LAPKRIČIO 18-OJI LATVIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA

Transcription

1 2012 LAPKRITIS Nr. 11 (217) LLKS AKTUALIJAS SKAITYKITE SVETAINĖJE LAPKRIČIO 18-OJI LATVIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA

2 Lapkričio 1-oji Visų Šventųjų diena, lapkričio 2-oji Vėlinės Sveikiname Andriejų Vincentą Ulevičių 90-mečio proga Petrą Girdzijauską 80-mečio proga Paminklai žuvusiems lietuviams Nepriklausomybės kovose broliškoje Latvijoje Skubu ir svarbu Reikalinga radikali teisėtvarkos ir teisėsaugos reforma Dr. Algirdas Bikulčius Teisė yra valstybės karkasas, griaučiai. Pasitikėjimą valstybe, jos santvarka, valdžia lemia jos teisėtvarka, teisėsauga. Lietuvoje pasitikėjimas teisėtvarka ir teisėsauga yra tragiškai mažas ir toliau sparčiai mažėja. Paskutiniai tyrimų duomenys liudija, kad per vieną birželio mėnesį pasitikėjimas prokuratūra sumažėjo nuo 18,6 iki 14,5 proc., o teismais nuo 17,3 iki 15,5 proc. Pasitikėjimas Lietuvos Seimu, kuris leidžia įstatymus ir organizuoja jų vykdymą, smuko nuo keliolikos iki 8,5 proc. Tai yra liudijimas, kad valdžių nužmogėjimas yra katastrofiškas. Net valstybinių švenčių proga girdime viešą nuoskaudą: Ne už tokią Lietuvą kovojome. Bolševikai, kalbant be apylankų, buvo banditų šutvė. Jie, veikdami banditiniais metodais, apgaule ir smurtu užgrobusi valdžią, atėmė visos šalies žmonių turtą ir 70 metų SSRS, 50 metų Lietuvoje jį valdė kaip savo. Bolševikai sukurpė uzurpatoriams palan- kią teisę ir sukomplektavo teisės vykdytojus bei juos apmokė kaip reikia vykdyti uzurpatorių valią ir užtikrinti klano viešpatavimą šalyje. Sovietmečiu, man dirbant Vilniaus universitete, teko dalyvauti studentų priėmimo į teisės fakultetą mandatinėje komisijoje. Buvome instruktuoti perspėti stojančiuosius, kad, jei tarp jų giminių yra buvusių buržujų, buožių arba tarybinės valdžios represuotųjų, tokiems geriau iškart atsiimti dokumentus, nes, net pavykus baigti mokslo, jie vis tiek negaus darbo valstybės teisėtvarkos ir teisėsaugos aparate. Sovietiniai įstatymai tarnavo tik valdančiajai nomenklatūrai ir buvo vartojami gražiomis deklaracijomis kvailinti savus žmones bei pasaulį. Viršiausia buvo komandinė telefoninė teisė. Susivienijus Rytų ir Vakarų Vokietijai, visi Rytų Vokietijos teisininkai prokurorai, teisėjai ir advokatai buvo pakeisti į komandiruotus iš Vakarų Vokietijos, o, atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje liko tie patys, sovietiniai. Ne tik liko, bet pasilikę dar kurpė sau, savo klanui palankius įstatymus, kurie klanui užtikrino visišką uždarumą, nepriklausomumą nuo

3 3 visuomenės ir net nuo valdžios, užtikrino galimybę, kaip ir anksčiau, nesiskaityti su įstatymais, atvėrė kelią korupcijai, padlaižiavimui, nesiskaitymui su įstatymais. Į klausimą, kodėl Lietuvoje sovietiniai kolaborantai prokurorai ir teisėjai nebuvo pašalinti iš teisėtvarkos, išgirstame atsakymą: Nebuvo į ką pakeisti. Tačiau tai netiesa. Neseniai Kosovas kreipėsi į ES veteranes paramos atnaujinant teisininkų kadrus ir gavo 2000 teisininkų. Po karo Prancūzijoje buvo sušaudyta, pakarta ar gilijotinuota per 14 tūkst. kolaborantų su hitlerininkais, daugiausia iš jų teisininkų. Ir rado kuo pakeisti. Esami Lietuvos teisininkai, kaip ir sovietmečiu, tebesivadovauja nuostata, kad jie yra biurokratijos, o ne žmonių teisių gynėjai, todėl jų veikimu Lietuvoje ir sukurta ne demokratinė, o biurokratinė valstybė su telefonine teise, korupcija teismuose. Konstitucija nūdienos prosovietiniams teisininkams tėra tik deklaracija, skirta fasadinei demokratijai, vaizduojant teisinę valstybę saviems lengvatikiams ir užsieniečiams. Tarptautinius įsipareigojimus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių deklaraciją jie traktuoja panašiai, kaip sovietai Helsinkio deklaraciją, už kurios vykdymo reikalautojus tokie patys, jei ne tie patys, teisininkai grūdo už grotų. Lietuvoje sovietinių teisininkų ir jų auklėtinių klanas per 60 metų susicementavo į vieningą, nuo nieko nepriklausomą, uždarą struktūrą. Todėl dabar jau tiek įsidrąsino, kad nesiskaito nei su Lietuvos Konstitucija, neis su Lietuvos tarptautiniais, žmogaus teises saugančiais, įsipareigojimais, nei su bet kurių kitų įstatymų normomis. ES teismas vis labiau užverčiamas Lietuvos teisėjų ir prokurorų aptarnautomis bylomis dėl žmogaus teisių grubaus pažeidimo Lietuvoje. Dėl to ES bendrijoje Lietuvos įvaizdis smunka, o pralaimėtų bylų mokesčių našta gula ne ant kaltų teisininkų, o ant nekaltų mokesčių mokėtojų, Lietuvos piliečių. Visuomeninės organizacijos, kurių narys esu, kėlė ir kelia pūvančios teisinės sistemos klausimus Prezidentūroje, Seimo Teisės komitete, Teisingumo ministerijoje. Visos institucijos atsirašinėja argumentu, kad teismai yra nepriklausomi. Tačiau kalba eina ne apie teismų nepriklausomybę veikti pagal įstatymus ir jų leidžiamose ribose, o apie teisėjų bei prokurorų nusikalstamą veiklą, kai jie nevykdo įstatymų, Konstitucijos, tarptautinių įsipareigojimų, kyšininkauja, sąmoningai, kai pagal įstatymą nėra būtina, vilkina teismo procesą iki senaties termino įsigaliojimo, išteisina nusikaltėlius, kai nusikaltimas neginčytinai įrodytas, akivaizdus, nereaguoja į konkrečiai gautą ar viešą informaciją apie nusikalstamą veiką, kol nukentėję nesikreipė su ieškiniu ir t.t. Pavyzdžių pilna žiniasklaida. Nuolat daroma žala valstybei ir visuomenei. Maža to, sovietinių teisininkų parengti, o be nepriklausomų ekspertų išvadų Seimo priimti įstatymai yra tokie, kad Konstitucinis Teismas aptarnauja tik biurokratijos aparatą, apeliacijos gali būti ir yra nagrinėjamos nedalyvaujant ieškovui ir atsakovui. Diktatūra tai, ar demokratiją? Ieškinį į Aukščiausiąjį teismą (kasacinį skundą) Lietuvoje gali teikti tik tų pačių prosovietinių teisininkų klano narys arba klano parengtas teisininkas. Tuo tarpu net Europos (tarptautinis) teismas iš ieškovo pateikti teisininko diplomą nereikalauja. Apie teisėjų paslaugumo stoką (jie juk teisės paslaugų tiekėjai), pasipūtimą jau kalbėta net iš labai aukštų tribūnų. O kas pakito? Tad ką daryti? Sociologai ir psichologai žino, kad žmogų pakeisti, perdirbti praktiškai neįmanoma, o sovietinio ugdymo teisininkų dvasia ir sąžinė nepataisoma. Seniai reikėjo, o dabar būtina sovietinio ugdymo teisininkus ryžtingai šalinti, pasirūpinus jų integravimu į kitokias struktūras, iš Lietuvos teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemos. Tai liečia ir teisininkų rengimo mokyklas, nes posovietiniai dėstytojai ugdo į save panašius. Lietuvos Seimo konferencijų salėje 2011 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus universiteto teisės profesūra ir studentai šventė naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso dešimtmetį. Užėjau į renginį atsitiktinai. Kalbėjo vienas iš universiteto vadovų maždaug taip: Džiaugiuosi, kad mes čia visi savi, tad galėsime atvirai pasikalbėti, nes kitur reikia galvoti, ką sakai... Taigi, Alma mater, kaip ir prie sovietų, ugdo jaunus teisininkus valdžios pataikūnų dvasia, o ne visiems lygios teisės įgyvendintojais ir garantais, valdančios biurokratijos tarnais, ne įstatymo, o jos valios vykdytojais. Reikalinga radikali teisinė reforma, kuri turi numatyti: - Visų lygių teisėjai privalo tapti ne biurokratijos parankiniais ir telefoninės teisės atstovais, o teisinių paslaugų vykdytojais visuomenei; - Piliečiams ir juridiniams asmenims teisę be peršamų tarpininkų tiesiogiai kreiptis į visų lygių teismus, tarp jų į Aukščiausiąjį ir Konstitucinį; - Teisines paslaugas traktuoti vienodai, kaip ir kitokias paslaugas, kurios saugomos ir ginamos Lietuvos vartotojų teisių apsaugos nustatyta tvarka; - Panaikinimą išimčių teisėtvarkos ir teisėsaugos darbuotojams, kai prokurorai ar teisėjai pažeidinėja įstatymus, vilkina bylas, nesivadovauja Konstitucija ir valstybės tarptautiniais įsipareigojimais; - Prokurorams ir teisėjams personalią materialinę atsakomybę už jų veikla ar neveiklumu už piliečiams ar juridiniams asmenims padarytą žalą;

