GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA ISSN KARO ARCHYVAS XXVI

Transcription

1

2 GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA ISSN KARO ARCHYVAS XXVI Vilnius 2011

3 Karo archyvas tęstinis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto leidinys Mokslinis redaktorius ir sudarytojas ats. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų institutas Redaktorių kolegijos nariai: prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija; prof. habil. dr. Gžegošas Blaščykas (Grzegosz Blaszczyk), Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas (Lenkijos Respublika); doc. dr. Pranas Janauskas, Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinių mokslų fakultetas; dr. Erikas Jekabsonas (Ēriks Jēkabsons), Latvijos universitetas; doc. dr. Vytautas Lesčius, Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas; dr. Valdas Rakutis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija; prof. habil. dr. Valdemaras Rezmeris (Waldemar Rezmer), Mikalojaus Koperniko universitetas (Torunė, Lenkijos Respublika); dr. Rimantas Zizas, Lietuvos istorijos institutas Rankraštis apsvarstytas, patvirtintas ir rekomenduotas spausdinti Karo archyvo redaktorių kolegijos 2011 m. kovo 3 d. posėdyje. Kalbos redaktorė Viršelio dizainerė Maketavo Nijolė Andriušienė Loreta Keršytė Jolanta Girnytė Pirmajame viršelyje Pirmojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko karių grupė 1920 m. (Vytauto Didžiojo karo muziejus) Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2011

4 TURINYS Baltų karybos bruožai VILNIUS KOVOSE SU KRYŽIUOČIAIS XIV A. ANTROJOJE PUSĖJE Dr. Manvydas VITKŪNAS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija... 4 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje PIRMOJO PASAULINIO KARO VEIKSMAI VAKARŲ LIETUVOJE VOKIETIJOS IR RUSIJOS PASIENYJE 1915 M. PRADŽIOJE Marius PEČIULIS, Vytauto Didžiojo karo muziejus...44 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. PIRMASIS LIETUVOS KARIUOMENĖS KARO KOMENDANTŲ SUVAŽIAVIMAS (1921 M. RUGSĖJO D.) Dr. Modestas KUODYS, Vytauto Didžiojo universitetas...81 LIETUVOS KARIUOMENĖS APRŪPINIMAS ( M.) Doc. dr. Vytautas LESČIUS LIETUVOS KARIUOMENĖS KARINIAI PLANAI IR IŠTEKLIAI EVENTUALAUS KARO SU LENKIJA ATVEJU M. Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėdos universitetas Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose LIETUVOS NACIONALINĖ KARIAVIMO PATIRTIS KARO KORELIATŲ DUOMENŲ RINKINYJE Prof. dr. Gediminas VITKUS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija RÉSUMÉ/SUMMARY

5 Baltų karybos bruožai Vilnius kovose su kryžiuočiais XIV a. antrojoje pusėje Dr. Manvydas Vitkūnas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Įvadas Vokiečių ordinas, kurio narius įprasta vadinti kryžiuočiais, beveik du šimtus metų kėlė didžiulę grėsmę Lietuvos valstybei. Nuo 1283 m. pradėję dažnai puldinėti Lietuvą, kryžiuočiai labiausiai siaubė Žemaitiją, žemes prie Nemuno, tačiau ilgainiui daugėjo reidų ir į krašto gilumą. XIII a. antrojoje pusėje XIV a. pradžioje kryžiuočiai ir jų talkininkai jau rengė žygius į Lietuvos valstybės branduolį dabartinę Pietryčių Lietuvą. XIV a. antrojoje pusėje kryžiuočių antpuolių grėsmė iškilo ir valstybės sostinei Vilniui. Jį kryžiuočių pajėgos pirmą kartą apgulė 1377 m., o 1390 ir 1394 m. buvo surengti didelio masto Vilniaus puolimai, kurie padarė labai daug žalos pilių kompleksui ir miestui. Šio straipsnio tikslas remiantis rašytiniais šaltiniais ir archeologinių tyrimų duomenimis išanalizuoti kryžiuočių ir lietuvių kovas dėl Vilniaus, atskleisti puolančių ir besiginančių pajėgų veiksmų ypatumus. Šaltiniai ir literatūra Šaltiniai. Pagrindinis šaltinis, suteikiantis duomenų apie Vilniaus puolimus XIV a. antrojoje pusėje, Vygando Marburgiečio Naujoji Prūsijos kronika 1. Joje Kryžiuočių ordino heroldas aprašo m. vykusius kryžiuočių žygius į Lietuvą. Kitas šaltinis, suteikiantis gerokai mažiau informacijos apie 1365 m. ir 1377 m. kryžiuočių žygius į Vilniaus apylinkes ir patį Vilnių, Henriko Latvio ir Hermano Vartbergės Livonijos kronikos 2. Kai kurias 1390 m. Vilniaus puolimų detales atskleidžia 1413 m. Vokietijos imperatoriaus Zigmanto pasiuntinio, arbitro Benedikto Makros doku- 1 2 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Vilnius,

6 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje mentacija 3, o taip pat Jogailos kaltinimai, pateikti Vokiečių ordinui 1416 m. Konstancos susirinkime 4. Lenkų kronikininkas ir istorikas Janas Dlugošas pateikia duomenų apie 1377 ir 1394 m. kryžiuočių žygius į Vilnių 5. Lietuvos metraštyje ( Bychovco kronikoje ), parašytame, kaip manoma, XVI a. trečiajame dešimtmetyje, taip pat randame žinių apie Vilniaus puolimus 1390 m. 6 Ši kronika buvo vienas iš svarbiausių šaltinių Albertui Vijūkui-Kojelavičiui, XVII a. viduryje parašiusiam veikalą apie Lietuvos istoriją ir nemažai dėmesio skyrusiam Vilniaus puolimams XIV a. antrojoje pusėje 7. Bychovco kronika taip pat buvo Motiejaus Strijkovskio eiliuotos kronikos Apie šauniosios lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią, parašytos m., svarbus šaltinis 8. Žinių apie Vilniaus puolimus 1390 ir 1394 m. taip pat pateikia Martynas Bielskis savo Lenkijos kronikoje, pirmą kartą išleistoje 1597 m. 9 Vertingų rašytinių šaltinių detalių publikacijoje Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą yra paskelbęs Stephenas C. Rowellas 10. Literatūra. Kovų su kryžiuočiais laikotarpis susilaukė deramo dėmesio XIX a. istorikų darbuose. Čia pažymėtinas Mykolas Balinskis, m. pirmą kartą išleistoje Vilniaus miesto istorijoje išsamiai ir kritiškai apžvel- 3 Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemqe Cruciferorum. Editio 2. Ed. I. Zakrzewski, Posnaniae, 1892, T. 2; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p Codex Epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae ( ). Cracoviae, 1882, p. 1009; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p Jan Długosz. Roczniki, czyli kroniki słynnego Królestwa Polskiego. Warszawa, 1961; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p Lietuvos metraštis. Bychovco kronika (parengė R. Jasas). Vilnius, Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija. Vilnius, Stryjkowski M. O początkach, wywodach, dzielnościach, sprawach rycerskich i domowych sławnego narodu litewskiego, żemojdzkiego i ruskiego, przedtym nigdy od żadnego ani kuszone, ani opisane, z natchnienia Bożego a uprzejmie pilnego doświadczenia (oprac. Julia Radziszewska). Warszawa 1978; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p Kronika Marcina Bielskiego, wyd. K.Turowski, Sanok, 1856, t. 1; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008, p

7 Baltų karybos bruožai gęs ankstesnių istorikų (pirmiausia M. Strijkovskio) pateikiamus duomenis apie lietuvių ir kryžiuočių kovas dėl Vilniaus m. pasirodžiusioje Juozo Jurginio, Vytauto Merkio ir Adolfo Tautavičiaus Vilniaus miesto istorijoje apie kovų su kryžiuočiais laikotarpio įvykius kalbama itin lakoniškai. Šiems karams neskiriama net atskiro paragrafo, nors kai kurių vėlesnių karų (pvz., Šiaurės karo) įvykiai Vilniaus istorijos kontekste nagrinėjami gana nuodugniai 12. Panašią tendenciją pastebime ir 2010 m. išleistame fundamentaliame Antano Rimvydo Čaplinsko darbe Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė 13. Monografijoje daug dėmesio skiriama įvairiems miesto administravimo, viešojo gyvenimo, miestiečių buities aspektams, tačiau kariniams susidūrimams, kovoms dėl Vilniaus jo labai trūksta. Daugiau dėmesio kovoms su kryžiuočiais tenka 1971 m. pasirodžiusiame autorių kolektyvo parengtame leidinyje Lietuvos pilys 14. Rašydami apie Vilniaus pilis, Mečislovas Jučas, Romas Batūra ir Adolfas Tautavičius remiasi rašytiniais šaltiniais ir iki XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos sukaupta archeologine medžiaga. Istorikai ir archeologai atkreipė dėmesį ir į kai kuriuos Vilniaus pilių komplekso puolėjų ir gynėjų veiksmų aspektus. Vilniaus pilių raidos tyrėjas architektas Napoleonas Kitkauskas 1989 m. išleistoje monografijoje Vilniaus pilys: statyba ir architektūra pateikia trumpą kovų dėl Vilniaus XIV a. pabaigoje aprašymą 15. Plačiau kovos su kryžiuočiais dėl Vilniaus apžvelgtos 1964 m. pasirodžiusioje kolektyvinėje monografijoje Lietuvių karas su kryžiuočiais 16. Atskirame straipsnyje XIV a. Vilniaus miesto gynybinius įtvirtinimus trumpai yra aptaręs Romas Batūra 17. Archeologų darbai. Rašytinių šaltinių žinias svariai papildo Vilniaus pilių komplekso ir senamiesčio archeologinių tyrimų duomenys. Gausią jų medžiagą per miesto gynybinių įtvirtinimų raidos prizmę 2009 m. apgintoje daktaro disertacijoje yra apibendrinęs Linas Girlevičius 18. Šis archeologas Balinskis M. Vilniaus miesto istorija. Vilnius, Jurginis J., Merkys V., Tautavičius A. Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos. Vilnius, Čaplinskas A. R. Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė. Vilnius, Lietuvos pilys. Vilnius, Kitkauskas N. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. Vilnius, 1989, p Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p Batūra R. XIV a. Vilniaus miesto gynybiniai įtvirtinimai // Statyba ir architektūra. 1964, Nr. 7, p Girlevičius L. Gynybiniai įrenginiai XIV a. XVIII a. Vilniuje. Daktaro disertacija. Humanitariniai moksliai, istorija (05 H). Vilnius,

8 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje taip pat yra paskelbęs publikaciją apie XIV a. XV a. pradžios Vilniaus miesto gynybinius įrenginius 19. Atskiri Vilniaus gynybos nuo kryžiuočių aspektai aptariami ir kitų autorių darbuose. Gintautas Rackevičius 2002 m. pasirodžiusioje monografijoje Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII XVI a. ir atskiruose moksliniuose straipsniuose apibendrina duomenis apie šių ginklų, įkaitant ir Vilniaus pilių komplekse rastus strėlių antgalius, naudojimą 20. Gilindamasis į šią problematiką, G. Rackevičius 2008 m. paskelbė darbą Šauliai iš Genujos prie Vilniaus pilies 1394 m., kuriame pateikia archeologinių tyrimų duomenimis paremtą versiją, jog Vygando Marburgiečio minimi Genewelio šauliai, dalyvavę 1394 m. Vilniaus pilių komplekso puolime, buvo Genujos arbaletininkai 21. Mokslo populiarinamieji darbai. Apie Vilniaus gynybą XIV a. pabaigoje trumpai kalbama ir plačiajai visuomenei skirtoje Romo Batūros ir Deimanto Karvelio knygoje Kovų istorijos. I knyga. Tik nesuprantama, kodėl kaip iliustracija poskyriui apie XIV a. kovas pasirinkta renesansinius Valdovų rūmus vaizduojanti Juozo Kamarausko akvarelė 22. Šio straipsnio autorius aptariama tema 2009 m. yra paskelbęs mokslo populiarinamąjį straipsnį žurnale Kardas 23. Platesnės kryžiuočių ir jų sąjungininkų surengtų Vilniaus puolimų karinės analizės iki šiol nebuvo. Kovos veiksmų teatras Siekiant tinkamai išanalizuoti XIV a. antrosios pusės kovų dėl Vilniaus veiksmus, pirmiausia reikia įvertinti gamtines sąlygas ir krašto apgyvendinimo struktūrą, neabejotinai turėjusią įtakos karo veiksmų raidai. Gamtinės sąlygos. Viduramžių Vilniaus raidoje itin svarbus buvo Neries ir jos intako Vilnelės vaidmuo bei atitinkamos geomorfologinės sąlygos. 19 Girlevičius L. XIV a. XV a. pradžios Vilniaus miesto gynybiniai įrenginiai // Lietuvos archeologija. T. 34. Vilnius, 2009, p Rackevičius G. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII XVI a. Vilnius, 2002; Rackevičius G. Arbaleto strėlės (Vilniaus ir Trakų strėlių lyginamoji analizė) // Lietuvos archeologija. T. 18. Vilnius, 1999, p ; Rackevičius G. Arbaletų dirbtuvės Vilniuje (XVI a. II p. XV a. I p.) // Lietuvos archeologija. T. 18. Vilnius, 1999, p Rackevičius G. Šauliai iš Genujos prie Vilniaus pilies 1394 m. // Lietuvos archeologija. T. 33. Vilnius, 2008, p Batūra R., Karvelis D. Kovų istorijos. I knyga. Nuo seniausių laikų iki XX amžiaus. Vilnius, Vitkūnas M. Vilnius lietuvių kovose su kryžiuočiais // Kardas, 2009, Nr. 1, p

9 Baltų karybos bruožai Vilniaus Aukštutinė pilis buvo įkurta sunkiai įveikiamoje kalvoje, o Žemutinė pilis stovėjo pelkėtoje Vilnios ir Neries santakoje, iš visų pusių apjuosta upių (įskaitant ir ilgainiui išnykusią Vilnelės senvagę). Panašių geomorfologinių ir apskritai gamtinių sąlygų visame regione ir aplinkiniuose kraštuose yra nedaug 24. Gynybai patogus erozinis kalvynas tapo pilių ir gyvenviečių komplekso branduoliu, o kalvų papėdės, juosiamos upių, kad ir drėgnos, taip pat buvo panaudotos miesto ir Žemutinės pilies statybai. Pietryčių Lietuva daugiausia lengvų dirvožemių kraštas. Pietinė jo dalis iki šiol vienas miškingiausių Lietuvos regionų. Visame krašte vyrauja pušynai. Panašios rūšinės sudėties medynai augo ir XIII XIV a. Pušis buvo labiausiai paplitęs ir įvairiems tikslams naudojamas medis. Absoliuti dauguma Vilniuje tirtų XIV a. datuojamų medinių pastatų konstrukcijų yra pagamintos iš pušies medienos. Palinologinių tyrimų duomenimis, vėlyvojo subatlančio laikotarpiu (I tūkstantmečio pab. II tūkstantmečio pr.) Pietryčių Lietuvoje sunyko iki to laiko vyravę eglynai ir suklestėjo pušynai (žiedadulkių kreivė pjūviuose siekia proc.), taip pat buvo palyginti nemažai beržynų (10 proc.) 25. Henriko Lovmianskio manymu, kryžiuočių kelių į Pietryčių Lietuvą aprašymuose sutinkamas žodis Heide reiškia spygliuočių mišką, šilą. Jis buvo netankus, čia pakako žolės pašarui 26. Būtent tokie miškai iki šiol vyrauja didesnėje Pietryčių Lietuvos dalyje. Miškų ir atvirų teritorijų santykis ilgainiui pamažu kito, vis didesnius miško plotus žmonės iškirto dėl žemdirbystės plėtros. Manoma, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje XIII a. pabaigoje miškai sudarė 45 proc., laukai 37 proc., vidaus vandenys (ežerai ir pelkės) 19 proc. viso krašto paviršiaus 27. Tiriant stratigrafiškai iš gilesnių nei XIV a. susidariusių sluoksnių paimtus žiedadulkių mėginius paaiškėjo, kad teritorija aplink Vilniaus Žemutinę pilį buvo ne tokia atvira kaip XIV XV a.: netoli ėjo miško riba, dirbamų laukų arti nebuvo arba jų plotai buvo nedideli 28. Žmonių ūkinė veikla Ne- 24 Gaigalas A. Vilniaus Žemutinės pilies geologinis pagrindas ir geomorfologinė aplinka // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. T. 4. Vilnius, 1999, p Kabailienė M., Stančikaitė M., Ūsaitytė D. Paleoekologinių tyrimų rezultatai // Akmens amžius Pietų Lietuvoje (geologijos, paleogeografijos ir archeologijos duomenimis). Vilnius, 2001, p. 158, 166, pav. 2.15; Vaitkevičius V. Merkinė XIII XIV amžiuje // Merkinės istorijos bruožai. Vilnius, 2004, p Łowmiański H. Studia nad dziejami Wielkiego Księstwa Litewskiego. Poznań, 1983, p Bukantis A. Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI XX amžiuose. Vilnius, 1996, p. 17, Kondratienė O. Ploto į rytus nuo M25 sporų ir žiedadulkių analizės išvados. Įdėtiniai lapai ataskaitoje; Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Tyrimai pietinių įvažiavimo vartų išorėje 1998 m. LII R F.1, b. 3188, p

10 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje ries krante suaktyvėjo XIV a. XV a. pradžioje 29. Šiuo laikotarpiu Vilniaus Žemutinę pilį supo jau gana atvira teritorija. Dykviečių plytėjo mažai, dirbami laukai buvo arti 30. Manytume, kad didžiausi atvirų laukų plotai aptariamuoju laikotarpiu susidarė šalia didesnių miestų, pilių ir gyvenviečių. Tačiau ir toliau nuo jų būta nemažų atvirų plotų. Vertingas šaltinis aptariamojo laikotarpio kraštovaizdžiui pažinti yra kryžiuočių kelių aprašymai 31. Vokiečių istoriko Teodoro Hiršo 1863 m. parengti ir istoriko Juozo Jurginio į lietuvių kalbą išversti Lietuvos kelių aprašymai, padaryti kryžiuočių žvalgų XIV amžiuje vertingi ne tik dėl to, kad atskleidžia XIV a. pab. XV a. pr. kryžiuočių kelius į Lietuvos valstybės gilumą, bet ir suteikia nemažai informacijos apie to meto Lietuvos istorinį landšaftą, gyvenviečių tinklą 32. Kelio Nr (Kelias prie Neries) aprašyme minima, kad krašto keliai geri. Šis kelias vedė nuo Kauno apylinkių per Rykantus Vilniaus link. Jis ėjo išilgai kairiojo Neries kranto, bet ne pačiu upės krantu, o kelių ar net keliolikos kilometrų atstumu nuo jo 34. O aprašomas kelias Nr. 65 ėjo palei dešinįjį Neries krantą nuo Kulvos per Veprius, Gelvonus, Labūnavą ir Kernavę iki Maišiagalos. Čia vėlgi pabrėžiama, kad kelyje visko užtenka. Tas pat pasakyta ir apie kelią Nr. 67 (Kelias palei Nerį į Vilnių). Pabrėžiama, kad kraštas gausus ir pastoviui visko užtenka. Pastoviui visko pakako ir keliaujant keliu Nr. 68 (Žiemos kelias į tas pačias Kernavės ir Maišiagalos apylinkes) 35. Tai, jog ne tik vasaros, bet ir žiemos kelyje visko užtenka liudija, kad kraštas gana tankiai apgyvendintas, čia galima rasti pakankamai pašaro ir maisto. Kaip visko gausus kraštas apibūdinamos ir Merkinės, Birštono, Rumšiškių, Stakliškių, Punios, Daugų, Perlojos, Trakų, Eišiškių bei kitos apylinkės (Kelias Nr. 74 iš Birštono į Stakliškes; Kelias Nr. 77 iš Punios į Trakus ir atgal į Rumšiškes; Kelias Nr. 78 dviem kariuomenėm iš Punios apylinkių į Trakus ir atgal; Keliais Nr.79 įvairūs keliai tarp Merkinės, Trakų ir Gardino) Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Archeologiniai tyrimai // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. T. 1. Vilnius, 1989, p Kondratienė O. Ploto į rytus nuo M25 sporų ir žiedadulkių analizės išvados. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Tyrimai pietinių įvažiavimo vartų išorėje 1998 m. LII R F.1, b. 3188, p Kraštas ir žmonės. Vilnius, 1988, p Ten pat, p Kelių numeracija pagal: Kraštas ir žmonės. Vilnius, 1988, p Kraštas ir žmonės, p Ten pat, p Ten pat, p

11 Baltų karybos bruožai Kraštovaizdžio ypatumams ir krašto apgyvendinimo tankumui suvokti svarbūs pastebėjimai, kad daug kur gana didelius atstumus tenka keliauti atvira teritorija. Aprašant kelią Nr. 81 (Kelias iš Merkinės į Šalčininkus žiemą ir vasarą) ne tik minimi karaliaus dvarai, Hanulo, Ivano, Mantgirdo, Mingailos, Mansto ir kiti kiemai, ne tik pažymima, kad krašte prie upės yra pašaro ir pastoviui visko užtenka, bet ir nurodoma, jog, pvz., nuo Vokės iki Rudaminos dvi mylios atviru lauku, nuo Rudaminos iki Medininkų pilies 2 mylios <...>, visur kelias geras atviru lauku, pastoviui visko užtektinai 37. Taigi, turime aiškų liudijimą, kad aptariamas regionas toli gražu buvo ne vien girių ir pelkių kraštas, o gana tankiai apgyvendinta teritorija, kurioje būta didelių atvirų erdvių, visų pirma pievų ir dirbamų laukų. Svarbiausios pilys ir gyvenvietės dabartinės Lietuvos pietrytinėje dalyje, Vilniaus apylinkėse, buvo susitelkusios dviejose zonose. Pirmoji ir pagrindinė Kernavės Trakų Vilniaus. Čia G. Zabiela bando lokalizuoti du XIV a. Vilniaus prieigų gynybinius žiedus. Kaip manoma, nebaigtą formuoti išorinį žiedą sudarė km nuo Vilniaus nutolusios Kernavės, Aukštadvario (Navinpilio, arba Naupilio, Navės) ir galbūt Dubingių pilys, o mažąjį km nutolusios Senųjų ir Naujųjų Trakų, Maišiagalos, Nemenčinės, Medininkų, Buivydų ir Bražuolės pilys bei gerokai toliau, apie 60 km, buvusi Eišiškių pilis 38. A. Bumblauskas išorinį gynybinį žiedą išplečia iki Lydos ir Krėvos 39. Tačiau labai abejotina, ar to meto valdovai šį pilių tinklą suvokė būtent kaip gynybinių žiedų sistemą. Faktas, kad stipriausios pilys buvo statomos valstybės branduolyje ir jų tinklas čia buvo daug tankesnis nei kitose valstybės vietose (išskyrus vakarinio pasienio ruožus, Nemuno pakrantes). Tokios pilys kaip Medininkų, Lydos, Krėvos ar Eišiškių veikiausiai buvo statomos ne kaip numanomo fortifikacinio žiedo segmentai, bet kaip įtvirtinti gynybos strateginėmis kryptimis punktai greta kelių į pietines ir rytines žemes, Naugarduką, Gardiną. Būtent šiame regione, kur iškilo svarbiausi valstybės centrai, kūrėsi ankstyvieji miestai, o teritorija buvo toliau nuo intensyviausių kovų su kryžiuočiais arenos Nemuno pakrančių, turėjo būti didžiausias gyventojų tankumas, plačiausios įsisavintos žemdirbystės teritorijos. Šią prielaidą iš esmės patvirtina jau minėtas kryžiuočių kelio Nr. 81 aprašymas, kuriame minima, kad visur kelias geras atviru lauku. Kita aptariamo regiono dalis, kurioje buvo tankus pilių tinklas, tiksliau, grandinė, dešinysis Nemuno vidurupio krantas. Čia lokalizuota Nemuno gynybinė linija, ėjusi nuo Nemuno žemupio iki Gardino. Nemuno viduru Ten pat, p Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija Vilnius, 2005, p

12 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje pio zonoje aukščiau Kauno buvo Strėvos (Lašinių piliakalnyje), Dirsūniškio, arba Darsūnės (Darsūniškio piliakalnyje), Birštono, Punios, Alytaus, Nemunaičio, Merkinės pilys 40. Teritorijoje tarp Nemuno ir numanomo Vilniaus gynybinio žiedo gana plačioje teritorijoje tarp Neries šiaurėje ir Merkio pietuose XIII XIV a. patikimai datuojamas tik Aukštadvario piliakalnis, kuriame lokalizuojama Navinpilio, arba Navės, pilis ir pagal rašytinių šaltinių duomenis Semeliškių ir galbūt Perlojos pilys 41. Kitų XIII XIV a. datuojamų piliakalnių čia beveik nėra. Tačiau XIV a. pabaigos kryžiuočių kelių aprašymai liudija, kad šis kraštas nebuvo tuščias. Link Vilniaus besiveržiančios kryžiuočių ir jų talkininkų pajėgos turėjo įveikti kelis etapus: nuo Prūsijos per Nemuno žemupį arba dykra virtusias Sūduvos girias pasiekti Kauno apylinkes (dažniausiai) arba kitą vietą prie Nemuno, kurioje prasidėjo Lietuvos valdovų ir ginkluotųjų pajėgų realiai kontroliuojama teritorija. Nuo Nemuno vidurupio iki Vilniaus ( km) buvo žygiuojama per nevienodai tankiai gyvenamas teritorijas, kuriose miškingas vietoves keitė atviri plotai pievos ir dirbami laukai. Tai leido kryžiuočiams pakeliui į Lietuvos valstybės branduolį arba traukiantis atgal į Prūsiją ir Livoniją rasti pakankamai maisto ir pašaro, jei tik lietuviai priešo kelyje nepradėdavo taikyti išdegintos žemės taktikos. Gana miškingose vietovėse lietuvių pajėgos galėjo atlikti priešo stabdymo veiksmus: įrengti nukirstų medžių užtvaras ir jas kartais netgi sustiprinti artilerija. Kautynių atvirame lauke regione tarp Nemuno vidurupio ir Vilniaus buvo nedaug (žymiausios 1348 m. Strėvos mūšis). Vėliau lietuviai stengėsi gintis pilyse (Kernavės ir Maišiagalos 1365 m., Trakų pusiasalio pilyje 1383 m. ir kt.), o kryžiuočiams pradėjus tiesiogiai grasinti Vilniui, pajėgas telkė sostinei ginti. Panašu, jog atskirais atvejais antraeilės pilys netgi buvo aukojamos pasitraukiant be kovos ir sudeginant, neleidžiant priešui jų užimti ir paversti savo atramos punktais. Kernavė XIV a. dukart tapo kryžiuočių ir jų sąjungininkų agresijos auka m. kryžiuočiai surengė žygį į Lietuvą. Jo pagrindinė priežastis buvo Kęstučio sūnaus Butauto, norėjusio užimti Vilnių ir tapti Lietuvos valdovu, perbėgimas pas kryžiuočius m. šv. Jokūbo liepos 25 d. Kęstučio, lietuvių karaliaus, sūnus pagonis su 15 raitelių atvyko į Karaliaučiaus pilį, kur buvo pakrikštytas Henriku. Imperatorius jį paskelbė kunigaikščiu, o svečiai iš Vokietijos padovanojo jam 40 Zabiela G. Lietuvos medinės pilys, p Baranauskas T. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis // Lietuvos archeologija. T. 24. Vilnius, 2003, p (Archeologijos duomenys Semeliškių ir Perlojos pilių egzistavimo fakto bent kol kas nepagrindžia M. V.) 42 Kučinskas A. Kęstutis. Vilnius, 1998, p

13 Baltų karybos bruožai daug dovanų. Tapęs krikščionimi, jis Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo dieną (rugpjūčio 15 d.) nuvedė didįjį magistrą į visa niokojantį žygį lietuvių žemėn, maždaug ties Vilniaus ir Ukmergės pilimis, jis sudegino Kernavės ir Maišiagalos pilis. Ten užtruko dvylika dienų, išsivedė daug belaisvių, daug lietuvių išžudė. 43 Po šio antpuolio Kernavės pilių kompelskas buvo atstatytas ir sutvirtintas. Atsigavo ir Kernavės miestas. Tačiau kai 1390 m. pradžioje prie Kernavės vėl prisiartino didžiulė Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų kariuomenė, vedama maršalo Engelharto Rabės (šį kartą Ordino pusėje kariavo ir Vytautas), Kernavės gynėjai patys padegė pilį, priešpilius ir pasitraukė 44. Kyla klausimas kodėl kernaviškiai, narsiai pasipriešinę kryžiuočiams 1365 m., šį kartą negynė savo taip sunkiai atkurto pilių komplekso ir miesto? Veikiausiai tai buvo padaryta dėl minėtos priežasties siekiant taupyti gynybinius išteklius. Palikę priešams pilių ir miesto degėsius, kernaviškiai galėjo atsitraukti link strategiškai svarbiausio punkto Vilniaus ir įsilieti į jo gynėjų gretas. Yra iškelta ir kita prielaida esą nenorėta priešintis Vytautui, kuris kaip tik dalyvavo Kernavės puolime 45. Tačiau reikia turėti galvoje, kad Kernavę nuo 1386 m. iki pat savo mirties 1392 m. valdė Jogailos brolis Aleksandras Vygantas (Vygintas). Būtent kunigaikščio ir jam ištikimų karių įgulos valingi veiksmai artėjančių kryžiuočių ir Vytauto pajėgų akivaizdoje galėjo lemti dramatiškus įvykius: Kernavė buvo sudeginta, o gyventojai pasitraukė (tikėtis, kad žmonės savanoriškai padegtų savo sodybas ir trauktųsi, būtų gana naivu). Vilniaus pilys ir miesto įtvirtinimai XIV a. pabaigoje XIII XIV a. pirmųjų miestų Pietryčių Lietuvoje kūrimosi laikotarpis. Jis tiesiogiai susijęs su valstybės formavimosi raida. Pietryčių Lietuvoje iškilo seniausi istoriniai Lietuvos centrai Kernavė, Vilnius ir Trakai. Tokių miestų įprasta raidos schema pirmiausia pastatoma galinga valdovo pilis, tada greta jos pradeda plėstis miestas. Nevienodai ir dažnai kontroversiškai vertinamas Vilniaus raidos XIII XIV a. modeliavimas. Šiuos klausimus itin nuodugniai nagrinėja Scriptores rerum Prussicarum. Bd. 2, Leipzig, 1863, p. 554; Bd. 3, Leipzig, 1866, p Scriptores rerum Prussicarum. Bd. 2, Leipzig, 1863, p. 641; Bd. 3, Leipzig, 1866, p Gudavičius E. Kernavės žemė ir valsčius iki metų administracinės reformos // Musninkai. Kernavė. Čiobiškis (sud. S. Buchaveckas, J.Barbaravičienė, P.Krikščiūnas). Vilnius, 2005, p

14 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje K. Katalynas ir G. Vaitkevičius 46. Iš senesnių darbų svarbus m. parengtas Mariano Moreliovskio rankraštis Zarzecze najstarsze Wilno, Lietuvos mokslo visuomenei pristatytas J. Markevičienės 47. Rašytiniuose šaltiniuose Vilniaus pilis (neįvardijant kuri) pirmą kartą paminėta 1323 m., taip pat ji minima 1324 m m. pirmą kartą minimi Vilniaus miesto mūrai, laikomi Vilniaus pilių mūrais 49. Veikiausiai tai Žemutinę pilį juosusi gynybinė siena. Iš esmės visi tyrėjai sutinka, kad Vilniuje mūrinių statinių atsirado ne vėliau kaip Gedimino valdymo laikais. Kalbant apie Pilies (Gedimino) kalne stovėjusios pilies datavimą, tenka pažymėti, jog čia tyrėjų nuomonės nesutampa. K. Katalynas ir G. Vaitkevičius 50, taip pat V. Daugudis 51, A. Kuncevičius 52 šį piliakalnį XIII a. laiko apgyvendintu, o Z. Baubonis ir G. Zabiela datuoja jį I tūkstantmečio pradžia, viduriu ir XIV XVII a. 53 Datavimą patikslinti sunkiau dėl to, kad platesni archeologiniai tyrimai šiame piliakalnyje atlikti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą (1938 m. A. Ketlinska ištyrė 500 m², 1940 m. E. Holubovič ir V. Holubovičius 95 m²) 54, ir daug tyrimų medžiagos prarasta, o pokariniai tyrimai dažniausiai buvo nedideli. Taigi, Aukštutinė pilis fragmentiškai tyrinėta archeologų, tačiau apie 46 Katalynas K. Vilnius XIII amžiuje. Mitai ir faktai // Kultūros paminklai. T. 6. Vilnius, 2000, p ; Katalynas K. Vilniaus miesto plėtra XIV a. XVII a. pirmojoje pusėje (archeologinių tyrinėjimų duomenimis). Daktaro disertacija. Humanitariniai moksliai, istorija (05 H). Vilnius, 2005; Katalynas K. Vilniaus plėtra XIV XVII a. Vilnius, 2006; Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus miesto raida XIV XVII amžiais // Baltų archeologija, 1995, Nr. 4 (7), p ; Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus plėtra iki XV amžiaus // Kultūros paminklai. T. 8. Vilnius, 2001, p ; Katalynas K., Vaitkevičius G., Rozwój Wilna w XIV wieku w świetle badań archeologicznych // Kwartalnik historii kultury materialnej. Warszawa, 2002; Vaitkevičius G. Ankstyvasis Vilnius: įrodomumo vingiai // Kultūros paminklai. T. 7. Vilnius, 2000, p Markevičienė J. Pamiršta hipotezė arba Vilniaus miesto sandarą XIV XV amžiuje // Menotyra. 2002, Nr. 3, p Gedimino laiškai. Vilnius, 1966, p , Kitkauskas N. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. Vilnius, 1989, p Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus plėtra iki XV amžiaus // Kultūros paminklai. T. 8. Vilnius, 2001, p Daugudis V. Iš Vilniaus miesto praeities. Vilnius, 1993, p Kuncevičius A. Lietuvos viduramžių archeologija. Vilnius, 2005, p Lietuvos piliakalniai. Atlasas (sud. Z. Baubonis ir G. Zabiela). T. III. Vilnius, 2005, p Holubovičiai E. ir V. Gedimino kalno Vilniuje 1940 m. kasinėjimų pranešimas. Lietuvos praeitis. T. I., 2-as sąs. Kaunas, 1941, p ; Lasavickas S., Biveinytė L. Vilniaus Aukštutinė pilis. Šiaurinis gynybinis bokštas: archeologinių-architektūrinių tyrimų ataskaita [aiškinamasis raštas, m. vykdytų archeologinių kasinėjimų trumpa iliustracinė medžiaga] m. PRI F-5, b. 6970; Tautavičius A. Vilniaus pilies teritorijos archeologiniai kasinėjimai // Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis. T. II. Vilnius, 1960, p

15 Baltų karybos bruožai medinę pilį, stovėjusią Gedimino kalne, sunku pasakyti ką nors konkretaus. Veikiausia ji nelabai skyrėsi nuo daugelio kitų to meto Lietuvos medinių pilių. Tuo metu buvo įprasta, kad pilių sienos buvo renčiamos iš rąstų, o iš išorės dar apdrebiamos molio sluoksniu (kad būtų sunkiau padegti). Tai patvirtintų ir Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy), kuris lankėsi Vilniuje m., liudijimas, kad pilis pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru, pilis ant kalno yra apsupta tik medine siena, padaryta mūro pavidalo 55. Tą mūro pavidalą ir galėjo suteikti molio tinkas. Manytume, jog mūrinė Aukštutinė pilis veikiausiai pastatyta XV a. pirmojoje pusėje. Šis teiginys prieštarauja L. Girlevičiaus hipotezei, kad rezidencijos funkciją atlikusi Aukštutinė pilis tikriausiai jau XIV a. (pirmojoje pusėje?) buvo mūrinė 56. L. Girlevičiaus teiginys lieka archeologiniais duomenimis nepagrįstas spėjimas, tiesiogiai prieštaraujantis Ž. de Lanua XV a. pradžioje pateiktam Aukštutinės pilies aprašymui. Be to, rezidencijos funkciją nebūtinai turėjo atlikti Aukštutinė pilis. Tas pats Ž. de Lanua rašo, jog tos [Aukštutinės] pilies atšlaimas leidžiasi nuo aukšto kalno dviem šonais ligi apačios. Tame atšlaime, apjuostame mūrine siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę. 57 Taigi tiesiogiai nenurodoma, kad būtent Aukštutinė pilis yra valdovo rezidencija. Ankstyvieji mūro pastatai, rasti archeologinių tyrimų metu Valdovų rūmų teritorijoje, galėjo puikiausiai atlikti reprezentacines funkcijas (menės svečiams priimti ir pan.). Be to, pagal bendrą Vilniaus gynybinio komplekso plėtros logiką reikėjo pirmiausia tvirtinti Žemutinę pilį, čia statyti mūrines gynybines sienas ir bokštus, nes Aukštutinė pilis, stovinti ant aukštos, stačiašlaitės kalvos, ir taip buvo gana gerai apsaugota. XIV a. pirmojoje pusėje ir viduryje buvo tankiau apgyvendinta Pilies kalno vakarinė ir pietvakarinė papėdės Žemutinės pilies teritorija. Miestas plėtėsi ir išilgai kairiojo Neries kranto į rytus (dabartinė Kosciuškos gatvė), atsirado gyvenviečių ir įtvirtinimų dabartinio Kalnų parko teritorijoje (vad. Altarijos kalvose), kur lokalizuota Kreivoji pilis 58. Žemutinės pilies teritorijoje daugelį metų vyko platūs archeologiniai tyrimai. Apibendrindamas jų duomenis, K. Katalynas laikosi nuomonės, jog Kraštas ir žmonės. Vilnius, 1988, p. 50. Girlevičius L. XIV a. XV a. pradžios Vilniaus miesto gynybiniai įrenginiai // Lietuvos archeologija. T. 34. Vilnius, 2009, p Kraštas ir žmonės. Vilnius, 1988, p Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus plėtra iki XV amžiaus // Kultūros paminklai. T. 8. Vilnius, 2001, p , 2 schema. 14

16 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje Žemutinės pilies teritorija (Pilies kalno šiaurės vakarų, vakarų ir pietvakarių papėdės) apgyvendinta XIV a. Anot jo, tik šiaurinėje Žemutinės pilies dalyje aptikti sluoksniai datuotini XIII a. pabaiga XIV a. pradžia 59. Ši nuomonė nesutampa su A. Tautavičiaus, V. Urbanavičiaus, N. Kitkausko, D. Steponavičienės ir kai kurių kitų tyrėjų teiginiais, jog Žemutinėje pilyje mūro pastatų būta jau XIII a. 60 Bet kokiu atveju neabejotina, jog pietvakarinė Pilies kalno papėdė vėliausiai apgyvendinta XIV a. pirmojoje pusėje ir viduryje 61. Vieno iš Vilniaus Žemutinės pilies bokštų ir gynybinės sienos retrospektyvinė rekonstrukcija 62 Nesigilindami į seniausių Žemutinės pilies valdovų rūmų mūrinių pastatų datavimo kontroversijas galime teigti, kad ikigotikiniam baltiškajam 59 Katalynas K. Vilniaus plėtra XIV XVII a. Vilnius, 2006, p Svarbiausi šaltiniai ir publikacijos: Kitkauskas N. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. Vilnius, 1989; Steponavičienė D. Lietuvos valdovo Vilniaus dvaro prabanga archeologinių tyrimų duomenimis (XIII a. XVI a. pradžia). Daktaro disertacija. Humanitariniai moksliai, istorija (05 H). Vilnius, 2005; Tautavičius A., Urbanavičius V. Archeologiniai tyrimai // Vilniaus žemutinės pilies rūmai. T. 3. Vilnius, 1995, p Katalynas K. Vilniaus miesto plėtra XIV a. XVII a. pirmojoje pusėje (archeologinių tyrinėjimų duomenimis). Daktaro disertacija. Humanitariniai moksliai, istorija (05 H). Vilnius, 2005, p Iš: Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai. Vilnius, 2009, p. 67, pav

17 Baltų karybos bruožai laikotarpiui priskiriami mūrai, archeologinių tyrimų metu pavadinti M 1, M 2 ir M 3. Jie siejami su pirmuoju Valdovų rūmų egzistavimo laikotarpiu. Manoma, kad ne visi ikigotikiniai mūro statiniai vienalaikiai. Seniausiais statiniais laikant M 1, M 2 ir M 3 mūrus, į XIV a. (o kai kurie galbūt ir į XIII a.) chronologinius rėmus patenka dar nemažai baltiškojo (vendiškojo) mūro statinių, pirmiausia gynybinių sienų ir bokštų 63. Mūru M 1 buvo pavadinta Pilies kalno pašlaitėje, ant aukštumos greta šaltiniuoto skardžio, stovėjusi mūrinė siena su kontraforsais. Vakaruose ji buvo sujungta su maždaug 9 m skersmens apskritu bokštu, stovėjusiu vidinio kiemo šiaurvakariniame kampe, gynybinės sienos išorėje, ant nuolaidesnio aukštumos šlaito 64. Šis bokštas iš pradžių buvo apskritas. Išliko tik vieno jo krašto fragmentas. Bokštas, manoma, nugriautas XIV a. antrojoje pusėje arba XV a. pradžioje. Jo vietoje pastatytas aštuoniakampis, spėjama, puošnus bokštas, kurio pietinėje sienoje (iš kiemo pusės) buvo dvigubos 1,2 m pločio užšaunamos velke durys. Prie durų išliko niša žibintui arba žvakei pasidėti bei spėjamo židinio liekanų. Nuo šio bokšto viena gynybinė siena ėjo į pietvakarius, link dabartinės Arkikatedros (mūras M 1A) 65. Netoli aptarto bokšto, apie 8 m į šiaurės vakarus, rasta keturkampio bokšto (M 22) likučių. Bokštas 9,3x9 m dydžio. Jame buvo įrengti šiauriniai įvažiavimo vartai (nuo Neries pusės), įvažiavimas išklotas 3 m pločio mediniu grindiniu 66. Vėliau perstatant bokšto konstrukcijos suardytos. Greta bokšto rastas kelio grindinys taip pat datuojamas XIV a. ir vėlesniais laikotarpiais. Į šiaurės vakarus nuo vartų M 22 ėjo mūrinė siena su kontraforsais M 23, sumūryta vendiškuoju (baltiškuoju) būdu. Sienos storis ~ 1,6 m. Manoma, kad ji turėjo ne tik atitvarinę, bet ir gynybinę reikšmę. Spėjama, kad vidinėje pilies pusėje buvę kontraforsai kilo iki sienos viršaus, o į jas rėmėsi šaulių galerijos medinės konstrukcijos 67. Šaulių galerijos būdingas mūrinių pilių gynybinės sistemos atributas. Beje, abipus sienos, tiek vidinėje, tiek išorinėje pusėje, XIV XV a. stovėjo mediniai pastatai. Kartais jie buvo statomi 63 Steponavičienė D. Lietuvos valdovo Vilniaus dvaro prabanga archeologinių tyrimų duomenimis (XIII a. XVI a. pradžia). Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Vilnius, 2005, p Ten pat, p Tautavičius A., Urbanavičius V. Archeologiniai tyrimai // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. T. 4. Vilnius, 1999, p Vailionis E. Valdovų rūmų šiaurės vakarų kampo išorės tyrimai // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. T. 5. Vilnius, 2003, p Armalaitė R., Kitkauskas N. Architektūriniai tyrimai // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. T. 5. Vilnius, 2003, p. 39; Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų šiaurinio korpuso išorinio kiemo (ties M22 ir M23) 1996 m. tyrimų ataskaita. LII R F.1, b. 2732, p

18 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje vos kelių metrų atstumu nuo sienos 68. Juosiant Žemutinę pilį mūro siena buvo iškasta naujoji, dabartinė, Vilnelės vaga. Ji atskyrė rytinę apgyvendinto kairiojo Neries kranto dalį Altarijos kalvų papėdėje. Ši miesto dalis buvo fortifikuota aštriakuolių tvora 69. Trumpai apžvelgę vieną Žemutinės pilies teritorijos fragmentą matome, kad XIV a. čia būta ne tik reprezentacinės paskirties mūrinių pastatų, bet ir mūrinės gynybinės sienos, bokštų, vartų. L. Girlevičiaus teigimu, iki XIV a. vidurio Pilies kalno papėdėje pastatyta Žemutinė pilis buvo saugoma dviejų mūrinių įtvirtinimų žiedų. Didysis mūrinių įtvirtinimų žiedas juosė centrinę, rezidenciją aptarnaujančią, tuomečio miesto dalį 70. Žemutinę pilį juosė ne tik gynybinės sienos, bet ir Neris, Vilnelė, vandens pripildomi gynybiniai grioviai, per kuriuos buvo nutiesti tiltai. Bent dalis jų buvo pakeliamieji. Tiltus mini Vygandas Marburgietis, aprašydamas 1394 m. Vilniaus puolimą 71. Vieno pakeliamojo tilto liekanų spėjama buvus į vakarus nuo pastato M 3, greta pastato M 25. Čia aptikta nemažai medinių konstrukcijų. Daroma prielaida, kad jos yra gotikos laikotarpio pakeliamojo tilto dalys. Pakeliamojo tilto versiją patvirtina vienoje iš sienų išlikęs akmuo, kurio viršuje iškaltas horizontalus griovelis pakeliamojo tilto ašiai tvirtinti 72. Tarp pastato M 3 ir gynybinės sienos M 1 buvo vidinis kiemas. Jame stovėjo nedidelis pastatas M 2. Kiemas siaurėjo į rytus, link Pilies kalno. Iš šiaurės jį dengė gynybinė siena ir bokštas, iš vakarų kita gynybinė siena ir numanomi pastatai. Pietiniame kiemo pakraštyje buvęs pastatas M 3, tikėtina, galėjo būti ir gynybinės sistemos dalis ir bent viena išorine siena įsilieti į pietinę gynybinių įtvirtinimų liniją, kuri iš pradžių veikiausiai buvo medinė. Statiniui M 3 gynybinėje sistemoje bandoma priskirti pilies donžono funkciją 73. Neabejotina, jog, be mūrinių, būta ir medinių bei žemių įtvirtinimų, aš- 68 Vailionis E. Valdovų rūmų šiaurės vakarų kampo išorės tyrimai // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. T. 5. Vilnius, 2003, p Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus plėtra iki XV amžiaus // Kultūros paminklai. T. 8. Vilnius, 2001, p Girlevičius L. XIV a. XV a. pradžios Vilniaus miesto gynybiniai įrenginiai // Lietuvos archeologija. T. 34. Vilnius, 2009, p Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999, p Armalaitė R., Kitkauskas N. Architektūriniai tyrimai // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. T. 5. Vilnius, 2003, p Steponavičienė D. Lietuvos valdovo Vilniaus dvaro prabanga archeologinių tyrimų duomenimis (XIII a. XVI a. pradžia). Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Vilnius, 2005, p

19 Baltų karybos bruožai triakuolių tvoros, saugojusios tolimesnes pilies prieigas. Kita XIV a. Vilniaus dalis buvo Kalnų parko teritorijoje, vad. Altarijos kalvose 74, dabartinės Vilnelės vagos žemupio dešiniajame krante. Čia lokalizuota Kreivoji pilis. V. Daugudžio nuomone, ji stovėjo piliakalnyje, vadinamame Plikuoju arba Kreivuoju kalnu 75. Altarijos kalvų teritorijoje identifikuoti trys piliakalniai Plikasis, arba Kreivasis, kalnas, Bekešo kalnas ir Stalo kalnas. Šių piliakalnių aplinkoje, į šiaurę nuo Plikojo (Kreivojo) kalno, tarp šio kalno ir Stalo kalno esančiame slėnyje bei į pietus nuo jų, maždaug 7 ha plote, buvo papėdės gyvenvietė. Šiai gyvenvietei Z. Baubonis ir G. Zabiela priskiria ir Dainų slėnyje 1956 m. tirtą plotą, ir tyrėjų Bekešo kalnui priskirtas sodybvietes, tirtas 1933 ir 1939 m. 76 Manytume, jog visas Altarijos kalvų kompleksas buvo įtvirtintas, tik skirtingu lygiu. Tikroji medinė pilis buvo Plikajame kalne, o kitos kalvos ir jų papėdės buvo įtvirtintos menkiau, kai kur galbūt tik aštriakuolių tvoromis. Be to, archeologinių tyrimų metu išsiaiškinta, jog Plikojo kalno šiaurvakarinėje pašlaitėje rasta XIV a. pabaiga datuojamų medinių gynybinių konstrukcijų likučių 77. Bet kokiu atveju vien jau palyginti aukštos Altarijos kalvos, jų statūs šlaitai buvo nemenka šios teritorijos, kurią galima vadinti Kreivosios pilies ir aukštutinio miesto kompleksu, apsauga. Plikasis (Kreivasis) kalnas tirtas V. Daugudžio 1988, 1989 ir 1991 m. Ištirtas bendras 317 m² plotas, rasta grublėtosios ir žiestos keramikos bei I tūkstm. pradžia ir veikiausiai XIV a. datuotinų įtvirtinimų pėdsakų. Tvirtinant piliakalnį vėlyvuoju jo naudojimo etapu smėlinga žeme užpiltas aikštelės kraštas, paklotas skeltų rąstų klojinys, suplūktas iki 3 m aukščio ir 12 m pločio molio pylimas, o ant jo pastatyta medinė gynybinė siena. Šiai sienai sudegus, gaisravietė buvo užpilta smėlio sluoksniu ir vėl suplūktas naujas molio pylimas. Jo aukštis siekė iki 4 m, plotis 17 m. Ant pylimo stovėjusi medinė siena buvo padengta molio tinku. Vėlyviausieji šio kalno gynybiniai įrenginiai datuojami XIV a. 78 Altarijos kalvose esanti gyvenvietė pradėta tirti XX a. 4-ajame dešimt- 74 Kitas dabartinio Kalnų parko teritorijos pavadinimas Altarijos (arba Jasinskių Altarijos) atsirado tik XVI a. viduryje. 75 Daugudis V. Iš Vilniaus miesto praeities. Vilnius, 1993, p Lietuvos piliakalniai. Atlasas (sud. Z. Baubonis ir G. Zabiela). T. III. Vilnius, 2005, p Girlevičius L. XIV a. XV a. pradžios Vilniaus miesto gynybiniai įrenginiai // Lietuvos archeologija. T. 34. Vilnius, 2009, p Daugudis V. Iš Vilniaus miesto praeities. Vilnius, 1993, p ; Lietuvos piliakalniai. Atlasas (sud. Z. Baubonis ir G. Zabiela). T. III. Vilnius, 2005, p

20 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje metyje 79. Tyrimų autoriai V. Holubovičius ir E. Holubovič manė, jog tiria Bekešo kalną, nors dabar aišku, kad iš tikrųjų jie tyrė dalį gyvenvietės. Tačiau ir pavadinimą Bekešo kalnas (Holubovičių tirtoji dalis), ir Dainų slėnio pavadinimą, kalbant apie 1956 m. atliktus tyrimus kitoje gyvenvietės dalyje, vartosime ir šiame straipsnyje, kad išvengtume galimos painiavos. Tyrimai gyvenvietėje ir aplink ją tęsti 1956 m. (vad. A. Tautavičius), 1975 m. (vad. I. Jučienė), 1989 m. (vad. D. Misiukaitė), 1995 m. (vad. K. Katalynas, tyrė ir Stalo kalną). Čia rasta daugelio tyrėjų XIV a. datuojamų medinių pastatų likučių, taip pat daug individualių radinių. Kreivoji pilis ir gyvenvietė Altarijos kalvose sudeginta 1390 m. kryžiuočių ir jų sąjungininkų puolimo metu 80. Altarijos kalvų šiaurinėje papėdėje tyrimų metu aptikta ankstyviausių sluoksnių, datuojamų XIV a. XV a. pradžia 81. Manoma, kad XIV a. viduryje ar trečiajame ketvirtyje 82, juosiant Žemutinę pilį mūro siena, buvo iškasta naujoji dabartinė Vilnelės vaga. Ji atskyrė rytinę apgyvendinto kairiojo Neries kranto dalį Altarijos kalvų papėdėje. Ši miesto dalis buvo fortifikuota aštriakuolių tvora Hołubowicz W. Krzywy Gród z XIV w. na Górze Bekieszowej w Wilnie // Wilno, 1939, p ; Голубовичи В. и Е. Кривой город Вильно // Краткие сообщения Института истории материальной культуры АН СССР. 1945, Вып. 11, с Hołubowicz W. Krzywy Gród z XIV w. na Górze Bekieszowej w Wilnie // Wilno, 1939, p. 32; Tautavičius A. Iš XIV a. Vilniaus gyventojų buities // Iš Lietuvių kultūros istorijos. T. I. Vilnius, 1958, p. 102; Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999, p. 199, 368; Голубовичи Е. и В. Кривой город Вильно. Краткие сообщения Института истории материальной культуры Академии наук СССР, вып. XI. Москва-Ленинград, 1945, с Luchtanienė D., Girlevičius L. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai Kosciuškos g. 1ª Vilniuje 2000 metais. LII R F.1, b.3972; Sarcevičius S m. Vilniuje, T. Kosciuškos g. 3, vykdytų archeologijos tyrimų ataskaita. I d. LII R F.1, b. 2894; Sarcevičius S m. Vilniuje, T. Kosciuškos g. 3, vykdytų archeologijos tyrimų ataskaita. II d. (brėžiniai). LII R F.1, b. 2895; Vaicekauskas A. Archeologinių tyrimų Vilniuje, T. Kosciuškos g-vėje 3, ataskaita. LII R F.1, b Mūrinės gynybinės sienos pastatymo laiką įvairūs tyrėjai nustato labai skirtingą pradedant XIII a. ir baigiant XIV a. viduriu trečiuoju ketvirčiu. 83 Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus plėtra iki XV amžiaus // Kultūros paminklai. T. 8. Vilnius, 2001, p

21 Baltų karybos bruožai Kreivosios pilies rekonstrukcija (aut. V. Daugudis, S. Lasavickas) 84 Kreivosios pilies įtvirtinimų rekonstrukcija (aut. V. Daugudis, S. Lasavickas) Iš: Daugudis V. Iš Vilniaus miesto praeities. Vilnius, 1993, p. 46, pav. 16. Iš: Daugudis V. Iš Vilniaus miesto praeities. Vilnius, 1993, p. 44, pav

22 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje XIV a. ir XV a. pradžia datuojamų radinių (daugeliu atvejų buitinės keramikos) aptikta ir dabartinio senamiesčio teritorijoje. Ją pradėta apgyventi XIV a. antrajame ketvirtyje. Seniausiai apgyventa vieta laikomas rajonas ties dabartine Latako gatve, to meto kelių į Medininkus, Rūdninkus, Polocką ir Smolenską sankryža. Apskritai tuo metu senamiestyje kryžiavosi bent šešių krypčių keliai Medininkų, Rūdninkų, Trakų, Rygos, Polocko ir Smolensko. Jų tinklas turėjo įtakos teritorijos apgyvendinimui. Rytinėje senamiesčio dalyje (į rytus nuo dabartinių Pilies ir Didžiosios gatvių) kūrėsi Rusėnų miestas stačiatikių gyvenamasis kvartalas, užimantis maždaug 8 10 ha plotą. Vakarinėje senamiesčio dalyje lokalizuojama Vokiečių arba Lotynų miestu vadinta katalikiška kolonija. Turimais duomenimis, ji buvo įsikūrusi apie 4 ha plote, tačiau jos pėdsakų archeologinėje medžiagoje gerokai mažiau nei Rusėnų miesto. Tai galėjo lemti menkesnis šios senamiesčio dalies archeologinis ištirtumas 86. XIV a. viduryje, antrojoje pusėje ir ypač pabaigoje senamiesčio teritorijoje būta katalikų bažnyčių ir stačiatikių cerkvių. Remiantis archajiškomis gotikos formomis spėjama, kad iki Lietuvos krikšto buvo pastatyta (nuo 1382 iki 1387 m.) Šv. Mikalojaus bažnyčia 87. Teigiama, kad 1387 m. minima bažnyčia jau tada buvo mūrinė ir senokai pastatyta 88. Kita viena iš seniausių Vilniaus šventovių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, greta jos įsikūręs Pranciškonų vienuolynas. Pranciškonai čia įsikūrė dar iki Lietuvos krikšto 1387 m. Teigiama, kad 1390 m. kryžiuočių puolimo metu bažnyčia buvo sugriauta, XV a. pradžioje atstatyta 89. Tuoj po krikščionybės įvedimo pradėta statyti Šv. Jonų bažnyčia, tačiau jos statyba baigta tik XV a. 3-iajame dešimtmetyje 90. Iš stačiatikių cerkvių viena seniausių laikoma Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvė (soboras), pastatyta XIV a. viduryje 91. Bandoma lokalizuoti XIV XV a. sandūroje Vilniuje buvusias šešias katalikų bažnyčias (įskaitant katedrą) ir net dvylika cerkvių 92. L. Girlevičiaus teigimu, mūriniai kulto pas Ten pat, p Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija Vilnius, 2005, p. 79. Jankevičienė A. Šv. Mikalojaus bažnyčia // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. 1. Vilnius. Vilnius, 1988, p Levandauskas V., Martinkėnas V., Tyla A. Pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. 1. Vilnius. Vilnius, 1988, p Čerbulėnas K., Jankevičienė A. ir kt. Šv. Jonų bažnyčia // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. 1. Vilnius. Vilnius, 1988, p Jankevičienė A. Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvė // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. 1. Vilnius. Vilnius, 1988, p Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija Vilnius, 2005, p

23 Baltų karybos bruožai tatai, iškilę XIV a., galėjo būti Vilniaus senamiesčio gynybinių įtvirtinimų dalis. Anot jo, Rusėnų miesto įtvirtintoji dalis XIV a. galėjo būti fortifikuota medine gynybine siena, kurios dalį sudarė ir mūriniai statiniai. Vokiečių miestas taip pat veikiausiai buvo įtvirtintas medine gynybine siena, kurios atskirose atkarpose galėjo būti įrengta pylimų ir priešais juos iškasti grioviai. Galbūt jau XIV a. šioje miesto dalyje būta gynybinių įtvirtinimų. Taip pat L. Girlevičius bando pagrįsti įtvirtintų rajonų egzistavimą ir kitose Vilniaus senamiesčio vietose. Anot jo, atskiri senamiesčio rajonai fortifikuoti pylimais ir grioviais arba medinėmis sienomis 93. Čia tenka suabejoti, ar galima taip aiškiai skirti arba pylimus, arba gynybines sienas. Veikiausiai visų pylimų viršuje buvo įrengtos ir gynybinės sienos, antraip jų gynybinis veiksmingumas būtų buvęs gana menkas. Be abejo, gynybinės sienos galėjo būti įrengtos ir ten, kur nebuvo pylimų, lygioje vietoje. L. Girlevičius taip pat kelia hipotezę, kad XIV a. XV a. pr. Vilniaus prieigose būta įtvirtintų kalvų, kurių dalis su tam tikromis išlygomis vadintinos piliakalniais. XIV a. antrojoje pusėje ir pabaigoje atskiros Vilniaus senamiesčio gynybinės vietos buvo sujungtos į vientisą junginį 94. Po kryžiuočių ir jų sąjungininkų puolimo 1390 m., kai buvo sudeginti įtvirtinimai ir gyvenvietė Altarijos kalvose, jų šiaurinėje papėdėje buvusi miesto dalis pamažu virto periferija. Pagrindinis miesto gyvenimas XIV XV a. sandūroje vyko jau dabartinio senamiesčio teritorijoje 95. Pirmieji kryžiuočių žygiai į Vilnių Dabartinę Pietryčių Lietuvą kryžiuočiai puldinėjo jau nuo XIII a. antrosios pusės. Pavyzdžiui, 1279 m. Livonijos ordino riteriai nusiaubė Kernavės apylinkes 96. Kad Livonijos riteriai buvo atžygiavę iki pat Kernavės, mini ir Hermanas Vartbergė, tik nurodo kitą datą 1278 m m. kryžiuočiai, puldami Gardiną, pasiekė ir Šalčininkus m. lietuviai ir kryžiuočiai susigrūmė Strėvos mūšyje (manoma, netoli Žiežmarių) m. kryžiuočiai sugriovė Kauno pilį ir pradėjo rengti dar aršesnius žygius į patį valstybės branduolį. 93 Girlevičius L. XIV a. XV a. pradžios Vilniaus miesto gynybiniai įrenginiai // Lietuvos archeologija. T. 34. Vilnius, 2009, p , Ten pat, p Katalynas K., Vaitkevičius G. Vilniaus plėtra iki XV amžiaus // Kultūros paminklai. T. 8. Vilnius, 2001, p Livländische Reimchronik. Paderborn, 1889, p Livonijos kronikos. Vilnius, 1991, p Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p

24 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje Anot kronikininko Vygando Marburgiečio, 1365 m. rugpjūčio viduryje Kryžiuočių ordino magistras Vinrichas fon Kniprodė sugalvojo paimti Vilniaus pilį ir nusiaubė Paparčių (dab. Kaišiadorių r.) apylinkes. Tais metais buvo sudegintos Maišiagalos ir Kernavės pilys. Kryžiuočių pajėgos 1365 m. taip pat pirmą kartą pasiekė Vilnių, tačiau pilies šturmuoti, atrodo, jie nebandė. Kryžiuočiams, nusiaubusiems dešinįjį Neries kranto ruožą, Maišiagalą, Kernavę ir jų apylinkes, nepavyko pereiti kažkokio tilto, rodos, per Nerį netoli Vilniaus, kurį lietuviai sudegino: Septintą dieną niokoja kraštą ir iš visur sueina prie tilto. Stabmeldžiai sukliudė pereiti [per upę], ir jie seka paskui krikščionis ir sudegino tiltą. Dėl to stabmeldžiai džiūgavo, bet veltui. Krikščionims sėdant ant žirgų, kelią pastojo 500 stabmeldžių. [Ragainės] komtūras [Burkhardas iš Mansfeldo] siūlo jiems pasiduoti, jei nori likti gyvi, ir su 50 vyrų smogia, ir priverčia stabmeldžius bėgti. 99 Beje, K. Šiucas nurodo, jog lietuvių buvo 400, ir ne kryžiuočių komtūras, o būtent lietuvių vadas Buska pasiūlė kryžiuočiams pasiduoti ir taip išgelbėti savo gyvybes. Tačiau kryžiuočiai atsisakė pasiduoti į nelaisvę, bijodami, kad lietuvių gali būti su žirgais ir šarvais sudeginti ir velniams paaukoti. Įvyko kautynės. Po jų pergalę esą šventė kryžiuočiai, nors 27 jų žuvo, daug buvo sužeista. Niokodami kraštą, kryžiuočiai pasiekė Nemuną, sėdo į laivus ir grįžo į Prūsiją su gausiu grobiu m. kryžiuočiai pasiekė Semeliškes, Trakų apylinkes, Vaidotus (dab. Vilniaus priemiestis), siaubė apylinkes, degino ūkius, išsivarė belaisvių 101. Pirmą kartą Vilnių kryžiuočiai apgulė 1377 m. Per Merkinę, Semeliškes, Trakus jie pasiekė Rudaminą. Prie Vokės upės įvyko kryžiuočių maršalo susitikimas su Kęstučiu. Jo metu, atrodo, buvo bandoma tartis dėl paliaubų. Panašu, kad paliaubos buvo sudarytos, tačiau kryžiuočiai jas sulaužė. Vygandas Marburgietis rašo: Saulei patekėjus vėliavas iškėlę [krikščionys] su šauksmais apgula Vilniaus pilį, o stabmeldžiams atrodė, kad tai negarbingas pasielgimas. 102 Kryžiuočiai sudegino miestą (ar jo dalį), tačiau pilių neužėmė. Po 11 dienų trukusios apgulos pasukusius atgal į Prūsiją kryžiuočius lietuviai persekiojo. Sunkiausias kovų dėl Vilniaus etapas yra susijęs su vidaus kovomis pačioje Lietuvoje, kai, Jogailos nurodymu nužudžius Kęstutį, kilo kruvina kova tarp Algirdo sūnų Jogailos ir Skirgailos (viena pusė) ir Kęstučio sūnaus Vytauto 99 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999, p Ten pat, p Ten pat, p. 151, Ten pat, p

25 Baltų karybos bruožai (kita pusė). Kryžiuočiai tapo aktyviais šio konflikto dalyviais. Iš pradžių su jais bandė derėtis Jogaila, o paskui pas kryžiuočius pabėgo Vytautas m. kryžiuočiai, siekdami savanaudiškų tikslų, parėmė Vytautą ir paskelbė Jogailai karą. Į Lietuvą įsiveržė kryžiuočių ir Vytauto rėmėjų kariuomenė. Rugsėjo 11 d. sąjungininkai, panaudoję bombardas, užėmė Trakų pusiasalio pilį (Trakų salos pilis dar nebuvo pastatyta). Kitą dieną kryžiuočių pajėgos pasiekė Vilnių ir sudegino jo priemiesčius (vadinamąjį Rusėnų miestą). Neaišku, ar buvo bandyta pulti Vilniaus pilis. Netrukus kryžiuočiai pasitraukė nuo Lietuvos sostinės. Taigi ir 1383 m. kryžiuočiams ir jų sąjungininkams nepavyko paimti Vilniaus. Tačiau šis naujas kovų dėl Lietuvos sostinės etapas buvo pažymėtas ypatingo tragizmo ženklu kryžiuočių pusėje buvo vienas iškiliausių Lietuvos kunigaikščių. Vytautas, padedant pikčiausiam priešui, bandė susigrąžinti iš tėvo paveldėtą sostą, kurio jam nenorėjo perleisti pusbroliai Jogaila ir jo brolis Skirgaila. Vilnius, iš kurio Lietuvą sėkmingai valdė Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, tapo jų vaikų kruvinos kovos objektu m. Vytautas paliko kryžiuočius ir grįžo į Lietuvą m. buvo sudaryta Krėvos sutartis. Jogaila tapo Lenkijos valdovu, tačiau visomis išgalėmis trukdė Vytautui įgyti Lietuvoje bent kiek daugiau savarankiškumo m. Vytautas antrą kartą pabėgo pas kryžiuočius m. Vilniaus puolimas XIV a. pabaigos kryžiuočių puolimai paliko gana ryškų pėdsaką Vilniaus archeologinėje medžiagoje. Neretai Žemutinės pilies teritorijoje randamus degėsių ir sugriovimų pėdsakus sunku priskirti kuriam nors konkrečiam kryžiuočių puolimui. O Altarijos kalvų teritorijoje, kur stovėjo Kreivoji pilis, neabejotinai akivaizdūs 1390 m. kryžiuočių ir jų sąjungininkų žygių pėdsakai m. žygis įvyko rudenį. Dvi kryžiuočių kariuomenės grupuotės, vadovaujamos Vytauto ir Kryžiuočių ordino maršalo, ir ordino Livonijos atšakos kariuomenė, vadovaujama magistro, ties Kaunu sumušė besitraukiantį Skirgailos vadovaujamą būrį ir rugsėjo 4 d. pasiekė Vilnių. Pirmiausia buvo sudeginta Kreivoji pilis. Joje, rašytinių šaltinių duomenimis, žuvo keli tūkstančiai pasislėpusių vilniečių ir Jogailos brolis Karigaila. Posilgės kronikos teigimu, žmonės iš visų pusių bėgo į pilį ir ten gynėsi 103. Vilniaus Altarijos kalvas tyrę archeologai rado degėsių ir sugriovimų 103 Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p

26 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje Geležinis ietigalis, rastas dab. Kalnų parko teritorijoje 108 pėdsakų Bekešo kalne ir Dainų slėnyje ir juos tiesiogiai sieja su 1390 m. įvykiais 104. Bekešo kalne rasti arbaleto ir lanko strėlių antgaliai galėjo priklausyti tiek puolančiai, tiek besiginančiai pusei, tariamas kovos kirvis (šio straipsnio autoriaus nuomone, veikiausiai medžiui skelti skirtas pleištinis kirvis), pentinas, kalavijo makštų galo apkalas, tyrimų autorių teigimu, turi gotikinio dirbinio bruožų 105. Jei pastarasis ginklo fragmentas išties yra vakarietiškos kilmės, galbūt jis liko po kovų su kryžiuočiais 1390 m.? 1390 m. Vilniaus puolimo metu taip pat buvo šturmuojama Žemutinė ir Aukštutinė pilys 106. Kaudamiesi tiek puolantieji, teik besiginantieji naudojo arbaletus. Manoma, kad arbaleto strėle nukautas ir puolančiųjų pusėje buvęs Kęstučio sūnus Tautvilas Konradas 107. Mūšiai truko penkias savaites. 108 Buvo pastatytas tiltas per Nerį. Puolančiųjų, kurių gretose kovėsi nemažai lietuvių, ir vietos gyventojų santykiai buvo gana saviti. Netgi vyko prekyba tarp Vilnių šturmuojančių karių ir vietinių stabmeldžių. 109 Maisto ir pašaro kryžiuočiams pristatydavo sąjungininkai Vytauto kariuomenė. Galiausiai 104 Hołubowicz W. Krzywy Gród z XIV w. na Górze Bekieszowej w Wilnie // Wilno, 1939, p. 32; Tautavičius A. Iš XIV a. Vilniaus gyventojų buities // Iš Lietuvių kultūros istorijos. T. I. Vilnius, 1958, p. 102; Голубовичи Е. и В. Кривой город Вильно. Краткие сообщения Института истории материальной культуры Академии наук СССР, вып. XI. Москва-Ленинград, 1945, с Голубовичи В. и Е. Кривой город Вильно // Краткие сообщения Института истории материальной культуры АН СССР. 1945, Вып. 11, с. 120; c. 122 рис. 51: Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 199, Iš: Голубовичи В. и Е. Кривой город Вильно // Краткие сообщения Института истории материальной культуры АН СССР. 1945, Вып. 11, с. 120; c. 121 рис. 50: Ten pat, p

27 Baltų karybos bruožai artėjantis ruduo, baimė, kad pablogės keliai, dideli nuostoliai ir išeikvotos amunicijos atsargos privertė kryžiuočius pasitraukti m. Vilniaus puolimas Durklas, rastas XIV a. paskutiniu ketvirčiu datuotame sluoksnyje Vilniaus Žemutinėje pilyje 112 Itin didelis kryžiuočių žygis į Vilnių buvo surengtas 1394 m. Jame dalyvavo sąjungininkai vokiečiai, prancūzai, burgundai, Genujos (Šiaurės Italija) šauliai. Po aštuonias dienas trukusios Vilniaus apgulos prie puolančiųjų prisijungė Livonijos kariuomenė 111. Pilis buvo apšaudoma iš bombardų. Lietuviai atsakė tuo pačiu. Manytume, kad naudotos ne tik bombardos, bet ir akmenų svaidyklės bei piksidos įrenginiai akmenims arba masyvioms padegamosios strėlėms svaidyti. Sunkiai įveikiama kliūtis kryžiuočių kariuomenei buvo vanduo. Vilniaus pilių kompleksą iš vakarų ir pietų juosė Vilnelė, iš šiaurės Neris. Per Nerį kryžiuočiai pasistatė net kelis tiltus. Per juos persikėlę, jie ne tik šturmavo pilį, bet ir rengė plėšikiškus žygius į Vilniaus apylinkes. Žemutinę pilį juosė ne tik gynybinės sienos, bet ir vandens pripildomi gynybiniai grioviai, per kuriuos buvo nutiesti tiltai. Iš piksidų buvo šaudoma į pilies tiltus. Pilies šturmo metu kryžiuočiai stengėsi nuleisti pilį juosiančių gynybinių griovių vandenį, bet tai jiems nepavyko. Sudaužius tiltus, kurie pakelti sudarė dalį vartų gynybinės įrangos, lietuviai vis vien, nors ir sunkiomis sąlygomis, stiprino vartus. Tačiau kryžiuočių akmeniniai sviediniai piliai padarė daug žalos griovė mūrinius ir jų vietoje lietuvių skubiai renčiamus medinius bokštus, žalojo gynėjus, daug jų užmušė. Vilniaus gynėjai 110 Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p Ten pat, p Iš: 26

28 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje gynėsi ne vien už pilies sienų, bet ir iš jos rengė staigius išpuolius. Galų gale po beveik tris savaites trukusių kovų kryžiuočiai nuo Vilniaus pasitraukė m. šturmas buvo didžiausias Vilniaus puolimas kovų su kryžiuočiais laikais. Kryžiuočiams ir jų sąjungininkams nė karto nepavyko užimti Lietuvos sostinės. Didžiausia puolančiųjų pergalė buvo Kreivosios pilies sunaikinimas 1390 m. Paskutinį kartą prie Vilniaus kryžiuočių kariuomenės daliniai prasiveržė 1402 m. vasarą. Tąsyk didysis kryžiuočių komtūras Vilhelmas fon Helfenšteinas taip pat neįstengė paimti Vilniaus, tačiau sudegino Medininkų pilį. Kryžiuočiams Lietuvos sostinė visiems laikams liko neįveikta tvirtovė. Nuo paskutinio kryžiuočių antpuolio 1402 m. vilniečiai užsienio kariuomenių prie savo sienų nematė net 250 metų. Tik XVII a. viduryje Vilniaus miestą ir pilių kompleksą pavyko užimti priešams čia net keletą metų ( m.) šeimininkavo Rusijos kariuomenė. Karinių veiksmų analizė Kariaujančių pusių apibūdinimas. XIV a. pabaigoje, žygių į Vilniaus regioną metu, čia su lietuvių pajėgomis kovėsi ne vien kryžiuočiai, bet ir kariaujančiųjų sąjungininkai. Būta laikų, kai lietuvių pajėgos kovojo abiejose pusėse. Tai pasakytina ir apie Vytauto ir Algirdo sūnų vidaus kovų laikotarpį.113 Problemiškas lieka pajėgų dydžio klausimas m. žygio link Vilniaus metu, anot Vygando Marburgiečio, į Lietuvą įsiveržusios kryžiuočių pajėgos buvusios labai gausios daugiau kaip 12 tūkst.. Jos į Lietuvą įžengė trimis kolonomis. Nurodomas pajėgų skaičius veikiausiai gerokai padidintas, tačiau akivaizdu, jog įsiveržusi kryžiuočių grupuotė buvo išties gausi ir grėsminga. Buvo nusiaubtos Trakų apylinkės, sudegintas Vilniaus miestas, išskyrus trečią dalį. Turimais duomenimis, Algirdas su savo šeima ir nemenku karių būriu buvo Vilniuje. Kryžiuočiai neužėmė Vilniaus pilies komplekso m. jungtinėse Vytauto šalininkų ir kryžiuočių pajėgose, puolusiose Vilnių, buvo ir Henrikas Lankasteris (būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV). Anot Jono iš Posilgės, jis atsivedė daug gerų lankininkų, kurie nužudė gausybę vyrų, o jis kaip ir saviškiai buvo labai drąsus ir daug padarė žygyje, būtent užkariaudamas Aukštutinę [Kreivąją] pilį. Kai viskas pasibaigė, jis grįžo namo su ponų pagalba ir pagarba; jie buvo praradę daugiausia 30 vyrų, kurie žuvo arba buvo nušauti. 115 Anglų lankininkai, laikyti bene geriausiais šauliais viduramžių Europoje, buvo svarbi paspirtis Vilnių šturmavusiems sąjungininkams. 113 Iš: Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p , Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008, p

29 Baltų karybos bruožai Jono Dlugošo teigimu, iki 1390 m. dalies Vilniaus pilių komplekso (būtent Aukštutinės pilies) gynyba buvo patikėta Jogailos atsiųstai lenkų įgulai, vadovaujamai Klemenso iš Moskožovo: Lenkijos karalius Jogaila, norėdamas apsaugoti svarbiausią Vilniaus pilį, kadangi bijojo, kad nepastovūs lietuviai ar rusinai neatiduotų jos kunigaikščiui Vytautui ir kryžiuočiams, pasiunčia į Vilnių pakanclerį Mikalojų [o turėjo pasiųsti Klemensą] iš Moskožovo su patrankomis, balistomis ir karine amunicija, duoda jam valdyti Vilniaus pilį, atėmęs valdžią iš Skirgailos ir pašalinęs kai kuriuos rusinus ir lietuvius, kurie buvo linkę išduoti Įdomus 1394 m. surengto Vilniaus puolimo aspektas kryžiuočių sąjungininkų pajėgų sudėtis. Ilgą laiką buvo neaišku, kas yra Vygando Marburgiečio kronikoje minimi šauliai iš Genewelio. Kronikoje rašoma, jog Ordinas žygiui į Vilnių buvo sutelkęs saviškių ir kryžininkų (peregrinorum) iš Prancūzijos ir Vokietijos bei kitas pajėgas ir pakvietęs 150 šaulių (sagittario) iš Genewelio. Būtent dėl pastarųjų kilmės istoriografijoje esama skirtingų nuomonių. Šauliai iš Genewelio buvo siejami tiek su Genuja, tiek su Ženeva. Anot šią pro- Šarvų plokštelė, rasta XIV a. paskutiniu ketvirčiu datuotame sluoksnyje Vilniaus Žemutinėje pilyje 117 blemą argumentuotai išsprendusio G. Rackevičiaus, 1394 m. Vilniaus puolimo metu dalyvavo šauliai iš Genujos. To meto žemyninės Europos geriausi samdomi šauliai, ginkluoti arbaletais, buvo kilę iš Genujos. Vilniaus Žemutinės pilies pietinių vartų prieigos tyrimų metu buvo rasta 10 tipo (anot G. Rackevičiaus) arbaleto strėlių antgalių. Rašytinių šaltinių žinios apie 1394 m. Vilniaus pilies puolimą sinchroniškai atitinka radinių archeologinius duomenis. Įvertinta 116 Jan Długosz. Roczniki, czyli kroniki słynnego Królestwa Polskiego. Warszawa, 1961; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p Iš: 28

30 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje plati Vidurio ir Rytų Europos regiono archeologinių tyrimų medžiaga leidžia manyti, jog tiriant Vilniaus Žemutinės pilies pietinių vartų prieigas rasti šeši arbaleto padegamųjų strėlių 10 tipo antgaliai yra 1394 m. Vilniaus pilies puolimo metu šaulių iš Genujos pamestų strėlių liekanos 118. Arbaleto strėlių antgaliai (Vilniaus žemutinės pilies teritorija, XIV a. 2-oji pusė XV a. pradžia) 119 Žvalgyba. Kryžiuočių kelių aprašymuose, paskelbtuose istorikų Teodoro Hiršo ir Juozo Jurginio, aprašyti keli žvalgų siūlyti keliai, kuriais nuo Nevėžio upės, Kauno apylinkių buvo galima pasiekti Vilnių. Vienas jų ėjo nuo Nevėžio per Ukmergės apylinkes ir Kernavę, kitas nuo Kauno per Paparčius, Trakus. Smulkiai aprašomi ir keliai į netoli Vilniaus esančias vietoves Kernavę, Maišiagalą, Šalčininkus ir t. t. 120 Žvalgybinė informacija buvo renkama pačiais įvairiausiais būdais. Vertingais žvalgybinių duomenų šaltiniais tapo lietuvių pilyse apsilankę kryžiuočiai ir kiti svetimšaliai. Kartais tokie vizitai abiejų kariaujančių pusių sutarimu dėl tam tikrų priežasčių vykdavo netgi per pačias karines kampanijas m. žygio metu Kęstutis su kryžiuočiais susitiko ant tilto, kur veikiausiai derėjosi dėl paliaubų ir jas sudarė, bet sutartis buvo sulaužyta. Anot Vygando Marburgiečio, lietuvių valdovas sakė kryžiuočių maršalui: Mielai pasimatyčiau su vienu iš tavo viršininkų, būtent su Hohenšteinu. 121 [Ordino] 118 Rackevičius G. Šauliai iš Genujos prie Vilniaus pilies 1394 m. // Lietuvos archeologija. T. 33. Vilnius, 2008, p Iš: Kraštas ir žmonės. Vilnius, 1988, p Tai buvo Brandenburgo komtūras Giunteris iš Hohenšteino. 29

31 Baltų karybos bruožai maršalas atsakė: Jis yra savo palapinėje. O karalius [tarė]: Noriu, kad papietautų su manimi. [Sako] maršalas: Duosiu įsakymą, jeigu jam bus užtikrintas saugus grįžimas. Ir [maršalas] parjoja į [Ordino] kariuomenę prie upės, vadinamos Voke. Tenai pernakvojo. Ir jis iškviečia brolį Hohenšteiną, kuris karaliaus pageidavimu atvyko į pilį. 122 Tai, kad kryžiuočių žygiui vadovavęs Ordino maršalas pasikviečia pasikalbėti riterį, ką tik viešėjusį Vilniaus pilyje, liudytų siekį gauti naujausių žinių iš priešo pilies, lietuvių valdovo dvaro. XIV a. pabaigoje XV a. pradžioje abi kariaujančios pusės lietuviai ir kryžiuočiai gana plačiai vykdė tiek taktinę, tiek strateginę žvalgybą priešo teritorijoje 123. Priešo veržimasis ir stabdomieji veiksmai. Žygiai į lietuvių žemes neretai buvo rengiami šaltuoju metų laiku, kai kelių, pievų ir laukų gruntas sukietėjęs, o vandens telkiniai užšalę. Tačiau dažniausiai didelių žygiu metu gamtinės sąlygos buvo palankios tik kurį laiką m. kryžiuočių ir Vytauto kampanija prasidėjo vasarį, o baigėsi spalį. Aktyviausi veiksmai Lietuvoje vyko antrojoje vasaros pusėje ir rudenį. Akivaizdu, kad kryžiuočiai labai paisė gamtinių sąlygų, labiausiai nemėgo pavasario ir rudens permainingų orų, drėgmės, purvynų, laikotarpių, kai upių navigacija buvo ribota. Jie turėjo iš ten [nuo Vilniaus] pasitraukti, nes jau buvo vėlyvas metų laikas ir dėl blogo oro jiems [kryžiuočiams] reikėjo grįžti į savo kraštą, kol dar galėjo keliauti upėmis, kol vandenys nepradėjo šalti ir keliai blogėti; kitaip jie būtų pasilikę toliau. Taip apie 1390 m. žygį rašoma Kryžiuočių ordino didžiojo komtūro, einančio didžiojo magistro pareigas, Konrado Valenrodo laiške Šv. Romos imperijos imperatoriui Vaclovui Liuksemburgui m. žygis prasidėjo vasario mėnesį. Kryžiuočiai ir jų sąjungininkai per Nemuną persikėlė ties Senuoju Kaunu (lokalizuojamas Nemuno ir Nevėžio santakos apylinkėse). Čia juos bandė stabdyti Skirgailos pajėgos: Kitoje pusėje, netoli Senojo Kauno, stovėjo kunigaikštis Skirgaila, siekdamas sukliudyti krikščionims persikelti, bet negalėjo, nes jie rado brastą ir ėmė keltis, ir vos išlipo [į krantą], stabmeldžiai leidosi bėgti. Krikščionys juos vejasi, daug ką nukovė, o tris kunigaikščius belaisvius nusiveda su dideliu grobiu, kurį iš jų atėmė. 125 Vy- 122 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 157, Vitkūnas M. Kryžiuočių ordino žvalgyba prieš Lietuvą (1) // Kardas, 2008 m., nr. 4 (433), p ; Vitkūnas M. Kryžiuočių ordino žvalgyba prieš Lietuvą (2) // Kardas, 2008 m., nr. 5 (434), p Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008, p Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p

32 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje gando Marburgiečio kronikos lietuviškojo leidimo komentaruose pabrėžiama, kad priešininkų pajėgos susidūrė rugpjūčio 28 dieną prie Neries upės 126. Prie Vilniaus kryžiuočiams teko įveikti vandens kliūtį: Iš ten jie atžygiuoja prie Vilniaus, ir ragainiečių vėliava pirmoji persikėlė per vandenį. Ten buvo nukautas vienas iš riterių Jonas iš Liutamo. Šturmuodami greitai paėmė medinę pilį, kur tarp daugelio užmuštųjų buvo ir karalius, vardu Karigaila. Ir laimi krikščionys pilyje daug turto. Per Nerį pasistato tiltą, ir daug kas iš stabmeldžių ateina į kariuomenę prekybos reikalu, ir, kaip ir krikščionys, prekiauja vieni su kitais. 127 Iš šios žinutės aišku, kad ties Vilniumi kryžiuočiai kėlėsi per vandenį. Vadinasi, tai buvo reikšminga vandens kliūtis jei ne Neris, tai Vilnelė ir jos senvagė. Tačiau ne visos kryžiuočių pajėgos vyko į žygius sausuma. Labai dažnai pagrindinės pajėgos atplaukdavo iki Kauno apylinkių laivais, jais ir grįždavo. Panašu, kad kartais bent dalis Ordino pajėgų ir vadovybė iki pat Vilniaus atplaukdavo laivais. Aprašydamas 1390 m. žygį, Jonas iš Posilgės teigia, kad iš ten atvyko maršalas, priplaukė laivu ir sustojo prie Vilniaus 128. Vilniuje priešui atremti buvo parengtas ne tik pilių kompleksas, įvairūs ilgalaikiai įtvirtinimai, bet ir paskubomis suręsti lauko fortifikacijos įrenginiai. J. Dlugošas, aptardamas Vilniaus gynėjų veiksmus 1391 m., rašo: Lietuvos seniūnas Jaška iš Olešnicos, sudeginęs Vilnių, kad nesuteiktų pagalbos ir prieglaudos ateinančiam priešui [kunigaikščio Vytauto kariuomenei], daugelyje vietų liepė iš kelmų [rąstų?] padaryti medines vadinamąsias užtvaras arba kliūtis, kad būtų lengviau priešų neįsileisti į pilį. 129 J. Dlugošui antrina ir A. Vijūkas-Kojelavičius: Olesnickis, sudeginęs papilyje namus, priėmė visą prastuomenę į Žemutinės pilies aptvarą [teritoriją], pačią pilį sustiprino visokiausiais įtvirtinimais. 130 Taigi, papilio (miesto) kvartalai buvo sudeginti, kad netaptų prieglobsčiu ir priedanga pilį šturmuojantiems priešams. Dar viena kliūtis, kuri dažnai pastodavo priešams kelią pačiose pilių prieigose, buvo vanduo. Pilių ir miesto kompleksą iš šiaurės juosė Neris, Žemutinę ir Aukštutinę pilis vakaruose ir pietuose Vilnelės senvagė, o rytuose naujai iškasta jos vaga, taip pat daugybė sausų ir vandens pripildomų 126 Ten pat, p. 367, punktas Ten pat, p Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008, p Jan Długosz. Roczniki, czyli kroniki słynnego Królestwa Polskiego. Warszawa, 1961; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija. Vilnius, 1988, p

33 Baltų karybos bruožai gynybinių griovių. Vilnelę daugelyje vietų buvo galima įveikti brendant arba jojant, o štai Neris rimta vandens kliūtis: ją tekdavo forsuoti plaukte, valtimis, iš pagalbinių priemonių pagamintais plaustais arba specialiai pastatytais tiltais, kurie veikiausiai buvo pontoniniai, suręsti iš plaustų ir galbūt luotų, kuriuos sujungus lentomis gaunamas gana patogi plūduriuojanti perėja m. kryžiuočiai per Nerį pasistatė net kelis tiltus. Jais perėję į kitą pusę, jie ne tik šturmavo pilį, bet ir rengė plėšikiškus žygius į Vilniaus apylinkes: Livonijos magistras paskyrė vietą stovyklai prie Neries, žemiau pilies, ir pastatė du tiltus, ir kiekvieną dieną jo [vyrai] jodinėjo grobio. <...> Paskui prūsai lietuvių pragaiščiai pastato per Nerį tiltą, per kurį atgabeno, ko reikėjo kariuomenei. 131 Kitas įdomus karo inžinerijos pavyzdys kryžiuočių bandymai nuleisti pilį juosiančių gynybinių griovių vandenį m. pilies šturmo metu kryžiuočiai pasiuntė tai padaryti atsivarytus prūsus, bet jiems nepavyko. [Krikščionys] net norėjo nuleisti [griovių] vandenį, iškasus naujus griovius, bet per tokį kasimą nukentėjo daug dirbusių prūsų, todėl metė darbus, palikę griovius, kokie jie iki tol buvo. 132 Apgulų ir šturmų eiga. Kaip prasidėdavo Vilniaus apgulos? Ko kryžiuočiais imdavosi, apgulę pilį? 1377 m. žygio į Vilnių metu kryžiuočiai link jo pajudėjo iš savo paskutinės stovyklavietės, kurią buvo įrengę prie Rudaminos, į pietus nuo Vilniaus. Saulei patekėjus vėliavas išskleidę [krikščionys] su šauksmais apgula Vilniaus pilį 133, rašo Vygandas Marburgietis. Taigi, gynėjai pilies ir miesto prieigose pamatė priešo pajėgas, griausmingai šaukiančias, pasidabinusias vėliavomis. Tai tam tikras psichologinis spaudimas. Kitas psichologinio spaudimo, gąsdinimo būdas žiaurus elgesys su belaisviais m. Kreivosios pilies gynybai vadovavęs kunigaikštis Karigaila buvo sučiuptas, kai bandė prasiveržti į Žemutinę pilį, ir nukirsdintas. Jo galva, pamauta ant ilgos ieties, buvo demonstruojama savo kariams padrąsinti ir priešams pagąsdinti. Kaip rašė Martynas Bielskis, didesnei baimei parodė Karigailos galvą ant baslio pamautą, bet mūsiškiai į tai nekreipė dėmesio ir prieš juos didvyriškai gynėsi savo pilyse 134. Rinkdamiesi, kurią Vilniaus pilių ir miesto komplekso dalį pulti pirmiausiai, kryžiuočiai ieškojo silpniausių vietų, kur galėtų padaryti didžiausią žalą patirdami kuo mažiau nuostolių m. puolimo objektu tapo Vilniaus mies- 131 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p Ten pat, 1999, p Ten pat, p Kronika Marcina Bielskiego, wyd. K.Turowski, Sanok, 1856, t. 1; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p

34 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje tas, dalis jo buvo sudeginta m. šturmuota techniškai silpniausia pilių komplekso dalis neturinti mūrinių įtvirtinimų Kreivoji pilis. Be abejo, akstinu pulti šią pilį galėjo tapti ir kitos aplinkybės. Labai tikėtina, kad Kreivosios pilies užėmimas susijęs su jos gynėjų išdavyste. Jogailos kaltinimuose Vokiečių ordinui, pateiktuose 1413 m. Konstancos susirinkime, teigiama: [Priešai] apsupo Vilnių, kuris yra svarbiausias atsparos punktas Lietuvos žemėse; jame yra trys pilys, kurių viena vadinama Kreivąja pilimi; joje buvo susitelkę daug tūkstančių karių, kitos diduomenės ir abiejų lyčių prastuomenės, siekiančios ginti pilį ir ieškančios prieglobsčio bei išsigelbėjimo. Šios pilies gynėjams vadovavo ponas kunigaikštis Kazimieras [Karigaila], brangiausias mūsų brolis. Toje pilyje, kaip sakyta, buvo tokia daugybė karių, kad jėga nebuvo įmanoma jos užimti, tik išdavyste, slapta surengta pačių gynėjų. Dėl šios išdavystės priešams [kryžiuočiams] puolant minėtą pilį, pilies viduje daugelyje vietų buvo įvykdyti padegimai ir kilo didžiuliai viduje buvusių žmonių maištai; todėl kilo toks sąmyšis, kad niekas nežinojo, ko reikia imtis, o priešai tuo tarpu dėl išdavikų palankumo ir aplaidumo įsiveržė į pilį ir ėmė žudyti netikėtai užkluptus žmones; įvyko tokios skerdynės, kad apgailėtina mirtimi krito tūkstančiai žmonių, tarp jų ir kunigaikščių bei diduomenės, ir abiejų lyčių prastuomenės. Tuo metu ten buvęs minėtas kunigaikštis, mūsų brolis [Karigaila], norėjo iš [Kreivosios] pilies pasitraukti į Žemutinę pilį, bet priešų buvo sučiuptas, atvestas pas Ordino magistrą ir nukirsdintas, taip amžiams užtraukiant gėdą mums ir mūsų giminei. Bet ir to jiems buvo negana: įžeisdami mūsų Kūrėją ir pamindami žmogišką gailestį, įsigeidė pasityčioti iš lavono: užmovė minėto mūsų brolio galvą ant ieties ir begėdiškai nešiojo po stovyklą. 135 Ordino didžiojo komtūro, einančio didžiojo magistro pareigas, Konrado Valenrodo laiške Šv. Romos imperijos imperatoriui Vaclovui Liuksemburgui rašoma, kad, priartėję prie Vilniaus, jie [sąjungininkai] palaukė šešias dienas prie pilies, ją šturmavo ir pirmomis pastangomis jie užkariavo medinę pilį, ten nužudė 1000 žmonių ir sudegino gerų riterių (orig. gutter Ryter ), pėstininkų kartu su daugeliu rusų kunigaikščių; tarp jų būta vieno Lenkijos karaliaus brolio, vardu Karigaila. Taip pat toje pačioje [Kreivojoje] pilyje jie paėmė nelaisvėn 2000 jaunų ir senų žmonių m. pabaigoje rašytame laiške tas pats Konradas Valenrodas tvirtina, esą Ordinas nekaltas dėl Karigailos žūties iš tiesų kunigaikštis žuvęs 135 Codex Epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae ( ). Cracoviae, 1882, p. 1009; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008, p

35 Baltų karybos bruožai pilyje kilusios sumaišties metu 137. Bet kokiu atveju akivaizdu, jog puolantieji, tarp kurių buvo ir Vytauto šalininkai, panaudojo savo tikslams Kreivojoje pilyje buvusius savo sąjungininkus. Kad pilyje kilo sumaištis ir įsiplieskė gaisrai, liudija ir archeologinių tyrimų duomenys. Kai kurie iš jų gana dramatiški. Pavyzdžiui, Dainų slėnyje tarp tirtų tvartelio liekanų rasti galvijo griaučiai. Galvos kaulai, ypač snukio, labiausiai apdegę. Kaklas smarkiai ištemptas. Gyvulys tvarte greičiausiai degė pririštas 138. Gaisro pėdsakai aiškiai sietini su 1390 m. įvykiais sudegė ne tik šis tvartas, sodyba, bet ir visi tirti pastatai bei įtvirtinimai dabartinio Kalnų parko teritorijoje. Kad pilyje būta sumaišties, tam tikra prasme liudija ir rasti sudegusio gyvulio likučiai. Šiaip jau, kilus gaisrui ūkiniuose pastatuose, žmonės pirmiausia stengiasi iš jų išvaryti gyvulius. O šio tvarto šeimininkas nespėjo to padaryti, matyt, gynė pilį arba jau buvo žuvęs m. užėmę Kreivąją pilį, kryžiuočiai dar bandė šturmuoti ir Aukštutinę bei Žemutinę pilis. Jonas iš Posilgės pažymi: Kitos pilys gerai buvo aprūpintos skraidančiais [šaunamaisiais] ginklais ir arbaletais ir taip priešiškai nusiteikusios, kad kariai jas buvo apgulę be dviejų dienų penkias savaites, negalėdami užkariauti nei vienos iš jų. 139 Arbaletus naudojo abi kariaujančios pusės ne tik 1390 m., bet ir per kitus Vilniaus puolimus m. besiginantieji, kaip matyti, puikiai gebėjo iš jų šaudyti minimos strėlės, pervėrusios netgi šarvuotus puolančiųjų žirgus: Šeštadienį apgulė pilį. Kai kurie prancūzai prijojo artyn su šarvuotais žirgais. Kai kuriuos iš jų pervėrė strėlės, kaip ir kai kuriuos mūsiškių žirgus. <...> Ir [stabmeldžiai] su krikščionimis vieni kitus puola šaudydami strėlėmis ir kovoja ilgą laiką. 140 Taigi naudotos strėlės masyviais šarvamušiais antgaliais. Abi kovojančios pusės įnirtingai apšaudė viena kitą strėlėmis. Anot G. Rackevičiaus, kovų su kryžiuočiais laikais arbaletas buvo abiejų kariaujančių pusių svarbiausias šaulių ginklas. Arbaletais ginkluotų samdinių Mindaugo kariuomenėje būta jau XIII a. XIV a. antrojoje pusėje juos pradėta gaminti Lietuvoje. XIV a. antrojoje pusėje ir XV a. pradžioje, sunkiausių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu, arbaletai buvo gaminami Vilniaus dirbtuvėse. Lankai tuo metu buvo naudojami rečiau Ten pat, p Tautavičius A. Iš XIV a. Vilniaus gyventojų buities // Iš Lietuvių kultūros istorijos. T. I. Vilnius, 1958, p Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008, p Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p Rackevičius G. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII XVI a. Vilnius, 2002, p

36 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje 1390 m. užėmus Kreivąją pilį, bandymą užimti ir Žemutinę pilį XVII a. vaizdingai aprašo A. Vijūkas-Kojelavičius: Kurie ne kurie apsuptieji, gal Vytauto sukurstyti, gal iš neapykantos Skirgailai, padegė dvejus Žemutinės pilies vartus. Slapta padegtas medžio statinys netruko visų akyse pavojingai įsiliepsnoti; apėmusi įtvirtinimų kuorus ir sienas, liepsna beveik akies mirksniu išvaikė gynėjus <...>. Plikojo kalno pusėje patrankų sviediniais apgriovus Aukštutinės pilies sieną, puolėjams nelyginant atsivėrė platus kelias. Vis dėlto, nors seko gynėjų gretos, nemažėjo jų narsumas, nei atkaklumas: visas priešo pastangas Moskožovskis ryžtingai vertė niekais. Plyšius sienose gynėjai kamšė gyvulių odomis ar žvyro maišais, norėdami juos laikinai paslėpti nuo priešo akių, tuo pat metu, be galo greitai sunešę žemių bei kitokios medžiagose, stengėsi jas užtaisyti. 142 Bandydami kamšyti sienose pramuštas skyles, likviduoti artilerijos padarytus nuostolius, pilies gynėjai naudojo visas įmanomas parankines priemones. M. Bielskis rašo: Ir skyles, kurias jau nuolat iš miesto šaudant iš patrankų išmušė, visiškai užtaisė kuo galėjo, tai mėšlu, tai žeme. 143 Vokiečių ordino didysis komtūras, ėjęs didžiojo magistro pareigas, Konradas Valenrodas laiške Šv. Romos imperijos imperatoriui Vaclovui Liuksemburgui skundėsi, kad kryžiuočiai, kai užėmė Kreivąją pilį, labai daug padirbę su patrankomis ir karo technika prie kitų dviejų pilių, nieko daugiau neužkariavo 144. Kalbant apie 1394 m. šturmą, vėl minimi dideli sugriovimai, kryžiuočių artilerijos padariniai, ir atkaklūs lietuvių mėginimai atstatyti sugriautus įtvirtinimus: Nuvertus tiltus [lietuviai] stiprino vartus su dideliu triūsu ir nesibaigiančiais sunkumais. Sviedinių sudaužytas pilies bokštas griuvo į vandenį. [Lietuviai] iš naujo pastato medinį bokštą, ir [jis vėl] panašiai sugriaunamas į šipulius. Daug žuvo net nuo vieno akmens sviedinio. Tad pilėnai, turėdami tatai galvoje, padegė medinį statinį ir bokštą. Tada [krikščionys] nutaiko piksidas į mūrą, kurį akmenų kruša aižo į dulkes. Lygiai taip buvo sugriautas ir mažesnysis bokštas. <...> Po to nutaiko bombardą į žemiau esantį bokštą ir, svaidydami akmenis, pramušė jį ir pavertė dulkėmis. Tuo tarpu [krikščionys] kiekvieną dieną statė naujas priedangas ir bokštelius, kurie magistrui su bom- 142 Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija. Vilnius, 1988, p Kronika Marcina Bielskiego, wyd. K.Turowski, Sanok, 1856, t. 1; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos (sudarė R. Ragauskienė). Vilnius, 2006, p Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008, p

37 Baltų karybos bruožai bardomis mažai teatnešė naudos. 145 Galimai ypač pažeidžiama vieta buvo Žemutinės pilies vartai. Iš piksidų buvo šaudoma į pilies tiltus (manytume, pakeliamuosius), kad pirmiausia sunaikintų kailius, kuriais lietuviai buvo juos uždangstę, siekdami amortizuoti griaunamąją akmeninių sviedinių jėgą: Taip pat Prūsijos magistras įsakė pastatyti priedangas ir 10 piksidų, iš kurių šaudo dieną naktį, kol sunaikina lietuvių kailius, kuriais jie apdėliodavo tiltą. O laikė apgulę net 8 dienas. 146 Žemutinės pilies tyrimų duomenys leidžia manyti, kad būta ir pakeliamųjų tiltų. Vieno pakeliamojo tilto spėjamų liekanų rasta į vakarus nuo pastato M 3, greta pastato M 25. Čia aptikta nemažai XIII XV a. medinių konstrukcijų. Daroma prielaida, kad jos susijusios su jau gotikos laikotarpio pakeliamuoju tiltu. Pakeliamojo tilto versiją patvirtina vienoje iš gynybinių sienų išlikęs akmuo, kurio viršuje iškaltas horizontalus griovelis pakeliamojo tilto ašiai įdėti m. pilis buvo apšaudoma bombardomis: Tada šauliai užima kalną priešais priešininkus; paskui pastatomos priedangos, bombardos ir t. t., iš kurių tankiai apšaudo pilį. 148 Lietuviai atsakė tuo pačiu: Devintą dieną kariuomenė pakyla ir išsidėsto prie Žemutinės pilies. Tenai lietuviai ne be atpildo visaip nedavė ramybės krikščionims svaidydami [akmenis], strėles ir t. t. 149 Tai, kad lietuviams priskiriamas akmenų svaidymas, liudytų, jog jie naudojo mūšyje akmenų svaidymo mašinas. Viduramžiais buvo naudojamos dar antikos laikais paplitusios apgulos mašinos akmeniniais sviediniais šaudančios balistos, ietis laidančios katapultos, iškiliąja trajektorija akmenis svaidantys onagrai (ir viduramžiais naudoti jų tipai mangonelai), taip pat trebušetai, skirtingai nuo prieš tai išvardytų ginklų, veikę ne torsioniniu, o priešingų svorių principu 150. Turint galvoje, kad trebušetas buvo gana sudėtingas apgulos mechanizmas, jo panaudojimo prie Vilniaus tikimybė nėra didelė. Kalbėti apie kitas apgulos mašinas taip pat galima tik hipotetiškai. Išrinktą dalimis atsigabenti ir vietoje surinkti kryžiuočių pajėgos galėjo ir balistą, ir katapultą, ir onagrą ar mangonelą. 145 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p Ten pat, p Armalaitė R., Kitkauskas N. Architektūriniai tyrimai // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. T. 5. Vilnius, 2003, p Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p Ten pat, p Мартин Дж. Догерти. Средние века. Искусство войны. Москва, 2009, с

38 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje Akmeniniai sviediniai, rasti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje 151 Vilniaus Aukštutinėje ir Žemutinėje pilyse dažnai randama įvairaus dydžio akmeninių sviedinių. Jie sietini su XIV a. antrosios pusės XV a. kovomis. Akmeniniai sviediniai galėjo būti skirti įvairiems ginklams balistoms, arkobalistoms, bombardoms užtaisyti. Balistos (mechaninės svaidyklės) Lietuvoje XIII XIV a. plačiai naudotos tiek priešų, tiek lietuvių. Gediminas kvietėsi į Lietuvą balistų meistrų 152. Įvairių modelių svaidomosios mašinos galėjo svaidyti ne tik akmenis (iki 30 kg svorio), bet ir geležimi kaustytus rąstus bei kitus daiktus, išsviesti masyvias strėlės (ietis) 153. Kokybiškai naujas artilerijos žingsnis buvo bombardų išradimas. Europoje jos paplito XIV XV a. Akmeninius sviedinius bombardos iššaudavo m atstumu. XIV a. bombardos buvo labai įvairaus dydžio ir šaudė akmeniniais, o vėliau ir geležiniais sviediniais, sveriančiais nuo kelių iki 400 kg. Be įprastų, naudoti ir liepsnojantys sviediniai. Jie buvo specialiai ištepami smala ir skrisdavo į priešo pozicijas liepsnodami. Kartais į bombardos vamzdį virš akmeninio sviedinio dar buvo dedama mažesnių akmenų bei geležies gabalų. Tai buvo savotiška kartečė. Šie sviediniai sužalodavo daugiau priešo karių 154. Prieš Lietuvos pajėgas pirmą kartą bombardos panaudotos 1381 m., kry- 151 Iš: Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p Venckus A. Balista // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. II. Vilnius, 2002, p Разин Е. А. История военного искусства VI XVI вв. Санкт Петербург Москва, с ; Средневековый мир в терминах, именах и названиях. Минск, 1999, с

39 Baltų karybos bruožai žiuočiams puolant Naupilio (arba Navinpilio, Navės) pilį 155. Pilis lokalizuota Aukštadvario piliakalnyje 156. Jau 1382 m. bombardas panaudojo ir lietuviai kunigaikščio Kęstučio kariuomenė apšaudė kryžiuočių Jurbarko (Jurgenburgo) pilį 157. Po metų bombardos buvo panaudotos prieš Trakų pusiasalio pilį 158. Trakų pusiasalio pilis didesnius šturmus patyrė 1382 ir 1383 m., o 1390 m., artėjant kryžiuočių ir jų sąjungininkų kariuomenei, Skirgailos vadovaujama pilies įgula pasitraukė į Vilnių m. kryžiuočių ir Vytauto kariuomenė puolė Trakus ir šturmo metu panaudojo bombardas 160. Gausi akmeninių sviedinių kolekcija sukaupta Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių tyrimų metu 161. Vien m. tirtoje Valdovų rūmų teritorijoje rasta per pusšimtis sviedinių, dalis jų suskilę ir apdegę. Sviediniai 10 12, cm skersmens 162. Žemutinės pilies Valdovų rūmų XIV a. pabaigos XV a. pradžios sluoksnyje rasta keletas vežimų ar svaidomųjų mašinų (spėjama katapultų) ap- 155 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 166: Toliau ateina į Naupilį. Tenai priešakiniai raiteliai išžudė daug vyrų. O iš paskos atžygiuoja kariuomenė ir apsistoja priešais pilį, atritina bombardas. Rytojaus dieną puola, šaudydami [iš bombardų] sviediniais, ir daug kas iš stabmeldžių smarkiai išsigando, nes iki tol [krikščionys] nenaudodavo bombardų prieš stabmeldžius. Todėl jie pasidavė su žmonomis ir vaikais, žadėdami amžinai klausyti Ordino. 156 Šaduikis Č. Nawenpill Navininkai Aukštadvaris // Mokslas ir gyvenimas. 1971, Nr. 7, p. 58; Baranauskas T. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis // Lietuvos archeologija. T. 24. Vilnius, 2003, p Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p G. Zabiela ir Z. Baubonis linkę sieti 1383 m. įvykius su Senųjų Trakų pilimi. Žr. Lietuvos piliakalniai. Atlasas (sud. Z. Baubonis ir G. Zabiela). T. III. Vilnius, 2005, p Gudavičius E., Jankevičienė E. Trakų pusiasalio pilis // Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva II. Vilnius, 1998, p Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 199: Magistras su savaisiais vienoje pusėje, Vytautas kitoje pritraukia bombardas ir visokiais sviediniais aižo ir verčia dulkėmis mūrą, kaip kad sutrinamas liepos lapas. 161 Lisanka A m. buv. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje vykdytų archeologinių tyrimų ( m. I darbų etapas) ataskaita (tekstas). I dalis. LII R F.1, b.1057, p. 8; Rackevičius G. Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita 1995 m. LII R F.1, b.2458; Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita. I tomas. LII R F.1, b. 4013, p. 94; Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/02 m. ataskaita. LII R F.1, b. 4018, p.13 20; Tautavičius A. Vilniaus pilies teritorijos archeologiniai kasinėjimai // Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis. T. II. Vilnius, 1960, p Tautavičius A., Urbanavičius V. Archeologiniai tyrimai // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. T. 4. Vilnius, 1999, p

40 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje kalų 163. Tačiau sunku pasakyti, ar išties šie apkalai yra likę nuo bombardų. Iki XV a. bombardos ratinių lafetų neturėjo. Išardytos dalimis bombardos ir sviedinių atsargos buvo gabenamos arkliais arba jaučiais. Pozicijoje bombarda buvo pastatoma ir įtvirtinama parankinėmis medžiagomis (mediena, žeme) 164. Tikėtina, kad šie apkalai galėjo likti nuo pilių šturmo mašinų ar net paprasčiausių vežimų. Rašytiniuose šaltiniuose minimos kažkokios apgulos mašinos ir prie jų dirbantys minuotojai. Anglijos Lankasterio kunigaikščio Henriko sąskaitų knygos ištraukose rašoma, kad 1390 m. įvairiems minuotojams, dirbantiems tam tikroje apgulos mašinoje prie Vilniaus, išmokėta 66 šilingai ir 8 pensai, įvairiems inžinieriams prie Vilniaus pilies išmokėta 6 šilingai ir 8 pensai 165. Vadinamieji minuotojai dar iki tol, kol masiškai paplito parakas, požeminiais urvais pasikasdavo po priešo gynybinėmis sienomis 166. Ar galėjo būti panašių bandymų prie Vilniaus sienų? Veikiausiai ne, nes pilį juosė vandens kliūtys. Tikriausiai minimi minuotojai buvo plataus profilio karo inžinieriai, dirbę su apgulos mašinomis. Vilnių šturmuojant ir ginant taip pat naudotos piksidos įrenginiai akmenims arba masyvioms padegamosios strėlėms svaidyti. Piksidų neabejotinai turėjo ir Vilniaus gynėjai. Vygandas Marburgietis mini, kad 1394 m. apgulos metu jas naudojo lietuviai: <...> rengia jie klastingus antpuolius, kuriais erzina [krikščionių] kariuomenę, bėgo prie priedangų, tarsi norėdami jas padegti, ir jau nutaikė piksidas šauti į krikščionis. 167 Kovotojų narsa. Abiem kariaujančioms pusėms netrūko drąsos tiek kaunantis individualiai, tiek kolektyviai, didvyriškumo, kartais pasitaikydavo bravūros elementų. Šiam teiginiui pailiustruoti tiktų ir jau cituotas pasakojimas apie prancūzų riterius, 1394 m. puolimo metu su žirgais prijojusius pernelyg arti lietuvių gynybinių pozicijų ir jų nukautus strėlėmis. Narsa buvo skatinama, už ją buvo apdovanojama. Nežinome, kaip savo narsuolius skatino besiginantieji, bet pasižymėję per puolimą kariai sulaukdavo piniginio atlygio. Ypač buvo vertinami kariai, gebantys šturmo metu 163 Tautavičius A., Urbanavičius V. Valdovų rūmų Vilniuje teritorijos tyrimai // ATL 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996, p. 175; Tautavičius A., Urbanavičius V. Archeologiniai tyrimai // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. T. 4. Vilnius, 1999, p Разин Е. А. История военного искусства VI XVI вв. Санкт Петербург Москва, с ; Средневековый мир в терминах, именах и названиях. Минск, 1999, с Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008, p Мартин Дж. Догерти. Средние века. Искусство войны. Москва, 2009, с Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p

41 Baltų karybos bruožai pasiekti pilies gynybinių sienų viršų. Anglijos Lankasterio kunigaikščio Henriko sąskaitų knygos ištraukose minima, kad tam tikram pono Bourserio tarnaičiui išmokėta 4 šilingai už tai, kad pirmas paėmė vėliavą ant Vilniaus miesto sienos ; Tam tikram arbaletininkui, tarnavusiam šalia Pono, kuris traukė Vilniaus pilies sienos viršumi, išmokėta 6 šilingai ir 8 pensai per poną Viljamą Jakobį ; Tam tikram Prūsijos asmeniui išmokėta 3 šilingai ir 4 pensai dėl to, kad ten surado Pono šarvų detalę 168. Iš paskutinio sakinio galime spręsti, kad mūšyje aktyviai dalyvavo ir pats anglų kunigaikštis. Įdomu, kad Vilniaus gynėjai laikėsi ne tik pasyvios gynybinės taktikos, bet ir rengdavo labai drąsius trumpus reidus iš pilies, trikdydami priešo ramybę ir bandydami padaryti jam kuo daugiau žalos. Štai keli epizodai iš Vilniaus puolimo 1394 m. aprašymo: Paskui [krikščionių] kariuomenė persikėlė per Vilnios upę ir apsistojo už pilies. O [stabmeldžiai] išeina ir senosios pilies vietoje, ant kalno, vyriškai puola krikščionis, kol magistro įsakymu Genewelio [Genujos] šauliai aršioje kovoje vyras prieš vyrą privertė juos trauktis nuo kalno į pilį, kai kuriuos nukovė, [ir] jie daugiau nesiryžo leistis [iš pilies] žemyn. <...> O [lietuviai] pramuša mūre skylę, pro kurią kaip kregždės išskrenda ir parskrenda, ir ietimis bei kalavijais smaigsto krikščionis, ir atstatinėja [tai, kas sugriauta], ir t. t. rengia jie klastingus antpuolius, kuriais erzina [krikščionių] kariuomenę, bėgo prie priedangų, tarsi norėdami jas padegti, ir jau nutaikė piksidas šauti į krikščionis. Vienam ponui nutraukė abi kojas, kitą užmušė stabmeldžiai. Ir taip krikščionys smarkiai nukentėjo nuo akmenų ir strėlių. Privertė [lietuviai krikščionių] kariuomenę trauktis. 169 Galų gale po beveik tris savaites trukusių kovų kryžiuočiai nuo Vilniaus pasitraukė 170. Puolančiųjų pajėgų logistika ir karinės buities elementai. Aprašydamas 1390 m. kryžiuočių ir Vytauto bei jo sąjungininkų žygį į Vilnių, Vygandas Marburgietis pastebi, kad kryžiuočiai maistą veža su savimi vežimais, kas anksčiau nematyta 171. Iš to galima daryti išvadą, jog kryžiuočiai maistu ir pašaru žygių metu neapsikraudavo ir buvo linkę prisiplėšti reikiamų išteklių priešo teritorijoje, kuri tradiciškai buvo alinama ir niokojama. Šįkart kryžiuočiai maistą gabenosi su savimi. Veikiausiai sąmoningai neketinta per- 168 Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008, p Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p Lietuvių karas su kryžiuočiais. Vilnius, 1964, p Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p

42 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje nelyg plėšti vietų, kuriomis buvo žygiuojama, nes kryžiuočių sąjungininkas šiame žygyje buvo Vytautas, ir kryžiuočiai ėjo padėti jam atkovoti žemes iš pusbrolių Skirgailos ir Jogailos m. buvo pastatytas tiltas per Nerį ir netgi vyko prekyba tarp Vilnių šturmuojančių karių ir vietinių stabmeldžių : Per Nerį pastato tiltą, ir daug kas iš stabmeldžių ateina į kariuomenę prekybos reikalu, ir, kaip ir krikščionys, prekiauja vieni su kitais. 172 Ką gi kryžiuočiai ir jų talkininkai pirko iš vietos gyventojų? Labai įdomios Lankasterio kunigaikščio Henriko sąskaitų knygos ištraukos 173. Pasirodo, anglai, gyvendami karinėje stovykloje greta apgulto Vilniaus, pirko duonos, medaus, druskos, kiaušinių, riešutų, miltelių (miltų?), buliukų, karvių, avių, ožių, vištų, žąsų ir netgi povų. Karvė nupirkta tam, kad ponas galėtų pieną gerti. Taip pat minima, kad įsigyta audeklo, žirgas, didelis kirvis. Sumokėta ir kunigaikštį linksminusiems muzikantams, palapinėse patarnavusiems tarnams. Tarnų (vergų) kunigaikštis įsigijo ir vietoje. Rašoma, kad išmokėta tam tikram Lietuvos vyrui 1 prūsų markė už du berniukus, kuriuos nupirko ponas. Atsitraukiančio priešo persekiojimas. Iš esmės visi didesni Vilniaus puolimai baigėsi atsitraukiančių kryžiuočių pajėgų persekiojimu m. nuo Vilniaus link Prūsijos besitraukiantys kryžiuočiai patyrė daug vargo, nes lietuvių pajėgos priešo kelyje naikino maisto atsargas: Vytautas su 500 [vyrų] užjojo priekin ir sunaikina jų maistą, ir persekioja juos iki Tamaviškių [dab. Timofejevka, Rusijos Kaliningrado sr., netoli Černiachovsko]. Dėl to [krikščionys] su žirgais kentėjo žiaurų badą, nes kai kurie šešias dienas nematė duonos. Taip sugrįžta krikščionys namo nuo savo priešų. 174 Taigi, negalėdamos stoti į atvirą kovą su pranašesnėmis pajėgomis, lietuvių pajėgos stengėsi pagal išgales trukdyti priešui atsitraukti naikindamos maisto ir pašaro išteklius m. atsitraukiantis priešas buvo veiksmingiau stabdomas, jam stengtasi padaryti kuo daugiau nuostolių. Po beveik tris savaites trukusių kovų prie Vilniaus sienų atgal pradėjęs trauktis priešas savo kelyje matė ne tik išdegintą žemę, bet ir gynybines užtvaras, kurias įveikti jam teko kaunantis mūšiuose. Dar prieš kryžiuočiams atsitraukiant Vytautas dėl kažko derėjosi su magistru, tačiau derybų detalės nežinomos. Tik aišku, kad kryžiuočiai pažadėjo nedeginti Vytauto pilių: 172 Ten pat, 1999, p Stephen C. Rowell. Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą // Lietuvos pilys. 4. Vilnius, 2008, p Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p

43 Baltų karybos bruožai Sekmadienį magistras išžygiavo iš stovyklos, sudarius pirma susitarimą, kad karaliaus rūmai nuo šiol nebus deginami. Taip per vieną dieną nuėjo 6 mylias, ir ateina į Trakus. Pailsėję tenai naktį, rytą magistras su visa kariuomene traukia į pavojingą mišką, kuriame apsistojo išstatę sargybas. Ir išgirsta tenai iš vieno sučiupto lietuvio, kad Vytautas kai kam įsakęs žūtbūt laikytis prie užtvarų, <...> o pats ketinąs vytis juos iš užnugario, kad [krikščionys] negalėtų pasprukti. Tad krikščionys iš visų pusių buvo spaudžiami, kol žemaičiai vienoje pusėje 250 užmušė. <...> smogia jiems [stabmeldžiams], ir paima užtvarą, stipresnę už [visas], kokias kada nors matė šios kronikos autorius. Kryžininkai ir [Ordino] broliai išardė daug vežimų ir taip stipria vora perėjo per mišką. 175 Taigi, prasidėjo atsitraukiančių kryžiuočių ir jų talkininkų persekiojimas. Kryžiuočiams kelią pastojo užtvaros, padarytos ne tik iš suverstų medžių, bet ir iš vežimų, kurias jie turėjo išardyti šturmuodami. Magistras su palydos būriu nuo Kauno Nemunu leidosi laivais. Kryžiuočiai, nors ir nepajėgę užimti Vilniaus, į Prūsiją išsivarė būrius belaisvių, kurie vėliau minimi Vytauto ir kryžiuočių didžiojo magistro laiškuose. IŠVADOS 1. Vilniaus miestas ir pilys kryžiuočių agresiją patyrė m. Ypač pragaištingi buvo 1390 ir 1394 m. kryžiuočių ir jų sąjungininkų antpuoliai. Tačiau Vilnius, nors ir smarkiai nusiaubtas (sudeginti miesto kvartalai, sunaikinta Kreivoji pilis, apgriauta Žemutinė pilis), niekada nebuvo kryžiuočių užimtas. 2. Pagrindinis žinių apie Vilniaus miesto ir pilių gynybinę sistemą šaltinis yra archeologiniai duomenys, o geriau susipažinti su kovos veiksmų ypatumais leidžia rašytiniai šaltiniai. 3. Vilniaus pilių gynybos nuo kryžiuočių ir jų sąjungininkų analizė karybos istorijos požiūriu įdomi ir naudinga. Rašytiniai šaltiniai leidžia atsekti visus karinių kampanijų etapus: pradedant puolančiųjų pajėgų veržimosi į Lietuvos valstybės gilumą, jų stabdymo veiksmais ir baigiant pilių šturmų, gynybos ir kontrpuolimų fazėmis, atsitraukiančio priešo persekiojimu. 4. Norėdami užimti Vilniaus pilis ir patį miestą, kryžiuočiai ir jų sąjungininkai sutelkdavo gerai parengtas ir ginkluotas pajėgas (įskaitant geriausius to meto Vakarų Europoje samdinius), tačiau miesto gynyba buvo organizuojama sumaniai, o artilerijos apšaudymų metu sugriauti įtvirtinimai at- 175 Ten pat, p

44 Vilnius kovose su kryžiuočiais xiv a. antrojoje pusėje statomi dar vykstant kautynėms. Vienintelė didelė Vilniaus gynėjų netektis per visą kryžiuočių puolimų laikotarpį Kreivosios pilies praradimas 1390 m. Tai veikiausiai įvyko dėl kai kurių pilies gynėjų išdavystės. 5. Ginant Vilnių, kritiškais momentais pajėgos buvo atitraukiamos nuo ne tokių svarbių pilių ir miestų gynybos ir telkiamos valstybės sostinei ginti. 6. Turimais istoriniais ir archeologiniais duomenimis, Vilniaus puolėjai ir gynėjai naudojo panašią ir iš esmės lygiavertę ginkluotę. 7. Istoriografijoje įsigalėjusi nuostata, kad egzistavo Vilniaus prieigas saugojusių gynybinių pilių žiedai, yra veikiau hipotetinė ir įžvelgiama tik kartografuojant pilis. Abejotina, ar XIV a. pabaigoje šios pilys, buvusios valstybės branduolyje, buvo suvokiamos kaip viena sistema. 8. Vilnių ir jo prieigas gynusios pajėgos neleisdavo priešui ramiai priartėti prie Lietuvos sostinės ar nuo jos pasitraukti. Priešas kiek įmanoma buvo stabdomas ir naikinamas tiek puolimo, tiek atsitraukimo metu. 43

45 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje Marius Pečiulis Vytauto Didžiojo karo muziejus Įvadas 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas turėjo tapti žaibo karu. Nė viena kariaujanti pusė nesitikėjo, kad jis gali trukti ilgiau nei kelias savaites arba blogiausiu atveju kelis mėnesius. Tačiau greito karo planai lygiai taip pat greitai ir žlugo. Praktiškai nuo pirmųjų mūšių tapo aišku, jog Vokietija nesugebės kariauti dviem frontais. Pagal išankstinį planą turėjusi eliminuoti savo priešininkus Vakaruose, o tik tada permesti pagrindines pajėgas kovoti su Rusija į Rytų frontą, ji tai buvo priversta padaryti jau pirmojo kovų mėnesio pabaigoje. Taigi 1915 m. pradžioje iš esmės situacija liko nepakitusi. Žymių postūmių, galinčių lemti karo baigtį, neįvyko nei dėl vienos, nei dėl kitos kariaujančios pusės veiksmų. Tačiau Vokietija vis dar nesirengė atsisakyti žaibo karo planų. Perėjusi prie pozicinio karo Vakarų fronte, ji sutraukė pagrindines pajėgas į rytus, kad eliminuotų iš kovos Rusijos imperiją. Žiemos pabaigoje arba pavasario pradžioje turėjo prasidėti naujas Vokietijos pajėgų žygis. Tiesa, vis dar vyko ginčai, kurioje fronto dalyje šis lemiamas smūgis turi būti smogtas: šiauriau, judant per Lietuvą gilyn į carinės Rusijos imperiją, ar pietuose kad kartu galima būtų padėti ir Austrijai-Vengrijai. Rusijos imperijos okupuotos Lietuvos žemės buvo Vokietijos pasienyje, tad, savaime suprantama, Pirmojo pasaulinio karo kovos nuo pat pirmųjų dienų vyko ir mūsų krašte m. mūšiai vyko pasienyje ir Pietų Lietuvoje: atskiri Vokietijos kariuomenės daliniai netgi sugebėjo pasiekti Druskininkus ir Alytaus apylinkes m. situacija visiškai pasikeitė karo audros jau buvo apimta visa šiandieninės Lietuvos teritorija. Šiame darbe nesistengsime apžvelgti visų Pirmojo pasaulinio karo kovų Lietuvos teritorijoje, o pabandysime panagrinėti tik vieną jų epizodą. Skaitant tiek Rusijos, tiek Vokietijos istorijos tyrėjų veikalus galima pastebėti, kad daugiausia dėmesio sutelkta būtent į 1915 m. pradžioje Rusijos ir Vo- 44

46 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje kietijos pasienyje, į pietus nuo Nemuno žemupio, vykusias kovas. Aišku, tuo nereikėtų stebėtis kaip tik čia žygiavo ir į pagrindinius mūšius stojo Vilniuje suformuota 1-oji Rusijos armija. Tačiau iš karto kyla klausimas: kas tuo metu vyko Žemaitijos laukuose į šiaurės vakarus nuo Nemuno žemupio Rusijos ir Vokietijos pasienyje? Juk čia buvo du svarbūs Vokietijos miestai Klaipėda ir Tilžė. Pirmasis saugojo prieigą prie Baltijos jūros, iš kurios vandens kelias vedė į Kuršių marias ir per jas į Nemuno upę. Užėmus Tilžę, Rusijos kariuomenei gerai išplėtotu Vokietijos geležinkelių tinklu nesunku būtų buvę patekti tiesiai į Karaliaučių. Taigi šio darbo tikslas apžvelgti Pirmojo pasaulinio karo kovas Vakarų Lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje. Chronologinės ribos pasirinktos neatsitiktinai m. balandžio pabaigoje būtent Vakarų Lietuvoje prasidėjo plataus masto Vokietijos pajėgų puolimas siekiant iš šiaurės pusės užpulti Kauno tvirtovę ir atsidurti Rusijos 10-osios armijos užnugaryje. Šiame darbe reikėtų apžvelgti šio puolimo priešistorę: kas čia vyko iki tol, kol buvo sutelktos gausios tiek vienos, tiek kitos pusės pajėgos. Tiesa, nesistengsime labai griežtai laikyti minėtų ribų, įsisprausti į chronologinius rėmus. Vis dėlto negalime pradėti nuo 1915 m. neatskleidę, kas šiame fronto ruože vyko nuo pat karo pradžios. Todėl nedidelę šio darbo dalį sudarys karo veiksmų Vakarų Lietuvoje 1914 m. apžvalga. Šaltinių ir istoriografijos nagrinėjama tema ištekliai ypač negausūs. Autorius dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybių prisiliesti prie Vokietijos ir Rusijos archyvuose saugomų informacijos klodų, kur būtų galima rasti šiam darbui aktualiausios informacijos. Tad pagrindinę istorinės medžiagos dalį, panaudotą rašant darbą, sudaro Rusijos ir Vokietijos istorijos tyrėjų istoriografinės pozicijos, to laikotarpio periodiniai leidiniai ir memuarai. Tiesa, negalime sakyti, kad mums niekuo negalėjo pagelbėti Lietuvos archyvai. Šiek tiek vertingos informacijos rašant šį darbą, ypač bandant lokalizuoti atskirus karinius konfliktus bei nustatyti jų datą, radome Kauno apskrities archyve (toliau KAA), Kauno gubernatoriaus kanceliarijos fonde (Канцелярия Ковенского гражданского губернатора), kur saugomos pasienio apskričių policijos viršininkų telegramos ir pranešimai apie karinius veiksmus fronte 1. Daugiausia informacijos aptariamąja tema pateikia to meto periodiniai leidiniai: Rygos garsas, Lietuvos žinios ir kt. Siekdami sudaryti atsvarą Rusijos imperijoje leistiems lietuviškiems laikraščiams, naudojomės Rytų Prūsijoje leista lietuviška ir vokiška spauda: Lietuwiszka ceitunga, Tilsiter algemeine zeitung. Tiesa, į periodikos informaciją reikia žiūrėti labai atsargiai: vis dėlto negalima 1 KAA, f. 50, ap. 2, b. 199,

47 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje pamiršti, kad didžioji dabartinės Lietuvos dalis tuo metu priklausė carinės Rusijos imperijai, kai daugelyje gyvenimo sričių, taip pat ir spaudoje, būta daugybės įvairių suvaržymų, kurie karo metu buvo dar labiau sugriežtinti. Taip pat vertingų žinių suteikia tuo metu gyvenusių žmonių liudijimai. Ypač vertingi Vokietijos Rytų fronto štabo narių gen. mjr. Ėricho Liudendorfo (Erich Ludendorff) 2 ir gen. mjr. Makso Hofmano (Max Hoffmann) 3 atsiminimai. Iš šio žanro leidinių verta išskirti lietuvių Antano Gintnerio 4, taip pat Petro Rusecko surinktus gyventojų atsiminimus 5. Istoriografijoje apie kovas Vakarų Lietuvoje taip pat labai mažai rašoma. Autoriui nepavyko rasti lietuviškos istoriografijos pozicijų, kuriose būtų išsamiai kalbama apie Pirmojo pasaulinio karo kovas šioje Lietuvos dalyje. Ne ką daugiau pavyko sužinoti ir skaitant Rusijos autorių darbus: juose apie kovas prie Klaipėdos ir Tauragės užsimenama labiau fragmentiškai. Šiek tiek bendro pobūdžio informacijos galima rasti A. Kersnovskio (А. Керсновский) 6, A. Neznamovo (А. Незнамов) 7, A. Strokovo (А. Строков) 8, A. Zajončkovskio (А. Зайончковский) 9, I. Rostunovo (И. И. Ростунов) 10, K. Zaleskio (К. А. Залесский) 11 ir kitų autorių darbuose. Iš Rusijos tyrėjų vertėtų iškirti Albertą Adilovą (Альберт Адылов). Laikraštyje Kaliningrado tiesa (Калининградская правда) išspausdintas jo nedidelis mūšiui prie Klaipėdos skirtas straipsnelis 12. Kur kas daugiau aktualios informacijos rašant Pirmojo pasaulinio karo 2 3 E. Ludendorff, Meine kriegserinnerungen , Berlin, М. Гофман, Записки и дневники , Ленинград, 1929; М. Гофман. Война упущенных возможностей. Ленинград, A. Gintneris, Lietuva caro ir kaizerio naguose, Čikaga, Lietuva Didžiajame kare, sudar. P. Ruseckas, Vilnius, А. А. Керсеновский, История Русской армии, Москва, А. Незнамов, Стратегический очерк войны г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., ч. 3, Москва, А. A. Строков, Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, Москва, А. М. Зайончковский, Первая мировая война, Санкт-Петербург: Полигон, И. И. Ростунов, Русский фронт Первой мировой войны, Москва: Наука, К. А. Залесский, Первая мировая война. Правители и военоначальники, Вече, Москва, 2000, c A. Адылов, Третий штурм // Калининградская правда, 12 марта // Friedrich Immanuel. Der Krieg im Herbst und Winter im Osten. Der deutsche Landkrieg, Erster Teil: Vom Kriegsbeginn bis zum Frühjahr 1915 // Der Weltkampf um ehre und recht, baden 1, kapitel 7 // deutsch/archiv/weltkampf/wer0133.html; Der Erste Weltkrieg /1918 // info/erster-weltkrieg.php?u=349&info=6.kavallerie-division&start=70 46

48 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje kovų Vakarų Lietuvoje tematika randame vokiečių istoriografijoje. Ypač vertingi aptariamųjų įvykių liudininko, Klaipėdos krašto gyventojo Johano Zembrickio (Johannes Sembritzki) veikalai 13. Juose autorius nuosekliai aprašo to meto įvykius ne tik Klaipėdos mieste, bet ir visame Klaipėdos krašte. Faktografinės medžiagos apie kovas Rytų Prūsijoje yra Schlachtfelder in Ostpreussen 14 leidinyje, prie Klaipėdos interneto svetainėse, kur pateikti Vokietijos autorių darbai 15. Kitomis akimis į mūšius dėl Tauragės leidžia pažvelgti Pirmojo pasaulinio karo metu išleista karo kronika 16. Taigi, naudodamiesi aptartais šaltiniais ir istoriografijos pozicijomis šiame darbe mes pabandysime išspręsti šiuos uždavinius: trumpai apžvelgsime, kaip rutuliojosi Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje nuo pat jo pradžios iki metų pabaigos; aptarsime, kokius puolimo planus kūrė kariaujančios pusės 1915 m. pradžioje; plačiau patyrinėsime mūšių dėl Tauragės ir Klaipėdos miestų aplinkybes. Rašant darbą, lokalizuojant įvairias vietoves, bus naudojami tik šiandieniniai miestų ir miestelių pavadinimai. Visos datos bus rašomos naujuoju stiliumi, naudojant Grigaliaus kalendorių. Kariniai veiksmai Jurbarko Klaipėdos linijoje nuo karo pradžios iki 1914 m. pabaigos 1914 m. rugpjūčio viduryje, dar iki galo nebaigus formuoti Lietuvoje dislokuotos 1-osios armijos, Rusijos daliniai peržengė Vokietijos sieną. Tai ir buvo šių didžiųjų pasaulio valstybių aktyvių karo veiksmų pradžia 17. Rugpjūčio 17 d. įvyko kautynės prie Stalupėnų (dabar Nesterovas, Kaliningrado sritis) 18, rugpjūčio 20 d. prie Gumbinės (dabar Gusevas, Kaliningrado sritis) 19. Pagrindine puolimo kryptimi neatsitiktinai pasirinkta Virbalio, Stalupėnų, Gumbinės, o vėliau, savaime suprantama, Karaliaučiaus kryptis. Tai teritorijos, per kurias buvo nutiesta Kauno Karaliaučiaus geležinkelio linija, 13 J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, Memel, 1918; J. Sembritzki, Geschichte des kreises Heydekrug, Memel, Schlachtfelder in Ostpreussen, 2 auflage, Königsberg, 1932, s Der russische Raubzug gegen Memel. Berichte aus dem deutschen Großen Hauptquartier Das Archiv zum 1. Weltkrieg // 16 War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war. April 1915, p. 1 // Iš Lietuvos // Rygos garsas, 1914, liepos 26 (rugpjūčio 8), nr. 59, p Radus-Zenkavičius, Susitinkamųjų kautynių bruožai, Kaunas, 1921, p Ten pat. 47

