Lietuvis lenkų literatūroje: tarp šventojo ir barbaro. The Lithuanian in Polish Literature: between Saint and Barbarian. Santrauka.

Transcription

1 LAUKINIS LIETUVIS" EUROPOJE Lietuvis lenkų literatūroje: tarp šventojo ir barbaro The Lithuanian in Polish Literature: between Saint and Barbarian Algis KALĖDA Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Antakalnio g. 6, LT-I0308 Vilnius Santrauka Lenkų literatūroje Lietuvos ir lietuvio vaizdavimo tradicija yra labai sena (prasidėjusi maždaug nuo XV amžiaus), išskirtinai turtinga ir įvairi. Didelę įtaką tam turėjo - istoriografijoje suformuotas lietuvio stereotipas, kuris yra emociškai ir ideologiškai ambivalentiškas. Janas Dlugoszas, Maciejus Stryjkowskis (Matys Strycovius) savo Kronikose" (pirmoji paskelbta 1448, antroji metais) lietuvius rodė kaip žiaurius laukinius, plėšikus ir kartu kaip angeliškos sielos, svetingus, labai drąsius žmones. Ši tradicija buvo išplėtota romantizmo epochos literatūroje, kur vyravo sakralizuoti, poetiniai įvaizdžiai. Tokią interpretaciją savo kūriniuose sugestyviausiai iškėlė žymieji lenkų rašytojai Adomas Mickevičius, Juliuszas Slowackis, Wladysławas Syrokomla, Jozefas Ignacas Kraszewskis. XIX amžiaus pabaigoje ryškius lietuvio ir Lietuvos vaizdus sukūrė romanistas, Nobelio premijos laureatas Henrykas Sienkiewiczius, taip pat Maria Rodziewiczówna. Čia būdinga opozicija: vienur pabrėžiami idiliški, sakraliniai lietuvio bruožai, kitur-hiperbilizuotas barbariškumas, laukiniškumas. XX amžiaus kūrėjai (Czcsławas Miloszas, Tadcuszas Konwickis ir kt.) Lietuvą rodė iš nostalgiškos perspektyvos, kaip mitinį kraštą, prarastąjį vaikystės ir jaunystės rojų. Esminiai žodžiai: lietuvio įvaizdis, lenkų literatūra, semantika, idilė. Summary romantizmas, The tradition of representing Lithuania and the Lithuanian in Polish literature is very old, dating to the 15th century, and is especially rich and diverse, with many memorable figures. This is caused by the emotionally and ideologically ambivalent stereotype of the Lithuanian formed in historiography, for example, when Jan Długosz, Maciej Stryjkowski (Matys Strycovius) in their Chronicles (1448 and 1582) presented Lithuanians as brutal savages and robbers, but at the same time as angelic souls, hospitable, and very brave people. The literature of the romantic epoch with its dominant sacralizcd poetic imagery further developed this tradition. This interpretation was best presented in the works of such prominent Polish 148

2 Algis Kalėda. LIETUVIS LENKŲ LITERATŪROJE: TARP ŠVENTOJO IR BARBARO writers as Adam Mickiewicz, Juliusz Słowacki, Władysław Syrokomla, Józef Ignacy Kraszewski. At the end of the 19th century expressive images of Lithuania and the Lithuanian were created by the novel writer and winner of the Nobel Prize, Henryk Sienkiewicz, as well as Maria Rodziewiczówna. These works are characterized by opposition: some emphasize the idyllic, sacralized features of Lithuania, while others hyperbolize barbarism and savagery. The writers of the 20th century (Czesław Miłosz, Tadeusz Konwicki and others) portrayed Lithuania from a nostalgic perspective, that is, as a mythical land, the lost paradise of childhood and youth. Key words: image of the Lithuanian, Polish literature, semantics, idyll. romanticism, I. Dvinaris aptariamos temos pavadinimas, rodantis kone poliariškus vertinimus, nėra euristinio neryžtingumo, negalėjimo