešiniojo kranto iki kairiojo, o vėliau į tolimus šlaitus buvo geras. Tiek šaudymo, tiek stebėjimo sektorių dengė A. Panemunės miestelis, šilas ir apaugęs šlaitas. Gatvių gynybai Šančiuose tinkamų pastatų nebuvo, be to, prie kiekvieno namo plytėjo daržai, todėl iš visų pusių buvo lengvai apeinamas. Išimtis kareivinės, bet ir čia buvo prastas matomumas ir šaudymo laukas, tad dirbtinių kliūčių įrengti neįmanoma. Šančius ginti galima būtų tik ginant perkėlą per Nemuną. III. Rytų (Žaliakalnio) sektorius Šis plotas tarp Nemuno ir Neries Kauno miesto tvirtovės aprašyme vadinamas trečiuoju (III) sektoriumi. 1. III sektorių, vietovę į rytus nuo Kauno, sudarė: priešfortinės pozicijos nuo Vieškūnų, Biruliškių miško rytinio pakraščio ir Vaistariškių kaimo; centrinės aptvaros pozicijos ir išsikišusio į priekį link Petrašiūnų VI forto dalis. 2. Priešfortinė Vieškūnų Vaistariškių pozicija Ją įrengė vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metu, panaudoję senus rusų pietinius apkasus. Pozicijoje buvo įrengti 154 betoniniai statiniai, iš 116

118 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) jų 50 kaip kulkosvaidžių lizdai, 116 pasyviųjų slėptuvių maždaug vienai grandžiai, 12 stebėjimo punktų ir 6 sugriuvę, naudoti netinkami pastatai. Statiniai išdėstyti linijine tvarka. Šios pozicijos gale keliose vietose stovėjo kažkokie apgriuvę betoniniai pastatai. Tarp Petrogrado kaimo ir vienkiemių prie Amalių, plento šakumoje, buvo apkasų liekanų, keli betoniniai pastatai ir stebėjimo punktai, tiesa, gerokai apgadinti. Į vakarus nuo Petrogrado, 69,6 aukštumoje, taip pat dar buvo palyginti geros būklės apkasų su betoniniais ir šarvuotais stebėjimo punktais, kitos paskirties betoninių pastatų, kurių įėjimus užgriuvo žemė. Kulkosvaidžių lizdų ir slėptuvių ruožas, kuriame stovėjo šie pastatai, vietos gyventojų buvo labai susiaurintas nuartas; vietomis apkasai baigė nykti. Ypač sparčiai nyko betoniniai statiniai ir pavieniai apkasai Petrogrado ir vienkiemio prie Amalių rajone. Vieškūnų Vaistariškių pozicijos pastatai, inžinerijos karininkų nuomone, visiškai būtų tinkami naudoti, nes galėjo atlaikyti bombardavimą iš 155 mm pabūklų. Pozicija nuo Nemuno ir Neries tiltų buvo: 9 km nuo Vilijampolės tilto, 10 km nuo Aleksoto tilto, 4,5 km nuo geležinkelio tilto, 7,5 km nuo A. Panemunės tilto. Pozicijos ilgis 8 km. a) Išvados: pozicija buvo tinkamu atstumu nuo pagrindinių perkėlų per Nemuną ir Nerį; pozicija ėjo Nemuno ir Neries tarpupiu (pajėgų ir medžiagų ekonomija); pozicija buvo linijinė, kulkosvaidžių lizdai įrengti išimtinai priekinėje linijoje; pozicija galėjo būti naudojama gynyboje. b) Pozicijos būklė: Dauguma betoninių pastatų sveiki, tik kai kuriuos reikėtų sustiprinti. 6 betoniniai pastatai visai užgriuvę ir negalėjo būti suremontuoti. Šaudymo angų mediniai įrenginiai išpuvę arba (daugiausia) jų iš viso nėra. Dauguma pastatų užlieti, kitų įėjimai ir vidus užnešti žeme. Podirvis vi- 117

119 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) sur drėgnas. Pastatai nemaskuoti. Daugelyje lizdų šaudymo angų patikrinti neįmanoma, nes jos užžėlusios žole, o pastatai apaugę krūmais, tačiau iš jų matomumas galėtų būti geras, išvalius šaudymo lauką, visur galima šaudyti ne mažiau kaip iki m nuotoliu, išskyrus pastatus tankiame Narėpų miške, kur net juos pačius sunku rasti. Apkasai pastatų linijoje visai užgriuvę, o kai kur užlyginti. Podirvis drėgnas, todėl apkasų ir susisiekimo eigų atstatymas galėjo būti vertinamas kaip visai naujų pozicijų rengimas. Išvada prireikus juos panaudoti, tektų įdėti daug darbo valant šaudymo lauką ir tobulinant pozicijos įrenginius. Apkasų sistemą, kur įmanoma, reikėjo atkurti dar taikos metu, pastatus nusausinti, nukasti žemę, įstatyti duris. Kai kuriuos gyventojai naudojo savo reikmėms, pavyzdžiai, juose laikė savo gyvulius, užteršė, sugadino. Kadangi pamatai įrengti negiliai, pastatai galėjo visiškai sugriūti. 3. Fortų ir centrinės aptvaros linija a) VI fortas, esantis prieš centrinės aptvaros liniją ir laikomas jos priekine dalimi, buvo senos konstrukcijos. Jo tvarkingi pastatai buvo mūriniai, išskyrus du betoninius kulkosvaidžių lizdus (nedidelės vertės) kairiajame forto sparne. Fortas buvo apsuptas tankiai suaugusių medžių. Pylimai kai kur išslinkę. Jų šlaitams kenkė ganomi Karo kalėjimo darbuotojų gyvuliai. Apskritai fortas buvo prižiūrimas, kiek leido Karo kalėjimui skiriamos lėšos, todėl gynybai tinkamas. b) VII fortas buvo centrinės aptvaros kairiojo sparno priekyje. Kaip ir VI fortas, nemodernizuotas. Fortas, naudojamas Centrinio valstybės archyvo, buvo geros būklės, tinkamai prižiūrimas. Labai apaugęs medžiais ir krūmais, jų buvo gausu net pagrindiniame forto griovyje. Fortas buvo miesto zonoje, iš rytų pusės tankiai pristatytas įvairaus dydžio namų ir rūsių. Šiaurės ir šiaurės vakarų pusėje fortą supo Šv. Luko ligoninė, kuriai buvo atiduota didesnioji forto žemės dalis. Mūriniai ligoninės pastatai buvo žemi, bet vis tiek būtų trukdę fortą ginti. Centrinės aptvaros pozicija buvo sudaryta iš dviejų atsparos punktų (po vieną kiekviename sparne) ir 3 bastionų su betoninėmis kareivinėmis prie Ukmergės plento, prie Žydų kapinių ir išėjimo iš Mickevičiaus slėnio. Visa centrinės aptvaros linija, kaip ir VII forto apylinkė, buvo išdalyta piliečiams sklypais statyboms, o pagrindinis pylimas atiduotas miestui. 118

120 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) Statybos nuo Neries iki Mickevičiaus slėnio vyko sparčiai, ypač užstatyti buvo Ukmergės plento ir Žydų kapinių rajonai, kur Muravos ir Gričiupio kaimai beveik susiliejo su miestu. Statiniai, išskyrus kelis didesnius mūrinius pastatus Ukmergės plento rajone, beveik visi buvo mediniai, maži. Pagrindinis pylimas tarp Ukmergės plento ir Rimvydo gatvės miesto valdybos buvo visai nukastas, į kairę (į šiaurės vakarus) nuo Ukmergės plento iki Kalniečių gatvės susiaurintas, tarp Žydų kapinių ir Nemuno dar neliestas. Tačiau centrinė aptvara, išskyrus visiškai nukastą pylimo dalį, gynybai dar tiko su sąlyga, kad šioje teritorijoje ir jos priekyje numatytos statybos ir gatvių tiesimas bus Krašto apsaugos ministerijos prižiūrimas, vykdomi visi jos nurodymai. Gynybai reikalingiems pastatams įrengti punktai turėjo priklausyti Krašto apsaugos ministerijai. Centrinės aptvaros gale buvo 7-oji ir 8-oji baterijos. 7-osios baterijos pylimas viduryje buvo perkastas rengtasi gatvę tiesti, mūriniai pastatai apgyvendinti, bet pati baterija naudojama. 8-osios baterijos prie Neries kranto pastatai, kaip ir 7-osios, gynybai tiko. Centrinės aptvaros linija buvo ir toliau ardoma gyventojų, kuriems miesto valdyba ten leido statyti pastatus. Vietomis matyti, kur pylimo būta (tai liudijo žemės krūvos). Prie Aklųjų instituto žemės krūva gynybai neturėjo jokios reikšmės, bet labai bjaurojo miesto vaizdą. Taigi šią krūvą reikėjo visiškai nukasti, apgriautas pylimo dalis, kurios dar tiko gynybai, velėnuoti, be to, griežtai uždrausti ardyti pylimą, statant naujus trobesius. Centrinės aptvaros linijos įrenginiai gynybai tiko, bet dar taikos metu vietoj išgriautos tvoros turėjo būti įkalti geležiniai kuolai, kad gynėjams būtų galima apsisaugoti nuo tankų, kurie to meto sąlygomis laisvai galėjo šią liniją bet kurioje vietoje, išskyrus VI ir VII fortus, kirsti. Centrinės aptvaros linijos pastatai buvo be durų, o jų vidus labai priterštas reikėjo viską išvalyti, angas užsandarinti. Prie fortų ir baterijų įrengti šuliniai buvo labai gilūs (bet jų vandens kokybė tikrai gera), tačiau gerokai apleisti. Priešo puolimo metu, kai neveiktų Kleboniškio vandentiekis, šių šulinių reikšmė labai padidėtų, todėl dar taikos metu jais reikėtų pasirūpinti. 4. Vietovės apibūdinimas Sektoriaus plotą iš vakarų ribojo Kauno plentas čia didžioji centrinės aptvaros dalis buvo įsiterpusi tarp Žaliakalnio namų, iš rytų miš- 119

121 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) kų masyvas, Kaišiadorių miškų vakarinis kyšulys, iš šiaurės ir pietų Neries ir Nemuno vagos. Kaišiadorių miškai buvo retai apgyvendinti, šlapi, vietomis plytėjo neperbrendamos balos (Didysis raistas), nebuvo vieškelių. Miškų keliukai daugiausia vingiavo išilgai sektoriaus pozicijų (pietų ir šiaurės kryptimis), tankiau apgyvendintų vietovių geresni keliai palei Nemuną ir Nerį. Palei Nerį ir Karmėlavą ėjo Jonavos plentas ir Kauno Jonavos geležinkelis, palei Nemuną iš Kauno per Rumšiškes ir Žiežmarius vadinamasis Vilniaus traktas ir Kauno Kaišiadorių Vilniaus geležinkelis: čia tikėtasi sulaukti traukiančių į Kauną iš Vilniaus rajono pagrindinių priešo pajėgų. Priešfortinės pozicijos vietovė a) Dešinysis baras ėjo A. Amalių ir Petrogrado aukštumų rytiniais pakraščiais iki Nemuno slėnio, nuo ten suko į pietvakarius ir kirto Nemuno slėnį tarp Pažaislio miško ir Vieškūnų kaimo. Iš pozicijos užnugario buvo galima stebėti teritoriją iki Petrogrado, A. Amalių, Pažaislio miško linijos. Pozicijos priekis Nemuno slėnio dešinėje buvo atviras ir siekė Žiegždrių miškelį, toliau nuo slėnio šlaitų driekėsi iki Apnarų. Vietovė išilgai geležinkelio apaugusi krūmais, vietomis gali būti netrukdomai šaudoma iki 200 m atstumu. Kairįjį dešiniojo baro sparną sudarė durpynai, eksploatuojami sunkiųjų darbų kalėjimo, plytintys m šiaurės ir pietų kryptimis. Negilūs (apačioje kietas gruntas), iki 200 m pločio, tarp durpynų karjerų įrengtos perėjos. Norint šio baro dalį padaryti neprieinamą, reikėjo sunkiųjų darbų kalėjimą įpareigoti perkasti durpyną nuo Naujasodžio kaimo iki pat geležinkelio linijos ties Trinyčių kaimu lygiagrečiais pozicijai kanalais. b) Centrinis baras ėjo Biruliškių miško rytiniu pakraščiu. Dešiniojo baro dalies gruntas buvo šlapias, vietovė apaugusi krūmais, ribojosi su minėtais durpynai, bet durpių čia buvo mažai. Iš šios vietos tekėjo Zversos upelis. Atrodė, jog ir čia, iškasus gilesnius kanalus, galima pasiekti dvejopą tikslą: nusausinti laukus ir apkasus ir įrengti kliūtis, neįveikiamas bent tankais. Be to, vietovė buvo apaugusi krūmais, kurie gerokai sumažino šaudymo plotą. Nusausinus šią apylinkę, gyventojus buvo galima įpareigoti iškirsti krūmynus ir visą plotą paversti laukais ir pievomis. Centrinė ir kairioji baro dalys buvo sausesnės ir atviros. Sunkiųjų kulkosvaidžių ugnies nepasiekiamas buvo tik Zversos upelio slėnis, plytintis išilgai baro ir nuo jo nutolęs vidutiniškai per 1000 m. Upelio slėnio grun- 120

122 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) tas, ir taip šlapias, įrengus užtvankas, dar labiau įdrėktų, dėl to nebūtų galima čia naudoti tankų. Dalis apkasų buvo apaugę jaunu alksnynu. Pamiškėje, tarp kelio, einančio iš girininkijos ir vienkiemio prie Davalgų, buvo kelios gilios duobės, apsemtos vandens. Duobių dugne buvo betoninės aikštelės, spėjama, pabūklams statyti. Geriau ištirti negalėta, nes duobių kraštai apžėlę, jose buvo daug vandens, o dugne dumblo. Jokių kitų betoninių įrenginių nebuvo. c) Kairysis baras ėjo nuo Biruliškių miško šiaurrytinio kampo, kirto plentą ties vienkiemiais prie Biruliškių, už jo šakojosi Narėpų ir Vaistariškių kaimų kryptimis. Baro gale, tarp Biruliškių miško ir plento, buvo lygus, atviras laukas. Tarp plento ir Neries slėnio šlaitų vietovė, žema, pelkėta lyguma, buvo apaugusi tankiais krūmais, Neries šlaitai spygliuotu mišku. Upės slėnis pelkėtas ir siauras. Dešiniojo baro sparno priekyje, tarp Biruliškių miško ir plento, buvo šlapia, retais krūmais apaugusi pieva. Ją taip pat buvo patarta nusausinti: centrinį nusausinimo kanalą įrengti taip, kad sudarytų prieštankinę kliūtį. Centrinės baro dalies priekyje, tarp plento ir Pelenių miško, plytėjo durpingos Margavos pelkės. Ten vyko sausinimo darbai. Čia irgi reikėjo įrengti prieštankines kliūtis kanalus, nusausintose vietose riboti statybas, neleisti želdinti krūmų ir pan. Pravartu buvo šiuo atveju iš piliečių neimti melioracijos mokesčio. Kairysis sparnas buvo miške, tad, sudarant sąlygas šaudyti, reikėjo iš anksto iškirsti spindžius. Kaip minėta, kairysis sparnas buvo padalytas į dvi šakas: pirmoji gynė Pelenių (Narėpų) mišką, antroji Neries slėnį ties Vaistariškių kaimu ir šonine ugnimi dengė Lapių kaimo anapus Neries prieigas. Tokia kairiojo sparno padėtis neleido šiame bare plėsti gynybos į gilumą. Priešo pusėje buvo labai patogu stebėti tarp Nemuno ir Ukmergės plento buvusią priešfortinę poziciją. Iš Palemono plytinės pastatų ir Sergiejiškės aukštumų buvo matyti ne tik šios pozicijos, bet ir VI fortas, centrinė aptvara ir dalis pozicijos anapus Neries. Nors plytinę ir Sergiejiškės aukštumas įprastai būtų sunku stebėti, pripažinta, kad vis dėlto tai būtų galima daryti iš Sergiejiškės miško medžių. Norint, kad miškas nesuteiktų priešui stebėjimo ir priedangos galimybių, reikėjo jį iškirsti arba atitinkamai sutvarkyti praretinti visą plotą iki Kauno Jonavos geležinkelio arba užteršti jį cheminėmis medžiagomis. Tarp priešfortinės pozicijos ir fortų (taip pat ir centrinės aptvaros li- 121

123 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) nijos) dešiniajame sparne buvo apie 4 km, o kairiajame iki 6 km tarpas. Čia vietovė buvo lygi ir atvira, išskyrus miškingą kairįjį sparną (Kleboniškio mišką) ir jau minėtą pelkėtą ir krūmingą plotą tarp Ukmergės plento ir Neries, Nausėdų vienkiemio ir Vaistariškių kaimo. Manyta, jog šį pelkėtą plotą galima nusausinti (bet tiek, kad jis liktų netinkamas tankams) ir, pašalinus krūmus, 2 3 km priešfortinės pozicijos gale, iš šiaurės į pietus nuo Nausėdų vienkiemio per kryžkelę ties Biruliškių kaimu, Dainavos kaimo rytinę dalį iki Petrogrado kaimo, įrengti tarpinę poziciją. Be to, įmanoma įrengti skersinę poziciją, kuri eitų nuo Biruliškių miško pietinio pakraščio per 69,6 aukštumą, į vakarus nuo Petrogrado, bevardžio upelio šlaito vakariniu pakraščiu iki Amalių dvaro, o iš ten užlenkti sparną link A. Petrašiūnų. Vietovė prieš fortus ir centrinės aptvaros linijos viduryje buvo atvira. Šaudymo plotą ribojo besiplečiančios statybos. Norint čia organizuoti gynybą, reikėjo pozicijos priekyje sudeginti visus pastatus, nes bombardavimo metu jie galėjo būti priešo padegti, tada daugelį pozicijos punktų būtų tekę apleisti, iki bus užgesintas gaisras. Dešiniajame sparne ši linija buvo ne tokia patogi. A. Petrašiūnų kaimas turėjo būti sudegintas, nes labai kliudė šaudyti iš VI forto. Tarp šio forto ir Nemuno plytėjo slėnis, jame sparčiai augo miestelis. Mūrinių pastatų masyvas sudarė prieigą, kurios užsidariusi forte įgula apšaudyti nebūtų galėjusi. Kairiajame sparne buvo patogi prieiga, sunkiai apšaudoma iš sunkiųjų kulkosvaidžių, kuria buvo galima iš Kleboniškio miško nusigauti iki I Eigulių kaimo. Bendra išvada vietovė tarp Neries ir Nemuno gynybai buvo patogi. Daugelis vietų būtų netinkamos judėti priešo tankams, bet apskritai, tinkamai įrengta, ji galėjo būti ginama nedidelių pajėgų. Trečioji Žaliakalnio gynybos linija Nemunas, A. Šančiai (seni apkasai), vakarinis tunelio galas, Perkūno alėja, Aukštaičių ir Zanavykų gatvių baterija, Neris. Dešinysis baras Nemunas Parodos gatvė išimtinai, nuo Nemuno iki Mickevičiaus slėnio, retai apstatytas, todėl jo gynybą tektų organizuoti lauko pagrindais. Mickevičiaus slėnyje iš nuverstų medžių, apipintų spygliuota viela, buvo galima įrengti užtvarų. Perkūno alėjoje keletas gana tvirtų mūrinių pastatų galėjo būti pritaikyti gynybai. Vidurinis baras Parodos gatvė imtinai Višinsko gatvė imtinai. Šia- 122

124 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) me rajone taip pat buvo gana daug mūrinių pastatų, kurie galėjo būti pritaikyti gynybai. Kliudančius šaudyti medinius pastatus reikėjo nugriauti ir iš jų liekanų įrengti barikadas. Saugantis tankų, gatvės turėjo būti perkastos 6 m pločio ir ne mažiau kaip 1,5 m gylio grioviais. Kairysis baras Višinskio gatvė išimtinai Neris imtinai. Šiame bare, Zanavykų, Kapsų, Širvintų ir Kalniečių gatvių keturkampyje, buvo mūrinių pastatų, tinkamų kulkosvaidžių lizdams įrengti. Toliau nuo Kapsų gatvės iki baterijos, turgavietėje, gynybą būtų tekę organizuoti lauko pagrindais. Priekyje esančius medinius pastatus nugriovus, gautąją medžiagą galima panaudoti apkasams sutvirtinti. IV. Šiaurės (Vilijampolės) sektorius Šis sektorius tarp Neries, Nevėžio ir Nemuno Kauno miesto ir tvirtovės aprašyme vadinamas ketvirtuoju (IV) sektoriumi: 1. Šiame sektoriuje, dengsiančiame Kauną ir perkėlas per Nerį iš šiaurės ir šiaurės vakarų, buvo įrengtos: priešfortinės pozicijos, fortų pozicijos ir centrinės aptvaros pozicijos. 2. Priešfortinė pozicija Šios pozicijos pradžia Nemuno slėnio skardžiai ties Ž. Kaniukais. Toliau ėjo Nevėžio rytiniu krantu į šiaurę iki bevardžio upelio, 1 km į pietus nuo Užliedžių kaimo, suko į rytus Žemaitkiemio ir Ražių kaimo šiauriniais pakraščiais iki Varluvos kaimo, čia keitė kryptį į pietus per Ramoškius, iki Neries ties Lontainiais. Kairiajame pozicijos sparne nuo Žemaitkiemio ir Nevėžio buvo antra pozicija, o tarp IX ir X fortų priekinė tarpinė pozicija. Visa priešfortinė pozicija nuo Nevėžio iki Varliavos kaimo buvo lauko tipo ir, matyt, primityviai įrengta. Daugelyje vietų dar buvo apkasų liekanų. Šią poziciją atstatyti būtų tas pats, kas įrengti naują. Kairysis sparnas nuo Varliavos iki Neries buvo įrengtas daug geriau. Čia stovėjo ilgalaikiai (betoniniai) pastatai. Nutiesti keliai ir žemės darbų mastas rodė, kad aukštumoje tarp Varliavos ir Ramoškių, Lontainių, Neries skardžiuose ties Lontainiais rengtasi statyti fortus ar kitus permanentinio pobūdžio atramos punktus. Šį sparną (nuo Varliavos iki Neries) sustiprino betoniniais pastatais ir vokiečiai, tarsi rengdami Vieškūnų 123

125 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Vaistariškių pozicijos tąsą. Įrengtoje Lontainių Varliavos pozicijoje iš viso buvo 54 betoniniai pastatai. Juose buvo įrengta: 8 kulkosvaidžių lizdai (5 su 2 angomis, 3 su 1 anga), 6 sekimo punktai, 29 pasyviosios slėptuvės žmonėms, 11 nišų amunicijai. Pastatai buvo įvairaus tipo, perdangos ne mažiau kaip 1 m storio, tad galėjo atlaikyti 155 mm pabūklų ugnį. Betoninės dalys daugiausia tvarkingos, tik medinės dalys apipuvusios. Pagrindiniai pastatų trūkumai buvo šie: viduje apsemti vandens, įėjimai užslinkę žeme, kai kurie pastatai nemaskuoti, nebaigti įrengti (nebuvo staliukų kulkosvaidžiams pastatyti, suolų žmonėms atsisėsti ir pan.). Atsižvelgiant į tai, pastatus reikėjo sutvarkyti: a) nuleisti vandenį ir atkasti įeigas, b) užmaskuoti, c) tinkamai įrengti vidų. Šiems darbams atlikti, rekognoskavusio poziciją inžinerijos karininko nuomone, būtų reikėję apie 500 darbo dienų. Apie 10 proc. apkasų buvo užarta. Likę vietomis užžėlę karklais, kai kur apsemti vandens. Naudojant šiuos apkasus būtų reikėję atlikti apie 70 proc. žemės darbų mažiau, negu kasant naujus. Apibendrinant galima pasakyti, jog Lontainių Varliavos pozicija, kaip ir Vieškūnų Vaistariškių pozicijos tąsa, buvo labai svarbi ir gynybai organizuoti tiko. Būtinai reikėjo šios pozicijos betoninius pastatus iš anksto nusausinti, o nemaskuotus užmaskuoti. 3. Fortų pozicija Fortų poziciją sudarė nebaigtas statyti ir jau apgriuvęs X fortas, IX fortas su tarpfortinėmis pozicijomis. Ši pozicija prasidėjo Nemuno slėnyje tarp Veršvų ir Lampėdžių (Werschwy dalnij), kur dar buvo matyti apkasų liekanų, ėjo per aukštumą į rytus nuo vienkiemio, toliau Šilainių aukštumomis iki IX forto, o nuo šio forto per Šakius, Domeikavą, kur per Aukščius susisiekė su Lontainių Varliavos pozicija. Kairiajame šios pozicijos sparne, aukštame Nemuno krante, prie vieškelio iš Kauno į Babtus, apie 1 km prieš fortus esančios pozicijos tąsą, buvo X fortas, tiesa, nebaigtas statyti (Kauno 1915 m. gynyboje šonine 124

126 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) ugnimi dengė Kamšos mišką prieš I fortą). Dauguma kitų pastatų buvo visiškai sugriauti, bet, matyt, tikėtasi, kad jie dar bus tinkami naudoti. Fortas modernus, visi pastatai betoniniai. Jis buvo skirtas Nemuno slėniui ir atsitraukimo keliams iš Nevėžio slėnio ginti. Su IX fortu, iki kurio buvo apie m, sudarė patikimą šoninio smūgio sistemą. Įrengus kulkosvaidžių lizdus, forto pylimai gynybai būtų tinkami. Jis buvo miške, todėl ką nors stebėti, išskyrus IX fortą, buvo neįmanoma. IX fortas geriausias Kauno tvirtovės fortas. Visi pastatai betoniniai. Gynybai galėjo būti greičiausiai pritaikytas. Tuo metu forte buvo sunkiųjų darbų kalėjimas. Tarp IX forto ir Nemuno esanti tarpinė pozicija buvo įvairiai įrengta: Nemuno slėnyje kaip paprasta, lauko tipo, aukštumoje, 1 km į rytus nuo X forto, prie plento į šį fortą, išliko pozicijos pylimai. Matyt, čia buvo pradėtos rengti baterijos ar atramos punktai. Nebuvo jokių pastatų. Iš pylimų apšaudomas Nemuno slėnis tarp Raudondvario plento ir Veršvų miško. Ugnis X forto link dėl daugybės mišku ir krūmais apaugusių skardžių vidutiniškai siekė tik iki m. Nuo aukštumos Šilainių kaimo link ėjo apkasai ir pylimai, jų priekiniai ir šoniniai šaudymo laukai buvo labai geri. Tinkamos sąlygos šaudyti šonine ugnimi ginant šią aukštumą, kur į šiaurės vakarus nuo Šilainių anksčiau buvo įrengti apkasai ir betoninės kareivinės. Apkasai išliko, o juose buvę betoniniai pastatai ne. Užtai kareivinės buvo ganėtinai sausos ir geros būklės, bet viduje neįrengtos. Nuo šios aukštumos atsivėręs šaudymo laukas į visas puses buvo labai didelis. Dar labiau į šiaurę, link IX forto, kitoje aukštumoje buvo įrengti betoniniai kulkosvaidžių lizdai, stovėjo įvairių pastatų. Šaudymo laukas ir stebėjimo sąlygos beveik idealios, bet dauguma pastatų išardyti, likusieji apardyti ir sugrius patys, jei artimiausiu metu nebus sustiprinti. Tarp šios aukštumos ir IX forto, tarpinėje aukštumoje, buvo geros būklės kareivinės (apgyvendintos vietos gyventojų). Į šiaurės rytus nuo IX forto stūksojo didelių įtvirtinimų likučiai, aukštumoje, kur buvo Kumpių kaimas, išlikę apkasai ir geros betoninės kareivinės. Už Šakių kaimo buvo tik baterijos, kurios betoninius pastatus gyventojai išardė, liekanos, apgadinti pylimai, vis dėlto ir šios liekanos galėjo būti lengvai pritaikytos gynybai. Kitoje aukštumoje, tarp Šakių ir Domeikavos apkasų liekanų, stūksojo geros betoninės kareivinės. Domeikavos aukštumoje matyti milžiniškų darbų žymės matyt, buvo su- 125

127 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) manyta statyti naują fortą, daug pylimų, bet gerokai apgadintų, betoninių pastatų. Išlikę kulkosvaidžių lizdai ir stebėjimo punktai labai apardyti. Pora betoninių kareivinių, sujungtų požemine betonine galerija, apardytos, matyt, Domeikavos gyventojų, bet atrodė dar pataisomos ir pritaikomos gynybai. Pažymėtini Domeikavos įtvirtinimai. Ši vieta išsiskyrė visoje apylinkėje. Net didelis Ražių masyvas netrukdė iš čia stebėti ir šaudyti. Sutvarkyti šio punkto pastatai galėjo turėti esminę reikšmę ginantis nuo puolančio iš šiaurės ir rytų pusės priešo. Į rytus nuo Domeikavos ties Aukščiais likusios betoninės kareivinės ir daugybė apkasų Domeikavos Varliavos Ražių trikampyje. Bendras fortų linijos ilgis apie 9 km. 4. Centrinės aptvaros pozicijos Šios pozicijos buvo skirtos tiesiogiai Vilijampolės priemiesčiui ir perkėloms per Nerį ginti. Jas sudarė Vilijampolę juosiantys pylimai, VIII fortas, 9-oji ir 10-oji baterijos. Iš dešinės šios pozicijos pylimas, einantis skersai Neries slėnio ir dengiantis Vilijampolę iš šiaurės, miesto valdybos buvo nukastas ir paverstas plačia gatve. Kol kas statybos šiame rajone, t. y. į šiaurę nuo pylimo, plėtėsi mažai, todėl Neries slėnis galėjo būti lengvai ginamas. Prie pat Neries slėnio pašlaitės stovėjo gerai išsilaikęs betoninis pastatas (apgyventas varguomenės), iš kurio Neries slėnis būtų apšaudomas išilgai buvusio pylimo. Nepaliesti pylimai prasidėjo į pietus nuo Milikonių kaimo ir tęsėsi iki pat VII forto. Pylime jokių pastatų nebuvo. Stebimas VII fortas, Kalnica, Eiguliai, panerys iki Kleboniškio miško, Sargėnų dvaras, Domeikava, IX fortas. Pėstininkai galėjo šaudyti didžiausiu nuotoliu. VIII fortas neapgyvendintas, mūriniai pastatai sustiprinti betonu. Griovyje nebuvo nei mūrinių, nei betoninių sienų. Įrengti 3 betoniniai kulkosvaidžių lizdai ir 3 betoniniai sekimo punktai. Visi pastatai atrodė tvarkingi, išskyrus vieną galeriją, kurios lubos buvo įgriuvusios. Pastatai, nors vieta aukšta ir nuotaki, daugiau arba mažiau apsemti vandens. Nusausinti ir sutvarkyti gynybai tiktų. Sekimo ir šaudymo sąlygos geros, išskyrus vieną vietovės plotą, dengiamą palei Linkuvos ir Šilainės plentus augančių medžių. a) 9-oji baterija buvo Smėlių kaimo pakraštyje. Jai priklausantys 3 betoniniai pastatai buvo labai geros būklės, 1 kulkosvaidžio lizdas ir sekimo punktas, užslinkęs žeme. Palankios sekimo ir šoninės ugnies sąlygos, o priekyje varžė Šilainės plento medžiai. Tarp baterijos ir VIII forto esan- 126

128 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) tys pylimai išdalyti sklypais gyventojams. Pylimo šlaitai ariami, baterijos šone, ant pylimo, stovėjo 4 nedideli mediniai namukai. Į kairę nuo baterijos 200 m atstumu pylimai suko į pietus. Įrengtas atramos punktas su betoninėmis kareivinėmis. Ginantis iš šios pozicijos galima šonine ugnimi apšaudyti Nemuno šlaitus ir slėnį Mikalinavos ir Marviankos kryptimis. Tuo metu šlaitą ir slėnį ginti trukdė Smėlių kaimas ir Mikalinavos mūriniai pastatai ir dirbtuvės, kurių buvo tankiai pristatyta. Norint tinkamai dengti Nemuno šlaitus ir slėnį, gynybos pajėgas būtų tekę iškelti į Smėlių kaimo vakarinį pakraštį. Toliau į pietus pylimas ėjo išilgai vandens griovio (sujungto su Nemunu). Pylimai ir vandens grioviai daugiausia buvo apstatyti mūriniais pastatais, pylimai iki Raudondvario plento išardyti. b) Į pietus nuo Raudondvario plento buvo 10-oji baterija, skirta Nemuno slėniui iš vakarų ginti. Čia stovėjo 3 betoniniai pastatai. Juose buvo įrengti 2 bokšteliai tiltui per Nerį apšaudyti. Tuo metu Mikalinavos kaimo pastatai labai sunkino gynybos vakarų kryptimi sąlygas, tiltą apšaudyti pasidarė neįmanoma, bet baterija šonine ugnimi galėjo dengti Marviankos prieigas. Taigi baterija, suderinus ir Smėlių kaimo gynybą, galėjo būti labai naudinga, net jei Mikalinava ir toliau plėstųsi Veršvų pusėn. Centrinės aptvaros pylimai į pietus nuo baterijos buvo labai apardyti: kulkosvaidžių lizdo Marviankos prieigoms apšaudyti iš šono jau pažeisti pamatai galėjo visiškai sugriūti. Apskritai tiek iš 9-osios, tiek iš 10-osios baterijos sunkiųjų kulkosvaidžių šonine ugnimi prieš I fortą esančių prieigų dengti nebuvo galima, nes kairysis Nemuno krantas šioje vietovėje buvo status ir aukštesnis už Nemuno krantus prie Vilijampolės. Toliau sunkiųjų kulkosvaidžių ugnimi galima buvo apšaudyti tik prieš 1-ąją bateriją esančius skardžius. 5. Bendras šiaurinio sektoriaus vietovės apibūdinimas Sektorius apribotas Neries, Nevėžio ir Nemuno vagų. Aukštumos, prasidedančios nuo Nemuno slėnio ir einančios dešiniuoju Veršvos upelio krantu per Šilainę, IX fortą, Šakius ir Domeikavą iki Varluvos, sudarė tarsi bastioną, išsiskiriantį apylinkėje tiek žiūrint iš priekio, tiek iš užnugario. Sunku būtų rasti patogesnę gynybos poziciją, kaip šiomis aukštumomis einanti linija. Priekyje plati lyguma su nedideliais kalneliais, išsimėčiusiais vienkiemiais, vietomis pelkėta ir apaugusi krūmais, ir nė vieno vieškelio ar šiaip tinkamesnio kelio. Toliau į šiaurę prasidėjo miš- 127

129 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) kinga Babtų Vandžiogalos zona. Ši kryptis tiek dėl vietovės savybių, tiek dėl bendros padėties netiko pagrindinėms priešo pajėgoms veikti. Kitokia padėtis buvo sektoriaus sparnų palei Nerį iš rytų ir Nevėžį iš vakarų, kur puolantis Kauną priešas tiek iš rytų, tiek iš pietų, tikėtina, stengsis veikti didesnėmis ar mažesnėmis pajėgomis. Rytuose šis sektorius baigėsi 3 km ilgio Lontainių Varliavos pozicija. Jos užnugaryje buvo galima įrengti dvi tarpines pozicijas: Domeikava Saliai ir IX fortas Vytėnų dvaras. Tada, pasinaudojant šio sektoriaus fortų linija, panerį būtų įmanoma ginti ir minimaliomis pajėgomis. Iš vakarų sektorius dengiamas Nevėžio. Nevėžio slėnis lygus, apie 1 km pločio, jo krantai raižyti, apaugę mišku ir krūmais. Upė siaura, gili, neperbrendama. Gynybą organizuoti labai patogu, todėl, jei būtų puolama iš vakarų, Nevėžį reikėtų ginti. Nemuno slėnio prie santakos su Nevėžiu gynyba taip pat galėjo būti lengvai vykdoma užlenktoje į rytus Nevėžio pozicijoje ir ten, kur buvo išsibarstę jos smulkūs elementai, Veršvų (Lampėdžių) miške. Priešui forsavus ar apėjus Nevėžio poziciją, gynybos pajėgas būtų tekę perkelti į fortų liniją. Vilijampolė Dauguma šio rajono pastatų buvo mediniai, todėl gynybos prasme nevertingi. Mūriniai pastatai į šiaurės vakarus nuo Lampėdžių, Sąjungos aikštės, Panerių gatvės neteko savo vertės jau vien dėl to, kad buvo labai arti antrinės aptvaros linijos ir šlaitų, labai parankių sekti ir šaudyti. Bet kuriame šio rajono taške pradėjusi veikti ugnies priemonė nebūtų tuojau pat priešo susekta. Be to, šis rajonas dar buvo palyginti retai apstatytas, dėl to nuo šlaitų atsivėrė didelis šaudymo laukas. Vertėtų kiek daugiau dėmesio skirti Vilijampolės daliai prie pat P. Vileišio tilto, kuri ribojosi su Tilžės, Lampėdžių, Sąjungos aikštės, Linkuvos gatvėmis. Ją stebėti nuo šlaitų būtų buvę nepatogu. Tiesa, čia stovėjo daugiau mūrinių pastatų, vieną kitą jų būtų galima panaudoti gynybos reikalams. Išvada. Jeigu tektų pasitraukti iš centrinės aptvaros linijos, Vilijampolė gynybai beveik netiktų jau vien dėl to, kad atsitraukimo kelyje reikėtų įveikti rimtą kliūtį Neries upę. Kairysis Neries upės krantas nuo Santakos iki II Eigulių imtinai Nuo Santakos iki P. Vileišio tilto kai kurie mūriniai pastatai (išskyrus vieną kitą medinį) apskritai galėjo būti panaudoti gynybos reikalams. Toliau nuo P. Vileišio tilto ši galimybė mažėjo, nes dauguma pastatų buvo 128

130 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) mediniai ir tam beveik netinkami, o mūriniai (išskyrus vieną kitą), pastatyti šlaituose ar atšlaitėse, bendrame fone neišryškėjo, tad naudoti juos gynybai, turint galvoje sekimo nuo dešiniojo Neries kranto sąlygas, tai pritraukti priešo ugnį. Todėl, pradedant nuo P. Vileišio tilto, tektų daugiau dėmesio kreipti ne į pastatus, o į šlaitus. Šios ribos gynyba galėjo atrodyti taip: 1. Kauno pilies griuvėsių ir Šv. Jurgio bažnyčios rajonas Nemuno ir Neries santakoje. Sekimo ir šaudymo galimybės labai didelės. Iš šio rajono galima šonine ugnimi apšaudyti tiek Neries, tiek Nemuno abu krantus: Neries iki II Eigulių, Nemuno iki Veršių ir toliau. Labai gerai galima ginti Vilijampolės išeigas. Kiek patvarkius griuvėsius, gynybai visiškai tiktų Šv. Jurgio bažnyčia, aptverta mūrine tvora, ir aplinkiniai mūriniai pastatai. 2. Jei tiltas nebūtų sunaikintas, jo gynybai tiktų brolių Soloveičikų lentpjūvės ir malūno rajonas. 3. Žaliosios gatvės Nr. 1 rajonas. Labai tinkamas tilto prieigoms, Vilijampolės pietiniams pakraščiams apšaudyti. 4. Obuolių gatvės Nr. 1 rajonas. Tiko šaudyti tilto kryptimi ir Vilijampolės rytiniams pakraščiams apšaudyti. 5. Akcinės bendrovės,,livela mūriniai pastatai atšlaitėje. Tiko šaudyti tiesiogine ugnimi, nes šioje vietoje dešinysis Neries krantas buvo apaugęs krūmais. 6. Baterija (prie pat Neries). Gerai galima dengti Vilijampolės šiaurinę dalį, šonine ugnimi Nerį tilto kryptimi, Milikonių kaimo kryptimi apšaudyti šlaitus ir Sargėnus. 7. Šlaitai (į vakarus nuo Eivenių gatvės). Galima gerai apšaudyti Nerį iki tilto, šlaitus nuo VIII forto iki Sargėnų dvaro, Nerį iki posūkio. Išvada. Net minimaliomis pajėgomis ši riba Kauno ir Žaliakalnio pastatai, tarp VII forto, Ukmergės plento ir Aleksoto tilto esančios gatvės galėjo būti veiksmingai ginama. Organizuojant gynybą šioje Kauno dalyje vertėjo atkreipti dėmesį tik į keletą objektų: 1. Šv. Kazimiero mergaičių gimnaziją, 2. Meno mokyklos rajoną, 3. Prezidento, Seimo, Lukšio gatvių kvartalą, 4. Rotušės aikštę. Taigi apskritai teko daugiau rengtis gatvių gynybai 4. 4 Kauno miesto gynimo planas, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 408, l

131 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) II DALIS Sprendimas Kaunui ginti numatyti skirti: 1. 5-asis ir 16-asis pėst. pulkai, 3-iasis AP / I ir III grupės. Pėstininkų pulko sudėtis: a) būstinė, b) 3 pėstininkų batalionai, c) minosvaidžių būrys, d) inžinerijos būrys, e) raitųjų žvalgų būrys (RŽB), f) chemijos būrys. Artilerija: 3-iojo AP vadas ir štabas, 2 artilerijos grupės. Artilerijos grupės sudėtis: a) štabas, b) 2 baterijos 75 mm, 1 baterija 105 mm. 2. Be išvardytų dalių, turėjo būti panaudoti šie daliniai: a) II DLR (divizijos lengvoji (kavalerijos) rinktinė), b) II pėst. divizijos Inžinerijos bataliono 1 kuopa, c) Inžinerijos bataliono kuopa (su pontonais ir perkėlos priemonėmis), č) Kauno šaulių rinktinės šauliai (5 kuopos). Pastarosioms atlikus priedangos užduotis, būtų pritrauktos priedangos dalys (9-asis pėstininkų pulkas ir 2-asis ulonų pulkas). 130

132 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) V variantas I. Priešo galimybės Vokiečiai Kauną galėtų pulti šiomis kryptimis: Veiveriai Kaunas, Šakiai Kaunas, Prienai Kaunas ir Raudondvaris Kaunas (eiliškumas pagal svarbą). II. Sumanymas Priešo puolimui atremti skirtas Kaunui ginti pajėgas išdėstyti I, II ir IV sektoriuose, o III sektoriuje turėti minimaliai pajėgų, kurios stebėtų Nemuną ir Nerį ir žvalgytų šiaurės rytų ir rytų kryptimis. Nemuną nuo Kulautuvos iki Santakos gintų Kauno šaulių rinktinės kariai (4 šaulių kuopos). Nemuną aukščiau Kauno iki Rumšiškių stebėtų DLR ir vietos šauliai. Priedangos dalis (9-ąjį pėst. pulką ir 2-ąjį ulonų pulką), atlikusias priedangos (stabdymo) užduotis, perkelti į dešinįjį Nemuno krantą Kauno ginti. Centrinėje pozicijoje turėti bendrą rezervą, kuris galėtų būti panaudotas bet kuriame sektoriuje. Numatyti parengti miesto pastatus ir gatves gynybai. III. Pozicijos trasa žr. žemėlapį Nr. 1. IV. Tvarka 131