49 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje Sankt Peterburgo Varšuvos geležinkelio atšaka. XX a. pradžioje sausumos transportas buvo palyginti menkai išplėtotas, taigi geležinkelis buvo pagrindinė gija, garantuojanti veikiančiosios kariuomenės visapusį aprūpinimą. Galime teigti, kad būtent dėl šios priežasties teritorija šiauriau nuo Nemuno žemupio Mažosios Lietuvos žemės atsidūrė aktyviausių karo veiksmų zonos nuošalyje. Tačiau atidžiau pastudijavę šaltinius, be gausios informacijos, skirtos pirmųjų karo dienų vaizdui nupiešti, užtiksime ir menkučių žinučių, leidžiančių suprasti, kad karo šmėkla neaplenkė ir šios teritorijos. Štai 1914 m. liepos 26 d. (pagal naująjį kalendorių rugpjūčio 8 d.) laikraštyje Rygos garsas skelbiama, kad Vokietijos kariuomenė susprogdino plentą nuo Palangos ligi Klaipėdos giliais ravais; padirbo pylimus, kad sutrukdžius kelią rusų kariuomenei 20. Vokietija ruošėsi galimam Rusijos puolimui, tačiau iš čia dislokuotų dalinių skaičiaus matyti, kad ji nuspėjo svarbiausias priešininko puolimo kryptis ir pagrindines pajėgas telkė kitose vietose. Šioje Nemuno žemupio linijoje Vokietijos pasienio su Rusija apsaugos dalinius sudarė 2-oji landvero 21 brigada, vadovaujama plk. Hugo fon Lupino (Hugo von Lupin) 22, dislokuota prie Tilžės, ir jungtiniai landšturmo 23 batalionai. Rugpjūčio 17 d. šios negausios pajėgos dar labiau susilpnėjo, kai 2-oji landvero brigada nužygiavo prie Gumbinės, kad padėtų ten besikaunančiai Vokietijos 8-ajai armijai 24. Rusija taip pat šiame ruože buvo dislokavusi tik pasienio apsaugos dalinius: 5-ąją Gargždų pasienio apsaugos brigadą, kurios štabas buvo Kretingoje, ir 6-ąją Tauragės pasienio apsaugos brigadą, kurios štabas buvo įsikūręs Tauragėje, taip pat 5-ąjį Gargždų pasienio apsaugos ir 6-ąjį Tau- 20 Iš Lietuvos // Rygos garsas, 1914, liepos 26 (rugpjūčio 8), nr. 59, p Landveras (vok. Landwehr krašto gynyba) antraeilio karinio rezervo daliniai. Į landverą buvo šaukiami arba dar neįtraukti į reguliariosios kariuomenės rezervą jaunuoliai, arba vyresni vyrai, jau atitarnavę jame. Žr. Большая Советская Энциклопедия // article html 22 2-ąją landvero brigadą sudarė 4-asis ir 33-iasis landvero pėstininkų pulkai, 2-asis landvero eskadronas ir 2-oji landvero baterija. Žr.: 23 Landšturmas (vok. Landsturm krašto puolimas) kariuomenės rezervas, šaukiamas tik karo metu. Tai pagalbiniai daliniai, daugiausia formuojami iš vyrų, dėl kokių nors priežasčių atleistų nuo karo tarnybos, tačiau fiziškai vis dar jai tinkamų. Žr. Большая Советская Энциклопедия // 24 Schlachtfelder in Ostpreussen, s

50 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje Vokietijos landšturmo daliniai žygyje (VDKM) ragės pasienio apsaugos raitelių pulkus 25. Būtent Vilniaus karinės apskrities pasieniečiai vieni pirmųjų Rusijos kariuomenėje pateko į karo veiksmų sūkurį. Pirmieji šio karo metu nukauti Rusijos kariai buvo 6-osios Tauragės pasienio apsaugos brigados štabo rotmistras Spiridonas Rambidis (Спиридон Панаиотович Рамбиди) ir vachmistras (?) Pristyžniukas (Пристыжнюк) 26. Tiesa, tik prasidėjus karui šiame regione esantys pasienio apsaugos daliniai sulaukė pastiprinimo, kadangi čia buvo dislokuota 68-oji pėstininkų divizija, vadovaujama gen. mjr. Aleksandro Apuchtino (Александр Апухтин), susidedanti iš antraeilių ojo Novorževo, 270-ojo Gatčinos,271-ojo 25 Abi šios brigados priklausė 2-ajai Vilniaus pasienio apsaugos apskričiai. Ši apskritis buvo sukurta 1899 m. vasario 1 d. Rusijos caro Nikolajaus II įsakymu. Pasienio apsaugos apskričiai, be minėtų brigadų, priklausė 7-oji Virbalio pasienio apsaugos brigada, kurios štabas buvo Kybartuose, 8-oji Grajevo pasienio apsaugos brigada (štabas Grajeve) ir 9-oji Lomžos pasienio pasaugos brigada (štabas Lomžoje). Vilniaus karinės apskrities valdybą 1915 m. perkėlus į Daugpilį, pasieniečiams taip pat iš ten buvo vadovaujama. Žr. Фонды управлений, соединений и частей пограничной и внутренней стражи, местных войск, воинских начальников, жандармских, карательных и дисциплинарных частей. Раздел 13 // Путеводители по архивам России // html?bid=239&sid= А. А. Керсеновский, История Русской армии, c Po Rusijos Japonijos karo ( m.), reformuojant Rusijos kariuomenę, 1910 m. buvo formuojami antros eilės daliniai. Tokia reforma buvo atlikta siekiant padidinti mobilizuojamų karių skaičių. Antros eilės daliniai buvo sudaromi iš antrojo šaukimo atsargos karių, todėl, savaime suprantama, jų kovinė parengtis buvo gerokai prastesnė. 49

51 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje Krasnoselsko ir 272-ojo Gdovo pėstininkų pulkų oji pėstininkų divizija buvo suformuota tik karo metu, jos štabas įsikūrė Šiauliuose 29. Abi valstybės dar tik buvo pradėjusios mobilizuoti savo kariuomenes, o pasienyje jau vyko pirmieji kariniai susidūrimai. Rugpjūčio 2 d. Rusijos pasienio apsaugos daliniai peržengė valstybes skiriančią sieną tiek Klaipėdos, tiek Šilutės apskrityse ir pradėjo plėšikauti pasienio kaimuose: Kretingalėje, Laugaliuose, Doviluose, Žemaitkiemyje ir kt. 30 Suvaldyti krašte plėšikaujančius priešininkus į Dovilus geležinkeliu buvo nusiųstas 41-ojo pėstininkų pulko 3-iasis batalionas, tačiau Rusijos kariai jau buvo pasitraukę. Rusijos ir Vokietijos karių susidūrimas tą pačią dieną įvyko prie Vilkyčių, kur kpt. (?) Hoislerio (Häusler) vadovaujama 80 karių grupė ne tik išstūmė iš krašto plėšikaujančius Rusijos karius, bet dar ir paėmė į nelaisvę Rusijos ir Vokietijos pasienio postas prie Smalininkų m. (VDKM) 4 kazokus 31. Rugpjūčio 4 d. Klaipėdos pasienio apsaugos dalinys prie Kretin- 28 А. А. Строков, Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, c. 142; И. И. Ростунов. Русский фронт Первой мировой войны, Москва: Наука, 1976, c А. Незнамов, Стратегический очерк войны г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., c J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, s J. Sembritzki, Geschichte des kreises Heydekrug, s

52 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje galės atstūmė atgal už sienos rusų žvalgus 32. Keletas kariaujančių pusių susidūrimų įvyko rugpjūčio 8 12 dienomis, kai landvero daliniai susigrūmė su Rusijos kariais prie Smalininkų (dabar Jurbarko r.), Lauksargių (dabar Tauragės r.), Viešvilės (dabar Jurbarko r.), Katyčių (dabar Šilutės r.) 33. Tačiau visais šiais atvejais Rusijos žvalgai buvo nustumti atgal už valstybės sienos. Rugpjūčio 8 d. susirėmimo prie Laugalių metu Vokietija šiame rajone patyrė pirmuosius nuostolius. Pirmas užmuštas klaipėdietis buvo vyr. ltn. Maras Fišeris (Mar Fischer), tarnavęs 2-osios pėstininkų divizijos 3-iosios pėstininkų brigados 33-iajame fuzilierių grafo Ronio (Roone) pulke 34. Padėtis pasikeitė minėtą 2-ąją landvero brigadą perdislokavus prie Gumbinės. Netekusios rimtos paspirties, Vokietijos pajėgos nesugebėjo pasipriešinti gausesniam priešininkui į Klaipėdos kraštą įžengė Rusijos kariai. Rusijos 1-oji armija puolė plačiu frontu, pagrindinę jėgą sutelkusi pasienyje ties Kybartais, o jos kraštiniame, dešiniajame, sparne žygiavo jau minėtoji 8-oji pėstininkų divizija, sustiprinta pasienio apsaugos daliniais. Neturėdama jėgos persvaros, Vokietijos karinė vadovybė sutelkė dalinius prie Šilutės ir Klaipėdos 35. Taip stengtasi neleisti priešininkui užvaldyti Nemuno upės žiočių, tačiau, kita vertus, teko paaukoti Tilžės miestą. Neturėdami galimybių tinkamai pasipriešinti, Vokietijos kariai bandė bent jau apsunkinti Rusijos kariuomenės žygį pasinaudodami gamtine kliūtimi Nemuno upe. Naktį iš rugpjūčio 24-osios į 25-ąją Vokietijos inžineriniai daliniai ruošėsi susprogdinti abu tiltus per Nemuno upę prie Tilžės, tačiau, įsikišus miesto burmistrui, šio sumanymo buvo atsisakyta. Tik Nemuno upės vagoje buvo paskandinta keletas garlaivių, kad sutrukdytų Rusijos karinių laivų judėjimą 36. Numatant neišvengiamą priešininko įsiveržimą į Tilžę stengtasi iš miesto evakuoti kuo daugiau materialiųjų išteklių, kad jie neatitektų Rusijos kariams. Dar rugpjūčio 24 d. iš Tilžės į Rusnę buvo išvežti 26 automobiliai, ginklai ir amunicija, išplukdyti upių laivai ir garlaiviai, prikrauti medienos ir metalo krovinių, išgabenta daug kitų naudingų daiktų Oberst Rudolf Frantz, Der Sommerfeldzug in Ostpreußen 1914 // Der Weltkampf um ehre und recht, bd. 1, kapitel Schlachtfelder in Ostpreussen, s J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, s, Ten pat. 36 Tilžės paėmimas // Rygos garsas, 1914, rugpjūčio 30 (rugsėjo 12), nr. 59, p J. Sembritzki, Geschichte des kreises Heydekrug, s

53 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje Vokietijos kariuomenės sunkvežimiai ir vežimai Tilžės turgaus aikštėje m. (VDKM) Rugpjūčio 26 d. čia jau šeimininkavo svetima kariuomenė 38. Taip šiuos įvykius apibūdina amžininkas: Turtingi vokiečiai išvažiavo iš Tilžės 8 dienomis anksčiau miesto paėmimo. Landratas ir pašto direktorius išvažiavę jau cielą savaitę anksčiau. Laikraščiai tuo buvo neužgandinti ir landratą su pašto direktoriumi pavadino bobomis <...>. Viskas buvo ramu. Gyvenimas tęsiasi kaip paprastai; išėjo laikraščiai ir liko atnaujintas telegrafiškas susinešimas. 39 Po Vokietijos 8-osios armijos pergalės prie Mozūrijos ežerų situacija pasikeitė pastarosios naudai ir šiame fronto ruože. Padėti čia esančioms pajėgoms grąžinta 2-oji landvero brigada bei papildomai atsiųsta Karaliaučiaus įgulai priklausanti 9-oji landvero brigada, vadovaujama gen. ltn. (?) Klausijaus (Clausius) 40. Taip pat buvo telkiamos vietos gyventojų jėgos. Dar rugpjūčio 20 d. Šilutės apskrityje įvyko metų vyrų šaukimas krašto ginti, jo metu kariuomenę papildė apie pašauktųjų. Vis dar stokojant karių, rugsėjo pradžioje buvo papildomai šaukiami ir vyresni nei 45 metų vyrai Vom ostpreußischen kriegschauplatz. Russischer besuch in Tilsit // Tilsiter algemeine zeitung, 1914 august 26, nr. 199, s viewer.de/v1/?set[image]=1&set[zoom]=default&se t[debug]=0&set[double]=0&set[mets]=http%3a%2f%2fdigital-b.staatsbibliothek-berlin. de%2fdigitalisate%2ftilsiter_allgemeine_zeitung%2fmets%2f xml 39 Tilžės paėmimas // Rygos garsas, 1914, rugpjūčio 30 (rugsėjo 12), nr. 59, p ąją landvero brigadą sudarė 24-asis ir 48-asis landvero pėstininkų pulkai. Žr. Die Schlacht bei Tannenberg // 41 J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, s

54 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje Po Rusijos karių atsitraukimo iš Tilžės ant Karalienės Luizos tilto palikti kritę arkliai m. ruduo (VDKM) Rugsėjo pradžioje Rusijos daliniai stovėjo kairiajame Gilijos krante prie Skiepių kaimo (dabar Мостовое, Kaliningrado sritis). Jų veržimąsi turėjo sustabdyti Šilutės apskrities landšturmo kariai. Šiuo tikslu prieš Rusnę buvo įrengti įtvirtinimai, iškasti apkasai. Baiminantis, kad gali nepavykti sulaikyti priešininko, prie Rusnės stovėjo parengti garlaiviai, kurie turėjo išgabenti Vokietijos karius atsitraukimo atveju 42. Tačiau to neprireikė. Papildomai į šį regioną sutraukti Vokietijos daliniai pradėjo staigiai ir sėkmingai stumti priešininką iš šiaurinių Rytų Prūsijos žemių. Po jau minėto pralaimėjimo prie Mozūrijos ežerų trauktis buvo priversta visa Rusijos 1-oji armija. Dėl greito atsitraukimo ir atskirų dalinių nesusikalbėjimo priešo užnugaryje buvo paliktas 68-osios pėstininkų divizijos 270- asis Gatčinos pėstininkų pulkas 43. Rusijos istorikas N. Kersnovskis viename iš savo darbų užsimena, kad visas šis pulkas rugsėjo 13 d. žuvo kautynių prie Tilžės metu 44. Kai kurie turimi faktai leidžia suabejoti šiuo teiginiu. Vokietijos istorikas J. Zembrickis pamini, kad rugsėjo 11 d. kpt. Arno fon Lenskio (Arno von Lenski) vadovaujami landšturmo daliniai apsupo ir į nelaisvę paėmė apie priešo karių, kas atitiktų Rusijos pulką 45. Šie duomenys mums leidžia daryti prielaidą, kad čia ir kalbama apie minėtąjį 270-ąjį J. Sembritzki, Geschichte des kreises Heydekrug, Memel, s А. А. Керсеновский, История русской армии, Москва, 1999, c Ten pat. J. Sembritzki, Geschichte des kreises Heydekrug, Memel, s

55 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje Gatčinos pėst. pulką, kuris nespėjo atsitraukti su visa armija 46. J. Zembrickio nurodyta data taip pat atrodo įtikinamesnė, kadangi rugsėjo 13 d. kiti Rusijos kariai jau buvo atsitraukę už Nemuno upės. Artilerijos sviedinių sprogimų žymės prie Piktupėnų m. ruduo (VDKM) Rugsėjo 11 d. vakare prasidėjo mūšis dėl Tilžės miesto. 23 val. Rusijos pajėgos buvo stipriai Vokietijos artilerijos apšaudytos. Kariaujančių pusių susirėmimas tęsėsi visą naktį iki rugsėjo 12 d. pietų. Rusijos karių padėtį dar labiau apsunkino Tilžės gyventojų pasipriešinimas. Prasidėjo gatvių mūšiai. Į Rusijos karius buvo šaudoma net pro butų langus. Tad, Vokietijos 9-osios landvero brigados stumiami, jie buvo priversti trauktis tolyn į šiaurę nuo Nemuno 47. Kapitono (?) Flečerio (Fletcher) vadovaujamas vienas iš 52-ojo lauko artilerijos pulko dalinių pirmasis perėjo per Karalienės Luizos tiltą į šiaurinį Nemuno krantą 48. Tačiau priešininko persekiojimas tuo nesibaigė. Rugsėjo 13 d. Vokietijos pajėgos susirėmė su Rusijos kariais prie Šilgalių, kur po mūšio 2-oji landvero brigada į nelaisvę paėmė apie belaisvių ir užvaldė 10 artilerijos pabūklų 49. Vos po kelių dienų, rugsėjo 18-ąją, sėkmingai į priekį žygiuojanti 9-oji 46 Mūsų prielaidą pagrindžia ir tai, kad pulkas žuvusiu laikomas tada, kai priešininkui atitenka jo vėliava. Tada jo numerio jau nebebūna armijos sąrašuose. Kaip matysime vėliau, 270-asis Gatčinos pėst. pulkas dalyvavo ir vėlesniuose šiame regione vykusiuose mūšiuose. 47 Tilžės išgriovimas // Rygos garsas, 1914, rugsėjo 13 (rugsėjo 26), nr. 73, p Schlachtfelder in Ostpreussen, s Ten pat. 54

56 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje landvero brigada užėmė įtvirtintą Rusijos pajėgų poziciją prie Piktupėnų 50. Laikraštyje Viltis užsimenama, kad tą pačią rugsėjo 18 d. apie val. prie Tauragės, artėdami iš kelių pusių, pasirodė Vokietijos žvalgai. Jie atsargiai žvalgydamiesi įjojo į miestą ir susirado Vokietijos kariuomenės žvalgai m. ruduo (VDKM) Tauragėje gyvenusį Kauno apskrities teismo tardytoją fon Šulcą (von Schultz). Jo buvo paprašyta nurodyti valstybinių įstaigų pastatus. Tardytojas nuvedė karius į muitinę, paštą ir valsčiaus raštinę. Muitinėje rastus iš kontrabandininkų atimtus daiktus Vokietijos kariai pasisavino. Pašte suardė telegrafo aparatus. Iki 16 val. vakaro žvalgai paliko miestą. Gyventojai, būgštaudami, kad Vokietijos kariuomenė greitai ateis, pradėjo bėgti iš Tauragės. Pasiliko tik apie trečdalis. Gyventojų baimė buvo ne be pagrindo, kadangi rugsėjo 20 d. Tauragė jau buvo užimta Vokietijos 9-osios landvero brigados. Mieste palikta maždaug 2000 kareivių įgula. Iš karto apribotos gyventojų išvykimo iš miesto galimybės. Atėjūnai Tauragės miestui skyrė 5 tūkst. markių kontribuciją už priešiškas naujai valdžiai kalbas. Per dieną nesumokėjus pinigų buvo pagrasinta sugriauti visą miestą 51. Tiesa, laikraštyje Rygos garsas galime rasti žinutę apie gerokai didesnę Tauragės miestui skirtos kontribucijos sumą 80 tūkst. markių, tačiau šis skaičius vargiai tikėtinas 52. Taip pat minima, kad Vokietijos kariai Ten pat. Vokiečiai Lietuvoje // Viltis, 1914, gruodžio 10 (23), nr. 278, p. 2. Europos karas // Rygos garsas, 1914, rugsėjo 20 (spalio 3), nr. 75, p

57 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje iš Tauragės dvaro išsivedė apie 70 arklių, išsivežė visus vežimus, grūdus ir baldus. Buvo plėšiama ir gretimose apylinkėse: Batakiuose, Pagramantyje, Gaurėje. Minimas atvejis, kai Vokietijos karius, plėšiančius Lomių dvarą Batakių parapijoje, tuo metu priklausiusį dvarininkui Henrikui Šulcui, užpuolė Rusijos kariai. Po susirėmimo keli Vokietijos kariai buvo užmušti, dėl ko vėliau keršydami vokiečiai sudegino visą dvarą 53. Ilgiau nei mėnesį trukusi Tauragės okupacija baigėsi lapkričio pradžioje. Po sėkmingos Mozūrijos operacijos baigties Vokietijos karinė vadovybė buvo priversta kiek pristabdyti 8-osios armijos puolimą šiaurės rytų kryptimi ir ypatingą dėmesį sutelkti į Rusijos pietvakarių frontą. Tai daryti ją vertė įsipareigojimai Austrijai-Vengrijai ir sunki šios šalies padėtis 54. Savaime suprantama, jog priešininkų jėgos susilpnėjo ir šiame regione. Pasinaudodama Vokietijos kariai apkasuose m. ruduo (VDKM) tuo, Rusijos kariuomenė pradėjo naują žygį į Rytų Prūsiją iš šiaurės. Apie galimą Rusijos puolimą žinių buvo gauta dar spalio antroje pusėje. Laikraštyje Viltis išspausdintuose įvykių liudininko atsiminimuose minima, kad spalio 25 d. Vokietijos kariai ėmė skubiai rengti įtvirtinimus, laukdami prie Nuo Žemaičių iki Paprūsio // Rygos garsas, 1914, spalio 25 (lapkričio 7), nr. 85, p. 1. M. Pečiulis, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teritorijoje 1915 m. rugpjūčio pabaigoje rugsėjo mėnesį // Karo archyvas, t. XXV, Vilnius, 2010, p

58 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje šininkų pasirodymo 55. Gretimų apylinkių vyrai buvo gaudomi ir verčiami statyti įtvirtinimus 56. Tačiau tą dieną Rusijos karių nesulaukta. Mūšis dėl Tauragės miesto prasidėjo lapkričio 2 d. 57 Vokietijos kariai buvo priversti atsitraukti. Taip pat jie buvo išstumti ir iš Lauksargių 58. Tiesa, antrą kartą nužygiuoti iki pat Tilžės Rusijos kariams pritrūko jėgų. Atsitraukdama iš Tauragės, Vokietijos kariuomenė į nelaisvę paėmė ir kartu išsivedė kunigą Fabijoną Kemėšį ir tardytoją Šulcą 59. Vokietijos kariuomenė neapsiribojo vien tik žygiais šiaurės ir šiaurės rytų kryptimis. Pasitaikė atvejų, kai bandyta pulti ir rytuose, judant dešiniuoju Nemuno krantu. Tiesa, tai labiau buvo panašu į žvalgybinius žygius, stengiantis pasirengti numatomam Kauno tvirtovės puolimui. Net kelis kartus Vokietijos kariai buvo įžengę į Jurbarko miestelį. Jo gyventojai nuolat turėjo saugotis ne tik iš artilerijos pabūklų paleistų sviedinių, bet ir plėšikaujančių Vokietijos karių antpuolių 60. Štai, pavyzdžiui, rugsėjo 28 d. nedidelis, vos apie 100 raitelių, Vokietijos dalinys trumpai buvo užėmęs Jurbarko miestą. Vokietijos kariai apsigyveno kunigaikščio Ilariono Vasilčikovo (Иларион Васильчиков) dvare. To meto laikraštyje rašoma, kad vokiečiai pareikalavo 250 viedrų alaus, konjako ir degtinės. Dvaro tarnus vokiečiai primušė, baugindami sušaudyt ir liepdami pildyti savo paliepimus. Suėmė taipogi vietinį rusų šventiką, kunigą ir rabiną, kaipo indėlininkus ir patalpino į kazematus. Miestely vokiečiai atėmę visus grūdus, valgomuosius daiktus, drabužius ir brangesnius daiktus. Taipogi į kitus parubežio miestelius vokiečiai siuntinėja savo žvalgus, kurie atiminėja nuo žmonių kas pakliūva, išduodami korteles su parašu: turi užmokėti rusų valdžia 61. Likusiais rudens mėnesiais ir žiemos pradžioje šiame fronto ruože tapo kiek ramiau. Tiesa, tiek viena, tiek kita pusė pabandydavo rengti nedidelius žygius į priešininko teritoriją, tačiau reikšmingų pokyčių, galinčių turėti įtakos tolesnei karo veiksmų eigai, neįvyko Vokiečiai Lietuvoje // Viltis, 1914, gruodžio 11 (24), nr. 279, p. 1. Karas Lietuvoje // Lietuvos žinios, 1914, rugsėjo 8, nr. 163, p. 2. Vokiečiai Lietuvoje // Viltis, 1914, gruodžio 11 (24), nr. 279, p. 1. Schlachtfelder in Ostpreussen, s. 153 Karas Lietuvoje // Lietuvos žinios, 1914, rugsėjo 8, nr. 163, p. 2; P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. II, Chicago, 1986, p Последние из династии Романовых в литовской столице // Россия в красках// 61 Europos karas // Rygos garsas, 1914, rugsėjo 20 (spalio 3), nr. 75, p

59 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje Kariaujančių šalių planai 1915 m. pradžioje 1914 m. pabaigoje 1915 m. pradžioje šiaurinėje Rytų fronto dalyje buvo palyginti ramu. Tokia pertrauka buvo labai naudinga nuolat besitraukiančiai iš Rytų Prūsijos ir dalies Lenkijos išstumtai Rusijos kariuomenei, kuriai reikėjo atsigauti po virtinės nesėkmių 62. Žaibiško karo planai praktiškai jau buvo visiškai sužlugę. Kariaujančios šalys išeikvojo didelę dalį savo išteklių, sukauptų tik trumpiems karo veiksmams vykdyti, tad reikėjo kuo greičiau mobilizuoti pramonę ir parengti naujus planus, kurie padėtų iš esmės pakeisti padėtį m. pradžioje Rusija ėmė kurti naujo grandiozinio puolimo dviem strateginėmis kryptimis planus. Kaip pagrindinė žygio kryptis iš pradžių minėtas Berlynas, į kurį greičiausiai buvo galima patekti užvaldžius Rytprūsius 63. Tačiau šiai krypčiai formavosi opozicija. Aukščiausioji Rusijos karinė vadovybė turėjo argumentų, kad tiesiausias kelias į Berlyną per Vieną, prieš tai eliminavus iš kovos Austrijos-Vengrijos imperiją 64. Nors Rusijos karinė vadovybė pasirinko abi šias kryptis, nusprendusi pulti plačiu frontu, prioritetas teiktas susidorojimo su Austrijos-Vengrijos imperija planams. Rytų Prūsijos pasienyje esančios Rusijos armijos turėjo surengti tik demonstratyviąją akciją. Šiam tikslui metų pradžioje buvo suformuota nauja 12-oji armija, kad pultų Mlavos (dabartinėje Lenkijoje) kryptimi 65. Jai buvo numatytas pagrindinis vaidmuo. Kad būtų atlaisvintas kelias šiai armijai, šiaurinėje Rytų fronto dalyje esančios 10-oji ir 1-oji Rusijos armijos turėjo vėl žygiuoti į Rytprūsius patraukti pagrindinių Vokietijos pajėgų dėmesį ir taip priversti jas persigrupuoti. Rusijos vadovybė žinojo, kad Vokietija labai skausmingai žiūri į Rytprūsių ir jų derlingų žemių okupaciją. Ne veltui Rytų Prūsija dar buvo vadinama Vokietijos aruodu 66. Operacija turėjo prasidėti antroje vasario pusėje. Vokietija savo ruožtu taip pat puoselėjo staigaus ir plataus masto nuo Baltijos jūros iki Karpatų kalnų puolimo planą, kurį įgyvendinusi tikėjosi priversti Rusiją kapituliuoti dar 1915 m. 67 Vokietijos puolimas Rytų Prūsijoje ir Austrijos-Vengrijos Galicijoje turėjo vykti sinchroniškai. Vokietijos 62 M. Pečiulis, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teritorijoje 1915 m. rugpjūčio pabaigoje rugsėjo mėnesį // Karo archyvas, t. XXV, Vilnius, 2010, p А. Незнамов, Стратегический очерк войны г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., c А. А. Строков, Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, c А. Незнамов, Стратегический очерк войны г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., c Rytų prūsai ir Vokietija // Lietuvos žinios, 1915, vasario 4 (17), nr. 14, p А. М. Зайончковский, Первая мировая война, c

60 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje karinė vadovybė tikėjosi, kad pagrindinis Rusijos smūgis bus nukreiptas būtent į Rytų Prūsiją 68. Tad šiuo tikslu Rytprūsiuose, Nemuno žemupyje tarp Tilžės ir Įsručio, ji sutelkė 4 korpusus 69. Iš šių korpusų buvo suformuota nauja 10-oji armija 70. Su šiomis pajėgomis ketinta įvykdyti Rusijos 10-osios armijos dvigubo apsupimo planą. Tokius planus buvo galima rengti žinant, kokie silpni yra šios armijos sparnai. Dešiniojo sparno užimta teritorija buvo labai ištęsta ir menkai apsaugota, kairysis sparnas vis dar neapsaugotas nebaigtos iki galo formuoti 12-osios armijos. Tačiau vis dėlto pagrindinis Vokietijos pajėgų smūgis turėjo tekti šiaurinei Rytų fronto daliai ir silpnam Rusijos 10-osios armijos dešiniajam sparnui. Jau 1915 m. sausio 28 d. Vokietijos kariuomenės Rytų fronto vadas feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas (Paul von Hindenburg) paskelbė direktyvą, kurioje įsakė 10-osios armijos kairiajam sparnui pulti Vilkaviškio Tilžės kryptimi ir apsupti dešinįjį Rusijos 10-osios armijos sparną. Puolimas turėjo prasidėti pirmoje vasario pusėje 71. Prireikus jis būtų išplėstas ir šiauriau nuo Nemuno, į Žemaitiją 72. Mūšiai Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje Pažvelgus į dešinįjį Rusijos 10-osios armijos sparną nebekyla klausimų, kodėl Vokietijos karinė vadovybė numatė pagrindinį smūgį suduoti būtent čia. Šiame sparne buvo dislokuotas III armijos korpusas. Tačiau jo saugomos teritorijos prasidėjo į pietus nuo Nemuno žemupio ir tęsėsi iki Darkiemio (dabar Oziorskas, Kaliningrado sritis) 73. Šiauriau nuo Nemuno Jurbarko Tauragės Klaipėdos linija einantis fronto ruožas iš Rusijos pusės buvo apsaugotas labai prastai. Šios apie 200 kilometrų besitęsiančios fronto linijos saugumą užtikrinti turėjo jau minėtoji 68-osios pėstininkų divizijos 1-oji М. Гофман, Записки и дневники , c. 65. E. Ludendorff, Meine kriegserinnerungen , Berlin, 1919, s Vokietijos 10-ąją armiją sudarė XXXVIII ir XXXIX rezerviniai korpusai, XXI armijos korpusas, 16-oji landvero, sustiprinta 1-oji kavalerijos divizijos. Kiek vėliau suformuotas XL rezervinis korpusas. Iš viso armiją sudarė apie 200 tūkst. karių. Rusijos 10-ąją armiją metų pradžioje sudarė III, XX, XXII, XXVI ir III Sibiro korpusai, iš viso apie 120 tūkst. karių. Žr. M. Pečiulis, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teritorijoje 1915 m. rugpjūčio pabaigoje rugsėjo mėnesį, p А. Незнамов, Стратегический очерк войны г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., c И. И. Ростунов, Русский фронт Первой мировой войны, c А. М. Зайончковский, Первая мировая война, c

61 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje brigada, 269-asis Novorževo ir 270-asis Gatčinos pėstininkų pulkai 74. Formaliai 68-ajai pėstininkų divizijai dar priklausė ir 271-asis Krasnoselsko bei 272-asis Gdovo pulkai, kurie sudarė 2-ąją brigadą 75. Tačiau gali būti, kad pastaroji brigada nuo pat karo pradžios buvo įtraukta į 10-osios Rusijos armijos III Sibiro korpuso sudėtį, kadangi 1915 m. metų pradžioje ją mes matome būtent šio korpuso sąrašuose 76. Vokietijos pajėgos šiame fronto ruože taip pat nebuvo gausios. Jas sudarė daugiausia landvero ir landšturmo daliniai 77. Tačiau tai dar nieko nereiškė. Kaip jau minėta, išplėtotas Vokietijos geležinkelių tinklas labai padidino kariuomenės mobilumą. Iškilus pavojui ji galėjo permesti pajėgas į pavojingiausius rajonus. Nors ir buvo keletas smulkių pasienio susirėmimų, situacija liko beveik tokia pat. Tiesa, padėtis pamažu pradėjo keistis. Minima, kad visą sausio 26 d. vyko susirėmimai Tilžės apylinkėse. Rusijos pajėgos neteko 10 karių, dar 3 buvo sužeisti 78. Sausio 31 d. apie 30 Rusijos karių grupė, atlikdama žvalgybą, perėjo sieną prie Kretingalės, tačiau, susitikusi su Vokietijos kariais, po susišaudymo buvo priversta grįžti atgal už valstybės sienos ribų 79. Tą pačią dieną apie 12 val. dienos virš Jurbarko praskrido vokiečių lėktuvas ir ant miesto numetė dvi bombas. Viena iš jų nukrito prie žydų sinagogos ir apgadino netoli buvusius pastatus, tačiau nė vieno gyventojo nesužeidė 80. Tai buvo ne paskutinis kartas, kai jurbarkiečiai turėjo kęsti lėktuvų antskrydžius. Štai laikraštyje Lietuvos žinios minima, kad sausio 28 d. (pagal naująjį kalendorių vasario 13 d.) virš Jurbarko miesto skrendantis vokiečių lėktuvas mėtė plienines vylyčias Taikos metu Rusijos pėstininkų pulką sudarė apie karių, tačiau prasidėjus karui mažai liko tokio dydžio pulkų. Pasitaikė atvejų, kai pulkai buvo sukomplektuoti tik 50 %. Žr. А. А. Строков, Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, c. 142; И. И. Ростунов, Русский фронт Первой мировой войны, Москва: Наука, 1976, c К. А. Залесский. Первая мировая война. Правители и военоначальники, c. 496; О. Леонов, И. Ульянов Регулярная пехота , c. 267; War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p Российская императорская армия в Великую войну // index.php?topic= Schlachtfelder in Ostpreussen, s KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Ten pat l Ten pat, l Sen. vylyčios plieninės strėlės smailiais galais. Jos buvo saugomos lėktuve esančioje dėžėje. Lėktuvui skrendant virš priešo dalinių dislokavimo vietos šios strėlės, atidarius dėžės dugną, buvo metamos žemyn. Vienoje dėžėje galėjo būti ir daugiau tokių strėlių. Jos specialiai buvo pagamintos taip, kad krisdamos pasisuktų smaigaliu žemyn. Dėl įgyto pagreičio 60

62 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje Laikui bėgant Rusijos kariuomenės žvalgų reidai į priešininko teritoriją darėsi dažnesni. Dar vienas žvalgų susidūrimas įvyko prie Kretingos vasario 2 d. Rotmistro (?) Smilnovo (Смилънов) vadovaujamas 30 Rusijos žvalgų būrys buvo priverstas atsitraukti, palikęs mūšio lauke 2 sužeistus karius 82. Tačiau ši aktyvi žvalgyba Kretingos, Gargždų apylinkėse vyko ne veltui. Jau vasario 8 d. Rusijos kariai surengė puolimą nuo Gargždų pusės link Grambaviškių kaimo (dabar Klaipėdos r.). Jis prasidėjo apie 11 val. dienos. Puolime dalyvavo viena 5-ojo kavalerijos Gargždų pasienio apsaugos pulko šimtinė, 37-oji ir 40-oji pašauktinių rinktinės (rus. дружины ) 83. Prie Grambaviškių kaimo įsitvirtinę Vokietijos kariai iš artilerijos pabūklų į puolančiuosius paleido ugnį, taip pat pradėjo apšaudyti Gargždų miestelį. Šaltinyje minima, kad apšaudymas tęsėsi iki 17 val., iš viso buvo paleista 60 šūvių, o Rusijos kariai turėjo atsitraukti, nepralaužę priešininko gynybos 84. Taip pat užsimenama apie kautynes į vakarus nuo Jurbarko vasario pradžioje 85. Šią informaciją patvirtina ir Vokietijos pusė. Minima, kad vasario 10 d. prie Kazikėnų kaimo (dabar Jurbarko r.) pastebėtos Rusijos pajėgos, prilygstančios vienam batalionui. Įvykus susirėmimui, Rusijos kariai buvo priversti atsitraukti 86. Įdomus atvejis užfiksuotas archyviniuose šaltiniuose. Vasario 13 d. Kauno gubernatoriaus pranešime Daugpilio karinės apskrities viršininkui rašoma, kad po susirėmimų tarp Tilžės ir Viešvilės buvo sužeistas pulkininkas Petras Vrangelis (Пётр Вра нгель), jis vėliau tapo vienu iš Rusijos pilietinio karo vadų 87. Kad situacija šiame fronto ruože darėsi vis įtemptesnė, liudija ir Kauno gubernijos gyventojų teisių suvaržymas. Kauno gubernatoriaus ir Daugpilio karinės apskrities viršininko įsakymu buvo uždrausta bet kokia korespondencija žydų vartojama kalba. Tokius laiškus liepta iš karto naikinti 88. Iš Jurbarko miestelio kaip nepatikimus asmenis pradėta iškeldinti liuteronų konfesinei krentanti strėlė galėjo perdurti išilgai stovintį žmogų. Skrendant lėktuvu jos buvo paskleidžiamos ganėtinai plačiai. Žr. Prancūzų lakstytojų vyličios // Lietuvos žinios, 1915, kovo 11(24), nr. 29, p. 3; Vokiečių aeroplanai Jurbarke // Lietuvos žinios, 1915, vasario 1 (14), nr. 13, p KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Pašauktinių rinktinė karinis junginys, sudarytas iš maždaug karių, tačiau karo metu šis skaičius galėjo būti gerokai mažesnis. žr. Советская военная енциклопедия, t. 3, Москва, 1977 г. c KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Karo apžvalga // Lietuvos žinios, 1915, vasario 6 (19), nr. 14, p Schlachtfelder in Ostpreussen, s KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Lietuvos žinios // Lietuvos žinios, 1915, vasario 25 (kovo 10), nr. 23, p

63 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje bendruomenei priklausančius žmones 89. Bijant galimo vokiečių puolimo ypatingų saugumo taisyklių įsakyta laikytis Kauno Liepojos geležinkelio linija kursuojančiuose traukiniuose: Liepojos Romnų geležinkelio valdybos paskelbta toks įsakymas. Traukiniui važiuojant tarp stočių Kėdainiai Žeimiai, Jonava Gaižūnai, Luša Venta ir Grobin Pleikė, turi būti uždarytos durys, langai, išeinamosios vietos ir tuo laiku niekas negali stovėti priešduryje. 90 Vokietijos kariuomenės dviratininkai grįžta į Tilžę m. žiema (VDKM) 1915 m. vasario viduryje ilgai kaupęsis karo debesis pratrūko. Vokietijos ir Rusijos pasienyje Žemaitijos prieigos vėl tapo įnirtingų mūšių lauku. Vokietijos karinė vadovybė nusprendė galutinai išstumti Rusijos karius iš šiaurinių Rytų Prūsijos žemių. Šią užduotį įgyvendinti buvo pavesta Karaliaučiaus guber-natoriui kavalerijos gen. Giunteriui fon Papricui (Günther von Pappritz) 91. Jo žinion buvo perduotos visos Karaliaučius landšturmo pajėgos, taip pat nedidelis skaičius artilerijos pabūklų 92. Vokietijos kariuomenės grupė, kurios pagrindą sudarė rezervinė Tilžės brigada, vadovaujama gen. mjr. (?) fon Ezebeko (von Esebeck) remiama vietinių landšturmo dalinių, vasario mėnesį pradėjo savo žygį nuo Tilžės pusės ir palyginti greitai Lietuvos žinios // Lietuvos žinios, 1915, vasario 8 (21), nr. 16, p. 2. Įvairios žinios // Lietuvos žinios, 1915, vasario 13 (26), nr. 18, p. 4. М. Гофман, Записки и дневники , c. 71. E. Ludendorff, Meine kriegserinnerungen , Berlin, 1919, s. 104 // 62

64 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje įsitvirtino fronto ruože nuo pat Jurbarko iki Nemirsetos 93. Kad pristabdytų į priekį žengiančius Vokietijos karius, buvo pasiųstos 3 pašauktinių rinktinės iš Tauragės 94. Tačiau Rusijos kariai nesugebėjo deramai pasipriešinti gausesniam priešininkui ir buvo priversti greitai atsitraukti atgal į Tauragę, palikę mūšio lauke 3 artilerijos pabūklus su amunicija. Įvykiams klostantis tokia linkme, imta vis garsiau kalbėti apie numatomą tolesnį traukimąsi užleidžiant priešininkui ne tik pasienio kaimus, bet ir Tauragę. Jau vasario 12 d. iš miesto išvažiavo gurguolės, pradėtos evakuoti valdžios įstaigos 95. Tauragės gyventojai, prisimindami ankstesnį vokiečių šeimininkavimą mieste, priešui dar tik artėjant, ėmė bėgti iš miesto, taip gelbėdamiesi nuo galimo plėšikavimo bei turto rekvizavimo 96. Sparčiai į priekį žygiuojantys Vokietijos kariai vasario 14 d. užėmė Piktupėnus, vasario 16 d. Lauksargius, o 18 d. Tauragę (jau antrą kartą per šį karą). Mūšių metu buvo sudeginti Tauragės priemiesčiai, artilerijos sviedinių sprogimų apgadinta Tauragės bažnyčia, muitinės sandėlis ir karinė ligoninė 97. Pavieniai daliniai pasiekė ir sudegino Skaudvilės kaimą 98. Vokietijos kariai, vos tik užėmę miestą, pradėjo ruoštis galimam priešininko sugrįžimui. Prieš Tauragę nuo Skaudvilės pusės buvo pradėti kasti apkasai, jie nusitęsė abiejose kelio Tilžė Tauragė pusėse 99. Kovos dėl Klaipėdos ir Tauragės Ši Rusijos pajėgų nesėkmė, savaime suprantama, sulaukė neigiamo atgarsio Petrograde. Vokietijos kariuomenės įsiveržimas į krašto gilumą buvo labai pavojingas Rusijos 10-ajai armijai, vasario antroje pusėje patyrusiai skaudų pralaimėjimą Augustavo miškuose 100. Siekiant išvengti apsupimo, nuspręsta stiprinti regione esančias pajėgas. Kita vertus, tai buvo savotiškas bandymas reabilituotis po visos virtinės nesėkmių. Nepavykus puolimui piečiau nuo Nemuno žemupio esančiame fronto ruože, tikėtasi, kad gal pa- 93 Friedrich Immanuel. Der Krieg im Herbst und Winter im Osten. Der deutsche Landkrieg, Erster Teil:Vom Kriegsbeginn bis zum Frühjahr 1915 // Der Weltkampf um ehre und recht. 94 KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Ten pat, l. 53, Iš Lietuvos // Rygos garsas, 1915, kovo 3 (16), nr. 25, p KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 69, 74, 81; Schlachtfelder in Ostpreussen, s KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Ten pat, l Plačiau apie tai žr. Esče, 10-os rusų armijos XX korpuso veiksmai Rytų Prūsijoje (1915 m. vasario 9 21 d.) // Mūsų žinynas, t. 1, nr. 3,

65 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje vyks pralaužti frontą būtent ties Tilže ir Klaipėda 101. Tilžės kryptis Rusijos kariuomenei jau buvo pažįstama. Čia bandyta prasiveržti ir 1914 m. karo veiksmų metu, tačiau nesėkmingai. Klaipėda liko visų šių, daugiau nei pusę metų besitęsiančių, kovų nuošalyje. XX a. pradžioje ji buvo vienas iš svarbiausių Rytų Prūsijos miestų, regioninės reikšmės uostas, daugiausiai orientuotas į prekių tiekimą Rusijai. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia gyveno apie 20 tūkst. gyventojų. Pusę metų miestiečiai galėjo gyventi palyginti ramiai. Tačiau dabar situacija turėjo pasikeisti. Vokietijos karinė vadovybė turėjo informacijos apie priešininko pajėgų telkimą šiame fronto ruože, tačiau neskyrė tam daugiau dėmesio, kadangi tokių pranešimų gaudavo dešimtimis kiekvieną dieną, tad ir šias žinias apie puolimą galėjo palaikyti melagingomis 102. Be to, Rusijos 10-oji armija ką tik buvo pralaimėjusi prie Augustavo, kur prarado praktiškai visą XX korpusą, tad gali būti, jog Vokietijos karinė vadovybė nesitikėjo, kad Rusija eikvos tokias brangias jėgas puldama, atrodytų, visai nereikšmingame fronto ruože, į kurį net nebuvo nutiesusi geležinkelių, kad galėtų vežti savo kariuomenę. Rengiantis naujam puolimui Žemaitijoje ir Kurše buvo suformuota vadinamoji Rygos Šiaulių grupė. Nors ir įvardytas kaip vienas darinys, šis dalinys buvo sudarytas iš dviejų atskirų grupių, kurios turėjo skirtingas puolimo užduotis. Kurše suformuotas dalinys rengėsi žygiui į Klaipėdą, o Žemaitijoje sutelkti kariai pulti Tauragės Tilžės kryptimi. Pastarosios grupės, vadovaujamos gen. mjr. A. Apuchtino, pagrindą sudarė 269-asis Novorževo ir 270-asis Gatčinos pulkai, turintys 20 artilerijos pabūklų. Šią grupę dar sustiprino 6 pasienio pėstininkų ir 6 pasienio kavalerijos šimtinės, taip pat 5 ypatingosios Orenburgo kazokų šimtinės 103. Iš viso link Tauragės žygiuojančią Rusijos kariuomenės grupę sudarė apie 10 tūkst. karių. O Tauragės miestą turėjo ginti tik 14 landšturmo kuopų 104. Taigi akivaizdų kiekybinį pranašumą turėjo Rusija, kadangi, pačiais optimistiškiausiais skaičiavimais, Vokietijos pajėgas galėjo sudaryti ne daugiau kaip 3,5 tūkst. karių War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p М. Гофман, Война упущенных возможностей, c Friedrich Immanuel. Der Krieg im Herbst und Winter im Osten. Der deutsche Landkrieg, Erster Teil: Vom Kriegsbeginn bis zum Frühjahr 1915 // Der Weltkampf um ehre und recht; А. Незнамов, Стратегический очерк войны г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., c War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p Karo pradžioje Vokietijos karių kuopą sudarė 250 karių. Savaime suprantama, karo metu šie skaičiai kito dažniausiai mažėjo. Kartais, ypač po didesnių mūšių, dalinį sudarydavo daugiau nei trigubai mažiau karių nei buvo numatyta karo pradžioje. Žr. А. А. Строков, Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, c

66 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje Pavieniai susirėmimai prie Tauragės vyko jau nuo kovo pradžios. Kovo 6 d. prasidėjo miesto apšaudymas iš artilerijos pabūklų, o vėliau įvyko karių susirėmimas. Jo metu buvo sužeista 70 Rusijos karių 106. Tačiau į pagrindinius mūšius dėl Tauragės gen. mjr. A. Apuchtino daliniai stojo kovo 16 d. Miestą šturmuoti planuota dviem kryptimis. 270-asis Gatčinos pulkas turėjo apeiti Tauragę iš dešinės pusės, kad patektų į priešininkų užnugarį ir atkirstų jų atsitraukimo kelius. 269-asis Novorževo pulkas puolė tiesiai, laikydamasis Tauragės Šiaulių kelio linijos 107. Tokiu būdu miestas greitai buvo apsuptas iš trijų pusių 108. Priartėjęs prie Tauragės, 269-asis Novorževo pulkas susidūrė su stipriu Vokietijos pajėgų pasipriešinimu. Rusijos kariai turėjo pralaužti įtvirtintus ruožus, saugomus spygliuotos vielos pynių ir dengiamus priešininkų kulkosvaidžių. Jų puolimą palaikė dviejų 68-osios artilerijos brigados baterijų pabūklai 109. Kaktomuša puldami įsitvirtinusias, nors ir negausias, priešininko pajėgas, Rusijos kariai patyrė daug nuostolių. Pirmieji puolimą pradėję 3-iasis ir 4-asis 269-ojo Novorževo pulko batalionai neteko savo vadų. 3-iojo bataliono vadas kpt. (?) Zateplinskis (Затеплинский) žuvo, o 4-ojo bataliono kpt. (?) Pitka (Питка) buvo sunkiai sužeistas 110. Vietoje jų vadovavimą perėmę kuopų vadai bandė tęsti puolimą, tačiau pralaužti priešininkų įtvirtinimų nepavyko. Tam įtakos turėjo ir tai, kad nebuvo sunkiosios artilerijos. Turimi artilerijos pabūklai negalėjo efektyviai palaikyti puolančių pėstininkų ir išardyti įsitvirtinusių Vokietijos karių pozicijų 111. Nepavykus atakai, Novorževo pulkas turėjo atsitraukti į tas pačias pozicijas, iš kurių pajudėjo. Archyviniuose šaltiniuose minima, kad tą dieną buvo sužeisti 8 karininkai ir 148 Rusijos kariuomenės kariai 112. Kovo 17 ir 18 dienomis situacija liko praktiškai nepakitusi 113. Kovo 19 d. Tauragės puolimas prasidėjo iš naujo. Tačiau šį kartą Rusijos kariams sekėsi daug geriau. Mieste esančios Vokietijos pajėgos, bijodamos, kad nebūtų visiškai apsuptos iš 270-ojo Gatčinos pulko pusės, pradėjo trauktis. Landšturmo kuopoms pavyko jėga prasiveržti pro jas supančius Rusijos dalinius ir atsitraukti iki Lauksargių. Tiesa, vis dėlto viena landšturmo kuopa, vado- 106 KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 152, С. Бирюк, 68-я пех. дивизия в Первой мировой войне // Рейтар, но. 40, 2008 // KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l С. Бирюк, 68-я пех. дивизия в Первой мировой войне // Рейтар. 110 Ten pat. 111 Ten pat. 112 KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Ten pat, l. 206,

67 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje vaujama grafo (?) fon Hageno (von Hagen), įsitvirtinusi kairiajame gynybos sparne, pateko į apsuptį, tačiau sugebėjo ne tik iš jos išsiveržti, bet dar ir paimti į nelaisvę 50 Rusijos karių 114. Kaip gynybiniai įtvirtinimai Vokietijos kariams pasitarnavo ir Nemuno pylimai, pastatyti siekiant apsisaugoti nuo pavasario potvynių. 915 m. žiemos pabaiga pavasario pradžia (VDKM) Užėmus Tauragę, Rusijos pajėgų puolimas nesibaigė. Toliau buvo puolama Tilžės link. To meto spauda mini, kad tą pačią kovo 19 d. Rusijos kariuomenė, žygiavusi pirmyn nuo Tauragės, išstūmė Vokietijos karius ir iš Lauksargių. Tačiau archyvinė medžiaga šį teiginį paneigia. Minima, kad prie Lauksargių vėl susidurta su labai aktyviu Vokietijos karių pasipriešinimu. Puolimo metu į nelaisvę buvo paimti 35 vokiečių kariai, užgrobtas ginklų ir inžinerijos prietaisų sandėlis. Per kovo 18 ir 19 dienų mūšius Tauragės apylinkėse buvo sužeista apie 200 Rusijos karių 115. Kaip jau minėta, naujas puolimas į Rytų Prūsiją vyko dviem kryptimis. Tuo metu, kai 269-asis Novorževo ir 270-asis Gatčinos pulkai puolė Tauragę, kita Rusijos karių grupė pradėjo žygį į Klaipėdą. Jai vadovauti buvo paskirtas gen. mjr. Aleksejus Potapovas (Алексей Потапов). Šį naują dalinį sudarė 7 pėstininkų batalionai, 1 kavalerijos eskadronas, 2 jūrų pėstininkų kuopos, Rygos ir Liepojos pasienio apsaugos daliniai, 270-ojo Gatči- 114 War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l

68 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje nos pulko 1 batalionas. Klaipėdos puolimo grupė buvo sustiprinta 8 senais artilerijos pabūklais 116. Dėl autentiškos informacijos stokos sunku pasakyti tikslų Rusijos pajėgas sudariusių karių skaičių. Istoriografijoje ir turimuose šaltiniuose skaičiai labai įvairuoja nuo iki karių. Vis dėlto labiausiai tikėtina paskutinė versija. Šį skaičių galime rasti įvykių amžininko J. Zembrickio veikale 117. Jis patvirtina faktą, kad Rusijos puolimas vyko dviem kryptimis pro Nemirsetą ir Laugalius. Pro Nemirsetą žygiavo karių grupė, o pro Laugalius Būtent tai, kad puolimas vyko dviem kryptimis, tikriausiai ir klaidino kitus autorius nusakant tik vienos puolančiosios grupės karių skaičių, kartu visai užmirštant kitą jų grupę. Klaipėdai pulti buvo sudarytas iš pirmo žvilgsnio ganėtinai stiprus karinis junginys, tačiau istoriografijoje šios Rusijos pajėgos ir jos kovinis pasirengimas vertinama labai skeptiškai. Visų pirma jau iš karto matyti, kad tai buvo tikras pėstininkų, kavalerijos, pasienio apsaugos ir jūrų pėstininkų dalinių, staiga surinktų konkrečiai operacijai vykdyti, kratinys. Nagrinėdami Rusijos autorių darbus galime rasti informacijos, kad minėtus laivyno dalinius daugiausiai sudarė iš laivų už įvairius nusižengimus pašalinti kariai 119. Ne visai aišku, kokio stiprumo pajėgos buvo paliktos ginti Klaipėdos miesto. To meto lietuviškoje spaudoje minima, kad Rusijos kariai susikovė su dviem landšturmo pulkais 120. Tačiau šis skaičius akivaizdžiai padidintas, kadangi tokiu atveju Vokietijos pajėgos kiekybiškai būtų beveik prilygusios Rusijos 121. Tiek Vokietijos, tiek Rusijos autoriai mini kelias landšturmo kuopas arba šiaip silpnas pajėgas, kurioms vadovavo kpt. (?) Krauzė (Krause) 122. Vienoje istoriografinėje pozicijoje nurodyta 800 karių 123. Vis dėlto peršasi išvada, kad Klaipėdoje palikta įgula buvo gerokai mažesnė ir už Tauragę ginančių karių pajėgas, kadangi per visas iki tol vykusias Pirmojo pasaulinio karo kovas šiame fronto ruože vyko tik nedideli pasienio susirėmimai. Dėl šios priežasties Vokietijos karinei vadovybei paprasčiausiai buvo netikslinga laikyti didelę 116 Klaipėdos iszgascziu dienos // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, nr. 34, p J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, s Ten pat. 119 А. Адылов, Третий штурм. 120 Kaip paėmė Klaipėdą. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 kovo 11 (24), nr. 29, p Vokietijos kariuomenės pulką karo pradžioje sudarė karių. Žr. А. А. Строков, Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, c А. Адылов. Третий штурм; Friedrich Immanuel. Der Krieg im Herbst und Winter im Osten. Der deutsche Landkrieg, Erster Teil: Vom Kriegsbeginn bis zum Frühjahr 1915 // Der Weltkampf um ehre und recht; J. Sembritzki, Geschichte des kreises Heydekrug, Memel, 1920, s Schlachtfelder in Ostpreussen, s

69 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje įgulą. Be to, apie negausias Klaipėdos gynėjų gretas iš žvalgybos patikimų duomenų buvo gavusi operaciją planuojanti Rusijos karinė vadovybė 124. Puolimas prasidėjo ankstyvą kovo 17 d. rytą. Apie 5 val. siaučiant pūgai Rusijos karių grupė peržengė sieną ties Nemirseta 125. Kita Rusijos kariuomenės grupė lūkuriavo prie sienos ties Laugaliais. 6 val. ryto prasidėjo Vokietijos pozicijų prie Grambaviškių kaimo apšaudymas iš artilerijos pabūklų 126. Iš karto po to vyko Rusijos kariuomenės ataka. Rusijos kariai sutiko vokiečių landšturmo pasipriešinimą, tačiau gausesnės jų pajėgos įveikė Vokietijos karius privertė juos atsitraukti iki Klausmylių Mišeikių kaimų linijos. Dėl skuboto atsitraukimo priešininkui buvo palikti 2 artilerijos pabūklai, 4 kulkosvaidžiai, 2 sunkvežimiai, prikrauti amunicijos, taip pat kitų įvairių priemonių 127. Rusija puolimo metu neteko 2 karių, dar 20 buvo sužeista 128. Visa tai tik patvirtina faktą, kad Vokietija nesitikėjo staigaus Rusijos puolimo būtent šioje fronto vietoje: Kai Rusijos kariuomenė perėjo sieną ties Gargždais, Vokietija greičiausiai visai nesitikėjo užpuolimo, vietos gyventojai nebuvo galvoję apie išsikėlimą gyventi kur nors kitur. Tik tada, kai Rusijos kariuomenė pradėjo vyti sumuštus Vokietijos karius į Klaipėdą, tik tada kilo tarp gyventojų didelis sąmyšis. Vietos gyventojai taip buvo įsitikėję į vokiečių nepergalėjimą, kad net Klaipėdą paėmus, netikėdami, kraipė galva ir sakė, kad ilgai taip nepaliks. 129 Žygiuodami į Klaipėdą Rusijos kariai degino pakeliui esančias sodybas ir kaimus. Minima, kad iš viso buvo sudeginta apie penkiolika gyvenviečių. Smarkiai nukentėjo vietos gyventojai. Nemažai jų buvo sužeista ir užmušta 130. Gali būti, kad toks Rusijos karių elgesys sutelkė vietos gyventojus kovai su žiauriu priešininku. Klaipėdos puolime dalyvavę Rusijos kariai pasakojo: Kad Prūsijos gyventojai padeda savo kariuomenei, tai jau žinoma, bet šį kartą vietinių gyventojų pasipriešinimas buvo dar didesnis, negu reguliariškosios vokiečių armijos. 131 Stokojant karių, į miesto gynybą buvo įtraukti ir vietos gyventojai. Vokietijai aprūpinimo amunicija ir ginkluote problema nebuvo tokia aktuali kaip Rusijai, tad priemonių gintis nuo priešo pakako ir civiliams. Jie 124 Martha Pascherat, Der Russeneinfall im ersten Weltkrieg // Archiv/20%20Berichte/Russeneinfall.html 125 Schlachtfelder in Ostpreussen, s KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 207; Rytų frontas. Europos karas // Rygos garsas, 1915 kovo 7 (20), nr. 27, p. 3; Rytų frontas. Europos karas // Rygos garsas, 1915 kovo 10 (23), nr. 28, p KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Klaipėdos paėmimas ir atidavimas. Karo vaizdai // Rygos garsas, 1915 kovo 14 (27), nr. 30, p Der russische Raubzug gegen Memel. 131 Klaipėdos paėmimas ir atidavimas. Karo vaizdai // Rygos garsas, 1915 kovo 14 (27), nr. 30, p

70 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje buvo apginkluoti ne tik paprastais šautuvais, bet ir rankinėmis granatomis, kulkosvaidžiais. Vienoje vietoje Rusijos kariai netgi perėmė gyventojų paliktą nedidelio kalibro patranką 132. Nors, kaip jau minėta, Rusijos puolimas Vokietijai buvo netikėtas, negalime visiškai nuvertinti jos pasirengimo atremti priešininką. Vis dėlto vyko karas, todėl vokiečiai šiam tikslui rengė įtvirtinimus. Žygiuodami link Klaipėdos Rusijos kariai matė kas 3 5 km žvalgams pastatytus teritorijos stebėjimo bokštelius. Įvairūs mūriniai pastatai taip pat naudoti kaip atramos punktai. Iš jų vietos gyventojai ir kariai galėjo netikėtai puldinėti žygiuojančią Rusijos kariuomenę. Gen. mjr. A. Potapovo dalinių puolimas vyko sunkiau ir dėl gamtinių sąlygų. Nors jau buvo prasidėjęs kalendorinis pavasaris, puolimo dieną šiame regione siautė pūga, spaudė šaltis, be to, karius jau buvo išvarginęs ilgas žygis. Minima, kad kai kurie Rusijos daliniai tą dieną jau buvo nužygiavę daugiau nei 50 km 133. Iš karto po Rusijos puolimo Vokietijos karinė vadovybė visomis išgalėmis bandė pagausinti Klaipėdos krašte esančias pajėgas ir kuo skubiau organizuoti miesto gynybą. Dar kovo 17 d. prieš pietus į Klaipėdą iš Šilutės atvyko 60 vyrų būrys, vakare dar 100. Iki vakaro į miestą buvo atgabenta keletas artilerijos pabūklų, 4 kulkosvaidžiai. Tą pačią dieną nusiųstas pranešimas Vokietijos Baltijos jūros laivyno štabui Gdanske, prašant atsiųsti kreiserį ir taip suteikti paramą miesto gynėjams iš jūros. Deja, buvo gautas neigiamas atsakymas teigiant, kad nėra laisvų laivų, kurie galėtų būti atsiųsti į pagalbą. Rekomenduota kreiptis į aukščiausiąją karinio jūrų laivyno vadovybę Kylyje 134. Vis dėlto, nepaisant kiekybinio pranašumo, kovo 17 d. Rusijos kariams nepavyko užimti miesto. Tam galėjo sutrukdyti nuovargis, prastos gamtinės sąlygos, o taip pat aktyvus Klaipėdos gynėjų pasipriešinimas. Minima, kad apie 21 val. įvyko Vokietijos ir Rusijos pajėgų susidūrimas. Dėl jau minėto pastiprinimo žmonėmis ir ginkluote Vokietijos pajėgos sugebėjo atsilaikyti 135. Per kovo 17 d. kautynes Vokietijos pusė iš viso neteko apie 100 karių 136. Kovo 18 d. 1 val. nakties vadovavimą Klaipėdos miesto gynybai į savo rankas perėmė gen. mjr. fon Ezebekas, su visu savo štabu persikėlęs į Šilutę 137. Štabas kovo 18 d. rytą į Šilutę atvykusias 7-ąją ir 8-ąją landvero pėstininkų 132 Ten pat. 133 Ten pat. 134 J. Sembritzki, Geschichte des kreises Heydekrug, s J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, s Ten pat, s Ten pat, s

71 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje kuopas, vadovaujamas plk. ltn. (?) Konradžio (Conradi), ir 3-iojo Karaliaučiaus landšturmo bataliono 1-ąją ir 2-ąją kuopas iš karto pasiuntė į Klaipėdą padėti miesto gynėjams. Ryte iš Lauksargių buvo atgabenti dar 2 artilerijos pabūklai ir dislokuoti Vokietijos karių pozicijose į rytus nuo Joniškės kaimo 138. Kovo 18 d. iki pietų Rusijos kariai vis dar nebuvo užėmę Klaipėdos miesto, tačiau jų puolimas labai suaktyvėjo. Pirmoje dienos pusėje nuo Lelių kaimo pusės prasidėjo pagrindinių Rusijos pajėgų puolimas, remiamas artilerijos pabūklų ugnimi, tačiau jis buvo sulaikytas Vokietijos karių gynybos linijos, besidriekiančios prie Šlapžemių kaimo. Aktyvios Vokietijos karių šautuvų, kulkosvaidžių ir artilerijos pabūklų ugnies apie priešininko karių pajėgos buvo pristabdytos 139. Tačiau tuo Rusijos pajėgų puolimas nesibaigė. Nereikia pamiršti, kad jų puolimas vyko dviem kryptimis, tad dalį ir taip jau negausių savo pajėgų Klaipėdos gynėjai turėjo permesti į šiaurės rytus nuo miesto. Nuo Palangos pusės žygiuojančią Rusijos karių grupę turėjo sustabdyti vyr. ltn. (?) Kupelio (Kuppel) kariai dviejų artilerijos pabūklų ugnimi. Jie pasitiko priešininką prie Kalotės kaimo. Pastebėję, kad ugnis susilpnėjo, Rusijos kariai tuo pasinaudojo ir vėl pradėjo aktyvų puolimą iš rytų pusės link Sendvario, Joniškės kaimų, taip stengdamiesi patekti į miestą 140. Lemiamas Klaipėdos miesto šturmas prasidėjo jau sutemus, tikintis, kad pavyks prisidengti tamsa. Tačiau šiuos planus sužlugdė Klaipėdos gynėjai, kurie nukreipė į puolančius priešininkus akinamą prožektorių šviesą 141. Taigi gen. mjr. A. Potapovo kariai, lygiai kaip ir jų ginklo broliai Tauragėje, turėjo pulti tiesiai link įsitvirtinusio priešininko. Nors Rusijos pajėgos ir įsiveržė į miestą, tačiau čia jų laukė tikras pragaras: Iš visų namų ir paslėptuvių vokiečiai bėrė į mus švino krušą. 142 Vokietijos kariai, atsitraukę į miestą, susimaišė su vietos gyventojais. Į įsiveržusią miestan Rusijos kariuomenę imta šaudyti pro namų langus ir gatvių barikadas. Klaipėdoje užvirė gatvių mūšiai 143. Kai kur kova peraugo į durtuvų kautynes, o jos virto tikromis skerdynėmis. Nepaisant Klaipėdos gynėjų pastangų, po vidurnakčio mieste jau šeimininkavo Rusijos kariai 144. Miestą ginančios pajėgos buvo per menkos, kad atremtų gausesnį priešininką, todėl Vokietijos kariai buvo priversti atsitraukti į Kuršių neriją. Dalinių atsitraukimą turėjo pridengti 138 Ten pat. 139 J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, s Ten pat, s Klaipėdos paėmimas ir atidavimas. Karo vaizdai // Rygos garsas, 1915 kovo 14 (27), nr. 30, p Ten pat. 143 Kaip paėmė Klaipėdą. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 kovo 11 (24), nr. 29, p KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l

72 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje plk. ltn. Konradžio vyrai 145. Paskutiniai Vokietijos kariai į Kuršių neriją pasitraukė apie 23 val. 146 Tiesa, jiems nepavyko to padaryti be nuostolių. Per šias kautynes, pavyzdžiui, vien plk. ltn. Konradžio vadovaujamas 817 karių dalinys neteko 189 kovotojų, daugiau nei 20 proc. viso dalinio 147. Tapę Klaipėdos šeimininkais, Rusijos kariai pradėjo siautėti mieste. Gyventojų padėtis tapo tragiška. Smulkiau aprašinėti visus baisumus, plėšikavimus, žudynes, gyventojų kankinimą šiame straipsnyje būtų paprasčiausiai nekorektiška. Klaipėdoje buvo įvesta komendanto valanda: nuo 20 val. vakaro iki 6 val. ryto gyventojai privalėjo būti namuose. Parduotuvės galėjo dirbti nuo 7 val. ryto iki 20 val. vakaro 148. Miesto vaizdas buvo kraupus: išdužusių langų stiklų šukių pilnose gatvėse grūdosi plėšikaujantys Rusijos kariuomenės daliniai, buvo visiškai ištuštintos maisto ir kitokių prekių parduotuvės, susprogdintas vandens bokštas, iš gamyklų paimti ir į Rusiją išvežti visi įrenginiai. Įsiveržę į Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninę, atėjūnai išvaikė medicinos personalą, nupjovė visus laidus ir taip sutrikdė operacinės darbą. Negana to, girtaujantys kariai išgėrė visą spiritą, sunaikino eterio ir chloroformo atsargas 149. Mieste pasilikusį Klaipėdos burmistrą kartu su trimis jo padėjėjais kovo 19 d. vakare suėmė į rotušę atvykę Rusijos kariai ir uždarė kareivinėse 150. Tiesa, prieš tai pareikalauta sumokėti rublių, kaip atlygį už patirtus nuostolius užimant miestą. Nustatytas naujas rublio ir markės kursas 151. Tačiau šie pinigai taip ir nebuvo sumokėti. Pasienyje su Prūsija gyvenantiems lietuviams valstiečiams buvo pavesta prižiūrėti kelis šimtus iš Rytprūsių ūkių rekvizuotų galvijų. Turtingas Klaipėdos kraštas liepsnojo gaisruose: Atvažiavę nuo Palangos pasakoja, kad naktimis Palangos apylinkėje matėsi gaisrų peizažai pietvakarių krašte. Ypač gerai buvę galima žiūrėt važiuojant pajūriu iš Palangos į Liepoją. Ten degė prūsų kaimai ir miesteliai. Retkarčiais girdėjosi ir tolimas armotų griausmas. 152 Tai, kad Klaipėdą užėmusios Rusijos pajėgos buvo panašesnės ne į kariuomenės dalinius, o į plėšikaujančią bandą, patvirtina ir patys Rusijos 145 Klaipėdos iszgascziu dienos // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, nr. 34, p J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, s Ten pat, p Klaipėdos iszgascziu dienos // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, nr. 34, p Martha Pascherat, Der Russeneinfall im ersten Weltkrieg. 150 Der russische Raubzug gegen Memel Das Archiv zum 1. Weltkrieg Vokietijos markė buvo prilyginta 40 Rusijos kapeikų, 1 rublis kainavo 2,5 markės. Žr. Klaipėdos iszgascziu dienos // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, nr. 34, p Klaipėdos paėmimas ir atidavimas. Karo vaizdai // Rygos garsas, 1915 kovo 14(27), nr. 30, p

73 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje tyrėjai. Jau 1915 m. gegužės mėn. Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas ir atskirojo žandarų korpuso vadas gen. mjr. Vladimiras Džunkovskis (Владимир Джунковский) paskelbė agentūrinių žinių suvestinę. Pagal ją pagrindiniais kaltinamaisiais tapo jau minėti iš laivyno išmesti kariai, kuriais buvo sustiprintos gen. mjr. A. Potapovo pajėgos, vadovaujami pirmojo rango kpt. Jurijaus Pekarskio (Юрий Пекарский) 153. Šio karininko elgesys per visą jo vadovavimo laiką jūrų pėstininkų batalionui apibūdinamas kaip demoralizuojantis ir slegiantis. Reikėtų suprasti, kad kpt. J. Pekarskio įtakai pasidavę kariai masiškai plėšikavo. Tiesa, pats kpt. J. Pekarskis dar prieš prasidedant operacijai, daliniui sustojus Liepojoje, neigiamai apibūdino savo karius 154. Gen. mjr. V. Džunkovskio suvestinėje taip pat išsakoma kritiška nuomonė apie operaciją. Reziumuojama, kad pats planas pulti Klaipėdą visiškai neracionalus ir nepagrįstas, kadangi nesitikėta jos ilgai išlaikyti. Puolimui skirtos pajėgos apskritai netinkamos tokiai operacijai vykdyti, ypač neparengti kariauti pėstininkų kare ir labai nedrausmingi jūrų pėstininkai. Nemažai kritikos teko ir Klaipėdą puolusių pajėgų vadovybei su gen. mjr. A. Potapovu priešakyje. Teigiama, kad jie atsidūrė toli gražu ne savo vietoje 155. Vokiškuose šaltiniuose užsimenama, kad pats gen. mjr. A. Potapovas nekreipė dėmesio į savo karių plėšikavimą ir jų nesudrausmino 156. Tiesa, negalime visos kaltės šiuo atveju suversti gen. mjr. A. Potapovui, nes jis bandė suvaldyti padėtį. Tik užėmus Klaipėdą, parduotuvių savininkams jau buvo uždrausta pardavinėti alkoholinius gėrimus Rusijos kariams 157. Savaime suprantama, kad toks nurodymas turėjo mažai reikšmės, tad, nesiliaujant girtavimui, buvo įsakyta visus rastus alkoholinius gėrimus supilti į Danės upę 158. Tačiau ir tokie bandymai nelabai padėjo suvaldyti nedrausmingus, žemos moralės karius. Dar vienas iš bandymų stabilizuoti padėtį mieste įsakymas uždaryti plėšikaujančius karius kareivinėse 159. Klaipėdos gyventoja, savo akimis mačiusi visus šiuos įvykius, patvirtina faktą, kad kovo 20 d., šeštadienį, miestiečiai iš tikrųjų galėjo lengviau atsikvėpti 160. Mieste buvo palikta tik nedaug sargybinių. 153 А. Адылов, Третий штурм. 154 М. Лемке, 250 дней в царской ставке 1916, Харвест, 2003, c Ten pat. 156 Der russische Raubzug gegen Memel. 157 Klaipėdos iszgascziu dienos // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, nr. 34, p Martha Pascherat, Der Russeneinfall im ersten Weltkrieg // Archiv/20%20Berichte/Russeneinfall.html 159 Vyriausybiszkas praneszimas // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, nr. 34, p Martha Pascherat, Der Russeneinfall im ersten Weltkrieg // Archiv/20%20Berichte/Russeneinfall.html 72

74 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje Tiesioginiu šio puolimo rezultatu gen. mjr. V. Džunkovskis vadina jau 1915 m. gegužės mėnesį platų mastą įgijusį Vokietijos pajėgų puolimą Žematijoje ir Kurše, kadangi iki tol Vokietijos vadovybė, nematydama pavojaus, šiame regione laikė tik menkas landšturmo pajėgas. Rusijos agresija privertė juos čia sutraukti daugiau nei vieną korpusą reguliariosios kariuomenės karių iš kitų fronto vietų, dėl ko tuo metu kilo grėsmė net ir Rygai 161. Pažvelgus į šias išvadas peršasi mintis, kad pačios vadovybės netikėjimas Klaipėdos puolimo tikslingumu galėjo turėti įtakos ir kariams. Todėl, tikintis greitai atsitraukti, per trumpą laiką buvo stengiamasi prisigrobti kuo daugiau turto. Kita vertus, plėšikavimo Klaipėdoje atvejis šiame kare nėra kuo nors išskirtinis. Rusijos kariuomenė plėšikavo ir kitose fronto vietose. Negalime sakyti, kad Vokietijos kariuomenė buvo šventa daugybę kartų ji elgėsi lygiai taip pat, kaip Tauragės ir Jurbarko apylinkėse, kur netramdoma plėšė ir grobė. Matyti, kad Klaipėdos miesto užėmimas sukrėtė aukščiausiąją Vokietijos karinę vadovybę, todėl, už tai keršydama, ji skyrė kontribucijas Suvalkų ir Lodzės miestams, be to, pagrasino už kiekvieną Rusijos kariuomenės užimtą miestą ir sodybą Rytų Prūsijoje atitinkamai griuvėsiais paversti 3 miestus ir 3 sodybas 162. Kovo 20 d., šeštadienį, daug Klaipėdą okupavusių dalinių turėjo pasitraukti iš miesto. Kai kurie iš jų, kaip jau minėta, buvo uždaryti kareivinėse dėl plėšikavimų, kiti gavo įsakymą žygiuoti į pagalbą Tauragės apylinkėse kovojantiems daliniams. Visa tai stengtasi slėpti, kad gyventojai nesugalvotų pasinaudoti susidariusia palankia situacija. Dėl to visiems Klaipėdos gyventojams kovo 20 d. buvo uždrausta po 14 val. palikti savo namus 163. Kovo 21 d., sekmadienį, po pietų, Klaipėdą pasiekė nauja Rusijos kariuomenės grupė, kurią sudarė karių. Jie praktiškai iš karto turėjo stoti į mūšį su tą pačią dieną prie miesto iš pietų pusės priartėjusiais gen. mjr. fon Ezebeko vadovaujamais Vokietijos kariuomenės daliniais 164. Savaime suprantama, jog aukščiausioji Vokietijos karinė vadovybė negalėjo palikti Klaipėdos tokioje padėtyje, ypač kai buvo viešai deklaruojamos idėjos išvalyti Rytų Prūsijos žemes nuo okupantų 165. Vokietija į šį regioną pradėjo 161 А. Адылов, Третий штурм. 162 Vyriausiojo kariuomenės vado štabo pranešimas. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 kovo 18 (31), nr. 32, p. 3; Klaipėdos paėmimas ir atidavimas. Karo vaizdai // Rygos garsas, 1915 kovo 14(27), nr. 30, p Vyriausybiszkas praneszimas // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, nr. 34, p. 2; J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, s Vyriausybiszkas praneszimas // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, nr. 34, p E. Ludendorff, Meine kriegserinnerungen , s

75 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje siųsti papildomus, tačiau jau ne tik landvero ir landšturmo, bet ir reguliariosios kariuomenės dalinius. Taip pat svarus pastiprinimas buvo į šią kovos veiksmų zoną perkelti pirmieji 6-osios kavalerijos divizijos daliniai 166. Ši divizija prieš tai padėjo Austrijos-Vengrijos kariams kovoti su Rusija prie Pšasnyšo. Sunkėjant Vokietijos padėčiai šiaurrytiniame Rusijos pasienyje buvo nuspręsta visą 6-ąją kavalerijos diviziją perkelti į Žemaitiją. Puolimas prasidėjo apie 18 val. vakaro ir vyko iš pietų pusės, nuo Lypkių kaimo. Nors puolančią kariuomenę pasitiko smarki Rusijos karių šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis, tačiau Vokietijos pajėgos palyginti greitai stūmėsi į priekį. Ypač kovose pasižymėjo apie 19 val. į miestą įžengęs mjr. fon Nusbaumo (von Nußbaum) vadovaujamas rezervinis batalionas, kuris stojo į gatvių mūšius 167. Jų metu Rusijos kariai turėjo atsitraukti link šiaurinėje Klaipėdos dalyje esančių kareivinių. Tą dieną Rusijos kariuomenė neteko apie 200 karių. Vokietijos nuostoliai buvo gerokai mažesni tik apie 20 karių 168. Vokietijos karių operaciją palengvino ir patys priešininkai. Gavęs informacijos, kad prieš jį telkiami Vokietijos reguliariosios kariuomenės daliniai, gen. mjr. A. Potapovas įsakė savo kariams trauktis 169. Kovo 22 d. tęsėsi Rusijos karių persekiojimas. Gen. mjr. fon Ezebeko brigada stūmė priešininkus link Kretingos. Skubėdami atsitraukti, Rusijos kariai paliko apie į nelaisvę paimtų Klaipėdos krašto gyventojų. Gen. mjr. fon Ezebeko pajėgų dešinįjį sparną dengė iš Kuršių nerijos sugrįžę plk. ltn. Konradžio kariai. Dvi 6-osios kavalerijos divizijos brigados ir viena baterija, vadovaujamos gen. mjr. (?) fon Selchovo (von Selchow), stūmė priešininkus pro Laugalius, Baukštkaralę iki pat sienos prie Jokūbavo kaimo 170. Kovo 23 d. įnirtingas Vokietijos ir Rusijos karių susirėmimas įvyko prie Palangos. Po jo Rusijos kariai buvo priversti apleisti ir šį miestą 171. Į pagalbą Vokietijos kariams atvyko jūrų pajėgos. Nors spaudoje minima, kad persekiojant atsitraukiančius dalinius iš viso dalyvavo 7 dideli laivai ir 28 minininkai 172, vargiai tikėtina, kad tokios gausios pajėgos tam būtų mestos. Iš viso persekio- 166 Der Erste Weltkrieg 1914/1918 // 18.info/erster-weltkrieg.php?u=349&info =6.Kavallerie-Division&start= J. Sembritzki, Geschichte des kreises Heydekrug, s М. Лемке, 250 дней в царской ставке 1916, Харвест, 2003, c. 313; Vyriausybiszkas praneszimas // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, nr. 34, p. 2; J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, s А. Адылов. Третий штурм. 170 J. Sembritzki, Geschichte des kreises Memel, s KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Vyriausiojo kariuomenės Vado štabo pranešimas. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 kovo 15 (28) d., nr. 31, p

76 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje jant Vokietijos kariai į nelaisvę paėmė apie 500 Rusijos karių, užvaldė 3 artilerijos pabūklus, 3 kulkosvaidžius ir kelis vežimus su amunicija 173. Gyventojai pasibaisėję žiūrėjo į nusikamavusius, persekiojamus Rusijos karius: Tą nuotaiką dar labiau prislėgė Gaubių kalnuose, pačiame kelio viduryje tarp Skuodo ir Mosėdžio sutiktas rusų pėstininkų būrelis. Kareiviai buvo labiau į šmėklas panašūs, o ne į žmones <...> Ta bežodinė ir begyvybinė masė praslinko lyg elgetų būrys. Tačiau visi ėjo rikiuotėje, pačiu kelio viduriu, kur daugiausia buvo purvo. Buvo aišku, kad jie bėga nuo besiartinančių vokiečių. 174 Sėkmingą tolesnį Rusijos karių persekiojimą teko nutraukti gavus žinių apie Vokietijos pajėgų pralaimėjimą prie Tauragės. Po Tauragės užėmimo kovo 19 d. gen. mjr. A. Apuchtino daliniai buvo sustabdyti prie Lauksargių. Vokietijos pajėgos buvo įsitvirtinusios nuo Jūros upės, prie Oplankio kaimo, einant į šiaurę iki pat Tauragės Tilžės kelio. Jos saugojo šį strategiškai svarbų kelią nuo Rusijos karių bandymo veržtis į priekį. Po labai atkaklių, praktiškai be atvangos vykstančių mūšių Vokietijos kariai turėjo pasitraukti iš Lauksargių kovo 22 d. 175 Vokietijos karių barikados, pastatytos siekiant sustabdyti Rusijos pajėgų puolimą link Tilžės m. pavasario pradžia (VDKM) Tiesa, šiame fronto ruože kovojantys Vokietijos kariai pagaliau sulaukė 173 Der russische Raubzug gegen Memel. 174 A. Nezabitauskis, Karas mūsų žmonių nepalaužė // Lietuva Didžiajame kare, sudar. P. Ruseckas, Vilnius, 1939, p KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l

77 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje pastiprinimo. Po 30 valandų kelionės traukiniu iki Tilžės ir 24 kilometrų žygio pėsčiomis kovo 23 d. vakare kovos veiksmų zoną pasiekė mjr. fon (?) Horsto (von Horst) vadovaujamas rezervinis pėstininkų batalionas iš Ščecino 176. Iš šiaurės vakarų pusės, išstūmę priešininkus iš Klaipėdos, tą pačią kovo 23 iąją atžygiavo gen. mjr. fon Ezebeko kariai.vakare prasidėję mūšiai tęsėsi visą naktį. Rusijos žvalgybai pastebėjus, kad Vokietijos pajėgos sustiprėjo, nuspręsta trauktis atgal link Tauragės 177. Naktį iš kovo 26-osios į 27-ąją iš šiaurinės Rytų Prūsijos dalies pasitraukė paskutiniai Rusijos kariuomenės daliniai 178. Tai buvo lemiamas kovų etapas, kadangi čia ėmė plaukti vis nauji Vokietijos kariuomenės daliniai. Tiesa, kaip ir Rusijos kariams prie Klaipėdos, Vokietijos kariams prie Tauragės puolimą apsunkino gamtinės sąlygos. Kovo pabaigoje staiga atšilus orams, prasidėjo atodrėkis, dėl ko labai pablogėjo keliai 179. Daliniams judėti pasidarė itin sunku, nekalbant jau apie artilerijos pabūklų ir amunicijos vežimų transportavimą. Kai kuriose vietose artilerijos pabūklus teko palikti, nes toliau gabenti buvo tiesiog neįmanoma. Nemuno žemupyje upių ir upelių vandens lygis pakilo tiek, kad pėstininkai brido iki juosmens vandenyje 180. Pirmojo pasaulinio karo metu susprogdintas tiltas per Jūros upę prie Tauragės m. pavasario pradžia. Iliustracija iš Tauragės krašto muziejaus rinkinių (toliau TKM) 176 War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p. 3 //; F. Immanuel, Der Krieg im Herbst und Winter im Osten. 177 С. Бирюк, 68-я пех. дивизия в Первой мировой войне // Рейтар. 178 KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Schlachtfelder in Ostpreussen, s War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p

78 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje Puolančiajai pusei teko nelengva užduotis pereiti kelią užtvėrusią Ežeruonos upelio slėnio juostą. Dėl to Rusijos kariai turėjo daugiau laiko įsitvirtinti 181. Įveikusių šią kliūtį Vokietijos karių laukė dar rimtesnė užduotis pereiti ištvinusią Jūros upę. Vokietijos inžineriniai daliniai pradėjo statyti perkėlą. Ir vėl gamtinės sąlygos jiems buvo palankios pradėjo vėsti oras 182. Kol inžineriniai daliniai statė tiltą, puolimo parengimą vykdė Vokietijos artilerija. Kovo 27 ir 28 dienomis Tauragė buvo apšaudoma iš artilerijos pabūklų, dėl to ypač nukentėjo pietinė miesto dalis 183. Tiesa, šie šaudymai neliko be atsako. Vokietijos karių bandymus užimti Tauragės miestą labai apsunkino Rusijos artilerijos ugnis, kuri buvo koreguojama iš Tauragės bažnyčios bokšto. Būtent dėl šios priežasties šis statinys tapo labai svarbiu Vokietijos artileristų taikiniu 184. Kovo 27 d. po pusiaudienio virš Tauragės miesto pasirodė vokiečių žvalgybos lėktuvas. Apsukęs kelis ratus apie miestą, jis nuskrido. Netrukus Vokietijos pajėgos pradėjo labai smar-kiai šaudyti iš artilerijos pabūklų 185. Kovo 28 d. ugnis šiek tiek susilpnėjo, pasidarė retesnė, tačiau apšaudymo metu pagaliau buvo sunaikintas labai svarbus Rusijos kariams stebėjimo punktas Tauragės bažnyčia 186. Vokietijos ir Rusijos karių, žuvusių Tauragės apylinkėse Pirmojo pasaulinio karo metu, kapai. Tauragė XX a. 3 4 deš. (TKM) 181 Ten pat 182 Ten pat. 183 KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l , Ten pat, l KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Ten pat, l

79 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje Kovo 28 d. Vokietijos inžineriniai daliniai baigė statyti tiltą per Jūros upę ir taip atvėrė kelią savo daliniams į Tauragės miestą 187. Naktį iš kovo 28-osios į 29-ąją, iš karto po vidurnakčio, vėl prasidėjo stiprus įsitvirtinusių Rusijos karių pozicijų apšaudymas iš artilerijos pabūklų 188. Iš karto po jo vyko pėstininkų ataka. Apie 3 val. nakties Vokietijos kariai persikėlė per Jūros upę ties Pajūrio kaimu ir pradėjo Rusijos karių pozicijų šturmą. Puolimui vadovavo mjr. (?) fon Nusbaumas, jau spėjęs pasižymėti mūšiuose dėl Klaipėdos 189. Vokietijos kariai ketino apsupti Rusijos karių pozicijas ir tada suduoti lemiamą smūgį. Rusijos pusė, pastebėjusi, kur link krypsta tolesnė operacijos eiga ir norėdama išvengti visiško sutriuškinimo, buvo priversta trauktis link Kelmės, t. y. užleisti priešininkui Tauragės miestą. Tačiau šis atsitraukimas jau buvo pavėluotas, kadangi Vokietijos kariai spėjo patekti į priešininko užnugarį. Taip dalis nespėjusių atsitraukti Rusijos pajėgų atsidūrė apsuptyje 190. Rusijos kariai buvo priversti veržtis iš apsupties ir dėl to patyrė daug nuostolių 191. Vokiškuose šaltiniuose minima, kad po mūšio kovos lauke liko apie 500 nukautų Rusijos karių ir dar tiek pat buvo paimta į nelaisvę 192. Per šias kovas ypač nukentėjo Tauragės miestas. Jis praktiškai buvo visiškai sudegintas 193. Tai, kad Vokietijos kariai nepagailėjo Tauragės, įtakos galėjo turėti ir barbariškas Rusijos karių elgesys užimant Klaipėdą. Taigi, taip nesėkmingai baigėsi Rusijos pajėgų žygis į Tilžę m. pradžios kovos Vakarų Lietuvoje, Vokietijos ir Rusijos pasienyje, buvo vienas iš paskutinių epizodų tais metais, kai Rusijos kariuomenei pavyko pastumti frontą į vakarus, ir apskritai paskutinis kartas per visą Pirmąjį pasaulinį karą, kai jai pavyko įžengti į Rytų Prūsiją iš šiaurės pusės. Norėdami tęsti sėkmingą puolimą, vokiečiai ir toliau stiprino savo pajėgas šiaurinėje Rytprūsių dalyje, o jau 1915 m. balandžio mėnesį pradėjo plataus masto puolimą į Vakarų Lietuvą ir Kuršą. 187 War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war. p KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war. p KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l Ten pat, l War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l

80 Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų lietuvoje Vokietijos ir Rusijos pasienyje 1915 m. pradžioje Pirmojo pasaulinio karo kovų suniokotas Tauragės miestas m. pavasaris (TKM) Išvados 1. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje prasidėjo nedideli pasienio apsaugos dalinių susirėmimai ir į šiaurės rytus nuo Nemuno žemupio per Lietuvos žemes besidriekiančiame Rusijos ir Vokietijos pasienyje. Rugpjūčio antroje pusėje puolimą pradėjusi Vilniuje suformuota 1-oji Rusijos armija privertė Vokietijos 8-ąją armiją pralaimėti prie Stalupėnų ir Gumbinės. Stengiantis atsilaikyti prieš gausesnį priešininką, šiai Vokietijos armijai į pagalbą teko pasitelkti visus įmanomus dalinius, taip pat ir esančius šiauriniame pasienyje. Šiame regione dislokuoti Rusijos kariai, pasikeitus jėgos pusiausvyrai, surengė sėkmingą puolimą, todėl jau rugpjūčio pabaigoje buvo užimtas Tilžės miestas, peržengta Nemuno upė ir įsiveržta į Rytų Prūsijos teritoriją iš šiaurės pusės. 2. Rusijos kariuomenei patyrus nesėkmę prie Mozūrijos ežerų, Vokietija galėjo permesti papildomus dalinius į šiaurrytinį pasienį ir ne tik išstumti Rusijos karius iš Tilžės, bet ir rugsėjo viduryje užimti Rusijos pasienio miestelį Tauragę. Vokietijos karinei vadovybei daugiau dėmesio pradėjus skirti pietinei Rytų fronto daliai, Rusija tuo pasinaudojo ir lapkričio pradžioje sugebėjo atsikovoti Tauragę ir šiaurines Rytų Prūsijos žemes m. pradžioje Vokietija ruošėsi įgyvendinti naujus planus suduoti lemiamą smūgį Rusijos kariuomenei. Remiantis jais, Rusijos 10-oji armija turėjo būti apsupta puolant jos kraštinius sparnus ir veržiantis į užnugarį. Taip pat nuspręsta galutinai išstumti Rusijos kariuomenę iš Rytų 79

81 Pirmojo pasaulinio karo metai Lietuvos teritorijoje Prūsijos žemių. Vasario viduryje prasidėjo naujas Vokietijos pajėgų puolimas nuo Tilžės pusės Tauragės kryptimi. Jis pavyko Rusijos kariai buvo ne tik nustumti atgal už valstybės sienos, bet jau antrą kartą šio karo metu užimtas Tauragės miestas. 4. Rusija, siekdama reabilituotis po visos virtinės nesėkmių, taip pat norėdama apsaugoti savo 10-osios armijos dešinįjį sparną nuo gresiančios apsupties, sutelkusi papildomas pajėgas, kovo viduryje kontratakavo priešininką iš karto dviem kryptimis Klaipėdos ir Tauragės. 5. Nepaisant kiekybinės persvaros, Rusijos kariams įveikus aktyvų Klaipėdos miesto įgulos ir gyventojų pasipriešinimą, tik kovo 18 d. vėlų vakarą pavyko užimti miestą. Iš karto užimtoje Klaipėdoje prasidėjo plėšikaujančios Rusijos kariuomenės siautėjimas. Tai vėliau sulaukė plataus atgarsio ne tik Vokietijos, bet ir Rusijos kariuomenės vadovybės aukščiausiuose sluoksniuose. Praėjus vos kelioms dienoms, kovo 21 d. Vokietija, sutelkusi papildomus, taip pat ir reguliariosios kariuomenės, dalinius, išstūmė pakrikusius Rusijos karius. Tolesnėmis dienomis vyko atsitraukiančios Rusijos kariuomenės persekiojimas. 6. Tuo pat metu, kai vyko Klaipėdos puolimas, kita Rusijos kariuomenės grupė kovo 18 d. atsikovojo Tauragės miestą, tačiau nesugebėjo palaužti Vokietijos pajėgų pasipriešinimo ir sėkmingai nužygiuoti iki pat Tilžės. Išstūmę priešininkus iš Klaipėdos, Vokietijos kariai buvo perdislokuoti į šį rajoną ir kartu su naujai atvykusiomis papildomomis pajėgomis kovo pabaigoje atsiėmė visas teritorijas, kurias buvo užėmę iki tol m. pradžios kovos Vakarų Lietuvoje, Vokietijos ir Rusijos pasienyje, buvo paskutinis epizodas per visą Pirmąjį pasaulinį karą, kai Rusijos kariuomenei pavyko pastumti frontą į vakarus ir įsiveržti į Rytų Prūsijos žemes iš šiaurės pusės. Ši Rusijos operacija buvo vienas iš veiksnių, privertusių Vokietijos kariuomenę sutelkti didesnes pajėgas per Pietvakarių Lietuvą besidriekiančiame Vokietijos ir Rusijos pasienyje ir pradėti naują didelio masto operaciją, kuri lėmė, kad vos per kelis mėnesius buvo okupuota visa dabartinės Lietuvos teritorija. 80

82 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) Dr. Modestas Kuodys Vytauto Didžiojo universitetas Įvadas Pirmieji Lietuvos valstybingumo metai ( ) buvo labai sunkūs. Krašte kilo sąmyšis, nes po ketverius metus trukusios vokiečių okupacijos ūkis buvo visiškai sugriautas, gyventojai išblaškyti, be galo nuskurdinti (kai kur katastrofiškai trūko net būtiniausių maisto produktų); juos terorizavo plėšikų gaujos, priešiškos kariuomenės, kamavo pragaištingi įvairių užkrečiamųjų ligų protrūkiai ir kitos visus didžiuosius sukrėtimus lydinčios socialinės negerovės. Vienu metu reikėjo kurti valstybę ir ginti jos nepriklausomybę. Tokiomis sąlygomis didžiausia atsakomybės už šalies ateitį našta teko ne tik jos politiniams lyderiams, bet ir jaunai Lietuvos kariuomenei, kuri vienintelė galėjo duoti bent kiek veiksmingesnį atkirtį priešiškoms nepriklausomybei jėgoms, užtikrinti tvarką krašte. Dėl to karių funkcijos buvo smarkiai išplėstos apėmė ne tik teritorinės gynybos, bet ir vidaus gyvenimo reikalus m. antroje pusėje atsiradusių Lietuvos civilinės administracijos struktūrų užuomazgų, iš apačios išaugusios vietos savivaldos, veikla didelėje krašto dalyje buvo sutrikdyta bolševikų, o kiek vėliau ir bermontininkų invazijos, kurį laiką jos faktiškai neveikė. Kaune reziduojanti Lietuvos vyriausybė, siekdama užkirsti kelią gresiančiai katastrofai, neišvengiamai turėjo panaudoti to meto pasaulinėje praktikoje įprastą krizinių situacijų, susidariusių kilus ginkluotam konfliktui, valdymo priemonę įvesti karo padėtį. Ją reglamentuojantis įstatymas Ypatingi valstybės apsaugos įstatai buvo priimtas 1919 m. vasario pradžioje 1. Tuo pat metu buvo pradėtas formuoti šią išimtinę teisinę ir administracinę tvarką turėjusių užtikrinti 1 Įstatymas Laikinosios vyriausybės žiniose buvo išspausdintas 1919 m. kovo 5 d. Po mėnesio tame pačiame leidinyje paskelbtas šiek tiek patikslintas jo variantas. Žr. Karo stovio paskelbimo įsakymas // Laikinosios vyriausybės žinios (toliau LVŽ), , Nr. 4 47; Ypatingi valstybės apsaugos įstatai // LVŽ, , Nr. 4 42; Ypatingi valstybės apsaugos įstatai // LVŽ, , Nr

83 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. karinių pareigūnų karo komendantų kontingentas 2. Jie vadovavo svarbiausiuose apskričių miestuose įsteigtoms karo komendantūroms, kurias sudarė keli karininkai, karo valdininkai ir paprastai vienos ar kelių kuopų dydžio nuolatinės kareivių komandos m. Lietuvoje veikė 27 įvairaus rango komendantūros, bet pirmojo karo komendantų suvažiavimo išvakarėse (t. y m. viduryje) jų buvo likę tik 20. Įvedus karo padėtį, karo komendantas tapdavo aukščiausiu apskrities pareigūnu. Jis buvo pavaldus tik krašto apsaugos ministrui, o karo veiksmų zonoje pafrontės zonoje dislokuotos kariuomenės vadui. Ypatingi valstybės apsaugos įstatai karo komendantui suteikė išskirtinius įgaliojimus: teisę reguliuoti darbo jėgos, specialistų, materialinių išteklių cirkuliavimą, prekybos santykius ir kitus apskrities socialinius reikalus; taip pat šie pareigūnai galėjo savo nuožiūra uždrausti įvairių organizacijų susirinkimus ir kitą veiklą, cenzūruoti spaudą, uždaryti leidinius. Komendantas savo valią reikšdavo viešų, visiems privalomų įsakymų pavidalu už jų nevykdymą grėsė labai griežtos sankcijos. Nepaklusę nurodymams asmenys buvo baudžiami administracine tvarka (jiems buvo skiriamos piniginės baudos, areštas, ištrėmimas į kitą apskritį, koncentracijos stovyklą), o už antivalstybinius (šnipinėjimą, sabotažą, žalingą agitaciją, kolaboravimą su priešu ir t. t.) ar sunkius kriminalinius (žmogžudystes, plėšikavimą) nusikaltimus grėsė karo lauko arba Kariuomenės teismas 4, kuris bylas išnagrinėdavo greitai ir skirdavo griežtesnius nuosprendžius, tarp jų ir išimtinę mirties bausmę. Be to, reikia pabrėžti, kad karo padėties metu komendantas galėjo suvaržyti asmens laisvę ir pilietines teises vien tik remdamasis prielaida, jog tas asmuo galimai yra pavojingas valstybei, jos ginkluotosioms pajėgoms ar viešajai tvarkai. Visos minėtos teisinės priemonės drastiškos, bet ekstremaliose situacijose dažnai neišvengiamos. Nepriekaištingai įgyvendinti jas praktiškai labai sunkus uždavinys. Pirmųjų savarankiškos Lietuvos valstybės metų situacija kaip tik tokio komplikuoto atvejo pavyzdys. Ir tai suprantama: suirutės sąlygomis paskubomis iš visų pasitaikiusių, kad ir patikimesnių, bet neretai 2 Terminai kariniai pareigūnai, apskričių karinė administracija šiame straipsnyje vartojami kaip karo komendantų sinonimai. 3 Plačiau žr.: V. Lesčius, Lietuvos miestų ir apskričių karo komendantūros // Karo archyvas, t. 15, Vilnius, 1998, p ; V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė , Vilnius, 1998, p ; D. Palkevičius, Kariuomenės komendantūros m. // Lietuvos archyvai, kn. 12, Vilnius, 1999, p Apie karinius teismus Pirmojoje Lietuvos Respublikoje žr.: Kariuomenės teismas , Kaunas, 1930; V. Statkus, Lietuvos ginkluotos pajėgos m., Chicago, 1986, p. 441; Apanavičius M., Kariniai teismai metais // Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos, sud. J. Skirius, G. Šapoka, Vilnius, 2001, p

84 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) nepakankamos kompetencijos asmenų sudarytas regioninės civilinės ir karinės valdžios aparatas, trūkstant lėšų, instrukcijų, patirties, nuolat atsirandant įvairių trukdžių, nepajėgė iš karto veikti kaip darni, gerai sustyguota sistema dažnokai pasitaikydavo nepageidaujamų, šalutinių, reiškinių, kurie keldavo nemenką visuomenės pasipiktinimą, net nusivylimą valstybe. Ši platoka įžanga pateikta neatsitiktinai. Jos prasmė atskleisti sudėtingą šio straipsnio objekto pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo, įvykusio 1921 m. rugsėjo pabaigoje Kaune, kontekstą. Renginyje buvo siekta apmąstyti pirmuosius, labai prieštaringai amžininkų vertinamus karo padėties režimo Lietuvoje metus, išsiaiškinti aktualiausius klausimus ir iškelti komendantūrų ateities veiklos gaires. Į šį įvykį nusprendėme pažvelgti kiek netradiciniu kampu: sutelkėme dėmesį ne į struktūrinius administracinius karo padėties režimo aspektus, o į jų sampratą, į tą režimą palaikiusių karinių pareigūnų nuomonę apie savo ir kitų kariuomenės bei valdžios žinybų veiklą. Taigi čia nesieksime atskleisti visapusio išimtinės teisinės administracinės tvarkos sąlygomis gyvenusios valstybės vaizdo, jos valdymo organizavimo sistemos, o apsiribosime labiausiai tuo metu išryškėjusių subjektyvių karinės administracijos reakcijų analize. Mūsų tikslas remiantis autentiška archyvinių ir paskelbtų šaltinių medžiaga atskleisti pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo dalyvių požiūrį į karo padėties režimo nuostatų įgyvendinimo m. praktiką, santykių su svarbiausiomis valstybės apsaugos ir vietos administracijos struktūromis, visuomene patirtį. Šio siekio įgyvendinimo pakopas atspindi trys uždaviniai: 1) pristatyti karo komendantų suvažiavimo surengimo aplinkybes; 2) išanalizuoti suvažiavime vykusias diskusijas kariniais, karinių struktūrų bendradarbiavimo klausimais; 3) aptarti karinių pareigūnų savo veiklos reguliuojant civilinį gyvenimą vertinimus. Straipsnyje pasirinkta nagrinėti tema ir ypač požiūrio į ją rakursas Lietuvos istoriografijoje yra nauji, nors apskritai įvairaus lygio literatūros, skirtos pirmiesiems Lietuvos valstybės, jos kariuomenės žingsniams, Nepriklausomybės kovoms, netrūksta. Todėl reikšmingiausias mūsų nagrinėjama tema istoriografines pozicijas ar ryškių bendrumų jungiamas jų grupes verta trumpai apžvelgti. Mus dominančiais klausimais, tiesa, labai tendencingai, nemažai rašė sovietinės Lietuvos istorikai 5. Jų darbuose karo komendantai buvo laiko- 5 J. Jurginis, Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais, Vilnius, 1955; Maksimaitis M., Administracinių ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį judėjimą Lietuvoje m. // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, serija A, t. 1, Vilnius, 1963; E. Zilbergis, Kova už tarybų valdžią Kaune metais, Kaunas, 1968; J. Bulavas, Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės susidarymas ir veikla, kuriant valstybės aparatą (1918 m. 83

85 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. mi viena svarbiausių 1919-aisiais prieš liaudies valią atsiradusios buržuazinės Lietuvos represinės sistemos, visokeriopai persekiojusios ir gniuždžiusios pažangiąsias ir revoliucines visuomenės jėgas, grandžių. Kiekvieną faktą apie pirmaisiais karo padėties metais Lietuvoje pasitaikydavusias negeroves ištraukdami iš konteksto ir suabsoliutindami totalitarinės sistemos įkaitais tapę istorikai paversdavo nepaneigiamu argumentu, pagrindžiančiu visai sovietinei lietuvių istoriografijai prievarta primestą tarpukario Lietuvos beatodairiško juodinimo schemą. Nepriklausomybės kovų laikotarpio realijos dažnai buvo prisimenamos ir išeivijoje gyvenančių autorių 6. Daugelis JAV ir kitose laisvojo pasaulio šalyse 6 9 dešimtmetyje pasirodžiusių knygų ir straipsnių periodikoje daugiausia memuarinio pobūdžio arba apibendrinamieji, tik skelbtais šaltiniais paremti darbai. Juose visai pagrįstai galima pasigesti empirinių duomenų, tačiau tai suprantama, nes sovietinės Lietuvos archyvai emigrantams buvo neprieinami. Kita vertus, jų tekstuose imponuoja gyvenimo Nepriklausomoje Lietuvoje suformuotas pasaulėvaizdis, individuali patirtis. Rimčiausias ir solidžiausias mokslinis darbas tarpukario Lietuvos Respublikos ir jos kariuomenės kūrimo tematika buvo atliktas per du pastaruosius dešimtmečius jau nepriklausomybės sąlygomis. Imtos nuosekliai, giliai, plačiai naudojant gausią archyvinę medžiagą analizuoti atskiros šio trumpo laikotarpio temos, tarp jų ir labai artimos tai, kurią pasirinkome nagrinėti šiame straipsnyje. Karo komendantūrų kūrimą, jų sudėtį, funkcijas ir kitus svarbius klausimus analizavo istorikai Vytautas Lesčius 7 ir Deimantas Palkevičius 8. Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus darbą pirmaisiais valstybingumo metais išsamiai nagrinėjo Arvydas Anušauskas 9, karo komendantų santykius su savivaldybėlapkritis 1920 m. birželis) // Buržuazinės valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, red. J. Bulavas, V. Poškevičius, O. Ruželytė, Vilnius, 1972; M. Maksimaitis, Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės priemonės m. proletarinei revoliucijai slopinti, Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, Vilnius, 1976; B. Vaitkevičius, Pirmoji darbininkų ir valstiečių valdžia Lietuvoje, antras leid., Vilnius, 1988; P. Vitkauskas, Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika , antras leid., Vilnius, Kaip svarbesnes, akademiškesnes pozicijas išskirtumėme: K. Ališauskas, Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės , t. 1, Chicago, 1972; A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės, t. 2 (Lietuvių lenkų santykiai ir kovų pradžia), Cleveland, 1981; P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, Chicago, 1986; V. Statkus, Lietuvos ginkluotos pajėgos m., Chicago, V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė , Vilnius, 1998; V. Lesčius, Lietuvos miestų ir apskričių karo komendantūros // Karo archyvas, t. 15, 1998; V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose , Vilnius, D. Palkevičius, Kariuomenės komendantūros m. // Lietuvos archyvai, kn. 12, Vilnius, A. Anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos , antras leid., Vilnius,

86 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) mis Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė 10. Sudėtingą Lietuvos vidaus padėtį Nepriklausomybės kovų metu per aukštų karininkų biografijas atskleidė istorikai Vidmantas Jankauskas 11 ir Gintautas Surgailis 12. Istorikas Algis Kasperavičius viename savo straipsnių išsamiai pristatė pagrindinio pirmojo karo komendantų suvažiavimo organizatoriaus Antano Merkio biografiją 13. Šios asmenybės veiklą keliskart vadovaujant Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai panašaus pobūdžio publikacijoje gana išsamiai atskleidė Marius Pečiulis 14. Galiausiai ir šių eilučių autorius pastaruosius penkerius mokslinio darbo metus nuosekliai tyrinėjo įvairius karo komendantūrų veiklos ir karo padėties Lietuvos Respublikoje apskritai problematikos aspektus ir šių tyrimų rezultatus skelbė 15. Visa pristatyta mokslinė literatūra suteikia galimybę išsamiai susipažinti su politiniu, socialiniu m. Lietuvos gyvenimo kontekstu, kariuomenės organizacija ir jos vaidmeniu valstybėje. Tačiau, siekiant šiame straipsnyje iškelto tikslo, daugiausia dėmesio teko sutelkti į pirminius šaltinius, ypač tuos, kurie iki šiol dar nebuvo paleisti į istoriografinę žinių apyvartą. Dauguma šių šaltinių įvairūs Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai. Reikšmingiausiu laikytinas pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo, įvykusio Kaune 1921 m. rugsėjo d., protokolas. Iš karto reikia pažymėti, jog tai nėra ištisa diskusijų stenograma, o pasikartojanti informacija, ilgesnės kalbos sutrumpintos, apibendrintos. Vietinės kariuomenės brigados vadovybės iniciatyva visa ši medžiaga buvo atspausdinta mašinėle, padauginta ir išsiųsta svarbiausioms kariuomenės struktūroms ir kitoms suinteresuotoms žinyboms. Tokios spausdintos oficialios protokolų versijos apimtis 86 puslapiai, bet įvairių minėto archyvo fondų bylose, kuriose buvo įsegtas tekstas, pateikiama skirtinga numeracija. Rengiant straipsnį naudojomės Kariuomenės teis A. Morkūnaitė-Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida , Šiauliai, V. Jankauskas, Sedos apskrities karo komendantūros veikla // Žemaičių praeitis, kn. 5, Seda: parapija ir dailės paminklai. Vilnius, 1997; V. Jankauskas, Nepriklausomos Lietuvos generolai, Vilnius, 1998; V. Jankauskas, Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga Nepriklausomybės kovose, Vilnius, G. Surgailis, Lietuvos kariuomenės vadai, Vilnius, A. Kasperavičius, Antanas Merkys paskutinis ministras pirmininkas // Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai ( ), Vilnius, M. Pečiulis, Pulkininkas leitenantas Antanas Merkys // Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai, t. 2, Vilnius, 2008, p M. Kuodys, Karo padėties klausimas Lietuvos seimuose ( m.) // Karo archyvas, t. 22, Vilnius, 2007; M. Kuodys, Karo padėties Lietuvos geležinkelių zonoje funkcionavimas m. // Karo archyvas, t. 23, Vilnius, 2008; M. Kuodys, Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje m., daktaro disertacija, Kaunas: VDU,

87 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. mo fonde (f. 483) rastu to paties masinio protokolų tiražo egzemplioriumi vien dėl to, kad jis, palyginti su kitais matytais, geriausiai išsilaikęs: raidės mažiausiai išblukusios, tekstas lengviausiai perskaitomas 16. Atskleisti pirmojo karo komendantų suvažiavimo rengimo peripetijas ir probleminį kontekstą padėjo ir kitų archyvinių fondų, pirmiausia Vietinės kariuomenės brigados (f. 10), Kariuomenės štabo (f. 929), įvairių karinių įstaigų, VRM Policijos departamento (f. 394), apskričių viršininkų bylose esanti medžiaga. Ją neblogai papildė įvairūs paskelbti šaltiniai 17, amžininkų atsiminimai 18. Suvažiavimo organizavimas, dalyviai, dienotvarkė Karinės administracijos sistema Lietuvoje iš esmės buvo pradėta kurti 1919-ųjų pradžioje, prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, Mykolo Sleževičiaus vyriausybei bolševikų dar neužimtoje 19 pietvakarinėje krašto dalyje paskelbus karo padėtį. Šie keli mėnesiai jaunai valstybei buvo kritiški, jos nepriklausomybė kabojo ant plauko, todėl tiek įvairius fronto ruožus laikančių formuojamos Lietuvos kariuomenės dalinių vadai, tiek pafrontėje tvarką prižiūrintys kariniai pareigūnai darė viską, ką galėjo, kad atremtų iškilusią grėsmę, pašalintų visas jos sukeltas negeroves. Centras ir pakraščiai savo veiksmų, tenka pripažinti, nekoordinavo: nurodymai, paskubomis parengtos instrukcijos apskričių karinę administraciją pasiekdavo nereguliariai, dažnai pavėluotai. Situacija sparčiai kito, todėl komendantams daugiausia teko veikti savo nuožiūra, imantis asmeninės atsakomybės už ryžtingus, neretai drastiškus veiksmus. Kai kurie jų poelgiai idealistinės demokratijos apologe- 16 Toliau išnašose nurodoma šioje konkrečioje LCVA byloje pateikta protokolo lapų numeracija: Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas // LCVA, f. 483, ap.7, b. 87, l Kariuomenės teismas , Kaunas, 1930; Lietuvos policija , red. I. Tamašauskas, Kaunas, 1930; A. Laugalis, Administracinio ir policinio aparato kūrimasis // Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990; A. Survila, Nepriklausomos Lietuvos valstybės administracija // Lietuva , sud. V. Kemežys, fotograf. leid., Kaunas, J. Navakas, Lietuvai besikeliant. Iš metų užrašų ir atsiminimų ir iš Lietuvos vasaros rytų partizanų veikimo, Kaunas, 1928; J. Mikuckis, Neužmirštami metai // Kauno karo komendantūra , red. P. Jurgėla, Kaunas, 1930; R. Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago, 1961; J. Budrys, Atsiminimai. Kontržvalgyba Lietuvoje, fotograf. leid., Vilnius, 1991; K. Žukas, Žvilgsnis į praeitį, antras leid., Vilnius, 1992; P. Bugailiškis, Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1994; E. Putvinskienė, Atsiminimai, Šiauliai, m. pradžioje Raudonoji armija jau buvo okupavusi du trečdalius Lietuvos. Plačiu frontu slinkdama į vakarus, ji dar 1918 m. gruodžio 22 d. užėmė Švenčionis ir Zarasus, kitą dieną Uteną, gruodžio 27 d. Rokiškį, 1919 m. sausio 5 d. Vilnių, sausio 9 d. Panevėžį, sausio 15 d. Šiaulius, sausio 25 d. Telšius. Žr. V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose , p

88 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) tų kairiųjų Lietuvos politinių jėgų atstovų buvo įvertinti kaip nusikalstama savivalė, teroras 20. Šiame kontekste daugiausia buvo linksniuojamos Sedos komendanto Povilo Plechavičiaus, Jono Motiejūno-Valevičiaus, Vinco Grigaliūno-Glovackio ir kai kurių kitų karininkų pavardės 21. Kartais savavaliaudavo ir paprasti kareiviai. Vyriausybė ir kariuomenės vadovybė žinojo problemas, todėl stengėsi, kad galimybių neleistinai elgtis būtų kuo mažiau 22. Klaidų, net ir labai skaudžių, netobula, skubiai sulipdyta karinė administracija vargu ar galėjo išvengti. Kita vertus, žinant to meto sąlygas ir tai, ko siekė Lietuvos priešai, ryžto stoka, minkštumas būtų pražudę jauną valstybę. Be to, būtina pabrėžti, jog liūdnai pagarsėję lazdos perlenkimai įgyvendinant karo padėties nuostatas aukščiausiu lygiu sulaukdavo aiškaus moralinio įvertinimo ir prevencinių priemonių, tad kariuomenės autoritetas smarkiai nenukentėjo. Karinių struktūrų veiklą kur kas labiau išderindavo mažiau pastebimos problemos: žinybų nesusikalbėjimas, laisvas įsakymų ir nurodymų interpretavimas, atskaitomybės stoka, raštvedybos ir dokumentacijos nevienodumas ir t. t. Šie, rodos, pavieniai ir iš pirmo žvilgsnio gana nereikšmingi, ne iš piktos valios, o dėl nepatyrimo ir nežinojimo atsiradę trūkumai ir nesusipratimai visi kartu karo padėties administravimo sistemai tapo sunkiai pakeliama našta jau pirmaisiais jos funkcionavimo mėnesiais. Spręsti problemas, gerinti situaciją pačiame žūtbūtinių kovų įkarštyje beveik nebuvo galimybių, bet kai ką bandyta daryti ir tada m. antroje pusėje, iš Lietuvos išstūmus Raudonąją armiją, sąlygos būtiniausiems karinės administracijos sistemos pertvarkymams atlikti tapo palankesnės. Krašto apsaugos ministerija (KAM) norėjo tuo pasinaudoti ir bandė savo direktyvomis karo padėties režimą riboti, kad gyvenimas kiek įmanoma imtų tekėti įprasta vaga. Pirmiausia pasiryžta krašte baigti formuoti karo komendantūrų tinklą reikėjo nuo bolševikų išvaduotose apskrityse įvesti tvarką ir užtikrinti vyriausybės potvarkių vykdymą. Taip pat pamėginta suvienodinti komendantūrų darbą: buvo rengiamos bendros raštvedybos instrukcijos, daug dėmesio skiriama administracinių nuobaudų, visuomeninės veiklos ribojimo, civilių asmenų perdavimo karo teismams praktikai, mėginant ją sureguliuoti 23, komendantūros išduodamų leidimų, Steigiamojo Seimo Darbai, , 193 posėdis, Kaunas, 1922, p. 39. Žr.: J. Jurginis, Kauno įgulos kareivių sukilimas 1920 metais, p 15 20; V. Jankauskas, Sedos apskrities karo komendantūros veikla // Žemaičių praeitis, kn. 5, Seda: parapija ir dailės paminklai. Vilnius, 1997, p Apie P. Plechavičių ir V. Grigaliūną-Glovackį žr. V. Jankauskas, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai, p , G. Surgailis, Lietuvos kariuomenės vadai, p. 16, KAM aplinkraštis komendantams ir atskirų dalių viršininkams apie kvotas ir suėmimus // LCVA, f. 1126, ap. 4, b. 211, l

89 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. pažymų apmokestinimo tvarkai nustatyti 24. Prasidėjusį procesą pristabdė kovos su bermontininkais ųjų pradžia Lietuvos politiniam elitui ir visuomenei vėl leido optimistiškiau žvelgti į ateitį: žūtbūtinės kovos dėl valstybės egzistencijos buvo pasibaigusios, vidaus padėtis atrodė kiek stabilesnė, ruoštasi Steigiamojo Seimo rinkimams. Kartu atsirado ir paskata tęsti karo padėties režimo pertvarką, pritaikyti jį prie pakitusių sąlygų, stengiantis kiek įmanoma optimizuoti. Kad demokratinės tautos atstovybės formavimo procedūros vyktų sklandžiai, 1920 m. kovo mėn. karo padėtis valstybėje buvo apribota teritoriniu principu 25. Tiesa, tai truko neilgai liepos pabaigoje dėl Raudonosios armijos, stumiančios Lenkijos kariuomenę į vakarus, invazijos grėsmės 26 karo padėties režimo apribojimus teko panaikinti 27. Tų pačių metų rudenį vėl atsinaujinusios Lietuvos kariuomenės kovos su lenkais ir po jų išlikusi tarpusavio įtampa kurį laiką tvarkant šalies vidaus gyvenimą neleido atsisakyti ypatingųjų teisinių administracinių priemonių. Karo padėties režimą vėl ryžtasi sušvelninti tik 1922 m. rudenį 28. Šiek tiek grįžtant atgal reikėtų pažymėti, kad pirmasis karo komendantų suvažiavimas vyko kaip tik tuo metu (1921 m. rugsėjo pabaigoje), kai karinių pareigūnų funkcijos buvo itin plačios, o įgaliojimai išskirtiniai. Nepaisant karštų diskusijų Steigiamajame Seime 29, tada dar niekas nežinojo, kiek ilgai išliks tokia išimtinė padėtis. Taigi, pirmuosius bandymus sureguliuoti, patobulinti karo padėties režimą pastebime dar 1919 m. antroje pusėje, tačiau prasidėjęs procesas dėl atsinaujinusių karo veiksmų kurį laiką buvo sutrikdytas. Palankesnės sąlygos tęsti pertvarką vėl susiklostė tik 1921-aisiais. Tuo metu susikaupė tiek daug įvairių problemų, jog jas spręsti reikėjo greitai ir vienu platesniu užmoju, nes tik toks kompleksinis požiūris galėjo leisti tikėtis žymesnio kokybinio proveržio. Lietuvos kariuomenės vadovybė ir vyriausybė aiškiai suvokė pertvarkymų neišvengiamumą ir svarbą, tačiau tam, kad ambicingas projektas virstų realybe ir duotų geidžiamų rezultatų, reikėjo energingo ir gabaus vyk Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 111 // LCVA, f. 384, ap. 2, b. 3, l Karo stovio panaikinimo įstatymas // LVŽ, , Nr Karo padėtis liko galioti geležinkelių zonoje, kariuomenėje ir kai kuriose apskrityse arba atskiruose jų valsčiuose, esančiuose šalia demarkacijos linijos. Apie karo padėtį geležinkelių zonoje išsamiai žr. M. Kuodys, Karo padėties Lietuvos geležinkelių zonoje funkcionavimas m., p K. Grinius, Steigiamojo Seimo metai // Aidai, 1970, Nr. 5, p Įstatymas karo stoviui įvesti // VŽ, , Nr Karo stoviui įvesti įstatymas // VŽ, , Nr Karo padėtis liko galioti Kaune, kaip laikinojoje valstybės sostinėje, geležinkelių zonoje, kariuomenėje ir įstatyme nurodytose apskrityse bei atskiruose valsčiuose, kurie ribojosi su demarkacijos linija. 29 M. Kuodys, Karo padėties klausimas Lietuvos seimuose ( m.), p

90 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) dytojo. Miestų ir apskričių karinės komendantūros, kaip ir kai kurios kitos užfrontės karinės administracijos įstaigos (pavyzdžiui, belaisvių, koncentracijos stovyklos), priklausė specialiam struktūriniam padaliniui Vietinės kariuomenės brigadai 30. Jos vadas koordinavo ir prižiūrėjo komendantūrų veiklą. Pirmuoju Vietinės kariuomenės brigados vadu 1920 m. vasario 23 d. buvo paskirtas gen. ltn. Pranas Liatukas, tų pačių metų liepos mėn. pabaigoje šias pareigas trumpai ėjo gen. ltn. Jurgis Kubilius 31, vėliau keletą metų mjr. Antanas Merkys. Abiem pastarojo pirmtakams teko tvarkyti tik neatidėliotinus, egzistencinius, reikalus sudėtingos to meto aplinkybės neleido pradėti ilgalaikių reformų. Situacija pradėjo keistis, kai Vietinės kariuomenės brigadai ėmė vadovauti teisininko išsilavinimą turintis buvęs krašto apsaugos ministras ( , ) ir kariuomenės vado padėjėjas mjr. Antanas Merkys. Puikiai išmanantis kariuomenės problemas, turintis patirties ir geram administratoriui būtinų asmeninių savybių, jis kaip reta tiko numatomoms pertvarkoms organizuoti 32. Siekdamas pagerinti komendantūrų darbą, šis pareigūnas iškėlė ne tik biurokratinių techninių, bet ir moralinių standartų svarbą m. rugpjūčio pradžioje išleistame įsakyme A. Merkys aiškino: Visa šalis karo stovyje ir Ypatingi krašto apsaugos įstatai duoda komendantams labai ir labai daug teisių. Kvalifikuoti nekuriuos prasikaltimus ir veikimus pavesta piliečių komendantams, pavesta vien jų nuožiūra. Komendantai turi gan plačias teises uždedant bausmę, ką paprastai turi tik bešalis teismas. Komendantų reikalavimus pildo net kitų ministerijų valdininkai. Vyriausybė duodama taip daug teisių komendantams uždeda jiems ir daug priedermių, įsakymuose, kurie savyje turi labiau bendro pobūdžio, pamatas, kurių statomas teisėtumas ir sąžinė. 33 Besidarbuojant Krašto apsaugos ministerijoje, toliau tęsė jis, aš turėjau progos pastebėti daug trūkumų veikime mūsų komendantų. Dauguma tų trūkumų pareina ar tai iš nepatyrimo, ar tai dėl stokos reikalingų žinių ir bendro išsilavinimo, bet randasi ir tokių trūkumų, kurių V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė , p Ten pat, p Tai liudija ir vėlesnė jo karjera atsakinguose kariuomenės ir valdžios postuose. Per du Pirmosios Lietuvos Respublikos dešimtmečius dėl savo žinių ir kompetencijos jis padarė įspūdingą karjerą: keliskart buvo krašto apsaugos ministras, Klaipėdos krašto gubernatorius, Kauno miesto burmistras, o 1939 m. pabaigoje tapo paskutinės Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės premjeru. Plačiau žr. A. Kasperavičius, Antanas Merkys paskutinis ministras pirmininkas, p Beje, A. Merkys m., tarnaudamas carinės Rusijos kariuomenėje, pasižymėjo kaip pavyzdingas pareigūnas, ėjo vadovaujamas pareigas svarbiose geležinkelių komendantūrose Vilniuje, Virbalyje, Kaune, Kėdainiuose. Žr. M. Pečiulis, Pulkininkas leitenantas Antanas Merkys..., p Vietinės kariuomenės brigadai įsakymas Nr. 11 //LCVA, f. 10, ap. 1, b. 20, l

91 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. priežastimi yra vien bloga valia. Buvo net komendantų tokių, kurie gautomis teisėmis naudojosi grynai savo asmens naudai, arba sprendė dalyką po įtėkme kitos suinteresuotos pusės, [todėl] vienas iš pirmųjų mano uždavinių, bus įstatyti komendantų veikimą į vėžes teisės ir bešališkumo <...> reikalausiu, kad kiekvienas [komendantas] pavestų tarnystės reikalams maksimumą savo energijos ir to paties reikalautų iš savo pavaldinių. 34 Šie skambūs žodžiai nebuvo tušti A. Merkys juos patvirtino darbais: prasidėjo komendantūrų kadrų peržiūra, padaugėjo specialių instrukcijų, suaktyvėjo tarpžinybinis bendradarbiavimas. Kaip tik jam vadovaujant buvo pašalinta dauguma tuo metu jau prasmės netekusių karo padėties suvaržymų, trukdančių gyventojams plėtoti ūkinę veiklą, susisiekti, rengti sueigas 35 ; buvo sugriežtinta administracinių bausmių skyrimo tvarka 36, patobulintas komendantūrų raštinių darbas 37. Visa tai buvo daroma metodiškai ir atkakliai: įsakymai ir aplinkraščiai nuolat plaukė iš šalies centro į periferiją, prireikus nevengta pakartoti nurodymų, juos papildomai paaiškinti. Tai rodė gerą Vietinės kariuomenės brigados vadovybės situacijos išmanymą ir gebėjimą greitai reaguoti į sistemos nukrypimus. Suprasdama, kad tų vienašalių pastangų nepakaks, Vietinės kariuomenės brigados vadovybė, svarstant karo padėties režimo tobulinimo galimybes, ėmė skatinti aktyviau dalyvauti ir svarbiausią išimtinio režimo nuostatų vykdytojų grandį apskričių karinius pareigūnus. Norėta sužinoti jų nuomonę, išgirsti pasiūlymus. Be to, į šias diskusijas ketinta pakviesti ir kitų už vidaus tvarką valstybėje atsakingų žinybų vadovus kad visi aktualiausi klausimai ir problemos būtų sprendžiamos tiesiogiai, kalbantis akis į akį, o ne susirašinėjant ar bendraujant per žemesnio rango atstovus ir patikėtinius. Tokie pagrindiniai reikalavimai kelti numatomo renginio formatui. Lietuvoje tai nebuvo naujiena m. pabaigoje į suvažiavimą susirinko apskričių savivaldos ir administracijos atstovai 38. Ruoštis pirmajam karo komendantų suvažiavimui Vietinės kariuomenės brigados vadovybė pradėjo gana anksti 1921-ųjų pradžioje. Kvietimai ir programos gairės komendantūras pasiekė birželio mėnesį 39. Komendantai neliko pasyvūs: per skirtą kelių mėnesių laikotarpį parengė daugmaž išsamius atsakymus. Jais remiantis ir buvo sudaryta suvažiavimo programa Ten pat Vietinės kariuomenės brigadai įsakymas Nr. 25 // Ten pat, b. 9, l Vietinės kariuomenės brigadai įsakymas // Ten pat, b. 9, l Vietinės kariuomenės brigadai įsakymas // LCVA, f. 507, ap. 7, b. 45, l. 75. Apskričių viršininkų suvažiavimas // Lietuvos aidas, , p Vietinės kariuomenės brigadai įsakymas // LCVA, f. 507, ap. 7, b. 45, l

92 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) Renginys turėjo trukti keturias dienas. Per jas buvo numatyta apsvarstyti 46 klausimus: 1) Komendantų prievolės, teisės ir komandavimo cenzas taikos ir karo metu ; 2) Komendantų specializavimasis ; 3) Aprūpinimas komendantų reikalingais įstatymais ir vadovėliais ; 4) Komendantų santykiai tarp savęs ; 5) Santykiai su civilinėmis įstaigomis ir milicija ; 6) Santykiai su savivaldybėmis ; 7) Santykiai su įgulų viršininkais ir dalių vadais, apsistojusiais apskrities ribose ; 8) Santykiai komendantų su veikiančia kariuomene prasidėjus operacijoms ; 9) Administratyvios pabaudos ; 10) Įvairūs leidimai ; 11) Piliečių judėjimas krašte karo metu ; 12) Peržengimas demarkacinės linijos ir rubežiaus [sienos M. K.] mūsų pusėn ir reikalai, susiję su neutralia zona ; 13) Išsiuntimas už demarkacinės linijos ;14) Atėmimas iš gyventojų dar užsilikusių ginklų ir baudimas už [jų] slėpimą ; 15) Atėmimas iš gyventojų daiktų karinio pobūdžio ; 16) Sekvestravimas ir užėmimas butų ir kitų dalykų kariuomenės ir valdžios įstaigų reikalams ; 17) Tremtiniai ; 18) Apskrities apsauga ; 19) Žvalgyba ir kova su priešvalstybiniu elementu ; 20) Profesinė sąjunga ; 21) Spaudos ir cenzūros reikalai karo metu ; 22) Karo teismas ; 23) Šauliai ; 24) Streikas ; 25) Susirinkimų sutvarkymas ; 26) Sanitarinės pagalbos organizacija ; 27) Komendantūrų etatai ; 28) Komendantūrų komplektavimas kareiviais ; 29) Raštininkai ; 30) Komendantūrų kareivių apmokinimas ; 31) Kareivių švietimas ; 32) Mobilizacijos skyriaus reikalų sutvarkymas ; 33) Santykiai komendantų su apskričių viršininkais šaukimo naujokų ir mobilizacijos reikalu ; 34) Nustatymas sąrašų tarnaujančių atsarginių pašauktųjų, paliuosuotų ir netarnavusių asmenų ; 35) Naujokų ėmimas ; 36) Savanoriai, jų likimas tolimesnei tarnybai ; 37) Dezertyrai ; 38) Etapo tarnyba ; 39) Komendantūrų ūkis ir atskaitomybė ; 40) Pašalpos ; 41) Atėmimas nuo paliuosuotų iš kariuomenės kariškų rūbų ; 42) Raštinės vedimo ir tvarkymo taisyklės ; 43) Padidinimas apskričių ribų ; 44) Prijungimas apskrityse žvalgybos ir intendantūros prie komendantūrų ; 45) Rekvizicijos ; 46) Apie pinigų dėžę 40. Deja, nepavyko nustatyti, kaip visi šie klausimai buvo paskirstyti, kad būtų spėta juos aptarti per keturias suvažiavimo dienas tiražuotoje protokolų versijoje tai nenurodyta. Iš stenogramų matyti, jog vienomis temomis diskutuota ilgiau, kitomis labai lakoniškai. Šiame straipsnyje visus suvažiavime aptartus klausimus bandysime apibendrinti nesilaikydami eilės tvarkos, suskirstę juos į dvi plačias tematines grupes: pirmąją, apimančią karinius, gynybos reikalus, ir antrąją, susijusią su įvairiomis civilinio gyvenimo reguliavimo problemomis. 40 Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l

93 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Suvažiavimas vyko 1921 m. rugsėjo d. Krašto apsaugos ministerijos rūmuose Kaune. Į jį atvyko visų 21 tada veikusių miestų ir apskričių karo komendantūrų vadovai arba atstovai: vyr. ltn. Vincas Daniliauskas (Alytaus apskr.), kpt. Antanas Michelevičius (Biržų apskr.), kpt. Petras Januškevičius (Eglaitės komendantūra, Ilūkstės apskr.); kpt. Jonas Mačiulaitis (Kauno apskr.); mjr. Julius Čaplikas (Kėdainių apskr.), ltn. Vladas Petronaitis (Kretingos apskr.), kpt. Jonas Šlepetys (Mažeikių apskr.), mjr. Antanas Kubilius (Marijampolės apskr.), kpt. Tadas Chodakauskas (Panevėžio apskr.), mjr. Jonas Statkevičius (Raseinių apskr.), kpt. Vladas Jankauskas (Rokiškio apskr.), kpt. Stasys Bendikas (Šakių apskr.), kpt. Vincas Matulionis (Seinų apskr.), kpt. Antanas Kundrotas (Šiaulių apskr.), kpt. Stasys Dabulevičius (Tauragės apskr.), ltn. Juozas Namikas (Trakų apskr. komendanto, rezidavusio Kaišiadoryse, padėjėjas), kpt. Steponas Rusteika (Telšių apskr.), vyr. ltn. Antanas Žilinskas (Ukmergės apskr.), kpt. Jonas Vėgelis (Utenos apskr.), mjr. Jeronimas Ivanauskas (Vilkaviškio apskr.), kpt. Bronius Zaleskis (Ežerėnų (Zarasų) apskr.) 41. Pirmieji Lietuvos kariuomenės karo komendantai, taip pat ir suvažiavimo dalyviai, neeiliniai pareigūnai, o daugeliu atvejų ir neeilinės asmenybės. Jie buvo vienintelė tvirta vyriausybės atrama provincijoje vykstant žūtbūtinėms kovoms dėl nepriklausomybės, todėl pagarsėjo drąsa, ryžtu iškilusių grėsmių akivaizdoje, principingumu. Daugelis buvo apdovanoti už kovinius nuopelnus dar carinės Rusijos kariuomenėje. Iš suvažiavimo dalyvių Nepriklausomybės kovų fronte bene labiausiai pasižymėjo J. Čaplikas, S. Dabulevičius, V. Petronaitis, J. Šlepetys, J. Vėgelis. Pirmieji komendantai kartu buvo ir savanoriai kūrėjai, savo krauju aplaistę kuriamos valstybės pamatus, žinoję laisvės kainą. Jie jautėsi esą atsakingi šios valstybės šeimininkai, turintys teisę garsiai pareikšti savo nuomonę dėl jos ateities raidos krypčių. Šie labai glaustai ir fragmentiškai pateikti pirmųjų Lietuvos karo komendantų psichologinio portreto, jų pasaulėvaizdžio bruožai gana ryškiai atsiskleidžia ne tik mus dominančio renginio metu vykusiuose pokalbiuose, bet ir kituose to laikotarpio šaltiniuose. Į tai būtina atsižvelgti vertinant kiekvieną komendantų suvažiavime išsakytą poziciją, idant įžvalgos ir vertinimai perdėm nenutoltų nuo tiriamo laikotarpio realijų. Daugelis pirmųjų karo komendantų vėliau sėkmingai kopė karjeros laiptais KAM ir VRM sistemose Ten pat, l Kaip pavyzdį galima paminėti Steponą Rusteiką, Kazį Skučą, kurie ketvirtajame dešimtmetyje tapo vidaus reikalų ministrais, o Jonas Motiejūnas-Valevičius, Brunonas (Brunas) Štencelis ėjo įvairias atsakingas pareigas šios ministerijos valdymo aparate. Pirmasis Sedos apskrities komendantas P. Plechavičius m. vadovavo Vyriausiajam štabui, pirmasis Raseinių karo 92