apsispręsti pasekmė. Ilgai vartaliojus ir kedenus per nemažai metų sukauptą empirinę šios problematikos medžiagą (o jos esmę nusakytų klausimas: kaip lenkų literatūroje vaizduojama Lietuva ir lietuvis?"), susiformavo ganėtinai paradoksali išvada. Paradoksali todėl, kad ji primena opozicišką binarinę tezę: lietuvis lenkų (o greičiausiai ir ne tik lenkų) literatūrinėje, kultūrinėje sąmonėje dažniausiai buvo/yra traktuojamas ambivalentiškai - arba kaip laukinis, žiaurus barbaras, arba kaip tyros sielos šventasis, dorybių įkūnytojas. Išskyrus vieną kitą periferinį atvejį, mūsų kaimynų kūriniuose beveik nesutiksi žemiškojo, paprasto lietuvio, prie kurio vaizdo mus pratino klasikai (pirmiausia realistai) Žemaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Cvirka, Marius Katiliškis irkt. Lietuvio žemdirbio įvaizdžiai lenkų kūrėjų, regis, nedomino, nebent kaip tam tikras simbolinis apibendrinimas, abstrakti figūra, kaip, pavyzdžiui, Žmogus - visai neindividualizuotas marginalinis personažas, kurį romane Meilės įvykių kronika (1974) parodo Tadcuszas Konwickis, vienas žymiausių dabarties lenkų rašytojų. Pabrėžtina, jog šis iš Vilnijos kilęs autorius dažname kūrinyje vaizduoja Lietuvą su aiškia mitografinc nuostata, kone programiškai formuluodamas savo viziją: Beje, ir aš pats uoliai triūsiau dailindamas ir gražindamas tojo mito apie Europos ir Azijos paribį, europietiškos gamtos ir azijietiškų demonų prolopšį, amžinosios santarvės ir bičiulystės žydintį slėnį. Taip ilgai dailinau, kol pats įtikėjau į idealizuotą kraštą, kur meilė kaitresnė negu kitur, kur gėlės buvo didesnės nei kitose žemėse, kur žmonės buvo žmogiškesni negu visame likusiame pasaulyje. 149

3 LAUKINIS LIETUVIS" EUROPOJE [...] Esu kilęs iš kosmopolitinio Edeno, iš nuskendusios protautės, prokalbės proreligijos Atlantidos. 1 Nėra abejonių, jog lietuvio, Lietuvos įvaizdis yra vienas iš pastoviausių, kanoniškiausių lenkų literatūrinėje ir kultūrinėje sąmonėje. Juk kone kiekvienas lenkas kartoja, ne tik mokykloje: Litwo, ojczyzno moja, jesteś jak zdrowie... ( Lietuva, mano tėvyne, esi kaip sveikata..."). Tokių nuostatų priežastys, aplinkybės - emocinės bei socialinės - ganėtinai nesunkiai atsekamos ir suvokiamos. Svarbiausias pamatas - bendro valstybinio darinio, Abiejų Tautų Respublikos, ilgaamžė patirtis, politiniai ir kultūriniai tradicijų dėmenys, manifestuojami tiek bendruose geopolitiniuose procesuose, tiek įvairiuose civilizacijos ir kultūros institutuose. Per kelis amžius tautų bendrystės susiformavo stabilios valstybinės, edukacinės paralelės ir jungtys - parlamentarizmas, seimai, bajorų laisvės garantijos, tolerantiškumas religijoms ir kultūroms, etc. Visa tai pasireiškė įvairiomis sambūvio ir sampynų formomis, pradedant gimine, šeima (plačiai žinomas skirtingų tautybiųlietuvio, lenko ir baltarusio - brolių Ivanauskų pavyzdys), baigiant panašiais meno, kūrybos modeliais, tais pačiais kultūros, švietimo centrais, bendrais mokslo, kultūros autoritetais. Tai, visų pirma, - Vilniaus Akademijos skleista šviesi įtaka, taip pat daugybė garsių rašytojų, kultūrininkų, menininkų, mokslo žmonių, gimusių, gyvenusių ir plušusių šioje žemėje, Lietuvos sostinėje. Kaip teigia žinomas lenkų literatūros tyrėjas Zbigniewas Stalą, Vilnius ir Vilnija, kaip irapskritai rytinių Žečpospolitos pakraščių žemės, šiandienos lenko sąmonėje funkcionuoja kaip mitinės erdvės. Jų vaizdiniai buvo kristalizuojami