133 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Baras ir vadavietės Pajėgos Uždaviniai I sektorius Centre 1 baterija I, II, III fortai ir 4 baterija Atskiri atramos mazgai Vadavietės žr. žemėlapį Nr. 1 II sektorius (IV ir V fortai) Atskiri atramos mazgai Vadavietės žr. žemėlapį Nr. 1 III sektorius (Vieškūnai, Vaistariškės) 16 PP ir 3 AP/ 1 grupė 5 PP / I ir II b-nai be 1 kuopos ir 1 sunk. kulkosv. būrys TP 3 AP / III 7 bat. ir 1 minosvaidžių būrys Kauno šaulių rinktinės 1 kuopa Užimti ir ginti fortų poziciją. Fortuose turėti ne mažiau kaip 1 pėstininkų būrį su sunk. kulkosv. Gynybos pastangas telkti Aleksoto Garliavos plento kryptimi. Sektoriaus rezervas ne mažiau kaip 2 kuopos. Rezervo uždaviniai 1. Parengti centrinės aptvaros poziciją ginti dviem batalionams. 2. Pasiruošti ginti centrinės aptvaros poziciją arba jos dalį. 3. Galimos rezervo priešpuolių kryptys: a) Aleksotas I fortas b) Aleksotas II fortas c) A. Freda III fortas Užimti ir ginti fortų poziciją. Fortuose turėti ne mažiau kaip po 1 pėstininkų būrį, ginkluotą sunk. kulkosvaidžiais. Gynybos pajėgas telkti IV forto rajone. Stebėti Žiegždrių, Palemono, Ramučių dv., iki Margavos ribos. Žvalgyti Kauno Rumšiškių, Kauno, Jonavos kryptimis, stebėti Nemuną ir Nerį. Pozicijos saugos pajėgos ir uždaviniai 6 šaulių skyriai. Gintis iki sektoriaus viršininko įsakymo. 5 šaulių skyriai. Gintis iki sektoriaus viršininko įsakymo. 132

134 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) IV sektorius (Lontainiai, Domeikava, IX, X fortai, A. Kaniukai, atskiri atramos mazgai) Bendras rezervas (pradinė padėtis Ąžuolynas) Nemuno žemupys (nuo Kulautuvos iki Santakos) Nemuno aukštupys (nuo Kauno iki Rumšiškių) Artilerija 1. Suskirstymas ir uždaviniai 5 PP / II 6 KP su sunk. kulkosv. būriu 5 PP / III Kauno šaulių rinktinės 4 kuopos 5 PP ir 16 PP, RŽB, DLR ir vietos šaulių būriai Sektoriai Baterijų skaičius II Užimti ir ginti IX forto, Šilainių, Veršvų ribą. Pasiruošti sustiprinti I, II ir IV sektorius arba priimti besitraukiančius IV, II ar I sektorių dalinius užimant Neries kairįjį arba Nemuno dešinįjį krantus sektorių rajone. Užimti ir ginti Nemuno ribą nuo Kulautuvos iki Nemuno Neries santakos. Gynybos pastangas sutelkti Nevėžio Neries bare. Rezerve turėti apie kuopą. Atlikus žvalgymo uždavinius, užimti Nemuno dešinįjį krantą ir sekti. Trukdyti mažiems priešo daliniams keltis per Nemuną. Veikimo barai Pagrindinis Šalutinis I TP 3 AP/I I sektorius Vienai baterijai veikti IV sektoriaus naudai iki TP 3 AP/III 7 bat. II sektorius BV 2 bat. 3 AP / III Kaniukų k. Vienai baterijai veikti II sektoriaus naudai iki Rokų k. I sektoriaus naudai veikti iki Zagrados dvaro 8 ir 9 bat. 2 skyriai. Gintis iki sektoriaus viršininko įsakymo. Pastaba 133

135 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Uždaviniai: 1. Abiem baterijoms būti pasirengusioms veikti I sektoriaus arba (po vieną) II ir IV sektorių naudai. 2. Išdėstymas ir sekimas žr. žemėlapį Nr Artilerijos taikiniai žr. žemėlapį Nr. 1. Kavalerija (DLR, 5-ojo ir 16-ojo PP raitųjų žvalgų būrys RŽB) Žvalgyti Aleksoto Zapyškio, Aleksoto Veiverių ir A. Panemunės Prienų kryptimis. Žvalgymo riba Zapyškis Skriaudžiai Pakuonis. Pastangas telkti Aleksoto Skriaudžių kryptimi, minimaliai pajėgų turint A. Panemunės Prienų kryptimi. Priešui spaudžiant, ženklinti minėtomis kryptimis. Pranešimus siųsti per artimiausių sektorių viršininkus. Atlikusi žvalgymo ir ženklinimo uždavinius kavalerija bus panaudota Nemuno iki Rumšiškių ribai stebėti. Inžinerija (variantas visiems) 5-ojo ir 16-ojo PP inžinerijos būriai paliekami pulkų vadų žinioje. Naujų tiltų per Nemuną ir Nerį statymas, perkėlos priemonių tvarkymas ir tiltų sprogdinimas pagal Karo technikos štabo parengtą planą (laikomas Karo technikos štabe). Kauno miesto tiltų sprogdinimo projekto žinių santrauka žr. priedėlį Nr. 1. V. Priešlėktuvinė, cheminė ir prieštankinė (dokumente vartojamas terminas prieššarvinė red. pastaba) apsauga 1. Priešlėktuvinė apsauga Bendra Kauno priešlėktuvinė apsauga pagal Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės planą (jis ten ir laikomas). Sektorių priešlėktuvinė apsauga sektorių viršininkų nuožiūra. 2. Cheminė apsauga II PD chemijos būrys bus pasirengęs Kauno centro degazavimo darbams. 5-ojo ir 16-ojo PP chemijos būriai paliekami pulkų vadų žinioje I, II ir III sektoriuose, pasiruošę degazuoti sektorių plotus ir pastatus. 3. Prieštankinė apsauga Sektoriuose prieštankinė apsauga tvarkoma sektorių viršininkų. VI. Žvalgymas Sektoriuose žvalgymas sektorių viršininkų nuožiūra. 134

136 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) Į žvalgybą numatyta siųsti dviratininkus (dviračius rekvizuos Kauno komendantas). VII. Ryšiai žr. Ryšių planą. VIII. Žinių rinkimas Iš žvalgybos ir kovos dalinių: 1. Kur, kokios priešo pajėgos ir ginklų rūšys pastebėtos. 2. Kokiomis kryptimis puola priešo pajėgos, kur telkiamos pastangos. 3. Ar nepastebėta priešo žvalgybos dalinių Nemuno linijoje nuo Pažaislio iki Rumšiškių ir nuo Kulautuvos iki Santakos. Galimi V varianto sprendimai Priešo puolimas Eil. nr. Pagrindinė Šalutinė kryptis kryptis Į II ir IV 1 Į I sektorių sektorius 2 Į II sektorių 3 4 Į IV sektorių Į IV sektorių Į I ir IV sektorius Į I ir II sektorius Į III, II ir I sektorius Gynybos vykdymas I sprendimas I sprendimas. Bendras rezervas pritraukiamas į Šančių r. Bus pasiruošęs: a) sustiprinti II sektorių, b) ginti dešiniojo Nemuno kranto poziciją ir dengti II sektoriaus dalinių pasitraukimą į dešinįjį Nemuno krantą. I sprendimas: 1) Bendras rezervas pritraukiamas į Saulės namų rajoną, kur turės būti pasiruošęs: a) sustiprinti IV sektorių, b) pridengti IV sektoriaus dalinius, besitraukiančius į Neries kairįjį krantą, kad užimtų kairiojo Neries kranto poziciją. 2) Iš I sektoriaus paimamas 1 pėstininkų batalionas ir perkeliamas į bendrąjį rezervą (Ąžuolyne). I sprendimas (įskaitant 3-iojo varianto papildymą). Bendras rezervas (I sektoriaus batalionas bus panaudotas aktyviems veiksmams II sektoriuje vykdyti). Pastabos: 1. Priešui sudavus pagrindinį smūgį IV sektoriuje, I ir II sektoriai gali būti dar labiau susilpninti. 2. Neišlaikius fortų ribos, gynyba perkeliama į Neries ir Nemuno poziciją, vėliau pereinama prie miesto gynybos. Miesto gynybos pajėgų išdėstymas žr. Kauno miesto plane (mastelis 1 : 15000). 135

137 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Kauno miesto gatvių ir pastatų gynybos vykdymas II sprendimas V variantas I, II ir IV sektorių pajėgoms apleidus antrinės aptvaros poziciją. I sumanymas Išnaudojant Nemuną kaip kliūtį, išsidėstyti dešiniajame jo krante, organizuoti du gynybos barus: 1) Kauno miesto, 2) Šančių kilpos gilumoje Kauno gatvių ir pastatų gynybą. Pozicijos trasa žr. Kauno miesto planą Nr. 1. II. Tvarka Baras ir vadavietės Pajėgos Uždaviniai Dešinysis baras Kauno miestas, Neries ir Nemuno upių riba iki Čiurlionio g-vės (išimtinai) Vadavietės žr. Kauno miesto planą Nr PP vadui vadovaujant 5 / III 16 / I ir 16 / III 4 LA pabūklai iš 3 AB / I 16 PP minosvaidžių būrys Ginti duotą barą. Išdėstymas žr. Kauno m. planą Nr. 1. Baro rezerve turėti 1 batalioną. Pradinė padėtis Vytauto Didžiojo muziejaus ir Kauno kapinių rajonas Rezervo uždaviniai: a) ginti sektoriaus rezervo ruožą, b) priešpuoliai Kairysis baras Šančių kilpa, Nemuno riba nuo Čiurlionio g-vės (imtinai) Vadavietės žr. Kauno miesto planą Nr. 1 Bendras rezervas Pradinė padėtis: K. M. S. Sodininkystės rajone 5 PP vadui vadovaujant 16 / II, 5 / I ir 5 / II be II / 6 kuopos ir sunk. kulkosv. būrys 3 LA pabūklai iš 3 AP / III 5 PP minosv. būrys Atitrauktos iš IV sektoriaus pajėgos: 5 PP / II 6 kuopa, 1, 2, 3 ir 5 Kauno rinktinės šaulių kuopos Ginti duotą barą. Išdėstymas žr. Kauno m. planą Nr / II ir 5 / I batalionų rezervų be baro viršininko leidimo nenaudoti. Priešpuoliai į dešinįjį ir kairįjį barus Pastaba. Kauno šaulių rinktinės kuopos, nublokštos nuo Nemuno ribos, numatomos panaudoti VIII forto, Mikalinavos centrinės aptvaros pozicijai ginti. Išsidėstymas žr. Kauno m. planą Nr

138 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) III sprendimas V variantas Priešui forsavus Nemuną ir įsiveržus į miestą. III. Tvarka Baras ir vadavietės Pajėgos Uždaviniai Dešinysis baras Neries upės kairysis krantas, Žaliakalnio šlaitai iki Šiaulių Stakių g-vės Vadavietės žr. Kauno m. planą Nr PP vadui vadovaujant 5 / III, 16 / I ir 16 / III 4 LA pabūklai iš 3 AB / I 16 PP minosvaidžių būrys Ginti miesto gatves ir pastatus. Išdėstymas žr. Kauno m. planą Nr. 2 Kairysis baras A. Šančių šlaitai nuo Čiurlionio g-vės, Nemuno dešiniojo kranto šlaitai Vadavietės žr. Kauno m. planą Nr. 2 Bendras rezervas Pradinė padėtis Žydų kapinių rajone 5 PP vadui vadovaujant 16 / II, 5 / I ir 5 / II 3 LA pabūklai iš 3 AP/III 5 PP minosvaidžių būrys Atitrauktos iš IV sektoriaus pajėgos: 5 PP II / 6, 1, 2, 3 ir 5 Kauno rinktinės šaulių kuopos Ginti duotą barą. Išdėstymas žr. Kauno m. planą Nr. 2 Priešpuoliai į dešinįjį ir kairįjį barus I sprendimas L variantas I. Priešo galimybės Lenkai Kauną gali pulti šiomis kryptimis: Kaišiadorys Kaunas, Marijampolė Kaunas, Prienai Kaunas ir Kėdainiai Kaunas. 137

139 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) II. Sumanymas Priešo puolimui atremti skiriamas Kaunui ginti pajėgas išdėstyti I, II ir III sektoriuose, o IV sektoriuje turėti minimaliai pajėgų, kad gintų Nerį ir Nemuną ir žvalgytų Vilijampolės Kėdainių kryptimi. Nemuno ribą nuo Nevėžio iki Santakos ginti Kauno šaulių rinktinės dviem kuopoms. Priedangos dalis (9-ojo pėstininkų pulko ir 2-ojo ulonų pulko), atlikusias priedangos (stabdymo) uždavinius, perkelti į dešinįjį Neries krantą, kur turės būti pasirengusios: 1) užimti ir ginti Neries dešinįjį krantą ir 2) aktyviai veikti III sektoriuje. Turėti bendrą rezervą centrinėje padėtyje. Numatyti parengti ginti miesto pastatus ir gatves. III. Pozicijos trasa žr. žemėlapį Nr. 2. IV. Tvarka Baras ir vadavietė Pajėgos Uždaviniai I sektorius (1 baterija, I, II ir III fortai ir 4 baterija) Atskiri atramos mazgai Vadavietės žr. žemėlapį Nr. 2 II sektorius (IV ir V fortai) Atskiri atramos mazgai Vadavietės žr. žemėlapį Nr PP 4 kuopos, Kauno šaulių rinktinės 1 kuopa 16 PP 2 minosvaidžiai TP 3AP / III 8 bat. 16 PP / II be vienos kuopos TP 3 AP / III 7 bat. 16 PP 2 minosvaidžiai Užimti ir ginti fortų poziciją. Fortuose turėti ne mažiau kaip po 1 pėst. būrį su sunk. kulkosvaidžiais. Gynybos pastangas telkti Aleksoto Garliavos plento kryptimi. Turėti rezervą vieną kuopą. Užimti ir ginti fortų poziciją. Fortuose turėti ne mažiau kaip po 1 pėstininkų būrį su sunk. kulkosvaidžiais. Gynybos pastangas telkti IV forto rajone. Pozicijos saugos pajėgos ir uždaviniai Ne daugiau kaip 5 šaulių skyriai. Gintis iki sektoriaus viršininko įsakymo. 4 šaulių skyriai. Gintis iki sektoriaus viršininko įsakymo. 138

140 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) III sektorius (Vieškūnai, Vaistariškės) Atskiri atramos mazgai Vadavietės žr. žemėlapį Nr. 2 IV sektorius (Lontainiai, Domeikava, IX, X fortai, A. Kaniukai) Bendras rezervas pradinė padėtis Ąžuolynas Nemuno žemupyje nuo Nevėžio iki Santakos Nemuno riba aukščiau Kauno iki Rumšiškių 5 PP TP 3 AP / I 1 ir 2 bat. Kauno šaulių rinktinės 1 kuopa 16 / III be vieno sunkiųjų kulkosvaidžių būrio Kauno šaulių rinktinės 2 kuopos Vietiniai šauliai Užimti ir ginti Vieškūnų Vaistariškių ribą. Gynybos pastangas telkti sektoriaus dešiniajame sparne, kreipti dėmesį į Kauno Karmėlavos plento kryptį. Turėti rezervą vieną batalioną. Stebėti Lontainių, Romaškių, Žemaitkiemio rajone, žvalgyti Vilijampolės Jonavos, Vilijampolės Vandžiogalos ir Vilijampolės Raudondvario kryptimis. Stebėti Neries upę. Pasiruošti sustiprinti III sektorių arba priešpuoliams III, II ir I sektorių kryptimis. Priglobti besitraukiančius iš I ir II sektorių dalinius, užimant Nemuno dešinįjį krantą sektorių rajone. Užimti ir ginti Nemuno dešinįjį krantą. Užimti ir stebėti Nemuno ribą. 5 šaulių skyriai. Gintis iki sektoriaus viršininko įsakymo

141 Artilerija LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) I. Suskirstymas ir uždaviniai Sektoriai Baterijų Veikimo barai skaičius Pagrindinis Šalutinis I TP 3 AP / III 8 bat. I sektorius II sektoriaus naudai iki Rokų k. II TP 3 AP / III 7 bat. II sektorius I sektoriaus naudai iki Ražiškių 32 III TP 3 AP / I 1 ir 2 bat. III sektorius IV BV 2 bat., 3 AP / I ir III 3 ir 9 bat. II. Uždaviniai Būti pasirengus veikti 2 bat. III sektoriaus naudai ar po 1 bat. I ir II sektorių naudai. III. Išdėstymas ir sekimas žr. žemėlapį Nr. 2. IV. Artilerijos taikiniai žr. žemėlapį Nr. 2. Kavalerija (DLR, 5-ojo ir 16-ojo PP RŽB) 16-ojo PP RŽB žvalgyti Aleksoto, Veiverių ir A. Panemunės Prienų kryptimis. Žvalgymo riba Pažėrai, Veiveriai, Pakuonis. Priešui spaudžiant, ženklinti šiomis kryptimis. Atlikus žvalgymo ir ženklinimo uždavinius, pereiti į rezervą (Ąžuolyną). DLR ir 5-ojo PP RŽB žvalgyti Kauną, Rumšiškes ir Kauno Jonavos kryptimi. Žvalgymo riba Žiežmariai, Kaišiadorys, Jonavos geležinkelis. Priešui spaudžiant, ženklinti jo slinktį. Inžinerija 5-ojo ir 16-ojo PP inžinerijos būriai paliekami pulkų vadų žinioje. Naujų tiltų per Nemuną ir Nerį statymas, perkėlos priemonių tvarkymas ir tiltų sprogdinimas pagal Karo technikos štabo parengtą planą (laikomą Karo technikos štabe). 140

142 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) Kauno miesto tiltų sprogdinimo projektų žinių santrauka žr. priedėlį Nr. 1. V. Priešlėktuvinė, cheminė ir prieštankinė apsauga 1. Priešlėktuvinė apsauga Bendra Kauno priešlėktuvinė apsauga pagal Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės parengtą planą (laikomą Priešlėktuvinės apsaugos rinktinėje). Sektorių priešlėktuvinė apsauga sektorių viršininkų nuožiūra. 2. Cheminė apsauga II PD chemijos būrys bus pasirengęs Kauno miesto centro degazavimo darbams. 5-ojo ir 16-ojo PP chemijos būriai paliekami pulkų vadų žinioje I, II ir III sektoriuose, pasiruošę degazuoti sektorių plotus ir postus. 3. Prieštankinė apsauga Sektoriuose prieštankinė apsauga sektorių viršininkų nuožiūra. VI. Žvalgymas Sektorių žvalgymas sektorių viršininkų nuožiūra. Į žvalgybą siųsti dviratininkus (dviračius rekvizuos Kauno komendantas). VII. Ryšiai žr. Ryšių planą. VIII. Žinių teikimas Iš žvalgybos ir kautynių dalinių: 1. Kur, kada, kiek priešo pajėgų ir ginklų rūšių pastebėta. 2. Išsiaiškinti, kokiomis kryptimis puola priešo pajėgos, kur telkiamos pastangos. 141

143 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Galimi L varianto sprendimai Eil. Priešo puolimas nr. Pagrindinė kryptis Šalutinė kryptis Gynybos vykdymas 1 Į III sektorių Į I ir II sektorius L sprendimas 2 Į I sektorių Į II ir III sektorius L sprendimas. Paimama iš III sektoriaus iki vienos kuopos su sunk. kulk. ir stiprinamas I sektorius. 3 Į II sektorių Į I ir III sektorius L sprendimas. Bendras rezervas pritraukiamas į Šančių r. Bus pasiruošęs: a) sustiprinti II sektorių, b) ginti Nemuno dešiniojo kranto poziciją ir dengti pasitraukiančius iš II sektoriaus dalinius. 4 Į III sektorių Į I, II ir IV sektorius L sprendimas. Iš bendro rezervo paimti iki dviejų kuopų su sunk. kulkosv. ir pasirengti gintis Domeikavos, IX forto pozicijoje. Pastabos: 1. Priešo puolimo šalutinėmis kryptimis metu atitinkamų sektorių gynybos pajėgos gali susilpnėti. 2. Neišlaikius fortų ribos, gynybos pajėgos perkeliamos į Nemuno dešinįjį krantą miesto ginti. 142

144 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) Eil. nr. Aplinkybės 1 I ir II sektorių pajėgoms apleidus centrinės aptvaros pozicijas kairiajame Nemuno krante 2 I ir II sektoriai laikosi. III sektoriaus pajėgos nublokštos nuo Vieškūnų Vaistariškių ribos 3 I ir II sektoriai laikosi. III sektoriaus pajėgos nublokštos nuo centrinės aptvaros pozicijos Kauno miesto gatvių ir pastatų gynybos vykdymas II sprendimas Vykdymas Sumanymas Barai Pajėgos Uždaviniai Gynybos pajėgoms išsidėstyti dešiniajame Nemuno krante, organizuojant du gynybos barus: Kauno miesto ir Šančių kilpos III sektoriuje gintis centrinės aptvaros pozicijoje III sektoriuje ginti miesto pastatus ir gatves Dešinysis baras: nuo Santakos iki Čiurlionio g-vės (išimtinai) Kairysis baras: nuo Čiurlionio g-vės (imtinai) iki tunelio Centrinės aptvaros pozicijoje nuo Nemuno iki Neries Nuo Nemuno iki Neries 16 /I br. 2 mino-svaidžiai 2 lengv. artilerijos pabūklai iš 3 AP / III 16 / II br. 16 / 7 kp. su 1 s. kulk. br., 2 mino-svaidžiai ir 1 LA pabūklas iš 3 AP / III 5 PP 2 LA pab. iš 3 AP/I 5 PP 2 LA pab. iš 3 AP/I Gintis skirtuose baruose. Išsidėstymas žr. Kauno m. planą Nr. 3 Gintis skirtame bare. Išsidėstymas žr. Kauno m. planą Nr. 3 Gintis skirtame bare. Išsidėstymas žr. planą Nr. 4 I ir II sektorių išdėstymas žr. planą Nr. 3 L variantas Pastabos 16 / 6 kp. pasitraukia į Nemuno dešinįjį krantą, pereina 16 / II br. vado žinion. 16 / 7 kp. iš bendro rezervo 143

145 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) I sprendimas VL variantas I. Priešų galimybės Vokiečiai ir lenkai kartu gali pulti Kauną šiomis kryptimis: Kaišiadorys Kaunas, Marijampolė Kaunas, Prienai Kaunas, Šakiai Kaunas, Vilkija Kaunas. II. Sumanymas Vokiečių ir lenkų puolimui atremti skirtas Kaunui ginti pajėgas išdėstyti visuose keturiuose sektoriuose. Pastangas telkti I ir III sektoriuose. Visais atvejais išlaikyti Nemuno ribą, III ir IV sektoriuose centrinės aptvaros poziciją. Nemuno upę nuo Kulautuvos iki Santakos ginti Kauno šaulių rinktinės pajėgoms (5 kuopoms). Priedangos dalis (9-ąjį pėstininkų pulką ir 2-ąjį ulonų pulką), atlikusias priedangos (stabdymo) uždavinius, perkelti į dešinįjį Neries krantą, kur jos turės būti pasirengusios: 1) užimti ir ginti dešinįjį Neries krantą, 2) aktyviems veiksmams III ir IV sektoriuose. Rezerve turėti apie vieną pėstininkų batalioną. Numatyti parengti gynybai miesto pastatus ir gatves. III. Pozicijos trasa žr. žemėlapį Nr. 3. IV. Tvarka Baras ir vadavietės I sektorius (1 bt., I, II, III fortai ir 4 baterija) Atskiri atramos mazgai Vadavietės žr. žemėlapį Nr. 3 Pajėgos 16 PP / I, II bn. ir III / 7 kp., su 1 sunk. kulk. br. 3 AP / I 1 bt. ir minosvaidžių būrys Uždaviniai Užimti ir ginti fortų poziciją. Fortuose turėti ne mažiau kaip po vieną šaulių būrį ir sunk. kulkosv. Gynybos pastangas telkti Aleksoto Garliavos kryptimi. Turėti rezerve apie kuopą. Pozicijos saugos pajėgos ir uždaviniai 5 šaulių skyriai. Gintis iki sektoriaus viršininko įsakymo. 144

146 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) III sektorius (IV ir V fortai) Atskiri atramos mazgai Vadavietės žr. žemėlapį Nr. 3 III sektorius (Vieškūnai, Vaistariškės) Atskiri atramos mazgai Vadavietės žr. žemėlapį Nr. 3 IV sektorius (Lontainiai, Domeikava, IX, X fortai, A. Kaniukai) Atskiri atramos mazgai Vadavietės žr. žemėlapį Nr. 3 Bendras rezervas Pradinė padėtis Ąžuolynas Nemuno upės riba nuo Kulautuvos iki Santakos 5 PP / I 2 minosvaidžiai 5 PP / II ir III TP iš 3 AP/III 7, 8 bt. 2 minosvaidžiai RŽB Kauno šaulių rinktinės kuopos (4, 5) 16 PP / III bn. be vienos kuopos ir 1 sunkiųjų kulkosvaidžių būrys Kauno šaulių rinktinės 3 kuopos (1, 2, 3) Užimti ir ginti fortų poziciją. Fortuose turėti ne mažiau kaip po vieną pėst. būrį su sunk. kulkosv. Gynybos pastangas telkti IV forto rajone. Užimti ir ginti Vieškūnų Vaistariškių ribą. Gynybos pastangas telkti sektoriaus dešiniajame sparne, kreipti dėmesį į Kauno Karmėlavos plento kryptį. Judriais daliniais žvalgyti Kauno Rumšiškių ir Kauno Jonavos kryptimis. Užimti ir ginti Šakių, IX forto, Šilainių ribą. Gynybos pastangas telkti X forto, Šilainių rajone. 4 šaulių skyriai. Gintis iki sektoriaus viršininko įsakymo. 5 šaulių skyriai. Gintis iki sektoriaus viršininko įsakymo. 4 šaulių skyriai. Gintis iki sektoriaus viršininko įsakymo. - - Užimti ir ginti Nemuno upės ribą

147 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Artilerija 1. Suskirstymas ir uždaviniai Sektorius Baterijų Veikimo barai skaičius Pagrindinis Šalutinis I TP 3 AP / Vienai bt. veikti iki A. Kaniukų. I sektorius I 1 ir 2 bt. Vienai bt. veikti II sektoriaus naudai iki Rokų. II Vienai bt. veikti IV sektoriaus naudai iki III TP 3 AP / Vaškonių 8 k. III sektorius III 7 ir 8 bt. Vienai baterijai veikti II sektoriaus naudai iki Vaišvydavos dvaro. IV 3 AP / I ir III 3 ir 9 bt. 2. Uždaviniai: būti pasirengus veikti abiem baterijoms arba po vieną bateriją III ir I sektorių naudai. 3. Išdėstymas ir sekimas žr. žemėlapį Nr Artilerijos taikiniai žr. žemėlapį Nr. 3. Kavalerija (DLR ir 16-ojo PP RŽB) Žvalgyti Aleksoto Veiverių ir A. Panemunės Prienų kryptimis. Žvalgymo riba Pažėrai, Veiveriai, Pakuonis. Priešui spaudžiant, ženklinti šiomis kryptimis. Atlikus žvalgymo ir ženklinimo uždavinius, pereiti į rezervą. Inžinerija 5-ojo ir 16-ojo PP inžinerijos būriai paliekami pulkų vadų žinioje. Naujų tiltų per Nemuną ir Nerį statymas, perkėlos priemonių tvarkymas ir tiltų sprogdinimas pagal Karo technikos štabo parengtą planą (kuris ten ir laikomas). Kauno miesto tiltų sprogdinimo projektų žinių santrauka žr. priedėlį Nr

148 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) V. Priešlėktuvinė, cheminė ir prieštankinė apsauga 1. Priešlėktuvinė apsauga Bendra Kauno priešlėktuvinė apsauga pagal Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės parengtą planą (kuris ten ir laikomas). Sektorių priešlėktuvinė apsauga sektorių viršininkų nuožiūra. 2. Cheminė apsauga II PD chemijos būrys bus pasirengęs Kauno miesto centro degazavimo darbams. 5-ojo ir 16-ojo PP chemijos būriai paliekami pulkų vadų žinioje I, II ir III sektoriuose, jie bus pasiruošę sektorių plotų ir pastatų degazavimui. 3. Prieštankinė apsauga Sektoriuose prieštankinė apsauga sektorių viršininkų nuožiūra. VI. Žvalgymas Sektorių žvalgymas sektorių viršininkų nuožiūra. Į žvalgybą siųsti dviratininkus (dviračius rekvizuos Kauno miesto komendantas). VII. Ryšiai žr. Ryšių planą. VIII. Žinių rinkimas Iš žvalgančių ir kautynių dalinių: 1. Kur, kada, kokios priešo pajėgos ir ginklų rūšys pastebėtos. 2. Išsiaiškinti, kokiomis kryptimis puola priešo pajėgos, kur telkiamos pastangos. 147

149 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Galimi VL varianto sprendimai Eil. nr Priešo puolimas Pagrindinė Šalutinė kryptis kryptis Į I ir III Į II ir IV sektorius sektorius Į II ir IV sektorius Į III ir IV sektorius Į I ir IV sektorius Į I ir II sektorius VL sprendimas Gynybos vykdymas VL sprendimas. Iš bendro rezervo apie vieną pėstininkų kuopą pritraukti į Šančių rajoną. Bus pasiruošusi: a) sustiprinti II sektorių; b) ginti Nemuno dešiniojo kranto poziciją ir priglobti pasitraukiančius iš II sektoriaus dalinius. VL sprendimas. Iš bendro rezervo pasiųsti pėstininkų kuopą IV sektoriui sustiprinti. Pastabos: 1. Priešo puolimo šalutinėmis kryptimis metu atitinkamų sektorių pajėgos gali būti susilpnintos. 2. Neišlaikius fortų ribos, gynyba perkeliama į Nemuno dešinįjį krantą ir miestą 5. Šis slaptas asmeninis, ne kartą peržiūrėtas, pataisytas ir papildytas Kaunui ginti planas 1938 m. lapkričio 21 d. buvo pasiųstas Kariuomenės štabo I skyriaus viršininkui plk. L. Rupšiui 6. Gavęs šį dokumentą ir jį nuodugniai išanalizavęs, plk. L. Rupšys pateikė šias pastabas: 1. L sprendime nematyti susirūpinimo dėl Kaišiadorių krypties silpnumo, kas II pėst. divizijos vadui žinoma. Svarbu organizuoti greitą III sektoriaus užėmimą. III sektoriui numatyto vieneto mobilizacija turi būti greičiau vykdoma. Kai kuriuos dalinius, mobilizuotus anksčiau negu visa dalis, reikia tuojau siųsti į šį sektorių. Tačiau III sektoriaus užėmimo plane nenumatyta imtis priemonių mobilizacijai pagreitinti. 2. L variante Kauno gynimo pastangos turi būti telkiamos III sektoriuje. Į jį reikia skirti ne mažiau kaip vieną pulką, o numatyti tik du batalionai. 5 Kauno miesto gynimo planas, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 408, l II pėst. divizijos štabo viršininko gen. št. plk. ltn. M. Stankaičio slaptas asmeninis Kaunui ginti planas Nr. 4642, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 317, l

150 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) 3. Iš Kauno miesto gatvių ir pastatų gynimo lentelės ir parengtos schemos neįmanoma susidaryti aiškaus jų gynybos vaizdo. Pvz., L variante skirtos pajėgos išblaškytos miesto planuose Nr. 1 ir Nr. 2, o skaidrėje plane Nr. 2. Reikėtų kiekvienam numatytam variantui parengti atskiras schemas. Nenumatytas telefono ryšys tarp Centrinio karvelyno ir Kauną ginančio junginio vadovybės. Bendra pastaba. Pagal aplinkybes greičiausiai būtų naudojami 5-asis ir 16-asis pėstininkų ir 3-iasis artilerijos pulkai. Atitinkamai reikėtų organizuoti ir taikos meto karių rengimą ir mokymą 7. Gresiant oro pavojui, priešlėktuvinės apsaugos viršininko gen.št. plk. ltn. A. Sidabro 1939 m. kovo 6 d. operatyviniu įsakymu buvo numatyti keli Kauno gynybos variantai. Pagal pirmąjį variantą turėjo dalyvauti: 2-ojo PP du automatinių pabūklų skyriai (4 pabūklai) ir du kulkosvaidžių skyriai (4 kulkosvaidžiai); 5-ojo PP vienas automatinių pabūklų skyrius (2 pabūklai) ir vienas kulkosvaidžių skyrius (2 kulkosvaidžiai); 1-ojo husarų pulko 1 automatinių pabūklų skyrius (2 pabūklai) ir vienas kulkosvaidžių skyrius (3 kulkosvaidžiai); aviacijos 3 automatinių pabūklų skyriai (6 pabūklai); Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės ugnies priemonės. Antrajame variante numatyta sutelkti visas anksčiau išvardytas dalis, išskyrus 1-ąjį husarų pulką. Pagal trečiąjį variantą turėjo dalyvauti trys automatinių pabūklų skyriai ir visos Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės priemonės. Minėtame įsakyme buvo nurodyti pozicijų, stebėjimo rajonai, ryšiai tarp atskirų dalių, šaudmenys, mobilizacijos, postovio ypatumai (butai, maitinimas, sanitarija), gausybė kitų detalių, konkrečių priemonių įvairiems padaliniams 8. 7 Kariuomenės štabo I skyriaus viršininko plk. L. Rupšio slaptos asmeninės pastabos dėl Kauno miestui ginti plano , LCVA, f. 510, ap. 1, b. 317, l KAM priešlėktuvinės apsaugos viršininko gen. št. plk. ltn. A. Sidabro operatyvinis slaptas įsakymas Nr. 1, pasiųstas Kariuomenės štabo I skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1082, l ,

151 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Kauno miesto priešlėktuvinėje gynyboje, be automatinių pabūklų ir minosvaidžių, buvo numatyta naudoti ir zenitinės artilerijos grupę (3 baterijas) su prožektorių kuopa. Atsižvelgiant į turimas priemones buvo sudarytas ir gynybos planas: numatytos ugniavietės ir centrinės sekyklos, sutvarkytas aprūpinimas šaudmenimis, maistu, sanitarija m. kovo 22 d. viena zenitinė baterija buvo išbraukta iš Kauno gynimo plano ir su reikalingomis priemonėmis pasiųsta į Linkaičius. Atitinkamai paskubomis teko pertvarkyti visą Kauno gynimo planą, ugnies taisymo ir įspėjamąsias sekyklas, ryšių schemą ir tarnybų veiklą. Kadangi ryšių sistema buvo įrengta pagal anksčiau sudarytą schema ir turimas priemones, pereinant prie naujos tvarkos kai kurie laidai liko laisvi, kitus teko prijungti prie naujų abonentų, o kai kur nutiesti naujus. Išsiuntus vieną bateriją į Linkaičius, zenitinės artilerijos ugnies galia gerokai sumažėjo. Kauno miestui ginti, be kitų priešlėktuvinių priemonių, vienos zenitinės grupės nepakako jų reikėjo kur kas daugiau. Pertvarkant likusias dvi zenitines baterijas atkreiptas dėmesys į svarbesnes kryptis ir punktus, todėl vieną bateriją buvo numatyta pastatyti 3-iojo, kitą 8-ojo forto rajone. Taip išdėstytos baterijos galėjo ginti Kauno miestą iš pietų, vakarų ir iš dalies iš šiaurės pusės. Dėl riboto šaudymo nuotolio iš šiaurės pusės gynyba buvo silpnoka, o iš rytų pusės visai nevyko. Kitaip įrengus ugniavietes, atsirado didelių neapšaudomų sektorių. Pasiuntus su baterija į Linkaičius vieną prožektorių būrį (su 4 prožektoriais ir 2 pasiklausymo stotimis), Kauno gynybos pajėgoms liko 8 prožektoriai ir 2 pasiklausymo stotys. Turint tik tiek sekimo priemonių, naktį šaudyti, o ypač stebėti lėktuvus buvo sunku. Priešlėktuvinės apsaugos viršininko nuomone, Kauno gynybos silpninti nereikėjo, jo ginti turėjo būti palikta visa zenitinė grupė su visais prožektoriais. Kariuomenės vadas turėjo tik numatyti kelis Kauno gynybos variantus (viena, dviem ar trimis baterijomis), nes pagal kiekvieną variantą reikėjo iš anksto suplanuoti ugniavietes, pertvarkyti sekimo sistemą, iš dalies pakeisti ryšių schemą ir maitinimo tvarką 9. Tų pačių metų balandžio 20 d. kariuomenės vadas nurodė priešlėktuvinės apsaugos viršininkui: 9 Priešlėktuvinės apsaugos viršininko gen. št. plk. ltn. A. Sidabro slaptas asmeninis raportas Nr. 155 kariuomenės vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1082, l

152 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) 1. Neatidėliojant organizuoti instruktoriams trumpalaikius parengiamuosius priešlėktuvinės gyventojų apsaugos kursus. 2. Duoti konkrečius nurodymus priešlėktuvinės gyventojų apsaugos institucijoms (pirmiausia svarbesnių centrų), ką reikėtų daryti, jei kiltų oro antpuolio pavojus, kol dar neturima pakankamai įrengtų slėptuvių, degazavimo komandų, dujokaukių ir kt m. balandžio 22 d. kariuomenės vadas įsakė karo technikos viršininkui, susitarus su II pėst. divizijos vadu, kuriam vadovaujant buvo parengtas Kauno gynimo planas, aptvarkyti Kauno buvusios tvirtovės fortus, baterijas, kulkosvaidžių lizdus ir slėptuves, kad tiktų gynybai. Tuo tikslu reikėjo išvalyti šaudymo laukus, pagal galimybę nusausinti ir užmaskuoti įrenginius, paruošti naudoti šulinius ir palaikyti jų tinkamą būklę, be to, numatyti prieštankinių kliūčių vietas. Pirmiausia darbai būtų atliekami pietų ir vakarų kryptimis. Apie juos turėjo būti informuojamas Kariuomenės štabas 11. Sparčiai didėjant naujo karo Europoje grėsmei, o Lietuvai patiriant įžūlias lenkų valdančiųjų sluoksnių organizuojamas provokacijas valstybės pasienyje, kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis 1939 m. sausio 11 d., be kitų dalykų, nurodė ypatingą dėmesį skirti gynybos problemai: turėti Kaune bent vieną motorizuotąjį kariuomenės dalinį (judrų rezervą gynybos reikalams) ir paslankesnę, judresnę priedangą dviejų pėstininkų pulkų motorizuotąsias artilerijos grupes, kurios sustiprintų visą artileriją, veikiančią priešlėktuvinę ir prieštankinę apsaugą, tobulinti inžineriją 12. L. e. II pėst. divizijos vado pareigas plk. P. Dočkus tų pačių metų rugpjūčio 4 d. 2-ajam ulonų pulkui paskelbė slaptą operatyvinę direktyvą,,l, kurioje buvo nurodyta, kad Lenkijos karinių pajėgų puolimo galima tikėtis šiomis pagrindinėmis kryptimis: 1. Vilnius Kėdainiai, 2. Vilnius Kaunas, 10 Kariuomenės štabo viršininko div. gen. S. Pundzevičiaus slaptas raštas Nr priešlėktuvinės apsaugos viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1082, l Kariuomenės štabo viršininko div. gen. S. Pundzevičiaus slaptas asmeninis raštas Nr karo technikos viršininkui, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 317, l Kariuomenės organizacijos reikalu 1939 m., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 590, l

153 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 3. Suvalkai Marijampolė Kaunas, 4. Gardinas Prienai Kaunas. Vykdyti priedangos uždavinius plotuose į pietus nuo žemutinio Nemuno, Neries pozicijose, buvo pavesta Marijampolės, Prienų ir Kaišiadorių priedangos rinktinėms, kurių vadu buvo paskirtas anksčiau minėtas 2-ojo ulonų pulko vadas plk. ltn. K. Labutis. Tikėtasi, kad priešas greičiausiai puls dviem junginiais, kurių 1-ąjį sudarys judrūs vienetai (kavalerija, motorizuotieji daliniai), 2-ąjį pėstininkai. Manyta, jog 1-ojo junginio pajėgos savo veiksmus į frontą derins su veiksmais į priedangos rinktinių sparnus. Jau operacijos pradžioje reikėjo laukti priešo aviacijos veiksmų. Priedangos uždaviniai būtų šie: a) dengti ir užtikrinti Kauno mobilizaciją ir mobilizuotų pajėgų parengiamuosius veiksmus prieš Kauno gynybą; b) pranašesnėms priešo pajėgoms puolant, stabdyti bendra Vievio Kauno kryptimi taip, kad per 48 val. nuo jo įsiveržimo pradžios būtų galima išlaikyti kairįjį (vakarinį) Nemuno krantą nuo Pašventupio (išskirtinai) iki Gastilionių (imtinai), Pravieniškių, Livintų ribą. Toliau stabdyti bendra Alytaus, Prienų, Kauno kryptimi taip, kad per 48 val. nuo priešo įsiveržimo pradžios galima būtų išlaikyti ribą Prienlaukis, Prienai, Birštonas, kairysis (vakarų) Nemuno upės krantas iki Pašventupio (imtinai). Priedangai skirtos taikos meto dalys ir daliniai turėjo būti pasirengę, gavę įsakymą, ne vėliau kaip per 4 val. išvykti priedangos uždavinių vykdyti 13. Kariuomenės vado 1939 m. rugsėjo 17 d. įsakymu buvo pradėtas įgyvendinti Kauno miesto priešlėktuvinės apsaugos planas. Tačiau į svetimus lėktuvus, kol nebus gautas atskiras įsakymas arba pradėtas bombarduoti miestas, nurodyta nešaudyti 14. Tų metų rudenį padėtis iš esmės pasikeitė, bet vis tiek liko neaiški. 13 L. e. II pėst. divizijos vado pareigas plk. P. Dočkaus slapta operatyvinė direktyva L priedangai vykdyti Nr. 3436, LCVA, f. 525, ap. 1, b. 621, l Kariuomenės štabo viršininko div. gen. S. Pundzevičiaus slaptas asmeninis pranešimas Nr priešlėktuvinės apsaugos viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1082, l