4 4 - Visuomeninių struktūrų, kurių organizavimas nepriklausytų nuo teisininkų korpuso, teisės paslaugų kokybės kontrolę. Reforma turi šalinti dar dvi sistemoje išvešėjusias blogybes. Šalyje prikurta įstatymų, bet neužtikrinamas jų stabilumas ir, svarbiausia, nėra patikimo įstatymų vykdymo mechanizmo; įstatymai net po keletą kartų per metus kaitaliojami. Įstatymai, dėl tarnautojų atsakomybės stokos vykdomi arba nevykdomi. Nevykdomi net priimti teismų sprendimai. Kas per 22 nepriklausomybės metus už tai buvo nubaustas? Teisėsaugos struktūros, pagal jų parašytus ir dainuojančio Seimo priimtus įstatymus, nereaguoja į informaciją ir pavojaus signalus žiniasklaidoje, prisidengdami ydinga dogma, kad į jas nesikreipė nukentėję asmenys. O, kai apvagiama valstybė, jai padaroma žala, teisės struktūros, privalančios rūpintis valstybės apsauga, lieka be atsakomybės, nuošaly. Būtina sukurti įstatymų ir teismų sprendimų neišvengiamo vykdymo priežiūros mechanizmą, numatyti ypač griežtą valdininkų atsakomybę už pareigų vykdymą, o teisėsaugos struktūros privalo imtis pažeidimų tyrimo, nelaukiant personalinio prašymo. Būtini bylų nagrinėjimo bei įstatymų vykdymo terminų normatyvai, užkertantys kelią vilkinimui, su juo susijusia korupcija, bylų dėl senaties nutraukimu. Teisėtvarkoje ir teisėsaugoje išvešėjusio puvinio kosmetinėmis priemonėmis pašalinti neįmanoma, reikalinga radikali reforma. Lieka viltis, kad naujai išrinktas Seimas imsis nelengvos, tačiau būtinos užduoties valstybės labui. Algimantas Zolubas Tik silpnas bites puola bitės plėšikės Apie gyvūnus, natūraliai baigusius savo gyvenimą, sakoma, nugaišo, padvėsė. Miršta tik žmonės... ir bitės. Dėl bičių gyvensenos darniomis šeimomis bei jų duodamą didelę naudą žmogui bitėms suteikta tokia išskirtinė pagarba. Tačiau, esant tam tikroms sąlygoms, bitės, kaip ir imperinės valstybės, pradeda plėšikauti: užpuola silpnesnę šeimą ir jos sukauptą turtą pergabena į savo būstą. Bitininkams žinomas reiškinys, kai, nuo bičių plėšikių nebeįstengdamos apsiginti, užpultosios šeimos bitės pradeda gabenti savo medų į plėšikių avilį. Taip apiplėšta ir netekusi maisto šeima išmiršta. Tarp žmonių, jei panašus reiškinys pasitaiko, vadinamas kolaboravimu, bendradarbiavimu su priešu jo, o ne savo šalies naudai. Sovietų okupuotose šalyse, jas siekiant priversti dirbti okupanto naudai, ir buvo vartojamas bičių plėšikių ir nepajėgių atremti plėšikavimą bičių bendradarbiavimo pavyzdys. Per sovietinės okupacijos dešimtmečius kolaboravimas buvo įgavęs siaubingą mastą. Verbavimo mechanizmas, išradingiausi verbavimo būdai buvo taip ištobulinti, kad žmogus, net būdamas savo Tėvynės patriotu, vilionėmis turėti geresnį darbą ar kilti karjeros laiptais, šantažu ar kankinimais buvo paverčiamas kolaborantu. Suvilioti ar palaužti kolaborantais tapdavo net politiniai kaliniai, partizanai, kunigai. Tik komunistų partijos nariai nebuvo verbuojami tapti kolaborantais, nes ta partija saugumo struktūroms vadovavo, nariai savaime su režimu kolaboravo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, etatiniai KGB darbuotojai, likviduojant šį SSRS padalinį Lietuvoje, gavo asmens darbo dokumentuose įrašą, kad jie ėjo tarnybą kariniame dalinyje. Jų veikla faktiškai buvo įslaptinta, jiems buvo suteikta Lietuvos pilietybė, socialinės garantijos. KGB parankiniai kolaborantai, jei jie prisipažino liustracijos komisijai, taip pat, be teisių ribojimo, buvo įslaptinti, siekiant apsaugoti tuos asmenis nuo galimo šantažo. Tokių asmenų radosi Kiek liko užsimaskavusių, ne- Bitės, kai darbo neturi, linkę prisipažinusių kolaborantų, vargu ar plėšikauti. įmanoma nustatyti, nes jų buvo tūkstančiai. Kokiai valstybei minimi piliečiai yra lojalūs, kokiai medų informacijos pavidalu iki šiol neša, neteko girdėti, kad mūsų specialiosios tarnybos domėtųsi. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, beveik visose valstybinėse struktūrose išliko tie patys žmonės ar jų palikuonys, taigi tarp jų kolaborantai. SSRS žlugus ir jos teises bei pareigas perėmus Rusijos Federacijai, buvęs okupantas iš daugelio šalių pasitraukė, tačiau susigrąžinti praradimus neatsisakė. Tai nedraugiškai kaimynei, siekiant savo tikslų, reikalingi buvę uolūs komunistai, buvę kolaborantai. O iš tikrųjų, kartą davę pasižadėjimą sovietiniam saugumui, bijodami, kad šeimininkas jų jau nepriklausomoje valstybėje

5 5 nedemaskuotų, nesunkiai įtraukiami į antivalstybinę veiklą, jai sąmoningai kenkia. Esant tokioms sąlygoms, kolaboravimo reiškinys, užslėptas ar net atviras, išsivadavusiose šalyse vėl tarpsta. Akivaizdaus kolaboravimo tęstinumo pavyzdys yra pasišventusiai dirbusio Lietuvai VSD pulkininko Vytauto Pociūno išsiuntimas į Baltarusiją ir ten jo nužudymas. Buvęs KGB rezervistas, Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Arvydas Pocius išsiuntė į Baltarusiją itin sąžiningai valstybei dirbusį pavaldinį V. Pociūną, kuris žuvo 2006-ųjų vasaros pabaigoje Breste. Ir tik š. m. gegužę Lietuvos generalinė prokuratūra pripažino, kad jis buvo nužudytas. Anuomet mūsų teisėsauga, sąmoningai vengdama rimto tyrimo, pasikliovė Baltarusijos teisėsaugos sufabrikuota versija, o kolaborantai žiniasklaidoje sukėlė žmogžudystę maskuojančių šmeižtų laviną. Juk vien dėl to, kad Baltarusija globoja Lietuvai prasikaltusius generolą - teroristą Uschopčiką, komunistę Juonienę, oponuojančius politikus žudo, ta šalimi jokiu būdu pasitikėti nebuvo galima. Nereikėtų stebėtis, kad palankumą nedraugiškai valstybei reiškia ar slaptą informaciją teikia pavieniai privatūs asmenys, buvusios okupantės šnipai, tačiau kai į tokią veiklą įsitraukia valstybinės institucijos, grėsmė nacionaliniam saugumui neišvengiama. Po kovos su terorizmu vėliava susivienijo ne tik didžiosios demokratinės valstybės, bet ir SSRS teisių perėmėja. Pastaroji, prisidengusi minima vėliava, tapo tikra teroriste: nukariavo ir pavergė nepriklausomybę paskelbusią Čečėniją, nuo Gruzijos atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją. Vakarų didžiosios valstybės ne tik nesiima priemonių tokiam terorizmui stabdyti, bet terorizmą faktiškai palaiko. Lietuva, būdama euroatlantinių struktūrų nare, elgiasi panašiai, tačiau neva gerų santykių su Rusija vardan, peržengia leistinas palankumo ribas. Tai, kad Lietuvos VSD jau ne vienerius metus gali bendradarbiauti su Rusijos FSB (lietuviškai FST), liudija Lietuvos teisėsaugininkų persekiojami čečėnai Lietuvoje. Pabėgę nuo represinio prorusiško Ramzano Kadyrovo režimo ir gyvenantys mūsų krašte čečėnai liudija, kad, pabendravus su VSD pareigūnais, anksčiau ar vėliau pateiktos žinios tapdavo žinomos R. Kadyrovo parankiniams Čečėnijoje. Dėl to nukentėdavo ten likę jų giminaičiai. Labai panašu, kad VSD ir Rusijos saugumo struktūrų bendradarbiavimas, prisidengiant kovos su terorizmu vėliava, vykdomas pakankamai aktyviai. Kita vertus, kadangi kovai su terorizmu lėšų antiteroristiniuose fonduose nestinga, kovą galima paversti pelningu verslu (įdarbinti seklius, organizuoti keliones, samdyti butus ir, kaip mūsų šalyje priimta, dar turėti otkatą (nuoviras). Antai viešai žinoma, kad teroristę Eglę Kusaitę nuo nepilnametystės gamino Lietuvos VSD, kurią, sugriovę jos asmeninį gyvenimą, mokslo siekį, dabar tampo po teismus. Po gėdingos mūsų Valstybės saugumo departamento ir prokuratūros operacijos prieš Grozno angelais vadinamus čečėnus Chadižat ir Maliką Gatajevus (jiems, pabėgus iš Lietuvos, politinį prieglobstį suteikė Suomija), jų globotiniai neišleidžiami, jau daugiau nei trejus metus yra laikomi Vilniaus SOS vaikų kaime, jiems bendrauti su globėjais draudžia Lietuvos VSD (?!). Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Arvydo Anušausko nuomone, mūsų VSD ir FSB bendradarbiavimas nėra įmanomas, o jeigu vyktų, galėtų būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Tačiau jau vieša paslaptis, kad Maskvos specialiųjų tarnybų atstovai lankosi Lietuvoje, mūsų teisėsaugos atstovai Maskvoje. Ši veikla vyksta neprižiūrint nei politikams, nei visuomenei, ji niekaip nekontroliuojama. Kai SSRS teroristai po Medininkų žudynių pasislėpė ir dabar tebegyvena Rusijoje, pastaroji apie jų išdavimą su Lietuvos teisėsauga į kalbas ar bendradarbiavimą nesileidžia. Mūsų teisėsauga, imituodama kovos su terorizmu veiksmus, tikėtina, uoliai persekioja čečėnus bei jiems palankius Lietuvos piliečius pagal Rusijos užsakymą, nes jai tokios užduoties nei mūsų valstybės vadovai, nei NSGK nėra davę. Kas gali paneigti, kad Lietuvos teisėsauga nekolaboruoja su nedraugiškomis valstybėmis? Kas gali paneigti, kad iš paliegusios teisėsaugos medus su jos pačios paslaugomis nekeliauja į plėšikių avilius? Labai panašu, kad Darbo partijos pastaruosiuose Seimo rinkimuose pinigėliai balsams pirkti ėjo iš Rusijos, juk šios partijos vadovas Maskvoje turi savo būstinę (bustą), viešai deklaruoja siekį ypatingiems santykiams su Rusija, ko neslepia ir Rusija, per agentūrą Ria Novosti paskelbusi V. Dubnovo straipsnį Viktoras Uspaskichas. Mūsų žmogus Lietuvoje. Kiekviena bičių šeima, turi pasienio sargybos postus lakose nuolat budi bitės sargybinės, kurios ne tik nuveja netyčia atklydusią iš kito avilio bitelę, bet ir vapsvą sugeba sudoroti. Geras bitininkai žino, kad geriausias būdas atremti bites plėšikes, nelaikyti silpnų bičių šeimų, o kaip jas sustiprinti, kad sugebėtų plėšikėms priešintis, taip pat žino, todėl bitynuose plėšikavimo reiškinys nėra paplitęs. Metas mūsų valstybei pasekti gerų bitininkų pavyzdžiu ir nepasiduoti antiteroristais apsišaukusiųjų užmačioms, neišleisti iš akiračio tų, kurie kartą buvo išdavę Tėvynę.