verbalinės ir literatūrinės komunikacijos lygmeniu" 2. Z.Stala kalba net apie konkrečią žanrinę paradigmą-gavendą (gawęda), savotišką poetinį pasakojimą, sakmę apie praeitį, apie kažkada egzistavusią idilišką darną, svarbius tautos ir giminės įvykius. Gavenda įtvirtina mitinio naratyvo tradiciją, paklūsta kolektyvinei sąmonei, bendruomenės vaizduotei, saugo ir puoselėja tradicinius stereotipus ir yra tam tikras kolektyvinis mediumas" (medium zbiorowości). Pasak literatūrologo, šiam žanrui atstovauja Henrykas Rzcwuskis, Aleksandras Chodźko, Janas Jozefas Kraszewskis, Mclchioras Wańkowiczius; pabrėžtina, jog su gavendos žanrine struktūra, diskurso plėtote susijęs ir A.Mickevičiaus Ponas Tadas. Tad suprantama, kad lietuvio įvaizdį labiausiai formavo stebuklinių folkloro pradų ir istorinių paliudijimų simbiozė, gausiomis formomis išreikšta literatūroje. 150

4 Algis Kalėda. LIETUVIS LENKŲ LITERATŪROJE: TARP ŠVENTOJO IR BARBARO Lenkų bendruomenės sąmonėje, suręstoje pagal folklorinių pasakojimų, istoriografų, literatų, tiesioginių liudininkų nuorodas bei patikinimus, lietuvis yra it daugiaveidė būtybė: klastingas ir taurus, išdavikas ir ištikimiausias atsidavėlis, nuožmus kerštūnas ir gyvybę už bičiulystę atiduodantis kilniaširdis. Populiarus lenkų posakis apie žemaičius skamba: Jeśli gadzina ugryzie Żmudzina, to zdechnie nie Żmudzin, a gadzina ( Jeigu gyvatė įgels žemaitį, tai nudvės ne žemaitis, o pati gyvatė"). Šis stereotipinis posakis, be abejo, nenusako visuotinių lenkų vaizdinių apie lietuvius - neva jie blogesni, piktesni, nuodingesni už gyvates. Veikiau jis primena kiekvienoje bendruomenėje įsitvirtinusias pastoviąsias formules, patarles. Dera pažymėti, kad toks archetipinis lyginimas ateina iki mūsų dienų. Antai viena geriausių šiuolaikinių Lietuvos lenkų poetų Alicija Rybalko taip rašo apie lenkų ir lietuvių kalbų fonetines konotacijas: Lenkų kalba sklidina šlamesių, / pilna šnypštimo - lietuvių. / Lyg gyvatė ant lapų sausų - / dvi ostijos man ant liežuvio" 3. Tiesą sakant, dažnam turėtų atrodyti atvirkščiai: kaip tik lenkų kalbos fonetikai būdingos gausios pučiamųjų priebalsių samplaikos. Tačiau, kita vertus, vaizdinys apie grobuoniškus, žiaurius, klastingus ir kerštingus lietuvius kyla, kristalizuojasi dar senųjų XV-XVI amžių kronikininkų raštuose. Tarp jų ypač pabrėžtinas lietuviams nepalankaus istoriko Jano Długosżo traktavimas, taip pat, atvirkščiai - lietuvių tautą aukštinusio Maciejaus Stryjkowskio (Matys Strycovius) veikalų įtakingas vaidmuo. Ypač pastarojo, išleidusio pirmąja laikomą Lietuvos istoriją Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kroniką (1582), kuri buvo begal populiari Lietuvoje; joje pateikta medžiaga, supinta iš faktografijos ir poetinių interpretacijų, ypač dažnai naudojosi Joachimas Lelevelis, A.Mickevičius, Simonas Daukantas, Teodoras Narbutas bei kiti lenkų ir lietuvių šviesuoliai, rašantys apie mūsų tautos senovę. Išaukštinęs lietuvių narsą, gražią Palemono ir jo įpėdinių kilmę, M.Stryjkowskis poetinėje Kronikos versijoje smarkiai utriruodamas apibūdina lietuvių protėvių papročius, pomėgius, gyvenseną: Za wstyd to mieli orać, przeto do sąsiadów, W Polskę i Ruś jeździli zastawać obiadów, A Mazur, chudy ślachcic, każdy na nich robił, Bo Litwin wszystko wydarł, na co się sposopobił. Wyrwać, wydrzeć, najechać - to za rzecz poczciwą. 151