154 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) Atgavus Vilnių su dalimi to krašto žemių, neišvengiamai teko pertvarkyti kariuomenės taikos meto dislokacijos, o kartu taikos ir karo meto organizavimo schemą. Pareikalavus sovietų vadovybei, Lietuvoje įkurdintoms jų karinėms įguloms teko perleisti nemažai kareivinių ir kitų patalpų, o jose buvusias savo kariuomenės dalis įkurdinti kitose vietose. SSRS lėktuvai, laikydamiesi Lietuvos karo aviacijos taisyklių, turėjo teisę skraidyti Trakų, Marijampolės, Alytaus ir Kauno apskrityse 15. Pasikeitusiomis aplinkybėmis kariuomenės vado įsakymu nuolatinis oro erdvės stebėjimas nuo 1939 m. lapkričio 21 d. nebevyko 16. Buvo sustabdyti ir Kauno tvirtovės įtvirtinimo darbai. II pėstininkų divizijos štabo viršininkas gen. št. plk. M. Stankaitis, vykdydamas šios divizijos vado ir Kariuomenės štabo IV skyriaus 1939 m. slaptą asmeninį raštą Nr , pranešė Kariuomenės štabo viršininkui, kad nuo rugsėjo 30 d. Kauno tvirtovės įtvirtinimo darbai nutraukti, nors faktiškai kai kurie iš jų buvo dar tik pradėti ir liko nebaigti. Pavyzdžiui, nebuvo sutvirtinti prieštankinių griovių šlaitai, kurie bet kuriuo metu galėjo nuslinkti. Įvertinęs realią padėtį, gen. št. plk. M. Stankaitis paprašė Kariuomenės štabo viršininko pranešti, ar numatyta ateityje tęsti šiuos tvirtovės įtvirtinimo darbus ir, jei jie bus atliekami, kokiu mastu ir kokiomis kryptimis, nes, pasikeitus Kauno gynimo planui, sumažėjo tvirtovės III sektoriaus reikšmė 17. Kariuomenės štabo viršininkas div. gen. S. Pundzevičius 1940 m. kovo 26 d. II pėst. divizijos vadui div. gen. E. Adamkavičiui pranešė, kad anksčiau pradėti Kauno įtvirtinimų tvarkymo darbai tais metais bus vykdomi toliau, nors Lietuvos padėtis ir itin sudėtinga. Kariuomenės vado įsakymu, bendradarbiaujant su karo technikos viršininku, iki 1940 m. balandžio 20 d. Kariuomenės štabo 1-ajam skyriui turėjo: 1. Pateikti pasiūlymus dėl galutinio Kauno įtvirtinimų sutvarkymo 15 II pėst. divizijos štabo viršininko gen. št. plk. M. Stankaičio slaptas asmeninis raštas Nr Trakų, Marijampolės, Alytaus ir Kauno apskričių komendantams, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 381, l Kariuomenės štabo viršininko div. gen. S. Pundzevičiaus slaptas asmeninis raštas Nr kariuomenės dalims, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1082, l II pėst. divizijos štabo viršininko gen. št. plk. M. Stankaičio slaptas asmeninis raštas Nr Kariuomenės štabo viršininkui, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 449, l

155 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) (kur ir kokius įtvirtinimus, įrenginius reikia atnaujinti, sutvarkyti, naujų pastatyti). Be anksčiau Kaunui ginti suplanuotų pajėgų, numatyta skirti vieną Karo policijos mokyklos motorizuotąją prieštankinę kuopą. 2. Tais pačiais metais sudaryti vykdytiną Kauno įtvirtinimų tvarkymo darbų planą. Į šį planą siūlyta pirmiausia įtraukti šiuos punktus: a) baigti praeitais metais pagal planą nebaigtus darbus ir b) įrengti prieštankines kliūtis 18. II pėst. divizijos vadas div. gen. E. Adamkavičius 1940 m. kovo 28 d. Kauno įtvirtinimo darbų sutvarkymo planui parengti sudarė komisiją. Jos pirmininku buvo paskirtas tos pačios divizijos štabo viršininkas gen. št. plk. M. Stankaitis, nariais gen. št. plk. ltn. P. Daukšys, gen. št. plk. ltn. P. Matulis, inž. plk. ltn. J. Vitkus ir Karo technikos štabo atstovas. Ši komisija savo darbą turėjo pradėti tų pačių metų balandžio 1 d. 19 Kpt. A. Barintas Kauno rajone privalėjo atlikti rekognoskuotę 20. Komisija, apžiūrėjusi Kauno įtvirtinimus, taip įvertino visų 26 blindažų būklę: a) 8, 11, 12, 15, 17, 21, 23 ir 26 blindažų patalpos palyginti sausos ir nesunkiai pritaikomos. Privažiavimas prie jų pakenčiamas; b) 1, 2, 6, 9 ir 12 blindažų patalpos palyginti sausos, privažiavimas prie jų blogas; c) 5, 10, 13, 14, 16 ir 20 blindažų patalpos drėgnos, laikinai naudoti tinkamos, išskyrus blindažą Nr. 10, privažiavimas prie jų pakenčiamas; d) 3, 4, 7, 24 ir 25 blindažų patalpos apsemtos, tačiau nesunkiai nusausinamos (išskyrus 25-ąjį, kurį dar reikia patikrinti nivelyru), laikinai naudoti tinkamos; e) didžiausi (po 248 m 2 ) blindažai: 1, 4, 6, 5, 7, 8, 9, 10, 20, 21, 22 ir 23; f) mažiausio ploto blindažai: 12 (46 m 2 ), 13 (79 m 2 ), 14 (40 m 2 ), 15 (46 m 2 ), 16 (40 m 2 ) ir 17 (40 m 2 ). Blindažuose buvo 4 5 patalpos, išskyrus 15-ąjį blindažą, kurį sudarė 18 Kariuomenės štabo viršininko div. gen. S. Pundzevičiaus slaptas asmeninis raštas Nr. 308 II pėst. divizijos vadui, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 317, l LCVA, f. 510, ap. 1, b. 317, l Ten pat, l

156 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) tik viena patalpa. Jie buvo išdėstyti lanku tarp visų 9 fortų ir 6 baterijų, tik paskutiniai trys 24, 25 ir 26 tarp VI ir VIII fortų 21. Minėta komisija numatė ir 1940 m. atliktinus Kauno įtvirtinimų tvarkymo ir parengimo darbus (žr. 1 lentelę) m. numatytų atlikti Kauno slaptų įtvirtinimų sutvarkymo ir parengimo darbų sąrašas 1 lentelė Eil. nr. Darbų vieta Darbų pobūdis ir apimtis Darbo laiko, jėgos poreikis Darbo val. Pionierių Darbininkų I sektorius 1. I, II ir III fortai Išvalyti fortų šulinius Sutvarkyti kanalizaciją II ir III baterijos Sutvarkyti kanalizaciją Tarpforčių slėptuvės Maskuoti ir nusausinti Nr Marviankos slėnio plentas 5. Kelias per tarpforčio griovį pro Tirkeliškes 6. Plentas per tarpforčio griovį iš Kauno, Garliavos 7. Tarpforčių grioviai nuo Tirkeliškių Pagaminti ir pastatyti dviejose vietose kilnojamuosius prieštankinius kūgius Pagaminti ir pastatyti kilnojamuosius kūgius Pagaminti ir pastatyti kilnojamuosius kūgius Pagilinti griovius iki nustatyto prieštankiniam grioviui profilio iš viso 1560 m Lt LCVA, f. 510, ap. 1, b. 455, l Lentelė sudaryta remiantis plk. ltn. J. Vitkaus ir ltn. inž. P. Čeponio skaičiavimais, LCVA, f. 510, ap. 1, b. 317, l

157 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 8. Slėnis į pietus nuo II baterijos (privatus) 9. Slėnis į šiaurę nuo Karkazų (valstybinė žemė) 10. Centrinės aptvaros grioviai nuo Dariaus ir Girėno g-vės Aleksote pro stiklo fabriką, Botanikos sodą iki Nemuno Iškirsti krūmus privačiuose šlaituose m Iškirsti pietiniuose šlaituose paskirus aukštus medžius naudojant motorinius pjūklus 170 vnt. Iškirsti šiaurinio šlaito viršuje krūmus 8 m pločio ruožu m 2 Pagilinti griovius iki nustatyto prieštankiniam grioviui profilio m Iš viso II sektorius 1. IV ir V fortai Sutvarkyti šulinius ir kanalizaciją IV ir V baterijos Sutvarkyti kanalizaciją ir išvalyti Tarpforčių slėptuvės Nusausinti ir užmaskuoti Nr Slėnis į šiaurę nuo V baterijos Padaryti šiaurinius šlaitus iki 70º m Baterija Sėmenos slėnis (valstybinė žemė) Iš viso III sektorius 1. VI forto priešakinė alėja (valstybinė žemė) 2. Kleboniškio miško rytiniai pakraščiai (valstybinė žemė) Nugenėti medžius iki ½ aukščio 300 vnt Iškirsti miške ir durpynuose krūmus ir praretinti medžius, paliekant ne daugiau kaip ¼ iš viršaus dengiamo ploto jauname miške ir 1/3 ploto aukštame miške 37,4 ha

158 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) 3. Miškas prie Narėpų (valstybinis) 4. Davalgiškių miško rytinis pakraštys (valstybinė žemė) 5. Prie Davalgiškių Naujasodžio prie Naujasodžio dvaro gyventojų pamiškės ir durpyno 6. Vieškūnų Vaistariškių Nausėdų Kleboniškio pozicija IV sektorius 1. Lontainių Romaškių Varliavos pozicija 2. Vilijampolės Kėdainių g-vė gelžbetonio sekykla Iškirsti krūmus ir praretinti medžius, paliekant ne daugiau kaip ¼ iš viršaus dengiamo ploto jauname miške ir 1/3 ploto aukštame 15,75 ha Išretinti pamiškės krūmus 600 x 30 = m Iškirsti krūmus 20 ha Užmaskuoti ir nusausinti slėptuves, sutvarkyti sekyklas 12,5 km pozicijoje Užmaskuoti ir nusausinti slėptuves 3,2 km pozicijoje Iš viso Perdirbti į sunkiųjų kulkosvaidžių lizdą ir sutvarkyti pylimą Iš viso IŠ VISO Numatytiems darbams per 4 mėn. (po 25 darbo dienas kas mėn.) atlikti kasdien reikėjo skirti 32 pionierius ir 323 pėstininkus (iš viso 355 darbininkus). Pionierių buvo numatytas minimalus skaičius. Jauni, nevisiškai parengti pionieriai galėjo dirbti tik paprastų darbininkų darbus. Lėšų buvo numatyta tik medžiagoms įsigyti ir gyventojams už iškirstus krūmus sumokėti. Nepradėjus fortų kanalizacijos, III ir IV sektorių pozicijų slėptuvių maskavimo ir nusausinimo darbų, buvo neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kiek tam reikės medžiagų, todėl buvo numatyta tik apytikslė suma Lt. 157

159 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) II pėst. divizijos štabo viršininkas gen. št. plk. M. Stankaitis minėtos komisijos galutinį Kauno įtvirtinimų sutvarkymo slaptą asmeninį planą (52 lapų apimties su žemėlapiu V. L.) 1940 m. birželio 27 d. (!) išsiuntė pradėtos likviduoti Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus viršininkui 23. Jo rasti tarp archyvinių dokumentų straipsnio autoriui nepavyko. IŠVADOS Nors m. vykusių Nepriklausomybės kovų metu Lietuva išsikovojo laisvę ir nepriklausomybę, rytinių ir ypač pietinių kaimynų agresijos grėsmė liko. Netekus sostinės Vilniaus, svarbiu strateginiu centru ir karine baze tapo Kaunas, kuriame buvo dar carinės Rusijos kariuomenės vadovybės XIX a. antroje pusėje pastatyta tvirtovė. Pirmojo pasaulinio karo metu tvirtovė labai nukentėjo, tačiau jos įrenginiai dar galėjo padėti sulaikyti priešo puolimą. Pažymėtina, kad pradiniu nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpiu Kauno tvirtovei, jos įrenginių apsaugai buvo skiriama mažai dėmesio. Nesant reikiamos apsaugos, tiek piktybiškai nusiteikę aplinkiniai gyventojai, tiek kai kurių valstybinių įstaigų darbuotojai gadino ir savinosi tvirtovės turtą, grobė jai iki tol priklausiusias žemes, statė jose gyvenamuosius namus, naudodami valstybės lėšomis įsigytas medžiagas, ir pan m. balandžio 3 d. paskelbus Žemės reformos įstatymą, paspartėjo tvirtovės žemių parceliavimas. Lemiamą vaidmenį čia suvaidino Žemės ūkio ministerija, kuri vykdė savanaudišką politiką. Krašto apsaugos ministerijos, kuri kurį laiką buvo tartum nuošaly, ir Žemės ūkio ministerijos santykiai buvo įtempti. Gausėjo tiek civilinių, tiek karinių institucijų skundų įvairioms valstybės institucijoms. Krašto apsaugos ministerijos požiūris į Kauno tvirtovę ėmė keistis 1924 m., ministrui mjr. inž. B. Sližiui įrodinėjant Ministrui Pirmininkui, kad krašto gynybai Kauno tvirtovės įrenginiai tebeturi didelę svarbą. 23 LCVA, f. 510, ap. 1, b. 317, l

160 Kauno tvirtovė Lietuvos kariuomenės vadovybės planuose ( ) 1924 m. liepos 15 d. naujasis krašto apsaugos ministras plk. T. Daukantas slaptame rašte Ministrui Pirmininkui tvirtino, kad ne tik kaip Lietuvos tautinės kultūros centrą, bet ir kaip punktą, turintį didžiausią strateginę reikšmę, Kauną reikia ginti naudojant jo karinių įtvirtinimų ruožą fortus su visa fortifikacine sistema. Lietuvos vyriausybė tų pačių metų liepos 15 d., apsvarsčiusi buvusios Kauno tvirtovės fortų klausimą, nutarė juos palikti Krašto apsaugos ministerijos žinioje kaip sustiprintus gynybos punktus. Po 1926 m. pabaigoje Lietuvoje įvykusio karinio perversmo, paaštrėjus Lenkijos ir Lietuvos santykiams, kariuomenės vadovybės dėmesys gynybos organizavimui gerokai padidėjo m. pavasarį speciali komisija apžiūrėjo ir įvertino Kauno tvirtovės fortų būklę. Buvo parengtas Kauno gynimo nuo priešo oro eskadrilių detalusis planas. Prie Vyr. štabo kaip koncepcijos įgyvendinimo organas buvo sudaryta Nuolatinė Kauno tvirtovės komisija įvairiems specialiems klausimams spręsti. Gen. št. plk. K. Tallat-Kelpšai buvo pavesta parengti motyvuotą Kauno gynybos planą. Parengtą planą 1932 m. buvo numatyta patikrinti karo žaidimų (vieno ar keleto) forma m. krašto apsaugos ministras gen. ltn. P. Šniukšta su kariuomenės vadu gen. št. plk. S. Raštikiu pateikė Ministrui Pirmininkui karinių įtvirtinimų apsaugos įstatymo projektą. Visais svarbiausiais su Kauno tvirtove susijusiais klausimais turėjo rūpintis II pėst. divizijos vadas brg. gen. E. Adamkavičius. Kauno gynyba turėjo būti suderinta su lauko kariuomenės operacijomis ir numatomais jos veiksmais. Pažymėtina, kad iki tol Kauno gynybos m. planai buvo pagrįsti vien teoriniais samprotavimais ir jau gerokai pasenę (jėgų paskirstymas, vadovybės uždaviniai), todėl nebepritaikomi. Atsižvelgiant į tai buvo numatyta, kilus karui, Kauno miestą ginti kiek galint ilgiau ir pritraukti prie jo kuo daugiau priešo pajėgų. Kariuomenės vadovybė įsakė brg. gen. E. Adamkavičiui parengti Kauno gynybos planą, kurį įgyvendintų 2 pėstininkų pulkai su 2 artilerijos grupėmis ir vietos šauliai. Kadangi tai buvo palyginti nedidelės gynybos pajėgos, numatyta panaudoti rytuose esančius centrinės aptvaros įtvirtinimus, o pietuose Nemuno ir Neries tėkmes, taip pat, kur galima, atsparesnius pastatus. 159

161 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Parengtas planas iki 1937 m. rugsėjo 1 d. turėjo būti pateiktas kariuomenės vadovybei. Metų pabaigoje buvo apžiūrėti vietoje atlikti planiniai darbai. Kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis leido šiuo planu vadovautis. Tačiau ne visi aukštieji karininkai šiam planui pritarė, todėl dar ne kartą jis buvo svarstytas, taisytas ir papildytas m. rudenį padėčiai iš esmės pasikeitus, neišvengiamai teko pertvarkyti kariuomenės taikos meto dislokacijos, o kartu taikos ir karo meto organizacijos schemą, prisitaikyti prie sovietų vadovybės keliamų reikalavimų. Nuo 1939 m. rugsėjo 30 d. Kauno tvirtovės įtvirtinimų tvarkymo darbai buvo nutraukti ir nebevyko. Nepaisydamas itin sudėtingos tuometės Lietuvos padėties, Kariuomenės štabo viršininkas div. gen. S. Pundzevičius 1940 m. kovo 16 d. įsakė anksčiau pradėtus Kauno įtvirtinimo darbus tęsti. Iki tų pačių metų balandžio 20 d. Kariuomenės štabui turėjo būti pateikti pasiūlymai dėl galutinio Kauno įtvirtinimų sutvarkymo ir vykdytinų darbų planas. Planui parengti buvo sudaryta II pėst. divizijos štabo viršininko gen. št. plk. M. Stankaičio vadovaujama komisija. Ji turėjo pradėti savo darbą tų metų balandžio 1 d. Parengtas 52 lapų apimties su žemėlapiu slaptas asmeninis planas 1940 m. birželio 27 d. buvo išsiųstas Kariuomenės štabo I skyriaus viršininkui. Plano likimas nežinomas. Įteikta 2014 m. balandžio 24 d. 160

162 KARO ISTORIJA IR JOS SVARBA LIETUVOS KARIUOMENEI TARPUKARIU Dr. Vytautas Jokubauskas Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas Žvelgiant globaliai, karo istorijos tyrimai, kaip ir karybos teorijų bei karo mokslų plėtra apskritai, turi senas tradicijas. Karybos tematika paliečiama Senajame Testamente 1, senovės Egipte faraono Ramzio II valdymo laikotarpiu imtasi mūšių (pvz., Kadešo mūšio) aprašymų. Herodotas savo veikale nemažai dėmesio skiria karų ir mūšių aprašymui 2, panašiu laiku karybos tema rašė kinų autorius Sun Tzu 3 ir indų politikos veikėjas, brahmanas Chanakya (dar žinomas Kauṭilya ir Vishnugupto vardais) 4. Galima įvardyti ir kitus praeities autorius, kurie aprašė karus, kai kurie iš jų kaip tiesioginiai jų dalyviai, kiti surinkę atitinkamą medžiagą 5. 1 Pvz., vienas žinomiausių epizodų apie žydų tautos išėjimą iš Egipto aprašomas kariniame kontekste faraono kariuomenė juos vijosi, o izraeliečiai iš Egipto leidosi kelionėn mūšio gretomis. Išėjimo knyga. 13:18. Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis testamentai. Vilnius, 2009, p Herodotas. Istorija. Vilnius, Sun Tzu. Karo menas. Kaunas, Nors autorystės klausimas diskutuotinas: Артхашастра или наука политики. Москва, Teiktini keli pavyzdžiai: Ksenofontas. Anabasis. Marijampolė, 1931; Thucydides. History of the Peloponnesian war. London, 1972; Фукидид. История. Москва, 1999; Гай Саллюстий Крисп. Записки Юлия Цезаря и его продолжателей о Галльской войне, о гражданской войне, об Александрийской войне, об Африканской войне. Москва, 1999; Gaius Iulius Carsar. Galų karo užrašai. Vilnius, 1998; Gajus Salustijus Kripsas. Katilinos sąmokslas. Jugurtos karas. Vilnius, 1973; Titas Livijus. Hanibalo karas: Romos istorijos XXI XXIII knyga. Vilnius, 1976; Секст Юлий Фронтин. Стратегемы. Военные хитрости. Москва, 2003; Publijus Kornelijus Tacitas. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1972; Plutarchas. Rinktinės biografijos. Vilnius, 1962; Стратегикона Маврикия. Санкт-Петербург,

163 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Karo istorikas Valdas Rakutis karybos istorijos (tai siauresnė sąvoka nei karo istorija) vadovėlyje, skirtame karininkams, išskyrė Herodotą, Tukididą, Cezarį, Ksenofontą, Sekstą Julijų Frontinį, Enėją, Onisandrą ir Publijų Flavijų Vegecijų Renatą antikos laikotarpio veikėjus, taip pat du XVI a. autorius Niccolą Machiavellį ir Justą Lipsijų, kaip karybos istorikus ir teoretikus 6. Tačiau galime paminėti ir XIV XV a. sandūroje kūrusią Christiną de Pizan, kuri vieną iš savo knygų skyrė riterių klausimams 7 (Livre des faits d armes et de la chevalerie, 1405 m.), taip pat karo inžinieriaus Conrado Kyeserio Eichstätto veikalą Bellifortis (1405 m.) ir jo amžininko Giovannio Fontanos darbą Bellicorum instrumentorum liber (1420 m.) 8. Viduramžiais karyba Vakarų Europoje pakito, buvo pereita prie sunkiosios kavalerijos riterių kariuomenių, o antikinė karybos patirtis primiršta. Tačiau kartu su Renesanso epocha atgimė ir grįžo į mūšių laukus muštruotų ir griežta rikiuote veikiančių pėstininkų kariuomenės. Remdamasis antikos karybos analize ir Justo Lipsijaus knyga 9, Mauritsas van Oranje (van Nassau) Nyderlandų kariuomenėje įdiegė naują rikiuotės ir kautynių metodą, kuris aprašytas 1608 m. išleistoje Jacobo de Gheyno knygoje 10. Naująją sistemą perėmė ir puikiai pritaikė Gustavo II Adolfo Švedijos kariuomenė 11, taigi susidomėjimas antikos karo istorija sudarė prielaidas esminiams karybos pokyčiams, įgyventintiems ir remiantis pamokoma patirtimi. Šiame kontekste įvardytini ir kiti karybos temomis rašę autoriai: Le- Galima išvardyti nemažai antikinės Graikijos, Romos ir Bizantijos autorių veikalų apie karybą ir karo meną: Военная мысль Античности. Сочинения древнегреческих и византийских авторов. Сост. К. Королева. Москва, Санкт-Петербург, 2002; Makiavelis, N. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1992; Machiavelli, N. Art of war. Chicago, London, 2003; De Constantia Libri Duo. Mit einem Einl. Hrsg. Von W. Weber. Hildesheim, Rakutis, V. Karo meno istorija, I dalis. Nuo seniausių laikų iki 1850 metų. Vilnius, 2012, p Кревельд, ван М. Трансформация войны. Москва, 2008, с Ивашкявичюс, А. Казимир Семенович и его книга Великое искусство артиллерии : часть первая. Вильнюс, 1971, c Lipsius, J. De militia Romana libri quinque, commentarius ad Polybium. Antverpenas, Gheyn, de J. Wapenhandelingen van Roers, Musquetten ende Spiesen. Amsterdam, Rakutis, V. Karo meno istorija, I dalis. Nuo seniausių laikų iki 1850 metų. Vilnius, 2012, p

164 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu onhardas Fronspergeris 12, Giorgio Basta 13, Matas Pretorijus 14, Johannas Jacobi von Wallhausenas 15, Joachimas Meÿeris 16, Kazimieras Simonavičius 17 ir jo amžininkas Nathanielis Nye 18. Paminėtinas XVII a. karo vadas ir teoretikas Raimondo Montecuccoli 19, fortifikacijos raidoje išskirtinį vaidmenį suvaidino karo inžinierius ir Prancūzijos maršalas Sébastienas Le Prestre de Vaubanas, kuris paliko ne vieną karybos veikalą, XVIII a. Prancūzijos maršalas, vienas iš daugybės Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Augusto II nesantuokinių sūnų Hermannas Moritzas von Sachsenas, kuris 1732 m. per 13 dienų sirgdamas parašė veikalą apie karo meną 20. Jeanas Charlesas de Folardas analizavo graikų ir romėnų taktiką 21 ir tuo remdamasis siūlė keisti kariuomenės rikiuotę mūšio metu. Humphreyʼo Blando veikalas 22 tapo tam tikra D. Britanijos armijos Biblija. Henry Humphrey Evansas Lloydas savo veikaluose analizavo karo 12 XVI a. išleistų karybos veikalų Besatzung (1563), Von Kayserlichen Kriegßrechten (1564), Geistliche Kriegß-Ordnung (1565), Das Kreigsbuch (1573) autorius. 13 Veikalų Il maestro di campo generole (1606) ir Governo della cavalleria leggiera (1612) autorius. 14 Pretorii, M. Mars Gothicus, id est traktatus historicus. Oliva, Plačiau žr.: Arte et Marte. Senieji dokumentai karo tema, skirti Žalgirio mūšio 600-osios metinėms. Parodos katalogas m. liepos 7 rugpjūčio 3 d. [ ] < >; Lukšaitė, I. Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos asmeninės bibliotekos Kėdainiuose sąrašas asmens kultūrinių orientacijų žymuo. Lietuvos istorijos metraštis metai, , p Meyer, J. Gründtliche Beschreibung der freyen Ritterlichen unnd weltlichen Kunst des Fechtens in allerley gebreuchlichen Weren. Strassburg, Siemienowicz, C. Artis Magnae Artilleriae Pars prima. Amsterdamas, Plačiau apie autorių, jo veikalą ir vieno skyriaus vertimą į rusų kalbą žr.: Ивашкявичюс, А. Казимир Семенович и его книга Великое искусство артиллерии : часть первая. Вильнюс, 1971; Бельскi, А. М.; Ткачоў, М. А. Вялiкае мастацтва артылерыi: Казiмiр Семяновiч. Мiнск, Nye, N. The Art of Gunnery. London, Монтекукколи, Р. Записки Монтекукколи, генералиссимуса императорских войск, или Общие принципы военного искусства в трех книгах. Монреаль, Мориц Саксонский. Теория военного искусства. Москва, Folard de J.-C. Histoire de Polybe. Nouvellement Traduite du Grec Par Dom Vincent Thuillier, Avec un Commentaire ou un Corps de Science Militaire. Amsterdam, Bland, H. A Treatise of Military Discipline: In Which is laid down and Explained the Duties of Officer and Soldier. London,

165 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) istoriją ir eventualią priešo įsiveržimo į D. Britaniją grėsmę 23. Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis, laikomas vienu žymiausių karo vadų, taip pat įnešė savo indėlį į karo mokslus savo generolams parašė Nurodymus (vok. Die Instruktion Friedrichs des Grossen fu r seine Generäle) 24.Tai tik keletas pavyzdžių, rodančių, kad karo (karybos) istorijai buvo skiriama pakankamai dėmesio, nors minėtus veikalus ir kitus senovės, antikos ir naujųjų laikų autorių darbus, vertindami iš XXI a. perspektyvos, greičiau priskirtume šaltiniams arba karybos praktiniams vadovams, karo meno veikalams, specializuotiems karo inžinerijos ar artilerijos darbams, o ne analitiniams karo istorijos ar karybos tyrimams. Dalies įvardintų autorių darbuose platesnių apibendrinimų pasitaiko retai 25, tačiau karo istorija ir karybos teorija neatsiejamos karo mokslų dalys. Tikras proveržis karo istorijos tyrimuose įvyko XIX a. po Napoleono karų. Jie suteikė daug medžiagos nuodugnesnei analizei ir apmąstymams. Vieni žinomiausių ir bene didžiausią įtaką karybai padariusių imperatoriaus Napoleono Bonaparto amžininkai, jo epochos karų dalyviai, Antoineʼas Henris Jomini 26 (jo biografija susijusi ir su Lietuva 1812 m. Napoleono Grande Armée žygio į Rusiją metu buvo paskirtas Vilniaus miesto gubernatoriumi 27 ), Carlas Philippas Gottliebas von Clausewitzas 28, Adamas Heinrichas Dietrichas Freiherris von Bülowas, kuris suformulavo šiuolaikinę strategijos termino (jį pirmasis 1771 m. pavartojo Prancūzijos karininkas Paulas Gédéonas Joly de Maïzeroy 29 ) definiciją ir pagrindė strategijos at- 23 Lloyd, H. H. E. The History of The Late War in Germany between The King of Prussia and The Empress of Germany. Landon, 1766; Lloyd, H. H. E. A Political and Military Rhapsody on the Invasion and Defence of Great Britain. London, Фридрих Великий. Наставление о военном искусстве к своим генералам. Анти- Макиавелли. Москва, Rakutis, V. Karo meno istorija, I dalis. Nuo seniausių laikų iki 1850 metų. Vilnius, 2012, p Jomini, A. H. Précis de l Art de la Guerre: Des Principales Combinaisons de la Stratégie, de la Grande Tactique et de la Politique Militaire. Brussels, 1838; Жомини, Г. Стратегия и тактика в военном искусстве. Москва, Pugačiauskas, V. Napoleonas ir Vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai. Vilnius, 2004, p Clausewitz, von C. Apie karą. I dalis. Vilnius, 2008; Clausewitz, von C. Apie karą. II dalis. Vilnius, Кревельд ван М. Трансформация войны. Москва, 2008, с

166 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu skyrimą nuo taktikos 30. Visi jie savo veikaluose plačiai remiasi karo istorijos pavyzdžiais. Vienas iš pirmųjų šiuolaikinių karo istorikų Hansas Gottliebas Leopoldas Delbrückas, kuriuo Vokietijos kariuomenės generalinio štabo oficialūs istorikai nebuvo patenkinti dėl tam tikrų įžvalgų ir kritiško Prūsijos karaliaus Frydricho II Didžiojo vertinimo 31, savo keturtomio apie karo meno istoriją politikos istorijos kontekste 1900 m. išleistoje pirmoje dalyje pažymėjo, kad karo istorijos, ypač karo meno, tyrėjai susiduria su problema, kai civiliai turi ilgai studijuoti karo meną ir apskritai karybą. Gerai, jei jiems bent trumpai teko tarnauti kariuomenėje ir susipažinti su jos veikla. Profesionalūs karininkai, nusprendę imtis karo istorijos tyrimų, susiduria su humanitarinio išsilavinimo stokos problema. Įvade prisipažinęs rašantis Leopoldo von Rankeso dvasia, autorius pažymėjo, kad tik patyręs istorikas, remdamasis kritikos metodu, gali pateikti išsamų praeities vaizdą, o bet kokį karo istorijos tyrimą geriausia pradėti nuo karinių pajėgų įvertinimo, nes jų dydis ne tik turi įtakos karo eigai ir baigčiai, bet ir aprūpinimui, logistikai. Savo tyrime (karo meno) jis pabrėžė socialinės ekonomikos ir politinės istorijos svarbą 32. Gana plačiai karo istorijos pavyzdžiais savo darbuose istorijos tematika remiasi ir Johannas Gustavas Bernhardas Droysenas 33. Karo istorija mokslinių tyrimų šaka 34, aktuali siekiant įvertinti visuomenės raidą, o karas ir kariuomenė vaidina išskirtinį vaidmenį ir 30 Bülow, A. Geist des neuern Kriegssystems, hergeleitet aus dem Grundsatze einer Basis der Operationen. Hamburg, 1805; Германская военная мысль. Сос. К. А. Залесский. Москва, 2012, с ; Бюлов А. Г. Д. Дух новейшей военной системы. Стратегия в трудах военных классиков. Москва, [ ] < bulow/index.html >. 31 Залесский, К. А. Ганс Дельбрюк. Германская военная мысль. Москва, 2012, с Delbrück, H. Geschichte der Kriegskunst im Rahmen der politischen Geschichte. Bd. 1: Das Altertum. Berlin, 1900, S. v xii, 1 2, Дройзен, И. Г. Историка. Санкт-Петербург, Remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, karo istorija (V390) yra humanitarinių mokslų srities, istorijos krypties grupės šaka: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. V-222 patvirtintas Studijų kryptis sudarančių šakų sąrašas. 165

167 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) modernių valstybių istorijoje 35. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio JAV akademiniuose karo istorijos tyrėjų sluoksniuose susidomėta nauja tyrimų kryptimi, kuri įvardijama kaip karas ir visuomenė. Pradėta kelti klausimus, kas sudarė karines pajėgas, kodėl jie kovojo ir kas jiems atsitiko. Atsakymai į klausimus apie pajėgų organizaciją ir karių patirtis padėjo rasti atsakymus ir į daug svarbesnius klausimus apie karių vertybes, lūkesčius, motyvaciją. Galiausiai buvo mestas iššūkis paradigmai, kad karas yra racionalus, apskaičiuotas valstybių politikos tęsimas kitomis, t. y. karinėmis, priemonėmis. Šią paradigmą XIX a. įtvirtino Prūsijos karybos teoretikas C. von Clausewitzas 36. JAV karo istorikas Victoras Davisas Hansonas, išanalizavęs senovės graikų patirtį, konstatavo, kad jie sukūrė savitą karybos kultūrą, o ją vėliau perėmė Vakarų kultūros. Šiuos tyrimus išplėtojo karo istorikas seras Johnas D. P. Keeganas, kuris įrodė, kad karas apima daugiau nei politiką. Karas beveik toks pat senas kaip žmogus ir pasiekia slapčiausias jo širdies vietas, kuriose, nepaisant proto, nelieka racionalumo. Taigi į karą žvelgiama kaip į kultūrų išraišką, įžvelgiant vakarietiškos ir rytietiškos kariavimo kultūrų skirtį. Todėl atsiranda galimybė atlikti kultūrų tyrimus, kurie atskleistų kultūrines prielaidas kurti ir panaudoti karines pajėgas 37. Tačiau JAV Kanzaso universiteto istorijos profesorius Davidas R. Stoneʼas konstatavo, kad karo istorija niekada neišgy- 35 Chambers, II J. W. The New Military History: Myth and Reality. Journal of Military History, No 55 (July 1991), pp Apskritai C. von Clausewitzui XX a. karybos teoretikas Basilis Henris Liddellis Hartas pažėrė nemažai kritikos, kad jo idėjų adeptai, visapusiškai adoruodami C. von Clausewitzą, nevisiškai suprato filosofiškai parašytą tekstą, kuris nebuvo galutinis autoriaus darbas, o tik po mirties jo žmonos išleistas variantas. Teigiama, kad jis nieko naujo neįnešė į karybą taktikos prasme, tik atkreipė dėmesį į karių motyvacijos ir psichologijos problemas. Jo idėjos apie karo totalumą paskatino masinių armijų XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje kūrimą, nors dėl industrializacijos ir technologinių inovacijų kaip tik kariuomenės turėjo mažėti, nes jų naudojamų priemonių ugnies galia ir greitašauda buvo didesnė, o mūšio, kaip pagrindinio karo elemento, pabrėžimas lėmė, kad Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pereita prie tiesioginių veiksmų strategijos, organizuojant frontaliąsias atakas ir alinamąjį karą: Лиддел Гарт, Б. Стратегия непрямых действий. Москва, 2012, с Lee, W. E. Mind and Matter Cultural Analysis in American Military History: A Look at the State of the Field. The Journal of American History, March 2007, vol. 93, no. 4, pp

168 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu veno aukso amžiaus ir nebuvo populiari akademiniuose sluoksniuose 38. Net XVIII a. pastebėta, kad knygos apie karą neturi didelio pasisekimo, nes karo rutina sausa ir nuobodi 39. Karo istorikas Jeremis Blackas, aptardamas karo istorijos tyrimų perspektyvas XXI a., teigia, kad karo istorikai turi polinkį į saviizoliaciją, nes pernelyg susitelkia į karinių operacijų apskritai ir veiksmų fronte konkrečiai analizę 40. Karo istorijos teoriniai ir empiriniai tyrimai anksčiau buvo laikomi karo reiškinio supratimo pagrindu, tačiau karo istorikų konservatyvumas lėmė, kad karas tapo ir kitų disciplinų tyrimo objektu 41. Todėl kartais laikomasi nuomonės, kad karo istorija tai užsiėmimas, kuriam nereikia ypatingų intelektinių gebėjimų, tačiau Vakarų istoriografijoje karo istorija apima socialinę, kultūros ir politikos istoriją. Europoje ir JAV analizuojamos mažosios kariuomenės, nereguliariosios pajėgos, nevalstybiniai karinę jėgą naudojantys subjektai, pilietiniai karai ir t. t. 42 Pabrėžiama, kad politikai ir karybos strategai turėtų mąstyti istoriškai. Analizuojant analogijas, atskiriant atsitiktinius sutapimus nuo tendencijų, galima kur kas operatyviau priimti spendimus greitai kintančiame pasaulyje. Todėl pagrįsti samprotavimai, kad ir civiliai, ir karybos strategai turėtų turėti humanitarinį išsilavinimą (išmanyti istoriją) 43. Istorijos studijos lavina analitinį (horizontalųjį) mąstymą 44, o nuodugnios karo istorijos studijos karininkams atveria daug platesnes analitines galimybes karybos srityje. Todėl kariuomenėms tenka remtis istorine patirtimi, kurią gali pateikti tik istorijos tyrėjai. Tradiciškai pripažįstama, kad karo istorijos akademiniai tyrimai padeda dabarties vadams sėkmin- 38 Stone, D. R. The Future of Military History: A Glass Half Full. Historically Speaking, April 2010, p Мориц Саксонский. Теория военного искусства. Москва, 2009, c Black, J. Rethinking Military History. London, New York, 2004, p. xi. 41 Spiller, R. Military History and Its Fictions. The Journal of Military History, vol. 70, Nr. 4 (2006, October), p Moyar, M. The Current State of Military History. The Historical Journal, 2007, 50 (1), pp Porch, D. Writing History in the End of History Era Reflections on Historians and the GWOT. The Journal of Military History, vol. 70, Nr. 4 (October 2006), pp Тош, Д. Стремление к истине. Как овладеть мастерством историка. Москва, 2000, с

169 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) giau planuoti ateities operacijas, tai daroma JAV karinėse pajėgose 45. Be to, pagrįstai teigiama, kad be žinių apie savo praeitį bet kokiai institucijai sunku sėkmingai veikti 46. Tai rodo ir Lietuvos kariuomenės dalinių puoselėjamos LDK ar tarpukario karinės tradicijos 47. Taigi teiginys, kad karo istorija yra labai svarbi kariams, laikytina savotiška aksioma. Tačiau tai nereiškia, kad praeitis pasikartos arba kad ją galima tiksliai nuspėti, kad galima panaši įvykių eiga, susiklosčius panašioms aplinkybėms ar tik žinant, kaip buvo pasielgta anksčiau ir kokie buvo viso to rezultatai 48. Bet atlikus išsamią mokslinę analizę ir atskleidus istorinį procesą, remiantis tendencijomis, vis dėlto galima bandyti numatyti įvykių eigą. Istorijos tyrimai atskleidžia galimų alternatyvų perspektyvą ir leidžia pasinaudoti patirtimi, kurios negalime pasisemti iš savo asmeninio gyvenimo 49. Filosofo ir istoriko Robino Georgeʼo Collingwoodo teigimu, vystantis Europos civilizacijai, žmonės mąstė istoriškai ir to nenustojo daryti 50, taigi darytina prielaida, kad kariai taip pat mąsto arba bent jau turėtų mąstyti istoriškai. Bet Lietuvoje, nesant padėties tyrimų ir krašto apsaugos sistemos vadovybės aiškios pozicijos, klausimas, kiek karo istorijos tyrimai turi būti fundamentiniai ir kiek taikomieji, lieka atviras. 45 Lee, W. E. Mind and Matter Cultural Analysis in American Military History: A Look at the State of the Field. The Journal of American History, March 2007, vol. 93, no. 4, p Coffman, E. M. The Curse of Military History in the United States Since World War II. Journal of Military History, October 1997, no 61, p Plačiau žr.: Jokubauskas, V. Trijų autorių per trejus metus parašytos trys naujos trijų Lietuvos kariuomenės dalinių istorijos [Rec. kn.: Surgailis, G. Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas. Vilnius, 2011; Rakutis, V.; Vaičenonis, J. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono istorija: Lietuvos pėstija XIV XXI a. pr. (II pulko ir Algirdo MPB istorija). Vilnius, 2012; Surgailis, G. Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas. Vilnius, 2013] // Paramilitarism in the Eastern Baltics, : Cases Studies and Comparisons = Paramilitarizmas Rytų Baltijos regione : atvejo studijos ir lyginimai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, vol. XXVIII). Ed. by V. Jokubauskas, V. Safronovas, V. Vareikis. Klaipėda, 2014, p Carr, E. H. Kas yra istorija? Vilnius, 1999, p Тош, Д. Стремление к истине. Как овладеть мастерством историка. Москва, 2000, с Коллингвуд, Р. Дж. Идея истории. Автобиография. Москва, 1980, c