94 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) Suvažiavime taip pat dalyvavo bendrų problemų aptarti ir spręsti pakviesti vadovaujamas pareigas einantys įvairių karinių ir sukarintų struktūrų bei civilinės valdžios atstovai tie, kuriems karo komendantai turėjo kokių nors pretenzijų ar pageidavo jų paaiškinimų. Buvusiems fronto vadams atstovavo plk. ltn. Kazimieras Ladiga (IV pėstininkų divizijos vadas), Kariuomenės intendantūrą Vladas Grudzinskas, Lietuvos šaulių sąjungą Vladas Putvinskis, Žvalgybos skyrių Mykolas Lipčius, Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentą Jonas Navakas. Be minėtų aukštų karininkų ir pareigūnų, renginyje dalyvavo ir kitų žinybų atstovai, nors protokole kaip pranešėjai jie nefigūruoja. Matyt, šie svečiai apsiribojo stebėtojų vaidmeniu. Apie jų dalyvavimą galima spręsti iš užuominų kai kuriuose antriniuose šaltiniuose 43. Tiksliai sužinoti, kiek tokių asmenų atvyko ir kas jie tokie, nepavyko. Posėdžiams visas keturias suvažiavimo dienas pirmininkavo Vietinės kariuomenės brigados vadas mjr. A. Merkys. Jis savo iniciatyvą norėjo įgyvendinti nuo pat pradžios iki galo, siekė būti viso organizacinio darbo centre: aktyviai rengė ir derino programą, tarpininkavo institucijoms kviečiant į renginį jų vadovus, ėmėsi vedėjo funkcijų svarstant numatytus klausimus. Visos jo pastangos ir nuveiktas darbas buvo palankiai įvertinti ne tik tuo metu, bet ir prabėgus geram dešimtmečiui 44. Atspausdinti suvažiavimo protokolai, kaip pagalbinis, reikšmės nepraradęs informacinis leidinys, karo komendantams vadovybės buvo rekomenduotas net 1926-ųjų pabaigoje, kai po dešiniųjų įvykdyto perversmo visoje šalyje vėl buvo įvesta karo padėtis 45. Ir tai nenuostabu: pirmajame karo komendantų suvažiavime buvo išnagrinėta daug svarbių klausimų, nutarta, kaip spręsti opiausias problemas. Be to, renginys to meto kariuomenės vadovybei leido susidaryti išsamų ne tik situacijos karinės administracijos sistemoje, bet ir šalies regionuose vaizdą. Šios žinios komendantas Vincas Vitkauskas 1940 m. pradžioje tapo Lietuvos kariuomenės vadu. Vienas pirmųjų Šiaulių karo komendantų Adolfas Birontas 1920 m. tapo geležinkelių karo viršininku. Jį poste po poros metų pakeitęs J. Mačiulaitis iki tol vadovavo Kauno karo komendantūrai. Dešimt metų karo stovio reikalų referento pareigas ėjęs plk. Vladas Braziulevičius, paskutinis Šaulių sąjungos vadas Pranas Saladžius vienu metu taip pat buvo Kauno karo komendantais. Tokių pavyzdžių galima paminėti ir daugiau. 43 Pavyzdžiui, tarp svečių buvo ir Žvalgybos skyriuje kontržvalgybos reikalus kuravęs Jonas Budrys. Jis savo atsiminimuose užsimena apie renginio atmosferą, pokalbius su Vietinės kariuomenės brigados vadu. Žr. J. Budrys, Atsiminimai. Kontržvalgyba Lietuvoje, p P. Mažylis, Pirmasis m. [iestų] ir apskr.[ičių] karo komendantų suvažiavimas (1921m. IX ) // Kardas, , Nr. 23, p Žr. Vyriausiojo štabo aplinkraštis karo komendantams // LCVA, f. 929, ap. 1, b. 467, l

95 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. buvo labai svarbios rengiantis teritoriškai apriboti karo padėties režimą. Kariniai reikalai Nors karo komendantūros pirmiausia yra karinės administracijos įstaigos, skirtos ypatingosios padėties nuostatoms užfrontėje įgyvendinti, jų funkcijos glaudžiai susijusios ir su krašto gynybos reikalais. Komendantai, naudodamiesi didžiuliais įgaliojimais, turėjo užtikrinti saugų su priešu kovojančios kariuomenės užnugarį (eliminuoti diversantus, agitatorius, įvairius tvarkos pažeidėjus ir kriminalinius nusikaltėlius), padėti aprūpinti ją būtinais reikmenimis, arkliais, organizuoti mobilizacijas, transportą, įvairius pagalbinius darbus ir t. t. Kritiškais Nepriklausomybės kovų momentais kai kurios karo komendantūrų kuopos dalyvavo ir karo veiksmuose 46, bet daugiau epizodiškai, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms. Apskritai jos laikytos atskira užnugario tarnyba, o tai lėmė savotiškus, neretai problemiškus kovojančios fronte (ar jį saugančios) kariuomenės vadovybės ir karo komendantų santykius. Dėl to kildavo įvairių incidentų. Būta atvejų, kai fronto gynybos ruožui vadovaujantys aukšti karininkai ignoruodavo KAM paskirtą komendantą arba net jį nušalindavo ir paskirdavo savo žmogų. Bet daug dažniau teisėta karinė administracija turėjo vargo dėl nepagrįstų, nereikalingų arba net nerealių reikalavimų. Į suvažiavimą susirinkę karo komendantai paminėjo keletą tokių tipiškų neigiamų pavyzdžių. Mažeikių apskr. karo komendantas kpt. J. Šlepetys nurodė, jog į jo administruojamą apskritį atvykęs 2-ojo pėstininkų pulko vadas kpt. Jonas Petruitis pasiskelbė esąs įgulos viršininkas ir, nekreipdamas dėmesio į teisėtą vietos karo komendantą, gyventojams pradėjo duoti įvairius juos trikdančius įsakymus, pavyzdžiui, kad klebonas laikytų mišias ne ryte 10-ą, o dieną 12 valandą 47. Kitose vietovėse vietos įgulų vadai leisdavo savo kareiviams iš gyventojų neatlygintinai paimti šieno, malkų kurui, arklių kinkinius su vežikais ir t. t. Komendantai, vieningai išreiškę nepasitenkinimą tokiais veiksmais, priėmė rezoliuciją, kurioje buvo nurodyta, kad visų į apskritį atvykusių kariuomenės dalių vadai arba jų atstovai nedelsdami prisistatytų komendantūroje 46 Antai 1919 m. kovose su lenkais gana aktyviai dalyvavo Seinų ir Širvintų karo komendantūros, o kitos gerokai sustiprino demarkacijos linijos apsaugą ųjų pabaigoje veržliais puolamaisiais veiksmais kovose su bermontininkais pasižymėjo J. Vėgelio vadovaujama Pasvalio karo komendantūra. Ir tai tik keli pavyzdžiai. Žr.: K. Ališauskas, Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės, t. 1, p. 369, ; A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės, t. 2, p , Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l

96 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) ir būdami toje vietovėje nuolat su ja palaikytų ryšį. Apsirūpinimas būtinais reikmenimis ir naudojimasis gyventojų paslaugomis, kaip buvo nutarta, turės vykti tik komendantui tarpininkaujant, laiku ir sąžiningai už viską atsiskaitant 48. Šios nuostatos vėliau buvo pakartotos atitinkamuose KAM įsakymuose ir instrukcijose kariuomenei. Išsakytus priekaištus, kalbėdamas buvusių karo vadų vardu, bandė atremti plk. ltn. K. Ladiga. Beje, jis pats 1919-aisiais buvo pastatęs savo komendantą vietoj paskirtojo KAM 49. Plk. ltn. K. Ladiga aiškino, kad Nepriklausomybės kovų metu panašių nesusipratimų kildavę gana dažnai 50, ir ne tik dėl fronto vadų ambicijų: esą kai kurie karo komendantai labai vangiai atlikdavo pavestas pareigas, kartais dirbdavo tiesiog aplaidžiai. Kritikuojamieji šių teiginių nelabai norėjo pripažinti. Jie pažymėjo, kad konfliktinės situacijos ne visada buvo tik nesusipratimai, neretai abipusę įtampą lemdavo išankstinė neigiama nuostata, antipatija. Beveik kiekvienu klausimu suvažiavime kalbėjęs Marijampolės karo komendantas mjr. A. Kubilius, paryškindamas iškeltą negerovę, atvirai pareiškė, kad kiti kariškiai į komendantus žiūri su pašaipa, ir komendantas, atvykęs rikiuotės dalin, būtinai skiriamas jaunesniuoju karininku. Toksai elgimasis yra labai negražus. Daugelis komendantų gali ir norėtų eiti rikiuotėn, bet taip dalykams esant bijo 51. Nesunku suprasti, kad toks požiūris labai žeidė karo komendantus, kurių dauguma buvo dalyvavę kovose ir turėjo apdovanojimų. Kita vertus, suvažiavimo dalyviai apgailestaudami pripažino, jog ir komendantai neretai nesusikalba, ne visada keičiamasi informacija, derinami veiksmai. Karinės administracijos atstovai, suvažiavime svarstant įvairius karinius klausimus, daug kalbėjo apie specialių instrukcijų ir teisinės bei kitokios dalykinės literatūros stygių 52. Vietinės kariuomenės vadas mjr. A. Merkys pažadėjo, jog ateityje karininkams, siekiantiems eiti komendanto pareigas, parengsiąs specialią mokymo programą ir kursus, kurie padės įgyti reikiamą kvalifikaciją ir žinių 53. Deja, sumanymas sukurti nuoseklią karo ko- 48 Ten pat, l Kaip pavyzdį galima paminėti 1-ojo pėstininkų pulko vado K. Ladigos ir jo vadovybės Kaune konfliktą, kilusį 1919 m. balandžio mėn. K. Ladiga, nepranešęs KAM, tačiau turėdamas pakankamai svarių priežasčių, iš pareigų pašalino Alytaus karo komendantą Aleksandrą Mikelėną ir į jo vietą paskyrė karininką Praną Bizoką. Žr. V. Jankauskas, Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga Nepriklausomybės kovose, p Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l Ten pat, l Ten pat, l. 5, Ten pat, l

97 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. mendantų rengimo ir egzaminavimo sistemą taip ir liko neįgyvendintas. Nelabai gerai klostėsi ne tik karo komendantų ir fronto vadovybės, bet ir Kariuomenės intendantūros (kuri tvarkė aprūpinimo reiklus) bei Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus atstovų šalies provincijoje santykiai. Vietinės kariuomenės brigados vadovybė, dar rengdamasi suvažiavimui, aplinkraščiuose karinės administracijos atstovų teiravosi, kaip jie vertintų sumanymą apskrityse prie komendantūrų prijungti intendantūros skyrių ir žvalgų punktą (politinio sekimo ir kontržvalgybos karinę įstaigą). Pastarųjų institucijų vadovybė į tokią iniciatyvą, net ir pagrįstą lėšų taupymo motyvais, reagavo neigiamai 54. Bet kai kurie komendantai ir iki suvažiavimo, ir jo metu neslėpė pritariantys karinių įstaigų apskrityse centralizacijai, nes tai reiškė jų, kaip karinių pareigūnų, reikšmės ir galios padidinimą. Tačiau šis siekis liko neįgyvendintas atsižvelgta į intendantūros ir žvalgybos pasipriešinimą bei argumentus dėl gresiančio sąmyšio ir galimų šių skirtingų struktūrų atstovų konfliktų. Daugiausia problemų iš minėtų institucijų komendantams kėlė žvalgybininkai. Abi pusės viena kita nepasitikėjo, vengė bendradarbiauti, neretai kaltindavo įgaliojimų viršijimu ir kitais neteisėtais veiksmais. Mjr. J. Čaplikas pateikė tokį pavyzdį iš savo patirties: Žvalgyba yra nenormalus apsireiškimas ir niekur visame pasaulyje taip nėra sutvarkyta. Čia susidaro įvairios nesąmonės. Kėdainiuose taipgi yra žvalgyba, kiek jos nežinau. Be jos, aš pats privalau turėti savo žvalgybą, vadinasi, galima įsivaizduoti jos veikimą. Aš <...> siunčiu žmones daryti kratą ir žvalgyba siunčia. <...> Žvalgyba jokių žinių neteikia, ir kai juos jau prispiria bėda, tuomet jau jų dalyką likviduok. Apie jos [žvalgybos] nesąmones galima daug ką pasakyti. 55 Žinoma, ši trintis nebuvo tokia gili, kad abi struktūras būtų atitraukusi nuo tiesioginių pareigų ar pavertusi neveiksniomis, bet kad egzistavo aštri konkurencija, siekis dominuoti, rodo šiai temai pirmajame karo komendantų suvažiavime skirtas dėmesys 56. Jo dalyviai skundėsi, kad žvalgyboje dirba daug neaiškaus elemento nemokančių lietuviškai ir vargu ar palankiai vertinančių tautines ir valstybines lietuvių aspiracijas kitataučių atžvilgiu, taip pat atsitiktinių, prastos reputacijos asmenų 57. Kritikuotas ir žvalgybininkų darbo braižas: dažni nepagrįsti areštai, prievartos 54 Kariuomenės intendantūros rašto KAM nuorašas // LCVA, f. 500, ap.1, b. 51, l. 89. Žvalgybos skyriaus viršininko M. Lipčiaus rašto KAM nuorašas // LCVA, f. 500, ap. 1, b. 51, l Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l. 24 v. 56 Ten pat, l Ten pat, l. 41v

98 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) vartojimas apklausų metu ir kitos piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi formos. Jos kėlė nemenką visuomenės ir įsipareigojusių ginti demokratines laisves ir žmogaus teises kairiosios pakraipos Lietuvos partijų pasipiktinimą ir viešus protestus. Kaip rodo įvairūs autentiški šaltiniai ir istorikų tyrimai, problemų žvalgyboje iš tiesų būta, nors ir siekiančių sąmoningai apjuodinti šią be galo svarbią jaunai valstybei instituciją taip pat netrūko 58. Daugelis pirmųjų jos darbuotojų buvo rusai, prieš Pirmąjį pasaulinį karą tarnavę carinėje ochrankoje, turintys nemenką patirtį ir gerą profesinį pasirengimą, bet suinteresuoti tik materialiniu atlygiu, o ne pasiaukojama tarnyba jiems svetimai lietuvių valstybei. O žvalgybininkų lietuvių kontingentas išsiskyrė priešingomis savybėmis: jiems stigo žinių ir įgūdžių, bet tai iš dalies atpirko jaunatviškas entuziazmas, karštas patriotizmas 59. Gindamas savo pavaldinius, į tokią dviprasmišką, bet kartu ir objektyviai neišvengiamą situaciją pirmiausia ir ragino atkreipti dėmesį tuometis žvalgybos vadovas Mykolas Lipčius. Jis apgailestavo, kad karinės administracijos atstovai pasiduoda subjektyvioms nuotaikoms, dėl visų problemų ieško kaltųjų ne tarp savų 60. Vis dėlto kritikai laikėsi principinės nuostatos: žvalgybininkams stinga drausmės ir savo srities dalykų išmanymo. Todėl rekomendacinėje rezoliucijoje, parengtoje baigus svarstyti šią problemą, atsirado ši formuluotė: Paruošimui specialistų žvalgybos darbuotei reikalinga Karo mokykloje, kiekvienoje laidoje, specializuoti toje srityje norinčius darbuotis mokinius, panašiai kaip yra specializuojami tarnybai raiteliuose ir artilerijoje. 61 Apskritai suvažiavime žvalgybininkų klausimo svarstymas ir jo baigtis neįgijo aštrių formų. Atrodė, kad dialogas vyksta patenkinamai. Nepaisant daugelio priekaištų, karo komendantai santūriai pripažino žvalgybininkų nuopelnus ir jų reikšmę saugant valstybę. Žvalgybos skyriaus viršininkas pažadėjo informuoti karinę administraciją apie savo pavaldinių veiklą konkrečiose apskrityse, labiau koordinuoti veiksmus 62. Tačiau šis diplomatiškas susitikimas slapto nepasitenkinimo neišsklaidė. Netrukus žvalgybos atstovai pabandė sukompromituoti kai kuriuos komendantus dėl jų neva prolenkiškos orientacijos 63. Tačiau ši akcija subliūško, nes mestos insinuacijos A. Anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos , Vilnius, p. 113, 118. J. Budrys, Atsiminimai. Kontržvalgyba Lietuvoje, p. 14. Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l Ten pat, l Ten pat, l Pastarieji skolingi neliko būta bandymų sukompromituoti ir pačius komendantūrų vadovus. Dar tais pačiais metais (1922 m.) Žvalgybos skyrius Vietinės kariuomenės brigados 97

99 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. negalėjo sugadinti geros daugumos nurodytų karininkų reputacijos, užsitarnautos Nepriklausomybės kovų metu. Kur kas priešiškesnis pasirodė esąs karo komendantų požiūris į Lietuvos šaulių sąjungą karinę visuomeninę organizaciją, kuriai per du nepriklausomybės dešimtmečius spaudoje ir viešose proginėse kalbose negailėta gražių žodžių už nuopelnus kuriant valstybę ir ginant jos laisvę 64. Tačiau visą šią prakilnią retoriką, patyrinėjus 3-iojo dešimtmečio archyvinę medžiagą, geriausiu atveju tenka traktuoti kaip atspindinčią vėlesnę situaciją arba kaip tam tikrą jai pritaikytą, įsivaizduojamą siekiamybę. Iš tikrųjų viskas atrodė kur kas sudėtingiau ir nė iš tolo nepriminė šios spaudoje vaizduotos idilės. Beveik visi į pirmąjį suvažiavimą susirinkę karo komendantai peikė šaulius: prikaišiojo jiems drausmės stoką, polinkį į savivalę, prastą karinį pasirengimą 65. Daugelis suvažiavime kalbėjusiųjų piktinosi, kad į Šaulių sąjungą esą beveik be kliūčių priimami visi norintys, nepaisant tikrųjų jų motyvų: galimybės legaliai laikyti ginklą ir patenkinti savo troškimą daryti tvarką 66. Kiekvienas, kalbėjęs per posėdžius, pateikdavo spalvingų pavyzdžių iš savo patirties. Kpt. S. Bendikas apie šaulius garsiai svarstė taip: Kas gi jie apskrity? Kaimo berniukai. Iš tų pačių ir būrių vadai. Jie visgi turi valdžios. Jiems ginklas tai valdžia. Jau sutikęs kitą tokį vyruką be ginklo, jau ką gi... vadovybei parengė pažymą, kurioje buvo pateiktos nepalankios daugiau nei dešimties buvusių ir einančių pareigas karo komendantų charakteristikos. Nurodyta, jog Biržų-Pasvalio komendantas Antanas Mikelevičius, Panevėžio Tadas Chodakauskas, Kretingos Vladas Petronaitis, Vilkaviškio Jeronimas Ivanauskas, Alytaus Stasys Bendikas, Tauragės kpt. Stanislovas Dabulevičius, Telšių kpt. Steponas Rusteika važinėja po dvarus, bičiuliaujasi su lenkais. Taip pat pažymėta, jog Ežerėnų (Zarasų) komendantas kpt. Bronius Zaleskis, Šiaulių karo komendantas kpt. Antanas Kundrotas iš šauktinių ima kyšius, dažnai girtuokliauja, o pastarojo pirmtakas vyr. ltn. Antanas Žalys, kaip ir buvęs Kėdainių karo komendantas Jeronimas Butkus, palaikė ryšius su bolševikais 1919 m. Dokumento pabaigoje aiškiai pabrėžta, jog dauguma paminėtų karininkų ne tik yra pagarsėję prolenkiška orientacija, bet ir labai nekenčia žvalgybos, visaip ją koneveikia. Manyti, jog parengta pažyma yra tendencinga atsiradusi kaip dviejų konfliktuojančių institucijų tarpusavio intrigų išdava, galima jau vien dėl to, kad jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių išvardytus faktus, iš esmės nebuvo pateikta. Kompromituojančią medžiagą bandyta pagrįsti keletu anoniminių skundų ir abstrakčiais pastebėjimais. Kai kurie skundai parašyti labai savitai, tikėtina, ne be žvalgybos pagalbos. Žr m. pažyma apie karo komendantus // LCVA, f. 10, ap. 1, b. 122, l Visapusiškai šaulių veikla Nepriklausomybės kovų metu nušviečiama: V. Vareikis, Lietuvos šaulių sąjungos politinė ir karinė veikla ( ), daktaro disertacija, VDU, Kaunas, 1999, p ; P. Janauskas, Šaulių vaidmuo likviduojant Lenkų karinės organizacijos (POW) maištą Lietuvoje 1919 metais // Lietuvos šaulių sąjungos istorijos fragmentai, Kaunas, 2002, p ; A. Jurevičiūtė, A. Veilentienė, Lietuvos šauliai Nepriklausomybės kovose m. // Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje , Kaunas, 2005, p Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l. 26, Ten pat, l

100 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) Daug vyresnis. Na ir anas užsimano. Klausinėju gyventojų. Pageidaujama, kad tokių Šakiuos nebūtų. Daug vaikų. Vieni praktikuoja šaudyti. Tampa nušautų. Ir ką gi iš jų reikalauti nepažįsta šautuvo. Žinau, kartą nušovė karvę. Kitą kartą du šauliai subatvakaryje eina pas merginas su šautuvais. [Pamatė kareivis]. Jis juos vytis. Jie šovė. Pagavo, atėmė šautuvus, susidarė byla. 67 Mažeikių karo komendantas pasakojo, kad, trūkstant kareivių sienai su Latvija saugoti, savo nelaimei, į pagalbą buvo pasikvietęs jaunuosius šaulius, tai per dvi savaites laiko jų taip susitvarkyta, kad net kainos [kontrabandinių prekių M. K.] iš jų pusės buvo nustatyta 68. Reiškia, iš šaulių naudos jokios nėra, suformulavo jis išvadą ir dar pridūrė: Ylakių valsčiuje šaulių būrys stipriausias. Ten visi piemenys turėjo ginklus. Šaudydavo į varnas, pataikydavo į arklius, karves. 69 Bet buvo ir kur kas liūdnesnių atvejų: toje pačioje Mažeikių apskrityje tie ginkluoti piemenys, suvedinėdami sąskaitas, nušovė vieną bendraamžį ir per šposus dvi merginas. Kiti komendantai dar paantrino, jog, be tų bandai būdingų veiksmų, šauliai savo šautuvus skolindavo arba net parduodavo visai nepažįstamiems asmenims. Atvirai kvestionuotas ir Šaulių sąjungos politinis patikimumas. Šauliai tai mada, aiškino mjr. A. Kubilius. Rašosi, kas nori, kiekvieną priima. Drausmės nėra. Patikrinti ištikimumą sunku. <...> Klausimas, ar negali tokia organizacija, papuolusi kokios nors partijos įtakon, padaryti perversmą arba statyti kokius nors reikalavimus valdžiai, tai pavojinga taikos metu, kuomet reguliavusios kariuomenės skaičius bus palyginimai su jais nedidelis. 70 Panašius nuogąstavimus ir pasipiktinimą, kilusį dėl asmeniškai patirtų dalykų, tada sutartinai reiškė beveik visi suvažiavimo dalyviai. Todėl nenuostabu, kad komendantūrų kareiviai anuomet gana dažnai šaulius jėga nuginkluodavo arba net suimdavo 71. Komendantai sutartinai reikalavo neleisti Šaulių sąjungos gretose įsivyrauti partiškumui, rekomenduota į būrius valsčiuose pritraukti daugiau inteligentų, kurie suteiktų veiklai deramą toną, bandant pašėlusiems bernams energiją išlieti. Pažymėtina, jog tik vienas kitas komendantas jaunosios karinės visuomeninės organizacijos pirmuosius žingsnius vertino supratingiau, gyrė šaulius už pagalbą kovoje su antivalstybiniu pogrindžiu, už sugautus dezertyrus ir plėšikus. Nenuostabu, kad po daugybės neigiamų charakteristikų buvo pateiktos emocingos ir gana kategoriškos išvados. Antai komendantas B. Zaleskis Ten pat, l. 27. Ten pat, l. 27. Ten pat, l. 27. Ten pat, l. 25. J. Matusas, Lietuvos šaulių sąjungos istorija, fotografuot. leid., Vilnius, 1992, p

101 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. tvirtai pareiškė, kad šaulių organizacija ne tik nepageidaujama, bet ir neleistina 72. Pažymėtina, jog ir po metų vykusiame Lietuvos apskričių viršininkų suvažiavime vyravo tokios pat nuomonės 73. Šaulių sąjungos vadas bandė nuosaikiai reaguoti į šiuos negailestingus kaltinimus. Iš visa ko matyti neapykanta prieš Šaulių sąjungą, pradėdamas savo kalbą konstatavo V. Putvinskis. Mano uždavinys visai ne tas, kad teisintis, bet į užmetimus atsakysiu. Gal daugiau [problemų] kyla dėl nesusipratimo, o ne iš blogos valios. Mūsų tikslas kovoti su įvairiais nesusipratimais ir tai bus pasiekta. 74 Sykiu jis su kartėliu pripažino, jog valstybės valdžia labai menkai (ypač finansiškai) prisideda prie to, kad Šaulių sąjungos veikla taptų sklandesnė, organizuotesnė. Putvinskis net prasitarė, jog būta sąmoningų trukdymų. Tą po daugelio metų išleistuose atsiminimuose tvirtina ir jo žmona Emilija 75. Pasibaigus aštrioms diskusijoms, baigiamoji suvažiavimo rezoliucija dėl šaulių buvo suredaguota kiek nuosaikiau, tačiau principinės kritiškos nuostatos liko 76. Komendantai linko pripažinti tik visuomeninį, kultūrinį, bet ne karinį Lietuvos šaulių sąjungos vaidmenį. Jie kategoriškai priešinosi šaulių apginklavimui, ragino iš jų atimti ginkluotę, kurios taip stigo kariuomenei. Įrodinėta, kad iš organizacijos narių fronte būtų maža naudos, jie, kaip karinė jėga, galbūt tiktų tik partizaniniams veiksmams priešo okupuotoje teritorijoje vykdyti. Komendantai taip pat pageidavo išlaikyti teisę bausti šaulius už drausmės pažeidimus, prižiūrėti naujų narių priėmimo į organizaciją tvarką, o prireikus ir juos šalinti. Be to, dar reikėtų pridurti, jog tam tikrą ne tik karinės administracijos, bet ir eilinių kareivių priešiškumą pirmaisiais Lietuvos valstybingumo metais šauliai jautė nuolat. Kartais kildavo net susistumdymų, peštynių Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l Apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas // LCVA, f. 394, ap. 2, b. 271, l Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l E. Putvinskienė, Atsiminimai, p. 87, Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l. 29v. 77 Būta atvejų, kai ši dviejų savotiškai tarpusavyje konkuruojančių šalies ginkluotųjų pajėgų dalių antipatija prasiverždavo gaivališkais susidūrimais. Bene garsiausias toks incidentas įvyko 1922 m. per Joninių šventę ant Napoleono kalno. Į šaulių surengtą gegužinę atėjo Kauno įgulos kareivių. Greitai renginys virto šaulių ir karių peštynėmis, neapseita ir be šūvių. Skandalingą įvykį liepos pradžioje aptarinėjo Steigiamojo Seimo nariai. Žr. Steigiamojo Seimo darbai, , p. 9. Tuometis krašto apsaugos ministro padėjėjas kpt. J. Papečkys Steigiamojo Seimo posėdyje apie 100

102 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) Kita suvažiavime gana plačiai aptarinėta problema, susijusi su komendantūroms pavestais kariniais reikalais, mobilizacijos vykdymo sunkumai. Nepriklausomybės kovų metu reguliariai papildyti ir gausinti kariuomenės gretas buvo gyvybiškai svarbu. Šį procesą turėjo kontroliuoti apskričių komendantai. Daugelis suvažiavimo dalyvių pažymėjo, jog mobilizaciją nuolat lydėjo įvairūs trikdžiai, kai kur jį vyko visai varganai. Nemažai nesklandumų atsirado dėl aplinkraščių nurodymų nenuoseklumo ar net painiavos, nevykusios šauktinių registracijos (kartais net buvo pradanginamos bylos) ir paties proceso netobulumo. Didesniąją dalį atsakomybės dėl pastarųjų dalykų karo komendantai buvo linkę suversti civilinėms žinyboms (pirmiausia savivaldybėms), taip pat milicijai. Teigta, kad šios institucijos už atlygį ar dėl pažinčių šaukiamiems į karo tarnybą vyrams padeda išvengti prievolės 78. Marijampolės komendantas mjr. A. Kubilius, kalbėdamas apie šią problemą, sakė: Naujokų komisijose viskas daroma šeimyniškai. Dažnai už kitus [į karo tarnybą M. K.] stoja akli, raiši [jaunuoliai] ir, be abejonės, būna paliuosuoti, tuo tarpu šaukiamas naujokas yra sveikiausias vyras. 79 Patys komendantai taip pat ne visada buvo patenkinti į jų vadovaujamas komendantūras tolesnei tarnybai atsiųstais šauktiniais. Vienoje iš suvažiavime parengtų rezoliucijų reikalauta, kad komendantūrų komandos būtų komplektuojamos tik iš politiškai patikimų, fiziškai tvirtų, raštingų, tinkamai parengtų kareivių ir puskarininkių 80. Tokį kontingentą rekomenduota suformuoti iš geros reputacijos ūkininkų sūnų. Nesklandus arba apskritai komplikuotas karinės ir civilinės administracijos bendradarbiavimas labai apsunkino ne tik karinės prievolės įgyvendinimo procesą, bet ir dezertyrų paieškas, kurias organizuojant ir vykdant taip pat svarbų vaidmenį vaidino karo komendantūros. Dezertyrų ir tarnybos vengiančių vyrų pirmaisiais Lietuvos kariuomenės gyvavimo metais buvo išties nemažai, bet ilgainiui situacija gerėjo 81. Tai lėmė ir įtvirtintos papiltai samprotavo: Jeigu valstybėje atsiranda dvi ginkluotos pajėgos, tai čia jau pasirodo suirutės proceso pradžia ir mes matome, kad dvi pajėgos būna tada, kad kyla vidujinis karas ar politinė suirutė <...> Gerų santykių tarp šaulių ir kareivių nėra. Tas pasireiškia ir spaudoj, ir gyvenime: nėra tie santykiai ir toki aštrūs, kad blaiviame stovyje tarp šaulių ir kareivių kiltų kautynės, bet yra ginčas, kas daugiau naudos padarė Lietuvai ir kas ją galutinai išvadavo nuo priešų, kitaip sakant, karščiau Tėvynę myli. Šaulių vadovybėje manoma, kad šauliai yra galingesni už kariuomenę ir krašto likimą jie išspręs. Karių didumai šiandien toji afiša nepatinka. Žr. Ten pat. 78 Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l Ten pat, l Ten pat, l v Vietinės kariuomenės brigados vado mjr. A. Merkio raportas krašto apsaugos ministrui // LCVA, f. 384, ap. 3, b. 364, l

103 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. domos teisinės priemonės, ir efektyviau pradėjusios dirbti institucijos. Vis dėlto karo komendantai konstatavo, kad šioje srityje dar yra daug įvairių neaiškumų, pageidavo tikslesnių nurodymų, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Daugelis kalbėjusių karinės administracijos atstovų dezertyrų klausimą siejo su trimis nusižengusių asmenų kategorijomis: 1) pabėgusiais iš dalių, 2) priimtais kariuomenėn, bet neatvykusiais į komendantūrą, 3) visai nestojusiais [kariuomenėn] naujokais 82. KAM vadovybė dvi paskutines kategorijas buvo linkusi traktuoti kaip vieną. Daugiausia diskusijų kilo svarstant, kaip bausti kiekvienai jų priskiriamus jaunuolius. Mjr. A. Kubilius siūlė prie kiekvienos komendantūros šiam tikslui įsteigti karo teismą, nes sugrąžinti sučiuptą kareivį į dalinį esą ne visada įmanoma: sulaikytasis dažnai meluoja, iš kur pasprukęs, ir kitaip išsisukinėja 83. Be to, užtrukus jų grąžinimo procedūrai, daugelis, kaip teigė šis komendantas, apskritai išvengė realios bausmės. Griežtesnės ir nedelsiant vykdomos bausmės, kitų suvažiavimo dalyvių nuomone, padėtų sutramdyti nuolatinius dezertyrus, įsigudrinančius pabėgti iš tarnybos vietos net po 5 7 kartus ir mėtyti pėdas slapstantis nuo persekiotojų, šliejantis prie įvairių kitų dalinių. Taip pat reikalauta prigriebti asmenis, slėpusius šauktinius ir mobilizuojamuosius. Visi minėti pasiūlymai buvo raštiškai užfiksuoti kaip suvažiavimo dalyvių nutarimai 84. Dėl dažnai nerezultatyvaus dezertyrų persekiojimo komendantai vieningai kaltino aplaidžiai dirbančią miliciją 85. Su šiais priekaištais sutiko ir Piliečių apsaugos departamento direktorius J. Navakas. Jis žadėjo ateityje griežčiau bausti nesąžiningus milicininkus, labiau domėtis situacija šiuo požiūriu problemiškose apskrityse 86. Apibendrinant galima pažymėti, kad Pirmojo karo komendantų suvažiavimo protokolai puikus šaltinis, parodantis kokie painūs ir sudėtingi buvo tos pačios valstybės karinių ir saugumo struktūrų santykiai. Juos veikė ir objektyvūs materialiniai sunkumai, ir subjektyvios povandeninės srovės. Visa tai kartu virė be galo komplikuotoje politinėje ir socialinėje terpėje, esant didžiuliam priešiškam išoriniam, galimai pražūtingam, spaudimui. O ir visuomenės požiūris į šiuos procesus buvo nevienareikšmis. Nors šis teiginys disonuoja su romantizuotomis atsiminimams ir kai kurioms publicistinėms istoriografinėms pozicijoms būdingomis Nepriklausomy- 82 Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l. 35v. 83 Ten pat. 84 Ten pat, l Ten pat, l. 6, Ten pat, l

104 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) bės kovų laikotarpio Lietuvoje vaizdavimo schemomis, jis nepaneigia principinio išvadinio teiginio: to meto kariuomenės, valdžios ir visuomenės elitas jautė atsakomybę už kuriamą valstybę, gebėjo aukotis, peržengti prieštaravimus, rasti kompromisą, telkti gyventojus. Tik tokia nuomonė, ko gero, padėtų paaiškinti tą paradoksalią situaciją, kad, nors ir darant nemažai klaidų, neišvengus įvairių prieštaravimų ir nenuoseklumo, labai sudėtingomis sąlygomis vis dėlto pavyko pasiekti svarbiausią tikslą apginti ir įtvirtinti nepriklausomybę. Civilinio gyvenimo reguliavimas Santykiai su civilinėmis institucijoms buvo antra gana plati pirmojo karo komendantų suvažiavimo dienotvarkės tematinė kryptis. Vykstant Nepriklausomybės kovoms karinė administracija apskrityse, ypač esančiose netoli fronto linijos, iš esmės buvo vienintelė valdžios atstovybė, galinti palaikyti tvarką, spręsti opiausias, neatidėliotinas socialines problemas, kontroliuoti kariuomenės aprūpinimo procesą m. net Kaune, kur pirmiausia susikūrė ir veikė visos tuo metu įmanomos valstybės institucijos, miestiečiai labai dažnai su įvairiais reikalais lankydavosi komendantūroje per dieną būdavo iki dviejų šimtų interesantų. Pasak tuomečio karo komendanto Juozo Mikuckio, žmonės prašydavo ginklui laikyti leidimų, kreipdavosi tokiais reikalais bei klausimais, kuriuos šiandien teismas išsprendžia <...>. Būdavo atsitikimų, kad ateidavo žmonos ir nusiskųsdavo savo vyrų neištikimumu ar girtuokliavimu, ir reikėdavo visiems pagelbėti, nes, priešingai, nukentėtų komendantūros autoritetas, kuris tada buvo labai reikalingas. Reikėjo, kad visi Kauno gyventojai manytų lietuvių komendantūrą visagale esant. Tik tokią nuomonę piliečiams įskiepijus galima buvo dirbti, nes kaip gi kitaip priverstum juos skaitytis su komendantūros įsakymais. 87 Karo komendantams visos šios funkcijos buvo didžiulė našta, todėl ją, kai tik buvo galima, stengtasi palengvinti išvaduotose nuo priešo krašto vietovėse kuriant VRM paskirtiems apskričių viršininkams pavaldžią miliciją 88. Karo padėties metu karo komendanto žodis buvo lemiamas visos kitos institucijos privalėjo vykdyti jo nurodymus. Tačiau paskubomis suformuotos pirmosios 87 J. Mikuckis, Neužmirštami metai // Kauno karo komendantūra , red. P. Jurgėla, Kaunas, 1930, p A. Survila, Nepriklausomos Lietuvos valstybės administracija // Lietuva , sud. V. Kemežys, fotograf. leid., Kaunas, 1990, p ; J. Bulavas, Lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės susidarymas ir veikla, kuriant valstybės aparatą (1918 m. lapkritis 1920 m. birželis) // Buržuazinės valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, red. J. Bulavas, V. Poškevičius, O. Ruželytė, Vilnius, 1972, p Viešojoje policijoje (milicijoje) 1919 m. dirbo tarnautojai, 1920 m ; 1921 m Žr. Lietuvos policija , p

105 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. teisėsaugos struktūros dar nepajėgė tinkamai atlikti pavestų užduočių, dėl negrabių ar net neteisėtų veiksmų keldavo įvairių problemų 89. Dėl to karinė administracija negalėjo visiškai atsitraukti nuo civilinių reikalų. Karo stoviui esant, 1921 m. oficialiame rašte pripažino krašto apsaugos ministras Jonas Šimkus, yra nemaža atsitikimų, kur nespėjant ar nesugebant milicijai, jos pareigas atlieka karo komendantai arba jų tarnautojai, pavyzdin: gaudymas dezertyrų, nestojusių naujokų, viešosios tvarkos ardytojų ir t. t. 90 Be to, jai gana dažnai tekdavo drausminti ir pačius milicininkus, tarp kurių iš pradžių pasitaikydavo nemažai labai abejotinos reputacijos asmenų m. neretai komendantūrų kareiviai nuginkluodavo, suimdavo arba net sumušdavo valsčiaus milicijos atstovus. Žinoma, kartais tai būdavo paprasčiausias neblaivių kareivių chuliganizmas 92, tačiau neretai jėga prieš miliciją vartota ir sąmoningai įtarus neteisėta, antivalstybine veikla. Nepasitikėti vietos pareigūnais būta dėl ko: dalis jų bolševikų invazijos metu buvo perėję tarnauti liaudies valdžiai 93, nors gana greitai, pasikeitus politinėms aplinkybėms, daugelis nuo jos atsiribojo, pakeitė politinę orientaciją. Dėl tokių biografijos faktų 1919 m. antroje pusėje ilgai kivirčijosi Ukmergės karo komendantas kpt. K. Vilimas su apskrities viršininku ir jo proteguojamu milicijos vadu. Apskrities viršininkas kaltintas tuo, kad vieno valsčiaus viršaičiu paskyrė žmogų, tarnavusį bolševikams, kuris vietos gyventojams dėdavo kontribucijas, ir kad sudarė sąlygas į apskrities milicijos vadus kandidatuoti asmeniui, žinomam savo agitaciniu darbu bolševikų naudai 94. Atvirai su apskrities ir milicijos viršininkais tuo metu konfliktavo ir Telšių karo komendantas B. Zaleskis. Viešame valdininkų susirinkime 89 Steigiamojo Seimo skundų komisija 1920 m. gavo 324 skundus. Daugiausia skųstasi VRM ir KAM. Iš 60 skundų, tekusių VRM, 38 skundai buvo dėl milicijos veiksmų, 17 dėl apskričių viršininkų veiklos. Iš kiek daugiau nei 60 skundų, tekusių KAM, 37 reikštas nepasitenkinimas kariuomene ir žvalgyba, o 12 karo komendantais. Žr. Steigiamojo Seimo darbai, , 58 pos., p KAM raštas teisingumo ministrui // LCVA, f. 10, ap. 1, b. 35, l A. Laugalis, Administracinio ir policinio aparato kūrimasis // Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990, p Kretingos apskrities valdybos pranešimas VRM // LCVA, f. 1096, ap. 1, b. 3, l. 80; Ukmergės milicijos vado raportas Piliečių apsaugos departamentui // LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1, l. 65; Seinų apskrities viršininko pranešimas VRM Piliečių apsaugos departamentui // LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1, l. 51; Vidaus reiklų ministro E. Draugelio raštas krašto apsaugos ministrui // LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1, l. 40; Alytaus apskrities milicijos vado J. Malinausko raporto Alytaus apskrities viršininkui nuorašas // LCVA, f. 929, ap. 1, b. 19, l A. Morkūnaitė-Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida , p VRM Piliečių apsaugos departamento raštas Ukmergės apskrities viršininkui // LCVA, f. 394, ap. 2, b. 1, l

106 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) šiuos pareigūnus jis išvadino kiaulėmis, pareiškė spjaunąs jiems į akis ir pagrasino bizūnu 95. Milicijos vadovybė apskričių viršininkai komendantams taip pat turėjo priekaištų 96. Neatsitiktinai pirmajame karo komendantų suvažiavime milicijai buvo pažerta nemažai kritikos. Retas prelegentas jai rado vieną kitą geresnį žodį. <...> Milicijos girtuokliavimas visų bendra liga, atvirai pareiškė kpt. J. Vėgelis. Ji dažnai smuklėse su pažįstamais geria, už tai žmonėse neturi jokios įtėkmės. 97 Be to, kaltino, kad kyšininkauja, eikvoja valdžios lėšas, atsainiai atlieka pavedimus. Kėdainių komendantas mjr. J. Čaplikas pridūrė, jog šios problemos kyla dėl prasto milicijos finansavimo numatytas mažas atlyginimas neleidžia pritraukti padoresnių, geriau atsakingai tarnybai pasirengusių asmenų. Iš tiesų milicininkų materialinė padėtis m. buvo apverktina. Vienas pirmųjų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrų teisininkas Rapolas Skipitis atsiminimuose rašo, kad toje pat Kėdainių apskrityje ne vienas milicininkas tada parsisamdė ūkininkams laistyti agurkų, nes daržininkystė duodavo daugiau pajamų nei pareigūno uždarbis 98. Suvažiavime gana daug diskusijų sukėlė milicininkų baudimo už neveiklumą ir nedrausmingumą klausimas. Karinės administracijos atstovai pageidavo šioje srityje turėti kuo laisvesnes rankas 99, bet VRM piliečių apsaugos departamento direktorius Jonas Navakas, norėdamas apsaugoti ir padidinti jam pavaldžių apskričių viršininkų autoritetą ir administracinį svorį provincijoje, kariškių siekius stengėsi delikačiai apriboti, siūlydamas kompromisinį variantą teisę bausti milicininkus palikti jų aukštesniems viršininkams, įpareigojant juos dėl bausmės dydžio ir vykdymo susitarti su karo komendantais. Jam pritarė ir posėdžio pirmininkas mjr. A. Merkys, todėl minėtas pasiūlymas didesnių suvažiavimo dalyvių prieštaravimų nesulaukė 100 taip susidarė prielaidos išspręsti svarbiausius nesutarimus ir sureguliuoti santykius. Netrukus po suvažiavimo Vietinės kariuomenės brigados vadas ir VRM Piliečių apsaugos departamento direktorius išleido 95 Telšių apskrities milicijos vado raporto Telšių apskrities viršininkui nuorašas // LCVA, f. 929, ap. 4, b. 10, l Piliečių apsaugos departamento aplinkraštis karo komendantams ir apskričių viršininkams // LCVA, f. 10, ap.1, b. 1, l. 53; Lietuvos apskričių viršininkų suvažiavimo protokolas // LCVA, f. 394, ap. 2, b. 271, l Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas // LCVA, f. 483, ap.7, b. 87, l. 6, R. Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, p Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l Ten pat, l. 7v. 105

107 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. bendrą aplinkraštį, kuriame buvo išaiškinta nedrausmingai ar neteisėtai besielgiančių milicininkų baudimo tvarka 101. Karščiausios, atvirai priešiškos kalbos šiame karo komendantų suvažiavime pasigirdo tada, kai imta aptarinėti savivaldybių klausimą 102. Tokios reakcijos priežastis galima suprasti prisiminus tuometes realijas. Kuriantis Lietuvos valstybei, ryšiai tarp vyriausybės ir savivaldos organų buvo nepastovūs, dažnai komplikuoti 103. Tai lėmė ne tik susisiekimo problemos, bet ir politiniai prieštaravimai. Kaimiškoje provincijoje buvo gana stiprus socialinis radikalizmas, o miestuose situaciją dar aštrino ir etniniai skirtumai, nes kitataučiai, kurių tada nemažai gyveno ir pačiame Kaune 104, labai nepatikliai arba net nepalankiai žiūrėjo į lietuvių valstybingumo aspiracijas. Nejaučiant centrinės valdžios įtakos, kai kuriose Lietuvos vietovėse susidarė izoliuotos salos. Jos pasivadino respublikomis. Čia buvo sava, dažniausiai kairiųjų, santvarka, milicija ir net pinigai 105. Labiausiai pagarsėjo Šiaulių 106, Raseinių, Perlojos 107, Biržų respublikos 108. Net visai šalia laikinosios sostinės, lenkuojančios Vandžiogalos, Babtų bendruomenės bandė paskelbti savo nepriklausomybę. Tačiau greitai, ryžtingais veiksmais, tačiau be aukų ir nuostolių, šiuos separatizmo židinius integralia Lietuvos Respublikos dalimi pavertė Kauno karo komendantūros ekspedicinis būrys 109. Ir pačiame Kaune m. sandūroje situacija buvo ganėtinai sudėtinga: beveik laisvai veikė bolševikai, remiami marksistinių idėjų paveiktų vokiečių kareivių 101 Karo komendantas, užfiksavęs nusižengimą, galėjo milicininką sulaikyti, bet privalėjo apie tai pranešti apskrities viršininkui ir kartu pasiūlyti bausmę. Apskrities viršininkas, priimdamas sprendimą, buvo įpareigotas paisyti karo komendanto nuomonės. Nesisekant susitarti, galutinį žodį turėjo tarti Vietinės kariuomenės brigados vadas. Už drausmės pažeidimus milicininkui grėsė iki 10 parų arešto. Žr. VRM piliečių apsaugos departamento direktoriaus ir Vietinės kariuomenės brigados vado aplinkraštis karo komendantams ir apskričių viršininkams // LCVA, f. 504, ap. 1, b. 25, l Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l Apie savivaldos Lietuvoje kūrimąsi plačiau žr.: J. Sireika, Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai metais, Šiauliai, 1998, p ; A. Morkūnaitė-Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida , Šiauliai, 2007, p P. Janauskas, Lietuviškas lūžis. Kalbų varžybos Kauno savivaldybėje metais // Darbai ir dienos, 2003, Nr. 34, p J. Navakas, Lietuvai besikeliant, p Žr. P. Bugailiškis, Gyvenimo vieškeliais, Šiauliai, 1994, p Plačiau žr. P. Česnulevičiūtė, Kovojanti Perloja, Varėna, 1998, p Apie lenkiškų respublikų fenomeną plačiau žr. A. Morkūnaitė-Lazauskienė, Lietuvos Respublikos savivaldybių..., p Plačiau žr. J. Aničas, Pulkininkas Jurgis Bobelis ( ), Vilnius, 2004, p

108 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) spartakininkų 110. Vis dėlto Lietuvos vyriausybei čia anksčiausiai pavyko įvesti tvarką kitur sunkumų būta daugiau. Tai atsispindėjo ir pirmojo karo komendantų suvažiavimo diskusijose. Savivaldybių darbuotojai komendantų buvo laikomi nekompetentingais, kaltinami ryšiais su antivalstybinėmis jėgomis, kita nusikalstama veikla. Kai kurie kalbėtojai sunkiai tvardė emocijas. Antai mjr. A. Kubilius apie situaciją Marijampolės apskrityje sakė: Savivaldybių darbuotė primena Oblomovo sapną. Kokie tai susirašinėjimai, posėdžiai, o pozityvinio darbo nėra. Pafronty jų darbas kenksmingas. Išdavinėja tremtiniams ir pabėgėliams ne mūsų piliečiams pasus per pažintį, kartais net šnipams. Nusikaltę patraukti atsakomybėn už davimą pasų lenkų armijos kareiviams. 111 Biržų karo komendantas kpt. A. Michelevičius pateikė dar priešiškesnį komentarą: Į savivaldybes žiūrau net kaipo į žalingas kraštui įstaigas, sakoma, trūksta inteligentų, bet geresnių sunku tikėtis. Galop, apskrityje inteligentų yra, bet darbai nevyksta. Rinktinis [rinktų valdžios organų M. K.] darbas duoda progos veikti visokiems nepatenkintiems krašto valdžia ir norintiems pravesti savo žmones. Įlindęs bolševikuojantis [elementas] dažnai faktinai daro visus nutarimus ne tik valsčiuj, bet ir apskrity. Pagaliau į savivaldybes eina vienas luomas vargingi valstiečiai. Ūkininkai nelabai nori, bijo sudeginimo. Pirmieji suagituoti išneša [priima M. K.] net keistus nutarimus, pavyzdžiui, pareikalauti iš Smetonos pasiaiškinti dėl rekvizicijos arba pašalinti komendantą ir panašiai. 112 VRM Savivaldybių departamento direktorius Kazys Degutis bandė sušvelninti savivaldybėms skirtą kritiką, nors sykiu pripažino, jog ji iš dalies yra pelnyta 113. Didžiausia bėda yra trūkumas žmonių, teisinosi jis. Yra vilties, kad ateity [tokie] iš kariuomenės išplauks. Yra visgi ir susipratusių savivaldybių, kurios traukia į save inteligentus. Taigi pasakyti, kad savivaldybės net žalingos, negalima. Visas reikalas nėra taisytinas, tik reikalinga į jas daryti spaudimo. 114 Iš dalies dėl to komendantai vieningai pritarė idėjai Lietuvoje sumažinti apskričių skaičių (jas sustambinti), nes iš kaizerinės okupacijos laikų paveldėtas krašto administracinis suskirstymas 115 nebeatitiko naujų realijų. 110 E. Zilbergis, Kova už tarybų valdžią Kaune metais, Kaunas, 1968, p Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l Ten pat, l. 9. Taip pat žr.: l Ten pat, l Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l m. išplėstą Lietuvos karinę valdybą sudarė 32 kaimiškosios ir 2 miestų apskritys, kuriose rezidavo karinės administracijos atstovas karinis apskrities viršininkas (kreishauptma- 107

109 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Pagrindinius argumentus šiai pozicijai pagrįsti suformulavo mjr. A. Merkys: Daug jau buvo kalbėta apie daugybę valdžių apskrityje. Dabar reikėtų pamąstyti ir apie daugybę apskričių pas mus. Jeigu mes visas padarytume tokio didumo kaip dabar yra Šiaulių apskritis, tai apskričių pas mus sumažėtų pusiau. Centralizavus ir padidinus apskričius, galima būtų mokėti didesnes algas nekuriems valdininkams ir užėmimui atsakomingų vietų atsirastų tinkamiausi žmonės. Taip, pvz., apskrities viršininko vieta dabar skaitoma labai menka ir su didesniu išsilavinimu žmonės dabar nenori jos užimti. 116 Daugelis suvažiavime kalbėjusių komendantų pripažino, kad karo padėties režimas, ypač tam tikros jo deformacijos, nukrypimai, nuolat kelia nemažą krašto gyventojų nepasitenkinimą. Labiausiai piktino skubios neprastosios rekvizicijos, patalpų sekvestras (nusavinimas kariuomenės ir valdžios įstaigų reikalams), darbo ir kitos su įvairiomis paslaugomis susijusios prievolės. Krašto apsaugos ministras nebuvo linkęs pritarti teigusiems, jog rekvizicijų našta kaimui yra per didelė. Jis aiškino, kad valdžios reikalavimai atitinka esamą ūkio situaciją 117. Jam pritarė ir mjr. Merkys, kuris pažymėjo, jog žmonės nusiskundžia ne rekvizicijų sunkumu, bet jų ėmimo tvarka 118. Visas svarbiausias šios srities problemas savo kalboje apibendrino ltn. V. Petronaitis: Yra rekvizicijų neišieškotų, nes ūkininkai moka apsieiti su valdininkais. Yra ūkininkų patriotų, bet yra ir degtindarių, kurie gerai pavaišinę valdininkus gali grūdų nevežti. Pasipiktinimas esti iš tos priežasties, kad ūkininkai negauna savo vardu orderio, sandėliuose jiems nusveria ir supila kieno nors naudai. <...> piktina žmones dar tai, kad duoda žydams supirkinėti gyvulius ir pristatyti valdžiai, kada intendantūra mokėjo daugiau, negu kad rinkos kaina. 119 Kai kurie patalpų nusavinimo tvarkos nuostatai glumino net pačius karo komendantus. Antai kpt. S. Bendikas posėdžio pirmininko klausė: Sekvestruojant butus atsitinka, kad gyvenančius tame bute žmones reikia išmesti tiesiai į gatvę, kas dažnai sudaro keblią padėtį. Kaip tuomet pasielgti? Mjr. A. Merkys jam atsakė, jog juridiškai žiūrint reikia iškelti į gatvę, bet Lietuvoje to stengiamasi vengti 120. Komendantai buvo paraginti su gyvennas). Išsamiau apie tai žr.: P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, p. 86; B. Vaitkevičius, Pirmoji darbininkų ir valstiečių valdžia Lietuvoje, p. 12; P. Vitkauskas, Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika , p Ten pat, l Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l. 13 v. 118 Ten pat, l Ten pat, l. 43v. 120 Ten pat, l. 22 v. 108

110 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) tojais, jų turtu elgtis apdairiau, atidžiau stebėti kitų prievoles ir mokesčius administruojančių institucijų veiklą apskrityse, o pastebėjus negerovių nedelsiant reaguoti. Dėl sunkumų surenkant natūrines prievoles iš gyventojų komendantas smarkiai kritikavo savivaldos organus, kurie dažnai pasirodydavo esą labai šališki ir nesąžiningi 121. Sunki šalies ekonominė padėtis, nepopuliarūs administraciniai sprendimai kėlė socialinę įtampą. Dalis visuomenės neapsiribojo vien pasyviu pasipiktinimo demonstravimu. Kartais nepasitenkinimas virsdavo ir protesto veiksmais. Į suvažiavimą susirinkę apskričių karo komendantai pageidavo iš vadovybės išgirsti, kaip reikėtų elgtis tokiais atvejais, kad pavyktų išvengti kaltinimų brutaliomis, nepagrįstomis represijomis. Tokių skandalų dėl išvaikytų kai kurių demonstracijų miestuose ir areštuotų streikų kurstytojų jau buvo tekę patirti. Vietinės kariuomenės brigados vadas į tai atsakė tiesiai ir be dvejonių: jei milicija nesusitvarko į streikus reaguot taip pat, kaip ir į kiekvieną netvarką 122. Ryžtingumu pagarsėjęs Piliečių apsaugos departamento direktorius J. Navakas dar patikslino: su streikuotojais ir demonstracijomis komendantas turėtų tvarkytis taip pat, kaip su kiekvienu maištu 123. Tokie nurodymai dabar gali pasirodyti perdėm drastiški, tačiau reikia atminti, kad daugelis organizuotų darbininkų ir smulkių tarnautojų protesto akcijų buvo sukurstytos antivalstybinio pogrindžio komunistų ir kėlė realią grėsmę Lietuvos stabilumui, o susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms ir nepriklausomybei 124. Patys karo komendantai daugumą kairiųjų profsąjungų laikė komunistų priedangos organizacijomis 125. Bausmių, administracinių sankcijų skyrimo praktikos klausimų karinių pareigūnų suvažiavime kildavo beveik visada, kai jo dalyviai pradėdavo kalbėti apie kokius nors civilinio gyvenimo reguliavimo reikalus. Buvo prisiminta, kad karo komendantams savo represinių priemonių arsenalą dažnai tenka panaudoti ne tik kovojant su viešosios tvarkos pažeidėjais ar antivalstybinio pogrindžio veikėjais, bet ir kriminaliniais nusikaltėliais valdiško ir kariuomenės turto grobstytojais, nelegalių ginklų laikytojais. Karinė administracija reguliariai skelbdavo viešus raginimus gyventojams savo noru sunešti neteisėtai įsigytus ir laikomus karinės paskirties daiktus, nepaklususiems buvo grasinama griežtomis sankcijomis. Pirmaisiais valstybingumo 121 Ten pat, l Ten pat, l Ten pat. 124 A. Anušauskas, Lietuvos slaptosios tarnybos..., p Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l. 24 v. 109

111 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. metais visi išaiškinti nelegaliai ginklus laikantys asmenys dažniausiai buvo perduodami Armijos (Kariuomenės) teismui. Dėl tokių bylų gausos bausmės skyrimo procesas šiek tiek užtrukdavo. Kad viskas vyktų greičiau, komendantai suvažiavime rekomendavo asmenis, neatidavusius medžioklinių ir kitų kariuomenei nelabai tinkamų šautuvų, bausti ne teismine, o administracine tvarka 126. Šis racionalus pasiūlymas netrukus buvo įgyvendintas m. Kaune ypač suklestėjo neteisėta prekyba amerikietiškomis karių uniformomis, kurių Lietuvos kariuomenė buvo įsigijusi iš Antantės sąjungininkų 128. Iš jų gyventojai siūdavosi kasdienius ir net išeiginius drabužius, nes audinių tada labai trūko. Kauno karo komendantas griežtai uždraudė civiliams pirkti amerikietiškas uniformas ir avalynę, o miesto siuvėjams ir batsiuviams imtis juos taisyti, persiūti ar perdažyti 129. Už tai grėsė areštas iki trijų mėnesių arba bauda iki 10 tūkst. auksinų. Bet jis šiek tiek pavėlavo: daugelis miestiečių jau iki tol buvo spėję apsirūpinti drabužiais iš užjūrio. Todėl kitais metais karo komendantas paskelbė nepaprastąją karių uniformų rekviziciją, tačiau kartu sudarė sąlygas atiduoti draudžiamus dėvėti drabužius geruoju ir dar dėl patirtų nuostolių gauti nedidelę kompensaciją, jei jie buvo įsigyti legaliose prekybos vietose 130. To per keturiolika dienų nepadariusius ir gatvėse su uniformomis pasirodžiusius civilius asmenis turėjo sulaikyti milicija ir pristatyti komendantui, kuris žadėjo juos nubausti pinigine bauda iki 5 tūkst. auksinų. Vėliau būta skandalingų atvejų, kai kareiviai žmones, vilkinčius amerikietiškais kariškais drabužiais, bandydavo nurengti 131. Ir kitose Lietuvos vietovėse komendantūrų būriai m. rengdavo specialius reidus: miestų ir kaimų gyventojų namuose ieškodavo draudžiamų daiktų ar kito pasisavinto valdiško turto. Atsižvelgdami į šią praktiką, karo komendantai suvažiavime pageidavo daugiau laisvės baudžiant tokius neteisėtai įsigytų uniforminių drabužių ir inventoriaus perpardavinėtojus, nes iki tol ne vienas 126 Ten pat, l Žr. Ypatingų valstybės apsaugos įstatų papildymas ir pakeitimas // Vyriausybės žinios, , Nr Didelė amerikietiškų drabužių siunta į Lietuvą per Liepojos uostą buvo pristatyta 1919 m. pabaigoje. Per kelis mėnesius į Lietuvą pateko kelnių, palaidinių, poros pusbačių ir daug kitokio turto. Žr.: J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės uniformos istorija m.// Lietuvos archyvai, kn. 12, Vilnius, 1999, p. 53; J. Vaičenonis, Lietuvos karių uniformos ir lengvieji ginklai XX amžiuje, Vilnius, 2004, p. 39, Kauno karo komendanto kar. J. Mikuckio įsakymas gyventojams // LCVA, f. 1126, ap. 4, b. 212, l Už grąžintą milinę valdžia ketino sumokėti nuo 50 iki 200 auksinų, už mundurą nuo 40 iki 130, už kelnes nuo 30 iki 150, už kojų apraišalus nuo 15 iki 35. Žr. Kauno karo komendanto 1920 m. įsakymas gyventojams // LCVA, f. 1126, ap. 4, b. 212, l Steigiamojo Seimo darbai, , 134 pos., p

112 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) jų nuo bausmės sugebėdavo išsisukti įrodinėdamas pateiktų kaltinimų nepagrįstumą. Tačiau Vietinės kariuomenės brigados vadas savo pavaldiniams negalėjo pažadėti, kad jų rekomendacijos bus priimtos: jis priminė, jog veiksmų efektyvumui ne visada galima teikti pirmenybę tenka paisyti ir bendrų nekaltumo prezumpcijos principų, surinkti pakankamai svarių įkalčių 132. Tačiau iš tikrųjų karo padėties sąlygomis tokio procedūrų sterilumo preciziškai nesilaikyta komendantai elgėsi savo nuožiūra ir gana laisvai. Suvažiavimo dalyviai neslėpė, kad dėl jų skirtų administracinių sankcijų ir baudų gyventojai rašo nemažai skundų, tačiau nebuvo linkę pripažinti, jog jie yra pagrįsti. Dauguma reikalavo laikytis gana griežto vidaus tvarkos palaikymo politikos kurso. Pasak mjr. J. Statkevičiaus, užklupus kraštą nelaimei arba jam naujai organizuojantis, ne iš karto pasiekiama tvarka. Reikalinga gera, organizuota jėga 133. Kietos rankos politiką bene atviriausiai teisino nuoseklus šio principo šalininkas per visą savo vėlesnę karjerą mjr. J. Čaplikas 134 : Komendantas tikras žandaras. Ir vienintelis žmogus apskrity šį tą dirbąs. Įsišaknijęs senas rusų revoliucijos metodas šnekėti, bet ne dirbti. <...> Sakoma, komendantas žiaurus, bet kad reikalinga daugiau darbo, mažiau žodžių: reikalinga botago. 135 Kai kurie suvažiavimo dalyviai atvirai apgailestavo, kad į koncentracijos stovyklą išsiųsti galimai pavojingi valstybei asmenys yra labai greitai paleidžiami į laisvę. Tokia praktika visas pastangas kovojant su vidaus priešais esą paverčia niekais. Komendantai reikalavo, jog jų veiksmai šioje srityje vadovybės būtų kuo mažiau varžomi, nors dėl to ir nepavyktų išvengti protestų bei skundų. Tai, pasak karinės administracijos atstovų, esamomis aplinkybėmis būtų mažesnė blogybė 136. Taigi kai kurių apskričių karinių pareigūnų valstybės valdymo vizija ir demokratiniai Steigiamojo Seimo idealai aiškiai skyrėsi. Vietinės kariuomenės brigados vadas dėl to su jais nebuvo linkęs ginčytis. Jis tik nurodė visur, kur įmanoma, palaikant Ypatingų valstybės apsaugos įstatų nustatytą tvarką, nepagrįstai nevaržyti gyventojų judėjimo, ūkinės veiklos. Labai atsargiai su uždraudimais vaikščioti ir t. t., įspėjo mjr. A. Merkys. Tai karo meto priemonė, kuri užkliudo ir gerus žmones. Šis klausimas buvo paliestas ir Steigiamajame Seime. Skundžiamasi nega- 132 Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l. 22v. 133 Ten pat, l. 19v. 134 Žr. V. Jankauskas, Nepriklausomos Lietuvos generolai, Vilnius, 1998, p Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l Ten pat, l. 20v. 111

113 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. lint gyventi. Tai vykdytina [vaikščiojimo naktį apribojimai M. K.] didesniuose miestuose. Šiaip gaunas tik motyvas nuėmimui karo stovio. Tikslo tuo nepasiekiama. Žulikų [taip] nepagauti. 137 Kita vertus, reikalauta labiau kontroliuoti demarkcijos linijos zoną, nes per ją, prisidengus pabėgėlių vardu, skverbėsi daug kraštui žalingo elemento 138. Iš tiesų, pasak plk. Konstantino Žuko, 1921 m. vadovavusio ilgo pafrontės ruožo apsaugai, kontrabanda visą laiką ir per visą sieną sunkėsi, kaip vanduo pro rėtį 139. Tai suprantama: dėl nepriteklių, rekordinės infliacijos didelė tuometės Lietuvos ekonomikos dalis buvo pasitraukusi į šešėlį tarpo spekuliacija ir kitos nelegalios ūkinės veiklos rūšys. Karo komendantai savo pranešimuose skundėsi, kad medicinos pagalbos sistema apskrityse beveik nefunkcionuoja, infrastruktūrai atkurti trūksta lėšų 140. Taigi problemos, su kuriomis susidūrė kariškiai, reguliuodami civilinį gyvenimą, buvo sudėtingos, įvairialypės. Jas reikėjo spręsti greitai ir ryžtingai. Kovojant dėl valstybingumo, prioritetas teiktas kariuomenės reikalams, o civilių interesai neretai nukentėdavo. Klaidų, nesusipratimų nepavykdavo išvengti, tačiau tuo pat metu dėta daug pastangų, kad pasitaikančios negerovės nesikartotų, nekiltų masinio gyventojų nepasitenkinimo savo valdžia ir valstybe. Ėmęs vadovauti Vietinės kariuomenės brigadai mjr. A. Merkys sau ir savo pavaldiniams suformulavo savotišką credo: Karo komendanto veikimas turi būti griežtas, nesvyruojantis, bet sykiu tikslingas, teisėtas ir korektiškas. 141 Tai buvo lyg idealas, prie kurio priartėti tikrovėje turėjo padėti nuolatinis karinės administracijos aparato veiklos tobulinimas, pareigūnų mokymas ir jų veiklos kontrolė. Išvados 1. Karo padėties režimas m. Lietuvoje sukėlė įvairių problemų, kurias reikėjo nedelsiant kompleksiškai įvertinti ir spręsti. Tačiau iki 1921-ųjų pradžios situacija buvo nepalanki planuoti ir įgyvendinti didesnes šios srities reformas. Šis procesas turėjo prasidėti po pirmojo Lietuvos miestų ir apskričių karo komendantų suvažiavimo. Jo svarbiausias iniciatorius ir organizatorius buvo puikiai situaciją krašto apsaugos sistemoje išmanantis 137 Ten pat, l Ten pat, l. 22v K. Ž u k a s, Žvilgsnis į praeitį, p Pirmojo Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimo posėdžių protokolas, l Vietinės kariuomenės brigadai įsakymas Nr. 25 // LCVA, f. 10, ap. 1, b. 9, l

114 Pirmasis Lietuvos kariuomenės karo komendantų suvažiavimas (1921 m. rugsėjo d.) Vietinės kariuomenės brigados vadas mjr. A. Merkys. Keturias dienas trukusiame, gerai iš anksto parengtame suvažiavime dalyvavo visų 20 apskričių karo komendantai, kitų svarbių karinių struktūrų atstovai, VRM departamentų vadovai. Buvo konstruktyviai aptarti 46 klausimai, susiję su krašto gynybos, karinių ir civilinių žinybų tarpusavio bendradarbiavimo, civilinio gyvenimo reguliavimo reikalais. Taip susidarė prielaidos tobulinti komplikuotą praktiką, sukurti ateities precedentus. 2. Dauguma pirmajame karo komendantų suvažiavime svarstytų klausimų buvo susiję su kariniais, krašto gynybos reikalais, ypač daug dėmesio skirta karinių struktūrų bendradarbiavimo, dezertyrų persekiojimo ir karo prievolės įgyvendinimo problemoms. Apskričių karinės administracijos atstovai skundėsi dėl nesusipratimų, kylančių bendraujant su fronto kariuomenės vadais, žvalgyba. Pastarajai priekaištauta dėl kompetencijos stokos, šiurkščių veiksmų. Ypač nepalankiai karo komendantai žiūrėjo į šaulius, daugelį jų laikė politiškai nepatikimais, kritikavo dėl drausmės stokos ir prasto karinio pasirengimo. Tarp karinių ir sukarintų struktūrų tuo metu buvo konkurencija, o kai kuriais atvejais ir trintis. Komendantų pozicijai būdingas subjektyvumas, siekis iškelti savo reikšmę ir nuopelnus kritikuojant kitas žinybas. 3. Tarp su civilinio gyvenimo reguliavimu susijusių reikalų karo komendantų suvažiavimo dienotvarkėje vyravo santykių su vietos savivalda, milicija, karo meto prievolių ir mokesčių išieškojimo, vidaus saugumo, viešosios raiškos kontrolės klausimai. Kariniai pareigūnai iš aukšto, o kai kuriais atvejais ir priešiškai žiūrėjo į civilinę apskričių administraciją, ypač savivaldybes, kaip nepatikimas ir susikompromitavusias. Jie pabrėžė griežtos kontrolės ir administracinių sankcijų svarbą to meto sąlygomis, siekiant išlaikyti valstybės vidaus stabilumą, ir nebuvo linkę pripažinti klaidų ir perlenkimų. Karinei valdžiai ir kariškiams apskritai būdinga drausmė, hierarchijos paisymas buvo priešpriešinama chaotiškiems, o kartais destruktyviems ir nesąžiningiems Lietuvos provincijos vietos valdžios ir milicijos veiksmams. Karo komendantai, kaip Lietuvos karininkijos elito atstovai, jausdamiesi esą valstybės kūrėjai, nenorėjo prarasti įtakos ir autoriteto, todėl stengėsi pabrėžti savo veiklos reikšmę ir nuopelnus. 113

115 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Doc. dr. Vytautas Lesčius Sėkmingai pasibaigusios kovos dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės metais neužtikrino mūsų tautai ramaus, ilgalaikio atkuriamojo darbo likviduojant Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos ir minėtų kovų padarinius. Kai kurių valstybių, visų pirma Lenkijos, agresyviai Lietuvos atžvilgiu nusiteikę valdantieji sluoksniai ir toliau pasienyje žvangino ginklus, rezgė įvairias intrigas bei provokacijas ir siekė revanšo. Dėl šių aplinkybių Lietuvos vyriausybė ir kariuomenės vadovybė buvo priverstos ir toliau atidžiai sekti įvykius valstybės pašonėje, telkti gausias karines pajėgas, kurioms išlaikyti reikėjo daug lėšų. Jų labai reikėjo ir kitoms gyvybiškai svarbioms valstybės reikmėms tenkinti. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog pagrindinis nepriklausomybės garantas buvo kariuomenė, imtasi tiek organizacinių, tiek kitų priemonių jai toliau stiprinti, visų pirma gerinant jos materialinį aprūpinimą. Tokios pozicijos buvo laikomasi beveik visą nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpį. Pagrindinė centrinė įstaiga kariuomenės tiekimo, ūkio administracijos ir organizacijos srityje buvo Tiekimo valdyba. Ji buvo atsakinga kariuomenės vadovybei už tinkamą krašto parengimą ekonominiam karui ir veikiančiosios kariuomenės aprūpinimą. Jos viršininko aplinkraščiai ir nurodymai tiekimo klausimais buvo privalomi visai kariuomenei. Savo darbą tiekimo viršininkas derino su kariuomenės vado reikalavimais. Aptariamojo laikotarpio pabaigoje kariuomenės tiekimo viršininkui buvo pavaldūs ginklavimo viršininkas, karo intendantas, karo butų, karo sanitarijos ir karo veterinarijos viršininkai. Kaip matyti, tai buvo gana plačios ir itin reikšmingos veiklos kryptys. Nors nagrinėjama tema gana aktuali, iki šiol mūsų istoriografijoje šios centrinės kariuomenės įstaigos veikla domėtasi mažai. Tarpukario Lietuvos periodinėje spaudoje pasirodė keletas nedidelės apimties plk. ltn. R. Bukevičiaus straipsnių šios įstaigos veiklos dešimtmečiui paminėti 1. Vertingos medžiagos apie Tiekimo valdybos ir ypač Intendantūros veiklą randame 1 Plk. ltn. R. Bukevičius, Kariuomenės Tiekimo valdybos 10 metų sukaktis ( ), Karys, 1936, Nr. 1, p ; Kariuomenės Tiekimo valdybos 10 metų sukaktis, Kardas, 1936, Nr. 1, p

116 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 1986 m. JAV išleistoje Vytenio Statkaus knygoje 2. Gaila, kad autorius, negalėdamas pasinaudoti archyvine ir kita dokumentine medžiaga, apsiribojo tik kai kuriais minėtų įstaigų veiklos aspektais. Nedaug buvo nuveikta šioje srityje ir per pastaruosius 20 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metų. Minėta tematika daugiausia domėjosi Jonas Vaičenonis. Jis paskelbė du vertingus straipsnius apie Lietuvos kariuomenės uniformos raidą metais 3. Skaitytojui pateikiamo straipsnio tikslas ir yra, pasirėmus gausia archyvine medžiaga, kurios dauguma į mokslinę apyvartą įtraukiama pirmą kartą, periodine spauda, atskirų autorių darbais ir kitais šaltiniais, parodyti minėtos centrinės kariuomenės institucijos Tiekimo valdybos ir jai pavaldžių įstaigų intendantūros ir Karo butų valdybos vietą ir vaidmenį Lietuvos kariuomenės gyvenime, kartu nusakant ir jose vykusius organizacinius pokyčius. I. Tiekimo valdyba Lietuvos kariuomenės ūkio sistemai kuriantis ir plėtojantis itin didelę įtaką turėjo mūsų tautos ilgamečio istorinio bendradarbiavimo su Rusijos valstybe laikotarpiu galioję pastarosios įstatymai. Juos iškart pakeisti ir visiškai pritaikyti atsikūrusios Lietuvos sąlygomis kurį laiką nebuvo fizinių galimybių. Todėl ir vėlesniais metais mūsų kariuomenės ūkis ir jo atskaitomybė buvo tvarkomi formaliai vadovaujantis tik laikinosiomis taisyklėmis. Ši taisyklių ypatybė buvo labai glaudžiai susijusi su tomis sąlygomis, kuriomis kariuomenei teko kurtis. Pradiniame organizaciniame etape ( m.), t. y. valstybės kūrimo ir nepriklausomybės laikotarpiu, pritaikyti kariuomenės ūkiui kokias nors pastovias įstatymų normas buvo neįmanoma. Kariuomenės ūkis visur turėjo atitikti individualias vietos aplinkybes, kurios kasdien keitėsi. Tačiau vadovybės skelbiami įsakymai kariuomenei pasirodydavo praktiškai nepritaikomi, todėl reikėjo juos kuo skubiausiai keisti. Dėl šių aplinkybių visiškai pasiteisino minėtos laikinosios taisyklės, ir tas laikinumas ne tik atitiko to meto sąlygas, bet ir turėjo teigiamą reikšmę vėlesniais metais. Dar 1920 m. spalio 23 d. krašto apsaugos ministras plk. ltn. K. Žukas patvirtino kariuomenės dalių ūkio srities darbo tvarkos ir atskaitomybės taisykles 4, kurios iš esmės buvo ne kas kita, kaip Rusijos įstatymų rinkinio XIX ir XX knygų ir jų priedėlių glaustos santraukos. Vadovaujantis šiais 2 3 V. Statkus, Lietuvos ginkluotos pajėgos metais, Chicago, 1986, p , J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės uniformos raida metais, Karo archyvas, t. 14, V., 1997, p ; Lietuvos kariuomenės uniformos istorija m., Lietuvos archyvai (Apie Lietuvos kariuomenę), V., 1999, p Krašto apsaugos ministro plk. ltn. K. Žuko įsakymas kariuomenei Nr. 462, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 23, l

117 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. įstatymais atskirų kariuomenės dalių ūkis ir jo atskaitomybė buvo tvarkomi laikantis senos Rusijos karo įstatymų nustatytos tvarkos. O naująją tvarką nuo senosios skiriančios ypatybės buvo neesminės, daugiausia susijusios tik su atskaitomybės formomis. Kariuomenės tiekimo funkcijas vykdžiusios įstaigos pavadinimas ne kartą keitėsi. Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje ši institucija buvo vadinama Tiekimų valdyba. Jai dar nuo 1920 m. liepos 16 d. vadovavo mjr. Stasys Zaskevičius 5. Jo vyresnysis padėjėjas buvo mjr. J. Vyšniauskas, jaunesnysis padėjėjas kpt. J. Sutkus, valdybos Inžinerijos skyriaus viršininkas inž. J. Sližys, Centrinių kariuomenės dirbtuvių prižiūrėtojas mjr. Juozas Leščiukaitis, Statistikos dalies viršininkas ltn. D. Šidlauskas, Artilerijos skyriaus viršininkas plk. ltn. A. Jansonas, Kanceliarijos viršininkas karo vald. J. Grybauskas 6. Tiekimų valdyba vadovavosi l. e. krašto apsaugos ministro pareigas mjr. A. Merkio dar 1920 m. kovo 2 d. patvirtintais etatais. Pagal juos valdyboje turėjo būti 10 karininkų, 5 karo valdininkai, 2 viršilos, 4 vyr. puskarininkiai, 4 j. puskarininkiai, 4 eiliniai kareiviai ir 4 laisvai samdomi tarnautojai 7. Pažymėtina, jog 1921 m. pradžioje Lietuvos ūkio padėtis buvo nepaprastai sunki. Pirmasis pasaulinis karas, užsitęsusi vokiečių okupacija ir Nepriklausomybės kovos visiškai nualino krašto gyventojus. Pagrindinis kariuomenei tiekiamų maisto produktų šaltinis tebebuvo rekvizicijos. Buvo rekvizuojami iš gyventojų (kariuomenę tuo metu sudarė beveik karių 8 ) grūdai, mėsa, bulvės, pašarai ir dalis riebalų. Produktai, kurie Lietuvoje nebuvo gaminami (cukrus, druska, pipirai, silkės, ryžiai ir kt.), buvo perkami užsienyje. Dalis daržovių buvo perkamos savo krašte, dalis užsienyje. Karių drabužiai, baltiniai, avalynė, pakinktai, balnai, lauko virtuvės, gurguolės vežimai ir arklių kaustymo priemonės buvo perkamos užsienyje. Savame krašte buvo pradėta gaminti avalynė, šiek tiek gelumbės (iki 20 proc.) ir dalis gurguolės vežimų. Atsisakyti rekvizicijų ir pirkimų valstybė dar negalėjo. Esant neaiškiai politinei padėčiai ir neturint pakankamai lėšų supirkti laisvomis kainomis kariuomenei reikalingą produktų kiekį, nuolat kintant rinkos kainoms, mažai valstybei buvo neįmanoma. Ginklai taip pat buvo perkami užsienyje, daugiausia Vokietijoje, kontrabandos būdu. Tokio pirkimo rezultatai buvo visai nežymūs. Nė viena panašioje padėtyje buvusi Baltijos valstybė nerodė iniciatyvos steigti bendras 5 Krašto apsaugos ministro įsakymas kariuomenei Nr. 63 6, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 21, l Tiekimų valdybos darbuotojų sudėtis 1921 m. pradžioje, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 131, l Patvirtinti etatai kariuomenėje ( m.), LCVA, f. 929, ap. 5, b. 1, l LCVA, f. 929, ap. 3, b. 292, l

118 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) ginklų dirbtuves sudarius tarpusavyje ekonominę karinę konvenciją, kadangi neturėjo nei savų žaliavų, nei technikos (mašinų) gamybai plėtoti. O kad tai būtų pasiekta, reikėjo milijonų auksinų. Vis dėlto Lietuvoje tuo metu jau buvo brandinamas sumanymas įsteigti šovinių gamybos dirbtuves 9. Paskirtas Tiekimų valdybos viršininku, mjr. S. Zaskevičius greitai įsitikino, jog, perkant užsienyje prekes, įsivyravo didžiausias chaosas. Tuo tikslu (prekių pirkti užsienyje V. L.) dar 1920 m. pabaigoje buvo pasiųstos kelios komisijos, kurios, skubotai dirbdamos ir nepasiekusios teigiamų rezultatų, susilaukė Steigiamojo Seimo narių kritikos m. sausio mėn. ginklų pirkti į užsienį (Vakarų Europą V. L.) buvo pasiųstas Steigiamojo Seimo narys kpt. P. Ruseckas. Tačiau ir jam vadovaujant buvo perkama skubotai, neturint tam tikros sistemos, t. y. atsitiktinės prekės, kurios dažnai pasirodydavo niekam tikusios. Tokia padėtis likti negalėjo reikėjo ieškoti naujų įmonių. Mjr. S. Zaskevičius dėl šio reikalo raštiškai kreipėsi į krašto apsaugos ministrą plk. ltn. K. Žuką net tris kartus. Pasitarus su kariuomenės intendantu karo vald. V. Grudzinsku ir Valstybės kontrolės revizijos departamento direktoriumi, buvo nutarta ne vėliau kaip 1921 m. sausio mėn. pabaigoje, paaiškėjus tų metų kariuomenei skiriamų kreditų dydžiui, pasiųsti į Londoną specialią 3 asmenų komisiją. Ją turėjo sudaryti Tiekimų valdybos atstovas (komisijos pirmininkas), intendantūros ir Valstybės kontrolės atstovai. Ši komisija, susipažinusi su Prekybos skyriaus prie Lietuvos pasiuntinybės Berlyne darbuotojais, turėjo nuvykti į Londoną ir bent mėnesį studijuoti rinką, užmegzti ryšius su firmomis ir parengti reikalingą pirkimui atlikti medžiagą. Paaiškėjus situacijai, komisija turėjo atsiųsti pasiūlymus į Lietuvą, kur jie būtų apsvarstyti ir pasiųstas aukštesnysis valdininkas sutartį pasirašyti ir tiekimą organizuoti. Taip tikėtasi atsikratyti visokių spekuliantų ir užmegzti platesnius ekonominius ir prekybos ryšius su užsieniu, be kurio nebuvo galima pasiekti norimų rezultatų. Kreipdamasis į krašto apsaugos ministrą, mjr. S. Zaskevičius prašė principingo tam pritarimo ir po to norėjo gauti Ministrų Kabineto sutikimą. Manyta, jog skubiausiai reikėtų pirkti Anglijoje bent vienetų šrapnelių (18 svarų) ir granatų 10. Tuo metu Steigiamajame Seime buvo intensyviai svarstomas valstybės, taip pat ir karo, biudžeto klausimas. Kariuomenei išlaikyti ir stiprinti reikalingos lėšos turėjo būti skiriamos kasmet iš valstybės biudžeto, tuo metu dar vadinamo karo biudžetu. Krašto apsauga, nepriklausomybės ir taikos užtikrinimas tuo metu buvo vienas iš svarbiausių valstybės uždavinių. Tuo 9 10 Tiekimas 1921m., LCVA, f. 1, ap. 1, b. 82, l. 44. Mjr. S. Zaskevičiaus slaptas pareiškimas Nr. 15 krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 146, l

119 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. niekas neabejojo. Daugelis manė, jog krašto apsaugos reikalams, t. y. karo biudžetui, iš bendro valstybės biudžeto turi būti skiriama tiek lėšų, kiek reikia, o ne tiek, kiek galima. Svarstant 1921 metų valstybės biudžetą Steigiamajame Seime kilo audringos diskusijos. Dalis Steigiamojo Seimo narių teigė, jog, pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, ypatingą dėmesį būtina skirti krašto ūkiui atkurti ir socialinėms reformoms vykdyti. Tuometis Ministras Pirmininkas K. Grinius Steigiamojo Seimo sesijos 55-ajame posėdyje pareiškė, jog būtina sumažinti iki minimumo išlaidas, surištas su kariuomene ir jos apginklavimu, ir palikti kariuomenės tik tiek, kiek būtinai reikia kraštui apginti. Tai yra didžiausios svarbos principai, kurių vyriausybė laikysis finansų srity 11. Valstybės biudžeto, kartu ir karo biudžeto, kitaip dar vadinamo Krašto apsaugos ministerijos pajamų išlaidų sąmata, svarstymas užsitęsė iki 1921 m. pabaigos. Steigiamojo Seimo jis buvo priimtas tik 1921 m. gruodžio 21 d. Tų metų KAM išlaidoms buvo skirta auksinų, arba 54,75 proc. visų Lietuvos Respublikos išlaidoms padengti skirtų lėšų 12. Tiekimų valdybos viršininkas mjr. S. Zaskevičius susirūpinęs nuolat informuodavo krašto apsaugos ministrą plk. ltn. K. Žuką apie kariuomenės aprūpinimo apranga sunkumus m. vasario 20 d. jis prašė kuo skubiausiai komandiruoti į Londoną ir Berlyną po vieną karo atašė tartis dėl bendrų kariuomenės 1921 metų pirkimų. Jis prašė leisti susisiekti su Lietuvos pasiuntiniu Londone ir pavesti jam ištirti šiuo klausimu padėtį vietoje, kol atvyks karo atstovas mjr. S. Zaskevičius, taip pat duoti jam leidimą susisiekti su Finansų ministerija, kad ši skirtų 12 mln. auksinų deryboms su Rytų valstybių bendrovėmis vesti 13. Reaguodamas į mjr. S. Zaskevičiaus pareiškimą, krašto apsaugos ministras plk. ltn. K. Žukas įsakė sudaryti komisiją iš aviacijos, intendantūros, butų skyriaus, inžinerijos ir Centrinių kariuomenės dirbtuvių atstovų, dalyvaujant kpt. J. Sutkui ir karo vald. T. Peteriui, komandiruotės sąlygoms parengti 14. Tiekimų viršininko jaunesniojo padėjėjo kpt. J. Sutkaus vadovaujama komisija, kurią sudarė karo valdininkai V. Augustauskas ir T. Peteris, dalyvaujant Valstybės kontrolės atstovui ir revizoriui V. Bulotai, 1921 m. vasario 25 d. apsvarsčiusi siuntimo į užsienį karo prekybos atstovų klausimą, nutarė: Steigiamojo Seimo darbai, 1921 m. sausio 17 d. I sesijos 55-asis posėdis, p Vyriausybės žinios, , Nr. 77, p Tiekimų valdybos viršininko mjr. S. Zaskevičiaus slaptas skubus pareiškimas Nr. 52 krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 146, l Ten pat. 118

120 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 1. Išsiaiškinti vietoje reikalingų Krašto apsaugos ministerijai prekių pirkimo sąlygų ir parengiamųjų pirkimo darbų atlikti pasiųsti į Londoną ir Berlyną karo prekybos atstovus. 2. Tiesioginėje tiekimų viršininko žinioje buvę karo prekybos atstovai užsienyje turi būti globojami diplomatinių atstovų ir savo veikloje su jais palaikyti glaudžius ryšius. 3. Karo prekybos atstovai užsienyje turi veikti kaip privatūs asmenys, o prireikus kaip pasiuntinybės darbuotojai. Šį klausimą prekybos atstovai turėjo reguliuoti aptarę su diplomatiniu atstovu ir atsižvelgdami į politinę situaciją. 4. Informacijos rinkimo srityje, bendraudami su įvairiomis firmomis, prekybos atstovai galėjo veikti savarankiškai. Diplomatinis atstovas šiuo atveju turėjo atlikti tik bendrą priežiūrą. 5. Buvo nustatytos veikimo sritys: Berlyno atstovai galėjo veikti Vokietijoje, Londono Anglijoje. Prekybos atstovai susipažinti su minėtų šalių rinkomis galėjo vykti į įvairius Anglijos ir Vokietijos miestus. Kelionei reikalingus leidimus turėjo išduoti diplomatiniai atstovai. Tiekimų viršininko atskiru įsakymu prekybos atstovai galėjo vykti ir į kitas valstybes. 6. Karo prekybos atstovai galėjo gauti iš tiekimų viršininko visus tais metais Krašto apsaugos ministerijai reikalingų prekių sąrašus. Prekybos atstovas, susisiekęs su firmomis, turėjo išsiaiškinti: kiek ir kokiomis sąlygomis galima prekių įsigyti, per kokį laiką firma galėtų šias prekes pristatyti, prekių rūšį, kokios sutarties įvykdymo garantijos suteikiamos ir t. t. 7. Prekybos atstovai apie savo darbą privalėjo kuo plačiausiai informuoti tiekimų viršininką, atsiųsti jam prekių pavyzdžius. Tai turėjo būti atliekama pasitelkus diplomatinius kurjerius, telegrafu ir kitais būdais. 8. Prekybos atstovai turėjo prižiūrėti, kaip vykdomos Krašto apsaugos ministerijos sudarytos sutartys. Firmai neįvykdžius sutarties, padedant diplomatiniam atstovui, jie turėjo imtis atitinkamų žygių. 9. Valstybės lėšomis turėjo būti apmokamos telegrafo, telefono, tramvajų, vežėjų, geležinkelių, automobilių ir kitų rūšių transportu susisiekimo su firmomis išlaidos. Šiomis lėšomis taip pat buvo apmokamos ir kt. išlaidos, susijusios su tarnybos reikalais: laikraščių, prekių pavyzdžių įsigijimo, susisiekimo su tiekimų viršininku ir t. t. 10. Karo prekybos atstovas prie diplomatinės atstovybės turėjo savo raštinę su baldais. Kuru ir šviesos šaltiniais jį turėjo aprūpinti diplomatinė atstovybė. 11. Karo prekybos atstovams, atsižvelgiant į jų einamas pareigas, buvo mokami atlyginimai ir dienpinigiai: Londone 30 šilingų, Berlyne 100 auksinų. 12. Išvykstantiems į užsienį karo prekybos atstovams iš karto avansu buvo išmokamas mėnesio atlyginimas ir dienpinigiai tarnybos reikalams. Prekybos 119

121 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. atstovui Berlyne išduodamas dienpinigių avansas sudarė auksinų, tarnybos reikalams taip pat buvo skiriama auksinų. Prekybos atstovui Londone dienpinigių avansas siekė , o tarnybos reikalams auksinų 15. Šis nutarimas aktas tą pačią dieną buvo išsiųstas krašto apsaugos ministrui plk. ltn. K. Žukui 16. Tačiau jis tik 1921 m. balandžio 7 d. patvirtino prekių pirkimo komisiją, jos pirmininku paskyrė karo vald. V. Grudzinską, o inž. mjr. J. Sližį ir kpt. J. Sutkų nariais. Kartu su šia komisija Anglijoje reikalingoms kariuomenei aprūpinti medžiagoms pirkti kaip Valstybės kontrolės atstovas buvo pasiųstas valdininkas Bratanavičius 17. Tam tikslui Ministrų Kabinetas 1921 m. balandžio 14 d. Krašto apsaugos ministerijai skyrė papildomą auksinų avansą tų metų sąmatos sąskaita. Nuvykęs į Londoną ir susipažinęs su padėtimi vietoje, prekių pirkimo kariuomenei komisijos pirmininkas karo vald. V. Grudzinskas balandžio 19 d. telegramoje Ministrui Pirmininkui pranešė, jog kreditavimo klausimas neaiškus, painus. Reikėjo valstybės garantijų, ir prekių įsigijimo klausimas galėjo būti išspręstas tik po mėnesio. Už pervestus pinigus nieko vertinga nebuvo galima nupirkti, todėl jis prašė skubiai pervesti visus šiam reikalui skirtus pinigus arba nurodyti, ką komisija galėtų toliau daryti. Pažymėtina, jog, nuvykusi į Londoną, komisija per mėnesį turėjo nupirkti kariuomenei aprangos, ekipuotės ir inžinerijos priemonių mažiausiai už 29 mln. auksinų. Būnant Londone iš Lietuvos atstovo Anglijoje T. Naruševičiaus buvo sužinota, jog anglai reikalauja 70 proc. kredito nuo pusės iki 3 metų laikotarpiui. Tokiu būdu komisija anglams grynaisiais turėjo sumokėti auksinų, o likusius auksinų paėmę paskolą. Tačiau pirkimo komisija, užuot sumokėjusi 29 mln. auksinų, būtų įstengusi sumokėti tik 6 mln., nes Finansų ministerija auksinų skirti negalėjo. Susidarė be galo rimta padėtis: atėjus vasarai ir įvykus galimoms karinėms operacijoms, kareiviai galėjo likti be reikalingos aprangos, dalis kuopų be lauko virtuvių, kai kurios gurguolės ir artilerija be pabūklų, o kariuomenės technikos dalys iš dalies be susisiekimo priemonių. Liko dvi išeitys: arba žūtbūt nusiųsti minėtai komisijai dar 23 mln. auksinų, arba Lietuvos atstovui Londone išspręsti kreditavimo klausimą. Neišsprendus šio klausimo, grėsė katastrofa Tiekimų viršininko jaunesniojo padėjėjo kpt. J. Sutkaus pareiškimas-aktas Nr. 48 tiekimų viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 146, l Ten pat. 17 Krašto apsaugos ministro plk. ltn. K. Žuko slaptas įgaliojimas Nr. 3132, LCVA, F.1, AP. 1, B. 141, L Krašto apsaugos ministro prof. J. Šimkaus labai skubus slaptas pareiškimas Nr. 162 Ministrui Pirmininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 147, l

122 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Esant sunkiai finansinei padėčiai ir siekiant sparčiau gerinti kariuomenės materialinį aprūpinimą, reikėjo sustiprinti ir jai skiriamų lėšų naudojimo kontrolę, kuri iki tol buvo palyginti silpna. Tam tikslui 1921 m. gegužės 29 d. buvo įsteigtas savarankiškas, tiesiogiai krašto apsaugos ministrui pavaldus Kontrolės skyrius. Jo paskirtis buvo stebėti, kad tinkamai būtų tvarkoma pinigų, medžiagų ir kitų ūkio priemonių apskaita, atliekami turto patikrinimai, revizijos ir kt. 19 Šio skyriaus viršininku buvo paskirtas plk. J. Koreva 20. Skyrių sudarė revizijos ir ataskaitų dalys. Revizijos dalies darbuotojai privalėjo susipažinti su kariuomenės dalių ir karinių įstaigų ūkiu ir jų organizavimo tvarka, nagrinėjo jų įsakymus, mėnesines pinigų, maisto, pašaro, kuro, benzino, tepalų ir kt. įvairių medžiagų ataskaitų žinias, mėnesiui ir metams sudarytų komisijų surašytus aktus, Valstybės kontrolės darbuotojų revizijų aktų nuorašus, atlikdavo įvairias revizijas, tikrino apyskaitų dokumentus ir visą atskaitomybės tvarką. Apie pastebėtą ūkiuose netvarką ir neteisėtumo faktus buvo pranešama Kontrolės skyriaus vadovybei, tikrintų dalių bei įstaigų vadams ir viršininkams. Ataskaitų dalies darbuotojai, gavę iš kariuomenės dalių ir karinių įstaigų finansines ir kitas svarbias ataskaitas, prireikus vykdavo į vietas padėti tvarkyti būtinų reikalų. Be to, nemažai laiko ir darbo pareikalaudavo tuo metu kai kurių išformuojamų kariuomenės dalių ir karinių įstaigų dokumentacijos tvarkymas. Tenka pabrėžti, jog kariuomenės ūkį reikėjo nuolat prižiūrėti, tikrinti, todėl Kontrolės skyriaus tarnautojai beveik visą laiką būdavo komandiruotėse. Didžiausia netvarka minimu laikotarpiu dažniausiai ir buvo ūkio srityje: apleista, nesutvarkyta atskaitomybė, supainioti dokumentai, įvairios bylos ir pan. Tobulinant kariuomenės ūkio valdymą pamažu buvo artėjama prie Tiekimų valdybos likvidavimo ir jos funkcijų perdavimo kitoms naujai kuriamoms dalims m. lapkričio 18 d. buvo sukurta savarankiška KAM Centrinė buhalterija 21. Pagal tą dieną Steigiamajame Seime patvirtintus aktus joje turėjo būti 2 karininkai, 6 karo valdininkai, 2 vyr. puskarininkiai, 1 j. puskarininkis ir 1 eilinis kareivis 22. Nuo šios dienos Centrinės buhalterijos vyr. buhalteriu buvo paskirtas karo vald. V. Tarasevičius. Kartu buvo panaikinta Kontrolės skyriaus ataskaitų dalis m. gruodžio 13 d. buvo paskelbtos KAM Centrinės buhalterijos pareigos. Jos vyr. buhalteris tiesiogiai Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l Krašto apsaugos ministro įsakymas kariuomenei Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l Krašto apsaugos ministro įsakymas kariuomenei Nr. 281, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l Steigiamojo Seimo patvirtinti Laikinieji KAM Centrinės buhalterijos etatai Nr. 71, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l

123 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. buvo pavaldus krašto apsaugos ministrui ir atliko šias pareigas: 1. Rengė Krašto apsaugos ministerijos bendrą metinę sąmatą, viršijančių sąmatą kreditų reikalavimus ir bendrai sąmatai tobulinti reikalingas pataisas. 2. Išreikalaudavo Krašto apsaugos ministerijai numatytus kreditus. 3. Rengė naujus projektus bendros sąmatos sudarymo, naudojimo ir atskaitomybės būdams numatyti, taip pat įvairias žinių teikimo formas. 4. Tvarkė Krašto apsaugos ministerijos depozitų apyskaitą, visų skyrių kreditorių sąrašus ir saugojo kreditus jiems patenkinti. 5. Tvarkė bendrą naudojamos sąmatos sąskaitą ir sąskaitas tų skyrių, kuriems pagal atskirus sąmatos paragrafus ar straipsnius buvo suteikti kreditai. 6. Nustatytu laiku teikė krašto apsaugos ministrui žinias apie sąmatos kreditus, atliktus pirkimus, einamųjų metų pajamas ir išlaidas ir kitas buhalterijos žinias. 7. Krašto apsaugos ministrui teikė periodines buhalterijos žinias apie gautą maistą, pašarą ir kitų rūšių turtą, išlaidas ir tų dalykų apyvartos, apskaitos ir atsargų būklę. 8. Gaudavo kariuomenės dalių pinigų, asignuotų iki 1919 m. lapkričio 1 d. per Tiekimų skyrių, ataskaitas ir prireikus vykdavo į kariuomenės dalis padėti šias ataskaitas tvarkyti. 9. Tikrindavo minėtas ataskaitas ir pristatydavo Valstybės kontrolei, imdavosi atitinkamų žygių Valstybės kontrolės išskaitoms, tikrinant 8 punkte minėtas pinigų sumas, likviduoti. 10. Tikrindavo išformuotų kariuomenės dalių likvidavimo komisijų sudarytus aktus. 11. Tikrindavo Krašto apsaugos ministerijos centrinių įstaigų buhalterijų tvarką ir darbą m. pabaigoje vienas iš pagrindinių Centrinės buhalterijos uždavinių buvo sudaryti KAM 1922 m. sąmatą. Be to, tuo metu Centrinė buhalterija, remdamasi dar carinėje Rusijoje galiojusiomis taisyklėmis, taip pat ir mūsų šioje srityje įgyta praktine patirtimi, suderinusi su Valstybės kontrole ir Finansų ministerija, parengė kreditų valdymo ir jų atskaitomybės tvarkymo taisykles, išleido šiam darbui atlikti reikalingas knygas ir blankų formas 24. Vos pusmetį veikęs Kontrolės skyrius 1921 m. pabaigoje buvo pavadintas Krašto apsaugos ministerijos Ūkio inspekcija. Pagal laikinuosius šios įstaigos etatus joje turėjo būti 9 karininkai, l karo valdininkas, 1 viršila ir 3 23 KAM Centrinės buhalterijos darbuotės 1921 m. santrauka kanceliarijos viršininkui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 333, l KAM Centrinės buhalterijos darbuotės 1921 m. santrauka kanceliarijos viršininkui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 333, l

124 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) vyr. puskarininkiai 25. Ši institucija tokiu pavadinimu taip pat veikė neilgai. Iki tol jau praradusiai įtaką Tiekimų valdybai galutinai likviduoti 1921 m. gruodžio 28 d. buvo sudaryta komisija. Jos pirmininku buvo paskirtas tiekimų viršininkas mjr. S. Zaskevičius, nariais kariuomenės intendantas, karo vald. A. Glemža ir Krašto apsaugos ministerijos Centrinės buhalterijos vyr. buhalteris karo vald. V. Tarasevičius bei Valstybės kontrolės atstovas. Tiekimų valdybos funkcijos buvo pavestos atitinkamiems skyriams ir valdyboms, kurios jas turėjo perimti iki 1922 m. sausio 1 d. Minėtos komisijos 1921 m. gruodžio 28 d. nutarimu ūkio dalis, atliekanti visas turto ir pinigų operacijas ir likviduojanti senas piniginių paskolų bylas, nuo 1922 m. sausio 1 d. buvo perduota KAM kanceliarijos viršininkui, Tiekimų valdybos inventorius steigiamai KAM ūkio daliai, kuri jį turėjo paskirstyti ministerijos įstaigoms pagal poreikį. KAM ir Generalinio štabo centrinių įstaigų turtas, kurio bendra atskaitomybė iki tol buvo tvarkoma Tiekimų valdybos ūkio dalyje, buvo perduota ministerijos ūkio daliai. Užbaigtos ir tinkamai sutvarkytos bylos turėjo būti perduotos KAM Centriniam archyvui, o neužbaigtos jos kanceliarijai. Į jų užbaigimo darbą turėjo būti įtraukti ir buvę Tiekimų valdybos tarnautojai. Prie Tiekimų valdybos veikusi Terminologijos komisija buvo likviduota ir įsteigta prie intendantūros. Pašalpų komisija buvo pavesta Karo invalidų komitetui. Tiekimų valdybos statistikos dalis panaikinta. Kaip matyti, nagrinėjamo laikotarpio pradžioje kariuomenės vadovybė tiekimo srityje atliko nemažai įvairių organizacinių pertvarkymų, siekdama kuo sparčiau ir geriau patenkinti krašto ginkluotųjų pajėgų poreikius. Kartu pažymėtina, jog 1921 m. pačiai Lietuvos valstybei pavyko sustiprinti savo padėtį užsienyje; ji buvo priimta į Tautų Sąjungą nare ir daugelio valstybių pripažinta nepriklausoma ne tik de facto, bet ir de jure. Stiprinant mūsų padėtį užsienyje ir atkakliai kovojant su nepriklausomybės priešais tautai teko padėti daug pastangų, kad vidaus reikalai būtų sutvarkyti. Steigiamajam Seimui įstatymu patvirtinus etatus, valstybės aparatas ne tik padidėjo, bet ir patobulėjo jame atsirado naujų patyrusių darbuotojų. Žymiausią vietą valstybės gyvenime ir toliau užėmė kariuomenė. Didėjant karių, taip pat ir išsilavinusių, skaičiui, gerėjo ir jos drausmė. Pamažu viskas pradėjo įeiti į normalias nusistovėjusias valstybės kariuomenės vėžes. Nepaisydami itin sunkios padėties, kurioje atsidūrė mūsų kraštas kritus vokiečių markės kursui ir Lietuvai dėl jos atpigimo vien per paskutinius penkis 1921 m. mėnesius patyrus apie 30 mln. dolerių nuostolių, dėl ko vi- 25 Laikinieji Krašto apsaugos ministerijos Ūkio inspekcijos etatai Nr. 6, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l

125 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. sai visuomenei, taip pat ir kariams, teko daug ko atsisakyti kenčiant sunkią krizės naštą, jie parodė nepaprastą patriotizmą, gyvendami viltimi, kad tuo metu finansų srityje vykstančios reformos padės pagerinti šalies būklę 26. Kaip jau minėjome, 1922 m. sausio 1 d. buvo įsteigta KAM ūkio dalis. Pagal patvirtintus etatus joje buvo tik vienas karininkas, 2 karo valdininkai, 4 vyr. puskarininkiai, 3 jaunesnieji puskarininkiai ir 5 eiliniai kareiviai. Dalis turėjo 4 važiuojamus arklius ir 2 vežimus 27. Jos pareigos buvo šios: 1. Aprūpinti visų rūšių asignavimo pinigais, maistu (arba maisto kortelėmis ), pašaru ir raštinės reikmenimis Krašto apsaugos ministeriją, kariuomenės vadą, Generalinį štabą ir jo skyrius operacijų ir rikiuotės, karinį cenzorių, kariuomenės inspektorių, Lietuvos karo atstovybes užsienyje, geležinkelių karo viršininką, KAM Centrinę buhalteriją, Mobilizacijos skyrių, Karo mokslo skyrių, Šaulių sąjungos vyr. karo instruktoriaus štabą, Aukštuosius karininkų kursus, karinę krautuvę ir KAM rūmų komendantą. 2. Centrinių įstaigų raštininkų kuopą aprūpinti apranga, pinigais, arklių pašaru ir kitais nustatytais reikmenimis, rasti jai patalpas. 3. Priimti iš Valstybės iždinės pinigus, Krašto apsaugos ministerijai asignuotus ar paaukotus, saugoti juos ir išduoti nustatyta tvarka ir krašto apsaugos ministro nurodymu. 4. Vykdyti KAM ūkio ir iždo atskaitomybę, kontroliuoti jos skyrių, neturinčių savarankiškų ūkių, turto ataskaitas. 5. Parūpinti kariuomenei Vyčio (buv. Vyties) Kryžių, garbės raštų ir išduoti juos nustatyta tvarka 28. Nuo to laiko iki 1924 m. sausio 1 d. bendro vadovaujančio atskiroms tiekimo įstaigoms organo nebuvo: šios įstaigos tvarkėsi savarankiškai, jos tiesiogiai buvo pavaldžios krašto apsaugos ministrui. KAM išlaidos tuo metu buvo skirstomos į paprastąsias ir nepaprastąsias. Paprastosios, arba nuolatinės, išlaidos buvo lėšos, skiriamos kasdieniams kariuomenės reikalams algoms, maistui, aprangai ir t. t. įsigyti, o nepaprastosios, arba vienkartinės, reikalingai karo atveju atsargai sudaryti ir įvairiems technikos patobulinimams atlikti. Iki 1924 m. Lietuvoje nepaprastosios karo biudžeto išlaidos nebuvo griežtai skiriamos nuo paprastųjų iki tol jokio plano ir sistemos nebuvo. Padėtis kariuomenės tiekimo srityje ėmė keistis 1924 m. Vadovaujantis tų metų etatais, sausio l d. buvo sukurta Ūkio ir tiekimų valdyba. Jos viršininku Iš A. Stulginskio kalbos iškilmingame Steigiamojo Seimo I sesijos posėdyje , p. 14. Laikinieji Krašto apsaugos ministerijos ūkio dalies etatai Nr. 75, patvirtinti Steigiamojo Seimo , LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l Krašto apsaugos ministro J. Šimkaus įsakymas Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l

126 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) buvo paskirtas krašto apsaugos ministro padėjėjas mjr. Juozas Papečkys. Šioje valdyboje tiekimo sritis ir vėl buvo centralizuota ta prasme, kad atskiri tiekimo organai, tokie kaip Kreditų valdyba, priklausė jau nebe tiesiogiai ir ne atskirai krašto apsaugos ministrui, bet jo padėjėjui. Šis savarankiškai sprendė visus principinius ūkio ir finansų klausimus, galutinai parengdavo Krašto apsaugos ministerijos sąmatas, prižiūrėjo, kaip jos vykdomos, pirkimus, analizavo kondicijas ir tvirtino galutinius varžytinių ir sutarčių aktus. Į Ūkio ir finansų valdybos sudėtį buvo įtraukta iki tol buvusi savarankiška Krašto apsaugos ministerijos inspekcija, ir iš dalies perėjo intendantūros ir buvusios Centrinės buhalterijos funkcijos (kreditų valdymo ir leidimų priežiūra). Pabrėžtina, jog 1924 m. sausio 1 d. KAM įsteigtos Ūkio ir finansų valdybos svarbiausias tikslas buvo prižiūrėti, kad kariuomenės sąmata būtų vykdoma tikslingai, vadovaujantis iš anksto parengtais kreditų skyrimo planais 29. Kariuomenės sąmata buvo vienas iš svarbiausių valstybės dokumentų, laikytinų didžiausioje paslaptyje. Joje buvo tiksliausios žinios apie viską, ką kariuomenė atitinkamu laikotarpiu turėjo ir ko jai reikės ateityje. Iš sąmatos duomenų buvo galima kuo tiksliausiai nustatyti mūsų karo pajėgų dydį, jų organizacinę struktūrą, sudėtį, ginklų ir medžiagų išteklių kiekį ir materialinio aprūpinimo galimybes. Būtų pakakę priešininkui gauti šios sąmatos nuorašą, ir jis kaip ant delno būtų turėjęs viską, ko jam reikia. Atsižvelgdama į tai, KAM dėjo visas pastangas, kad karo paslaptys ir sąmata būtų tinkamai saugomos. Tai lėmė nemažai priežasčių. Visų pirma kalbamuoju laikotarpiu mūsų šalis dar negalėjo gyventi taikos meto gyvenimą. Nors kovos nevyko, dėl kaimyninės Lenkijos valdančiųjų sluoksnių priešiškos Lietuvai pozicijos taikos sutartis su ja nebuvo pasirašyta, diplomatiniai santykiai neužmegzti. Neturėta ir tarptautinės teisės garantijų nepriklausomybei užtikrinti. Karo veiksmai tarp lietuvių ir lenkų galėjo prasidėti bet kuriuo metu, pastariesiems net neperspėjus mūsų vyriausybės ir visiškai nesilaikant nustatytų taisyklių. Nebuvo paslaptis, kad lenkams netikėtai puolus, mūsų kraštui ir ypač laikinajai sostinei būtų grėsęs didžiausias pavojus. Lietuvos karinei žvalgybai gerai buvo žinoma, kad tiek rusų komunistai, tiek lenkų agentai tarp palankių jiems gyventojų ir dviveidiškai nusiteikusios inteligentijos turėjo savų žmonių, kurie rinko tikslias ir smulkias žinias apie mūsų karo paslaptis, pranešdavo visa tai bolševikų valdžios atstovams ir Lenkijos kariuomenės generaliniam štabui. Todėl nenuostabu, kad Lenkijos ir Rusijos spaudoje neretai buvo skelbiami ne tik tikslūs mūsų kariuomenės vienetų ir karo įstaigų etatų, taip pat bendrieji sąmatos duo- 29 KAM Ūkio ir finansų valdybos slaptas raštas Nr. 182 Vyr. štabo operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 452, l

127 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. menys, bet ir smulkios žinios apie kariuomenės sudėtį, mūsų atsargas ir medžiaginius išteklius. Vadovaujantis tuomete tvarka KAM sąmata buvo rengiama trimis egzemplioriais, pirmiausia įteikiama Finansų ministerijai ir peržiūrima jos Finansų departamente bei Biudžeto patikslinimo komisijoje. Šį darbą atlikdavo paprasti eiliniai valdininkai ir buhalteriai, iš kurių ne visi buvo atsakingi darbuotojai. Taip KAM po didžiausiais užraktais laikytos ir sargybų saugomos sąmatos, patekusios į Finansų ministeriją, faktiškai nebepriklausė KAM kompetencijai ir nebebuvo saugomos. Pažymėtina, jog tokioje pat padėtyje atsidurdavo visi šie duomenys, patekę ir į Valstybės kontrolės kompetenciją. KAM sąmatos duomenys figūravo bendruose Finansų ministerijos biudžeto memorialuose greta kitų žinybų sąmatų, ir jau nebelikdavo garantijų, kad jos bus apsaugotos nuo visiškai pašalinių, su krašto gynimo reikalais nesusijusių asmenų. Esant tokiai tvarkai, nebuvo jokių galimybių išsaugoti valstybės paslaptis. Tenka pridurti, jog, svarstant sąmatą Finansų ministerijos tikrinimo komisijoje, kur su savo sąmatomis dalyvaudavo ir kitų ministerijų atstovai, kurių sąmatos nesudarė ypatingos paslapties, KAM privalėjo pateikti smulkiausius duomenis, išsamius skaičiavimus, ginklų pirkimo, atsargų sudarymo planus, pristatyti darbus, dargi kartais atskleisti operatyvinius uždavinius (to buvo reikalaujama vadovaujantis tuomete tvarka V. L.) ir paaiškinti išlaidų tikslus. Panaši procedūra buvo taikoma ir svarstant etatų klausimą Biudžeto patikrinimo komisijoje, Seime ir Valstybės kontrolėje. Pažymėtina, jog tuo metu pastaroji neturėjo aiškios nuomonės dėl KAM statuso. Šioje srityje nebuvo laikomasi ir buvusios Rusijos įstatymų tvarkos, kuria remiantis Krašto apsaugos ministerijos padėtis buvo išskirtinė. Neturėdama pakankamai lėšų savo spaustuvei įrengti, KAM buvo priversta spausdinti net slapčiausius įsakymus valstybinėje viešojoje spaustuvėje. Taigi ir ten mūsų įsakymai negalėjo būti saugūs. Pakako kuriam neatsakingam asmeniui nors vieną nuorašą paslėpti, ir jis už tai galėjo iš lenkų ar kitų Lietuvos priešų gauti gerą atlygį. Dėl tokios padėties krašto apsaugos ministras plk. T. Daukantas 1924 m. liepos 24 d. kreipėsi į Respublikos Prezidentą ir Ministrą Pirmininką. Jis pabrėžė, jog šios aplinkybės sudaro didžiausią pavojų, o pati ministerija neturi galimybės šių nenormalių apraiškų pašalinti, nes tai ne jos valioje. Respublikos vadovai buvo prašomi išleisti atitinkamus nurodymus dėl karinių paslapčių apsaugos. Tam buvo siūloma reorganizuoti KAM sąmatos ir etatų svarstymo tvarką ir nustatyti Valstybės kontrolės kompetenciją šios ministerijos atžvilgiu. Plk. T. Daukantas siūlė tam tikslui sudaryti komisiją, kuri 126

128 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) parengtų taisykles ir dėsnius ir nustatytų atitinkamą privalomą ministerijos sąmatos ir etatų, taip pat struktūros svarstymo tvarką 30. Dėl 1925 metų sąmatos sudarymo plk. T. Daukantas siūlė neatidėliojant imtis šių priemonių: 1. Sąmatą siųsti Finansų ministerijai, joje pateikti tik bendrus skaičius. Visus pateisinamuosius dokumentus palikti Krašto apsaugos ministerijoje ir tik būtinai prireikus pateikti įgaliotiems Ministrų Kabineto ar Seimo prezidiumo atsakingiems asmenims susipažinti ar patikrinti. Už šių dokumentų tikrumą ir saugumą visą atsakomybę privalėjo prisiimti asmeniškai krašto apsaugos ministras. 2. Krašto apsaugos ministerijos sąmatą išskirti iš bendrų valstybės biudžeto memorialų ir tvarkyti ją atskirai, esant atitinkamai apsaugai, viešai operuoti tik bendrais skaičiais. 3. Perkelti Revizijos departamentą iš Valstybės kontrolės į Krašto apsaugos ministerijos aparatą reorganizuojant jį remiantis karo drausmės įstatymais ir paliekant Valstybės kontrolieriui prižiūrėti. 4. Išskirti Finansų ministerijos ir Valstybės kontrolės senesnius ir šiuo metu visai neaktualius slaptus dokumentus, susijusius su karo paslaptimis, ir perduoti juos saugoti Krašto apsaugos ministerijos archyvui, užtikrinant jų karinę apsaugą, tačiau kartu palikti ir minėtų įstaigų žinioje. 5. Neatidėliojant įrengti atskirą Krašto apsaugos ministerijos spaustuvę. Minėto raporto pabaigoje krašto apsaugos ministras plk. T. Daukantas pareiškė, jog, neįgyvendinus minėtų dėsnių, jis neturėsiąs moralinės teisės būti atsakingas už karo paslapčių išlaikymą 31. Seimo nutarimu 1925 m. Krašto apsaugos ministerijai buvo skirta litų. Tai sudarė 18,42 proc. viso tų metų valstybės biudžeto 32. Tų metų sausio 20 d. krašto apsaugos ministro plk. T. Daukanto įsakymu buvo paskelbtos kreditų valdymo ir jų atskaitomybės vykdant sąmatą taisyklės. Vyriausiasis sąmatos vykdytojas buvo pats krašto apsaugos ministras. Visus su šia sritimi susijusius įsakymus ir nurodymus jis teikė Ūkio ir finansų valdybai, kurios viršininkas buvo krašto apsaugos ministro padėjėjas mjr. J. Papečkys. Šioje valdyboje tiekimo sritis vėl buvo centralizuota ta prasme, kad atskiri tiekimo organai, kaip Kreditų valdyba, buvo pavaldūs jau nebe tiesiogiai krašto apsaugos ministrui, bet jo padėjėjui, kuris: a) savarankiškai sprendė visus principinius kariuomenės ūkio ir finansų klausi- 30 Krašto apsaugos ministro plk. T. Daukanto visiškai slaptas raportas Nr. 131 Respublikos Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 397, l Ten pat, l Vyriausybės žinios, , Nr

129 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. mus; b) galutinai rengė KAM sąmatą ir prižiūrėjo jos vykdymą; c) prižiūrėjo KAM pirkimus, peržiūrėdavo kondicijas ir galutinai tvirtino varžytinių ir sutarčių aktus. Į Ūkio ir finansų valdybos sudėtį buvo įtraukta buvusi iki tol savarankiška KAM Ūkio inspekcija ir jai iš dalies buvo perduotos intendantūros ir buvusios Centrinės buhalterijos funkcijos (kreditų valdymo ir leidimų priežiūra). Artimiausias kreditų valdymas buvo patikėtas ministerijos skyriams, kaip antriniams kreditų valdytojams, šia tvarka: Vyr. štabo viršininkui, kariuomenės intendantui, aviacijos viršininkui, artilerijos viršininkui, karo technikos viršininkui, Karo sanitarijos skyriaus viršininkui, Karo mokslų skyriaus viršininkui, Vyr. štabo Susisiekimo skyriaus viršininkui (vykdymo sritys pagal nurodytą sąmatos paragrafą). Kiekvienu atveju atsakomybė už lėšų asignavimą teko kreditų valdytojui, savo parašu patvirtinusiam atitinkamą paraišką 33. Likvidavus KAM Ūkio ir finansų valdybą, vietoje jos 1926 m. sausio 1 d. buvo įsteigta Tiekimų valdyba 34. Dar 1925 m. lapkričio 27 d. buvo patvirtinti jos etatai Nr. 4 (žr. 1 lentelę). 1 lentelė 35 Tiekimų valdybos taikos meto etatai Nr. 4 (santrauka) Kareivių Arklių Eil. nr. Pareigybės ar padalinio pavadinimas Karininkų Karo vald. Viršilų Vyr. pusk. J. pusk. Grandinių Eilinių Jojamųjų Važiuojamųjų Vežimų Tiekimų viršininkas Ūkio inspektorius I. Tiekimų valdyba II. Intendantūra III. Karo techn. statybos sk IV. Karo tech. tiekimo sk V. Artilerijos tiekimo sk Iš viso Krašto apsaugos ministro plk. T. Daukanto įsakymas Nr. 6 1, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 70 (lapas nepažymėtas V. L.). 34 Tiekimų viršininko karo vald. V. Grudzinsko įsakymas Nr. 1 1, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 183, l Lentelė sudaryta remiantis LCVA, f. 384, ap. 2, b. 409, l

130 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Šie etatai įsigaliojo nuo 1926 m. sausio 1 d. Lentelėje matyti, jog Tiekimų valdybai, be viršininko ir ūkio inspektoriaus, dar priklausė intendantūra, jos skyriai ir įstaigos, Karo technikos statybos, Karo technikos tiekimo, Artilerijos tiekimo skyriai, o nuo 1927 m. birželio 15 d. ir Centrinės kariuomenės dirbtuvės. Kariuomenės Tiekimų valdybos viršininko pareigas nuo 1926 m. sausio 1 d. pradėjo eiti karo valdininkas Vladas Grudzinskas. Tiekimų valdybą sudarė kanceliarija (viršininkas mjr. Juras Kubilius), ūkio inspekcija (inspektorius plk. ltn. A. Zubrys) ir sąmatos dalis (vedėjas plk. ltn. V. Bizokas). Kanceliarijos viršininkas Tiekimų valdybos ūkio srityje veikė kaip atskiros dalies vadas. Jam buvo pavesta leisti įsakymus kanceliarijai rikiuotės ir ūkio klausimais. Kanceliarija turėjo ir ūkio dalį, kuri mokėjo algas ir kitus piniginius atlyginimus visiems Tiekimų valdybos skyrių tarnautojams, aprūpino valdybą ir jos skyrius kanceliarijos ir ūkio reikmenimis m. pabaigoje plk. ltn. Antaną Zubrį, ėjusį ūkio inspektoriaus pareigas, pakeitė plk. ltn. Liudas Butkevičius, sąmatos referentas buvo mjr. Romanas Bukevičius, buhalteris mjr. Andrius Pridotkas, ūkio dalies viršininkas karo vald. Vincas Duoba ir kt. 37 To meto sąlygomis kariuomenės tiekimų viršininko pareigos buvo itin sunkios ir svarbios. Įstatymų jam buvo suteikti dideli įgaliojimai kariuomenės ūkio tvarkymo srityje. Kartu iš jo buvo reikalaujama nepaprastai didelės atsakomybės už valstybės turto globą ir saugojimą ir netoleruojami suteiktų įgaliojimų viršijimo ar neveiklumo atvejai. Šis atsakomybės principas tiek valstybei, tiek jos kariuomenei atkuriamuoju laikotarpiu buvo svarbiausias. Pažymėtina, kad ne aukščiausio kultūros lygio tuometė mūsų tauta ilgus metus Lietuvai būnant carinės Rusijos imperijos sudėtine dalimi perėmė iš jos gyventojų ir valdžios atstovų netinkamą požiūrį į valstybės turtą jo visiškai nebrangino. Civiliai gyventojai, stokodami atsakomybės, nesidrovėdami jį naikino. Daugybė bylų Kariuomenės teisme, Valstybės kontrolės aktai rodo, jog ir mūsų kariuomenėje aptariamuoju laikotarpiu šios ydos buvo labai įsišaknijusios, todėl su jomis reikėjo atkakliai kovoti. Visa atsakomybė už turto kariuomenės organizacijoje, ypač periferijoje, naudojimą gulė ant viršilos pečių jis buvo šio turto galutinis tvarkytojas ir saugotojas. Tačiau tuomečiai viršilos nebuvo aukšto intelekto. Kuopų vadams išleidus ūkio tvarkymą iš savo rankų, tuoj prasidėdavo valdiškų daiktų naikinimas, 36 Tiekimų viršininko karo vald. V. Grudzinsko įsakymas Nr. 1 8, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 183, l Tiekimų valdybos karininkų ir karo valdininkų sąrašas, , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 207, l

131 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. pardavinėjimas, pablogėdavo karių maistas ir arklių pašaras 38. Tiekimų viršininkas siūlė krašto apsaugos ministrui apibrėžti vadovybės ir administracijos teisinius santykius tobulinant karo įstatų rinkinį ir kai kuriuos tarnybos statutus. Tačiau iškart to padaryti nebuvo galima. Pertvarkant kariuomenės ūkio organizaciją buvo siūloma, kad Vyr. kariuomenės štabo rikiuotės skyriaus viršininkui nebebūtų pavaldus administracijos aparatas, nustatyti jo pareigybių hierarchiją, kad atsakingi už kariuomenės turtą administracijos pareigūnai negalėtų vykdyti neatsakingo už tą turtą rikiuotės viršininko nurodymų. Pritaikius tokią sistemą, ūkio tarnautojų skaičius būtų smarkiai padidėjęs. Jo nuomone, toliau pertvarkant kariuomenės ūkį, reikalai šioje srityje tikrai pagerėtų 39. Tuo metu padėtis kariuomenės aprūpinimo srityje tebebuvo itin sunki ir neaiški. Antai per visus 1926 metus Tiekimų valdyba net neįstengė parengti bendro tiekimo mobilizacijos atveju plano, neištyrė šalies išteklių: nežinota, kiek ir kokių maisto produktų ir arkliams pašaro turima, iš kur jų būtų galima gauti; kokios įmonės, kokiu mastu ir kokių rūšių karo reikmenis galėtų gaminti Lietuvoje ir ką reikėtų pirkti užsienyje. Visai nebuvo tvarkomi transporto reikalai, nenumatyta, ką ir kur reikės gabenti. Beveik neturėta maisto atsargų. Kilus kariniam konfliktui, jau antrą dieną karinės dalys ne tik nebūtų galėjusios jo vežti gurguolėmis, bet ir įdėti į karių kuprines. Nebuvo sprendžiamas ir rekvizicijų klausimas. Visus tiekimo ir gamybos darbus atlikdavo karinių dalių tiekimo skyriai. Jų atstovai kaltino tiekimų viršininką, kad šis nieko naudingo nėra padaręs: nei nurodymų, nei instrukcijų, nei taisyklių išleidęs, nors atskaitomybės sistemoje buvusi netvarka padariusi daugiausia nuostolių tiek, kad net skelbti nebuvo galima. Tai liudijo daugybė teismo sprendimų ir senų nelikviduotų bylų. Jų nuomone, tiekimų viršininkas labiausiai rūpinosi kariuomenės sąmata, kuri buvusi be reikalo išpūsta. Išpūsti buvo ir tiekimo įstaigų etatai. Anot jų, tiekimų viršininkas savo tiesioginių uždavinių neišpildęs ir negalėjo to padaryti dėl siauro karo dalykų srityje akiračio 40. Atskaitomybę kariuomenėje atidžiai stebėjo Valstybės kontrolė. Jos atstovai reikalavo iš dažnai besikeičiančių KAM vadovų griežtų nurodymų kariuomenės dalims ir centrinėms tiekimo įstaigoms turto bei medžiagų atskaitomybės taisyklėms nustatyti ir jų tiksliai laikytis Tiekimų viršininko plk. ltn. V. Grudzinsko raportas Nr krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. L1, ap. 1, b. 219, l Ten pat m. raštas Vyr. štabo viršininkui Apie Tiekimų valdybos viršininko darbuotę, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 521, l Valstybės kontrolieriaus raštas Nr krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 209, l

132 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Pažymėtina, jog tokių taisyklių projektas buvo parengtas dar 1925 m. ir Vyr. štabo nurodymu perduotas Technikos ir organizacijos komitetui prie kariuomenės intendantūros apibendrinti. Šis komitetas 1926 m. šias taisykles patobulino ir, pasirėmęs kariuomenės dalių atstovų pasiūlymais ir Valstybės kontrolės pataisomis, parengė jų galutinę redakciją. Tačiau šios kariuomenės dalių bei karo įstaigų turto ir medžiagų atskaitomybės taisyklės nebuvo galutinai patvirtintos ir liko neįgyvendintos. Taip kariuomenės dalių ir karinių įstaigų turto atskaitomybė ir toliau buvo grindžiama senąja rusiška tvarka, nustatyta m. apyskaitoms likviduoti 42. Tačiau kariuomenės organizacijos tobulėjimas, visai skirtingos mūsų ekonominės ir finansinės sąlygos, bendra ūkio ir atskaitomybės pažanga parodė, jog toli gražu ne visi buvusių Rusijos karinių įstatymų dėsniai tiko Lietuvos kariuomenės ūkiui tvarkyti. Pavyzdžiui, rikiuotės viršininkus ūkio reikalai per daug atitraukdavo nuo tiesioginio darbo, o tai turėjo neigiamos įtakos kariuomenės parengčiai. Be to, senoji pinigų laikymo tvarka (apsaugos saugomose dėžėse V. L.) buvo nuostolinga valstybei, nes didelės pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apyvartą, t. y. tiesiog gulėjo dalyse: reikėjo didinti sargybų skaičių daug karių atitraukti nuo rikiuotės ir dėl to kiek įmanoma sutrumpinti jų mokymo laiką, skirti tokias pareigas, kurias puikiai galėjo atlikti vienas atsakingas asmuo. Trečia, atskaitomybės tvarka buvo pernelyg sudėtinga ir nelanksti, todėl netiko tokio masto kaip mūsų kariuomenė organizacijai. Tad nors nuo 1923 m. kariuomenė ir gyveno taikos sąlygomis, nors jos ūkis ir atsakomybės formos lyg ir stabilizavosi, tačiau kariuomenės organizacijos pažangi pertvarka, kita vertus, minėtieji karo įstatų rinkinio trūkumai vertė ieškoti naujų kariuomenės ūkiui ir jo atskaitomybei tobulinti, o kartu ir gyvenimui tinkamų formų. Tačiau tokių formų iškart rasti buvo neįmanoma, nes jos buvo glaudžiai susijusios su visa karo įstatų rinkinio sistema, kuriai pakeisti reikėjo laiko ir patirties, tad kariuomenės ūkį tvarkant lygiagrečiai kurį laiką teko naudotis šiuo rinkiniu, vyriausybės išleistomis laikinosiomis instrukcijomis ir įsakymais. Atsakydamas Valstybės kontrolieriui į 1927 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr dėl kariuomenės dalims ir centrinėms tiekimo įstaigoms parengto turto ir medžiagų atskaitomybės taisyklių projekto, krašto apsaugos ministras plk. T. Daukantas pažymėjo, jog jame akcentuota reikalingų reformų esmė, o pačios taisyklės galėtų būti laikinos, kaip bandomasis objektas kariuomenės struktūros diferenciacijos metu. Pripažinęs šių taisyklių projekte buvus trūkumų, kurie prieš atiduodant jas spausdinti turėjo būti ištaisyti, plk. T. Daukantas paprašė Valstybės kontrolierių leisti parengtas taisykles 42 Ten pat. 131

133 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. nuo 1928 m. sausio 1 d. praktiniais tikslais taikyti kariuomenėje ne daugiau kaip trejus metus, turint galvoje, jog kartu bus atliekami patirtimi pagrįsti atitinkami karo įstatų pakeitimai ir teikiami jų papildymai 43. Prastas kariuomenės materialinis aprūpinimas kėlė nerimą jos vadovybei. Įtampą didino nesutaikomo priešininko iš pietų pozicija Lietuvos atžvilgiu. O jo ir Lietuvos valstybės siena buvo ilgiausia ir nenatūraliai atvira. Po Nepriklausomybės kovų vykusių demobilizacijų ne visos sudėties kariuomenė toli gražu negalėjo užtikrinti valstybės saugumo. Vyr. štabo vadovybės nuomone, tokios neleistinai blogos padėties priežastys buvo labai įvairios: ginkluotosioms pajėgoms skiriamų lėšų stoka, plačiųjų visuomenės sluoksnių abejingas požiūris į krašto apsaugos reikalus, neišspręsti ginčijami klausimai su kaimyninėmis valstybėmis, patogių karinių konvencijų su kitomis šalimis ir kokios nors realios tarptautinės jėgos, galinčios garantuoti Lietuvai neliečiamybę, nebuvimas. Vyr. štabo viršininko gen. št. plk. P. Plechavičiaus ir Gen. štabo valdybos viršininko gen. št. plk. P. Kubiliūno 1927 m. rugsėjo 19 d. visiškai slaptame raporte krašto apsaugos ministrui buvo teigiama, jog turėti tokią demobilizuotą kariuomenę esant neaiškiai politinei padėčiai gali sau leisti valstybės, turinčios dideles teritorijas, tačiau ir jos pasienio kariuomenes sustiprino, kad būtų beveik karo meto sudėties. Karo vadovybė teigė suprantanti, kokia nepaprastai sunki finansinė našta prislėgė mūsų kraštą siekiant tinkamai išlaikyti savo kariuomenę, bet šiuo atveju sprendžiamas klausimas, būti Lietuvai ar nebūti. Norint būti, vienaip ar kitaip reikėjo rasti lėšų tokioms karinėms pajėgoms, kurios galėtų tą buvimą garantuoti, išlaikyti 44. Tuometė kariuomenės vadovybė tvirtai laikėsi nuomonės, jog mūsų šalies padėtis neleidžia būti pasyviems, nes tai iš esmės būtų prilygę nusiginklavimui priešiško mums ir jau ne kartą parodžiusio savo apgaulingą būdą kaimyno akivaizdoje. Pasak Vyr. štabo vadovų, patvirtinus 1927 m. KAM sąmatą ( Lt, o tai sudarė tik 16,66 proc. biudžetinių metų valstybės lėšų V. L.), visiškai nurimome beilsėdami ant laurų, pasirūpinę tik sau šiokias tokias algas sumokėti bei pamaitinti kareivius, net neatsižvelgdami į tai, kokioje pastogėje gyvenome 45. Tuomet Tiekimo valdybos veiklos sritį sudarė kariuomenės ginklavimas, aptarnavimas, rengimas, 43 Krašto apsaugos ministro plk. T. Daukanto raštas Nr Valstybės kontrolieriui, LCVA, f. 1, ap. 1,.b. 209, l Vyr. štabo viršininko gen. št. plk. P. Plechavičiaus ir Gen. št. valdybos viršininko gen. št. plk. P. Kubiliūno visiškai slaptas raportas Nr krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 3, b. 581, l Ten pat, p