5 LAUKINIS LIETUVIS" EUROPOJE ( Jiems gėda buvo arti, tad pas kaimynus, / Į Lenkiją ir Rusiją jodavo pasiimti pietų, maisto, / O kiekvienas mozūras, sulysęs šlėktelė, jiems tik dirbdavo, / Nes lietuvis išlupdavo viską, kas tik jam patikdavo. / Išplėšti, išlupti, nusiaubti -tai jiems buvo garbinga"-pažodinis vertimas - A.K.y. Kronikininkas šiuo atveju neabejotinai rėmėsi tarp lenkų sklandančiais populiariais vaizdiniais, greičiausiai turinčiais tam tikrą realų pamatą, bet, suprantama, ir ataustais legendoms būdingomis hiperbolėmis, sutirštintomis emocinėmis spalvomis. Kita vertus, panašūs lietuvių vertinimai taip pat sutinkami ir kitų mūsų kaimynų, pavyzdžiui, rusų raštijoje (Sakmė apie Igorio žygį), jau nekalbant apie kryžiuočių kronikas. Jie buvo naudojami kaip argumentai netgi politiniuose disputuose apie tautų ir luomų viršenybę, sąmoningai manipuliuojant viešąja nuomone. Šiuo atžvilgiu bene kritiškiausiai apie lietuvį barbarą XVI amžiuje rašė Stanislawas Orzcchowskis, kurį žymusis lenkų literatūros istoriografas Ignacas Chrzanowskis tiesiog vadino šovinistu. Pamfletiškame St.Orzechovvskio tekste Quincux, to jest wzór Korony Polskiej (Quincux, tai yra lenkų Karūnos pavyzdys, 1564) rašoma: Joks lietuvis, net jeigu jis būtų kilmingiausias ir didžiausias, menkiausiam ir mažiausiam lenkui niekuo lygus būti negali. [...] O nelaisvas lietuvi, manęs, lenko, klausykis! [...] Jungą velki it jautis arba kaip kumelšė pažabota žąslais ant kupros savo poną nešioji; tuo tarpu aš, lenkas, kaip nesupančiotas erelis prigimtinėje laisvėje sklandau!" 5. Toks bendrasis stereotipų arealas įvairiausiais variantais plito literatūros kūriniuose. Iš senųjų raštų atėjusius stereotipus apie lietuvius ypač dažnai interpretuodavo, varijuodavo XIX amžiaus kūrėjai. Uolus M.Strijkovskio skaitytojas A.Mickevičius Konrado Valenrodo įžangoje rašė: Kai prūsai nebegalėjo atsispirti teutonų ginklui, Lietuva, išėjusi iš savo girių ir pelkių, kardu ir ugnimi naikino aplinkines valstybes ir netrukus pasidarė baisi visoj Šiaurėj" 6. Itin įdomūs ir reikšmingi šiuo atžvilgiu didžiojo romantiko apmąstymai, išsakyti iš Sorbonos, College de France tribūnos 1843 m. kovo 24 dieną: lietuvių kunigaikščių istorija [...] yra viena išdavysčių ir žudymų tąsa. Tai žiaurūs ir negailestingi žmonės, nejaučią prieraišumo žemei kaip lenkų kunigaikščiai, žmonės, nežinantys tėvynės" 7. Tačiau toje pačioje paskaitoje poetas vėliau išaukština lietuvių papročius, kalbą, tikėjimą, gyvenimo būdą, kuria mažne panegirišką odę savo tėvynainiams: Niekur kitur [...] nėra taip dievinamas svetingumas. [...] lietuviai giliau ir jautriau [negu slavai - A.K.] išgyvena gamtos gyvastingumą. [...] šiai tautai būdinga ypač gerbti gėles. Kiekvienoms religinėms apeigoms, kiekvienai šeimos šventei skirtos 152

6 Algis Kalėda. LIETUVIS LENKŲ LITERATŪROJE: TARP ŠVENTOJO IR BARBARO gėlės. Yra padavimų ir dainų, kur atsispindi gėlių kilmė bei jų reikšmė. [...] Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių niekada [sic! - A.K] nevartoja padori lietuvių šeima 5. Kuriant poetizuotas Lietuvos vizijas, A.Mickevičiui ir kitiems lenkų romantikams didelės įtakos, be abejonės, turėjo to laikotarpio meninės konvencijos ir inspiracijos, išplitusios visoje Europoje. Kaip ir anglų, vokiečių, rusų rašytojai, lenkų autoriai visų pirma gręžėsi į tolimą praeitį ir būtent čia atrasdavo egzotikos, legendų klodus, paslaptingus, nesuvaržytus civilizacijos normų, laukinėmis aistromis gyvenančius herojus. Ši istorizmo