170 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu Regis, akivaizdu, kad kariaujama 51 dėl išteklių. Kitaip tariant, kovoti motyvuoja interesas juos (už)valdyti, tačiau tai suvokti tik kaip kovą dėl materialinių vertybių būtų klaida. Ištekliai tai sunkiai prieinama priemonė kuriam nors veiksmui atlikti, procesui pradėti. Taigi ištekliai tai ir vertybių sistemos, arba simbolinis kapitalas, kuris yra ir simbolinės galios pagrindas 52, kurį pasitelkus pavyksta generuoti tam tikrus procesus visuomenėje. Kai individų ar jų grupių įsivaizduojami lūkesčiai būna didesni nei to meto realios galimybės, didelė tikimybė, kad kils ginkluotas susidūrimas kelyje į tų lūkesčių realizavimą su tais, kurie trukdo pasiekti siekiamybę. Karo istorija apima platų tyrimų lauką, galima išskirti: karų ir karybos istoriją, pagalbinius karo istorijos mokslus, pagaliau sudedamąsias karybos istorijos dalis kariuomenės, karo meno ir karo minties istoriją ir t. t. 53 Todėl kai kurių tyrimų (ne)priskyrimas prie karo istorijos yra sąlyginis, tačiau esminiu laikytinas tyrimo objekto kriterijus, o ne koks chronologinis sutapimas ar kontekstas. Nes net ir intensyviausiame kare galima išskirti tyrimo objektus, kurie mažai ką arba iš viso nieko bendro su juo neturi ir neturėjo. Kartu galimas konkretaus karo 51 Apskritai karo priežasčių ir karo fenomeno samprata yra kintanti XVII a. teoretikas R. Montecuccoli sakė, kad karas tai kariuomenių, veikiančių viena prieš kitą, veiksmai bet kokiomis priemonėmis ir metodais, siekiant pergalės: Монтекукколи, Р. Записки Монтекукколи, генералиссимуса императорских войск, или Общие принципы военного искусства в трех книгах. Монреаль, 2012, c. 10; XVIII a. Moritzas von Sachsenas rašė, kad karas tai menas, persmelktas neaiškumų, neleidžiančių užtikrintai veikti, kurio esmė slypi rutinoje ir prietaruose: Мориц Саксонский. Теория военного искусства. Москва, 2009, c. 26; XIX a. C. von Clausewitzas pateikė nemažai karo apibrėžčių: kad tai ir politikos tęsinys kitomis priemonėmis, ir prievartos aktas, turintis tikslą priversti priešininką vykdyti mūsų valią : Clausewitz, von. C. Apie karą. I dalis. Vilnius, 2008, p. 7; Karo priežasčių analizę žr.: Кревельд, ван М. Трансформация войны. Москва, Pierre as Bourdieu išskiria kelias kapitalo rūšis ekonominį, kultūrinį, socialinį ir simbolinį : Bourdieu, P. Social Space and Symbolic Power. Sociological Theory, Vol. 7, No. 1, (Spring, 1989), pp Klausimą plačiai yra aptaręs karo istorikas V. Rakutis: Rakutis, V. Lietuvos karybos istorija: tarp tradicijos ir naujovių. Darbai ir dienos, 2000, t. XXI, p ; Rakutis, V. Karo meno istorijos tyrimų metodika. Vilnius, 2006, p. 8 9; Rakutis, V. Karo meno istorija, I dalis. Nuo seniausių laikų iki 1850 metų. Vilnius, 2012, p. 7 8; Šlekys, D. Karyba, karo menas. Karo mokslas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. IX, Vilnius, 2006, p ,

171 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) tyrimas jau jam pasibaigus, siekiant nustatyti, kaip veikia demobilizuotos kariuomenės, koks buvo to karo poveikis karybai ir kariams ir t. t. Kaip taikliai pažymėta, karas tai žygis ir laukimas, nes tik kartais kariai patenka į tiesioginių karo veiksmų epicentrą. Iki XX a. daugiau karių žūdavo ne mūšio lauke, o stovyklose ir žygio metu nuo įvairių ligų ir nelaimingų atsitikimų. O Vakarų istoriografijoje pastebima ir tam tikra karo istorijos demilitarizacija, kai dėmesys sutelkiamas ne į kovos veiksmus ir jų planavimą, o į žmones ir jų išgyvenimus 54. Lietuvos karo istorijos istoriografijos raidą nuo archeologinių tyrimų iki pokario partizanų kovų yra apžvelgę Valdas Rakutis, Vytautas Lesčius, Jonas Vaičenonis, Mindaugas Pocius ir Manvydas Vitkūnas 55, o istorikas Valdas Selenis tyrė Lietuvos istorikų bendruomenę ir jos veiklą tarpukariu 56. Aivas Ragauskas 57 ir Povilas Lasinskas 58 analizavo istorijos mokslo tarpukariu problemas. Dešimtmetį ( m.) veikusios Karo mokslų draugijos (KMD) ir jos Istorijos sekcijos veiklą nagrinėjo Romas Juzefovičius 59. Istorikas Aurelijus Gieda 2013 m. apgintoje humanitarinių mokslų daktaro disertacijoje analizavo lietuviškosios istorijos pokyčius m. ir istoriko profesijos sklaidos tiriamuoju laikotarpiu problematiką Black, J. Rethinking Military History. London, New York, 2004, pp Rakutis, V. XVIII a. Lietuvos karo istorijos tyrimų apžvalga. Karo archyvas, 2003, t. XVIII, p ; Lesčius, V. Dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo ir Nepriklausomybės kovų istoriografijos. Lietuvos istorijos studijos, 2002, t. X, p ; Vaičenonis, J m. laikotarpio Lietuvos kariuomenės tyrimai. Karo archyvas, 2003, t. XVIII, p ; Pocius, M metų partizaninio karo Lietuvoje istoriografija. Istorija, 2006, t. LXIV, p ; Vitkūnas, M. Archeologijos mokslo vaidmuo Lietuvos karo istorijos tyrimuose. Karo archyvas, 2003, t. XVIII, p Selenis, V. Lietuvos istorikų bendrija metais: kolektyvinės biografijos tyrimas. Vilnius, Ragauskas, A. Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2001, t. XIX, p Lasinskas, P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete metais. Vilnius, Juzefovičius, R. Istorinė švietėjiška karo mokslų draugijos veikla Karo archyvas, 2002, t. XVII, p Gieda, A. Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje m. [daktaro disertacija]. Vilnius,

172 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu Istorikas J. Vaičenonis, aptaręs karo istorijos tyrimų m. organizavimo problemas, apie tarpukarį rašė: Kartu su Lietuvos valstybingumo atkūrimu 1918 m. atsirado sąlygos ir Lietuvos karo istorijos tyrinėjimams. Laikotarpį nuo 1918 m. iki sovietinės okupacijos galėtume suskirstyti į du tarpsnius. Pirmąjį, apimantį metus, galima būtų įvardinti kaip parengiamąjį, o antrąjį, kuris prasideda 1927 ir baigiasi 1940 m. konkrečių ir tikslinių karo istorijos darbų įgyvendinimo laikotarpiu. 61 Tačiau dera pažymėti, kad Lietuvos karo istorijos tyrimuose stokojama homeriškojo nešališkumo 62, t. y. tyrimai dažnai atliekami vertinant reiškinius tik iš savo perspektyvos, lygiagrečiai nebandant objektyviai pažvelgti, o kas gi vyko kitoje fronto linijos pusėje. Istorikų bendruomenei turėtų būti būdinga autorefleksija, siekis nustatyti, kas nuveikta ir kokios yra tolesnės galimybės, pagaliau kas mes esame ir kuo užsiimame m. Jonas Matusas ir Zenonas Ivinskis 64 apžvelgė ir įvertino dviejų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvos istoriografiją, apskritai istorijos mokslo padėtį. Z. Ivinskis kritiškai ją įvertino, teigdamas, kad charakterizuojant mūsų esamą istorijos kryptį, reikia pasakyti, kad ji iš romantizmo prieglobsčio dar nėra visiškai išsilaisvinusi ir dažnai mūsų darbas panašus yra į prie didelės krūvos besikrapštantį žmogelį, kuris nemato, kas yra anoje jos pusėje 65. J. Matusas pozityviau apibendrino, teigdamas, kad Lietuvos istorijos mokslas per 20 metų padarė nemažą pažangą, tai pagrįsdamas išvardijo istorikus 61 Vaičenonis, J. Lietuvos karo istorijos tyrimų organizavimas metais. Istorija, 2009, t. LXXIII, p Hannah Arendt teigimu, nešališkumas, o kartu ir visa tikroji istoriografija atsirado tada, kai Homeras nusprendė apdainuoti ne tik achajų, bet ir trojėnų žygdarbius bei pašlovinti ne tik Achilo didybę, bet ir Hektoro šaunumą. Šitoks homeriškas nešališkumas, perimtas Herodoto, <...> vis dar yra aukščiausias mums žinomas objektyvumo tipas : Arendt, H. Tarp praeities ir ateities. Vilnius, 1995, p Gieda, A.; Švedas, A. Kuo svarbi istoriografijos istorija? Istorikų identiteto problemos Lietuvos istoriografijoje. Lietuvos istorijos studijos, Nr. 16, 2005, p ; Dragenytė, R. Šiuolaikinės istoriografijos pokyčiai: Jörno Rüseno koncepcija. Senosios Lietuvos literatūra, 30 knyga, 2010, p Plačiau apie Z. Ivinskį žr.: Selenis, V. Zenonas Ivinskis metų istorikų bendrijos kontekste. Soter, 2009, Nr. 29 (57), p Ivinskis, Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, 1940, t. 3, p

173 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) ir jų darbus, išskyrė 2 muziejus ir 4 tęstinius leidinius istorijos tematika: Mūsų senovė, Praeitis, Senovė ir Karo archyvas 66. Tačiau ar tai taikoma ir karo istorijai? Anot politikos mokslų atstovo Deivido Šlekio, Lietuvos istorikai ir tarpukariu, ir XXI a. susiduria su tomis pačiomis problemomis, pirmiausia su valstybės institucijų, ypač Krašto apsaugos ministerijos, polinkiu palaikyti senąjį istorinį pasakojimą, kas istorijos vertinimo prasme rodo, kad įstrigta laike 67, tačiau atitinka vieną iš įvardijamų pavojų istorijos mokslui pagarbą tradicijoms 68. Galbūt ir galima būtų sutikti, kad krašto apsaugos sistemoje esama probleminių aspektų istorijos apskritai ir karo istorijos atskirai vertinimo ir tyrimų kontekste, tačiau drįstume suabejoti, kad esama padėtis a priori analogiška tarpukariu susiklosčiusiai padėčiai, kai karo istorijai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys įvairiais lygmenimis. Johnas Toshas pabrėžia, kad istorikai yra žmonijos kultūrinio palikimo saugotojai ir istorijos tyrimai vykdytini nepaisant nūdienos aktualijų, nes tada kyla jų politizavimo grėsmė, kartu tik gerai įsisąmoninta bendra istorinė praeitis mobilizuoja bendruomenes efektyviai veikti 69. Vokietijos istoriko Ernsto Bernheimo teigimu, istorijos moksliniai tyrimai atvėrė plačias galimybes komparatyvistikai 70. Taigi Lietuvos istorijos tyrimų analizė įgalina nustatyti ir įvertinti esamą padėtį ir nubrėžti galimas perspektyvas. Analizuojant Lietuvos karo istorijos tyrimus pažymėtinas įdomus faktas, kad buvusio Latvijos kariuomenės vado, kelių knygų apie Latvijos nepriklausomybės karą autoriaus gen. Mārtiņšo Peniķio 71 dėka 1938 m. buvo išleistas Latvijos nepriklausomybės karo istorijos dvi- 66 Matusas, J. Kiek pažengė Lietuvos istorijos mokslas. Pasaulio lietuvis, 1938, balandžio 1, Nr. 7 (10), p Šlekys, D. Mąslaus Vyčio beieškant. Lietuviškos karinės minties raida ir būklė po nepriklausomybės atkūrimo ( ). Vilnius, 2015, p Тош, Д. Стремление к истине. Как овладеть мастерством историка. Москва, 2000, с Ten pat, с Бернгейм, Э. Введение в историческую науку. Москва, 2011, с Peniķis, M. Latvijas armijas sākums un vinas darbība līdz gada 8. oktobrim. Rīga, 1927; Peniķis, M. Latvijas nacionālās armijas cīņas 1919 vasarā un rudenī. Rīga, 1931; Peniķis, M. Latvijas armijas sākums un cīņas Latvijā līdz 1919 jūlijam. Rīga,

174 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu tomis (jis buvo šio leidinio vyriausiasis redaktorius) 72. Estijoje prie kariuomenės štabo veikęs Nepriklausomybės karo istorijos komitetas (est. Vabadussõja Ajaloo Komitete) m. taip pat išleido savo šalies nepriklausomybės karo istorijos du tomus 73. Ir Latvijoje, ir Estijoje šios knygos, atkūrus nepriklausomybę, buvo perleistos. Analogiško pobūdžio darbų Lietuvoje atsirado vėliau 74, paminėtinos Vytauto Lesčiaus knygos 75, pasirodžiusios tuo metu, kai latviai ir estai pakartotinai leido 76 iš esmės analogiškus tarpukario karo istorijos darbus. Kyla klausimas, kodėl Lietuvoje tarpukariu nebuvo parašyta ir išleista analitinių tokio lygio karo istorijos darbų apie Nepriklausomybės kovas, nors tuo metu veikė Karo mokslų draugijos (KMD) Istorijos sekcija, o Kariuomenės štabe buvo įkurta Istorijos dalis 77. Atsižvelgiant į Lietuvoje esamą ir toliau augantį karo istorijos mokslinių tyrimų potencialą, siekį reflektuoti ir suvokti, kas esame ir ką nuveikėme, taip pat atsakyti į klausimą, kam karo istorijos tyrimai galėtų ir turėtų būti aktualiausi, kas yra jų pagrindinis užsakovas, kodėl Latvijoje ir Estijoje atkūrus valstybingumą karo istorijos veikalai buvo perleidžiami, o Lietuvoje tik rašomi, aktualu atlikti karo istorijos svarbos tarpukariu Lietuvoje tyrimą. Mėginant konkrečiau apsibrėžti tyrimo ribas ir siekiant jo gelmės, bus laikomasi prielaidos, kad būtent kariuomenė yra (buvo) pagrindinis karo istorijos tyrimų iniciatorius ir vartotojas. Tačiau ar iš tikrųjų atkurtosios Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistema de facto yra karo istorijos ir apskritai istorijos naujausių tyrimų vartotoja? Ar vadovaujasi Vinco Kudirkos Tautiškoje giesmėje įtvirtintu priesaku: Iš 72 Latvijas atbrīvošanas kara vēsture. Virsred. M. Peniķis. 1 2 sēj. Rīga, Eesti Vabadussõda , t. I, toimetanud H. Ots ja S. Laider. Tallinn, 1937; Eesti Vabadussõda , t. II, toimetanud H. Ots ja S. Laider. Tallinn, Mažesnės apimties darbų būta ir tarpukariu: Petras Ruseckas buvo parengęs tekstą, skirtą Nepriklausomybės kovoms nušviesti, tačiau nespėjo jo išspausdinti. O išeivijoje pasirodė Kazio Ališausko ir Antano Ruškos tritomis (1972, 1981 ir 1982 m.) Kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. 75 Lesčius, V. Lietuvos kariuomenė Vilnius, 1998; Lesčius, V. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose Vilnius, Estijoje 1996 ir 1997 m., o Latvijoje 2006 m. 77 Institucines karo istorijos tyrimų tarpukariu problemas šio straipsnio autorius analizuos kitoje, jau rengiamoje, publikacijoje. 173

175 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) praeities Tavo sūnūs / Te stiprybę semia, t. y. ar praeitis yra tas šaltinis, iš kurio kas nors semiama, o jei taip tai kas, kaip ir ką semia? Abejones pagrindžia menka karo istorijos vieta karininkų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemoje, taip pat tokie atvejai, kai Lietuvos didieji kunigaikščiai transformuojami į karalius arba Karaliaus Mindaugo bataliono kariai tampa husarais, nors nėra jokio istorinio pagrindimo. Be to, ir karinio planavimo srityje karo istorija, tikėtina, nevaidina beveik jokio vaidmens, nes nei Lietuvos kariuomenės štabuose, nei Mokymo ir doktrinų valdyboje nėra jokio karo istorijos padalinio, tiriančio ir analizuojančio Lietuvos ginkluotajai gynybai aktualius nacionalinius ir pasaulinius karo istorijos atvejus. Todėl ir karo istorija netampa medžiaga kūrybiniame karinio planavimo procese, renkantis tik JAV karo mokyklos adeptų kelią 78. Tik Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje veikia Karo istorijos centras ir Krašto apsaugos ministerijai pavaldus Vytauto Didžiojo karo muziejus. Šio tyrimo tikslas įvertinti karo istorijos svarbą tarpukariu Lietuvos kariuomenei. Uždaviniai: 1) išnagrinėti, kokia buvo karo istorijos tyrimų reikšmė; 2) išanalizuoti susidomėjimo karo istorija Lietuvos kariuomenėje raišką; 3) atskleisti, kokios metodologinės rekomendacijos buvo teikiamos atliekantiems karo istorijos tyrimus. Chronologinės ribos apima tarpukario laikotarpį. Tyrime taikomi turinio analizės, sintezės ir deskreptyvinis metodai, siekiant atskleisti Lietuvos kariuomenės požiūrį į karo istoriją ir teiktas metodologines tokio pobūdžio tyrimų vykdymo rekomendacijas. I m. Karyje būsimasis užsienio reikalų ministras vyr. ltn. Juozas Urbšys, atkreipdamas dėmesį į karo istorijos svarbą, išskyrė tris aspektus: 1) objektyvų karo istorijos faktų fiksavimą; 2) karo istorijos, kaip karo mokslo medžiagos, reikšmę ir 3) istorijos, kaip motyvuojančios piliečius su ginklu stoti ginti Tėvynės, ugdytojos, kuri, anot autoriaus, reikalinga 78 Šlekys, D. Amerikietiškosios kariavimo tradicijos svarba ir keliamos problemos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga Vilnius, 2008, p

176 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu karžygystės kultui sudaryti 79. Taigi, karo istorija remiantis buvo kuriamas savotiškas karžygystės kultas 80. Karinėje spaudoje rašyta, kad Lietuvos karžygys dar ir senovėje buvo visam pasauliui žinomas kaipo narsus, sąžiningas, atsidavęs savo vadams vyras. Jo vardą gerbė net didžiausi Lietuvos priešai. O gerbė dėl to, kad lietuvis mokėjo garbingai elgtis. Jis niekad nebėgdavo iš kautynių lauko, jis niekad nebijodavo priešų, jis, mylėdamas savo tėvynę iš visos širdies, aukavo jai savo kraują 81. Akcentuota, kad mirti už tėvynę yra pati brangiausia auka. Tokią auką gali duoti tik karžygys. O tapti karžygiu pirmenybė tenka kariui 82 ir tikras karžygys žūva su ginklu rankoje 83. Be to, tikras karžygys kovoj apie dovanas negalvoja, tik apie pareigas. Bet kada už tas savo pareigas, su pasiaukojimu atliktas, gauna garbingas dovanas, jis jas su džiaugsmu sutinka ir jas gerbia, nesuteršdamas blogais darbais bei tuščiais pasididžiavimais 84. Formuota nuostata lietuvi, įsidėk giliai į širdį sau šį gražų posakį: Saldu ir garbinga už tėvynę mirti, nes nebus baisu mirti už tėvynę, bet priešingai, tau bus malonu, tu mirsi kaip karžygys, ir už tavo drąsą minės tave kartų kartos 85. Žūtis kovoje už tėvynę garantavo nemirtingumą m. Vėlinių išvakarėse Trimite rašyta: Visi žuvę ar mirę šauliai tebegyvena mūsų tarpe... Gyvi mums savo karžygišku pavyzdžiu yra amžino atminimo žuvę šauliai partizanai: Aleksandras Vainauskas, Vincas Dovydaitis, Algirdas Jasaitis ir visa eilė kitų. 86 Teiginys paremtas koncepcija, kad tautą sudaro gyvieji ir mirusieji. Tai buvo vienas iš trijų pagrindiniais įvardytų karo istorijos uždavinių formuojant ir palaikant didvyrių-karžygių mitą, siekiant užtikrinti jų žygių atminimo nemirtingumą. Idėja koreliuoja su Povilo Štuopio 87 (kuris istorijos studijas baigė VDU 79 Urbšys, [J.] Karo istorijos klausimu. Karys, 1921, sausio 8, Nr. 1 (85), p Pvz., 1926 m. išleista knyga: Dineika, K. Lietuvos karžygys Antanas Juozapavičius. Kaunas, Varinis, J. Iš savanorio atsiminimų. Karys, 1926, lapkričio 10 16, Nr. 46 (390), p Mirti už tėvynę... Karys, 1927, liepos 13 19, Nr. 28 (424), p Žemaitis, J. Veiverių kapai prislėgė tris karžygių kūnus. Kardas, 1929, gegužės 30, Nr. 21 (521), p St. Vyties Kryžiaus ordino šventės proga. Karys, 1930, lapkričio 20, Nr. 47 (599), p J-k-s, K. Savo krašto reikalu. Karys, 1930, sausio 1, Nr. 1 (553), p Jie gyvena tarpe mūsų... Trimitas, 1936, spalio 29, Nr. 44 (829), p Gimęs 1907 m., įstojo į universitetą 1928 m., 1937 m. VDU baigė istorijos studijas, 175

177 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) ir aktyviai bendradarbiavo spaudoje 88, mokytojavo, buvo gimnazijos direktorius) pozicija, išreikšta tarpukariu, kad mokslas tai galingiausia pasaka ir nuomonė apie tiesą, o mokslininkai burtininkai ir magai. Tačiau mokslas gali sustiprinti gyvenimo energiją, kuri pakels į erdves, svarbu, kad istorija būtų įkvepianti ir uždeganti, net jei ji ir nemoksliška. Todėl mūsų praeitis turės pasiaukoti ateičiai, kitu atveju mes jos išsižadėtume 89. Žinoma, tai diskutuotini 90 ir labiau romantizuotą istoriografinę tradiciją atliepiantys teiginiai m. gen. št. plk. Vladas Skorupskis, remdamasis C. von Clausewitzu, plk. Aleksandro Uspenskio knygos recenzijoje rašė, kad karas reikalingas tam, kad vėliau ką nors apie jį parašytume, jį išstudijuotume, kad mokėtume vėl kariauti 91. JAV konfederatų gen. Robertas Edwardas Lee yra pasakęs gerai, kad karas toks baisus, nes kitaip mes jį mylėtume pernelyg stipriai 92. Jeano Nortono Cru teigimu, žmogus visada didžiavosi karu. Jis pagražindavo patį mūšio aktą. Gražiomis spalvomis priešė kavaleriją ir durtuvų atakas. Jis apdovanodavo karius antžmogiškais jausmais: nenugalima narsa, degančiu noru kautis ir t. t. 93 Žinoma, tai labai idealizuotas vaizdinys, gerokai besiskiriantis nuo realybės, o ir dirbo mokytoju, gimnazijos direktoriumi. Plačiau žr.: Mokytojo Povilo Štuopio asmens byla. LCVA, f. 391, ap. 7, b. 5573, l Švedas, A. Istoriko teritorija (II). Tekstai kaip gairės [ ]. literaturairmenas.lt/ nr-3512/2397-publicistika/3804-aurimas-svedasistoriko-teritorija-ii-tekstai-kaip-gaires. 89 Štuopis, P. Istorijos stebuklai ir istorikai (fragmentai). Naujoji Romuva, 1932, gegužės 15, Nr. 20 (72), p Anot Hannah Arendt, XIX a. atsiradęs gamtos ir istorijos mokslų supriešinimas kartu su tariamu absoliučiu gamtotyrininkų objektyvumu ir tikslumu praeitis, tai susiję su prielaidos, kad gamtos mokslų eksperimentus galima atlikti nešališkai, todėl rezultatai bus objektyvūs. Tačiau ir istorijos, ir gamtamokslinių tyrimų rezultatai atsako į žmogaus iškeltus klausimus, taigi atsakymui turi įtakos tyrėjo pozicija, kuri tiek istoriko, tiek fiziko yra subjektyvi : Arendt, H. Tarp praeities ir ateities. Vilnius, 1995, p Skorupskis, V. A. Uspenskio Kare. Naujoji Romuva, 1932, gegužės 15, Nr. 20 (72), p Кревельд ван, М. Трансформация войны. Москва, 2008, с Cituojama pagal: Головин, Н. Н. Наука о войне. Избранные сочинения. Москва, 2008, с ; [remiamasi Cru, J. N. Témoins: essai d analyse et de critique des souvenirs de combattants édités en français de 1915 à Paris, 1929]. 176

178 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu ne visi karo vadai ir karybos teoretikai žavisi karu 94. Irenologijos atstovai susižavėjimą kautynėmis 95 galėtų apibūdinti net kaip karo kurstymą. JAV politologas, ekonomistas, istorikas, karo strategas Edwardas Nicolae Luttwakas, turintis dvi skirtingas nuomones apie karo istorijos tyrimų naudą ir metodologinę prieigą, palygino plačiai žinomos sentencijos Si vis pacem, para bellum, perfrazuotos kaip Si vis pacem, para pacem irenologijos taikos studijų (peace studies) atstovams, kurie teigia, kad taiką reikia tyrinėti kaip atskirą reiškinį ir aktyviai dirbti dėl jos 96. Taigi kyla klausimas, kokia bus istorijos tyrimų kryptis formuojamoji, pirmiausia akcentuojant tyrimus, remiančius valstybės politiką, ir stiprinant Lietuvos visuomenės tapatybę pagal sprendimų priėmimų galią turinčių asmenų supratimą, ar pliuralistinė, atspindinti požiūrių ir nuomonių įvairovę visuomenėje, su kritinio vertinimo akcentais? Tenka pabrėžti, kad karo istorijos ugdomojo pobūdžio ir tautiškai patriotiniu naratyvu paremti tyrimai gali pateikti netikslius atsakymus, o juos ekstrapoliavus naujiems gynybos politikos sprendimams pagrįsti, ateityje turėti katastrofiškų padarinių valstybės karinei gynybai 97. XIX a. gen. Henrikas Leeras 98 pabrėžė karinės analizės karo istorijoje svarbą, nes tik tokiu atveju karo istorijos darbai turi vertę, ir nurodė šio dalyko išskirtinę vietą greta karybos teorijos (karo filosofijos). Todėl tik kritiniu metodu paremtos analizės išvados (hipotezės, patikrintos atlikus nuodugnią ir plačią analizę) gali būti tvirtas karo mokslo pagrindas 99. Gen. Nikolajus 94 Pvz., Karlas von Österreichas-Teschenas (Habsburgas) pažymėjo, kad karas tai didžiausias blogis, kuris tik gali užklupti valstybę ar tautą: Габсбург, К. Основы высшего военного искусства. Германская военная мысль. Сос. К. А. Залесский. Москва, 2012, с Plačiau žr.: Кревельд, ван М. Трансформация войны. Москва, 2008, с Люттвак, Э. Стратегия. Логика войны и мира. Москва, 2012, c Jokubauskas, V.; Vaičenonis, J.; Vareikis, V.; Vitkus, H. Valia priešintis. Paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos. Sud. H. Vitkus, V. Vareikis. Klaipėda, 2015, p Rusijos generolas, Nikolajaus generalinio štabo akademijos karo meno profesorius ir jos viršininkas (Генрих Антонович Леер, m.). 99 Леер, Г. А. Опыт критико-исторического исследования законов искусства ведения войны. Санкт-Петербург, 1869, c. i iii. 177

179 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Golovinas 100 tarpukariu aptarė karo istorijos mokslo padėtį, remdamasis pavyzdžiais konstatavo, kad jis yra politizuotas, o šios šakos istorikų darbuose, jei apsiribojama karo meno aptarnavimu, remiantis štabų dokumentais, dažniausiai aprašyta, kas kur ėjo ir kur bei kaip kovėsi. Generolo nuomone, karo istorija turi apimti platesnį tyrimo lauką, t. y. kartu analizuoti socialius ir ekonominius aspektus, karių kasdienybę, nes, pasak jo, tik fronte kovojantys kariai, o ne štabuose sėdintys ir raportus rašantys karininkai žino, kas yra karas 101. Kitas tarpukario karybos teoretikas gen. Aleksandras Svechinas 102 rašė, kad be karo istorijos pavyzdžių kyla grėsmė pasiklysti abstrakčiose karybos teorijose. Jo teigimu, strategiškai mąstyti ir planuoti neįmanoma neišmanant karo istorijos, todėl pabrėžė savarankiškų analizių, o ne šabloninių sintezių studijavimo svarbą 103. Beje, abu šie autoriai, karo istorijai teikę išskirtinę reikšmę, buvo žinomi tarpukariu Lietuvos kariuomenėje ir jais remtasi. Karo istorija yra karo mokslų dalis, gal net viena iš svarbiausių, nes tai medžiaga, strategijos, operacijų meno ir taktikos, apskritai karybos pagrindas, kadangi šioje srityje eksperimentas neįmanomas. Tarpukariu pažymėta, kad karo istorijos pavyzdžiai duoda strategijai atskiras kampanijas, nes strategijos pagrindai nekinta 104. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo valdybos viršininkas gen. ltn. Zenonas Gerulaitis 1932 m. išleistame Karo istorijos įvade išdėstė, kodėl karo istorija dėstoma karininkams. Generolo teigimu, dėstant kursą nesiekiama suteikti žinių apie visus praeities karo faktus, nes tai, pirmiausia, neįmanoma apskritai, o 100 Rusijos imperijos kariuomenės generolas, Nikolajaus generalinio štabo karo akademijos profesorius, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, tarpukariu gyveno emigracijoje, gausiai rašė karo istorijos ir karybos temomis (Никола й Никола евич Голови н m.). 101 Головин, Н. Н. Наука о войне. Избранные сочинения. Москва, 2008, с Rusijos imperijos ir SSRS generolas, karybos teoretikas ir pedagogas (Александр Андреевич Свечин m., sušaudytas Stalino represijų metu), žymių karybos veikalų Karo meno istorija, Karo meno evoliucija, Strategija ir kt. autorius: Свечин, А. А. История военного искусства [3 части]. Москва, ; Свечин, А. А. Стратегия. Москва, 1926: Свечин, А. А. Эволюция военного искусства [2 тома]. Москва, Свечин, А. Стратегия. Москва, 1927, с Strategija operacija taktika (iš vokiečių kalbos išvertė kpt. Žlabis). Kardas, 1930, liepa, Nr. 7 (15), p

180 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu be to nereikalinga ir net kenksminga, kaip bergždžias smegenims balastas. Kurso tikslas karininkams atskleisti, kuo praeities karų faktų pažinimas naudingas besirengiant ateities karams, kaip žinios apie praeitį eksploatuojamos ateičiai užtikrinti. Antrasis kurso uždavinys buvo karo istorijos faktais pagrįsti tą karo teoriją, kuri čia [Karo mokykloje V. J.] jums dažnai teikiama plikos, vien logika paremtos spekuliacijos forma, nes karo istorija suteikia karo teorijos medžiagos, taigi abi disciplinos labai glaudžiai susijusios. Karo istorija neįmanoma be karo teorijos, nes ji karo istorijos kvintesencija, karo istorijos filosofija m. Karde buvo samprotaujama: Karo istorija yra kiekvienos tautos gyvybės, tautos teisių gynimo ir tautos noro bei aspiracijų atspindys. Neteisinga būtų manyti, kad karo ir bendroji istorija yra vien į praeitį nukreiptas mokslas. Istorija nėra tik praeities dokumentų rinkinys ir mąstymas apie praeitį. Teisingai suprastas istorijos mokslas apima praeitį, dabartį ir ateitį, jis nurodo ateities darbo kelius ir šaukte šaukia veikti. Todėl istorijos įvykiais, faktais nepakanka vien gėrėtis ar juos pasmerkti. Kiek mokėsim įvertinti praeitį, tiek suprasim ne tik patys save, bet kartu savo dabarties ir ateities uždavinius. <...> Kas neturi istoriškų pažiūrų į šių dienų dalykus, tas negali suprasti ir šių dienų uždavinių. Dabartis remiasi praeitimi ir nurodo ateities kelius. 106 Šiuos ir kitus viešus samprotavimus, siekiant aktualizuoti karo mokslų ir karo istorijos studijavimą, galima sieti ir su Vytauto Didžiojo karininkų kursų Generalinio štabo skyriaus įkūrimu m. Kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas gen. ltn. Petras Kubiliūnas, kalbėdamas aukštesniųjų karininkų kursų iškilmėse, pabrėžė: Mes turime susidaryti savo karo meno taktiką, bet ne aklai kopijuoti iš kitų. Taktika turi būti pritaikyta kariuomenės ypatybėms ir geografinei aplinkumai. Kiekviena tautos kariuomenė, net kiekviena žymesnė operacija turi savo atskirą taktiką. 107 Po metų 1932-aisiais gen. ltn. P. Kubiliūnas Generalinio štabo karininkų kursų atidarymo kalboje pabrėžė: 105 Gerulaitis, Z. Karo istorijos įvadas. Kaunas, 1932, p Ž-tis, S. Karo istorijos ir karo geografijos studijų reikalu. Kardas, 1932, sausis, Nr. 1 (33), p Nemunėlis, V. Mūsų kariuomenės karininkų korpo išsirutuliojimas. Karys, 1931, birželio 18, Nr. 25 (629), p

181 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Karo istorija mums duoda galimybės sekti, kaip palaipsniui vystėsi kariuomenės organizacija ir kaip sulig to tvarkėsi ir tobulėjo kariuomenės vadovybė. Toliau generolas apžvelgė karo istoriją nuo Napoleono laikų, akcentuodamas karybos pokyčius, o ypač karinių vienetų koordinavimo sudėtingėjimą m. Vyriausiojo štabo aplinkraštyje kariuomenei, pasirašytame gen. ltn. P. Kubiliūno, išdėstyta, kad iki šiol opesni kariuomenės tvarkymo darbai neleido užsiimti mūsų nepriklausomybės karų istorija, nežiūrint, kad tokios istorijos svarba yra labai didelė. Artimoje ateityje bus pradėtos mūsų nepriklausomybės karų studijos, todėl tenka sudaryti būsimiems darbams pagrindą. Taip pat buvo nurodyta Generalinio štabo valdybos III skyriui pristatyti: 1) visų m. operatyvinių dokumentų originalus; 2) visą daliniuose esančią karo istorijos parengtą ar publikuotą medžiagą; 3) atsiminimus. Išskirtinis dėmesys buvo skirtas atsiminimų rašymui ir rinkimui, teikti nurodymai, kokie apsektai turėtų būti juose atskleidžiami, akcentuojama būtinybė juose atskirti faktus nuo autorių subjektyvių spėliojimų 109. Gen. ltn. P. Kubiliūnas XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje pabrėžė, kad kitų šalių karybos kopijavimas nepriimtinas, ir savos karo meno mokyklos formavimo būtinumą, o tam neišvengiamai reikėjo pasitekti karo istorijos tyrimus. Būsimas Lietuvos kariuomenės vadas mjr. Stasys Raštikis m. studijavo Vokietijoje ir savo atsiminimuose rašė, kad karo istorijos dėstymas vokiečių generalinio štabo akademijoje iš pagrindų skyrėsi nuo karo istorijos studijų kitų valstybių generalinio štabo akademijose, nes Vokietijoje teorinių paskaitų nebuvo, karininkai gaudavo nurodymus, kokius karo istorijos veikalus skaityti, o vėliau vykdavo jų aptarimai, analizės ir taktinės pratybos karo žaidimai. Taip pat buvo organizuojamos lauko ekspedicijos, jose karininkai spręsdavo karo istorijos ir taktikos uždavinius. Taip per karo istorijos paskaitas buvo lavinamas karininkų analitinis mąstymas, gebėjimas priimti deramus sprendimus 110. Ši patirtis karininkui paliko gilų įspūdį. Jau grįžęs į Lietuvą, 1934 m. gen. št. plk. ltn. S. Raštikis rašė, kad, norint tapti g e r u k a r o v a d u, 108 Pone Ministre, gerbiamieji ponai karininkai, gen. ltn. Kubiliūnas. LCVA, f. 929, ap. 6, b.186, l Vyriausiojo štabo 1933 m. vasario 11 d. aplinkraštis. LCVA, f. 384, ap. 5, b. 24, l Raštikis, S. Kovose dėl Lietuvos. I t. Vilnius, 1990, p

182 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu reikalingi ne tik įgimti karo vado gabumai, ne tik geras patyrimas ir taktiškas pasirengimas, bet ir karo istorijos žinojimas, nes karybos istorija yra jei ne pati svarbiausia, tai tikrai viena iš svarbiausių karo m o k s l o š a k ų [išskirta tekste V. J.] 111. Būsimas generolas pažymėjo, kad net pats naujausias ir moderniausias kariuomenės statutas bus tik sausų straipsnių rinkinys, jeigu jame nebus pateikta praktinių, patyrimu paremtų pavyzdžių su paaiškinimais karo istorijos kontekste. Jis pabrėžė, kad taikos metu dauguma karininkų nesidomi karo istorija ir jos nevertina, nes mano, kad tai tik aukštųjų karininkų užsiėmimas, ir tai būdinga visų šalių kariuomenėms, o šios padėties kaltininkai yra istorikai ir karo istorijos dėstytojai, kurie nesudomina karių ir nederamai pateikia istorijos kursą. Kita nesidomėjimo karo istorija priežastis, pasak karininko, yra karo istorijos rašytojų ir dėstytojų (jaunų ir nepatyrusių generalinio štabo kapitonų, majorų ir pulkininkų leitenantų) didelė drąsa nagrinėjant vieną ar kitą istorijos pavyzdį. Trečioji kad jaunesnieji karininkai karo istorijos veikaluose mažai randa praktinių pavyzdžių, susijusių su kuopų ar batalionų taktine veikla, nes knygose dažniausiai gilinamasi į armijų, korpusų ir divizijų veiksmus. Tačiau, S. Raštikio nuomone, visi karininkai turi būti supažindinti su karo istorija, ja domėtis ir analizuoti, kad perprastų karybą. Negana studijuoti žemėlapius, dalyvauti mokymuose poligonuose ir manevruose, kadangi tai nėra tikras karo laukas. Taikos metu tokio tikrųjų kautynių lauko ir negali būti 112. Būsimas kariuomenės vadas labai nuodugniai aptarė karo istorijos reikšmę kariuomenei, taip lyg ir nubrėždamas ateities veiklos gaires. O savo atsiminimuose rašė, kad tuo metu ( m.) jam pavyko Mūsų žinynui parašyti savo 111 Straipsnį autorius pradeda dviem žymių karvedžių citatomis: (Napoleono) Kariaukite kaip Aleksandras, Hanibalas, Cezaris, Gustavas Adolfas, Tiurenas, Princas Eugenijus ir Fridrichas. Skaitykite jų vadovautų 88-erių karo žygių istoriją. Skaitykite ją daug kartų ir imkite iš jos pavyzdžius. Tai yra v i e n i n t e l i s [išskirta tekste V. J.] kelias suprasti ir įsigilinti į karybos paslaptis ir pasidaryti garsiuoju karo vadu. ; (Alfredo von Schlieffeno) Prieš kiekvieną, norintį būti karo vadu, guli knyga, pavadinta Karo istorija. Ji prasideda pirmosios pasaulyje Kaino ir Abelio kovos aprašymu ir toli gražu dar nebaigta. Žr.: Raštikis, S. Karo istorijos reikšmė ir jos dėstymo metodas vokiečių gen. št. mokykloje. Mūsų žinynas, 1934, t. XXVI, Nr. 109, p Raštikis, S. Karo istorijos reikšmė ir jos dėstymo metodas vokiečių gen. št. mokykloje. Mūsų žinynas, 1934, t. XXVI, Nr. 109, p

183 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) geriausius straipsnius kariuomenės mokymo, kautynių organizavimo ir karo istorijos klausimais 113. Atkreiptas dėmesys, kad analizuojant XX a. karo istoriją nevalia pamiršti LDK ir XIX a. karo istorijos, kuri praturtins kariuomenės tradicijas m. gen. št. plk. S. Raštikis teigė, kad lapkričio 23-čioji diena yra tik viena iš Lietuvos istorijos naujojo laikotarpio datų, bet ji dar nėra absoliuti mūsų kariuomenės istorijos pradžia, todėl iki šiol mums dar trūksta gilesnių Lietuvos karo istorijos studijų, kurių išdavoje, jei ne visi, tai bent kai kurie mūsų kariuomenės pulkai galės švęsti ne keliolikos, bet kelių dešimčių ar net kelių šimtų metų sukaktis 115. Spaudoje patriotiškai rašyta: Ir mes, lietuviai, turim kariškai atgimti, susilyginti su garsiais senoliais. Mūsų tautos [lietuvių V. J.] karo istorija yra labai garbinga, nes mes kariavom su rytais ir vakarais. Nors šiandien mūsų svoris nėra toks, koks buvo senovėj, bet tą skirtumą turim stengtis išlyginti dvasišku stiprumu. Mums, senovės karių vaikams, karo dalykai turi būti ypač artimi m. kariuomenės įsakyme deklaruota, kad kariuomenei ypatingai rūpi Lietuvos karo istorijos paminklų ir tradicijų apsauga m. paskaitų konspekte gen. št. plk. Stasys Zaskevičius įspėjo: Karybą beorganizuodami niekada nepamirškime, kad svetimos sistemos menkai kritiškas kopijavimas mums netinka: tai primygtinai pabrėžia ne tik mūsų šalies istorija, bet ir geografija. Ir čia pat klausė ar, įvertinę ekonominius ir geografinius veiksnius, nejaugi galime leisti sau liuksą ištisai periminėti prancūzų, vokiečių, belgų ar čekų kariuomenės organizacijos amplitudę? Galiausiai konstatavo, kad būtina įvertinti Lietuvos patirtį ir sąlygas, o tada spręsti, formuoti savo nacionalinį 113 Raštikis, S. Kovose dėl Lietuvos. I t. Vilnius, 1990, p Balčiūnas. Mūsų karo istorijos reikalu. Karys, 1928, gruodžio 5 12, Nr. 50 (498), p Vieningumas ir stipri kariuomenė mūsų laisvės ir nepriklausomybės laidas. Vyriausiojo štabo viršininko gen. št. plk. S. Raštikio kalba lapkričio 23 d. Trimitas, 1934, lapkričio 29, Nr. 48, p Apie karą ir karingumą. Trimitas, 1939, vasario 2, Nr. 5 (946), p m. atgavus Vilnių, karinė vadovybė Vytauto Didžiojo karo muziejui įsakė imtis visų priemonių, siekiant užtikrinti Gedimino kalno ir Vytauto Didžiojo palaikų apsaugą ir tinkamą jiems pagarbą : Įsakymas kariuomenei. Rikiuotės sritis. 1939, lapkričio 17 d., Nr. 96, p