6 6 Stasės ir Petro Averkų dueto knyga daina Tėvynei Prieš išeidamas į amžinybę, Vilniaus krašto šviesulys, šimtus straipsnių paskelbęs publicistas, buvęs politinis kalinys, beveik dešimtmetį kalėjęs Buchtos ir Karagandos lageriuose, Petras Averka savo žmonai Stasei Gaidytei- Averkienei ištarė testamentinius žodžius: Susimildama išleisk Lietuvai mano straipsnių knygą. Būdama pati nepailstanti publicistė, savo akiratyje aprėpianti ne tik Vilniaus kraštą, bet ir savo rašiniais atsiliepianti į lietuvių kultūros reiškinius visoje Lietuvoje ir lietuvių etninėse žemėse Baltarusijoje, paskutinį velionio Petro prašymą ištesėjo. Tik ką pasirodė Stasės Gaidytės-Averkienės publicistikos rinkinys Daina tėvynei Lietuvai, kurią išleido leidykla Žuvėdra, spausdino UAB Ciklonas. Džiaugiuosi, galėdamas trumpai pristatyti skaitytojui Stasės ir Petro dueto parašytą knygą, juolab, kad jų ir mano rašiniai dažnai susitikdavo periodinės spaudos puslapiuose, o ir autorių veidai ir bendravimas nuo Atgimimo pradžios patriotiniuose renginiuose neišdildomai įsiminė. Knygoje spausdinami geriausi geologės S. Gaigytės-Averkienės ir jos vyro P. Averkos ( ) publicistiniai straipsniai, skelbti Lietuvos periodikos leidiniuose. Knygą sudaro skyriai: Petro Averkos publicistika, Petro Averkos literatūriniai bandymai, Stasės Gaidytės-Averkienės publicistika, Stasės Gaidytės gyvenimo ištakos, Bendražygiai apie Stasę ir Petrą Averkus. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, atspindinčiomis gražiausias Stasės ir Petro gyvenimo akimirkas. Linkėkime skaitytojui priimti knygą kaip dainą, duetu sudainuotą Tėvynei. Algimantas Zolubas Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos leidiniai Antanas Burokas Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, daug aktyvių narių pasitraukė į užsienį arba stojo į ginkluotą partizaninę kovą prieš okupantus. Žuvusiuosius bei suimtuosius pakeisdavo studentai, moksleiviai ir kiti patriotai. Daugelis jų atsidūrė kalėjimuose, lageriuose. Jiems ir kilo idėja lageriuose atkurti LLKS. Ten 1954 m. Sąjunga leido laikraštėlius Šiaurės pašvaistė, Protėvių keliu, Varpas, Nepriklausoma Lietuva. LLKS lageriuose organizavo politinių kalinių sukilimus, streikus, vykdė diversijas, sprogdino šachtų techninius įrenginius, reikalavo laisvės m. suorganizuotas visuotinis Vorkutos sukilimas. Šis ir kiti kalinių sukilimai privertė sovietų vyriausybę paleisti į laisvę milijonus kalinių. Aktyviausi pasipriešinimo ir streikų organizatoriai buvo S. Ignatavičius, I. Uogintas, E. Burokas,V. Vaineikis, E.Laugalys, P. Aleksiūnas, E. Smetona, A. Lukoševičius, V. Šiška, P.Vaverskis, P.Vaičekauskas, P.Zagreckas, J. Šilinas, J. Grušys, L. Bručas, V. Korsakas, V.Svilas, E. Svilainis, F. Kirvelaitis ir daugelis kitų. Jiems sugrįžus iš lagerių į Lietuvą, kova buvo tęsiama m. LLKS vadovavo generolas M. Pečiulionis, nuo 1960 m P. Paulaitis. LLKS m. Lietuvoje vėl pradėjo leisti pogrindinį laikraštį Varpas. Ypač aktyviai Varpo leidyboje dalyvavo Vytautas ir Stasė Vaineikiai, Edvardas ir Antanas Burokai, kun. J. Dabravolskas, Petras Grainys, Jonas Kūjelis, Vincas Korsakas, Stasys Ulevskis ir kiti. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais LLKS nariams atrodė, kad Laisvė 1990-siais iškovota, jog po kančių ir vargų galima ilsėtis ir džiaugtis, nes tikslas pasiektas. Deja, apsirikome. Buvusioji sovietinė nomenklatūra sugrįžo į valdžią nepriėmus desovietizacijos įstatymo ir užėmė postus visose aukščiausiose šalies institucijose, toliau valdo spaudą, televiziją, ekonomiką, svarbiausius strateginius objektus, bankus. Mokslo ir mokymo įstaigose, mokyklose, teismuose išliko sovietine ideologija persisunkę funkcionieriai su savais filosofais ir tarnautojais m. LLKS aktyvas Vilniuje oficialiai įregistravo LLKS ir jos leidinį Varpą. LLKS užsibrėžė tikslą viešinti neokomunistų, įvairaus plauko kosmopolitų, globalistų kenksmingas valstybei užmačias, pasisakyti vidaus ir užsienio politikos klausimais, auklėti jaunimą patriotine dvasia, ginti žmogaus teises ir laisves, rinkti istorinę medžiagą apie laisvės kovas, remti Laisvės kovotojus ir jų šeimas.

7 7 Didelį vaidmenį, skleisdamas Tėvynės meilės, patriotizmo idėjas, atlieka Algimanto Zolubo redaguojamas mūsų mėnraštis, žurnalas Varpas. Jame produktyviai dirbo šviesios atminties Vilius Bražėnas, išleidęs 4 knygas bei daugybę publicistikos straipsnių, Edvardas Burokas Pūtėme prieš vėją penkis tomus apie politinių kalinių veiklą sovietiniuose lageriuose, jų dalyvavimą streikuose, Petras Girdzijauskas Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas, Eugenijus Stancikas apie jaunimo pogrindines organizacijas Lietuvoje. LLKS rūpesčiu 2003 m. pastatytas kryžius kovojusiems ir žuvusiems už laisvę Lukiškių aikštėje, aktyviai dalyvaujame tvarkant N. Rasų karių kapus, valstybės vadovų, generolų, dvasininkų, partizanų, laisvės kovotojų, sukilėlių, nukankintų įvairiose vietose, įamžinimu kenotafuose. LLKS pastangomis, pažymint Kovo 11-ją bei LLKS įkūrimo sukaktį greta Nepriklausomybės aikštės Sąjungos rūpesčiu pastatytas paminklas Žinia. Varpe išsamiai nušviečiama Sąjungos veikla, pristatomos jos narių išleidžiamos knygos, vietą randa politinių kalinių ir tremtinių prisiminimai, atspindimas bendradarbiavimas su patriotinėmis, ypač jaunimo, organizacijomis, dalyvavimas įvairiuose valstybiniuose ir visuomeniniuose renginiuose, pažymint įvairias sukaktis. LLKS veiklai atspindėti nuo 2012 m. pradžios radosi naujos galimybės, kai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas savo lėšomis pradėjo veiklą remti. Fondo dėka padidinta žurnalo Varpas apimtis, jis siunčiamas Lietuvos mokyklų bibliotekoms, sukurtas ir itin efektyviai veikia internetinis portalas, kuriame atspindimos nūdienos aktualijos, pateikiami žurnalo bendradarbių rašiniai, knygos. Jei Varpo mėnesinis tiražas siekė tik 600 egz., tai dabar išleidžiami 1200 egz., o elektroniniu variantu pdf formatu jau naudojasi šimtai tūkstančių skaitytojų. Varpo redakcijoje bei internetiniame portale gaunami gausūs laiškai iš Lietuvos ir įvairių užsienio valstybių liudija LLKS veiklos aktualumą, leidinių apie ją svarbą. Ričardas Čekutis, Respublikos žurnalistas Paaiškėjus stojamųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir kolegijas rezultatams matyti, kad studentai mieliau renkasi humanitarines specialybes, o sprendžiant iš valstybės finansuojamų vietų, mūsų valdžia taip pat yra linkusi prikepti kuo daugiau visų rūšių vadybininkų, nors privatusis sektorius jau seniausiai skundžiasi, kad darbo rinkoje neįmanoma rasti įvairaus profilio specialistų, pajėgiančių dirbti realioje ekonomikoje. Prof. Zigmas Zinkevičius Grąžinkime į švietimą turinį Apie Lietuvos švietimo sistemos bėdas Respublika kalbėjosi su buvusiu švietimo ir mokslo ministru prof. Zigmu Zinkevičiumi - Paskelbti stojamųjų į aukštąsias Lietuvos mokyklas ir kolegijas rezultatai. Pagal naujausius duomenis daugiausia valstybės finansuojamų vietų - ekonomikoje ir medicinoje. Ar tinkamai, jūsų manymu, valstybė pasirenka prioritetus švietimo srityje? - Man šiandien sunku spręsti apie šių dienų prioritetus, nes nesu susipažinęs su realiu specialistų poreikiu mūsų valstybėje, daugiau galiu spręsti iš įvairių pasisakymų ar netgi pačių studentų pastebėjimų. Be to, šis poreikis dažnai kinta sparčiau, negu spėjami atlikti kokie nors rinkos tyrimai. Tačiau štai kas man labiausiai nepatinka visoje bendroje mūsų švietimo sistemoje: jau ne pirmus metus be paliovos visi šneka apie neva vykstančią švietimo reformą, tačiau kuo gi ta reforma pasireiškia? Ogi visiškai formaliais dalykais arba smulkmenomis, neturinčiomis jokios įtakos valstybės ir tautos gyvenimui - jie ten ginčijasi, ar padidinti moksleivių klases, ar sumažinti ir t.t. Visiškai yra užmirštas pats svarbiausias dalykas: neliko švietimo turinio. O kas yra turinys? Paskaitykite dabartines mokymo programas - net nežinau, kaip jas pavadinti: tai tiesiog klaikus daiktas. Netgi visos svarbiausios, fundamentalios sąvokos iš tų programų išmestos - ten nėra vietos lietuvybei, tautiškumui, patriotizmui, nėra vietos visai lietuvių tautai. Visa tai pakeista į kažkokį amorfišką darinį - pilietinė visuomenė. Mums patriotinio auklėjimo šiais laikais reikia labiau negu oro... - Vadinasi, valdant liberalams, tautinės mokyklos idėja jau palaidota? Kaip ją būtų galima atgaivinti? - Na, jiems tai visą laiką buvo svetimos sąvokos... Būtina kuo skubiau peržiūrėti visas mokymo programas. Pirmiausia į jas reikia grąžinti visa tai, kas susiję su tautiškumu, su patriotizmu, su meile Lietuvai. Jeigu mes neišugdysime patriotinės jaunosios kartos, vadinasi, lietuvių tauta neturi ateities. meile Neatmesčiau tikimybės, kad to dabar ir siekiama,