134 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) maitinimas ir statybos. Ginklų ir technikos buvo įsigyjama užsienyje. Juos remontuodavo Centrinės kariuomenės dirbtuvės. Lietuviško tipo gurguolė taip pat buvo gaminama Centrinės kariuomenės dirbtuvėse, odos dirbiniai (balnai, pakinktai, įvairūs diržai, avalynė) intendantūros dirbtuvėse iš vietoje apdirbtos odos, pirktos iš fabrikų varžytinių būdu. Medžiaga milinėms, mundurams ir baltiniams buvo gaminama vietos fabrikuose, visa ši apranga siuvama intendantūros dirbtuvėse. Grūdai ir maisto produktai buvo perkami iš ūkininkų organizacijų, o šienas ir šiaudai rinkoje 46. Šiems darbams vadovauti ir kontroliuoti reikėjo aukštos kvalifikacijos specialistų. O tuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnavo tik 3 specialųjį aukštąjį išsilavinimą turintys intendantūros karininkai ir dar vienas 1928 m. aukštąjį mokslą bebaigiąs karininkas. Tiek aukštos kvalifikacijos specialistų buvo per maža. Nemažai svarbių taikos ir karo meto kariuomenės aprūpinimo sričių, kuriose reikėjo spręsti opius tikslesnio, patogesnio ir pigesnio kariuomenės aprūpinimo, šalies ekonomikos rengimo mobilizacijai, krašto išteklių tyrimo, tiekimo karo metu ir kitus klausimus, iki tol buvo tiek teisiškai, tiek materialiai apleistos. Šiam darbui dar taikos metu reikėjo turėti tinkamai parengtų, specialius mokslus baigusių karininkų. Tuo metu vien pagal Tiekimų valdybos etatus aukštąjį intendantūros mokslą turėjo būti išėję mažiausiai 5 karininkai: tiekimų viršininkas, sąmatos referentas KAM ir karo išlaidų sąmatos klausimams spręsti ir šalies ištekliams tirti, ūkio inspektorius kariuomenės ūkiui revizuoti ir prižiūrėti. Technikos ir organizacijos komitete turėjo būti įvairių tarnybų ir specialųjį techninį išsilavinimą turinčių karininkų ir bent vienas intendantūros mokslą išėjęs karininkas. Taip pat reikėjo bent vieno ypatingųjų reikalų karininko įvairiems klausimams, kurie nepriklausė tiesioginei karininkų kompetencijai, spręsti. Kilus karui, jis galėjo būti paskirtas divizijos intendantu arba jo padėjėju. Vyr. štabo tarnybų skyriui reikėjo nors vieno aukštąjį specialųjį išsilavinimą įgijusio karininko operatyviniams įsakymams, direktyvoms ir nurodymams bei išaiškinimams rengti. Be to, jame turėjo būti tiekimo srities specialistas išsimokslinęs intendantas, kuris taikos metu palaikytų glaudų ryšį su visais kariuomenės aprūpinimo organais ir atitinkamai galėtų referuoti kariuomenės tiekimo viršininkams 47. Panašias mintis Ministrų Kabinetui išdėstė ir tuometis vyriausybės vadovas, laikinai ėjęs ir krašto Tiekimas kariuomenei 1928 m., LCVA, f. 1, ap. 1, b. 239, l Tiekimo viršininko int. plk. ltn. V. Grudzinsko raportas krašto apsaugos ministrui Nr. 201, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 238, l

135 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. apsaugos ministro pareigas, prof. A. Voldemaras m. tiekimo srityje įvyko nemažai organizacinių permainų. Int. plk. ltn. V. Grudzinskas 1928 m. liepos 30 d. buvo atleistas iš tiekimų viršininko pareigų ir išleistas į atsargą 49. Laikinai šias pareigas ėjo kariuomenės intendantas plk. Jonas Sutkus ir int. plk. Jonas Acus-Acukas. Nuo 1929 m. gegužės 1 d. Tiekimų valdyboje buvo įsteigta naujų etatų. Iki tol kariuomenės intendantūrai priklausęs Technikos ir organizacijos komitetas su plk. J. Acu-Acuku priešakyje buvo perkeltas į Tiekimų valdybą 50. Tų pačių metų lapkričio 28 d. plk. J. Sutkus buvo paskirtas tiekimų viršininku a. 3-iojo deš. pabaigoje kariuomenės Vyr. štabas paskelbė nemažai mobilizacinio pasirengimo planų ir direktyvų. Štabe buvo sprendžiami visi mobilizacijos klausimai, susiję ne tik su gyventojų šaukimu į kovotojų eiles, bet ir su šalies medžiaginių išteklių panaudojimu galimo karo tikslams. Neatsitiktinai minėtu laikotarpiu mobilizacijos finansavimo klausimai keletą kartų buvo keliami ir Tiekimų valdyboje. Tačiau kad ir kaip dažnai buvo dėl to susirašinėjama, šioje srityje kurį laiką nieko konkretaus nebuvo pasiekta. Taigi, kol galutinai nebuvo išspręstas mobilizacijos kreditavimo, taip pat kiti su kariuomenės medžiaginiu aprūpinimu karo metu susiję klausimai, pasirengimas buvo tik teorinis. Siekiant to išvengti, tiekimų viršininkas int. plk. J. Sutkus 1930 m. balandžio 25 d. pasiūlė Vyr. štabo viršininkui mobilizacijos planą rengti derinant su tuomečiais kariuomenės ištekliais. Tik atsižvelgiant į faktinį tiekimo organų ir KAM ūkinį pajėgumą būtų buvę galima šį planą įgyvendinti. Iškėlęs mobilizacijos finansavimo klausimą, tiekimų viršininkas prašė Vyr. štabo viršininką nurodyti, kad jau išleistos ir naujai leidžiamos instrukcijos būtų suderintos atsižvelgiant į KAM žinioje esančius išteklius, arba dėti visas pastangas, kad jis būtų išspręstas kompetentingų įstaigų 52. Vyr. štabo viršininkas, susipažinęs su tiekimų viršininko projektais, mobilizacijos išlaidų skaičiavimais ir pinigų mobilizacijos reikalams reikalavimo ir asignavimo taisyklių projektu, iš principo su jais sutiko. Buvo nurodyta, jog, skaičiuojant mobilizacijos išlaidas, būtina vadovautis galiojančiais mobilizacijos tvarkaraščiais. Pažymėta, kad visos nurodytos išlaidos neabejotinai reika- 48 Prof. A. Voldemaro skubus raštas Nr Ministrų Kabinetui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 241, l Krašto apsaugos ministro įsakymas kariuomenei Nr. 58 1, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 79, l Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. 89 6, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 92, l Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. 87 1, LCVA, f. 384, ap.1, b. 91, l Tiekimų viršininko int. plk. J. Sutkaus slaptas-asmeniškas raštas Nr. 291 Vyr. štabo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 296, l

136 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) lingos ir būtinos. Bet negalima manyti, jog jas visas valstybė galėsianti mobilizacijos metu padengti. Nurodyta mobilizacijos finansavimo išlaidas paskirstyti skubos tvarka keleriems metams, rūpestingai parengti tikslų finansavimo planą, kurį vyriausybė galėtų patvirtinti atitinkamu įstatymu. Mobilizaciją paskelbus, už paimamą karo reikalams privatų gyventojų turtą turėjo būti atsilyginama iškart jo ėmimo vietoje. Piniginiai reikalavimai, orderiai ir kiti piniginėms operacijoms atlikti reikalingi dokumentai turėjo būti parengti iš anksto. Kadangi pinigų skaičiavimas ir išdavimas kreditų valdytojams ir atskiroms kariuomenės dalims būtų atėmęs daug laiko, nurodyta, jog specialiai karo metui pagaminti piniginiai ženklai (kupiūros) Lietuvos banko skyriuose turi būti iš anksto parengti, suskaičiuoti, pagal kariuomenės dalių reikalavimus suskirstyti ir laikomi drauge su kitais mobilizacijos dokumentais, kad prireikus juos būtų galima kariuomenės dalių iždininkams skubiai išduoti. Šiam tikslui atitinkamas kiekis piniginių ženklų turėjo būti išleistas remiantis atitinkamu įstatymu 53. Vykdydamas kariuomenės vadovybės nurodymus, l. e. tiekimų viršininko pareigas int. plk. ltn. K. Navakas labai skubiu ir slaptu raštu 1930 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į finansų direktorių, prašydamas supažindinti visų 20 Lietuvos banko skyrių apskrityse direktorius su pinigų mobilizacijos reikalams reikalavimo ir asignavimo taisyklių projektu, kad jie, neskaitant medžiaginių mobilizuotos kariuomenės papildymų, pirmosiomis karo dienomis būtų pasirengę skirti litų (šiame rašte kiekvienam banko skyriui buvo nurodytos atitinkamos pinigų sumos V. L.). Nurodytoji suma buvo apytikslė, pažadėta tikslesnes žinias Finansų ministerijai pateikti vėliau 54. Tiekimų valdyba 1930 m. pabaigoje pagal mobilizacijos tvarkaraštį Nr. 10 (kai mobilizacija visuotinė ir staigi V. L.) parengė ikimobilizacinių, mobilizacijos vykdymo, karo reikmenų įsigijimo ir vieno karo mėnesio išlaidų sąmatą atsižvelgdama į tuometį mūsų šalies pajėgumą. Vadovaujantis realaus pajėgumo principu, į šią sąmatą buvo įtrauktos tik būtiniausios ir neišvengiamos išlaidos, be kurių nei pasiruošimas mobilizacijai, nei ji pati negalėjo vykti. Pažymėtina, jog ir atsisakius kai kurių reikalingų išlaidų, vis dėlto susidarė suma, kurios mūsų valstybės iždas išsyk nebūtų galėjęs pakelti. Atsižvelgiant į tai ši sąmata buvo suskirstyta į 3 dalis. I (mobilizacijos parengimo) sąmatos dalyje buvo išvardytos visos išlaidos, kurioms pinigai iš anksto (tuo metu) turėjo būti asignuoti ir išduoti 53 Generalinio štabo valdybos viršininko gen. št. plk. Z. Gerulaičio slaptas-asmeniškas raštas Nr tiekimų viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 296, l L. e. tiekimų viršininko pareigas int. plk. ltn. K. Navako labai skubus, slaptas asmeniškas raštas Nr. 354 Finansų departamento direktoriui, LCVA, f. 929, ap. 9, b. 85, l

137 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. atitinkamiems tiekimo organams, kad jie nurodytus reikmenis spėtų įsigyti. Šios rūšies išlaidos: intendantūrai buvo numatyta skirti Lt, inžinerijai Lt, Ginklavimo valdybai Lt ir aviacijai Lt, iš viso susidarė Lt. Iš šios sumos pirmiausia siūlyta skirti lėšų intendantūros reikmenims įsigyti, nes, neparengus jos mobilizacijai, nebuvo galima naudoti ir turimo inžinerijos bei Ginklavimo valdybos turto, nekalbant jau apie numatytąjį įsigyti. Anksčiau reikėjo sutvarkyti ir pasiruošti naudoti tai, kas turima, ir tik tada įsigyti reikalingos ginkluotės. Minėtos sumos būtiniausiems reikmenims įsigyti buvo minimalios, be šių lėšų nebuvo galima apsieiti. Pagal tiekimo organų pristatytas trūkstamo turto žinias šiam tikslui reikėjo skirti kur kas daugiau lėšų: intendantūros reikmėms apie Lt, inžinerijai apie Lt ir t. t. II (mobilizacijos vykdymo) sąmatos dalyje buvo nurodytos mobilizacijai prasidėjus laukiančios išlaidos. Šios rūšies išlaidoms finansuoti, remiantis kukliausiais skaičiavimais, reikėjo iš viso Lt. Tam numatytas lėšas įsisavinti planuota ne iš karto, o dalimis, pagal poreikį. Jos turėjo būti KAM rezervuotos ir laikomos valstybės ižde iki pareikalavimo. III sąmatos dalyje buvo apskaičiuotos išlaidos, atsirasiančios įsigyjant rekvizuotą iš vietos gyventojų maistą, pašarą, arklius, gurguolės vežimus, pakinktus. Iš viso tam skirti buvo numatyta Lt. Atlyginimas už rekvizuotą inžinerijos turtą, kaip antai: autobusus, sunkvežimius, automobilius ir kt. reikmenis į šią sąmatos dalį čia nebuvo įtrauktas, nes jo kiekio numatyti ir apskaičiuoti iš anksto buvo neįmanoma. Už rekvizicijų būdu paimtą iš gyventojų privatų turtą tuojau atsilyginti grynais pinigais nebuvo numatyta. Rekvizuojant daiktus turėjo būti išduodami atitinkami kvitai, pagal kuriuos gyventojai atlyginimą turėjo gauti vėliau 55. Tai buvo pirmoji Vyr. štabo nurodymu sudaryta mobilizacijos sąmata. Atsižvelgiant į didėjančią įtampą Europoje ir kaimyninių valstybių agresyvią poziciją Lietuvos atžvilgiu, kariuomenės vadovybės planuose mobilizacijos problemai buvo skiriama vis daugiau dėmesio. Dar 1930 m. sausio 1 d. Tiekimų valdyboje buvo suformuota mobilizacijos dalis, o jos vedėju paskirtas adm. plk. ltn. Jonas Šlepetys 56. Pažymėtina, jog minėtoje kariuomenės Vyr. štabo iniciatyva pagal mobilizacijos instrukcijas ir tvarkaraščius sudarytoje mobilizacijos sąmatoje buvo numatyta šalies gyvųjų pajėgų mobilizacijos kilus karui tvarka, bet siekiant, kad šios pajėgos būtų tinkamai ir laiku panaudotos, 55 Tiekimų viršininko int. plk. J. Sutkaus pasiruošimo mobilizacijai, jos vykdymo, karo reikmenų įsigijimo ir vieno karo mėnesio išteklių sąmatos 1930 m. aprašymas, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 85, l KAM Tiekimų valdybos karininkų sąrašas, , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 311, l

138 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) šis planas negalėjo turėti praktinės reikšmės, kol galutinai nebuvo išspręstos KAM problemos, susijusios su mobilizacija ir karo reikalais. Atsižvelgdami į tai, krašto apsaugos ministras plk. Balys Giedraitis ir tiekimų viršininkas int. plk. J. Sutkus 1931 m. balandžio 14 d. Ministrui Pirmininkui išdėstė savo požiūrį pagrindiniais mobilizacijos klausimais. Jie teigė, jog, paskelbus mobilizaciją, neišvengiamai turi vykti šie procesai: 1) gyvųjų pajėgų telkimas ir organizavimas į tam tikrus padalinius, 2) šių pajėgų visokeriopas aprūpinimas karo reikmenimis. Pirmasis procesas neįmanomas be antrojo, t. y. be karo išteklių mobilizacija negalėjo vykti numatyta tvarka. Todėl būtinai reikėjo, kad šių išteklių mobilizacinė atsarga būtų paruošta iš anksto dar taikos metu. KAM numatyti biudžeto pinigai, išskyrus nepaprastosios sąmatos lėšas, buvo skiriami ne karo reikmenų atsargai įsigyti, o taikos meto kariuomenei išlaikyti ir mokyti. Jeigu kartais iš tų pinigų ir buvo įsigyjama bent maža turto atsarga, tai tik siekiant sutaupyti. Tai, kad mobilizacinio turto atsargos buvo kaupiamos atsitiktinai, neatitiko nei strateginės situacijos sąlygų, nei mobilizacijos plano principų. Buvo pažymėta, jog mūsų ypatingomis sąlygomis net ir nepaprastosios sąmatos lėšas ne visuomet pavykdavo panaudoti mobilizaciniam turtui įsigyti. KAM vadovybės teigimu, žymią asignuojamų nepaprastosios sąmatos lėšų dalį teko skirti įvairioms statyboms ir kitam nekilnojamajam turtui tvarkyti: aerodromo įrengimo išlaidoms apmokėti, poligonui įrengti, karo ligoninei išplėsti, Panevėžio kareivinėms statyti, ramovės pastatui pirkti ir pan. Tokiu būdu KAM grynai mobilizaciniam turtui įsigyti iki tol negalėjo skirti tiek lėšų, kiek vyriausybei atrodė. Kariuomenės vadovybės teigimu, dėl nurodytų priežasčių tuometė pasirengimo mobilizacijai padėtis tiekimo klausimais buvo maždaug tokia: 1) trūko aprangos ir avalynės mobilizuotiems pagal mobilizacijos tvarkaraščius atsarginiams kariams, 2) nebuvo gurguolės vežimų, raštinės, ūkio ir kitų reikmenų, inventoriaus naujiems formuojamiems vienetams, 3) nebuvo rezervuota pinigų numatytiems pašaukti atsargos kariams už atsineštus nuosavus drabužius, avalynę atlyginti, pašalpoms išmokėti ir kt. mobilizacijos reikalams, 4) trūko artilerijos pabūklų, kulkosvaidžių, sviedinių ir kitų šaunamųjų ginklų bei sprogstamųjų medžiagų; visų jų išteklius reikėjo neatidėliojant papildyti, 5) trūko tabelinio karo technikos turto ne tik karo, bet ir taikos meto sudėties kariuomenei aprūpinti, 6) nebuvo lauko kepyklų ir sandėlių, 7) buvo nepakenčiamos kai kurių kariuomenės dalių gyvenimo sąlygos skurdžiuose ir savo amžių jau atgyvenusiuose pastatuose Krašto apsaugos ministro plk. B. Giedraičio ir Tiekimų valdybos viršininko int. plk. J. Sutkaus slaptas-asmeniškas raštas Nr. 522 Ministrui Pirmininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 296, l

139 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Teigta, jog visas mobilizacinis pasirengimas gali būti tinkamas tik tada, jei yra paremtas ne tik teoriniais skaičiavimais, bet ir būtinais realiais ištekliais, kuriais KAM jau turėtų disponuoti, nes, mobilizaciją paskelbus, nebūtų nei laiko, nei galimybių įsigyti turto, kurio Lietuvoje apskritai nėra. Būtiniausioms karo reikmėms patenkinti ir mobilizacijai pasirengti reikia gana didelių pinigų sumų, o visų jų valstybė negalės iškart skirti. Krašto apsaugos ministerija, atsižvelgdama į mūsų krašto finansinį pajėgumą ir stengdamasi kuo ekonomiškiau ir pigiau pasirengti mobilizacijai, priėjo išvadą, kad be 65 mln. litų sumos, kuri turėtų būti panaudota tik karo reikmėms, mobilizacijai pasirengti neįmanoma 58. Pabrėžta, jog krašto gynimo ir mobilizacinio pasirengimo reikalas skubus ir negali būti vilkinamas, todėl reikia, kad KAM, be pinigų taikos meto kariuomenei išlaikyti ir mokyti, kasmet būtų skiriama daugiau lėšų mobilizacijai pasirengti. Jeigu KAM iš anksto žinotų, jog jai 5 metus kasmet bus skiriama po 61 mln. litų, mobilizacijai pasiruošti būtų galima gerokai greičiau, nelaukiant net 5 metų, nes daugumą reikmenų buvo galima įsigyti kreditan artimiausiu metu. Darant šiuos skaičiavimus turėta galvoje, kad ateityje KAM nebeturės išlaidų, kurios mobilizacijos atsargai sudaryti ir jai pasirengti labai menkai padeda arba visai nepadeda, kaip, pavyzdžiui, įvairių statybų, skolų ir pan. Kadangi šis svarbus ir neatidėliotinas klausimas buvo susijęs ne vien su KAM, jie prašė Ministrą Pirmininką pateikti jį svarstyti Ministrui Kabinetui ir nutarti, kad KAM nuo 1932 metų per 5 metus paprastosioms ir nepaprastosioms išlaidoms kasmet būtų skiriama ne mažiau kaip 61 mln. litų 59. Didėjant Europoje naujo karo grėsmei, Lietuvos kariuomenės vadovybė gerai suvokė, kad nepakanka pasirengti vien tik mobilizacijai. Be daugybės svarbių mobilizacinio rengimo reikalų, buvo būtina iškart rezervuoti tam tikras sumas už rekvizuotą mobilizacijos metu karo reikalams privatų gyventojų turtą bent iš dalies atlyginti. Esant tokiai padėčiai, krašto apsaugos ministras plk. B. Giedraitis 1931 m. balandžio 20 d. slaptame rašte finansų ministrui nurodė, jog mobilizacijai atlikti reikės litų. Į šią sumą įėjo pašauktiems atsarginiams susirinkimo punktuose, kol jie nepateko į savo dalis, skirti maistpinigiai, atlyginimas už atsineštus nuosavus drabužius, vienkartinės pašalpos pašauktiesiems ir tikrosios tarnybos karininkams, įvairūs avansai naujoms suformuotoms dalims ir kitos smulkesnės sumos. Šie pinigai KAM turėjo būti iš anksto rezervuoti ir laikomi Lietuvos banko skyriuose. Be šios sumos, Lietuvos banko Kauno skyriuje KAM turėjo būti rezervuota dar bent Lt gyventojams už rekvizuotą turtą atlyginti. Kadangi Ten pat. Ten pat, l

140 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) tuo metu dar neturėta rekvizicijų įstatymo, apskaičiuoti, kiek reikės tam pinigų, buvo labai sunku. Viena buvo aišku be rekvizicijų mobilizacijos karo metu išsiversti nebus galima. Kariuomenei aprūpinti buvo numatyta rekvizuoti arklius, gurguoles, pakinktus, maistą, pašarą, įvairias medžiagas, techninį turtą ir pan. KAM vadovybei buvo aišku, kad už visa tai mokant tikrąją rinkos kainą būtų susidariusi suma, gerokai viršijanti Lt. Šios sumos būtų pakakę mobilizacijos metu būtinoms rekvizicijoms surinkti sklandžiau ir be didelių netikėtumų. Krašto apsaugos ministras plk. B. Giedraitis priminė Finansų ministerijai, jog karo metu jau per trumpą laiką reikėsią daug lėšų. Iš anksto atlikti skaičiavimai didelės praktinės reikšmės neturėsią tol, kol nebus teigiamai išspręstas klausimas dėl lėšų mobilizacijai vykdyti ir rekvizicijoms apmokėti skyrimo. Jis prašė KAM skirti 7 mln. litų ir laikyti juos Lietuvos banko skyriuose, o dar 10 mln. litų rezervuoti rekvizicijų reikalams Lietuvos banko Kauno skyriuje 60. Tačiau Lietuvos vyriausybė šių KAM prašymų neįstengė įvykdyti m. jai buvo skirta , o 1932 m litų 61. Pirmuoju atveju skirtos nepaprastosios išlaidos sudarė 16,5 proc., antruoju tik 9,49 proc. visos tais metais skirtos sumos m. buvo parengtas detalus KAM nepaprastosios sąmatos planas 5 metų laikotarpiui. Juo remiantis, 1933 metų paprastosioms išlaidoms prašyta , o nepaprastosioms , t. y. iš viso litų. Tačiau, tų metų valstybės biudžetą sumažinus, toks pat likimas ištiko ir nepaprastųjų išlaidų sąmatą jos klausimas liko atviras. Kartu Vyr. kariuomenės štabo viršininkas, įvertinęs tarptautinę padėtį, nurodė Tiekimų valdybai sparčiau tvarkyti kariuomenės ūkį, kad prireikus būtų galima paskelbti ir vykdyti mobilizaciją. Tiekimų viršininkas gen. ltn. J. Sutkus apie susidariusią padėtį informavo krašto apsaugos ministrą plk. B. Giedraitį. Jis teigė, kad, esant tokiam kariuomenės aprūpinimui, apginklavimo sunkumų ir prastai bendrai ūkio padėčiai, mobilizaciją atlikti būtų nepaprastai sunku, nes neįmanoma panaudoti tų priemonių, kurias kariuomenė jau turi. Norint išvengti tokios nenormalios būklės, svarbiausioms kariuomenės ūkio sritims sutvarkyti būtinai reikėjo skirti tam tikras pinigų sumas 63. Dar tų metų gegužės 1 3 d. Vyr. štabo atstovai gen. ltn. Z. Gerulaitis ir gen. št. plk. V. Žadeika su atitinkamais kreditų skirstytojais aptarė ka- 60 Krašto apsaugos ministro plk. B. Giedraičio slaptas-asmeniškas raštas Nr. 523 finansų ministrui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 296, l Vyr. žinios, Nr. 350 ir Nr Plk. ltn. R. Bukevičius, Karo biudžetas.., p Tiekimų viršininko gen. ltn. J. Sutkaus slaptas-asmeniškas raportas krašto apsaugos ministrui Nr. 184, LCVA, f. L, ap. 1, b. 296, l

141 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. riuomenės apginklavimo ir aprūpinimo reikalus, įvertino juos mobilizacijos požiūriu ir priėjo išvadą, jog, negavus tais metais vienkartinių asignavimų litų, neįmanoma tvarkingai vykdyti mobilizacijos ir panaudoti net tų priemonių, kuriomis tuo metu kariuomenė disponavo. Minėtoji suma buvo paskirstyta taip: ginklams ir dujokaukėms įsigyti Lt technikos reikalams Lt aviacijos reikmėms Lt intendantūros reikmėms Lt Iš viso Lt Pranešdamas ministrui apie padėtį, tiekimų viršininkas gen. ltn. J. Sutkus prašė jį imtis atitinkamų žygių, informuoti apie tai vyriausybę ir išrūpinti kariuomenei reikalingas lėšas 64. Krašto apsaugos ministro plk. B. Giedraičio rezoliucija buvo tokia: Skubu. Ministrui pirmininkui, plk. Giedraitis, 1933 V Plk. B. Giedraitis 1933 m. birželio 1 d. papildomame slaptame rašte Ministrui Pirmininkui ir finansų ministrui patikslino, kad iš reikalingos kariuomenei sutvarkyti litų sumos KAM įstengsianti tais metais panaudoti tik apie litų, o likę litų bus išleisti 1934 m. Prašyta suma 1933 metais buvo paskirstyta taip: ginklams įsigyti Lt karo technikai įsigyti Lt aviacijai Lt intendantūrai Lt Iš viso Lt Be to, Finansų ministerija 1933 metais jau buvo leidusi KAM įtraukti į nepaprastųjų išlaidų sąmatą Gaižiūnų poligono tvarkymo darbams (kurie jau buvo baigiami V. L.) skirtus litų ir litų, numatytus Tauragės kareivinių statybai, iš viso litų. Į šiuos KAM pageidavimus daugmaž buvo atsižvelgta 66. Galimam karo grėsmės atvejui buvo parengtas ir nusiųstas Ministrų Kabinetui Natūralių karo prievolių įstatymas. Jame buvo nurodyta, jog karo metu turi veikti centrinės tiekimo įstaigos, o jų viršininkai turėti nemažai teisių Ten pat. Ten pat. Krašto apsaugos ministro plk. B. Giedraičio ir tiekimų viršininko gen. ltn. J. Sutkaus slaptas raštas Nr. 219 Ministrui Pirmininkui ir finansų ministrui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 296, l

142 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) vykdydami gyventojų turto rekvizicijas ir sekvestrus. Jie turėjo būti atsakingi už savo darbo sritis. Be šių centrinių tiekimų įstaigų planingai kariuomenę aprūpinti ir aptarnauti būtų buvę neįmanoma. Visiems turėjo būti aišku, jog tokiu atveju reikės pasitenkinti vien tik savo šalies ištekliais. Taigi, centrinės tiekimo įstaigos per karą tik tuomet galėjo save pateisinti, jeigu jau taikos metu būtų pačios parengusios detalius savo būsimo darbo planus. Kad karo metu nebūtų suvaržyta kariuomenės organizacija, Natūralių karo prievolių įstatyme šios tiekimo įstaigos nebuvo įvardytos. Tačiau dirbant parengiamąjį kariuomenės aprūpinimo karo metu darbą būtinai reikėjo jau iš anksto tas kariuomenės tiekimo įstaigas įvardyti ir paraginti jas nedelsiant remiantis Natūralių karo prievolių įstatymu parengti savo srities pertvarkos planus. Dėl tiekimo įstaigų, kurių funkcijos buvo visiškai aiškios jau taikos metu, pavyzdžiui, kariuomenės intendantūros, Ginklavimo valdybos, Karo butų skyriaus, abejonių nekilo. Tačiau buvo kariuomenės aprūpinimo sričių, dėl kurių mobilizacijos ir karo metu būtų buvę daug neaiškumų ir nesusipratimų. Pavyzdžiui, Vyr. štabo išleistose instrukcijose mobilizacijai vykdyti (M 1, M-2 ir M-3 ir mobilizacijos planams rengti slaptoje direktyvoje Nr. 3366) nebuvo nurodytas pareigūnas, kuriam būtų tekusi prievolė rūpintis kariuomene, jos aprūpinimu arkliais vykstant mobilizacijai. Taikos metu šį darbą atliko arklių remonto komisija, kurios pirmininkas buvo kavalerijos viršininkas. Komisijos santykiai su Tiekimų valdyba apsiribojo vien tuo, kad, komisijai prašant, tam tikrais laikotarpiais buvo asignuojami kreditai arkliams pirkti. Per karą arklių remonto komisija, reikia manyti, nebūtų veikusi, nors arklių suėmimo darbas būtų gerokai pasunkėjęs. Pagal minėtas mobilizacijos instrukcijas tai turėjo atlikti apskričių komendantai, o pasirengimą ir šio darbo priežiūrą užtikrinti divizijų vadai. Netenka abejoti, jog, nesant centrinės įstaigos, kuri iš anksto būtų numačiusi arklių komplektavimo visai kariuomenei tvarką, jų skaičių bent apytikriai padalijusi apskritims, parengusi instrukcijas, kokie būtent arkliai rekvizuojami, kaip jie apžiūrimi, įkainojami ir t. t., šis darbas būtų gerokai skyręsis ne tik atskirose divizijose, bet ir apskrityse, priklausančiose tai pačiai divizijai. Dėl to būtų kilę nemažai nesusipratimų, pasipylę skundų ir nebūtų buvę kam jų nagrinėti ir referuoti vadovybei 67. Panašiai galima įvertinti ir karo sanitarijos, aviacijos, Spaudos ir švietimo skyriaus darbuotę. Neanalizuodamas jų eventualių uždavinių tiekimo srityje mobilizacijos atveju, tiekimų viršininkas pažymėjo, jog savo srities aprūpinimas turi būti pačių įstaigų iš anksto suplanuotas ir, mobilizaciją paskelbus ir karui prasidėjus, 67 Tiekimų viršininko gen. ltn. J. Sutkaus slaptas raštas Nr. 273 Vyr. štabo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 296, l

143 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. planingai atliekamas. Jis, be taikos metu veikiančių tiekimo įstaigų vadovų, paskelbus mobilizaciją, siūlė laikyti tiekimo įstaigų viršininkais dar ir šiuos pareigūnus karo veterinarijos viršininką, karo sanitarijos viršininką, aviacijos viršininką bei Spaudos ir švietimo skyriaus viršininką. Šių viršininkų priklausomybė karo atveju būtų buvusi dvigyba, bet minėtam darbui nekliudytų, nes jau taikos metu šios įstaigos pačios tvarkė savo aprūpinimą, tik šioje srityje turėjo palyginti nedaug teisių. Taigi visą kariuomenės aprūpinimą ir aptarnavimą karo metu būtų turėję atlikti šie pareigūnai: kariuomenės intendantas, ginklavimo viršininkas, Karo butų skyriaus viršininkas, karo veterinarijos viršininkas, karo sanitarijos viršininkas, aviacijos viršininkas, Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas. Buvo kai kurių neaiškumų karo technikos srityje. Pripažįstant karo technikos tiekimo viršininką tiekimo įstaigos viršininku, numatytu Natūralių karo prievolių įstatymo 9, technikos srities klausimai būtų buvę aiškūs. Tačiau taikos metu Karo technikos tiekimo skyriaus viršininkas šiame darbe neprilygo kitų tiekimo įstaigų viršininkams. Motorizuotųjų susisiekimo ir transporto priemonių naudojimo ir skirstymo kariuomenės dalims klausimus sprendė Gen. štabo valdybos IV skyriaus viršininkas. Maždaug taip pat buvo tvarkomasi ir skirstant kitą techninį turtą (telefonus ir kt.). Todėl buvo kilęs klausimas, kaip Vyr. štabas nusistatęs vertinti šio skyriaus darbą mobilizacijos ir karo metu. Pažymėtina, jog kariuomenės Vyr. štabo mobilizacijos instrukcijose (M-3), kaip ir arklių suėmimo klausimu, nenumatyta steigti jokio centrinio organo, kurio pareiga būtų iš anksto pasirūpinti motorizuotųjų susisiekimo ir transportavimo priemonių paėmimu. Tokio organo reikėjo dėl anksčiau minėtų argumentų arklių paėmimo klausimu. Toks centrinis tiekimo organas galėjo būti Karo technikos tiekimo skyriaus arba karo technikos viršininkas. Kadangi karo technikos viršininkas paskelbus mobilizaciją galėjo turėti daugiau užduočių karo veiksmų zonoje, o ne krašto gilumoje, tiekimų viršininkas pasiūlė Natūralių karo prievolių įstatymo 9 nurodytu tiekimo įstaigos viršininku technikos tiekimo reikmenimis aprūpinti laikyti Karo technikos tiekimo skyriaus viršininką. Taigi visą kariuomenės aprūpinimą ir aptarnavimą mobilizacijos ir karo metu būtų atlikę 8 pareigūnai. Kadangi šiame rašte buvo iškeltas labai aktualus pareigūnų veiklos klausimas, tiekimų viršininkas paprašė Vyr. štabo viršininko savo nuomonę pareikšti artimiausiu laiku 68. Pažymėtina, jog kalbamuoju metu visą Lietuvos ūkinį gyvenimą, taip pat ir kariuomenės aprūpinimą, paveikė 1928 m. Šiaurės Lietuvą užklupęs nederlius ir ypač 1929 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė. Ūkininkai 68 Ten pat, l

144 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) labai nukentėjo dėl žemų ūkio produktų kainų. Valdžia stengėsi sušvelninti krizę. Žemės ūkio produktų kainoms palaikyti kai kuriems iš jų buvo primokama iš valstybės iždo m. spalio 30 d. Ministrų Kabinetas, atsižvelgdamas į ilgalaikę sunkią žąsų rinkos padėtį, nutarė įpareigoti kiekvieną valstybės tarnautoją iki tų metų gruodžio 31 d. nupirkti iš ūkininkų arba akcinės bendrovės Maistas tam tikrą žąsų skaičių šia tvarka: I. Karininkai ir civiliai tarnautojai, einantys karininkų pareigas, gaunantys atlyginimą pagal kategorijas: I kategorijos 18 žąsų, II 17, III ir IV 16, V ir VI 15,VII ir VIII 14, IX 13, X 12, XI 10, XII 9 žąsis. II. Liktiniai puskarininkiai: viršila 3 žąsis, vyr. pusk. ir j. pusk. 2. III. Civiliai tarnautojai, neinantys karininkų pareigų: I kategorijos 1 žąsį, II 2 žąsis, III 3 ir t. t. Už šia tvarka perkamas žąsis turėjo būti mokama: po 5 litus už penėtas ir po 4 už nepenėtas. Perkant žąsis iš pardavėjų turėjo būti paimti Žemės ūkio ministerijos nustatytos formos kvitai ir iki 1935 m. sausio 10 d. pateikti Tiekimų valdybos ūkio viršininkui, kuris, patikrinęs, ar karininkų, liktinių puskarininkių ir civilių tarnautojų pateiktų kvitų skaičius atitinka minėto aplinkraščio nustatytas normas, sudarydavo pirkėjų sąrašą ir jį kartu su kvitais nusiųsdavo divizijų intendantams. Pastarieji surinktus iš kariuomenės dalių ir galutinai patikrintus kvitus siuntė Žemės ūkio rūmams, o Tiekimų valdybai pranešdavo, kiek žąsų kiekvienoje kariuomenės dalyje nupirkta 69. Nuo 1935 m. sausio l d. Tiekimų valdybos organizacijoje įvyko nemažai svarbių pokyčių. Visų pirma Tiekimų valdyba buvo pavadinta Kariuomenės tiekimo valdyba. Jos viršininkas liko gen. ltn. J. Sutkus. Šiai valdybai priklausęs Technikos ir organizacijos komitetas (pirmininkas adm. plk. J. Acus-Acukas) vėl buvo perduotas intendantūros žinion. Tiekimo viršininkui nebebuvo pavaldus Karo techniko tiekimo skyrius, jis buvo perduotas karo technikos viršininkui. Už tai tiekimo viršininko žinioje dabar buvo, be anksčiau pavaldžių Ginklavimo valdybos, Kariuomenės intendantūros, Karo butų valdybos, Karo sanitarijos ir Karo veterinarijos valdybų, Kariuomenės tiekimo valdybos sudėtį papildę Vyr. štabui priklausę Pensijų ir Ūkio skyriai ir krašto apsaugos ministrui buvęs pavaldus Karo invalidams šelpti komitetas. Kariuomenės tiekimo valdybą nuo to laiko sudarė: l. Ūkio inspekcija, 2. Sąmatos dalis, 3. KAM kanceliarija, 4. KAM Pensijų skyrius, 5. Ūkio sky- 69 Tiekimų valdybos aplinkraštis, Nr. 9, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 372, l

145 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. rius, 6. Mobilizacijos skyrius ir 7. Ūkio būrys 70. Kariuomenės tiekimo viršininko teisės ir pareigos buvo nustatytos Kariuomenės vadovybės įstatymo. Vadovaudamasis šiuo įstatymu kariuomenės tiekimo viršininkas tvarkė ir prižiūrėjo kariuomenės tiekimą. Jo aplinkraščiai ir nurodymai tiekimo srityje buvo privalomi visai kariuomenei. Savo darbą jis derino su kariuomenės vado reikalavimais. Sąmatos vykdymo srityje jam priklausė visi KAM kreditų valdytojai 71. Ūkio inspekcijos priešakyje buvo inspektorius adm. plk. Liudas Butkevičius, kariuomenės tiekimo viršininko padėjėjas kariuomenės ūkiui tvarkyti, instruktuoti ir kontroliuoti. Sąmatos daliai vadovavo vedėjas adm. plk. ltn. Romanas Bukevičius. Jis tvarkė visus su kariuomenės finansavimu susijusius reikalus. KAM kanceliarija kartu buvo ir Kariuomenės tiekimo valdybos kanceliarija. Ji tvarkė ministerijos susirašinėjimą. Kanceliarijos viršininko pareigas nuo 1930 m. rugpjūčio 15 d. ėjo adm. plk. ltn. Andrius Pridotkas. KAM Pensijų skyriaus darbą sudarė karių ir jų šeimų aprūpinimas pensijomis ir pašalpomis. Jis kaip atskiras skyrius egzistavo nuo 1926 m. sausio 1 d. ir iki 1935 m. sausio 1 d. priklausė Vyr. štabui. Pensijų skyriaus viršininkas buvo adm. plk. Juozas Katinskas. Ūkio skyrius (viršininkas adm. plk. ltn. Vytautas Augustauskas) tvarkė kariuomenės būstinės ir Tiekimo valdybos ūkinius reikalus. Mobilizacijos dalies uždavinys buvo tvarkyti kariuomenės tiekimo ir krašto ekonomikos mobilizacijos reikalus, spręsti šios srities klausimus ir rengti reikalingus jai teisinių normų projektus. Mobilizacijos dalies vedėjo pareigas ėjo adm. plk. ltn. Kazys Pažemeckas. Kariuomenės tiekimo valdyboje buvo 15 karininkų, l liktinis viršila ir 39 civiliai tarnautojai, einantys ne karininkų pareigas. Ji turėjo 4 arklius 72. Tuo metu įvyko pokyčių ir aukščiausioje kariuomenės vadovybėje. Didėjant naujo karo Europoje grėsmei, naujoji kariuomenės vadovybė (kariuomenės vadas gen. št. plk. S. Raštikis ir kt. V. L.) ėmėsi ryžtingų priemonių permainoms visose kariuomenės veiklos srityse įgyvendinti. Sunkiausias, o kartu ir vienas iš svarbiausių klausimų buvo kariuomenės aprūpinimas, pirmiausia jos apginklavimas. Trūko ir ginklų, ir šaudmenų. Tarnybų (ginklavimo, intendantūros, karo sanitarijos ir karo butų) pasirengimas mobilizacijai buvo nevienodas, tačiau dėl lėšų stokos visos jos tiekimo srityje buvo nepakankamai pasirengusios. Ginklais ir intendantūros turtu apskritai ka- 70 Kariuomenės tiekimo viršininko įsakymas Nr , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 389, l. 5; KAM slaptas įsakymas kariuomenei Nr. 4, LCVA, f. 514, ap. 1, b. 236, l Vyr. žinios, Nr. 465, eil Kariuomenės tiekimo valdybos karininkų ir tarnautojų sąrašas, LCVA, f. L, ap. L, b. 419, l

146 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) riuomenė buvo aprūpinta tik šiek tiek daugiau kaip 50 proc. 73 Ypač trūko ginklų ir šaudmenų: priešlėktuvinės artilerijos, šarvuočių, tankų, prieštankinių pabūklų, minosvaidžių ir kt. Šaudmenų būklė buvo tiesiog tragiška. Daug senų šaudmenų, likusių dar iš Pirmojo pasaulinio karo laikų, buvo pasenę ir iššovus nesprogdavo. Kai kurių artilerijos pabūklų šaudmenų atsargos 1934 m. būtų pakakę tik šešioms šaudymo valandoms 74. Dėl didėjančios valstybei grėsmės kariuomenės vadovybei reikėjo imtis skubių priemonių galimai mobilizacijai vykdyti ir dar taikos metu pasiruošti gynybai. Nedidelei, finansiškai nepajėgiai valstybei šis klausimas buvo ypač svarbus. Tuometis krašto apsaugos ministras plk. inž. Stasys Dirmantas 1935 m. gruodžio 5 d. informavo finansų ministrą, kad kariuomenės dalių mobilizacijai atlikti reikės apie 7 mln. litų, o atlyginti gyventojams už rekvizuotas susisiekimo priemones apie 29 mln. litų. Kariuomenės dalims numatyta suma (apie 7 mln. litų) turėjo būti rezervuota jau taikos metu ir paskirstyta atitinkamiems Lietuvos bankų skyriams, nes, mobilizaciją paskelbus, tuos pinigus tuojau pat būtų reikėję išmokėti. Atlyginimą už rekvizuotas susisiekimo priemones buvo galima išdėstyti pagal atitinkamus laikotarpius, tačiau šie išdėstymo būdai ir apmokėjimo tvarka turėjo būti numatyta iš anksto. Mobilizaciją atlikus ir karo veiksmams prasidėjus, turėjo būti skirtos reikalingos lėšos padidintai kariuomenei išlaikyti, ginklų nuostoliams papildyti, pašauktų karių šeimoms šelpti ir t. t. 75 Buvo apskaičiuota, kad vieno karo mėnesio KAM išlaidos galėtų siekti apie 61 mln. litų. Žymi šios sumos dalis (apie 23 mln. litų) būtų išleista kariuomenei išlaikyti, apie 8 mln. litų būtų skirti už rekvizuotus maisto produktus ir susisiekimo priemones atlyginti ir apie 30 mln. litų užsienio valstybėms už ginklus sumokėti. Pažymėta, jog nežinant, kokia bus politinė padėtis, kai vyks mobilizacija ir prasidės karo veiksmai, iš anksto sunku numatyti, ar apskritai ūkinės operacijos su užsienio šalimis tuo metu bus įmanomos. Todėl ir sumokėti užsienio valstybėms anksčiau minėtą sumą tuo metu atrodė sunku. Prie minėtų 7 mln. litų, skirtų mobilizacijai organizuoti, ir 23 mln. litų pirmojo karo mėnesio išlaidoms padengti prašyta dar pridėti bent dalį lėšų už rekvizicijas sumokėti. Iš viso mobilizacijai vykdyti ir per pirmąjį karo mėnesį reikėjo išleisti apie 38 mln. litų, neskaitant išmokų užsienio šalims, pašauk- 73 Tiekimo valdybos viršininko gen. ltn. J. Sutkaus slaptas-asmeniškas raštas Nr. 206 kariuomenės štabo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 468, l S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 1, Los Angeles, 1956, p Krašto apsaugos ministro plk. inž. S. Dirmanto ir kariuomenės tiekimo viršininko gen. ltn. J. Sutkaus slaptas-asmeniškas raštas Nr. 230 finansų ministrui, LCVA, f. 929, ap. 9, b. 134, l

147 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. tųjų šeimoms šelpti ir likusių 80 proc. atlyginimo už paimtas rekvizicijas. Be tiesioginių KAM reikalų, mobilizaciją paskelbus, nemaža rūpesčių valstybei galėjo sukelti ir privačių kreditų rinka. Paprastai tokiais atvejais panikos apimti indėlininkai puldavo į kredito įstaigas savo indėlių atsiimti. Kad karo metu būtų išvengta privataus kreditų sektoriaus suirutės, reikėjo iš anksto numatyti tam tikras finansines priemones ir jas taikyti piliečių tarpusavio piniginiams santykiams reguliuoti: skelbti moratoriumą ar numatyti kitus būdus tiek kreditorių, tiek debitorių interesams apdrausti. Buvo siūloma Finansų ministerijai susirūpinti tokiais memorandumais, kurie galėtų kelti grėsmę finansiniams valstybės reikalams karo metu, ir nelaukiant numatyti būdus ir priemones gyvenimui sureguliuoti 76. Nelaukdamas, kol bus išleistos Natūralių karo prievolių ir Rekvizicijų įstatymams vykdyti taisyklės, krašto apsaugos ministras plk. inž. S. Dirmantas sutiko, kad laikinai, atliekant mobilizacijos parengiamuosius darbus, turto surašymas vyktų ir numatytos rekvizicijos būtų renkamos šia tvarka: 1. Vadovaujantis Natūralių karo prievolių įstatymu (Vyr. žinios, Nr. 513), krašte buvusio kariuomenei reikalingo turto ir įmonių registracija ir krašto parengimo gynybai reikalais pavesta rūpintis tarnybų viršininkams kiekvienam savo srities. Vienodos rūšies turtą ir įmones paskirstyti tarnyboms turi Kariuomenės tiekimo valdyba. 2. Remiantis Rekvizicijų ir nepaprastųjų mokesčių įstatymo 8 (Vyr. žinios, Nr. 56), reikalingų kariuomenei reikmenų rekviziciją mobilizacijos metu turėjo vykdyti kariuomenės dalys ir įstaigos dalyvaujant savivaldybių atstovams. Rekvizuoti buvo numatyta tik tą turtą, kurio natūra (arba pinigų jam įsigyti) nepateikė atitinkama tarnyba. Taigi rekviziciją buvo galima vykdyti atskiros dalies ar įstaigos viršininko įsakymu, paremtu atitinkamos tarnybos viršininko raštišku tam skirtu pranešimu. Rekvizuojamas vietoje turtas privalėjo būti įkainotas pagal vidutinę rinkos kainą, kuri turėjo būti nurodyta turto savininkui išduotame kvite. 3. Rekvizuotas turtas galėjo būti iš anksto surašomas arba nurodomi kiekvienai kariuomenės daliai ar įstaigai rekvizicijų vykdymo rajonai ir objektai. Šį surašymą turėjo prižiūrėti ir rajonus bei objektus paskirstyti apskričių komendantai. Rekvizuotiną turtą privalėjo surašyti pačios kariuomenės dalys ir įstaigos, suderinusios su apskričių komendantais 77. Kadangi dar 1920 m. patvirtintas Rekvizicijų įstatymas (paskelbtas Vyr Ten pat. Kariuomenės tiekimo viršininko gen. ltn. J. Sutkaus slaptas raštas Nr. 265 kariuomenės dalims ir įstaigoms, LCVA, f. 514, ap. 1, b. 274, l

148 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) žin., Nr. 56) jau buvo pasenęs ir nelabai tiko taikyti aptariamuoju laikotarpiu, kariuomenės vadovybė parengtą naują Rekvizicijų įstatymo projektą 1936 m. kovo 20 d. nusiuntė Ministrui Pirmininkui, prašydama jį pateikti vyriausybei tvirtinti. Rašte buvo pareikšta, jog karo atveju kariuomenei trūkstami reikmenys turėtų būti gaunami iš krašte esančių išteklių, tačiau visa tai reguliuojant įstatymiškai. Pažymėta, kad senajame 1920 metų Rekvizicijų įstatyme numatyti kolektyviniai organai Rekvizicijų taryba ir rekvizicijų komisijos netiko skubiam kariuomenės tiekimo darbui organizuoti, nes buvo per daug griozdiški ir nelankstūs. Senajame įstatyme taip pat nebuvo numatyta darbo prievolė, įmonių rekvizicija, rekvizicijos karo operacijų ruože ir kt. Reikėjo naujo Rekvizicijų įstatymo, labiau pritaikyto pakitusioms sąlygoms m. birželio 11 d. įvyko istorinis Valstybės gynimo tarybos posėdis, jame pirmininkavo Respublikos Prezidentas A. Smetona. Jo dalyviams Ministrui Pirmininkui ir finansų ministrui J. Tūbeliui, krašto apsaugos ministrui plk. inž. S. Dirmeikiui, vidaus reikalų ministrui ats. gen. ltn. J. Čaplikui, kariuomenės vadui gen. št. plk. S. Raštikiui, kariuomenės tiekimo viršininkui gen. ltn. J. Sutkui ir štabo viršininkui gen. št. plk. J. Černiui apsikeitus nuomonėmis, buvo priimti šie nutarimai: 1. Kariuomenei apginkluoti ir aprūpinti nustatytą laiką sutrumpinti. Finansų ir užsienio reikalų ministrams pavesti ieškoti užsienyje kreditų arba paskolų ginklavimo reikalams finansuoti. 2. Jau tais pačiais metais leisti Krašto apsaugos ministerijai išleisti iki 3 mln. litų avansu 1937 m. nepaprastosios sąmatos sąskaitos lėšų. 3. Leisti Krašto apsaugos ministerijai sudaryti sutartis orientuojantis į nepaprastosios 1937, 1938, 1939 ir 1940 metų sąmatos lėšas. 4. Leisti Krašto apsaugos ministerijai iš Ginklų fondo lėšų pirkti šautuvų. 5. Finansų ministrui pavesti parūpinti lėšų kariuomenės mobilizacijai vykdyti. 6. Imtis konkrečių žygių autosunkvežimių skaičiui krašte didinti. Ypač skatinti įsigyti autosunkvežimių, kurie galėtų naudoti vietinius degalus. 7. Visus Krašto apsaugos ministerijos užsakymus ir pirkimus užsienyje Finansų ministerijai ir Valstybės kontrolei sankcionuoti pirmiausia. Šį protokolą pasirašė visi Valstybės gynimo tarybos posėdyje dalyvavę minėti asmenys m. birželio 18 d. jį patvirtino Respublikos Prezidentas 78 Krašto apsaugos ministro inž. plk. S. Dirmanto raštas Nr. 292 Ministrui Pirmininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 402, l

149 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. A. Smetona 79. Jau kitą dieną Ministrų Kabinetas priėmė KAM 1936 metų išlaidų sąmatą: Paprastosios išlaidos, lėšos skirtos: 1. Karininkams išlaikyti Lt 2. Kareiviams ir civiliams tarnautojams ne karininkų vietose išlaikyti Lt 3. Maistui ir pašarui Lt 4. Arkliams pirkti Lt 5. Dangai ir aprangai Lt 6. Gurguolei Lt 7. Ūkio ir kanceliarinėms išlaidoms Lt 8. Transportui Lt 9. Ginklams Lt 10. Karo technikai Lt 11. Karo aviacijai Lt 12. Kariuomenės butams Lt 13. Karo sanitarijai ir veterinarijai Lt 14. Kariuomenės spaudai ir švietimui Lt 15. Specialiosioms išlaidoms Lt 16. Netikėtoms išlaidoms Lt Iš viso paprastųjų išlaidų Lt Nepaprastosios išlaidos, lėšos skirtos : l. Ginklams Lt 2. Karo technikai Lt 3. Aviacijai Lt 4. Statyboms Lt 5. Intendantūrai Lt 6. Karo sanitarijai Lt 7. Arkliams pirkti Lt Iš viso nepaprastųjų išlaidų Lt Iš viso KAM skirta Lt 80 Minėtame istoriniame Valstybės gynimo tarybos posėdyje buvo pažymėta, Gynimo tarybos posėdžio protokolas, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 398, l. 23. Ministrų Kabineto priimta KAM 1936 metų išlaidų sąmata, LCVA, f. 1, ap.1, b. 423, l

150 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) jog Krašto apsaugos ministerijos nepaprastosioms išlaidoms apmokėti skiriami 175 mln. litų išdėstomi septyneriems metams, skiriant kasmet po 25 mln. litų 81. Turint tokį rimtą pagrindą, atsirado galimybė pradėti planingai stiprinti kariuomenę. Kartu buvo sudarytas teisinis, moralinis ir medžiaginis pagrindas, leidžiantis pradėti naujus didelius darbus. Šios permainos visų pirma buvo didelis tuomečio kariuomenės vado gen. št. plk. S. Raštikio nuopelnas. KAM įsteigus naujų etatų, gerokai pasikeitė Kariuomenės tiekimo valdybos sudėtis, išsiplėtė tiekimo viršininko kompetencijos sritis. Kaip jau minėjome, jo žinion perėjo Karo sanitarijos ir Karo veterinarijos valdybos, o kartu ir jų viršininkai, Arklių remonto eskadronas, karo invalidų komitetai ir įsteigtas Ginklų fondas. Be to, prie Tiekimo valdybos buvo priskirti Pensijų skyrius, Ūkio skyrius ir Krašto apsaugos ministerijos kanceliarija. Pakitus kariuomenės sudėčiai, padidėjo KAM sąmata, kurią vykdyti ir kontroliuoti turėjo Tiekimo valdyba. Taip pat buvo nustatytos naujos valstybės ūkio (valiutų leidimų, licencijų ir kt.) tvarkymo sąlygos. Dėl šių pokyčių kariuomenės tiekimo viršininko ir Tiekimo valdybos darbų mastas keleriopai išaugo, tačiau valdybos centro etatai liko tie patys ir dėl padidėjusios darbų apimties ir kompetencijos nebeatitiko reikalavimų. Tokiomis aplinkybėmis būtinai reikėjo Tiekimo valdyboje įsteigti daugiau etatų. Pasikeitusiomis sąlygomis kariuomenės tiekimo viršininkas nuolat turėjo daug kanceliarinio, administracinio darbo ir negalėjo iš valdybos niekur pasitraukti. Tačiau vadovaujantis Kariuomenės vadovybės įstatymo 19, kariuomenės tiekimo viršininko pareiga buvo kariuomenės tiekimą ne tik tvarkyti, bet ir prižiūrėti. Vadinasi, jis privalėjo tikrinti, kaip vykdomos kariuomenės ūkio funkcijos, lankytis atitinkamose įstaigose ir tarnybose. Daug laiko teko sugaišti rengiant kariuomenės statutus, posėdžiaujant Karo taryboje, Pensijų komisijoje ir kt. Norint, kad kariuomenės tiekimo viršininkas galėtų atsitraukti nuo nuolatinio kabinetinio darbo, reikėjo turėti etatinį padėjėją brigados vado teisėmis 82. Ūkio inspektorius adm. plk. L. Butkevičius buvo kariuomenės tiekimo viršininko neetatinis padėjėjas kariuomenės ūkiui tvarkyti, instruktuoti ir kontroliuoti. Jam priklausė ūkio inspekcijos personalas, o ūkio veiklos ir jo kontrolės srityse divizijų intendantai, kariuomenės dalių ir ūkio viršininkai ir kt. ūkio pareigūnai. Jis tikrino kariuomenės dalių ir įstaigų ūkį, stebėjo, kaip jis tvarkomas, instruktavo kariuomenės dalis ir įstaigas ūkio klausimais, S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 1, Los Angeles, 1956, p Kariuomenės tiekimo viršininko gen. ltn. J. Sutkaus slaptas raportas Nr. 413 krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 402, l

151 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. aiškino tiekimo srities įsakymus ir įvairių tiekimo bei atskaitomybės taisyklių taikymo niuansus, kontroliavo, ar tikslingai tvarkomas kariuomenės ūkis, kaip rengiami kariuomenės dalių ūkio pareigūnai, referuodavo kariuomenės tiekimo viršininkui tiek apie kariuomenės dalių ūkio padėtį, tiek apie pareigūnų tinkamumą pareigoms, tikrino viso turto faktinę būklę, jo sąskaitybą ir kt. Daugybė reikalų dažnai neleisdavo jam atsitraukti nuo kabinetinio darbo. Tačiau naujoms įkurtoms kariuomenės dalims, tos pačios kariuomenės dalies atskirai, įvairiose įgulose, įkurdintiems daliniams kaip tik tuo metu reikėjo inspekcinės priežiūros, buvo būtina instruktuoti jų personalą. Sąmatos dalies vedėjas adm. plk. ltn. R. Bukevičius rengė ir tvarkė visus KAM pajamų ir išlaidų sąmatų projektus, stebėjo, kaip naudojami kreditai, kiek tai buvo suderinta su patvirtintais antraeilių kreditų valdytojų pirkimo ir sąmatų vykdymo planais, rengė sąmatų pakeitimus, nuolatinių ir kt. avansų kariuomenės dalims ir įstaigoms paskirstymo projektus, tvarkė pajamų ir išlaidų sąmatos nomenklatūrą, prižiūrėjo depozitų ir pajamų sąmatos atskaitomybę. KAM Pensijų skyriaus darbas buvo aprūpinti karius ir jų šeimas pensijomis ir pašalpomis. Šio skyriaus viršininkas adm. plk. ltn. J. Katinskas tvarkė karininkų, karo kapelionų, civilių tarnautojų, einančių karininkų pareigas, gailestingųjų seserų, liktinių puskarininkių, kareivių, šaulių, partizanų ir šių asmenų šeimų pensijų ir pašalpų, taip pat buvusių Rusijos kariuomenės karo invalidų pensijų, pensijų komisijų reikalus, pensininkų ir pašalpų gavėjų sąrašus ir jų atskaitomybę, rinko statistines žinias apie minėtus asmenis ir kt. 83 Ūkio skyriaus viršininkas adm. plk. ltn. V. Augustauskas tvarkė kariuomenės būstinės, Tiekimo valdybos, taip pat joms priskirtų įstaigų ūkio reikalus: rūpinosi jų būtinosiomis reikmėmis, reikalingų daiktų tiekimu ir jų laikymo sąlygomis, prižiūrėjo su tuo susijusią atskaitomybę, ūkio pareigūnų darbuotę. KAM kanceliarijos (viršininkas adm. plk. ltn. A. Pridotkas) darbo sritis buvo šios ministerijos susirašinėjimo tvarkymas. Kanceliarijos viršininkas registravo raštus ir pagal priklausomybę skirstė juos įvairioms įstaigoms, tvarkė įsakymų, aplinkraščių kariuomenei, Kauno įgulos dalių korespondencijos ekspediciją, rengė kariuomenės tiekimo viršininko įsakymų, aplinkraščių ir kitų raštų projektus, išduodavo kelionės dokumentus ir transporto veiklos leidimus, tvarkė kariuomenės įsakymus ir Vyr. žinių atsargų sandėlį, saugojo KAM antspaudą, atlikdavo kitus su kanceliarijos darbu susijusius reikalus, aptarnavo juriskonsultą ir karo padėties referentą 84. Daugėjant kariuomenės ūkio ir krašto ekonominės mobilizacijos parengiamųjų darbų buvo numatyta praplėsti ir mobilizacijos dalį, kurios vedėjas Kariuomenės tiekimo valdyba 1936 m., LCVA, f. 1, ap. 1, b. 435, l Ten pat. 150

152 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) buvo adm. plk. ltn. K. Pažemeckas. Šioms funkcijoms vykdyti reikėjo kolegialaus organo 85. Nors Tiekimo valdybai darbų padaugėjo, o jos vadovybė dėl to kreipėsi į Kariuomenės štabą, šios įstaigos darbuotojų skaičius beveik nepasikeitė m. sausio 1 d. šioje valdyboje dirbo 17 karininkų, 38 civiliai tarnautojai, einantys ne karininkų pareigas, ir 1 liktinis viršila. Ji turėjo 2 arklius 86. Tačiau atsižvelgiant į galimo karinio konflikto grėsmę kraštui Tiekimo valdybai ir jos įstaigoms keliami reikalavimai didėjo. Kariuomenės vadovybei, be kitų probleminių klausimų, nerimą kėlė ir turimos maisto bei aprangos atsargos. Šio nerimo priežastis buvo tiekimo viršininko gen. ltn. J. Sutkaus 1936 m. lapkričio 18 d. pateikta slapta informacija kariuomenės vadui apie tuo metu turimas palyginti nedideles grūdų atsargas: Laikyta atsargoje (tonų) Vieno mėnesio norma mobilizuotai kariuomenei (tonų) Rugių apie Kviečių apie Miežių apie arba Žirnių apie Avižų apie Iš viso apie Vertė litais Be šios atsargos, sandėliuose laikytų ir apyvartoje buvusių grūdų kiekis buvo nepastovus, tačiau apytikriai prilygo minėtai grūdų atsargai. Be to, Lietūkio sandėliuose ir kariuomenės dalyse laikyta dar apie 500 tonų. Taip metams kviečių, miežių ir žirnių nuolat turėta kiek daugiau negu karo meto mėnesinė norma, rugių apie 20 dienų, avižų apie 12 dienų norma. Tačiau iki naujo derliaus nuėmimo buvo likusi beveik tik vien anksčiau nurodyta neliečiamoji atsarga. Atsižvelgiant į tai, kad rekvizicijos aparatui išplėsti trūko laiko, o grūdų atsargų vasarą nebuvo įmanoma sukaupti (ir rekvizicijų aparatas čia mažai ką tegalėjo pagelbėti), reikėjo turėti didesnę grūdų atsargą. Tačiau didesnės atsargos laikymas buvo susijęs su didelėmis išlaidomis. Už 1 tonos grūdų saugojimą Lietūkiui buvo mokama po 2,5 Lt per mėnesį. Maždaug tiek pat kainavo grūdų laikymas intendantūros san- 85 Kariuomenės tiekimo viršininko gen. ltn. J. Sutkaus slaptas raportas Nr. 413, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 402, l Kariuomenės tiekimo valdybos žmonių ir arklių sudėties žinios, , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 445, l

153 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. dėliuose. Grūdų atsargos laikymas būtų kainavęs Lt per mėnesį arba Lt per metus, atsargos atnaujinimas (transportas ir paskirstymas) dvigubai daugiau (1 tonos apie 5 Lt). Taigi grūdų atsargos laikymo vieną mėnesį visos išlaidos galėjo siekti apie Lt per metus 87. Ankstesniais metais grūdų atsargai laikyti buvo skirtos patalpos: Kaune apie 2 500, Šiauliuose 1 500, Panevėžyje 50, iš viso tonų. Tais metais turėtose patalpose buvo galima saugoti mobilizuotos kariuomenės pusės mėnesio grūdų normą. Kaip matyti, dauguma šių patalpų buvo Kaune. Tačiau grūdų atsargas sutelkti vienoje vietoje nebuvo pageidautina saugumo požiūriu. Todėl buvo numatyta šiems tikslams skirtų patalpų skaičių padidinti, nes tose vietose, kur buvo numatyta statyti karo meto intendantūros sandėlius, Lietūkis jau statė nemažai tonų talpos sandėlių m. ši statyba jau turėjo būti baigta. Minėtuose sandėliuose buvo numatyta sutalpinti apie pusę karo meto mėnesinės grūdų normos. Ši grūdų atsargos dalis turėjo būti išskaidyta mažais kiekiais visame krašte. Tai būtų buvę tikslingiau. Kita vertus, šiuose sandėliuose laikomų grūdų atsargos atnaujinimas būtų padidinęs transporto išlaidas apie litų per metus. Prieita prie išvados, kad vieno karo mėnesio grūdų atsargai laikyti patalpų pakaksią laikant pusę atsargos tuo metu naudojamose patalpose (elevatoriuose ir intendantūros sandėliuose) Kaune ir Šiauliuose, o kitą pusę Lietūkio sandėliuose (įvairiose vietose) 88. Kadangi kariuomenės medžiaginių išteklių dydis ir jų dislokacija priklausė nuo numatytų karinių operacijų, tiekimų viršininkas paprašė kariuomenės vadą nurodyti, kokio dydžio grūdų atsargą esamomis sąlygomis reikėtų laikyti taikos metu ir kuriose vietose ši atsarga turėtų būti 89. Reaguodama į Kariuomenės štabo pastabas ir pasiūlymus, Tiekimo valdyba kartu su kariuomenės intendantūra mobilizacijos planą patobulino. Mitybos klausimas jame buvo išspręstas patenkinamai: mobilizacijos ir koncentracijos laikotarpiams ištekliai buvo paruošti. Tačiau iki tol nebuvo parengta tinkamų vietos išteklių karo metu naudojimo teisinių normų. Senasis Rekvizicijų įstatymas dar nebuvo pakeistas, o jo numatyti gremėzdiški kolektyviniai organai beveik neatliko savo paskirties. Tiesa, tuo metu naujas Rekvizicijų įstatymo projektas jau buvo parengtas ir nusiųstas Valstybės Tarybai tvirtinti. Jį buvo numatyta sujungti su kitais panašiais įstatymais ir parengti bendrą mobili- 87 Tiekimo viršininko gen. ltn. J. Sutkaus slaptas raštas Nr. 424 kariuomenės vadui, LCVA, f. 929, ap. 9, b. 171, l Ten pat. 89 Ten pat. 152

154 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) zacijos įstatymą m. gruodžio mėn. pabaigoje aprūpinimo mobilizacijos atsargos ištekliais pagal atskiras turto rūšis padėtis buvo tokia: A. Mobilizacinė atsarga: a) Drabužiai. Aptariamuoju laikotarpiu karo meto sudėties kariuomenei trūko apie milinių komplektų (turėta V. L.). Trūkstamas milines numatyta pasiūti metais. Dėl lėšų stokos trūkstamų drabužių įsigyti nenumatyta. Dalis kareivių turėjo dėvėti nuosavus drabužius. Tais metais visi atsarginiai buvo įpareigoti atsinešti gerus viršutinius drabužius, žiemos metu kailinukus arba šiltus megztinius ir 3 poras autų, už juos planuota atlyginti. Užnugario įstaigų komendantūrų, intendantūros sandėlių darbuotojai taip pat turėjo nešioti nuosavus drabužius. Kartu, nežiūrint įpareigojimų, ne visi atsarginiai nurodytus daiktus galėjo atsinešti. Tuo metu daug Lietuvos gyventojų dėvėjo ne batus, o pusbačius, todėl galima buvo spėti, jog batus atsineš apie 30 proc., o baltinius ir tinkamus drabužius apie 50 proc. atsarginių. b) Kareivių apranga. Trūko apie komplektų. Dalį buvo numatyta pagaminti 1937, kitą dalį 1938 ir 1939 metais. c) Gurguolė. Trūkstamų vežimų ir pakinktų (apie vnt.) buvo numatyta įsigyti rekvizicijų būdu. Trūko apie 400 vienašių sanitarijos vežimų. Jų tiekimu turėjo rūpintis karo sanitarijos viršininkas. Kol bus pagaminti trūkstami vežimai, prireikus vietoj jų buvo numatyta naudoti atitinkamai pritaikytus ūkininkų porinius ilgavežimius. Trūkstamų balnų (8 800 vnt.) gamybos iš vietinių žaliavų galimybė turėjo paaiškėti patikrinus susisiekimo priemones ir kartu išsiaiškinus gyventojų turimų balnų skaičių ir rūšį. Pusę trūkstamų balnų buvo numatyta pagaminti metais 90. B. Karo meto ištekliai: Kol nebuvo sukaupta mobilizacinė turto atsarga, karo meto turto išteklius pradėti gaminti sąlygų nebuvo. Apskritai visų kare reikalingų išteklių pagaminti taikos metu buvo neįmanoma. Karo meto gamyba buvo organizuojama ir žaliavų atsargos sudaromos daugiausia pasitelkus privačias įmones. Mūsų intendantūros srities pramonės mobilizacijos klausimas turėjo būti baigtas tirti iki 1937 m. sausio 1 d. Baigus šį darbą, mobilizacijos planas atitinkamai turėjo būti papildytas. Tačiau į tai, kad mūsų kariuomenė bus aprūpinta karo metu privačios pramonės gaminiais, negalima buvo dėti daug vilčių. Visos 90 Kariuomenės tiekimo viršininko brg. gen. J. Sutkaus slaptas-asmeniškas raštas Nr. 464, LCVA, f. 929, ap. 9, b

155 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. stambiosios mūsų pramonės įmonės buvo sutelktos Kaune ir Klaipėdoje. Tik oda daugiausia buvo išdirbama Šiauliuose. Karo veiksmams prasidėjus, šių įmonių darbas greičiausiai būtų buvęs sutrukdytas. Už minėtų ribų buvo vienintelė stambesnė tekstilės įmonė Juodupėje (Rokiškio apskr.), tačiau šios vienos įmonės gamyba visam tiekimui didesnės reikšmės negalėjo turėti. Pramonės įmones panaudoti buvo daugiau galimybių perkėlus gamybos bazes į Šiaurės rytų Lietuvą, tačiau ekonomiškai tai buvo neįmanoma. Panaši buvo ir intendantūros dirbtuvių padėtis, todėl ir jų dislokacijos klausimą reikėjo iš naujo svarstyti. Apskritai daug lėšų reikalaujančią karo meto gamybą organizuoti reikėjo tolimame saugiame užnugaryje, o Lietuvoje jo, taip pat tinkamų sąlygų mūsų krašte padidinti gamybą karo metu panaudojant privačią pramonę nebuvo. Prasidėjus karo veiksmams, gamybos mastas galėjo tik sumažėti. Atsižvelgdamas į tai, tiekimo viršininkas brg. gen. J. Sutkus kreipėsi į kariuomenės vadą, prašydamas pareikšti savo nuomonę ir duoti nurodymus šiais klausimais: 1. Ar priimtina kariuomenėje karo metu dėvėti nuosavus drabužius ir kuriose kariuomenės dalyse jie galėtų būti dėvimi? 2. Ar galima karo metu bazuoti gamybą Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose esančiose pramonės įmonėse? 3. Kuris Lietuvos teritorijos plotas galėtų būti panaudotas pramonės ir medžiaginių išteklių bazėms kurti? 91 Gavęs šį raštą, kariuomenės vadas gen. št. plk. S. Raštikis įpareigojo štabo vadovybę ir kai kuriuos kitus aukštesniuosius karininkus jį nuodugniai apsvarstyti ir pateikti konkrečius pasiūlymus, kaip pagerintį padėtį. Svarstymas užtruko apie 5 mėnesius m. gegužės 24 d. parengtas raštas, aprobavus kariuomenės vadui, buvo pateiktas kariuomenės tiekimo viršininkui brg. gen. J. Sutkui. Rašte pripažinta, jog mobilizuojamoms karinėms dalims labai trūksta drabužių ir kad šis klausimas bus išspręstas tik tada, kai mobilizacinę darbužių atsargą sudarys komplektų. Trūkstant mobilizacinės drabužių, reikalingų visoms karinėms dalims aprengti, atsargos buvo nurodyta: 1. Pagal mob. tvarkaraštį Nr. 4 mobilizuojamas dalis aprūpinti tik kepurėmis, diržais apsijuosti, šovinynais ir iš dalies batais. 2. Priedangos dalims, mobilizuojamoms pagal mob. tvarkaraštį Nr. 11, mobilizacinės drabužių atsargos sudaryti nereikia. Šios dalys savo dalinius ir atsarginius turi aprengti iš taikos metais naudojamų atsargos išteklių. Jeigu, pavojui kilus, taikos metu naudojamos drabužių atsargos dėl nepalankių papildymo 91 *Šis klausimas buvo iškeltas dar 1935 m., tačiau nieko konkrečiai nebuvo padaryta V. L. Ten pat, l

156 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) sąlygų negalima visos sunaudoti, reikia numatyti jų evakuaciją į atitinkamus sandėlius. Kadangi jau tuo metu kai kurios priedangos dalys turėjo sukaupusios po 3 komplektus, reikia kontroliuoti, kad jos šiuo turtu neapsikrautų. 3. Visos kitos kautynių dalys, mobilizuojamos pagal tvarkaraštį Nr. 12, drabužiais turi būti visiškai aprūpintos. 4. Nuosavus drabužius gali dėvėti užnugario, ginklavimo, intendantūros, karo sanitarijos, karo veterinarijos ir meteorologijos tarnybų bei teismo įstaigų pareigūnai. 5. Senus drabužius reikia panaudoti pirmiausia atsargos dalims aprengti. 6. Pašaukti atsarginiai turi būti įpareigoti atsinešti 2 kg duonos, ilgus batus, 2 poras baltinių ir lininį maišelį nuosaviems drabužiams susidėti. Pabrėžta, jog daugiau įpareigojimų jiems užkrauti negalima. 7. Nespecializuotų gurguolių atsarga rūpintis nereikia. 8. Kariuomenės dalys ir tarnybos turi turėti specialią gurguolę (tačiau jos krašte nebuvo). Vis dėlto specialiai gurguolei turi būti pagaminti bent pakinktai. 9. Trūkstant apie balnų komplektų, krašte buvo užregistruoti balnai, tačiau jie buvo prastos kokybės ir kautynių dalims netiko. Užregistruoti balnai turėjo būti naudojami tik atsargos dalyse ir vietinėje kariuomenėje. 10. Tuo metu saugaus užnugario nebuvo. Turint galvoje ypatingas mūsų krašto geopolitines sąlygas, Lietuvos teritorija greičiausiai būtų buvusi operacinis ruožas. Pramonės ir medžiaginių išteklių bazėms steigti geriausiai tiko Joniškis, Šiauliai, Radviliškis, Panevėžys ir Rokiškis. Karo metu gamybos plėtra Lietuvos sąlygomis nebuvo esminis dalykas. Kilus pavojui, ką nors gaminti būtų neįmanoma. Teigta, jog kiek taikos metu bus pagaminta, tiek ir turėsime. Nurodyta visame valstybės plote tirti ir apskaičiuoti krašto aprūpinimo ir gamybos pajėgumus. 11. Pasienio apsaugos batalionų aprūpinimas maistu ir pašaru turėjo būti organizuotas neatsižvelgiant į jų turimas priemones maistui ir pašarui gabenti. Tačiau, Kariuomenės štabo viršininko gen. št. plk. J. Černiaus nuomone, tiekimo įstaigų vadovybės parengtas mobilizacinis planas buvo priimtinas m. pabaigoje dar nebuvo išspręstas mobilizuotinos kariuomenės aprūpinimo pinigais klausimas. Mobilizacinės sąmatos Ministrui Pirmininkui ir finansų ministrui buvo pateiktos tvirtinti dar 1931, 1935 ir 1936 metais, prašant sąmatose nurodytas pinigų sumas laikyti įvairiose Lietuvos vietose (Lietuvos 92 Kariuomenės štabo viršininko gen. št. plk. J. Černiaus slaptas-asmeniškas raštas Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 468, l

157 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. banko skyriuose), kur stovėjo kariuomenės dalys. Prie šių sąmatų buvo pridėtas ir kreditų paskirstymo įguloms planas m. balandžio mėn. kariuomenės tiekimo viršininkas int. div. gen. J. Sutkus dar kartą asmeniškai kreipėsi į finansų ministrą, tačiau iki tų metų rudens iš jo jokio atsakymo nesulaukė 93. Tomis dienomis kariuomenės tiekimo srityje įvyko personalo sudėties pokyčių. Lapkričio 16 d. kariuomenės tiekimo viršininkas div. gen. J. Sutkus buvo išleistas iš tikrosios karo tarnybos į atsargą pačiam prašant. Naujuoju kariuomenės tiekimo viršininku buvo paskirtas brg. gen. Zenonas Gerulaitis 94. Pačioje Tiekimo valdyboje didesnių pokyčių neįvyko m. sausio 1 d. duomenimis, ūkio inspektoriumi tapo int. plk. ltn. Vaclovas Šliogeris, Ūkio skyriaus viršininku plk. ltn. Jonas Josiukas 95. Naujojo kariuomenės tiekimo viršininko brg. gen. Z. Gerulaičio pastangomis kariuomenės aprūpinimas per trumpą laiką pastebimai pagerėjo. Remiantis kariuomenės dalių pranešimais, 1939 m. sausio 1 d. jų aprūpinimas atrodė maždaug taip: Pėstininkų divizijų dalys ir įstaigos Pėstininkų divizijų teritorijose esančios tarnybos ir įstaigos Danga (drabužiais ir baltiniais) 100 proc. apie 60 proc. Apranga (išskyrus kuprines) 100 proc. apie 50 proc. Lauko virtuvėmis 100 proc. apie 90 proc. Kautynių dalims ir įstaigoms racionaliai buvo paskirstyti ir kiti daiktai. Pažymėtina, jog joms beveik visas turtas buvo skirtas iš vartojamųjų išteklių 96. Toliau didėjant karo Europoje grėsmei, 1939 m. balandžio 17 d. kariuomenės vadovybė patvirtino vieno (pirmojo) karo mėnesio išlaidų sąmatą (žr. santrauką Nr. 1989). 93 Kariuomenės tiekimo viršininko int. div. gen. J. Sutkaus slaptas-asmeniškas raštas Nr Kariuomenės štabo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 468, l Krašto apsaugos ministro brg. gen. inž. S. Dirmanto įsakymas kariuomenei Nr ir 2, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 126, l Kariuomenės tiekimo valdybos karininkų sąrašas, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1026, l Kariuomenės tiekimo viršininko brg. gen. Z. Gerulaičio slaptas-asmeniškas raštas Nr Kariuomenės štabo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 468, l

158 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Krašto apsaugos ministerijos vieno (pirmojo) karo mėnesio išlaidų sąmata: 1. Intendantūrai Lt 2. Ginklavimui Lt 3. Karo technikai Lt 4. Karo aviacijai Lt 5. Statyboms Lt 6. Karo sanitarijai Lt 7. Karo veterinarijai Lt 8. Spaudai ir švietimui Lt 9. Specialiosioms išlaidoms Lt Iš viso Lt Iš šios sumos buvo numatyta skirti apie litų būtiniausioms priemonėms (ginklams ir kt.) įsigyti užsienyje ir apie litus gyventojams už rekvizuotus išteklius atlyginti 97. Didėjant naujo karo Europoje grėsmei, 1939 m. įvyko Baltijos valstybių konferencija. Joje buvo nutarta sudaryti ekspertų komisiją, kuri turėtų nustatyti, kokiais tiekiniais šios šalys galėtų apsikeisti viena su kita pavojaus atveju. Kadangi kiekvienos iš jų oficialioji statistika šių duomenų neskelbė, buvo siekiama juos išgauti per Užsienio reikalų ministeriją, pateikiant pastarajai konkrečius pageidavimus. Kariuomenės tiekimo viršininkas div. gen. Z. Gerulaitis 1939 m. birželio 23 d. kreipėsi į Kariuomenės štabo II skyriaus viršininką gen. št. plk. K. Dulksnį, prašydamas pagal pridėtą sąrašą per mūsų karo atstovą Rygoje surinkti žinias, ką iš sąraše paminėtų tiekinių Latvija ir Estija karo metu galėtų eksportuoti 98. Deja, šio straipsnio autoriui duomenų apie tolesnę šių įvykių eigą nepavyko gauti. Tuo metu politinė ir karinė įtampa Lietuvoje sparčiai augo m. rugpjūčio 24 d. krašto apsaugos ministro brg. gen. K. Musteikio įsakymu iš atostogų buvo atšaukti visi tarnybų viršininkai ir svarbiausių įstaigų pareigūnai ir jiems nurodyta būti pasirengusiems vykdyti skubias užduotis. Šis įsakymas buvo skirtas Ginklavimo valdybai, kariuomenės intendantūrai, Karo butų, 97 Krašto apsaugos ministro brg. gen. K. Musteikio ir tiekimo viršininko brg. gen. Z. Gerulaičio patvirtinta vieno (pirmojo) karo mėnesio slapta išlaidų sąmata Nr. 1989, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 472, l Kariuomenės tiekimo viršininko div. gen. Z. Gerulaičio skubus, slaptas asmeniškas raštas Nr Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui gen. št. plk. K. Dulksniui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 511, l

159 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Karo sanitarijos, Karo veterinarijos valdyboms ir kt. tarnybų vadovams m. rugsėjo 1 d., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo patvirtinta kariuomenės tiekimo įstaigų mobilizacijos sąmata. Kreditų valdytojų žinion buvo skirtos šios lėšos: Kariuomenės intendantui: 11 1 str ,28 Lt 11 2 str ,24 Lt 11 3 str ,52 Lt Iš viso ,04 Lt Ginklavimo viršininkui: 12 1 str ,00 Lt Karo butų viršininkui: 15 1 str ,00 Lt Karo sanitarijos viršininkui: 16 1 str ,00 Lt Iš viso ,01 Lt Už mobilizacijos metu rekvizuotas susisiekimo priemones atlyginti skirta: Kariuomenės intendantui: 11 2 str. už vežimus ir pakinktus atlyginti ,00 Lt Karo technikos viršininkui: 13 1 str. už autopriemones atlyginti ,00 Lt Karo veterinarijos viršininkui: 17 2 str. už arklius atlyginti , 00 Lt Iš viso , 00 Lt Int. plk. ltn. K. Pažemeckas (parašas) Mobilizacijos reikalų vedėjas 100 Prasidėjus karo veiksmams, kariuomenės tiekimo viršininkas brg. gen. Z. Gerulaitis įpareigojo kariuomenės skaidinio tarnybų viršininkus, be kariuomenės aprūpinimo, prižiūrėti ir visos valstybės bei gyventojų aprūpinimą. Šie viršininkai (kiekvienas savo srityje) turėjo: 1. Rinkti ir nuolat kaupti žinias apie valstybei ir gyventojams reikalingų ir turimų išteklių kiekį, kokybę, trūkumą ir jų įsigijimo bei gamybos galimybes. 2. Rinkdami ir nuolat kaupdami reikiamas žinias, kontroliuoti, kaip tu- 99 Tiekimo valdybos skubus-slaptas raštas Nr. 872 įstaigų viršininkams, LCVA, f. 3, ap. 1, b. 445, l Krašto apsaugos ministerijos paskirta sąmata Nr. 2192, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 472, l

160 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) rimi ištekliai paskirstomi ir naudojami. 3. Stebėti, kad valstybės ir gyventojų aprūpinimas būtų tvarkomas nedarant žalos kariuomenės aprūpinimui. 4. Savo iniciatyva įsikišdami į valdžios įstaigų ir privačių įmonių veiklą, reikalauti žinių apie jų atliktus ar numatomus atlikti darbus, kai reikia, teikti savo pasiūlymus gėrybių gamybos, gaminių paskirstymo bei prekybos ir viešųjų tarnybų (pvz., transporto) tvarkymo klausimais. Tais atvejais, jei tarnybų intervencija neduotų norimų rezultatų, pastarieji turėjo pateikti kariuomenės tiekimo viršininkui atitinkamus pasiūlymus. Ypač svarbūs klausimai, kuriuos kuruoti turėjo tarnybų viršininkai ir prireikus paraginti ar pakreipti tinkama kryptimi, buvo šie: a) kariuomenės naudojamų priemonių gamybai reikalingų medžiagų išteklių registravimas, b) atsargų sudarymas, c) ne karo tikslams naudojamų medžiagų normavimas, d) gamybai reikalingų įmonių ir jų pajėgumo rodiklių registravimas, e) raginimas steigti įmones ir jų dislokavimas, f) prekybos (ypač importo) reikalai. Šis darbas turėjo būti tarnybų organizuotas ir nuosekliai dirbamas. Žinias apie padėtį, daromus žygius, pasiektus rezultatus ir aukštesniam skaidiniui būtinus atlikti žygius mobilizacijos skyrius turėjo teikti Tiekimo valdybos viršininkui 101. Lietuvos pašonėje plečiantis karo veiksmams ir didėjant grėsmei būti įtrauktiems į konfliktą, Kariuomenės tiekimo valdybos mobilizacijos reikalų vedėjas int. plk. ltn. K. Pažemeckas parengė Tiekimo valdybos naujo organizacijos skyriaus sukūrimo projektą ir jį 1939 m. rugsėjo 14 d. įteikė savo viršininkui. Šiame projekte buvo nurodytos minėto skyriaus personalo vykdytinos funkcijos: 1. Skyriaus viršininkas prižiūri ir derina kariuomenės ir krašto ūkio parengimo darbą, tarnybų organizavimą, mokymą ir komplektavimą. Šiais klausimais referuoja kariuomenės tiekimo viršininkui ir atsako už šios srities tvarkymą. 2. Krašto ūkio referentas tvarko žemės ūkio, pramonės, prekybos ir krašto išteklių parengimo reikalus. 3. Kariuomenės ūkio referentas tvarko kariuomenės medžiaginio ir tarnybų parengimo reikalus. 4. Organizacijos referentas tvarko tarnybų organizavimo, mokymo ir komplektavimo reikalus. 101 Kariuomenės tiekimo valdybos viršininko div. gen. Z. Gerulaičio slaptas raštas Nr tarnybų viršininkams, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l

161 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 5. Statistikos vedėjas renka ir tvarko visą skyriaus darbuotei reikalingą medžiagą ir, be to, eina skyriaus raštvedžio pareigas. Šio projekto autoriaus nuomone, tuo metu tai būtų buvęs būtinas šiai darbo sričiai personalas. Kita vertus, krašto ūkio parengimo srityje skyriaus darbuotė galėjo būti sėkminga tik tuomet, jei būtų buvęs sukurtas bendras visos valstybės ūkio parengimo organas arba bent šios funkcijos būtų griežtai paskirstytos ministerijoms 102. Deja, kariuomenės vadovybė šio projekto nepatvirtino. Daug lėšų pareikalavusi (nors ir trumpalaikė!) dalinė mobilizacija, Vilniaus miesto ir jo krašto atgavimas, didelės jo administravimo ir kariuomenės dalinių išlaikymo išlaidos ir kitos aplinkybės privertė kariuomenės vadovybę keisti daugelį savo sumanymų. Tačiau pavojui Lietuvos valstybingumui nepraėjus, vyriausybė savo 1939 m. spalio 24 d. posėdyje, svarstydama Krašto apsaugos ministerijos pirkimų klausimą, nutarė leisti jai sudaryti ateinančių metų išlaidų sąmatą ir skirti tam 50 proc. metinių kreditų 103. Pagal 1939 m. spalio 10 d. sudarytos su SSRS sutarties III straipsnį buvo su ja vedamos derybos dėl Lietuvos kariuomenei reikalingų tiekinių įsigijimo geresnėmis sąlygomis. Jų kiekiui nustatyti, kad mobilizaciniai ištekliai būtų tikslingai ir pagrįstai papildyti, esamo Tiekimo valdybos pareigūnų skaičiaus nepakako 104. Atsižvelgiant į tai buvo patvirtintas Kariuomenės tiekimo valdybos taikos metų etatų Nr as variantas, daugiau atitinkantis to laikotarpio reikalavimus. Remiantis juo, valdyboje, be viršininko, dar buvo Krašto apsaugos ministerijos kanceliarija, ūkio skyrius su raštine ir ūkio būriu, mobilizacijos skyrius, valstybės ūkio parengimo karui dalis, sąmatos dalis ir ūkio ekspedicija, kurią sudarė revizijos ir nuostatų dalys. Visas valdybos personalas: 25 karininkai, 23 civiliai tarnautojai ir 19 kareivių. Šie etatai įsigaliojo nuo 1940 m. sausio 1 d. 105 Šią Tiekimo valdybos organizacinę pertvarką ir jos darbuotojų skaičiaus padidėjimą lėmė 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Remiantis jos 4 straipsniu vėliau mūsų krašte įkurdintas sovietines įgulas reikėjo aprūpinti maistu ir pašaru ir įgyvendinti 102 Mobilizacijos reikalų vedėjo int. plk. ltn. K. Pažemecko raportas kariuomenės tiekimo viršininkui Nr. 2246, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l MT posėdis, VII p., Krašto apsaugos ministerijos pirkimų klausimas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1294, l Kariuomenės tiekimo viršininko div. gen. Z. Gerulaičio skubus slaptas asmeniškas raštas Nr tarnybų viršininkams, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 508, l Krašto apsaugos ministro brg. gen. K. Musteikio patvirtinti Kariuomenės tiekimo valdybos taikos metu etatai Nr. 94 (2-as variantas), LCVA, f. 836, ap. 1, b. 177, l

162 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) kitas programas. Tai iš kariuomenės vadovybės ir tiekimo įstaigų pareikalavo didelių pastangų. Dar 1939 m. lapkričio 9 d. Ministrų Tarybos nutarimu iš Finansų, Krašto apsaugos ir Žemės ūkio ministerijų atstovų buvo sudarytas specialus komitetas minėtoms įguloms maistu ir pašaru aprūpinti. Šio komiteto pirmininku buvo paskirtas Finansų ministerijos atstovas, o Krašto apsaugos ministerija į jį paskyrė int. plk. ltn. B. Svilą 106. Sovietinėms įguloms, kaip žinome, buvo užleistas Alytaus kareivinių rajonas, Prienų kareivinės, Gaižiūnų poligonas ir Naujosios Vilnios kareivinės. Kai kurie Rusijos pulkai liko Vilniuje. Be to, buvo numatyti plotai sovietų aerodromams įrengti. Savo karinėse įgulose sovietai pradėjo dideles statybas ir remonto darbus. Įguloms reikėjo darbo jėgos, statybinių ir kitų medžiagų. Jie mūsų tiekimo organams ir karinių dalių vadams ėmė kelti įvairius reikalavimus, pradėjo savavaliauti. Greitai baimė ir nusivylimas apėmė visą kraštą. Pradėjo irti ūkinis gyvenimas. Visa tai neigiamai paveikė ir mūsų kariuomenę. Kai kurie kariuomenės dalių ir įstaigų vadovai į ūkinę veiklą ėmė mažai kreipti dėmesio, nevykdė įstatymų ir nuostatų nustatytų pareigų, netaupiai naudojo valdišką turtą, dėl ko atsirado įvairių trūkumų, skundų ir t. t. Atsižvelgdamas į ūkinio gyvenimo sunkumus ir pablogėjusią padėtį, krašto apsaugos ministras brg. gen. K. Musteikis su kariuomenės tiekimo viršininku div. gen. Z. Gerulaičiu 1940 m. balandžio 15 d. pakvietė visus karius padėti taupyti brangų valdinį turtą žinant, jog šiame darbe visų jų pastangų nebūsią per daug 107. Taigi, nežiūrint nemažų sunkumų, Lietuvos valstybės tarpukario laikotarpiu Tiekimo valdyba buvo viena iš svarbiausių ginkluotųjų pajėgų struktūrinių institucijų. Ji vykdė itin sudėtingus kariuomenės aprūpinimo būtiniausiais reikmenimis uždavinius, nuo kurių sėkmingo sprendimo iš esmės priklausė kariuomenės pajėgumo lygis ir jos autoritetas tautoje. Pažymėtina, jog Kariuomenės tiekimo valdybos veiklos sėkmė priklausė ne tik nuo jos darbuotojų. Bene didžiausią reikšmę šioje srityje nagrinėjamu laikotarpiu turėjo kariuomenei skiriamos lėšos (žr. 2 lentelę). 106 MT generalinio sekretoriaus V. Mašalaičio raštas Nr. 1094, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1091, l Krašto apsaugos ministro brg. gen. K. Musteikio įsakymas kariuomenei Nr. 30, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 138, l

163 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 2 lentelė 108 Kariuomenės lėšos m. Biudž. metai Vyr. žinių nr. ir data Iš viso skirta lėšų biudž. metams KAM skirta metams 1921 Nr I (auksinų) , Nr XI (auksinų) , Nr VIII (litų) , Nr III , Nr II , Nr II , Nr VIII , Nr V , Nr V , Nr III , Nr III , Nr VII , Nr VIII , Nr VII , Nr VI , Nr VII , Nr VI , Nr VI , Nr , m. biudžeto įstatymas iš pradžių buvo paskelbtas 1939 m. balandžio 12 d. Vyriausybės žinių 639 numeryje ir pakeistas, kaip paskelbta Vyriausybės žinių 701 numeryje. Remiantis pakeitimu, KAM skirta suma buvo sumažinta litais. % II. Intendantūra Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovų metu atliko sunkiausią darbą, apgynusi krašto laisvę ir nepriklausomybę. Jai išlaikyti naudojantis tik vietiniais ištekliais reikėjo daug lėšų. Tai buvo itin sunkus išbandymas tiek nualin- 108 Lentelė sudaryta remiantis m. Vyriausybės žiniomis. 162

164 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) tai karų mūsų tautai, tiek besikuriančiai kariuomenės intendantūrai, kurioje, be milžiniško tiekimo darbo, vyko ir sudėtingas vidaus organizacinis darbas m. pradžioje intendantūros veikla tapo šiek tiek lengvesnė, nes visos jos įstaigos ir atskiri vadovaujamas pareigas einantys pareigūnai jau buvo įsitraukę į savo darbo sritis ir įgiję šiokio tokio patyrimo. Kariuomenės intendanto pareigas dar nuo 1920 m. liepos 21 d. ėjo karo valdininkas Vladas Grudzinskas 109. Kariuomenės intendantu jis buvo patvirtintas tų pačių metų rugsėjo 22 d. 110 Remiantis 1921 m. lapkričio 23 d. patvirtintais Kariuomenės intendantūros bendraisiais dėsniais: 1. Kariuomenės intendantas nuo 1921 m. lapkričio 20 d. tiesiogiai pavaldus krašto apsaugos ministrui, bet intendantūros reikmenų tiekimo klausimais vykdo ir kariuomenės vado įsakymus. 2. Kariuomenės intendantūra tiekia kariuomenės dalims ir karinėms įstaigoms maistą, pašarą, uniformas, ekipuotę, apavą, muilą, gurguolės reikmenis, arklius, knygas, blankus, rašomąją medžiagą ir tenkina pinigų reikalavimus. 3. Kariuomenės intendantui priklauso: a) apskričių intendantai, b) maisto sandėliai su gyvulių bandomis, c) prekių, daiktų sandėliai, d) duonos kepyklos, e) garo malūnai, f) skerdyklos, g) muilo dirbtuvės, h) intendantūros transportas, i) intendantūros dirbtuvės, j) kariuomenės arklių depas. 4. Svarbiausiems ūkio klausimams svarstyti sudaryta Intendantūros taryba: kariuomenės intendantas pirmininkas, jo padėjėjas, vienos divizijos intendantas, vienos iš rikiuotės dalių ūkio vedėjas, vienas apskrities intendantas ir Kontrolės skyriaus atstovas nariai. Prireikus tarybos posėdžiuose gali dalyvauti ir Valstybės kontrolės atstovas. 5. Intendantūros taryba svarstė šiuos klausimus: a) intendantūros metinę sąmatą ir kreditų reikalavimus, kurie viršijo sąmatą, b) gamybos planų, sąlygų, kainų nustatymo ir daiktų priėmimo bei laikymo taisykles, c) gautus skundus, kvotas, susijusias su gamyba ir intendantūros reikmenų tiekimu, d) intendantūros sutarčių neįvykdymo laiku priežastis, e) kitus klausimus, kuriuos svarstyti teikdavo krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ar kariuomenės intendantas. 6. Kariuomenės intendantūrą sudarė: a) bendroji dalis, b) maisto dalis, c) prekių dalis, d) transporto dalis, e) piniginė buhalterija, f) maisto buhalterija, g) nuolatinė daiktų priėmimo komisija Kariuomenės dalių įstaigų kronika, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 534, l Ten pat. 111 Krašto apsaugos ministro J. Šimkaus įsakymas Nr. 271 kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1. b. 37, l

165 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Pagal 1921 m. lapkričio 18 d. patvirtintus kariuomenės intendantūros etatus Nr. 76, joje tuo metu buvo, be intendanto ir 2 jo padėjėjų, 1 veterinarijos gydytojas, 2 pirmos rūšies ypatingųjų reikalų karininkai, 3 antros rūšies ypatingųjų reikalų karininkai, 3 trečios rūšies ypatingųjų reikalų karininkai, 2 ketvirtos rūšies ypatingųjų reikalų karininkai, 77 karo valdininkai, 3 viršilos, 23 vyr. puskarininkiai, 18 j. puskarininkių, 2 grandiniai, 11 eilinių kareivių ir 4 laisvai samdomi tarnautojai. Jai priklausė 5 gurguolės arkliai ir 3 vežimai 112. Kariuomenės intendantas karo vald. V. Grudzinskas su savo padėjėju plk. ltn. Kostu Šalkausku darbą intendantūroje organizavo pagal atskiras dalis (skyrius), kurių skaičius ir pavadinimai dažnai keitėsi. 1. Bendroji (administracijos) dalis. Ji tvarkė intendanto įsakymus, sudarydavo mėnesinius algų mokėjimo lapus, gaudavo pinigus, juos išmokėdavo ir tvarkė šių išmokų atskaitomybę. Be to, referuodavo intendantui ar jo padėjėjui apie kasdienius reikalus. Aptariamojo laikotarpio pradžioje dalies personalą sudarė jos viršininkas, raštvedys, iždininkas, mašininkė ir raštininkė 113. Laikui bėgant, šios dalies funkcijos keitėsi, darbų apimtis sparčiai didėjo m. spalio 22 d. kariuomenės intendantas karo vald. V. Grudzinskas, kaip komandiruotas į užsienį aukštojo mokslo išeiti, buvo atleistas iš einamų pareigų. Kariuomenės intendantu buvo paskirtas plk. J. Koreva 114. Po Nepriklausomybės kovų gyvenimui pamažu grįžtant į taikos meto vėžes, išlaikyti didelį intendantūros įstaigų skaičių buvo neracionalu. Prasidėjo spartokas jų likvidavimo darbas. Daugiausia jų buvo uždaryta 1923 m m. viduryje karo vald. V. Grudzinskui baigus aukštuosius karo intendantūros mokslus užsienyje, plk. J. Koreva buvo atleistas iš kariuomenės intendanto pareigų. Į jas grįžo karo vald. V. Grudzinskas 116. Intendantūros darbai intensyvėjo. Jos dalys pradėtos vadinti skyriais (žr. 1 schemą Kariuomenės intendantūros struktūra 1924 m. ) Laikinieji kariuomenės intendantūros etatai Nr. 76, patvirtinti Steigiamojo Seimo ir l. e. prezidento pareigas A. Stulginskio , LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l V. Statkus, Lietuvos ginkluotos pajėgos..., p Krašto apsaugos ministro inž. mjr. J. Sližio įsakymas kariuomenei Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 47, l. 319; tų pačių metų įsakymas Nr , ten pat, l Krašto apsaugos ministro inž. mjr. J. Sližio įsakymas Nr , LCVA, f. 507, ap. 7, b. 133, l Krašto apsaugos ministro plk. T. Daukanto įsakymas kariuomenei Nr , LCVA, f. 384, ap.1, b. 63, l Schema sudaryta remiantis LCVA, f. 929, ap. 3, b. 452, l

166 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Likvidacijos komitetas Centrinė duonos kepykla Buhalteris Gyvulių banda Garinis malūnas Kariuomenės intendantūros struktūra 1924 m. Kariuomenės intendantas Maisto skyrius Administracijos skyrius Centrinis maisto sandėlis Prekių skyrius Marijampolės sandėlis Lyduvėnų sandėlis Skerdykla Alytaus duona Panevėžio duona 1 schema Centrinis prekių sandėlis Technikos ir organizacijos komitetas Panevėžio sandėlis Alytaus sandėlis Šiaulių sandėlis 165

167 Lietuvos Respublikos kariuomenė m m., baigę intendantūros mokslus užsienyje, į kariuomenę grįžo plk. ltn. J. Sutkus ir kpt. K. Navakas. Jie aktyviai prisidėjo prie tolesnio intendantūros darbo tvarkymo m. pradžioje įsteigus Tiekimų valdybą, karo vald. V. Grudzinskas buvo paskirtas jos viršininku, o iki tol buvęs jo padėjėju plk. ltn. J. Sutkus kariuomenės intendantu 118. Tų pačių metų sausio mėn. karo vald. Teodoras Peteris tapo kariuomenės intendanto padėjėju, plk. ltn. J. Acus-Acukas technikos ir organizacijos komiteto pirmininku, plk. ltn. P. Valantiejus centrinio sandėlio viršininku, o plk. ltn. P. Pagirskis intendantūros dirbtuvių viršininku 119. Nuo tų metų į kitų valstybių intendantų kursus buvo siunčiama vis daugiau karininkų. Dar 1925 m. pabaigoje buvo patvirtinti ir nuo 1926 m. sausio l d. įsigaliojo nauji intendantūros taikos meto etatai Nr. 4. Remiantis jų sąrašu, intendantūroje turėjo būti 84 karininkai, 17 viršilų, 74 vyr. puskarininkiai, 19 j. puskarininkių, 31 grandinis, 182 eiliniai kareiviai ir 86 laisvai samdomi tarnautojai. Numatyta turėti 5 jojamus arklius ir 80 važiuojamų, 100 vežimų 120. Tačiau atsižvelgiant į karininkų intendantų trūkumą ir taupant lėšas, 1926 m. rugsėjo 10 d. Karo tarybos posėdyje intendantūros taikos meto etatai buvo pakoreguoti. Po to intendantūrai turėjo priklausyti: bendrasis skyrius, piniginė buhalterija, maisto ir pašaro bei prekių skyriai, priėmimo komisija, intendantūros dirbtuvės, centrinis maisto sandėlis ir malūnas, centrinis prekių sandėlis, duonos kepykla, gurguolės transporto rinktinė, Alytaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės ir Kėdainių kepyklos, Šiaulių ir Lyduvėnų sandėliai. Intendantūroje turėjo tarnauti 47 karininkai, 173 laisvai samdomi tarnautojai, 1 viršila, 3 vyr. puskarininkiai, 9 j. puskarininkiai ir 42 eiliniai, priklausyti 4 jojami ir 62 važiuojami arkliai, 47 vežimai m. pradžioje kariuomenėje tarnavo tik 3 aukštąjį specialų intendantūros tarnybos mokslą išėję karininkai, be to, tais metais šiuos mokslus turėjo baigti dar vienas karininkas. Toks specialistų intendantų skaičius buvo per mažas. Tuo metu kariuomenės aprūpinimo klausimai, siekiant, kad jis būtų tikslus, nuolatinis ir pigus, šalies parengimo ekonominei mobilizacijai, krašto išteklių tyrimo, tiekimo karo atveju ir kitos svarbios taikos ir karo meto kariuomenės aprūpinimo problemos negalėjo būti operatyviai 118 Krašto apsaugos ministro L. Bistro įsakymas kariuomenei Nr. 3 2 ir 4, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 73, l Tiekimų viršininko V. Grudzinsko įsakymas Nr , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 163, l Tiekimų viršininko taikos meto etatai Nr. 4, patvirtinti ir įsigalioję nuo , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 193, l Intendantūros taikos meto etatai Nr. 7, patvirtinti Karo tarybos posėdyje , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 499, l

168 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) sprendžiamos, nes tam nei materialiai, nei teisiškai nebuvo tinkamai pasirengta. Šiam darbui dar gyvenant taikos sąlygomis reikėjo turėti specialiai parengtų karininkų. Kariuomenės vadovybės skaičiavimais, tokių karininkų reikėjo turėti mažiausiai 19. Aukštąjį intendantūros išsilavinimą tuo metu buvo galima įgyti tik užsienyje. Šiam tikslui reikėjo kasmet pasiųsti specializuotis intendantūros srityje bent po 2 karininkus. Šie karininkai turėjo būti aprūpinti taip pat kaip ir karininkai stipendininkai. Atsižvelgdami į tai, tuometis Ministras Pirmininkas, l. e. krašto apsaugos ministro pareigas, prof. A. Voldemaras ir tiekimo viršininkas int. plk. ltn. V. Grudzinskas per Biudžeto tikrinimo komisiją 1928 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Ministrų Kabinetą, prašydami apsvarstyti šį klausimą ir leisti Krašto apsaugos ministerijai, be iki tol siunčiamų stipendininkų, pasiųsti į užsienį specializuotis intendantūros srityje dar 2 karininkus, kurie galėtų naudotis visomis stipendininkų teisėmis 122. Per praėjusius 10 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metų kariuomenės intendantūra atliko didelį tiek tiekimo, tiek ir organizacinį darbą ir, galima sakyti, šiuo atžvilgiu neatsiliko nuo kitų kariuomenės dalių ir įstaigų. Deja, neišvengta ir trūkumų. daugiausia jų atsirado dėl darbuotojų nepatyrimo ir nepakankamo pasirengimo intendantūros specialisto darbui m. pabaigoje intendantūros vadovybėje vėl buvo pokyčių. Kariuomenės intendantą plk. J. Sutkų lapkričio 28 d. paskyrus Tiekimų skyriaus viršininku, tų pačių metų gruodžio 23 d. intendanto pareigos buvo patikėtos plk. ltn. Kaziui Navakui. Jis šias pareigas ėjo iki sovietinės okupacijos pradžios. Kariuomenės intendanto padėjėjas plk. J. Acus-Acukas buvo perkeltas į Tiekimų valdybos technikos ir organizacijos komiteto pirmininko pareigas 123. Kariuomenės intendanto padėjėju buvo paskirtas int. plk. Vincas Butauskas. 20 a. 4-ajame dešimtmetyje išryškėjo šios pagrindinės intendantūros veiklos kryptys: kvalifikuotų kadrų ugdymas, organizacinės veiklos tobulinimas ir mobilizacinių kariuomenės aprūpinimo planų rengimas ir tikslinimas (pritaikymas mobilizacijai). Pažymėtina, kad minimo laikotarpio pradžioje kariuomenei reikalingi intendantai buvo rengiami atitinkamose užsienio aukštosiose mokyklose. Tačiau, einant šiuo keliu, sunku buvo parengti didesnį diplomuotų intendantų skaičių, nes KAM paprastai negalėdavo skirti atitinkamai stipendijų. Neturėta net intendantų pagrindinės specialybės karininkų komplektavimo plano. Todėl intendantų rengimas buvo atsitiktinis, 122 Ministro Pirmininko ir l. e. krašto apsaugos ministro pareigas prof. A. Voldemaro ir tiekimų viršininko int. plk. ltn. V. Grudzinsko skubus raštas Nr Ministrų Kabinetui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 241, l Krašto apsaugos ministro plk. ltn. J. Variakojo įsakymas Nr. 87 1, įsakymas Nr ir 6, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 91, l. 180 ir

169 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. be jokios sistemos. Taigi tebebuvo smarkiai juntamas šios specialybės karininkų trūkumas. Tik 1934 m. didelėmis pastangomis prie Vytauto Didžiojo karininkų kursų buvo įkurtas ir Intendantų skyrius. Intendantų kursų metodiniu inspektoriumi buvo paskirtas intendantas plk. ltn. Kazys Ramanauskas 124. Jis tiesiogiai priklausė Vyr. štabo viršininkui. Apskritai šio skyriaus programa atitiko kitų valstybių tokių pat mokyklų programas. Į pirmąją skyriaus laidą buvo priimta nedaug klausytojų vos 8 karininkai. Tokiu nedideliu jų skaičiumi apsiribota dėl to, kad, kursus baigus daugiau karininkų, būtų kilę tam tikrų sunkumų juos įdarbinant, nes intendantūros tarnyba neturėjo daug etatų. Kadangi nuo sumanymo steigti intendantų skyrių iki numatytos jame mokslo pradžios buvo likę mažai laiko, klausytojai į šią laidą buvo priimti ne konkurso būdu, o vadovybei parinkus juos iš karininkų, norinčių šiuos kursus lankyti 125. Mokytis šiame skyriuje dėl lėšų taupymo buvo gan sudėtinga, nes programos dalykus klausytojai turėjo išeiti trijose mokymo įstaigose: Vytauto Didžiojo karininkų kursų Generalinio štabo skyriuje, Intendantų skyriuje ir Vytauto Didžiojo universitete. Šios laidos mokslas prasidėjo 1934 m. rugsėjo 20 d. ir tęsėsi iki 1937 m. birželio 28 d. Kursantai įgijo nemažai teorinių ir praktinių žinių 126. Be šių klausytojų, buvo išleistos kelios administracijos karininkų kursų laidos. Intendantūros karininkų rengimo kursuose duomenys pateikti 3 lentelėje. Intendantūros spec. karininkų rengimas metais 127 Metai Iš viso Baigė intendantūros akademijas užsienyje Baigė intendantų kursus Lietuvoje 7 7 Priskirti kitų specialybių intendantai 2 2 Iš viso Krašto apsaugos ministro gen. ltn. P. Šniukštos įsakymas Nr. 75 2, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 111, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 475, l Plk. K. Ramanauskas, Vytauto Didžiojo karininkų kursų intendantų skyriaus I laidą išleidžiant, Kardas, K., 1937, Nr. 13, p Lentelė sudaryta remiantis kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptu raportu Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. L, b. 475, l. 94.

170 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Atsižvelgiant į tai, kad kariuomenėje taikos metu intendantūros srityje dirbo apie 245 karininkai, nurodytas 3 lentelėje parengtų kvalifikuotų karininkų skaičius pernelyg mažas. Nepaisant to, intendantų rengimas kuriam laikui buvo visai sustabdytas, o kandidatų į užsienio aukštąsias intendantūros mokyklas per dvejus metus neatsirado. Tačiau gyvenimui nestovint vietoje aukštasis karo mokslas tapo reikalingas ne tik rikiuotės, bet ir intendantūros tarnybos karininkams. Intendantūros sritis, kariuomenei vykdant vis daugiau uždavinių, darėsi sudėtingesnė, plėtojosi kiekybiškai, tobulėjo kokybiškai. Šios aplinkybės vertė rūpintis reikalingų ir trūkstamų specialistų rengimu pirmųjų penkerių metų ( ) laikotarpiu. Tai numatydama, intendantūros vadovybė pasiūlė kariuomenės vadovybei, pirmiausia tiekimo viršininkui, atsižvelgiant į krašto ekonominę padėtį, jų rengimą patikėti vienai mokymo įstaigai Vytauto Didžiojo karininkų kursams ir padalyti jį į dvi dalis: 1) prie Gen. štabo kursų Intendantų skyriaus IV laidos 1939 metais iš 12 karininkų sudaryti II, o 1941 metais taip pat iš 12 karininkų III laidą ir parengti diplomuotus intendantus; 2) organizuoti trumpalaikius 6 mėn. trukmės intendantų kursus kitų specialybių karininkams 128. Intendantų rengimas Vytauto Didžiojo karininkų kursuose pasiteisino, nes buvo pigus ir geras. Pigus dėl to, kad dalis paskaitų buvo klausoma kartu su Gen. štabo kursų klausytojais, dalis Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Tik šešis dalykus (disciplinas) dėstyti reikėjo kviesti specialius lektorius. Geras tuo, kad bendrame karininkų rengimo procese klostėsi viena doktrina, stiprėjo karių vieningumas. Be to, nuo 1939 iki 1942 metų kasmet siūlyta siųsti po vieną karininką į užsienio aukštąsias intendantų mokyklas pasitobulinti, nes labai svarbu buvo daugiau sužinoti apie kariuomenių aprūpinimo pažangą svetur. Į užsienį turėjo būti siunčiami karininkai, baigę Vytauto Didžiojo karininkų kursų Intendantūros skyrių, nes studijų žinių gilinimas užsienyje galėjo duoti daug naudos rengiantis intendanto tarnybai. Kitų specialybių karininkams, dirbantiems intendantūros karininko darbą ne tik pačioje intendantūroje, bet ir bet kuriame kitame kariuomenės padalinyje, pagal šį planą buvo numatyta rengti trumpalaikius 6 mėn. intendantų kursus m. turėjo būti pasiųsti buvę ir numatyti skirti dalių ir įstaigų ūkio viršininkai, ūkio kuopų ir būrių vadovai, ūkio karininkai iš viso 20 žmonių, 1940 m. siųsti dalių maisto tiekėjus, raštvedžius, skaitvedžius, iždininkus, buhalterius ir pan. taip pat 20 žmonių m. tų pačių specialybių kaip 1939-aisiais, o 1942 m. kaip 1940-aisiais darbuotojus. Ūkio viršininkams rengiamuose kursuose, panašiai kaip 1933 ir 1935 m. administracijos kursuose, turėjo būti dėstomas bendras aprūpinimo kur- 128 Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako raportas Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, ten pat. 169

171 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. sas, nes ūkio viršininkai negalėjo apsiriboti vien intendantūros sritimi. Jų, kaip ir kitų pareigūnų, kontingentas dalyse iki tol buvo komplektuojamas iš administracijos ir kartais iš rikiuotės karininkų. Ateityje ūkio viršininkai ir kiti ūkio pareigūnai turėjo būti skiriami iš intendanto specialybės karininkų, kaip kad tuo metu buvo praktikuojama kitų valstybių kariuomenėse (pvz., SSRS, Lenkijos ir kt.). Remiantis Karinės tarnybos įstatymo 252 straipsniu, administracijos karininkų korpusas turėjo būti panaikintas, todėl visi divizijų, būstinių ir valdybų intendantai, ūkio dalių viršininkai, raštvedžiai, iždininkai ir kiti ūkio pareigūnai buvo priskiriami intendantams. Kadangi dauguma administracijos karininkų dirbo intendantūros srityje, buvo logiška priskirti juos intendantams. Tik intendanto specialybę, remiantis Karinės tarnybos įstatymo 23 straipsniu, siūlyta skirti į dvi dalis pagrindinę ir šalutinę. Pagrindinei turėjo būti priskiriami baigusieji specialųjį aukštąjį intendantūros mokslą, o intendanto A specialybei (A aspirantas kandidatas) kitų specialybių karininkai, lankę tik trumpalaikius 6 mėn. kursus 129. Intendantūros vadovybės plane intendantų gretoms papildyti buvo nurodyta: 1) administracijos karininkams, kad įgytų reikiamą kvalifikaciją, leisti pereiti į intendanto A specialybę ir baigti trumpalaikius 6 mėn. kursus, 2) taip pat sudaryti palankias sąlygas ir tiems karininkams, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo patekti į intendantų kursus, o norėjo įgyti šią specialybę, leisti laikyti egzaminus pagal programą, maždaug prilygstančią intendantų kursų programai (toks intendanto specialybės karininkų korpuso papildymo būdas buvo naudojamas ir kai kuriose užsienio valstybėse, pvz., Prancūzijoje), 3) intendantūros įstaigose ilgą laiką dirbusiems administracijos karininkams, įgijusiems nemažai patirties, taip pat baigusiems administracijos kursus anksčiau (1933 ir 1935 m.), suteikti teisę prašyti būti priskirtiems intendanto A specialybei. Pagal tokį komplektavimo planą per 5 metus buvo galima parengti apie 120 diplomuotų ir nediplomuotų A specialybės intendantų. Kartu su jau baigusiais jie būtų sudarę apie 60 proc. bendro skaičiaus (245) karininkų, dirbančių intendantūros srityje. Pažymėtina, kad tuo metu nepatenkinamai atrodė ir maisto tiekėjų, raštvedžių, iždininkų, skaitvedžių ir kitų žemesniųjų ūkio pareigūnų sudėtis. Tokią padėtį reikėjo skubiai keisti, nes, išleidus Karinės tarnybos įstatymą, jų skaičius dėl amžiaus ribos gerokai sumažėjo. Minėti pareigūnai taip pat daugiausia buvo administracijos karininkai. Kariuomenėje taikos metu tarnavo 120 etatinių administracijos karininkų, tačiau karo metu šis skaičius būtų pašokęs iki 390. Taigi ir karo metu būtų pritrūkę šioms pareigoms tinkamai parengtų karininkų. Tuo metu buvo rengiami visų specialybių atsargos karininkai. Jų pavyz- 129 Ten pat, l

172 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) džiu buvo siūloma sudaryti ir intendantų aspirantų būrį prie Karo mokyklos. Intendantų aspirantų būrį buvo galima lengvai sudaryti iš ekonomistų, komersantų, agronomų ir kt., nes tokio pasirengimo aspirantų kasmet būdavo pakankamai. Toks intendantų aspirantų būrys, be pagrindinio kurso, turėjo dar išeiti tiekėjo, raštvedžio, iždininko ar kt. panašius mokymo kursus. Baigę šiuos kursus, jie būtų pakelti į A specialybės jaunesniuosius leitenantus ir išleisti į atsargą. Norintieji likti tarnyboje, atlikę stažuotę ir išlaikę papildomus egzaminus, būtų paskirti į maisto tiekėjų, raštvedžių, iždininkų, skaitvedžių ir kitas pareigas. Iki tol į tokias vietas buvo skiriami daugiausia jauni rikiuotės karininkai. Jų skyrimas į šias pareigas buvo labai nuostolingas valstybei, nes ne tam jie net 3 metus buvo rengiami Karo mokykloje 130. Taip pertvarkius karininkų intendantų komplektavimo tvarką, ši specialybė būtų radusi savo vietą, o intendantų tarnyba įstatyta į tinkamas vėžes. Intendantūros spec. darbuotojų komplektavimo m. plano duomenys pateikti 4 lentelėje. Eil. nr lentelė 131 Tikrosios tarnybos intendantų m. spec. komplektavimo planas Metai Karininkų skaičius Komplektavimo būdai Iš viso Organizuoja prie Vytauto Didžiojo karininkų kursų Gen. štabo IV ir V laidų intendantų skyriaus II ir III laidas Parenka kandidatus į užsienio aukštąsias mokyklas Organizuoja 6 mėn. intendantų kursus prie Vytauto Didžiojo karininkų kursų Parenka kt. specialybių karininkus, tinkamus laikyti intendanto specialybės egzaminus Parenka kitų specialybių karininkus, tinkamus būti intendantais Iš viso Ten pat. 131 Lentelė sudaryta remiantis kariuomenės intendanto int. brg. gen. K. Navako slaptu raportu Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, ten pat, l

173 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Kariuomenės intendantas parengė intendantų kursų mokymo ir egzaminų laikymo programas, tvarkaraščius, sąmatą, parinko lektorius, egzaminų komisijos narius ir pristatė tvirtinti kariuomenės vadui 132. Tų pačių 1938 m. rugpjūčio 5 d. kariuomenės intendantas brg. gen. K. Navakas pateikė tiekimo viršininkui administracijos karininkų kursų mokymo planą ir juose studijuosiančių karininkų sąrašą. Rašte motyvuotas sprendimas steigti kursus teigiant, kad Karo mokykloje karininkai nepakankamai gerai parengiami ūkio pareigūnų pareigas eiti. Specialus mokslas ūkio karininkams buvo ne mažiau reikalingas negu rikiuotės karininkams, nes ši sritis, gausėjant kariuomenei keliamų uždavinių, darėsi komplikuotesnė, tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai nuolat kito, tobulėjo. O rikiuotės karininkas, paskirtas į ūkio tarnybos pareigas, neturėdamas tinkamo teorinio ir praktinio pasirengimo, nesugebėdavo šių pareigų tinkamai atlikti. Šis motyvas vertė rengti ūkio pareigūnus nors ir trumpalaikiuose kursuose. Tuo metu buvo daug rikiuotės karininkų, paskirtų eiti ūkio karininkų pareigas, kuriuos būtinai reikėjo siųsti į administracijos kursus. Šių kursų minimali trukmė buvo 5,5 mėn. Jie turėjo prasidėti 1938 m. spalio 1 d. ir baigtis 1939 m. kovo 14 d. Per šį laikotarpį glaustai turėjo būti išdėstyti svarbiausi ir reikalingiausi dalykai. Lėšų šiems kursams steigti ir jų veiklai finansuoti kariuomenės intendantūra turėjo. Kandidatų į kursus buvo pakankamai. Į šiuos kursus buvo numatyta pašaukti 15 ūkio viršininkų, atskirai stovėjusių batalionų 7 karininkus ūkio reikalams, priedangos pulkų 3 ūkio kuopų vadus ir 3 divizijų štabų komendantus 133. Kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis, susipažinęs su šiuo tiekimo viršininkui atsiųstu raportu, tokių kursų rengimo idėjai pritarė, tačiau juos sutrumpino iki 4 mėn Būsimo karo akivaizdoje 1940 m. balandžio mėn. dėl kariuomenės intendantūros rengiamų ūkvaizdžių kursų savo teigiamą nuomonę pareiškė ir kariuomenės štabo III skyrius. Tuo metu visiems karo meto vienetams reikėjo ūkvaizdžių. Turint galvoje, kad dalis kursantų (apie 10 proc.) dėl nepažangumo ar kitų priežasčių galėjo šių kursų nebaigti, karo metu reikėjo ūkvaizdžių skaičių padidinti 10 proc., t. y. užuot į kursus pasiuntus asmenis, pasiųsti Iš kiekvienos divizijos į vieną kursų laidą planuota siųsti po 30 žmonių. Buvusios 3 pėstininkų divizijos vienu metu galėjo parengti 90 ūkvaizdžių. Išleidžiant kasmet po 2 laidas, per metus 132 Ten pat, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 475, l Kariuomenės štabo viršininko brg. gen. J. Černiausko rezoliucija, ten pat. 172

174 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) būtų parengta 180 ūkvaizdžių. Taigi, kad karo metu visi ūkvaizdžiai baigtų minėtus kursus, būtų prireikę 12 metų. Tuo metu atsargoje buvo 262 kursų nebaigę kareiviai. Įtraukus ir juos į reikalingų karo metu ūkvaizdžių skaičių (1 993), dar būtų trūkę ūkvaizdžio. Tokiam jų skaičiui parengti būtų reikėję 10 metų. Toks laikotarpis būtų buvęs per ilgas, todėl jį teko sutrumpinti per pusę iki 5 metų. Prieita prie nuomonės, jog per metus reikėtų parengti bent 360 ūkvaizdžių, o divizijos vieną laidą turėtų sudaryti ne 30, o 60 kursantų. Dar buvo nesutvarkyti kai kurių ūkio sričių reikalai raštvedybos ir atskaitomybės, norėta pertvarkyti ir pačią atskaitomybę. Todėl pirmiausia ir siekta visa tai pertvarkyti, o tik po to naujais pagrindais rengti ūkio pareigūnus ūkvaizdžius. Be to, ūkvaizdžių mokymo programoje iki tol nebuvo minima aviacija, vaidinusi labai svarbų vaidmenį. Todėl rekomenduota ir ją įtraukti į šią programą 135. Iš to, kas pasakyta, matyti, jog paskutinį nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmetį kariuomenės intendantūros kadrų rengimui buvo skiriama vis daugiau dėmesio ir pasiekta neblogų rezultatų. Be kadrų rengimo, administracijos daliai teko rūpintis ir kitais administraciniais klausimais. Kaip minėjome, valstybėje ir kariuomenėje iki 3-iojo dešimtmečio pabaigos vis dar nebuvo pasibaigę organizaciniai procesai. Seni įstatymai ir instrukcijos daugeliu atvejų nebetiko, o naujų nebuvo. Padėtis intendantūroje sparčiau ėmė keistis 1929 m. pabaigoje, jai pradėjus vadovauti plk. ltn. K. Navakui. Per kelerius metus buvo likviduota nemažai nedidelių ir neproduktyvių intendantūros įmonių ir įstaigų, o likusios pagal galimybes buvo mechanizuotos, sustiprintos kvalifikuotais specialistais. Iki 1937 m. pradžios galutinai nusistovėjo kariuomenės intendantūros įstaigų ir įmonių skaičius. Pagal 1935 m. gegužės 1 d. pradėjusius galioti karo meto etatus intendantūros skyriuose dirbo 397 karininkai, kareivių, 7 civiliai tarnautojai, iš viso žmonės (tarp jų 710 padienių, sezoninių ir kt. laikinų darbuotojų). Jai priklausė arklių, 54 lengvieji vežimai, 550 gurguolės vežimų, 10 lauko virtuvių, 8 automobiliai, 7 motociklai ir 11 dviračių 136. Praėjus trejiems metams įsitikinta, jog šiuo trumpu laikotarpiu etatinių pareigūnų skaičius buvo per mažas. Numatytas kariuomenės intendantūros personalas vos spėdavo atlikti einamuosius darbus, kurių apimtis pastaraisiais metais gerokai padidėjo, o apie organizacinį darbą neteko ir galvoti, nes jo nebuvo kam dirbti. Taigi būtinai reikėjo kai kurių dalių ir įstaigų 135 Kariuomenės štabo III skyriaus vadovybės nurodymai dėl kariuomenės intendantūros ūkvaizdžiams rengiamų kursų, LCVA, f. 924, ap. 5, b. 590, l Kariuomenės intendanto plk. K. Navako trumpa kariuomenės intendantūros žmonių ir turto 1935 m. santrauka, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 402, l

175 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. dirbančio personalo skaičių padidinti ir jo teises išplėsti. Kariuomenės intendantas brg. gen. K. Navakas 1938 m. birželio 18 d. kariuomenės tiekimo viršininkui plačiai išdėstė motyvus, dėl kurių siūlė padidinti dirbančio personalo skaičių ir išplėsti kiekvienos intendantūros dalies ir įstaigos teises 137. Taigi, administracijos dalis intendantūroje dirbo darbą, kurį kariuomenės dalyse atlikdavo ūkio ir rikiuotės dalys. Tik šis darbas buvo mažesnio masto ir jį dirbo mažiau žmonių. Be to, administracijos dalis turėjo aprūpinti visą kariuomenę įvairiais blankais ir atskaitomybės knygomis. Ji šių reikmenų pakankamai nupirkdavo, turėjo jų atsargų, išduodavo kariuomenės dalims ir įstaigoms ir privalėjo atsiskaityti už tam išleistus pinigus ir išdalytus reikmenis. Šiam tikslui 1936 m. buvo išleista Lt, 1937 m Lt, 1938 m. sąmatoje buvo numatyta išleisti Lt 138. Atlikus kariuomenės dalių dislokaciją, atsirado kur kas daugiau reikalų, tad reikėjo ir dažniau važinėti. Dėl pasikeitusių aplinkybių darbų apimtis dar padidėjo. Tai rodo ir tam tikslui asignuoti kreditai: 1936 m. buvo išleista ,83 Lt, 1937 m. asignuota , o išleista ,35 Lt m. asignuota Lt, bet iš anksto buvo žinoma, jog tų kreditų nepakaks, todėl juos reikės papildyti, kaip tai buvo padaryta 1937 m. Kasmet jai buvo pervedamos gana didelės pinigų sumos: 1936 m. pervesta, o 1937 m. išmokėta ir atsiskaityta už ,80 Lt. Tai buvo numatyta daryti ir 1938 bei 1939 metais 139. Šie skaičiai taip pat rodo didėjančią darbų apimtį. Administracijos dalies viršininko pareigas ėjo adm. mjr. Alfonsas Antanaitis m. birželio 1 d. šioje dalyje tarnavo 41 karininkas, 120 civilių tarnautojų, 2 kareiviai, turėta 20 arklių Maisto ir pašaro dalis. Ji rūpinosi maisto produktų kariams ir pašaro arkliams įsigijimu ir jų paskirstymu kariuomenės daliniams. Pagal Steigiamojo Seimo ir einančio Prezidento pareigas A. Stulginskio 1921 m. lapkričio 18 d. patvirtintus laikinuosius kariuomenės intendantūros etatus maisto ir pašaro dalį sudarė viršininkas (karininkas) ir 12 karo valdininkų: viršininko padėjėjas, mėsos tiekimo vedėjas, daržovių ir pašaro tiekimo vedėjas, odų tiekimo vedėjas, 2 vyr. raštvedžiai, 2 j. raštvedžiai, raštvedys-skaitvedys, j. 137 Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr. 150 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l Kariuomenės intendanto int. brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr. 153 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l Kariuomenės intendantūros ir jai priklaususių įstaigų karininkų ir civilių tarnautojų sąrašas, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l Kariuomenės intendantūros administracijos dalies sudėtis , LCVA, f. 929, ap. 5, b. 636, l

176 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) skaitvedys, mechanikas, 3 raštininkai (viršila, vyr. puskarininkis ir j. puskarininkis), 2 raštininkai-mašininkai (vyr. puskarininkiai) ir pasiuntinys (eilinis kareivis) 142. Nepriklausomybės kovoms vykstant ir joms pasibaigus, kariuomenei reikalingas maistas iš ūkininkų kurį laiką dar buvo rekvizuojamas. Šią tvarką buvo įvedusi Tiekimo ir maitinimo ministerija, kuri maistą rinko pasitelkusi suėmimo komitetus, vėliau tai darydavo apskričių intendantai. Tačiau šis darbas vyko sunkiai m. rekvizicijų buvo surinkta tik apie 70 proc. numatyto kiekio. Pagrindinės nesėkmės priežastys: a) netobulai dirbo suėmimo komitetų aparatas, b) per daug reikėjo atlikti fizinio darbo (ypač išrašant paskirstymo korteles), c) blogai dirbo vietinės savivaldybės. Be to, ūkininkai per rekvizicijas stengėsi atiduoti blogesnės rūšies grūdus m. sausio d. vykusiame apskričių savivaldybių atstovų ir apskričių intendantų suvažiavime buvo konstatuota, kad vietoj rekvizicijų geriau būtų iš ūkininkų supirkinėti grūdus. Tačiau tuo metu to daryti dar nebuvo galimybių. Tam trukdė šios priežastys: 1) sunki krašto finansinė padėtis, 2) politinė padėtis, 3) gyventojų nepasitenkinimas, nepastovios rinkos kainos ir kt. Vis dėlto nutarta rekvizicijas mažinti ir 1921 m. surinkti pusę raguočių galvijų ir ¼ bulvių kiekio, o riebalų ir vilnos visai neimti. Buvo palikta tik visa javų ir pašaro surinkimo norma 143. Tuo metu, be kariuomenės, intendantūra dar privalėjo aprūpinti Sveikatos departamento ir savivaldybėms priklausančias ligonines, Raudonojo Kryžiaus ligonines, tremtinių punktus, kalėjimus, apskričių arešto namus ir geležinkelininkus. Minėto suvažiavimo dalyviai nutarė: 1) ateityje maisto produktais aprūpinti tik kariuomenę ir tremtinių punktus, o visas kitas minėtas įstaigas tik iki 1922 m. sausio 1 d., 2) stengtis pereiti prie rekvizicijų pinigais. Atsižvelgiant į nevienodą žemių derlingumą, suvažiavime buvo nustatyti apskričių ūkių koeficientai: Alytaus 2,0 Rokiškio 2,5 Ežerėnų 0,5 Seinų 0,5 Kauno 2,5 Šakių 3,25 Kėdainių 2,75 Šiaulių 3,25 Kretingos 2,25 Tauragės 2,5 Marijampolės 3,25 Telšių 2,5 Mažeikių 2,50 Trakų 0,5 142 Laikinieji kariuomenės intendantūros etatai Nr. 76, Steigiamojo Seimo ir einančio prezidento pareigas A. Stulginskio patvirtinti , LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l Apskričių savivaldybių atstovų ir apskričių intendantų suvažiavimo darbuotės santrauka, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 181, l

177 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Panevėžio 3,0 Ukmergės 2,0 Pasvalio Biržų 3,5 Utenos 1,5 Raseinių 2,75 Vilkaviškio 4,0 144 Kariuomenės intendantūra metais patvirtino rekvizicijų kariuomenei aprūpinti sąmatą: 1. Rugių pūdų 2. Kviečių Miežių Avižų Žirnių Bulvių Mėsos, raguočių gyvojo svorio Mėsos, kiaulienos gyvojo svorio m. rekvizicijų metu intendantūrai pavyko surinkti: rugių 74 proc., kviečių 66 proc., miežių 82 proc., žirnių 93 proc., avižų 69 proc., bulvių 91 proc., raguočių 77 proc., riebalų 60 proc m. rekvizicijos buvo surenkamos dar prasčiau. Buvo surinkta: rugių 32 proc., kviečių 29 proc., miežių 30 proc., žirnių 36 proc., avižų 44 proc., bulvių 27 proc., raguočių 45 proc., kiaulių 38 proc., riebalų 36 proc m. sausio mėn. veikė 37 intendantūros maisto sandėliai, skerdykla Kaune, 1 muilo dirbtuvė, garo malūnas Kaune, 9 duonos kepyklos, buvo laikoma 14 gyvulių bandų 147. Dėl anksčiau minėtų aplinkybių aptariamojo laikotarpio pradžioje kariai buvo maitinami prastai (žr. 5 lentelę). 144 Ten pat, l Kariuomenės intendanto karo vald. V. Grudzinsko patvirtinta m. rekvizicijų sąmata, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 184, l Kariuomenės intendantūros darbuotės 1921 m. santrauka, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 333, l Ten pat. 176

178 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 5 lentelė 148 Eilinio kareivio maisto dienos davinys 1921 m. pradžioje Eil. Dienos davinys Produkto pavadinimas nr. Svarai Skatikai 1. Duona 2 2. Mėsa 48 arba silkės 72 arba mėsos ar žuvų konservai 48 arba kiaulienos mėsa Riebalai Kruopos, žirniai, pupelės arba kruopos duodamos 3, žirniai 1, ryžiai (pagal galimybę) pupelės 2, ryžiai 1 kartą sekmadieniais 5. Bulvės 1 6. Daržovės: džiovintos 4 arba žalios Druska 6 8. Kvietiniai miltai 8 9. Pipirai ¼ 10. Svogūnai Kava 3 arba arbata ¾ 12. Cukrus 10 P. S. Dienos davinio kaina 4 auksinai ir 59 skatikai. Siunčiant kareivius tarnybos reikalais, vietoj anksčiau minėto dienos davinio buvo išmokama grynais 6 auksinai 149. To meto sąlygomis šiek tiek geriau buvo maitinami tik Karo mokyklos mokiniai jų dienos davinio kaina siekė 7 auksinus ir 17 skatikų 150. Nuo 1922 m. sausio 1 d. šis maisto davinys dar pagerėjo jo kaina buvo 10 auksinų ir 69 skatikai. Be to, kiekvienam Karo mokyklos mokiniui maistui pagerinti papildomai dar buvo išmokami 9 auksinai 151. Išsiaiškinti, kokia padėtis, ir maitinimui pagerinti Gen. štabas 148 Lentelė sudaryta remiantis krašto apsaugos ministro plk. ltn. K. Žuko ir einančio tiekimų viršininko pareigas mjr. S. Zaskevičiaus įsakymu kariuomenei Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l Ten pat. 150 Ten pat. 151 Krašto apsaugos ministro J. Šimkaus įsakymas kariuomenei Nr. 16 4, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 47, l