184 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu požiūrį į karybą m. Kariuomenės štabo III (mobilizacijos) skyriaus viršininkas gen. št. plk. ltn. Antanas Šova konstatavo, kad karo mokslo silpnoji pusė yra ta, kad jo sudarytos karo teorijos gali būti patikrintos tik karo metu 119, taigi kai jau būna per vėlu, o klaidingos teorijos pasirinkimas ir taikymas gali baigtis karine katastrofa m. buvęs karo lakūnas instruktorius, gen. št. plk. ltn. Juozas Jankauskas, m. Karo mokykloje dėstęs karo istoriją ir aviaciją, rašė: Jei įvairūs nauji išradimai kitose mokslo šakose bandomi ir tiriami laboratorijose bei mokslo kabinetuose, tai to, deja, negali atlikti karo mokslas, jo laboratorija kautynių laukas. 120 Pastaroji citata atskleidžia, kad karo istorijos tyrimai laikytini karybos laboratorija ir tai tarpukariu Lietuvos kariuomenės aiškiai įvardyta. Basilio Henrio Liddellio Harto teigimu, karo istorijos tyrimai padeda rasti naują ir teisingą doktriną, be to, formuoti karių požiūrį į karybą. Pagaliau, pasak autoriaus, net pats intensyviausias karinis parengimas taikos metu yra labiau teorinis negu praktinis 121. Analogiškos pozicijos laikėsi ir C. von Clausewitzas kad karyboje istoriniai pavyzdžiai viską daro aiškų, be to, yra geriausias įrodymas praktiniame moksle, o daugiau nei bet kur kitur tai matyti karo mene. Taip pat, remdamasis Prūsijos gen. Gerhardu Johannu Davidu von Scharnhorstu, rašė, jog karo reikalų supratimui didžiausią reikšmę turi istoriniai pavyzdžiai 122. A. H. Jomini savo veikaluose gausiai rėmėsi istoriniais pavyzdžiais teigdamas, kad karo istorijoje yra pavyzdžių visiems karinių veiksmų atvejams iliustruoti ir kad istorija geriausia mokykla. Jo teigimu, kad valstybė būtų deramai pasirengusi gynybai, Generalinis štabas taikos metu turi planuoti karinius veiksmus, o jo archyve turi būti saugomos išsamios karo istorijos statistikos, geografijos, topografijos ir strategijos veikalų analizės Zaskevičius. Kariuomenės organizacijos ir aprūpinimo pagrindai divizijos ribose. Vadovybės organizacija m. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 410, p Šova, A. Kariškos sensacijos ir patyrimai. Trimitas, 1937, balandžio 15, Nr. 15 (832), p Jankauskas, [J.]. Tankai ir prieštankiniai ginklai Ispanijos kare. Kardas, 1939, sausio 1, Nr. 1 (303), p Лиддел Гарт, Б. Стратегия непрямых действий. Москва, 2012, c Clausewitz, von. C. Apie karą. I dalis. Vilnius, 2008, p Жомини, Г. Стратегия и тактика в военном искусстве. Москва, 2009, c. 14, 48, 183

185 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Puikus pavyzdys Žiemos karo metu Suomijoje, kai plk. Paavo Juho Talvela dar taikos metais Karo koledže apgynė baigiamąjį darbą (suom. Offensiiviset mahdollisuudet Laatokan Karjalassa) apie eventualius karo veiksmus Ladogos Karelijoje, kur ir buvo Tolvajervio sektorius m. gruodį su keliais suomių batalionais pulkininkas sumušė dvi sovietų divizijas 139-ąją ir 75-ąją ir paėmė daug karo belaisvių ir trofėjų 124. Taigi karininkas prieš penkiolika metų jau buvo išanalizavęs vietovę ir galimybes joje veikti karo atveju. A. H. Jomini apibendrino: Karinės teorijos, pagrįstos teisingais principais, išlaikiusiais tikro karo išbandymus ir papildytais tiksliai užfiksuota karo istorijos patirtimi, taps tikru vadovėliu generolams. Jeigu šie metodai ir nepagimdys didžių žmonių, tai bent išugdys meistriškus generolus, kurie stos į vieną eilę su apsigimusiais karo meno meistrais. 125 Taigi, anot šio XIX a. autoriaus, karo vadų lavinimo pagrindas karybos teorijų ir karo istorijos analizė. Nors, žinoma, lemiamą įtaką turi istorinio tyrimo pobūdis, kritinio metodo ir objektyvumo aspektai, nes, pasak XVIII a. karo vado Moritzo von Sachseno, tikėti istorikų pasakojimais negalima, nes jie apie karą rašo remdamiesi vaizduote 126, bet tai XVIII a. pradžios teiginys, kol dar nebuvo šiuolaikinio istorijos mokslo (su visu tyrimų metodologiniu instrumentariumu). Šis priekaištas gali būti paremtas prielaidomis, kad dalis istorikų neturi karybos patirties ir tik bando įsivaizduoti karą, arba subjektyvumu, būdingu ir karo vadams, kurie, kaip ir kritikos autorius, imasi rašytine forma analizuoti karo fenomeną, jo vedimo būdus. Tai suponuoja prielaidą, kad taktikos ir operacijų karo istorijos analizės tai pirmiausia karininkų, turinčių istoriko išsilavinimą, veiklos sritis. Tačiau dėl to kyla ir santykio su tyrimo objektu problema, nes karininkams gali būti sunku kritiškai vertinti kariuomenę atliekant karo istorijos tyrimus. Visada balansuojama tarp karinių procesų geresnio supratimo (ypač ope- 72, 168, 175, 177, 192, 210, 214, 220, 226, 237, 261, 286, Engle, E.; Paananen, L. Žiemos karas. Sovietų Sąjunga puola Suomiją Kaunas, 2010, p. 105; Petrauskas, R. Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. Pirma knyga. Vilnius, 2010, p Жомини, Г. Стратегия и тактика в военном искусстве. Москва, 2009, c Мориц Саксонский. Теория военного искусства. Москва, 2009, c

186 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu racijų ir taktikos srityse) ir pavojaus diskredituoti sistemą m. spaudoje pažymėta, kad karininkams būtina lankyti kautynių vietas, kurių Lietuvoje gausu, ir taip plėsti savo karo istorijos žinias m. ypatingųjų reikalų karininkas prie Vyriausiojo štabo gen. št. plk. ltn. Kazys Grinius, išanalizavęs karo istorijos pavyzdžius nuo Napoleono iki Didžiojo karo laikų, aptaręs a priori ir a posteriori doktrinas 129 bei remdamasis vokiečių karybos teoretikais, padarė išvadą, kad reguliarioji kariuomenė turi būti nedidelė, motyvuota ir mobili, t. y. motorizuota 130. Remiantis karo istorijos pavyzdžiais Mūsų žinyne analizuota taktika m. generalinio štabo karininkų kursuose studijuojant karo istoriją buvo analizuojama Frydricho II kampanija Silezijoje ir Napoleono Italijoje, sprendžiamas karo istorijos uždavinys 132. Karo istorija teikė daug kariuomenės veikimo pavyzdžių m. Kariuomenės štabas, duodamas nurodymus dėl nemobilizuojamų šaulių panaudojimo, jų uždavinius taip pat formulavo remdamasis istorine patirtimi 134. Laikytasi nuomonės, kad karinę propagandą 135 geriausia diegti per karo istoriją, tačiau Lietuvos kariuomenės pulkai mažai turėjo savo išleistų istorijų, o ir tos 136 buvo parašytos taip negyvai, kad jomis mažai 127 Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo istorijos tyrimai Vokietijoje buvo atliekami jos karininkų tarpukariu. Plačiau žr.: Ланник, Л. В. Победоносные проигравшие: Германская военная элита в гг. Санкт-Петербург, 2016, с J. Pažinkime savąjį kraštą. Kardas, 1934, rugpjūčio 15, Nr. 16 (193), p A priori doktrina XX a. karo aplinkoje vadas neįstengia valdyti mūšio, todėl priverstas sprendimus priimti a priori, o ir pagal moderniąją strategiją reikia kuo daugiau pajėgų įtraukti į mūšį; kita doktrina a posteriori, t. y. veikimas reaguojant į įvykių eigą. Pastarojo principo mūšio metu, turėdamas menkesnes pajėgas ir rezervą, laikėsi Napoleonas. 130 Grinius. Krašto gynimo reikalu. Vairas, 1935, vasaris, Nr. 2, p Karvelis. Taktika istorijos pavyzdžiuose. Mūsų žinynas, 1935, t. XXVIII, Nr. 119, p Bulvičius, V. Generalinio štabo kursai. Kardas, 1935, gegužės 15, Nr. 10 (215), p Žukas, P. Veiksmai priešo užnugaryje. Trimitas, 1940, birželio 13, Nr. 24 (1017), p Šaulių panaudojimo reikalu, 1940 m. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1097, l Karinės propagandos tikslas buvo ugdyti tautos ir valstybės karingumą ir pasiaukojimą ginant Tėvynę. 136 Iki 1940 m. spėta išleisti kelias knygas: 5 pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulkas Kaunas, 1934; 8-tas pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulkas Pulko penkiolikos gyvavimo metų sukakčiai paminėti. Sud. E. Bliudnikas; 185

187 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) domisi ne tik kareiviai, bet ir visuomenė m. kpt. Stepas Žukaitis parašė 4-ojo pėstininkų pulko istoriją, tačiau Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius įvardijo nemažai teksto trūkumų ir jo leidybai nepritarė 138. Kaip sektinas pavyzdys rašantiems Lietuvos kariuomenės dalinių istorijas buvo teikiamas Vokietijos kariuomenės [Prūsijos generalfeldmaršalo Ludwigo Leopoldo Gottliebo Hermanno] von Boyeno 5-asis Rytų Prūsijos 139 pėstininkų pulkas 140. Šis Vokietijos kariuomenės dalinys pasirinktas, matyt, neatsitiktinai, nes vienas jo batalionas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo dislokuotas Klaipėdoje. Pažymėtina, kad Latvijoje pulkų istorijos pradėtos leisti anksčiau nei Lietuvoje ir išleistos 7 141, Lietuvoje 3 pėstininkų pulkų ir 1 kavalerijos pulko, be to, būta leidinių, skirtų Karo mokyklos, karo technikos dalinių ir Šaulių sąjungos istorijai m. Mūsų žinyne rašoma: Istoriniai darbai yra patys naudingiausi ir jų studijavimas, rodos, turėtų sudaryti karininko išsimokslinimo viršūnę. Bet esminė sąlyga, kad taip būtų, jie turi būti rašomi su didžiausiu sąžiningumu, jie turi vaizduoti kautynes su mažiausiomis detalėmis taip P. Nazaras. Šiauliai, 1934; Gusaras: 1-ojo gusarų Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos pulko 15 m. gyvavimo sukakčiai paminėti. Red. N. Gasėnas. Kaunas, 1934; Bilevičius, [P.] 11 pėstininkų Vilniaus pulkas. Kaunas, 1939; Matusas, J. Šaulių sąjungos istorija. Kaunas, 1939; Karo technikos dalių dvidešimtmetis Kaunas, 1939; Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla, Kaunas, 1939; Dalinių istorijos buvo publikuojamos ir karinėje periodikoje. 137 Delininkaitis. Kariškoji propaganda. Kardas, 1935, rugsėjo 15, Nr. 18 (223), p ojo pėstininkų pulko 1935 m. lapkričio 9 d. vado raštas. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 240, l. 2; Spaudos ir švietimo skyriaus 1935 m. gegužės 10 d. raštas. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 240, l m. Berlyne išleistoje 41-ojo von Boyeno (5-ojo Rytų Prūsijos) pėstininkų pulko istorijoje aprašoma, kaip pulkas buvo suformuotas, paskui jo karinė patirtis, išskirtinį dėmesį skiriant 1866 m. ir m. karinėms kampanijoms, toliau pereinama prie pulko istorijos taikos metu ir pateikiama informacija apie pulko šefus ir vadovybę: Schimrigk, W. Das Infanterie-Regiment von Boyen (5. Ostpreußisches) Nr. 41. Berlin, Delininkaitis. Kariškoji propaganda. Kardas, 1935, rugsėjo 15, Nr. 18 (223), p Liepājās kājnieku pulka tapšanas un pārbaudīšanas gadi ( ). Rīga, 1926; 2. Ventspils kājnieku pulks. Liepāja, 1936; 3. Jelgavas kājnieku pulks. Jelgava, 1929; 6. Rīgas kājnieku pulka vēsture Rīga, 1929; 8. Dauvgavpils kājnieku pulka vēsture. Cēsis, 1930; 9. Rēzeknes kājnieku pulka gaitas. Rīga, 1923; Vidzemes artilērijas pulka vēsture. Rīga,

188 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu tiksliai, kaip tat yra galima žmogui m. Karde, buvo perspausdinti Vokietijos autorių samprotavimai apie karo istorijos svarbą karybai: Karo istorijos mokslo svarbus tikslas turi būti žmogaus dvasios griežtas formavimas, fantazijos tyrimas, militarinės vaizduotės galių ugdymas. Karo istorijos mokslo niekintojai visada tai atmeta sakydami, kad tuo būdu norima surasti šiokių tokių patentų, pagal kuriuos vadovybė darytų savo sprendimus. Nieko nėra išvirkštesnio, nieko kvailesnio, kaip tas. Nė vienas tikras karo istorijos mokslininkas apie tokią kvailybę negalvoja. Į karo istorijos mokslą, kariškai kalbant, galima žiūrėti kaip į dvasinį derlių, kaip į dvasinį smegenų kelių išaštrinimą, kad galėtų suprasti militarinius pasiryžimus. <...> Tiktai rimtos karo istorijos studijos leidžia protui subręsti lemiamiems sprendimams. Pasąmonėje jų dėka susikaupia didelės jėgos, kurios dideliems vadams, kurie karo istorijos mokslui skyrė didelės reikšmės, tam tikra prasme leidžia daryti divinatorinius [intuityvius] sprendimus. Studijos pažadina fantaziją, paaštrina įsivaizdavimo galias. Todėl jos dėka, turint didesnį karo istorijos mokslo pažinimą, galima daug greičiau, tiksliau ir sąmoningiau padėtį įvertinti. 143 Teigta, kad atsargos karininkai, studijuodami istorinių kautynių pavyzdžius ir skaičiuodami techninių kovos priemonių poreikį mūšyje, tobulins savo teorines karybos žinias 144. Bet tai nereiškia, kad teorinės studijos, net ir turintiems praktinės karo patirties, gali atskleisti tikrąjį karo veidą, nes Pirmojo pasaulinio karo patirtis, pasak J. N. Cru (kuris buvo šio karo veteranas, kovojęs Prancūzijos kariuomenės gretose), atskleidė, kad iki 1914 m. karo neišgyvenusi karta iš esmės nieko apie jį nežino, nors manė žinanti iš knygų karo istorijos temomis, tačiau tas žinojimas buvo klaidingas ir idealizuotas 145. Kita vertus, tai nepaneigia karo istorijos reikšmės karybos teorijai, nors ir nepadeda kovotojui psichologiškai 142 Grasset, plk. Kaip rašyti kautynių monografiją. Comment mèttre sur pied la monographie de combat (iš prancūzų kalbos vertė kpt. Šalkauskas). Mūsų žinynas, 1936, t. XXX, Nr. 134, p Gustainis, V. Specialybės ir bendroji kultūra. Kardas, 1938, sausio 1, Nr. 1 (279), p Gai-tis, J. Atsargos karininkų paruošimas. Kardas, 1936, lapkričio 15, Nr. 22 (251), p Головин, Н. Н. Наука о войне. Избранные сочинения. Москва, 2008, с

189 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) pasiruošti karo meto patirtims ir išgyvenimams. Tarpukariu teigta, kad nuoseklus domėjimasis karo istorija ir kitos priemonės turi didelę reikšmę atsargos karininkų kompetencijai m. buvo tikinama, kad karo istorija yra neišsemiamas šaltinis nors ir pačio mažiausio dalinio mokymui, auklėjimui ir taktiniam parengimui. Kartu atkreiptas dėmesys į tai, kad, deja, daugelio karo patyrimo neturinčių karininkų karo istorijos žinios yra labai kuklios 147. Nors karo istorija dėstyta Karo mokykloje ir įvairiuose kursuose 148, 1921 m. tai buvo pavesta mjr. Vaclovui Biržiškai 149. Karo istorijai buvo skirta 20 val. paskaitų, dėstyta pradedant senovės graikų ir Aleksandro Makedoniečio žygiais, Romos imperijos karais, kryžiaus žygiais ir t. t., pereinant prie Lietuvos karo istorijos temų, kurios apėmė LDK karo istoriją ir 1812 m. Napoleono žygį per Lietuvą, XIX a. sukilimus 150. Tuo metu V. Biržiška aktyviai rašė karo istorijos temomis ir buvo pradėjęs rengti knygą Lietuvos karo istorijos bruožai 151. Karo istorija taip pat buvo dėstoma Karo aviacijos puskarininkių mokykloje 152, pradinių mokyklų mokytojų kursuose 153. Aukštuosiuose kūno kultūros kursuose greta kitų karinių disciplinų buvo dėstoma ir karo istorija 154. Domėtasi karo istorijos dėstymu Sovietų Rusi- 146 Binkis-Binkevičius. Atsargos karininkų karinio pasirengimo lygis. Kardas, 1938, lapkritis, Nr. 22 (300), p Z. R. Karo istorijos reikšmė dalinio mokymui. Kardas, 1939, rugpjūčio 15, Nr. 16 (318), p Plačiau žr.: Ažubalis, A. et al. Karo pedagogika Lietuvoje ( m.). Vilnius, Karo mokyklos viršininko 1921 m. rugpjūčio 2 d. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 31, l Programa karų istorijos pamokų [1921 m.]. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 31, l Žukas, V. Gyvenimas knygai: Vaclovas Biržiška. Vilnius, 2012, p Kelio akmenėlis. Įsteigta puskarininkių lakūnų mokykla. Karys, 1929, sausio 24, Nr. 3 (503), p Balčiūnas. Nauji mūsų talkininkai. Karys, 1929, rugpjūčio 22, Nr. 33 (533), p Plačiau apie karinį rengimą švietimo ir mokslo įstaigose žr.: Ažubalis, A.; Kazlauskaitė Markelienė, R.; Žilėnienė, V. Karinis rengimas Lietuvos mokykloje ( m.). Vilnius, Pirmieji egzaminai. Karys, 1935, sausio 24, Nr. 4 (827), p. 93; Jašinskas, J. Aukštieji kūno kultūros kursai. Kardas, 1936, birželio 15, Nr. 12 (241), p

190 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu joje 155, Čekoslovakijoje 156, Belgijoje 157, Latvijoje 158, Lenkijoje 159, Italijoje 160 ir kitose šalyse. Tarpukariu karo istoriją dėstė būsimi generolai plk. ltn. Jonas Juodišius ( m.) 161, gen. št. plk. Kazys Tallat-Kelpša 162, gen. št. plk. ltn. Juozas Jankauskas ( m.) 163, gen. št. plk. Povilas Žilys 164, mjr. Kazys Sabalys 165 ir kiti. Šią discipliną dėstė ir 1932 m. Karo istorijos įvado konspektą parengė gen. ltn. Zenonas Gerulaitis 166, o 1933 m. gen. št. plk. ltn. S. Raštikis parengė Karo istorijos konspekto I dalį 167, nes, jo teigimu, gavo įsakymą Karo mokykloje skaityti karo istorijos, įtraukiant ir Lietuvos karo istoriją, paskaitas, o vadovėlių nebuvo, todėl kiekvienai paskaitai rašė konspektą. Jų pagrindu su daugybe schemų vėliau buvo parengtas ir išleistas atskiras leidinys 168. Antrą konspektų dalį 1936 m. parengė gen. št. plk. S. Zaskevičius 169. Visi trys 100 egz. tiražu rotaprintu 170 atspausdinti leidiniai buvo skirti karininkų rengimui. 155 Karo chronika: Rusijoj. Karys, 1923, rugsėjo 20 26, Nr. 38 (226), p Čekoslovakijos karo mokslo įstaigų ir fizinio lavinimosi apžvalga. Karys, 1923, balandžio 26 gegužės 2, Nr. 17 (205), p Tallat-Kelpša, K. Belgija: Karo akademija (Ecole de guerre). Karys, 1922, gegužės 11, Nr. 19 (155), p Aukštųjų karo mokslo kursų klausimas Latvijoje. Karys, 1921, spalio 6, Nr. 40 (124), p Lenkų karo inžinerijos mokykla. Karys, 1925, spalio 15 21, Nr. 42 (334), p Kariškos žinios: italų studentijos militarizavimas. Karys, 1931, liepos 2, Nr. 27 (631), p Asevičius, V. et al. Lietuvos kariuomenės karininkai , t. IV. Vilnius, 2004, p Asevičius, V. et al. Lietuvos kariuomenės karininkai , t. VIII. Vilnius, 2008, p Asevičius, V. et al. Lietuvos kariuomenės karininkai , t. IV. Vilnius, 2004, p Asevičius, V. et al. Lietuvos kariuomenės karininkai , t. VIII. Vilnius, 2008, p Asevičius, V. et al. Lietuvos kariuomenės karininkai , t. VII. Vilnius, 2007, p Gerulaitis, Z. Karo istorijos įvadas. Kaunas, Raštikis, S. Karo istorijos konspektas. I dalis. Kaunas, Raštikis, S. Kovose dėl Lietuvos. I. t. Vilnius, 1990, p Zaskevičius, S. Karo istorijos konspektas. II dalis. Kaunas, Rotaprintas [lot. rota ratas + angl. print spausdinti] supaprastinta spausdinimo 189

191 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 1939 m. brg. gen. J. Juodišius Karo mokyklos baigimo proga naujiesiems karininkams priminė nuolatinio profesinio tobulėjimo svarbą ir pabrėžė, kad pirmoje vietoje turėtų būti karo istorija, divizijų ir pulkų veiksmų aprašymai ir atsiminimai 171. Karininkams, norintiems studijuoti užsienio aukštosiose karo mokyklose, buvo būtina išlaikyti karo istorijos egzaminą m. sausio d. kandidatai vykti į užsienio karo akademijas laikė kalbų, karo istorijos, bendrosios ir Lietuvos istorijos, taktikos, taikomosios taktikos, geografijos ir topografijos egzaminus 173. Karininkai, pretenduojantys studijuoti Lietuvoje Generalinio štabo kursuose, turėjo laikyti stojamuosius egzaminus m. kandidatai studijuoti šiuose kursuose laikė 7 egzaminus: a) taktikos; b) karo istorijos; c) visuotinės istorijos; d) geografijos; e) topografijos ir f) dviejų užsienio kalbų (pasirinktinai prancūzų, vokiečių, rusų ar lenkų) 174. Buvo parengtos atskiros karo istorijos 175 ir visuotinės istorijos 176 egzaminų programos m. karo istorijos egzaminuotojai buvo gen. ltn. Z. Gerulaitis ir gen. št. plk. Stasys Pundzevičius, o visuotinės istorijos gen. št. plk. J. Lanskoronskis. Karininkai, be dviejų istorijos egzaminų, laikė bendrosios taktikos, pėstininkų taktikos, geografijos, topografijos ir užsienio kalbos egzaminus m. pretendentų eiti bataliono ir kuopos vado pareigas egzaminų sąrašas buvo papildytas karo istorijos egzaminu 178. Laikant egzaminus buvo būtina žinoti ne tik karo istorijos faktus, bet ir išmanyti bendrą istorinį kontekstą, nes mašina, veikianti ofseto principu. 171 Gilios prasmės žodžiai jauniesiems. Kardas, 1939, spalio 1, Nr. 19 (321), p Vyriausiasis štabas, 1925 m. gegužės 9 d. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 75, l Pateikiamas istorijos egzamino karininkams temų sąrašas: programa, pagal kurią buvo egzaminuojami karininkai, siunčiami į užsienio karo akademijas. Kardas, 1930, kovas, Nr. 3 (11), p Vyriausiojo štabo aplinkraštis, 1932 m. lapkričio 16 d. LCVA, f. 515, ap. 1, b. 14, l Įstojamųjų egzaminų į generalinio štabo kursų II laidą Karo istorijos programa, 1933 m. LCVA, f. 384, ap. 5, b. 24, l Įstojamųjų egzaminų į generalinio štabo kursų II laidą Visuotinės istorijos programa, 1933 m. LCVA, f. 384, ap. 5, b. 24, l Vyriausiojo štabo 1933 m. vasario 20 d. aplinkraštis. LCVA, f. 384, ap. 5, b. 24, apv. l Naujos programos karininkų egzaminams. Kardas, 1938, birželio 15, Nr. 12 (290), p

192 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu tai buvo fonas, kuriame ryškiau iškyla nagrinėjamo mūšio, kampanijos vaizdas 179. Buvo išleistas leidinys karininkams, besirengiantiems stoti į Vytauto Didžiojo aukštąją karo mokyklą, turėjusią ne tik aukštojo mokslo žinias karininkams perteikti, bet kurti ir tobulinti karo mokslą ir jo duomenis taikyti mūsų krašto [Lietuvos V. J.] sąlygoms ir reikalams 180, kuriame karo istorijai skirtas net atskiras skyrius, nurodyta, ką ir kokiame kontekste turi žinoti kandidatai. Stojančiųjų karo istorijos programa apėmė tik pavyzdines operacijas ar kautynes, ypač susijusias su veiksmais istorinėje ir etnografinėje Lietuvoje 181. Taigi buvo aktualizuojama tos pačios erdvės, kurioje eventualiai turėjo veikti ir būsimieji generalinio štabo karininkai, reikšmė, pažymint, kad kiekvienas kandidatas turi gebėti iš karo istorijos atvejų analizės padaryti mūsų laikams reikšmingas išvadas. Taigi išryškinta karo istorijos žinių pritaikomumo svarba. Lietuvos kariuomenės štabas laikėsi pozicijos, kad kariuomenė yra tautiško ir valstybinio auklėjimo mokykla 182 ir šiandien [1939 m. V. J.] labiau negu bet kada svarbu turėti kareivius ne tik kariškai gerai apmokytus, bet ir gerai pilietiškai išauklėtus, neužguitus, politiškai sąmoningus 183. Istorija buvo įtraukta į kareivių mokymo programas 184, jos buvo mokoma kariniuose daliniuose m. lapkričio 13 d. Z. Ivinskis tankų kuopos kariams perskaitė paskaitą Lietuvos kariuomenės istorija, kurioje pirmiausia apžvelgė lietuvių tautinių dalinių kūrimosi Rusijoje ypatumus, o vėliau kariuomenės kūrimo darbą Lietuvoje m. kariams išleis- 179 Karo mokslo skyrius [be datos]. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 406, [lapai nenumeruoti, psl. 27]. 180 Vytauto Didžiojo Aukštosios Karo Mokyklos įstatymas. Vyriausybės žinios, 1938, gruodžio 10, Nr. 627, p Nurodymai, kaip rengtis į Vytauto Didžiojo aukštąją karo mokyklą, ir antrųjų konkursinių egzaminų programos. Trečias pataisytas leidimas. Kaunas, 1940, p. 33. [LCVA, f. 929, ap. 6, b. 407]. 182 Kariuomenės štabo 1935 m. spalio 9 d. aplinkraštis. LCVA, f. 929, ap. 1, b. 591, l Kariuomenės štabo 1939 m. gruodžio 22 d. aplinkraštis. LCVA, f. 929, ap. 1, b. 639, l Kareivių švietimo programa, 1926 m. liepos 14 d. LCVA, f. 929, ap. 6, l Dykūnas, S. 4 pėst. L. K. Mindaugo pulkas. Karys, 1931, kovo 5, Nr. 10 (614), p. 202; V. J. J. 1 pėst. D. L. K. Gedimino pulkas. Karys sausio 29, Nr. 5 (609), p. 91; R. St. 5 pėst. D. L. K. Kęstučio pulkas. Karys. 1932, lapkričio 2, Nr. 45 (701), p Ivinskis, Z. [Lietuvos kariuomenės istorija]: Paskaitos, skaitytos tankų kuopai, apmatai. 191

193 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) tuose vadovėliuose daug dėmesio skirta istorijai, politikai, geografijai ir kitiems mokslams 187, taip siekta pakelti į aukštesnį lygį arba bent suvienodinti patriotinį karių švietimą. Pagrindinis leidinyje išdėstyto paskaitų ciklo tikslas buvo suformuoti kareivio ideologiją. Fantasmagoriškai, atsižvelgiant į tai, kad iki sovietinės okupacijos buvo likę tik keli mėnesiai, skamba instrukcijos autoriams tekstas: Šio leidinio reikšmė turės būti žymiai didesnė negu kurio kito leidinio. Normaliai išleista knyga perskaitoma vieną kartą ir dažniausiai padedama į šalį. Šio gi leidinio mintys kasmet iš naujo bus gyvu žodžiu skelbiamos kareiviams, šauliams ir plačiajai visuomenei. 188 Lūkesčiai neišsipildė, knyga nugrimzdo užmarštin, nors 1940 m. kovo 9 d. Kariuomenės štabas paprašė Spindulio spaustuvės skubiai atspausdinti šio leidinio egz. 189 Išleisti spėta, šių knygų galima rasti Lietuvos bibliotekose. Kareivių švietimo programoje pabrėžta, kad istorija turi supažindinti kareivius su Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos praeitimi, sukelti ryžimąsi sekti savo protėvių pėdomis. Todėl mokant istorijos ypatingai turi būti pabrėžiami lietuvių tautos ir atskirų jos asmenų karžygiškumo pavyzdžiai, o karių švietimas įvardytas kaip dar viena priemonė, padedanti parengti kareivį karui 190. Konstatuojant, kad karo istorija labai platus mokslas, pabrėžta, kad jaunimą ir karius pirmiausia reikia supažindinti su Pirmuoju pasauliniu ir Nepriklausomybės karais, daugiau dėmesio skiriant pastarajam, nes nieko negali būti gražesnio ir auklėjančio kaip partizanų būrio veikimas. Kiek čia pasiaukojimo, ištvermės ir meilės tėvynei. Niekas tiek neįkvėps meilės tėvynei, kaip tinkamas pirmųjų karių, už tėvynę žuvusių, apibūdinimas. Ir niekas tiek neįkvepia drąsos, kaip laimėti mūsų kariuomenės mūšiai ties Giedraičiais, Širvintomis ir kitur 191. Plk. ltn. Kazys Abaravičius Karo pedagogikos konspekte rašė, kad ko m. lapkričio 13 d. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių fondas, f , l Karinio auklėjimo paskaitos. I II knyga. Kaunas, Nurodymai leidinio Paskaitos kareiviams bendradarbiams. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 361, l. 6 7 apv. l m. kovo 9 d. raštas Spindulio spaustuvei. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 361, l Kareivių švietimo programa, 1939 m. balandžio 22 d. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 235, l Karinio rengimo metodika [be datos]. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 402, l [nenumeruota, paskutinis]. 192

194 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu votojas turi gebėti pasiaukoti kitų, tautos, labui, įveikti mirties baimę, t. y. nugalėti įgimtą išlikimo instinktą, ir tik Dvasios milžinai galės kovoti ateities kare, kuriame kovos ne tik kariuomenė, bet ir visa tauta 192. Taigi karių motyvacijai stiprinti pasitelkta karo istorija, kuriamas ne tik apskritai kario, bet ir konkrečiai partizano garbingo Tėvynės gynėjo įvaizdis m. VDU studentų korporacijos Ramovė, kuri vienijo studentus atsargos karininkus, nariai deklaravo, jog bus ieškoma kelių, kad aukštosiose mokyklose (universitete ir kitur) būtų įvesta karo istorija, karo geografija arba bendrai karo mokslo katedra, kurios klausymas ir pratybos darbai būtų privalomi kiekvienam studentui m. studentų korporacijos Ramovė parengtam karinės propagandos spaudoje planui pritarė ir Kariuomenės štabas. Plane buvo numatyta rašyti apie mažų kariuomenių kovų istoriją, senovės lietuvių kovas, Nepriklausomybės karus ir kitomis karo istorijos temomis m. VDU pritarė idėjai universitete dėstyti Krašto gynimo ir apsaugos kursą apie tai rugsėjo 15 d. jo rektorius prof. Mykolas Romeris paskelbė VDU mokslo metų atidarymo iškilmėse 195, vienas iš mokomųjų dalykų turėjo būti Karo istorijos bendrieji bruožai 196. Buvo nuspręsta, kad Krašto gynimo ir apsaugos kursas bus privalomas visiems VDU studentams m. spalio 28 d. švietimo ministras prof. Juozas Tonkūnas pristatė pakeistą VDU etatų sąrašą, kuriame atsižvelgiant į KAM pageidavimą buvo numatyti dėstytojų minėtam kursui skaityti etatai 197. Tai, kad karo istorija, ypač Lietuvos, kariuomenės vadovybės buvo vertinama kaip rimtas pagrindas planuojant šalies ginkluotąją gynybą, liudija 1940 m. Lietuvos kariuomenės štabo dokumentas, kuriame, aptariant šaulių panaudojimo karo atveju galimybes, teigiama, kad šauliai 192 Karo pedagogika (konspektas), II pataisyta laida, plk. ltn. [K.] Abaravičius, 1939 m. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 403, apv. l Damašius, Kl. Stud. ats. kar. korp. Ramovės kariškoji propaganda. Kardas, 1935, sausio 1, Nr. 1 (202), p Kariškos propagandos spaudoje planas, 1936 m. LCVA, f. 384, ap. 5, b. 31, l V. D. Universitete prasidėjo mokslas. Karys, 1937, rugsėjo 23, Nr. 39 (966), p Ažubalis, A.; Kazlauskaitė-Markelienė, R.; Žilėnienė, V. Karinis rengimas Lietuvos mokykloje ( m.). Vilnius, 2009, p Universiteto etatų pakeitimo projektas Seime. Karys, 1937, lapkričio 4, Nr. 45 (972), p

195 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) galėtų kovoti su mechanizuotais priešo junginiais, bet tik savo teritorijoje, palaikomi vietos gyventojų, kai karo veiksmai vyksta plačiu frontu. Taip pat konstatuojama, kad nei viena Europos didžioji valstybė tokiose sąlygose kovoti nesirengė ir nesirengia, tad nėra ko stebėtis, kad ieškant užsienyje nerandama tokių pavyzdžių, kurie tiktų mažai valstybei, besirengiančiai kovoti plačiais frontais savoje teritorijoje. Mažos valstybės dažniausiai aklai seka didelių valstybių pavyzdžius, todėl ir mažos valstybės pavyzdžių nėra ko ieškoti. Reikia kurti be pavyzdžių, paimtų iš šalies, remiantis tik geru savų sąlygų pažinimu 198. Pastaroji citata atskleidžia didžiųjų valstybių karybos adeptų mažųjų valstybių kariuomenėse problemą, bandant mechaniškai perkelti pirmųjų požiūrį į karą, jų taktiką, operacijų meną ir strategiją, kas dėl įvairių priežasčių (ribotų mažųjų valstybių išteklių, mažos teritorijos ir t. t.) neperkeliama arba lemia neigiamą rezultatą pralaimėjimą. Todėl mažųjų valstybių kariuomenės turi: 1) analizuoti galimų priešų karybą, kad galėtų nustatyti jų silpnybes ir rasti sprendimus, kaip jas išnaudojant organizuoti savo gynybą; 2) nagrinėti potencialių sąjungininkų karybą, kad prireikus būtų įmanoma sąveika; 3) analizuoti savo karinę patirtį, kad nuspręstų, kokie strateginiai, operatyviniai ir taktiniai sprendimai priimtini, gali būti turimų karinių pajėgų įgyvendinti ir bus rezultatyvūs; 4) apskritai kaupti medžiagą ir nagrinėti pasaulio karybą, kad matytų savo, priešų ir sąjungininkų karybos kontekstą, suvoktų transformacijų eigą ir tendencijas, kurios padėtų nacionalinėms kolektyvinio intelekto grupėms (angl. Think Tank) idėjų kalvėms produktyviai veikti. Tai neturėtų virsti dviračio išradinėjimu, bet pirmiausia taptų jo tinkamo modelio pasirinkimu (paremtu analize), atsižvelgiant į nacionalinius poreikius ir galimybes. Visi keturi punktai svarbūs, bet pirmas ir trečias, t. y. priešo ir savo karybos patirties analizė, yra prioritetiniai. Tačiau bet kuriuo atveju reikia remtis karo istorija, nes bent kiek objektyviau analizuoti galima tik praeities įvykius ir procesus, kurie yra tyrimo objektai. Dabartį galima subjektyviai aptarti, o ateitį prognozuoti, remiantis istorija. 198 Šaulių panaudojimo reikalu [1940 m.]. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1097, l. 9 9 apv. l. 194

196 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu II. Darytina prielaida, kad Pirmasis pasaulinis (Didysis) karas buvo stiprus postūmis rinkti karo istorijos medžiagą ir net svarstyti ją aprašyti Lietuvoje. Nors atliekami tyrimai bent iš dalies turėtų atskleisti, kaip Lietuvos ir (ar) lietuvių visuomenėje buvo reflektuojami XIX a. ir XX a. pradžios Rusijos imperijos karai (pvz., Krymo, Rusijos Turkijos ar Rusijos Japonijos karas ir kiti) ir karo veiksmai Lietuvoje (XIX a. sukilimai), kurie palietė visuomenę, jei ne tiesiogiai, tai bent jau iš Lietuvos paimtiems vyrams atliekant karo tarnybą 199, taip pat koks buvo požiūris į Didįjį karą m. lietuviškoje spaudoje aktualizuotas karo istorijos rašymo klausimas, nes šis karas bus šimtais metų mūsų vaikų ir anūkų, atkreipiant dėmesį ne tik į plataus masto karines operacijas, bet ir įvairias kasdienes smulkmenas, kurios ir padeda susidaryti bendrą įvykių vaizdą 201. Buvo teikiamos rekomendacijos rašantiems atsiminimus apie Pirmąjį pasaulinį karą, pvz., dėl jų struktūros, kad tai padėtų ateityje Lietuvos istorijos tyrėjams. Skatinta rinkti skelbimus, atsišaukimus, periodinius leidinius ir t. t., susijusius su karu ir siųsti šią medžiagą Lietuvių mokslo draugijai, kuri ją saugotų ir padarytų visiems prieinamą 202. Po Pirmojo pasaulinio ir Nepriklausomybės karų, plėtojant karo mokslus, kurių svarbą gana vaizdžiai nusakė Karo mokyklos viršininkas gen. ltn. Jonas Galvydis-Bykauskas, kad žmogus be tikėjimo ir karo mokslo yra tikras, atsiprašant, kiaulė 203, nuošalyje neliko ir karo istori- 199 Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos m. programos projektas Lietuviškoji karo samprata tarpukaryje ( ), vadovas dr. Deividas Šlekys (Vilniaus universitetas). 200 Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas mokslininkų grupių projektas Pirmojo pasaulinio karo atminimas: Lietuvos ir Rytprūsių lyginamoji analizė (iki 1939 metų), vadovas dr. Vasilijus Safronovas (Klaipėdos universitetas). 201 Gk. [Bugailiškis, P.] Rinkime karo meto medžiagą! Lietuvos ūkininkas, 1914, rugsėjo 18 (spalio 1), Nr. 38, p. 350; Papentis [Šmulkštys, A.] Rašykime karo istoriją! Šaltinis, 1915, gegužės 30 (birželio 12), Nr , p [už nuorodas į m. leidinius autorius dėkoja dr. V. Safronovui]. 202 Plačiau žr.: Gk. [Bugailiškis, P.] Karo istorijos medžiaga. Lietuvos žinios, 1914, lapkričio 1 (14), Nr. 174, p Plačiau apie generolą ir jo vaizdingus posakius žr.: Jakštys, G. Karo mokyklos viršininkas gen. Jonas Galvydis-Bykauskas. Generolas Jonas Galvydis-Bykauskas

197 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) ja. Visą tarpukarį Lietuvos kariuomenėje veikė padalinys, kuris rūpinosi tiek apskritai karo mokslų plėtra, tiek konkrečiai karo istorijos tyrimais m. spalio mėn. Stasio Šilingo iniciatyva Jonui Martynui Laurinaičiui buvo pavesta sudaryti literatūros komisiją, kuri tvarkytų karinių raštų leidimą. Oficialiai komisija darbą pradėjo gruodžio 1 d. 204, jos pagrindu įkurtame Literatūros skyriuje dirbo karininkai Jonas Martynas Laurinaitis, Pranas Tvaronas ir Petras Ruseckas bei kalbininkas Stasys Naginskas, taip pat civiliai tarnautojai Štuopys, Antanaitis ir Banaitis, nes, anot P. Rusecko, karininkų, mokančių plunksną valdyti, kurie galėtų pereiti į skyrių, negalėjo rasti ir gauti m. Literatūros skyrius buvo reorganizuotas į Karo mokslo skyrių, o šis 1926 m. į Karo mokslo valdybą, 1929 m. valdybos pagrindu suformuotas Spaudos ir švietimo skyrius, kuris veikė iki sovietinės okupacijos 206. Vienas pirmųjų Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyriaus leidinių karo istorijos tema buvo 1920 m. išleista Vytauto Steponaičio knyga apie kovų su Raudonąja armija epizodą 207 ir 1921 m. pasirodžiusi Augustino Janulaičio knyga apie m. sukilimą Lietuvoje m. Karo mokslų skyrius išleido mjr. Aleksandro Ružancovo sudarytą Lietuvos karo bibliografiją m. kariuomenė išleido 5 neperiodinius istorijai skirtus leidinius m. atlikus karininkų apklausą paaiškėjo, kad 26,4 % atsakiusiųjų į pateiktos anketos klausimus (53 iš 202, iš kurių 18 buvo atsargos, o 35 aktyviosios tarnybos kariai) spaudoje rašė istorijos temomis 211, taigi karininkija buvo gana aktyvi. Eksponatus, daiktus ir medžiagą, kuri būtų gyvas paveikslas garbin- Ats. red. A. Alonderis, Vilnius, 2014, p Lesčius, V. Lietuvos kariuomenė Vilnius, 1998, p Ruseckas, P. Literatūros skyriaus veikla iki V. 15. Mūsų žinynas, 1938, t. XXXV, Nr ( ), p Jakštas, P. Lietuvos karinė spauda Mūsų žinynas, 1938, t. XXXV, Nr ( ), p Steponaitis, V. Karas su bolševikais: Ežerėnų operacija. Kaunas, Janulaitis, A m. sukilimas Lietuvoje. Kaunas, Ružancovas-Ružaniec, A. Lietuvos karo bibliografija = Bibliographie militaire Lithuanienne Kaunas, Neperiodiniai leidiniai. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 84, l Steponaitis, V. Karininkai spaudos darbo srityje. Kaunas, 1931, p