paradigma sąlygojo ir vėlesnius XIX amžiaus antrosios pusės bei XX amžiaus pradžios kūrinius, nors juose svarbus ir naujų estetinių idėjų (pozityvistinių, modernistinių) poveikis. Literatūrinius lietuvių portretus, vienokią ar kitokią jų emocinę ištarmę determinavo konkrečių autorių pasirinktas kūrinio tipas, individualios menininko nuostatos. Kita vertus, ir toliau įpareigojančios išlieka svarbiausios dominantės. Vyrauja įvairiais aspektais papildytas ambivalentiško poliarinio vaizdavimo modelis: autoriai hiperbolizuoja veikėjų psichologinius ypatumus ir atitinkamomis vertinančiomis.spalvomis sodriai ryškina jų veiksmus, elgseną, išorės bruožus. Garsus to meto poetas Adamas Asnykas dramoje Kęstutis (Kiejstut, 1878), įsižiūrėjęs į Williamo Shakcspcarc'o kūrinius, savo personažams lietuviams suteikia pakylėto fatalizmo ir tragizmo žymių. Šios gana statiškos dramos veikėjai, - nc tik valdovai, istorinės asmenybės, bet ir tarnai, - daugeliu atvejų tiesiog primena ant aukštų koturnų žingsniuojančius herojus. J.I.Kraszcwskio romanas Kunigas (1882) taip pat parašytas dažnai naudojant herojinę stilizaciją, nors dėl pasirinkto naracinio žanro struktūros ypatumų pasakojimo erdvė užpildoma peizažo, buities, kasdieniškų veiksmų fragmentiškais paveikslais. Kitokio pobūdžio interpretacijas sutinkame labai populiariuose Henryko Sicnkicvvicziaus (Senkevičiaus) kūriniuose (beje, šis rašytojas jaunystėje naudojo pseudonimąlitwos). Panoraminiuose daugiatomiuose istoriniuose romanuose jis siekė atskleisti lemtinguosius abiejų tautų būties etapus, daugiausia dėmesio skirdamas kovoms su kryžiuočiais, švedais, totoriais, Ukrainos atsiskyrimui ir Bogdano Chmclnickio sukilimui. Nacionalistinę istorijos traktuotę kūrėjas derino su išsamiais visuomeninio-politinio gyve- 153

7 LAUKINIS LIETUVIS" EUROPOJE nimo vaizdais, taip pat gausiai naudojo nuotykinių intrigų matricas - tarsi sinkretiškai sujungdamas Walterio Scotto ir Alexandre'o Dumas suformuotus istorinio romano modelius. Lietuvių atvaizdai jo kūryboje daugiausia schematiški, atspindintys bendrąją lenkų nuomonę, mažai individualizuoti ir telpantys į tam tikrus kanoniško vaizdavimo gardelius, ypač tada, kai rodomi luomų (valdovų, bajorų-šlėktų, riterių, dvasininkų) atstovai. Vaizduodamas platesnius, grupinius portretus, autorius siekia pateikti bendrąsias charakteristikas, nevengdamas aiškiai perdėtų, hiperbolizuotų apibendrinimų. Antai prieštaringai vertinamuose Kryžiuočiuose (1900) Lietuvos kariuomenė parodoma kaip necivilizuotų pagonių, rusinu ir totorių minios: Eiti pas juos pavieniams žmonėms buvo pavojinga, tie laukiniai buvo nepaprastai nuožmūs. Tuoj už jų stovėjo ne ką mažiau laukiniai būriai besarabų su ragais ant galvų. [...] Už serbų buvo išsidėstę nelaimingieji žemaičiai. [...] Riterius, įjojančius į lietuvių stovyklą, sukrėtė šiurpus vaizdas. Kartuvėse, sukaltose iš apskritų rąstų, kabėjo dviejų žmonių lavonai. [...] Lietuviai labai žiauriai kariauja ir nesigaili net bažnyčių. Ir štai, kai atvedė tuos nelaminguosius (o jie buvo žymūs žmonės, bet, sako, išniekino švenčiausią sakramentą), kunigaikštį pagavo toks įtūžimas, jog baisu buvo žiūrėti, ir jis liepė jiems pasikarti. Vargšeliai patys turėjo pasistatyti kartuves, ir patys pasikorė, ir dar vienas antrą ragino: Greičiau..." 