8 8 nors daugelį nesąmonių mūsų valdininkai padaro ir iš nežinojimo, nesiorientavimo situacijoje, iš nuolankaus paklusnumo viskam, kas brukama iš šalies. Dabar Lietuva augina nuo savo šaknų vis labiau atitolstančius vadinamuosius piliečius, nors jų net pilietiškumo supratimas yra labai seklus, sakyčiau, auginame pseudopiliečius. - Tai po visų garsiai skelbtų ir skelbiamų reformų valdantiesiems pavyko švietimo sistemą perorientuoti į vienadienių, tautai neatsakingų ir jai niekuo neįsipareigojusių kosmopolitų gamybą? - Žinoma. Tačiau ir mūsiškių diegiamas kosmopolitizmas taip pat yra specifinis. Tai yra grynai sovietinis kosmopolitizmas. Čia tik liberalams atrodo, kad jie yra neva kažkokie labai modernūs ir vakarietiški. Iš tikrųjų jie yra paprasti sovietukai, turintys visus jiems būdingus atributus. Tai yra tautos vėžys. Sovietai lygiai taip pat naikino tautines tradicijas, kultūrą, šeimą. Šitie eina jų pėdomis ir daugelis to net nesuvokia, nes nieko nežino. Iš čia ir tas nuolankus prisitaikymas, vergavimas svetimiems interesams. - Kaip tik norėjau klausti, iš kur tai ateina. Gerokai keista, juk bent jau liberalai giriasi mokęsi užsienio universitetuose, jie esą yra atviri idėjoms ir inovacijoms... Kodėl vis dėlto mūsų valdžia tokia imli svetimybėms? - Šiuo atžvilgiu mūsų valdžia yra visiškai bestuburė. Tiksliau, ji neturi tautinio lietuviško stuburo. O tie jų baigti universitetai, kaip matome, nėra jokia panacėja. Sąjūdžio laikais išgyvenome didžiulę euforiją ir ta tautinės mokyklos idėja nebuvo kažkoks dirbtinis, iš piršto laužtas projektas, kokių dabar yra gausybė. Tai buvo gyvybiškai būtina idėja. Ne mažiau ji būtina ir šiandien, gal net dar labiau, tačiau yra dirbtinai slopinama ir pakeičiama amerikietiškais pakaitalais. Didžiausia tragedija, kad visiškai nutolome nuo Sąjūdžio dvasios. Todėl dabar ir niekur neiname, tiesiog mindžikuojame vietoje. - Kiek sugrįžkime į pokalbio pradžią. Štai daugelio sričių verslininkai skundžiasi, kad aukštosios mokyklos parengia daug visokių vadybininkų, kurie nieko nemoka ir kuriuos reikia perkvalifikuoti norint sėkmingai integruoti į rinką. Nejaugi šito nemato mūsų universitetai? - Mūsų švietimo politika yra galbūt ne tiek prasta, kiek labai nekryptinga, atitolusi nuo realybės. Iš tikrųjų tų vadybininkų ar kitokių specialistų parengimas nėra nukreiptas į jų praktinę veiklą. Universitetai ir kitos mokymo įstaigos tikrai turėtų įdėmiai sekti rinką ir išmokyti studentus kokios nors praktinės veiklos. To labai trūksta. Aš suprantu verslininkus, tačiau gaila ir studentų, kurie baigę tas mokyklas yra priversti emigruoti arba čia neranda darbo. Humanitarų teoretikų turime pakankamai, bet viso pasaulio tendencijos ir krizės rodo, kad ne jie šiandien yra reikalingi, o būtent praktikai, pajėgiantys rasti vietos realioje gamyboje. - Tai kodėl taip atsitinka? Vėl grįžtu prie to paties klausimo: nejaugi mūsų švietimo vadovai ar politikai to nesupranta? Jūs pats buvote ministras, valstybės konsultantas švietimo ir mokslo klausimais. Jūsų patarimų jie neklausė? - Yra nemažai tokių, kurie tikrai nuoširdžiai to nesupranta, tačiau ir toliau dirba savo pragaištingą darbą. O dėl mano konsultacijų... Jie nelabai paiso. Pasakai, būdavo, kokią idėją - jiems pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, arba apsimeta, kad negirdi... Jie save laiko labai viską išmanančiais ir žinančiais, kai kurie yra tiesiog pasipūtę, tad tautiškai mąstantys žmonės jiems nėra joks autoritetas. Nieko nesakau, yra ir geranoriškų žmonių mūsų švietimo sistemoje, tik, deja, nuo jų šiandien niekas nepriklauso arba vadovai jų lygiai taip pat negirdi. - Yra ir daugiau keistos statistikos. Antai valstybės finansuojamų vietų į aukštąsias mokyklas yra daugiau nei į kolegijas ar technikos mokyklas. Ar tai reiškia, kad valstybė pageidauja, jog visi būtų profesoriais, tačiau dirbtų valytojais bei santechnikais? - Žinoma, tai yra negerai. Tiek daug aukštųjų specialistų tikrai nereikia. Negerai, nes tos kolegijos ir įvairios technikos mokyklos yra kur kas arčiau realaus gyvenimo nei universitetai. Universitetai rengia daugiau teoretikus, tačiau apie tai jau šnekėjome - tai yra nukrypimas nuo praktinės veiklos. Kodėl į visa tai valstybė žiūri abejingai arba net skatina tokią padėtį, man sunku spręsti - neturiu dabar reikiamų duomenų. Tiesiog taip neturėtų būti. Štai yra puiki dirva realioms reformoms, o ne klasių vietų perstumdymui... - Bet juk mums aiškinama, kad esą dabar kuriama pilietinė visuomenė ir visa švietimo sistema orientuota kurti tokią visuomenę. Tai esą yra progresyvu ir taip esą elgiasi visas cvilizuotas Vakarų pasaulis... - Pilietinė visuomenė yra akių muilinimas. Nėra jokios pilietinės visuomenės, yra tik lietuvių tauta, kuriai ugdyti ir turi būti orientuota visa švietimo sistema. Pastebiu, kad mūsų valdininkai labai lengvai susiranda sau autoritetus kažkur užsienyje. Manau, kad pakenkė ir Amerikos pavyzdys - mūsiškiai itin mėgsta ten ieškoti sektinų pavyzdžių. Amerikiečiai yra imigrantų tauta, susidedanti iš piliečių. Iš čia ir pas mus mėgstamas naudoti absurdiškas terminas Lietuvos tauta. Tačiau net negalima lyginti šitų dalykų. Lietuva yra tautinė valstybė, ją sukūrė lietuvių tauta, tai užfiksuota net Konstitucijoje. O amerikiečių tautą sukūrė imigrantai. Ne-

9 9 sugebėjimas atskirti netgi šitų elementarių dalykų ir paverčia mūsų valdininkus pataikautojais, dėl to kenčia visa švietimo sistema ir lietuvių tauta, maitinama visokiais užsienietiškais surogatais. Mums nereikia jokio nuolat išradinėjamo dviračio - sugrąžinkime tik į gyvenimą tikrąsias prasmes, lietuvius vadinkime lietuviais, t.y. grąžinkime į švietimą tikrąjį turinį. Parengta pagal dienraštį Respublika Birželio sukilimas už Nepriklausomą Lietuvą, prieš bėgantį ir ateinantį okupantus Prof. Antanas Tyla Stebint bendriausias ilgalaikes Lietuvos ir lietuvių tautos raidos kryptis galima išskirti tris vertybes, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą tai valstybinės laisvės branginimas bei dora, darbštumas ir siekis pažinti pasaulį savišvieta ir mokslo keliu. Šioms vertybėms įgyvendinti tauta parodė daug pasiryžimo, valios, jėgų ir pasiaukojimo tiek senosios Lietuvos valstybės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, tiek ginant lietuvių kalbą ir raštą Rusijos okupacijos ir spaudos draudimo laikotarpiu, Lenkijos okupuotoje Lietuvoje bei praėjusiame amžiuje du kartus atkuriant modernią Lietuvos valstybę. Nereikia šių vertybių aukštinti kaip kažką ypatinga. Iš tikrųjų tai yra natūralus, normalus civilizuotos tautos mentalitetas. Minime 70-ąsias 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metines. Lietuvos valstybingumo istorijoje Birželio sukilimas yra integralus su XX a. pradžioje demokratiniame pasaulyje buvusia tautų apsisprendimo teise ir jos kontekste subrendusia Lietuvos piliečių, lietuvių tautos valstybine savimone. Sukilimas buvo per pirmąjį Nepriklausomybės 20-tį išugdyto valstybinio sąmoningumo refleksija dviejų totalitarinių režimų, jų armijų ir tankų lavinoje. Sukilimas priminė visą pasaulį apkeliavusią Sausio 13-sios įvykių prie Televizijos bokšto nuotrauką, kurioje TV gynėjas plikomis rankomis pasionariškai stumia atgal didžiulį sovietinį tanką, po savo šarvais prislėgusį kitą gynėją. Istoriografija Birželio sukilimas turi turtingą istoriografiją, visiems yra prieinami šaltiniai, publikacijos, atsiminimai. Tarp publikacijų yra sukilimo organizatorių, pirmiausia diplomato Kazio Škirpos ir Pilypo Naručio dokumentuotos publikacijos, tematiniuose rinkiniuose ir periodikoje paskelbti kovotojų atsiminimai, taip pat sukilimo atminties slopintojų čekistų, tokių kaip J. Vildžiūnas, prisiminimai. Mokslinę isto- riografiją sudaro tiek sena sovietinė, tiek sukurta naudojantis akademine laisve išeivijoje ir išsilaisvinusioje Lietuvoje. Tai Valento Brandišausko studija, leidinys Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. Posėdžių protokolai (Vilnius, 2001), Jono Antanaičio ir Alfonso Žaldoko rinkinys Tautos teisė sukilti metų birželis (Kaunas, 2001), Juozo Brazaičio Vienų vieni (Vilnius, 1990), Antano Martinonio sudarytas sukilimo dokumentų ir prisiminimų rinkinys. Yra daug pavienių sukilėlių, sovietines represijas patyrusių Lietuvos piliečių atsiminimų. Paskutinis apibendrinantis Sukilimo vertinimas yra pateiktas [10 psl.] Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje kolektyvinėje [A. Anušausko, A. Bubnio, A. Jokubčionio, V. Tininio ir L. Truskos] monografijoje Lietuva : Okupuotos Lietuvos istorija [2005, 2007]. Leidinyje tvirtinama. kad Sukilimas išplito visoje Lietuvoje, kad jis prasidėjo per radiją išgirdus Himną ir pranešimą apie Lietuvos Laikinosios vyriausybės sudarymą. Šiame savo pranešime aš noriu atsakyti į 3 klausimus: 1. Kam Lietuvos politinio sukilimo reikėjo? 2. Ar reikėjo tokio sukilimo nacių Vokietijai? 3. Kiek sovietinių okupantų represijos pakenkė sukilimo organizavimui? Sukilimo idėjos atsiradimas Be abejo, gali kilti klausimas, iš kur atsirado sukilimo idėja. Juk Nepriklausomybę Lietuvos kariuomenė apgynė frontuose, o ne sukilimais m. viską lėmė susiklosčiusios politinės aplinkybės ir valstybinė savimonė. Lietuvos sovietinė okupacija 1940 m. birželio 15 d. buvo pirmiausia brutalus atėmimas iš jos piliečių valstybinio gyvenimo teisės, o kartu jų kovų už nepriklausomą valstybę, jai duotos priesaikos išniekinimas, pažeminimas. Reguliarios Lietuvos kariuomenės kariai, karininkai, atsarginiai, šauliai, policija, visuomeninių organizacijų nariai, m. davę priesaiką ginti ar rūpintis Lietuvos