198 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu gos praeities mūsų Tėvynės ir susijusi su mūsų kova, nes šitie surinkti daiktai bus mūsų ainiams gyvi liudininkai tos karštos meilės, kuria degė mūsų jauna armija kovodama už savo tautos garbę, nurodyta rinkti 1919 m. pabaigoje, dar vykstant Nepriklausomybės kovoms m. gale, pasibaigus aktyviems karo veiksmams, Lietuvos kariuomenėje dar labiau imta rūpintis karo istorija m. sausio 22 d. buvo įsteigta 19 asmenų nuolatinė Karo istorijos kolegija (vadovas gen. ltn. Vladas Nagevičius 213 ). Jai buvo pavesta rūpintis taisyklingu pulkų istorijos vedimu ir Centrinių Karo Muziejaus ir archyvo organizavimu m. Petras Klimas, be kitų istorijos temų, pabrėžė tautos praeities kovų pažinimo svarbą, nes, anot autoriaus, su istorija susipažinusi karta suauga su protėviais į vieną draugiją 215. Suprantama, siekiant paskatinti karo istorijos tyrimus ar bent jau istorinės medžiagos rinkimą ir saugojimą, buvo būtina atitinkama agitacija arba švietimas ir informavimas šiais klausimais. Todėl jau 1921 m. Karyje pabrėžiama, kaip kariams reikia išmanyti savo pulko istoriją, pateikta žymių karininkų minčių apie karo istorijos svarbą kariui ir daliniui m. buvo pasiūlyta kiekviename dalinyje įkurti nuolatines karo istorijos komisijas, kurios rinktų padalinio istorijos medžiagą, ir išdėstyta 10 punktų komisijų veiklos programa 217. Tačiau šios komisijos veikė neilgai, nes 1927 m. spaudoje konstatuota, kad m. daliniuose įsteigtos karo istorijos komisijos, kurių tikslas 212 Antrai brigadai, 1919 m. gruodžio 15 d. įsakymas Nr. 46. LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 3, l Plačiau apie gen. V. Nagevičiaus veiklą žr.: Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičius gyvenimo ir darbų apžvalga. Red. B. Matulionis. Putnam (Connecticut), Kolegiją sudarė: gen. ltn. Maksimas Kattche, gen. ltn. Juozas Kraucevičius, gen. ltn. Valerijonas Ramanauskas, gen. ltn. Vladas Nagevičius, plk. Juozas Litvinas, plk. ltn. Mikas Gedgaudas, plk. ltn. Arvidas Jansonas, plk. ltn. Pranas Šližys, mjr. Leonas Šilingas, kpt. Juozas Papečkys, kpt. Vytautas Steponaitis, kpt. Jonas Laurinaitis, kpt. Antanas Užupis, kpt. Stasys Dirmantas, vyr. ltn. Jurgis Bobelis, vyr. ltn. Juozas Urbšys, veterinarijos gydytojas Kazys Trumpis, karo valdininkas Juozas Grigaitis, Šaulių sąjungos atstovas Vladas Putvinskis: Įsakymas kariuomenei. Rikiuotės skyrius, 1921, sausio 22, Nr. 17, p Klimas, P. Senovės tyrimo uždaviniai ir keliai. Mūsų senovė, 1921, Nr. 1, p Citatos: Apie pulkų istoriją (Parinktos mintys). Karys, 1921, kovo 24, Nr. 12 (96), p K-r. K-s, K. Mūsų karo istorijos reikalu. Karys, 1921, gegužės 12, Nr. 19 (103), p

199 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) rinkti viską, kas primena pirmus kariuomenės žygius, faktiškai jau nebeveikia, ir pasiūlyta atnaujinti jų veiklą m. Karyje rašyta, kad metas jau rimčiau susidominti karo mokslu ir menu 219, gana aiškiai išdėstyta, kodėl karo istorija tokia svarbi kariuomenei: Teisingai ir tiksliai karo padėčiai suprasti reikalingas dar ir karo istorijos artimesnis pažinimas sąryšyje su karo mokslo teorija. 220 Įvardytos karo mokslų plėtojimo priemonės: 1) nuolatinė karininkų veikla šioje srityje: referatų rašymas, paskaitos, pranešimai karo istorijos temomis, karo žaidimai; 2) iniciatyva dalį karininkų algų skirti specialiam bibliotekų knygų karybos tematika fondui komplektuoti m. akcentuota karo mokslo bibliotekos svarba kariuomenei m. Vyriausiojo štabo Karo mokslo skyrius išleido gen. Leono Radaus-Zenkavičiaus knygą apie Pirmąjį pasaulinį karą. Jos pratarmėje autorius lakoniškai nusakė karo istorijos reikšmę: Iš karo dalykų ciklo vienintelė karo istorija rodo mums visų karo elementų suderintus veiksmus. Tik karo istorija gali atvaizduoti, kaip veikia, vykdant tam tikrus planus ir sumanymus, netikėtumas ir kiti nežinomieji veiksniai, kurių viršininkas negali laikyti save tinkamu savo pareigoms kare eiti, jei jis nėra nors bent kiek susipažinęs su karo istorija, o ypač su Didžiuoju karu. Knyga buvo skirta Lietuvos kariuomenės karininkams supažindinti su Pirmojo pasaulinio karo eiga ir naująja karine doktrina 223. Generolas karo istorija rėmėsi ir 1922 m. parengtos karinės doktrinos tekste m. mjr. Romualdas Burokas 225 skatino karininkus domėtis karo istorija, analizuoti ir lyginti žymiausius mūšius. Kartu apgailestavo, kad 218 Juodvalkis, J. Reikėtų! Karys, 1927, vasario 1 8, Nr. 5 (401), p V. J. Pasirūpinkim savimi. Karys, 1922, lapkričio 30, Nr. 48 (184), p V. Karo vadovybė. Karys, 1922, rugsėjo 15, Nr. 37 (173), p V. J. Pasirūpinkim savimi. Karys, 1922, lapkričio 30, Nr. 48 (184), p Karo mokslo skyrius, 1923 m. gegužės 5 d. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 65, l Radus-Zenkavičius, L. Trumpas Didžiojo karo eskizas. Kaunas, 1924, p Jokubauskas, V. Pirmoji Lietuvos Respublikos kariuomenės karinė doktrina ir jos autorius [Radus-Zenkavičius, L. Dėl karo doktrinos priėmimo Lietuvos kariuomenėj (dokumento publikacija)]. Karo archyvas, 2015, t. XXX, p Tuo metu III karo apygardos štabo Rikiuotės dalies vyr. adjutantas, nuo 1925 m. balandžio 4 d. Generalinio štabo I skyriaus viršininkas, nuo 1926 m. tarnavo Karo mokslų valdyboje, m. redagavo Karį. 198

200 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu Lietuvoje dar neparengta savo šalies karo istorija, nes tai esąs nepelningas, bet, karininko teigimu, kilnus ir reikalingas darbas 226. Karininkams per atostogas buvo rekomenduojama rinkti medžiagą Lietuvos karo istorijos tematika m. buvo planuojama rengti kursus vyresniesiems karininkams divizijų ir pulkų vadams ir jų padėjėjams, kitų karinių įstaigų vadams, kur, be karo meno, strategijos, taktikos ir kitų disciplinų, būtų dėstoma ir karo istorija 228. Kariniuose daliniuose buvo skaitomos paskaitos įvairiomis karo istorijos temomis m. Karo mokslo skyriaus viršininkas plk. ltn. Juozas Lanskoronskis rašė, kad taktika glaudžiai susijusi su karo istorija, jog ji svarbi ne tik kaip atskira karo mokslo disciplina, bet ir kaip priemonė karinėms operacijoms perprasti. Nuoseklus karo istorijos kursas suteikia žinių karybos išvadoms daryti, bet taktikos teorijos dėsnius irgi būtina iliustruoti istorijos pavyzdžiais. Sprendžiant tam tikras taktikos problemas (nagrinėjant gynybos, puolimo, atsitraukimo ir kt. ypatumus), mokymų su didesniais vienetais (pulkais) metu instruktoriams tenka remtis karo istorijos pavyzdžiais, juos gvildenant mokyti karininkus aiškinti operacijų aplinkybes ir daryti išvadas. Istorinis karinių operacijų nagrinėjimas duoda daugiausia naudos aiškinantis, koks yra ryšys tarp aplinkybių, sprendimo ir vykdymo būdų. Intelektualinio darbo procesas (sprendžiant įvairius uždavinius ir narinėjant istorijos faktus) leidžia išmokyti karius vadovautis vadinamąja p r i t a i k o m ąj a taktika, bet ne p r i p r at i mų bei šablonų taktika. 226 Burokas, R. Naujieji norai. Kardas, 1925, sausio 15, Nr. 1 (1), p Januška, V. Karininko darbas per atostogas. Kardas, 1926, birželio 20, Nr. 17 (41), p Kursai vyresniesiems viršininkams. Kardas, 1926, lapkričio 20, Nr. 32 (56), p m. kovo 8 d. po 7-ajame pėstininkų pulke Klaipėdoje, karininkų klube, plk. P. Genio skaitytos karo istorijos paskaitos Rusų strategijos šansai 1914 m. teigta, kad paskaita buvo labai turininga ir įdomi. Labai vaizdžiai buvo viskas nubraižyta schemoje. Smulkiai išnagrinėti visi rusų strategijos planai, kariuomenės paskirstymas, jų šansai, padarytos klaidos ir atskiri epizodai iš pradžios Didžiojo karo : Gg. Mūsų kariuomenės gyvenimas. Kardas, 1927, kovo 20, Nr. 7 8 (67 68), p m. birželio 25 d. Klaipėdos įguloje mjr. Vladas Vanagas skaitė 2 val. paskaitą Sorykamyšo operacija 1914 m. iš rusų-turkų karo. Spaudoje teigta, kad buvo išnagrinėti veiksmai abiejų kariaujančių pusių ir jų geros ir blogos pusės. Tokio turinio paskaitos labai naudingos ir pageidaujamos siekiant išvengti klaidų būsiančiuose karuose : Nykštukas, J. Mūsų kariuomenės gyvenimas. Kardas, 1927, liepos 10, Nr. 19 (79), p

201 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) Taigi karo istorijai, studijuojant taktiką, skirtas išskirtinis dėmesys m. Kariuomenės centrinės bibliotekos viršininkas mjr. A. Ružancovas pabrėžė, kad karo istorija karininkams padeda plėsti savo akiratį, deramai suprasti ir įvertinti įvairius karo veiksmus. Daugybė Pirmojo pasaulinio ir Rusijos pilietinio karų metu sukauptų dokumentų gulėjo archyvuose. Nesant galimybės nuosekliai analizuoti XX a. pradžios karo istoriją, teko tenkintis atskiromis monografijomis ir kartu siekti kuo skubiau paskelbti svarbiausių ir pamokomųjų operacijų tyrimus m., agituojant karius rinkti karo istorijos medžiagą, rašyta, kad kariuomenė, būdama labai svarbiu veiksniu tautos gyvenime, privalo turėti savo praeitųjų dienų išsamesnį pilną vaizdą. Tikėtasi, kad kariuomenei surinkus pakankamai medžiagos ir profesionalūs istorikai imsis rašyti Lietuvos karo istoriją 232. Lietuvos valstybingumo atkūrimo, o kartu ir kariuomenės dešimtmečio proga 1928 m. buvo išleista knyga Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui paminėti 233 Medžiaga kariškai Lietuvos istorijai: nuo seniausių laikų, kurioje konstatuota, kad sunku yra sudaryti gerą bendrą Lietuvos istorijos vadovėlį, tai dar sunkiau parašyti Lietuvos kariškosios istorijos vadovėlį, nes nėra nė vieno Lietuvos karo istorijos vadovėlio ar ją apibendrinančio veikalo. Knygoje chronologine seka, be analizės, kritinio įvertinimo ir interpretacijų, remiantis šaltiniais, aprašyta Lietuvos (baltų genčių) karybos istorija nuo priešistorinių laikų iki XIII a. imtinai, o žemaičių atvejis iki 1422 m. Melno taikos. Sudarytojas plk. Jonas Asevičius-Acukas pažymėjo, kad spėta parengti tekstus tik iki XIV a., nes knygos leidybą finansavo Lietuvos nepriklausomybės atgijimo 10 metų sukaktuvėms ruošti vyriausiasis komitetas, kuris reikalavo, kad leidinys būtų išleistas iki 1928 m. gegužės 15 d. 234 Knygoje aprašyti sunkumai ir 230 Lanskoronskis. Aukštieji karininkų D. L. K. Vytauto kursai ir jų reikšmė mūsų kariuomenei. Kardas, 1926, rugsėjo 10, Nr. 25 (49), p R-as, A. Raštų apžvalga. Kardas, 1927, sausio 30, Nr. 3 (63), p Šipelis. Kary, būk istorijos medžiagos rinkėjas. Karys, 1928, gruodžio 17, Nr. 51 (499), p A. R. Medžiaga kariškai Lietuvos istorijai nuo seniausių laikų. Karys, 1928, gegužės 16 31, Nr ( ), p Medžiaga kariškai Lietuvos istorijai: nuo seniausių laikų. Red. J. Acukas. Kaunas, 1928, p

202 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu karo istorijos tyrimų lygis puikiai iliustruoja padėtį praėjus 10 metų po nepriklausomybės ir kariuomenės atkūrimo. Karo mokslų ir karo istorijos plėtrai labai pasitarnavo specializuotų tęstinių mokslo žurnalų leidyba m. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Literatūros skyrius pradėjo leisti Mūsų žinyną 235, kuris buvo rimtas, grynai karo mokslo žurnalas 236. Iki 1940 m. buvo išleisti 38 tomai (184 numeriai). Mūsų žinynas buvo siunčiamas užsienio karo mokslo leidinių redakcijoms 1932 m. į Estiją, Austriją, Čekoslovakiją, Vengriją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją, Rumuniją, Italiją, Latviją, Šveicariją, JAV, Jugoslaviją, SSRS, Bulgariją m. Mūsų žinyną karininkai galėjo įsigyti su 50 % nuolaida m. V. Steponaičio atestacijoje gen. L. Radus-Zenkavičius rašė, kad redaktoriaus dėka karo žurnalas Mūsų žinynas susilygino su geriausiais Europos karo žurnalais 239. Karinė vadovybė siekė, kad šį karo mokslų leidinį prenumeruotų ir skaitytų visi rikiuotės karininkai m. planuota karo istorijai skirtą tęstinį leidinį pavadinti Istorijos knygos 241, tačiau 1925 m. buvo pradėtas leisti Karo archyvas. Išskirtini du leidybos etapai m. (išleisti 5 tomai) ir m. (išleisti 7 tomai). Iš viso iki 1940 m. buvo išleista 12 tomų. Karo archyvo 1-ame tome, Redakcijos žodyje, rašoma, kad, atsikuriant Lietuvos kariuomenei, remtasi Didžiojo karo patyrimais ir pamokymais. Iš kitos pusės, teko taikintis ir grynai vietos, Lietuvos, reikalavimams. Čia ir iškilo savosios kariuomenės istorijos tradicijos klausimas. Pažymėta, kad Lietuvos karo istorijos tyrinėtojų padėtis nėra lengva 242. XX a. 4-ojo dešimtmečio m. kovo viduryje buvo išleistas 132-asis numeris, leidinio tiražas svyravo nuo egz m. iki egz m., iš viso per 15 metų buvo išspausdintas leidinio egz.: Mūsų Žinyno 15 metų sukaktuvės. Karys, 1936, kovo 12, Nr. 11 (886), p Leitenantas. Svarbiu, bet užimtu klausimu. Karys, 1923, sausio 12 19, Nr. 2, p m. Mūsų žinyno kareivių, karininkų bibliotekų ir užsienio redakcijų adresai. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 141, l Karo mokslo skyrius, 1924 m. spalio 23 d. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 65, l Atestacija, 1923 m. sausio 17 d. LCVA, f. 930, ap. 8, b. 288, apv. l Kariuomenės štabas, 1938 m. vasario 15 d. LCVA, f. 929, ap. 1, b. 630, l KMD Centro valdybai, 1924 m. rugpjūčio 14 d. LCVA, f. 889, ap. 1, b. 22, l Redakcijos žodis. Karo archyvas, 1925, t. I, p

203 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) pabaigoje istorikai J. Matusas ir Z. Ivinskis Karo archyvą įvardijo kaip vieną iš kelių istorijos žurnalų, leistų tarpukariu 243. Jo pobūdį 1940 m. atskleidė V. Steponaitis, Karo archyvo 13 tomo sudarytojas, kuris P. Lukauskaitei-Jasaitienei rašė, jog laukia jos atsiminimų, kad galėtų publikuoti, ir apdairiai nurodė: Dydžiu prašau nesivaržyti. Juo daugiau smulkmenų, net dokumentų (jei yra), juo geriau. 244 Tačiau šis karo istorijai skirtas tęstinis leidinys nėjo periodiškai, nes susidurta su lėšų stygiumi m. V. Steponaitis raportavo, kad Mūsų žinyne netilpo visa gauta medžiaga, todėl įkurtas Karo archyvas naujas, nereguliariai einąs periodiškas leidinys, kuriame, kol Lietuvoje nėra specialiai istorijai skirto laikraščio, Karo archyve bus duodama vietos ir bendros Lietuvos istorijos rašiniams. Šiaip gi Karo archyvas skirtas tik Lietuvos karo istorijos medžiagai rinkti 245. Ant raporto Vyriausiojo štabo viršininkas plk. ltn. Jonas Gricius 1925 m. sausio 20 d. užrašė: Iš kur imsit lėšas? Prašau mane asmeniniai referuoti klausimą. Ar negalima esamąją medžiagą patalpinti trijuose periodiniuose kariškuose leidiniuose? Tuo labiau kad tos medžiagos labai mažai turite, o sausio 22 d. rezoliuciją: Sutinka m. Vyriausiojo štabo Karo mokslo valdybos viršininko gen. št. plk. Vlado Skorupskio nurodymu, atsižvelgiant į karo istorijos svarbą karininkams ir siekiant, kad Mūsų žinynas būtų įdomesnis ir naudingesnis skaitytojams [1927 m. jų buvo 489], prie jo programos dar pridedamas labai svarbus dalykas karo istorija, kuriai ligi šiol atstovavo Karo archyvas. Pastarasis dėl brangumo buvo sunkiai prieinamas karininkams, todėl ir karo istorija jiems buvo pasidariusi tolima. Kad karininkai galėtų lengviau lavintis ir istorijos srity, Karo archyvas su visa savo programa įjungiamas į Mūsų žinyną 247. Taigi publikacijos karo istorijos tema buvo nukreiptos į Mūsų žinyną, tačiau specializuoto karo istorijos leidinio Karo archyvo leidybos klausimas iš dienotvarkės ne- 243 Gieda, A. Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje m. [daktaro disertacija]. Vilnius, 2013, p Steponaičio 1940 m. sausio 31 d. laiškas. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 242, l Mjr. V. Steponaičio 1925 m. sausio 10 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 75, l Ten pat, l Vyriausiojo štabo valdyba, 1928 m. sausio 12 d. LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 138, l

204 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu dingo m. V. Steponaitis dėl pastarojo leidybos kreipėsi į Vyriausiojo štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininką plk. Juozą Šarauską. Jis konstatavo, kad Mūsų žinynas yra vienintelis Lietuvoje leidinys, kuriame tenka paliesti visų ginklų rūšių teorijos klausimus, o karo istorijai ir atsiminimams jame vietos nelieka, nes prioritetas straipsniai karo teorijos klausimais, ir paprašė leidimo išleisti naują Karo archyvo tomą, iš Mūsų žinynui skirtų lėšų paėmus Lt. Tačiau rezoliucijoje buvo parašyta: Dėlei lėšų stokos šiais metais Karo archyvą leisti negalima bus. 248 Minėtuose leidiniuose buvo plačios galimybės skelbti aktualius verstinius užsienio autorių straipsnius, taip pat Lietuvos tyrėjų darbus, atsiminimus ir kitus šaltinius m. KMD iniciatyva pradėtas leisti Kardas, vadintas karininkų laikraščiu. Jis buvo panašus į specializuotą karininkų švietimo žurnalą. Daugelyje jo publikacijų pabrėžta mokslo naujovių, šviečiamojo darbo kariuomenėje svarba. Periodiniame leidinyje pradėtos skelbti ir publikacijos istorijos temomis, aptarti istorinės medžiagos kaupimo ypatumai 249. Karo istorijos temomis rašyta ir kituose kariniuose periodiniuose leidiniuose. Per pirmuosius 15 leidybos metų Karyje buvo išspausdinta per 560 šios tematikos straipsnių 250. Tačiau tokio pobūdžio tekstai buvo spausdinami ir kituose kariniuose leidiniuose. Iki 1940 m. visuose periodiniuose kariniuose leidiniuose straipsnių karo istorijos temomis buvo paskelbta gerokai daugiau, tačiau dažnai tai buvo populiarūs tekstukai, o ne konceptualūs akademiniai tyrimai, paremti nuodugnia analize. III. Istorikui, ieškant atsakymų į išsikeltus klausimus, sprendžiant aktualias istoriografijai ar visuomenei problemas, svarbu ne tik surinkti ir susisteminti medžiagą (nors tai irgi tam tikrų specialių įgūdžių reikalaujanti 248 Plk. ltn. V. Steponaičio 1932 m. kovo 31 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 141, l Juzefovičius, R. Istorinė švietėjiška Karo mokslų draugijos veikla Karo archyvas, 2002, t. XVII, p Ružancovas, A. Mūsų karų ir kariuomenės istorija Karyje ( metų bibliografija). Kario priedas Nr. 21. Karys, 1934, gegužės 24, Nr. 21 (792), p

205 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) veikla), viską smulkiai aprašyti, bet ir prakalbinti šaltinius, t. y. nuspręsti, kas ir kaip bus daroma su sukauptų empirinių duomenų bagažu, kokia bus tyrimo metodologinė prieiga ir kokios jai įgyvendinti pasitelkiamos priemonės. Dažnai į šiuos klausimus daug geriau atsakyti padeda praktinė patirtis nei teoriniai veikalai ir įvairios metodologinės rekomendacijos, tačiau be jų gali tekti išradinėti dviratį. Tarpukariu diskutuota istorijos mokslo metodologijos klausimais, analizuotos istorijos mokslo raidos kryptys 251 ir t. t., išdėstyti mokslinio darbo metodikos pagrindai 252. Plačiau istorijos metodologijas tarpukario Lietuvoje yra aptarę istorikai A. Ragauskas 253 ir P. Lasinskas 254. O apskritai XX a. trečiojo ketvirtojo dešimtmečių lietuviškoji istoriografija išgyveno neabejotiną kiekybinį ir kokybinį šuolį 255. Tarpukariu Lietuvos istorikai akcentavo etnocentristinę istorijos ty- 251 Jakštas, A. Kas yra istorija. Ateitis, 1926, rugsėjis spalis, Nr. 9 10, p ; Totoraitis, J. Istorijos metodologijos užrašai. Paskaitos, skaitytos 1929 metų pavasario semestre Lietuvos universitete. Kaunas, 1929; Karsavinas, L. Istorijos teorija. Kaunas, 1929; Karsavinas, L. P. Istorijos mokslo krizė. Vairas, 1930, balandis, Nr. 4, p. 8 14; Štuopis, P. Mūsų istorija. Naujoji Romuva, 1931, gegužės 17, Nr. 20, p ; Jakštas, J. Istorijos mokslas ir gyvenimas. Vairas, 1932, spalis, t. VI, Nr. 10, p ; Jakštas, J. Vertybės istorijoj. Vairas, 1934, liepa, t. XI, Nr. 7, p ; Ivinskis, Z. Lietuvos praeities ir dabarties kryžkelės. Naujoji Romuva, 1933, kovo 26, Nr. 117, p ; Štuopis, P. Tautinės istorikų pareigos. Akademikas, 1933, gruodžio 1, Nr. 16, p ; Ivinskis, Z. Lietuvos istorijos problemos. Naujoji Romuva, 1935, kovo 31, Nr ( ), p ; Stein, A. Istorijos mokslo krizė. Vairas, 1936, liepa rugpjūtis, Nr. 7 8, p ; Matusas, J. Kiek pažengė Lietuvos istorijos mokslas. Pasaulio lietuvis, 1938, balandžio 1, Nr. 7 (10), p ; Valiukėnas, A. Mūsų istorijos vertinimo reikalu. Akademikas, 1938, birželio 15, Nr , p ; Jakštas, J. Istorijos mokymo tikslai. Židinys, 1939, sausis, t. XXIX, Nr. 1, p ; P. J. Istorikas istorijoje. Židinys, 1939, gruodis, t. XXX, Nr. 12, p ; Ivinskis, Z. Aktualieji mūsų praeities klausimai ir jų įtaka dabarčiai. Kardas, 1939, birželio 15, Nr. 12 (314), p Šalkauskis, S. Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai. Židinys, 1926, t. III, Nr. 1 2, p ; t. III, Nr. 3, p ; t. III, Nr. 4, p ; t. III, Nr. 5, p ; t. III, Nr. 6 7, p ; t. IV, Nr. 8 9, p ; t. IV, Nr. 12, p Ragauskas, A. Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2001, t. XIX, p Lasinskas, P. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete metais. Vilnius, Gieda, A. Istoriografija ir visuomenė: istorika, istoriko profesijos ir istorinės kultūros aspektai Lietuvoje m. [daktaro disertacija]. Vilnius, 2013, p

206 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu rimų prieigą. Petras Klimas pabrėžė, kad statyti Lietuvos valstybę be istorinės Lietuvos individualybės pažinimo reikštų eiti pusiau užrištomis akimis į tikslą, kurio ne tik neprimatai, bet ir neprijauti m. Adolfas Šapoka paskelbė plačiai žinomą tezę apie būtinybę rasti lietuvius Lietuvos istorijoje m. Povilas Štuopis pažėrė kritikos, kad per 16 nepriklausomybės metų jaunoji Lietuva nesusirado nė vieno istoriko, kuris būtų teikęsis padovanoti savo tėvynei gražią rašytinę jos istoriją, o jei panorėsi pažinti Lietuvos praeitį, tai lietuvių kalbos tau nereikės, nes, net norint sužinoti, ką apie mūsų Aistuvą rašo savo disertacijose ir mūsų jaunieji istorijos daktarai, reikia vokiečių kalbos ir t. t m. J. Matusas rašė, kad, paanalizavus kaimyninių didžiųjų valstybių istorijos mokslą, galima įsitikinti, kad jis aiškiai remia savo krašto plačiai suprastą tautinę politiką. Iš to savaime aiškūs mūsų istorijos uždaviniai. Ji turi siekti objektyvios tiesos, bet turi būti aiškiai lietuviška. Būtinas reikalas mūsų istorijos mokslui turėti galvoje visas gyvąsias istorines tautines problemas, t. y. uniją su Lenkija ir Mažosios Lietuvos gyventojų lietuvių kilmę bei paplitimo arealą 259. Kita vertus, Z. Ivinskis kūrė kitokią koncepciją, pagal kurią pirmiausia būtų nustatoma Lietuvos istorijos vieta Europos istorijoje, nes kitaip Lietuvos istorija išeina lyg kokia sala visuotinės istorijos jūroje, taigi rėmė 1919 m. Stasio Šalkausko iškeltą Lietuvos ant Rytų bei Vakarų koncepciją. Anot Alfredo Bumblausko, Z. Ivinskis formulavo europocentristinę Lietuvos istorijos sampratą 260. Istoriko Vinco Trumpos nuomone, tarpukariu Lietuvoje menkai analizuotos istorijos filosofijos ir metodologijos problemos, o visuomenėje būta nuomonių, kad 256 Klimas, P. Senovės tyrimo uždaviniai ir keliai. Mūsų senovė, 1921, Nr. 1, p Šapoka, A. Raskim lietuvius Lietuvos istorijoje. Naujoji Romuva, 1932, gegužės 22, Nr. 21 (73), p ; Apie lietuvių paieškų istorijoje tarpukariu problemą taip pat žr.: Selenis, V. Apie lietuvių ieškojimą Lietuvos istorijoje ir tautinę politiką. Kultūros barai, 2009, Nr. 6, p Štuopis, P. Tautinės istorikų pareigos. Akademikas, 1933, gruodžio 1, Nr. 16, p Matusas, J. Istorijos mokslas ir tautinė politika. Vairas, 1935, gruodis, t. XV, Nr. 12, p Bumblauskas, A. Z. Ivinskis ir Lietuvos istoriografijos paradigmos. Kultūros barai, 1992, Nr. 3, p Plačiau apie Z. Ivinskio požiūrį į istorijos tyrimus ir jo koncepcijas žr.: Bumblauskas, A. Penkios Zenono Ivinskio teorinės novacijos. Lietuvos istorijos studijos, 1997, Nr. 4, p

207 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) netikslinga skirti finansavimą istorikų mokslinei veiklai, leisti istorijos veikalus ir išlaikyti Istorijos katedrą universitete 261. Pastaroji tendencija (apskritai rodanti požiūrį į socialinius ir humanitarinius mokslus) aktuali ir XXI a. Lietuvai 262. Karo istorijos srityje, be bendrų istorijos mokslo metodologinių rekomendacijų ir tyrimo krypčių, pateikta nemažai metodinių patarimų ir nurodymų, pavyzdžių, kaip dirbti mokslinį darbą. Tačiau stokota kvalifikuotų istorikų, galinčių tinkamai atlikti karo istorijos tyrimus, rašyti dalinių istorijai skirtas monografijas, todėl pirmasis uždavinys buvo rinkti joms medžiagą. Siūlyta rengti ir leisti specialius dalinių istorijos vadovėlius, kuriuose būtų pateikti svarbiausi faktai, mūšių, kuriuose karinis vienetas dalyvavo, schemos 263. Pastebėta, kad rašant pulkų istorijas reikia aptarti ir bendrą istorinį kontekstą, tokiose knygose turėjo būti analizuojamos dalinių karinės operacijos, tačiau kartu įvertinami ir kiti dalinį veikę veiksniai jo organizacija, santykiai su visuomene ir t. t m. ltn. Petras Biržys spaudoje, pabrėžęs, kad dalinio istoriją parašyti gali ne kiekvienas, bet medžiagą gali rinkti visi, išdėstė rekomendacijas, kaip klasifikuoti istorinę dalinių medžiagą 265. Jomis vadovautis siūlė ir KMD istorijos sekcijos nariai m. sausio vasario mėn. KMD istorijos sekcijos nutarimu mjr. 261 Trumpa, V. Savosios istorijos keliais. Kaunas, 1937, p Plačiau žr.: Gedutis, A.; Kraniauskas, L. Socialinių ir humanitarinių mokslų vertinimo praktikos Lietuvoje. Klaipėda, Lietuvos mokslo taryba 2016 m. skyrė lėšų projektui Humanitarinių mokslų reikšmė: globalūs argumentai ir lituanistinė specifika, kurio metu filosofai dr. Kęstutis Kirtiklis ir dr. Aldis Gedutis nagrinėjo humanitarinių mokslų reikšmės, vertės ir naudos klausimus globalaus ir lituanistinio diskursų sandūroje : Kartu su rudeniu... [ ].< >. 263 Keblaitis, A. Dalių istorijų reikalu. Kardas, 1934, spalio 15, Nr. 20 (197), p Ž. L. Dėl pulkų istorijų rašymo metodų. Kardas, 1934, rugsėjo 15, Nr. 18 (195), p ) Dalies užgimimas, atsiradimas. 2) Pirmi savanoriai arba mobilizuotieji. 3) Dalies pavadinimas krikštas. 4) Skaičius žmonių dalies jėgos. 8) Dalies vadai. 6) Stovyklos vieta. 7) Ginklai, amunicija, maistas. 8) Operacijos. 9) Laimėjimai ir nepasisekimai. Aukos. 10) Poilsiai ir rezervai. 11) Pulko ligoninė. Gydytojai, jų darbai. 12) Pulko teismas. 13) Kultūros ir švietimo komisija. 14) Žuvusių pulko karių sąrašas. 15) Pulko karininkų, karo valdininkų, karo gydytojų, karo kapelionų sąrašas: Biržys, P. Pulko istorija. Karys, 1923, rugsėjo 20 26, Nr. 38 (226), p

208 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu P. Ruseckas paskelbė rekomendacijas rašantiems karinių dalinių istorijas ir atsiminimus. Jis pažymėjo, kad dalių istorijos rašymo toliau atidėlioti negalima ir nėra reikalo, nes kariuomenė 1923 m. buvo reorganizuota į taikos meto kariuomenę, o tai sudaro puikias sąlygas dirbti šį darbą, kadangi istoriją rašyti ypač patogu, kai prie jos rašymo gali prisidėti jos dalyviai. Buvo išskirti trys etapai: 1) pasiruošimo darbui susipažinimas su Lietuvos istorija ir karo istorijos istoriografija; 2) medžiagos rinkimas istoriografinės ir šaltinių, susipažįstant su kariuomenės įsakymais ir veiksmų reliacijomis, kartografine medžiaga, memuaristika; 3) medžiagos sisteminimas ir istorijos rašymas, laikantis šios sistemos: a) kariuomenės kūrimas Vilniuje iki pasitraukimo į Kauną, b) karas su bolševikais (iki 1920 m. sausio), c) karas su bermontininkais (iki 1919 m. gruodžio 15 d.), d) santykiai ir karas su Lenkija. Taigi siūlyta probleminio tyrimo prieiga, pažymint, kad ne visuomet galima bus ją suskirstyti čia paduota sistema, bet reikės rašyti iš dalies ar vien chronologijos tvarka. Taigi aiškiai atskirtos probleminio ir chronologinio tyrimo metodologinės prieigos galimybės, pirmenybę teikiant pirmajam 266. Siekiant išvengti klaidų ir netikslumų, siūlyta recenzavimo ir viešo aprobavimo sistema duoti perskaityti vienam kitam karininkui, kuris galėtų klaidas pastebėti ar atitaisyti, o paskui reikia pačiam paskaityti, dar ir visiems dalies karininkams jų debatams. Buvo pabrėžiama atsiminimų svarba rengiant karo istorijos monografijas, rašantiems atsiminimus siūlyta laikytis istorijos darbo rašymo metodinių patarimų, paliekant daugiau laisvės atsiminimų autoriams 267. Apibendrindamas rekomendacijas rašantiems karo istoriją ir atsiminimus, P. Ruseckas teigė, kad darbas čia siūlomas didelis ir sudėtingas, bet gyvas, įdomus ir mums brangus. Jei jį apsiimsime dirbti padarysime visai lengvai, nes kiekvienas dirbs tik savo dalį, kuri yra ne didžiausia ir ne sunkiausia. Todėl kiekvienas tą savo darbo dalį tegul ir atlieka m. buvo pranešta, kad istorijos sekcija šiokių tokių nurodymų paruošė; tai buvo paskelbta Karde ir bus daugiau skelbiama. Apie me- 266 Ruseckas, P. Dėl dalių istorijos ir atsiminimų rašymo. Kardas, 1926, sausio 30, Nr. 3 (27), p Ruseckas, P. Dėl dalių istorijos ir atsiminimų rašymo. Kardas, 1926, vasario 10, Nr 4 (28), p Ten pat, p

209 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) džiagos karo istorijai rinkimą daug nurodymų duoda mjr. Tarasenka m. Mūsų žinyne buvo perspausdintas rusų generolo Andrejaus Zajončkovskio 270 straipsnis apie karo istorijos tyrimų metodiką, skaitytojams pabrėžiant, kad karo istorijos tyrinėjimo metodikos klausimas yra aktualus ir mums [Lietuvai V. J.]. Šio generolo teigimu, kariuomenei būtina nurodyti vystimosi kryptį, tačiau tai galima padaryti tik remiantis karine patirtimi istorija, o jos įgyti galima tik per karą, kuris kainuoja ne tik šimtus milijonų, bet tada iškyla tautos gyvavimo ar negyvavimo klausimai. Štai kodėl mes turime būti atsargūs su išvadomis ir tas išvadas galime daryti tik pasirėmę praeities ir dabarties patyrimu. Buvo įvardyti trys karo istorijos tyrimo etapai: 1) faktinės medžiagos išdėstymas; 2) medžiagos analizė ir išvadų pateikimas; 3) turimų išvadų pritaikymas esamuoju laiku. Konstatuota, kad, remiantis visapusiška faktine medžiaga, daromos išvados šiai dienai ir netolimai ateičiai. Autorius glaustai aptarė karo istorijos tyrimo eigą nuo medžiagos rinkimo, klasifikavimo iki tyrimo ribų apsibrėžimo. Be to, padarė išvadą, kad karo istorija yra griozdiška, tokių knygų mažai kas teperka, jos komercijos nėra eiklios, bet be tinkamo karo istorijos plėtojimo karybos negalima pastatyti ant tinkamo pagrindo 271. Ši problema išlieka aktuali ir yra susijusi su karo kaip reiškinio daugiapusiškumu ir sudėtingumu, todėl tokio pobūdžio tyrimai turi aprėpti labai daug smulkmenų (pvz., geografines ir gamtines sąlygas, pajėgų sudėtį, jų moralę, aprūpinimą, vietos gyventojų veiksnį, dalinių judėjimo kryptis ir tempą, užimamas pozicijas ir t. t.), priešingu atveju nebus įmanoma pateikti ateities karininkams, planuosiantiems karo veiksmus, vertingos analizės. Todėl nuolatos tenka ieškoti pusiausvyros tarp sintezės ir empirinių tyrimų. J. G. B. Droysenas pažymėjo, kad m. Prancūzijos Prūsijos karas buvo geriausiai istorijoje dokumentuotas karas ir tai Vokietijos generaliniam štabui leido parengti 269 Januška, V. Karininko darbas per atostogas. Kardas, 1926, birželio 20, Nr. 17 (41), p Rusijos imperijos ir SSRS generolas, karo istorikas ir teoretikas (Андрей Медардович Зайончковский, m., iki mirties buvo M. V. Frunzės karo akademijos profesorius). 271 Zajončkovskis, A. Metodika karo istorijai tyrinėti. Mūsų žinynas, 1927, t. XII, Nr. 36, p

210 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu labai išsamią jo istoriją, tačiau, nepaisant to, daugybė faktų liko nepanaudoti, nes daug karininkų žuvo, nespėję parašyti raportų, ir t. t. Todėl tik susipažinus su turima medžiaga, kritiškai ją įvertinus, galima įvardyti problemas, ieškoti atsakymų į iškeltus klausimus 272, nes aprėpti visų detalių neįmanoma, net tikslingai to siekiant karo istorijos (operacijų ir taktikos) tyrimo metu. XX a. 3-iajame dešimtmetyje daliniuose veikė 4 asmenų karo istorijos komisijos, be to, buvo paskirti karininkai dalinio istorijai rašyti. Juos būtų galima vadinti metraštininkais. Tačiau 1926 m. atkreiptas dėmesys į tai, kad karo ir kariuomenės istorija tai du skirtingi dalykai, taigi ir šių komisijų, kaip ir dalinių metraštininkų, funkcijos yra skirtingos, nors dažnai suvokiamos kaip identiškos. Rekomendacijose išsamiau paaiškinta, kad karo istorija yra neįmanoma, net pradėti rašyti, be kariuomenės istorijos. Kariuomenės istorija turėtų būti daugiau albuminio pobūdžio. Joje turi būti teisingai, tikrai ir smulkiai surašyti visi kariuomenės įvykiai. Tie įvykiai turi būti iliustruoti piešiniais ir fotografijomis. Ypatingo dėmesio reikia kreipti į dalių operacijas, kariuomenės teismą, karo komendantūras. <...> Tiktai turėdami kariuomenės istoriją, galime imtis rašyti karo istoriją. Lietuvos karo istorijos uždavinys apibūdinti visapusiškai karą, jo priežastis, jo eigą, laimėjimą ar nepasisekimą. Todėl skubus ir neatidėliotinas reikalas pirmučiausia surinkti medžiagą ir parašyti pulkų ir kariuomenės istoriją. Konstatuota, kad esama padėtis netoleruotina, nes per ketverius metus dalinių metraštininkai ir karo istorijos komisijos nieko apčiuopiamo nenuveikė. Siūlyta paskirti karininką, kuris rinktų kariuomenės istorijos medžiagą ir palaikytų ryšį su dalinių metraštininkais m. Mūsų žinyne išspausdintame verstiniame straipsnyje aptarta istorizmo reikšmė atliekant karo istorijos tyrimus, teigiant, kad istorizmas neduoda karo minčiai sustingti, apsitraukti neveiklumo rūdimis m. buvo išverstas ir kariuomenės leistame karo mokslo ir istorijos žurnale Mūsų žinynas publikuotas karybos teoretiko, Rusijos (SSRS) 272 Дройзен, И. Г. Историка. Санкт-Петербург, 2004, с Biržys. Karo ir kariuomenės istorija. Karys, 1926, spalio 13 19, Nr. 42 (386), p Toporkov. Istorizmas ir karo dalykai. Mūsų žinynas, 1927, t. XII, Nr. 35, p

211 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) gen. Aleksandro Svechino tektas apie karo istorijos tyrimus, kuriame teigiama: Iš istoriko reikalaujame drąsios, naujos ir mus liečiančios minties net ir tada, kada kalbėsime apie senovės Graikiją ar Romą. <...> Pasiruošimas karui, ar jis lies kuopos pasiruošimą, ar visos valstybės pasiruošimas yra pagrįstas mūsų žiniomis apie buvusius karus. <...> Visų karo dalykų pagrindas istorija. Kai kada mums atrodo, būk mūsų statutai, mūsų operacijų ir taktiškų darbų tyrinėjimai yra savistovaus, racionalaus mąstymo vaisius. Ši iliuzija ypatingai didėja, jei tas darbas neina savarankiškai, bet yra kompiliuojamas ir varomas, mokantis iš kitų kariuomenių. <...> Dabar evoliucija eina greitu tempu. Ir jei atsisakytumėme tyrinėti savo istoriją, tai tektų šauktis variagų pagalbos ir griebtis svetimos karo literatūros vertimų. Ignoruodami istorijos tyrinėjimą ir originalius karo istorijos darbus mes netoli tenueitume. Labai atsiliko panašūs karybos aiškintojai, kurie, skolindamiesi iš kitų, nurodinėja taktikos ir operacijų reorganizacijos būtinumą. Atsisakydami savarankiško istorijos patyrimų svarstymo, būtinai pavėluotai kartosime tą, ką daro mūsų priešai, o kartodami nedarysime pažangos nei politikoj, nei ekonomikoj, o tuo labiau karyboj. <...> Karo istorijos darbai reikalingi kariuomenės mokytojams ir kūrėjams, nes jie geriau paruoš karui ir bus geriau suprasti ir savo mokinių. 275 Taigi karo istorija ir jos išmanymas turėtų užkardyti galimas klaidas, nes padeda įvertinti, kaip gali būti įgyvendinti praktiškai vienokie ar kitokie sprendimai ir kokią sukelti sąjungininkų ir priešų reakciją, pagaliau kaip elgsis savos karinės pajėgos ir piliečiai, susidūrę su tam tikrais iššūkiais ir grėsmėmis. Daugumai žinoma, kad didžiausias menas karyboje gebėjimas mokytis iš priešo klaidų, todėl ir karo istorijos tyrimai turi apimti ne tik savo, bet ir eventualių priešų patirtį. Tai turėtų būti aksioma apsibrėžiant karo istorijos tyrimų metodologines prieigas. Analizuojant savų pajėgų veiksmus kartu būtina perprasti ir priešų veikimą laikantis jau minėto homeriškojo nešališkumo m. Mūsų žinyne buvo paskelbtas iš prancūzų kalbos išverstas plk. Alberto Grasseto 1928 m. straipsnis su metodiniais nurodymais, kaip rašyti kautynių monografiją. Jis aptarė karo istorijos reikšmę, monografijos 275 Svečin, A. Karo istorijos tyrinėjimas (iš rusų kalbos vertė R. Burokas). Mūsų žinynas, 1928, t. XIV, Nr. 41, p. 155, 157,