9. III. Vienoje iš skaitomiausių lenkų knygų, H. Sienkicwicziaus Trilogijoje (ją sudaro romanai Ugnimi ir kalaviju, 1884; Tvanas, 1886; Ponas Volodijovskis, ) vaizduojami įvykiai - meilės istorijos, bajorų kivirčai, kautynės - vyksta Lietuvoje. Daugelis svarbių personažų yra kilę iš Žemaitijos, bajoriškų Liaudos salų, Kėdainių apylinkių-kmicicas ir jo mylimoji Olenka bei vienas įspūdingiausių veikėjų Longinus Podbipicnta (šį vardą derėtų versti Lionginas Kulnų Kapotojas). Platėliau apie šį galiūną, kuris nešiojasi prisisegęs ilgėliausią dviašmenį kardą Zcrvikapturą (išvertus: Kerisprandis arba Pjautgalvis), paveldėtą iš protėvių dar nuo Žalgirio mūšio laikų. Tuo kardu, kurį šiaip paprastas vyras vos pakelti galėjo, lietuvių milžinas, geraširdis patiklus naivuolis (jo asmenyje rašytojas tarsi suliejo Don Kichoto ir A.Dumas Portoso bruožus) kapodavo priešų galvas nelyginant rugių kirtėjas varpas. Lionginas buvo davęs skaistybės įžadus, kad jis, užkietėjęs senbernis, galės vesti ir vedybinio 154

8 Algis Kalėda. LIETUVIS LENKŲ LITERATŪROJE: TARP ŠVENTOJO IR BARBARO gyvenimo malonumus patirs tik tada, kai vienu kirčiu nukirs tris galvas. Šis jo priesakas tapo papildomu narsos stimulu, taip pat bendražygių pokštų ir pašaipų objektu. Tačiau Trilogijos autorius Lionginą vaizduoja ne satyriškai, o su švelniu humoru, į komiško veikėjo, storulio ir girtuoklio Zaglobos lūpas vis įdėdamas šmaikščius epitetus apie Podpipientą, - esą jis yra bočvinka, turįs dvarelį Mysikišek, sąmojų suprantąs tik po ilgos valandėlės, mat juoko prasmė turi ilgai keliauti ilgu kūnu, kol prieina iki galvos. Atlikęs daug kilnių darbų, Lionginas įžadus įvykdo, nukerta iškart tris galvas, bet, deja, žūva. Kilniojo lietuvio mirties sceną autorius vaizduoja patį vyksmą ir veikėjus tarytum stilizuodamas pagal folklorinio primityvizmo poetiką: iš milžiniško galiūno kūno, begalę bjaurių priešo galvų nukirsdinusio, išplasnoja vaiski, skaisti begal graži sielelė ir, - kaip tiesiog pasigėrėdamas rašo autorius, - sklendžia dausosna, tiesiai į rojų. Ji to nusipelniusi, mat didžiavyris lietuvis labai dorai ir ištikimai tarnavo karaliui ir tėvynei. Lionginas - neabejotinas kanonizuotas, sintetiškas sacrum irprofanum lietuvio tipas lenkų literatūrinėje sąmonėje, per mokyklos lektūrą ir kūrinio ekranizacijas tapęs labai populiarus visuose gyventojų sluoksniuose. Lyginant su A.Mickevičiaus herojais (Gražina, Konradu Valenrodu, Pono Tado veikėjais) Trilogijos personažas panašus į juos savo patriotiškumu, narsa, tačiau drauge visai kitoks, suformuotas naujos literatūrinės konvencijos, leidžiančios maišyti aukštąjį ir žemąjį stilių. Dominuojantys sakralumo akcentai tokio tipo portretuose visų pirma sietini su tėvynės meile, kuri yra nekvestionuojama aukščiausia vertybė. Todėl brėžiant takoskyrą tarp barbaro ir šventojo daug lemia priklausomumas tam tikrai bendrajai kultūros, tradicijų erdvei, kitaip tariant, savo ir svetimo opozicija. Šis kriterijus, iškilęs dar senojoje literatūroje, ilgainiui tapo atpažinimo ženklu ir vertybiniu orientyru daugeliui lenkų autorių. Mylėdami savąjį kampelį, mylėjome viską, kas čia susigulėjo, nusistovėjo. [...] Tai yra, Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas - kiekvienas gyventojas didžiavosi pranašišku Gedimino sapnu apie geležinį vilką, ir ta legenda Šiaurėje pasiklydusį Miestą siejo su Romos vilke", - sako istorinių romanų kūrėjas Antonis Golubicwas 10. Gimimo vieta, vaikystės, jaunystės žemė, joje gyvenantys žmonės ir su šiais įspūdžiais susiję prisiminimai ne vienam rašytojui simboliškai atstovauja žymiai platesnei erdvei ir bendruomenei. Tokio pobūdžio Lietuvos vaizdavimo fenomeną studijoje Rodziewiczówna" išsamiai gvildena Cz.Miloszas ir retoriškai klausia: Kodėl Senkevičius Tvane gimtojo lizdo archetipą [...] lokalizuoja Žemaitijoje? Kodėl ne Lenkijoje, kodėl, pavyzdžiui, ne prie Sandonicžo ar Micchovo? [...] Ir ar 155