10 10 valstybe, negalėjo įvykdyti savo priesaikos ir buvo kaip Lietuvos piliečiai morališkai pažeminti, bet nepalaužti. Organiškai brendo Lietuvos pilietinis pasipriešinimas okupaciniam režimui ir Lietuvos išsilaisvinimo kelių paieškos. Per trumpą laiką susiformavo trys pasipriešinimo ir išsivadavimo kryptys. 1. Lietuvos diplomatų pastangos tarptautinės teisės keliu atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 2. Pogrindinė veikla priešinantis kasdienei okupacinio režimo raiškai ir ideologijai, diskredituojant režimą, stabdant nesąmoningų ir nesiorientuojančių piliečių kolaboravimą. 3. Pogrindinė veikla siekiant atkurti suverenitetą ginkluoto sukilimo keliu karo tarp Vokietijos ir SSRS atveju. Antisovietinei rezistencijai reikšminga buvo tai, kad Lietuvos valstybės vadovai vyriausybių nariai, partijų nariai, politikai, tarnautojai, karininkai, policininkai ir rezistentai, gelbėdamiesi nuo sovietinių represijų, galėjo rasti saugią prieglaudą kaimyninėje Vokietijoje. Ten 1941 m. pavasarį buvo apie tūkstantį politinių pabėgėlių iš Lietuvos. Vokietija jų neperdavinėjo sovietiniam režimui ir tokiu būdu išgelbėjo juos nuo birželio 14-osios tremtinių likimo ir kruvinojo čekistinio teroro, vykdyto Rainiuose, Panevėžyje, Juodupėje, Pravieniškėse, Červenėje, Gorkyje, Rešiotuose ir kt. Deja, iki šiol oficialiai Lietuvos valstybė už tai dar nepadėkojo vokiečių tautai. Tautai, ne naciams. Todėl šioje auditorijoje reiškiu padėka vokiečių tautai už išgelbėtus nuo raudonojo teroro Lietuvos piliečius. Politinius pabėgėlius telkė buvęs Lietuvos Respublikos pasiuntinys Berlyne pulk. Kazys Škirpa. Jis pirmomis sovietinės okupacijos dienomis iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos tarnautojų patyrė, kad Vokietijos puolimas prieš Sovietų Sąjungą politiškai nuspręstas, tik dar neturintis konkrečios datos. Turint tokią informaciją apie Rytų Europoje bręstančią geopolitinę įtampą, subrendo idėja, kaip Lietuvai pasiekti savo politinį tikslą. K. Škirpa, praėjus 10-čiai dienų nuo sovietinės okupacijos pradžios, atvyko trumpam į Kauną. Po pokalbių su Lietuvos politikais, karininkais ir šiaip valstybės reikalais susirūpinusiais lietuviais, jis įsitikino, kad išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos galimybę visi matė tik Vokietijai pasukus karo mašiną į Rytus. Visi karininkai ir civiliai, su kuriais Škirpai teko Kaune bendrauti, buvo įsitikinę jog gali tekti vėl tvertis ginklo, panašiai kaip metais, ir kad rusų-vokiečių konfliktas galėtų sudaryti tam tinkamą progą. Škirpa prisipažįsta, jog visi prašė, kad jis imtųsi iniciatyvos ir nustatytų veikimo gaires. Diplomatas patarė karininkijos ir šaulių atstovams kaip galima daugiau paslėpti ginklų ir šaudmenų, kol dar ginklų sandėlių apsauga tebėra lietuvių rankose, o jaunuomenės atstovus kvietė nutiesti su juo slaptą ryšį per žaliąją sieną. Taip pat patarė patylomis sudaryti slaptą būsimos pogrindžio organizacijos karkasą planingam pasiruošimui ginkluotai kovai, kada tam susidarys palankios aplinkybės. Tuo metu iš tikrųjų stiprėjo abiejų nusikalstamo Molotovo-Ribbentropo pakto signatarų santykių karinė atomazga m. liepos 21 dieną, kai Kaune vadinamajame Liaudies seime sovietiniai okupantai su kolaborantais pompastiškai priiminėjo Lietuvos suverenios valstybės sunaikinimo ir sovietinio aneksavimo nutarimus, Vokietijos karinė vadovybė Hitlerio įsakymu pradėjo ruošti Barbarosos planą. Tų metų gruodžio 19 d. jis buvo paruoštas ir jį pasirašė Hitleris. Šiame kontekste rengimasis sukilimui darėsi vis aktualesnis m. rudenį lapkričio 17 d. Berlyne 28 pasitraukę iš Lietuvos lietuviai K. Škirpos iniciatyva įsteigė Lietuvių aktyvistų frontą, kuris ėmė ruoštis sukilimui ir Lietuvos valstybės atkūrimui. Šiandien, kai viską žinome apie tarptautinių įvykių raidą ir geopolitinę jėgų išsidėstymo kaitą, galima sakyti, kad tai buvo įsivaizduojama situacija paremtas, bet maža vilties teikiantis siekimas. Tačiau tuomet kitokio, kiek realesnio mėginimų kelio atkurti suverenią valstybę ir nebuvo. Alternatyvos Sukilimui konstravimas Vienok alternatyva sukilimui buvo konstruojama. Kai kurios Vakarų valstybės ir Turkija nepripažino Baltijos šalių aneksavimo, išsaugojo diplomatines atstovybes. Lietuvos diplomatai, likę Vakaruose, paskelbė viešus protestus dėl sovietinės okupacijos ir aneksijos. Škirpa bene pirmasis pasakė, kad tai okupacija d. Berne Lietuvos pasiuntinybėje įvyko kelių Lietuvos pasiuntinių pasitarimas dėl tolesnės diplomatinės veiklos. Jie nutarė Lietuvos atstovavimui sudaryti Lietuvos tautinį komitetą. Turėdami žinių, kad Vokietija toleruoja Nepriklausomos Lietuvos sąvoką, nutarė remtis Vokietija, iki galo ja nepasitikint ir išsireikalaujant, kad oficialiai būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė Lietuvos pasiuntinių konferencija Romoje nutarė, kad Lietuvos aneksavimas tarptautinės teisės požiūriu neturi jokios galios, sudarė Ernesto Galvanausko vadovaujamą Lietuvos tautinį komitetą egzilinės vyriausybės prototipą, kuris turėtų atstovauti Lietuvai ir siektų jos Nepriklausomybės atkūrimo. Kartu konferencijos dalyviai pažymėjo, kad Lietuvos suverenumą bus galima atkurti tik

11 11 po karo Taikos konferencijos sprendimu. Be to, nutarta pasinaudoti ir karo metu atsiradusiomis kitomis galimybėmis suverenitetui atkurti. Tai leido K. Škirpai ir Vokietijoje esančiai lietuvių bendrijai ieškoti kitų išsilaisvinimo kelių, nes Lietuvos tautinis komitetas savo veiklos neišplėtojo ir karo pradžioje savo funkcijas perdavė ministrui pirmininkui K. Škirpai. Rengimasis sukilimui Tuo tarpu Berlyne įsteigtas LAF ėmėsi organizacinės veiklos sukilimui ruošti ir valstybei atkurti. Tuo tikslu buvo sudaryta 20 komisijų, rengusių atkūrimo projektus. Išsiplėtojo ryšiai su Lietuva. Vilniuje ir Kaune susikūrė LAF štabai sukilimui rengti. Centrines funkcijas atliko Vilniaus štabas. Jis turėjo paskelbti sukilimą ir Valstybės atkūrimo deklaraciją. Štabą sudarė karininkai su štabo viršininku mjr. Vytautu Bulvičium priešaky: kpt. Juozas Kilius, kpt. Juozas Sadzevičius, kpt. Jonas Vabalas, karo lakūnas Leonas Žemkalnis, teisininkai Vladas Nasevičius, Mykolas Naujokaitis, mokytojai Antanas Skripkauskas, Stasys Mockaitis,Vilniaus geležinkelio stoties viršininko pavad. Jurgis Gobis ir kt. Kauno LAF štabas neturėjo aiškios narystės ir organizacinės struktūros. Pagal jo vadovą Pilypą Narutį, kiekvienas LAF štabo narys buvo individualiai įsipareigojęs kuruoti tam tikrą veiklos barą. Didžiąją dalį štabo narių sudarė studentų korporacijų koalicijos atstovai. Štabe buvo ir jaunų dėstytojų, ir ryšių specialistų, ir profesionalių kariškių, atleistų iš kariuomenės ir atėjusių į universitetą. Ypatingą padėtį LAF struktūroje užėmė strateginiai ir idėjiniai vadovai Leonas Prapuolenis, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra ir kt m. kovo 16-birželio 21 d. NKGB susekė ir likvidavo LAF Vilniaus štabą. Buvo suimta 18 jo narių ir ryšininkų. Birželio 24 d. paryčiais jie traukiniu buvo išvežti į Rusiją, į Gorkio kalėjimą. Ten lapkričio 28 d. Maskvos apygardos karo tribunolas 8 nuteisė sušaudyti, o likusius ilgalaikiam kalinimui konclageriuose ir kalėjimuose. Sušaudyti: 1. Mjr. Vytautas Bulvičius, LAF Vilniaus štabo vadas, LLV krašto apsaugos ministras; 2. Kpt. Juozas Kilius; 3. Ltn. Juozas Sadzevičius; 4. Lakūnas ltn. Leonas Žemkalnis; 5. Adv. Aleksas Kamantauskas, LAF Vilniaus štabo viršininko pavaduotojas; 6. Jurgis Gobis; 7. Mokyt. Stasys Mockaitis; 8. Mokyt. Antanas Skripkauskas. Įkalinti: 1. Jonas Masiliūnas, Škirpos pavad. Lietuvoje, LLV Susisiekimo ministras; 2. Vladas Nasevičius, LLV Vidaus reikalų ministras, po V. Bulvičiaus arešto perėmęs Vilniaus LAF štabo viršininko pareigas, suimtas Vilniuje birželio 21 d.; 3. Vytautas Statkus, LLV Prekybos ministras; 4. Ltn. Jonas Valkiūnas; 5. Kpt. Jonas Vabalas; 6. Kpt. Izidorius Andriūnas; 7. Finansų insp. Antanas Petkelis; 8. Ekonomistas Jonas Markūnas; 9. Ltn. Balys Puodžiūnas; 10. Ltn. Aleksas Vainorius, vienintelis išteisintas, bet nepaleistas. Po Vilniaus štabo vadovybės suėmimo jam priklausančias funkcijas V. Nasevičius perdavė Kauno LAF veikėjams. Todėl Kaunas tapo sukilimo vadovaujančiu centru. Kauno sukilėliai darė viską, kas buvo įmanoma padaryti. Dar balandžio mėn. Vilniaus ir Kauno LAF štabų atstovai, iš anksto gavę K. Škirpos sutikimą būti ministru pirmininku, sudarė LLV. Sukilimo vykdymas Prasidėjus karui, tą pačią dieną Kaune sukilėliai užėmė Centrinį paštą, Telefono ir telegrafo pastatą, nutraukė sovietinės kariuomenės elektroninius ryšius, prieš tai paskelbę, kad vokiečių desantas jau Kaune. Tai sukėlė raudonarmiečių paniką. Labai svarbu buvo, kad tą dieną sukilėliai užėmė Radiofoną ir Radijo stotį, Prezidentūrą, policijos-milicijos nuovadas, stengėsi apsaugoti nuo susprogdinimo tiltus. Tos dienos vakare iš Kauno pradėjo bėgti okupantų marionetinė valdžia, enkavedistai. Jie sunkvežimiais išsivežė dalį politkalinių, kurių daugumą pakeliui Minske, Červenėje ir kitose vietovėse sušaudė. Sukilėliai, susikovė su sovietine kariuomene, neleisdami jos daliniams persikelti per Nemuną ir veržtis į miestą. Birželio 23 d. 9:28 val. prabilo nuo vakaro tylėjęs, jau sukilėlių rankose atsidūręs Kauno radijas. L. Prapuolenis perskaitė LAF atsišaukimą: Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas. Laisva ir Nepriklausoma Lietuva. Tautiečiai, vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva, nepriklausoma. Jau sudaryta Laikinoji vyriausybė... Lietuvių aktyvistų frontas pristatė Lietuvos laikinąją vyriausybę, kurios vardu buvo paskelbta apie laisvos Lietuvos atkūrimą: Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais. Giedamas Himnas ir Tautinė giesmė Lietuviais