212 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu autoriui svarbias profesines kompetencijas, kritiškai pažvelgė į atsiminimus rašančiojo gebėjimą atsiriboti ir objektyviai įvertinti padėtį. Pateikė patarimų, kaip rinkti ir klasifikuoti medžiagą, atkreipė dėmesį į būtinybę kritiškai vertinti faktus ir neskubėti daryti išvadų neturint tikslaus įvykių vaizdo. Siūlė tekstą suredaguoti taip, kad jis būtų kuo patrauklesnis skaitytojui. Pulkininko nuomone, vienintelis metodas, kuris gali padaryti kautynių monografijas naudingas, tai viską save ir laiką pašvęsti teisybės ieškojimui ir nepamiršti svarbiausios sąlygos, kad istoriniai kūriniai turi būti rašomi savanorių su pamėgimu, t. y. atmetė galimybę tarnyboje kažkam nurodyti imtis karo istorijos tyrimo ir rašymo m. Kariuomenės štabo Karo istorijos dalis pateikė rekomendacijas, kaip rašantieji atsiminimus turėtų aprašyti kautynes. Tekste turėtų būti nurodyta: a) vietovės ypatybės, turėjusios reikšmės veiksmams; b) su kokiais daliniais ir kada teko veikti; c) savo pajėgų padėtis, dalių sudėtis, materialinė ir moralinė būklė, aprūpinimo ir tiekimo tvarka, ypatumai; d) žinios apie priešą, kaip jos buvo renkamos ir tikrinamos; e) kokie buvo gauti aukštesniosios vadovybės įsakymai ir direktyvos; f) kada, kokiomis sąlygomis teko priimti sprendimus, duoti įsakymus, koks buvo jų turinys; g) aprašyti operacijos eigą, priežastis ir duotų įsakymų vykdymo padarinius; h) kokia buvo gyventojų (šaulių, partizanų, šnipų) pozicija ir veikla, kokią įtaką tai padarė karinei operacijai; i) atsiminimų autoriaus subjektyvios išvados. Aprašant kariuomenės dalinių, štabų ir įstaigų formavimą turėjo būti nurodyta: a) kieno ir kokiais įsakymais remiantis pradėtas formavimas; b) bendradarbiai ir materialinis įstaigos aprūpinimas; c) veiksniai, trukdę dirbti, priešo įtaka; d) suformuoto vieneto veiklos chronologinės ribos m. Mūsų žinyne buvo paskelbtas išsamus karo mokslo tyrimų vykdymo planas, pažymint, kad karo meną galime pažinti tik lygindami jį su praėjusių laikų patirtimi. O tam būtina atlikti mokslinį istorijos tyrimą. Plane nurodyti trys klasikiniai tyrimo etapai: 1) medžiagos rinkimas; 2) jos apdorojimas ir 3) darbo sintezė, kuri įvardyta kaip mokslinio dar- 276 Grasset, plk. Kaip rašyti kautynių monografiją. Comment mettre sur pied la monographie de combat (iš prancūzų kalbos vertė kpt. Šalkauskas). Mūsų žinynas, 1936, t. XXX, Nr. 134, p Nurodymai atsiminimus rašantiems. Kardas, 1936, liepos 15, Nr. 14 (243), p

213 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) bo esmė, pateikiant individualius vertinimus. Pabrėžta, kad karo istorijos darbuose būtina tiksliai nustatyti atskirus istoriškus faktus ir jų savitarpę priklausomybę bei ryšį. Pažymėta, kad strategijos ir taktikos tyrimuose, remiantis istorijos analize, svarbu atskleisti pagrindinius karinės veiklos principus, jų priklausomybę nuo įvairių socialinių, psichologinių ir techninių faktorių m. išdėstytas ir Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus Karo istorijos dalies požiūris į karo istorijos tyrimus ir jų įtaką nacionalinei karybai: Jokiu būdu negalima manyti, kad istorija yra nukreipta tik į praeitį. Istorija nėra vien tik mąstymas apie praeitį, bet teisingai suprastas istorijos mokslas apima dabartį ir ateitį. Klaidinga būtų mokytis karybos vien tik iš karų istorijos, nes taktika, strategija ir karo technika nuolatos kinta, bet vis dėlto patys pagrindiniai karybos principai palieka tie patys. Karo istorija nurodo, kaip tie pagrindiniai karybos principai buvo taikomi amžių eigoje. Šių dienų strategija ir taktika negali būti taip sau iš piršto išlaužta, ji paremta ne abstraktiniu protavimu, bet kariniu patyrimu, buvusių karų istorija. Šių dienų strategija ir taktika yra ilgo atsiradimo proceso padarinys, jos aprėžtos ne tik dabarties, bet ir praeities sąlygų. Skirtingos yra kario ir mokslininko istoriko pažiūros į karo istoriją. Istorikas mokslininkas tyrinėja karo istoriją abstraktiniu arba daugiau teoriniu atžvilgiu, jis ieško vien istorinės tiesos, nedarydamas jokių praktinių išvadų. Jis analizuoja buvusius karus, visiškai nesiūlydamas jokių receptų ateities veiksmams. Žinoma, istoriko teoriški samprotavimai gali paveikti kito praktiką, kūrybinę mintį, bet istorikas tuo nesirūpina. Praktines išvadas istorikas palieka daryti patiems kariams. Karys studijuos karo istoriją daugiau praktiniu atžvilgiu, joje jis ieškos karinio patyrimo, kuris įgyjamas kare arba bestudijuojant karo istoriją. Kario studijos nukreiptos ne vien į praeitį. Kariui reikalingas patyrimas, praktinis dėsnis, tam tikras išeities punktas, kurį jis galėtų padėti būsimųjų veiksmų pagrindu. Didysis karys Napoleonas, paklaustas, kaip reikia pasidaryti geru karo vadu, visada siūlė mokytis ne strategijos, bet karo istorijos. Taigi, karų istorija yra pagrindas, kuriuo mes ir tegalime remti karybos mokslą. Tik 278 Ingaunis, [M]. Karo mokslo darbo technika. Mūsų žinynas, 1938, t. XXXIV, Nr. 1 (154), p

214 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu karo istorijoj tegalime surasti tuos kriterijus, kurie veda moksliškumo, sąmoningumo keliu į dabartinio karo reformas ir kurie teigiamai padeda išaiškinti karo patyrimą. Savaime suprantama, kad bestudijuojančiam karybą nepakanka vien tik istorijos, bet reikia susipažinti ir suderinti arba pritaikinti tą istorinį patyrimą naujausiems karybos reikalavimams. Karo istorijos konkrečios praktinės išvados, receptyviniai [kaip veikti] nurodymai, tai sustingęs karybos šablonas, kurį reikia performuoti ir sumoderninti. Neperformuotas, bet aklai priimtas karybos šablonas gali nuvesti tik į pralaimėjimą. Tik kritiškas istorinis pažinimas, sujungtas su dabarties reikalavimais, gali duoti teigiamų vaisių. D a r y d a m i i š v a d a s d a - barčiai, turime remtis praeities ir dabarties patyrimu [išskirta tekste V. J.]. Pagaliau karo istorija padeda suprasti karo dvasią tiems, kurie nėra kare dalyvavę, kurie tik rengiasi būti kariais. Šiais laikais ne tik kariuomenė, bet ir visa visuomenė turi būti kariškai pasirengusi ir tuo būdu ji turi šiek tiek susipažinti ir su karo istorija. Jeigu jau visų karo dalykų pagrindu yra karo istorija, tai ypač savoji karo istorija, savas kelias, nors ir su klaidomis, visada bus geresnis už kiekvieną svetimą. Patyrę ant savo kailio bent kokias klaidas ir jas pažinę, mes turime pasistengti ateityje jų nebekartoti. P a g a l i a u s a v o j i k a r o istorija turi būti gyvu paminklu būsimoms kartoms, kad jos nepamirštų, kokia kaina yra įgyta tautos laisvė ir Nepriklausomybė, kad atlikti žygiai būtų kelrodžiai nugalėti visus būsimus mūsų tautos ir valstybės sunkum u s [išskirta tekste V. J.]. 279 Remiantis tarpukariu Lietuvos kariuomenės leidiniuose skelbtomis publikacijomis galima apibendrinti, kokios metodologinės nuostatos buvo aktualios kariuomenės istoriją tyrusiems istorikams. Ar jų laikytasi, galima būtų nustatyti tik atlikus išsamų tarpukariu atliktų karo istorijos tyrimų turinio ir tyrėjų mokslinės veiklos analizę, tačiau tai jau atskiro tyrimo problematika. Šiuo atveju galima apibendrinti, kaip siūlyta ir siekta dirbti. Karo istorijos analizė išpopuliarėjo XIX a. Vokietijos kariuomenės generaliniame štabe. Šį metodą ypač dažnai taikė Napoleonas ir C. von Clausewitzas. Karo istorija yra viena iš pamatinių karo mokslo šakų tai visų 279 Mūsų karo istorijos reikalu. Mūsų žinynas, 1938, t. XXXV, Nr ( ), p

215 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) karo dalykų pagrindas ir štabų karininkų atspirties taškas planuojant karines operacijas. Karo istoriją analizavo dauguma karybos teoretikų, bet ne dėl įdomumo, o siekdami nustatyti dabarties ir ateities uždavinių analogijas ir taip rasti jų sprendimus. Karo istoriko uždavinys priversti praeitį atsakinėti dabarčiai, nes jis negali tik gilintis į praeitį ir dėl to virsti visuomenei neįdomiu muziejaus veikėju, todėl būtina eiti į visuomenę ir tapti kartos vadu. Kitų šalių karo mokyklų adeptai tai grėsmė taikos metu rengiantis karui, o karo metu veikiant, nes jie tinkamai neįvertina vietos sąlygų. Todėl pavojinga atsisakyti savo karo istorijos tyrimų ir kliautis tik kitur atliktomis analizėmis, nes savarankiškas kelias, kad ir klaidingas, mažiau grėsmingas nei kopijavimas. Dėl karo istorijos tyrimų trūkumų ir privalumų būta nuomonės, kad būtent tai neduoda karo minčiai sustingti. Tekstuose išryškėja dvi skirtingos tyrimų strategijos remiantis viena, karo istorijos tyrimai negalimi tol, kol nuodugniai deskriptyviai ištiriama kariuomenės ir karų istorija, t. y. pasisakoma už atskirus karo istorijos šakų tyrimus; kita strategija tyrinėti kompleksiškai, ką ypač Didysis karas atskleidė, kad, tarkim, atskiri karo istorijos ir karybos tyrimai negalimi, nes procesai pasidarė labai sudėtingi ir susipynę. Pradedant mokslinį darbą sudaromas preliminarus planas (turinys), nes darbo metu jis kinta (visi atvejai skirtingi, todėl neįmanoma pritaikyti šablonų) ir galutinis bus tik jį baigus. Atliekant tyrimus pirmiausia svarbu kelti probleminius klausimus, o ieškant į juos atsakymų: 1) susipažinti su esamais tyrimai, kad nebūtų imamasi tirti jau ištirtų reiškinių ar procesų; 2) surinkti kuo daugiau medžiagos tiriamu klausimu; 3) surinktą medžiagą susisteminti laikantis ne chronologinės, bet probleminės prieigos; 4) kritiškai įvertinti atskirus faktus ir jų visumą, siekiant nustatyti ir užpildyti tyrimo spragas; 5) darbo sintezės rašymas, kurioje turi būti faktografinė dėstomoji dalis, faktų analizė ir išvados. Pateiktų išvadų praktinis taikymas yra ne istorikų, o karių kompetencija. Tiriamoji veikla turi būti planinga ir nuosekli etapų vietomis sukeisti nedera. Skirtinga metodologinė prieiga yra tai, kaip iš įvairių sekimo punktų mes matome įvairias panoramas, žvelgdami į tą patį objektą. Sprendžiamos problemos pobūdis ir metodologinė prieiga tyrimo metodų pasirinkimą lemiantys veiksniai, kuriuos tinkamai taikyti išmokstama tik praktiškai atliekant tyrimus. Tai savotiškas meistriškumas, įgyjamas su laiku. Literatūros ir šaltinių skaitymas turėtų būti kryptingas, nes neįmano- 214

216 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu ma perskaityti visko, o jo metu svarbu žymėtis, daryti išrašus, nes tai palengvins darbą vėliau. Šaltinių rinkimui išskirtinis dėmesys ir kritinis jų vertinimas. Pirmiausia kaupiama vienalaikių šaltinių bazė, nes kuo šaltinis vėlesnis, palyginti su įvykiu, tuo mažiau patikimas. Faktai verifikuojami, ieškoma skirtingų šaltinių duomenų koreliacijos, nes atliekant karo istorijos tyrimus itin dažnai susiduriama su klaidingų faktų net iš pirminių šaltinių srautu. Dirbant aprėpiamos įvairios šaltinių grupės: dokumentai (reliacijos, įsakymai, dienynai), įvairūs egodokumentai (laiškai, dienoraščiai, atsiminimai). Jei yra galimybė, rekomenduojama taikyti interviu metodą apklausti įvykių dalyvius ir liudininkus. Atliekant tyrimus išskirtinė bibliotekos svarba: karinė biblioteka turi turėti katalogą, nes tai ne knygų sandėlis, o mokslinio darbo laboratorija. Karo istorikai savo darbuose turėtų apžvelgti politines, karines, ekonomines, socialines ir kultūrines aplinkybes, pažinti tiriamo objekto aplinką, kontekstą. Be to, būtina apsibrėžti mokslinio tyrimo ribas, taikyti lyginamuosius parametrus, darbą pateikti recenzentams įvertinti, rankraštį duoti susipažinti kuo daugiau tyrimo problemas išmanančių asmenų, viešai pristatyti tyrimų medžiagą prieš skelbiant, ją nuodugniai aptarti. Tirti būtina visą karo istoriją nuo seniausių laikų, nes be to neįmanoma suprasti vėlesnių procesų, dėsningumų ir jų priežastingumo. Pirmenybė teikiama karo istorikams karininkams, turintiems veiklos kariuomenėje praktinės patirties, nes apskritai istorikai (galintys parašyti puikų pasakojimą) nagrinėja procesus, neteikdami praktinių išvadų (strategijos, operacijų, taktikos ir karo organizavimo srityse) ir ateities rekomendacijų, nesirūpina, kaip su savo tyrimų rezultatais supažindinti karius, kuriems pirmiausia įdomu, kaip jie gali būti pritaikomi. Pabrėžiant teorinių karo istorijos veikalų reikšmę ir jų įtaką karo minties pokyčiams ir kartu pripažįstant, kad istorikas visada šališkas, būtina įvertinti visus faktus, vengti ideologizavimo, išankstinės, šališkos nuomonės, nes tada galima susidaryti klaidingą vaizdą. Karo istorikai reikalingi, nes karo istorija svarbi karo mokslui, o tiriamoji veikla itin sudėtinga, kai tyrimai atliekami dar gyviems jų dalyviams esant, kai sunku kritiškai vertinti visuomenės gerbiamų karo vadų veiklą, tačiau tai karo istorikų pareiga, priešingu atveju tokie tyrimai neturi vertės. 215

217 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) IŠVADOS Karo istorija Lietuvos kariuomenėje tarpukariu laikyta pagrindine karo mokslų dalimi. Ji buvo svarbus karininkų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo elementas, todėl dėstyta karo mokyklose ir kursuose, analizuota savarankiškai ir kolektyviai daliniuose, laikyti Lietuvos ir visuotinės karo istorijos egzaminai, pretenduojant į aukštesnes pareigas arba vykti studijuoti į užsienio karo akademijas. Tvirtinta, kad tik žinios apie vykusius karus ir jų analizė, t. y. karo istorija, gali padėti perprasti visus karo elementus, planuoti ateities karines operacijas, kurti naujas karybos koncepcijas. Pabrėžtas būtinumas diferencijuoti karo istorijos tyrimus kad taktikos, operacijų ir strategijos lygio tyrimai būtų orientuoti į šių duomenų vartotoją. Taktikos, dažnai aprašomojo pobūdžio, istorijos tyrimai aktualūs jaunesniesiems karininkams, vadovaujantiems būriui ar kuopai, nes pabrėžta, kad karo istorija turi ne abstrakčias žinias jiems teikti, o padėti spręsti aktualias problemas esamuoju laiku, ypač karo veiksmų metu. Kareivių auklėjimo procese karo istorijai skirtas patriotinio, bendrumo jausmo, karinės tapatybės (ypač priklausymo konkrečiam daliniui, jo istorijos, šlovingos kovinės praeities pažinimo, suprantant tai kaip mes, mūsų ) ugdymo, motyvacijos ir kovos dvasios kėlimo funkcija. Kadangi karininkai, ypač jaunesnieji, yra tiesioginiai kareivių ugdytojai, buvo svarbu, kad jie patys puikiai išmanytų karo istoriją, ją kareiviams dėstytų metodiškai ir net tam tikra prasme standartizuotai. Karo istorijos svarba buvo pabrėžiama jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. Ir tai buvo daroma grynai praktiniais sumetimais, o ne tik dėl abstraktaus pažinimo siekio. Remiantis karo istorija tikėtasi išugdyti nacionalinį požiūrį į karybą, nes dėl savitų Lietuvos sąlygų remtis kitų, ypač didžiųjų valstybių, karybos rekomendacijomis buvo netikslinga ir net rizikinga. Domėjimasis apskritai istorija ir konkrečiai karo istorija buvo suvokiama kaip nuolatinė karininkijos, tiek aktyviosios tarnybos, tiek rezervo karininkų, veikla. Kariniuose leidiniuose plačiai rašyta įvairiais karo istorijos klausimais, o publikacijoms šia tema skelbti buvo įsteigtas atskiras leidinys Karo archyvas. Karinėje spaudoje tarpukariu permanentiškai teiktos įvairaus pobū- 216

218 Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu džio metodinės rekomendacijos, parengtos Lietuvos autorių, arba užsienio autorių verstiniai tekstai. Taip siekta supažindinti su karo istorijos tyrimų organizavimu, vykdymu, mokslinių metodų taikymo ypatumais. Buvo atkreiptas dėmesys į bendro istorinio konteksto ir lyginamosios prieigos svarbą atliekant karo istorijos tyrimus. Akcentuotas būtinumas prieš pradedant tyrimą susipažinti su darbais, surinkti ir kritiškai įvertinti medžiagą ir tik tada imtis rašyti tekstą, kuris turėjo būti recenzuojamas kitų asmenų, paliekant galimybę verifikuoti visus darbe pateiktus faktus. Taip siekta užtikrinti karo istorijos tyrimų mokslinę kokybę. Taigi tarpukariu Lietuvos kariuomenėje karo istorijai buvo skirtos dvi esminės funkcijos: 1) padėti pagrįsti karybos teorijas; 2) ugdyti karių tapatybę, pilietiškai juos auklėti, stiprinti ir palaikyti jų motyvaciją. O karinių dalinių ir apskritai kariuomenės istorija ir tradicijos buvo viena iš antrosios čia įvardytos karo istorijos Lietuvos kariuomenėje funkcijos įgyvendinimo priemonių. SANTRUMPOS JAV Jungtinės Amerikos Valstijos KAM Krašto apsaugos ministerija KMD Karo mokslų draugija LCVA Lietuvos centrinis valstybės archyvas LDK Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė SSRS Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga VDU Vytauto Didžiojo universitetas Įteikta 2016 m. rugsėjo 12 d. 217

219 TARPUKARIO LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS ATRIBUTAI: VĖLIAVOS IR APDOVANOJIMAI Eduardas Remecas Lietuvos nacionalinis muziejus Lietuvos šaulių sąjunga oficialiai buvo įkurta 1919 m. birželio 27 d. ir gyvavo iki 1940 m. liepos 11 d., kai Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą buvo likviduota. Vėliau ji buvo atkurta išeivijoje, o nuo 1989 m. rugsėjo 20 d. ir Lietuvoje. Tad Lietuvos šaulių sąjunga tarp daugelio kitų lietuviškų organizacijų išsiskiria savo ilgamete istorija. Apie jos veiklą parašyta ir išleista ne viena knyga tiek nepriklausomybės laikotarpiu, tiek dabar, tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje 1. Daug buvo paskelbta ir įvairių straipsnių, gvildenančių skirtingus šios sąjungos istorijos aspektus 2. Tačiau net ir daugybė tyrimų iki šiol vis dar neaprėpė visų klausimų, susijusių su jos istorija, pavyzdžiui, dar nėra deramai ištirti Lietuvos šaulių sąjungos atributai. Visų organizacijų pagrindiniai atributai yra antspaudai, vėliavos, o sukarintų, tokių kaip Šaulių sąjunga, dar ir uniformos, taip pat ženklai. Šiame straipsnyje antspaudus ir uniformas paliksime nuošaly, o dėmesį sutelksime į vėliavas ir apdovanojimus garbės ir pasižymėjimo ženklus. Iki šiol Šaulių sąjungos vėliavų tyrimams beveik nebuvo skirta dėmesio, nors sąjunga, palyginti su kitomis tarpukario Lietuvos organizacijomis, jų turėjo labai daug m. švenčiant Šaulių sąjungos 20-metį 1 Matusas J. Šaulių sąjungos istorija, Kaunas: Šiaulių s-ga, 1939; Sydney: Mintis, 1966; Lietuvos šaulių sąjungos istorija / sudarytojas Algimantas Liekis, Vilnius: Lietuvos šaulių sąjungos centro valdyba, 1992; Jokubauskas V., Vareikis V. Lietuvos šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinė metais, [Klaipėda]: [Druska], Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje, , Kaunas: Arx Baltica, 2005; Lietuvos šaulių sąjunga: praeitis, dabartis, ateitis: mokslinių straipsnių rinkinys, Kaunas: Arx Baltica, Daugiausia vėliavų turėjo jaunųjų ūkininkų rateliai. Jie 1934 m. surengtame vėliavų 218

220 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai parade buvo nešama apie 500 vėliavų 4. Daug sąjungos vėliavų (358) šiandien saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune 5, bet jų istoriniai tyrimai vis dar neatlikti m. šio straipsnio autorius, apžvelgdamas kai kurių Lietuvos visuomeninių organizacijų vėliavas m., šiek tiek palietė ir Šaulių sąjungos vėliavų istoriją 6. Vis dėlto tai nebuvo išsamūs tyrimai. Kitai temai Šaulių sąjungos apdovanojimams, kurie kartu buvo ir Lietuvos valstybės apdovanojimai, skirta nepalyginti daugiau dėmesio. Apie organizacijos apdovanojimus buvo rašoma tiek specialiai šiai temai skirtuose straipsniuose 7 ir knygose 8, tiek kituose darbuose 9. Plačiausiai Šaulių sąjungos apdovanojimų istoriją net trijose knygose aprašė apdovanojimų kolekcininkas Vilius Kavaliauskas 10. Tiesa, visi šie tekstai yra beveik tokie pat kaip ir 2001 m. paskelbtas pirmasis. Tad galima būtų manyti, kad Šaulių sąjungos apdovanojimų istorijoje neaiškumų neliko. Tačiau taip nėra. Visuose iki šiol paskelbtuose darbuose ypatingas dėmeparade dalyvavo su 598 vėliavomis, antra pagal jų skaičių buvo Šaulių sąjunga, trečia Lietuvos skautų sąjunga; žr. Remecas E. Lietuvos visuomeninių organizacijų vėliavos metais, Lietuvos istorijos studijos, 2014, t. 34, p J. Kn. Šaulių dienos Kaune, Lietuvos žinios, 1939 birželio 26, Nr. 142, p Urbonienė L. Lietuvos kariuomenės ( ) vėliavos Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose, Vytauto Didžiojo karo muziejus 2011 metais. Almanachas, Kaunas, 2012, p Remecas E. Lietuvos visuomeninių organizacijų vėliavos metais, Lietuvos istorijos studijos, 2014, t. 34, p Abdulskytė J. Lietuvos Respublikos garbės ženklai, Mūsų žodis, 1991, Nr. 6, p ; Aurimas M. Šaulių žvaigždė, Trimitas, 1995, Nr. 10, p ; Aurimas M. Šaulių Žvaigždės medalis, Trimitas, 1995, Nr. 12, p. 6; Gaidukaitė R. 7. Žūstančiųjų Gelbėjimo kryžius, Šaulių Žvaigždė ir Kariuomenės pirmūnų medalis, Vakarinės naujienos, 1993 liepos 21, Nr. 137, p Astikas A. Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai Vilnius: Mintis, 1993, p. 19, 70 71, Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos m., Chicago: Vydūno jaunimo fondas, 1986, p Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, Vilnius: Vaga, 2001, p ; Kavaliauskas V. Lietuvos garbės kodas: ženklai, istorija ir žmonės: [enciklopedija], 2013, p ; Kavaliauskas V. Tarpukario Lietuvos šaulių garbės ženklai, Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje, , Kaunas: [Arx Baltica], 2005, p

221 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) sys buvo skirtas apdovanojimų išvaizdos aprašymams. Kiek plačiau rašyta tik apie Šaulių žvaigždę, bet ir vėl vien dėl to, kad šio apdovanojimo ženklai turi skirtumų, nes buvo gaminti dviejose dirbtuvėse. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune saugomi Šaulių žvaigždės projektai. Jie taip pat sulaukė tyrėjų dėmesio. Vis dėlto vienos nuomonės apie Šaulių žvaigždę nebuvo. Aktualus klausimas buvo ir ženklo projekto autorystė. Iki šiol labai mažai gilintasi į apdovanojimų kūrimo aplinkybes, visiškai neaptarta jų gamyba, savikaina, tiražai, klaidingai buvo nustatyti kai kurių apdovanojimų diplomų projektų autoriai ir datos. Lietuvos šaulių sąjungos vėliavų ir apdovanojimų istorija vis dar menkai ištirta dėl nepakankamo įvairių šaltinių naudojimo. Pavyzdžiui, visi ankstesni darbai, skirti apdovanojimams aprašyti, nepagrįsti jokiais šaltiniais nei archyviniais, nei rašytiniais. Šį kartą tiriant vėliavas ir apdovanojimus pirmą kartą naudotasi Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomomis Lietuvos šaulių sąjungos bylomis protokolais ir kasos knygomis. Šie dokumentai yra pagrindiniai straipsnio šaltiniai. Taip pat straipsnis papildytas ir to meto periodinės spaudos žiniomis, kurios iki šiol nebuvo naudotos. Straipsnio tikslas remiantis visais turimais šaltiniais, pateikti nepriklausomos Lietuvos šaulių sąjungos vėliavų ir apdovanojimų raidos istoriją m. Pagrindiniai straipsnio autoriaus uždaviniai: aprašyti reglamentuotų vėliavų išvaizdą, nustatyti jų dailininkus ir projektų patvirtinimo datas; ištirti Šaulių sąjungos apdovanojimų ir jų diplomų kūrimo ir gamybos raidą; nurodyti Šaulių žvaigždės, gamintos Šveicarijoje ir Lietuvoje, skiriamuosius požymius, ištaisyti anksčiau rašiusių autorių padarytus netikslumus dėl Šaulių žvaigždės gamybos eiliškumo ir tiražų, apdovanojimo diplomų datų ir autorystės. Kartu straipsnyje trumpai paliečiami ir Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje atributai. Visa ši informacija aktuali ir dabartinei Šaulių sąjungai, nes nuo 1989 m. ji vis dar ieško savo atributų, o aprašomi apdovanojimai iki šiol yra teikiami. Artėjant 100-osioms Šaulių sąjungos metinėms turėtų būti paskelbti ne vieni nauji šios organizacijos istorijos tyrimai, o šis straipsnis prisidės prie dar kelių su ja susijusių, bet pamirštų faktų išaiškinimo. 220

222 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai Lietuvos šaulių sąjungos vėliavos Lietuvos šaulių sąjunga iš karto, kai tik buvo įkurta, pradėjo rūpintis pagrindiniu savo atributu vėliava. Jau 1919 m. gruodžio 22 d. posėdyje buvo priimtas jos projektas: vėliavos kairiojo kampo viršuje trispalvė juosta, likęs plotas žalios spalvos, dešiniajame kampe žemai iš abiejų pusių šaulio ženklas, ant koto tautinės juostos 11. Tačiau netrukus pirminis vėliavos projektas buvo pakeistas į kitą m. vasario 2 d. posėdyje buvo priimtas sąjungos nario dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ( ) parengtas vėliavos projektas: viena vėliavos pusė žalias laukas, viduryje šaulių ženklas, skydo kryžius aukso spalvos, laukas raudonas, kraštai sidabro spalvos, viršuje užrašas Už nepriklausomybę, apačioje Lietuvos šaulių sąjunga, kitoje pusėje, viduryje, Vytis 12. Po kurio laiko, plečiantis Šaulių sąjungai ir daugėjant būrių, pradėta galvoti apie jų vėliavas. Pirmasis padalinio vėliavą įsigyti nusprendė Kauno būrys m. šio būrio narys mjr. Juozas Šarauskas ( ) parengė jos projektą. Tačiau tais pačiais metais ir Centro valdyba pradėjo rūpintis bendros, taip pat ir visiems būriams skirtos, vėliavos projektu m. spalio 3 d. naujas vėliavos projektas buvo priimtas, o spalio 19 d. Centro valdybos posėdyje turėjo būti patvirtintas 14. Vis dėlto dėl nežinomų priežasčių tai nebuvo padaryta. Po pusmečio Centro valdyba grįžo prie būrių vėliavos klausimo ir 1927 m. gegužės 4 d. posėdyje patvirtino naują būrių vėliavos projektą. Vėliava turėjo būti pasiūta iš žalios medžiagos (šilko ar gelumbės), vienoje pusėje Vytis, kitoje šaulio ženklas, būrio įkūrimo data, numeris ir užrašas Budėkime Lietuvos sargyboje 15. Tačiau ir šis būrių vėliavos projektas kažkam neįtiko, o 1927 m. rugsėjo 13 d. Centro valdybos prezidiumo posėdyje buvo priimtas naujas būrių vėliavos projektas. 130 x 100 cm 11 Protokolas Nr. 17, Centro valdybos bylos, posėdžių protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4296, l Protokolas Nr. 24, Centro valdybos bylos, posėdžių protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4296, l Kauno šaulių būrio vėliavos pašventinimas, Trimitas, 1928 gegužės 19, Nr. 20, p Protokolas Nr. 13, Centro valdybos protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 158, l Iš Šaulių sąjungos gyvenimo, Lietuvos žinios, 1927 gegužės 14, Nr. 108, p

223 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) dydžio vėliavos pagrindinėje pusėje turėjo būti išdėstyti šie elementai: kampuose Lietuvos šaulių sąjungos pavadinimo trumpinys inicialai LŠS, viduryje skydas, viršuje (viduryje) rinktinės numeris (romėniškas), apačioje būrio pavadinimas; kitoje vėliavos pusėje, visuose kampuose Gedimino stulpai, viduryje Vytis. Pateiktame vėliavos projekte Vytį buvo pavesta ištaisyti A. Žmuidzinavičiui. Priimtas vėliavos projektas vėl buvo pateiktas Centro valdybai tvirtinti 16. Patvirtinto būrių vėliavos projekto aprašas žurnale Trimitas buvo paskelbtas tik 1928 m. sausio 19 d. Pagal jį, Šaulių sąjungos vėliava žalios spalvos su pagrindinėje pusėje pavaizduotu baltu raiteliu raudoname skyde ir visuose keturiuose kampuose sidabriniais Gedimino stulpais. Kitoje vėliavos pusėje, viduryje pilkos metalinės spalvos šaulių skydas (43 cm aukščio ir 23 cm pločio). Skydo kraštai ir kryžius sidabrinės spalvos. Visuose keturiuose kampuose išsiuvinėti sidabriniai Šaulių sąjungos inicialai LŠS (15 x 15 cm). Pusračiu išsiuvinėtas šaulių šūkis Dėl Lietuvos nepriklausomybės, virš jo būrio numeris (romėniškais skaitmenimis), apačioje būrio pavadinimas. Vėliava siuvama iš šilko, atlaso arba gelumbės. Jos ilgis 130 cm, plotis 100 cm 17. Tų pačių metų kovo 1 d. žurnale Trimitas dar kartą buvo pateiktas išsamus būrių vėliavos projekto aprašymas ir vėliavos piešinys (1 pav.) 18. Jos projektą parengė buvęs sąjungos narys plk. ltn. Jonas Kazitėnas-Kaziutis ( ) m. gegužės 31 d. Centro valdybos posėdyje buvo nutarta atskirai parengti ir rinktinių vėliavos projektą. Šį darbą buvo pavesta atlikti Centro valdybos pirmininkui 20. Vėliavos projektą pagamino atsargos kpt. Andrius Lapuchinas (1892?), jam už atliktą darbą 1929 m. spalio 28 d. buvo sumokėta 150 litų Protokolas Nr. 40, Protokolų knygos, Centro valdybos posėdžiai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4331, l. 342; Būrių vėliavos, Trimitas, 1927 rugsėjo 22, Nr. 37, p L. Š. S-os būrių vėliavos aprašymas, Trimitas, 1928 sausio 19, Nr. 3, p L. Š. S-os būrių vėliavos aprašymas, Trimitas, 1928 kovo 1, Nr. 9, p Kauno šaulių būrio vėliavos pašventinimas, Trimitas, 1928 gegužės 19, Nr. 20, p Protokolas Nr. 34/16, Centro valdybos prezidiumo nutarimai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 651, l Pinigų žurnalas, 1929 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 533, l

224 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai 1 pav. Lietuvos šaulių sąjungos 1928 m. būrių vėliavos pavyzdys. Plk. ltn. J. Kazitėno-Kaziučio projektas 1935 m. birželio 11 d. Lietuvos Ministrų Kabinetas priėmė naują Šaulių sąjungos įstatymo projektą, pagal kurį ji tapo sukarinta organizacija, pavaldi kariuomenės vadui m. vasario 1 d. Vyriausybės žiniose buvo paskelbtas naujas draugijų įstatymas, pagal kurį visos draugijos iki 1936 m. balandžio 1 d. turėjo pertvarkyti savo įstatus. Reorganizuotos Šaulių sąjungos naujasis statutas buvo patvirtintas balandžio 23 d. Pagal draugijų įstatymo 26, vėliavas ir uniforminius apdarus ar kitokius pažymimuosius ženklus draugija ir jos padaliniai gali turėti tiktai Vidaus reikalų ministro leidžiami. Vėliavos ir uniforminio apdaro ar kitokio pažymimojo ženklo pavyzdžius tvirtina Vidaus reikalų ministras 23. Tačiau Šaulių sąjungos vėliavas ir ženklus dėl šios organizacijos nepavaldumo vidaus reikalų ministrui pagal Statutą turėjo tvirtinti kariuomenės vadas, tuo metu Stasys Raštikis ( ). Tam tikslui 1936 m. lapkričio 20 d. buvo surengtas Šaulių sąjungos tarybos posėdis. Taryba nusprendė ženklą palikti seną, o naujose vėliavose prie Šaulių sąjungos emblemos pridėti du elementus šautuvą ir trimitą 24. Patvirtintas kariuomenės vado naujos vėliavos projektas buvo paskelbtas 1937 m. kovo 18 d. Trimite (2 pav.) 25. Esminis naujosios vėliavos pokytis buvo tai, kad antroje jos pusėje 22 Lietuvos šaulių sąjunga sukarinama, Lietuvos aidas, 1935 birželio 12, Nr. 133, p Draugijų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1936 vasario 1, Nr. 522, p Šaulių sąjungos tarybos posėdis, Trimitas, 1936 lapkričio 26, Nr. 48, p. 1137a. 25 Šaulių sąjungos vėliava ir ženklas, Trimitas, 1937 kovo 18, Nr. 11, p

225 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 2 pav. Lietuvos šaulių sąjungos 1937 m. vėliavos pavyzdys. P. Drąsučio projektas šaulių skyde pavaizduoti sukryžiuoti šautuvas ir trimitas. Sukryžiuoti šautuvas ir trimitas pirmą kartą buvo pavaizduoti dar 1920 m. žurnalo Trimitas viršeliuose. Jų dailininkas buvo A. Žmuidzinavičius. Tačiau tuo metu ženklo centre buvo pavaizduotas ne dvigubas kryžius skyde, o apskritimas su Vyčiu. Ši kompozicija vėliau buvo panaudota ir kuriant Šaulių žvaigždę. Be to, naujojoje vėliavoje pakeista ir Vyčio išvaizda vietoje senojo, dar 1918 m. A. Žmuidzinavičiaus sukurto raitelio, pavaizduotas skulptoriaus Juozo Zikaro ( ) raitelis. J. Zikaro dar 1925 m. monetose vaizduoti sukurtas raitelis po 1930 m. tapo populiaresnis už senąjį, nors ir nebuvo oficialiai pripažintas valstybės herbu. Taip pat vėliavoje kiek pasikeitė užrašai, pavyzdžiui, šūkis Dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo pakeistas į šūkį Nepriklausomai Lietuvai, taip pat užrašų kompozicija. Vėliava pasidarė puošnesnė. Naujo pavyzdžio vėliava tapo visų šaulių grupių rinktinių, kuopų ir būrių vėliavų standartu. Skyrėsi tik vėliavų dydis ir užrašai. Šaulių sąjungos vėliava turėjo būti 175 x 125 cm, rinktinių 175 x 110 cm, kuopų ir būrių 130 x 110 cm dydžio 26. Naujosios Šaulių sąjungos vėliavos projekto brėžinį parengė inžinierius Pranas 26 Ten pat, p

226 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai Drąsutis ( ), jam 1937 m. kovo 10 d. už Šaulių sąjungos ženklo ir vėliavos projektų brėžinius buvo sumokėta 80 litų 27. Naujoji vėliava Šaulių sąjungai buvo įteikta švenčiant 20-metį 1939 m. birželio 24 d., o senoji atiduota Karo muziejui 28. Be 1937 m. bendro vėliavos projekto, 1939 m. sausio 19 d. Centro valdyba priėmė vėliavos, skirtos Šaulių sąjungos chorams, projektą. Ji turėjo būti tokio pat dydžio kaip ir šaulių būrio vėliava: viena pusė žalios, kita kitos spalvos, šūkis Nepriklausomai Lietuvai, muzikos emblema lyra ir kanklės, Vytis, choro pavadinimas ir jo įsteigimo data 29. Praradus nepriklausomybę Šaulių sąjunga buvo likviduota, bet 1954 m. kovo 7 d. atkurta išeivijoje iš pradžių Čikagoje, vėliau ir kituose JAV ir Kanados miestuose. Organizacija buvo pavadinta Lietuvos šaulių sąjunga tremtyje (LŠST). Netrukus šios sąjungos rinktinės ir kuopos pradėjo siūtis savo vėliavas. Priešingai nei Lietuvos Respublikoje, išeivijoje nei uniformos, nei ženklai, nei vėliavų išvaizda nebuvo reglamentuota. Dėl to vėliavose buvo ir seno, ir naujo pavyzdžio (su sukryžiuotais šautuvu ir trimitu) Šaulių sąjungos ženklas. Vis dėlto daugumoje išeivijoje pasiūtų vėliavų buvo pavaizduotas naujasis Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje ženklas. Šiame ženkle į šautuvo ir trimito kryžmę dar buvo įterptas kalavijas, o visas ženklas apgaubtas ąžuolo vainiku, viršutinėje dalyje pavaizduoti stilizuoti saulės spinduliai (3 pav.). 3 pav. Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje ženklas Naujasis ženklas naudotas labai plačiai be vėliavų, dokumentuose, iškabose, taip pat kaip kokardos ir ženklai. Kas šio naujojo ženklo dailinin- 27 Ūkio žurnalas, 1937 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 186, l J. Kn. Šaulių dienos Kaune, Lietuvos aidas, 1939 birželio 26, Nr. 142, p Protokolas Nr. 1/31, Šaulių sąjungos tarybos protokolų knyga, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 956, l. 81; Centro valdybos posėdžių protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4528, l. 135; Įvestas Šaulių Žvaigždės medalis, Lietuvos aidas, 1939 sausio 27, Nr. 43, p

227 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 4 pav. Lietuvos šaulių sąjungos ženklas, pavaizduotas 1923 m. Trimito viršelyje kas, nežinoma, bet akivaizdu, kad kompozicijos idėja paimta iš 1923 m. Trimito viršelio. Tačiau pirminiame variante po skydu su dvigubu kryžiumi buvo pavaizduoti sukryžiuoti šautuvas ir trimitas, o viduryje juos skyrė grėblys, visa ši kompozicija taip pat papuošta laurų vainiku (4 pav.) 30. Lietuvos šaulių sąjungos apdovanojimai: Šaulių žvaigždė Spaudoje apie Šaulių žvaigždę pirmą kartą buvo rašoma 1927 m. birželio mėnesį: Šaulių sąjungoje kilo sumanymas paruošti šauliams ordiną. Jį ketinama pavadinti Šaulių žvaigždė. Ordinas bus duodamas asmenims, pasižymėjusiems kovose ir nemažai pasidarbavusiems sąjungoje. 31 Ši informacija buvo žinoma ir kolekcininkui Algimantui Astikui ( ), ją vėliau pakartojo ir kiti autoriai 32. Oficialiai apie apdovanojimą pranešta 1930 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės žiniose, kai buvo paskelbtas Šaulių žvaigždės statutas. Jame rašoma, kad Šaulių žvaigždė yra garbės ženklas šauliams ir šiaip asmenims, padariusiems Šaulių sąjungai arba Lietuvai naudingų darbų, pagerbti. Statute aprašoma apdovanojimo išvaizda, nurodoma, kas gali būti juo apdovanotas, kas pristato apdovanoti, kad apdovanoja krašto apsaugos ministras ir tik kartą metuose, kaip nešioti apdovanojimą, kokiais atvejais gali būti atimta Šaulių žvaigždė, ir 30 Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje ženklas paplitęs ir dabartinės Lietuvos šaulių sąjungoje, bet tai neturėtų būti skatinama, nes išeivijos ir dabartinės Lietuvos šaulių sąjungų tradicijos yra skirtingos. LŠS tremtyje buvo ne karinė, o kultūrinė organizacija, tad ir dėl to jų ženklo naudoti negalima. 31 Ruošia ordeną, Lietuva, 1927 birželio 4, Nr. 125, p. 6; Ruošiamas šaulių ordinas, Trimitas, 1927 birželio 9, Nr. 22, p. 694; Ruošiamas šaulių ordenas, Šiaulietis, 1927 birželio 19, Nr. 20, p Astikas A. Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai , p. 70; Aurimas M. Šaulių žvaigždė, Trimitas, 1995, Nr. 10, p. 10; Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, p