179 Lietuvos Respublikos kariuomenė m m. liepos 6 d. patvirtino kariuomenės inspektoriaus gen. ltn. S. Nastopkos vadovaujamą komisiją, į kurią įėjo ūkio inspektorius plk. J. Koreva, plk. ltn. gyd. P. Sližys, vyr. gyd. V. Bendaravičius ir vet. gyd. mjr. A. Skačkauskas. Ji susipažino su padėtimi I pėst. divizijos 1-ajame, 3-iajame ir 4-ajame pėstininkų pulkuose, II pėst. divizijos 2-ajame, 5-ajame ir 8-ajame pulkuose, III pėst. divizijos 6-ajame, 7-ajame ir 9-ajame pėstininkų pulkuose ir IV pėst. divizijos 10-ajame, 11-ajame ir 12-ajame pėstininkų pulkuose, Atskirajame gudų batalione, I kavalerijos divizijos 1-ajame husarų, 2-ajame ulonų ir 3-iajame dragūnų pulkuose, keliose artilerijos baterijose, aviacijoje, keliose komendantūrose ir priėjo prie šių išvadų: 1. Bendra karių išvaizda rodo, jog jie nėra kupini sveikatos. Jų akyse nespindi energija ir jaunystė. Dalis 1921 m. šaukimo karių fiziškai nėra subrendę kariuomenei. 2. Prasta karių išvaizda nepakankamos mitybos padarinys. Duona daug kur labai blogos rūšies (ypač Panevėžio ir Alytaus kepyklų). Duonos dienos 800 g davinys kareiviams, pripratusiems namie prie didesnio jos kiekio, per mažas ir jį reikia padidinti iki 1 kg. Kareivių maistas per liesas daug kur trūksta riebalų. Mėsa nepaprastai liesa, duodama supjaustyta gabalėliais sriuboje. Joje daug kaulų, todėl nėra ką valgyti. Komisija siūlė mėsos davinį nuo 40 g padidinti iki 60 g. Nurodyta atkreipti intendantūros dėmesį į perkamus gyvulius. Konstatuota, jog duona kepama iš blogų miltų (rugių su ašakomis), dažnai pusžalė. Nuolat trūko daržovių. Maistas buvo labai vienodas: kasdien kruopos, blogos rūšies žirniai, dažnai jis kėlė karių pasibjaurėjimą, todėl nebuvo visas suvartojamas. Siekiant pagerinti maisto kokybę, intendantūrai nurodyta: 1) sutvarkyti maisto tiekimą ir padidinti jo normas; reikalauti, kad suėmimo komitetai priimtų į savo sandėlius švarius, gerai išvalytus javus, 2) kontroliuoti malūnus, 3) sutvarkyti kepyklų krosnis ir reikalauti iš jų valdininkų sąžiningo požiūrio į darbą ir kt. 152 Atsigaunant krašto ūkiui ir gerėjant intendantūros darbui karių maitinimas taip pat pastebimai pagerėjo m. spalio 1 d. kareivio maisto dienos davinio kaina siekė 1 Lt 53,9 ct, kareivio raštininko 2 Lt 7,63 ct, kariūno 2 Lt 14,5 ct, ligonio: paprasto 1 Lt 64,5 ct, silpno 2 Lt 20,25 ct 153. Dar ryškesni teigiami karių mitybos pokyčiai 20 a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje (žr. 6 lentelę). 152 Komisijos aktas Nr. 265, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 378, l Krašto apsaugos ministro plk. T. Daukanto įsakymas Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 63 (lapai nenumeruoti). 178

180 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 6 lentelė 154 Kariūnų, kareivių raštininkų ir eilinių kareivių dienos maisto daviniai nuo 1928 m. sausio mėn. Eil. nr. Produkto pavadinimas Dienos daviniai Kareivio Kariūno raštininko ir eilinio kareivio Kiekis Kaina Kiekis Kaina (gramaistais) (cen- (gramais) (centais) 1. Ruginė duona Mėsa: jautiena , ,42 arba kiauliena arba mėsos konservai arba silkė Riebalai 80 49, Kruopos košei 40 3,2 5. Kruopos sriubai , ,2 arba skaldyti žirniai arba kvietiniai miltai (75 proc.) arba ryžiai Bulvės , ,1 7. Daržovės (žalios) ,4 8. Druska 25 0, , Kvietiniai miltai (75 proc. ) 30 2, Kvietiniai miltai (1-os rūšies) , Cukrus 68 7, , Kava 10 1, ,783 arba arbata 4 1, , Prieskoniai 2 1,25 Iš viso 232, ,252 Pastabos: 1. Kiekvienam kariūnui valgiui pagaminti buvo skiriama po 75 ct, kareiviui raštininkui 70 ct. 2. Kava buvo vartojama 6 kartus, arbata 1 kartą per savaitę. Arbatai pirkti kiekvienam kareiviui raštininkui ir kareiviui buvo duodama po 7,5 ct, 154 Lentelė sudaryta remiantis krašto apsaugos ministro plk. T. Daukanto įsakymu kariuomenei Nr. 14 2, l

181 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. kariūnui 10 ct vienam dienos daviniui. 3. Silkės buvo valgomos 1 kartą per savaitę penktadieniais. Nesant kariuomenės intendantūros sandėliuose silkių, buvo vartojama jautiena. Dar 1923 m. gegužės 11 d. Ministrų Kabinetas leido KAM tarnaujančioms kariuomenės įstaigose gailestingosioms seserims: 1) nemokamai duoti kareivio maisto davinį ir 2) komandiruotės metu leisti važiuoti geležinkelio 2-ąja klase 155. Nuo 1928 m. sausio 1 d. buvo padidintas ir ligonių kareivių maisto davinys: 1) paprastas 175,859 ct, 2) padidintas 214,609 ct, 3) karininko 335,751 ct, sanatorinis 435,66 ct 156. Kariuomenės intendantūrai superkant maistą ir pašarą per kooperatines organizacijas, 1930 m. pradžioje kai kuriose kariuomenės dalyse kilo abejonių dėl kainų tikslumo. Apie tai kartais buvo rašoma jų pranešimuose, kurie nustatyta tvarka buvo pateikiami aukštesniesiems viršininkams. Šiuose pranešimuose dėl produktų pirkimo tvarkos ir kainų buvo atkreipiamas dėmesys į vietos ir kariuomenės intendantūros sudarytose sutartyse nurodytų kainų skirtumus. Reaguodamas į tai, kariuomenės intendantas plk. ltn. K. Navakas aiškino, jog tiekimo organai minėtus maisto pirkimus atliko griežtai laikydamiesi vyriausybės nustatytos tvarkos. Pavyzdžiui, Ministrų Kabineto nutarimu mėsa kariuomenei buvo tiekiama tarpžinybinės komisijos nustatytomis kainomis ir pristatymo sąlygomis. Minėtą tarpžinybinę komisiją sudarė Krašto apsaugos, Žemės ūkio, Finansų, Vidaus reikalų ministerijų ir Valstybės kontrolės atstovai. Svarstydama tiek produktų kainas, tiek jų pristatymo sąlygas, minėta komisija turėjo galvoje ne tik vietos rinkos kainas, bet ir bendrą šalies ekonominę padėtį. Tuo atveju, kai provincijoje mėsos ir riebalų kainos buvo mažesnės už komisijos nustatytą sutarties kainą, nebuvo pagrindo manyti, kad sutarties kaina per aukšta. Reikėjo žinoti, jog tuo metu Kauno įgula sudarė 50 proc. visos mūsų kariuomenės, o Kauno rinkos mėsos ir riebalų kainos gerokai prašoko sutarties kainas. Kai rangovas provincijoje (ir tai ne visur) už šiuos produktus mokėjo mažesnėmis, negu sutartyje nurodytosios, kainomis, Kauno įgulai šiuos produktus teko pirkti brangiau. Galiausiai žemos provincijos produktų kainos išlygindavo aukštesnes Kauno rinkos kainas. Pažymėtina, jog 1930 m. grūdų pirkimo srityje susiklostė ypatinga padėtis. Ankstesnių metų geras grūdų derlius sudarė nepalankias rinkos sąlygas pasiūla buvo didesnė už paklausą. Dėl šios priežasties grūdų kainos krito. Ministrų Kabinetas, vadovaudamasis bendrais ūkio politikos dėsniais, nustatė kitas grūdų kainas, kuriomis kooperatinės organizacijos turėjo mo- 155 Ten pat, l Ten pat, l

182 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) kėti ūkininkams. Šią kooperatinėms organizacijoms skirtą prievolę privalėjo kontroliuoti atitinkami Žemės ūkio ministerijos organai. Kariuomenės intendantūros sudarytose grūdų pirkimo sutartyse buvo pateiktos vyriausybės nutarimu nustatytos kainos. Taigi, vadovaudamosi tuo pačiu nutarimu kooperatinės organizacijos privalėjo grūdus pristatyti kariuomenei. Pastebėjusios, kad kooperatinės organizacijos superka kariuomenės reikmėms grūdus iš ūkininkų ne vyriausybės nustatytomis, o mažesnėmis kainomis, kariuomenės dalys konkrečius faktus turėjo pranešti kariuomenės intendantui, o šis į tokius atvejus atitinkamai reaguoti. Taigi, maisto produktų ir pašaro kariuomenės reikalams tiekimo organizacija buvo susijusi su bendra krašto ūkio politika. Centralizuoto tiekimo gaires nustatė vyriausybė, o tiekimo organai buvo tik šios politikos vykdytojai 157. Lietuviai, kaip žinome, visada mėgo skaniai ir sočiai pavalgyti. Atsižvelgiant į tai, vadovybės pastangomis jau 1932 m. buvo pasiekta, kad mūsų kareivio dienos maisto davinys būtų geras ir maistingas. Jis dargi buvo kaloringesnis už kai kurių Europos valstybių (kad ir kaimyninių) maistą. Mūsų kareivio maisto davinys tuo metu buvo planuojamas iš anksto ir buvo skirtas mėnesiui. Tai sudarė galimybę jį įvairinti. Vieno kareivio mėnesio maisto davinys kainavo 41 Lt 77,45 ct, metų 508,26 Lt. Be to, šv. Kalėdų ir šv. Velykų proga (4 dienas) jis buvo pagerinamas. Vieno kareivio maisto davinį pagerinti kainavo 4,95 Lt. Šv. Velykų šventėms dar buvo skiriamas 6 kiaušinių priedas 1,26 Lt. Lietuvos nepriklausomybės švenčių metu (vasario 16 ir rugsėjo 9 d.) ir kiekvienos kariuomenės dalies maistui pagerinti buvo skiriama po 1,25 Lt, iš viso 3,75 Lt. Priesaikos dieną kareivio maistui pagerinti buvo skiriama 0,19 Lt. Taigi, iš viso kareivio maistui pagerinti buvo skiriama 10,15 Lt, o per metus jo maistui buvo išleidžiama 518,41 Lt 158. Komplikuojantis tarptautinei padėčiai, kariuomenės tiekimo viršininkas brg. gen. Z. Gerulaitis 1938 m. balandžio 24 d. priminė kariuomenės intendantui brg. gen. K. Navakui, kad karo atveju Lietuva didesnio produktų pertekliaus neturėsianti, o kartais gali jų ir trūkti. Kadangi mūsų kareivio karo meto maisto davinys nebuvo mažas (ypač duonos, mėsos, gal ir riebalų normos), manyta, jog, pajutus produktų trūkumą, skirti tokį maisto davinį nebūtų tikslinga. Jis siūlė nustatyti ir pateikti sumažinto karo meto maisto davinio projektą 159. Atsižvelgiant į tai, krašto apsaugos ministro 157 Kariuomenės intendanto int. plk. ltn. K. Navako raštas Nr III karo apygardos viršininkui, LCVA, f. 520, ap. 1, b. 139, l LCVA, f. 1, ap.1, b. 321, l Kariuomenės tiekimo viršininko brg. gen. Z. Gerulaičio slaptas raštas Nr kariuomenės intendantui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 542, l

183 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. brg. gen. K. Musteikio 1939 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 8 ( 3) buvo nustatyti nauji kariūno, aspiranto, kareivio ir jūrininko mėnesiniai 30 dienų maisto daviniai, ši tvarka įsigaliojo nuo tų metų sausio 1 d. (žr. 7 lentelę). 7 lentelė 160 Kariūno, aspiranto ir jūrininko mėnesiniai 30 dienų maisto daviniai 1939 m. sausio 1 d. Eil. nr. Produkto pavadinimas kiekis gramais Kariūno ir aspiranto Kaina kiekis gramais Kareivio Kaina Jūrininko Kaina Kiekis gramais litais centais litais centais litais centais 1. Ruginė duona , , ,5 2. Jautiena (mėsa) , , Lašiniai arba kiaulių papilvės, šoninės bei nugaros Sviestas , Pienas (litrais) 2 40, Miežinės kruopos , , ,3 7. Kvietiniai miltai (75 proc. ) Skaldyti žirniai , , ,4 9. Lakštiniai , ,2 10. Druska 750 8, , , Miežinė kava , Cukrus , Bulvės Daržovės Prieskoniai Iš viso, be daržovių ir bulvių 48 45, , Lentelė sudaryta remiantis krašto apsaugos ministro brg. gen. K. Musteikio įsakymu kariuomenei Nr. 8 3, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 134 (lapai nenumeruoti). 182

184 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Pastabos: 1. Karo policijos auklėtiniams kasdien, be kareivio maisto davinio, buvo skiriama po 35 ct (maistui pagerinti). 2. Vietoj jautienos (mėsos) vieną kartą per savaitę buvo duodama žuvies. 3. Bulvių ir daržovių davinių vertę, nelygu rajonas ir įgula, nustatydavo kariuomenės dalys pagal Tiekimo valdybos aplinkraščiuose skelbiamas sezonines kainas m. spalio mėn. kariuomenės intendantūrai iškilo itin dideli uždaviniai. Dauguma jų buvo neaiškūs. Lietuvos vadovybei tų pačių metų spalio 10 d. su SSRS vyriausybe pasirašius anksčiau minėtą savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią nustatytose Lietuvos vietose buvo leista laikyti sovietinių sausumos ir oro pajėgų dalinius, visų pirma reikėjo išsiaiškinti šių įgulų aprūpinimo sąlygas ir mūsų teritorijos išteklius. Intendantūros vadovybė pageidavo, kad šios dalys neturėtų reikalų arba jų turėtų kuo mažiau su mūsų krašto rangovais ir pirkliais ir apsirūpintų pirkdamos iš kooperatinių organizacijų. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti aprūpinimo galimybes, susitarti su atitinkamais valdžios organais, iš kur sovietinių įgulų dalys gaus tiekinius, kokiomis sąlygomis, kokia bus atsiskaitymo už juos tvarka, kaip jos bus aprūpinamos maistu, pašaru, statybinėmis medžiagomis, darbo jėga, kuru, elektra, medikamentais, kaip rengiamasi kovoti su arklių ligomis, kokia bus apgyvendinimo tvarka ir t. t. 161 Kariuomenės intendantas brg. gen. K. Navakas 1939 m. spalio mėn. raporte kariuomenės tiekimo viršininkui Sovietų Sąjungos kariuomenės Lietuvoje aprūpinimą maistu ir pašaru siūlė organizuoti tam tikra tvarka: 1. Visas aprūpinimas turėjo būti centralizuotas. Tai atlikti reikėjo pavesti mūsų kariuomenės intendantūrai. Jo manymu, pirkti produktus patiems sovietinių pajėgų atstovams nereikėjo leisti. Sovietų vadovybė turėjo pranešti kariuomenės intendantui, kur, kiek ir kokių produktų reikės tais metais, o kariuomenės intendantūra šiuos produktus nupirkti. Kai kurių produktų duonos, miltų, kruopų, žirnių, avižų tiekimą siūlė pavesti Lietūkiui ir jo kooperatyvams, Maistui tiekti mėsą ir riebalus, Pienocentrui pieną, sviestą ir kt. Bulves, daržoves ir šieną būtų tiekę kiti rangovai. Kariuomenės intendantūra su jais turėjo sudaryti sutartis, o rangovai tiekti produktus tiesiog Rusijos įguloms, iš jų gauti kvitus ir pateikti kariuomenės intendantūrai, kuri juos apmokėtų. O produktus iš rangovų turėjo priimti Rusijos įgulos. Kiekvienoje įguloje turėjo būti mūsų intendantūros karininkas, kuris būtų rangovo ir sovietų kariuomenės tarpininkas, spręstų vietoje nesusipratimus ir užtikrintų Rusijos kariuomenės ir mūsų Intendantūros 161 Int. plk. K. Pažemecko raštas kariuomenės intendantui 1939 m. spalio mėn., LCVA, f. 1, ap. 1, b. 508, l

185 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ryšį. Visus reikalavimus ir įvairias pretenzijas, susijusias su maistu ir maitinimu, rusai turėjo perduoti šiam karininkui. Maisto davinys ir produktų proporcijos turėjo būti tokios pat kaip ir Lietuvos kariuomenėje, produktų kainos nustatomos taip pat mūsų kariuomenėje nustatyta tvarka. Mobilizacinių atsargų SSRS kariuomenei laikyti nevertėtų. 2. Dėl produktų tiekimo, atrodo, sunkumų neturėjo kilti jų Lietuvoje turėta pakankamai. Sunkiau tik buvo dėl nederliaus patiekti nustatytą kiekį šieno ir avižų. Taip pat kartais galėjo kilti sunkumų ir dėl importo trukdžių tiekiant produktus, kurie buvo importuojami iš užsienio, pavyzdžiui, druską ir pan. Todėl su SSRS kariuomenės atstovais reikėjo tartis, kad jie turės pasirūpinti importuoti Lietuvoje dėl minėtų priežasčių trūkstamus produktus. Ypač teko pabrėžti pašaro importo būtinybę. SSRS kariuomenės aprūpinimą smulkiomis prekėmis reikėjo pavesti ekonominei karių bendrovei, kuri galėjo įsteigti jos įgulose savo krautuves 162. Kaip minėjome anksčiau, 1939 m. lapkričio 9 d. iš Finansų, Krašto apsaugos ir Žemės ūkio ministerijų atstovų buvo sudarytas specialus komitetas SSRS ginkluotosioms pajėgoms maistu ir pašaru aprūpinti. Jo pirmininkas buvo dr. Juozas Urmonas, Krašto apsaugos ministerijos atstovas int. plk. ltn. B. Svilas. Daug pastangų padėjusios ir gana sėkmingai tvarkiusios karių mitybos reikalus intendantūros, pirmiausia jos maisto ir pašaro dalies, darbuotojai atliko itin didelį darbą tiek užtikrinant kariuomenei būtiną arklių skaičių, tiek aprūpinant juos pašaru. Tai buvo aštri problema. Be karinės jėgos kurį laiką neįstengta surinkti jų tiek, kiek reikėjo frontui. Iki 1921 m. sausio 1 d. buvo surinkta pūdų šieno, arba 55,1 proc. reikiamo kiekio. Rekvizuoti rengtasi arklių, kariuomenėje jų turėta Pašarui surinkti ir rekvizicijoms paspartinti krašto apsaugos ministras ir einantis vyr. kariuomenės vado pareigas plk. ltn. K. Žukas 1921 m. sausio 5 d. paskelbė instrukciją rekvizicijų būriams. Joje buvo skelbiama: 1. Pritrūkus kariuomenei pašaro ir apskričių intendantams nesugebant surinkti reikiamo jo kiekio, kariuomenės dalys siunčia apskričių intendantams pagalbon specialius rekvizicijų būrius. 2. Kiekvienas būrys sudaromas iš 2 karininkų ir 16 kareivių. 3. Būriai turi teisę atlikti rekvizicijas tik tose vietose ir rekvizuoti išteklius tik tų asmenų, kuriuos nurodo apskričių intendantai ar valsčių viršaičiai. 4. Būriai turi teisę rekvizuoti tik tai, ką nurodys apskričių intendantai ir 162 Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako raportas Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 508, l KAM intendantūros maisto ir pašaro dalies viršininko slaptas raportas Nr. 1 tiekimo viršininkui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 18, l

186 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) tik drauge su intendantūros atstovu. 5. Rekvizicijos turi būti vykdomos dalyvaujant savivaldybių atstovams. 6. Turi būti sudaromas rekvizuotų pašarų sąrašas arba išrašomas kvitas 2 egzemplioriais. 7. Gyventojas, neturintis šieno ar dobilų, gali juos pakeisti vasariniais šiaudais proporcingai pagal kainų skirtumą. 8. Rekvizuotą pašarą valsčius su savo atstovu turi pristatyti į artimiausią intendantūros sandėlį ir gauti kvitus. 9. Savo žygiuose būriai gali naudotis pastotėmis, vadovaudamiesi to meto galiojančiomis taisyklėmis. 10. Už būrio prasižengimus turi atsakyti jo vyresnysis. Krašto apsaugos ministras reikalavo ypač pagreitinti pašaro rekvizicijas Vilkaviškio, Marijampolės, Šiaulių, Rokiškio, Panevėžio, Telšių, Mažeikių, Kretingos, Tauragės, Raseinių ir Pasvalio apskrityse 164. Tomis dienomis I pėst. divizija rinko šieną Kėdainių, Ukmergės, Telšių ir Ežerėnų, II Rokiškio, Panevėžio ir Utenos, IV Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus ir Šakių apskrityse. III pėst. divizijai ir Kauno įgulai liko Šiaulių, Pasvalio, Raseinių, Kretingos ir Mažeikių apskritys. Tauragės apskritis buvo skirta Kariuomenės veterinarijos ligoninei. Kauno ir Kaišiadorių apskrityse buvo surinkta visa šieno norma. Kariuomenę buvo sunku aprūpinti ir dėl nesutvarkyto transporto. Daug kartų pašarą teko vežti pastotėmis. Tam tikruose ruožuose buvo nesutvarkytas traukinių eismas 165. Krašto apsaugos ministro 1921 m. sausio 1 d. įsakyme kariuomenės dalims buvo įsakyta siunčiamus rekvizicijų būrius perduoti: pėst. pulkui 2 karininkus ir 10 kareivių Marijampolės, pėst. pulkui 2 karininkus ir 10 kareivių Vilkaviškio, 3. 3 pėst. pulkui 2 karininkus ir 10 kareivių Šiaulių, 4. 5 pėst. pulkui 2 karininkus ir 10 kareivių Rokiškio, 5. 8 pėst. pulkui 2 karininkus ir 10 kareivių Panevėžio, 6. 9 pėst. pulkui 2 karininkus ir 10 kareivių Mažeikių, 7. 1 pėst. pulkui 2 karininkus su 10 kareivių Telšių, 8. 1 raitelių pulkui 2 karininkus ir 10 kareivių Pasvalio, 9. 2 raitelių pulkui 2 karininkus ir 10 kareivių Kretingos, 10. I baterijai 2 karininkus ir 10 kareivių Tauragės, 11. II baterijai 2 karininkus ir 10 kareivių Raseinių apskrities intendanto žinion. 164 Krašto apsaugos ministro ir e. vyr. kariuomenės vado pareigas plk. ltn. K. Žuko įsakymas kariuomenei Nr. 4 1, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37 (lapai nenumeruoti). 165 KAM intendantūros skyriaus maisto dalies viršininko slaptas raportas Nr. 1 tiekimų viršininkui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 181, l

187 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Šie būriai turėjo pradėti darbą 1921 m. sausio 9 d. 166 Savo ruožtu kariuomenės intendantas karo vald. V. Grudzinskas 1921 m. sausio 9 d. slaptame raporte tiekimų viršininkui, aliarmuodamas apie tikrą pašaro krizę, trūkstant jo krašte ir nesant galimybių gauti užsienyje, ragino susirūpinti ir ieškoti išeities. Jis teigė, jog būtų geriausia, jei pačios kariuomenės dalys savo teritorijose esančiuose dvaruose apsėtų žolėmis tam tikrus plotus. Siūlė tiekimų viršininkui iš anksto tartis dėl to su Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerija arba leisti tai padaryti pačiai intendantūrai, kad iš anksto tam būtų numatyti tam tikri neturintys savininkų dvarai (ūkiai). Tarp tokių buvo minimas Okuličiaus dvaras Jonavos valsčiuje (daugiau kaip 300 ha nenaudojamos žemės), IX fortas, A. Freda ir kt. 167 Sausio 15 d. krašto apsaugos ministro plk. ltn. K. Žuko įsakymas dėl pašaro rekvizicijos buvo papildytas. Kariuomenės intendantui buvo įsakyta papildomai surinkti visus likusius pašaro išteklius iš ūkių, didesnių kaip 75 dešimtinės (Suvalkijoje didesnių kaip 100 margų). Be abejo, rekvizicija pagal įprastas normas tuose ūkiuose taip pat turėjo būti atlikta. Ūkio reikalams nurodyta palikti vienam suaugusiam gyvuliui 20 svarų šieno ir 10 svarų šiaudų dienai, atsižvelgiant į tai, kad arkliai turi būti šeriami iki gegužės 10 d. 168 Pažymėtina, kad tų metų birželio 13 d. Lietuvos kariuomenėje turėjo būti arklių, o faktiškai jų buvo tik Tuo metu pašaro stoką Lietuvoje lėmė tai, kad pievų buvo mažai ir tos pačios prastos. Mūsų krašte nebuvo upių, kurios plačiai užlietų šalia esančias lankas. Kariuomenės intendanto karo vald. V. Grudzinsko teigimu, mūsų pievos tai arba pripuolamai išmėtyti papieviai, arba slėnios balotos pievos, arba šienaujamos aikštės, pamiškiai, pakrūmiai, o užliejamų derlingų lankų buvo labai maža. Beveik nebuvo kultūrinių pievų. Vyraujant trilaukio ūkio sistemai, dobilų ir kitų žolių buvo nepakankamai sėjama, kur kas mažiau negu iki Pirmojo pasaulinio karo, nes be mineralinių trąšų jos blogai augo. Iki karo, kai mūsų kraštas neturėjo savo kariuomenės, net esant neblogam derliui, mūsų ūkininkai, ypač vidutiniai ir smulkieji, visada pašaro stokodavo. Visiems buvo gerai žinoma apie galvijų išsekimą pavasario pradžioje dėl prasto šėrimo žiemą. Todėl mūsų ūkininkai, įpratę laikyti daug 166 Krašto apsaugos ministro ir e. vyr. kariuomenės vado pareigas plk. ltn. K. Žuko įsakymas kariuomenei Nr. 4 1, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37 (lapai nesunumeruoti). 167 Kariuomenės intendanto karo vald. V. Grudzinsko slaptas raportas Nr. 4 tiekimų viršininkui, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 181, l Krašto apsaugos ministro plk. ltn. K. Žuko įsakymas kariuomenei Nr. 10 1, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l KAM Generalinio štabo rikiuotės skyriaus sudėties dalies viršininko žinios apie etatinį faktinį arklių skaičių ir jų trūkumą kariuomenės dalyse , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 160, l

188 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) galvijų, pašarą labai brangino, vengdavo jį išleisti iš savo ūkio, stengdavosi jo dar prisipirkti ar nuomodavo pievas. Žmonės buvo įsitikinę: Prastas ūkininkas, kuris parduoda savo ūkio pašarą. Tuo metu geriausios buvo dvarų pievos. Bet jie atliekamas pievas arba išnuomodavo, arba prastesnes tiesiog išganydavo, tačiau neparduodavo. Dėl to didesni ir didieji ūkiai pašaro į turgų neveždavo. Lengviau būdavo surinkti daugiau grūdų jų kiekvienas ūkininkas atveždavo parduoti į turgų. Grūdų Lietuvoje paprastai buvo surenkama iki 60 proc. skirtos normos. O apsirūpinti pašaru buvo sunkiau. Trejų paskutinių metų praktika parodė, kad kariuomenės reikalavimus sunku, o kartais tiesiog neįmanoma buvo patenkinti tiekiant vien savo krašto pašarus. Šieno kasmet buvo surenkama nepakankamai. Dėl šieno ir vasarojaus nederliaus ir nelaukto gyvulių skaičiaus padidėjimo 1921 m. susiklostė ypač sunki padėtis. Iš numatyto kiekio ( pūdų) tesurinkta vos Todėl po Naujųjų metų iškart ir teko imtis kraštutinių priemonių paskelbti pašaro rekviziciją padidintomis kainomis, imant iš ūkių, didesnių kaip 70 dešimtinių, visus atliekamus pašaro išteklius. Nors buvo imtasi kraštutinių priemonių ir dar apie pūdų šieno buvo gauta iš Latvijos, dėl pašaro stygiaus susidariusi padėtis liko kritiška. Norint išvengti m. pašaro krizės ir su ja susijusių sunkumų, būtinai reikėjo gauti užsienyje mažiausia pūdų šieno 170. Krašto apsaugos ministrui inž. mjr. J. Sližiui sutikus, nuo 1923 m. liepos 15 d. kariuomenės dalims ir karo įstaigoms buvo leista pačioms rinkti pašarą 171, už jį mokant rinkos kaina, bet neviršijant nurodytos atskiriems rajonams vieno centnerio šieno kainos: 1. Kauno rajone 6,0 Lt 2. Šakių ir Raseinių rajonuose 5,0 Lt 3. Šiaulių rajone 5,5 Lt 4. Kėdainių rajone 5,5 Lt 5. Panevėžio rajone 5,5 Lt 6. Rokiškio rajone 5,0 Lt 7. Ežerėnų (Zarasų) rajone 4,5 Lt 8. Utenos rajone 5,0 Lt 9. Anykščių rajone 5,0 Lt 10. Ukmergės rajone 5,25 Lt 11. Alytaus rajone 5,0 Lt 12. Marijampolės rajone 6,0 Lt 170 Kariuomenės intendanto karo vald. V. Grudzinsko slaptas raportas Nr. 84 krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 181, l Krašto apsaugos ministro mjr. inž. J. Sližio įsakymas kariuomenei Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 54, l

189 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 13. Vilkaviškio rajone 6,5 Lt 14. Telšių rajone 4,5 Lt 15. Klaipėdos krašte: a) Klaipėdoje 4,5 Lt, b) įskaitant ir atvežimą į vagoną Klaipėdos krašto geležinkelio stočių rajone 4,5 Lt 172 Visa atsakomybė už pašaro pirkimą (kad tai būtų padaryta laiku) ir jo priėmimą į kariuomenės dalių sandėlius teko divizijų intendantams 173. Rugsėjo 12 d. visos kariuomenės dalys ir karinės įstaigos privalėjo pačios visiems metams apsirūpinti šiaudais čiužiniams ir pakratais arkliams. Už šiaudų centnerį leista mokėti provincijoje iki 2,5 litų, o Kaune iki 3 litų 174. Taikos laikotarpiu ir taupant lėšas pamažu buvo mažinamas tiek pačios kariuomenės, tiek jai reikalingų arklių skaičius. Antai 1929 m. sausio 1 d. kariuomenės reikmėms turėjo būti laikomi tik arkliai: artilerijos poreikiams 412, jojamų 1 628, važiuojamų Tačiau galimo karo atveju buvo numatyta juos mobilizuoti ir skaičių padidinti iki Tenka pažymėti, jog kariuomenės arklių aprūpinimo pašaru problema buvo itin aktuali per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį ir kariuomenės vadovybei bei intendantūrai kėlė nemažai rūpesčių. Vadovybė kasmet skelbė aplinkraščius intendantūrai, kad atkreiptų dėmesį į arklių aprūpinimo pašaru svarbą ir sureguliuotų jo kainas. Pavyzdžiui, vadovaujantis krašto apsaugos ministro aplinkraščiu m. sezonui, t. y. nuo 1937 m. liepos 1 d. iki 1938 m. liepos 1 d., kariuomenės dalims, perkančioms iš pašaro gamintojų dobilus, šieną ir šiaudus, leista mokėti už centnerį (50 kg): dobilų iki 6,50 Lt, šieno 5,50 Lt, šiaudų 3,00 Lt. Kariuomenės dalys privalėjo pačios stengtis supirkti pašarą tiesiog iš gamintojų. Jeigu dėl kokių nors priežasčių kuri nors kariuomenės dalis tiesiogiai iš gamintojų pašaro įsigyti negalėjo, buvo leidžiama pirkti jį varžytinių, rungtynių ar kitu kuriuo nors įstatymų nustatytu būdu. Kad tai galėtų daryti, kariuomenės dalis privalėjo gauti specialų kariuomenės intendanto leidimą. Kariuomenės dalys, perkančios pašarą netiesiogiai iš gamintojų, 172 Kariuomenės intendanto plk. J. Korevos vadovaujamos komisijos, nustačiusios pašaro (šieno ir šiaudų) kainas, protokolas, LCVA, f. 516, ap. 1, b. 70, l Ten pat, l Kariuomenės intendanto plk. J. Korevos aplinkraštis Nr. 2/6705 visų divizijų intendantams, vietinės kariuomenės brigados vadui, Karo technikos valdybai, karo sanitarijos viršininkui ir inžinerijos pulko vadui, ten pat, l Arklių skaičius kariuomenėje , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 270, l Karo veterinarijos viršininko vet. gyd. plk. ltn. P. Kvedaro slaptas pranešimas Nr. 64 tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 296, l

190 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) negaudavo premijų savo ekonominiams ištekliams papildyti 177. Kilus karo grėsmei, arkliams pirkti kariuomenės intendantūrai buvo skirta litų m. sezonui, t. y. nuo 1939 m. liepos 1 d. iki 1940 m. liepos 1 d., kariuomenės dalims, perkančioms pašarą, leista mokėti anksčiau aptartomis sąlygomis ir nustatytomis didžiausiomis kainomis už vieną centnerį: dobilų iki 6,25 Lt, šieno 5,50 Lt, šiaudų 3,00 Lt 179. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo uždrausta kai kuriuos žemės ūkio produktus išvežti iš Lietuvos. Šis draudimas galiojo ir palyginti taikiu laikotarpiu, t. y. Lietuvai ir SSRS pasirašius savitarpio pagalbos sutartį ir atsiradus jos kariuomenės įgulų mūsų krašte. Laikui bėgant šis draudimas buvo panaikintas, išskyrus avižų ir avikailių eksportą. Avižų eksportas 1939 m. sudarė tonų (1938 m. derliaus), tačiau 1940 m. padidėjus arklių skaičiui kariuomenėje ir krašte (internuota apie arklių V. L.), dėl sovietų kariuomenės arklių avižomis aprūpinimo ir apskritai dėl avižų poreikio padidėjimo krašte sulaukus menko šieno ir dobilų derliaus, kariuomenės intendantūra 1940 m. buvo priversta pati pirkti iš Lietūkio avižų tonų daugiau negu 1939 m. Tokiomis aplinkybėmis eksportuoti avižas buvo neracionalu, o karo atveju neabejotinai jų būtų trūkę. Avikailių eksportą teko sulaikyti dėl sunkesnio vilnų milinėms importo ir dėl nemažo avikailių, kurių ištekliai krašte nebuvo dideli, kariuomenei poreikio 180. Kariuomenės intendantūros Maisto ir pašaro daliai nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje vadovavo int. plk. ltn. Balys Svilas. Be to, joje dirbo maisto ir pašaro tiekimo vykdytojas adm. mjr. Vladas Bandžius, sutarčių vykdytojas adm. mjr. Stasys Krukauskas, buhalteris int. kpt. Juozas Bačkis ir skaitvedys civ. tarn. ats. kpt. Antanas-Vytautas Plaušinaitis Prekių dalis. Tai buvo viena iš svarbiausių intendantūros dalių, nes joje buvo atliekamas milžiniškas darbas, be kurio tinkamai pasirengti karui buvo neįmanoma. ši dalis aprūpino kariuomenę visu intendantūros tiekiamu turtu, išskyrus maistą žmonėms ir pašarą arkliams bei raštinės reikme- 177 Kariuomenės tiekimo valdybos slaptas aplinkraštis Nr. 2, LCVA, f. 516, ap. 1, b. 177, l Kariuomenės intendanto padėjėjo int. plk. V. Butausko slaptas-asmeniškas raštas Nr Kariuomenės tiekimo valdybos mobilizacijos reikalų vedėjui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 472, l Kariuomenės tiekimo valdybos slaptas aplinkraštis Nr. 3, LCVA, f. 516, ap. 1, b. 127, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 542, l Kariuomenės intendantūros karininkų ir civilių tarnautojų sudėtis , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l

191 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. nis m. prekių dalyje tarnavo l karininkas, 4 karo valdininkai, 1 viršila, 2 vyr. puskarininkiai ir 2 j. puskarininkiai 182. Prekių dalis kariuomenės aprūpinimo srityje vykdė šias funkcijas: 1. Tikrino ir derino kariuomenės dalių ir įstaigų turto ateinantiems metams reikalavimus. 2. Pirko reikalingą kariuomenei turtą tiek įvairias medžiagas, tiek gaminius. 3. Teikė reikiamų gaminių gamybos užsakymus intendantūros, artilerijos ir privačioms dirbtuvėms. 4. Kontroliavo nupirkto iš rangovų ir užsakyto dirbtuvėse turto tiekimą. 5. Skirstė ir išduodavo kariuomenės dalims ir įstaigoms priklausantį turtą. 6. Kontroliavo turto judėjimą kariuomenės dalyse ir įstaigose. 7. Tikrino kariuomenės dalių ir įstaigų pinigų reikalavimus turtui, kuris nebuvo tiekiamas, įsigyti, taip pat kaip jie naudojami turtui remontuoti, laikomi kaip karo meto ištekliai turtui konservuoti, baltinių skalbimui ir t. t. 8. Susirašinėjo su kariuomenės dalimis ir įstaigomis dėl turto išdavimo ir pinigų asignavimo. Šioje srityje teikė nurodymus kariuomenės dalims ir įstaigoms raštais ir aplinkraščiais. 9. Susirašinėjo su kariuomenės tiekimo viršininku, Valstybės kontrolės pareigūnais, rangovais, Finansų ministerijos Mokesčių departamentu, mokesčių inspektoriais, kainų tvarkytoju ir kitais dėl tiekiamo turto pirkimo, sutarčių sudarymo, jų vykdymo, likvidavimo ir atsiskaitymo. 10. Susirašinėjo (paprastai ir slaptai) su įvairiomis įstaigomis, įmonėmis ir asmenimis prekių dalies veiklos klausimais. 11. Dirbo mobilizacinį darbą, kuris tiesiogiai buvo susijęs su prekių dalimi. 12. Priimdavo įvairius interesantus pagal savo kompetenciją. 13. Rūpinosi perkamo turto kokybe ir pavyzdžiais. 14. Sudarinėjo paprastų ir nepaprastųjų išlaidų sąmatas. 15. Sudarinėjo pirkimo planus ir atlikdavo kitus čia neišvardytus darbus 183. Nepriklausomybės kovoms pasibaigus, intendantūros padėtis buvo labai sunki. Visko trūko. Sandėlyje drabužių beveik, o avalynės visiškai nebuvo. Atsižvelgdamas į tokią padėtį, kariuomenės intendantas V. Grudzinskas 1921 m. sausio 29 d. apie tai susirūpinęs įspėjo tiekimo viršininką, prašydamas visų pirma užpirkti drabužių ir avalynės: a) Skubiausiai reikėjo: porų pusbačių, antklodžių ir 182 Laikinieji kariuomenės intendantūros etatai Nr. 76, patvirtinti Steigiamojo Seimo , LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr. 153 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l

192 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) m. drobės autams. b) Iki tų metų balandžio 1 d. turėjo būti atvežta į Kauną: vnt. kelnių, vnt. palaidinių, vnt. apatinių marškinių arba drobės, vnt. apatinių kelnių arba drobės, vnt. chalatų ligoniams, vnt. paklodžių arba drobės, vnt. užvalkalų arba drobės, vnt. antklodžių, vnt. impilų pagalvėms arba drobės, vnt. čiužinių, porų pusbačių, vnt. aprišalų kojoms, 100 vnt. lauko virtuvių. c) Iki tų metų liepos 1 d. turėjo būti pristatyta: vnt. milinių, vnt. mundurų, vnt. kelnių, vnt. apatinių marškinių, vnt. apatinių kelnių, vnt. apatinių šiltų marškinių, vnt. šiltų kelnių, vnt. šiltų pirštinių, vnt. paklodžių, vnt. užvalkalų, vnt. antklodžių, vnt. čiužinių, porų pusbačių, porų ilgų batų 184. Nesulaukęs tiekimų viršininko nei paramos, nei atsakymo, intendantas karo vald. V. Grudzinskas tų pačių metų vasario 21 d. pakartojo, kad kuo greičiau reikia siųsti komisiją į užsienį drabužių ir kitų reikmenų pirkti. Visiškai nebeturima baltinių, marškinių, apatinių kelnių, paklodžių, užvalkalų ir kt., o viršutinių drabužių užteksią tik savaitei. Be to, neliko antklodžių, o autai kareiviams nebeišduodami nuo praeitų metų, nes jų nebėra, kaip ir medžiagos jiems siūti 185. Prie šio rašto buvo pridėtas tais metais reikalingų kariuomenei daiktų sąrašas. Iš jo matyti, jog tuo metu reikėjo įsigyti užsienyje 30 pavadinimų būtiniausių daiktų už auksinų, 11 pavadinimų daiktų buvo galima nusipirkti vietoje iš varžytinių už auksinus. Iš viso šiems būtiniausiems reikmenims įsigyti reikėjo auksinų 186. Pažymėtina, jog valdiškais drabužiais tuo metu nebuvo aprūpinami net mobilizuoti karininkai, jiems buvo skiriamos auksinų pašalpos aprangai įsigyti 187. Iš pateiktų duomenų matyti, jog tuometis kariuomenės aprūpinimas buvo menkas, trūko pačių paprasčiausių ir įvairiausių priemonių, kuriomis vietos pramonė negalėjo aprūpinti ir kurioms įsigyti reikėjo daug lėšų. Sunki kariuomenės padėtis ne kartą buvo svarstyta vyriausybės posėdžiuose m. rugsėjo 18 d. Ministrų Kabinetas leido Krašto apsaugos ministerijai 184 Kariuomenės intendanto karo vald. V. Grudzinsko skubus slaptas raportas Nr.10/21 tiekimų viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 146, l Kariuomenės intendanto karo vald. V. Grudzinsko visiškai slaptas raportas tiekimų viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 146, l Kariuomenės intendanto karo vald. V. Grudzinsko žinios apie kariuomenei reikalingų daiktų 1921 m. skaičių, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 181, l Kariuomenės intendantūros kanceliarijos viršininko raštas Nr. 407 Sanitarijos skyriaus viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 156, l

193 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. mažesne kaina išduoti karininkams ir karo valdininkams po vieną drabužių komplektą: milinę, švarką (mundurą) ir vienas viršutines kelnes. Atsižvelgiant į ją gavusio algos dydį, šio drabužių komplekto kaina turėjo svyruoti nuo iki auksinų. Nustatyta suma turėjo būti išskaitoma kas mėnesį iš drabužius gavusiojo algos 188. Tenka pažymėti, jog iki 1922 m. pabaigos kariuomenės intendantūra nebuvo aiškiai nustačiusi, kiek ir kokių tiekimo dalykų reikia mūsų kariuomenei. Jos aprūpinimas buvo epizodinis, numatytas tik faktiniam žmonių ir arklių skaičiui. Rimtų, perspektyvių, apgalvotų planų neturėta. Dėl to intendantūros sandėliuose nebuvo jokios atsargos didesnei kariuomenei aprūpinti. Lietuvos pramonė dar tik buvo pradėjusi kurtis ir negalėjo aprūpinti intendantūros darbužiais, apavu, uniformomis, ekipuote ir kitais dalykais. Tiesa, minėtu laikotarpiu šis tas buvo nuveikta: kariuomenės reikmėms Juodupėje (Rokiškio apskr.) pradėjo dirbti O. Trėjaus gelumbės fabrikas, Šiauliuose Choronžickių ir Frenkelio odų fabrikai, Kaune Falkausko avalynės fabrikas, Vislickio muilo ir Rozmarino konservų dirbtuvės. Nuo to laiko šių fabrikų gaminamų prekių užsienyje teko pirkti vis mažiau. Tačiau intendantūra, už kariuomenės aprūpinimą atsakinga institucija, šiuo atveju neturėjo jokių parengtų planų ir konkrečių vadovybės nurodymų. Visiškai neturėta šioje srityje ir kvalifikuotų kadrų. Aprimus karo veiksmams, kaip ir visa mūsų kariuomenė, intendantūra pradėjo ruoštis taikos meto gyvenimui. Tai, ką buvo galima daryti per karą, ne visada ir ne visur tiko taikos metu. Karo laikų veiklos metodai taikiu laikotarpiu dažnai buvo draudžiami, todėl intendantūra, kaip kariuomenės ūkio skyrius, turėjo daug ką pradėti tvarkyti iš naujo. Tačiau tokiai pertvarkai atlikti nebuvo tinkamų, kvalifikuotų specialistų. Kaip jau minėjome, atsižvelgiant į tai 1922 m. spalio 20 d. kariuomenės intendantas karo vald. V. Grudzinskas buvo atleistas iš einamų pareigų ir komandiruotas į Čekoslovakijos intendantūros mokyklą. Mjr. J. Acukas buvo pasiųstas į Vokietiją susipažinti su cheminės technologijos sritimi 189. Laikinai paskirtas į kariuomenės intendanto pareigas ūkio inspektorius plk. J. Koreva iškart kreipėsi į krašto apsaugos ministrą, prašydamas nurodyti: 1. kokia bus nustatyta kariuomenės sudėtis nuo 1923 m. sausio mėn. 1 d.; 2. ar, kilus karui, reikės turėti nustatytam kariuomenės skaičiui drabužių ir baltinių atsargą; 3. ar, kilus karui, padidės (ir kiek procentų) mūsų kariuomenės žmonių ir arklių skaičius; 188 Ministrų Kabineto reikalų vedėjo raštas Nr Krašto apsaugos ministerijai, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 239, l Plk. J. Acukas, Kariuomenės intendantūra, Mūsų žinynas, t. 15, K., 1928, p

194 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 4. jei padidės kariuomenė, ar numatytam mobilizuoti žmonių skaičiui reikės tuo metu parengti uniformų ir ekipuotės atsargą. Kariuomenės intendantas laukė krašto apsaugos ministro nurodymo 190. Kariuomenės intendantūros valdyboje ir provincijos įstaigose tuo metu dirbo 379 tarnautojai 191. KAM Centrinės buhalterijos duomenimis, intendantūros išlaidų kariuomenei aprūpinti būsimais 1923 metais sąmata buvo parengta kareivių, karininkų ir karo valdininkų bei laisvai samdomų tarnautojų, taip pat arklių. Be to, į šį skaičių įėjo pasienio dalių kareivių, 100 karininkų bei karo valdininkų ir arklių. Svarstydama šį sąmatos projektą, Seimo biudžeto komisija 1922 m. lapkričio mėn. ją gerokai sumažino. Dėl to kariuomenės intendantūra nuo 1923 m. sausio 1 d. galėjo mokėti algas karininkų ir karo valdininkų, mokėti algas ir aprūpinti drabužiais kareivių. Pašaras buvo apskaičiuotas arklių 192. Taupumo sumetimais 1923 m. buvo prašoma leisti karius kuo ilgesnių atostogų. Be to, kaip minėjome, tais metais buvo išformuota 20 kariuomenės dalių ir karinių įstaigų. Dauguma jų iki tol buvo pavaldžios kariuomenės intendantūrai m. buvo įsteigtas intendantūros mechaninis avalynės fabrikas Šančiuose. Dėl to gerokai atpigo avalynės kariuomenei siuvimas. Tuo metu buvo techniškai praplėsti visi intendantūros skyriai. Intendantūros dirbtuvės galėjo atlikti visus kariuomenės užsakymus. Dėl to ji tapo nepriklausoma nuo rinkos kainų ir išvengė spekuliacijos poveikio m. pradžioje buvo įsteigtas technikos ir organizacijų komitetas. Jo užduotis buvo tvarkyti visą intendantūros darbą pagal formalias technikos ir organizacijos taisykles, taikant nustatytas normas, kad kariuomenei prekės būtų gaminamos taupiai ir kokybiškai. Šis komitetas įkūrė prekių bandymo kabinetą (laboratoriją). Intendantūros darbo racionalizavimas ir normavimas davė ekonominės naudos. Kartu kariuomenės vadovybė pastebėjo, jog kai kurios dalys įprato reikalauti iš kariuomenės intendantūros, ko tik nori, kiek ir kada nori. Dažnai jų reikalavimai neatitikdavo kariuomenei nustatytų normų, jie buvo siunčiami net norint gauti smulkių, menkaverčių daiktų, kuriais dalys privalėjo apsirūpinti naudodamos savo ekonominėms ir ūkio išlaidoms skiriamas lėšas. Taip pat turėta žinių, jog, nepaisant įsakymų kariuomenei reikalavimų 190 L. e. kariuomenės intendanto pareigas plk. J. Korevos slaptas pranešimas Nr. 3/99 krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 354, l LCVA, f. 384, ap. 2, b. 260, l L. e. kariuomenės intendanto pareigas plk. J. Korevos slaptas pareiškimas krašto apsaugos ministrui Nr. 21, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 408, l

195 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ir nurodymų, tikrinant sudėvėtus ir toliau naudoti nebetinkamus daiktus, nebuvo kreipiama dėmesio į sudėvėjimo ir netinkamumo priežastis, o stengiamasi kuo daugiau jų pripažinti netinkamais, kad iš intendantūros galėtų išreikalauti naujų. Tarp intendantūrai atgabentų daiktų nemažai buvo tokių, kuriais, atlikus smulkų remontą, puikiausiai buvo galima naudotis. Pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai tarp intendantūrai grąžintų daiktų buvo randama tyčia sugadintų. Taip lengviausiu būdu buvo galima atsikratyti nepatikusių daiktų, kad kuo mažiau jie keltų rūpesčių, o visa kaltė tektų intendantūrai. Kariuomenės vadovybė teigė, jog tuo metu, kai mūsų respublikos padėtis dar buvo gana sunki, valstybės turtą reikėjo ypač taupyti ir saugoti. Kiekvienas viršininkas visomis išgalėmis privalėjo stebėti, kad turtas, už kurį buvo atsakingas, būtų tinkamai naudojamas. Reikėjo dėti visas pastangas, kad kariuomenės dalys gautų daugiau lėšų, ūkio reikalams skiriami avansai būtų tinkamai naudojami ir iš tų lėšų būtų galima įsigyti reikalingų smulkesnių daiktų ir atlikti remontą. Krašto apsaugos ministras į tai atkreipė visų vadų ir viršininkų dėmesį ir pareikalavo, kad nurodyti trūkumai būtų pašalinti 193. Intendantūros prekių dalis plėtė savo veiklą m. liepos 28 d. Ministrų Kabinetas leido KAM sudaryti sutartis su Šiauliuose esančiais Ch. Frenkelio ir brolių Nurokų odos fabrikais, Kruk-Mišaunerio odos fabriku Ukmergėje ir Glezerio odos fabriku Radviliškyje 194. Karių aprūpinimas avalyne iš karto pagerėjo. Nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje susiklostė tokia padėtis, kad vienų svarbesnių reikmenų buvo perteklius, o kitų trūko. Taip atsitiko ne dėl neapsižiūrėjimo, o dėl įvairių kitų priežasčių. Pavyzdžiui, balnų gamyba neseniai buvo pradėta, kadangi kurį laiką vyko diskusijos ir nebuvo patvirtinto pavyzdžio, o netrukus vėl nutraukta. Kavalerijos viršininkui pasiūlius naują balno konstrukcijos pakeitimą, per mėnesį buvo pagaminama 300 balnų. Kuprinių ir palapinių gamyba susitrukdė dėl to, kad kurį laiką neturėta kai kurių medžiagų joms siūti. Nutarus pirkti vietines medžiagas, vietos fabrikai sudarytas sutartis pradėjo vykdyti tik praėjus vieniems metams. Vežimų ir pakinktų gamybos kariuomenės intendantūra nebuvo numačiusi išplėsti iki karo metų lygio, nes juos atnaujinti būtų užtrukę daugiau kaip 100 metų. Kitaip pasakius, jų atsargos būtų supuvusios sandėliuose. Todėl prireikus šiuos reikmenis buvo numatyta rekvizuoti iš ūkininkų. Viršutinių drabužių ir batų šiek tiek trūko, tačiau jų gamyba vyko sparčiai. Taip pat buvo susida- 193 L. e. Generalinio štabo viršininko pareigas mjr. J. Griciaus aplinkraštis Nr. 532 divizijų bei atskirų dalių vadams ir įstaigų viršininkams, LCVA, f. 516, ap. 1, b. 70, l Ministrų Kabineto reikalų vedėjo Mašalaičio raštas Nr. 395, LCVA, f. 1, b. 337, l

196 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) ręs baltinių ir katiliukų bei gertuvių perteklius. Tai įvyko neatsitiktinai. Jų buvo įsigyjama daugiau, nes karo atveju nepaprastai padidėdavo baltinių poreikis ir tada niekas nepaisydavo nustatytų jų nešiojimo normų. tokiais atvejais jų skalbimas negalėjo vykti sklandžiai ir laiku. Be to, įvairios lauko ligoninės kartais pareikalaudavo daugiau baltinių, negu buvo numatyta. Todėl jų maža atsarga buvo daugiau negu pateisinama. Katiliukų ir gertuvių perteklius taip pat buvo būtinas, nes karo atveju šių indų pagaminti vargu ar būtų buvę įmanoma tam neturėta žaliavos. Taip pat abejotina, ar būtų buvę galimybių atsigabenti jų iš užsienio. O karo lauke šie reikmenys greit pametami arba tyčia išmėtomi nešamam krūviui palengvinti. Intendantūros turto judėjimas karinėse dalyse kasmet vyko labai gyvai. Pažymėtina, kad nemažai buvo daugiau ar mažiau padėvėto turto m. rudenį daug intendantūros turto medvilninių audinių, geležies dirbinių, aliuminio, odos, siuvamųjų mašinų, rašomųjų mašinėlių, žibalo ir kt. buvo įsigyta užsienyje. Visa jo vertė siekė litus 196. Tiesa, vykstant karui Europoje, kariuomenę aprūpinti intendantūros turtu tolydžio darėsi vis sunkiau. Laikui bėgant, jo kainos ne tik smarkiai išaugo, bet kai kurių reikmenų nebebuvo galima įsigyti ir už didžiausią kainą. Kariuomenės intendantūros vadovybei į tai teko atsižvelgti. Kariuomenės intendantas brg. gen. K. Navakas ir prekių dalies viršininkas int. plk. ltn. J. Drazdauskas 1940 m. sausio 23 d. slaptame raporte kariuomenės vadui brg. gen. S. Raštikiui pateikė išsamią informaciją apie sąlygas, kuriomis intendantūra dirbo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, ir savo samprotavimus apie tai, kokių sunkumų aprūpinant kariuomenę galėjo kilti šiam karui užsitęsus. Jų nuomone, kariuomenę aprūpinant labai įvairiu intendantūros tiekiamu turtu, teko susidurti su dviem priešingais veiksniais: 1. Norint aprūpinti kariuomenę pagal visas nustatytas normas turtu, reikėjo turėti tiek kreditų, kiek tas turtas kainuoja. Dėl to kasmet vadovybei buvo pristatomos atitinkamos sąmatos. Išlaidų sąmatose paprastai buvo nurodytos konkrečios kainos, kuriomis už įvairias gėrybes buvo sumokėta ankstesniais metais. Iš anksto buvo sunku numatyti rinkos konjunktūrą. Patyrimas parodė, kad įvairių gėrybių kainos buvo labai skirtingos: kartais vienų prekių kainos netikėtai pakildavo, kartais krisdavo. Dėl to beveik niekada einamaisiais metais kainos neatitikdavo sąmatos kainos. Tad ir išlaidų sąmata 195 Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas-asmeniškas raportas Nr apie intendantūros turto būklę kariuomenės dalyse , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 509, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas-asmeniškas raportas Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 508, l

197 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. niekada nebuvo ir negalėjo būti visiškai tiksliai įvykdyta. Ir tai atsitikdavo ne tik dėl skirtingų perkamų prekių kainų, bet ir jų kiekio. Pavyzdžiui, einamaisiais metais avalynė pabrango 10 proc., bet kariuomenės intendantūra negalėjo palikti 10 proc. kareivių be batų. Kitaip sakant, buvo tokių prekių, be kurių jokiu būdu nebuvo galima išsiversti. Todėl, kainoms svyruojant, būtiniausių prekių numatytą kiekį vis tiek tekdavo kasmet užpirkti. Dėl to ne tokiems svarbiems dalykams pirkti dažnai nebelikdavo kreditų. Šį klausimą dar būtų buvę galima kaip nors išspręsti, jeigu visa išlaidų sąmata būtų buvusi patvirtinta. Deja, beveik visada ji atitinkamų instancijų buvo gerokai apkarpoma. Tai buvo daroma kasmet, vadovaujantis labai teisingu motyvu: Laikai sunkūs reikia taupyti. Iš aukščiau žiūrint, tam teko visiškai pritarti, nes viskas buvo daroma atsižvelgiant į valstybės išteklius. Tačiau tokio taupymo rezultatas nedžiugino tiekimo įstaiga atsidurdavo nepavydėtinoje padėtyje: a) ji pagal karo vadovybės nustatytas numatytam turtui įsigyti normas beveik niekada negaudavo tiek lėšų, kiek reikėjo; b) kariuomenės dalys ir įstaigos turėjo teisę visada reikalauti iš tiekimo įstaigos viso turto pagal joms nustatytas normas. 2. Kai kariuomenės dalys užversdavo tūkstančiais įvairių teisėtų reikalavimų, kurių, deja, dėl lėšų stokos buvo galima patenkinti didesnę ar mažesnę dalį, tiekimo įstaiga atsidurdavo labai keblioje padėtyje. Kartais kariuomenės dalys, negavusios kad ir ne tokio svarbaus turto (orkestro instrumentų, įvairaus inventoriaus, sporto įrankių, fajetonų, rogučių ir t. t.), iš karto skųsdavosi savo tiesioginiams rikiuotės viršininkams. Šie skundai, neretai raštiški, bet dažniausiai žodiniai, pasiekdavo net aukščiausią kariuomenės vadovybę. O jai susidarydavo įspūdis, jog tiekimo įstaiga netinkamai atliko savo darbą 197. Pažymėtina, jog kariuomenės intendantūra, kur tik buvo galima ir kiek leido jai skirtos lėšos, darė viską, kad svarbesnieji kariuomenės dalių reikalavimai būtų laiku patenkinti, o kiti pagal svarbą, atsižvelgiant į skirtus kreditus ir rinkos konjunktūrą. Dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo pasirūpinta sudaryti svarbesniųjų reikmenų atsargą. Palankiai susiklosčius rinkos konjunktūrai, tai beveik pavyko padaryti. Tačiau viskas vyko sklandžiai tik taikos metu, kai nebuvo trukdoma žaliavų gauti užsienyje. Visai kitokia padėtis susidarė Europoje vykstant žiauriam ekonominiam karui m. pradžioje kariuomenės intendantūros vadovybė buvo įsitikinusi, jog tais metais taikos metu kariuomenė suvartos didelę dalį anksčiau sukauptų karo meto išteklių ir 197 Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako ir prekių dalies viršininko int. plk. ltn. J. Drazdausko slaptas raportas Nr kariuomenės vadui, LCVA, f. l, ap. l, b. 549, l

198 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) kad jų nebus galimybių papildyti ne tik dėl lėšų stokos bei prekių brangimo, bet ir dėl sumažėjusių galimybių daugumą prekių gauti iš užsienio. Pasikeitusiomis sąlygomis vienas iš svarbiausių intendantūros būdų siekiant kariuomenę aprūpinti turtu buvo taupymas. Jis galėjo būti veiksmingas, jeigu į tai būtų kreipę reikiamą dėmesį rikiuotės pareigūnai, ypač padalinių vadai. Tačiau kariuomenės intendantūros vadovybė konstatavo, kad rikiuotės pareigūnai daugeliu atvejų į savo dalinių reikalus žiūri abejingai ir net kartais iš aukšto. Tokiais menkniekiais, jų požiūriu, užtenka rūpintis padalinio ūkvedžiui, daugiausia kuopininkui. Intendantūros vadovybės nuomone, jeigu padalinių karininkai būtų taip stropiai prižiūrėję aprangą ( dangą ) ir kitą intendantūros turtą kaip ginklus, neperdėjus galima tvirtinti, kad valstybei būtų sutaupytos milijoninės sumos. Kariuomenės intendantas brg. gen. K. Navakas rikiuotės pareigūnų abejingumą ir nenorą suprasti mūsų kariuomenės, o kartu ir krašto ūkio reikalus ir sunkumus aiškino šiais pavyzdžiais: 1. Kažkodėl rikiuotės pareigūnų pasąmonėje įstrigusi mintis, jog mobilizacijos atveju visi kariai turi būti aprengti tik naujais drabužiais. Tai įrodė ir 1939 m. rugsėjo mėn. paskelbta dalinė kariuomenės mobilizacija, kai ne tik atsarginiai, bet ir būtinosios tarnybos kariai dalyse daugiausia buvo aprengti nauja danga. Daugiau ar mažiau dėvėta apranga buvo netvarkingai sujaukta kariuomenės dalių sandėliuose. Toks staigus dangos pakeitimas sutrukdė aprengti naujai suformuotas kariuomenės dalis. Pavyzdžiui, 2-asis ir 5-asis pėst. pulkai, nors ir turėjo pakankamai dangos tiek sau, tiek prie jų formuojamoms dalims, dėl egoistinių sumetimų nesugebėjo savo turėtų išteklių atiduoti svetimiesiems. Pažymėtina, jog ir prie šių pulkų formuotų atsargos batalionų vadai labai nenorėjo imti padėvėtos dangos. Rimtai įvertinus mūsų tuometį finansinį pajėgumą, toks valstybės turto priežiūros taisyklių nepaisymas neturėjo būti toleruojamas. Brg. gen. K. Navako nuomone, į mūsų valstybės turtą žiūrėta senosios Rusijos kareivių akimis, jų žodžiais tariant: Duok Dieve mūsų pulkui nors vieną šūvį į priešą paleisti, ir visi turto trūkumai bus nurašyti Tuo metu visos kariuomenės dalys iki mobilizacijos turėjo po 3 komplektus dangos: išeiginį, tarnybinį ir darbinį, arba, kitaip sakant, visai naują, padėvėtą ir labiau padėvėtą, bet dar tinkamą dėvėti atliekant ūkio ir kitus darbus. Be to, mobilizacinius kai kurių karinių dalių išteklius sudarė didesnis ar mažesnis dangos kiekis. Tenka konstatuoti faktą, jog kariuomenės dalinių pareigūnai dažnai nesilaikydavo ūkio sričiai skirtų instrukcijų, arba, 198 Ten pat, l

199 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. tiksliau pasakius, tos instrukcijos, kaip antraeilės, neretai net nepasiekdavo vykdomųjų organų. Įvairūs kariuomenės ūkio srities tvarkomieji įsakymai ir aplinkraščiai jos dalyse buvo laikomi privalomais tik šių dalių ūkio viršininkams. Bet, pasak brg. gen. K. Navako, ne kuopos, baterijos ar eskadrono vado pareiga žinoti, kad lauko virtuvė, kurią jam patikėjo valstybė, kainavo apie litų 199. Dažnai drabužiai ar avalynė nebuvo kareiviams pritaikomi taip, kaip nurodyta krašto apsaugos ministro įsakymuose. Remdamasis šiais pastebėjimais, kariuomenės intendantas brg. gen. K. Navakas paprašė kariuomenės vado paskelbti kariuomenės dalims šiuos nurodymus: 1. Padalinių vadams ir viršininkams griežtai vykdyti ūkio srities įsakymus, aplinkraščių ir nuostatų reikalavimus, kaip kad jie buvo vykdomi rikiuotės srityje. Už netinkamą valstybės turto tvarkymą nusikaltėlius kuo griežčiausiai bausti, nes taip valstybei padaromi milžiniški nuostoliai. 2. Kariuomenės dalių vadams griežčiau prižiūrėti ir įpareigoti tai daryti ne tik dalių ūkio, bet ir atitinkamus rikiuotės pareigūnus, kad patikėtas jiems valstybės turtas būtų kuo stropiausiai taupomas naudojant, tinkamai prižiūrimas, o sandėliuose laiku taisomas. 3. Laikinai uždrausti kariuomenės dalims savo lėšas naudoti prabangos dalykams: ramovėms puošti, teritorijoms gražinti, brangiems fajetonams, puošniems pakinktams pirkti ir kt. Užuot tai darius, buvo siūloma nors dalį šių lėšų skirti Ginklų fondui. 4. Įsakyti kariuomenės štabo III ir IV skyriams palaikyti su tarnybų viršininkais glaudesnius ryšius, ypač keičiant kariuomenės etatus ir formuojant naujus dalinius. 5. Kariuomenės vadui įpareigoti Kariuomenės štabą nuodugniai apsvarstyti, ar tikslinga dabar Lietuvoje turėti net 3 kavalerijos pulkus. Pažymėtina, kad tuo metu tik vieno raitelio išlaikymas iš intendantūros turto valstybei kainavo gerokai daugiau, negu bet kurios kitos ginklo rūšies eilinio. Vieno eilinio kareivio išlaikymas per metu valstybei kainavo apie litų, o eilinio raitelio 2 226,5 lito. 6. Brg. gen. K. Navakas abejojo, jog ši brangi ginklo rūšis save pateisins ateities karuose, ir siūlė šios srities specialistams rimtai apsvarstyti, ar tikslinga iš mūsų valstybės kuklių išteklių šiais technikos laikais skirti milijonines sumas raiteliams išlaikyti, pridurdamas, kad už tuos milijonus būtų galima įsigyti nemažai tankų ir lėktuvų. 7. Brg. gen. K. Navakas siūlė kariuomenės vadui skubotai nedidinti kariuomenės dalių ir įstaigų etatų, o tai darant gerai pagalvoti. Kadangi tuo metu kariuomenei reikalingų prekių kainos labai sparčiai kilo, jis rekomen- 199 Ten pat, l

200 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) davo kariuomenės skaičių didinti tik dėl labai svarbių priežasčių 200. Nors šis kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako raportas, kuriame buvo paliesta daug opių kariuomenės intendantūros veiklos klausimų ir pasiūlymų, buvo adresuotas pačiam kariuomenės vadui brg. gen. S. Raštikiui, dėl nežinomų priežasčių jo tiesioginio atsakymo nesulaukta. Tačiau atsiliepė kariuomenės tiekimo viršininkas div. gen. Z. Gerulaitis, kuris išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad išdėstytais raporte klausimais pirmiausia nebuvo kreiptasi į jį, kaip tiesioginį viršininką, ir savo trumpame atsakyme brg. gen. K. Navakui pareiškė su daugeliu išdėstytų dalykų sutinkąs. Be to, div. gen. Z. Gerulaitis jam pasiūlė atlikti šiuos darbus: 1. Tuo metu nustatytas dangos normas pertvarkyti, pailginant jos dėvėjimo laiką. 2. Kariuomenės dalims, kurios gaudavo visą priklausančių daiktų normą, ateityje skirti jų tik būtinai reikalingą kiekį, o ne tiek, kiek per metus anksčiau jos turėjo teisę gauti. 3. Iš kariuomenės dalių, kurios kai kurio intendantūros turto turėjo per daug, jį paimti ir perduoti, kam reikia. Dangos naudojimo klausimais dalinių vadų veiklai suaktyvinti nurodė parengti atitinkamus projektus 201. Nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje intendantūros daliai vadovavo int. plk. Juozas Drazdauskas. Šios dalies prekių užpirkimo vedėjas buvo adm. mjr. Vincas Duoba, tiekimo vedėjas int. kpt. Vladas Černius, sutarčių vykdytojas adm. mjr. Zigmas Rumša, kariuomenės dalių apyskaitų tikrintojas int. kpt. Juozas Bukelis, skaitvedys ats. j. ltn. civ. tarn. Vladas Šalčiūnas 202. Turint galvoje, kad perkamas, gaminamas ir tiekiamas turtas buvo labai įvairus (per vienus metus buvo nuperkama apie 200 rūšių įvairių prekių, o išduodama apie 300 daiktų, kurių pareikalaudavo 66 karinės dalys ir įstaigos). Šiam turtui nupirkti tekdavo surengti apie varžytinių, surašyti, įvykdyti ir likviduoti apie 150 sutarčių, išleisti ir atsiskaityti Valstybės kontrolei už maždaug mln. litų. Aišku, kad tokiam milžiniškam darbui atlikti personalo, kuris buvo įvardytas atitinkamais etatais, buvo per ma- 200 Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr kariuomenės vadui, LCVA, f. 1, b. 549, l Kariuomenės tiekimo viršininko div. gen. Z. Gerulaičio slaptas raštas Nr. 340 kariuomenės intendantui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 549, l Kariuomenės intendantūros ir jai priklaususių įstaigų karininkų ir civilių tarnautojų sąrašas, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l

201 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ža 203. Šiam darbui, kurį dirbo prekių dalis, atlikti reikėjo kur kas didesnio aukštesnės kategorijos darbuotojų, turinčių platesnes teises, skaičiaus. 4. Mobilizacijos dalis. Ši dalis atliko darbą, kurį buvo galima įvertinti tik mobilizaciją paskelbus. Mobilizacinio darbo svarbos kariuomenės intendantūros srityje įrodinėti nereikėjo, nes motyvai, dėl kurių jis turėjo būti atliekamas, visiems tiek štabo, tiek ginklų rūšių ir įvairių tarnybų viršininkams buvo aiškūs, todėl jo reikšmės niekas neneigė. Mobilizacinis darbas buvo itin sudėtingas ir turėjo būti atliktas kruopščiai ir nuodugniai. Tam buvo reikalingi atsidavę, mokantys saugoti paslaptį, turintys gyvenimo patirties ir atitinkamą stažą aukštos kvalifikacijos, patikimi pareigūnai. Pažymėtina, kad kariuomenės intendantūroje mobilizaciniu darbu rimčiau buvo susirūpinta tik 1926 m. rudenį. Tuo metu buvo numatyta, jog pietinio kaimyno agresijai atremti gali tekti mobilizuoti apie karių. Sudarant intendantūros mobilizacinį planą, reikėjo numatyti neliečiamos maisto ir aprangos atsargos kiekį, šioms atsargoms laikyti sandėlių vietas, suregistruoti atitinkamose apylinkėse maisto gamybos įmones (malūnus, kepyklas, pienines ir t. t.), parengti maistui tinkamų gyvulių statistiką, maistui rekvizuoti iš gyventojų personalą ir gauti tam Kariuomenės štabo III (mobilizacijos) skyriaus paskyras. Šis darbas buvo baigtas ir tiekimo viršininko patvirtintas 1927 m. rudenį 204. Galimo Lenkijos kariuomenės įsiveržimo į Lietuvos teritoriją atveju buvo numatyta įsteigti žmonių evakavimo punktus Jonavoje, Kaišiadoryse, Marijampolėje ir Alytuje, arklių evakavimo punktus Jonavoje, Kaišiadoryse, Marijampolėje ir Alytuje, artilerijos amunicijos sandėlius Kaišiadoryse ir Marijampolėje 205. Kad mobilizacija galėtų vykti pagal tuo metu galiojusius mobilizacijos tvarkaraščius Nr. 7 ir Nr. 9, ypač svarbu buvo gauti tam reikalingus kreditus. Dar 1928 m. kariuomenės intendantūra buvo pareiškusi, jog kariuomenė neturinti mobilizacijai reikalingos neliečiamos maisto atsargos ir, jai įvykus, kariai būtų maitinami tik iš vietos išteklių. Todėl, norint išvengti panikos šalyje ir gyventojų nepasitenkinimo, kariuomenės dalių maitinimas mobilizacijos metu turėjo būti iš anksto organizuotas. To meto Rekvizicijų įstatymo projekte numatyta, kad išimtiniais atvejais rekvizicijas gali vykdyti pačios kariuomenės dalys. Pagal mobilizacijos tvarkaraščius Nr. 7 ir Nr. 9 mobiliza- 203 Kariuomenės intendanto brg. gen K. Navako slaptas raportas Nr. 153 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l V. Statkus, Lietuvos ginkluotosios pajėgos..., p II karo apygardos štabo viršininko gen. št. plk. Z. Gerulaičio slaptas-asmeniškas raštas Nr. 2620, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 611, l

202 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) cijos metu rekvizicijoms vykdyti turėjo būti įkurti intendantūros sandėliai, kadangi pirmosiomis mobilizacijos dienomis jų dar nebūtų, o kariuomenės dalys pačios apsirūpinti reikalingais maisto produktais ir pašaru. Nelaukdama, kol bus priimtas Rekvizicijų įstatymas, kariuomenės intendantūra numatė imtis priemonių, kad, vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, pirmosiomis mobilizacijos dienomis reikalingi produktai, kaip išimtinė rekvizicija, būtų paskirstyti kariuomenės dalių aplinkiniams valsčiams. Minėtu būdu buvo numatyta kariuomenės dalis aprūpinti produktais per pirmąsias 14 mobilizacijos dienų, t. y. tol, kol būtų pradėję juos normaliai tiekti įkurti intendantūros sandėliai. Siekdama sėkmingai įgyvendinti tai, kas numatyta, intendantūros vadovybė informavo Vyr. štabo operacijų skyrių, kad apygardų štabai turi atlikti šiuos darbus: 1. Išsiaiškinti, kelioms mobilizacijos dienoms, kiek ir kokių produktų reikės atskiroms įgulų dalims. Aprūpinimas maistu ir pašaru kariuomenės dalių, išvykstančių į žygį divizijų sudėtyje ir liekančių vietoje, būtų nevienodas. Pasirengti žygiui ne vėliau kaip ketvirtą dieną. Tolesnis produktų tiekimas išvykstančioms į žygį dalims turėtų būti toks pat, t. y. atliekamas rekvizicijų būdu pagal atitinkamą žygio kryptį. Kadangi iš anksto numatyti visų žygio krypčių buvo neįmanoma, reikėjo numatyti bent kelias svarbesnes. 2. Liekančios įgulose kariuomenės dalys turi būti aprūpinamos artimiausių valsčių. Produktus įgulų dalims turi pristatyti valsčiai. 3. Mobilizacijos planus parengti ir juos vykdyti mobilizacijos metu apygardų štabai turi pavesti atskirų įgulų arba dalies viršininkams. 4. Intendantūros vadovybė paprašė Kariuomenės štabo vadovybės išdėstyti savo samprotavimus atsižvelgiant į vietos sąlygas, papildyti juos detalėmis ir iki 1929 m. vasario 5 d. jai pateikti 206. Pažymėtina, kad karo metu buvo numatyta mobilizuoti apie arklių 207. Intendantūros reikmenims įsigyti ir mobilizacijai tinkamai pasirengti 5 metų laikotarpiui buvo numatyta skirti apie 5 mln. litų. Intendantūros reikmenų įsigijimo planas turėjo būti iš anksto gerai apgalvotas ir 5 metus tiksliai ir nuosekliai vykdomas. Sudarant pirkimo planą, reikėjo įvertinti numatytų pirkinių reikalingumą kariuomenei ir pirmiausia pirkti būtiniausius reikmenis Intendantūros plk. K. Navako slaptas-asmeniškas raštas Nr. 513 Vyr. štabo operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 654, l Karo veterinarijos viršininko vet. gyd. plk. ltn. P. Kvedaro raštas Nr. 64 tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 296, l Tiekimų viršininko int. plk. J. Sutkaus slaptas-asmeniškas terminuotas raštas Nr. 569 kariuomenės intendantui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 296, l

203 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 20 a. 4-ojo dešimtmečio viduryje didėjant Europoje naujo karo grėsmei, kariuomenės vadovybė susirūpino spartesniu Lietuvos ginkluotųjų pajėgų stiprinimu m. rugpjūčio 16 d. buvo paskelbta kariuomenės vado gen. št. plk. S. Raštikio direktyva Nr kariuomenės mobilizacijai parengti ir vykdyti. Joje buvo iškelti dideli uždaviniai Kariuomenės štabui, jos dalių vadams ir įstaigų viršininkams, taip pat tiekimo ir intendantūros įstaigoms 209. Ja remdamasi Kariuomenės intendantūros mobilizacijos dalis tų pačių metų rugsėjo 19 d. parengė pagal mobilizacijos tvarkaraščius Nr. 11 ir Nr. 12 mobilizuojamos kariuomenės aprūpinimo intendantūros tiekiniais ir jo vykdymo direktyvą Nr Joje buvo pateikti bendri nurodymai, kaip intendantūros įstaigos mobilizacijos atveju privalo kariuomenę aprūpinti būtiniausiais tiekiniais. Šią direktyvą sudarė 4 dalys. Pirmojoje kalbama apie kariuomenės aprūpinimą maistu ir pašaru. Aprūpinimo laikas, kad būtų geriau pasirengta taikos metu, dalijamas į 3 etapus: 1) mobilizacijos, 2) koncentracijos ir 3) operacijų (pastarasis galėjo sutapti su koncentracijos, o gal net ir su mobilizacijos laikotarpiu). Mobilizacijos laikotarpiu atsarginiai kareiviai, gavę šaukimo lapelius, vyko tiesiai į nurodytas kariuomenės dalis ir įstaigas. Dalyse ir įstaigose atvykimo dieną jie turėjo būti įtraukti į mitybos planą. Atsarginiai galėjo būti aprūpinti maistu arba gauti nustatytus maistpinigius. Kaip geriau tai atlikti, atsižvelgdami į sąlygas ir galimybes, turėjo spręsti divizijų vadai arba tolygūs jiems viršininkai, dalių vadams pateikus savo pasiūlymus. Taip pat prie apskričių komendantūrų maistu arba maistpinigiais turėjo būti aprūpinti visi atsarginiai, atvykę su arkliais ir vežimais, ir tie, kurie vėliau turėjo būti grąžinti namo kaip netinkami arba negavę paskyrimų. Pristatyti mobilizuoti arkliai turėjo būti pradėti šerti dalyse ir įstaigose jau kitą dieną. Taikos metu veikiančiosios kariuomenės dalys, karo vadovybės nurodymu, buvo įpareigojamos kaupti ir nuolat savo sandėliuose laikyti maisto atsargas: a) žygio dalims, b) užnugario dalims ir įstaigoms. Toliau direktyvoje buvo nurodytas maisto kiekis, normos, duonos ir pašaro atsargos. Koncentracijos laikotarpiu kariuomenės dalys, vykdamos į žygį, turėjo pasiimti iš pulkų šioje direktyvoje pateiktose lentelėse Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 nurodytas maisto produktų ir pašaro normas. Operacijų pradiniu ir tolesniu laikotarpiais karius maitinti buvo numatyta iš buvusių intendantūros san- 209 Kariuomenės mobilizacijai parengti ir vykdyti kariuomenės vado gen. štabo plk. S. Raštikio slapta-asmeniška direktyva, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l Mobilizuojamai kariuomenei intendantūros tiekmenimis aprūpinti ir vykdyti direktyva Nr. 2185, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l

204 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) dėlių. Šiuose sandėliuose intendantūra turėjo sukaupti ir laikyti reikalingus maisto ir avižų arkliams išteklius. Įkūrus intendantūros įstaigas divizijose ir vietoje (skerdyklas, intendantūros sandėlius), maistas ir pašaras turėjo būti tiekiami dalims iš intendantūros rajoninių sandėlių pagal divizijų ir būstinių intendantų paraiškas. Pagal mobilizacijos tvarkaraštį Nr. 4 I ir II pasienio divizijų pasienio apsaugos dalys ir kuopos turėjo būti aprūpintos iš vietos išteklių perkant reikalingus maisto produktus vietoje. Antrojoje direktyvos dalyje buvo nurodyta, jog uniforma, avalyne, danga ir kt. daiktais kariuomenės dalys turėjo būti aprūpinamos iš turimos neliečiamos atsargos ir apyvartinių išteklių. Pirmiausia turėjo būti aprūpintos žygio dalys, o užnugario dalys iš joms laikomų neliečiamos atsargos ir likusių žygio dalių išteklių. Trečiojoje dalyje nurodyta, kad aprūpinant pinigais turi būti vadovaujantis įstatymais parengta mobilizacijos sąmata ir paskelbta atskiroje direktyvoje. Ketvirtojoje dalyje sakoma, kad aprūpinimas knygomis, blankais ir kt. reikmenimis turi vykti Tiekimo valdybos nustatyta tvarka 211. Pagal minėtą kariuomenės vado gen. št. plk. S. Raštikio patvirtintą mobilizacijai parengtą direktyvą Nr divizijų vadai, ginklų rūšių ir tarnybų viršininkai kariuomenės dalių ir įstaigų mobilizaciją turėjo tvarkyti savarankiškai ir tik kilus neaiškumų informuoti Kariuomenės štabą. Kariuomenės intendantūros įstaigoms paradėjus taisyti mobilizacijos planus, provincijos įgulose kilo nemažai neaiškumų. Kariuomenės intendantūra, paskelbus karo padėtį, mobilizavo ir įkūrė 54 įstaigas, iš jų Kauno įguloje 10, provincijos įgulose 44. Pagal mobilizacijos direktyvą kiekviena iš šių įstaigų turėjo savo mobilizacijos planus, kurie buvo laikomi jų dislokacijos (mobilizacijos ir kūrimosi) vietose. Įstaigų planus taisė tarnybų viršininkai. Mobilizacijos instrukcijose ir direktyvose buvo reikalaujama, kad planai būtų tobulinami, t. y. taisomi, papildomi ir visada atitiktų realias aplinkybes 212. Rengiantis mobilizacijai ir didėjant darbo krūviui, reikėjo turėti gerokai daugiau kvalifikuotų intendantūros darbuotojų, ypač provincijoje. Todėl 1936 m. rugsėjo 15 spalio 15 d. prie kariuomenės intendantūros iš įvairių karo komendantūrų buvo pakviestas 51 atsarginis ir apsaugos kareivis atlikti karo pratimų. Jie buvo perkelti kariuomenės intendantūros žinion ir paskirti į jos teritorines įstaigas. Po šių pratybų jiems buvo suteiktos atitinka- 211 Mobilizuojamai kariuomenei intendantūros tiekmenimis aprūpinti ir vykdyti direktyva Nr. 2185, LCVA, f. 929, ap. 3, l Kariuomenės intendanto plk. K. Navako slaptas-asmeniškas raštas Nr kariuomenės štabo III skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 468, l

205 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. mos kategorijos m. pabaigoje kariuomenės dalys buvo įpareigotos savo sandėliuose laikyti nurodytą mobilizacinę maisto atsargą: a) žygio dalims 2 atsargos ir 4 manevrinius maisto davinius, taip pat maisto 1 ir 2 mobilizacijos dienoms visiems mobilizuojamiems žmonėms; b) užnugario dalims ir įstaigoms 6 maisto davinius pagal taikos meto davinio normas. Dalys privalėjo turėti šių produktų atsargų: ruginių miltų, sausainių, kruopų, sviesto, taukų, mėsos konservų, skaldytų žirnių, druskos, cukraus, kavos, pipirų ir avižų. Mėsos konservų ir saldainių nurodyta nuolat laikyti po 2 atsargos davinius (300 gramų konservų davinys ir 450 gramų sausainių) karo meto, duonos 4 taikos meto davinius faktiniam žmonių skaičiui. Mobilizacijos laikotarpiu atsargos daviniui ir žygio manevriniams daliniams reikalingą duonos kiekį turėjo iškepti įgulų dalys pagal parengtus jos kepimo planus. Tam jos privalėjo nuolat turėti ruginių miltų atsargą arba taikos metu laikytos ir karo metu sukauptos duonos atsargos visam žmonių skaičiui (kiekvienam po 6 davinius) skirtumą. Mobilizacijos laikotarpiu mėsą turėjo tiekti tie patys rangovai. Žygio dalys iš tų pačių rangovų turėjo įsigyti mėsos dviem dienoms. Iki tol, kol mėsą galės tiekti divizijų skerdyklos ar intendantūros sandėliai, galvijais arba mėsa turėjo apsirūpinti (nusipirkti) pačios dalys iš vietos išteklių. Pašaro taikos metu kariuomenės dalys turėjo laikyti: a) žygio dalys pėstininkų ir artilerijos pulkai avižų 1 atsargos ir 4 manevrinius davinius, kavalerijos pulkai 1 atsargos ir 2 manevrinius avižų davinius. Be to, šieno pėstininkų ir artilerijos pulkai po 3 davinius, kavalerijos pulkai po 1 manevrinį davinį. Taip pat nurodyta turėti avižų ir šieno 2 mobilizacijos dienoms visam mobilizuotų arklių skaičiui; b) užnugario dalys 6 avižų ir 3 šieno davinius. Kariuomenės intendantūros žiniomis, koncentracijos, taip pat vėlesniu laikotarpiu dėl kariuomenės aprūpinimo maistu ir pašaru sunkumų neturėjo kilti 214. Kariuomenės štabo ir intendantūros vadovybės nuomone, kariuomenėje karo metu turėjo būti: 1. karininkų (taikos metu jų buvo 1 600); 2. kareivių m. sausio 1 d. kariuomenės aprūpinimas intendantūros turtu atrodė taip (žr. 8 lentelę): 213 Ten pat, l , Mobilizuojamos kariuomenės aprūpinimas maistu ir pašaru, intendantūros 1936 metų duomenimis, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 468, l,

206 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 8 lentelė 215 Mobilizuojamos kariuomenės aprūpinimas intendantūros turtu 1936 m. sausio 1 d. duomenys Drabužiai Daiktų pavadinimai Buvo (vienetų) Trūko (vienetų) Milinės Mundurai Kelnės (viršutinės, vilnonės) Vasarinių drabužių (palaidinių ir kelnių) komplektai Lauko kepurės Batai Kelnės (apatinės) Marškiniai (apatiniai) Pastabos Kautynių daliniams aprangos pakako Autai (porų) Kailiniai: ilgi Atsargoje daugiau laikyti nereikėjo trumpi be rankovių Diržai susijuosti * * Reikėjo pagaminti kuo greičiau Kuprinės Turint galvoje bendrą kariuomenės aprūpinimą, drabužių kiekis buvo patenkinamas. Tuo metu kadrinių karininkų ir civilių tarnautojų buvo per pasienio dalyse, policijos ir šaulių 3 000, įvairių sandėlininkų apie Iš viso žmonių. Gurguolė **Daugiau Gurguolės vežimai: 1650 ** paprastų vežimų poriniai gaminti nereikėjo vienašiai Lauko virtuvės 613 Reikėjo Lentelė sudaryta remiantis kariuomenės intendantūros 1936 m. slaptu asmeniniu duomenų priedu, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 468, l

207 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Pakinktai Gurguolės pakinktų: komplektų vienkinkių Balnai ( užsakyta) Mobilizuojamojo amžiaus uniformuotų šaulių buvo apie , o galėjo išsiversti be uniformų. Mobilizuojamos kariuomenės aprūpinimo intendantūros tiekiniais išleistų direktyvų papildymai ir pakeitimai buvo daromi 1938 m. kovo, gegužės ir birželio 216 bei 1939 m. liepos mėn. 217 Visais atvejais jų metu buvo siekiama padidinti mobilizuojamo turto neliečiamąsias atsargas m. jų jau pakako žmonių kariuomenei aprūpinti. Kaip jau buvo minėta, dėl 1939 m. menko šieno ir dobilų derliaus smarkiai išaugo avižų paklausa. Tas paklausos padidėjimas taip pat susidarė ir dėl padidėjusio arklių skaičiaus kariuomenėje ir krašte (buvo internuota apie arklių iš Lenkijos V. L.), ir dėl to, kad reikėjo avižomis aprūpinti sovietų kariuomenės arklius. Dėl šių priežasčių kariuomenės intendantūra 1940 m. pirmoje pusėje buvo priversta nupirkti iš Lietūkio tonų avižų daugiau negu 1939 m., o avižų eksportą į užsienį teko uždrausti. Dėl sudėtingesnio vilnų milinėms importo ir dėl nemažo avikailių, kurių ištekliai krašte nebuvo dideli, kariuomenei aprūpinti poreikio teko sulaikyti ir avikailių eksportą m. kovo 19 d. kariuomenės intendantūra pagal mobilizacijos tvarkaraščius Nr. 1 6 priėmė naują (paskutinę) mobilizuojamai kariuomenei aprūpinti skirtą direktyvą Nr Joje buvo sukonkretinti kariuomenės intendantūros uždaviniai galimos mobilizacijos atveju 219. Nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje intendantūros mobilizacijos daliai Kariuomenei intendantūros tiekmenimis aprūpinti ir vykdyti direktyva Nr. 2170, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l ; Mobilizuojamai kariuomenei pinigais aprūpinti ir vykdyti direktyva Nr. 2420, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l. 152 ir direktyva mobilizuojamai kariuomenei intendantūros tiekmenimis aprūpinti ir vykdyti Nr. 2170, LCVA, f. 929, ap. 3. b. 848, l mobilizuojamai kariuomenei aprūpinti direktyva Nr. 2490, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 542, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slapta-asmeniška mobilizuojamai kariuomenei aprūpinti direktyva Nr. 2100, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1131, l

208 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) vadovavo adm. mjr. Kazys Slavinskas. Maisto mobilizacijos reikalų vedėjas buvo adm. kpt. Mykolas Mikolajūnas, pramonės įmonių reikalų vedėjas int. kpt. Jonas Petraitis 220. Priėmimo komisija. Įkurta dar 1919 m. Šančiuose. Jos pirmininkas nuo pat įkūrimo dienos buvo karin. K. Ramanauskas. Iš pradžių ji buvo vadinama kariuomenės turto priėmimo ir apkainavimo komisija m. buvo paskelbtos šios komisijos narių darbo taisyklės. Tų pačių metų lapkričio 18 d. buvo patvirtinti komisijos etatai. Be komisijos pirmininko ir jo padėjėjo, komisiją sudarė 2 karo valdininkai, 1 vyr. puskarininkis ir 1 laisvai samdomas pasiuntinys 222. Galutinai kariuomenės turto priėmimo ir apkainavimo komisija buvo suformuota 1924 m. 223 Ilgainiui ji imta vadinti tiesiog priėmimo komisija. Šiai komisijai reikėjo priimti viską, ką nupirkdavo prekių ir maisto dalys. Kadangi šios dalys tam išleisdavo apie 9 11 mln. litų, galima spėti, kokį prekių kiekį tekdavo priimti priėmimo komisijai. Priimdama prekes komisija patikrindavo jų rūšį ir nustatydavo kiekį. Norint tai padaryti, reikėjo šias prekes ne tik apžiūrėti, bet ir atlikti įvairias manipuliacijas: išvynioti, suvynioti, pasverti, išmatuoti, suskaičiuoti ir t. t. Priėmimo komisija, remdamasi atitinkamais įstatymais, buvo priversta tiksliai nustatyti prekių rūšį ir kiekį. Tai reikėjo atlikti, kai buvo perkama manufaktūros medžiagų dešimtimis ar šimtais tūkstančių metrų arba tokiais pat kiekiais įvairios odos. Todėl reikėjo daugiau žmonių, didesnių patalpų ir įrenginių prekėms matuoti, išvynioti, suvynioti ir t. t. Išaugus pirkimo mastui, 1939 m. pradžioje ši komisija, priimdama prekes, ne visada galėjo jas nuodugniai apžiūrėti, nes tam neturėjo pakankamai žmonių ir kitų tinkamų priemonių. Nuodugniai buvo apžiūrima kiekviena oda, avikailiai ir kitos stambesnės prekės, o manufaktūros gaminių ir kitų smulkių prekių buvo patikrinama nuo 1/10 iki 1/3 pateiktų priimti medžiagų gabalų ir prekių, atsitiktinai parinktų iš kiekvienos partijos. Tokia nenormali, įstatymams prieštaraujanti, padėtis negalėjo likti. Kad priėmimo komisija galėtų apžiūrėti visas pateikiamas prekes, reikėjo daugiau kaip dvigubai daugiau priėmėjų, pastatyti 3 kartus didesnius priėmimo sandėlius vietoj esamų, įsigyti dar 3 matavimo mašinas (turėjo tik 220 Kariuomenės intendantūros ir jai priklausiusių įstaigų karininkų ir civilių tarnautojų karininkų vietose slaptas sąrašas, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l LCVA, f. 384, ap. 3, b. 534, l Steigiamojo Seimo ir e. prezidento pareigas A. Stulginskio patvirtinti Laikinieji intendantūros daiktų priėmimo ir apkainavimo komisijos etatai Nr. 80, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l Kariuomenės dalių ir įstaigų kronika, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 534, l

209 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. vieną V. L.) ir padidinti eilinių darbuotojų skaičių 12 žmonių 224. Priėmimo komisiją, vadovaujamą pirmininko int. plk. K. Ramanausko, sudarė 4 nariai: pėst. plk. ltn. Juozas Kartanas, int. mjr. Vladas Baršauskas, int. mjr. Bronius Pulkauninkas ir civ. tarn. inž. Julius Slavinskas 225. Piniginė buhalterija. Šis pavadinimas buvo ne visai tikslus, klaidinantis, nes pagrindinis jos darbas buvo ne buhalterija, o piniginio aprūpinimo reikalų tvarkymas: lėšų kariuomenės dalims ir įstaigoms asignavimas, sąmatų ir jų vykdymo planų sudarymas ir kiti ne buhalterijos darbai. Buvo tvarkoma ir buhalterija, kaip ir kitose intendantūros dalyse, tik jai priklausančios srities. Buhalterija buvo sukomplektuota vadovaujantis Laikinaisiais etatais Nr. 76, Steigiamojo Seimo ir einančio prezidento pareigas A. Stulginskio patvirtintais 1921 m. lapkričio 18 d. Šioje dalyje turėjo tarnauti 1 karininkas, 7 karo valdininkai, 4 vyr. puskarininkiai, 3 j. puskarininkiai, 2 grandiniai ir 1 eilinis 226. Iki 1924 m. nepaprastosios karo biudžeto išlaidos nebuvo griežtai atskirtos nuo paprastųjų, todėl neturėta jokio atskiro plano ar sistemos. Nuo tų metų pradėtos rengti kariuomenės sąmatos tapo neatskiriama ir piniginės buhalterijos darbo dalimi. Kaip jau minėjome, 1930 m. sudarytoje pirmojoje Krašto apsaugos ministerijos mobilizacinėje sąmatoje intendantūrai buvo skirti Lt. Tačiau vėliau dėl pablogėjusios krašto ekonominės padėties kurį laiką jų visai nebuvo skiriama m. jas sudarė tik ,32, 1934 m , 1935 m Lt 227. Didėjant naujo karo grėsmei, intendantūros piniginė buhalterija iš nepaprastosios išlaidų sąmatos lėšų susisiekimo priemonėms ir arkliams pirkti skyrė šias sumas (žr. 9 lentelę): 224 Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr. 153 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l Kariuomenės intendantūros ir jai priklausiusių įstaigų karininkų ir civilių tarnautojų karininkų vietose slaptas sąrašas, , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l metų nepaprastųjų išlaidų sąmatos vykdymo planas, LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l

210 Eil. nr. Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 9 lentelė 228. Lėšos susisiekimo priemonėms ir arkliams pirkti 1938 m. Apskričių komendantūrų pavadinimai Lėšos susisiekimo priemonėms pirkti (suma litais) Lėšos arkliams pirkti (suma litais) 1. Panevėžio Biržų Rokiškio Utenos Ukmergės Zarasų Kauno Trakų Marijampolės Vilkaviškio Alytaus Seinų Šakių Klaipėdos krašto Tauragės Šiaulių Kretingos Mažeikių Telšių Raseinių Kėdainių Iš viso skirta komendantūrų einamojon sąskaiton Liko nepanaudotų kreditų Iš viso buvo asignuota 1938 m m. gegužės 16 d. kariuomenės intendantas brg. gen. K. Navakas kariuomenės tiekimo viršininkui pristatė piniginės buhalterijos parengtą naują kreditų mobilizacijos išlaidų sąmatą 229. Su ja buvo supažindintas ir krašto 228 Lentelė sudaryta remiantis kariuomenės intendanto padėjėjo int. plk. V. Butausko slaptu asmeniniu raštu Nr Kariuomenės tiekimo valdybos mobilizacijos reikalų vedėjui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 472, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas-asmeniškas raportas Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 541, l

211 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. apsaugos ministras brg. gen. K. Musteikis. Remdamasis 1936 m. birželio 11 d. Valstybės gynimo tarybos nutarimo 5 straipsniu, jis 1940 m. gegužės 31 d. kreipėsi į finansų ministrą, prašydamas skirti lėšų kariuomenės mobilizacijos reikalams pagal pridedamą Lt sąmatą. Sąmatoje buvo numatytas vieno mėnesio avansas kariuomenės dalių išlaidoms, kurioms apmokėti pinigų reikės jau pirmosiomis mobilizacijos dienomis, maistpinigiams, dienpinigiams, maisto produktams, kurių nebus patiekta nustatyta tvarka, pirkti, įstatymo nustatytam algos avansui, turtui taisyti ir patalpoms pritaikyti skirtų lėšų avansui ir kt. lėšos, kurių reikės praėjus mėnesiui, pavyzdžiui, algoms. Reikėjo sudaryti sąlygas, kad šioje sąmatoje numatytas lėšas kariuomenės dalys galėtų gauti vietiniuose Lietuvos banko skyriuose bet kuriuo metu. Be to, krašto apsaugos ministras brg. gen. K. Musteikis paprašė finansų ministro tuojau pat pervesti sąmatoje nurodytą sumą jo žinion ir duoti nurodymus Lietuvos bankui, kad mobilizacijos išlaidų orderiuose nurodytą pinigų sumą atitinkami Lietuvos banko skyriai visada turėtų ir galėtų ja disponuoti 230 (žr. 10 lentelę). 10 lentelė 231 Krašto apsaugos ministerijos 1940 m. gegužės 31 d. slapta sąmata Nr. 605 Str. Išlaidų pavadinimas Suma (litais) 11 1 Atlyginimas I. Algos avansas a) karininkams b) liktiniams puskarininkiams c) civiliams tarnautojams Iš viso algos avanso II. Dienpinigiai a) karininkų dienpinigiams mėnesinis avansas b) karininkų dienpinigiams mobilizacijos laikotarpiu c) liktinių puskarininkių dienpinigiams mobilizacijos laikotarpiu Iš viso dienpinigiams Pastabos 230 Krašto apsaugos ministro brg. gen. K. Musteikio slaptas-asmeniškas raštas Nr. 605 finansų ministrui, ten pat, l Lentelė sudaryta remiantis KAM slapta-asmeniška mobilizacijos sąmata Nr. 605, ten pat, l

212 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) III. Nenumatytoms šio straipsnio išlaidoms 5 % nuo šio straipsnio sumos Iš viso 11 1 str Aprūpinimas I. Mityba a) kariuomenės maistui ir maistpinigiams b) šaulių maistpinigiams c) pašarui d) guolio (šiaudams) Iš viso mitybai II. Intendantūros turto pirkimas ir taisymas a) karininkų uniformų ženklams b) puskarininkių ženklams c) dangai taisyti d) pakinktams ir balnams taisyti e) vežimams taisyti f) skalbiniams skalbti g) tabeliniam inventoriui pirkti h) virtuvių inventoriui pirkti i) žibalui ir žvakėms pirkti j) įrankiams pirkti Iš viso turtui pirkti ir taisyti III. Smulkios ūkio ir raštinės išlaidos a) mėnesinis avansas b) vienkartinėms išlaidoms Iš viso smulkioms ūkio ir raštinės išlaidoms IV. Transporto išlaidos Susisiekimo priemonėms įsigyti mėnesinis avansas V. Nenumatytoms šio straipsnio išlaidoms 5 % nuo šio straipsnio sumos Iš viso 11 2 str Iš viso intendantūros išlaidų Ginklų remontui ir išlaikymui vieno mėnesio avansas Iš viso ginklavimo išlaidos Smulkiam technikos turtui taisyti ir medžiagoms įsigyti 1 mėnesiui Avansui papildyti 10 % nuo aukščiau nurodytos sumos

213 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Iš viso technikos reikalams Karo aviacijai avansas Technikos reikalams aviacijos daliniams: eskadrilėms, reikmenynams ir kt Avansams papildyti karo aviacijos viršininko žinioje 15 % Iš viso karo aviacijai Patalpoms pritaikyti ir narams įrengti Ligoninių inventoriui įsigyti Kurui lauko dalims 1 mėnesiui Iš viso butų išlaidoms Karo sanitarijos reikalams avansas Iš viso karo sanitarijos reikalams Iš viso mobilizacinių avansų Finansų ministras, susipažinęs su krašto apsaugos ministro 1940 m. gegužės 31 d. slaptu raštu Nr. 605, pranešė, kad jo vadovaujama ministerija, atsižvelgdama į Krašto apsaugos ministerijos mobilizacijos sąmatą, skirs reikiamą sumą pinigų ir ją deponuos Lietuvos banko skyriuose, kuriuose bus įteikti mobilizaciniai orderiai teikiamai sumai. Pinigai turėjo būti rezervuoti valstybės iždo lėšų sąskaitoje. Prireikus jie galėjo būti naudojami mobilizaciniams orderiams apmokėti 232. Piniginės buhalterijos darbas reikalavo ne tik didelės teisinės nuovokos rengiant, taikant, tiksliai ir teisingai aiškinant atlyginimų klausimais įstatymus, įsakymus ir taisykles, bet ir ypač didelio atidumo sudarant sąmatas ir jų vykdymo planus, tikrinant piniginius reikalavimus, išrašant orderius, tvarkant pinigų buhalteriją ir orderius, išduodant ir išsiunčiant juos pagal priklausomybę, nes mažiausia klaida galėjo sutrikdyti piniginio aprūpinimo tvarką ir padaryti valstybei daug nuostolių. Čia taip pat buvo galimi neteisėto pinigų išgavimo pagal neteisėtus reikalavimus ir suklastotus orderius atvejai. Todėl šioje dalyje darbas buvo svarbus ir atsakingas ir jį atlikti turėjo būti skiriami aukšto intelekto, patyrę, patikimi, blaiviai mąstantys pareigūnai. Padidėjus pavaldžių ūkių skaičiui (buvo 63, o 1938 m. viduryje 70), padidėjo ir darbų mastas. Be to, steigiant naujus etatus kartu buvo prašoma skirti naujų darbuotojų. Jų negavus, nuolat tekdavo komandiruoti žmones iš kitų, dažniausiai neveikiančių, įstaigų 233. Piniginio aprūpinimo dalyje dirbo tik 4 darbuotojai: vyr. buhalteris adm. plk. ltn. Jonas 232 Finansų ministro slaptas raštas Nr. 29 krašto apsaugos ministrui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 541, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr. 153 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l

214 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Švedas, buhalteriai adm. mjr. Justinas Stanaitis ir pėst. kpt. Vincas Danilevičius, skaitvedys ats. j. ltn. civ. tarn. Jonas Tupikas 234. Technikos ir organizacijos komisija. Jau pats pavadinimas nusako jos veiklos kryptį. Techniniam ir organizaciniam tiekimo darbui atlikti intendantūrai reikėjo turėti tinkamai parengtą ir patyrusį personalą. Šiam personalui teko tikrinti gamybos įmonių pasirengimą galimam karui, intendantūros gamybos mechanizaciją, sekti technikos ir chemijos mokslo technologijos išradimus, naujoves, stebėti, kaip tai pritaikoma kariuomenės reikalams, atlikti įvairių prekių analizes (per vienus metus apie 1 000), spręsti įvairius su prekių ir maisto produktų komisijų darbu susijusius klausimus, taip pat klausimus dėl netinkamų ir kitų prekių priėmimo. Kaip parodė tuometė praktika, tokiam milžiniškam darbui atlikti reikėjo gerokai didesnio žmonių skaičiaus m. pradžioje minėtos komisijos pirmininkas buvo int. plk. Jonas Acus- Acukas, komisijos nariai int. mjr. Otto Milaševičius ir adm. mjr. Vytautas Pupeika, inžinierius technologas ats. j. ltn. civ. tarn. Kazys Barkauskas, bandomojo kabineto vedėjas adm. kpt. Vladimiras Demidavičius, raštvedys int. kpt. Vincas Gogelis, odos technikas ats. ltn. civ. tarn. Stasys Kumpis 236. Intendantūros dirbtuvės pradėjo veikti 1919 m. spalio 29 d. Kaune, Šančiuose. Jos buvo skirtos kariuomenės naudojamiems daiktams taisyti. Laikui bėgant visos perkamos ir Lietuvoje gaminamos medžiagos, kurias priimdavo priėmimo komisija, patekusios į kariuomenės intendantūros dirbtuves, tapdavo įvairiais gaminiais. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, intendantūros dirbtuvės nuo 1921 m. lapkričio 18 d. buvo komplektuojamos vadovaujantis Steigiamojo Seimo ir einančio Prezidento pareigas A. Stulginskio patvirtintais laikinaisiais Kariuomenės intendantūros etatais Nr Išanalizavus etatus matyti, jog, be vadovybės, administracijos, atskirų rūšių specialistų, mokinių, techninio personalo, tuo metu veikė drabužių siuvykla, kurpių (batsiuvių), derintojų skyriai, virvių dirbtuvė ir gurguolė. Šiuose skyriuose tarnavo 3 karininkai, 8 karo valdininkai, 5 viršilos, 14 vyr. puskarininkių, 11 j. puskarininkių, 3 grandiniai, 208 eiliniai kareiviai, dirbo 5 laisvai samdomi tarnau- 234 Kariuomenės intendantūros ir jai priklausiusių įstaigų karininkų ir civilių tarnautojų karininkų vietose sąrašas , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr. 153 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l Kariuomenės intendantūros ir jai priklausiusių įstaigų karininkų ir civilių tarnautojų karininkų vietose sąrašas , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l Laikinieji kariuomenės intendantūros etatai Nr. 76, Steigiamojo Seimo ir e. Prezidento pareigas A. Stulginskio patvirtinti , LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l

215 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. tojai. Prireikus dirbtuvėms buvo leidžiama samdyti iki 25 padienių darbininkų. Be to, dirbtuvės turėjo 5 arklius ir 3 vežimus 238. Nepriklausomybės kovų metu intendantūros dirbtuvės tik taisė kariuomenės turtą, palyginti per trumpą laiką jos išsiplėtė tiek, kad galėjo gaminti kone visas kariuomenei reikalingas priemones m. viduryje jose jau dirbo iki 350 darbininkų (kai kuriuose skyriuose dviem pamainomis), per metus buvo pagaminama dešimtys ir net šimtai tūkstančių kai kurių daiktų, darbininkams per metus buvo išmokama iki litų už sunkų ir svarbų darbą 239. Jiems buvo leidžiama dirbti vadovaujantis akordine arba premijų sistema. Tais metais iš įmonės medžiagų buvo pagaminta prekių už ,25 Lt. Tai buvo labai įvairūs gaminiai. Tam buvo sunaudota įmonės medžiagų už ,74 Lt. Dirbtuvėse vidutiniškai dirbo 278 žmonės ir 125 sezoniniai darbininkai, dirbantys 6 mėn. 240 Gamyba buvo normuota, daiktų gamybos užsakymai turėjo būti nustatytu laiku atlikti. Gaminta ne tik intendantūrai, bet ir kitoms tarnyboms (Ginklavimo valdybai, Tiekimo skyriui, Sanitarijos ir Veterinarijos valdyboms, aviacijai ir kt.) m. pradžioje dirbtuvės buvo išplėstos jose veikė 4 skyriai. Labai reikšmingos buvo gamybos vedėjo pareigos jis turėjo stebėti visų keturių skyrių darbo eigą, kaip vykdomi gauti užsakymai, aprūpinama medžiagomis ir priedais, rengti kitoms tiekimo įstaigoms gaminamų daiktų kalkuliacijas, tvarkyti atsiskaitymo su tomis įstaigomis už joms pagamintus daiktus reikalus ir t. t. Kovo 1 d. intendantūros dirbtuvių darbuotojų skaičius išaugo iki Dirbtuvių viršininkas buvo adm. plk. Povilas Kabaila, jo padėjėjas adm. mjr. Antanas Valaitis, raštvedys-iždininkas adm. kpt. Voldemaras Vachauzas, buhalteris pėst. kpt. Antanas Grušeckas, iždininkas adm. kpt. Antanas Šukaitis 242. Centrinis prekių sandėlis. Buvo įkurtas Šančiuose. Jo paskirtis buvo priimti iš rangovų ir saugoti į sandėlį atgabentas prekes, teikti jas priėmimo komisijai vertinti. Komisijai jas priėmus, tą patį turėjo padaryti ir sandėlio vadovybė: jas užpajamuoti, prižiūrėti ir užkonservuoti. Vėliau dalis šių prekių 238 Ten pat. 239 Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr. 153, ten pat, b. 540, l Kariuomenės intendantūros dirbtuvių gamyba 1938 m., LCVA, f. 1, ap. 1, b. 511, l , Krašto apsaugos ministro brg. gen. K. Musteikio patvirtinti intendantūros dirbtuvių slapti karo meto etatai Nr. 158, galioję nuo , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 510, l Kariuomenės intendantūros ir jai priklausiusių įstaigų... sąrašas, , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l

216 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) (medžiagų) buvo perduodama intendantūros dirbtuvėms, kuriose tapdavo reikalingais daiktais. Tiek šie, tiek iš rangovų priimti daiktai buvo tiekiami kariuomenės dalims ir įstaigoms. Sandėlyje likę daiktai buvo užpajamuojami, prižiūrimi ir konservuojami, o atėjus tinkamam laikui, taip pat perduodami kariuomenės dalims ir įstaigoms. Po to jie buvo užfiksuojami kaip išlaidos, sudaromi prekių transportai, juos kariuomenės dalys ar įstaigos pasiimdavo pačios arba sandėlis išsiųsdavo geležinkeliais į sutartas vietas. Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje intendantūros centrinis prekių sandėlis vadovavosi laikinaisiais Steigiamojo Seimo ir einančio Respublikos Prezidento pareigas A. Stulginskio 1921 m. lapkričio 18 d. patvirtintais etatais, kurie buvo įsteigti tų pačių metų gruodžio 1 d. Pagal juos sandėlio viršininkas naudojosi pulkininko leitenanto teisėmis. Sandėlio personalą sudarė 8 karininkai, 2 karo valdininkai, 2 viršilos, 8 vyr. puskarininkiai, 2 j. puskarininkiai ir 2 eiliniai kariai. Sandėliui priklausė 4 arkliai ir 3 vežimai 243. Sandėlį sudarė 4 skyriai. Pirmajame buvo laikoma karių apranga ir įvairūs jos priedai. Antrasis skyrius buvo naudojamas įvairiems karių maitinimui skirtiems reikmenims saugoti, trečiajame saugomos avalynės atsargos, susisiekimo priemonės (vežimai, rogės, dviračiai ir kt.), ketvirtajame patalynė ir jos priedai, čiužiniai ir kt. 244 Šiame sandėlyje visą laiką keitėsi prekės, jų apyvarta buvo labai didelė ir sudarė apie 10 mln. litų per metus. Be nuolatinio prekių judėjimo, sandėlio administracijai, tiek aukštesniajai, tiek žemesniajai, teko rūpintis šių prekių saugumu ir konservavimu, t. y. priemonėmis, kurios jas galėjo apsaugoti nuo gedimo, nes jame buvo laikomos įvairios medžiagos (vilnonės, medvilninės, lininės) ir žaliavos (metalas, odos, medis ir kt.), kurios įvairiu laiku skirtingai gesdavo ir keldavo daug rūpesčių sandėlio administracijai. Be minėtų darbų, administracija tvarkė specialias atskaitomybės knygas sandėlio raštinėje ir skyriuose, ruošdavosi dažniems Valstybės kontrolės patikrinimams. Turint omenyje tą didelį darbą ir atsakomybę už sandėlio administracijai patikėtą milijoninį turtą, kurį privalėjo saugoti ir už jį atsiskaityti, sandėlio viršininkas ir jo padėjėjas turėjo per mažai teisių. Todėl intendantūros vadovybė prašė tiekimo viršininką jas išplėsti: sandėlio viršininko bataliono vado teisėmis pareigybę prilyginti pulko vado padėjėjo (VIII kategorijos) pareigybei, o jo padėjėjo kuopos vado teisėmis pareigybę padėjėjo bataliono vado teisėmis (IX kategorija) pareigybei. Tokiu pat tikslu buvo siūlo- 243 Laikinieji intendantūros centrinio prekių sandėlio etatai Nr. 85, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 42, l Centrinio prekių sandėlio turto žinios, , LCVA, f. 516, ap. 1, b. 69, l

217 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ma įsteigti papildomus ekspeditoriaus ir raštininko etatus 245. Aptariamojo laikotarpio pabaigoje intendantūros centrinio prekių sandėlio vedėju buvo paskirtas adm. plk. ltn. Pranas Lubickas, jo padėjėju adm. kpt. Osmanas Teizeris, o raštvedžiu-iždininku adm. kpt. Pranas Žitkevičius 246. Centrinis maisto sandėlis buvo įkurtas Kaune, Aleksote. Šiame sandėlyje darbas buvo labai panašus į tą, kurį dirbo centrinio prekių sandėlio darbuotojai, nors, žinoma, būta ir nemažai skirtumų. Svarbiausi iš jų buvo šie: 1) maisto sandėlyje laikomi produktai greičiau gesdavo negu prekių sandėlyje laikomos prekės, todėl jų apsauga šio sandėlio administracijai kėlė kur kas daugiau rūpesčių negu prekių sandėlio vadovybei; 2) daugumą įvairių rangovų į sandėlį atvežamų produktų priimdavo ne priėmimo komisija, bet pati maisto sandėlio administracija (šių produktų per metus tekdavo priimti apie tonų); 3) grūdus, išskyrus avižas, sandėlio darbuotojų pastangomis ir priemonėmis tekdavo paversti miltais, kruopomis ir skaldytais žirniais, nes šio sandėlio žinioje buvo malūnas ir džiovykla, kuriuose grūdai buvo paverčiami į maistui tinkamus gaminius; 4) maisto sandėliui kasmet buvo pavedama nupirkti tam tikrą grūdų ir šieno kiekį; 5) maisto sandėliai produktų transportus provincijoje buvusioms kariuomenės dalims ir sandėliams siuntė gerokai dažniau negu prekių sandėlis (vagonais, kaip siuntas, o retkarčiais kaip bagažą). Aptariamojo laikotarpio pradžioje centrinis maisto sandėlis vadovavosi laikinaisiais etatais Nr. 84, 1921 m. lapkričio 18 d. patvirtintais Steigiamojo Seimo ir einančiojo Respublikos Prezidento pareigas. Pagal nustatytus etatus šiame sandėlyje turėjo būti 3 karininkai, 11 valdininkų, 5 viršilos, 5 vyr. puskarininkiai, 3 j. puskarininkiai, 4 eiliniai kareiviai ir 24 laisvai samdomi darbuotojai. Sandėlis turėjo 6 arklius ir 4 vežimus. Prireikus buvo leista samdyti iki 50 padienių darbininkų 247. Dėl maisto ir prekių sandėlių darbo skirtumų maisto sandėlio administracijai kildavo daugiau rūpesčių ir teko prisiimti dar didesnę atsakomybę už jos žinioje buvusiame malūne pagamintus produktus negu prekių sandėlio administracijai. Didėjant darbų mastui, tiek minėtas sandėlis, tiek jo darbuotojų skaičius augo m. jame buvo 11 karininkų, 6 viršilos, 3 vyr. puskarininkiai ir 12 eilinių kareivių. Pireikus sandėlio vadovybei buvo leista samdyti dar 8 padieninius darbininkus, o dirbančiųjų už akordinį atlyginimą skaičius 245 Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas kariuomenės tiekimo viršininkui Nr. 153, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l Kariuomenės intendantūros ir jai priklausiusių įstaigų... sąrašas , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l Laikinieji intendantūros centrinio maisto sandėlio etatai Nr. 84, patvirtinti Steigiamojo Seimo ir e. Respublikos Prezidento pareigas 1921 m. lapkričio 18 d., LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l

218 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) buvo neribojamas. 20 proc. karininkų ir tiek pat visų laipsnių kareivių galėjo būti laisvai samdomi 248. Nuo 1934 m. sausio pradžios šio sandėlio ir garo malūno viršininkas buvo pėst. plk. ltn. Juozas Kartanas 249, o nuo 1937 m. sausio 1 d. adm. mjr. Stasys Grinevičius, jo padėjėjas pėst. kpt. Kazys Lelešius, raštvedys-iždininkas pėst. kpt. Antanas Mačiokas 250. Garo malūną Aleksote kariuomenės intendantūra perėmė iš Tiekimo ir maitinimo ministerijos 1921 m. Pagal Steigiamojo Seimo tų pačių metų lapkričio 18 d. patvirtintus etatus jame turėjo būti vedėjas pulkininko leitenanto teisėmis, 2 jo padėjėjai karo valdininkai, 3 vyr. puskarininkiai, 3 j. puskarininkiai, 11 eilinių kareivių ir 35 laisvai samdomi tarnautojai. Šie etatai galiojo nuo 1921 m. lapkričio 1 d. Garo malūnas nuo 1921 m. lapkričio 1 d. veikė Aleksote m. kariuomenės intendantūra perėmė iš Tiekimo ir maitinimo ministerijos ir Kaune, Aleksote, buvusias muilo dirbtuves. Jose dirbo 1 vyr. puskarininkis ir 3 eiliniai kareiviai. Šios dirbtuvės veikė neilgai 1924 m. buvo uždarytos 251. Nuo 1921 m. kariuomenės vadovybė iš Tiekimo ir maitinimo ministerijos perėmė Aleksote veikusią gyvulių skerdyklą ir ją perdavė intendantūros žinion. Šioje skerdykloje dirbo prižiūrėtojas kapitonas, jo padėjėjas, laborantas karo valdininkas, 2 vyr. puskarininkiai (veterinarijos ir raštininkas), 2 j. puskarininkiai (raštvedys ir sandėlininkas) ir 12 laisvai samdomų darbuotojų (skerdikų, darbininkų). Pireikus ir kariuomenės intendantui leidus, skerdyklos vadovybė galėjo samdyti papildomai 4 skerdikus ir 4 darbininkus 252. Kiti intendantūros sandėliai. Aptariamojo laikotarpio pradžioje Šiauliuose ir Panevėžyje buvo įsteigti pirmos rūšies intendantūros sandėliai. Jų viršininkai buvo majorai batalionų vadų teisėmis. Be minėtų viršininkų, kiekvieno sandėlio personalą sudarė: viršininko padėjėjas (vyr. leitenantas), 3 karo valdininkai (buhalteris, sąskaitininkas ir raštvedys), 5 raštininkai (2 vyr. puskarininkiai ir 3 j. puskarininkiai, 4 budintys sandėlininkai (vyr. puskarininkiai), 4 palydovai (laisvai samdomi tarnautojai), 10 darbininkų (eiliniai kareiviai), 5 vežikai (eiliniai kareiviai). Sandėliams priklausė po 10 arklių ir po 5 vežimus 253. Šie etatai buvo įsteigti 1921 m. gruodžio 1 d. Be to, nuo tų metų 248 Kariuomenės intendantūros centrinio maisto sandėlio 1923 m. taikos meto etatai Nr. 61, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 409, l Kariuomenės intendantūros ir jai priklausiusių įstaigų sąrašas, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 445, l Ten pat. 251 LCVA, f. 929, ap. 1, b. 77, l Steigiamojo Seimo ir e. Respublikos Prezidento pareigas patvirtinti Laikinieji intendantūros etatai Nr. 97, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l

219 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. spalio 1 d. iki kitų metų kovo 1 d. jie buvo papildyti 5 etatais : 1 raštininko, 1 jaunesniojo raštininko, 1 budinčiojo sandėlininko ir 2 darbininkų 254. Šiuose sandėliuose buvo laikomi maisto produktai ir įvairios prekės. Jie turėjo aprūpinti I ir III pėstininkų divizijų kariuomenės dalis. Be to, Panevėžio sandėlio viršininko žinioje buvo duonos kepykla, kurios produkcija buvo aprūpinama miesto karių įgula. Šiaulių sandėlio viršininkui buvo pavesta prižiūrėti duonos kepimą Šiaulių ir Radviliškio įguloms ir Šiauliuose buvusios intendantūros kepyklos konservavimo darbus. Šie sandėliai atliko panašų darbą kaip ir centriniai prekių ir maisto sandėliai, tik, žinoma, mažesnio masto. Pažymėtina, kad ir nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje sandėliai dar nebuvo atlikę visų funkcijų, kurias turėjo atlikti. Tikėtasi, jog, laikui bėgant, pastačius numatytus specialius pastatus, sandėlių reikšmė dar padidės, nes aprūpinti vietines divizijas tik jie ir turėjo m. intendantūros dokumentuose minėti sandėliai jau vadinami antros rūšies sandėliais. Šiaulių antros rūšies sandėlio viršininku buvo paskirtas pėst. kpt. Vincas Rauba, raštvedžiu-buhalteriu civ. tarn. Juozas Baltušis, Panevėžio sandėlio viršininku pėst. kpt. Juozas Navikevičius, raštvedžiubuhalteriu ats. j. ltn. civ. tarn. Stasys Mackevičius 256. Tai įvyko dėl kariuomenės vadovybės taupymo pozicijos ir jos nuomonės, jog nebūtina į tokias pareigas skirti aukšto rango karininkų, nes tai gali atlikti ir kvalifikuoti žemesnio laipsnio karo valdininkai. Aptariamojo laikotarpio pradžioje veikė 13 antros rūšies sandėlių. Kiekviename jų dirbo po 1 karininką (kapitoną), 3 karo valdininkus, 1 viršilą, 4 vyr. puskarininkius, 1 j. puskarininkį ir 10 laisvai samdomų tarnautojų, turėta po 4 arklius ir 2 vežimus. Šie etatai buvo įsteigti 1921 m. gruodžio 1 d. Nuo spalio 1 d. iki kitų metų kovo 1 d. jie dar buvo papildyti 1 vyr. raštininko, 1 j. raštininko ir 2 darbininkų etatais 257. Be čia jau minėtų, veikė ir 14 trečios rūšies sandėlių. Sandėliui vadovavo viršininkas (kapitonas), kiekviename dirbo 2 raštininkai (viršila ir vyr. puskarininkis), 2 budintieji sandėlininkai (vyr. puskarininkiai), 2 palydovai (laisvai samdomi) ir 5 darbininkai (laisvai samdomi). Kiekvienam sandėliui buvo skirta po 2 arklius ir 1 vežimą. Šie etatai įsigaliojo nuo 1921 m. gruodžio 1 d. Nuo spalio 1 d. iki kitų metų kovo 1 d. buvo leista juos papildyti 254 Ten pat. 255 Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr. 153 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 540, l Kariuomenės intendantūros ir jai priklausiusių įstaigų slaptas sąrašas , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l Šios rūšies sandėlių etatai Steigiamojo Seimo ir einančio Prezidento pareigas A. Stulginskio buvo patvirtinti , LCVA, f. 529, ap. 5, b. 77, l

220 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 2 darbininkų ir 2 jaunesniųjų raštininkų etatais 258. Šiuo laikotarpiu veikė dar ir 6 ketvirtos rūšies sandėliai. Kiekvieno jų priešakyje buvo viršininkas (karo valdininkas jaunesniojo karininko teisėmis), personalą sudarė raštininkas (j. puskarininkis), 1 palydovas (laisvai samdomas) ir 3 laisvai samdomi darbininkai. Šie etatai įsigaliojo taip pat nuo 1921 m. gruodžio 1 d m. šios rūšies sandėlių skaičius padidėjo buvo įkurtas nedidelis laikinas sandėlis Lyduvėnuose. Ketvirtos rūšies sandėliai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą (pagal poreikį). Jie veikė rekvizicijų surinkimo metu nuo 1921 m. rugsėjo l d. iki 1922 m. kovo 1 d. 259 Be čia minėtų, buvo dar 5 kilnojamieji didesni ir svarbesni sandėliai. Jų darbuotojų etatai atitinkamų institucijų taip pat buvo patvirtinti 1921 m. lapkričio 18 d. ir įsigaliojo nuo tų metų gruodžio 1 d.: kiekvienam sandėliui vadovavo viršininkas (vyr. leitenanto komandos viršininko teisėmis), turėjo būti raštvedys (karo valdininkas), 2 raštvedžiai (vyr. puskarininkis ir j. puskarininkis), 3 budintieji sandėlininkai (vyr. puskarininkiai), palydovas (j. puskarininkis), 10 darbininkų eilinių kareivių. Šiems sandėliams buvo skirta po 2 arklius ir vežimą m. gruodžio 22 d. buvo įsteigtas kilnojamasis intendantūros sandėlis Lyduvėnuose, ketvirtos rūšies sandėlis Sedoje (spalio 1 d.) ir panašus sandėlis Pakruojyje 261. Kaip matyti, kariuomenė turėjo daug sandėlių ir jie buvo išmėtyti po visą kraštą atsižvelgiant į kariuomenės dalių dislokavimo vietas. Kepyklos. Kariuomenės intendantūra per visą nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gyvavimo laikotarpį itin daug dėmesio skyrė duonos kepykloms. Centrinė karinė duonos kepykla veikė Kaune, Šančiuose m. jos viršininkas buvo majoras bataliono vado teisėmis, jo padėjėjas karo valdininkas komandos viršininko teisėmis. Be to, šioje kepykloje dirbo 1 raštvedys (karo valdininkas), 3 raštininkai (1 vyr. puskarininkis ir 2 j. puskarininkiai), 4 budintieji sandėlininkai (1 vyr. puskarininkis), 1 sanitarijos vyr. puskarininkis, 4 duonkepiai (vyr. puskarininkiai), 62 jaunesnieji duonkepiai, 117 darbininkų (eilinių kareivių), 1 ūkvedys (j. puskarininkis), 1 mūrininkas (j. puskarininkis), 1 šaltkalvis (j. puskarininkis), 1 dailidė (j. puskarininkis), 1 elektromonteris (j. puskarininkis), 2 skalbėjos (laisvai samdomos), 1 vežėjas (laisvai samdomas). Buvo skirti 2 arkliai, 1 sunkusis ir 1 lengvasis vežimai. Šie etatai buvo įsteigti 1921 m. gruodžio 1 d. 262 Nuo 1934 m. šiai 258 Laikinieji intendantūros III rūšies sandėlio etatai, , LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l Ten pat, l Ten pat. 261 Lietuvos kariuomenės karo veiksmų dienynas, 2 knyga, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l

221 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. kepyklai vadovavo adm. mjr. Mykolas Tašlikas, vėliau adm. kpt. Vincas Gogelis, o nuo 1939 m. sausio 1 d. pėst. kpt. Balys Mitalauskas 263. Tuo metu lygiagrečiai veikė ir dvi pirmos rūšies duonos kepyklos Šiauliuose ir Panevėžyje. Kiekvienoje iš jų buvo: viršininkas (kapitonas), vedėjas (karo valdininkas), raštvedys (karo valdininkas), raštininkas (vyr. puskarininkis), 3 budintieji sandėlininkai (vyr. puskarininkiai), 3 duonkepiai (vyr. puskarininkiai), 12 jaunesniųjų duonkepių (j. puskarininkių) ir 54 darbininkai (eiliniai kareiviai). Kepykloms buvo skirta po 4 važiuojamuosius arklius ir 2 vežimus 264. Be jau minėtų, aptariamojo laikotarpio pradžioje veikė ir 5 antros rūšies kepyklos 265. Ilgainiui keičiantis kariuomenės įgulų skaičiui, atitinkamai keitėsi ir tų įgulų kepyklų sudėtis. Kepyklos buvo grupuojamos atsižvelgiant į įgulose buvusių žmonių skaičių ir vietos sąlygas. Visos šios kepyklos aprūpino tik vietos įgulas, išskyrus Šiaulių kepyklą, kuri kepė duoną ir Radviliškio įgulai. Laikui bėgant, kepyklose atsirado daugiau kvalifikuotų darbuotojų, pagerėjo ir pačios duonos kokybė m. birželio mėn. pagal to meto galiojančius etatus jose buvo 56 karininkai, 148 civiliai tarnautojai (einantys kareivių pareigas) ir 28 kareiviai. Aptariamojo laikotarpio pabaigoje padidėjus kariuomenei, kasmet didėjo ir jos išlaikymo išlaidos, taip pat išlaidos įvairiems kepyklos reikmenims įsigyti, einamajam ir organizaciniam darbui gerinti, patyrusiems kadrams rengti ir ruoštis galimam karui. Dėl to intendantūros vadovybė siūlė kariuomenės tiekimo viršininkui didinti ir kepėjų skaičių. Pasikeitusiomis sąlygomis kariuomenės intendantūrai teko samdyti apie 600 padienių darbininkų amatininkų 266. Galvijų bandos. Kariuomenei maitinti dar nuo 1920 m. Kaune, Aleksote, buvo surinktos ir laikomos 2 pirmos rūšies galvijų bandos. Kiekvienoje jų buvo po 500 galvijų. Jiems prižiūrėti nuo 1921 m. buvo skiriama po l prievaizdą (komandos viršininką karo valdininką), 1 vyr. saugotoją (vyr. puskarininkį), 1 j. saugotoją (j. puskarininkį), 10 laisvai samdomų darbininkų, 1 veterinarijos vyr. puskarininkį ir 2 vežikus (eilinius kareivius), dokumentacijai tvarkyti 1 raštininką (vyr. puskarininkį). Darbo reikmėms buvo skirta po 4 važiuojamus arklius ir 2 vežimus. Šie etatai galiojo nuo 1921 m. lapkričio 1 d. Prireikus ir kariuomenės intendantui leidus, vienai bandai pri- 263 LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr. 153 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. L, ap. l, b. 540,, l

222 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) žiūrėti galėjo būti papildomai skiriami 5 padienių darbininkų etatai 267. Be jau minėtų, aptariamojo laikotarpio pradžioje intendantūrai priklausė taip pat ir antros rūšies galvijų bandos (po 200 galvijų), laikomos prie Šiaulių, Telšių, Ukmergės, Panevėžio ir Marijampolės sandėlių. Kiekvienai bandai prižiūrėti buvo skirta po 1 vyresnįjį saugotoją (vyr. puskarininkį), 4 laisvai samdomus darbininkus, l raštininką (vyr. puskarininkį) dokumentacijai tvarkyti. Prireikus buvo leista samdyti daugiau žmonių nei pagal nustatytus etatus dar iki 4 padienių darbininkų m. balandžio 10 d. dar viena 200 galvijų banda buvo sudaryta prie Utenos sandėlio m. buvo suformuota 12 trečios rūšies galvijų bandų (kiekvienoje po 100 galvijų) prie Tauragės, Marijampolės, Vilkaviškio, Rokiškio, Alytaus, Mažeikių, Joniškėlio, Raseinių, Kretingos, Šakių ir Pasvalio sandėlių. Šioms bandoms prižiūrėti buvo skiriama po 1 saugotoją. Prireikus ir intendantūrai leidus, dar buvo galima skirti papildomai iki 2 padienių darbininkų 269. Tai rodo, jog kariuomenei maitinti buvo sukurtas stambus ūkinis mechanizmas. Tiesa, m., mažinant kariuomenę, daug ūkio įmonių buvo pamažu likviduotos. Pažymėtina, jog Nepriklausomybės kovų metu veikę pirmos rūšies Panevėžio, Šiaulių, Vilkaviškio, Šakių, Kauno, Raseinių, Tauragės, Telšių, Mažeikių, Pasvalio, Ukmergės, Rokiškio, Utenos, Alytaus, antros rūšies Kėdainių, Kretingos, Biržų, Ežerėnų, trečios rūšies Prienų, Kaišiadorių, Seinų ir Lazdijų vadinamieji suėmimo komitetai iš pradžių buvo vadinami apskričių intendantūromis. Tačiau jos 1923 m. buvo išformuotos. Transporto būrys. Dar 1920 m. liepos mėn. buvo baigtas formuoti intendantūros transporto batalionas. Jo paskirtis buvo nugabenti ten, kur reikia, tiekimo įstaigų gautą turtą, taip pat ir kariuomenės dalis (į provinciją, o iš jos į Kauną). Nuo 1920 m. lapkričio 20 d. transporto viršininku buvo paskirtas plk. ltn. P. Bizokas 270. Jo adjutantas buvo vyr. leitenantas, ūkio vedėjas majoras, ūkio dalies raštvedys karo valdininkas, iždininkas karo valdininkas, maitinimo valdininkas, raštininkai: 4 vyr. puskarininkiai, 5 j. puskarininkiai ir 5 eiliniai, raštininkas-mašininkas vyr. puskarininkis, veterinarijos karininkas-gydytojas pulkininkas leitenantas, veterinarijos puskarininkis, veterinarijos sanitaras eilinis, sanitarijos puskarininkiai l vyresnysis ir l jaunesnysis, 1 sanitaras eilinis kareivis, ūkvedžiai l vyr. puskarininkis ir l eilinis. Dviem eiliniams kareiviams buvo paskirti 3 važiuo- 267 LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l Ten pat. 269 Ten pat. 270 Krašto apsaugos ministro plk. ltn. K. Žuko įsakymas kariuomenei Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 23, l