12 12 esame mes gimę. Po to nuskambėjo Kipro Petrausko atliekama liaudies daina Saulelė raudona, kaip sutartinis ženklas pradėti sukilimą. Skelbiamas LAF atsišaukimas Viskas Lietuvai. Kiek vėliau LAF paskyrė Kauno komendantą, suformavo Tautos gynimo komitetą. Tos pačios dienos (birželio 23) vakare Vilniuje sukilimą pradėjo Raudonosios armijos lietuviški daliniai ir doc. Stasio Žakevičiaus vadovaujami sukilėliai. Prasidėjo įstaigų, Radijo stoties, milicijos nuovadų užiminėjimas, nedidelių sovietinių grupių nuginklavimas, sukilėlių aprūpinimas ginklais. Pilies bokšte buvo iškelta Trispalvė. Kitą dieną į Vilnių įžygiavo vokiečių tankai. Tačiau, kaip ir Kaune, Vilniaus sukilėliams nepavyko sutrukdyti čekistams traukiniu išvežti iš Vilniaus kalėjimo suimtųjų LAF Vilniaus štabo narių ir bendradarbių. Birželio 26 d vokiečių kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvą. Birželio 28 d. buvo išleistas įsakymas sukilėlius nuginkluoti. Okupacinis sovietinis režimas buvo panaikintas per vieną savaitę ir atkurta iki sovietinės okupacijos buvusi administracija. Programiniai politiniai uždaviniai buvo įvykdyti. Nacių įsakymu sukilėliai buvo nuginkluoti. Sukilimo metu žuvo apie 1000 sukilėlių, daugiausia Kaune ir Vilniuje. Alytuje vokiečiai sušaudė 42 sukilėlius, paskui tai įvertinę kaip skaudžią klaidą. Sukilimo metu buvo išaiškinti sovietinio teroro karo pradžioje padaryti nusikaltimai Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Juodupėje ir kt. Prie politinių sukilėlių prisijungė nieko su juo bendra neturinčių asmenų, todėl sukilimo metu nepavyko apsaugoti visuomenės nuo kerštavimo ir nacių rasistinės politikos akcijų. Ar reikėjo Vokietijai Lietuvos politinio sukilimo? Dauguma žmonių tikėjosi, kad kilus karui Vokietija bus tolerantiška lietuvių politiniams siekiams. Už tai vokiečių kariuomenė buvo sutikta su gėlėmis. Vokiečių spaudoje mirgėjo korespondentų pranešimai, kaip draugiškai lietuviai sutinka vermachtą. Tačiau iš tikrųjų Lietuvos nepriklausomybė netilpo į nacių strateginius politinius ir rasinius planus. Hitleris Reicho vadovybės pasitarime pareiškė, kad visas Pabaltijys turi tapti imperijos dalimi. Vokietijos valstybės pareigūnams buvo uždrausta duoti bet kokius pažadus apie Baltijos valstybių valstybinį-teisinį statusą po vokiečių užėmimo. Nacių paruoštoje rasistinės politikos tautų skalėje Baltijos šalis buvo numatyta germanizuoti, o vietinius gyventojus iškelti į Rusijos žemes m. balandžio 20 d. A. Rozenbergas buvo įpareigotas sudaryti instituciją Rytų žemėms tvarkyti. Taip atsirado Rytų ministerija. Ši ministerija, buvusi Heinricho Himmlerio globoje, pats Himmleris, Rozenbergas, Hansas Heinrichas Lohse buvo vieningos nuomonės, kad reikia panaikinti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Karo išvakarėse Rozenbergas kalbėjo apie Pabaltijo Reichskomisariatą su Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kt. generaliniais komisariatais. Šitas Rozenbergo projektas prieštaravo K. Škirpos strateginiams Lietuvos atkūrimo planams. Todėl K. Škirpa negalėjo pakęsti nei pačio Rozenbergo, nei jo braižomų komisariatų teritorijų projekto. Savo atsiminimuose jis Rozenbergo veiklą vadina imperializmu, o jį patį pasityčiodamas pakaruokliu (Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo sprendimu jis buvo pakartas). Esant tokiai nacių nuostatai LAFo rengiamas sukilimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę nuo pat pradžių šią veiklą stebėjusiam Gestapui tapo nebesuvirškinama piliule. Gestapininkas E. Galvanauskui aiškino, kad LAF reikalavimas Lietuvai nepriklausomybės esąs nerealus dalykas ir iliuzija. K. Škirpa rašo, kad artėjant karui su SSRS Berlyne didėjo nacių apetitas paversti mūsų kraštą vokiečių ekspansijos plotu, nebesiskaitant su jokiais teisės principais ir ankstyvesniais Vokietijos Reicho įsipareigojimais Lietuvos atžvilgiu. Tad sukilimo šalininkams teliko tik vienas drąsus kelias, nepriklausomybę ir Laikinąją vyriausybę paskelbti sovietinius okupantus išvijus, iki vokiečių kariuomenės įžengimo į Kauną ir Vilnių. Tai ir buvo įvykdyta. Naciai su tuo nesutiko. Vokietijos Sausumos pajėgų vyriausioji vadovybė birželio 26 d. direktyva per Lietuvą žygiuojančią kariuomenę instruktavo: Naujoji Lietuvos Vyriausybė nepripažįstama. Turi būti vengiama bet kokių aktų, kurie galėtų būti suprasti kaip oficialus jos pripažinimas arba reikštų politinį susirišimą. Tai turbūt geriausiai reflektuoja nacių požiūrį į politinio lietuvių sukilimo rezultatus. O priešiškumą sukilėliams atspindi toks tos direktyvos nurodymas: Bendra kova su lietuvių daliniais draudžiama... Smulkesni [daliniai] turi būti geruoju nuginkluojami ir sutelkiami į lagerius.... Prasidėjus antinaciniam pasipriešinimui naciai suėmė sukilimo deklaraciją per Kauno radiją paskelbusį LAF veikėją Leoną Prapuolenį ir jį uždarė Dachau konclageryje. Tik Škirpos rūpesčiu jis buvo paleistas su sąlyga, kad negalės gyventi Lietuvoje, o bus Bavarijoje. Nuo pat karo pradžios nacių Vokietija, vydama iš

13 13 Lietuvos sovietinius okupantus ir išlaisvindama nuo sovietinio teroro, sustabdydama masinį lietuvių šeimų trėmimą į Sibirą, žygiavo kaip užkariautoja, pasiryžusi tolimam Rytų žygiui prieš bolševizmą, nesirengdama paremti Birželio sukilimo deklaruotos nepriklausomybės. Sovietinių okupantų priemonės prieš sukilimo rengimą ir kerštas sukilėliams Sukilimo svarbi, gal net svarbiausia jėga galėjo būti Lietuvos karių daliniai. Korpuse sekimui buvo suformuotas NKVD ypatingasis skyrius m. sausio pradžioje korpuso enkavedistai į nepatikimųjų sąrašą buvo įtraukę 2600 karininkų ir kareivių. Birželio 7-9 d. buvo suimti LAF o Vilniaus štabui priklausę karininkai mjr. V. Bulvičius ir kt. Apytikriai po savaitės, Birželio trėmimų metu, per 29-ojo teritorinio korpuso dalinius nuvilnijo lietuvių karininkų masinių areštų banga suimta 236 karininkai. Tai buvo didelis smūgis sukilimo organizavimui ir Lietuvos rezistencijai. Čekistas Michailas Krysinas tvirtina, kad NKGB karo išvakarėse turėjo patikimos informacijos apie lietuvių pasipriešinimo ryšius su Vokietijos kariuomenės vadovybe ir spectarnybomis. Jis negalėjo nuslėpti pasitenkinimo, jog jei nebūtų buvę birželio masinio trėmimo, sukilimas būtų buvęs daug stipresnis. Tačiau iki karo pradžios čekistai net nežinoję Lietuvių aktyvistų fronto pavadinimo, vadindami sulaikytus jų štabo narius slaptos kontrrevoliucinės karinės sukilėlių organizacijos, siekusios su Vokietijos pagalba nuversti tarybų valdžią Lietuvoje, dalyviais. Išvados Birželio sukilimas buvo sunkus ir rizikingas Lietuvos piliečių mėginimas atkurti Lietuvos valstybę esant Lietuvoje dviem okupuojančioms valstybėms: paniškai bėgant sovietinės imperijos jėgoms ir pergalingai žygiuojant Vokietijos kariuomenei. Birželio 23 d. Deklaracija pirmiausia buvo Lietuvos piliečių sukilimo prieš sovietinį terorą, masinę tremtį, apskritai prieš sovietinę okupaciją ir pasipriešinimo totalitariniam sovietiniam režimui aktas. Reokupacijos metais sukilėliai buvo baudžiami mirties bausme ir kalėjimu konclageriuose. Sukilimas buvo politiškai, morališkai ir organizaciniu požiūriu pribrendęs kaip lietuvių politinės valios pareiškimas ir politinio pasitikėjimo savo jėgomis aktas. Niekas negalėjo garantuoti, kaip pasiseks realizuoti savo politinius siekius, kiek pareikalaus aukų pats sukilimas, kaip paklus Lietuvos visuomenė pagrindiniams sukilimo ir LLV siekiams ir interesams. Visa atsakomybė gulė ant LLV pečių. Ji tą atsakomybę prisiėmė, tačiau iš karto susidūrė su nacių iš principo priešiška Lietuvos suverenitetui nuostata. Reichas nepripažino Nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos, neleido jos realizuoti. Naciai taip pat vadovavosi žmonių naikinimo programa, vykdė rasistinę politiką. Visa tai įvertinusi LLV pasitraukė. Birželio sukilimas ir Birželio deklaracija buvo lietuvių tautos ir Lietuvos piliečių valstybinės savimonės aktyvi raiška. Tai buvo teroristinio sovietinio okupacinio režimo ir aneksijos bei nacių okupacijos atmetimo aktas. Pranešimas perskaitytas mokslinėje konferencijoje, skirtoje 1941 m. sukilimo 70-mečiui, Vilniuje. Aš pasiilgsiu Tavęs, Paragvajau... Jogilė Bulavaitė Džiaugsmu persunkti ir neišdildoma patirtimi paženklinti Jogilės prisiminimai iš Paragvajuje vykusios pasaulinės katalikiškų jaunimo organizacijų vadovų stovyklos World Camp 2012 Šių metų liepą centrinėje Pietų Amerikoje vyko kas trejus metus organizuojama pasaulinė katalikiškų jaunimo organizacijų, priklausančių federacijai FIMCAP, vadovų stovykla World Camp Ji yra šeštoji federacijos istorijoje. Stovyklos tema Con amistad y esperanza la solidaridad se alcanza/building solidarity through friendship and hope/solidarumo kūrimas, remiantis draugyste ir viltimi. Pagrindinė organizatorė šį kartą buvo FIMCAP narė jaunimo organizacija NIPPAC (Niños Perseverantes Paraguayos Catolicas) iš Paragvajaus. Šiai organizacijai nuolat stinga savanorių, tad tikėtina, jog po tokio mąsto renginio išaugs ne tik naujų savanorių skaičius, bet ir vyriausybė skirs daugiau dėmesio neformaliajam jaunimo ugdymui. Tai yra labai svarbu šalyje, kurioje savanoriavimas nėra visuotinai remiamas. Viena iš pagrindinių stovyklos idėjų buvo sukurti sąlygas organizacijų narių atstovams susitikti, užmegzti naujus ryšius ir praplėsti bendradarbiavimo sritis. Stovykla susidėjo iš trijų pagrindinių dalių. Pirmąją savaitę dalyviai leido kartu laiką, keliavo po apylinkes, bendravo su vietinėmis jaunimo grupelėmis, keitėsi patirtimi tarpusavyje, gludino kultūrinius skirtumus ir ruošėsi būsimiems projektams. Taip pat įrašė naująją FIMCAP himno versiją šį kartą 17 kalbų. Tai buvo vienas iš labiausiai jaudinančių stovyklos momentų. Kitas dešimt dienų šešios dešimtys dalyvių buvo padalinti į tris grupes ir paskirti į skirtingas Paragvajaus vietas savanoriauti. Trijuose miesteliuose vyko šie savanoriavimo projektai: Limpio buvo pastatyta vaikų žaidimų aikštelė Šv. Salvadoro mokyklos kieme, taip pat aplankyta viena skurdžiausių vietinių indėnų bendruomenių, leistas laikas su jais, užsiimta su vaikais; Remansito pradėtas statyti mūrinis vietinės bendruomenės centras (pasibaigus projekto laikui teliko uždengti stogą ir atlikti