228 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai kita informacija 33. Iki prarandant nepriklausomybę, šiuo apdovanojimu iš viso buvo apdovanota apie 850 asmenų (5 pav.) 34. Apie Šaulių žvaigždę rašę autoriai, be išvaizdos aprašymo, pateikdavo ir dar kelis svarbius faktus. Tačiau reikėtų pažymėti, kad dėl šių faktų autoriai neturėjo vienos nuomonės. Pavyzdžiui, A. Astikas rašė, kad 1929 m., mirus Vladui Putvinskiui ( ), jo atminimui pagerbti 5 pav. Šaulių žvaigždė ( m.) specialioje dėžutėje, pagaminta Huguenin Frères et Co. LNM buvo siūloma įsteigti Bitės ordiną, tačiau nuspręsta jį pavadinti Šaulių žvaigžde. Apdovanojimo autorius nėra žinomas, daugiausiai šių apdovanojimų buvo pagaminta Šveicarijoje, šiek tiek mažiau Lietuvoje 35. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja Janina Abdulskytė nurodė, kad apdovanojimo projektą sukūrė dailininkas Petras Rimša ( ), o gamino Kauno Graviūra ir Huguenin firma Šveicarijoje 36. M. Aurimas pakartojo šią informaciją, bet ją papildė žiniomis, kad Huguenin firma gamino 50,4 x 45 mm, o Graviūra 48 x 44,7 mm dydžio ženklus 37. V. Kavaliauskas, kaip minėta, savo darbuose nenurodė jokių šaltinių, bet A. Astiko žinutė apie Bitės ordiną buvo paminėta 38. Taip pat V. Kavaliauskas rašo: Kažkodėl ilgai buvo teigiama, kad apdovanojimo projekto autorius nežinomas. Pasak V. Ka- 33 Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1930 gruodžio 20, Nr. 343, p Šaulių žvaigždė, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2013, t. 23, p Astikas A. Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai , p Abdulskytė J. Lietuvos Respublikos garbės ženklai, Mūsų žodis, 1991, Nr. 6, p Aurimas M. Šaulių žvaigždė, Trimitas, 1995, Nr. 10, p Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, p

229 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) valiausko, oficialiai apdovanojimo autoriumi yra pasiskelbęs skulptorius P. Rimša. Jis 1938 m. Niujorke vykusioje autorinėje parodoje demonstravo Šaulių žvaigždės projektą 39. Taip pat V. Kavaliauskas rašo, kad pirmieji apdovanojimai buvo pagaminti Kauno Gravelit dirbtuvėje, bet vėliau, paaiškėjus, kad ženklų reikės nemažai, juos sutarta gaminti Šveicarijoje, Huguenin Frères firmoje 40. Nesutaria autoriai ir dėl Šaulių žvaigždės išvaizdos. Pavyzdžiui, A. Astikas ir M. Aurimas rašo, kad apdovanojimas pagamintas iš nusidabrinto balto metalo, o J. Abdulskytė ir V. Kavaliauskas kad iš sidabro. Ženklo dydis, pasak A. Astiko ir V. Kavaliausko 48 x 46 mm, pasak J. Abdulskytės 44 mm, o M. Aurimas nurodo du skirtingus dydžius. Naujausioje literatūroje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad Šaulių žvaigždė sidabrinė, 1930 m. ją sukūrė P. Rimša, m. gamino Šveicarijos firma Huguenin 41. Iš visos pateiktos informacijos matyti, kad, pirma, nėra vienos nuomonės dėl Šaulių žvaigždės gamintojų: nesutariama, kas gamino, kur buvo pradėta gaminti, kuo skiriasi Kaune ir Šveicarijoje gaminti apdovanojimai, ir niekas nenurodo, kada buvo pakeistas gamintojas. Antra nesutariama, iš kokio metalo gamintas ir kokio dydžio buvo apdovanojimas. Trečia beveik visi autoriai, išskyrus A. Astiką, nurodė, kad apdovanojimą sukūrė P. Rimša, tačiau tam pagrįsti argumentų pateikė tik V. Kavaliauskas. Vis dėlto 2003 m. paaiškėjo, kad J. Abdulskytė apdovanojimo autorystę priskyrė P. Rimšai dėl to, kad Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje saugomas P. Rimšos dokumentų archyvas, kuriame yra ir susirašinėjimo su Huguenin Frères firma dokumentai. Iš šių dokumentų sužinome, kad P. Rimša prižiūrėjo Šaulių žvaigždės gamybą ir keitė jos projektą 42. Norint nuodugniai išsiaiškinti Šaulių žvaigždės kūrimo istoriją ir rasti atsakymus į visus kylančius klausimus, būtina peržvelgti išlikusius Šaulių sąjungos archyvinius dokumentus. Iš Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos protokolų sužinome, kad pirma žinutė apie šį apdovanojimą buvo paskelbta dar 1926 m. spalio 39 Ten pat, p Ten pat, p Šaulių žvaigždė, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2013, t. 23, p Sajauskas S. Petras Rimša ir Šveicarijos firma Huguenin Frères & Co, Lietuvos muziejų rinkiniai, 2003, Nr. 2, p

230 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai 19 d., kai Centro valdybos posėdyje turėjo būti svarstomas šaulių ordino projekto priėmimas 43. Vis dėlto šio klausimo svarstymas buvo nukeltas į kitus metus m. kovo 30 d. vykusiame posėdyje buvo nutarta pagaminti Šaulių sąjungos ordiną Aušros žvaigždė. Nupiešti projektą buvo pavesta dailininkui A. Žmuidzinavičiui 44. Parengtas ordino projektas Centro valdybai buvo pateiktas svarstyti 1927 m. rugsėjo 13 d. posėdyje. Tačiau projektą parengė ne A. Žmuidzinavičius, o mjr. Jonas Kazitėnas Kaziutis, tas pats, kuris parengė ir būrių vėliavos projektą. Posėdyje buvo nutarta Šaulių sąjungos ordino projekto pavyzdį priimti, bet projekto autoriui pavesti jį dar patobulinti ordino centriniame apskritime vietoje Gedimino pilies bokšto pavaizduoti Vytį raudonos spalvos emalyje, o aplink apskritimą paskleisti išeinančius trumpus spindulius, viršutiniame ordino trikampyje esantį šaulių skydą pakelti aukščiau, juostelę padaryti žalios spalvos su dviem baltai ruoželiais 45. Apie J. Kazitėno parengtą projektą buvo rašyta ir tuometėje spaudoje 46. Tačiau ir toliau ordino steigimo reikalai judėjo labai lėtai. Po metų, 1928 m. lapkričio 15 d. posėdyje, buvo nutarta ordino projektą dar pataisyti, be to, apdovanojimą daryti dviejų rūšių ir dviejų laipsnių. Pataisytas Šaulių žvaigždės ordino įstatymas buvo priimtas, tačiau galėjo būti patvirtintas tik tuomet, kai bus patiektas ordino projektas m. gruodžio 20 d. posėdyje nutarta apdovanojimą pavadinti ne Šaulių žvaigžde, o Šaulių ordinu, be to, apdovanojimo juostelę daryti tautinės spalvos. Tiesa, galutinai spalvą parinkti buvo pavesta Centro valdybos prezidiumui m. birželio 24 d. Šaulių sąjunga ruošėsi minėti savo 10 metų sukaktį. Norint šventės metu apdovanoti pasižymėjusius šaulius buvo sku- 43 Centro valdybos protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 158, l Protokolas Nr. 28, Protokolų knygos, Centro valdybos posėdžiai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4331, l Protokolas Nr. 40, Protokolų knygos, Centro valdybos posėdžiai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4331, l Priimtas Šaulių ordenas, Lietuvis, 1927 rugsėjo 16, Nr. 180, p. 3; Šaulių ordinas, Trimitas, 1927 rugsėjo 22, Nr. 37, p Protokolas Nr. 3, Centro valdybos protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 158, l. 209; Šaulių ordenas Šaulių Žvaigždė, Lietuvos aidas, 1928 lapkričio 19, Nr. 238, p. 5; Ordenas Šaulių Žvaigždė, Trimitas, 1928 lapkričio 22, Nr. 47, p Protokolas Nr. 4, Centro valdybos protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 158, l

231 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 6 pav. Šaulių žvaigždė (1929 m. projektas), pagaminta Huguenin Frères et Co. Sidabras. LNM bama patvirtinti ordino statutą ir pagaminti ordino projektą m. vasario 8 d. posėdyje buvo priimtas vieno laipsnio dviejų rūšių su kardais ir be kardų Šaulių žvaigždės pavyzdys. Ordinas turėjo būti gaminamas iš sidabro, o jo juostelė žalia su baltais ruoželiais. Pirmos rūšies ordino su kardais spinduliai auksiniai 50. Ordinas su kardais turėjo būti skirtas nusipelniusiems šauliams, kovojusiems su ginklu dėl Lietuvos nepriklausomybės, o be kardų nusipelniusiems Šaulių sąjungai kultūros ir organizaciniame darbe 51. Kitame, vasario 15 d., posėdyje Centro valdybos prezidiumas apžiūrėjo Šaulių žvaigždės ordino pavyzdžius, pagamintus Šveicarijos firmos Huguenin Frères et Co Fabrique Niel, La Locle iš sidabro ir alpakos (sidabro nikelio: 60 % vario, 20 % nikelio ir 20 % cinko) metalų 52. Šie pavyzdžiai šiuo metu saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (6 7 vnt.), V. Kavaliausko rinkinyje ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje 53 (6 pav.) m. balandžio 25 d. P. Rimša išsiuntė laišką firmai Huguenin 49 Š. s-gos ordenas, Karys, 1929 balandžio 25, Nr. 16, p Protokolas Nr. 22/4, CV prezidiumo nutarimai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b 651, l Šaulių sąjungos 10 metų jubiliejaus ordenas, Lietuvos keleivis, 1929 kovo 3, Nr. 51, p Protokolas nr. 23/5, CV prezidiumo nutarimai m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 651, l Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, p. 354,

232 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai Frères et Co dėl būtinų pagamintų pavyzdžių pataisymų 54. Prieš pat Šaulių sąjungos šventę, 1929 m. birželio 5 d., Šaulių sąjungos pirmininkas A. Žmuidzinavičiaus firmai Huguenin Frères et Co pateikė užsakymą pagaminti: 1) 300 vnt. Šaulių sąjungos ( Societe de Tir ) apdovanojimų pagal P. Rimšos modelį: aukštis 44 mm, balto metalo su emaliu, su šautuvu ir trimitu, reverse su užrašu Už nuopelnus, su juostele, kitos detalės pagal 1929 m. balandžio 23 d. P. Rimšos laišką. 2) 200 vnt. apdovanojimų tokio pat modelio, bet vietoje šautuvo su trimitu turi būti du sukryžiuoti kalavijai ir užrašas Už narsumą. Apdovanojimai sunumeruoti nuo 1 iki 300 ir nuo 1 iki 200. Visi ordinai su dėžutėmis (kaina 1,50 franko). Apdovanojimai Kauną turėjo pasiekti iki birželio 20 d. Jie turėjo būti pagaminti techniškai ir meniškai nepriekaištingai m. birželio 17 d. Šaulių sąjungos valdyba kreipėsi į finansų ministrą su prašymu leisti be muito įvežti Šaulių sąjungos 10-mečio šventei Šveicarijoje pagamintų 500 Šaulių ordinų 450 iš alpakos ir 50 sidabrinių, kurie bus skirti daliniams. Iš apdovanotųjų atlygis nebus imamas 56. Tą pačią dieną Šveicarijos firmai Huguenin Frères et Co pagal Šaulių žvaigždės pagaminimo sąskaitą buvo sumokėta 3528,25 lito 57. Vis dėlto, kaip aiškėja iš paskesnių dokumentų ir piniginių atsiskaitymų, šis užsakymas nebuvo įvykdytas 58, o pinigai sumokėti už bandomuosius pavyzdžius ir, matyt, dar kažką, nes suma pernelyg didelė m. rugsėjo 3 d. Centro valdybos prezidiumas svarstė ir priėmė I ir II laipsnio Šaulių žvaigždės ordino pavyzdžius, pagamintus Huguenin Frères et Co firmoje, su pataisomis 59. Bet tai nebuvo pabaiga. Prie Šaulių žvaigždės apdovanojimo vėl buvo grįžta 1930 m. vasario 21 d., kai Centro valdybos prezidiumas nutarė palikti tik vienos rūšies ir vieno laipsnio or- 54 Sajauskas S. Petras Rimša ir Šveicarijos firma Huguenin Frères & Co, Nr. 2, p metų šventė, 1929 m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 626, l Ten pat, l Šaulių sąjungos ūkio operacijų dienoraščiai, 1929 m., LCVA, f. 561, ap. 18, b. 389, l. 77; Pinigų žurnalas, 1929 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 533, l Nors buvo planuoti du pinigų pervedimai, buvo padarytas tik vienas, vien 500 ordinų dėžučių būtų kainavusios apie 1443 litus (1,5 Šveicarijos franko tuo metu kainavo apie 2,8875 lito). 59 Protokolas Nr. 37/19, Centro valdybos prezidiumo nutarimai m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 651, l

233 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) diną Už nuopelnus ir parengti naują ordino statuto projektą m. kovo 21 d. Šaulių žvaigždės statute nurodyta, kad šis 2 rūšių ordinas keičiamas į vienos rūšies, vieno laipsnio ordiną 61. Tačiau, nors statuto projektas ir buvo pakeistas, apdovanojimo projektas parengtas, o ordinams pagaminti numatyta skirti 6500 litų 62, ir 1930 m. jie nebuvo pagaminti. Matyt, tokį sprendimą lėmė jau valstybės vidaus politika m. visas dėmesys buvo sutelktas į Vytauto Didžiojo jubiliejinių metų šventimą, taip pat buvo parengtas naujas Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas. Jis, kaip minėta, Vyriausybės žiniose buvo paskelbtas tik 1930 m. gruodžio 20 d. Tais metais buvo įsteigta ne tik Šaulių žvaigždė, bet ir Vytauto Didžiojo ordinas ir medalis, Žūstančiųjų gelbėjimo kryžius, Gedimino ordino medalis, pertvarkyta skautų apdovanojimų sistema. Paskelbus Šaulių žvaigždės statutą, Šaulių sąjunga pateikė pirmąjį šių ordinų gamybos užsakymą m. gegužės 7 d. už Šaulių žvaigždės ordino pagaminimą firmai Huguenin Frères et Co buvo sumokėta 8578,68 lito 63. Iš viso 1931 m. Šaulių žvaigždės kainavo litus 64. Kiek už šią sumą buvo pagaminta šių apdovanojimų, dokumentuose nenurodyta, bet aišku, kad jų užteko trejiems metams m. rugpjūčio d. firmai Huguenin Frères et Co už naujų apdovanojimų pagaminimą buvo sumokėti 3432 litai, o prieš tai, rugpjūčio d., Kauno muitinei 132,75 lito 65. Dar kartą užsakyti Šaulių žvaigždės apdovanojimai buvo gauti 1935 m. rugpjūčio 5 d. Kauno muitinei sumokėtas muitas 167,15 lito už 50 vnt. Šaulių žvaigždžių, o firmai Huguenin Frères et Co rugsėjo 4 8 d. už 50 vnt. pervesta 1660,40 lito, gruodžio 31 d. šiai firmai dar kartą už 50 vnt.šaulių žvaigždžių sumokėta 1657,85 lito 66. Tai buvo 60 Protokolas Nr. 59/7, ten pat, l Protokolas Nr. 13, Centro valdybos protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 158, l Centro valdybos protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 158, l Pajamų išlaidų knyga, 1931 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 453, l Šaulių sąjungos sąmata, 1933 m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 831, l Kasos pajamų išlaidų knyga, 1933 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 91, l. 9; Piniginės apyskaitos nuorašai, 1933 m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 828, l. 33; LŠS dienoraštis, kasos knygų byla, 1933 m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 832, l Kasos knyga, 1935 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 111, l. 68, 79, 109; Ūkio žurnalas, 1935 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 112, l. 135, l , l

234 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai paskutinis apdovanojimų užsakymas užsienyje m. pabaigoje Šaulių sąjunga kreipėsi į Kaune esančią antspaudų ir graviūrų firmą Gravelit su prašymu pagaminti Šaulių žvaigždės apdovanojimų. Gruodžio 23 d. iš graverio Antano Pranskevičiaus buvo gauta 300 litų sutarties įvykdymo garantija 67. Kokia sudaryta sutartis, neaišku, bet joje tikrai buvo nurodytas terminas, iki kada apdovanojimai turėjo būti pagaminti, nes už laiku neįvykdytą užsakymą buvo skirta 80 7 pav. Šaulių žvaigždė ( m. pavyzdžio), pagaminta firmos Gravelit / Graviūros, 1937 m. įteikta Stasiui Lozoraičiui. LNM litų bauda m. Gravelit firma pagamino 120 Šaulių žvaigždžių ir liepos 20 d. už atliktą darbą buvo sumokėta 2990 litų (7 pav.) m. rugsėjo 5 d. iš firmos Gravelit / Graviūros įsigyta 50 vnt. Šaulių žvaigždės apdovanojimų 69 ir už juos rugsėjo 26 d. buvo sumokėta 1150 litų m. buvo numatyta pasigaminti 200 vnt. Šaulių žvaigždžių 71, tačiau tai nebuvo įgyvendinta m. vasario 24 d. Graviūrai už 100 vnt. Šaulių žvaigždžių buvo sumokėta 2300 litų, o gruodžio 22 d. už 50 vnt. Šaulių žvaigždės ordinų su kaspinais ir dėžutėmis 1247,50 lito 72. Iš archyvinių šaltinių sužinome, kad mintis įsteigti apdovanojimą kilo dar 1926 m. Iš pradžių ketinta apdovanojimą pavadinti Aušros žvaigžde, 67 Ūkio žurnalas, 1936 m. gruodis, LCVA, f. 561, ap. 6, b. 156, l Ūkio žurnalas, 1937 m. sausis spalis, LCVA, f. 561, ap. 6, b. 186, l. 226; Štabo ūkio žurnalas, 1937 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 217, l. 27; Pinigų reikalavimas ir apyskaitos, 1937 m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 946, l Ūkio žurnalas, 1938 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 291, l Ūkio žurnalas, 1938 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 302, l. 178; Kasos knyga, 1938 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 301, l Ūkio skyriaus įvairūs raštai, 1939 m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4533, l Kasos knyga, 1939 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 368, l. 21,

235 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) bet jau 1927 m. nutarta jam suteikti Šaulių žvaigždės pavadinimą. Apie A. Astiko minimą siūlymą įsteigti Bitės ordiną jokiuose protokoluose nerašoma. Pirmosios Šaulių žvaigždės m. buvo pagamintos ne Lietuvoje, o Šveicarijoje, Huguenin Frères et Co firmoje. Vėliau, m., apdovanojimai gaminti Kaune, graverių A. Pranskevičiaus ir Edvardo Kelbausko firmoje Gravelit, kuri 1938 m. viduryje pakeitė pavadinimą į Graviūra. Lietuvoje buvo pagaminta 320 šių apdovanojimų. Viena Šaulių žvaigždė kainavo 23 litus, o speciali dėžutė 1,95 lito. Tokia pačia kaina už 25 litų Šaulių žvaigždės buvo parduodamos ir jas pametusiems ar kitu būdu praradusiems 73. Kiek buvo pagaminta apdovanojimų Šveicarijoje, archyviniuose šaltiniuose nenurodyta. Žinoma tik, kad 1935 m. pagaminta 100 vnt., o vienos Šaulių žvaigždės kaina buvo apie 33,18 lito. Labai tikėtina, kad 100 vnt. pagaminta ir 1933 m., bet vieneto savikaina buvo kiek didesnė 34,32 lito. Sunkiausia nustatyti, kiek apdovanojimų buvo pagaminta 1931 m. Tačiau žinant, kad m. buvo pagaminta 520 apdovanojimų, o iš viso apdovanota apie 850 asmenų (žr. 1 lentelę) 74, 1931 m. galėjo būti pagaminta apie 350 vnt. Šaulių žvaigždžių 75. Tuomet pirmųjų apdovanojimų vieneto savikaina buvo apie 37,5 lito. Iš viso Huguenin Frères et Co firmoje m. buvo pagaminta apie 550 Šaulių žvaigždžių. Pažymėtina, kad apdovanojimų juostelių dėl nepakankamos kokybės ir kitų priežasčių buvo galima įsigyti atskirai. Šiomis juostelėmis Kaune, Laisvės al. 11, prekiavo Chaimas Dembovičius. Iš jo Šaulių sąjunga 1932 m. gegužės mėn. pirko 14 cm Šaulių žvaigždės juostelę ir sumokėjo 0,80 lito 76. Tokio ilgio juostelės užtenka dviem apdovanojimams. 73 Kasos knyga, 1938 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 301, l. 3; Ūkio žurnalas, 1940 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 427, l Dar 60 asmenų buvo įtraukti į apdovanotųjų sąrašus 1940 m., bet apdovanojimai įteikti nebuvo. 75 Kad buvo pagamintas ne mažesnis kiekis, rodo ir m. apdovanotų asmenų skaičius. 76 LŠS Ūkio skyriaus pinigų apyskaitų nuorašai, 1932 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 476, l

236 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai 1 lentelė. Pagamintų Šaulių žvaigždės apdovanojimų ir jais apdovanotųjų skaičius Metai / gamintojas Pagamintų apdovanojimų kiekis, vnt. Apdovanotųjų skaičius pagal V. Kavaliausko sąrašą 77 Apdovanotųjų skaičius, archyviniais duomenimis Huguenin Frères et Co 1931 ~ Iš viso ~550 Gravelit / Graviūra (60) Iš viso 320 Bendras kiekis ~870 Iš viso 829 Sudaryta autoriaus Pagrindinis požymis, pagal kurį galima atskirti abiejų gamintojų apdovanojimus, nurodytas A. Astiko ir V. Kavaliausko, skirtingas taškų skaičius šaulių skyde (37 ir 49) ir apdovanojimo storis. M. Aurimas rašė, kad Huguenin firma gamino 50,4 x 45 mm, o Graviūra 48 x 77 Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, 2 d., p Šaulių žvaigždės I apdovanojimo byla, 1931 m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 761, l Šaulių žvaigždės apdovanojimo byla, 1932 m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 791 l Ūkio žurnalas, m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 492, l Ten pat, l Apdovanojimai nebuvo įteikti. 235

237 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 8 pav. Šaulių žvaigždės raitelio skirtumai: a) Huguenin Frères et Co ; b) Gravelit / Graviūros 44,7 mm dydžio ženklus. Tačiau toks gamintojų atpažinimo būdas labai nepatogus ir nepraktiškas, nes iliustracijose šie skirtumai beveik neįžiūrimi. Šveicarijoje ir Lietuvoje pagamintus apdovanojimus galima atskirti pagal kitus, gerokai aiškiau matomus, požymius. Pirmiausia akivaizdūs raitelio atvaizdo skirtumai: Huguenin Frères et Co firmos pagamintuose apdovanojimuose žirgo uodega beveik vientisa, o Graviūros nenatūraliai išsišakojusi į keturias dalis. Kitas požymis gūnios galai: šveicarų gamybos apdovanojime jie lekiant žirgui, kaip ir turėtų būti, nukreipti į užpakalines žirgo kojas, o lietuvių nenatūraliai nuleisti tiesiai į apačią (8 pav.). Galima pridėti ir jau minėtus šaulių skydo skirtumus: Huguenin Frères et Co firmos pagamintuose apdovanojimuose viršutinėje šaulių ženklo eilutėje pavaizduoti keturi, o Graviūros šeši taškai. Ženklų dydžio skirtumai labai neženklūs. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma po du kiekvieno gamintojo ženklus: Huguenin Frères et Co firmos 48,0 x 45,2 mm ir 48,5 x 45,8 mm dydžio ir Graviūros 49,1 x 45,2 mm ir 49,5 x 45,7 mm dydžio. Tai rodo, kad jie gali būti įvairaus dydžio, bet aišku, kad Kaune buvo gaminami šiek tiek didesni ženklai. Atsakymą į klausimą, iš kokio metalo buvo gaminama Šaulių žvaigždė, randame apdovanojimo statute ir ženklo aprašymuose, kuriuose nurodoma, kad Šaulių žvaigždė gaminama iš balto metalo 83. Tai patvirtintų ir žinomas 1929 m. apdovanojimų užsakymas, kai dauguma Šaulių žvaigždžių turėjo būti pagamintos iš balto metalo alpakos, arba nau- 83 Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1930 gruodžio 20, Nr. 343, p. 22; Šaulių Žvaigždė, Trimitas, 1931 sausio 15, Nr. 3, p

238 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai jasidabrio (kaip dabar dažniau šis metalas vadinamas). Nors šiame metale sidabro nėra, bet išoriškai jis labai panašus į sidabrą. Kad būtų dar panašesnis į sidabrą, metalas buvo papildomai dar dengiamas ir sidabro danga. Pažvelgus į šiuos apdovanojimus, ypač pagamintus Kaune, aiškiai matyti, kad sidabrinė tik jų danga. Tad Šaulių žvaigždė yra pagaminta iš sidabruotos alpakos. Atskirai būtina išsiaiškinti, kas buvo Šaulių žvaigždės projekto autorius. V. Kavaliauskas nurodė, kad apdovanojimo autoriumi yra pasiskelbęs P. Rimša, kuris 1938 m. Niujorke vykusioje autorinėje parodoje demonstravo Šaulių žvaigždės projektą 84. Tai patvirtintų ir žinomas 1929 m. balandžio 23 d. P. Rimšos laiškas firmai Huguenin Frères et Co, iš kurio sužinome, kad P. Rimša prižiūrėjo Šaulių žvaigždės gamybą ir keitė jos projektą 85. Apie P. Rimšos modelį laiške firmai Huguenin Frères et Co 1929 m. birželio 5 d. rašė ir A. Žmuidzinavičius. Apie tai, kad P. Rimša pagamino Šaulių žvaigždės projektą, rašyta ir to meto spaudoje 86. Vis dėlto archyviniuose šaltiniuose yra ir kitų duomenų. Jau minėta, kad 1927 m. rugsėjo 13 d. pirmąjį apdovanojimo projektą pateikė majoras J. Kazitėnas-Kaziutis. Pagal išvaizdos aprašymą su padarytais Centro valdybos pageidaujamais pataisymais šis apdovanojimas būtų labai panašus į Šaulių žvaigždę. Be šio fakto, pinigų žurnale randame įrašą, kad 1929 m. kovo 8 d. A. Kairiui už Šaulių ordino pavyzdžio piešinį buvo sumokėta 80 litų 87. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo dailininkas Antanas Kairys ( ), m. mokęsis Kauno meno mokyklos Bendrojo lavinimo skyriuje, o m. tapybos studijoje pas Adomą Varną, bet menininko (tapytojo) vardo negavęs 88. Apie tokią išmoką P. Rimšai už Šaulių žvaigždės projekto parengimą duomenų nepavyko rasti, nors apie sumokėtą honorarą už Šaulių žvaigždės medalio projekto parengimą yra. Atsižvelgiant 84 Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, p Sajauskas S. Petras Rimša ir Šveicarijos firma Huguenin Frères & Co, Nr. 2, p Kronika, 7 meno dienos, 1929 gegužės 11, Nr. 40, p. 18; Šaulių žvaigždė, Lietuvos aidas, 1930 gruodžio 31, Nr. 297, p Pinigų žurnalas, 1929 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 533, l Ramonienė D. Kauno meno mokyklos mokinių sąvadas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p

239 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) į pateiktos informacijos eiliškumą galima manyti, kad 1927 m. pateiktą mjr. J. Kazitėno-Kaziučio projektą pagal Centro valdybos pageidavimus 1929 m. nupiešė A. Kairys, bet iš Šveicarijos gautus pirmuosius pavyzdžius pakoregavo P. Rimša. Tai patvirtina ir viena 1929 m. balandžio 17 d. paskelbta žinutė: [B]us apdovanoti ordinu Šaulių Žvaigždė, kurio projektą C. valdyba jau priėmė ir [kuris], skulp. P. Rimšai jį iškoregavus, greitu laiku bus atiduotas gaminti. 89 P. Rimša, pamatęs pirmuosius pagamintus pavyzdžius, atsisakė žalią emalį skaidančio dvigubo rėmelio, o kitoje pusėje esantį užrašą UŽ NUOPELNUS perskyrė į dvi eilutes 90. Vėliau P. Rimša buvo priverstas dar kartą pakoreguoti antrąją pusę ir vietoje raidės N ir paliktoje numeriui vietoje įdėti datą Tad Šaulių žvaigždės piešinio autorius yra A. Kairys, o modelio P. Rimša. Kartu su Šaulių žvaigžde apdovanotieji gaudavo ir apdovanojimo dokumentą. Kaip rašo V. Kavaliauskas, apdovanojimo diplomo dailininkas yra A. Žmuidzinavičius, o m. buvo teikiamas naujo pavyzdžio diplomas, sukurtas dailininko Jono Juozo Burbos ( ) 91. Apie pirmąjį apdovanojimo dokumentą archyvinėse bylose duomenų rasti nepavyko. Tačiau apie antrąjį rašoma, kad 1936 m. birželio 25 d. posėdyje buvo nutarta dailininko J. Burbos nupieštą Šaulių žvaigždės diplomo projektą priimti, o senojo pavyzdžio diplomo toliau nebenaudoti m. rugpjūčio 4 d. J. Burbai už Šaulių žvaigždės diplomo piešinį buvo sumokėta , o rugpjūčio 13 d. litografijai Pressa už atspausdintus 500 Šaulių žvaigždės diplomų 750 litų 94. Tad naujo pavyzdžio diplomai buvo teikiami ne nuo 1938, o nuo 1936 m m. išeivijoje atkūrus Šaulių sąjungą Lietuvos šaulių sąjungą 89 Šauliai smarkiai ruošiasi savo sukaktuvių šventei, Diena, 1929 balandžio 17, Nr. 9, p Sajauskas S. Petras Rimša ir Šveicarijos firma Huguenin Frères & Co, Nr. 2, p Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, p Protokolas Nr. 9, Šaulių sąjungos tarybos posėdžių protokolai, 1936 m., LCVA, f. 561, ap. 18, b. 393, l. 1; Protokolas Nr. 9, Protokolų knyga, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 956, l. 30; CV bylos, posėdžių protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4528, l Ūkio žurnalas, 1936 m. sausis lapkritis, LCVA, f. 561, ap. 6, b. 158, l. 139; Kasos knyga, 1936 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 157, l Ūkio žurnalas, 1936 m. sausis lapkritis, LCVA, f. 561, ap. 6, b. 158, l. 146; Kasos knyga, 1936 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 157, l

240 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai tremtyje kartu buvo atkurtas ir Šaulių žvaigždės apdovanojimas. Pirmą kartą ten apdovanojimas buvo įteiktas 1958 m. Iš viso iki 1991 m. juo buvo apdovanota daugiau kaip 100 asmenų. Tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, išeivijoje apdovanojimas buvo skiriamas ir teikiamas ne Šaulių šventės dieną, o per vietos rinktinių, kuopų ir būrių šventes. Šaulių žvaigždė tapo ne atskiru, o aukštesnio laipsnio šaulių apdovanojimu, kuris dažnai buvo skiriamas tiems, kurie jau buvo apdovanoti Šaulių žvaigždės medaliu. Šio apdovanojimo buvo pakeistas ir pavadinimas. Jis tapo Šaulių žvaigždės ordinu. Tačiau dėl to šie Šaulių sąjungos apdovanojimai netapo garbingesni. Priešingai, daug apdovanojimų buvo įteikta ne už nuopelnus, o švenčiant asmenų arba organizacijų sukaktis. Taip pat buvo ir tokių, kurie buvo apdovanoti už paaukotus pinigus ar įsigytas uniformas 95. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo atkurtas ir Šaulių žvaigždės apdovanojimas. Iki 2003 m. jis buvo valstybinis, šiuo metu yra Krašto apsaugos ministerijos žymuo. Tačiau dabartinis Šaulių žvaigždės statusas yra sunkiai nusakomas. Šaulių sąjunga šiuo metu turi naują trijų laipsnių pasižymėjimo ženklą Už nuopelnus Šaulių sąjungai, o tai atkartoja Šaulių žvaigždės, kuri buvo tik vieno laipsnio 96, tradiciją. Lietuvos šaulių sąjungos apdovanojimai: Šaulių žvaigždės medalis Spaudoje apie Šaulių žvaigždės medalio įsteigimą pirmą kartą paskelbta 1939 m. sausio 27 d., parašius, kad jubiliejinių metų proga taryba nutarė įvesti Šaulių žvaigždės medalį, kurio projektą paruošė dailininkas P. Rimša. Tuo medaliu bus apdovanota daug šaulių 97. Oficialiai apie šio apdovanojimo įsteigimą Vyriausybės žiniose buvo pranešta 1939 m. liepos 17 d. Jose rašoma, kad Šaulių žvaigždės medalis yra garbės ženklas pasižymėjusiems šauliams ir kitiems asmenims, nusipelniusiems Šaulių sąjungai, pagerbti. Medalis yra bronzinis. Vienoje jo pusėje pavaizduoti: 95 Grinius A. LŠST centro valdybos pirmasis posėdis, Karys, 1988, Nr. 2, p Kurdama naują apdovanojimų sistemą, Šaulių sąjunga galėjo įvesti trijų laipsnių Šaulių žvaigždės apdovanojimą, bet to nebuvo padaryta. Įsteigus pasižymėjimo ženklą Už nuopelnus Šaulių sąjungai, senojo apdovanojimo reikėtų atsisakyti arba būtina sutvarkyti jo skyrimo nuostatus ir eiliškumą Šaulių sąjungos apdovanojimų sistemoje. 97 Įvestas Šaulių Žvaigždės medalis, Lietuvos aidas, 1939 sausio 27, Nr. 43, p

241 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) 9 pav. Šaulių žvaigždės medalis specialioje dėžutėje m. P. Rimšos projektas. LNM ąžuolo lapų vainike šaulių ženklas su sukryžiuotais šautuvu ir trimitu, viršuje Šaulių žvaigždė, apačioje pelėda ant knygos, kitoje pusėje: viršuje data , apačioje laurų vainiku apjuosta sodyba, viduryje saulės spindulių fone užrašas Dirbk ir budėk Lietuvos garbei. Kaspinas žalias su baltomis juostelėmis kraštuose (9 pav.). Šaulių žvaigždės medaliu apdovanojami Šaulių sąjungos pareigūnai ir kiti šauliai, pasižymėję, atlikdami savo pareigas, sąžiningumu, uolumu ir ištvermingumu 98. Vyriausybės žinių informacija buvo perspausdinta Trimite. 99 Apie įsteigtą naują apdovanojimą buvo pranešta ir Lietuvos aide 100. Pirmasis apdovanojimas kaip pirmajam Garbės šauliui liepos 10 d. buvo įteiktas Lietuvos Respublikos prezidentui A. Smetonai 101. Beveik visuose straipsniuose ir knygose apie Šaulių žvaigždės medalio istoriją dažniausiai apsiribojama apdovanojimo aprašymu ir nuoroda, kad tarpukario Lietuvoje juo iš viso buvo apdovanoti 2083 asmenys. Iki 98 Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1939 liepos 17, Nr. 652, p Šaulių Žvaigždės medalis, Trimitas, 1939 liepos 13, Nr. 28, p. 673a. 100 Visa eilė apdovanojimų Šaulių Žvaigždės medaliu, Lietuvos aidas, 1939 liepos 13, Nr. 367, p. 5; Įstatyminiai nuostatai apie Šaulių Žvaigždės medalį, Lietuvos aidas, 1939 liepos 17, Nr. 376, p Respublikos prezidentui įteiktas Šaulių Žvaigždės medalis, Lietuvos aidas, 1939 liepos 11, Nr. 361, p

242 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai šiol kiek plačiau apdovanojimo istorija buvo pateikta tik V. Kavaliausko darbuose 102. Vis dėlto ir juose daugiausia dėmesio skirta apdovanojimo ir jo dokumento aprašymui, taip pat informacijai, susijusiai su medalio teikimu apdovanotiesiems. Pažymėtina, kad V. Kavaliauskas, kaip ir A. Astikas, nenurodė, kas buvo šių medalių gamintojas. Tačiau būtina išskirti kelias naujas V. Kavaliausko mintis. Pirmiausia autorius rašo, kad medalis buvo įsteigtas, siekiant pagerbti žemesnio rango šaulius. Antra kad vienintelis reikalavimas kandidatams buvo 5 metus priklausyti Šaulių sąjungai. Trečia, galima spėti, kad apdovanojimo dokumento dailininkas buvo tas pats P. Rimša 103. Vis dėlto šioms savo mintims pagrįsti autorius nepateikė jokių šaltinių. Deja, bet visose publikacijose žinių apie Šaulių žvaigždės medalio istoriją yra labai mažai. Mes iki šiol nežinojome, kiek buvo pagaminta medalių, kokia jų savikaina, kiek buvo sumokėta dailininkui už medalio projektą, kiek buvo pagaminta diplomų ir kas jų autorius. Į visus šiuos klausimus atsakymų reikia ieškoti archyviniuose šaltiniuose. Šaulių žvaigždės medalį įsteigti buvo nutarta 1939 m. sausio 19 d. Centro valdybos posėdyje. Tai buvo aiškinama taip: Šauliniam darbui plečiantis būtina išskirti didesnę dalį pasižymėjusių šaulių. Vien Šaulių Žvaigždės tam neužtenka. Sąjungos 20-mečio proga reikalinga steigti medalį, kuriuo reikia žymėti eilinius nusipelniusius šaulius. Tokio medalio pavadinimas būtų Šaulių žvaigždės medalis. 104 Kartu buvo aptarta ir medalio išvaizda: Medalyje turėtų būti: a) šaulių ženklas su šautuvu ir trimitu, b) Šaulių žvaigždės miniatiūra, c) sąjungos įsteigimo ir 20-mečio jubiliejiniai metai, d) trumpas šūkis iš Vl. Putvinskio raštų, e) medalio juostelė, kaip Šaulių žvaigždės, bet be raudonos linijos. Meda- 102 Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, p ; Kavaliauskas V. Tarpukario Lietuvos šaulių garbės ženklai, Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje, , p ; Kavaliauskas V. Lietuvos garbės kodas: ženklai, istorija ir žmonės, p Kavaliauskas V. Už nuopelnus Lietuvai metų Lietuvos Respublikos ordinai ir medaliai, p Protokolas Nr. 1/31, Šaulių sąjungos tarybos protokolų knyga, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 956, l. 80; Centro valdybos posėdžių protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4528, l

243 LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖ ( M.) lis bronzinis. 105 Šio medalio projektą parengti nutarta pakviesti dailininką P. Rimšą, kuriam būtų pavesta ir medalio gaminimo priežiūra m. gegužės 19 d. posėdyje buvo nuspręsta skulptoriui P. Rimšai už medalio meninį parengimą sumokėti 3000 litų 106, taip pat užsakyti Šveicarijos firmoje Huguenin Frères et Co Fabrique Niel, La Locle pagaminti bronzinių medalių pasiūlyta kaina po 1,35 lito už vieną ir dar derėtis dėl nuolaidos 107. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. posėdyje nutarta atspausdinti 5000 Šaulių žvaigždės medalio diplomų pagal dailininko J. Burbos projektą ir šiam reikalui skirti 750 litų m. rugsėjo 2 d. Šaulių sąjungos Ūkio skyrius kariuomenės tiekimo viršininkui pranešė, kad Šaulių žvaigždės medaliai, birželio 6 d. užsakyti Šveicarijoje, 5000 vnt. jau gauti 109. Šaulių sąjungos ūkio žurnale nurodoma, kad 4997 Šaulių žvaigždės medaliai su dėžutėmis iš Huguenin Frères et Co gauti 1939 m. rugsėjo 28 d. 110 Tų pačių metų spalio 14 d. Šveicarijos firmai už medalių pagaminimą sumokėta 5370,31 lito 111. Kauno muitinei už medalius papildomai dar buvo sumokėtas 23,25 lito muitas m. gruodžio 30 d. buvo gauta nauja medalių siunta 2002 vnt. 112 Už šiuos medalius buvo sumokėta 2190,40 lito ir 17,75 lito Kauno muitinei m. Šaulių sąjungos ūkio žurnale ir kasos knygoje randame įrašus, kad 1940 m. liepos 9 d. ekspedicijos ir muito kontorai Frenkel, Šauchet ir B-vei (Laivės al. 76, Kaunas) už Šaulių žvaigždės medalius sumokėtas 3225 litų muito 105 Ten pat. 106 Pirmoji honoraro dalis už Šaulių žvaigždės medalio modelį P. Rimšai buvo sumokėta dar 1939 m. gegužės 11 d Lt, antroji 1000 Lt 1939 m. rugsėjo 26 d., dar 406,80 Lt už kelionę į Šveicariją (dienpinigių): Kasos knyga, 1939 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 368, l , l Protokolas Nr. 5/35, Šaulių sąjungos tarybos protokolų knyga, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 956, l. 95; Centro valdybos posėdžių protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4528, l Protokolas Nr. 7/37, Šaulių sąjungos tarybos protokolų knyga, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 956, l. 104; Centro valdybos posėdžių protokolai, m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4528, l Ūkio skyriaus įvairūs raštai, 1939 m., LCVA, f. 561, ap. 2, b. 4533, l Ūkio žurnalas, 1939 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 348 l Kasos knyga, 1939 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 368 l Ūkio žurnalas, 1939 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 348, l Pajamų-išlaidų apyskaita, 1939 m., LCVA, f. 561, ap. 6, b. 333 l

244 Tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos atributai: vėliavos ir apdovanojimai 10 pav. Šaulių žvaigždės medalio diplomas, išduotas 1939 m. birželio 24 d. šauliui Jonui Jurevičiui. Dailininkas J. Burba 243