223 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. jami arkliai ir 2 vežimai 271. Šiame batalione buvo 4 transporto ir l palydovų kuopa. Jose tarnavo 9 karininkai, 3 karo valdininkai, 5 viršilos, 41 vyr. puskarininkis, 38 j. puskarininkiai, l8 grandinių ir 420 eilinių. Jam buvo skirti 36 jojami ir 364 važiuojami arkliai ir 191 vežimas 272. Transporto batalionas buvo dislokuotas Kaune, Šančiuose. Be transporto bataliono, veikė Kariuomenės arklių depas m. buvo paskelbti šio depo bendrieji dėsniai, o kpt. P. Dirkis paskirtas jo viršininku 273. Tais pačiais metais buvo patvirtinti intendantūros arklių depo personalo etatai. Pagal juos depo viršininku buvo numatytas majoras bataliono vado teisėmis. Be jo, depo personalą sudarė ūkio vedėjas (kapitonas), raštvedys (karo valdininkas), 2 raštininkai (vyr. puskarininkiai) ir 3 jaunesnieji puskarininkiai, raštininkas-mašininkas (vyr. puskarininkis), veterinarijos vyr. puskarininkis ir kareiviai: 1 viršila, l vyr. puskarininkis ir 2 j. puskarininkiai, 25 kareiviai įvairiems darbams dirbti, ūkvedys vyr. puskarininkis, pašarininkas vyr. puskarininkis, 2 kalviai eiliniai kareiviai, dailidė, kurpius, siuvėjas ir virėjas eiliniai. Be to, 2 eiliniams kareiviams buvo priskirti 2 važiuojami arkliai, 8 vežimai ir l lengvas porinis vežimas. Po arklių mobilizacijos ar kitu atveju padidėjus jų skaičiui, į depą galėjo būti paskirti kitų dalinių kareiviai 4 arkliams prižiūrėti po vieną žmogų ir reikiamas karininkų bei karo valdininkų skaičius 274. Nuo 1922 m. kovo 10 d. arklių depas buvo priskirtas intendantūros transporto batalionui, o kpt. P. Dirkis atleistas iš arklių depo viršininko pareigų 275. Iš šių dalinių suformavus transporto rinktinę, plk. ltn. P. Bizokas 1926 m. buvo atleistas iš transporto bataliono vado pareigų 276. Intendantūros rinktinės vadu buvo paskirtas pėst. kpt. Mikas Tašlikas 277, o nuo 1934 m. adm. kpt. Jurgis Atstupėnas m. transporto rinktinė buvo performuota į transporto būrį. Jo vadas 271 Intendantūros transporto bataliono vadovybės etatai Nr. 79, Steigiamojo Seimo ir einančio Respublikos Prezidento pareigas A. Stulginskio patvirtinti , LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l Ten pat. 273 Kariuomenės dalių ir įstaigų kronika, LCVA, f. 384, ap. 4, b. 534, l Steigiamojo Seimo ir einančio Respublikos Prezidento pareigas A. Stulginskio patvirtinti laikinieji kariuomenės intendantūros arklių depo etatai Nr. 10, LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l Kariuomenės dalių ir įstaigų kronika, LCVA, f. 384, ap. 3, b. 534, l Ten pat, l Kariuomenės intendantūros ir jai priklausiusių įstaigų karininkų ir civilių tarnautojų karininkų vietose ir sąrašai, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 502, l Kariuomenės intendanto brg. gen. K. Navako slaptas raportas Nr. 153 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. L, ap. l, b. 540, l

224 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) liko adm. kpt. J. Atstupėnas. Gyvenimas parodė, jog transporto būrys dėl transporto priemonių stokos nepajėgė patenkinti visų jam keliamų reikalavimų. Pažymėtina, kad pačioje aptariamojo laikotarpio pabaigoje būrys buvo planuojamos transporto kuopos užuomazga. Ją numatyta buvo sukurti padidinus būryje žmonių, transporto priemonių ir arklių skaičių 279. Karių algos. Kariuomenės intendantūrai teko rūpintis ir karių algomis. Karininkams jos buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o kareiviams reikalingos būtiniausioms smulkmenoms įsigyti. Tam tikslui valstybė turėjo skirti daug lėšų. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, Ministrų Kabinetas ėmėsi šio esminio klausimo. Jau 1921 m. sausio 21 d. buvo parengtas ir priimtas algų kariams nustatymo įstatymo projektas 280. Po užsitęsusių diskusijų tų pačių metų kovo 22 d. buvo priimtas Steigiamojo Seimo įstatymas. Jo nustatyta eilinio kareivio mėnesinė alga siekė 120, grandinio 130, j. puskarininkio 150, vyr. puskarininkio 180, viršilos 250 auksinų. To paties įstatymo karininkams už laipsnį ir pareigų ėjimą buvo nustatyti atitinkami atlyginimai (žr. 11 lentelę). 11 lentelė 281 Laipsnis Pagrindinė mėnesinė alga (auksinais) Pareigų pavadinimas Mėnesinė alga (auksinais) Leitenantas 800 jaunesnysis karininkas Vyr. leitenantas 850 komandos viršininkas 350 Kapitonas 900 kuopos vadas 500 Majoras ne atskirojo bataliono vadas 600 Pulkininkas leitenantas atskirojo bataliono vadas 900 pulko vado padėjėjas 700 Pulkininkas pulko vadas Generolas leitenantas atskirosios brigados vadas Generolas divizijos vadas korpuso vadas Remiantis Steigiamojo Seimo 1921 m. kovo 22 d. įstatymu, leitenantui, vyr. leitenantui ir kapitonui, negavusiems atlyginimo už eitas pareigas, prie 279 Ten pat. 280 Ministrų Kabineto posėdis Nr. 5, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 169, l Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. 80, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 3, l

225 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. pagrindinio atlyginimo buvo mokamas 200 auksinų priedas. Karo ir laisvai samdomų valdininkų pareigos nustatant algas buvo prilygintos atitinkamoms etatinėms karininkų pareigoms, bet pagrindinė alga, pradedant nuo kuopos vado kapitono, buvo prilyginta dviem laipsniais žemesnio rango karininkų algai. Karo gydytojai pagrindinę algą už laipsnį gaudavo kaip ir karininkai, tačiau už pareigų ėjimą pagal karo gydytojo tarnybos rūšį buvo prilyginti atitinkamas karininkų etatines pareigas einantiems karininkams: I rūšies divizijos vadui, II rūšies brigados vadui, III rūšies pulko vadui, IV rūšies atskirojo bataliono vadui ir V rūšies pulko vado padėjėjui. Karininkams, karo gydytojams, karo ir laisvai samdomiems valdininkams, be to, kas mėnesį buvo mokamas 100 auksinų priedas už kiekvieną vaiką iki 14 metų. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 1921 m. kovo 1 d. 282 Tačiau galiojo neilgai netrukus atskiri punktai buvo pakeisti ir papildyti (žr. 12 lentelę). 12 lentelė 283 Karininkų atlyginimai nuo 1922 m. sausio mėn. l d. Laipsnis Mėnesinė alga (auksinais) Pareigų pavadinimas Mėnesinė alga (auksinais) Leitenantas 800 jaunesnysis karininkas 500 Vyr. leitenantas 850 komandos viršininkas 700 Kapitonas 900 kuopos vadas Majoras bataliono vadas Pulkininkas leitenantas pulko vado padėjėjas Pulkininkas atskirojo bataliono vadas Generolas leitenantas pulko vadas Generolas brigados vadas divizijos vadas korpuso vadas kariuomenės vadas krašto apsaugos ministro padėjėjas Karo valdininkams ir laisvai samdomiesiems tarnautojams, einantiems karininkų ar karo valdininkų etatines pareigas, atlyginimas buvo nustatytas pagal kategorijas: IX kategorijos 1 200, VIII 1 400, VII 1 700, VI 200, V 2 500, IV 2 800, III 3 200, II 4 000, I auksinų. Karo valdinin- 282 Ten pat. 283 Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 47, l

226 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) kai, ištarnavę Lietuvos kariuomenėje turėdami karo valdininko laipsnį dvejus metus ir einantys karininko pareigas, gaudavo algą pagal atitinkamas karininko pareigas, tik atlyginimas už laipsnį buvo mažesnis kaip trimis laipsniais žemesnio karininko. Pagal etatus nustatytos karininko pareigos buvo prilygintos karo valdininkų kategorijoms: jaunesnysis karininkas IX, komandos viršininkas VIII, kuopos vadas VII, bataliono vadas VI, pulko vado padėjėjas V, atskirojo bataliono vadas IV, pulko vadas III, brigados vadas II ir divizijos vadas I kategorijai. Be to, priedai ir kitos priemokos už vaikus, nustatytos civilinių valstybės įstaigų tarnautojams, buvo taikomos karininkams ir karo valdininkams. Šis įstatymas įsigaliojo 1922 m. sausio 1 d m. balandžio 10 d. Steigiamasis Seimas priėmė Įstatymą karo lektoriams atlyginti. Juo remiantis, nuo 1923 m. sausio l d. už 50 minučių teorijos pamoką Aukštuosiuose karininkų kursuose buvo mokama 70 auksinų; Karo mokyklos specialiajame kurse ir visai kuopai bendrame kurse, karo sanitarijos puskarininkių specialiajame medicinos kurse, karininkų kursuose prie artilerijos, technikos ir raitelių kariuomenės dalių 50 auksinų, Karo sanitarijos puskarininkių mokykloje 28 auksinai, Karo mokykloje už statuto pamoką 14 auksinų, o už gimnastikos pamoką 14 auksinų 285. Specialiose kariuomenės dalyse pamokas karininkams skyrė ir valandų skaičių nustatydavo atitinkamas viršininkas, naudojęsis ne mažesnėmis kaip divizijos vado teisėmis. Už 4 val. trukmės taktikos, topografijos ir fortifikacijos praktikos darbams vadovavimą lauke Karo mokykloje buvo mokama 80, o Aukštuosiuose karininkų kursuose 140 auksinų 286. Nuo 1922 m. liepos l d. turėjo įsigalioti Steigiamojo Seimo pakeistas įstatymas dėl algų nustatymo kariams. Juo remiantis buvo numatyta nustatyti eiliniam kareiviui 210, grandiniui 240, j. puskarininkiui 270, vyr. puskarininkiui 390, viršilai 600 auksinų mėnesinę algą 287. Tačiau šis įstatymas nebuvo įgyvendintas. Lietuvos vyriausybė, atsižvelgdama į tai, jog pabrangus pragyvenimui dėl markės kurso kritimo kareivių piniginis atlyginimas nebeatitiko to meto pragyvenimo reikalavimų, o su atlyginimais susijusių pataisų priėmimas užsitęsė net iki tų metų rugsėjo mėn. pabaigos, įvedusi Lietuvoje savus pinigus litus, nutarė kareiviams vietoj 120 auksinų kas mėnesį mokėti po 5 litus. Be to, įvertinusi kareivių ištvermę kantriai laukiant atlyginimo ir patirtus nuostolius dėl markės kurso kritimo, vy- 284 Ten pat. 285 Vyriausybės žinios, K., , Nr Ten pat. 287 Vyriausybės žinios, , Nr

227 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. riausybė nusprendė paleistiems iš tarnybos spalio mėnesį ir grįžtantiems namo kariams kaip ypatingą užmokestį sumokėti už rugsėjo mėnesį po 6 litus, nors mūsų krašto padėtis ir toliau buvo labai varginga. Gerindama sunkiu metu kareivių padėtį, vyriausybė tikėjo, jog Lietuvos kariai tas išlaidas šimteriopai atlygins gerai eidami savo tarnybą, dar daugiau dės pastangų gindami tėvynę 288. Vadovaujantis Ministrų Kabineto 1922 m. spalio 31 d. nutarimu, nuo 1922 m. spalio l d. nustatyta mėnesinė alga buvo: eilinio kareivio 5, grandinio 5,4, j. puskarininkio 6,3, vyr. puskarininkio 7,5, viršilos 10, 5 Lt 289. Įvedus savo valiutą litą, nuo 1922 m. rugsėjo l d. buvo pertvarkyti karininkų, karo gydytojų ir karo kapelionų (kunigų) atlyginimai (žr. 13 lentelę). Už laipsnį Mėnesinė alga (litais) 13 lentelė 290 Už pareigų ėjimą Mėnesinė alga (litais) Leitenantas 40,0 j. karininkas 25,0 Vyr. leitenantas 42,5 komandos viršininkas 35,0 Kapitonas 45,0 kuopos vadas 65,0 Majoras 50,0 bataliono vadas 80,0 Pulkininkas leitenantas 52,5 pulko vado padėjėjas 90,0 Pulkininkas 55,0 atskirojo bataliono vadas 120,0 Generolas leitenantas 60,0 pulko vadas 135,0 Generolas 62,50 divizijos vadas 190, 0 korpuso vadas 300,0 kariuomenės vadas 300,0 krašto apsaugos ministro padėjėjas 300,0 Karo ir laisvai samdomi valdininkai gaudavo šiuos nustatyto dydžio atlyginimus: 288 Krašto apsaugos ministro įsakymas kariuomenei Nr LCVA, f. 923, ap. 1, b. 239, l Krašto apsaugos ministro įsakymas kariuomenei Nr. 17 5, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 54, l

228 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) J. karininkas 60,0 pulko vado padėjėjas 125,0 Komandos viršininkas 70,0 atskirojo bataliono vadas 140,0 Kuopos vadas 85,0 pulko vadas 160,0 Bataliono vadas 100,0 brigados vadas 200,0 divizijos vadas 225,0 Vaikų priedas 5 Lt Vietos brangenybės priedai: A klasės 100 Lt, B 5,0 Lt, C 5,5 Lt Nuo 1923 m. sausio l d. buvo pakeisti ir Krašto apsaugos ministerijos laisvai samdomų tarnautojų atlyginimai. Visi laisvai samdomi tarnautojai, neinantys karininkų arba karo valdininkų pareigų, buvo suskirstyti pagal 7 kategorijas. Per mėnesį tarnautojams buvo mokama: I kategorijos 80 Lt, II 90 Lt, III 100 Lt, IV 110 Lt, V 120 Lt, VI 130 Lt, VII 150 Lt. Švenčių priedai, nustatyti civilinių valstybės įstaigų tarnautojams, buvo mokami ir Krašto apsaugos ministerijos laisvai samdomiems tarnautojams. Taip pat jiems buvo mokami ir vietos brangenybės bei vaikų priedai 291. Steigiamasis Seimas 1923 m. vasario 23 d. priėmė naują Karių algų pakeitimo įstatymą 292. Juo remiantis, krašto apsaugos ministro įsakymu nuo 1923 m. balandžio 3 d. karininkams, karo gydytojams ir karo kunigams, einantiems atitinkamas karininkų etatines pareigas, už laipsnį ir pareigų ėjimą buvo nustatyti šie atlyginimai (žr. 14 lentelę). 14 lentelė 293 Už laipsnį Profesinė Mėnesinė Už pareigų ėjimą alga (litais) alga (litais) Leitenantas 80 jaunesnysis leitenantas 100 Vyr. leitenantas 85 komandos viršininkas 110 Kapitonas 90 kuopos vadas 175 Majoras 100 bataliono vadas 220 Pulkininkas leitenantas 105 pulko vado padėjėjas 235 Pulkininkas 110 atskirojo bataliono vadas 250 Generolas leitenantas 120 pulko vadas L. e. krašto apsaugos ministro pareigas mjr. J.Papečkio įsakymas Nr kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 54, l Vyriausybės žinios, Nr. 63, eil LCVA, f. 384, ap. 1, b. 53, l

229 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Generolas 125 brigados vadas 340 divizijos vadas 380 korpuso vadas 475 kariuomenės vadas 700 krašto apsaugos ministro padėjėjas 700 Karo valdininkams ir laisvai samdomiems tarnautojams, einantiems karininkų ir karo valdininkų etatines pareigas, mėnesiniai atlyginimai buvo nustatyti pagal jų kategorijas: IX kategorijos 150 Lt, VIII 170 Lt, VII 200 Lt, VI 220 Lt, V 270 Lt, IV 300 Lt, III 350 Lt, II 400 Lt, I 450 Lt. Karo valdininkai, ištarnavę Lietuvos kariuomenėje turėdami karo valdininko laipsnį 2 metus, einantys karininkų pareigas, pagal tai gaudavo atitinkamą karininko atlyginimą. Tačiau šis atlyginimas už laipsnį buvo skaičiuojamas pagal trimis laipsniais žemesnio karininko atlyginimą. Etatuose nustatytos karininko pareigos buvo prilygintos karo valdininkų kategorijoms: jaunesnysis karininkas IX, komandos viršininkas VIII, kuopos vadas VII, bataliono vadas VI, pulko vado padėjėjas V, atskirojo bataliono vadas IV, pulko vadas III, brigados vadas II, divizijos vadas I kategorijai. Vaikų priedai, nustatyti civilinių įstaigų tarnautojams, buvo taikomi karininkams, karo valdininkams ir laisvai samdomiems tarnautojams. Šių algų nustatymo kariams įstatymo pakeitimas galiojo nuo 1923 m. sausio 1 d. Ankstesni algų nustatymo kariams įstatymo pakeitimai ir papildymai neteko galios 294. Šiame įstatyme buvo nurodyta, kad kariai specialistai, be atlyginimo, turi gauti specialybės priedą: l) karo lakūnai ir oro žvalgai 50, 2) šarvuotų automobilių vairuotojai 15 litų kas mėnesį. Visi kareiviai specialistai buvo skirstomi į 3 kategorijas ir, be atlyginimo, kas mėnesį turėjo gauti specialybės priedą: I kategorijos 5 Lt, II 2,5 Lt, III 1,25 Lt. Be to, Ministrų Kabinetas nutarė nuo 1923 m. balandžio l d. skirti nemokamai visiems karininkams ir karo valdininkams po vieną maisto davinį. Centrinio archyvo prižiūrėtojas nuo tol buvo vadinamas Centrinio archyvo viršininku. Ši pareigybė buvo prilyginta karininko pareigybei. Kai kas buvo pakeista ir Aviacijos valdybos etatuose Nr. 45: 1. Kariams, įgijusiems karo lakūno arba oro žvalgo specialybę (vardą), buvo mokama 50 litų daugiau nei kitų ginklų rūšių kariams, turintiems tokį pat laipsnį ir einantiems tokias pat pareigas. 2. Karo lakūnams kareiviams buvo mokama 50 proc. karo lakūno leitenanto pagrindinės algos. 294 Ten pat. 228

230 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 3. Už išbandymą ore naujo arba pagrindinai suremontuoto lėktuvo lakūnas gaudavo 25 litus. 4. Už skraidymo valandą kovos arba tarnybos reikalais pilotas ir žvalgas, nesvarbu, kokia jo skraidymo patirtis, gaudavo 10 litų. 5. Už mokymo ir praktinio skraidymo valandą pilotas ir žvalgas gaudavo 5 litus. 6. Nesant kareivių specialistų, vietoj jų galėjo būti priimami laisvai samdomi tarnautojai. Jų galėjo būti ne daugiau kaip l/3 bendro specialistų skaičiaus m. sausio 22 d. Seimas pakeitė ir Virštarnybinių puskarininkių įstatymą. Juo remiantis liktiniams puskarininkiams buvo skirtas visas kareivio išlaikymas ir mėnesinis atlyginimas: jaunesniesiems puskarininkiams 50, vyresniesiems puskarininkiams 70, viršiloms 100 litų. Tokį pat atlyginimą gaudavo ir liktiniai žandarai. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 1924 m. rugsėjo l d. 296 Remiantis Seimo 1924 m. vasario 27 d. nutarimu, buvo priimtas naujas Karių algų pakeitimo įstatymas: karininkams, karo gydytojams ir karo dvasininkams, einantiems atitinkamas etatines karininkų pareigas, už laipsnį ir pareigų ėjimą buvo nustatyti atitinkamo dydžio atlyginimai (žr. 15 lentelę). 15 lentelė 297 Už laipsnį Mėnesinė Mėnesinė Už pareigų ėjimą alga (litais) alga (litais) Leitenantas 100 jaunesnysis leitenantas 120 Vyr. leitenantas 110 komandos viršininkas 130 Kapitonas 120 kuopos vadas 210 Majoras 140 bataliono vadas 270 Pulkininkas leitenantas 150 pulko vado padėjėjas 280 Pulkininkas 160 atskirojo bataliono vadas 300 Generolas leitenantas 180 pulko vadas 390 Generolas 200 brigados vadas 410 divizijos vadas 460 korpuso vadas 570 Kariuomenės vadas ir krašto apsaugos ministro padėjėjas gaudavo vice- 295 Krašto apsaugos ministro įsakymas kariuomenei Nr , 18 19, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 54, l LCVA, f. 384, ap. 1, b. 63, l Lentelė sudaryta remiantis krašto apsaugos ministro plk. T. Daukanto įsakymu Nr. 81, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 63, l

231 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ministro atlyginimą. Tačiau šis Seimo nutarimas ir krašto apsaugos ministro 1924 m. liepos 23 d. įsakymas Nr galiojo neilgai. Tų pačių metų birželio 13 d. jis buvo pakeistas karių naudai. Juo remiantis, karininkams, karo gydytojams ir karo dvasininkams, einantiems atitinkamas karininkų etatines pareigas, buvo nustatyti šie mėnesiniai atlyginimai (žr. 16 lentelę). 16 lentelė 298 Už laipsnį Mėnesinė Mėnesinė Už pareigų ėjimą alga (litais) alga (litais) Leitenantas 210 jaunesnysis leitenantas 154 Vyr. leitenantas 222 komandos viršininkas 166 Kapitonas 234 kuopos vadas 252 Majoras 256 bataliono vadas 324 Pulkininkas leitenantas 270 pulko vado padėjėjas 336 Pulkininkas 282 atskirojo bataliono vadas 360 Generolas leitenantas 300 pulko vadas 468 Generolas 330 brigados vadas 492 divizijos vadas 552 apygardos viršininkas 640 korpuso vadas 684 kariuomenės vadas ūkio ir finansų valdytojas m. kovo 24 d. Seimas priėmė įstatymą, skirtą karininkams, karo kapelionams ir civiliams Krašto apsaugos ministerijos tarnautojams, tarnaujantiems Klaipėdos krašte. Visų pirma buvo nustatytas priedas nuomojantiems butus. Be to, tarnaujantiems Klaipėdos mieste ir apskrityje pridėta 20 proc., visose kitose Klaipėdos krašto vietose 15 proc. pagrindinės (už laipsnį ir pareigas) algos. Karininkai, karo valdininkai, karo kapelionai ir civiliai Krašto apsaugos ministerijos tarnautojai, dirbantys Klaipėdos krašte ir mokantys lietuvių ir vokiečių kalbas (raštu ir žodžiu), gaudavo 20 proc. pagrindinės (už laipsnį ir pareigas) algos priedą. Kaip jie moka vokiečių kalbą, tikrino komisija, kuriai pirmininkavo Klaipėdos krašto gubernatorius, o nariai buvo Švietimo ir Krašto apsaugos ministerijos atstovai. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 1925 m. sausio 1 d LCVA, f. 384, ap. 1, b. 63, l Vyr. žinios, Nr. 189, eil. 9281, Vyr. žinios, Nr. 166, eil

232 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Karių pensijų įstatymo taisyklėms parengti 1925 m. lapkričio 10 d. buvo sudaryta komisija, kurios pirmininku buvo paskirtas gen. ltn. J. Kubilius, nariais plk. K. Šalkauskas ir plk. ltn. J. Bobelis, sekretoriumi kpt. J. Katinskas. Šiai komisijai buvo nurodyta: 1. Parengti karių pensijų įstatymui įgyvendinti skirtų taisyklių projektą ir pristatyti jį iki 1925 m. gruodžio l d. 2. Iki 1926 m. sausio l d. nustatyti, kiek metų kiekvienas karininkas turi būti ištarnavęs, kad galėtų gauti pensiją. 3. Nustatyti, kiek procentų kiekvienas karininkas privalo mokėti pensijų fondui iki 1926 m. sausio l d. 300 Nors mūsų krašto ekonominė padėtis buvo sunki, Lietuvos vyriausybė visą laiką stengėsi pagerinti liktinių karių gyvenimą ir šį klausimą išsprendė labai palankiai. Nuo 1927 m. kovo l d. visi liktiniai puskarininkiai ne tik turėjo būti visiškai kaip kareiviai išlaikomi, bet ir gauti atitinkamą piniginį atlyginimą: viršila 120, vyr. puskarininkis 90, j. puskarininkis 60 litų. Be to, sanitarijos ir veterinarijos liktiniai puskarininkiai, dirbantys psichikos ir užkrečiamųjų ligų skyriuose, gaudavo 10 proc. mėnesinės algos priedą. Prieš šv. Velykas ir šv. Kalėdas visi liktiniai puskarininkiai gaudavo švenčių priedus (pusės pagrindinės mėnesinės algos dydžio). Už kiekvieną vaiką jie gaudavo po 20 litų per mėnesį (vaikų priedą), be to, liktinių vaikai visose valstybinėse mokyklose nemokėjo už mokslą. Liktiniams puskarininkiams, keliamiems į kitą tarnybos vietą, buvo skiriamos persikėlimo išmokos: vedusiems vieno mėnesio, nevedusiems pusės mėnesio atlyginimo dydžio. Sužeisti ar segantys liktiniai puskarininkiai, esantys ligoninėse ar namie, gaudavo algą per 4 mėnesius, po to tik pusę algos, bet ne ilgiau kaip 4 mėnesius. Dėl ligos ar sužeidimo išleidžiami iš ligoninės ar iš dalies atostogų sveikti, išskyrus sergančius venerinėmis ligomis asmenis, nuo išleidimo dienos gaudavo visą atlyginimą per 6 mėnesius, jeigu jų liga buvo fizinė (kūno), ir per 1,5 mėnesio, jeigu liga buvo psichikos (proto). Psichikos ligomis sergančių liktinių atlyginimą gaudavo jų žmonos ir vaikai, o nevedusių, jeigu jie nebuvo guldomi į gydymo įstaigas, jų globėjai. Likusiems puskarininkiams buvo taikomas Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, o taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymas. Liktiniai puskarininkiai, sąžiningai ištarnavę kariuomenėje 10 metų, turėjo pirmenybę valstybės įstaigose gauti tarnybos vietą. Tokią vietą turėjo įsteigti Ministrų Kabinetas 301. Liktiniai puskarininkiai gaudavo 300 Krašto apsaugos ministro L. Bistro ir kariuomenės vado gen. S. Žukausko įsakymas kariuomenei Nr. 87 5, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 70 (lapai nenumeruoti). 301 Liktinių puskarininkių atlyginimas, Karys, , Nr. 16, p

233 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. vienkartines pašalpas ir vienkartinę pensiją ištarnavę: 1 m. 2 mėn. algą, 3 m. 8 mėn. algą, 5 m. 12 mėn. algą, 10 m. 24 mėn. algą, ištarnavusieji iki 35 m. amžiaus, išeidami iš kariuomenės, gaudavo vienkartinę pensiją tiek mėnesinių algų, kiek metų ištarnavo kariuomenėje liktiniais. Liktiniai puskarininkiai pensijų fonde nedalyvavo, bet buvo nustatyta jiems taikyti Valstybės tarnautojų pensijų įstatymą ta prasme, kad karių ištarnautas kariuomenėje laikas būtų įskaitomas į valstybės tarnautojo pensijai ištarnauti nustatytą laiką be įmokų už jį pensijų fondui. Vadinasi, liktiniams, atleistiems iš kariuomenės ir gavusiems valstybės tarnybą, nieko neįnešusiems į pensijų fondą, buvo sutrumpintas pensijai gauti reikalingas laikas tiek metų, kiek jie buvo ištarnavę kariuomenėje 302. Lietuvos vyriausybė taip pat rūpinosi ir tik pradėjusiųjų karininko tarnybą materialine padėtimi m. liepos 19 d. Ministrų Kabinetas leido Krašto apsaugos ministerijai mokėti kariams, kuriems buvo suteiktas pirmasis karininko laipsnis, drabužiams įsigyti nustatyto dydžio pašalpas: 1) baigusiems Karo mokyklą 1300, kitiems 900 litų. Šis nutarimas įsigaliojo nuo 1928 m. sausio 1 d lentelė 304 Karininkų algų su trimečiais priedais 1927 m. pabaigoje lentelė Laipsnis Pareigos Už laipsnį Mėnesinis atlyginimas (su priedais) Už Su I Su II Iš viso pareigas trimečiu trimečiu Su III trimečiu Ltn. J. karinink ,40 436,80 473, 20 Kom. v-kas ,60 451,20 488,80 Kuop. vadas ,20 554,40 600,60 B-no vadas ,40 640,80 694,20 Vyr. ltn. J. karinink ,60 451,20 488,80 Kom. v-kas ,80 465,60 504,40 Kuop. vadas ,40 568,80 616,20 B-no vadas ,60 655,20 709,80 Pulko vado padėj ,80 669,60 725,40 Kpt. J. karinink ,80 465,60 504,40 Kom-v-kas ,00 480,00 530, Ten pat. 303 Ministrų Kabineto reikalų vedėjo raštas Nr. 798, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 241, l. 46. Karininkų materialinio aprūpinimo 1927 m. pabaigoje duomenys pateikti 17 lentelėje. 304 Lentelė sudaryta remiantis LCVA, f. L, ap. l, b. 206, l

234 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Kuop. vadas ,00 583,20 631,80 B-no vadas ,80 669,00 725,40 Pulko vado padėj ,00 684,00 741,00 Ats. b-no vadas ,40 712,80 772,20 Pulko vadas ,20 842,40 912,60 Mjr. J. karinink ,20 494,40 535,60 Kom.v-kas ,40 508,80 551,20 Kuopos vadas ,00 612,00 663,00 B-no vadas ,20 698,40 756,60 Pulko vado padėj ,40 713,80 772,20 Ats. b-no vadas ,80 741,60 803,40 Pulko vadas ,60 871,30 943,80 Plk. ltn. B-no vadas ,40 712,80 772,20 Pulko vado padėj ,60 727,20 787,80 Atsk. b-no vadas ,00 756,00 819,00 Pulko vadas ,80 885,60 959,40 Brg. vadas ,20 914,40 990,60 Div. vadas ,20 986, ,60 Plk. Atsk. b-no vadas ,20 770,40 834,60 Pulko vadas ,00 900,00 975,00 Brg. vadas ,40 928, ,20 Div. vadas , , ,20 Gen. ltn. Brg. vadas ,80 957, ,40 Div. vadas , , ,90 Apyg. vadas , ,20 Gen. Div. vadas , , ,60 Apyg. vadas , ,00 P. S. Kariuomenės vadui buvo mokama 1200 litų per mėn. V. L. Be to, karininkai gaudavo švenčių priedus: prieš šv. Kalėdas ir šv. Velykas pusės mėnesinės algos dydžio. Tikrosios tarnybos karininkai butams nuomotis taip pat gaudavo priedus: a) vedę Kauno įguloje 15 proc., kitose vietose 12 proc. pagrindinės algos; b) nevedę Kauno įguloje 12 proc., kitose vietose 10 proc. pagrindinės algos. Karininkų vaikai iki 14 metų gaudavo priedą po 20 litų per mėnesį 305. To meto Lietuvos visuomenė, bent tam tikra jos dalis, manė, jog kareivio išlaikymas valstybei nedaug kainuoja. Pasigirsdavo net ir tokių samprotavi- 305 Karių algos 1928 m., LCVA, f. 929, ap. 2, b. 999, l

235 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. mų: kareivis, esą, visai dovanai slūžija : jis gauna vos 5 litus per mėnesį, vadinasi, per metus tik 60 litų. Argi taip buvo iš tikrųjų? Kas sudarė eilinio kareivio išlaikymo išlaidas? Svarbiausios pozicijos čia buvo alga, maistas ir drabužiai. Tačiau buvo dar daug kitų smulkesnių ir ne tokių apčiuopiamų išlaidų. Iš pradžių aptarkime svariausias ir labiausiai juntamas: 1. Alga. Kaip jau minėjome, eilinis kareivis per mėnesį gaudavo 5, per metus 60 Lt. 2. Maistas. Kareivio maisto dienos davinys buvo geras ir maistingas, net kaloringesnis už kai kurių Europos valstybių (bent jau kaimyninių) kariuomenių karių davinius. Nustatytą vieno mėnesio kareivio maisto davinį buvo galima paįvairinti. Toks mėnesio davinys kainavo 41 Lt 77,45 ct, o metų 508,26 Lt. Be to, šv. Kalėdų ir šv. Velykų švenčių metu (4 dienas) buvo duodamas pagerintas maistas. Vieno kareivio davinio pagerinimas kainavo 4,95 Lt. Šv. Velykų proga dar buvo duodamas priedas 6 kiaušiniai, t. y. 1,26 Lt. Lietuvos nepriklausomybės švenčių metu (vasario 16 d. ir rugsėjo 9 d.) ir kariuomenės dalies šventės maistui pagerinti buvo skiriama 0,19 Lt. Taigi iš viso kareivio maistui per metus buvo skiriama 518,41 Lt Muilas. Kareiviui nusiprausti mėnesiui buvo duodama 400 g muilo. Metams kareiviui skiriamas muilas kainavo 7,20 Lt Pirties išlaidoms per metus vienam kareiviui vidutiniškai buvo skiriama 6,60 Lt Skalbiniams skalbti vienam kareiviui metams vidutiniškai buvo skiriama (neskaitant muilo žr. 3 punktą) 22,5 Lt Kareiviui buvo duodamas čiužinys. Jo šiaudams įsigyti vienam kareiviui buvo skiriama per mėnesį 36 ct, per metus 4,32 ct Kuras buvo skiriamas valgiui gaminti ir kareivinėms šildyti: a) valgiui virti kiekvienam kareiviui metams buvo skiriama 1,32 m 3 malkų (l m 3 kaina 19,5 Lt), kurioms pirkti reikėjo 25,74 Lt; b) kareivinėms šildyti vienam žmogui per 5,5 mėn. (nuo spalio 15 iki balandžio l d.), skiriant 0,22 m 3 mėnesiui, per metus susidarydavo (kai m 3 kaina 19,5 Lt) 23,60 Lt 311. Iš viso kurui metams buvo skirta 49,34 Lt. 8. Drabužiai, avalynė ir šarvai. Kareiviui buvo duodami viršutiniai drabužiai (milinė, munduras, palaidinė, žieminės ir vasarinės kelnės, žieminė ir 306 Krašto apsaugos ministro 1931 m. įsakymai kariuomenei Nr. 11 1, 2 ir Įsakymas kariuomenei 1926 m., Nr Įsakymas kariuomenei 1928 m., Nr Įsakymas kariuomenei 1931 m., Nr Įsakymas kariuomenei 1925 m., Nr Įsakymas kariuomenei 1926 m., Nr

236 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) vasarinė (su kokarda) kepurės, avalynė (batai ir pusbačiai), skalbiniai (2 3 poros), patalynė ir šarvai 312. Visa tai, atsižvelgiant į dėvėjimo laiką, vienam kareiviui vidutiniškai kainavo per metus 380 Lt. Be šių, gana svarių išlaikymo išlaidų, buvo apskaičiuotos ir smulkesnės vieno kareivio per metus patiriamos išlaidos: buto, apšvietimo ir inventoriaus apie 155,0 Lt; apginklavimo ir šaudymo apie 120 Lt; gydymo 20,0 Lt; vežimo 22,0 Lt; švietimo ir mokymo 33,0 Lt. Iš viso eilinis kareivis per metus valstybei kainavo 1398,27 Lt, per mėnesį vidutiniškai 116,66 Lt. Ši mėnesinių išlaidų suma, žinoma, nebuvo visiškai tiksli, nes mažesnės išlaidos (buto, gydymo, švietimo ir kt.) buvo apskaičiuotos teoriškai, o tokie teoriniai skaičiavimai galėjo būti atlikti įvairiai. Čia pateiktos minimalios išlaidos, t. y. tik tos, kurios tiesiogiai buvo susijusios su kareivio išlaikymu, tarnyba ir gyvenimu. Tačiau šie skaičiai gana tiksliai atskleidžia faktinę padėtį. Specialiųjų dalių kareivių išlaikymas kainavo šiek tiek brangiau, ypač artilerijos ir kavalerijos, nes jų ginkluotė, šaudmenys (kardas, pikė, sviediniai) ir mokymas buvo brangesni. Brangesnės buvo ir uniformos (ypač raitelių). Vidutiniškai specialiųjų dalių kareivio išlaikymas kainavo apie 120 litų per mėnesį, grandinio ir puskarininkio daugiau tik dėl šiek tiek didesnės algos: 1) grandinio 40 ct, 2) j. puskarininkio l Lt 30 ct, 3) vyr. puskarininkio 2 Lt 50 ct ir 4) viršilos 5 Lt 50 ct. Kaip matyti, tikrosios tarnybos puskarininkių išlaikymas mažai tesiskyrė nuo eilinio kareivio išlaikymo skirtumas buvo visai nežymus. Tačiau liktinius puskarininkius, kaip minėjome anksčiau, išlaikyti valstybei kainavo gerokai brangiau negu tikrosios tarnybos atitinkamo laipsnio kareivius. Šio skirtumo žymią dalį sudarė alga, nes jie per mėnesį gaudavo: j. puskarininkis 60 Lt (skirtumas 53,70 Lt), vyr. puskarininkis 90 Lt (skirtumas 82,50 Lt), viršila 120 Lt (skirtumas 109,50 Lt). Be to, beveik visi liktiniai puskarininkiai vietoj kareivio maisto davinio kasdien gaudavo maistpinigių po 2,25 Lt (skirtumas 2,25 x 30 = 67,50 Lt). 67,50 Lt 41,77 Lt = 23, 73 Lt. Liktinio kareivio išlaikymas per mėnesį kainavo: a) pėstininko: j. puskarininkio (116,66+1,30+53,70) 171,66 Lt, vyr. puskarininkio (116,6+2,50+82,50) 201,66 Lt, viršilos (116+5,50+109,50) 231,66 Lt, b) specialiųjų dalių: j. puskarininkio (120+55) 175 Lt, vyr. puskarininkio (120+85) 205 Lt, viršilos ( ) 235 Lt. Faktiškai liktinio puskarininkio išlaikymas, kaip minėjome, kainavo dar 312 Įsakymas kariuomenei 1931 m., Nr

237 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. brangiau (butas arba butpinigiai, vienkartinės pašalpos ir kt.) 313. Kaip matyti, Lietuvos kareivis aptariamuoju laikotarpiu buvo gerai aprūpintas ir jo išlaikymas valstybei nemažai kainavo. Tai žinodamas, kiekvienas stengėsi tarnauti taip, kad jam skirti pinigai nenueitų niekais, kad jis taptų geru kareiviu savo tėvynės gynėju. Kariuomenės uniformos. Pirmieji mėginimai sukurti mūsų kariuomenės uniformą sutapo su pačios kariuomenės formavimo pradžia. Iki aptariamojo laikotarpio pradžios kariuomenės vadovybei jau buvo pasiūlyta keletas jos projektų. Tačiau pirmas konkretus žingsnis šioje srityje buvo žengtas 1919 m. sausio 12 d., kai tuometis krašto apsaugos ministras karin. M. Velykis, jo žodžiais tariant, galutiniam sutvarkymui formos (uniformos V. L.) paskyrė tiekimų viršininko karin. S. Nastopkos pirmininkaujamą komisiją. Ją sudarė karin. R. Liormanas, karin. K. Musteikis, karin. E. Adankavičius ir pakviestas dailininkas K. Sklėrius 314. Padirbėjusi šiek tiek daugiau kaip mėnesį, ši komisija parengtą uniformos projektą įteikė kariuomenės vadovybei. Krašto apsaugos ministro karin. M. Velykio 1919 m. vasario 21 d. įsakymu Nr buvo patvirtinta laikinoji Lietuvos kariuomenės uniforma 315. Nors joje buvo įvairių užsienio kariuomenių uniformas primenančių detalių, vis dėlto stengtasi panaudoti ir tautinių elementų. Po to buvo sukurtos 1920-ųjų, 1923-iųjų, 1927 ųjų, 1931-ųjų ir 1934-ųjų metų kariuomenės uniformos. Kiekviena iš jų buvo žingsnis naujo lietuviškos uniformos modelio ieškojimo kelyje. Jas įvedant, tiek iš karių, tiek iš visuomenės buvo sulaukta ir šiltų pritarimo, ir kritikos žodžių. Jas nuosekliai aptarė ir įvertino istorikas Jonas Vaičenonis 316. Vykstant esminiams pokyčiams kariuomenės modernizavimo laikotarpiu ir siekiant uniformą padaryti pigesnę, patogesnę ir paprastesnę, Respublikos Prezidentui A. Smetonai pritarus, 1940 m. gegužės 15 d. buvo patvirtinta nauja kariuomenės uniforma ir pateiktas smulkus jos aprašymas ir dėvėjimo taisyklės 317. Visus uniformos pakeitimus buvo numatyta įgyvendinti iki 1942 m. gegužės 15 d., jos dėvėjimo taisyklės turėjo pradėti galioti nuo 1940 m. liepos l d. Deja, dėl istoriškai susiklosčiusių nepalankių aplinkybių to padaryti nespėta. 313 Kiek valstybei kainavo kareivis 1932 m., LCVA, f. 1, ap. 1, b. 321, l Krašto apsaugos ministro karin. M. Velykio įsakymas Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 3, l Krašto apsaugos ministro karin. M. Velykio įsakymas Nr. 35 6, LCVA, f. 384, ap. l, b. 3, l J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės uniformos istorija m., Apie Lietuvos kariuomenę, Lietuvos archyvai, 1999, k. 12, p Krašto apsaugos ministro brg. gen. K. Musteikio įsakymas kariuomenei Nr. 45, LCV, f. 384, ap. 1, b. 87, l

238 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) III. Karo butų valdyba 1919 m. gegužės 12 d. reorganizavus Krašto apsaugos ministeriją, jos Tiekimo skyriuje buvo išskirta atskira Butų dalis 318. Jos uždavinys buvo rūpintis Krašto apsaugos ministerijai priklausančiomis kareivinėmis ir kitais pastatais, žemės sklypais, jų priežiūra ir kt. klausimais. Iki tų pačių metų liepos mėn. pradžios Kaune ir kitose Lietuvos vietovėse vokiečių kariuomenė buvo užėmusi kareivines ir daug kitų pastatų. Todėl buvo juntama laisvų butų krizė. Palikdami kareivines, besitraukiantys vokiečiai visą bent kiek vertą inventorių vežėsi į Vokietiją, tačiau dažnai didelę jo dalį sulaužydavo ar užteršdavo. Kai kurias kareivines vokiečių kareiviai išsikeldami buvo net padegę. Inžinerijos ir Butų dalims nuolat tekdavo kovoti su vietos vokiečių kariuomenės vadovybe. Dirbti buvo sunkiau ir dėl keleto vartojamų kalbų: iš pradžių su ja tekdavo susirašinėti net trimis kalbomis lietuvių, vokiečių ir rusų, o patyrusių tarnautojų beveik nebuvo. Apie kokias nors naujas statybas kariuomenėje tuo metu niekas net negalvojo. Vokiečių paliekamas kareivines tekdavo tuojau paskubomis bent šiek tiek suremontuoti, nes kitaip beveik neįmanoma buvo jomis naudotis. Remontą atlikti trukdė reikalingų specialistų, statybinių medžiagų ir ypač lėšų stoka. Vokiečių paliekamas kareivines tuojau apžiūrėdavo vietos gyventojai. Išimdavo tai, kas buvo tinkama, ir pasisavindavo, nes okupacijos metu gyventojai prie to buvo pripratę: jie dažnai ir nepagalvodavo, jog kareivinės ir jų inventorius yra besikuriančios jų valstybės, o kartu ir jų pačių, turtas. Todėl vokiečių paliktas kareivines, kol jas užimdavo mūsų kariuomenės dalys, reikėjo saugoti. Tam tikslui buvo samdomi kareivinių prižiūrėtojai ir net įsteigta sargybos komanda 319. Perimamos iš vokiečių kareivinės buvo statytos rusų dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Kai kurios jų buvo medinės, vieno aukšto, karo metu labai apleistos ir virtusios beveik lūšnomis. Dauguma jų buvo mūrinės, pastatytos iš raudonų plytų, 2 3 aukštų. Patalpoms šildyti buvo naudojamos malkomis kūrenamos krosnys. Patalpos buvo vėdinamos atidarant langus. Įrengtos prastai, primityviai. Išvietės rusiško tipo, prausyklose ilgi loviai su eile vandens čiaupų. Pirčių prie kareivinių nebuvo, kareiviai buvo vedami į viešąsias pirtis. Daugelio jų sumoderninti dėl brangumo buvo neįmanoma. Karų nuskurdintame krašte labai stigo lėšų, todėl 1919 m. spalio 22 d. iki tol buvusi Butų dalis buvo performuota į stambesnį vienetą Butų skyrių ir 318 Krašto apsaugos ministro karin. A. Merkio įsakymas kariuomenei Nr. 83 1, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 3, l V. V. Karo butų valdyba sulaukė jau 18 metų, Kardas, K., 1937, p

239 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. jam suteikti platesni įgaliojimai 320. Veiklos pradžioje jo darbuotojai mažai tegalėjo pakeisti iki tol buvusią padėtį ir apsiribojo tik pačiais būtiniausiais darbais: stiklino išdaužytus langus, išorines kareivinių ir kitų pastatų duris, valė krosnis, užterštus šulinius ir kt. Kurį laiką kariuomenės dalims nuolatinių patalpų nedaug ir tereikėjo, nes, vos susiformavusios, jos buvo greit išsiunčiamos į frontą, o naujai formuojamas atsargines ir kitas smulkias dalis turimose patalpose pavykdavo šiaip taip sutalpinti. Nepriklausomybės kovoms pasibaigus ir kariuomenės dalims grįžtant iš fronto, buvusiose rusų kareivinėse sutalpinti visų nebebuvo įmanoma. Daugybę patalpų teko nuomotis arba sekvestruoti. Tačiau tokiose patalpose gyvenimas buvo nepakenčiamas tiek dėl higienos sąlygų, tiek dėl prastos drausmės. Be to, labai trūko ir įvairios paskirties sandėlių, o išmėtyti brangų valstybės turtą nepritaikytose tam patalpose buvo rizikinga dėl nepakankamos apsaugos ir galimų gaisrų, neminint jau kitų nepatogumų. Visos šios aplinkybės vertė kariuomenės vadovybę pasirūpinti tiek kareivinių ir kitų reikalingų pastatų statyba, tiek šios paskirties kadrų atranka ir rengimu. Aptariamojo laikotarpio pradžioje Butų skyriui tebevadovavo dar nuo 1919 m. spalio 28 d. į šias pareigas paskirtas inž. Feliksas Vizbaras. Jo padėjėjas buvo inž. Antanas Breimeris. Šiems vadovams talkino inžinieriai ypatingiems reikalams kpt. Petras Pundzevičius, karo vald. Grigorijus Gumeniukas ir kanceliarijos vedėjas karo vald. Augustinas Paltarokas. Be vadovybės, Butų skyrių sudarė šios dalys: bendroji, ūkio, buhalterijos ir iždo, karo trobesių ir žemės valdymo, technikos ir elektros, medžiagų ir kuro. Butų skyriui dar priklausė Juros lentpjūvė. Iš viso Butų skyriuje buvo 187 darbuotojai 321. Dėl sudėtingų darbo ir gyvenimo sąlygų dalių vedėjai dažnai keitėsi m. Butų skyriui iš valstybės iždo buvo skirta auksinų. Už šiuos pinigus tais metais skyriaus darbuotojų jėgomis buvo atliktas remontas 49 kareivinėse, 24 karininkų flygeliuose, 8 privačiuose namuose, Nemakščiuose pastatyti 6 laikini artilerijos sandėliai, mokomajame batalione pirtis ir skalbykla, centrinei duonos kepyklai Kaune sandėlis, suremontuotos visų raitelių dalių arklidės, A. Fredos dirbtuvėse kariuomenės dalims gaminami baldai, kai kurių kareivinių perdažyti stogai, savo jėgomis paruošta daug malkų patalpoms šildyti. Be to, buvo suregistruoti visi karo trobesiai ir sudaryti jų perdavimo priėmimo aktai, išmatuoti 2 sklypai 90 ha 320 Krašto apsaugos ministro gen. ltn. P. Liatuko įsakymas kariuomenei Nr , LCVA, f. 384, ap. 1, b. 3, l L. e. Butų skyriaus viršininko pareigas kariuomenės inž. A. Breimerio įsakymas Nr. 1 8, LCVA, f. 512, ap. 1, b. 5, l

240 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) žemės ploto, įsigyta nemažai statybinių medžiagų ir kt 322. Tačiau tai buvo tik būsimų didelių darbų pradžia. Besikeičiančiomis sąlygomis bandant greičiau karius aprūpinti gyvenamuoju plotu ir pagerinti jų buities sąlygas buvo vadovaujamasi krašto apsaugos ministro J. Šimkaus 1921 m. liepos 29 d. paskelbtais Butų skyriaus bendraisiais dėsniais, kuriuose buvo sukonkretinti šio skyriaus darbuotojų uždaviniai taikos meto sąlygomis pereinamuoju laikotarpiu: I. Butų skyrius tiesiogiai pavaldus krašto apsaugos ministrui. II. Butų skyriaus pareigos: 1. Valdyti visus Krašto apsaugos ministerijai priklausančius trobesius ir kariuomenės bei karo įstaigoms įkurdinti reikalingus pastatus, prireikus statyti naujus ir remontuoti esamus. Kariuomenės dalims ir karo įstaigoms perduoti naudoti karo pastatus kartu su inventoriumi, žeme, o išimtiniais atvejais ir privačius asmenų namus. 2. Laikydamasis nustatytų normų, tiekti kariuomenės dalims ir karo įstaigoms kurą, šviesą, vandenį ir tvarkyti asenizacijos reikalus bei priešgaisrinius įrenginius. 3. Savo darbams atlikti apsirūpinti reikalingomis medžiagomis, įrankiais ir mašinomis, juos tinkamai laikyti ir naudoti. III. Butų skyrių sudaro: 1. Jo viršininkas. 2. Bendroji, ūkio, buhalterijos ir iždo, karo trobesių ir žemės valdymo, technikos, medžiagų ir kuro dalys bei 3. Butų skyriaus taryba. IV. Butų skyriaus viršininkas privalo: 1. Teikti metines ir mėnesines žinias apie savo skyriaus veiklą. 2. Nustatyti kariuomenės dalims, karo įstaigoms, dirbtuvėms racionalias butų, kuro, šviesos (elektros lempučių, žvakių, žibalo) normas. 3. Nustatyta tvarka parduoti nereikalingas ar nevertingas karo medžiagas ir daiktus savarankiškai iki auksinų, daugiau kaip auksinų vertės krašto apsaugos ministrui leidus. Be to, galėjo tvirtinti aktus sugadinto, sunaikinto ar žuvusio turto, Butų skyriaus įkainotą ne daugiau kaip auksinų, o aktus turto, įkainoto daugiau kaip auksinų, pateikti tvirtinti krašto apsaugos ministrui. 4. Skelbti varžytines, sudaryti komisijas, atlikti kvotas. Be to, pasirašyti sutartis, komisijų nutarimus, įvairių darbų projektus, sąmatas ir sumanymus, prižiūrėti, kaip sudaromos metinės sąmatos, ir jas laiku teikti. Sutartis, 322 Butų skyriaus trumpa darbuotės santrauka 1921 m., LCVA, f. 384, ap. 2, b. 333, l

241 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. kurių sumos viršijo auksinų, galėjo tvirtinti tik tiekimo viršininkas. 5. Priimti ir skirti nustatyta tvarka Butų skyriaus tarnautojus. 6. Tvirtinti visus pinigų, numatytų Butų skyriaus sąmatoje, reikalavimus. V. Butų skyriaus dalys ir jų veiklos sritys: 1. Bendroji dalis. Raštinėje turėjo būti tvarkomas visas skyriaus susirašinėjimas ir rikiuotės raštvedyba. 2. Ūkio dalis. Ji turėjo rūpintis visų Butų skyriaus tarnautojų išlaikymu, jų algomis ir visu kitu įstatymų nustatytu aprūpinimu, gurguolės, telefonų, baldų ir kitokio inventoriaus, skyriaus būstinės priežiūra ir jos aprūpinimu kuru, apšvietimu. 3. Buhalterijos ir iždo dalis. Atlikdavo visas skyriaus pinigines operacijas: a) tikrino visų kitų kariuomenės dalių atsiunčiamus Butų skyriaus sąmatos lėšų reikalavimus; b) tikrino kitų kariuomenės dalių atsiųstas avanso ir kitas Butų skyriaus sąmatos pinigų apyskaitas, rengė naujas apmokėtų piniginių dokumentų bylas; c) vykdė visų skyriaus pristatytų piniginių dokumentų (tabelių, elektros stoties, telefono stoties ir kt. sąskaitų) atskaitomybę ir kontrolę; d) išreikalaudavo iš valstybės iždo pinigų sumas, jas laikė ir išmokėdavo skyriaus viršininko įsakymu; e) priimdavo į Krašto apsaugos ministerijos kredito sąskaitą įnešamus pinigus Butų skyriaus sąmatai papildyti ir pervesdavo juos Valstybės iždui. 4. Karo trobesių ir žemės valdymo dalis: a) vykdė karo trobesių ir žemės sklypų smulkią registraciją, rengė juose buvusio valdiško turto ir inventoriaus sąrašus; b) aiškinosi kariuomenės žemės ribas, matavo sklypus, sudarė ir tikrino tiek paprastus, tiek generalinius planus atliekant visus juos įteisinti reikalingus formalumus; c) saugojo, perduodavo ir priimdavo pagal tam tikrus aktus karo trobesius ir žemę (kariuomenės dalims ir įstaigoms juos užimant ir apleidžiant, taip pat išnuomojant privačiai); d) dalyvaudavo užimamus privačius namus perduodant kariuomenės dalims ir karo įstaigoms, taip pat grąžinant juos savininkams, surašant atitinkamus aktus; nagrinėjo, sprendė ir tikrino visas mokėjimo už trobesių nuomą bylas; e) registravo, pateikdama visas reikalingas žinias, privačius namus, užimtus kariuomenės dalių ir įstaigų, kontroliavo kariuomenės apgyventus pastatus tiek valdiškus, tiek privačius. 5. Technikos dalis: a) rengė jau esamų pastatų planus, naujų darbų projektus ir aiškinamuosius raštus, sudarydavo sąmatas, nustatydavo varžytinių sąlygas; b) dalyvavo komisijose: priimant statybines medžiagas, sudarant projektuojamo darbo sąmatas, perduodant darbus iš varžytinių ir juos priimant; c) nustatydavo atliekamų darbų medžiagų kokybę ir tas medžiagas išreikalaudavo; d) kontroliavo darbus, tiek perduotus atlikti iš varžytinių, tiek atliekamus savo jėgomis, tikrino darbininkų tabelius, medžiagų laiky- 240

242 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) mo ir naudojimo tvarką darbo vietose; e) atsakė už Butų skyriaus dirbtuvių darbą (už Juros lentpjūvės tik techniką), taip pat už kariuomenės žinioje buvusius vandentiekius, šulinius, elektros įtaisus, elektros energijos eikvojimą, asenizacijos darbus, kaminų valymą, stogų nuo sniego valymą; f) vykdė technikos atskaitomybę ir ją kontroliavo kitose kariuomenės dalyse (skyriaus darbuotės srityje) tikrinant atsiųstus atskaitomybės dokumentus. 6. Medžiagų dalis: a) tvarkė žinias apie medžiagas ir jų kainas; b) rūpinosi įsigyti Butų skyriui reikalingas medžiagas ir įrankius, taip pat juos tinkamai laikyti ir išduoti; c) prižiūrėjo Butų skyriaus medžiagų sandėlius ir lentpjūves, d) išbraukdavo iš medžiagų knygų panaudotas medžiagas remdamasi teisėtais technikos dalies patikrintais ir patvirtintais atskaitomybės dokumentais (atskaitomybės dokumentus atsiųsdavo visos kariuomenės dalys ir įstaigos, taip pat ir Butų skyriaus darbų vykdytojai). 7. Kuro dalis: a) priimdavo Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos skiriamus miško sklypus Krašto apsaugos ministerijai kurui ruošti; b) organizuodavo malkų kirtimą ir jų pristatymą šeimyniniu būdu, iš varžytinių atiduodavo pašaliniams tiekėjams arba pavesdavo tai atlikti pačioms suinteresuotoms dalims ar įstaigoms atsižvelgdama į tai, kuris būdas patogesnis ir valstybei pigesnis; c) dalyvaudavo komisijose priimant malkas sandėliuose ir kitose sutartyse nurodytose vietose; d) vežė ir saugojo priimtas ir paruoštas malkas ir išduodavo kariuomenės dalims ir įstaigoms pagal nustatytas normas; e) prižiūrėjo ir kontroliavo kuro sąnaudas, tikrino su tuo susijusią atskaitomybę, nagrinėjo įvairias įstaigų ir privačių asmenų atsiųstas bylas ir pretenzijas kuro klausimais. VI. Butų skyriaus taryba: 1) svarstė ir sprendė principinius ir komplikuotus klausimus, iškilusius Butų skyriaus veikloje, 2) tarybos pirmininkas buvo Butų skyriaus viršininkas, nariai viršininko padėjėjas, vienas ypatingųjų reikalų inžinierius, Butų skyriaus dalių vedėjai, elektros stalo vedėjas (elektros įtaisų klausimais), buhalteris (piniginių operacijų ir atskaitomybės klausimais), kitų kariuomenės dalių ir įstaigų krašto apsaugos ministro skirti atstovai, turintys savo srityje sprendžiamojo balso teisę. Taryba posėdžiaudavo ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį. Tarybos sekretoriaus pareigas ėjo Butų skyriaus kanceliarijos viršininkas. Šiais Butų skyriaus bendraisiais dėsniais vadovautasi nuo 1921 m. rugpjūčio 15 d. 323 Tų pačių metų lapkričio 18 d. buvo patvirtinti Laikinieji Karo butų skyriaus etatai. Jais remiantis, šiame skyriuje galėjo būti 18 karininkų, 49 karo 323 Krašto apsaugos ministro J. Šimkaus įsakymas Nr , LCVA, f. 384, ap. l, b. 37, l

243 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. valdininkai, 4 viršilos, 44 vyr. puskarininkiai, 39 j. puskarininkiai, 10 grandinių, 112 eilinių kareivių ir 93 laisvai samdomi tarnautojai. Skyriui leista turėti 4 jojamus ir 77 važiuojamus arklius, 39 vežikus 324. Tą pačią dieną buvo patvirtinti ir laikinieji Karo butų skyriui pavaldžios Juros lentpjūvės etatai. Pagal etatus minėtoje įmonėje galėjo būti 3 karo valdininkai, 1 vyr. puskarininkis ir 13 laisvai samdomų tarnautojų. Be to, ši lentpjūvė galėjo turėti 8 važiuojamus arklius ir 4 vežimus 325. Vadovaudamasis minėtais įstatymais Karo butų skyrius plėtė savo veiklą. Tačiau ne visi aktualūs klausimai buvo sėkmingai sprendžiami m. liepos 16 d. krašto apsaugos ministras mjr. inž. B. Sližys savo aplinkraštyje Nr. 25 įsakė kariuomenės dalių vadams ir karinių įstaigų viršininkams atkreipti dėmesį į nepatenkinamą kariuomenės dalių aprūpinimą kuru malkomis. Jame buvo teigiama, jog, iš vienos pusės, tuo klausimu per mažai iki tol rūpinosi Karo butų skyrius, iš kitos kariuomenės dalys dažniausiai prisimindavo jį tik tuomet, kai jau reikėdavo krosnis kūrenti. Nesusižinojusios su Karo butų skyriumi ir nesilaikydamos duotų nurodymų, jos savavališkai organizuodavo miškų kirtimą, sukeldamos visuomenės pasipiktinimą. Šiai netikusiai praktikai pakeisti krašto apsaugos ministras įsakė: 1. Divizijų vadams neatidėliojant susižinoti ir tiksliai susitarti su Karo butų skyriumi malkų gavimo reikalu nurodant, kur ir kokio malkų kiekio reikės ateinantį rudenį, žiemą ir pavasarį. 2. Karo butų skyriaus viršininkui tiksliai nustatyti, kiek ir kokių malkų bei kokiose vietose skyrius savo jėgomis, dėdamas visas pastangas, galės kariuomenės dalims paruošti. 3. Į malkų paruošų darbus Karo butų skyriaus viršininko prašymu divizijų vadams laikinai komandiruoti jo žinion po 1 2 daugiau šiuos dalykus išmanančius karininkus. Be to, teikti pagalbą transporto priemonėmis ir darbininkais. 4. Visa tai įvykdžius, trūkstamą kariuomenės dalims malkų kiekį pasiruošti pačioms, griežtai laikantis ankstesnių nurodymų kariuomenei 326. Tuo metu vis daugiau kariuomenės dalių atitraukiant nuo fronto su lenkais linijos (t. y. perėjus kariuomenei į nuolatines gyvenamąsias vietas V. L.), reikėjo tam tinkamų patalpų. Viena kariuomenės vadovybė šio klausimo negalėjo išspręsti. Ši problema buvo svarstoma net Steigiamajame Seime, kuriame 1922 m. rugsėjo 27 d. buvo priimtas Privatiems namams, butams, kambariams ir kitiems pastatams sekvestruoti įstatymas. Šie pastatai 324 Laikinieji Karo butų skyriaus etatai, Steigiamojo Seimo ir einančio Respublikos Prezidento pareigas A. Stulginskio patvirtinti , LCVA, f. 929, ap. 5, b. 77, l Ten pat. 326 LCVA, f. 836, ap. 1, b. 2, l

244 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) galėjo būti sekvestruojami tiek kariuomenės, tiek valstybės reikmėms 327. Tokiomis sudėtingomis sąlygomis iškilo būtinybė stiprinti pačią Karo butų skyriaus vadovybę. Iki tol skyriui vadovavęs karo vald. A. Breimeris nuo 1923 m. vasario 15 d. buvo atleistas iš pareigų 328, o tos pačios dienos įsakymu inž. Tadas Šulcas priimtas tarnybon laisvai samdomu tarnautoju ir paskirtas eiti Karo butų skyriaus viršininko pareigas 329. Perėjus kariuomenei į nuolatines gyvenamąsias vietas, teko imtis rimtų priemonių, kad būtų statomi nauji ir remontuojami buvusių kareivinių, sandėlių, arklidžių ir kiti pastatai. Kariuomenės vadovybė jau tais pačiais 1923 metais numatė statyti kareivines artilerijos pulkui Šiauliuose, vienam pėstininkų ir vienam artilerijos pulkui kareivines ir divizijos štabo patalpas Panevėžyje, kareivines pėstininkų pulkui Ukmergėje, pėstininkų pulkui Anykščių Troškūnų rajone ir kavalerijos pulkui Utenoje. Be to, buvo numatyta statyti artilerijos sandėlius Šiauliuose, o intendantūros sandėlius kitose vietovėse. Krašto apsaugos ministras mjr. inž. B. Sližys įsakė, susitarus su atitinkamais divizijų vadais, per 2 savaites parinkti vietas projektuojamoms kareivinėms, parengti jų statybos darbo planą, gauti iš Žemės ūkio ir valstybinių turtų ministerijos reikalingus žemės plotus šaudymo aikštėms, pratybų aikštelėms prie kareivinių (20 30 ha dydžio) ir stovykloms kiekvienai divizijai įrengti. Parengti projektai turėjo būti pateikti Generaliniam štabui. Pirmiausia buvo numatyta statybos darbus pradėti Šiaulių rajone m. pabaigoje Krašto apsaugos ministerijos vadovybė subrandino idėją reorganizuoti Karo butų skyrių, o jo iki tol vykdytas funkcijas perduoti Karo technikos valdybai. Tų pačių metų lapkričio 29 d. krašto apsaugos ministras įsakė Karo technikos valdybos viršininkui atlikti reorganizaciją: 1) visiškai likviduoti Karo butų skyrių, vietoj jo įkurti Karo technikos valdyboje Statybos skyrių, kuriam priklausytų apygardų statytojai; 2) taip, kad nuo 1924 m. sausio 1 d. Karo technikos valdybos viršininkui pavaldus Statybos skyrius pradėtų darbą, vadovaudamasis naujais etatais ir nauja sąmata. Šiame įsakyme taip pat nurodyta: 3) už tinkamą aprūpinimą patalpomis iki 1924 m. sausio 1 d. palikti atsakingu Karo butų skyriaus viršininką, tačiau jis privalo teikti Karo technikos 327 Krašto apsaugos ministro mjr. inž. B. Sližio įsakymas kariuomenei Nr. 268, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 47, l Krašto apsaugos ministro mjr. inž. B. Sližio įsakymas Nr. 49 1, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 53, l Ten pat, b. 54, l L. e. Generalinio štabo viršininko pareigas mjr. J. Griciaus slaptas raštas Nr. 562 Karo butų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 412, l

245 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. valdybos viršininkui visas reikalingas žinias ir galimas priemones; 4) komandiruoti Karo technikos valdybos viršininko žinion Karo butų skyriaus viršininko padėjėją inž. A. Breimerį; 5) nuo 1924 m. sausio 1 d. visus Karo butų skyriaus darbuotojus ir jo visą turtą pagal perdavimo priėmimo aktus perduoti Karo technikos valdybos viršininko žinion; 6) visoms Karo butų skyriaus byloms ir apyskaitoms likviduoti paskirti plk. K. Šalkausko pirmininkaujamą komisiją (jos nariais buvo paskirti: vienas kariuomenės intendantūros ir vienas Karo technikos valdybos atstovas), kuri turi pradėti darbą 1924 m. sausio 1 d. 331 Kartu tuo metu laikinai ėjęs Karo butų skyriaus viršininko pareigas laisvai samdomas inž. T. Šulcas nuo tų metų sausio 11 d. buvo atleistas iš šių pareigų 332. Tų pat metų kovo 14 d. kpt. B. Šemetas buvo paskirtas komisijos Karo butų skyriui galutinai likviduoti pirmininku 333. Nuo to laiko Karo butų skyrius oficialiai buvo vadinamas Karo technikos valdybos Statybos skyriumi, o kai kuriuose raštuose pagal seną įprotį Karo butų skyriumi, nes praktiškai vykdė ankstesnes funkcijas. Šis skyrius organizuodavo tik nedideles statybas. Tuo metu, vykdant naują kariuomenės dislokacijos planą, kai kurios jos dalys buvo priverstos apsistoti tokiose vietose, kur visai nebuvo kareivinių m. pradžioje be kareivinių buvo likę 4 pėstininkų ir 2 artilerijos pulkai, geležinkelių ir 5 mobilizacijos rajonai. Artilerijos valdybai labai reikėjo atsargų sandėlių. Šiuos sandėlius buvo numatyta statyti provincijoje. Be to, prie buvusių kareivinių Marijampolėje, Vilkaviškyje, Kaune ir Klaipėdoje labai trūko sandėlių amunicijai, malkoms, daržovėms laikyti, arklidžių, tualetų ir t. t. Reikėjo atstatyti karo metu sudegintus pastatus: kareivines Šančiuose, karo ligoninės flygelį Nr. 9, kareivinių flygelius Marijampolėje, Vilkaviškyje ir kt. Be to, įrengti atsargų sandėlius pirmojoje ir antrojoje karo apygardose. Tokius sandėlius buvo numatyta pastatyti ir Panevėžyje bei Šiauliuose. Iš viso naujoms statyboms buvo numatyta skirti litų ir statinius pastatyti per metų. Antai 1925 metais naujoms statyboms prašyta asignuoti litų, tačiau asignuota buvo tik litų. Kareivinių remontas turėjo būti baigtas per 2 3 metus, asignuojant kasmet pakartotiniams darbams (kas 5 metai stogų dažymo, sienų ir lubų baltinimo ir t. t.) atlikti tam tikras pinigų sumas. Kaip jau minėta, mūsų ką tik perimtos kareivinės atrodė pasibaisėtinai. 331 LCVA, f. 384, ap. 1, b. 53, l Krašto apsaugos ministro mjr. inž. B. Sližio įsakymas kariuomenei Nr , LCVA, f. 929, ap. 4, b. 787, l Ten pat. 244

246 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) Jų remontui reikėjo labai daug lėšų ir nemažai techninių pajėgų. Aptariamojo laikotarpio pradžioje ( m.) tam tikslui skirtų lėšų sąmatos buvo labai mažos, bet vis dėlto per tuos dvejus metus buvo nemažai nuveikta: suremontuota ir nudažyta daug stogų, įstatyta naujų langų, durų, pastatyta ar perstatyta krosnių. Įvedus litą, o kartu ir pabrangus darbo jėgai, m. patvirtintos remonto darbų sąmatos buvo tokios mažos, kad apie remonto tęsimą negalėjo būti net kalbos. Didesnių pastatų remonto darbai visiškai sustojo. Litais gaunamos pinigų sumos buvo skirstomos dalims neišvengiamam remontui atlikti ir medžiagoms pirkti. Tuo metu ypač skubaus remonto reikėjo Fredos, Aleksoto, Kėdainių ir kitų rajonų pastatams. Šiems darbams atlikti kasmet buvo sudaromi aktai ir sąmatos, tačiau gaunama tik apie 1/10 prašytos sumos. Tokiomis sąlygomis daug ko nebuvo galima padaryti, todėl daugybė neremontuojamų patalpų toliau nyko. Pagal 1925 metų bendrąją sąmatą visų kareivinių remontas siekė apie 6 mln. litų. Tokių išlaidų reikėjo 1000 pastatų suremontuoti, o buvo asignuota tik 1 mln. litų. Nesant pakankamai valdiškų kareivinių, už kariuomenės žinion paimtus privačius butus buvo mokama pagal sekvestro aktus. Tuo metu kariuomenei buvo sekvestruojama kuo mažiau butų tik tie, be kurių jokiu būdu nebuvo galima išsiversti m. sausio pradžioje Karo technikos valdybos statybos skyriaus viršininku buvo paskirtas karo vald. A. Breimeris 335. Tų pačių metų rugsėjo 9 d. Karo tarybos posėdyje buvo patvirtinti šio skyriaus taikos meto etatai Nr. 8. Pagal juos skyriuje buvo viršininkas, raštvedys, 2 raštininkai, l sargas, l pasiuntinys, l vežėjas, jam priklausė 2 važiuojami arkliai ir 2 vežimai. Statybos skyrių sudarė piniginė buhalterija, karo trobesių ir žemės, projektų, kuro, apyskaitų, apšvietimo ir statybos dalys. Iš viso skyriuje buvo 14 karininkų ir 19 laisvai samdomų tarnautojų 336. Iš pačių pirmųjų statybų paminėtini 1926 m. pradėti darbai Šiaulių apskr. Gubernijos rajone. Kadangi statybinės medžiagos tuo metu, kaip jau minėjome, buvo labai brangios, sumanyta Varėnos poligone griaunamų senų pastatų medžiagas pervežti į Šiaulius ir panaudoti statybai. Statant teko atsižvelgti į buvusių senų pastatų išplanavimą, t. y. statyti panašius į buvusius Varėnos poligone. Todėl m. Gubernijos rajone pasta- 334 LCVA, f. 329, ap. 3, b. 498, l LCVA, f. 929, ap. 4, b. 787, l Karo tarybos priimti Statybos skyriaus taikos meto etatai Nr. 8, LCVA, f. 384, ap. 2, b. 499, l

247 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. tytose kareivinėse nebuvo jokių modernesnių įrenginių centrinio šildymo, vandentiekio, dušų ir kt. 337 Pirmasis didelis pastatas buvo husarų kareivinės Kaune, pastatytos m m. pradžioje Karo technikos valdybos Statybos skyriuje įvyko nemažų pokyčių. Tų metų kovo 13 d. šio skyriaus viršininkas adm. plk. ltn. inž. A. Breimeris dėl neigiamos atestacijos buvo atleistas iš kariuomenės. Be to, vadovaujantis naujai patvirtintais taikos meto etatais Karo technikos valdybos Statybos skyrius tą čią dieną vėl buvo pavadintas Karo butų skyriumi 339. Šio skyriaus plk. ltn. Pranas Gladutis kovo 27 d. buvo paskirtas laikinai eiti minėtos įstaigos viršininko pareigas 340. Pagal skyriaus etatus, be viršininko plk. ltn. P. Gladučio, projektų ir apyskaitos dalies vedėju tapo plk. ltn. J. Vintartas, statybos dalies vyr. techniku plk. ltn. A. Slabšinskas, karo trobesių ir žemės dalies vedėju kpt. Vytautas Baltrimas, kareivinių kuopos vadu kpt. Kazys Jasėnas, apyskaitos vedėju vyr. ltn. Juozas Vitkus, vyr. techniku kpt. Julijonas Šeniauskas ir kt. Iš viso naujajame skyriuje buvo 34 darbuotojai 341. Tačiau plk. ltn. P. Gladutis šiam skyriui vadovavo neilgai m. gegužės 3 d. jis buvo atleistas iš šių pareigų ir paskirtas pionierių bataliono vadu 342. Laikinai Karo butų skyriaus viršininko pareigas nuo gegužės 6 d. perėmė inž. Jonas Augustaitis 343, jas ėjo iki 1930 m. gruodžio 13 d. Tokie dažni karo įstaigų pertvarkymai ir kadrų kaita neigiamai veikė Karo butų skyriaus organizacinį darbą ir trukdė sparčiau gerinti karių buities sąlygas m. gruodžio 13 d. Karo butų skyriaus viršininko pareigas perėmė plk. inž. J. Barzda-Bradauskas 344, jas ėjo iki sovietinės okupacijos pradžios. Gaižiūnų poligono statyba ir jo likimas m. rudenį Generalinio štabo valdybos vadovybei kilo mintis pakeisti poligono vietą: iš Varėnos apylinkių iškelti jį į Jonavos Gaižiūnų rajoną. Karo butų skyriaus viršininkui tų metų 337 V. V. Karo butų valdyba sulaukė jau 18 metų, Kardas, K., 1937, Nr. 9, p V. V. Karo butų valdybai 20 metų, Kardas, K., 1939, p Ministro Pirmininko ir einančio krašto apsaugos ministro pareigas prof. A. Voldemaro įsak. Nr ir Ministro Pirmininko ir einančio krašto apsaugos ministro pareigas prof. A. Voldemaro įsak. Nr LCVA, f. 512, ap. 1, b. 11, l LCVA, f. 384, ap. l, b. 91, l LCVA, f. 512, ap. 1, b. 11, l Tiekimų viršininko raštas Nr Karo butų skyriui, LCVA, f. 512, ap. 1, b. 12, l

248 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) spalio 10 d. buvo nurodyta skubiai išsiaiškinti, kokios būtų galimybės pasirinkti ten poligonui tinkamą plotą. Galutinio atsakymo, kaip pasielgti su Varėnos poligonu, nebuvo, kol neturėta tikrų žinių. Krašto apsaugos ministras plk. B. Giedraitis įsakė Generaliniam štabui skubiai apie tai informuoti Žemės ūkio ministeriją. Vyr. štabo viršininkui nurodžius, Generalinio štabo valdybos viršininkas gen. št. plk. Z. Gerulaitis tų pačių metų spalio 29 d. pranešė Žemės ūkio ministerijos generaliniam sekretoriui, kad Jonavos Gegužinės poligono riboms nustatyti ir m. reikalingam kirtimui atlikti skiriamas Krašto apsaugos ministerijos atstovas plk. P. Uogintas. Pastarajam įsakyta užmegzti asmeninį ryšį su Žemės ūkio ministerijos atitinkamu atstovu 345. Šiam klausimui galutinai išspręsti reikėjo vyriausybės sutikimo. Dėl to krašto apsaugos ministras plk. B. Giedraitis 1930 m. lapkričio 5 d. motyvuotu raštu kreipėsi į Ministrą Pirmininką, kuriame plačiai išdėstė argumentus, dėl ko naują poligoną įrengti būtina. Jo rašte buvo teigiama, kad kelerių paskutinių metų kariuomenės gyvavimo praktika įtikinamai parodė, jog iki tol jos mokymo reikalams naudotas Varėnos poligonas neatitinka reikalavimų dėl šių priežasčių: 1. Yra ekscentrinis pagrindinių operatyvinių krypčių atžvilgiu. 2. Kariuomenei esant šiame poligone, galėjo sutrikti mobilizacija. 3. Koncentracijos laikotarpiu kariuomenė negalėjo būti panaudota savo dalims sutelkti ir mokyti. 4. Jis yra arti administracinės linijos, todėl nebuvo galima šaudyti įvairiomis kryptimis, taip pat šaudymo metu užtikrinti saugumo ne tik šaudymo zonoje, bet ir dėl jo nedidelio pločio ir ploto išvengti lenkų užpuolimo pavojaus. 5. Per daug vienodas vietovės reljefas, todėl kariuomenės dalių ir artilerijos šaudymo pratybos buvo nelabai naudingos. 6. Poligonas per mažas ne tik artilerijos šaudymo, bet ir stambesnių kariuomenės junginių pratyboms rengti. (Tačiau kito kariuomenė tam skirto rajono neturėjo, todėl stambesnius junginius mokyti teko tik teoriškai, o tai buvo visiškai neleistina. Todėl būtinai reikėjo Varėnos poligoną praplėsti ir tam nusavinti apie 37,3 km 2 privačios savininkų žemės.) 7. Susidaro didelės kariuomenės transportavimo išlaidos. Dėl šių Varėnos poligono trūkumų ir nepatogumų būtinai reikėjo rasti poligonui tinkamesnę vietą, kur artilerija ir kitų rūšių kariuomenė galėtų šau- 345 Generalinio štabo valdybos viršininko gen. štabo plk. Z. Gerulaičio labai skubus raštas Nr Karo butų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 9, b. 81, l

249 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. dyti ir manevruoti ir kuri atitiktų saugumo ir strateginius reikalavimus 346. Į viską atsižvelgus poligonui ir buvo parinkta vieta į pietryčius nuo Jonavos: Gaižiūnų, Ruklos dvaro, Gegužinės, Lomenių ir Levintų. Jonavos rajono poligonas, palyginti su Varėnos poligonu, turėjo privalumų: 1. Padėties atžvilgiu Lietuvos kariuomenės mobilizacinių ir operatyvinių planų reikalavimus. 2. Nebeliko taktinio saugumo keblumų. 3. Buvo galima vasarą jame sutalpinti didžiąją dalį kariuomenės, išvesti ją iš kareivinių ir sudaryti sąlygas kariams tinkamai mokytis. 4. Nusavinamas žemės plotas buvo perpus mažesnis tik apie 17 km Esant geram susisiekimui, turėjo gerokai sumažėti kariuomenės vežimo išlaidos. Jonavos poligonas jau artimiausios vasaros sezoną buvo reikalingas kariuomenei mokyti pageidauta juo naudotis nuo 1931 m. gegužės mėn. Klausimą spręsti vertė ta aplinkybė, kad tiek Varėnos, tiek Jonavos poligonų rajonuose buvo numatyta atlikti žemės reformą ir kaimus išskirstyti į vienkiemius. Atsižvelgdamas į tai, krašto apsaugos ministras ir prašė Ministrą Pirmininką sumanymui pritarti ir imtis atitinkamų žygių, kad Krašto apsaugos ministerijai būtų perleista valstybinė žemė, kaip nurodyta žemėlapyje, ir, be to, taip pat būtų išpirkta ir Krašto apsaugos ministerijai perleista nurodyta privati žemė iš viso apie 1736,81 ha 347. Dėl to Karo butų skyriaus viršininkui buvo nurodyta skubiai atlikti parengiamuosius darbus, kurie buvo reikalingi rengiant minėto žemės ploto poligono reikmėms nusavinimo įstatymo projektą 348. Karo butų skyriaus darbuotojai, susipažinę su padėtimi vietoje, nustatė, jog planuojamoje poligonui įrengti vietoje yra 8 kaimai, 1 dvaras ir 17 vienkiemių, gyvena 142 ūkininkai. Be to, šiame plote buvo ir valdžios ūkių, Finansų ministerijai priklausantis 80 ha dydžio Ruklos dvaras su 15 trobesių ir Švietimo ministerijai priklausanti pradžios mokykla, turinti 5 ha žemės ir vieną pastatą. Be to, apylinkėje buvo valdiškų miškų sodinukų ir privačių ūkių 349. Numatytą poligonui skirti plotą sudarė apie ha, įskaitant ir apie 346 Krašto apsaugos ministro plk. B. Giedraičio slaptas raštas Nr Ministrui Pirmininkui, LCVA, f. 929, ap. 9, b. 81, l Ten pat. 348 Tiekimų viršininko plk. J. Sutkaus skubus raštas Karo butų skyriaus viršininkui Nr. 6727, LCVA, f. 1, ap. 1, b. 294, l Numatytų nusavinti Gaižiūnų Gegužinės poligono reikalams privačių ir valdiškų ūkių sąrašas, , LCVA, f. 1, ap. 1, b. 294, l

250 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) ha žemės ir apie 400 trobesių, priklausančių privatiems savininkams. Šį privatų turtą Krašto apsaugos ministerija savo žinion galėjo įsigyti dviem būdais: laisvai išpirkusi arba remdamasi specialiai tuo tikslu parengtu turto nusavinimo įstatymu. Turto įsigijimo valstybės reikalams procedūra antruoju būdu buvo gana sudėtinga, be to, tam reikėjo skirti kur kas daugiau laiko, negu įsigyjant turtą laisvo išpirkimo būdu. Kadangi poligono įrengimo klausimas buvo gana aktualus ir juo norėta pasinaudoti jau 1931 metais, norint skubiau įsigyti privačios savininkų žemės plotus, patenkančius į būsimojo poligono teritoriją, buvo sudaryta komisija iš Karo butų skyriaus, Žemės ūkio ministerijos ir Valstybės kontrolės atstovų. Jai buvo pavesta derėtis su savininkais dėl atlyginimo už paimamą iš jų žemę ir trobesius. Komisija, apžiūrėjusi vietoje ūkius, konstatavo, jog būsimojo poligono žemės 1 ha kaina gali būti didesnė kaip litų. Tačiau ūkininkai įrodinėjo, jog, gyvendami šalia miško ir netoli geležinkelio, gaudavo daug pelno iš šalies. Vieni iš jų turėjo nuolatinį darbą miškuose, kiti, pirkdami miško medžiagą, ruošdavo ir parduodavo malkas artimiausiuose miesteliuose, net ir Kaune. Kai kurie ūkininkai turėjo anglių ir smalos gamyklas. Vasarą moterys rinkdavo uogas, grybus ir gana dideliais kiekiais veždavo į Kauną. Taigi, iš šalies kasmet susidaranti pelno suma gyventojams buvo didelė materialinė paspirtis. Taip pat konstatuota, jog poligono rajone yra gana daug mažažemių ūkininkų, turinčių vos 2 5 ha žemės. Tokiems smulkiems ūkininkams už žemę atlyginus pagal realią jos vertę, kitoje vietoje būtų buvę neįmanoma įsikurti, nes Žemės reformos įstatymas neleido atskirų ūkių skaldyti į mažesnius kaip 8 ha žemės vienetus, o tokiam žemės plotui nusipirkti jie neturėjo lėšų. Taigi, smulkieji ūkininkai buvo nusistatę reikalauti iš valstybės ne mažiau kaip litų už vieną hektarą. Poligonui įrengti 1931 metų išlaidų sąmatoje buvo numatyta 1 mln. litų. Tačiau laisvu sutarimu išperkant iš ūkininkų jų nekilnojamąjį turtą šios sumos toli gražu nebūtų pakakę, nes savininkai prie žemės vertės reikalavo pridėti ir minėtąjį pašalinį uždarbį. Norint įsigyti poligonui įrengti reikalingą žemės plotą galimai prieinamesnėmis kainomis, Karo butų skyriui buvo pavesta išsiaiškinti, ar ūkininkai nesutiktų gauti atlyginimą žeme ir kaip jie vertintų, jei ji būtų duodama poligono apylinkėse ir kitose apskrityse. Buvo nurodyta surinkti žinias apie numatytus išparceliuoti dvarus kitose apskrityse, taip pat pasiteirauti parduodamų poligono apylinkėse dvarų ir ūkių kainų, sužinoti jų plotą, turint galvoje, kad tą žemę būtų galima nupirkti ir išparceliuoti poligono ūkininkams. Žemės ūkio ministerija informavo, jog ji neturi žemės, kurią galėtų 249

251 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. apkeisti į poligono ūkininkų žemę. Taigi, nepaisant rodomų pastangų poligono reikalams įsigyti žemę laisvo išpirkimo būdu Krašto apsaugos ministerijai prieinamomis kainomis, neturėta pakankamai įtikinamų duomenų, jog bus nustatytos priimtinos ūkininkams jų turto išpirkimo kainos 350. Kartu su šiomis derybomis vyko parengiamieji darbai rengiantis poligonui reikalingą plotą nusavinti remiantis įstatymais. Dėl to turėjo būti sudaryti nusavinamos žemės planai. Šiam darbui atlikti reikėjo gana daug laiko, nes rengtasi nusavinti žemę, priklausančią beveik 150 savininkų, o kiekvienam ūkiui turėjo būti sudarytas atskiras žemės matavimo planas. Matavimo darbai buvo pradėti dar 1930 metais, bet gili žiema privertė juos nutraukti m. matavimo darbus buvo galima pradėti tik sniegui ištirpus. Netrukus kreiptasi į Žemės matavimo departamentą prašant atsiųsti 5 matininkus, nes Karo butų skyriuje buvo tik vienas toks specialistas. Išvykus jiems į vietą, tikėtasi, jog iki 1931 m. birželio pradžios pavyks atlikti žemės nusavinimo įstatymo reikalaujamus matavimo darbus. Siųsti daugiau matininkų į poligono plotą buvo neracionalu, nes tuomet jie būtų kliudę vieni kitiems. Skatinant juos sparčiau dirbti buvo numatyta mokėti premijas. Tiekimų viršininko int. plk. J. Sutkaus slaptame rašte Generalinio štabo valdybos viršininkui buvo teigiama, kad, atlikus matavimo darbus, bus galima pateikti Ministrų Kabinetui žemės nusavinimo įstatymo projektą. Vyriausybei paskelbus šį įstatymą, manyta sudaryti tarpžinybinę komisiją nusavintam turtui įkainoti. Tiekimų viršininko manymu, turto savininkai, nesutinkantys su komisijos nustatytu įkainiu, turės teisę reikalauti jį perkainoti. Komisija tada privalės dar kartą šį turtą įkainoti. Savininkams su perkainojimo rezultatais nesutinkant, atlyginimo dydį už nusavintą turtą tektų nustatyti vadovaujantis specialiu įstatymu. Kaip matyti, privatų turtą nusavinant vadovaujantis įstatymu reikėjo gana daug laiko tiek techniniam projektui parengti, tiek procesinei teisei įgyvendinti. Be to, dar teko atsižvelgti ir į pačių ūkininkų reikalus. Palyginti greitai iškrausčius tiek daug ūkininkų, būtų padaryta labai didelė žala, nes per trumpą laiką jie negalėtų susirasti ar nusipirkti sau kitų ūkių. Nesant naujų ūkių, iškelti ūkininkai neturėtų, kur dėti gyvulių, mantos ir ūkio padargų. Be to, staiga vasaros metu nukėlus ūkininkus, būtų likę nesudoroti jų pasėti javai. Norint, kad visi ūkininkai savo ūkius sugebėtų be didelių nuostolių 350 Tiekimų viršininko plk. J. Sutkaus slaptas raštas Nr. 205 Generalinio štabo valdybos viršininkui, LCVA, f. 1, ap. l, b. 294, l

252 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) likviduoti, reikėjo duoti jiems tiek laiko, kad galėtų spėti susirasti naujus ūkius ir nuimti javų derlių. Vadinasi, patogiausias laikas nukelti ūkininkus buvo ruduo, kai baigta javų pjūtis ir kiti darbai. Poligono teritorijoje buvusiam Ruklos dvarui Finansų ministerijos buvo skirtas areštas civiliniam ieškiniui padengti m. sausio mėn. jis, įkainotas litų, buvo parduodamas iš varžytinių. Tačiau varžytinėse niekas nedalyvavo, nes pernelyg brangiai šis dvaras buvo įvertintas. Antrą kartą varžytines buvo numatyta skelbti tų pačių metų rudenį. Tikėtasi, jog jo pradinė kaina bus mažesnė. Kariuomenės vadovybės nuomone, tuo metu mokėti už dvarą litų būtų buvę nuostolinga, nes, be Finansų ministerijos, pretendavo į dvarą dar ir kiti kreditoriai. Tiekimų viršininkas, pranešdamas Generalinio štabo valdybos viršininkui apie poligono parengiamuosius darbus, pažymėjo, kad numatytą poligono plotą įsigyti gana komplikuotas, nemažai laiko užtruksiantis reikalas. Jis pridūrė, kad, nepaisant didžiulių pastangų, poligonu naudotis artimiausiu metu vargu ar bus galima m. rugpjūčio 6 d. krašto apsaugos ministras plk. B. Giedraitis pakartotinai priminė Ministrui Pirmininkui ministerijos nusistatymą įrengti artilerijos poligoną prie Gaižiūnų geležinkelio stoties, kartu informavo jį apie vykstančius parengiamuosius poligono įrengimo darbus ir žemei nusavinti reikalingo įstatymo projekto rengimą, nes iki tol tai nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, kad poligono įrengimas priklausė ne vien nuo Krašto apsaugos ministerijos, bet ir nuo kitų ministerijų pastangų, be to, buvo susijęs su privačių asmenų reikalais, plk. B. Giedraitis prašė šį klausimą artimiausiu metu pateikti Ministrų Kabinetui svarstyti 352. Ministrų Kabinetas 1931 m. rugpjūčio 18 d. posėdyje patenkino Krašto apsaugos ministerijos prašymą ir leido jai įrengti artilerijos poligoną Gaižiūnų stoties Graužynės bažnytkaimio Ruklos dvaro ir Venecijos kaimo vietovėje. Ministerijai buvo nurodyta nustatyti tikslias poligono ribas ir parengti įstatymo privačioms žemėms nusavinti projektą. Žemės ūkio ministerija buvo įpareigota Krašto apsaugos ministerijos nurodytose vietose iškirsti mišką. Dėl poligono teritorijoje liekančių miškų ir jo žemės valdymo nurodyta minėtoms ministerijoms pačioms tarpusavyje susitarti 353. Tuo metu poligono teritorijoje esantį Ruklos dvarą tų pačių metų rugsė- 351 Tiekimų viršininko plk. J. Sutkaus slaptas raštas Nr. 205 Generalinio štabo valdybos viršininkui, ten pat, l LCVA, f. 1, ap. 1, b. 294, l Ministrų Kabineto reikalų vedėjo V. Mašalaičio raštas Nr. 453, LCVA, f. 1, ap. l, b. 314, l

253 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. jo 14 d. antrą kartą buvo bandoma parduoti iš varžytinių Finansų ministerijos Mokesčių departamento ieškiniams apmokėti. Šio dvaro turtas teismo antstolio buvo įkainotas litų. Kadangi tuo metu tokios kainos niekas nepasiūlė, naujose varžytinėse Krašto apsaugos ministerijos sudaryta komisija Ruklos dvarą įkainojo litų. Ruklos dvarą, kaip priklausantį ir būtinai reikalingą poligonui, Krašto apsaugos ministerija, kaip teigė Valstybės kontrolieriui, turės įsigyti nesvarbu kokiu, nusavinimo ar išpirkimo, būdu. Dėl to ministerijos vadovybė prašė jo nedaryti jokių kliūčių ministerijai dalyvauti varžytinėse neviršijant litų limito. Perkant tokiomis sąlygomis nuostolių valstybei nebūtų padaryta, nes Krašto apsaugos ministerijos sumokėta varžytinėse suma būtų įtraukta į Finansų ministerijos pajamas 354. Valstybės kontrolierius V. Matulaitis su tuo sutiko m. pradžioje buvo sudaryta Gaižiūnų poligono statybos provizorinė sąmata. Jam įrengti buvo numatyta skirti: 1. medžio darbams atlikti Lt 2. įvairiems kitiems darbams atlikti Lt 3. langams ir durims įsigyti Lt Iš viso suapvalinus apie Lt 355 Tų pačių metų sausio 19 d. Karo butų skyriaus viršininkas plk. inž. J. Barzda-Bradauskas pateikė tiekimų viršininkui Gaižiūnų poligono karininkams ir kareiviams reikalingų barakų, viryklos, valgyklos, prausyklos, arklidėspastogės ir išviečių projektus. Visi pastatai numatyti naudoti tik vasaros metu, todėl buvo atitinkamai suprojektuoti: pamatai turėjo būti iš betoninių stulpų, sienos lentų, stogas tolio. Malksnų stogų atsisakyta, nes dėl to statybos pabrangtų 25 proc. ir, baiminantis stiprių vėjų, būtų reikėję sustiprinti visas konstrukcijas. Tačiau karininkams skirtus pastatus buvo numatyta dengti malksnomis 356. Generalinio štabo valdybos IV skyrius 1931 m. Gaižiūnų poligone numatė pastatyti: 1. 8 barakus kareiviams (kad kiekviename būtų galima apgyvendinti po 400 žmonių), 354 Krašto apsaugos ministro plk. B. Giedraičio slaptas raštas Nr Valstybės kontrolieriui, LCVA, f. 1, ap. l, b. 294, l Karo butų skyriaus projektų ir apyskaitos dalies vedėjo plk. ltn. inž. J. Vinarto skaičiavimai, LCVA, f. 836, ap. l, b. 92, l Karo butų skyriaus viršininko plk. inž. J. Barzdos-Bradausko raportas tiekimų viršininkui, LCVA, f. 836, ap. 1, b. 92, l

254 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 2. 2 barakus vyresniesiems karininkams (kad kiekviename galima būtų apgyvendinti po 83 žmones), 3. 3 barakus jaunesniesiems karininkams (kad kiekviename galima būtų apgyvendinti po 32 žmones), 4. 6 arklides-pastoges (kiekvienoje turėjo tilpti po 48 arklius). Be to, planuota karininkų ramovę įrengti buvusioje spirito varykloje, pastatyti, kiek reikia, pagalbinių pastatų: viryklų, valgyklų, prausyklų, šulinių, išviečių, suremontuoti ir pritaikyti poligono vadovybei ir intendantūros sandėliams buvusius pastatus. Vėliau paaiškėjo, kad arklidžių-pastogių skaičių reikėjo padidinti iki trylikos; be to, buvo numatyta pastatyti sargybos būstinę su dabokle, ligoninę ir gyvenamąjį namą medicinos personalui, atskirą ramovę, nes buvusi spirito varykla jai įkurti netiko ją numatyta skirti intendantūros sandėliams. Be to, sanitarijos atstovas iškėlė klausimą dėl skalbyklos ir kareivių drabužių džiovyklos statybos. Gaižiūnų poligono numatytų statybų planas ir provizorinė visos statybos sąmata buvo pristatyta tiekimų viršininkui ir paprašyta tarpininkauti bei išaiškinti šiuos klausimus: kiek iš viso ir kokius pastatus reikės pastatyti, kiek metų prireiks numatytoms statyboms, koks bus pastatų statybos eiliškumas ir būdai (ar statys pačios kariuomenės dalys, vadovaujant pionieriams, ar šie objektai bus atiduoti iš varžytinių privatiems asmenims statyti). Kariuomenės inspektoriaus pageidavimu iki 1933 m. birželio mėn. reikėjo pastatyti šiuos pastatus: 2 barakus kareiviams, 2 karininkams, 6 arklides-pastoges, 1 nuolatinę viryklę, keletą laikinų viryklių miške, 1 prausyklą, išvietes karininkams ir kareiviams, 2 šulinius, suremontuoti ir pritaikyti intendantūros sandėliams ir gyventi senus pastatus. Karo butų kainoraščio kainomis šiai statybai reikėjo litų (rinkos kainomis). Tačiau faktiškai visa tai buvo galima atlikti išleidus litų ar dar mažiau. Statyboms buvo galima naudoti Gaižiūnuose išpjautą miško medžiagą, kuri būtų kainavusi apie litų. Tada visai statybai būtų reikėję tik litų. Atliekant minėtus darbus ūkio būdu, iš dalies panaudojant ir kareivius, būtų užtrukę kareivių ir samdomų specialistų darbo dienų. Kiek reikia, langų ir durų jau buvo užsakyta artilerijos dirbtuvėse. Ūkio būdu atlikti minėti darbai turėjo kainuoti apie litų, neskaitant savo miško medžiagos litų. Visus numatytus poligono statybos darbus atlikti iki 1931 m. žiemos rangovų jėgomis būtų kainavę apie litų. Aprūpinant savo medžiaga (apie 750 m 3 ), ši suma būtų sumažėjusi litų. 253

255 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Tolesnei statybai miško medžiagą ruošti Gaižiūnų lentpjūvėje būtų buvę netikslinga. Iš pradžių buvo žadėta, jog ją aptarnaus kareiviai, bet vėliau numatyta šiems darbams dirbti pasamdyti darbininkų. Karo butų skyriaus viršininkas plk. inž. J. Barzda-Bradauskas pasiūlė jau 3 metus Šančiuose nenaudojamą lentpjūvę perkelti į Gaižiūnus, kur ji būtų panaudota pionierių reikalams ir galėtų kasmet įvairioms reikmėms paruošti kelis šimtus m 3 įvairios medžiagos. Pažymėtina, jog pionierių stovyklos įrengimo išlaidos sąmatoje nebuvo numatytos. Ją turėjo įrengti pionierių batalionas. Tam reikalingus nurodymus turėjo duoti pats Karo technikos valdybos viršininkas, o medžiagas Karo butų skyrius 357. Kaip matyti, statybas organizuoti sunkiai sekėsi. Atsižvelgdamas į tai, Karo butų skyriaus viršininkas plk. inž. J. Barzda-Bradauskas 1933 m. vasario 10 d. raporte tiekimų viršininkui pakartotinai pageidavo, kad iki tų metų birželio 1 d. būtų atlikti minėti statybos darbai, motyvuodamas tuo, jog parengiamieji darbai jau beveik baigti: sąmatos ir techniniai darbų aprašymai parengti, statyboms vietos parinktos ir galima skelbti varžytines. Jo teigimu, liko neišspręstas tik lėšų klausimas. Norint užbaigti statybas, reikėjo litų. Plk. inž. J. Barzdos-Bradausko teigimu, šį klausimą reikėtų spręsti kuo skubiausiai, nes jį užvilkinus, gali nepavykti atlikti visų statybos darbų iki nustatyto termino 1933 m. birželio 1 d. O skubiai paskelbus varžytines, buvo galima tikėtis jas pradėti mokant mažesnę kainą, negu prasidėjus statybų sezonui. Atsižvelgdamas į tai, Karo butų skyriaus viršininkas prašė Tiekimų skyriaus viršininką kuo skubiau tarpininkauti, kad nurodyta suma ( litų) būtų greitai asignuota, nelaukiant bendro Krašto apsaugos ministerijos lėšų paskirstymo, sutikti skelbti varžytines ir pradėti statybos darbus. Tuo atveju, jei prašomų lėšų nebūtų galima asignuoti iš nepaprastosios sąmatos kreditų, skiriamų Karo butų skyriui, tarpininkauti, kad jos būtų skirtos kaip avansas iš Krašto apsaugos ministerijos nepaprastosios sąmatos lėšų 358. Įdėjus daug pastangų 1933 m. vasarą Gaižiūnų poligone prasidėjo spartūs statybos darbai. Kadangi daugelis jų buvo forsuojami, kariuomenės inspektorius tų pačių metų rudenį nurodė nemažai pastebėtų trūkumų: pastatų sienose buvo daug plyšių, per kuriuos švilpė vėjas, o esant sausam orui pripūsdavo smėlio ir dulkių net į ginklus ir patalynę. Trūko lentynų atliekamam kareivių turtui sudėti, neužsidarydavo barakų durys ir langai, nes 357 Ten pat. 358 Karo butų skyriaus viršininko plk. inž. J. Barzdos-Bradausko raportas Nr tiekimų viršininkui, LCVA, f. 836, ap. l, b. 92, l

256 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) darbai buvo atlikti netiksliai ir paskubomis, per siauri buvo arklidžių stogai, nešvarus šulinių vanduo netiko ne tik gerti, bet ir praustis ir kt. 359 Nepaisant sunkumų, poligonas buvo plečiamas m. lapkričio 7 d. Ministrų Kabinetas leido Krašto apsaugos ministerijai įsigyti dar 480 ha žemės su joje esančiais pastatais, sodais ir miškais Gaižiūnų poligonui praplėsti 360. Tačiau Gaižiūnų poligonas tenkino ne visų kariuomenės ginklo rūšių dalių vadovybę m. spalio 11 d. rašte Štabo viršininkui artilerijos inspektorius gen. štabo plk. ltn. V. Žilys teigė, jog, atsižvelgiant į saugumo reikalus ir kariuomenės dalių dislokaciją, visas dalis sutraukti į vieną Gaižiūnų poligoną labai nepatogu. To meto sąlygomis kai kurių kariuomenės dalių arba visai nevertėjo siųsti į Gaižiūnų poligoną, arba buvo galima siųsti dalimis (atskiromis baterijomis) ir visai trumpam laikui, dėl ko poligone tekdavo sudaryti suvestines grupes. O tai turėjo neigiamos įtakos taktikos pratybų ir mokymo kokybei. Esant tokiai padėčiai, buvo būtina, be Gaižiūnų, turėti dar vieną poligoną. Plk. ltn. V. Žilio nuomone, atsižvelgiant į kariuomenės dalių dislokaciją, patogiausia įrengti antrąjį poligoną Tauragės apskrityje (Žvingių Kvedarnos Laukuvos Kaltinėnų Skaudvilės rajone). Šiame rajone Žemės ūkio ministerijai priklausantį žemės plotą, tinkamą poligonui įrengti, reikėtų pasiūlyti iškeisti į Varėnos poligono žemės plotą ir Varėnos poligoną laikyti Krašto apsaugos ministerijos žinioje 361. Karo butų valdybos viršininkas plk. inž. J. Barzda-Bradauskas pranešė Kariuomenės štabo viršininkui, jog, įsteigus poligoną Gaižiūnuose, Varėnos poligoną laikinai pavesta prižiūrėti Miškų departamentui. Iš kariuomenės vadovybės dėl Varėnos poligono nebegavus jokių nurodymų, Karo butų valdyba tuo reikalu nieko ir nebedarė. Jis ir toliau buvo prižiūrimas Miškų departamento vietos miškų administracijos 362. Kariuomenės mokymas Gaižiūnų poligone tęsėsi iki 1939 m. vėlyvo rudens. Tų metų spalio 10 d. pasirašius Lietuvos Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį ir pastarajai suteikus teisę nustatytose Lietuvos vietose laikyti ginkluotąsias pajėgas, Gaižiūnų poligonas buvo perleistas SSRS kariuomenei. Po to mūsų kariuomenės vadovybei teko rūpintis atgautame 359 Kariuomenės inspektoriaus plk. O. Urbono raštas Nr Karo butų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 836, ap. l, b. 92, l Ministrų Kabineto vedėjo V. Mašalaičio raštas Nr. 662 Krašto apsaugos ministerijai, LCVA, f. l, ap. l, b. 403, l Einantis artilerijos inspektoriaus pareigas gen. št. plk. V. Žilio raštas Nr. 107 Kariuomenės štabo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 9, b. 103, l LCVA, f. 929, ap. 9, b. 103, l

257 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Vilniaus krašte buvusiu Pabradės poligonu. Jį perėmus, visų pirma teko surinkti duomenis: koks jo plotas ir ryškesnės topografinės savybės, kurios ginklų rūšys ir kiek karių galės jame atlikti pratimus, kokios karių apgyvendinimo sąlygos ir kt., kas susiję su poligono įrengimu. Kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis įsakė Karo butų skyriaus viršininkui neatidėliojant tai atlikti ir apie rezultatus jam pranešti m. balandžio 20 d. Gaižiūnų poligono komendantūra persikėlė į Švenčionėlius. Pėstininkų inspektorius brg. gen. V. Giedrys balandžio 29 d. kreipėsi į kariuomenės vadą, prašydamas pakeisti Gaižiūnų poligono komendantūros pavadinimą pradėti ją vadinti Švenčionėlių Pažeimenės poligono komendantūra 364. Sprendžiant šiuos komendantūros organizacinius klausimus, be kitų kariuomenės vado įsakymų, poligono šaudymo pratybų laikotarpiu turėjo būti paskirti du kapelionai. Numatyta įrengti dvi bažnyčias: vieną Švenčionėlių (pėstininkų) stovykloje, antrą Pažeimenės (artilerijos) stovykloje. Iki 1940 m. birželio 13 d. pėstininkų inspekcijai turėjo būti praneštos paskirtų kapelionų pavardės 365. Poligono komendantu buvo paskirtas plk. ltn. P. Traškevičius. Jo nurodymu Pažeimenės poligone vyko valymo darbai ir buvo pradėti kirsti kai kurie miškų plotai 366. Tačiau sovietinė okupacija sutrukdė atlikti bet kokius tolesnius poligono tvarkymo darbus. Kareivinių ir kitų karinės paskirties objektų statyba m. pabaigoje Karo butų skyriaus viršininku paskyrus plk. inž. J. Barzdą-Bradauską, šio skyriaus veikloje prasidėjo naujas aktyvių veiksmų, gausių statybų ir gerų rezultatų laikotarpis. Šią kryptį nubrėžė Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, pakeitusi kai kuriuos pastatų statybos ir remonto taisyklių straipsnius. Daugiau iniciatyvos rodyti statybų ir remonto srityse buvo įpareigotos kariuomenės dalys ir įstaigos, kurioms Karo butų skyrius tam skyrė kreditų. Remonto darbams, naujoms statyboms ir įrangai kreditus gauti, naudoti ir už juos atsiskaityti jos buvo įpareigotos nustatyta tvarka: turėjo būti iš anksto sudaromos sąmatos, o jose nuosekliai ir smulkiai nurodyti statybos (remonto) darbai 367. Ši aplinkybė vertė kariuomenės dalis ir įstaigas imtis kareivinių ir kitų reikalingų pastatų statybos. Neskaitant smulkesnių statybų, didesni darbai 363 LCVA, f. f. 929, ap. 9, b. 281, l LCVA, f. 836, ap. l, b. 291, l Ten pat, l. ll. 366 Ten pat, l. l. 367 Krašto apsaugos ministro plk. B. Giedraičio įsakymas kariuomenei Nr. 35 1, LCVA, f. 384, ap. l, b. 103, l

258 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) buvo atliekami įvairiose vietose pagal iš anksto parengtus statybos planus. Intensyvios naujų kareivinių statybos mastas padidėjo 1934 m., kai kariuomenė imta dislokuoti atsižvelgiant į Lietuvos poreikius. Kariuomenės pastatų statyba buvo atiduodama ir varžytinių būdu privatiems rangovams m. birželio l d. buvo pakeisti Karo butų skyriaus etatai. Vadovaujantis naujaisiais etatais Nr. 118, Karo butų skyrius nuo 1935 m. liepos 20 d. buvo vadinamas Karo butų valdyba 368. Joje, be vadovybės (Karo butų valdybos viršininko plk. inž. J. Barzdos-Bradausko, jo padėjėjo plk. ltn. inž. Juozo Šimoliūno ir 8 raštinės darbuotojų), buvo piniginė buhalterija (vyr. buhalteris Antanas Kirvelis), tikrinimo dalis (vedėjas mjr. Adolfas Žygas), trobesių ir žemės dalis (vedėjas mjr. Vladas Vaičius), statybos dalis (vedėjas civ. tarn. inž. Jonas Kriščiukaitis), projektų dalis (vedėjas plk. ltn. Jonas Vintartas), iš viso 40 darbuotojų 369. Karo butų valdybos viršininko plk. inž. J. Barzdos-Bradausko teigimu, 1935 m. jo vadovaujama valdyba atliko itin didelį darbą pastatyta daugybė naujų pastatų, atsiradę nauji kareivinių rajonai kalba apie nepaprastą darbo įtampą, kokios dar niekuomet nėra buvę 370. Tais metais Karo butų valdybos išlaidos buvo: 1) paprastųjų išlaidų sąmatoje litų, 2) nepaprastųjų išlaidų sąmatoje litų 371. Daugelio kareivinių statybos klausimai buvo svarstomi Ministrų Kabineto posėdžiuose. Antai 1935 m. liepos 26 d. posėdyje, svarstant klausimą dėl Tauragės kareivinių statybos, vyriausybė nutarė leisti krašto apsaugos ministrui patvirtinti su statybos kontora Mūras ir A. Trinkūnu sudarytą Tauragės kareivinių statybos už litų sutartį m. kovo 10 d. posėdyje, svarstant Linkaičių artilerijos dirbtuvių statybos klausimą, vyriausybė leido Krašto apsaugos ministerijai patvirtinti su rangovais Jackeliu Kaplanu ir Ch. Romu sudarytą minėtų dirbtuvių pastatatų statybos, centralinio šildymo, vandentiekio, kanalizacijos, ventiliacijos ir elektros instaliacijos įrengimo darbų už litų sutartį m. gegužės 5 d. posėdyje, svarstant Radviliškio kareivinių statybos klausimą, Ministrų Kabinetas nutarė leisti krašto apsaugos ministrui patvir- 368 Krašto apsaugos ministro gen. ltn. P. Šniukštos įsakymas kariuomenei Nr , LCVA, f. 384, ap. l, b. ll7, l Karo butų valdybos viršininko plk. inž. J. Barzdos-Bradausko įsakymas Nr , LCVA, f. 512, ap. l, b. 19, l įsakymas Nr. 1 Karo butų valdybai, LCVA, Nr. 512, ap. l, b. 22, l Karo butų valdybos 1935 m. išlaidų sąmatos vykdymo žinios, LCVA, f. l., ap. l, b. 423, l LCVA, f. 923, ap. l, b. 851, l LCVA, f. 923, ap. l, b. 907, l

259 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. tinti su rangovais M. Grodzenskiu ir A. Rainesu sudarytą kareivinių ir kitų pastatų statybos už litų sutartį 374. Karo butų valdybos viršininko plk. inž. J. Barzdos-Bradausko patvirtintame naujų statybų metais sąraše išvardyti numatyti užbaigti statyti objektai: I Prienų, Raseinių, Seredžiaus ir Kupiškio rajonuose: 1 kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, 2 arklidės, 1 pašaro ir 1 maisto sandėliai, 2 amunicijos sandėliai, kapsulių sandėlis, 3 gurguolės sandėliai, 1 kalvė ir dirbtuvė, 1 skalbykla, maisto rūsys ir ledainė, 1 intendantūros sandėlis ir kitos pagalbinės patalpos. Buvo numatyta užbaigti šias statybas: Prienuose iki 1935 m. spalio l d., o Raseiniuose, Seredžiuje ir Kupiškyje iki tų metų spalio 15 d., iki 1936 m. liepos mėn. l d. kitus pastatus Prienuose, Raseiniuose, Seredžiuje ir Kupiškyje. II Tauragės rajone: m. didelės statybos vyko Tauragės rajone. Raseiniuose buvo statoma grupė artilerijos pastatų, 5 medinės arklidės, betono rūsys su ledaine, kalvė ir dirbtuvė, 3 gurguolės sandėliai ir pašaro sandėlis. 2. Statomas mūrines kareivines buvo numatyta užbaigti iki 1936 m. liepos l d., Tauragės dvare pastatus kavalerijos pulkui, arklides 340 arklių, pašaro ir avižų 480 arklių sandėlius, rūsį ir ledainę. Be to, iki 1935 m. lapkričio 30 d. turėjo būti atliktas senų pastatų remontas ir jie pritaikyti kariuomenės reikmėms. III Kėdainių rajone: amunicijos ir parako sandėlį artilerijai ir sprogstamųjų medžiagų sandėlį pėstijai reikėjo užbaigti iki 1935 m. lapkričio 15 d. IV Ukmergės rajone: l. Artilerijos grupei 1935 m. buvo statomos arklidės 239 arkliams, pašaro ir avižų (tam pačiam arklių skaičiui) sandėlis, patrankų sandėlis 12 pabūklų, gurguolės sandėlis 40 gurguolių pėstininkų pulkui arklidės 43 arkliams ir 2 pašaro (43 arkliams) sandėliai. 3. Artilerijos grupei ir pėstininkų pulkui maisto sandėlis, sprogstamųjų medžiagų sandėlis, ginklų sandėlis, veterinarijos ligoninė 20 arklių. Visi šie darbai turėjo būti atlikti iki 1935 m. lapkričio 30 d. 374 LCVA, f. 923, ap. l, b. 907, l

260 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) V Šiaulių rajone: 1. Gubernijoje rūsys su ledaine, pašaro sandėlis, 5 gurguolės sandėliai, sviedinių sandėlis, dirbtuvių kalvė. Šiuos darbus buvo numatyta atlikti iki 1935 m. lapkričio 30 d. 2. Zokniuose karo aviacijos kareivinių statybos darbus planuota atlikti iki 1936 m. gegužės 1 d. VI Panevėžio rajone: Jasnagurkos dvare pastatyti kareivines 200 žmonių iki 1936 m. liepos l d., sviedinių sandėlį, suremontuoti ir pritaikyti buvusius pastatus iki 1935 m. lapkričio 30 d. VII Kauno rajone: 1. Pastatyti Karo mokyklos valgyklą iki 1935 m. rugsėjo l d. 2. Įrengti ventiliaciją husarų pulko valgykloje iki 1935 m. liepos 31 d. VIII Naumiesčio rajone: Dalį medinių ūkio pastatų baigti statyti 1935 m., o mūrinius pastatus iki 1936 m. liepos l d. 375 Statybos ypač išsiplėtė 1936 metais. Iš Karo butų valdybos tais metais vykdytų statybų pagal sutartis sąrašo matyti, jog tuo metu jos apėmė daugiau kaip 80 objektų. Bene didžiausios statybos vyko Linkaičiuose (20 pastatų), Tauragės mieste ir dvare, Radviliškyje, Seredžiuje, Zokniuose, Kaune ir kitose Lietuvos vietovėse 376. Krašto apsaugos ministro įsakymu tų metų statybos darbų sąrašuose buvo nurodyti sutarti darbų baigimo terminai, baudos už vėlavimą juos atlikti. Iš šių sąrašų matyti, jog Krašto apsaugos ministerijos tais metais darbus, kaip ir anksčiau, tiek privatūs, tiek valdžios statybos rangovai atlikti beveik visuomet vėluodavo. Nevėluojant paprastai buvo atliekami smulkūs darbai arba darbai, kuriems buvo nustatyti ypač ilgi terminai. Bendros priežastys, dėl kurių vėluota, buvo šios: 1. Statybų terminai apskritai buvo labai trumpi: per vieną sezoną reikėjo užbaigti statyti net stambius objektus, kuriuose turėjo būti įrengtos gana sudėtingos instaliacijos (centrinis šildymas, vietinis vandentiekis, kanalizacija ir pan.). 375 Karo butų valdybos viršininko metais numatytų užbaigti naujų statybų sąrašas, LCVA, f. 929, ap. 9, b. 103, l Karo butų valdybos pagal sutartis vykdomų statybų sąrašas, LCVA, f. 929, ap. 9, b. 131, l

261 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 2. Statybinių medžiagų tiekimas, ypač didesniems objektams, buvo necentalizuotas: išdžiovintų, tinkamų statybai, medžiagų rinkoje buvo nedaug; beveik visuomet rangovai privalėjo patys pasirūpinti miško medžiaga didesnei statybai; plytų tiekimas, ypač 1936 metais, buvo labai netolygus pavasarį tinkamų plytų beveik nebelikdavo, pirmosios naujų plytų partijos buvo pagaminamos tik gegužės pabaigoje. Itin sunku buvo gauti čerpių kai kurių medžiagų įsigyti užsienyje pasidarė sunkiau dėl licencijų; kartais net nebuvo atsižvelgiama į Karo butų valdybos tarpininkavimą siekiant greičiau gauti šias licencijas, susidurta su nelauktomis kliūtimis. 3. Kvalifikuotų darbininkų krašte nepakako, norint, kad darbai vyktų ypač sparčiai. Be to, rangovai vengdavo samdyti didesnį darbininkų skaičių, nes, nesant reguliaraus medžiagų tiekimo, galimos didesnės darbų pertraukos, kurių metu rangovai pagal to meto taisykles vis tiek būtų turėję mokėti jiems atlyginimus. 4. Statybų metu paprastai atsirasdavo įvairių nenumatytų kliūčių. Pavyzdžiui, 1936 m. vyko darbininkų streikai, Kaune užsitęsę apie 20 dienų, be to, statybose Tauragėje kilo ypatingų ir nelauktų sunkumų įrengiant kanalizaciją ir izoliuojant katilinę slankiąjame grunte (smėlyje), kas gerokai sutrukdė atlikti statybos darbus Karo butų valdybos viršininkas, vadovaudamasis galiojančiais įstatymais ir nutarimais, negalėjo rangovams daryti įtakos, kad darbai pagreitėtų, kaip, pavyzdžiui, atitinkami viršininkai inžinerijos padaliniui, atliekančiam tam tikrą statybos užduotį. Pagal sutartis, suderintas su galiojančiais įstatymais, rangovas už vėlavimą mokėjo nedidelę baudą 0,5 proc. per mėnesį nuo neatliktų darbų vertės ir, be to, atlygindavo dėl to susidariusius nuostolius. Praktiškai kariuomenės dalys retai kada nuomodavo arba sekvestruodavo naujas patalpas dėl neatliktų darbų, todėl rangovai paprastai materialiai nebuvo itin suinteresuoti baigti statybas sutartu laiku. Rangovui sutartu metu neatlikus darbų, karo butų valdybos viršininkas turėjo teisę nutraukti sutartį ir konfiskuoti sutartyje numatytą užstatą. Tokiu atveju tam tikra komisija įkainodavo rangovo atliktus darbus, išskaitydavo nuostolius, kurių atsirado dėl sutarties neįvykdymo. Sutarties nutraukimas buvo didelis smūgis rangovui, tačiau tai paprastai ne pagreitindavo, bet užtęsdavo darbą: sutartį nutraukti buvo galima tik sutarties terminui praėjus, be to, kad ji būtų perduota kitam rangovui, reikėjo nemažai laiko. Naujam rangovui buvo gerokai sunkiau organizuoti darbą, gauti reikalin- 377 Karo butų valdybos viršininko plk. inž. J. Barzdos-Bradausko slaptas raportas Nr. 96 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 1, b. 131, l

262 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) gų medžiagų ir įvairių pastatų elementų (langų, durų, apkaustų ir pan.), kuriuos senasis rangovas paprastai jau būdavo užsakęs arba išrašęs. Dėl to Karo butų valdyba sutarties nutraukti dėl statybos darbų vėlavimo nė karto nebandė, nes vargu ar tai galėjo pagreitinti darbus. Kad kuo rečiau būtų vėluojama, dažnai statytojus tekdavo kviesti pasiaiškinti, kartais rašyti jiems pakartotinius įspėjamuosius raštus dėl gresiančių nuostolių, galimo sutarties nutraukimo, dėl nuostatos laikyti juos nepatikimais rangovais, jeigu nepagreitinsią darbų tempo arba nebaigsią jų tam tikru laiku. Rangovų taktika šiais atvejais buvo atitinkama: jie nurodydavo tam tikras nelauktas kliūtis, kartais nepagrįstas, žadėdavo pagreitinti darbus, juos baigti nustatytu laiku, tačiau retai kada savo pažadus tesėdavo. Iš to matyti, kad statybos darbų sutarties su rangovais terminai negalėjo būti laikomi Karo butų valdybos įsipareigojimais ir kad ji neturėjo pakankamai teisėtų priemonių, kurios priverstų rangovus tiksliai laikytis nustatytų terminų m. Karo butų valdybai, staiga pakeitus dislokacijos vietą, teko paskubomis organizuoti ir prižiūrėti daugybę statybų, kurios savo skaičiumi ir verte gerokai pranoko viską, kas iki tol Krašto apsaugos ministerijos buvo statyta, taip pat, turimomis žiniomis, kitų trijų Baltijos valstybių (Latvijos, Estijos ir Suomijos) krašto apsaugos statybas per visą jų nepriklausomo gyvenimo laikotarpį. Nors Karo butų valdybos aparatas nebuvo pritaikytas taip staiga užgriuvusiam ir dideliam darbų krūviui, o etatai kritiškiausiais momentais buvo ne visai sukomplektuoti, Karo butų valdybai, atsisakius teisėtų atostogų ir dažnai dirbant net ne tarnybos metu, pasisekė įveikti netikėtai iškilusį sunkų uždavinį. Tačiau jokiu būdu Karo butų valdyba negalėjo prisiimti atsakomybės už visas vėluojančias statybas, kai laiku atlikti darbai buvo tik išimtiniai atvejai m. vienos iš didžiausių buvo Tauragės dvaro ir Radviliškio objektų statybos. Visi šie objektai buvo suskirstyti į dvi grupes: vieną grupę sudarė kareivinės, kitą valgyklos ir kiti pastatai. Sutartyse buvo numatyti šie statybų terminai: Tauragėje: kareivinių iki 1936 m. lapkričio l d., valgyklos pastatų grupės iki 1936 m. rugpjūčio 15 d., Radviliškyje: kareivinių iki 1936 m. gruodžio 1 d., valgyklos pastatų grupės iki 1936 m. spalio l d. Karo butų valdyba, griebdamasi visų galimų darbų pagreitinimo priemonių, nesitikėjo, kad šių terminų bus tiksliai laikomasi ir nevėluojama. Galvota, jog vis dėlto valgyklos bus pastatytos dar prieš naujokams atvykstant, o kareivinės iki Naujųjų metų ir kad dalys savo padėčiai pagerinti prireikus rangovo sąskaita išsinuomos savo nuožiūra pageidaujamas patalpas. 261

263 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Iš turimų duomenų matyti, jog šių kraštutinių terminų bus laikomasi. Kilo abejonių tik dėl Tauragės dvaro valgyklos dalies (apie 1/3 1/4 bendro ploto), kuri galbūt būtų buvusi baigta jau naujokams atvykus, po savaitės. Pažymėtina, jog vėlavimas šiuose rajonuose iš dalies buvo pateisinamas. Čia įvyko darbininkų streikų, be to, tais metais buvo ypač sunku gauti kai kurių medžiagų (plytų, čerpių ir kt.). Prie šių priežasčių Tauragėje prisidėjo ir tai, kad labai sunku buvo įrengti kanalizaciją ir statyti smėlyne katilinę. Dėl susidariusios padėties rangovams Trinkūnams raštu buvo pranešta, jog, neužbaigę valgyklos statybos iki lapkričio l d., jie bus laikomi ne tik netinkamais rangovais, bet ir kenksmingais piliečiais ir kad tokiu atveju numatyta juos bausti vadovaujantis Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais, nekreipiant dėmesio į jokius jų pasiaiškinimus dėl vėlavimo. Ši priemonė paskatino rangovus darbus gerokai paspartinti 378. Nors iki 1936 m. pabaigos kareivinių statyba gerokai paspartėjo ir buvo atiduota naudoti nemažai pastatų, kai kur padėtis tebebuvo itin sudėtinga. 1 pėst. divizijos vado gen. ltn. S. Pundzevičiaus 1936 m. gruodžio 19 d. raporte kariuomenės vadui pažymima, jog tuo metu blogiausia buvo 1 pėst. pulko padėtis. Dauguma pulko karių buvo sutalpinti taip ankštai, kad vienam kareiviui teko mažiau kaip pusė nustatytos oro talpos normos, o atskirais atvejais siekė tik 39 proc. šios normos. Dalis valdiškų ir privačiai nuomojamų pastatų buvo labai seni, daugiau neremontuotini, šalti, niūrūs tiek iš išorės, tiek viduje, pakeisti juos kitais dėl butų stygiaus Ukmergėje galimybių nebuvo. Ypač kritiška tokiose perpildytose patalpose padėtis buvo rudenį ir žiemą, kai naktį dėl šalčio ir drėgmės šių gyvenamųjų patalpų nebuvo galima vėdinti atidarant langus. Prie to dar prisidėjo kareivių drabužių, šlapių batų ir autų garavimas. Be to, gyvendami tokiomis sąlygomis, kariai negalėjo naudotis net minimaliais patogumais: neturėjo pakankamai įrengtų prausyklų, o virtuvės ir valgyklos buvo labai ankštos. Kitų kareivinių statyba Ukmergėje buvo numatyta tik m. Ne ką geresnė buvo ir Kėdainiuose dislokuotos 3 pėst. pulko įgulos padėtis, nes seni pastatai buvo drėgni ir tamsūs. Be galo ankštai gyveno ir 1 artilerijos pulko II art. grupė Panevėžyje. Atkreipęs dėmesį į tokią nenormalią padėtį, 1 pėst. divizijos vadas prašė kariuomenės vado peržiūrėti tolesnės statybos suskirstymo planą ir, atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį, priskirti gyvenamųjų patalpų statybą Ukmergėje, Kėdainiuose ir Panevėžyje pirmajai grupei, kurios objektai 378 Karo butų valdybos viršininko plk. inž. J. Barzdos-Bradausko slaptas raportas Nr. 96 kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. l, b. 131, l

264 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) būtų neatidėliotinai statomi jau 1937 m., pirmiausia Ukmergėje 379. Ukmergės kareivinių statybos klausimas 1937 m. rugpjūčio 12 d. buvo svarstytas Ministrų Kabineto posėdyje. Jame buvo nutarta leisti krašto apsaugos ministrui patvirtinti rangovui A. Trinkūnui atiduotą litų vertės rangos sutartį atlikti Ukmergės kareivinių statybos darbus 380. Tų pat metų rugpjūčio 14 d. Ministrų Taryba (nutarimas Nr. 523) leido krašto apsaugos ministrui patvirtinti angaro ir kitų pastatų statybos ir vidaus bei lauko įrenginių įrengimo Pajuostėje už litų rangos sutartį 381. Tačiau iš karo butų viršininko 1938 m. vasario 4 d. slapto raporto kariuomenės tiekimo viršininkui matyti, jog daugeliui planuotų 1 pėst. divizijos statybų trūko lėšų, be to, smarkiai pakilo kai kurių medžiagų kainos, stokota kvalifikuotos darbo jėgos sudėtingesniems darbams atlikti (pačioje Karo butų valdyboje buvo per mažai darbuotojų, kad galėtų statybas, kurių mastas Lietuvoje vis didėjo, kontroliuoti) m. pradžioje Karo butų valdyboje, be vadovybės, buvo piniginė buhalterija (buhalteris adm. mjr. Antanas Kisielis), tikrinimo dalis (vedėjas inž. mjr. Adolfas Žygas), trobesių ir žemės dalis (vedėjas inž. mjr. Vladas Vaičius), statybos dalis (vedėjas civilis tarnautojas Jonas Krisčiukaitis) ir projektų dalis (vedėjas inž. plk. ltn. Jonas Vintartas). Iš viso valdyboje dirbo tik 22 darbuotojai (3 etatinės vietos buvo laisvos) 383. Minėtu laikotarpiu Karo butų valdyba vadovavosi statyboms metais patvirtinta nepaprastųjų išlaidų 4 sąmata. Ją sudarė 2 dalys. Pirmojoje sąmatos dalyje pagal minėtą planą buvo numatytos šios statybos: 1. Karo sanitarijos valdybai Šiauliuose gurguolės sandėliai dezinfekcijos kameroms ir sanitariniams vežimams laikyti 1941 m Lt 2. Karo ligoninės pastato Kaune kapitalinis remontas 1940 m Lt 3. 1 pėst. pulkui Ukmergėje kalvė ir ginklų dirbtuvės 1941 m Lt 4. 3 pėst. pulkui Raseiniuose turto sandėlis 1939 m Lt 379 I pėst. divizijos vado gen. ltn. S. Pundzevičiaus raportas Nr kariuomenės vadui, LCVA, f. 509, ap. 1, b. 490, l LCVA, f. 923, ap. l, b. 946, l MT nutarimas Nr. 523, LCVA, f. 923, ap. l, b. 953, l LCVA, f. 509, ap. l, b. 490, l LCVA, f. l, ap. l, b. 502, l

265 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 5. Kėdainiuose: a) valgykla ir virtuvė Lt b) gurguolės sandėlis 1940 m Lt c) maisto 545 žmonėms rūsys 1941 m Lt d) 350 m 2 turto sandėlis Lt 6. 5 pėst. pulko Prienuose turto sandėlio rekonstrukcija 1940 m Lt 7. 7 pėst. pulkui Tauragėje: a) kareivinės 2 kuopoms m Lt b) daboklė 20 žmonių ir sargybos buveinė 1940 m Lt 8. Naumiestyje kareivinės vienai kuopai 1940 m Lt 9. 8 pėst. pulkui Šiauliuose kareiviams valgyklavirtuvė 1938 m Lt 10. Varniuose: a) maisto 560 žmonių rūsys 1939 m Lt b) sandėlis Lt pėst. pulkui Marijampolėje kareivinės artilerijos grupei (be 1 baterijos) su valgykla ir virtuve m Lt artilerijos pulkas Aušros kaime: a) kareivinės su valgykla (pusė normos) 1941 m Lt b) ginklų dirbtuvės 1941 m Lt 13. Šarvuočių rinktinei Radviliškyje maisto rūsys 1941 m Lt 14. II inžinerijos batalionui Radviliškyje 300 m 2 turto sandėlis 1939 m Lt 15. Gaižiūnų poligonui: a) medinės kareivinės 54 žmonėms su valgykla ir virtuve 1939 m Lt b) kareiviams barakas ir atskira valgykla su virtuve 1937 m Lt c) karininkams barakas ir atskira valgykla su virtuve 1937 m Lt Iš viso Lt Antrojoje sąmatos dalyje buvo išvardytos m. plane nenumatytos, bet būtinos statybos: 264

266 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) 1. Marijampolės įgulai skalbyklos pagrindinis remontas ir įrengimas Lt 2. 2 pėst. pulkui Šančiuose gurguolės sandėlis Lt 3. Priešlėktuvinės apsaugos rinktinei Palangoje pastogė amunicijai, ginklams ir autopriemonėms Lt 4. Karo aviacijai: a) Zoknių aerodrome aviacijos bombų sandėlis Lt b) Aviacijos mokyklai ir kareivinių statybai pradėti Lt 5. Gaižiūnų poligonui: a) kelmams rauti Lt b) mūrinei pirčiai su skalbykla pastatyti Lt c) karininkų valgyklos ir poligono štabo patalpos Ruklos dvare Lt d) taikiniams įrengti Lt 6. Įvairioms kariuomenės dalims Alytuje, Kėdainiuose, Radviliškyje, Ukmergėje karvelynams įrengti Lt 7. 3 dragūnų pulkui Tauragėje raitosios baterijos pabūklų sandėlis Lt 8. Kariuomenės štabui Kaune: a) pastato Nr. l pagrindiniam remontui atlikti ir centrinio šildymo sistemai įrengti Lt b) pastato Nr. 3 trečiam aukštui pastatyti, centrinio šildymo sistemai įrengti ir suremontuoti (arba 3 aukštų namui Miško ir Gedimino gatvių kampe pastatyti) Lt 9. Šaudykloms Seredžiuje, Raseiniuose, Prienuose, Alytuje, Kėdainiuose, Tauragėje, Naumiestyje, Radviliškyje, Šančiuose (2 pėst. pulkui), Ukmergėje, Zokniuose, Fredoje (karo aviacijai), Vilkaviškyje įrengti Lt 10. Karo butų valdybai: a) Elektros bendrovei Lt b) už nusavintą žemę Gaižiūnų poligone sumokėti Lt c) pil. Zubovienei už namus ir sklypą sumokėti Lt d) užsiangažuota iš praeitų metų Lt e) baldams įsigyti Lt 265

267 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. f) nenumatytoms išlaidoms ir techniniam personalui samdyti Lt Iš viso Lt Iš viso Lt 384 Taigi, kaip matyti, minėtu laikotarpiu kariuomenei reikalingų pastatų statybos vyko įvairiose Lietuvos vietose pagal planą ir buvo įgavusios didelį mastą. Tačiau dėl 20 a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sparčiai didėjančios įtampos Europoje, artėjančio karo grėsmės Lietuvos kariuomenės vadovybė buvo priversta tobulinti kariuomenės dalių dislokaciją ir kartu tikslinti numatytą statybų sąmatą. Su tuo susijęs buvo ir 1939 m. balandžio 19 d. įvykęs išskirtinis Karo tarybos posėdis, kuriam pirmininkavo krašto apsaugos ministras brg. gen. K. Musteikis. Jame dalyvavo Kariuomenės štabo viršininkas div. gen. S. Pundzevičius, tiekimo viršininkas brg. gen. Z. Gerulaitis ir III pėst. divizijos vadas div. gen. M. Reklaitis, kavalerijos viršininkas brg. gen. K. Tallat Kelpša, karo butų viršininkas brg. gen. inž. J. Barzda-Bradauskas, Kariuomenės štabo III skyriaus viršininkas gen. št. plk. A. Šova, I skyriaus viršininkas gen. št. plk. L. Rupšys ir IV skyriaus viršininkas gen. št. plk. B. Gertus. Posėdyje buvo svarstytas numatytų kariuomenei statybų plano papildymas ir dalinis pakeitimas dėl pokyčių kariuomenės dalių dislokacijoje (žr. 18 lentelę). 18 lentelė 385 Numatytos Nuspręsta Statybos objektai lėšos vykdyti atidėti (litais) Šiaulių įgula a) 8 pėst. pulkui valgykla su virtuve vykdyti b) gurguolės mokestis atidėti c) arklidės vykdyti d) amunicijos sandėlis e) pabūklų garažas f) karo sanitarijos sandėlis dezinfekcijos vykdyti atidėti kameroms ir sanitarijos vežimams Pastabos 384 Karo butų valdybos 1939 metų nepaprastųjų išlaidų 4 sąmata, LCVA, f. 929, ap. 9, l Lentelė sudaryta remiantis Karo tarybos posėdžio protokolu, LCVA, f. 929, ap. 9, b. 282, l

268 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) g) aviacijos bombų sandėlis Zokniuose Kauno įgula karo ligoninė atidėti Kėdainių įgula a) 3 pėst. pulkui sandėlis b) pašaro sandėlis vykdyti Varnių įgula a) arklidės b) amunicijos sandėlis c) 2 gurguolės sandėliai d) mūrinis garažas e) turto sandėlis Marijampolės įgula 9 pėst.pulko statyboms atidėti Panevėžio įgula (Aušros km.) 2 artilerijos pulko kareivinės vykdyti Plungės įgula a) gurguolės sandėlis atidėti b) rūmų remontas vykdyti Gaižiūnų poligonas a) taikinių įrengimas b) medinių kareivinių valgykla ir atidėti virtuvė c) pirtis d) aviacijos dal. gyvenamasis barakas (vietoj slėptuvės) vykdyti Raseinių įgula 2 artilerijos pulko garažas Palanga a) pastogė aviacijos technikai atidėti b) turto sandėlių pailginimas (Raseiniuose ir Prienuose) c) įrengti šaudyklas (Šančiuose, Vilkaviškyje, Raseiniuose ) vykdyti d) vandentiekio įrengimas įvairiuose rajonuose iš paprastųjų lėšų e) džiovyklų įrengimas (Raseiniuose, Prienuose, Šiauliuose)