14 14 vidinę apdailą); San Salvador sutvarkytas centrinis parkas, išgrįstas akmenimis pasivaikščiojimo takas. Be savanoriško darbo dalyviai leido laiką su vietiniu jaunimu, keliavo po apylinkes, mokėsi ispanų ir guarani (vietinė Paragvajaus kalba) kalbų, dalyvavo kultūriniuose renginiuose. Kadangi gyveno vietinėse šeimose pamatė tikrąjį šalies veidą. Paskutinės dienos stovykloje prabėgo visiems besidalinant įspūdžiais iš vykusių projektų, dalyvaujant kultūriniuose vakaruose, bendraujant, ilsintis, mėgaujantis paragvajietiškos žieminės saulės spinduliais, besikeičiant kontaktais ir atminimo dovanėlėmis, šokant, dainuojant ir džiaugiantis, kad galimybė sudalyvauti šiame unikaliame projekte nusišypsojo būtent mums. Paradoksiška, tačiau būtent tuo laiku daugelis suvokėme, kad bendravimui nereikalingos kalbos, ką jau kalbėti apie gramatikos žinias. Po keletos dienų ispanų žodžiai tampa pažįstami, išmokti kelis prancūziškus tampa juokų darbas, o išreikšti savo emocijas ir potyrius neužtenka nei žinomų žodžių, nei gestų. Ir ne todėl, jog sunku, todėl, kad jie tampa nebereikalingi kai visi mąsto viena linkme ir jaučia tą dvasią, kuri suvienija visus dalyvius iš visų pasaulio kampelių: Austrijos, Belgijos, Maltos, Lietuvos, Danijos, Vokietijos, Barselonos, Slovakijos, Šveicarijos, Šri Lankos, Indijos, Filipinų, Čilės, Paragvajaus, Haičio, Pietų Afrikos Respublikos, Burundžio, Kongo, Ruandos ir Ganos. Toliau pateikiu mano dienoraščio, rašyto stovyklos metu, ištraukas. Tie unikalūs momentai yra sunkiai aprašomi, bet jų nutylėti paprasčiausiai neįmanoma. Aš dalinuosi, kad kiti jauni žmonės, susidūrę su panašiomis galimybėmis, nedvejotų ir jomis pasinaudotų! Kad mano patirtis neliktų tik man, bet, galbūt, pradžiugintų ar sudomintų kitus. Linkiu įdomaus skaitymo ir nors akimirką pajusti tą atmosferą, kuri supo mane šią vasarą. Liepos 13-oji, 2012 Trečia diena Paragvajuje, o jausmas toks, tarsi būčiau namie. Pastebėjau, kad ir kokiam pasaulio beatsiduriu, jaučiuosi puikiai. Čia gražu ir atrodo taip sava. Autobusai spalvingi, gatvės ir gatvelės pilnos veiksmo: pašėlusių jaunuolių ant motorolerių, pamiršusių ar niekada net neturėjusių šalmų; turtingesnių ponų, tingiai sėdinčių už naujos mašinos vairo; prekybininkų, išsidėliojusių prekes ant šaligatvių; kaži kur skubančių, bet vis sustojančių pasišnekučiuoti su senu pažįstamu, tradicinės matės pilnus puodelius nuolatos prie lūpų glaudžiančių gyventojų; ramios vietelės nusnausti ieškančių benamių šunų ir įvairiausių garsų, kurie sujungia viską į vieną visumą. Primena meksikietiškas telenoveles... Ir gyventojai tarpusavyje taip pagarbiai bendrauja, ir vaikinai labai džentelmeniški, visada padeda merginoms su nešuliais, duris atidaro ir panašiai. Mes apsistoję didelėje rančoje, nuolat atvyksta vis naujų dalyvių. Aš pati pirmoji atvykau, net prieš porą dienų interviu radijuje VARPAS Leistas politkalinių sovietinės koncentracijos stovyklose: 1955 m. Vorkutoje ir 1957 m. Intoje, nuo 1975 m. iki 1989 m. pogrindyje Lietuvoje. Atkurtas 1996 m. vasario mėn. Leidėjai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, SL 22 09, ISSN Redakcijos adresas: Edvardas Burokas, Architektų g , LT Vilnius, tel , el. paštas edvardasburokas@gmail.com Redaktorius Algimantas Zolubas, Architektų g. 8 4, LT Vilnius, tel , el. paštas a.zolubas@gmail.com Bendradarbiams honoraras nemokamas. Rašinių turinys gali nesutapti su redakcijos nuomone. Rašiniai ir nuotraukos negrąžinami. Varpą galite skaityti (atsisiųsti) internete adresu Čia rasite ir Varpo archyvą. Spaudinių pavidalu VARPAS platinamas per LLKS skyrius Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (kodas ) Atsiskaitomoji sąskaita AB Bankas Swedbank, AB; Sąskaita Nr. LT Išleido ir spausdino Baltijos kopija. Kareivių g. 13 b, Vilnius. Tiražas 1300 vnt. daviau. Labai keista priprasti, kad visi aplinkui kalba ispaniškai (labai laukiu jaunimo iš Pietų Afrikos, nes žinau jog jie angliškai mokės), bet jau daugiau suprantu. Dabar lepinamės žieminės (25 laipsniai šilumos!) saulės spinduliais ir laukiam rytojaus, kada stovykla oficialiai prasidės. Liepos 15-oji, 2012 [...] Atvykę kiekvienas gavome po tradicinę skrybėlę dovanų, o šiandien lankėmės pas vieną garsiausių regiono amatininkių. Ji ir yra tų sombrerų iš palmės lapų gaminamų skrybėlių pynėja. Pasirodo, palmės turi būti specifinės rūšies, lapai yra skinami dar neprasiskleidę ir specialiai džiovinami. Primena Lietuvą... Tik medžiagos skiriasi, bet idėjos tos pačios, koks mažas tas pasaulis. [...] Liepos 16-oji, 2012 Naktį su keliais vietiniais ir mergina iš Vokietijos vykome į oro uostą pasitikti dalyvių iš Indijos. Važiuojant į priekį teko kalbėtis tik ispaniškai, kiekvieną kartą sugebėjus ką nors paaiškinti ar suprasti apimdavo nepakartojamas jausmas! O kai susitikome su indais, tai net ir vertėjauti teko. Gyvenimas pilnas siurprizų prieš savaitę ši kalba buvo nesuprantama... [...] Čia laikas bėga kosminiu greičiu, tiek daug visko nuveikiame, o kai pažiūri į programą, tai daugybė suplanuotų veiklų taip ir lieka tik planuose. Tačiau streso čia nėra, čia nėra skubėjimo. Europiečiams ypač sunku prie to priprasti, bet stengiamės. Šiandien lankėmės Asuncione puiki sostinė, nei per didelė nei per maža. Nėra ir didžiulio skirtumo tarp varguolių ir turtingesnių, tačiau likimo ironija: vienintelis lūšnynas įsikūręs tiesiai prieš parlamentą, vyriausybė ruošiasi jį iškeldinti, todėl vyksta gausybė protestų. Nors mūsų ekskursijos metu viskas buvo nurimę, šarvuotų policijos pareigūnų teko matyti ne vieną ir ne du. Lankėmės daugybėje kultūrinių vietų ir turėjome net tris gidus, bet nė vienas iš jų nešnekėjo angliškai. Tad stovyklos dalyviams, suprantantiems ispaniškai, nuobodžiauti neteko, nes kiekvienas turėjo galimybę pavertėjauti. Liepos 18-oji, 2012 Gimtadienio dieną kelionė į Braziliją. Lankėmės Iguazu nacionaliname parke, prie pasaulyje plačiausią teritoriją užimančių krioklių. Geresnės dovanos įsivaizduoti negalėjau. O kiek gimtadienio dainų ir sveikinimų teko išgirsti! Ir visi skirtingomis kalbomis, pagal skirtingas tradicijas. Tai buvo vienas ilgiausių (dėl laiko skirtumo tarp Lietuvos ir Paragvajaus), ir vienas neįtikinėčiausių gimtadienių mano gyvenime. Nuotaika puiki. Labanakt. Liepos 20-oji, 2012 Šiandien projekto pirmoji diena ir antroji sutikta vietinė, puikiai kalbanti angliškai. Šį kartą mokyklos, kurioje statome žaidimų aikštelę, direktorės duktė. Studentė, be galo draugiška ir įdomi. Studijuoja fizioterapiją, o anglų kalbą išmoko savarankiškai, nes jai tai buvo įdomu va čia tai užsidegimas! Sakė, kad mes esame pirmieji užsieniečiai, su kuriais ji gyvai bendrauja angliškai. Bet koks buvo džiaugsmas mums sutikti Aukos VARPUI Už aukas Varpui dėkojame: Europos parlamento narei Radvilei Morkūnaitei esmingai rėmusiai šio numerio išleidimą, M. Šironienei 100 Lt, A.Zalatoriūtei 30 Lt, R.Kaladytei 20 Lt, M.Janėnaitei 10 Lt, K.Ryliškienei 10 Lt, G.Kaubriui 10 Lt. Dėkojame už pervestus 2 proc. nuo pajamų mokesčio. Už nuotraukas dėkojame: Jonui Česnavičiui, Jogilei Bulavaitei