9 LAUKINIS LIETUVIS" EUROPOJE literatūra neseka paskui visų išpažįstamą legendą, jog Lietuva yra archajiškų dorybių įsčios?"". Jis pabrėžia, jog saviškumo nuostatą šiuo atveju lemia istorinės-kultūrinės tradicijos, pagal kurias lietuviškas gyvenimo būdas buvo suvokiamas kaip idilė, harmoningas įvairių luomų sugyvenimas 12. Vieno žinomiausių M.Rodzicwiczównos romanų Dievaitis (1889) veiksmas lokalizuojamas sakralinėje erdvėje sename, tykiame, šventųjų ąžuolų, žalčių ir gintaro krašte" 13, o jo personažai - protėvių dvasingumą išsaugoję gamtos vaikai, kilnūs ir taurūs žmonės. Su panašia, neretai empatiška tonacija lietuviai vaizduojami ir kituose M.Rodziewiczównos romanuose, tiek atkuriančiuose netolimą praeitį, tiek pasakojančiuose apie autorei pažįstamus, naujausius laikus: Pilkosios smiltys (1889), Viržiai (J 903), Joanas VIII (1906), Buvo ir bus (1908). Praeitis, netgi ta, mitinė, neretai projektuojama ir į dabartį, - tokia vaizdinių ekstrapoliacija rodo itin didelį jų sugestyvumą ir vitališkumą. XX amžiaus lenkų literatūroje Lietuva ir lietuviai neretai vaizduojami iš konkrečių, tiesioginių įspūdžių bei prisiminimų perspektyvos, tad greta tradicinių mitiškumo ženklų šie vaizdai apgaubiami savotišku autobiografiškumu ir tampa konkretesni, rupesni, gal kiek žemiškesni. Barbaro ar šventojo įvaizdžių konotacijos ima silpti ir trupėti. Tampa platesnė diskurso erdvė, į kurią įterpiama aktualiosios dabarties medžiaga - socialiniai reiškiniai, gyvenimo kasdienybė, papročių ir žmonių santykių atvaizdai. Jozefas Weyssenhoffas romane Unija (1910) nemažai vietos skiria tautinio apsisprendimo klausimams, prieštaringiems lenkų-lietuvių santykiams amžiaus pradžioje. Kitame romane Sabalas ir panelė (1912), išsiskiriančiame itin jautriai sukurtais Šiaurės Lietuvos gamtovaizdžiais, atgyja ir romantizmo topikos elementai. Pirmiausia - susiję su egzotika ir paslaptingumu, fokusuojamais Laukinio, brakonieriaus medžiotojo portrete: Savo charakteriu, elgesiu jis buvo niūrus ir anarchistinis; vanagiškos akys iš dar jauno veido stebeilijosi plėšriai it laukinio; jo judesiai buvo lėti ir įsitempę tarsi mieguisto katino" 14. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos ir lietuvių įvaizdžius lenkų literatūrinėje sąmonėje labiausiai veikė dvi įtekmės. Pinna - tai buvusių Vilnijos gyventojų, vadinamųjų repatriantų, autobiografiniai prisiminimai, kurie prisodrinti faktografijos, asmeninių patyrimų, taip pat liudijančių dvipoliškumą: vieni spalvinami švelniomis ilgesio spalvomis, kiti persunkti nuoskaudų, o kartkartėmis - ir pagiežos, apmaudo. Antra - tai aukšto meninio lygio grožinės literatūros kūriniai, sukurti žymių, talentingų autorių, alsuojantys nostalgiška meile Lietuvai ir tęsiantys mitografinio vaizdavimo paradigmą. 156