269 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. f) Prezidento dvare sargybos būstas g) baldams (lovoms, spintoms) h) įvairiems nenustatytiems darbams i) žemei pirkti (poligone ir kt.) j) numatyta įvairioms statyboms k) Elektros bendrovės akcijoms l) įvairioms nenumatytoms išlaidoms Telšių įgula Pirmiausia statyti arklides, pašaro, ginklų, technikos turto sandėlius ir garažą m. rugpjūčio 8 d. Ministrų Kabineto posėdyje atskirai buvo svarstytas klausimas dėl kareivinių statybos Telšiuose. Vyriausybė nutarė leisti krašto apsaugos ministrui tvirtinti perduodamą akcinei bendrovei Statyba minėtų kareivinių ir valgyklos Telšiuose statybos už litų rangos sutartį 386. Kaip matyti, vyriausybė ir kariuomenės vadovybė lėšų krašto ginkluotųjų pajėgų statyboms skyrė gana daug. Planuota nemažai nuveikti ir 1940 m. Kadangi statybinių medžiagų Lietuvoje turėta nedaug, 1939 m. lapkričio 22 d. karo butų viršininkas brg. gen. J. Barzda-Bradauskas kreipėsi į kariuomenės Tiekimo valdybos viršininką, prašydamas tarpininkauti reikalingą 1940 m. statyboms turtą ir medžiagas įsigyjant užsienyje. Sudarytame ir tiekimo viršininkui pateiktame sąraše vyravo cementas, geležies gaminiai, stiklas, įvairių rūšių skarda, dažai, centriniam šildymui, ventiliacijai, vandentiekiui, kanalizacijai įrengti reikalingos medžiagos, motoriniai siurbliai, akmens anglis (kuras) ir kt. Iš viso prekių už litų 387. Pažymėtina, jog tuo metu visose statomose kareivinėse buvo įrengiamas centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, ventiliacija, dušai, modernios virtuvės. Kareivinių rajonuose buvo sodinami medžiai, gėlynai ir taip kareiviai pratinami gyventi tvarkingoje aplinkoje. Aktyvi Karo butų valdybos veikla ir statybos kariuomenės poreikiams tenkinti sparčiai vyko iki 1939 m. vėlyvo rudens. Kaip žinoma, pagal 1939 m. spalio 10 d. pasirašytą Lietuvos Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį netrukus į tam tikras Lietuvos vietoves įvedus sovietinius dalinius padėtis iš esmės ėmė keistis. Sovietų kariuomenei teko perleisti labai svarbų mūsų 386 Ministrų Tarybos posėdžio protokolas, IV p. Telšių kareivinių statybos klausimas, LCVA, f. 923, ap. l, b. 1294, l Karo butų valdybos viršininko brg. gen. J. Barzdos-Bardausko slaptas raportas Nr kariuomenės tiekimo viršininkui, LCVA, f. 1, ap. l, b. 508, l

270 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) ginkluotosioms pajėgoms Gaižiūnų poligoną su visais jame buvusiais pastatais, Alytaus Prienų kareivines, Kirtimų aerodromą su sandėliais ir daug kitų atgautų Vilniuje pastatų ir skubiai persikelti į nepritaikytus saviems kareiviams įkurdinti statinius m. pabaigoje, vykstant karui, kariuomenės vadovybė nebeturėjo galimybių įsigyti reikalingų statybinių medžiagų. Vienas iš pagrindinių jos uždavinių buvo pritaikyti savo kariuomenės reikmėms atgautą apleistą Švenčionėlių Pabradės poligoną ir kai kurias kareivines Vilniuje ir tęsti pradėtų objektų statybos darbus. Tam tikslui Lietuvos kariuomenės vadovybė 1939 m. gruodžio 27 d. įgaliojo karo butų viršininką brg. gen. J. Barzdą-Bradauską ir Kariuomenės štabo I skyriaus viršininką plk. L. Rupšį pasirašyti su SSRS kariuomenės vadovybe susitarimą dėl žemės plotų kaip mokomųjų laukų naudojimo ir statybinių medžiagų įsigijimo 388. Tačiau per trumpą iki sovietinės okupacijos likusį laikotarpį nieko reikšmingesnio jau nespėta nuveikti m. birželio l d. Karo butų valdyboje dirbo 15 karininkų ir 39 civiliai darbuotojai 389. Išvados 1. Lietuvos kariuomenės rengimo ginti tėvynę tarpukario laikotarpiu ( m.) eigą lėmė daugelis veiksnių. Šiuo atveju visų pirma išskirtina ginkluotųjų pajėgų materialinio aprūpinimo problema. Kariuomenės materialinis aprūpinimas priklausė nuo krašto ekonominio pajėgumo, tinkamai ugdytų kadrų kariuomenės ūkiui tvarkyti ir visos tautos teiktos materialinės bei moralinės paramos. Po užsitęsusio Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos ir Nepriklausomybės kovų krašto ūkiui atsidūrus kritiškoje padėtyje, didelį išbandymą patyrė ir mūsų ginkluotosios pajėgos: trūko lėšų, maisto, pašaro arkliams, aprangos, ekipuotės, susisiekimo priemonių ir kitų būtiniausių reikmenų. Sunkią padėtį dar labiau komplikavo dažni Lenkijos kariuomenės provokaciniai veiksmai, vykdomi Lietuvos pašonėje, ir apskritai jos agresyvi politika mūsų valstybės atžvilgiu. 2. Tokiomis sąlygomis itin didelė atsakomybės našta gulė ant Tiekimo valdybos ir jai pavaldžių įstaigų Kariuomenės intendantūros ir Karo butų valdybos darbuotojų pečių. Neturint kitos išeities, siekiant kariuomenę iš- 388 Krašto apsaugos ministro brg. gen. K. Musteikio įsakymas Nr , LCVA, f. 1, ap. l, b. 508, l Karo butų valdybos sudėtis , LCVA, f. 929, ap. 5, b. 636, l

271 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. laikyti ir aprūpinti būtiniausiais reikmenimis, teko panaudoti griežtas priemones: dažnai iš gyventojų rekvizuoti, nusavinti būtiniausius jai reikmenis, taikyti sekvestrus, stiprinti ginkluotosioms pajėgoms skiriamų lėšų kontrolę, tobulinti atskaitomybės formas ir kt. Ilgai nesulaukdama teigiamų pokyčių, kariuomenės vadovybė dažnai inicijuodavo Tiekimo valdybos organizacinius pertvarkymus, keitė vadovus ir kt m. tiekimo srityje įgyvendinus nemažai organizacinių priemonių (buvo pakeista vadovybė, įsteigta naujų etatų, pradėti rengti galimos mobilizacijos kreditavimo planai atsižvelgiant į to meto kariuomenės aprūpinimo išteklius ir derinant juos su galiojančiais mobilizacijos tvarkaraščiais, karo reikmenų įsigijimo ir vieno mėnesio išlaidų sąmatos ir kt.), padėtis pastebimai gerėjo. Naujos užduotys Tiekimo valdybai teko 20 a. ketvirtajame dešimtmetyje, ypač jo viduryje. Dėl didėjančios karo Europoje grėsmės kariuomenės vadovybė, taip pat ir Tiekimo valdyba, turėjo imtis skubių priemonių galimai mobilizacijai vykdyti ir dar taikos metu rengtis gynybai. Nuo 1935 m. sausio 1 d. įsigaliojus Kariuomenės vadovybės įstatymui, tiekimo viršininkas tvarkė ir prižiūrėjo visą kariuomenės aprūpinimą. Jo tiekimo klausimams skirti aplinkraščiai ir nurodymai tapo privalomi visai kariuomenei. Tiekimo viršininkui tiesiogiai pavaldus buvo ginklavimo viršininkas, karo intendantas, Karo butų, Karo sanitarijos ir Karo veterinarijos valdybų viršininkai. Dėl to jo ir Tiekimo valdybos darbo krūvis keleriopai padidėjo. Politinei ir karinei įtampai Lietuvoje sparčiai augant, 1939 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje iš atostogų buvo atšaukti visi tiekimo įstaigų darbuotojai. Prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo pirmąją dieną buvo patvirtinta kariuomenės tiekimo įstaigų mobilizacinė sąmata. Tiekimo viršininko nurodymu kariuomenės dalių ir tarnybų viršininkai, be kariuomenės aprūpinimo, privalėjo užtikrinti ir visos valstybės gyventojų aprūpinimą. Daug lėšų pareikalavo ir rūpesčių Tiekimo valdybai kėlė dalinė kariuomenės mobilizacija, Vilniaus miesto ir jo krašto atgavimas, privertę keisti daugelį ankstesnių sumanymų. Pagal 1939 m. spalio 10 d. pasirašytą Lietuvos Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį tiekimo įstaigos privalėjo aprūpinti maistu ir pašaru mūsų krašte įkurdintas sovietines įgulas. Visa tai iš tiekimo įstaigų pareikalavo didelių pastangų. Kaip matyti, per visą aptariamąjį laikotarpį Tiekimo valdyba, kaip viena iš svarbiausiųjų kariuomenės įstaigų, gana sėkmingai sprendė itin sudėtingus kariuomenės aprūpinimo klausimus. 3. Tinkamas kariuomenės aprūpinimas ir jos parengimas krašto gynybai nuo galimo priešo neįsivaizduojamas be itin svarbios Tiekimo valdybai pa- 270

272 Lietuvos kariuomenės aprūpinimas ( ) valdžios karinės įstaigos Kariuomenės intendantūros veiklos. Jos įstaigos buvo išsidėsčiusios beveik visoje Lietuvoje pagal kariuomenės dalių ir karinių įstaigų dislokacijos vietas. Šių intendantūros įstaigų pagrindinė užduotis buvo aprūpinti kariuomenę maistu, pašaru, apranga, ekipuote, avalyne, transporto priemonėmis, arkliais, kanceliariniais ir kitais būtiniausiais reikmenimis, algoms numatytomis lėšomis. Kariuomenės ūkio tvarkymas priklausė nuo daugelio aplinkybių: krašto ekonominės padėties, vyriausybių dėmesio ginkluotosioms pajėgoms, kvalifikuotų specialistų rengimo, organizacinio darbo tobulinimo, visuomenės paramos ir kt. Tenka konstatuoti, kad intendantūra, pradėjusi savo veiklą itin sudėtingomis sąlygomis, per 20 nepriklausomo gyvenimo metų įstengė įveikti jai iškilusius didelius sunkumus Lietuvos kariuomenė aptariamojo laikotarpio pabaigoje buvo palyginti gerai aprūpinta. 4. Kariuomenės tiekimo sistemoje išskirtinis vaidmuo teko ir kitai pavaldžiai karinei įstaigai Karo butų valdybai, kurios užduotis buvo sudaryti kariuomenei tinkamas buities, mokymosi, darbo ir poilsio sąlygas. Išskirtini du pagrindiniai jos veiklos laikotarpiai. Pirmasis laikotarpis metai. Perėmusi iš buvusios vokiečių kariuomenės itin skurdų palikimą, Karo butų valdyba (iš pradžių vadinta Karo butų dalimi, vėliau skyriumi), menkai finansiškai aprūpinta, be patirties, trūkstant kvalifikuotų statybos srities specialistų, įstengė šiek tiek aptvarkyti apleistus karinius pastatus, aprūpinti juos kuru ir kitais būtiniausiais reikmenimis. Jai dirbti sunkiau buvo ir dėl dažnų organizacinių pertvarkymų bei vadovų kaitos metais (antrasis laikotarpis), pagerėjus krašto ekonominei padėčiai ir kariuomenei skyrus daugiau lėšų, geriau ją aprūpinus statybinėmis ir kitomis medžiagomis bei įvairiais moderniais įrenginiais, pagerėjus darbuotojų kvalifikacijai, labai padidėjo kariuomenės statybų mastas: buvo pastatyta daug naujų kareivinių, dirbtuvių, sandėlių ir kitų būtinų pastatų, kurie ne tik padėjo gerokai pagerinti karių rengimo, mokymo, buities ir kultūrinio gyvenimo sąlygas, bet ir akivaizdžiai pakeitė Lietuvos kraštovaizdį. Deja, šį statybų procesą pačiame įkarštyje nutraukė sovietinė okupacija. Įteikta 2010 m. lapkričio 17 d. 271

273 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir ištekliai eventualaus karo su Lenkija atveju m. Vytautas Jokubauskas Klaipėdos universitetas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos karinė vadovybė tikėjosi, kad šalis į karą bus įtraukta prieš savo valią, jog jis vyks jos teritorijoje, bus koalicinis ir Lietuvos atžvilgiu defenzyvinis. Taigi Lietuvos kariuomenė tarpukariu aktyviai rengėsi gynybiniam karui vildamasi, jog kilus konfliktui sulauks sąjungininkų paramos ir kad eventualus priešas prieš Lietuvą nukreips tik nedidelę savo pajėgų dalį m. valstybė ir jos kariuomenė, plėtojantis konfliktui Rytų Europoje, buvo atsidūrusi ant karo slenksčio. Tarpukariu Lietuvai grėsmę kėlė tiek SSRS, tiek Lenkija, tiek Vokietija. Lenkijos grėsmė tradiciškai, bent jau iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios, laikyta didžiausia. Tokį požiūrį į pietinį kaimyną lėmė istorinių ryšių su Lenkija patirtis ir jų padariniai Lietuvai 1. Taigi realiausios m. buvo galimos koalicijos su SSRS perspektyvos. Planuota, kad Vokietijos puolimo atveju į karą bus įtraukta ir Latvija, tad abi valstybės galėtų veikti bendrai sudariusios koaliciją su viena didžiųjų regiono valstybių. Siekiant užsitikrinti karinį saugumą, problemiška buvo tai, kad Latvija ir Estija visą tarpukarį pagrindine eventualia grėsme laikė SSRS, o galimais partneriais Lenkiją ir net Vokietiją. Lietuva, atvirkščiai SSRS, su kuria iki 1939 m. rugsėjo neturėjo bendros sienos ir kuri buvo jos strateginė partnerė, o Lenkija ir Vokietija dėl teritorinių nesutarimų jai kėlė grėsmę. Neoficialiai Lietuvos valdančiojo elito požiūris į Lenkiją kito bandant joje įžvelgti galimą sąjungininką karinio konflikto su Vokietija atveju. Galiausiai kylant tarptautinei įtampai ir dėl kolektyvinio saugumo galimybių stokos Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis m. pasuko neutraliteto politikos keliu ir 1939 m. sausio 25 d. priėmė Neutralumo įstatymą m. D. Britanija, suteikdama saugumo garantijas Lenkijai, į garantijų zoną įtraukė 1 Lopata R., Žalys V. Lietuvos geopolitinis kodas // Politologija. Vyr. red. L. Bielinis, Vilnius, 1995, Nr. 1 (6), p Neutralumo įstatymas // Vyriausybės žinios. Kaunas, 1939 m. sausio 25 d., Nr. 632, p

274 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. ir Lietuvą. Tai Lietuvos politikai žinojo ir neprotestavo. Tai buvo tarsi užuomina apie eventualų polinkį į antihitlerinę koaliciją 3. Nors karo Lietuvos Respublika išvengė, tačiau nepriklausomybę prarado. Todėl natūralu, kad iki šiol ne tik istorikams, bet ir plačiajai visuomenei kyla įvairių klausimų: kodėl Lietuvos kariuomenė nesipriešino ir ar galėjo pasipriešinti? Diskutuojama, ar Lietuvai 1938 m. vertėjo priimti Lenkijos ultimatumą, o 1939 m. Vokietijai perleisti Klaipėdos kraštą. Keliamas alternatyvus klausimas: ar 1939 m. rugsėjį Vokietijai siūlant nederėjo kariuomenei žygiuoti į Vilnių ir iš lenkų atsiimti sostinę? Ypač daug kontroversiškų nuomonių kyla dėl pasipriešinimo galimybių 1940 m. birželio 15 d., kai Raudonoji armija okupavo Lietuvą. Todėl 1937 m. Lietuvos kariuomenės štabo parengtų operacijų planų Nr. 2 V+L ir Nr. 3 L, Lietuvos ir Lenkijos pajėgų ir karinio pasirengimo analizė aktuali atliekant karo istorijos tyrimus, nes Lenkijos, kaip eventualaus priešo ir galimo sąjungininko, veiksnys buvo itin svarbus Lietuvos karinio saugumo konstrukte. Tarpukario Lietuvos karinė doktrina, manytume, buvo suformuluota apie 1926 m. kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku tapus gen. št. plk. ltn. Kaziui Škirpai, kai tik Lenkija buvo įvardyta kaip grėsmę kelianti valstybė. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje stiprėjantis nusivylimas SSRS pozicija (ypač 1932 m. pasirašius SSRS ir Lenkijos nepuolimo sutartį) ir, pablogėjus santykiams su Vokietija, kitaip įvertintas lenkiškasis veiksnys privertė lietuvius ieškoti modus vivendi su lenkais 4. Maždaug 1934 m. karinės doktrinos priešų gretas papildė ir Vokietija, kuri galiausiai tapo pagrindine grėsme 5. Atsižvelgiant į kintančią geopolitinę padėtį m. Lietuvos kariuomenėje buvo atkurti 3-iasis ir 6-asis pėstininkų pulkai (toliau PP), 1-asis artilerijos pulkas (toliau AP) ir 3-iasis kavalerijos pulkas (toliau KP), dauguma dislokuoti Vakarų Lietuvoje (Klaipėdoje, Plungėje, Kėdainiuose, Raseiniuose, Seredžiuje, Tauragėje), ir sukurta naujų dalinių m. buvo įsteigta Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, pionierių batalionas performuotas į 1-ąjį inžinerijos batalioną, rugpjūčio 1 d. įkurtas karinis laivynas, o geležinkelininkų kuopa performuota į 2-ąjį inžinerijos batalioną m. rugsėjo 2 d. 3 Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai XX a. Vilnius, 2005, p Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija ( ). T. 1. Vilnius, 2007, p m. Latvijos kariuomenės štabo operacijų skyriaus viršininkui plk. Hugo Rozenšteinui pasiūlius aptarti Vokietijos eventualią grėsmę, gen. ltn. Petras Kubiliūnas pasiūlymą atmetė nurodydamas, kad jis netiki, jog Vokietija keltų kokį nors pavojų. Tačiau 1934 m. Lietuvos karinė vadovybė jau svarstė galimybes atitraukti kai kuriuos dalinius nuo administracinės linijos ir dislokuoti juos prie Nemuno, Vokietijos pasienyje: Žalys, V. Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės vadovybės sąveika įtvirtinant Lietuvos valstybingumą metais // Lietuvos nepriklausomybei 80. Straipsnių rinkinys, Vilnius, 1999, p

275 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. buvo reorganizuota karo aviacija, suformuotos trys žvalgybos, naikintuvų ir bombonešių grupės, 1938 m. sukurtos 2 naujos karo aviacijos eskadrilės 7-oji ir 8-oji m. birželio 7 d. buvo suformuota 2-oji, o 1937 m. lapkričio 1 d. 3-ioji tankų kuopos šarvuočių rinktinės sudėtyje m. sausį Valstybės gynimo taryba kariuomenei apginkluoti ir reformuoti per 7 metus numatė skirta 175 mln. Lt m. lapkričio 1 d. apginklavimo planas buvo papildytas ir skirta dar 59,396 mln. Lt m. balandžio 18 d. užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai įteikė slaptą memorandumą, kuriame teigė, kad 1930 m. Lietuvos ir Vokietijos santykiai ypač pablogėjo ir virto rimtu konfliktu, o mūsų politikoje turi dominuoti mintis, kad iš Vokietijos mums gresia didelis pavojus. Jam atremti mes turime panaudoti visas galimas politines kombinacijas, tarp jų ir kombinaciją su Lenkija m. Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus mokymo dalies vedėjas gen. št. plk. ltn. Leonas Rupšys ir IV skyriaus viršininkas gen. št. plk. ltn. Bronius Gertus, svarstant pakrančių apsaugos klausimą, teigė, kad dabartiniu metu aktualus priešas yra vokiečiai 11. Tai patvirtina 1936 m. Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis ir krašto apsaugos ministras plk. Stasys Dirmantas, konfidencialių pokalbių su D. Britanijos karo atašė mjr. C. S. Valė (Vale) metu neslėpę, kad, nepaisant ginčo su Lenkija, potencialiausiu agresoriumi laiko Vokietiją, o konflikto su ja atveju paramos tikisi ne tik iš Talino, Rygos, Maskvos, bet ir Varšuvos 12. Operacijų plane Nr. 2 V+L konstatuota: <...>greičiausiai pirmieji puls vokiečiai, lenkai bus paskatinti išnaudoti progą pamokyti nesukalbamą kaimyną. 13 Operacijų plane Nr. 3 L rašoma, kad pagrin- 6 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose ( ). Vilnius, 2004, p Karo technikos dalių dvidešimtmetis Kaunas, 1939, p Septynerių metų ginklavimo plano lėšos buvo paskirstytos taip: 106,5 mln. Lt ginkluotei ir amunicijai, 15 mln. Lt karo technikai, 23 mln. Lt karo aviacijai, 15 mln. Lt naujų pastatų statybai, 10,7 mln. Lt intendantūros reikmėms, 1,2 mln. Lt karo sanitarijai ir 3,6 mln. Lt karo veterinarijai, iš jų 3,34 mln. Lt arkliams pirkti: Krašto apsaugos ministerijos metų nepaprastųjų išlaidų sąmatos paskirstymas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l m. lapkričio 1 d. Karo tarybos protokolas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l ap. l. 10 Lietuvos ir Lenkijos santykiai Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1998, p m. gegužės 25 d. pasitarimo Kariuomenės štabe protokolas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 165, l ap. l. 12 Žalys V. Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės vadovybės sąveika įtvirtinant Lietuvos valstybingumą metais // Lietuvos nepriklausomybei 80. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999, p Operacijų planas Nr. 2 V+L m. sausio 12 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l

276 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. dinis galimo Lenkijos puolimo tikslas būtų pagerinti savo strateginę padėtį kilus eventualiam konfliktui su SSRS arba Vokietija, o galimybės praplėsti savo valstybės teritoriją arba išsikovoti naują prieigą prie jūros laikytos mažai tikėtinomis m. raporte krašto apsaugos ministrui plk. S. Dirmantui kariuomenės vadas gen. št. plk. Stasys Raštikis rašė: <...> labai sunku prileisti, kad sustiprėjusi Vokietija paliktų jos niekinamai Lietuvai Klaipėdos kraštą. Vokietijos pavojui eliminuoti priemonių nėra. Yra priemonių tik ją nutęsti į tolimesnę ateitį, o tos priemonės yra kiek galima stiprinti savo karinį pajėgumą ir suartėti su valstybėmis ir jų blokais, kurie suinteresuoti Vokietijos pažabojimu. 15 Svarbiausi veiksniai, darę įtaką tarpukario Lietuvos geopolitinei padėčiai, buvo SSRS, Vokietija ir Lenkija. Šios valstybės, nors ne vienu metu ir nevienodu mastu, kėlė grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui ir suverenitetui 16. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui bei pasikeitus geopolitinei situacijai m. jau SSRS tapo eventualia grėsme Lietuvai (nors pastarąjį klausimą dar reikėtų atskirai išsiaiškinti), o minėtas operacijų planas Nr. 3 L buvo pakoreguotas ir tapo planu R 17. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio Lenkijai karine prasme teko antraeilio priešininko vaidmuo, nors ideologiniu ir propagandiniu požiūriu viešajame diskurse Lenkija laikyta pagrindine grėsme. Nepaisant pakitusios doktrinos karinio planavimo srityje, aktyviai buvo dirbama, kad susiklosčius kritiškai situacijai būtų galima pasipriešinti ir Lenkijos eventualiam kariniam puolimui. Lietuvos kariuomenės gynybinių planų tyrimų apžvalga Kiekviena kariuomenė, atsižvelgdama į valstybės karinę doktriną, rengia karinius planus, kurie gali būti ofenzyviniai arba defenzyviniai. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuva iš esmės ruošėsi tik gynybiniam karui, tad natūralu, kad rengė ir analogiškus gynybinius planus. Kai kurie iš jų istoriografijoje gana plačiai išanalizuoti, kai kurie tik paminėti. Manytume, kad pirmasis į istoriografinę apyvartą tarpukario Lietuvos gynybinių (operacijų) planų elementą įtraukė Vytautas Žalys dar m., aptardamas ope Operacijų planas Nr. 3 L m. kovo 31 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 995, l. 3. Žalys V. Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės vadovybės sąveika įtvirtinant Lietuvos valstybingumą metais // Lietuvos nepriklausomybei 80. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999, p Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija ( ). T. 1. Vilnius, 2007, p Žalys V. Dėl karinio bendradarbiavimo Baltijos antantės sistemoje ( m.) // Lietuvos istorijos metraštis metai. Vyr. red. V. Merkys. Vilnius, 1989, p. 67,

277 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. racijų planą Nr. 1 V ir trumpai užsimindamas apie planą R 18. Gynybos planus pristatė Virginijus Liauška, tačiau kai kurie autoriaus teiginiai gana kontroversiški 19. Algimantas Kasparavičius apžvelgė Lietuvos kariuomenės gynybos 1926 m. nuo Lenkijos galimybes ir planus. Analizuodamas pagrindines galimas lenkų puolimo kryptis ir pateikdamas jėgų santykio analizę, jis numatė, kokių veiksmų kairioji Lietuvos vyriausybė planavo imtis valstybės kariniam saugumui stiprinti 20. Operacijų planų Nr. 1 V ir Nr. 3 L bendruosius dėsnius, pagrindines gynybos linijas analizavo ir Jonas Vaičenonis 21, pateikdamas bendrą valstybės saugumo problemų vaizdą ir kariuomenės mobilizacijos, priedangos planus 22. Mokslininkas aptarė ir Lietuvos Baltijos pajūrio gynybos m. problemas 23. Taip pat gana išsamiai išnagrinėtas 1935 m. suformuotų pasienio apsaugos batalionų (PAB) išdėstymas ir uždaviniai 24. Dainius Babilas yra išanalizavę m. Kauno miesto priešlėktuvinės gynybos planus 25. Juozas Algimantas Krištopaitis ir Aušra Rimaitė tyrė tarpukario Lietuvos karinio saugumo problemas, strateginę padėtį, trumpai pristatė operacijų planus V ir L bei mobilizacinius rezervus 26. Gintautas Surgailis, aptardamas tarpukario Lietuvos 1-ojo PP istoriją, pristatė ir Lenkų įsiveržimams stabdyti direktyvą Nr. 1 OP 27. Istoriogra- 18 Žalys V. Ar rengėsi kariauti su TSRS Pabaltijo valstybės // Kultūros barai, Nr. 8 (284), Vilnius, 1988, p ; Žalys V. Dėl karinio bendradarbiavimo Baltijos antantės sistemoje ( m.) // Lietuvos istorijos metraštis metai. Vyr. red. V. Merkys. Vilnius, 1989, p ; Žalys V. Ką byloja Lietuvos kariuomenės štabo dokumentai // Kalba Vilnius, 1989 m. birželio 23 d. 19 Liauška V. Lietuviškoji Manerheimo linija //Kalba Vilnius, 1989 m. birželio 9 d., Nr. 24, p Kasparavičius A. Koalicinės liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės pastangos reorganizuoti kariuomenę 1926 metais // Lietuvos istorijos metraštis metai. Vyr. red. V. Merkys. Vilnius, 1994, p Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21. Red. L. Gudaitis. Kaunas, 2000, p Vaičenonis J. Defence problems in the Lithuanian Republic in // Latvijas kara muzeja gadagrāmata. T. 7. Sas. J. Ciganovs. Rīga, 2006, l Vaičenonis J. Baltijos pakrantės apsaugos problemos pagal Lietuvos kariuomenės modernizavimo m. planus // Kardas. Nr. 1, 2003, p Vaičenonis J. Lietuvos šaulių sąjunga valstybės gynyboje m. // Lietuvos šaulių sąjungos istorijos fragmentai. Red. J. Vaičenonis, S. Dovydaitis. Kaunas, 2002, p Babilas D. Priešlėktuvinės Kauno gynybos planai m. // Kauno istorijos metraštis. T. 5. Red. Z. Kiaupa. Kaunas, 2004, p Krištopaitis J. A., Rimaitė A. Saugi valstybė: idėja ir tikrovė. Vilnius, 2004, 176 p. 27 Surgailis G. Pirmasis pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulkas m. // Karo archyvas. Vilnius, 2009, p

278 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. fijoje buvo apžvelgtas ir operacijų planas Nr. 1 V (Vokietija) 28. Tarpukario Lietuvos kariuomenės planavimo ir karinio saugumo problemas palietė ir Latvijos bei Estijos istorikai. Edgaras Andersonas aptarė Lietuvos gynybinius planus V ir L bendrame Latvijos ir Estijos gynybos strategijos kontekste ir konstatavo, kad jie buvo visai nesuderinti, nes estai planavo gintis pasienyje (palei Narvos upę, Peipaus ir Pskovo ežerus), o latviai ir lietuviai atsitraukę į krašto gilumą ir palikę tarp trijų kariuomenių nepridengtus tarpus 29. Aivaras Petersonas, analizuodamas tarpukario Latvijos gynybinius A (Austrumi liet. Rytai ), D (Dienvidi liet. Pietūs ) ir K (Kopējais liet. Bendras ) planus, trumpai pristatė ir Lietuvos operacijų planus V ir V+L bei aptarė Lietuvos karinių pajėgų dydį 30. Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos gynybinius planus bei galimas jų sąsajas (Latvijos ir Estijos) apžvelgė Estijos karo istorikas Urmas Salo 31. Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose apginta pora magistro darbų, kuriuose nagrinėjamos m. Lietuvos karinio saugumo ir gynybos problemos 32. Lietuvos kariuomenės mobilizacijos planai Analizuojant Lietuvos kariuomenės operacijų planus būtina aptarti ir kariuomenės mobilizacijos planus, taip pat jų pokyčius m. Šiuo klausimu minėtą laikotarpį galima padalyti į tris etapus: 1) iki 1939 m. kovo d.; 2) 1939 m. kovas spalis; 3) 1939 m. pabaiga 1940 m. Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos kariuomenę karo atveju po mobilizacijos turėjo sudaryti 4 pėstininkų divizijos, 2 pėstininkų brigados, 3 kavalerijos pulkai, 6 atsargos pėstininkų batalionai, atsargos artilerijos pulkas, 3 atsargos kavalerijos eskadronai, karo aviacijos ir karo technikos daliniai, kariuomenės tarnybos (1 priedas). I III pėstininkų divizijos (toliau PD) turėjo būti papildytos iki 28 Jokubauskas V. Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais // Istorija. T. 73. Ats. red. S. Grigaravičiūtė. Vilnius, 2009, p Andersons E. Pabaltijo sąjunga realybė ar fantomas? Draugas: mokslas, menas, literatūra, 1974 m. liepos 13 d. Nr. 162, p. 2; Andersons E. Latvijas Bruņotie spēki un to priekšvēsture. Toronto, 1983, l ; Andersons E. The Military situation in the Baltic States // Baltic defence rewiew. Nr. 6, 2001, Tartu, p Pētersons A. Krustugnis. 60 gadus no tautas slēptais Rīga, 2007, l Salo U. Estimation of Security threats and Estonian defence Planning in the 1930s. // Acta Historica Tallinnensia. Nr. 12, Tallinn, 2008, p Babilas D. Lietuvos valstybės gynybos strategija m. (karinis aspektas). Magistro baigiamasis darbas [mašinraštis VDU bibliotekoje]. Kaunas, 2003, 91 p.; Jokubauskas V. Lietuvos kariuomenės pasirengimas eventualiam karui su Vokietija 1939 m. Magistro baigiamasis darbas [mašinraštis KU BRIAI bibliotekoje]. Klaipėda, 2009, 141 p. 277

279 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. karo meto dydžio, o IV PD pagrindą sudarė 3-iasis PP, dislokuotas Kėdainiuose, Raseiniuose ir Seredžiuje. I pėstininkų brigada (toliau PB) turėjo mobilizuotis Klaipėdoje, Kretingoje ir Plungėje 6-ojo PP pagrindu, o II PB Kaune, jos pagrindas buvo 2-asis PP m. kovo 14 d. Kariuomenės štabas nusprendė mobilizacijos atveju vietoj I PB formuoti V PD (17-asis PP turėjo kurtis Mažeikiuose), o Kaune planuota II PB turėjo būti suformuota kaip III PB (2 priedas). Šiuos planus pakoregavo 1939 m. kovo d. įvykiai, kai Vokietijai buvo perduotas Klaipėdos kraštas, dėl to teko perdislokuoti ir kariuomenės dalinius. Taigi iki 1939 m. rudens V PD pulkai turėjo būti mobilizuoti ir dislokuoti Plungėje, Telšiuose, Mažeikiuose, o tarnybos ir kai kurie padaliniai Varniuose, Radviliškyje, Biržuose, t. y. III PD mobilizacijos teritorijoje. Esminių pokyčių I ir II PD mobilizacijos teritorijose (kur turėjo būti formuojami I, II, IV PD ir III PB) nebuvo m. pabaigoje 1940 m. pirmoje pusėje iki birželio mėn. Lietuvos kariuomenėje būta rimtų struktūrinių ir dislokacijos pokyčių, o tai neišvengiamai turėjo įtakos ir mobilizacijos planams. 4-asis PP tapo būsimosios V PD pagrindu, keturi batalionai (7-asis ir 9-asis PP), skirti priedangai, mobilizacijos išvengė, nes buvo nevisiškai sukomplektuoti. Be to, buvo manoma, kad priedangos daliniai, net ir gausūs, sustabdyti priešo nepajėgs ir pagrindinių gynybinių pozicijų nepasieks, todėl buvo palikti minimalios būtinos sudėties. Iš likusių 17 batalionų po mobilizacijos turėjo būti sudaryta 15 PP, vienas PP (17-asis) turėjo kurtis giliame užnugaryje (Linkuvoje, Joniškyje, Pasvalyje) neturėdamas taikos meto kadrų, tačiau jam buvo numatytas aprūpinimas ir ginkluotė. 2-asis PP taip pat turėjo mobilizuotis, ateityje jį buvo planuojama paversti motorizuotuoju daliniu. 1-asis PP, nors jį ir sudarė 3 batalionai, mobilizacijos atveju turėjo padidėti ir būti padalytas į du PP. Kadangi pulkas stovėjo Vilniuje, atsargos karius turėjo aprūpinti kiti pulkai, kurie savo rezervo perteklių siųsdavo į sostinę (pagal mobilizacijos planus atsargos karių planuota pašaukti 20 % daugiau nei reikėjo) 34. Mobilizacija turėjo vykti pagal iš anksto parengtus planus ir, pasak gen. št. plk. ltn. K. Škirpos, 1926 m. tam būtų prireikę apie 8 10 dienų, be to, būtų kilusi didžiausia sumaištis 35. Anot E. Andersono, JAV žvalgybos 33 Mob. tv. 11 ir 12 Nr. papildomų ir kuriamų kariuomenės dalių ir įstaigų sąrašo papildymai bei pakeitimai, paskelbti nuo 1935 m. rugpjūčio 16 d. iki 1939 m. kovo 13 d. LCVA. f. 929, a. 3, b. 848, l Dėl keturių t. m. divizijos štabų kūrimo, 1940 m. vasario 22 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1134, l Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21. Red. L. Gudaitis. Kaunas, 2000, p

280 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. duomenimis, iki 1935 m. Lietuvos kariuomenės minėtų pajėgų mobilizacija turėjo tęstis apie 12 dienų, o vėliau decentralizuotą mobilizaciją planuota atlikti per val. 36 Tačiau 1930 m. lapkričio d. bandomosios mobilizacijos Utenoje metu vieno pėstininkų bataliono mobilizacija truko 84 val. 37, t. y. 12 val. trumpiau, nei buvo numatyta (4 paros) mobilizacijos tvarkaraštyje Nr. 8, taigi manyta, kad bandomoji mobilizacija visiškai pavyko 38. Iki 1934 m. valstybę parengti karui buvo skirtos 72 val m. buvo organizuotos 3 priedangos grupės, kurios, kartu su artilerija ir kavalerijos pulkais, gavusios įsakymą, žygiui turėjo pasirengti per 6, kiti koviniai daliniai per 30, o tarnybos ir įstaigos per 48 val. 39 Vykstant kariuomenės reformai buvo parengti du mobilizacijos tvarkaraščiai. Pagal 11-ąjį mobilizacija turėjo vykti visoje valstybėje vienu metu, ir pėstininkai, ir kavalerija bei artilerija žygiui turėjo pasirengti per 24, o kiti daliniai per 30 val. Pagal 12-ąjį tvarkaraštį turėjo mobilizuotis papildomi daliniai, kautynių daliniai žygiui privalėjo pasirengti per 30, o tarnybos ir įstaigos per 48 val. 40 Pasienio apsaugos batalionų mobilizacijai buvo parengtas atskiras (kai kariuomenės mobilizacija dar neskelbiama, bet kyla karo pavojus) mobilizacijos tvarkaraštis Nr. 4. Numatyta, kad visais atvejais pasienio apsaugos batalionų (toliau PAB) kūrimas turi vykti teritoriniu principu. Pirmiausia buvo rengiamasi pasitelkti pasienio policininkus ir pasienyje esančius šaulių būrius, o iš artimiausių vietų atgabenti tiek, kiek reikia, arklių, vežimų ir pakinktų 41. Po kariuomenės dislokacijos ir mobilizacijos reformų 1937 m. spalio d. bandomoji mobilizacija buvo atlikta Kupiškyje, kur mobilizavosi vienas PP ir viena artilerijos grupė. Pėstininkai jau po 29 val., kai buvo paskelbta mobilizacija (spalio 21 d. 15 val.), buvo pasirengę žygiui (spalio 22 d. apie 20 val.), o artilerija po 33 val. (spalio 22 d. apie 24 val.). Toks mobilizacijos 36 Andersons E. The Military situation in the Baltic States // Baltic defence rewiew. Nr. 6, Tartu, 2001, p Aukštaičių rinktinės bandomosios mobilizacijos reliacija, 1937 m. gruodžio 23 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 252, l Bandomosios mobilizacijos Utenoje reliacija, 1939 m. gruodžio 4 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 725, l ap. l. 39 Kasparavičius A., Mieliauskas T. Lietuvos Lenkijos santykiai ir Lietuvos kariuomenės modernizavimas metais // Karo archyvas. T. 15. Vilnius, 1998, p Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21. Red. L. Gudaitis. Kaunas, 2000, p Kariuomenės štabas. III skyrius m. sausio 14 d. Nr LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l

281 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. tempas Kariuomenės štabą tenkino 42 ir, žinant tarpukario Lietuvos motorizacijos ir komunikacijos galimybes, atrodė didžiausias m. rugsėjo 17 d. apie val. paskelbus dalinę kariuomenės mobilizaciją, po 20 val. visi karo meto etatai jau buvo užimti, o vėliau atsirado netgi mobilizuotųjų perteklius. Po 30 val. nuo mobilizacijos pradžios (t. y. rugsėjo 18 d. apie 20 val.) dauguma dalinių, jų vadų vertinimu, jau buvo pasirengę žygiui m. pradžioje buvo parengti nauji mobilizacijos tvarkaraščiai. Paskelbus tvarkaraštį Nr. 1, mobilizacija būtų vykusi visoje Lietuvoje, Nr. 2 atskirose divizijose, Nr. 3 taikos meto daliniai turėjo būti papildyti iki karo meto sudėties. Tvarkaraščio Nr. 3 buvo du variantai: A skirtas Vakarų Lietuvai (II, III ir IV PD), B Rytų Lietuvai (I ir V PD). Tvarkaraštis Nr. 4 buvo parengtas PAB mobilizacijai organizuoti senojoje Lietuvos teritorijoje (pasienyje su Vokietija ir Suvalkų kraštu I VII PAB), Nr. 5 buvo skelbiama oro sekėjų, o Nr. 6 intendantūros ir sanitarijos dalinių mobilizacija 44. Kariuomenės mobilizacija, siekiant dalinius apsaugoti nuo priešo aviacijos antpuolių, XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, remiantis Suomijos ir Estijos pavyzdžiu, buvo decentralizuota. Paskelbus mobilizaciją kariuomenė turėjo rinktis daugiau nei trisdešimtyje mobilizacijos centrų, kuriuos sudarė nuo keliasdešimties tūkstančių (Kaune apie , Panevėžyje ir Šiauliuose po ) iki keliasdešimties karių. Be to, kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo numatyta kurti intendantūros sandėlius, kurie turėjo rūpintis provizijos iš gyventojų rinkimu. Mobilizacijos centrai buvo įkurti toliau nuo Lenkijos ir Vokietijos sienų, dauguma atsargos karių turėjo rinktis vietovėse tarp Dubysos ir Šventosios upių 45. Latvijoje mobilizacija turėjo vykti labiau centralizuotai ir lėčiau, remiantis ne teritoriniu, o politiniu principu planuota mobilizuoti tik patikimus atsargos karius 46. Daliniai turėjo kurtis stambiuose mobilizacijos centruose, 42 Aukštaičių rinktinės bandomosios mobilizacijos reliacija m. gruodžio 23 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 252, l m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l. 4, ap.l Kariuomenės mobilizacijos reikalu m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l Jokubauskas V. Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais // Istorija. T. 73. Ats. red. S. Grigaravičiūtė. Vilnius, 2009, p Atsargos divizija, skirta papildyti kariais likusias septynias PD, atsargos karius į pulkus Rygoje, Ventspilyje ir Liepojoje turėjo siųsti tik iš politiškai patikimų regionų (Kuršo, Žiemgalos ir Rygos miesto): Kuzmins, V. Latvijas brunoto spēku aizsardzības plāni g. rudens g. vasara. Magistro baigiamasis darbas [mašinraštis Latvijos universiteto bibliotekoje]. Ryga, 2002, l

282 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. Rygoje planuota mobilizuoti trečdalį visų PP (8 iš 24) 47. Lietuvoje tik Kaune numatyta mobilizuoti 3 PP (iš planuotų 17 PP, t. y. 17,6 %), visi kiti 14 PP turėjo mobilizuotis kituose miestuose. Mobilizacija Latvijoje turėjo trukti ilgiau: apie 50 % dalinių privalėjo pasirengti per 48 val., o likusieji per 4 5 dienas 48. Dėl geopolitinės padėties Lietuvoje saugaus užnugario nebuvo. Visa šalis laikyta operaciniu ruožu, o pramonei ir atsargoms telkti labiausiai tiko Joniškis, Šiauliai, Radviliškis, Panevėžys ir Rokiškis. Konstatuota, kad karo meto gamybos išsivystymo lygis Lietuvos sąlygomis nėra esminis reikalas, jog karo atveju organizuoti jos nebus įmanoma, todėl reikės verstis naudojant tik turimas atsargas 49. Steigti karo pramonės centrus Lietuvoje dėl nedidelės teritorijos 50 buvo neperspektyvu, nes galimybės kilus karui jais naudotis būtų buvusios ribotos 51. Pagrindinės Lietuvos pajėgos pagal L ir V planus turėjo telktis už pagrindinių gynybos linijų tarp Dubysos Ventos ir Nevėžio Mūšos upių, kur buvo įrengta daugiausiai slaptų aerodromų 47 I PD štabas, 1-asis ir 2-asis PP, 1-asis AP Liepoja; II PD štabas, 4-asis ir 5-asis PP, 2-asis AP Ryga, 16-asis PP Krustpilis; III PD štabas, 13-asis PP Gulbenė, 7-asis PP Aluksnė, 9-asis PP Rezeknė, 3-iasis AP Krustpilis; IV PD Daugpilis; V PD štabas, 8-asis PP, 5-asis AP Cėsis; VI PD Ryga, VII PD štabas, 19-asis PP ir 7-asis AP Jelgava, 20-asis PP Ryga, 21-asis PP Tukumas; tankų pulkas Ryga, KP ir Raitosios artilerijos baterija Daugpilis, Atskirasis kavalerijos divizionas Jelgava, 5 šarvuoti traukiniai Daugpilis, I dviratininkų batalionas Cėsis, II Ryga, III Ventspilis. Be to, pakrančių apsaugos (krašto) AP, Daugavgrīva, zenitinės AP, inžinierių pulkas, karo aviacijos pulkas, karo laivynas: Salo U. Eesti kaitseväe valmisolek sõjaks ja vastupanuvõimalused aastal. Magistro baigiamasis darbas [PDF]. Tartu, 2005 [žiūrėta ]; < sojaks39_aastal.pdf>. p Pasienyje su SSRS buvę 7-asis, 9-asis, 10-asis ir 11-asis PP žygiui turėjo pasirengti per 3 5 val., likusieji III ir IV PD daliniai per val., I PD per val., II PD per val., V PD per 48 val., VI PD per val., VII PD per val. Tokie mobilizacijos tempai buvo per lėti ketvirtojo dešimtmečio sąlygomis, tačiau karo su Vokietija atveju, pastarajai pirmai užpuolus Lietuvą, tikėtasi, kad Lietuvos pajėgos pajėgs sulaikyti vermachtą keletą dienų ir Latvijos kariuomenė spės mobilizuotis ir susitelkti reikiamomis kryptimis. SSRS puolimo atveju planuota, kad dėl prastos pasienio infrastruktūros Latgaloje Raudonoji armija galės pulti tik siaurais barais palei kelius ir latvių priedangos pajėgos jas trumpam sulaikys ir laimės laiko pagrindinių pajėgų mobilizacijai atlikti: Kuzmins V. Latvijas bruņoto spēku mobilizācijas un aizsardzības plāni gada beigās gada sākumā // Militārais apskaits. Red. K. Krēsliņš. 2009, Nr. 3/4, l Kariuomenės štabo III 1937 m. gegužės 24 d. kariuomenės tiekimo viršininkui. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l ap. l. 50 Iš Lydos karo lėktuvai Kauną galėjo pasiekti per 27 min., o Šiaulius per 51 min.: Tarvydas S. Geopolitika // Lietuvos geopolitika. Sud. S. Vaitiekūnas. Vilnius, 1991, p Šimkus A. Valstybė ir ekonominiai klausimai taikos ir karo metu // Mūsų žinynas. 1936, Nr. 140, p

283 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. (aikštelių), pastatytos Linkaičių ginklų dirbtuvės, taip pat buvo svarbūs geležinkelio mazgai Šiauliai ir Radviliškis. Mobilizacijos planai kito atsižvelgiant į kintančią geopolitinę ir vidaus padėtį. Jie nuolatos buvo tobulinami, tačiau teritorinis mobilizacijos principas, kurio laikytis pradėta XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje, išliko, nes tai leido kiek įmanoma greičiau mobilizuoti ir apsaugoti nuo gausių priešo aviacijos antskrydžių ir sunaikinimo pajėgas. Lietuvos kariuomenės mobilizacinis karių rezervas 1939 m. vienas pirmųjų Lietuvos geopolitikų Stanislovas Tarvydas rašė: Valstybės ginkluotųjų jėgų dydis turi atitikti tuos interesus, kuriuos ji rengiasi kare ginti. Didžiosios valstybės turi didelius interesus. Jos turi turėti dideles kariuomenes. Mažosios valstybės gina kuklesnius interesus, jų ir kariuomenės gali būti mažesnės. Tikras valstybės saugumas nepriklauso nuo to, ar ji yra didelė, ar maža, bet tik nuo to, ar jos ginkluotosios pajėgos suderintos su jos interesų dydžiu, ar ji yra gerai kariškai organizuota, ar jos kovotojai yra narsūs ir didžios moralės. 52 Aptariant mobilizuotos Lietuvos kariuomenės, arba ginkluotųjų pajėgų, dydį (karo atveju turėjo būti pasitelkti ir šauliai bei VRM pavaldūs pasienio policininkai), verta pažymėti, kad skirtingi autoriai nurodo nevienodą karių skaičių nuo iki Tačiau dėl lėšų stygiaus Lietuva negalėjo į reguliariąją kariuomenę mobilizuoti visų karo tarnybai tinkamų vyrų, o tik apie , kuriuos būtų įstengusi apginkluoti 55. Latvijos istorikas Edgaras Andersonas nurodė, jog teoriškai Lietuva galėjo mobilizuoti vyrų, bet dėl ginkluotės stokos buvo pašaukta , o karo meto kariuomenę turėjo sudaryti penkios pėstininkų divizijos ir dvi kavalerijos brigados 57. Henris L. Gaidis taip pat teigia, kad mobilizuotoje kariuomenėje turėjo būti apie vyrų, nors autorius kiek kontroversiškai nu Tarvydas S. Geopolitika // Lietuvos geopolitika. Sud. S. Vaitiekūnas. Vilnius, 1991, p Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose ( ). Vilnius, 2004, p Surgailis G. Lietuvos kariuomenė Vilnius, 1998, p Vaičenonis J. Defence problems in the Lithuanian Republic in // Latvijas kara muzeja gadagrāmata. T. 7. Sas. J. Ciganovs. Rīga, 2006, l Andersons E. Latvijas Bruņotie spēki un to priekšvēsture. Toronto, 1983, l Andersons E. Pabaltijo sąjunga realybė ar fantomas? // Draugas: mokslas, menas, literatūra m. liepos 13 d., Nr. 162, p

284 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. rodo pėstininkų ir artilerijos pulkų skaičių 58. Minėtas skaičius sutampa su brg. gen. Stasio Raštikio atsiminimuose nurodytu, todėl greičiausiai iš ten ir yra paimtas 59. Kritiškai tenka vertinti Lietuvių enciklopedijoje nurodytą karių skaičių, kuris po 1990 m. pateko į istoriografinę apyvartą. Tokio dydžio kariuomenei Lietuva neturėjo ne tik sunkiosios ginkluotės, bet ir šautuvų, be to, sunku įsivaizduoti, kokio dydžio turėjo būti nurodytos 4 PD ir 2 PB 60. Tenka pažymėti, kad analogiškas karių skaičius (pajėgų dydis), remiantis užsienio kariniais leidiniais, nurodomas ir tarpukario Lietuvos periodikoje 61. Remiantis 1939 m. liepos 7 d. kariuomenės intendantūros duomenimis apie mobilizuotos kariuomenės aprūpinimą duona įgulose, galima teigti, kad pagal tvarkaraštį Nr. 12 visuotinės mobilizacijos atveju kariuomenė įgulose turėjo padidėti iki maždaug karių. Planuota, kad iš 20 % papildomai, nei numatyta karo meto etatų sąrašuose, pašauktų atsargos karių atvyks apie pusė, t. y. 10 % 62. Pastaroji prielaida buvo tiksli, nes 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvoje paskelbus dalinę mobilizaciją, į karinius dalinius neatvyko tik apie 10,17 % planuoto atsargos karių skaičiaus 63. Tačiau dalis Lietuvos kariuomenės buvo mobilizuota pagal tvar- 58 Nurodoma, kad kariuomenėje turėjo būti 19 PP, 12 PAB, 4 AP ir 3 KP: Gaidis L. H. A History of The Lithuanian Military Forces in World War II Chicago, 1998, p Anot brg. gen. S. Raštikio, Lietuva galėjo mobilizuoti iki vyrų, tačiau karo atveju į kariuomenę buvo planuojama pašaukti tik : Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996, p Minėtus padalijus iš 16 PP (tai 4 PD ir 2 PB ekvivalentas) gaunama karių, kurie beveik galėtų sudaryti diviziją, o ne pulką: Lietuvių enciklopedija. T. 15. Vilnius, 1991, p Remiantis Deutsche Wehr 1934 m. informacija, kuri buvo perspausdinta Karde, Lietuvos kariuomenę taikos metu sudarė karių, o karo metu : Mūsų ir kaimynų kariuomenės 1934 m. sausio mėn. Kardas, 1934, Nr. 4, p. 79; 1936 m. Karde, remiantis Kreuz Zeitung, rašoma, kad Lietuvos taikos meto kariuomenę sudarė , o karo meto karių: Kas pradėjo ginklavimosi lenktynes? // Kardas, 1936, Nr. 6, p I PD teritorijoje turėjo mobilizuotis apie , II PD , III PD karių. 46 įgulose apie karių turėjo būti taikos metu, o apie planuota pašaukti. Apie karių buvo numatyta skirti į kautynių dalinius: Mobilizuojamos kariuomenės aprūpinimo duona lentelė (pagal mob. tvarkaraštį Nr. 12), 1939 m. liepos 7 d. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 209, l ; 1938 m. kovo mėn. duomenimis, panašus skaičius karių turėjo būti mobilizuotas 33 įgulose, apie iš jų buvo numatyta pašaukti kaip 10 % planuotų viršlimitinių : Mobilizuojamos kariuomenės aprūpinimo duona lentelė (pagal mob. tvarkaraštį Nr. 12), 1938 m. kovas. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 209, l Buvo planuota pašaukti karininką ir karius, šaukimo lapeliai buvo įteikti karininkams ir kariams, dėl gyvenamosios vietos pakeitimo, ligos, mirties, įkalinimo ar nežinomų priežasčių šaukimo lapelių nepavyko įteikti 73 karininkams ir kariams, tačiau į paskyrimo vietas atvyko daugiau nei buvo įteikta šaukimų 2,68 %, karininkai ir kariai (atvykusiųjų skaičius apytikslis, nes Vilkaviškio apskrities, iš kurios buvo planuota pašaukti 68 karininkus ir karį, komendantas nepateikė duomenų, tik konstatavo, kad atvyko dauguma): Apskričių mobilizacijos vykdymo žinios, 1939 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 560, l

285 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. karaštį Nr. 4, t. y. pasienio apsaugos batalionai ir juos papildyti numatyti kariai į minėtą intendantūros planą neįtraukti m. vieną PAB turėjo sudaryti 25 karininkai, 898 kariai ir 132 arkliai 64, taigi visuose 12 PAB turėjo būti vyrai (300 karininkų ir kariai). Sudėję mobilizuojamų ir pagal abu tvarkaraščius (Nr. 4 ir Nr. 12) numatytų karių skaičių, gauname maždaug vyrų kariuomenę. Gen. št. plk. Kazio Škirpos pateiktais duomenimis, 1932 m. Lietuvoje buvo m. vyrai. Taip pat teigiama, kad atmetus apie 20 % tarnybai netinkamų asmenų, kurie būtų nuo jos atleisti arba jos vengtų, lieka vyrų 65. Kai kurių karininkų žiniomis, 1935 m. Lietuvoje buvo apie mobilizuotinų vyrų (12,2 % visų gyventojų) 66, o 1937 m (15,145 % gyventojų) karo tarnybai tinkami vyrai 67. Remiantis Italijos kariuomenės Lietuvos kariuomenės pėstininkas. Kardas, 1936 m. pavyzdžiu teigta, kad 1937 m. Lietuvoje Kariuomenės intendantūra, 1939 m. rugsėjo 14 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 449, l Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko plk. K. Škirpos Lietuvos kariuomenės vystymo planas // Karo archyvas. T. 21. Vilnius, 2006, p Baltrušis J. Maisto produktų ištekliai Lietuvoje karo perspektyvoje. Mūsų žinynas. 1935, t. 28, Nr. 122, p naujokų rezervas (jaunuoliai nuo 18 iki 21 m.), I rūšies ir II rūšies atsargos kariai, apsaugoje vyrų: Gen. št. plk. ltn. Šova, Kaip tobulintina mūsų kariuomenės organizacija, 1937 m. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1047, l. 9,

286 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. tuo metu gyveno gyventojai, teoriškai buvo galima į kariuomenę mobilizuoti apie 20 % populiacijos, t. y vyrų. Tačiau dėl prastesnės gyventojų sveikatos būklės, didesnio mirtingumo ir antropologinio tipo ypatumų (ūgio, svorio) bei trumpesnio šaukiamojo amžiaus tokio skaičiaus vadovybė negalėjo mobilizuoti. Lietuvoje karo prievolę taikos metu turėjo atlikti m. (šauk. amžiaus diapazonas 24 m.), karo metu m. (šauk. amžius 27 m.), o Italijoje m. (šauk. amžius 37 m.) vyrai 68. Estijoje kariuomenės atsargoje ir apsaugoje vyrai buvo iki 55 m., o inteligentai iki 60 m. 69, Suomijoje iki 60 m. 70, Latvijoje iki 50 m., o karo valdininkai iki 55 m. 71 Vokietijoje karių rezervą sudarė vyrai iki 45 m., o Rytų Prūsijoje iki 55 m. 72 Prancūzijoje į armiją pirmą kartą taip pat buvo šaukiami 21 m. jaunuoliai, karo prievolininkai jie būdavo 28 metus, t. y. iki 49 m. imtinai 73. Lenkijoje karo prievolę vyrai nuo 21 iki 50 m. turėjo atlikti per 29 metus 74. Taigi Lietuvoje atsargoje vyrai būdavo trumpiausiai, o tai savaime mažino ir atsargos karių skaičių, tačiau šalis dėl ribotų materialinių išteklių poreikio didinti jų skaičiaus neturėjo, nes karo atveju paprasčiausiai nebūtų įstengusi visų apginkluoti m. surašymo duomenimis, Lietuvoje m. amžiaus vyrai sudarė apie 38 % visos vyrų populiacijos m. gruodžio 31 d. Lietuvoje gyveno gyventojai, iš jų vyrai, m. amžiaus apie Kiti autoriai nurodo, kad Lietuvoje tuo metu gyveno Gen. št. plk. A. Šova. Kariuomenės organizacija, 1939 m. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 243, l Atsargos kariai buvo skirstomi į 3 grupes: I grupei priklausė vyrai iki 45 m., jau atlikę privalomąją karo tarnybą, II grupei m. vyrai, netarnavę kariuomenėje, III m. vyrai, tarnybai tinkami, bet dar netarnavę: Estijos kariuomenė, 1938 m. liepos 1 d. LCVA, f. 929, ap. 2, b, 1062, l Suomijoje karo tarnybai tinkamais buvo laikomi m. vyrai, į tikrąją karo tarnybą suomiai buvo šaukiami 21 m., po 350 dienų tarnybos iki 40 m. likdavo I rūšies atsargoje, II rūšies atsargoje : 1) kariuomenėje tarnavę m. vyrai, 2) nuo karo tarnybos atleisti, bet jai tinkami, 3) m. vyrai ir tie, kurių tarnybos laikas buvo atidėtas: Suomijos kariuomenė, 1939 m. rugpjūčio 28 d. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 10 l Latvijoje karo prievolę turėjo atlikti m. vyrai, iki 55 m. karo valdininkai, atsargoje buvo vyrai iki 40 m., apsaugoje iki 50 m.: Latvijos kariuomenė, 1938 m. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1065, l Vokietijos karinė veikla 1939 m., 1940 m. gegužės 1 d. LCVA, ap. 2, b. 1084, ap. l m. prancūzai buvo nuolatinės parengties atsargoje, 16 m. I rūšies, 8 m. II rūšies atsargoje: История западноевропейских армий. Ред. В. А. Золотарев. Москва, 2003, с Jurga T. Oborona Polski Warszawa, 1990, s m. apie 4,82 %, m. 33,25 % visos vyrų populiacijos (bendrai 38,07 %): Lietuvos statistikos metraštis Kaunas, 1938, p

287 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. karo tarnybai tinkamų vyrų 76. Lietuvos šaulių sąjungos nariai parado metu. Kardas, 1939 m. (V. Augustino nuotrauka) Vertinant visas m. Lietuvos ginkluotąsias pajėgas būtina atkreipti dėmesį ir į šaulius, pasienio ir viešosios tvarkos policininkus, kurie turėjo, jei ne fronte ar priešo užnugaryje, tai bent savame užnugaryje, vykdyti svarbias apsaugos ir tvarkos palaikymo funkcijas. Aptariamuoju laikotarpiu Lietuvoje buvo apie pasienio policininkų m. spalį viešojoje, geležinkelių ir rezervo policijoje tarnavo pareigūnai m. Lietuvos šaulių sąjungoje (LŠS) buvo nariai, iš jų rikiuo- 76 A. Kasparavičius ir T. Mieliauskas teigia, kad 1939 m. karinei prievolei priklausė ir jai buvo tinkamų , t. y. 20 % visų Lietuvos gyventojų.: Kasparavičius A., Mieliauskas T. Lietuvos Lenkijos santykiai ir Lietuvos kariuomenės modernizavimas metais // Karo archyvas. T. 15. Vilnius, 1998, p. 157; Analogišką skaičių nurodo ir H. L. Gaidis: Gaidis L. H. A History of The Lithuanian Military Forces in World War II Chicago, 1998, p. 18; J. A. Krištopaitis ir A. Rimaitė rašo, kad Lietuvoje paskelbus visuotinę mobilizaciją kariuomenę planuota padidinti iki karių, tinkamų karo tarnybai vyrų Lietuvoje buvo , o mobilizacinį rezervą sudarė apie karių: Krištopaitis J. A., Rimaitė A. Saugi valstybė: idėja ir tikrovė. Vilnius, 2004, p Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996, p Mančinskas Č. Policija Lietuvoje metais. Vilnius, 1998, p

288 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. tės kariai, organizacija turėjo šautuvą ir 32 kulkosvaidžius 79. Buvęs kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis atsiminimuose mini, kad 1939 m. Lietuvoje buvo rikiuotės šaulių 80. Kaip teigia Arvydas Pociūnas, tuo metu LŠS priklausė šautuvas, 89 kulkosvaidžiai ir 316 pistoletų m. balandžio mėn. duomenimis, organizacija turėjo šautuvus ir karabinus, 255 lengvuosius ir 1 sunkųjį kulkosvaidžius, 316 pistoletų, granatas, 464 kardus 82. Vytenis Statkus nurodo, kad 1940 m. LŠS buvo rikiuotės šaulių, apie moterų šaulių ir apie šaulių rėmėjų m. pradžioje LŠS tarnavo rikiuotės šauliai, sąjunga turėjo šautuvus, 378 lengvuosius kulkosvaidžius, pistoletų, granatas, šovinius 84. Tam tikras skaičius šaulių mobilizacijos metu galėjo būti pašaukti į reguliariosios kariuomenės dalinius, šauliai sudarė ir dalį PAB. Pavyzdžiui, 1938 m. II PD teritorijoje tarnavo rikiuotės šauliai, iš jų po mobilizacijos turėjo likti rinktinėse: šaulys saugoti įvairių objektų, o atlikti taktines užduotis 85. Turėtais ginklais 1940 m. LŠS galėjo apginkluoti apie vyrų, nors kariuomenės sandėliuose buvo pakankama šautuvų atsarga 86. Aprūpinus kariuomenę, buvo galima ir visus šaulius apginkluoti, jų nemobilizuojant. J. Vaičenonis nurodo, kad kariuomenė buvo pasirengusi mobilizuoti ir aprūpinti gana gerais 79 Vaičenonis J. Lietuvos šaulių sąjunga valstybės gynyboje m. // Lietuvos šaulių sąjungos istorijos fragmentai. Red. J. Vaičenonis, S. Dovydaitis. Kaunas, 2002, p Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996, p Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės ginkluotė ir karinė pramonė m. // Mokslas ir technika. 1993, Nr. 4, p m. balandžio 14 d. rašto Nr. 332 priedas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1024, l Statkus V. Lietuvos ginkluotosios pajėgos m. Chicago, 1986, p Iš šaulių buvo I rūšies, II rūšies iki 45 m. atsargos kariai, kariuomenėje netarnavę iki 45 m. vyrai, kariuomenėje tarnavę ir netarnavę daugiau negu 45 m. šauliai. LŠS tuo metu reikėjo dar apie šautuvų, lengvųjų kulkosvaidžių, 1 mln. šovinių ir granatų: Dėl LŠS vado rašto Nr m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, ap. l. 43; 1940 m. balandžio mėn. LŠS 22 rinktinėse buvo 872 padalinių vadai, iš jų 404 karininkai, 192 viršilos ir puskarininkiai, 105 grandiniai ir eiliniai, 171 kariuomenėje netarnavęs vyras: LŠS vado 1940 m. balandžio mėn. raportas kariuomenės vadui. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1097, l Šaulių rinktinėse skaičius: I Kauno 2 264, V Trakų 1 527, VIII Vilkaviškio 1 749, IX Seinų 1 530, XIV Marijampolės 2 182, XVII Šakių ir XIX Alytaus 2 264: II PD plote esančių šaulių rinktinių panaudojimo plano santrauka m. vasario 14 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1154, l m. liepos 1 d. kariuomenė turėjo Mauser ir kitų sistemų šautuvų ir karabinų. Kariuomenei pagal etatus reikėjo šautuvų, likutis Mauser (bendrai ) šautuvai: Ginklavimo turto stovio žinios m. liepos 1 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 256, l

289 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. ginklais karių 87. Tad Lietuvos ginkluotąsias pajėgas būtų sudarę apie 6,2 6,6 % Didžiosios Lietuvos gyventojų. Kariuomenės dydį lėmė ne atsargos karių, o ginkluotės stygius 88. Visi vyrai, Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkami tarnauti pagal sveikatos būklę, sulaukę 21 m., turėjo atlikti 18 mėn. trukmės privalomąją karo tarnybą. Po jos buvo paliekami atsargoje: I rūšies atsargos kariai iki kalendorinių metų, kuriais jiems sueis 35-eri, pabaigos, II rūšies iki metų pabaigos, kuriais jiems sueis 45-eri. Vyrai, kurie kariuomenėje netarnavo arba tarnavo trumpiau nei 6 mėn., bet pagal sveikatos būklę tiko karo tarnybai, iki 45 m. buvo rezerve (apsaugos kariai). Jie taip pat buvo skirstomi į dvi rūšis: I rūšis tinkami rikiuotės tarnybai, II tinkami, bet ne rikiuotės tarnybai 89. Kaip Lietuvoje kito atsargos karių skaičius, galime spręsti iš pateiktų duomenų: 1926 m. buvo 966 atsargos karininkai ir atsargos kariai m atsargos kariai, iš jų I rūšies ( m. gim.), I rūšies, išleisti sąlyginių atostogų, II rūšies atsargos kariai 91, be to, atsargos ir tikrosios tarnybos karininkų 92, o kariuomenėje tarnavo dar apie karių m. gruodžio 1 d. duomenimis, į Lietuvos kariuomenės apskaitą buvo įtraukti I rūšies ( m. gim.) atsargos kariai 94, 1940 m ( m. gim.) I rūšies, ( m. gim.) ir ( m. gim.) II rūšies atsargos kariai, iš viso vyrai (3 priedas) m. rugpjūtį Lietuvoje buvo atsargos karininkai 96. Iš viso 1940 m. valstybė turėjo apie mobilizacijai parengtų atsargos karininkų ir karių. Be to, vertėtų pridėti reguliariosios kariuomenės karius (apie ) bei dalį jau anksčiau minėtų šaulių , kurie nebuvo tarnavę kariuomenėje arba buvo vyresni nei 45 m., todėl nepriklausė atsargos Bratikas L. Žvilgsnis į svarbiausius Lietuvos kariuomenės žingsnius // Kardas. 2008, Nr. 6, p. 17. Raštikis S. Kova dėl Lietuvos. T. 1. Vilnius, 1990, p Karinės prievolės įstatymas. Vyriausybės žinios. Nr Kaunas, 1936 m. birželio 30 d., p. 5, 7. Vyriausiojo štabo viršininko 1926 m. liepos 27 d. raportas krašto apsaugos ministrui. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 536, l. 5, Atsargos kareivių ataskaitos žinios m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 413, l Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko plk. K. Škirpos Lietuvos kariuomenės vystymo planas // Karo archyvas. T. 22. Vilnius, 2007, p. 393; 399; Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės skaičiai m. // Karo archyvas. T. 17. Vilnius, 2002, p Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose ( ). Vilnius, 2004, p Atsargos kareivių žinios m. rugpjūčio 1 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 644, l. 1 46, Karininkų sudėties žinios m. rugpjūtis. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 646, l

290 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. karių kategorijai, bet kariškai buvo parengti, taip pat apsaugos rezervą, t. y. kariuomenėje netarnavusius, bet tarnybai tinkamus vyrus. Nuo 1935 m., kai buvo pradėti šaukti 1914 m. ir vėliau gimę vyrai, Lietuvos kariuomenė pajuto šauktinių stygių, kuris atsirado dėl Pirmojo pasaulinio karo metu susidariusios demografinės duobės. Pagal planą kariuomenei kasmet reikėjo naujokų, o 1914 m. buvo gimęs berniukas 97, 1915 m. D. Lietuvoje gimė berniukai, 1916 m , 1917 m , 1918 m , 1919 m , 1920 m , 1921 m. visoje Lietuvoje , 1922 m m. į kariuomenę buvo pašaukti vyrai (iš jų į rikiuotės ir į ne rikiuotės tarnybą), arba 77,34 % visų atvykusiųjų (15 991) į karo prievolės komisijas. Į sąrašus 1939 m. buvo įrašytas vyras, tačiau (13,09 %) iš jų neatvyko arba buvo išbraukti iš sąrašų 99. Remiantis kitais duomenimis, 1939 m. į kariuomenę buvo pašaukta vyrų (iš jų į rikiuotės ir į ne rikiuotės tarnybą), arba 79,48 % visų atvykusiųjų (14 745) į karo prievolės komisijas. Į sąrašus 1939 m. buvo įrašyti vyrai, tačiau (16,67 %) iš jų neatvyko arba buvo išbraukti iš sąrašų 100. Nors ir ankstesniais metais į kariuomenę buvo šaukiama ganėtinai mažai vyrų 101, 1940 m. planuota pašaukti tik naujokų. Todėl kariuomenėje buvo daug pakartotinai pašauktų karių, kai kurie jų tarnavo jau trečius metus. Nuolatinio apie 6 000, arba 25 %, šauktinių karių trūkumo turėjo nebesijausti m. pradėjus šaukti m. gimusiuosius m. Lietuvos kariuomenėje tikrosios karo tarnybos karių (šauktinių) buvo apie , nors pagal tuometę etatų ir komplektavimo tvarką turėjo Dabartinės kariuomenės taikos meto būklė m kovo 15 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. Lietuvos statistikos metraštis m. Kaunas, 1927, p m. naujokų ėmimo apyskaita. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 529, l m. naujokų ėmimo apyskaita. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 557, l m. į kariuomenę buvo pašaukti vyrai, 1930 m , 1931 m : Žinios įkadruotų naujokų, 1933 m. kovo 8 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 393, l. 7; 1932 m vyras: 1932 m. į kariuomenę priimtų naujokų žinios, 1933 m. kovo 7 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 393, l. 27; 1933 m. šauktinių sąrašuose buvo vyrai, pavasarinio šaukimo metu paimti 5 508, o rudenį jaunuolių: Vidaus reikalų ministerija m. liepos 29 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 393, l. 208; 1933 m. pavasario naujokų įkadravimo suskirstymas. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 393, l. 61; 1933 m. rudens naujokų įkadravimo suskirstymas. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 393, l Kariuomenės štabo III skyriaus samprotavimai klaipėdiečių karo prievolės reikalu. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 562, l. 9 11; Dabartinės kariuomenės taikos meto būklė, 1940 m. kovo 15 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės skaičiai m. // Karo archyvas. T. 17. Vilnius, 2002, p

291 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. būti organizuoti 3 šaukimai ir pašaukta apie šauktinių. Dėl to buvo neįmanoma iki galo sukomplektuoti karinių dalinių ir tinkamai parengti karių. Kartu valstybė kasmet sutaupydavo apie 7,2 mln. Lt, nes vieną karį išlaikyti per mėnesį kainavo apie 100, per metus Lt. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuva turėjo pakankamai daug kariškai parengtų žmonių: atsargos karininkų, I ir II rūšies atsargos karių, nemobilizuojamų rikiuotės šaulių ir reguliariosios kariuomenės karių, iš viso apie vyrų, kurių būtų pakakę planuojamiems daliniams suformuoti ir dar daug būtų likę jiems papildyti. Tiek kovotojų būtų užtekę ir gen. št. plk. Kazio Škirpos plane ateityje siūlytoms 12 pėstininkų divizijų suburti 104, tačiau Lietuva tokiam divizijų skaičiui dar stokojo ginkluotės, ypač sunkiosios. Lietuvos finansų ir ūkio mobilizavimo karo atveju perspektyvos Eventualaus karo su Lenkija atveju Lietuva neišvengiamai turėjo mobilizuoti savo kariuomenę ir ūkį, taip pat skirti pakankamai lėšų mobilizuotoms pajėgoms išlaikyti ir visokeriopai aprūpinti. Visuotinė karo prievolė ekonomiškai prilygsta ūkio įtraukimui į karą. Individai ir ūkio subjektai, ją atlikdami, atsitraukia nuo gamybos: kuo didesnis skaičius asmenų atlieka karo prievolę, tuo labiau smunka ūkis, tuo sunkiau patenkinti poreikius, nes mažėja gamyba 105. Žinoma, agrarinei tarpukario Lietuvai, kurios žemės ūkyje buvo apie darbininkų perteklius 106, tai galima taikyti tik su tam tikra išlyga. Anot XX a. D. Britanijos karybos teoretiko gen. mjr. Johno F. C. Fullerio, pirmoji karo vado pareiga įvertinti ekonominį ir finansinį krašto pajėgumą 107. Aptariant karo biudžetą, derėtų atskirti lėšas, reikalingas kariuomenei mobilizuoti ir karo veiksmams finansuoti. Pirmuoju atveju lėšos turėtų būti numatytos iš anksto, antruoju skiriamos ir naudojamos pagal poreikį m. intendantūros priėmimo komisijos pirmininko plk. ltn. Kazio Ramanausko parengtame slaptame dokumente Lietuvos valstybės finan- 104 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko plk. K. Škirpos Lietuvos kariuomenės vystymo planas // Karo archyvas. T. 21. Vilnius, 2006, p. 386, 411, Acus-Acukas J. Karo ekonomikos bruožai. Mūsų žinynas. 1938, Nr. 3, p Pakštas K. Baltijos respublikų politinė geografija // Lietuvos geopolitika. Sud. S. Vaitiekūnas. Vilnius, 1991, p Šimkus A. Valstybė ir ekonominiai klausimai taikos ir karo metu. Mūsų žinynas. 1936, Nr. 140, p Bukevičius R. Karo meto biudžetas. Mūsų žinynas. 1936, Nr. 130, p

292 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. sų mobilizacijos planas karo metui, atlikus Belgijos, Serbijos ir Rumunijos kariuomenių išlaikymo Pirmojo pasaulinio karo metu ir karo finansavimo problemų analizę, konstatuota, kad šių dienų galiūnų grumtynėse maža valstybė negali kariauti be stipresniųjų pagalbos, bet ir jų padedama lengvai gali netekti didesnės dalies arba ir visos savo teritorijos. Lietuva yra maža valstybė, kuriai graso du galingi kaimynai: Vokietija ir Lenkija. Apie atskirą Lietuvos karą su Vokietija ar Lenkija niekas rimtai negalvoja 109. Buvo teigiama, kad kilęs ginkluotas konfliktas peraugtų į visos Europos, o gal net ir į pasaulinį karą. Tokiu atveju tikėtasi, kad Lietuva kariaus ne viena ir eventualios kaimynės agresorės visų savo pajėgų prieš Lietuvą nukreipti negalės, tačiau, pasiremiant ankstesnių karų patirtimi, didelę reikšmę turės didžiųjų valstybių kariuomenių manevravimas ir pajėgų permetimo galimybė 110. Po Pirmojo pasaulinio karo nė viena Europos valstybė nesistengė sukaupti tokį kiekį atsargų, kad užtektų visam galimam karui. Manyta, kad valstybė karui yra pasirengusi, jei turi sukaupusi atsargų, kurių pakaks mobilizacijai atlikti ir pajėgoms išlaikyti, kol pradės veikti mobilizuota krašto pramonė ir sugebės aprūpinti pajėgas. Lietuvos karo pramonė nebuvo išplėtota, todėl konstatuota, kad mūsų valstybę pasirengusią karui teoriniai reikėtų laikyti: 1) kada mūsų šalyje gaminamų reikmenų turėsime tokias atsargas, kurių pakaks mobilizuotai kariuomenei, iki tų išteklių karo meto pareikalavimą galės patenkinti mobilizuota krašto pramonė, ir 2) kada iš užsienių gaunamų išteklių turėsime tokias atsargas, kurių pakaks mobilizuotai kariuomenei, iki bus sutvarkytas tų išteklių normalus tiekimas iš tų šalių, iš kurių juos numatoma gauti. 111 Tarpukariu Lietuvos Respublikoje buvo priimta keletas įstatymų, kurie reguliavo kariuomenės aprūpinimo, transportavimo, rekvizicijų iš gyventojų surinkimo karo metu klausimus m. buvo priimtas naujas Žyginių arklių įstatymas 112, 1935 m. Butams ir trobesiams sekvestruoti kariuomenės reikalams įstatymas, kuriame numatyta, kad karo komendanto įsakymu visi pastatai, išskyrus maldos namus, ligonines ir mokyklas mokslo metų laiku, gali būti naudojami kariuomenės reikmėms 113. Viešaisiais keliais judėjimo įstatyme buvo numatyta, kad kariuomenė prireikus gali apriboti arba sustab- 109 Lietuvos valstybės finansų mobilizacijos planas karo metui, 1935 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 663, ap.l Ten pat, l Lietuvos valstybės finansų mobilizacijos planas karo metui, 1935 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 663, l Žyginių arklių įstatymas // Vyriausybės žinios. Nr. 431, 1933 m. gruodžio 22 d., p Butams ir trobesiams sekvestruoti kariuomenės reikalams įstatymas// Vyriausybės žinios. Nr. 469, 1935 m. vasario 9 d., p

293 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. dyti judėjimą keliais 114. Labai svarbus kariuomenės išlaikymo ir aprūpinimo karo metu klausimais buvo Natūralinių karo prievolių įstatymas m. buvo priimtos Kariuomenės reikalams susisiekimo priemonėms tikrinti ir registruoti taisyklės 116. Taigi m. buvo patobulinti įstatymai, kurie turėjo reglamentuoti kariuomenės veiklą, susijusią su civiliais, ir užtikrinti jos aprūpinimą karo atveju savo teritorijoje. Remiantis 1936 m. patvirtinta direktyva, mobilizuojama kariuomenė lėšomis turėjo būti aprūpinta vietose, skirtus pinigus gauti Lietuvos banko skyriuose 117. Buvo apskaičiuota, kad mobilizacija gali kainuoti apie 42 mln. Lt m. buvo nurodyta, kad mobilizacijos atveju dalių vadams šio banko skyriuose skirtos lėšos turi būti išduodamos ir ne darbo metu, dalinių vadams su banko skyrių viršininkais susitarus iš anksto m. lapkričio 30 d. šiame banke saugota 49,3 mln. Lt indėlių (19,1 mln. Lt privačių ir 30,2 mln. Lt valstybės), iš viso visuose bankuose buvo 301,9 mln. Lt indėlių. Lietuvos bankas turėjo 66,441 mln. Lt aukso, 15,156 mln. Lt sidabro ir 3,625 mln. Lt užsienio valiutos atsargų m. rugpjūčio 31 d. jame buvo 25,434 mln. Lt, o visuose bankuose 204,574 mln. Lt indėlių. Lietuvos bankas turėjo sukaupęs 60,271 mln. Lt aukso, 10,254 mln. Lt sidabro, 6,022 mln. Lt užsienio valiutos atsargų 121, pakankamai, kad galėtų finansuoti mobilizaciją ir kariuomenę pirmą karo mėnesį. Buvo numatyti keturi galimi karo metu reikalingų lėšų šaltiniai: 1) mokesčiai, 2) vidaus paskola, 3) užsienio paskola ir 4) papildomos popierinių pinigų emisijos spausdinimas. Konstatuota, kad tik jas kompleksiškai naudojant galima būtų išspręsti eventualaus karo finansavimo problemą, nes kiekvienas iš minėtų šaltinių turėjo savo trūkumų, buvo ribotas arba rizikingas. Priešui greitai okupavus dalį Lietuvos teritorijos, pirmi du šaltiniai mokesčiai ir vidaus paskola būtų nebepasiekiami. Galimybė gauti užsienio paskolą priklausė nuo geopolitinių aplinkybių ir sąjungininkų malonės, o nepadengtų popierinių pinigų papildomos nesaikingos emisijos būtų sukėlusios 114 Viešaisiais keliais judėjimo įstatymas // Vyriausybės žinios. Nr. 431, 1935 m. balandžio 27 d., p Natūraliniu karo prievolių įstatymas// Vyriausybės žinios. Nr. 513, 1935 m. gruodžio 6 d., p Kariuomenės reikalams susisiekimo priemonėms tikrinti ir registruoti taisyklės// Vyriausybės žinios. Nr. 528, 1936 m. kovo 28 d., p Direktyva mobilizuojamą kariuomenę pinigais aprūpinti ir vykdyti m. sausio 28 d. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 186, l Lietuvos valstybės finansų mobilizacijos planas karo metui m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 663, l ap. l. 119 Kariuomenės štabo III skyrius m. kovo 19 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 460, l Statistikos biuletenis. 1939, Nr. 1, p Ten pat, Nr. 9, p

294 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. infliaciją. Buvo siūloma krizės atveju riboti bankų išmokamų grynųjų pinigų sumas ir net karinio konflikto pradžioje organizuoti privalomą vidaus paskolą 122. Kai 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos kraštą perdavus Vokietijai kilo indėlininkų panika, Finansų ministerija skubiai įvedė grynųjų pinigų išmokėjimo apribojimus leido per 3 d. išmokėti ne daugiau kaip 50 Lt, vėliau ne daugiau kaip 200 Lt 123. Taigi kompleksinis problemos sprendimas atrodė racionalus, nes mokesčių ir vidaus paskolos lėšas buvo galima kaupti tik pirmosiomis karo dienomis. Užsienio pagalba galėjo būti ne tik piniginė paskola, bet ir ginklai, amunicija. Vėlesnį grynųjų pinigų stygių krašto viduje iš dalies ir saikingai buvo galima dengti leidžiant mažo nominalo banknotų emisijas 124. Minėtoje plk. ltn. K. Ramanausko parengtoje direktyvoje teigiama, kad mažųjų valstybių vaidmuo dideliame kare yra antraeilis, jų likimas priklauso nuo didžiųjų sąjungininkų sėkmės ir jų moralės, abejota, ar SSRS, laimėjusi karą (jei Lietuva būtų buvusi jos sąjungininkė), su Lietuva pasielgtų taip, kaip Antantė su Belgija ir Serbija po Pirmojo pasaulinio karo. Taip pat konstatuota, kad mažos valstybės negali dalyvauti ginklavimosi varžybose, o Lietuva ateityje į karą turės stoti remdamasi tais pajėgumais, kokius iki to laiko sugebės parengti ir mobilizuoti 125. XX a. ketvirtojo dešimtmečio antros pusės Lietuvos mobilizuotą kariuomenę turėjo sudaryti apie vyrų, iš jų karininkų, viršilų ir puskarininkių, grandiniai ir eiliniai 126. Jiems apginkluoti 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos kariuomenės daliniuose ir sandėliuose buvo šautuvai ir karabinai, 805 sunkieji ir lengvieji kulkosvaidžiai, 549 įvairūs artilerijos pabūklai, 54 tankai ir šarvuočiai, 115 karo lėktuvų ir kt Lietuvos valstybės finansų mobilizacijos planas karo metui m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 663, l Vaskela G. Lietuva metais. Kursas į valstybės reguliuojamą ekonomiką. Vilnius, 2002, p Lietuvos valstybės finansų mobilizacijos planas karo metui m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 663, l Ten pat, ap. l , ap.l KAM mobilizacijos vykdymo ir vieno karo mėnesio išlaidų sąmata. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 408, l Lietuvos kariuomenė turėjo: pistoletų , kardų 8 461, 89,24 mln. šovinių, granatų , 81,4 mm Brandt 1934 m. minosvaidžių 102, minosvaidžių minų , 20 mm Oerlikon pabūklų 151, 2 cm Flak 30 pabūklų 75, jų šaudmenų , 75 mm Schneider 1897 m. patrankų 108, 105 mm Schneider 1934 m. haubicų 70, Putilov 1902 m. patrankų 19, Vickers-Amstrong zenitinių pabūklų 9, 83,8 mm Mk. IV patrankų 8, 83,8 mm Mk. II patrankų 4, 155 mm Schneider Mle 1917 haubicų 2, 105 mm 10 cm K17 patrankų 1, įvairių artilerijos sviedinių ; Vickers Carden Loyd lengvųjų tankų 32, Renault FT-17 lengvųjų tankų 12, Landsverk /34 šarvuočių 6, Ehrhardt/Daimler Behelftswagen šarvuočių 4: Ginklavimo viršininkui apginklavimo žinios m. rugsėjo 1 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 256, l

295 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Lietuvos kariuomenės kariai prie prieštankinio 20 mm pabūklo Oerlikon. Kardas, 1940 m. Kariuomenės sandėliuose buvo sukaupta mobilizacinė ginklų ir aprangos atsarga karių. Turėdama tokius ginklų ir amunicijos išteklius Lietuvos kariuomenė nenutrūkstamai kovos veiksmus galėjo tęsti dvi savaites 128. Minėto dydžio kariuomenės mobilizacija, įskaitant atlygį gyventojams už rekvizuotas priemones, galėjo kainuoti apie 30,1 mln. Lt, o vieno mėnesio karo išlaidos sudaryti apie 13,1 mln. Lt. Taigi mobilizuoti kariuomenę ir mėnesį ją išlaikyti turėjo kainuoti apie 43,2 mln. Lt. Tačiau daugiau nei pusę šios sumos (22,1 mln. Lt) sudarė lėšos, numatytos sumokėti gyventojams už rekvizuotų arklių, dar 2,1 mln. Lt už vežimus. Karių maitinimo ir arklių išlaikymo per mėnesį išlaidos siekė 8,2 mln. Lt (vieno kario maitinimui per dieną buvo numatyta skirti 1,2 Lt, arklio pašarui apie ct), o mobilizuotos kariuomenės algoms reikėjo atseikėti apie 8,6 mln. Lt (įskaitant mobilizacijos kompensacijas karininkams ir pirmo mėn. algą). Likusi 2,2 mln. Lt suma buvo numatyta arklių nuostoliams kompensuoti, gurguolės vežimų eksploatacijos išlaidoms padengti, transportui, ūkiui ir kanceliarijai išlaikyti 129. Darytina prielaida, kad būtinomis laikytinos tik maitinimo ir ūkio išlaidos, t. y. 10,4 mln. Lt, o algų mokėjimo avansu tvarka galėjo būti pakoreguota. Išmokant visas algas, kariuomenės mobilizacija ir išlaikymas pirmą 128 Surgailis G. Lietuvos kariuomenė Vilnius, 1998, p KAM mobilizacijos vykdymo ir vieno karo mėnesio išlaidų sąmata. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 408, l

296 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. mėnesį turėjo kainuoti apie 19 mln. Lt, o vėliau maždaug po 13 mln. Lt kas mėnesį. Be to, ir karinė vadovybė konstatavo, kad dėl lėšų stokos ir valiutos pastovumo vienu metu išleisti didelę pinigų sumą neracionalu, todėl siūlė iš karto sumokėti tik 25 % rekvizuoto civilių turto vertės, o likusią sumą dalimis vėliau 130. Taigi D. Lietuvai, mokant tik 25 % rekvizuoto turto vertės, būtų reikėję turėti 7,3 mln. Lt, Klaipėdos karštui, mokant visą sumą, nes tai numatė Klaipėdos konvencija, apie 2,1 mln. Lt, iš viso 9,4 mln. Lt 131. Buvo apskaičiuota, kad karo mėnuo Lietuvai galėjo kainuoti apie 62,67 mln. Lt, o visą valstybės aparatą išlaikyti (be KAM) dar apie 16,85 mln. Lt, taigi mėnesiui reikėjo turėti 79,52 mln. Lt, metams 954,24 mln. Lt. Lietuva, be paramos iš šalies, pirkdama ginklus ir amuniciją užsienyje, pati galėjo finansuoti maždaug vieno mėnesio karo išlaidas 132. Apie 8 mln. Lt minėtos sumos kas mėnesį būtų reikėję sumokėti gyventojams už rekvizuotus maisto produktus ir transporto priemones m. teigta, kad mobilizacinio turto trūkumui likviduoti reikėjo 215 mln. Lt, 19,55 mln. Lt šios sumos buvo įvardyta kaip nenumatytos išlaidos 134. Žinant, kad 1935 m. buvo pradėtas įgyvendinti jau minėtas kariuomenės apginklavimo planas, iki 1941 m. pabaigos trūkumai turėjo būti pašalinti. Karo metu visada aktualu pakankamai aprūpinti kariuomenę maistu. Tuo tikslu dar taikos metais buvo kaupiamos atsargos, bet karo atveju pagrindiniai ištekliai turėjo būti surenkami vietose. Šiuo klausimu turėjo rūpintis kariuomenės intendantūra. Iš gyventojų maisto produktai turėjo būti superkami arba rekvizuojami, išduodant vėlesnio atsiskaitymo čekius. Svarbu, kad krašte būtų pakankamai maisto ir pašarų išteklių. Planuojamai kariuomenei maitinti per mėnesį reikėjo 938 t kiaulienos, 225 t sviesto (riebalų), t bulvių, 94 t druskos, 112 t cukraus, 19 t miežinės kavos 135, t rugių, 150 t kviečių, 540 t miežių, 380 t žirnių, t avižų. 130 Kariuomenės tiekimo valdyba 1936 m. vasario 28 d. kariuomenės štabo viršininkui. LCVA, f. 1, ap. ą, 408, l Už mobilizacijos metu vykdytinas rekvizicijas atlyginti KAM išlaidų sąmata, 1936 m. kovo 16 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 408, l Lietuvos valstybės finansų mobilizacijos planas karo metui, 1935 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 663, ap. l. 23, l KAM Tiekimo valdyba 1935 m. gruodžio 5 d. finansų ministrui. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 408, l Bendroji KAM karo išlaidų santrauka. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 663, l Per mėnesį karių kariuomenės maitinimui reikėjo t rugių, 240 t kviečių, t kiaulienos, 360 t sviesto, 600 t kruopų, 180 t kvietinių miltų, t bulvių, 150 t druskos, 180 t cukraus (1933 m. Lietuvoje buvo pagaminta t cukraus), 30 t miežinės kavos: Baltrušis J. Maisto produktų ištekliai Lietuvoje karo perspektyvoje. Mūsų žinynas. 1935, t. 28, Nr. 122, p. 451,

297 Lietuvos Respublikos kariuomenė m m. intendantūros atsargas sudarė apie 1000 t rugių, 200 t kviečių, 50 t miežių, 200 t žirnių ir 500 t avižų, iš viso apie 2000 t javų (už Lt), nors mobilizuotai kariuomenei maitinti (maistui ir pašarui) per mėnesį reikėjo apie t javų m. kariuomenės sandėliuose nuolat buvo saugoma t rugių, 175 t kviečių, 280 t miežių ir 150 t žirnių. Šių atsargų mobilizuotai kariuomenei turėjo užtekti maždaug 15 dienų 137. Karo atveju neabejotinai kariuomenės aprūpinimo našta turėjo užgulti ir pramonės įmones, ypač valstybines ir kooperacines m. buvo numatyta, kad AB Maistas nuolatos savo skerdyklose turi laikyti 37 t jautienos ir avienos arba 20 t kiaulienos ir prireikus skubiai išduoti priedangos daliniams. Karo atveju ši bendrovė Kauno ir Panevėžio fabrikuose turėjo pagaminti ir kariuomenei patiekti apie vnt. 300 g mėsos konservų dėžučių m. Lietuvoje visų grūdinių kultūrų derlius buvo apie 1,8 mln. t, bulvių 2,118 mln. t, metų pabaigoje šalyje buvo arklių, raguočių, kiaulių, avių, 4,85 mln. naminių paukščių 139. Mobilizuota kariuomenė lengvai iš vietos išteklių galėjo būti aprūpinta nuo rugiapjūtės iki pavasario sėjos, tačiau po sėjos iki derliaus nuėmimo galėjo kilti sunkumų, nes ūkininkai paprastai pasilikdavo maisto produktų atsargų tik savo poreikiams tenkinti 140. Kariuomenės aprūpinimo ekipuote mobilizacijos atveju klausimas iš dalies buvo išspręstas. Tai rodo 1939 m. rugsėjo mobilizacija, nors ir ne visi kariai gavo tinkamo dydžio uniformas, stokojo tam tikrų ekipuotės elementų m. mobilizuotai kariuomenei trūko aprangos komplektų, iki 1941 m. planuota parūpinti trūkstamų milinių, o kitų drabužių stokos problemą išspręsti įpareigojant karius dėvėti savo aprangą, už kurią būtų jiems 136 Karo tiekimo viršininkas 1936 m. lapkričio 18 d. kariuomenės vadui. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l Mobilizacijos dalies 1939 m. kovo 20 d. raportas kariuomenės tiekimo viršininkui. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 209, l AB Maistas privalėjo nuolatos turėti ne tik neliečiamą kiekį mėsos, bet ir 55 t skardos konservų dėžutėms gaminti. Pati kariuomenė 1939 m. taip pat turėjo sukaupusi apie konservų dėžučių 1/3 daliniuose ir 2/3 intendantūros sandėliuose: Kariuomenės intendantūros 1939 m. kovo 27 d. raportas kariuomenės tiekimo viršininkui. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 209, l Apie t grūdų reikėjo sėklai, t maistui, t pašarui, o apie t liko eksportui. Statistikos biuletenis. Kaunas, 1939 m., Nr. 1, p. 1, Tiekimo viršininkas 1937 m. sausio 12 d. kariuomenės intendantui. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, ap. l

298 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. atlyginta m. konstatuota, kad mobilizacijai reikia parengti uniformų komplektų, tačiau, jų trūkstant, nurodyta PAB karius aprūpinti tik kepurėmis, diržais, šovininėmis, o prireikus ir batais. Nuosavus drabužius galėjo dėvėti užnugario: ginklavimo, intendantūros, karo sanitarijos, karo veterinarijos, meteorologijos tarnybų, gurguolės ir karo teismo kariai 143. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje kilus ginkluotam konfliktui Lietuva buvo pajėgi finansuoti savo kariuomenės mobilizaciją ir poreikius pirmąjį karo mėnesį, karo veiksmams užsitęsus, buvo planuojama skolintis užsienyje. Kariuomenės aprūpinimas maistu ir pašaru galėjo būti užtikrintas remiantis vietos ištekliais, nors vasarą vietose galėjo kilti maisto produktų surinkimo sunkumų. Operacijų planas Nr. 3 L Lenkija 1937 m. Lietuvos kariuomenės parengti operacijų planai Nr. 1 V ( Vokietija ), Nr. 3 L ( Lenkija ) ir Nr. 2 V+L ( Lenkija + Vokietija ) praktiškai galiojo iki pat Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940 m m. pabaigoje V planas buvo pakoreguotas atsižvelgiant į RA bazių išdėstymą, o L virto R planu, tik V+L planas 1939 m. spalio 10 d. Lietuvai ir SSRS sudarius savitarpio pagalbos sutartį pasidarė nebeaktualus. Pagal 1937 m. kovo 31 d. patvirtintą operacijų planą Nr. 3 L buvo numatyta, kad Lenkija gali pulti (4 priedas): 1. siekdama okupuoti ir aneksuoti Lietuvą ir taip padidinti savo teritoriją; 2. siekdama išsikovoti naują priėjimą prie jūros; 3. strateginiais ir kariniais sumetimais, nes karo su SSRS atveju šiaurinis lenkų sparnas būtų buvęs nesaugus iš užnugario dėl galimo Lietuvos puolimo. Be to, buvo spėjama, kad dėl strateginių priežasčių anksčiau minėtų tikslų siekį gali inspiruoti prasidėjęs karas su SSRS arba Vokietija. Kilus konfliktui pagrindinės Lenkijos puolimo prieš Lietuvą kryptys galėjo būti šios: 1) Suvalkai Marijampolė, nes puldami šia kryptimi lenkai galėjo greitai užimti Suvalkiją, tačiau, priartėję prie Kauno tvirtovės ir Nemuno žemupio, būtų turėję įveikti atkaklesnį Lietuvos kariuomenės pasipriešinimą; 2) Vilnius Vievis Kaišiadorys, nes šia kryptimi iš Vilniaus į Lietuvą buvo nutiestas vienintelis geležinkelis, todėl Lenkijos kariuomenei turėjo strateginę reikšmę dėl tiekimo. Lietuvos kariuomenė turėjo gintis Kauno tvirtovės ir Neries upės ruože; taip pat buvo svarbu išlaikyti Jonavos tiltus per Nerį; 3) Vilnius Širvintos Kėdainiai puolimas šia kryptimi galėjo užkirsti Lietuvos kariuomenei atsitraukimo iš Kauno kelią, tačiau len- 142 Raportas kariuomenės vadui m. gruodžio 17 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l Kariuomenės štabo III skyriaus 1937 m. gegužės 24 d. raportas tiekimo viršininkui. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l

299 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. kai turėjo įveikti ginamas Šventosios ir Nevėžio upes: didelių lenkų pajėgų puolimas šia kryptimi galėjo perskirti Lietuvos kariuomenę į dvi dalis. Jis buvo nukreiptas į pagrindinių Lietuvos pajėgų sutelkimo rajoną. Ši lenkų puolimo kryptis lietuvių kariuomenei buvo pati pavojingiausia; 4) Pabradė Molėtai veržiantis šia kryptimi galima buvo patekti į Lietuvos kariuomenės užnugarį, tačiau jos štabas numatė, kad dėl būtinybės įveikti didesnius atstumus lenkų puolimas bus silpnas ir šiaurinį sparną dengti turės padėti kavalerija. Taip pat buvo galima laukti Lenkijos kariuomenės desanto Baltijos pajūryje. Tačiau dėl atstumo ir ribotų laivyno pajėgų lenkų desantas negalėjo būti veiksmingas iš anksto nepasirengus tokiai operacijai. Lietuvos kariuomenės karinių veiksmų efektyvumas labai priklausė nuo mobilizacijos sėkmės. Kariuomenės štabo manymu, pasienio apsaugos batalionų mobilizacija turėjo prasidėti prevenciškai iš karto kilus konflikto pavojui. Sėkmingai visos kariuomenės mobilizacijai reikėjo 2 3 dienų. Sienai dengti buvo skirta Marijampolės priedangos rinktinė (toliau PR) 9-ojo PP du batalionai, Kaišiadorių PR 9-ojo PP batalionas iš Vilkaviškio ir artilerijos baterija iš Marijampolės, Alytaus PR 2-asis ulonų KP, Ukmergės PR 1-asis PP. Molėtų barą turėjo dengti 1-asis husarų KP, tačiau pulkui pasiekti savo gynybos barą, paskelbus įsakymą, reikėjo 26 val., todėl Molėtų kryptimi priedangos funkcijas iš pradžių turėjo atlikti tik PAB ir šauliai 144. Vidutiniškai kiekvienas PAB turėjo dengti apie 75 km Lietuvos ir Lenkijos administracinės linijos (525 km) ruožą. Dėl pajėgų ribotų galimybių platesnio masto ofenzyvų puolimų visu frontu nebuvo numatyta. Kariuomenės štabas planavo, kad pajėgos, išnaudodamos natūralias gamtines kliūtis (Šventosios, Nevėžio, Neries ir Nemuno upes) trauksis aktyviai gindamosi. Kauno gynyboje buvo numatyta panaudoti tvirtovės fortus. Pradiniame karo etape reikėjo siekti būtinai išlaikyti Kauną, kad į Žemaitiją galėtų evakuotis centrinės valdžios įstaigos ir telktis kariuomenė, nes laikinoji sostinė buvo svarbiausias mobilizacijos centras. Buvo numatyta, kad karinės pajėgos iš Kauno turės atsitraukti priešui iš rytų pasiekus Lapių Babtų ribą. Kauną ginantys daliniai turėjo trauktis už Nevėžio, link Raudondvario. Pasitraukusios iš Kauno Lietuvos kariuomenės pagrindinė gynybos riba buvo Nemunas Nevėžis. Šiaurinį Lietuvos kariuomenės sparną turėjo dengti kavalerijos daliniai, jau minėtas 1-asis husarų KP Molėtų bare, 3-iasis dragūnų KP turėjo atvykti į Raguvos apylinkes, o 2-asis ulonų KP, atlikęs priedangos veiksmus Suvalkijoje, per Kauną į Vadaktėlių apylinkes (apie 10 km į šiaurę nuo Krekenavos). Pagrindiniai ka- 144 Operacijų planas L 1937 m. kovo 31 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 995, l

300 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. riuomenės rezervai (apie 5 PP) turėjo telktis Pociūnėlių Vadaktėlių rajone (jie galėjo susitekti susirinkimo rajone maždaug 5-ą dieną po mobilizacijos). Lemiamą reikšmę vykdant mobilizaciją ir telkiant kariuomenę turėjo geležinkeliai ir tiltai, tačiau štabas numatė, kad dėl galimų priešo aviacijos aktyvių veiksmų daliniams gali tekti ilgus nuotolius įveikti pėsčiomis. Lietuvos kariuomenė manevrų metu pontoniniu tiltu keliasi per Nevėžį. Kardas, 1938 m. Kariuomenės štabas numatė, kad priešo pajėgų persvarai padidėjus ir nepajėgiant išlaikyti Nevėžio gynybinės ribos, kariuomenė turės trauktis, atlikdama priedangos funkcijas, keliomis kryptimis: 1) Kėdainiai Šiauliai Klykoliai (16 km į šiaurę nuo Akmenės) ir 2) Babtai Raseiniai Kelmė Papilė. Tokiu būdu kariuomenė turėjo susitelkti Lietuvos Latvijos pasienyje, Mažeikių Telšių apskričių rajone. Atsitraukimo atveju buvo numatytos 4 tarpinės gynybos linijos: 1. Dubysos Gynėvės Šušvės Daugyvenės upės, laikytos rimtomis kliūtimis; 2. Skirsnemunė Raseiniai Šiluva Šiaulėnai Radviliškis Vėzgės upė; sunkiai įveikiamos kliūtys buvo Raseinių miškų masyvas ir Tytuvėnų Radviliškio baro pelkynai; 3. Kražantės upė Kiaunoriai Rėkyvos ežeras Šiladis upė šios gynybos linijos centre buvo pelkėtų vietovių; 4. Kūros upė Kuršėnai Tryškiai Virvyčios ir Ventos upės, laikytos didelėmis kliūtimis. 299

301 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. Kariuomenės štabo nuomone, patogiausia buvo gintis 2-ojoje ir 3-iojoje gynybos linijoje 145. Pagal operacijų planą L Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė iki evakuacijos turėjo susitelkti ir ginti Kauną, vėliau pasirengti Šiaulių, Linkaičių ir Radviliškio gynybai 146. Evakuotos vyriausybės ir savivaldybių įstaigos turėjo trauktis į numatytą rajoną Plungė Tverai Varniai Šiaulėnai Kuršėnai Akmenė Mažeikiai Židikai Plateliai, prezidentas apsistoti Telšiuose, KAM ir kariuomenės tarnybų būstinės įsikurti Šiauliuose, Kariuomenės štabas Šeduvoje, rezerviniai kariuomenės daliniai atsitraukti į didesnius Žemaitijos miestus, kad užtikrintų ten tvarką ir prireikus lengviau galėtų papildyti savo gretas atsargos kariais 147. Plane pabrėžiama SSRS laikysenos Lietuvos Lenkijos konflikto metu reikšmė, numatant, kad ryžtinga SSRS diplomatinė parama ir jėgos demonstravimas gali padėti išvengti konflikto. Taip pat numatoma galima SSRS pajėgų pagalba Lietuvai kovojant su Lenkija 148. Svarbus veiksnys Lietuvos gynybos strategijoje buvo šauliai ir galimybė juos panaudoti partizaniniame kare priešo užimtoje teritorijoje, siekiant taip paremti besikaunančią kariuomenę, demoralizuoti priešą ir išlaikyti nenutrūkstamą pasipriešinimą net kariuomenei ir vyriausybei pasitraukus iš šalies m. spalio 3 d. Lietuvos kariuomenės štabo direktyvoje ŠA- DIR buvo numatyta, kad karo atveju šauliai bus naudojami mobilizacijai ir priedangai organizuoti, esant galimybei veiks kartu su reguliariosios kariuomenės daliniais. Tačiau dalis būrių privalėjo likti ir kovoti priešo užnugaryje. Direktyvoje rašoma: <...> pirmon eilėn operatyviniams uždaviniams vykdyti laukia savarankiškai veikiant, kaip taisyklė, partizaninio karo pagrindais<...> 149. Priešui netikėtai užpuolus Lietuvą, šauliai turėjo pradėti veikti be atskiro įsakymo 150. Visi būrių vadai buvo žodžiu supažindinti su jų padaliniams 145 Operacijų planas L m. kovo 31 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 995, l Kariuomenės vado brg. gen. S. Raštikio 1938 m. sausio 21 d. patvirtintas Kariuomenės būstinės, kariuomenės skaidinio kovos dalių ir evakuotų valstybinių įstaigų išdėstymo siūlymas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1078, l Rezerviniai kariuomenės daliniai turėjo įsikurti: I atsargos pėstininkų batalionas (APB) Mažeikiuose, II APB ir 1-asis atsargos kavalerijos eskadronas (AKE) Telšiuose, III APB ir 2-asis AKE Raseiniuose, IV APB Varniuose, V APB, atsargos artilerijos pulkas ir 3-iasis AKE Šiauliuose, VI APB Plungėje, Šarvuočių rinktinė Radviliškyje, ryšių ir inžinierių batalionai Šeduvoje: Numatomas kariuomenės būstinės, KAM įstaigų, evakuotų valstybinių įstaigų išdėstymas apleidus Kauną. Žemėlapis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1078, l Operacijų planas L m. kovo 31 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 995, l m. spalio 3 d. Šauliams panaudoti direktyva ŠADIR. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1028, l Šauliams panaudoti direktyva ŠADIR m. LCVA, f. 561, ap. 12, b. 1021, l

302 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. keliamais uždaviniais 151. Prie planų pridėtuose žemėlapiuose būriai, kurie turėjo likti užnugaryje ir veikti kaip partizanai, buvo pažymėti atskirai 152. Šaulių vadams organizuojant mokymus, nurodyta mokyti partizaninio būrio veikimo būdų 153. Karo atveju šauliai savo gyvenamojoje, gerai pažįstamoje, teritorijoje, veikdami savarankiškai mažais būriais, turėjo taikyti partizaninės kovos taktiką. Lietuvos kariai, minosvaidininkų komanda, pozicijose žiemos metu. Kardas, 1940 m. Vertindamas Lietuvos kariuomenę 1937 m. D. Britanijos karo atašė mjr. C. S. Valė pranešime į Londoną rašė:,,<...> iki šiol buvo teigiama, kad Lietuvos kariuomenė tarp Baltijos valstybių yra pati silpniausia. Dabar yra atvirkščiai jos parengimas geriausias. Įsidėmėtina ir dar viena britų karo atašė išvada:,,<...> bet kuri šalis, kuri galvoja, kad karo su Lietuva atveju jai teks susidurti su trimis silpnomis ir blogai ginkluotomis divizijomis, didžiai apsirinka. Tokiam vertinimui pritarė ir Prancūzijos karo atašė Baltijos valstybėse mjr. Ganevalis, kuris, apibendrindamas padėtį 1937 m., teigė, kad Lietuvos kariuomenė buvo ne tik geriausia iš Baltijos valstybių kariuomenių, bet pagal apginklavimo ir pasirengimo lygį turėjo būti priskirta visai III pėstininkų divizijos štabo raštas kariuomenės štabo I skyriaus viršininkui. LCVA, ap. 3, b. 1028, l. ap Žemėlapis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1028, l m. spalio 3 d. Šauliams panaudoti direktyva ŠADIR. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1028, l

303 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. kitos kategorijos kariuomenėms nei Latvijos ar Estijos. Lenkijos ultimatumo išvakarėse D. Britanijos diplomatas Thomas H. Prestonas pranešime į Londoną rašė, kad agresijos prieš Lietuvą atveju šios gerai apginkluotos, parengtos ir aprūpintos kariuomenės pasipriešinimas būtų rimtas. Panašiai Lenkijos ultimatumo dienomis galvojo ir Estijos karo atašė Lietuvoje plk. Vilhelmas Sarsenas, laikęsis nuomonės, kad,,jei vokiečiai nebūtų puolę drauge su lenkais, pastariesiems būtų buvę sunku pasiekti Kauną, net jei lietuviai ir nebūtų spėję mobilizuoti savo kariuomenės m. Lenkijos karo atašė plk. Leonas Mitkievičius apie Lietuvos kariuomenę rašė, kad jos pėstininkai primena m. rusų pėstininkus, savo ginkluote panašūs į lenkus, ypač dėl to, kad, kaip ir Lenkijos kariai, stokoja prieštankinių pabūklų, tačiau yra drausmingi, puikiai geba greitai ir ištvermingai nužygiuoti didelius atstumus ir gintis mūšio metu, tačiau atakuoja lėtokai. Pulkininkui Lietuvos kariuomenė paliko gerą įspūdį, nors jos motorizacijos lygiu abejojo, bet, anot jo, daug dėmesio buvo skiriama karo aviacijai ir priešlėktuvinei gynybai. L. Mitkievičius konstatavo, kad Lietuvos kariuomenė tai vienas parengtas korpusas, turintis savo esprit de corps 155. Operacijų plane Nr. 3 L buvo numatyta traukiantis gintis kiek įmanoma išnaudojant gamtines kliūtis. Lietuvos kariuomenei nebuvo keliamas uždavinys ginti sienas bet kokia kaina, nes tai buvo neįmanoma, žinant Lietuvos ir Lenkijos karinių pajėgų santykį. Tačiau, manytume, pasirinkta traukimosi manevruojant ir stabdant priešą bei masiškai ardant infrastruktūrą taktika galėjo padėti atsilaikyti keletą savaičių ir atsitraukus į šiaurinį pasienį internuotis Latvijoje. Svarbų vaidmenį krašto gynyboje turėjo suvaidinti šauliai, kuriems buvo patikėta organizuoti partizaninį karą priešo užnugaryje. Lietuvos gynybiniai planai Vokietijos ir Lenkijos bendro puolimo atveju (planas Nr. 2 V+L ) 1938 m. pavasarį prasidėjus Lietuvos ir Lenkijos politinei krizei, dėl pastarosios pateikto ultimatumo Lietuva buvo ant ginkluoto konflikto dviem frontais slenksčio. Vokietijos karinės jūrų pajėgos buvo sutelktos prie Bornholmo salos, kad galėtų Klaipėdą pasiekti per keletą valandų. Eventualiam Lenkijos ir Lietuvos karui Vokietija buvo pasirengusi. A. Hitleris įsakė ge- 154 Žalys V. Lietuvos diplomatinės tarnybos ir kariuomenės vadovybės sąveika įtvirtinant Lietuvos valstybingumą metais // Lietuvos nepriklausomybei 80. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999, p Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai Vilnius, 2002, p

304 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. neraliniam štabui parengti Klaipėdos krašto ir aplinkinių Lietuvos rajonų užėmimo planą m. kovo 18 d. Vokietijos daliniai Rytprūsiuose įžengė į puolimui parengtas zonas, o desanto korpusas kreiseriais Nürnberg, Köln ir Leipzig pajudėjo link Klaipėdos 156. Pagal planą Flottenparade (liet. Laivyno paradas) puolime turėjo dalyvauti apie 15 įvairių karo laivų. Nors Vokietija 1938 m. kovo mėn. karo su Lietuva nenorėjo ir neprovokavo, bet Lenkijai užpuolus Lietuvą ir vokiečiai būtų įsiveržę į jos teritoriją 157. Vokietijos kariuomenė planavo užimti Klaipėdos kraštą ir teritoriją iki Šiaulių, t. y. apie km² 158. Lietuvos vyriausybei Lenkijos ultimatumą priėmus, vokiečiai nutraukė pasirengimą. Taigi šiame kontekste tenka aptarti ir Lietuvos kariuomenės operacijų planą Nr. 2 V+L, juo labiau kad jis buvo skirtas ne tik bendram Vokietijos ir Lenkijos puolimui atremti, bet ir tuo atveju, jei regione kiltų plataus masto SSRS, Lenkijos ir Vokietijos konfliktas ir Lietuva būtų į jį įtraukta m. lapkritį SSRS Vyriausioji karinė taryba patvirtino generalinio štabo viršininko B. M. Šapošnikovo strateginį operacijų planą, kuriame buvo numatyta, kad, kilus krizei, lenkai ir vokiečiai kartu okupuos Lietuvą m. sausio 12 d. buvo patvirtintas (1936 m. gruodžio 30 d. parengtas) Lietuvos kariuomenės operacijų planas Nr. 2 V+L (5 priedas). Planu numatyta vadovautis bendros Vokietijos ir Lenkijos agresijos atveju, kai Latvija yra neutrali, o SSRS nusiteikusi palankiai. Plano A variante buvo numatyta, kad Vokietija pirmoji, o vėliau ir Lenkija puls, siekdamos okupuoti ir pasidalyti Lietuvą. Lietuvos kariuomenė analogiškai kaip V ir L planuose, stabdydama vokiečius, turėjo trauktis ir užimti pagrindinę gynybos liniją Venta Dubysa, o puolantiems lenkams sulaikyti išnaudoti Neries ir Šventosios upes ir užimti pagrindinę gynybos liniją Nemunas Nevėžis. Pagrindinės kariuomenės pajėgos būtų susitelkusios Radviliškio Pakruojo rajone. Kauno gynyba buvo pavesta II PD ir II PB daliniams, Šventosios upės, o vėliau Nevėžio ribą iš rytų turėjo ginti I PD, palei Dubysą 156 Vareikis V. Klaipėda XX amžiuje. Klaipėda, 1993, p Liekis Š. Laivyno paradas ir neįvykusi Klaipėdos okupacija 1938 m. Nežinomi Lietuvos ir Vokietijos santykių puslapiai // Genocidas ir rezistencija. Red. D. Kuodytė. 2004, Nr. 2 (16), p Rauch G. The Baltic States: The years of independence Estonia, Latvia, Lithuania London, 2006, p Numatyta, kad SSRS gali tekti kariauti dviem frontais: rytuose ją galėjo pulti Japonija, o vakaruose Vokietija, Italija, Lenkija, galbūt Rumunija ir Pabaltijo valstybės, kurios bendrai sutelktų apie 229 divizijas: Гланц Д. Колосс поверженный. Красная Армия в 1941 г. Москва, 2008, с

305 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. (nuo jos ir Nemuno santakos iki Lyduvėnų) IV PD, o šiauriau III PD ir I PB. Planuota, kad priešai, vengdami tarpusavio nesusipratimų, puls atskiromis kryptimis, kad neturėtų sąlyčio. Pagal planą galimos Vokietijos puolimo kryptys: 1) Kybartai Kaunas; 2) Smalininkai Raseiniai; 3) Tilžė Tauragė Šiauliai, o Lenkijos: 1) į pietus nuo Neries link Kauno, palei geležinkelį Vilnius Kaunas; 2) Maišiagala Kėdainiai; 3) nuo Švenčionių ir Pabradės link Panevėžio. Pabrėžta, kad pavojingiausia trečioji vokiečių puolimo kryptis, kur ėjo svarbios komunikacijos (geležinkelis ir plentas) ir nebuvo sunkiai įveikiamų gamtinių kliūčių. Nepavojingiausia dėl prasto kelių tinklo ir gynybai palankaus reljefo laikyta trečioji Lenkijos puolimo kryptis į Panevėžį 160. Plano B variantas buvo parengtas tam atvejui, jei kiltų Lenkijos ir Vokietijos karas su SSRS, o Lietuva taptų jo veiksmų arena. Buvęs carinės Rusijos gen. Nikolajus N. Golovinas, vertindamas SSRS karines pajėgas vakaruose, teigė, kad, kilus Sovietų Rusijos ir Lenkijos karui, Lietuva neliks neutrali ir 4 lietuvių PD atitrauks ne mažiau kaip 2 lenkų PD 161. Konstatuota, kad Latvijai tokiu atveju likti nuošalyje taip pat nepavyks, nes didžiosios kaimynės nepaisys jos neutralumo. Plane teigiama, kad Lietuvos ir Latvijos tikslas vienas išsaugoti nepriklausomybę, todėl šalys turėtų derinti savo politiką ir stoti vienos iš kariaujančių valstybių pusėn. Numatyta, kad, kilus konfliktui tarp didžiųjų šalių, Lietuvos kariuomenės mobilizacija turėtų prasidėti iš anksto, nelaukiant invazijos. Taip pat konstatuota, kad tokiu atveju labiau tikėtina Vokietijos kariuomenės invazija. Gintis planuota, kaip numatyta operacijų plane Nr. 1 V 162, pasienyje su Lenkija palikti priedangos rinktines ir priešui leisti užimti Suvalkiją. Plane siūloma naujas įmones ir sandėlius statyti saugiausiose teritorijose Biržų Pušaloto Šiaulių Joniškio rajone 163. Vyriausybė ir valstybės įstaigos, kilus konfliktui, turėjo būti evakuotos į Šiaurės Lietuvą, į Žemelio Linkuvos Meškuičių Gruzdžių Žagarės rajoną Latvijos pasienyje, Respublikos Prezidentas įsikurti Joniškyje, KAM Šiauliuose, o Lietuvos kariuomenės štabas Šeduvoje 164. Operacijų plane daroma išvada: Esame maža, silpnai ginkluota vals- 160 Operacijų planas Nr. 2 V+L m. sausio 12 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l. 3 9, Головин Н. Н. Мысли об устройстве будущей Российской вооруженной силы. 4-е издание. Белград, 1939, с Plačiau aptariama: Jokubauskas V. Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais // Istorija. T. 73. Ats. red. S. Grigaravičiūtė. Vilnius, 2009, p Operacijų planas Nr. 2 V+L m. sausio 12 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l Numatomas kariuomenės būstinės, KAM įstaigų, evakuotų valstybinių įstaigų išdėstymas apleidus Kauną. Žemėlapis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1078, l

306 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. tybė. Ginkluota jėga atsilaikyti prieš bendrą vokiečių ir lenkų puolimą negalėsime. Toks karas reikštų mums tikrą ir neišvengiamą katastrofą. Mūsų diplomatija privalo su lenkais arba su vokiečiais įgyvendinti gerus santykius ir laiduoti mūsų rytų arba vakarų sienų saugumą. 165 XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijai užpuolus Lietuvą, Latvija taip pat planavo įsitraukti į karą Lietuvos pusėje. Tačiau tokius planus derėtų vertinti ne kaip sąjunginę paramą, o kaip prevencinius veiksmus, žinant, kad ir Latvija bus užpulta. Latvijos gynybinis planas D (Dienvidi, liet. Pietūs ), parengtas 1938 m. po Austrijos anšliuso, buvo suderintas su Lietuvos kariuomenės štabu m. liepos 2 d. Latvijos kariuomenės vadas gen. Krišjanis Berkis išleido direktyvą Nr. 102, kurioje buvo patvirtintas operacijų planas D. Latvijos kariuomenės štabas manė, kad Vokietijos armija, įsiveržusi į Lietuvą, pasienį su Kuršu pasieks per 3, o kitose vietose per 7 dienas. Latvijos karinė vadovybė planavo, mobilizavusi savo kariuomenę, 4 PD išdėstyti Lietuvos teritorijoje, palei liniją Bartuvos upė Skuodas Seda Kuršėnai Šiauliai Panevėžys. Rytų pasienį turėjo dengti viena III Latgalos PD, o IV Žiemgalos PD likti rezerve Pietų Latgaloje 167. Žinoma, Latvijos karinis planas D buvo gynybinis, skirtas eventualiai Vokietijos grėsmei atremti, ir lietuviai, kilus ginkluotam konfliktui su Lenkija, karinės paramos tikėtis negalėjo. Lietuvos kariuomenės operacijų planas Nr. 2 V+L akivaizdžiai liudija, jog štabas kritiškai vertino savo pajėgas konflikto dviem frontais atveju. Aiškėja, kad SSRS operacijų planuose laikoma strategine partnere 168, 165 Operacijų planas Nr. 2 V+L m. sausio 12 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l Pētersons A. Krustugnis. 60 gadus no tautas slēptais Rīga, 2007, l Latvijos kariuomenę po mobilizacijos turėjo sudaryti 7 PD, 1 rezervinė PD, karių (iš maždaug kovinių dalinių): Kuzmins V. Latvijas bruņoto spēku mobilizācijas un aizsardzības plāni gada beigās gada sākumā // Militārais apskaits. Red. K. Krēsliņš. 2009, Nr. 3/4, l Operacijų plane L teigiama: Jei SSSR vyriausybė duotų lenkams aiškiai suprasti, kad prie Lietuvos užgrobimo neprileis ir tuo pat metu imtų demonstruoti savo jėgomis rytiniam Vilniaus koridoriaus pasieny. <...> Naudinga būtų, kad lenkams pradėjus pulti Lietuvą, SSSR kariuomenė ateitų mums pagalbon, puldama lenkų jėgas iš užnugario. : Operacijų planas L m. kovo 31 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 995, l. 4; Konflikto su Vokietija atveju operacijų plane V numatyta į SSRS bandyti prasiveržti per Vilniaus kraštą. Lietuvos kariuomenė ir vyriausybė turėjo trauktis šiaurės rytų kryptimi, link Zarasų, nes tai buvo tolimiausias taškas nuo sienos su Vokietija. Bandant prasiveržti per Vilniaus koridorių į SSRS, Lietuvos kariuomenės pietinį sparną nuo lenkų planuota dengti Indrulių Dysnų ež. ir Dysnos upės ruože. Nuo Smalvos (šalia administracinės linijos) iki SSRS judant tiesia linija buvo maždaug 65 km, o apie 138 km kelias ėjo linija Zarasai Turmantas Breslauja Mejory Drysa. Tačiau šiaurinis Lenkijos SSRS sienos ruožas sutapo su Dauguvos upe, todėl kariuomenei būtų reikėję statyti pontoninius tiltus, nes stacionarių šiame 305

307 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. nesunku nuspėti, kokios valstybės pusėn, kilus konfliktui, buvo rengiamasi stoti. Tačiau kartu sakoma, kad diplomatai turi palaikyti draugiškus santykius bent su viena iš didžiųjų kaimyninių šalių (Lenkija arba Vokietija). Kita vertus, manytume, kad XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pagrindiniu eventualiu priešu Lietuvos kariuomenė laikė Vokietiją. Galima teigti, kad 1939 m. rugsėjo mėn. Lietuvos kariuomenės stiprinimas ir dalinė mobilizacija vyko atsižvelgiant į V+L plane nubrėžtas karinio saugumo užtikrinimo gaires regioninio karinio konflikto atveju. Kariuomenė buvo pradėta telkti ir mobilizuoti atsižvelgiant į karo veiksmų pobūdį ir eigą kaimyninėse valstybėse ir iš dalies demobilizuota pasibaigus aktyviems karo veiksmams arti Lietuvos sienų. Lietuvos ir Lenkijos karinių pajėgų santykis XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Tarpukario Lenkijos teritorijoje ( km²) 1939 m. gyveno gyventojų 169, 1935 m. (taikos metu) jos kariuomenę sudarė apie karių 170, šalis buvo padalyta į 10 karo apygardų, kiekvienoje iš jų buvo dislokuota po korpusą. 171 Karo atveju Lenkijos kariuomenę turėjo sudaryti 40 PD, 1 PB, 11 KB, Motorizuotoji brigada, 50 pėstininkų batalionų, 30 atskirųjų artilerijos divizionų ir kt. 172 Pagal planą W2 Lenkija 1939 m. rengėsi sutelkti karių armiją m. Lenkijoje buvo vyrai, pagal amžių (21 50 m.) tinkami karo tarnybai m. Lenkijos kariuomenė turėjo apie šautuvų ir karabinų, lengvųjų ir sunkiųjų kulkosvaidžių, 510 priešlėktuvinių pabūklų, apie (81 mm) minosvaidžių, (37 mm) wz. 36 prieštankinius pabūklus, ruože nebuvo: Operacijų planas Nr. 1 V m., vasario 8 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 993, l. 9; Paskutinė (septinta) Lietuvos kariuomenės gynybos riba pagal planą V žemėlapyje buvo pažymėta ežerų Čičirys Avilys Luodis Dysnai ir Dysnos upės ruože, jau už administracinės linijos: Žemėlapis V, eilinės stabdymo ribos. Priedas Nr. 6. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 993, l Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21. Red. L. Gudaitis. Kaunas, 2000, p Davies N. Dievo žaislas Lenkijos istorija, Vilnius, 2002, t. 2, p Dzieje Polski. Atlas ilustrowany. Red. W. Sienkiewicz, E. Olczak. Warsawa, 2008, s Jurga T. Oborona Polski Warszawa, 1990, s Komornicki S. ir kt. Wojsko Polskie Warszawa, 1984, s Buvo vyrų ( m. gimimo), iki 35 m. ( m. gim.), nuo 36 iki 40 m. ( m. gim.), iš viso vyrai ir vyrai nuo 41 iki 50 m. ( m. gim.): Jurga T. Oborona Polski Warszawa, 1990, s

308 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m patrankas, haubicas ir mortyras 175, taigi iš viso įvairius artilerijos pabūklus m. rugsėjo 1 d. jos karines oro pajėgas sudarė 712 lėktuvų, iš jų 392 koviniai ir 12 hidroplanų 176. Kariuomenė turėjo TP ir Vickers Amstrong 6 t, 102 senus Renault FT-17 ir 50 Renault R-35 lengvųjų tankų, 574 TK, TKS, TKF tanketes, 100 šarvuočių ir 10 šarvuotų traukinių 177. Taigi iš viso 887 įvairius tankus ir tanketes. Lenkija disponavo 19 jūrų karo laivų, kurių bendras tonažas siekė t. Visi minėti laivai kartu turėjo m. rugsėjo 1 d. Lenkijos kariuomenė turėjo minosvaidžių: apie mm wz. 31, mm wz. 28 ir mm wz. 18; priešlėktuvinių pabūklų: mm wz. 36, mm wz. 37, mm wz. 1897/14/17, mm 1922/24; patrankų: mm wz. 1906, mm wz. 1897, mm wz. 1902/26, mm wz. 13 ir wz. 29, mm 1878/09/31; haubicų: apie mm wz. 14/19, mm wz. 17; mortyrų: mm wz. 32: Ilość uzbrojenia Wojska Polskiego w sierpniu 1939 r. [interaktyvus]. [žiūrėta ]. Interneto prieiga < html>; 1934 m. balandžio 1 d. Lenkija turėjo šautuvus ir karabinus: Jagiełło Z. Piechota wojska Polskiego Warszawa, 2005, s. 193; Kiti autoriai nurodo Lenkiją turėjus apie įvairių artilerijos pabūklų (4 500 patrankų ir minosvaidžių, prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų): Молло Э. Вооруженные силы второй мировой. Структура, униформа, знаки различия, Москва, 2005, c. 20; Arba sunkiuosius artilerijos ir 774 prieštankinius pabūklus, 475 tankus, 388 karo lėktuvus: Hempel A. Poland in World War. II An Illustrated Military History. New York, 2005, p. 7; Patrankų: mm, mm, mm, mm; haubicų: mm, mm; mm mortyras, iš viso 3 429: Wyszczelski L. W obliczu wojny. Wojsko Polskie Warszawa, 2008, s Cynk J. B. Siły lotnicze Polski i Niemiec. Wrzesień Warszawa 1989, s. 96. Kiti autoriai teigia, kad Lenkija turėjo 824 lėktuvus, iš jų 407 kovos: Кирьян М. М. ir kt. История военного искусства. Москва, 1986, с skirtingų modelių lėktuvus: Komornicki S. ir kt. Wojsko Polskie Warszawa, 1984, s. 16; 482 karo lėktuvai buvo rikiuotėje ir 290 rezerve, iš viso 772: Pawłowski T. Armia marszałka Śmigłego. Idea rozbudowy Wojska Polskiego Warszawa, 2009, s Jurga T. Oborona Polski Warszawa, 1990, s. 57; Minėtus duomenis nurodo ir Rajmundas Szubańskis, teigdamas, kad 1939 m. rudenį koviniuose Lenkijos armijos daliniuose buvo 887 tankai ir tanketės: TP ir Vickers-Amstrong 6 t., 50 Renault R-35, 102 Renault FT 17, 274 TKS, 300 TK-3, taip pat 100 šarvuočių: Szubański R. Polska broń pancerna Warszawa, 1982, s. 58; Kitais duomenimis, kariuomenė turėjo 340 tankų: 170 lengvųjų 7 TP, 50 Vickers E, 67 Renault FT-17, 53 Renault R-35, apie 700 TK ir TKS tankečių, 100 šarvuočių: Молло Э. Вооруженные силы Второй мировой. Структура, униформа, знаки различия, Москва, 2005, c. 21; Arba: 132 7TP, 38 Vickers-Amstrong E 6 t., 102 Renault FT-17, 53 Renault R-35, 3 Hotchkiss H 35 tankus, 300 TK-3 ir 274 TKS tanketes, 15 šarvuočių: Ilość uzbrojenia Wojska Polskiego w sierpniu 1939 r. [interaktyvus]. [žiūrėta ]. Interneto prieiga: < Ginkluotėje buvo tankų: 123 (132) 7 TP, 22 Vickers-Amstrong 6 t. A, 16 Vickers-Amstrong 6 t. B, 102 Renault FT-17, 50 (53) Renault R-35, 3 Hotchkiss H 35, 1 A11 Matilda, 561 (569) TK-3 ir TKS tanketė, šarvuočių: 70 wz. 34, 11 (10) wz. 29: Solarz J. Tank Power Polska Militaria, Nr. 277, s. 56, 72; 220 lengvųjų tankų ir 650 tankečių: Кирьян М. М. ir kt. История военного искусства. Москва, 1986, с

309 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. artilerijos ( mm) pabūklus, 66 torpedų aparatus ir 61 priešlėktuvinį (13 mm ir 40 mm) pabūklą 178. Karo atveju galėjo mobilizuoti 24 žvejų katerius ir 14 pagalbinių laivų m. Lenkijos upių laivynas taip pat buvo gana gausus: 6 monitoriai, 3 kanonierių, 7 kovos laivai, 21 kovinis kateris, 1 minininkas, 7 upių traleriai ir 30 įvairios paskirties laivų. Tačiau, nepaisant dydžio, Lenkijos kariuomenė buvo silpna 179. XX a. karybos teoretikas britas Basilis Henris Lidelis Hartas teigė, kad tarpukario Lenkijos karybos metodai dėl tikėjimo brangiai kainuojančios kavalerijos atakų veiksmingumu, techninio atsilikimo nuo kitų didžiųjų Europos valstybių, tankų, prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų stokos buvo pasenę. Be to, lenkų armija gerokai buvo pervertinama. Lenkija, anot B. H. Lidelio Harto, per mažai dėmesio ir lėšų skyrė karo aviacijai, šalis kūrė gausias sausumos pajėgas tinkamai neįvertindama, kad jų veiklos efektyvumui užtikrinti būtina priedanga iš oro 180. Be to, Lenkija, planuodama karo veiksmus, taikė kontratakos koncepciją, buvo įsitikinusi, kad jos menkai motorizuota kariuomenė pajėgi kontratakuoti ir taip gintis, ir neišnaudojo gynybos traukiantis ir manevruojant galimybių 181. Bandant lyginti šalių karines pajėgas labai sunku pasirinkti tinkamus kriterijus, objektyviai įvertinti to paties tipo, bet skirtingų modelių ginkluotę. Taip pat svarbus aspektas kintantys statistiniai duomenys, nes kiekviena kariuomenė nuolatos įsigyja vis naujų ginklų, didina amunicijos atsargas, eskadriniai minininkai, 5 povandeniniai laivai, 1 minininkas, 6 traleriai, 2 kanonierės, 1 torpedinis laivas (naikintojas): Burza ir Wicher m. (1 540 t, 107,2 x 10,5 x 3 m, ginkluotė: 4 patrankos 130 mm, 2 40 mm, 4 kulkosvaidžiai 13 mm, 6 torpedų aparatai 550 mm, 60 minų), Grom ir Błyskawica 1937 m. (2144 t, 114 x 11,3 x 3,1 m, turėjo 7 patrankas 120 mm, 4 40 mm, 8 kulkosvaidžius 13 mm, 6 torpedų aparatus 550 mm, 60 minų), Wilk, Ryś ir Żbik m. (980/1250 t, 78,5 x 5,9 x 4,2 m, turėjo 1 patranką 100 mm, 2 kulkosvaidžius 13 mm, 6 torpedų aparatus 550 mm, 38 minas), Orzeł ir Sęp 1939 m. (1100/1473 t, 84 x 6,7 x 4,2 m, turėjo 1 patranką 105 mm, 2 40 mm, 12 torpedų aparatų 550 mm), Gryf 1938 m. (2250 t, 103,2 x 13,2 x 3,6 m, ginkluotė: 6 patrankos 120 mm, 4 40 mm, 4 kulkosvaidžiai 13 mm, 300 minų), Jaskolka, Mewa, Rybitwa ir Czajka m. (165 t, 45 x 5,5 x 1,6 m, ginkluotė: 1 patranka 75 mm, 20 minų), Czapla ir Žuraw 1939 m. (185 t, 45 x 5,5 x 1,7 m, ginkluotė: 1 patranka 75 mm, 2 kulkosvaidžiai 13 mm, 20 minų), Komendant Piłsudski ir Generał Haller 1921 m. (342 t, 50 x 7,2 x 2,9 m, ginkluotė: 2 patrankos 75 mm, 2 kulkosvaidžiai 13 mm), Mazur 1915 m. perstatytas 1921 m. ir 1937 m. (360 t, 62,6 x 6,2 x 2,3 m, ginkluotė: 3 patrankos 75 mm, 1 40 mm, 2 kulkosvaidžiai 13 mm): Lipiński J. Druga wojna światowa na morzu. Gdańsk, 1976, s. 29, Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21. Red. L. Gudaitis. Kaunas, 2000, p Лиддел Гарт Б. Вторая мировая война. Москва, 1999, с Ten pat, с