15 15 žmogų, kuris gali papasakoti daugybę įdomių dalykų apie Paragvajų! O pirmoji sutikta moteris, kuri kalbėjo angliškai, buvo Paragvajaus nepriklausomybės muziejaus darbuotoja. Kai pasakiau jai, kad esu iš Lietuvos, ji pradėjo man pasakoti, kokia neįtikėtina yra mūsų nepriklausomybės atkūrimo istorija. Tai buvo vienas neįtikinėčiausių pokalbių šios kelionės metu. Projekto metu mes gyvename vietinėse šeimose. Jie visi taip noriai ir šiltai mus priėmė. Nors ir sunkoka nuolatos būti apsuptyje žmonių, su kuriais įmanoma susišnekėti tik ispaniškai, stengiamės ir mes, ir jie. Mano šeima yra vienintelė iš visų, kurie turi kūdikį. Mažytę mergytę Daną. Pirmąjį vakarą juokavome, kad nei ji, nei aš nesugebame šnekėti ispaniškai, tad mes viena kitą suprantame puikiausiai. Vyresnioji dukra yra viena iš vadovių jaunimo organizacijoje NIPACC, kuri yra šios stovyklos organizatorė. Keliaujant visada norisi pamatyti kuo daugiau vietinio gyvenimo, papročių, tradicijų, žmonių... Būtent tai ir vyksta šiuo metu mūsų gyvenime. Įdomumas tęsiasi, ir nors dienos lekia žaibo greičiu, kiekviena iš jų atrodo tokia nepakartojamai ilga, kad sunku patikėti. Liepos 22-oji, 2012 Cha! Čiuožinėjau Paragvajuje. Dar niekad nebuvo TAIP juokinga. Maždaug 30 km 2 dydžio čiuožykla su tragišku ledu ir koks trisdešimt bandančiųjų. Mums, europiečiams, teko dalia būti mokytojais, nes, pasirodo, vieninteliai sugebėjome išsilaikyti ant ledo ilgiau nei porą sekundžių nenugriuvę. Nuo šiol turėčiau vadintis patyrusia čiuožimo trenere. Gavau dovanėlę nuo vienos vietinės mergaitės. Labai miela. Ir dar laišką man parašė. Ak, kaip gera žinoti, kad kažkam tapau artimu žmogumi. Šiandieną vakarieniavome visi kartu (projekto dalyviai), dažniausiai vakarienė būna šeimose. Valgėme tradicines empanadas. Tai specifinių daržovių, čia vadinamų mandioca (šakniagumbiai, skoniu primenantys bulves), pyragėliai su įvairiausiais įdarais. Mano mėgstamiausias keturių sūrių. Liepos 23-oji, 2012 Prasideda pirmieji palūžimai, ir kuo toliau, tuo labiau ryškėja kultūrų skirtumai. Tačiau aš manau, kad yra labai naudinga pajusti tą sunkų laikotarpį ir suprasti bei išmokti naujų dalykų. Kai kurie dalyviai pradeda skleisti neigiamas emocijas ir nepasitenkinimą. Tačiau ar tai būtina? Juk galima susirinkti, išsikalbėti ir viskas. Netikiu, jog skaudindami vieni kitus, būsime laimingesni. Tikiuosi, jog viskas išsispręs, nes bet kokiu atveju ir atvykėliai, ir vietiniai trokšta bendrumo. Šiandien savo naująją šeimą supažindinau su lietuviška virtuve gaminau bulvinius blynus. Arba čia bulvės stebuklingos, arba fortūna man šypsojosi, nes pati nustebau kokie purūs, bet kartu ir traškūs blyneliai išėjo. Kadangi jie neturi nei grietinės, nei varškės, tai teko valgyti su lydytu sūriu, tačiau skonis nuo to nenukentėjo. Ir dar įdomus pastebėjimas: jie nuolat viską valgo su balta duona, tad ir blynai nebuvo išimtis. Sumuštiniai su bulviniais blynais gal ir nieko?.. Liepos 27-oji, 2012 Vakar lankėme vieną skurdžiausių regiono indėnų bendruomenių. Koks pasaulis yra skirtingas, sunku net įsivaizduoti... Sąlygos, kuriose jie gyvena, mūsų akimis yra tragiškos, o jie laimingi, kad prieš porą mėnesių į jų teritorijoje buvo atvestas vandentiekis (pora čiaupų daugiau nei šimtui žmonių), ir nebereikia gerti ir naudoti vandens iš šalimais esančio upelio, kurio net upeliu nepavadinsi purvina bala ir tiek... Gyvena jie iš šakų suręstuose nameliuose, apdengtuose plėvele. Vienintelis mūrinis pastatas bendruomenės namai. O moliu drėbta ir palmėmis dengta šventykla vos talpina visus gyventojus, apie 150 žmonių... Jie norėtų didesnės, tačiau bijo statyti, nes bet kurią akimirką gali būti iškeldinti. Vyriausybė jiems skyrė žemės, tačiau dokumentai dar iki šiol nesutvarkyti, tad ji bet kada gali būti iš jų atimta. Biurokratijos labirintuose įstrigę dokumentai problema visuose pasaulio kraštuose. Kai paklausėme, ką jie norėtų keisti savo gyvenime, atsakymas pribloškė: Mums reikia geresnės mokyklos (dabartinė tai namas-vaiduoklis: be durų, langų, suolų, kėdžių, lentų, knygų, sąsiuvinių...), kad jaunimas galėtų išeiti į visuomenę, dirbti. Taip pat mums trūksta žemdirbystės ir gyvulininkystės įgūdžių. Esame pripratę būti klajokliais, tačiau šiuo metu aplinkybės pasikeitė ir esame priversti gyventi sėsliai. Kai kurie bendruomenės nariai dirba miestuose, taip nors kiek padėdami kitiems genties nariams. Tačiau, kas keisčiausia, jie visi atrodo sveikai: vyrai raumeningi, vaikai vikrūs ir nenuilstantys, moterys supančios kūdikius ir besirūpinančios buitimi. Liepos 30-oji, 2012 Paskutinė diena naujoje šeimynoje. Taip liūdna atsisveikinti, gera buvo su jais. Paskutinė diena savanoriavimo projekte. Vakar buvo baigiamoji ceremonija, gavome diplomus ir Oskarus. Aš buvau išrinkta draugiškiausia dalyve, kaip gera žinoti, kad galiu suteikti žmonėms teigiamų emocijų. Šiandien buvome mokykloje, atidarėme žaidimų aikštelę. Tiek laimingų vaikų veidų vienoje vietoje seniai nesu mačiusi. Visi jie labai bendraujantys ir stengiasi suprasti mūsų laužytą ispanų kalbą. Teko kelias valandas dalinti autografus, gerėtis vaikų pasirodymais, klausyti jų pasakojimų, matyti juos patenkintus ir laimingus žaidžiančius vietoje, kurioje prieš dešimt dienų buvo tik plynas laukas, o dabar stūkso spalvinga pilis, pilna sūpynių, žaidimų, suolelių... Liepos 31-oji, 2012 Bėga paskutinės stovyklos dienos. Visų trijų projektų dalyviai vėl susirinkome kartu ir mėgaujamės tomis keliomis likusiomis akimirkomis. Gyvename nuostabioje vietoje su milžinišku baseinu. Kadangi šiuo metu orai yra pasakiški (dienomis apie 25 laipsnius, na, naktys vėsesnės, bet prisiminkime čia žiema), tai jis labai praverčia. Vakar Paragvajuje buvo tradicinė Draugystės diena, keitėmės dovanėlėmis. Šiuo metu aš galiu pasakyti tik viena: esu neprastai laiminga dėl to, kad atvykau čia ir turėjau galimybę išgyventi šiuos neapsakomus momentus, sutikti tiek nuostabių žmonių ir patirti, kad ribos tarp tautų neegzistuoja tuo metu, kai visus vienija bendras tikslas. Ačiū likimui, kad išpildė mano svajonę aplankyti Pietų Ameriką su kaupu. Ir tikiu, kad aš čia dar grįšiu. Įdomūs faktai apie Paragvajų - Pernai šalis, turinti 6,5 mln. gyventojų, atšventė 200- ąsias nepriklausomybės metines. Nors ji buvo deklaruota taikiu būdu, po pusės amžiaus kilęs karas su Brazilija ir Argentina buvo tragiškas: neminint daugybės patirtų nuostolių, šalis neteko beveik visų suaugusių vyrų, todėl sakoma, kad Paragvajų atstatė moterys. - Paragvajuje buvo nutiestas pirmasis geležinkelis Pietų Amerikoje. Paradoksalu, tačiau dabar šioje šalyje traukiniai apskritai nevažinėja. - Paragvajaus ir Brazilijos teritorijose veikia ilgą laiką buvusi didžiausia pasaulyje hidroelektrinė Itaipu. Tik 2012 metais Kinijoje buvo baigta statyti naujoji milžinė Three Gorges Dam. - Vokiečių bendruomenė yra pati didžiausia užsieniečių bendruomenė šalyje. - Penkioliktasis gimtadienis yra vienas iš svarbiausių įvykių paauglio gyvenime. Būtent šio gimtadienio vakarėlis, tiksliau, didžiulė puota, yra rengiama ištisus metus. Pagal paragvajietiškas tradicijas tai amžius, kada vaikinai tampa vyrais, o merginos moterimis. Dar viena įdomi tradicija yra, jog šventės metu jubiliatės tėtis užmauna jai aukštakulnius batelius, ir tada ji turi šokti valsą su visais dalyvaujančiais vaikinais. - Muzika ir paragvajiečiai neatsiejami dalykai. Nepriklausomai nuo šeimos gaunamų pajamų, muzikinis centras su kuo kokybiškesnėm ir galingesnėm kolonėlėmis yra būtina interjero ir kasdieninio gyvenimo dalis. Tikrai nepamiršiu ir pasiilgsiu Tavęs, Paragvajau

16 Katalikiško jaunimo savanoriai Paragvajuje Asunciane prie prezidentūros lietuvaitė Savanorių misijos šalys dalyvės Indėnų bendruomenėje Savanorių įrengta žaidimų aikštelė Nuotrauka aikštelės atidarymo prisiminimui Savanoriai prie Iguazu krioklių Brazilijoje