10 Algis Kalčda. LIETUVIS LENKŲ LITERATŪROJE: TARP ŠVENTOJO IR BARBARO Vienas ryškiausių šio tipo kūrinių- Cz.Miloszo romanas įsos slėnis (1955). Savo žinomoje kalboje, pasakytoje įteikiant Nobelio premiją, autorius Lietuvą pavadino mitų ir poezijos žeme". Ši nuostata lemia esmines jo kūrybos - minėtojo romano, poezijos ir eseistikos - ištarmes, taip pat formuoja atitinkamą adresato emocinių konotacijų lauką. Panašų vaidmenį šiuo atžvilgiu atlieka ir T.Konwickio romanai, ypač Skylė danguje (1959), Šiuolaikinis sapnininkas (1963), Meilės įvykių kronika, Bogynė (1987). Lietuva čia daugiausia tapatinama su Vilnijos apylinkėmis, daug vietos užima kitų tautų, pirmiausia - vietinių lenkų vaizdavimas, mat autorius jaučiasi esąs daugiatautės kultūros atstovas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tęstinumo liudytojas. Esu nulipdytas iš trijų molio rūšių. Ir tąjį lipdinį, tai yra, mane, vėliau grūdino švelniame trijų gaivalų pragare. Tos trys substancijos, iš kurių esu sudarytas - tai lenkiškasis, lietuviškasis ir baltarusiškasis elementai", - sako rašytojas 15. Antra vertus, atvirai ir sugestyviai reiškiamos gausios T.Konwickio refleksijos apie Lietuvą, nuolat pabrėžiami didelės pagarbos ir meilės gimtinei ženklai vaizduojamiems paveikslams suteikia naujų sakralumo atspalvių. Išvados 1. Lenkų literatūroje Lietuvos, lietuvio įvaizdžiai priskirtini chronologiškai seniausiajam, pastoviajam topikos arealui. Jie iškilo kronikose, istoriografinėje raštijoje su būdingu ambivalentiškumu: lietuvis buvo traktuojamas arba kaip barbaras, arba kaip šventasis. 2. Lemiamos įtakos lenkų literatūrinėje sąmonėje formuojant Lietuvos paveikslą ir kuriant jo mitiškąją sakralinę prasmę turėjo romantikų, pirmiausia A.Mickevičiaus kūryba. XIX amžiaus literatūroje aukštinamas lietuvių patriotizmas ir riteriškumas, kuriami idiliški vaizdai. 3. Ilgainiui iškilo nemažai individualių, ideolektinių barbaro n šventojo modelių (H.Sicnkiewicziaus, M.Rodziewiczównos ir kt. kūriniai). Juose skleidėsi poliariškos vertybinės nuostatos - tarp teigiamų, idiliškų pradų terpėsi ir lietuvio kaip necivilizuoto laukinio traktuotė. 4. Ambivalcntiška, dichotominė Lietuvos ir lietuvių vaizdavimo tradicija per kelis amžius transformavosi, skaidėsi į gausius variantus, tačiau išliko ganėtinai patvari ir šiuolaikinėje lenkų literatūroje. Pastabos, literatūra 1 2 Tadeusz Konwicki, Kompleks polski, Warszawa: Alfa, 1989, Zbigniew Stalą, "Współczesne realizacje tradycji gawędy kresowej", in: Wilno- 157

11 .LAUKINIS LIETUVIS" EUROPOJE Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur, t. IV, Białystok: Towarzystwo Literackie im. Adama Mickiewicza, Oddział Białostocki, 1992, Alicija Rybalko, Eilėraščiai. Rinktinė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, Maciej Stryjkowski, O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich..., Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1978, Cit. iš: Antologia Wileńska, t. 1: Litwa-Korona, Warszawa: Związek Literatów Polskich, 1996, Adomas Mickevičius, Konradas Valenrodas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, Adomas Mickevičius, Laiškai, esė, proza, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, Ten pat, 'Henrikas Senkevičius, Kryžiuočiai, Vilnius: Vaga, 1967, Antoni Gołubiew, Poszukiwania, Kraków: Znak, 1960, Czesław Miłosz, Szukanie Ojczyzny, Kraków: Znak, 1992, Beje, derėtų pridurti, kad pastarąjį kūrinį, vaizduojantį lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, jo vertėjas, Australijos lietuvis C.Petrikas pavadino Žemelė šventoji ir užrašė paantraštę Žemaitijos knygnešių romanas". 13 Ten pat, Józef Weyssenhoff, Soból i panna. Warszawa: Czytelnik, 1991, "Tadeusz Konwicki, ten pat. 158