310 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. formuoja naujus dalinius. Kita problema vertinant pajėgas tai skirtingas šalių ir turimų materialinių išteklių dydis. Be to, sunkumų kelia ir statistinių duomenų kaita, nes bet kuri kariuomenė nuolat įsigyja naujos ginkluotės, o dalį senos nurašo arba parduoda, taigi skaičiai kinta, ir tai turi įtakos komparatyviniam santykiui. Tačiau, vienodai vertinant, akivaizdu, kad Lietuva ir Lenkija kaip nykštukė ir milžinė. Lenkijos teritorija apie 7 kartus didesnė nei Lietuvos, o gyventojų daugiau 13,7 karto. Taikos metu Lenkijos kariuomenė taip pat buvo apie 15 kartų didesnė (1939 m. po mobilizacijos ji turėjo sudaryti apie 4 %, o Lietuvos apie 5 % gyventojų), joje turėjo tarnauti apie kartų daugiau karių nei mobilizuotoje Lietuvos kariuomenėje. Artilerijos pabūklų, minosvaidžių, prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų ši valstybė turėjo 13,4, karo lėktuvų 6,2 karto, tankų ir tankečių 20 kartų daugiau, o apie karo laivyną net neverta kalbėti ką reiškė 1 Lietuvos mokomasis karo laivas prieš 19 Lenkijos karo laivų. Tačiau jei tuos pačius rodiklius palyginsime atsižvelgdami į gyventojų skaičių, vaizdas iš esmės pasikeis. Toks vertinimo ir lyginimo metodas, manytume, yra objektyvesnis, nes Lietuva, būdama daug kartų mažesnė, negalėjo turėti tokio pat dydžio kariuomenės kaip Lenkija ir įsigyti ar pasigaminti tiek pat ginklų m gyventojų Lietuva 182 vidutiniškai turėjo: 0,17 tanko, 0,45 lėktuvo, 2,13 artilerijos pabūklo 183, 510 šautuvų, 17,48 kulkosvaidžio, o Lenkija 0,25 tanko (tanketės), 0,2 lėktuvo, 2,07 artilerijos pabūklo, 348 šautuvus, 12,14 kulkosvaidžio. Taikos metu tiek Lietuvos, tiek Lenkijos kariuomenę sudarė apie 1 % gyventojų. Lietuva atsiliko tik turimų tankų, bet lenkė lėktuvų, šautuvų, kulkosvaidžių ir artilerijos pabūklų skaičiumi, nors iš esmės valstybei, kuri planavo gynybinį ir partizaninį karą, aviacija ir juo labiau tankai nebuvo strategiškai svarbūs m. pradėtas įgyvendinti Lenkijos kariuomenės modernizavimo planas. Tam kasmet reikėjo apie mln. zlotų 184. Nors Lenkijos biudžeto pajamos nuo mln. zlotų m. sumažėjo iki 1958 mln m. gruodžio 31 d km² Lietuvos teritorijoje gyveno gyventojai: Lietuvos statistikos metraštis m. Kaunas, 1939, p Skaičiuodami statistinius vidurkius ėmėme visų sistemų ir tipų Lietuvos ir Lenkijos artilerijos pabūklus: patrankas, haubicas, prieštankinius, priešlėktuvinius pabūklus ir minosvaidžius. 184 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21. Red. L. Gudaitis. Kaunas, 2000, p

311 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. zlotų m. 185, m. kariuomenei buvo skirta 768 mln. 186, m. 768 mln., m. 777,5 mln., m. 831,4 mln. zlotų, o m. buvo numatyta išleisti 800,2 mln. zlotų m. Lenkijos biudžetas siekė 2475 mln. zlotų, taigi kariuomenei buvo skirta apie 33,59 % visų valstybės pajamų m. Lenkija kariuomenės reikmėms atseikėjo apie mln. zlotų (apie mln. JAV dolerių). Be to, 1936 m. Lenkijai Prancūzija suteikė mln. frankų paskolą (apie 600 mln. zlotų), m. iš mln. zlotų, skirtų Lenkijos valstybės gynybai, apie 350 mln. zlotų sudarė Prancūzijos paskola 189. Anot kito autoriaus, m. Lenkijos nacionalinės pajamos siekė 48 mlrd. zlotų, iš kurių mln. zlotų (8,4 %) buvo skirti gynybai finansuoti. Apskritai 1938 m. Lenkijos nacionalinės pajamos 1 gyv. buvo 96 JAV doleriai 190, arba apie 566 Lt, o Lietuvos apie 500 Lt m. iš Lietuvos biudžeto (366,4875 mln. Lt) 85,1935 mln. Lt (23,24 %) buvo skirta KAM 192. Lietuvoje iš krašto apsaugai skirtų lėšų 1 gyventojui vidutiniškai teko apie 33 Lt, Lenkijoje apie 25,5 Lt, ankstesniais metais Lenkijos šis rodiklis buvo 185 Pawłowski T. Armia marszałka Śmigłego. Idea rozbudowy Wojska Polskiego Warszawa, 2009, s Iš minėtų sumų 1935 m. 45,1 mln. zlotų buvo skirti karo laivynui (iš jų 17,2 mln. zlotų naujų laivų statybai): Svetimosios kariuomenės: Lenkija//Kardas. 1936, Nr. 7 (236), p Dar prieš įgyvendinant modernizavimo planą 1933 m. Lenkija kariuomenei skyrė 845,1 mln. zlotų (34,38 % biudžeto lėšų) m. sausio duomenimis, Lenkijos kariuomenėje buvo karių (iš jų pasienio apsaugos pajėgose): Mūsų ir kaimynų kariuomenės 1934 m. sausio mėn. // Kardas. 1934, Nr. 4, p Pawłowski T. Armia marszałka Śmigłego. Idea rozbudowy Wojska Polskiego Warszawa, 2009, s. 66. Anot kito autoriaus, m. Lenkijos biudžetas buvo mln. zlotų, iš jų kariuomenei skirta 766 mln., m. biudžetas mln., kariuomenei 770 mln. zlotų, m. biudžetas 2475 mln. zlotų, o kariuomenei skirta 800 mln. zlotų: Wyszczelski, L. W obliczu wojny. Wojsko Polskie Warszawa, 2008, s JAV doleris 1937 m. kainavo 5,28 zloto: Wydatki i dochody budżetowe niektórych państw [interaktyvus]. [Žiūrėta ] Interneto prieiga: < pl/wrzesien/statystyka.html>. 189 Moczulski L. Wojna Polska Warszawa, 2009, s Czubíński A. Historia drugiej wojny Światowej , s Vaskela G. Lietuva metais. Kursas į valstybės reguliuojamą ekonomiką. Vilnius, 2002, p Lietuvos statistikos metraštis m. Vilnius, 1940, p

312 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. aukštesnis m. Lietuvos biudžeto pajamos siekė 2 105,336 mln. Lt (apie 355,6 mln. JAV dolerių) 194, iš jų 495,737 mln. Lt (83,74 mln. JAV dolerių) buvo atiduota KAM, t. y. apie 23,55 %, o m. 329,3 mln. Lt (55,6 mln. JAV dolerių), apie 24,78 % biudžeto 195. Taigi m. Lenkija gynybos reikalams lėšų skyrė apie 14,8 karto daugiau nei Lietuva, o tai iš esmės beveik atitiko šalių dydžio (gyventojų skaičiaus) santykį. Tarpukario Lietuvos karinė galia, t. y. valstybės materialiųjų išteklių ir dvasinių jėgų visuma bei gebėjimas jas mobilizuoti siekiant karo tikslų ir sprendžiant saugumo problemas, regiono ir grėsmių kontekste buvo gana ribota. Taip pat ir dėl kuklių valstybės ekonominių, socialinių, politinių bei techninių galimybių. O iki XX a. vidurio jos karinę galią pirmiausia lėmė ginkluotųjų pajėgų sudėtis ir ginkluotės kiekis. Karinis potencialas nėra lygus kariniam pajėgumui (galiai), nes pirmasis yra teorinis vertinimas, rodantis, kokias ginkluotąsias pajėgas šalis ateityje galėtų sutelkti, o karinė galia jau turimos pajėgos. Pliki statistiniai skaičiai mažai ką pasako apie kitus svarbius veiksnius, tokius kaip karinė vadovybė, manevringumas, veiksmų staigumas, kariuomenės dvasinė būklė. Todėl ir galingiausia kariuomenė ne visada neišvengiamai laimės mūšį 196. Be to, pati savaime valstybių galia nieko nereiškia, jei nėra apmąstyta ir suformuluota strategija, suvoktas valstybės galios potencialas, apsvarstyti jos tikslai ir įgyvendinimo būdai 197. Ne vien divizijų ar armijų skaičiumi buvo matuojama valstybės karinė galia, bet ir ūkio ištekliais, kurie gali būti panaudoti karo reikmėms 198. Siekiant įvertinti Lietuvos ir Lenkijos karinės galios (Gk) komparatyvinį santykį, išskyrėme 8 esmines Gk sudedamąsias dimensijas. Šį santykį galima išreikšti apskaičiuojant atskirų valstybių karinei galiai įtakos turinčių m. Lenkija kariuomenei skyrė 31,08 % biudžeto (1 gyv. 29 Lt), 1929 m. 38,2 % (40 Lt), 1930 m. 36,9 % (42 Lt), 1931 m. 36,9 % (41,2 Lt), 1932 m. 41,9 % (37,7 Lt). Lietuva tuo metu skyrė: 1928 m. 17,22 % biudžeto (20,69 Lt), 1929 m. 18,24 % (21,21 Lt), 1930 m. 17,45 % (23,94 Lt), 1931 m. 16,52 % (23,34 Lt), 1932 m. 16,83 % (19,46 Lt): Bukevičius R. Karo biudžetas taikos ir nepriklausomybės laidas// Mūsų žinynas. 1934, T. XXVI, Nr. 111, p m. sausį 1 JAV doleris kainavo 9,98 Lt, rugsėjį 5,5 Lt, lapkritį 6,08 Lt: Statistikos biuletenis. Kaunas, 1933, Nr. 12, p m. 1 JAV doleris kainavo 5,92 Lt: Statistikos biuletenis. Kaunas, 1938, Nr. 12, p Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija ( ) // Darbai ir dienos. T. 21. Red. L. Gudaitis. Kaunas, 2000, p Davies N. Kariaujanti Europa: sunki pergalė. Vilnius, 2009, p Statkus N., Motieka E., Laurinavičius Č. Geopolitiniai kodai: tyrimo metodologija. Vilnius, 2003, p Gustainis V. Karo baimė kovoje su karo pavojais// Kardas. 1937, Nr. 7, p

313 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. dimensijų skirtumą ir išvedant bendrą skirtumo vidurkį 199 pagal formulę: m 1 bn Gk =. Jeigu 1939 m. Lietuvos Gk prilyginsime vienetui (1), tai, m n= 1 an palyginus su Lenkijos Gk, atitinkamai x 11,8 karto Lenkijos Gk didesnė, o palyginus (Sgk) atsižvelgiant į gyventojų skaičių (c), santykis 1 x 0, jau bus Lietuvos naudai. Visa tai įrodo, kad pagal santykines, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, investicijas į kariuomenę bei Sgk, Lietuvos rodikliai aptariamuoju laikotarpiu, nors ir nedaug, buvo aukštesni. Tačiau Lietuva, būdama daug mažesnė valstybė, karių skaičiumi ir ginkluotės ištekliais negalėjo varžytis su Lenkija ar juo labiau pranokti ją. Manytume, kad dvišalio karinio konflikto su Lenkija atveju Lietuva negalėjo tikėtis didelės sėkmės, bet tvarkingas pajėgų atsitraukimas, stabdant priešą ir išsilaikant keletą savaičių savo teritorijoje, buvo visiškai realus. Išvados 1. Lietuvos kariuomenės mobilizacijos planuose buvo numatyta, jog ginkluotųjų pajėgų, kurias turėjo sudaryti apie karių, mobilizacija vyks decentralizuotai, kad priešo aviacija negalėtų sunaikinti visų dalinių vienu smūgiu, o pati mobilizacija būtų greitai baigta. Tai leido tikėtis, kad Lietuvos kariuomenė operatyviai užims gynybos pozicijas ir pradės karo veiksmus priešui dar neįsiskverbus į krašto gilumą. 2. Iš anksto parengti kariuomenės mobilizacijos ir karo finansavimo bei aprūpinimo planai būtų garantavę sėkmingą kariuomenės materialinį aprūpinimą pirmosiomis pajėgų mobilizacijos ir karo dienomis. O iš turimų vidaus išteklių Lietuva savo pajėgas maistu ir pašaru galėjo aprūpinti ir ilgesnį laiką. Tačiau netenka abejoti, kad karo veiksmams užsitęsus jos vadovybė užsienyje būtų buvusi priversta ieškoti ne tik diplomatinės ir karinės, bet ir materialinės pagalbos, ypač ginkluotės ir amunicijos. 199 Karinės galios dimensijos (tankai, karo lėktuvai, artilerijos pabūklai, kulkosvaidžiai, šautuvai, kariuomenė karo metu, kariuomenė taikos metu, KAM išlaidos mln. Lt) skaitiklyje b rašomi Lenkijos, o vardiklyje a Lietuvos duomenys, trupmenų suma dalijama iš m, kuris reiškia Gk lemiančių sudedamųjų dimensijų skaičių Gk = : 8 = 11, ,193 Iš eilės: tankai; karo lėktuvai; artilerijos pabūklai; kulkosvaidžiai; šautuvai; kariuomenė karo metu; kariuomenė taikos metu; KAM išlaidos. 201 c Pagal formulę: 35,339 Sgk = Gk : Sgk = 11,8 : = 0, 86 c1 2,

314 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. 3. XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Lietuvos kariuomenė pagrindiniu eventualiu priešu laikė Vokietiją, o Lenkija tik viešajame diskurse buvo įvardijama kaip aktuali grėsmė, tačiau realiai laikyta ne tokiu svarbiu priešu, galinčiu pulti tik kilus karui su SSRS arba Vokietija. Užtikrinant Lietuvos karinį saugumą svarbus vaidmuo teko SSRS, nes jos pozicija galėjo lemti Lenkijos kariuomenės laikyseną Lietuvos atžvilgiu ir net užkirsti kelią lenkų ir lietuvių ginkluotam konfliktui. Tačiau kartu Lietuvos diplomatai turėjo palaikyti gerus santykius bent su viena iš didžiųjų kaimynių (Lenkija arba Vokietija), nes karas dviem frontais laikytas katastrofa. 4. Lietuvos kariuomenė rengėsi išimtinai gynybiniam karui. Kariuomenės štabe buvo manoma, kad Lietuva į karą ateityje gali būti įtraukta tik prieš savo valią, regione kilus plataus masto Lenkijos, Vokietijos ir SSRS kariniam konfliktui. Karo su Vokietija atveju lietuviai galėjo tikėtis Latvijos kariuomenės paramos, tačiau ir Lenkijai įsiveržus į Lietuvą koalicijos klausimas būtų buvęs komplikuotas, nes Latvija buvo artima Lenkijos partnerė, o Lietuvos sąjungininkę SSRS laikė pagrindine grėsme. 5. Vertinant Lietuvos ir Lenkijos santykius akivaizdu, kad Lenkija, turinti 7 kartus didesnę teritoriją ir 13,7 karto daugiau gyventojų, kariniu požiūriu buvo daug stipresnė valstybė. Lenkijos kariuomenė taikos metu buvo 15 kartų didesnė, artilerijos pabūklų turėjo 13,4, karo lėktuvų 6,2, tankų ir tankečių 20 kartų daugiau. Jos karinė galia (Gk) 11,8 karto pranoko Lietuvos karinę galią. Tačiau atsižvelgiant į valstybių gyventojų skaičių, Lietuva atsiliko tik tankų ir artilerijos pabūklų, bet lenkė lėktuvų, šautuvų ir kulkosvaidžių skaičiumi, o jos santykinė karinė galia (Sgk), nors ir nedaug, bet buvo didesnė. Tai byloja, kad Lietuva savo kariniam saugumui skyrė ne mažesnį dėmesį nei Lenkija. Visa tai leido tikėtis, kad kilus karui Lietuvos kariuomenė galės atlaikyti pirmuosius priešo smūgius, o lenkų pajėgų persvarai pasiekus kritinį tašką organizuotai atsitraukti ir internuotis Latvijoje. Žinoma, padėtis visiškai būtų pasikeitusi, jei į karą su Lietuva būtų įsitraukusi ir Vokietija. Tada Lietuvos kariuomenės pralaimėjimas būtų buvęs neišvengiamas ir greitas. 313

315 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 1 priedas m. Lietuvos kariuomenės mobilizacijos schema 202 I divizijos būstinė Panevėžys KARIUOMENĖS BŪSTINĖ Kaunas II divizijos būstinė Kaunas III divizijos būstinė Šiauliai Divizijos tarnybos (DT) Meteorologijos stotis Chemijos būrys DT DT 1 DLR 5 DLR 8 Ukmergė Panevėžys-Ukmergė Kaunas Kaunas-Marijampolė Šiauliai Veterinarijos tvarstykla Transporto rinktinė Skerdykla Intendantūros sandėlis Tvarstomoji kuopa 4 Panevėžys Radviliškis Prienai Kaunas 12 Varniai Ligoninė Šaudmenynas Kupiškis Panevėžys Kaunas Vilkaviškis 1 3 Ukmergė Panevėžys Kupiškis Kaunas Marijampolė Prienai 9 Marijampolė 4 DLR Šiauliai-Bubiai Radviliškis Šiauliai Tauragė 7 Ž. Naumiestis Tauragė Varniai Šiauliai IV divizijos būstinė Kėdainiai I pėstininkų brigados būstinė Klaipėda II pėstininkų brigados būstinė Kaunas DT 3 DLR Kėdainiai Kėdainiai-Seredžius 13 Seredžius Kėdainiai 14 Raseiniai Kėdainiai ŠAUDMENYNAS Plungė Klaipėda Kretinga 6 15 Plungė Klaipėda 5 Šiauliai-Plungė Atsargos kariuomenė ŠAUDMENYNAS Kaunas 2 Kaunas 16 Kaunas Kaunas 6 Kaunas 2 I II Panevėžys Kėdainiai III Kaunas 11 Panevėžys Kėdainiai Seredžius Raseiniai IV Kaunas V Šiauliai VI Plungė Kaunas Alytus Kupiškis 202 Mob. tv. Nr. 11 ir Nr. 12: papildomų ir kuriamų kariuomenės dalių ir įstaigų sąrašo papildymai bei pakeitimai, paskelbti nuo 1935 m. rugpjūčio 16 d. iki 1939 m. kovo 13 d. LCVA. f. 929, a. 3, b. 848, l

316 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. Karo technikos daliniai Pasienio apsaugos batalionai (PAB) Kaunas Kaunas Radviliškis Kaunas Radviliškis I Kretingos aps. II Tauragės aps. III Tauragės aps. IV Šakių aps. Mokomasis karo laivas Prezidentas Smetona VRM kateriai Partizanas, Aitvaras, Žaibas, Šaulys, Savanoris, Lietuvaitė V VI Vilkaviškio aps. Marijampolės aps. IX X Trakų aps. Ukmergės aps. VII Seinų aps. XI Utenos aps. VIII Alytaus aps. XII Zarasų aps. Karo aviacijos štabas Kaunas Priešlėktuvinės apsaugos štabas Kaunas Kavalerija IŽG 2 ŽE Kaunas 6 ŽE Panevėžys 8 ŽE Panevėžys II NG 1 NE Kaunas 5 NE Šiauliai 7 NE Kaunas III BG 3 BE Šiauliai 4 BE Šiauliai Panevėžys IV MG Kaunas Kaunas Šiauliai Kaunas Teritorinė oro sekimo tarnyba V. Jokubauskas, Kaunas 2 2 Alytus 3 3 Tauragė 7 Pėstininkų (priedangos) pulkas 1 Kavalerijos pulkas Pėstininkų batalionas 1 Raitosios artilerijos baterija Prieštankinės apsaugos batalionas Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė LAP Autotransporto batalionas Priešlėktuvinės artilerijos kuopa Šarvuočių rinktinė 3 Artilerijos pulkas Artilerijos grupė Prožektorių grupė Inžinierių batalionas Geležinkelių batalionas Ryšių batalionas Karo aviacijos bazė IŽG Karo aviacijos grupė (NG naikintuvų, BG bombonešių, ŽG žvalgybos, MG mokomoji) 1 NE Karo aviacijos eskadrilė (NE naikintuvų, BE bombonešių, ŽE žvalgybos) 315

317 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 2 priedas 1939 m. Lietuvos kariuomenės mobilizacijos schema 203 I divizijos būstinė Panevėžys KARIUOMENĖS BŪSTINĖ Kaunas II divizijos būstinė Kaunas III divizijos būstinė Šiauliai Divizijos tarnybos (DT) Meteorologijos stotis Chemijos būrys DT DT 1 DLR 5 DLR 8 Ukmergė Panevėžys-Ukmergė Kaunas Kaunas-Marijampolė Šiauliai Veterinarijos tvarstykla Transporto rinktinė Skerdykla Intendantūros sandėlis Tvarstomoji kuopa 4 Panevėžys Radviliškis Prienai Kaunas 12 Varniai Ligoninė Šaudmenynas Kupiškis Panevėžys Kaunas Vilkaviškis 1 3 Ukmergė Panevėžys Kupiškis Kaunas Marijampolė Prienai 9 Marijampolė 4 DLR Šiauliai-Bubiai Radviliškis Šiauliai Tauragė 7 Ž. Naumiestis Tauragė Varniai Šiauliai IV divizijos būstinė Kėdainiai V divizijos būstinė Telšiai Atsargos kariuomenė DT 3 DLR Kėdainiai Kėdainiai-Seredžius DT 6 Telš.-Plung.-Tryš. DLR Telšiai-Plungė I II Panevėžys Kėdainiai III Kaunas 11 Panevėžys 13 Seredžius Kėdainiai 15 Telš.-Plung.-Tryš. Radviliškis-Varniai IV Kaunas V Šiauliai VI Telšiai 1 Kaunas 14 Raseiniai Kėdainiai 17 Linkuva-Joniškis-Pasvalys Telšiai II Pėstininkų brigada 2 Alytus Kaunas 6 Kaunas 3 Kupiškis Kėdainiai Seredžius Raseiniai Plungė Šiauliai 16 Kaunas 203 Mob. tv. Nr. 11 ir Nr. 12: papildomų ir kuriamų kariuomenės dalių ir įstaigų sąrašo papildymai bei pakeitimai, paskelbti nuo 1935 m. rugpjūčio 16 d. iki 1939 m. kovo 13 d. LCVA. f. 929, a.. 3, b. 848, l ; Kariuomenės štabo III skyrius, 1939 m. balandžio 15 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 460, l

318 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. Karo technikos daliniai Pasienio apsaugos batalionai (PAB) Kaunas Kaunas Radviliškis Kaunas Radviliškis I Kretingos aps. II Tauragės aps. III Tauragės aps. IV Šakių aps. Mokomasis karo laivas Prezidentas Smetona VRM kateriai Partizanas, Aitvaras, Žaibas, Šaulys, Savanoris, Lietuvaitė V VI Vilkaviškio aps. Marijampolės aps. IX X Trakų aps. Ukmergės aps. VII Seinų aps. XI Utenos aps. VIII Alytaus aps. XII Zarasų aps. Karo aviacijos štabas Kaunas Priešlėktuvinės apsaugos štabas Kaunas Kavalerija I ŽG 2 ŽE Kaunas 6 ŽE Panevėžys 8 ŽE Panevėžys II NG 1 NE Kaunas 5 NE Šiauliai 7 NE Kaunas III BG 3 BE Šiauliai 4 BE Šiauliai Panevėžys IV MG Kaunas Kaunas Šiauliai Kaunas Teritorinė oro sekimo tarnyba V. Jokubauskas, Kaunas 2 2 Alytus 3 3 Tauragė 317

319 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 3 priedas Lietuvos kariuomenės atsargos karių skaičius m m m m m. 318

320 Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju m. 4 priedas Lietuvos kariuomenės operacijų planas Nr. 3 L m. XX Pagrindinės galimo Lenkijos puolimo kryptys Pėstininkų divizija LR Vyriausybės ir centrinių valdžios įstaigų evakuacijos rajonas LR Prezidento evakuacijos vieta PAB Lietuvos kariuomenės gynybos linijos Pasienio apsaugos batalionas Kavalerijos pulkas Pėstininkų (priedangos) pulkas 319

321 Lietuvos Respublikos kariuomenė m. 5 priedas Lietuvos kariuomenės operacijų planas Nr. 2 V+L m. PAB Pagrindinės galimo Lenkijos puolimo kryptys Pagrindinės galimo Vokietijos puolimo kryptys LR Vyriausybės ir centrinių valdžios įstaigų evakuacijos rajonas Lietuvos kariuomenės Lietuvos kariuomenės gynybos linijos 1 1PB Divizijų ir brigadų štabai pagrindinių pajėgų sutelkimo rajonas LR Prezidento evakuacijos vieta Linkaičių ginklų dirbtuvės A Pėstininkų atsargos batalionas Artilerijos grupė Šarvuočių rinktinė Pėstininkų pulkas A Pasienio apsaugos batalionas Lietuvos karo aviacijos bazės, aerodromai Kavalerijos pulkas Kavalerijos atsargos eskadronas 320

322 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje * Gediminas Vitkus ** Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Įvadas Vargu ar yra pagrindas abejoti, kad tikrai nemažai nuveikta tyrinėjant karų, kuriuose vienaip ar kitaip dalyvavo Lietuva, istoriją. Bet tuo pat metu galima greitai įsitikinti, kad ne mažiau įdomių atradimų mūsų dar laukia ir gana daug lieka iki galo neatsakytų klausimų. Tokios mintys atėjo į galvą geriau susipažinus su 2010 metais JAV išleista knyga 1, skirta jau nuo 1963 metų vykdomo kiekybinio karų tyrinėjimo projekto Karo koreliatai (angl. Correlates of War, toliau COW) rezultatams pristatyti. Ši knyga ypač įdomi, nes ji tarsi patvirtina, kad 1963 metais Mičigano universiteto politologo J. Davido Singerio ( ) inicijuotas projektas sėkmingai plėtojamas iki šiol ir neatrodo, jog ateityje jis bus pamirštas. Tai jau trečiasis projekto pagrindu parengtos publikacijos leidimas. Jis vertas ypatingo dėmesio dėl to, kad pasirodė po gana ilgokos pauzės, nes pirmosios dvi knygos skaitytojus pasiekė atitinkamai dar ir metais. Žinoma, visų su šiuo leidiniu ir apskritai su COW projektu susijusių įdomybių čia neaptarsime. Juolab kad jau turėjome progą tai padaryti kitur 4. Tačiau šį kartą norėtųsi atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad apskritai šis projektas, kuris jau tapo pačius įvairiausius tikslus puoselėjančių karo tyrėjų * Autorius dėkoja istorikams Virgilijui Pugačiauskui ir Rimantui Jokimaičiui už vertingas pastabas dėl ankstesnės šio straipsnio versijos. ** Gediminas Vitkus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros vedėjas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius 1 Sarkees M. R., Wayman F. W., Resort to War: a Data Guide to Inter-state Extra-state, Intrastate, and Non-state Wars, , CQ Press, Singer J. D., Small M., The Wages of War: Statistical Handbook, New York, etc: John Willey & Sons, Small M., Singer J. D., Resort to Arms: International and Civil Wars, , Sage, Vitkus G., Naujas biheviorizmo gūsis karo studijose, Politologija, 2010, nr. 4 (60), p

323 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose referencijos objektu, neabejotinai gali pasitarnauti ir tiems, kurie tyrinėja ir atskirų valstybių nacionalinę kariavimo patirtį. Kaip tik tai ir paskatino mus įdėmiau pažvelgti į lietuviškus COW puslapius. Tą ir padarysime netrukus, bet prieš tai dar šiek tiek trumpai pasiaiškinsime COW projekto sumanymą, taikomus duomenų rinkimo principus ir metodiką. 1. COW ilgiausiai vykstantis karų tyrinėjimo projektas 1.1. COW projekto sumanymas ir rezultatai Pradinis COW projekto tikslas buvo labai ambicingas. Projekto iniciatoriai Singeris ir jo kolegos gana kritiškai žiūrėjo į ankstesnius karų tyrinėjimus, todėl jiems ir kilo sumanymas patikrinti praeities tyrėjų ir mąstytojų paskelbtas išvadas apie karų priežastis ne analizuojant dar vieną konkretų karą ir ne rašant dar vieną traktatą apie žmogaus ar tarptautinės sistemos prigimties ydingumą, bet nuosekliai tiriant visus (!) žmonijos istorijoje vykusius karus ir indukcijos metodu bandant nustatyti, ar iš tiesų egzistuoja kokios nors bendros, visiems karams būdingos, priežastys. Jie tikėjosi, kad ankstesnių tyrinėjimų trūkumus turėtų padėti įveikti pagal visas mokslinio tyrimo proceso procedūras atliktas griežtas ir nuoseklus patikimų empirinių duomenų apie įvykusius karus kaupimas. Tik surinkus ir suvedus duomenis į bendrą duomenų bazę, atsiranda pagrindas suformuluoti empiriškai pagrįstus apibendrinimus ir įvardyti svarbiausius karo koreliatus. Pavyzdžiui, remiantis tokiais duomenimis, jų nuomone, jau būtų galima ne spekuliatyviai, bet moksliškai nustatyti: kaip siejasi valstybių įsitraukimo į karą laikas ir tarptautinės sistemos poliškumo pobūdis; ar pastebimas koks nors karų dažnumo ir intensyvumo cikliškumas; kurios valstybės labiau linkusios spręsti konfliktus karine jėga; koks yra ryšys tarp aukų skaičiaus ir noro bet kokia kaina siekti pergalės; kaip valstybių sprendimą įsitraukti į karą veikia priklausomybė aljansams ir t. t. Galiausiai, apibendrinus visus gautus rezultatus, tyrimas galėtų būti vainikuojamas bendros ir išsamios teorijos, paaiškinančios, kaip, kodėl ir kada kyla karas, formuluote. Šioje teorijoje, remiantis jau ne spekuliacijomis, o empiriniais duomenimis, galėtų būti įvardyti veiksniai, kurie labiausiai koreliuoja su valstybių sprendimu imtis karo veiksmų, ir jų kombinacija, dėl ko labai padidėja karo tikimybė. Idealiu atveju politikos formuotojai, remdamiesi šia teorija, galėtų prognozuoti ateities karus ir užkirsti jiems kelią. Žinoma, šiandien jau aišku, kad COW projekto įgyvendintojų viltys, jog 322

324 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje sukaupus numatytus duomenis pavyks suformuluoti vieną visas karų priežastis apimančią teoriją, buvo gerokai perdėtos. Išvados dėl karo priežasčių koreliacijų nebuvo tokios įspūdingos ir nesukėlė revoliucijos karo studijų srityje, kaip kad galbūt sumanytojai iš pradžių vylėsi. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, kartą prasidėjęs šis projektas išryškino kitą, kiek nelauktą, dalyką jis atskleidė, kad apie karus vis dėlto žinome daug mažiau, negu iš pradžių manėme. Tai turbūt ir buvo pagrindinė priežastis, kuri paskatino projektą toliau tęsti ir plėtoti. Tiesa, pristatant projektą dar reikėtų pažymėti, kad, žinoma, COW nėra pirmasis ir vienintelis bandymas remiantis kiekybiniais metodais imtis karų ir konfliktų priežasčių analizės. Singerio sumanymui svarbų impulsą suteikė jo pirmtakai Pitirimas Sorokinas ( ), Quincy Wrightas ( ) ir Lewis Richardsonas ( ), kurie savo darbuose ėmėsi sistemingai kaupti statistinius duomenis apie ginkluotus konfliktus 5. Tačiau, nepaisant to, COW vis tiek tapo išskirtiniu atveju metais pasirodžius pirmajai COW projekto pagrindu parengtai knygai, tai tapo savotišku impulsu, toliau skatinusiu naujus empirinių duomenų apie ginkluotus konfliktus kaupimo ir apibendrinimo projektus. Dabar tokių projektų pagrindu sukurtų duomenų rinkinių, kurie siekia aprėpti viso pasaulio įvykius ir konfliktus, suskaičiuotume per keliasdešimt 6. Tačiau nepaisant dabar jau sukauptų duomenų rinkinių įvairovės ir gausos, COW ir toliau lieka vienu iš autoritetingiausių, plačiausiai referuojamų ir nuolat plėtojamų duomenų rinkinių. Tai lėmė tiek jo aprėptis (nuo 1816 metų, nes daugumoje kitų projektų duomenys kaupiami daugiausia nuo Antrojo pasaulio karo pabaigos), tiek nuolat vykstantis duomenų bazės atnaujinimas, plėtojimas bei su pagrindiniais duomenimis apie karus susijusių duomenų (related data) rinkinių (materialinės valstybių galimybės kariauti, valstybių sąjungų ir diplomatinio atstovavimo formos, narystė tarptautinėse organizacijose, teritorinė kaimynystė, kultūrinės grupės, prekyba ir kt.) for- 5 Žr. Sorokin P. A., Social and Cultural Dynamics, vol. 3, Fluctuation of Social Relationship, War and Revolution, New York: American Book, 1937; Wright Q., A Study of War, 2 nd ed., 2 vols., Chicago: University of Chicago Press, 1965; Richardson L. B., Arms and insecurity: a Mathematical Study of the Causes and Origins of War, Ann Arbor, Mich, reprinted for Boxwood Press by University Microfilms International, 1978; Richardson L. B., Statistics of Deadly Quarrels, Pittsburgh: Boxwood Press, Išsamiau susipažinti su šiais duomenų rinkiniais galima: Eck K. (1995), Beginner s Guide to Conflict Data: Finding and Using the Right Data Set, Uppsala Conflict Data Program Paper # 1, Taip pat galima žr.: COW Home Page,

325 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose mavimas 7. Taip ilgainiui COW tapo milžiniška sukauptos ir labai nuosekliai susistemintos apie visus pasaulyje po 1816 metų įvykusius karus informacijos, kuri iki tol buvo išbarstyta daugybėje šaltinių, saugykla. Pirmoje projekto pagrindu 1972 metais išleistoje knygoje pristatyti nuo 1816 iki 1965 metų įvykusių karų analizės rezultatai. Tuomet tyrinėtojai surinko prieinamus duomenis apie tuo laikotarpiu įvykusius tarptautinius intrasisteminius (t. y. tarpvalstybinius) ir ekstrasisteminius (t. y. kolonijinius, arba imperialistinius) karus, kurių užregistruoti nuotoliai buvo didesni negu 1000 karių. Iš viso nustatyta, kad per šį laikotarpį įvyko 93 taikomus kriterijus atitinkantys karai, iš jų 50 buvo intrasisteminiai ir 43 ekstrasisteminiai. Antrojoje po dešimties metų išleistoje knygoje naudotą klasifikaciją autoriai dar išplėtė ir pilietinių karų kategorija. Taip į bendrą aiškinamąją struktūrą (general explanatory framework) buvo siekiama įtraukti ir šį gana paplitusį jėgos naudojimo pasireiškimo tipą, kurio kaip ilgalaikio istorinio fenomeno kiekybiniu požiūriu iki tol niekas netyrinėjo ir nebandė sukurti tam reikalingos detalios longitudinės duomenų bazės 8. Taip 1982 metais išleistoje knygoje jau aprėptas laikotarpis nuo 1816 iki 1980 metų. Per tą laiką užregistruota 118 tarptautinių (intra- ir ekstrasisteminių) karų. Taip duomenų bazę papildė informacija apie 106 pilietinius karus. Nors, kaip jau minėta, parengus išsamų duomenų apie karus rinkinį nebuvo sukurta nauja teorija, bet pagrindinė karų duomenų bazė ir toliau buvo nuolat atnaujinama metais atnaujintą metų laikotarpio duomenų bazę, kurią sudaro 401 karo (79 tarpvalstybinių, 108 ekstravalstybinių ir 214 vidaus karų) duomenys, parengė Singerio ir Smallo bendraminčiai Meredith R. Sarkees ir Frankas W. Waymanas 9. Tie patys autoriai parengė ir čia jau minėtą trečiąjį 2010 metų knygos leidimą, t. y. tęsia anksčiau pradėtą darbą. Dabar jau aprėptas 192 metų laikotarpis nuo 1816 iki 2007 metų. Dar įspūdingesnis į duomenų bazę įtrauktų karų skaičius 655: 95 tarpvalstybiniai, 163 ekstravalstybiniai, 335 vidaus ir 62 nevalstybiniai karai, tarp jų, kaip netrukus galėsime įsitikinti, randame vienaip ar kitaip aptartus ir lietuvių karus. Bet prieš tai dar trumpai paaiškinsime, kaip šioje duomenų bazėje klasifikuojami karai. 7 Su visais šiais susijusių duomenų rinkiniais dabar galima susipažinti nuolat veikiančioje projekto interneto svetainėje 8 Small M., Singer J. D., Resort to Arms: International and Civil Wars, , p Žr. Sarkees M. R., Wayman F. W., Singer J. D., Inter-State, Intra-State, and Extra-State Wars: A Comprehensive Look at Their Distribution over Time, , International Studies Quarterly, 2003, vol. 47, no. 1, p

326 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje 1.2. COW karų klasifikacija Siekdami užsibrėžto tikslo Singeris ir jam talkinti pradėjęs istorikas Melvinas Smallas (g. 1939) nuo pat pradžių nuosekliai rėmėsi gerai apgalvotu teoriniu duomenų apie karus pagrindu. Jie pirmiausia apsisprendė, kad karu bus laikomas ne bet koks ginkluotas konfliktas, kurio metu šaudoma ar būna aukų. Buvo nuspręsta, kad karu, kuris galėtų būti traukiamas į duomenų rinkinius ir po to pagal įvairius parametrus koduojamas ir analizuojamas, būtų laikomas tik toks reguliarių karinių junginių susidūrimas, kurio metu patiriami gana dideli su mūšiais susiję nuostoliai. Karu, kuris gali būti įtrauktas į duomenų rinkinį, projekto iniciatoriai nusprendė laikyti tik tokį ginkluotą konfliktą, kurio metu dalyvaujančios šalys dėl karo veiksmų prarado ne mažiau kaip 1000 karių 10. Taikių civilių gyventojų aukos čia neskaičiuojamos. Ši pradinė Singerio ir Smallo nuostata ir toliau liko nepakitusi per visą projekto gyvavimo laiką. Iki šiol karu sutarta laikyti tokį ginkluotą susidūrimą, kurio metu kariaujančios šalys patyrė ne mažiau kaip 1000 su mūšiais susijusių aukų suminius nuostolius per ne ilgesnį kaip metai laikotarpį nuo karo pradžios. Kiekviena atskira valstybė ar kitoks darinys bus laikomi karo dalyviais, jeigu prarado daugiau kaip 100 kovotojų arba į karo veiksmus įtraukė daugiau kaip 1000 karių. Be apsisprendimo dėl pagrindinio karo kriterijaus, projekto kūrėjai Singeris ir Smallas išplėtojo karų klasifikaciją, kurios pagrindiniu kriterijumi buvo pasirinkta karų dalyvių tipologija, pagrįsta tam tikra tarptautinės sistemos samprata. Pasak projekto kūrėjų, karo dalyvis gali būti bet kuris politinis darinys (entity), jeigu jis, nepriklausomai nuo statuso, turi pakankamai gyventojų (ne mažiau kaip 0,5 mln.), kas suponuotų pakankamas fizines galimybes siekti savo politinių tikslų naudojant ir karines priemones 11. Čia reikėtų paaiškinti, kad Singeris ir Smallas tarptautinėje socialinėje sistemoje skyrė net kelis analitinius lygmenis, iš kurių svarbiausi yra du tarptautinė sistema ir tarpvalstybinė sistema. Pirmoji apima visas valstybes ir visus kitus įmanomus politinius darinius, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neturi pripažintos valstybės statuso. Antroji tai tiktai tarptautiniu mastu pripažintos valstybės. Pripažinimo forma šiuo atveju priklauso nuo laikotarpio metais valstybėmis buvo laikomi tie politiniai dariniai, kuriuos pripažino pagrindinės didžiosios valstybės (tuomet pirmiausia Prancūzija ir Didžioji Britanija), o nuo 1920 metų valstybės, kurios beveik visos priklausė Tautų Lygai, o vėliau Jungtinėms Tautoms, arba (jeigu nepriklausė minė Singer J. D., Small M., The Wages of War: Statistical Handbook, p. 35. Ten pat, p

327 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose toms organizacijoms) buvo pripažintos bent dviejų didžiųjų valstybių. Kitais žodžiais tariant, politinio darinio priklausomybė tarptautinei sistemai dar nebūtinai reiškė, kad jis (nepripažinta valstybė, mandatinė teritorija, kolonija, okupuota teritorija ir kt.) priklauso tarpvalstybinei sistemai. Ši perskyra ir buvo pati svarbiausia, nes ji leido sugrupuoti visus tarptautinius karus į dvi kategorijas intrasisteminius (vykstančius tarpvalstybinės sistemos viduje tarp jos narių, kitaip tariant, tarpvalstybinius) ir ekstrasisteminius (t. y. vykstančius tarp valstybės tarpvalstybinės sistemos narės ir politinio darinio, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepriklauso šiai sistemai, kitaip tariant, kolonijinius, arba imperialistinius) karus. Tiesa, vėliau projekto kūrėjų šalininkai ir idėjos puoselėtojai nusprendė taikytą karų klasifikaciją šiek tiek modifikuoti. Atsižvelgiant į tai, kad pasaulyje didėja ne tarpvalstybinių, o būtent vidaus karų ir jų dalyvių įvairovė, buvo nuspręsta dar labiau išplėsti būtent vidaus karų kategoriją ir atitinkamai modifikuoti intrasisteminių (tarpvalstybinių) ir ekstrasisteminių karų definicijas. Dabar pagrindiniu karų klasifikacijos atskaitos tašku buvo pasirinkta jau ne tarptautinė ir tarpvalstybinė sistemos, o valstybė, kuri šiame projekte suprantama kaip vyriausybės valdomas teritorinis darinys 12. Atsižvelgiant į tai, kas yra karo dalyviai valstybės ar kas nors kita, ir yra skiriami keturi karų tipai, t. y. karai gali būti arba tarpvalstybiniai (kariauja dvi ir daugiau valstybių), arba ekstravalstybiniai (valstybės kariauja su valstybės statuso neturinčiais politiniais dariniais už savo teritorijos ribų) 13, arba vidaus (kariaujama pripažintos valstybės teritorijoje, t. y. pilietiniai, taip pat regioniniai ir tarpbendruomeniniai), arba nevalstybiniai (kariauja ne valstybės, bet kiti nevalstybiniai ar netgi neteritoriniai dariniai). Ši nauja keturlypė klasifikacija sudarė galimybes aprėpti praktiškai visus dabartiniame pasaulyje vykstančius karus, neatsižvelgiant į tai, kas ir kodėl kariauja, ir visą sukauptą informaciją sutalpinti keturiuose duomenų rinkiniuose COW karų kodavimas Apsisprendę dėl karų definicijos ir klasifikavimo sistemos projekto vystytojai toliau jau galėjo pradėti rinkti konkrečius duomenis apie konkrečius karus. Pirmas ir pats svarbiausias klausimas, kuris pirmiausia domino 12 Sarkees M. R., Wayman F. W., Resort to War: a Data Guide to Inter-state Extra-state, Intrastate, and Non-state Wars, , p Čia atkreipsime dėmesį į tai, kad ekstravalstybinių karų sąvoka nėra tapati anksčiau vartotai ekstrasisteminių karų sąvokai, nes pirmieji gali vyksti tik už šalies teritorijos ribų, o antrieji ir metropolijos teritorijoje. 326

328 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje COW kūrėjus, kiek kariaujančios pusės patyrė su mūšiais susijusių aukų. Tai ypač svarbus rodiklis, nes iš žuvusiųjų skaičiaus pirmiausia buvo sprendžiama, ar konkretus ginkluotas susidūrimas gali būti laikomas tikru karu ir traukiamas į duomenų bazę. Tam reikėjo kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar žuvusių karių skaičius buvo didesnis kaip 1000 aukų per metus. Antra, pagal su mūšiais susijusių karių žūčių skaičių buvo matuojamas ir įvertinamas karo intensyvumas ir žiaurumas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo atveju buvo skaičiuojami tik mūšiuose žuvę ar vėliau dėl mūšio lauke patirtų sužeidimų ar susirgimų mirę kariai, bet ne taikūs civiliai, net jeigu jie ir prarado gyvybes dėl karo veiksmų. Nesunku įsivaizduoti, kaip sudėtinga tokius skaičius gauti, nes būtų keista, kad vykstant karo veiksmams žuvusiųjų skaičiavimas būtų buvęs kažkieno pats svarbiausias užsiėmimas. O ir vėliau kariaujančių šalių pateikta informacija dažniausiai būna iškraipyta dėl politinių sumetimų. Tais atvejais, kai reikia pabrėžti priešo žiaurumą, saviškių aukų skaičius gali būti padidinamas, o kai reikia parodyti savo šaunumą logiška savo aukų skaičių sumažinti. Kaip pažymi 2010 metų knygos autoriai, jie pirmiausia ir daugiausia rėmėsi plačiai naudojamais karų aprašymais 14. Neradus pakankamai duomenų ten, buvo pasitelkiamos konkretiems karams ar netgi mūšiams skirtos istorikų monografijos. Na, o tais atvejais, kai duomenų taip ir nepavykdavo rasti, naudojantis kitais šalutiniais duomenimis (armijų dydis, medicinos technologijų išsivystymas, bendras ir pagrindiniuose mūšiuose nukentėjusiųjų žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius ir t. t.) tekdavo spėti apytikslį aukų skaičių 15. Antras projekto vykdytojus dominęs klausimas karo dalyvių statusas, t. y. kas konkrečiai su kuo kariavo, kaip turėtų būtų įvardytos kariaujančios pusės ir jų organizuotos karinės pajėgos. Nuo to, kas yra karo dalyviai, galiausiai priklauso ir karo tipas tarpvalstybinis, ekstravalstybinis, vidaus ar nevalstybinis. Šis klausimas COW mokslininkus paskatino sudaryti visų įmanomų karo dalyvių sąrašą. Žinoma, lengviausia suregistruoti ir suskaičiuoti valstybes tarpvalstybinės sistemos nares. Kiek sunkiau apibrėžti, kaip turi būti vertinami politiniai dariniai karo dalyviai, kurie neturi pripažintos valstybės statuso, tačiau yra pajėgūs dalyvauti karo veiksmuose. Galiausiai 14 Richardson L. B., Statistics of Deadly Quarrels, Pittsburgh: Boxwood Press, 1960; Wright Q., A Study of War, 2 nd ed., 2 vols., Chicago: University of Chicago Press, 1965; Kohn G. Ch., Dictionary of Wars, New York: Checkmark Books, 1999; Clodfelter M., Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Reference to Causality and Other Figures, , 2 nd ed., Jefferson, N. C.,: McFarland, 2002; Philip C., Axelrod A., Encyclopedia of Wars, vol. 1 3, New York: Facts on File, Sarkees M. R., Wayman F. W., Resort to War: a Data Guide to Inter-state Extra-state, Intrastate, and Non-state Wars, , p

329 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose buvo nuspręsta, kad iš principo lemiamas kriterijus čia bus geografinė kovojančios šalies teritorijos padėtis. Jeigu ji nėra pripažintos valstybės integrali dalis, tuomet ekstravalstybinio karo dalyviais bus laikoma valstybė (viena kariaujanti šalis) ir tam tikras politinis darinys (kita konflikto šalis). Jeigu ji yra pripažintos valstybės integrali dalis, tada vyksta vidaus karas, o jo dalyviais bus laikoma valdžia ir savo politinių tikslų siekiantys sukilėliai. Tiesa, patys knygos autoriai pripažįsta, kad šis teritorinis kriterijus šlubuoja, nes sunku vienareikšmiškai apibrėžti įvairių Osmanų imperijos dalių statusą arba išspręsti Alžyro, kurį Prancūzija laikė integralia šalies teritorijos dalimi, problemą 16. Savo ruožtu, kiek užbėgdami už akių, pridursime, kad ne mažiau problemiška situacija, susijusi su karais, formaliai vykusiais Rusijos imperijoje arba Sovietų Sąjungoje. Trečias klausimas kas nešė pagrindinę kariavimo naštą (bulk of fighting) kyla tuomet, kai aprašomi sudėtingi karai (pavyzdžiui, pasauliniai), kuriuose dalyvauja daug valstybių ir netgi nevalstybinių darinių. Todėl atsižvelgiant į tai, kas neša pagrindinę kariavimo naštą, sprendžiamas ir karo tipo klausimas. Tačiau kaip nuspręsti, kaip nustatyti, kas iš tikrųjų neša pagrindinę kariavimo naštą? Ar tai šalis, kuri patiria daugiausia nuostolių? O gal ta, kuri įtraukė į kovos veiksmus didžiausias karines pajėgas? O gal ta karo dalyvė, kurios veiksmai padarė daugiausia nuostolių priešams? Čia dar galima diskutuoti, tačiau paprastai gyvenime nėra taip jau sunku atskirti, kas iš tikrųjų kariauja, o kas yra tiktai marginalai, kurie dalyvauja tik tam, kad iškeltų savo vėliavas. Šis klausimas ypač įdomus nagrinėjant praktiškai visus lietuvių karus, išskyrus partizaninį karą, kai lietuviai kovojo vienui vieni. Tačiau 19 amžiaus sukilimai, kurie vyko drauge su lenkais, ar Nepriklausomybės kovos, kurių pradžioje dalyvavo vokiečiai, šiuo požiūriu tikrai nagrinėtini. Ketvirtas klausimas karo trukmė. Tai, atrodytų, paprasčiausias klausimas. Belieka tiktai nustatyti karo veiksmų pradžią ir pabaigą bei galimas jų pauzes. Tačiau, pasirodo, ne taip paprasta nuspręsti, kokią datą galima laikyti karo pradžia. Viena vertus, karo pradžia galima laikyti teisinį karo paskelbimo aktą. Antra vertus, karas gali būti paskelbtas, bet mūšiai ir kiti karo veiksmai prasidėti daug vėliau. Tuomet karo pradžia reikėtų laikyti realių kovų pradžią. Pagaliau dar sunkiau datuoti karų (pavyzdžiui, Lietuvos partizaninį karą), kurie niekaip nebuvo paskelbti, pradžią. Tačiau bet kuriuo atveju karas laikomas vykstančiu tol, kol šalys praranda ne mažiau kaip 1000 karių aukų per metus. Karo pabaiga atitinkamai gali būti arba paliaubos, arba susitarimas dėl ugnies nutraukimo, arba taikos sutartis, arba 16 Ten pat, p

330 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje tiesiog nutrūkę karo veiksmai pajėgoms išsikvėpus (ypač tai būdinga vidaus karams), kai jokie kariaujančių šalių susitarimai iš viso nepasirašomi, bet karių aukų skaičius nesiekia 1000 per metus. Penktas klausimas karo transformacija. Šis klausimas susijęs su didele karų įvairove ir tuo, kad kartais sunku konkrečius karus priskirti vienai ar kitai kategorijai. Tai nutinka ypač tuomet, kai keičiasi kokio nors konkretaus karo dalyvio statusas arba į jį įsitraukia nauji skirtingo statuso dalyviai. Taip vidaus karas, įsitraukus užsienio valstybei, gali virsti tarpvalstybiniu karu arba, priešingai, pasibaigus tarpvalstybiniam karui, gali prasidėti ekstravalstybinis, arba vidaus karas, kai vyriausybei tenka susiremti su jai besipriešinančiais sukilėliais. Knygos autoriai pažymi, kad šį momentą kartais gana sunku užfiksuoti, tačiau, jų manymu, šiuo atveju ypač svarbus pagrindinės kariavimo naštos (žr. trečiąjį klausimą) kriterijus 17. Galiausiai šeštasis klausimas karo iniciatoriai ir rezultatas. Karo iniciatorius tai šalis ar politinis darinys, kuris pradėjo karą. Nebūtinai tai iš karto akivaizdu, nes karo provokatorius ne visada yra jo iniciatorius, tačiau ilgainiui tai vis tiek paaiškėja ir užfiksuojama istorikų tyrimuose. Tačiau tai, žinoma, ne kiekybinis, o kokybinis vertinimas. Lygiai taip vertinamas ir karo rezultatas bei nustatomas karo laimėtojas ir pralaimėtojas. Tačiau netrūksta ir atvejų, kai karas baigiasi lygiosiomis, t. y. kai nė viena iš pusių nepasiekia savo politinių tikslų, o karo pabaiga reiškia tik prieškarinės padėties atkūrimą (pvz., m. Korėjos karas). Taigi šie ir kiti konkretūs klausimai keliami tiriant kiekvieną tyrėjų akiratin patekusį karą, kad vėliau būtų galima suformuluoti ir bendresnes išvadas, tinkančias apskritai visiems karams. Bet, žinoma, nesunku pastebėti, kad toli gražu nėra paprasta atsakyti į šiuos klausimus, kai kalbama apie konkretų karą. Tuo nesunkiai galėtume įsitikinti, jeigu savęs paklaustume, ar į visus šiuos klausimus galime aiškiai ir tiksliai atsakyti, jeigu keltume juos norėdami apibūdinti Lietuvos kariautus karus. Tačiau, šiaip ar taip, tam tikrus atsakymus, susijusius su lietuvių karais, vis dėlto COW duomenų rinkiniuose randame. Todėl turime ir puikią progą palyginti šią informaciją su tuo, ką patys žinome apie savo karus. Ir netruksime įsitikinti, kad tai, kas žinoma ir akivaizdu mums, dar nebūtinai žinoma ir akivaizdu kitiems. 17 Ten pat, p

331 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose 2. Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis ir COW Nors Lietuva nedidelė ir taikinga šalis, gerai žinome, kad tiek 19-ajame, tiek 20-ajame amžiuje lietuviams teko nemažai pakariauti. Nuo 1816 iki 2007 metų, jeigu neskaitysime karų, kuriuose mūsų tėvynainiams teko savo noru arba prievarta kovoti su svetimomis vėliavomis ir dėl svetimų interesų, dalyvauta net keturiuose didelio masto karuose, kuriuose buvo kovojama su Lietuvos vėliava ir kurių aukų skaičius viršijo 1000 kovotojų per metus. Šie karai gerai žinomi ir, iš pirmo žvilgsnio atrodo, išsamiai ištyrinėti tai metų ir metų sukilimai, metų Nepriklausomybės karai su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija ir pagaliau metų Lietuvos partizaninis karas su Sovietų Sąjunga. Iš karto pasakysime, kad tik paskutinėje COW pagrindu parengtoje knygoje visi keturi karai vienaip arba kitaip paminėti. Trys ankstesni (išskyrus paskutinį partizaninį karą) vienaip ar kitaip minimi ir ankstesnėse 1972 ir 1982 metų Singerio ir Smallo parengtose knygose ir metų sukilimai Šių karų aprašymai labai panašūs, todėl juos aptarsime drauge metų sukilimas visuose trijuose knygos leidimuose buvo įvardytas kaip 1831 metų Pirmasis lenkų karas (The First Polish War of 1831) 18. Analogiškai metų sukilimas kaip metų antrasis lenkų karas (The Second Polish War ) 19. Šie pavadinimai neturėtų stebinti, nes Lietuvos, kaip atskiro geopolitinio vieneto, išskyrimas tuomet buvo sunkiai įsivaizduojamas. Tačiau labiau nusivilti tenka perskaičius 2010 metų knygos leidime pateiktus šiek tiek išsamesnius šių karų pristatymus (narratives). Ten, deja, aprašomi tik su įvykiais Lenkijos karalystėje susiję karo veiksmai, o Lietuva apskritai neminima. Tad vien jau šiuo požiūriu pateikta informacija galėtų būti tikslinama. Manytume, kad būtų įdomu įvertinti būtent Lietuvos kovotojų indėlį į bendrą kovą ir palyginti ją su Lenkijos įnašu. O knygoje randame tik apibendrintą informaciją: nurodoma, kad per 1831 metų karą, kuris vyko beveik metus, žuvo lenkų ir rusų, o per metų karą, vykusį kiek ilgiau nei metus, 6500 lenkų ir rusų. Šiuos skaičius autoriai pateikė remdamiesi gana plataus spektro gau- 18 Sarkees M. R., Wayman F. W., Resort to War: a Data Guide to Inter-state Extra-state, Intrastate, and Non-state Wars, , p Ten pat, p

332 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje siais šaltiniais. Apibūdinant 1831 metų karą, be pagrindinių statistinių duomenų rinkinių, remiamasi anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis išleistomis studijomis apie metų įvykius ir tuometę Rusijos imperiją 20. Apie metų karą duomenys pateikiami remiantis kiek kuklesniu šaltinių sąrašu 21. Tačiau nesunku pastebėti, kad tiek vienu, tiek kitu atveju autoriai nesinaudojo nei rusų, nei lenkų, nei lietuvių kalba skelbtais tyrimais. Tad šiuo požiūriu irgi dar būtų galima daug nuveikti, siekiant patikslinti kovojusių šalių patirtus nuostolius. Pavyzdžiui, Rusijos tyrėjai pateikia ganėtinai skirtingus duomenis ir mano, kad Vakaruose išspaudintose studijose apie lenkų karus žuvusiųjų skaičiai buvo pernelyg išpūsti. Borisas Urlanis, remdamasis rusiškais šaltiniais, teigia, kad per metų sukilimą žuvo daugiau kaip 6000 rusų karių, o keturiuose pagrindiniuose mūšiuose lenkų nuostoliai buvo 13 % didesni negu rusų. Dėl to galima tvirtinti, kad bendras žuvusiųjų skaičius šiame kare siekė O metų sukilimo metu, Urlanio nuo- 20 Hordynsky J., History of Late Polish Revolution, Boston: Carter and Hendle, 1832; Brzozowski M., La Guerre de Pologne en 1831, Leipzig: Brockhaus, 1833; Gnorowski S. B., Insurrection of Poland London: James Ridgeway, 1839; Puzyrewski A., Der Polnisch-Russische Krieg, 1831, 3 vols., Vienna: Kreisler and Groger, 1893; Schiemann T., Geschichte Russlands Unter Kaiser Nikolaus I, vol. 3. Berlin: George Reimer, 1913; Reddaway W. F., et. al., eds., The Cambridge History of Poland, Cambridge: Cambridge University Press, 1941; Grunwald C., Tsar Nicholas I, New York: Macmillan, 1955; Leslie R. F., Polish Politics and the Revolution of November, 1830, London: London University, 1956; Curtis J. S., The Russian Army under Nicholas I, Durnham N. C.: Duke University Press, 1965; Clodfelter M., Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Reference to Causality and Other Figures, , Jefferson, N. C.: McFarlan, 1992; Philip C., Axelrod A., Encyclopedia of Wars, vol. 1 3, New York: Facts on File, 2005; Stone R., A Military History of Russia from Ivan the Terrible to the War in Chechnya, Westport, Conn.: Praeger Security International, Edwards H. S., The Private History of Polish Insurrection, London: Saunders, 1865; Reddaway W. F., et. al., eds., The Cambridge History of Poland, Cambridge: Cambridge University Press, 1941; Florinsky M. T., Russia: A History and Interpretation, vols. 2, New York: Macmillan, 1953; Leslie R. F., Reform and Insurrection in Russian Poland, London: London University, 1963; Clodfelter M., Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Reference to Causality and Other Figures, , Jefferson, N. C.: McFarlan, 1992; Philip C., Axelrod A., Encyclopedia of Wars, vol. 1 3, New York: Facts on File, Урланис Б. Ц., Войны и народонаселение Европы: людские потери вооруженных сил Европейских странах в войнах XVII XX вв. (Историко-статисчическое исследование), Москва: Издателство социально-экономической литературы, 1960, с Taip pat galima žr. pakartotinį šios knygos leidimą: Урланис Б. Ц., История военных потерь. Войны и народонаселение Европы. Людские потери вооруженных сил Европейских стран в войнах XVII XX вв. (Историко-статисчическое исследование), Санкт-Петербург Москва: Полигон Аст, 1999, с

333 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose mone, bendras žuvusiųjų skaičius buvo Tačiau patys įdomiausi mums vis dėlto būtų pačių lietuvių tyrimai, kuriuose galbūt galima tikėtis rasti ir tiesiogiai su Lietuva susijusių duomenų, t. y. kiek karo veiksmuose, kurie vyko buvusios LDK teritorijoje ir kuriuose dalyvavo lietuvių pajėgos, žuvo karių. Jeigu 1000 aukų limitas būtų viršytas šiuo atveju tikrai reikėtų šį karą vadinti ne lenkų, o lenkų-lietuvių karu su Rusijos imperija. Tačiau lietuviškoje istoriografijoje mums nepavyko aptikti kokių nors konkretesnių duomenų. Viename iš išsamiausių darbų Felikso Sliesoriūro 1831 metų sukilimui skirtoje monografijoje 24 pateikta daug konkrečių duomenų apie atskirus karo veiksmų epizodus ir netgi apie kariavusių pusių nuostolius kiekvienu konkrečiu atveju. Tačiau, deja, autorius taip ir nesusumavo visų savo nustatytų su mūšiais susijusių aukų nuostolių. Todėl būtų labai įdomu, jeigu to laikotarpio specialistai suskaičiuotų ir įvertintų bei palygintų su kitų tyrimų rezultatais šiuos po kruopelytę jau gana senokai Sliesoriūno surinktus duomenis. Tas pats tiktų ir duomenims apie metų sukilimą Lietuvoje. Tiesa, šiuo atveju istoriografijoje pavyko aptikti apibendrintų skaičių, kuriuos 1958 m. pateikė Leonas Gentvila-Bičkauskas: Toli gražu neišsamiais šių [oficialių G.V.] šaltinių duomenimis, Lietuvoje ir Baltarusijoje 1863 laikotarpiu veikė 280 sukilėlių būrių, kurių eilėse kovėsi sukilėlių. <...> Istorinės literatūros duomenimis, Lietuvoje ir Baltarusijoje sukilimui malšinti buvo panaudota iš viso kareivių ir karininkų. <...> Oficialiais duomenimis, Lietuvoje ir Baltarusijoje susirėmimuose su kariuomene daugiau kaip 5934 sukilėliai buvo užmušti, daugiau kaip 733 sukilėliai sužeisti ir 1361 sukilėlis paimtas į nelaisvę. Vyriausybinės kariuomenės tikruosius nuostolius oficialūs šaltiniai aiškiai slepia, nurodydami, kad iš sukilimo malšintojų tik 261 žmogus buvo užmuštas, 916 žmonių sužeista ir 18 žmonių pateko į nelaisvę. Kad vyriausybinė kariuomenė turėjo didesnių nuostolių, rodė žuvusių kareivių bei karininkų lentelės, buvusios vienoje Vilniaus koplyčioje, kurią M. Muravjovas 1865 m. pastatė kritusių sukilimo malšintojų garbei Tačiau, be abejo, nuo šių tyrimų rezultatų paskelbimo praėjo nemažai laiko, todėl naujausių tyrimų apibendrinantus duomenis tikrai būtų įdomu kada nors išvysti. Ne mažiau įdomu būtų grįžti ir prie, atrodo, jau išspręsto klausimo kas tuose sukilimuose buvo kariaujančios pusės. COW sudarytojai trečiajame knygos leidime nurodo, kad ir vienu, ir kitu atveju kariaujančios pusės buvo Rusija ir lenkai. Aišku, nesunku suvokti, kas turima omenyje, kai minima Урланис Б. Ц., Тen pat, p Sliesoriūnas F., metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius: Mintis, Bičkauskas-Gentvila L., 1863 metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, p

334 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje Rusija. Tačiau visai aišku, kad duomenų rinkinio sudarytojai ne visai tiksliai suvokia, kas buvo lenkai. Viena vertus, Lenkija, o tiksliau Lenkija Lietuva, po 1816 metų nebepriklausė tarpvalstybinei sistemai. Antra vertus, bet kuriuo atveju ji (jos) priklausė tarptautinei sistemai, nes ir toliau reiškėsi kaip politinis darinys, turintis aiškius politinius tikslus ir, be viso kito, galintis mesti iššūkį valstybei tarpvalstybinės sistemos narei bei gana ilgai ir veiksmingai dalyvauti karo veiksmuose. COW duomenų bazėje šie nevalstybiniai politiniai dariniai skirstomi į dvi grupes geopolitinius vienetus ir neteritorinius darinius. Pirmieji susiję su konkrečia teritorija, o antrieji ne (pavyzdžiui, tarptautinės organizacijos ar teroristinės grupuotės). Turbūt nekyla abejonių, kad šio sukilimo atveju lenkai yra geopolitinis vienetas. Tačiau dabartinės istoriografijos kontekste šio vieneto teritorijos ribas tapatinti su vadinamąja kongresine Lenkija mažų mažiausiai nesusipratimas. Tam prieštarauja ne tik faktas, kad karas buvo apėmęs ne tik Lenkiją, bet ir buvusios LDK žemes, kurios buvo administruojamos jau kaip Rusijos gubernijos, bet ir tai, kad jis paliko gilų įspaudą ne tik lenkų, bet ir lietuvių tautos istoriniame likime. Nieko nuostabaus, kad to nesuvokia toli nuo mūsų dirbantys tyrėjai. O mums reikėtų kelti klausimą, ar mes patys tai visiškai įsisąmoninome. Šiuo požiūriu ypač įdomi ir vertinga Dariaus Staliūno studija Savas ar svetimas paveldas? 26, kurioje autorius atskleidžia, kaip nepalankiomis politinėmis sąlygomis ilgą laiką manipuliuota istorija ir kaip tai iškraipė m. sukilimo sampratą Lietuvoje. Belieka tik apgailestauti, kad neteko aptikti ko nors panašaus, kas būtų skirta m. sukilimui. Galiausiai paskutinė pastaba. Atkreipsime dėmesį į tai, kad abu karai priskirti vidaus karų kategorijai. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas gerai. Karai iš tikrųjų vyko imperijos viduje. Tačiau dėl to, kad karai vyko buvusios Lenkijos Lietuvos valstybės teritorijoje, ir turint omenyje, jog sukilimo tikslas buvo atsikratyti Rusijos valdžios ir atkurti nepriklausomybę, keistoka, kad autoriai šiuos karus laiko pilietiniais karais dėl vietinių reikalų (civil for local issues). Tai atrodo keista, nes pagal visus kriterijus šie karai labiau panašūs ne į vidaus, o į ekstravalstybinius karus, kai valstybė kovoja su kažkada valstybe buvusiu ir vėl šį statusą atgauti bandančiu geopolitiniu dariniu, kuris siekia ne pakeisti imperijos politiką, bet apskritai nuo jos atsiskirti. Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad kaip tik dėl to visai neatsitiktinai ankstesnėse knygos laidose šie karai kaip tik ir buvo priskirti ekstrasisteminių 26 Staliūnas D., Savas ar svetimas paveldas? m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta, Vilnius: Mintis,

335 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose karų kategorijai 27. Tačiau dabar, iš principo pakeitus karų tipologizavimo principus, jie atsidūrė vidaus karų grupėje. Žinoma, čia ne vieta kritikuoti sudarytojų sprendimą pasirinkti vienokias ar kitokias duomenų grupavimo taisykles. Tačiau formalus valstybių teritorijos (šiuo atveju Rusijos imperijos) vientisumo nuolatinis akcentavimas ir atsiribojimas nuo kariavusiųjų tikslų, mūsų nuomone, pernelyg didelė prasilenkimo su istorine tiesa kaina, kurią tenka mokėti už tai, kad sukurta tipologizavimo sistema būtų nuosekli. Atskirai aptarti reikėtų karų pradžios ir pabaigos datavimo principus. Knygoje 1831 m. karo pradžia laikoma 1831 m. vasario 7 d., o pabaiga 1831 m. spalio 18 d., m. karo pradžia 1863 m. sausio 22 d., o pabaiga 1864 m. balandžio 19 d. Gerai žinome, kad lenkų istoriografijoje 1831 m. sukilimas vadinamas Lapkričio sukilimu, nes jau 1830 m. tą mėnesį kilo jaunesniųjų lenkų karininkų maištas Varšuvoje. Tačiau pirmasis mūšis su Rusijos kariuomene įvyko 1831 m. vasarį. Bet vertėtų patikslinti, ar buvo kaip nors paskelbtas karas Rusijai, o gal Rusija išleido politinę karo veiksmų pradžią skelbiančią deklaraciją. Tie patys klausimai aktualūs ir aiškinantis dėl karų pabaigos datų. Manytume, kad atsakymus į visus klausimus ir reikalingus patikslinimus turėtume rasti istoriografijoje. Tačiau, pabandžius šiuos duomenis surinkti, nesunku įsitikinti, kad jie labai išsibarstę ir, tiesą sakant, niekada net nebandyti sisteminti laikantis tų pačių principų. Tą būtinai reikėtų padaryti, nes, remiantis COW, 19 a. sukilimai vyko tiktai Lenkijoje, o Lietuva tuo metu buvo labai taikingas (?) kraštas metų Nepriklausomybės karai Pirmojoje 1972 m. COW knygoje Lietuvos Nepriklausomybės karai nebuvo atskirai išskiriami nei kaip vienas karas, nei kaip karų grupė. Į duomenų bazę buvo įtrauktas visas laikotarpis nuo 1917 m. perversmo Rusijoje iki pat pilietinio karo pabaigos 1921 m. keistu pavadinimu Rusijos tautų (Russian Nationalities) karas. Galima manyti, kad į šį katilą pateko ir Lietuvos Nepriklausomybės karai. Taip pat nediferencijuotos liko Lenkijos, Latvijos ir Estijos kariautos kovos 28. Akivaizdu, kad tuomet tyrinėtojams trūko tikslesnių duomenų apie visą šią maišalynę, kuri sutapo ir su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, ir su Rusijos imperijos žlugimu, ir su Rusijos pilietiniu karu. Tuomet buvo tik užfiksuota, kad per šį karą žuvo apie kovotojų Singer J. D., Small M., The Wages of War: Statistical Handbook, p ; Small M., Singer J. D., Resort to Arms: International and Civil Wars, , p Singer J. D., Small M., The Wages of War: Statistical Handbook, p. 38, Ten pat, p

336 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje 1982 metų leidime matome labiau diferencijuotą paveikslą. Ten netgi randame paaiškinimą, kodėl 1918 metais nepriklausomybę paskelbusių Baltijos šalių kovos su Rusijos bolševikais, autorių nuomone, dar negali būti laikomos tarpvalstybiniais karais. Pasak autorių, sukilėlių grupuotė (faction) ar savo nepriklausomybę paskelbęs darinys tenkintų mūsų tarpvalstybinės sistemos nario kriterijus tik tuomet, jeigu tai būtų padaryta ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki karo veiksmų pradžios. Todėl Baltijos tautų kovos su Sovietų Rusija metais <...> priklauso kolonijinių karų kategorijai 30. Dėl to, jog nebuvo praėję šeši mėnesiai nuo nepriklausomybės paskelbimo dienos, t. y. kad neatitiko šio kriterijaus, nuo Rusijos tautų (Russian Nationalities) karo buvo atskirtas ir metų Rusijos Lenkijos karas. Tačiau, nepaisant to, išliko nepakitęs Rusijos tautų karo metu žuvusių karių skaičius Tačiau tuomet keista, kad šis reikalavimas netaikomas panašiu laiku savo nepriklausomybę paskelbusioms Baltijos šalims. Juk nuo Lietuvos Vasario 16-osios iki Rusijos bolševikų pajėgų pasirodymo gruodį buvo praėję daugiau negu šeši mėnesiai. Taigi, kaip matome, tikslesnių Lietuvos kariavimo istorijos duomenų minėtų knygų autoriai ir jų pagalbininkai turėjo gana mažai. Kadangi ankstesnėse knygose nėra konkrečių karų aprašymų ir atitinkamų bibliografinių nuorodų, iš bendro milžiniško literatūros sąrašo, pateikto knygos pabaigoje, sunku nustatyti, kuo konkrečiai vadovavosi autoriai. Tačiau bet kuriuo atveju galima su malonumu konstatuoti, kad situacija aiškiai tapo daug geresnė, kai 2010 metų leidinyje buvo pateikti esmingai patikslinti duomenys. Pažvelgę į bendrą tarpvalstybinių, ekstravalstybinių, vidaus ir nevalstybinių karų sąrašą 32, ne tik nebeaptiksime pramanyto Russian Nationalities War m. karo, bet vietoje jo tarpvalstybinių karų grupėje, greta jau anksčiau pripažinto Rusijos Lenkijos karo ( ) 33, rasime paminėtą Estijos Nepriklausomybės karą ( m.) 34 ir Latvijos Nepriklausomybės karą ( m.) 35, kurių metu šios šalys, palaikomos Vokietijos ir Suomijos, atrėmė Rusijos bolševikų puolimus. Tai rodo, kad duomenų rinkinio kūrėjai kur kas labiau įsigilino į to laikotarpio istorijos niuansus ir galėjo tiksliau aprašyti tuomet vykusias kovas Small M., Singer J. D., Resort to Arms: International and Civil Wars, , p. 53. Ten pat, p. 98. Sarkees M. R., Wayman F. W., Resort to War: a Data Guide to Inter-state Extra-state, Intrastate, and Non-state Wars, , p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p

337 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose Tačiau vis dėlto ten neišskirtos Lietuvos Nepriklausomybės kovos. Tačiau kaip atskiras ir gana daug aukų pareikalavęs karas (žuvo po 500 abiejų kariavusių pusių karių) aptartas 1920 m. Lietuvos Lenkijos karas 36. Jis COW duomenų bazėje yra vienintelis tarpvalstybinis karas, kuriame karo dalyve įvardijama Lietuva, kaip tarpvalstybinės sistemos narė. Todėl ypač įdomu pamatyti, kokie duomenys apie šį karą pateikti. Knygoje pateikiamame trumpame karo pristatyme (narrative) trumpai atpasakojamos Lietuvos ginčo su Lenkija dėl Vilniaus peripetijos, apibūdinamas Rusijos, Vokietijos ir Tautų Lygos vaidmuo, Lenkija įvardijama kaip konflikto iniciatorė ir revizionistė. Tačiau, nepaisant to, kad šis aprašymas pagrįstas autoritetingais šaltiniais 37, vis dėlto autoriams nepavyko išvengti kai kurių klaidų ir netikslumų. Tekste ne visai tiksliai nurodoma, kad iki 18 amžiaus pabaigos Lietuva buvo Lenkijos dalis 38. Antra, supainioti 1917 m. gruodžio 11 d. ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktai, nes Vasario 16 d. Aktas apibūdinamas kaip dokumentas, kuriuo Lietuva pasiskelbė nepriklausoma, bet Vokietijos proteguojama karalyste 39. Lietuvos Lenkijos karo kaip atskiro išskyrimas COW turėtų paskatinti mus dar kartą pamąstyti, ar tikrai Lietuvos Nepriklausomybės kovas derėtų laikyti vienu karu, ar trimis karais. Jeigu mūsų sąmonėje ir diskurse tai vienas karas, kariautas dėl to paties tikslo, galime konstatuoti, jog COW sudarytojai to nežino ir nesupranta. Arba, galimas dalykas, šis Nepriklausomybės kovų suskaidymas iš principo reiškia, kad Lietuvos kovos su bolševikais ir 36 Ten pat, p Mowat R. B., A History of European Diplomacy , London: E.Arnold, 1927; Langer W. L. European Alliances and Alignments, New York: Knopf, 1931; Rabinavisius H., The Fate of the Baltic Nations, Russian Review, 1943 Autumn, vol. 3, no. 1, p ; Page S. W., Lenin, the National Question and the Baltic States, , American Slavic and Eastern European Review, 1948 February, vol. 7, no. 1, p ; Davies N., White Eagle, Red Star: The Polish-Soviet War , New York: St. Martin s Press, 1972; Lieven A., The Baltic Revolution: Estonia, Latvia, Lithuania and the Path to Independence, New Heaven, Conn.: Yale University Press, 1994; White J. D., National Communism and World Revolution: The Political Consequences of German Military Withdrawal from the Baltic Area in , Europe-Asia Studies, 1994, vol. 46., no. 8, p ; Kohn G. Ch., Dictionary of Wars, New York: Checkmark Books, 1999; Hupchick D., Cox H., The Palgrave Concise Historical Atlas of Eastern Europe, Rev. and updated ed., New York: Palgrave, 2001; Clodfelter M., Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Reference to Causality and Other Figures, , 2 nd ed., Jefferson, N. C.,: McFarland, 2002; Palmer A., The Baltic: A New History of Region and its People, New York: Overlook Press, 2005; Philip C., Axelrod A., Encyclopedia of Wars, vol. 1 3, New York: Facts on File, Sarkees M. R., Wayman F. W., Resort to War: a Data Guide to Inter-state Extra-state, Intrastate, and Non-state Wars, , p Ten pat. 336

338 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje bermontininkais nelaikomos karais, nes nepareikalavo daugiau kaip 1000 su mūšiais susijusių karių aukų. Todėl šiuo požiūriu būtų svarbu surasti daugiau žinių ir patikrinti turimus duomenis apie tuo metu su mūšiais susijusių aukų skaičių. Deja, labai išsamioje Vytauto Lesčiaus knygoje, skirtoje Lietuvos kariuomenei Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, jokių bendrų duomenų apie su mūšiais susijusias aukas nepavyko rasti 40. Tačiau šiuo požiūriu labai informatyvus Jono Vaičenonio straipsnis apie Lietuvos kariuomenę 41, kuriame randame vertingų nuorodų į šaltinius 42 ir tyrinėtojų darbus 43, kuriuose pateikiamas ir tikslus žuvusiųjų, mirusių nuo žaizdų, dingusių be žinios sąrašas. Šiais duomenimis, kovose su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija žuvo 1444 kariai, šauliai ir partizanai, mirė nuo įvairiausių ligų. Tad karas nusinešė 4256 gyvybes. Buvo sužeista 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai, iš viso 2766 asmenys. Dingusių be žinios suskaičiuota Tačiau, kaip matome, ir šiuo palankiu atveju, kai gana tiksliai žinomi bent jau Lietuvos nuostoliai, vis dėlto daug kas lieka neaišku. Todėl verta toliau gvildenti, kiek nuostolių patirta kiekviename iš trijų Nepriklausomybės kovų etape, arba kare, ir kaip apskritai šie skaičiai koreliuoja su COW sudarytojų pateiktu Lietuvos Lenkijos karo aukų (500:500) skaičiumi. Tai, be abejo, padėtų ne tik duomenų bazės kūrėjams, bet ir mums patiems geriau suvokti šių kovų mastą ir užmojį metų partizaninis karas 1972 ir 1982 metų knygose Lietuvos partizaninis karas apskritai neminimas, nors jis vyko laikotarpiu, apie kurį buvo renkami duomenys. Priežastis turbūt akivaizdi autoriams ir tyrėjams tiesiog apie jį trūko informacijos. Tačiau 2010 metų knygoje šis karas jau pristatytas. Todėl tiems, kas domisi Lietuvos partizaniniu karu ir nori, kad ši kariavimo patirtis būtų pripažinta ir deramai įvertinta, šis įtraukimo į autoritetingą duomenų bazę faktas ypač reikšmingas. Kadangi informacijos apie šį karą knygoje pateikiama labai 40 Lesčius V., Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose , Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2004, žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 18 d. 41 Vaičenonis J., Lietuvos kariuomenės skaičiai m. // Karo archyvas, 2002, t. XVII, p , žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 18 d. 42 Savanorių žygiai, Kaunas, 1937, t. l, p. 55 (pakartotinis leidimas: Vilnius, 1991). 43 Statkus V., Lietuvos ginkluotos pajėgos m., Chicago, 1986, p. 33; Surgailis G., Lietuvos kariuomenė , Vilnius: Krašto apsaugos ministerija, 1998, p Vaičenonis J., Lietuvos kariuomenės skaičiai m. // Karo archyvas, 2002, t. XVII, p

339 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose nedaug, leisime sau pacituoti ją visą ištisai 45. VIDAUS KARAS # m. Miško brolijos karas Dalyviai: SSRS prieš Baltijos partizanus Datos: nuo 1945 m. gegužės 8 d. iki 1951 m. gruodžio 31 d. Su mūšiai susijusios žūtys: Baltijos partizanų , SSRS Kur kariauta: Europoje Iniciatorius: Baltijos partizanai Rezultatas: SSRS laimėjo Karo tipas: pilietinis dėl vietinių reikalų Pristatymas: Palei visą vakarinę Sovietų Sąjungos sieną per Antrąjį pasaulinį karą (tarpvalstybinis karas #139) susikūrė partizanų pajėgos, kurios priešinosi vokiečiams, o paskui sugrįžusiems sovietams. Baltijos valstybėse (Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) partizanai buvo vadinami Miško brolija (broliais). Ypač nuožmios Brolijos ir Sovietų armijos kovos vyko Lietuvoje pirmuosius dvejus su puse metų pasibaigus pasauliniam karui (1945 m. gegužės 7 d.). Vėliau jos tęsėsi mažesniu mastu m. sovietai galiausiai įveikė partizanus, tačiau patys patyrė daug nuostolių. Šaltiniai: Clodfelter M., Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Reference to Causality and Other Figures, , 2 nd edition, Jefferson, N. C.: Macfarland, 2002; Kaszeta D., Lithuanian Resistance to Foreign Occupation, , Lituanus, 1988, vol. 34, no. 3, p. 5 32; Kuodytė D., Tarčevskis R., The Unknown War: Anti-Soviet Resistance in Lithuania in , Vilnius: Genocide and Resistance Research Center of Lithuania, 2006; Nahaylo B., Swoboda V., Soviet Dis-union: A History of the Nationalities Problem in the USSR, New York: Free Press, 1990; Raun T. U., Estonia and Estonians, Stanford, Calif.: Hoover Institution Press, 1987; Stašaitis A., Lithuanian Struggle against Soviet Occupation , Baltic Defence Review, 2000, no. 3, p Taigi, kaip matome, nors informacija pateikta gana lakoniškai, bet ji labai iškalbinga ir kaip veidrodis atspindi COW duomenų bazės privalumus ir trūkumus. Tačiau, kaip jau buvo minėta, reikia teigiamai įvertinti tai, kad pagaliau tiek aukų nusinešęs karas yra užfiksuotas. Antra vertus, deja, vėl krenta į akis netikslumai ir diskutuotini vertinimai. Pirmiausia atkreipsime dėmesį į tai, kad netiksliai įvardytas SSRS oponentas Baltijos partizanai (Baltic guerillas). Gerai žinome, kad Lietuvos pasi- 45 Originalą žr. Sarkees M. R., Wayman F. W., Resort to War: a Data Guide to Inter-state Extrastate, Intra-state, and Non-state Wars, , p

340 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje priešinimas buvo išimtinai nacionalinis, orientuotas į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, o ne į regioninius, visoms Baltijos valstybėms reikšmingus reikalus 46. Tą patį galima pasakyti ir apie Latvijos ir Estijos pasipriešinimo judėjimą. Tiek latviai, tiek estai siekė atkurti savo nacionalines valstybes. Nors Latvijos ir Lietuvos partizanai šiek tiek bendradarbiavo 47, bet tai nereiškia, kad jų judėjimas iš principo buvo koordinuojamas iš vieno centro. Todėl atrodo, kad knygos autoriai tarsi fiksuoja ne realią padėtį, ne tai, kad partizanai kariavo savo nacionaliniuose karuose, bet atkartoja požiūrį Maskvos, kuriai visi partizaniniai karai vakarinėje imperijos dalyje iš tikrųjų buvo viena problema. Antra, manytume, kad netikslu karo pradžia laikyti 1945 m. gegužės 8 d. Galima suprasti duomenų bazės sudarytojų interesą, kad koduojant patogiau pasirinkti Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai Sovietų Sąjunga, baigusi vieną karą, galėjo stoti į kitą. Tačiau dėl patogumo negalima prasilenkti su istoriniais faktais. Aišku, kad nei Miško brolijos karo pradžios, nei pabaigos niekas nefiksavo jokiuose juridiniuose dokumentuose ar deklaracijose, tačiau galima pasiremti istorikų aptiktais ir užfiksuotais faktais ir jų interpretacijomis. Sprendžiant iš istorikų darbų, kai kurie iš jų linkę karo pradžia laikyti jau Raudonosios armijos įžengimo į Lietuvą dieną 1944 m. liepos 13 d. 48 Tačiau galbūt tikruoju karo Lietuvai paskelbimu galima laikyti 1944 m. liepos 26 d. SSRS valdžios paskelbtą Lietuvos vyrų mobilizaciją į SSRS kariuomenę ir pradėtas vykdyti baudžiamąsias operacijas. Kaip teigiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje : iš numatytų (25 000) šauktinių registruotis atvyko tik ~ Nepaklusę šaukimui vieni slėpėsi namuose, kiti pradėjo telktis miškuose į būrius, ieškoti ryšių su partizanais. NKVD kariuomenė, SMREŠ (karinė žvalgyba) ėmė gaudyti, žudyti besislapstančius vyrus <...> Baudžiamosios operacijos vykdytos masiškai Lietuvoje buvo sulaikyta ~ žmo- 46 Gaškaitė-Žemaitienė N., Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio strategija, Genocidas ir rezistencija, 1999, nr. 1(5), Movement%20for%20the%20Liberation%20of%20Lithuania, žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 18 d. 47 Strods H., Latvijas nacionalo partizanu karš, , Rīga: Preses nams, 1996, 576 l. (Cit. pagal: A. Anušausko parengtą knygos recenzija. Žr. Genocidas ir rezistencija, 1997, nr. 1, %E2%80%9CPreses%20nams%E2%80%9D,%201996,%20576%20lpp), žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 18 d.. Noormets T., Ginkluotasis pasipriešinimo sąjūdis ir partizaninis karas Estijoje 1941 m., Genocidas ir rezistencija, 1997, nr. 2, Anušauskas A., Ginkluotos kovos dėl Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos nepriklausomybės, Genocidas ir rezistencija, 1997, nr. 2, žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 18 d. 48 Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B., Lietuvos partizanai m., Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996; Anušauskas A., et al., Lietuva : okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras,

341 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose nių, iš jų buvo suimti 49. Taigi panašu, kad mobilizacijos paskelbimas ir buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi lietuvius vyrus iš tiesų kažką daryti ir pradėti ginklu priešintis. Ir tai tikrai prasidėjo nelaukiant Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kaip ir pradėjusi siautėsi NKVD kariuomenė nelaukė, kol Raudonoji armija paims Berlyną. Ne mažiau diskutuotina ir partizaninio karo pabaigos data. Mindaugas Pocius tvirtina, kad karo pabaiga laikytinas 1953 m. rugpjūtis, kai MGB sunaikino pakutinę vadovaujančią struktūrą Žemaičių apygardos štabą. Su jo žūtimi baigėsi organizuotas pasipriešinimas. Pavienės partizanų grupės išsilaikė dar keletą metų, tačiau jos tarpusavio ryšių nepalaikė ir ginkluotų veiksmų nebevykdė 50. Tačiau šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į tai, kad COW sudarytojai karais laiko tik tokius ginkluotųjų pajėgų susidūrimus, kai kovotojų žūčių skaičius viršija 1000 per metus. Todėl siekiant tiksliai datuoti karo pabaigą ypač svarbi kovose žuvusiųjų statistika. Bet, kaip netrukus galėsime įsitikinti, ir čia yra daug neaiškumų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasirodė nemažai naujų ir, svarbiausia, paremtų anksčiau neprieinamais šaltiniais publikacijų apie Lietuvos partizaninį karą, todėl dabar COW duomenų bazėje pateikiamus skaičius galima palyginti su Lietuvos istorikų nustatytais skaičiais. Duomenų bazės autoriai nurodo, kad Baltijos partizanai metais patyrė 17700, o SSRS su mūšiais susijusių aukų. Lietuvos istorikų darbuose minimi tik šie su Lietuvoje vykusiomis kovomis susiję skaičiai: Metai Partizanai 51 SSRS 52 Iš viso Iš viso: Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 13, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p Pocius M., Kita Mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu metais, Vilnius: LII leidykla, 2009, p.47. Taip pat. žr. Gaškaitė N., Pasipriešinimo istorija metai, 2-as papildytas leidimas, Vilnius: Aidai, 2006, p

342 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje 51 Jeigu taikytume COW karų definicijos principą (ne mažiau kaip 1000 aukų per metus), galėtume konstatuoti, kad Lietuvos partizaninis karas vyko tik metais, o nuo 1950 metų su mūšiais susijusių aukų skaičius jau nebesiekė taikomo limito ribos. Tokiu atveju kariaujančiųjų nuotoliai būtų: partizanų (tik lietuvių, o ne Baltijos) 18223, SSRS 4258 aukos. Antra vertus, jeigu atidžiau peržvelgtume duomenų bazėje užfiksuotą metų laikotarpį, pastebėtume, kad knygoje nurodytas aukų skaičius gerokai prasilenkia su Lietuvos istorikų turimais duomenimis. Per knygoje nurodytus metus žuvo Baltijos partizanų, o Lietuvos istorikų turimais MVD (Raslano) duomenimis, vien lietuvių partizanų žuvo Tačiau knygoje nurodyti sovietinių okupantų nuostoliai gerokai viršija Pociaus surinktus duomenis. Jo surinktais duomenimis, metais žuvo tik 4181 sovietų karys. Akivaizdu, kad šie duomenų nesutapimai liudija, jog esama statistika turėtų būti dar gerokai tikslinama siekiant, kad išryškėtų bendras vaizdas ir nebūtų apsiribojama atskirų epizodų detalėmis ir smulkmenomis. Šia proga tenka pažymėti, kad renkant statistinius duomenis apie Lietuvos partizaninį karą, kaip ir visais kitais panašiais atvejais, susiduriama su duomenų patikimumo problema. Kaip taikliai pažymėjo istorikas Juozas Starkauskas, vienintelė istorikams prieinama statistika čekistinė deja, yra visiškai nepatikima. Pasak istoriko, net tuo pačiu metu to paties čekisto pasirašytų pažymų duomenys kartais skiriasi proc. Yra duomenų, kurie įvairiose pažymose skiriasi 2 3 kartus. <...> sovietų štabai naudodavo painią skaičiavimo metodiką. Atskirai buvo skaičiuojami kariai, žuvę puolant partizanams, ir atskirai jiems paties puolant partizanus. Oficialiose suvestinėse buvo pateikiami tik pastarieji skaičiai 52. Todėl nekritiškai naudojantys šią statistiką ir pasiduodantys jos valiai tyrėjai rizikuoja pateikti vienpusį vaizdą, kaip kad, mūsų nuomone, atsitiko Mindaugui Pociui 51 Šių skaičių šaltinis Lietuvos SSR MVD pažyma apie kovos su sovietiniu pogrindžiu 1944 m. liepos 15 d m. spalio 25 d. rezultatus. Dokumentą pasirašė Lietuvos SSR MVD 4 valdybos viršininkas majoras Raslanas ir patvirtino LSSR MVD 4 valdybos operatyvinis įgaliotinis vyr. lt. Belovas (buv. LSSR VSKA. F.3. B.56/43 T.3 L.1). Dokumentas skelbtas: Anušauskas A. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas metais, Vilnius: Mintis, 1996, p Taip pat skelbtas: Gaškaitė N., Kašėta A., Starkauskas J., sudar., Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose metais, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996, p Starkauskas J., Čekistinė kariuomenė Lietuvoje metais: NKVD-MVD-MGB kariuomenė partizaninio karo laikotarpiu, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p

343 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose rengiant savo knygą Kita Mėnulio pusė 53. Viena vertus, autorius atliko titanišką ir be galo vertingą darbą surinko į vieną vietą, ištyrė ir apibendrino gausius sovietinių represinių struktūrų dokumentų, kuriuose daug statistikos ir skaičių, susijusių su Lietuvos partizaniniu karu, duomenis. Antra vertus, stebina tai, kad tyrėjas nesiėmė surinktų duomenų kritiškiau interpretuoti. Belieka tik apgailestauti, kad autorius taip ir nesiryžo kvestionuoti, jeigu ne sovietų represinių struktūrų sukauptų duomenų patikimumo, tai bent jau jų naudotos statistikos kaupimo metodikos. Todėl galiausiai netenka stebėtis, kad ir Pociaus padaryta išvada, jog dėl partizanų veiksmų statistiškai daugiau žuvo ne priešo karių ir aktyvių kolaborantų, o aplinkybių priverstų būti lojaliais sovietų valdžiai civilių gyventojų, daug kam sukėlė didelių abejonių ir išprovokavo emocingą diskusiją internete 54. Tačiau ir šiuo atveju tenka apgailestauti, kad emocingoje diskusijoje beveik nepaliestas liko visų partizaninio karo nuostolių (tiek savų, tiek priešo) klausimas. Tai, kad Pociaus kritikai lengvai aptiko vienų ar kitų pavienių žūčių skaičiaus iškraipymo čekistiniuose šaltiniuose faktų, tik patvirtina, jog esamų duomenų apie šį karą patikimumo problema vis dar neišspęsta. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad COW kūrėjai irgi nuolat susiduria su šaltinių nepatikimumo problema. Ne vien partizaninį karą tiriant taip sunku 53 Pocius M., Kita Mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu metais, Vilnius: LII leidykla, Pocevičius D., Tamsioji partizaninio pasipriešinimo pusė, Balsas.lt, 2009 m. spalio 21 d., žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 18 d.; Čekutis R., Partizanų dergimas eilinė mitų griovėjų demagogija, Balsas lt, 2009 m. spalio 10, žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 18 d.; Savukynas V., Aš irgi griaunu mitą Rusija ir Vokietija nekariavo, Delfi.lt, 2009 m. lapkričio 12 d., žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 18 d.; Koršunovas E., Karas, pokaris, pokario pokaris, Delfi.lt, 2009 m. lapkričio 25 d. lt/archive/article.php?id= , žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 18 d.; Savukynas V., Ar pagarba partizanams yra Prokrusto lova?, 2009 m. lapkričio 29 d., Delfi.lt, archive/article.php?id= , žiūrėta 2010 m. rugpjūtis 18 d.; Vitkus Z., Pokario rezistencija tema, dėl kurios pakyla adrenalinas, Bernardinai.lt, 2009 m. gruodžio 1. d., žiūrėta 2010 m. rugsėjo 29 d.; Jurkutė M., Lunarinės istorijos paradoksai, Knygų aidai, 2009, nr. 5, p ; Juška V., Nematomas monografijos Kita Mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu metais veidas, Slaptai, , 17, html, žiūrėta, 2010 m. rugsėjo 29 d. Jokimaitis R. Lietuvos partizanų kovų vaizdai Kitos Mėnulio pusės šviesai pašvietus, Literatūra ir menas, 2010 m. sausio 15 d., nr. 3(3267), ir 2010 m. sausio 22 d., nr. 4(3268), žiūrėta 2010 m. rugpjūčio 18 d. 342

344 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje pasikliauti rastais duomenimis. Todėl, kaip jau buvo minėta, bandoma remtis kitais šalutiniais duomenimis 55. Pastebima, kad šios metodikos tiriant partizaninį karą dar nepakankamai naudotos. Tuo, beje, bandė pasiremti Kęstutis Girnius 56, kuriam buvo neprieinami KGB archyvai, bet vėliau, atsivėrus archyvams, dėl suprantamų priežasčių tyrimai turėjo pasukti tų šaltinių studijų linkme. Bet dabar, atrodo, pamažu įgyjame naują pagrindą po kojomis, kas leis jau daug kritiškiau pažvelgti į anksčiau surinktą statistiką. Turime omenyje pradėtą leisti tęstinę genocido aukų vardyno leidinių seriją Lietuvos gyventojų genocidas. Reikėtų ypač atkreipti dėmesį į principinę leidinio sudarytojų nuostatą nesikliauti vien tik sovietinių okupantų paliktais archyviniais dokumentais. Čia turbūt pirmą kartą nuosekliai kaupiami iki šiol išsibarstę duomenys, kuriuos suteikė patys laisvės kovų dalyviai, represijas patyrusieji ir jų artimieji. Nors genocido aukų vardynas skirtas daug platesnei nukentėjusių nuo okupacijos žmonių grupei registruoti, bet tai, kad iš šio informacijos šaltinio gauname duomenų ir apie partizanus, yra labai teigiamas poslinkis. Dabar jau galima tikėtis, kad kada nors įgyvendinsime dar 1996 metais iškeltą idėją sudaryti išsamius žuvusių partizanų vardinius sąrašus 57. Jau pasirodžiusiose šios serijos II tomo (skirto metams) 58 ir III tomo (skirto 1948 metams) 59 knygose randame ir su partizanų kovomis susijusių apibendrintų duomenų metams skirto II tomo antrojoje knygoje (K S raidės) pateikta lentelė, kurioje pažymėta, kad vardyne (tik neaišku, ar visame II tome, ar tik antrojoje jo knygoje) užregistruoti 3896 žuvę partizanai 60. Bet, laimei, to paties tomo trečiojoje knygoje pateikiami jau bendri viso vardyno duomenys: 1944 m. žuvo 552 partizanai, 1945 m. 3517, 55 Plačiau žr. Sarkees M. R., Wayman F. W., Resort to War: a Data Guide to Inter-state Extrastate, Intra-state, and Non-state Wars, , p Žr. Girnius K. K., Partizanų kovos Lietuvoje, Chicago, 1987, p Gaškaitė N., Kašėta A., Starkauskas J., sudar., Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose metais, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996, p Burauskaitė B., ats. red., Lietuvos gyventojų genocidas, II tomas (A J), , Vilnius: Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998; Burauskaitė B., ats. red., Lietuvos gyventojų genocidas, II tomas (K S), , Vilnius: Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002; Burauskaitė B., ats. red., Lietuvos gyventojų genocidas, II tomas (Š Ž), , Vilnius: Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Burauskaitė B., ats. red., Lietuvos gyventojų genocidas, III tomas (A M), 1948, Vilnius: Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007; Burauskaitė B., ats. red., Lietuvos gyventojų genocidas, III tomas (N Ž), , Vilnius: Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009; 60 Burauskaitė B., ats. red., Lietuvos gyventojų genocidas, II tomas (K S), , Vilnius: Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002, p

345 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose 1946 m. 2234, 1947 m Pagaliau III tome, skirtame 1948 metams, nurodoma, kad tais metais Lietuvoje žuvo 1280 partizanų 62. Šie unikalūs duomenys didelis žingsnis pirmyn, atveriantis galimybę iš esmės verifikuoti čekistinę žuvusių partizanų statistiką. 63 Metai Partizanų nuostoliai pagal sovietiniuose archyvuose aptiktą statistiką 64 Lietuvos gyventojų genocido aukų vardyno duomenys dar nėra duomenų dar nėra duomenų dar nėra duomenų dar nėra duomenų dar nėra duomenų Iš viso: ? Bet dar svarbiau, kad remdamiesi šiais sukauptais duomenimis kada nors galėsime esmingai patikslinti vykusio karo mastą. Pagaliau, baigiant kritinę partizaninio karo pristatymo 2010 metų knygoje apžvalgą, dar kartą reikėtų atkreipti dėmesį ir tai, kad, lygiai taip pat kaip 19 amžiaus sukilimai, čia Lietuvos partizaninis karas traktuojamas kaip vidaus karas, kaip pilietinis karas dėl vietinių reikalų. Kadangi šią problemą jau aptarėme anksčiau, argumentų nebekartosime. Tik dar kartą pabrėšime, kad Lietuvos partizaninio karo atveju, kai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių aneksija nebuvo daugelio valstybių pripažįstama teisėta, tampa ypač akivaizdus originalios COW karų tipologizacijos pakeitimo ydingumas. Šiame straipsnyje nesiimsime kritikuoti COW sudarytojų sprendimo pasirinkti būtent tokią karų tipologizacijos sistemą. Tam skirsime atskirą straipsnį. Tačiau čia norėtųsi atkreipti dėmesį į kitą dalyką. Panašu, kad, 61 Burauskaitė B., ats. red., Lietuvos gyventojų genocidas, II tomas (Š Ž), , Vilnius: Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, p Burauskaitė B., ats. red., Lietuvos gyventojų genocidas, III tomas (N Ž), , Vilnius: Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009, p Žr. 51 išnašą. 344

346 Lietuvos nacionalinė kariavimo patirtis Karo koreliatų duomenų rinkinyje tiesą sakant, ir mes patys Lietuvoje dar nesame partizaninio karo pobūdžio klausimu galutinai sutarę, nes dažniausiai paskendę detalėse nebepamatome šio karo esmės. Čia pasiremsime istoriko Bernardo Gailiaus mintimi, kad partizanai vis dar daugelio suvokiami visų pirma ne kaip savo šalies kovotojai su svetimais užkariautojais, bet kaip smulkesnių tikslų siekusi savotiška karinė interesų grupė 64. Nors atrodo, kad visą dvidešimtmetį veikiantis Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centras jau seniai turėjo sudėlioti visus taškus ant i ir atsakyti į principinius klausimus, bet prieštaringai sutikta Lietuvos Seimo 2009 m. kovo 12 d. deklaracija, kuria siekta pripažinti valstybės vadovu Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžio vadą generolą Joną Žemaitį, faktiškai ėjusį valstybės prezidento pareigas 65, liudija, kad diskusija toli gražu dar nesibaigė 66. Tad šiuo atveju COW duomenų bazės pagrindu parengtas trečiasis knygos leidimas Resort to War galėtų būti puikus pretekstas ne tik dar kartą imtis iš esmės apsvarstyti šią temą platesniame kontekste, bet mums patiems galiausiai nesismulkinant ir pakankamai argumentuotai atsakyti į paprastus, bet labai svarbius klausimus, kas ir dėl ko kovojo šiame kare. Tokia objektyvistinė pagal COW kanonus parengta studija, kuri pirmiausia reikalinga mums patiems, padėtų ištaisyti duomenų bazės netikslumus. Išvada Taigi po artimesnės pažinties su pagrindiniu Karo koreliatų projekto duomenų rinkiniu ir jame sukaupta su Lietuva susijusia medžiaga galima su pasitenkinimu konstatuoti, kad visi nagrinėjamu laikotarpiu vykę lietuvių karai vienaip ar kitaip yra pristatyti. Tačiau iš karto tenka pažymėti, kad čia neatsitiktinai pavartoti žodžiai vienaip ar kitaip. Tai, kad šie karai įtraukti į duomenų bazę, dar nereiškia, jog jų samprata nesiskiria nuo to, ką nuo mokyklos laikų esame įpratę girdėti. Kaip jau galėjome įsitikinti, projekto kūrėjų tekstuose ir mūsų istoriografijoje šie įvykiai traktuojami 64 Žr. Gailius B., m. partizanų karas šiuolaikinėje Lietuvos istorinėje, politinėje ir teisinėje kultūroje, Vilnius, 2009 (Vilniaus universitetas, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, istorija (05 H)), p Lietuvos Respublikos Seimas, Deklaracija dėl Jono Žemaičio pripažinimo Lietuvos valstybės vadovu, 2009 m. kovo 12 d., id=339103&p_query=d%ebl%20jono%20%deemai%e8io%20pripa%feinimo&p_ tr2=3, 2010 m. rugpjūčio 17 d. 66 Diskusijos turinys iš dalies atsispindi straipsnio komentaruose: Bungardaitė I., Jonas Žemaitis-Vytautas pripažintas Lietuvos prezidentu, Balsas.lt, , naujiena/242818/jonas-zemaitis-vytautas-pripazintas-lietuvos-prezidentu 345

347 Lietuvos kariuomenės istorija užsienio šalių leidiniuose ganėtinai skirtingai. Tad artimesnė pažintis su COW mums yra dvigubai naudinga. Viena vertus, turint omenyje, kad ši duomenų bazė kuriama remiantis sudarytojams žinomais istorikų tyrimais, galime sužinoti, kiek iš tiesų čia adekvačiai atspindėti ir žinomi mūsų tyrimai, jų ataskaitose užfiksuoti atradimai. Antra vertus, tais atvejais, kai aptinkame fragmentiškų ar netikslių duomenų, ir įsitikinę, kad reikalingos informacijos nėra ir mūsų pačių naujausiuose tyrimuose, galime sau kelti naujus uždavinius ir klausimus, apie kuriuos iki pažinties su COW galbūt ir nebūtume susimąstę. Norėtųsi pažymėti, kad visas šis tekstas parašytas visai ne tam, kad būtų sukritikuotos COW rengėjų paliktos klaidos. Čia verta prisiminti, kad nedaro klaidų tik tie, kurie nieko nedaro. Turėkime omenyje tyrėjų užsibrėžto uždavinio mastą aprėpti ir aprašyti visus pasaulyje įvykusius karus. Tad, jei kai kurių netikslumų aprašant vieną ar kitą mažiau įtakingą valstybę ir pasitaiko, tai paprastai atsitinka arba dėl tyrimų stokos, arba tiesiog dėl kalbos barjero. Šiuo atveju norėtųsi labiau ne kritikuoti, o pasvarstyti, kaip COW rengėjams padėti, kad jie galėtų naudotis išsamesniais ir patikimesniais šaltiniais ir ateityje ištaisytų likusius netikslumus. Kaip tik dėl to ir baigtume šį straipsnį tiesioginiu raginimu ir siūlymu įgyvendinti savotišką lietuvišką Karo koreliatų projektą, kurio tikslas būtų kaupti dabar istoriografijoje išsibarsčiusią esminę informaciją apie Lietuvos kariautus karus ir atliekant naujus tikslinius tyrimus užpildyti likusias spragas, jeigu tokių būtų nustatyta. Šio projekto pagrindu būtų galima ne tik surengti mokslinę konferenciją, bet ir parengti specialią studiją, kurioje pirmiausia statistiškai atsispindėtų Lietuvos nacionalinė kariavimo metais patirtis. Juo vėliau galėtų pasiremti ir COW duomenų rinkinio sudarytojai, kai anksčiau ar vėliau imsis atnaujinti surinktus duomenis. Bet svarbiausias šio darbo tikslas būtų padėti ne tik COW kūrėjams, bet ir sau patiems geriau suvokti ir apmąstyti sukauptą kariavimo patirtį. Kad, skirtingai nuo COW kūrėjų, mums nereikėtų telkti pastangų siekiant aprašyti visus pasaulio karus, praktiškai turėtume galimybę savo tyrimus nuosekliau plėtoti, t. y. neapsiriboti tik COW pasirinktu laikotarpiu nuo 1816 m., o galbūt eiti dar giliau į istoriją ir parengti dar išsamesnį statistinį Lietuvos nacionalinės kariavimo patirties duomenų rinkinį. Įteikta 2010 m. rugpjūčio mėn. 346

348 RÉSUMÉ SUMMARY

349

350 RÉSUMÉ/SUMMARY Vilnius dans les batailles contre les teutonnes en deuxième moitié du XIV ème siècle Dr. Manvydas Vitkūnas, Académie militaire de la Lituanie de général Jonas Žemaitis Il y a à peu près deux cent ans que l ordre germanique menaçait énormément de l existence de Lituanie. Dans les années 1283 les teutonnes commençaient à attaquer vigoureusement la Lituanie, ils ruinaient surtout la région appelé Žemaitija, des terrestres auprès Nemunas, mais à force les descentes s accroissaient aussi au fond de la Lituanie. Dans la deuxième moitié du XIII ème siècle et au début du XIV ème siècle les teutonnes et ses seconds ont déjà comploté des campagnes à l âme de la Lituanie c est-à-dire en présente Lituanie sud-est. Dans la deuxième moitié du XIV ème siècle, les teutonnes avec ses attaques menaçaient la capitale de la Lituanie Vilnius, qui était assiégé la première fois par la force teutonique dans les années 1377, et dans les années 1390 et 1394 des attaques de Vilnius à grande échelle ont beaucoup endommagé le complexe des châteaux ainsi que la ville. Cependant, quoique Vilnius a subi de très grosses destructions (les quartiers de la ville brûlés, le château Kreivoji détruit, le château Žemutinė délabré), il n était pas jamais occupé par les teutonnes. La source principale permettant de découvrir le système défensif de la ville de Vilnius et de ses châteaux, ce sont des données archéologiques, et afin de connaître des opérations c est une information écrite. L analyse de la défense des châteaux de Vilnius contre les teutonnes et ses coalisés est intéressante et fructueuse du point de vue de l histoire militaire. L information écrite permet de différencier toutes les phases des campagnes militaires, en commençant par la ruée au fond de la Lituanie ainsi que des actions de son blocage, et en terminant par les phases de l assaut des châteaux, de la défense et des contre-attaques, de même que par la poursuite de l ennemie qui replie. Les teutonnes et ses coalisés lançaient la force bien équipée et bien armée (y compris les meilleurs mercenaires d alors dans l Europe occidentale) contre la ville de Vilnius et ses châteaux, mais la défense de la ville était organisée très effectivement, des fortifications démolies lors d un arrosage d artillerie étaient reconstruites juste au cours de la bataille. Le grand deuil unique des défenseurs 349

351 RÉSUMÉ/SUMMARY de Vilnius pendant toute la période de l attaque des teutonnes c est la perte du château Kreivoji dans les années 1390, qui était plutôt conditionnée par la trahison à une troupe des défenseurs du château. En défendant la capitale de l État Vilnius, lors des moments critiques des forces étaient détournées de la défense des châteaux et des villes secondaires en les concentrant dans la défense de Vilnius. Selon des données historiques et archéologiques, les attaqueurs et les défenseurs utilisaient un armement similaire et équivalent en principe. L attitude qui s est implantée dans une historiographie qu il y avait des anneaux qui sauvegardaient des cheminements des châteaux défensifs, est plutôt hypothétique et visible uniquement en cartographiant les châteaux. Il n est pas clair si à la fin du XIV ème siècle ces châteaux, qui étaient au cœur de l État, étaient saisis comme le système unanime. Des forces qui défendaient Vilnius et ses cheminements, entravaient l ennemi de parvenir tranquillement la capitale de Lituanie ou de s enfuir. Des opérations du blocage et du ravage de l ennemi étaient effectués lors de l attaque et du décrochage. 350

352 RÉSUMÉ/SUMMARY Actions de la première guerre mondiale en Lituanie occidentale dans les confins de l Allemagne et de la Russie au début des années 1915 Marius Pečiulis, Musée militaire de Vytautas le Grand Dans la direction de nord-est de l aval de Nemunas, les confins de l Allemagne et de la Russie traçants les terrestres lituaniennes d aujourd hui, sont devenus un champ des batailles persistantes dès le début de la Première guerre mondiale. En premiers jours d août des années 1914, les luttes des bataillons de la sécurité frontalière se sont opérées. Ces luttes se développaient à plus grande échelle dans la deuxième moitié du mois après avoir commencé l attaque pour la première armée constituée à Vilnius. Cette armée a forcé la 8 ème armée de l Allemagne à perdre la lutte auprès Stalupėnai et Gumbinė. En s efforçant de s élever contre le contradicteur plus nombreux, l armée allemande a reçu des secours de tous les bataillons possibles, ceux dans les confins du nord aussi. Dans cette région, après avoir changé l équilibre des pouvoirs, des soldats de la Russie disloqués ont organisé l attaque fructueuse et grâce à cette attaque, à la fin d août ils ont occupé la ville de Tilžė et après avoir franchit la rivière de Nemunas, ils ont envahit à la profondeur du territoire de Prusse orientale de la coté du nord. Néanmoins, cette fortune était à courte échéance. Après avoir craqué les forces principales de l armée de la Russie auprès des lacs de Mozūrija, l Allemagne pouvait ramener des bataillons supplémentaires aux confins de nord-est et regagner des territoires perdues ainsi qu au milieu de septembre occuper la cité frontalière de Russie appelé Tauragė. Cependant, après un court temps, la bascule de la guerre s est tournée en faveur de la Russie. Au moment où le commandement des armées de l Allemagne commençait à veiller sur une partie australe du front oriental, la Russie alors profitait cette situation et au début du novembre a regagné Tauragė et les terrestres de Prusse orientale. En cas d un échec de réalisation soudaine de l idée militaire, au début des années 1915 le commandement des armées de l Allemagne était obligée 351

353 RÉSUMÉ/SUMMARY d élaborer un nouveau plan avec lequel il pourrait donner un coup décisif pour l armée de la Russie. Á base de ce plan, la 10 ème armée de la Russie constitué d une nouvelle manière et disloquée au territoire de la Lituanie d aujourd hui, devait être obsidionale en attaquant ses flancs extrêmes et en s élançant en arrière. La réalisation de ce plan a commencé au milieu de février. Comme un des segments de ce plan l attaque des forces de l Allemagne du coté de Tilžė dans la direction de Tauragė au milieu de février. Grace à l attaque successive, des soldats de l Allemagne avaient occupé la ville de Tauragė la deuxième fois lors de cette guerre. La Russie, prétendant de réhabiliter après la queue de tous les échecs, et désirant de préserver le flanc droit de la 10 ème armée contre l encadrement menaçant, au milieu de mars, après avoir réunit des forces supplémentaires, elle a contre-attaquée son ennemi dans les deux directions en même temps direction de Klaipėda et de Tauragė. Malgré la prépondérence quantitative, les soldats de la Russie forcaient la rébellion des habitants et de la garnison de la ville de Klaipėda, et juste tard dans la nuit du 18 mars ils ont occupé la ville. Dans la ville de Klaipėda, le déchaînement écumant de l armée russe commençait. Ce fait rentrait une vaste répercussion dans les couches plus hautes du commandement des armées de l Allemagne outre que de la Russie. En même temps, un autre groupe de l armée russe le 18 mars regagnait la ville de Tauragė, mais elle ne pouvait pas ébranler de la rébellion des forces de l Allemagne ainsi que marcher successivement jusqu à Tilžė. Après avoir passé quelques jours, le 21 mars l Allemagne, après avoir disloqué des bataillons de l armée régulière dans cette région, supplantait des soldats de la Russie détraqués hors Klaipėda, et le 29 mars regagnait encore une fois la ville de Tauragė. Au début des années 1915, les batailles dans la Lituanie occidentale, aux confins de l Allemagne et de la Russie, étaient le dernier épisode vers toute la Première guerre mondiale quand l armée de la Russie réussissait de pousser le front à l Ouest et envahir aux terrestres de Prusse orientale du coté nordique. Cette opération de la Russie était l une des actions qui forçaient l armée de l Allemagne à masser des troupes plus grandes aux confins de l Allemagne et de la Russie traçants en long de la Lituanie sud-ouest, et à commencer une nouvelle opération de grande échelle, qui destinait que le territoire de la Lituanie d aujourd hui était toute occupée juste durant quelques mois. 352

354 RÉSUMÉ/SUMMARY Les premières assisses des gouverneurs de la guerre de l armée lituanienne (Le septembre 1921) Dr. Modestas Kuodys, Université de Vytautas le Grand Le but de l article était de découvrir l attitude des participants des premières assisses des gouverneurs de la guerre de l armée lituanienne à une expérience de réalisation du régime de la situation de guerre en , et à des corrections de cette pratique possibles, suivant les renseignements authentiques des sources d archives publiées. En l État de Lituanie se construisait en se déroulant des luttes de l Indépendance dans les fronts différents, et pour cette raison la région était gouvernée en utilisant des mesures de la situation de guerre. Dans ce temps-là, l administration des régions civile faible et en voie de se former dans beaucoup de cas était substituée par des gouvernements de guerre, qui géraient la défense du pays outre que des affaires le plus nécessaires sociales et de sécurité publique. Des officiers militaires des gouverneurs de guerre des districts, utilisaient des grands pouvoirs octroyés par la loi de la situation de guerre, ils régulaient donc la vie en organisant des lois obligées, et les hommes qui ne les respectaient pas étaient sévis suivant l ordre administratif ou ils étaient déférés aux tribunaux militaires. Un tel régime rigoureux juridique administratif qui était introduit hâtivement sans aucune expérience, provoquait des différentes problèmes à l intérieure du pays : les droits de l homme étaient lésés, de plus il y avait beaucoup de méprises et de désaccords entre les institutions militaires et civiles. Puisque les circonstances objectives (la menace de l agression externe tout en existant et l instabilité interne du pays) entravait de passer par les normes de vie en période de la paix, à l occasion première il était décidé de restructurer et d améliorer le régime de la situation de guerre, après avoir évalué précédemment toutes ses malignités. Pour cette raison, à la fin du septembre des années 1921, les assisses premières des gouverneurs de la guerre des districts était convoquées, dans lesquels participaient les mêmes gouverneurs ainsi que des représentants des toutes les organisations lituaniennes les plus importantes 353

355 RÉSUMÉ/SUMMARY des armées, de la juridiction et de l administration civile. Les participants se partageaient de l expérience, ils discutaient des solutions concernant des problèmes les plus délicats. Des gouverneurs de la guerre des districts se plaignaient des désaccords avec des commandants de l armée du front et de la garde militaire. Á cause du défaut de la discipline et de négligence, les représentants de l organisation militaire sociale des Tireurs, la police locale et les municipalités avaient beaucoup de remords. Les gouverneurs exigeaient sévèrement de «nettoyer» ces structures sur des sauteurs ou des personnes s exposées, de plus de permettre des officiers militaires les contrôler ou même les interdire. Il y avait des essais de prouver que des telles mesures pourraient aider d effectuer plus favorablement les mobilisations militaires, les actions de la persécution des déserteurs, l organisation des devoirs du travail, la perception des contributions en nature et pécuniaires, le maintien de l ordre public ainsi que la sécurité des frontières d État. Les interventions des gouverneurs dans l assisses et leurs actions pratiques lors de ce période montrent que c était le contingent des officiers fiables, courageux et bien trempés par les difficultés. D une part ils sentaient comme des créateurs de l État, responsables de son avenir et le maintien de son indépendance, pour cette raison ils ne voulaient pas perdre des bascules du pouvoir de même qu autoriser, à leurs sens, des officiers civiles de fiabilité incertaine d acquérir beaucoup plus d influence à ce période très difficile au pays. D autre part, l air des gouverneurs de la guerre était parfois présomptueux par rapport aux officiers civils ou de police, ou des membres de l union des Tireurs. 354

356 RÉSUMÉ/SUMMARY Prestations de l armée lituanienne ( ) Maitre des conférences, Dr. Vytautas Lesčius Des luttes à propos de la liberté de Lituanie et de l indépendance en finies avec succès ne garantissait pas encore du travail régénérateur tranquille et durable en liquidant des suites des luttes mentionnées et des occupations des allemands ainsi que de la Première guerre mondiale. Des couches dirigeants des quelques pays, tout d abord de la Pologne, qui étaient disposés agressivement par rapport à la Lituanie, complotaient et ambitionnaient de la revanche. En raison de toutes ces conditions, le gouvernement et le commandement de Lituanie étaient obligés de suivre attentivement des évènements qui se passent à coté de l État, et de concentrer les forces armées dont l entretien exigeait beaucoup de finances qui étaient aussi nécessaires pour contenter des autres besoins étatiques très importantes. Toutefois, prenant en considération ce que le principal garant était l armée, elle était donc fortifiée en entreprenant des mesures organisationnelles et autres, tout d abord en améliorant son prestation matérielle. Une telle position était observée pendant presque toute la période de l existence de l État de Lituanie indépendant. Dans ce cas-là, premièrement le problème de la prestation matérielle des forces armées était distingué, dont la solution était conditionnée par le niveau de capacité économique de la région, de plus les cadres nécessaires pour l exercice de l exploitation de l armée et ensuite le concours financier et morale accordé par tout le peuple. Dans des telles conditions, une très grande charge de responsabilité levait sur les épaules des travailleurs de la direction d un approvisionnement et des établissements lui subordonnées du détail et de la direction des domiciles de la guerre. Sans d autres solutions, pour l entretien de l armée et pour la prestation des attirails les plus nécessaires, il a fallu d utiliser des mesures strictes : effectuer des fréquentes réquisitions des habitants, une dépossession des affaires indispensables, des séquestres, fortifier aussi le contrôle des ressources financières destinées à des forces armées, des formes de ses comptes et autres. Après avoir effectué beaucoup de mesures organisationnelles dans les années (le commandement changé, les nouvelles services introduits, les plans de la procédure du crédit d une nouvelle mobilisation étaient commencés 355

357 RÉSUMÉ/SUMMARY à préparer en les accordant avec les ressources de la prestation de l armée et les horaires de la mobilisation commencés à procéder, les devis des dépenses d un mois et des acquisitions des affaires de la guerre et autres), la situation dans le domaine de l intendance s abonnissait d une manière saillant. Des nouveaux problèmes pour la direction de l approvisionnement émergeaient dans la quatrième décennie du XX siècle, notamment dans son milieu. La menace croissante de la guerre approchante en Europe exigeait du commandement de l armée ainsi que de la direction de l approvisionnement, de prendre des actions urgentes afin d effectuer la mobilisation possible et de s équiper pour la défense lors du moment de la paix. Dès la date du 1 er janvier 1935, après avoir entré en vigueur la loi du commandement de l armée, le supérieur de l approvisionnement gérait et contrôlait tout l approvisionnement de l armée. Le supérieur de l approvisionnement présidait au supérieur de l armement, l intendant de la guerre et les supérieurs des appartements, des sanitaires et du vétérinaire de la guerre. Le premier jour de la Secondaire guerre mondiale qui a commencé en 1939, le devis mobilisé des institutions de l approvisionnement militaire était confirmé. Suivant la même obligation du supérieur de l approvisionnement, les supérieurs des fractions et des conseils à coté de l approvisionnement de l armée devaient surveiller l approvisionnement de tout le pays et de ses habitants. La direction de l approvisionnement avait beaucoup de dépenses et de préoccupations concernant la mobilisation partielle de l armée, le repris de la ville de Vilnius et de ses régions, qui obligeaient de changer plusieurs conceptions antérieures. Selon la convention de la coopération de la Lituanie et de l Union Soviétique signée le 10 octobre 1939, les institutions de l approvisionnement devaient alimenter et fournir de fourrage pour les équipes soviétiques installées dans notre région. Pour effecteur tout ces obligations, les institutions de l approvisionnement devaient s efforcer beaucoup. L approvisionnement de l armée convenable et sa préparation pour la défense de la région contre le danger possible causé par l ennemie, n est pas imaginé sans une activité très importante de l institution militaire l intendance de la guerre, qui est sujet à la direction de l approvisionnement. La tâche principale des institutions de l intendance était de fournir pour l armée la nourriture, le fourrage, l habillement, les cuirasses, les chaussures, les véhicules, la cavalerie, les soldes, les matières de l écriture et les autres attirails les plus nécessaires. L administration de l économie de l armée dépendait de beaucoup de conditions : la situation économique de la région, la sollicitude des gouvernements anciens concernant les forces armées, la formation des spécialistes qualifiés, la rationalisation du travail organisationnel, le secours public et autres. 356

358 RÉSUMÉ/SUMMARY Il reste de constater que l intendance, après avoir commencé son activité dans les conditions très difficiles, pendant 20 ans de la vie indépendante elle était en mesure de vaincre les obstacles très grandes l armée de Lituanie à la fin du période mentionné était bien équipée. Au système de l approvisionnement de l armée, le rôle exclusif tombait sur une autre institution militaire subordonnée à la direction de l approvisionnement, dont la tâche était de former les circonstances favorables, comme par exemple des affaires ménagères, des études, le travail ou le repos. Les deux périodes principaux étaient distingués dans son activité. Le premier comprenait des années Après avoir repris l héritage de l armée allemande très miséreux, la direction des appartements de la guerre (tout d abord appelée une unité des appartements de la guerre, et ensuite la section) fournie par les finances très négligeables, sans aucune expérience, avec la manque des spécialistes qualifiés pour les affaires de la construction, était juste de taille à gérer un peu des bâtiments militaires abandonnés, et à les fournir en combustible et en autres attirails nécessaires. Son activité était très embarrassée par les reconstructions organisationnelles très fréquentes et le mouvement des cadres dirigeants. Lors du deuxième période dans les années , après le renforcement de la situation économique de la région ainsi que l amplification des finances, et en équipant par les matières de construction et des mécanismes modernes des différentes sortes, après une telle amélioration de l effectif des ouvriers qualifiés, les constructions militaires acquérait une grande échelle : beaucoup de nouveaux casernements, des ateliers, des celliers et des autres bâtiments nécessaires étaient construits, qui aidaient à améliorer les conditions de la formation, du ménage et de la vie culturelle des soldats, de plus ils avaient changé le paysage. Malheureusement, ce processus de la construction était interrompu par une occupation soviétique en toute sa fougue. 357

359 RÉSUMÉ/SUMMARY Des plans militaires et des ressources de l armée lituanienne dans le cas de la guerre éventuelle contre la Pologne dans les années Vytautas Jokubauskas, Université de Klaipėda Tout le période entre la guerre, des relations de la Lituanie et de la Pologne étaient tendues et hostiles à cause de l occupation de la région de Vilnius par la Pologne. Il est donc compréhensible que dans la doctrine militaire de Lituanie la Pologne était nominée longtemps comme l ennemie principale. La situation a changé dans les années 1934 quand les troupes des ennemies éventuelles étaient supplées par l Allemagne, et à force elle a devenu la menace principale. Toutefois, la Pologne était une menace toujours très importante au discours public. En 1935, des réformes essentielles de la formation militaire, de la planification et de la structure étaient commencées à faire dans l armée lituanienne, et en 1937 les trois nouveaux plans opérationnels étaient confirmés : N 1 «A» (Allemagne), N 2 «A + P» (Allemagne + Pologne) et N 3 «P» (Pologne). Dans le premier plan, des actions de la défense étaient prévues en cas de l attaque par l Allemagne, dans le deuxième en cas de l attaque commune de l Allemagne et de la Pologne, cependant ce plan était destiné essentiellement dans le cas si dans la région une guerre à grande échelle procéderait. Le troisième plan était destiné afin de repousser la menace polonaise. Dans la quatrième décennie du XX siècle, la Lituanie préméditait essentiellement pour la guerre défensive. Au cas de la guerre, des plans opérationnels, de plus des plans du financement des actions militaires et de la réquisition du capital étaient élaborés. Les relations de l armée et des civils lors de la guerre devaient être contrôlées par les règlements acceptés en particulier. Au cas de la guerre en 1938, la Lituanie planifiait de mobiliser les 4 divisions des infanteries et les 2 brigades (16 infanteries et 6 unités d artillerie), les 12 bataillons de la sécurité frontalière, les 3 unités de cavalerie, les 3 escadrons de cavalerie de réserve, les 6 bataillons des infanteries, l unité d artillerie de réserve et les unités comprenant des chars de combat, des 358

360 RÉSUMÉ/SUMMARY télécommunications et des ingénieurs. Dès le début des années 1939, il y devait être les 5 divisions des infanteries, 1 brigade (les 17 unités des infanteries) et les unités déjà mentionnées. Lors de la guerre, la Lituanie devait avoir les soldats environ, de plus les unités des tireurs et la police y existaient. En comparant le pouvoir militaire de Lituanie et de l ennemie éventuelle polonaise, il est compréhensible qu à cause du différent taille des pays, le pouvoir de la Pologne était nettement plus grand (1 x 11,8), toutefois en comparant les mêmes données prenant en considération le nombre des habitants, le taux changeait en faveur de Lituanie (1 x 0,86). Néanmoins, il n est pas possible d affirmer que la Lituanie était capable de commander avec succès la guerre contre la Pologne d une manière indépendante et de la gagner. C est juste montre que les forces lituaniennes ne convenaient pas relativement aux forces de l ennemie éventuelle, et que l armée lituanienne ainsi que la sécurité militaire avaient obtenu beaucoup de l attention. 359

361 RÉSUMÉ/SUMMARY «L expérience de la belligérance nationale de la Lituanie dans un jeu des données «Corrélats militaires»» Prof. Dr. Gediminas Vitkus, Académie militaire de la Lituanie de général Jonas Žemaitis Au début des années 2010, la maison d édition appelée CQ Press a publié un livre «Resort to War: a Data Guide to Inter-state Extra-state, Intra-state, and Non-state Wars, » par Meredith Reid Sarkees et Frank Whelon Wayman. Beaucoup de temps est passé pendant que les gens intéressés attendaient de la publication de ce livre, car le contenu rejaillie des résultats les plus nouveaux concernant le projet de la recherche appelé Correlats of War (plus loin COW) qui est exécuté aux études des relations internationales. Sans d autres choses positives et d autres possibilités, qui sont découvertes par les jeux des données lors de l exécution de ce projet concernant les guerres mondiales passées dès la date des années 1816, nous nous sommes intéressés premièrement sur le plan de la qualité du découvert de l expérience de la belligérance nationale de la Lituanie. Il faut remarquer tout d abord que toutes les quatre guerres dont les lituaniennes combattaient sous le drapeau lituanienne aux XIX et XX siècles avec les 1000 soldats de trop en un an (c est-à-dire la révolte des années 1831, la révolte des années , des luttes de l indépendance des années et la guerre des partisans dans les années ) sont répertoriées au jeu des données présenté dans ce livre. Dans des livres précédents des années préparés par les promoteurs J. David Singer et Melvin Small étaient mentionnées juste les trois guerres d une manière ou d une autre pendant que la guerre des partisans dépendait encore à la catégorie des guerres «inconnues» en général. Par ailleurs, il faut indiquer à la fois que la phrase «d une manière ou d une autre» n est pas occasionnelle. Malheureusement, dans cet article il a fallu de prendre en considération ce que l information présentée dans des livres des années 2010 ou plus anciens publiés à base de COW concernant les guerres «lituaniennes» devait être bien précisée et complétée. Par exemple, des révoltes des années 1831 et devaient être désignées non seulement comme des révoltes polonaises contre l empire de la Russe, en plus les guerres de 360

362 RÉSUMÉ/SUMMARY l indépendance de la Lituanie dans les années devaient être présentées non seulement comme la guerre contre la Pologne, ensuite la guerre des partisans lituaniens contre l Union Soviétique dans les années ne devait pas être présentée comme «la guerre civile sur des affaires locales» de l Union Soviétique. Toutes ces imprécisions pourraient être évitées, si les auteurs des jeux des données aient plusieurs d information en anglais concernant toutes ces guerres. Par-delà, l article montre aussi qu au contexte de la connaissance aux pages «lituaniens» du jeu des données COW, des certaines lacunes de l historiographie lituanienne à propos des guerres ressortissaient d une manière bien inattendue. L article décèle aussi que même dans l historiographie lituanienne, il était parfois difficile de trouver les réponses aux questions que les auteurs du jeu des données COW posaient. Il reste donc de conclure que les chercheurs de l expérience nationale lituanienne touchant la belligérance devaient eux-mêmes préciser les dates du début et de la fin des guerres mentionnées, ainsi que dénommer plus précisément des armées ou stocker plus attentivement des données statistiques sur le nombre des victimes concernées avec les batailles etc. Il faudrait mentionner que le but de cet article n était pas de prendre en considération des fautes laissées en décrivant les guerres «lituaniennes» par les auteurs COW. Attendu que la tache principale des auteurs du projet COW était d englober et de décrire toutes les guerres mondiales, il est donc bien entendu qu il y aurait des quelques imprécisions en décrivant l un ou l autre pays moins puissant où il n existe pas beaucoup de l information. En ce cas, le but n était pas de critiquer, mais juste de discuter un peu un moyen de l aide, pour qu ils puissent utiliser des ressources plus qualifiées et corrigeraient à l avenir des incompréhensions restantes. Pour cette raison, l article est terminé par une incitation et une proposition directe de réaliser le mini-projet COW lituanienne, dont le but serait de stocker dans le même point l information essentielle concernant les guerres de la Lituanie qui est maintenant éparse dans l historiographique, et de compléter des lacunes historiographiques restantes par des nouvelles recherches rationnelles. 361

363 RÉSUMÉ/SUMMARY Vilnius during battles with crusaders in the second half of the fourteenth century Dr. Manvydas Vitkūnas The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania Nearly two hundred years the German (Teutonic) Order was a major threat to the existence of the state of Lithuania. Launching the intensive attacks of Lithuania since 1283, the Crusaders gave at most horrors and devastated the Lower Lithuania (Samogitia), the Nemunas lands, but eventually multiplied their raids to the depth of Lithuania. In the second half of the 13 th century at the beginning of the 14 th century the crusaders and their allies already organized their Crusades to the core of the state of Lithuania the current South-East of Lithuania. In the second half of 14 th century the capital of Lithuania Vilnius found itself under threat of attacks by the crusaders. Vilnius was sieged by the forces of the crusaders in 1377 for the first time, and in 1390 and 1394 the large-scale attacks took place in Vilnius, which fated a very serious damage to the castles complex and the city. However, Vilnius has never been occupied by the crusaders, although the city suffered a serious damage (the city blocks were burnt, the Crooked Castle (Kreivoji) and the Lower Castle (Zemutine) were destroyed). The main source of knowledge to learn about Vilnius city and its defensive system of castles is from the archaeological data, to learn the actions of battling from the written sources. Analysis of defence of Vilnius castles against the crusaders and their allies is interesting and fruitful from the viewpoint of military history. The written sources allow revealing all the phases of military campaigns, beginning with the inrush of the assaulting forces to the depth of the Lithuanian state, their blocking actions, and ending with the phases of castles attack, defence, counterattack and persecution of recessive enemy. The crusaders and their allies used a well-trained and armed forces against Vilnius castles and city (including the best mercenaries of that time in the Western Europe), but the city defence was effectively organized, the fortifications destroyed by artillery bombardment used to be rebuilt even du- 362

364 RÉSUMÉ/SUMMARY ring the battle. During the entire period of the attacking crusaders there was only one significant loss of Vilnius defenders loss of the Crooked Castle in 1390, probably destined by the betrayal among the castle defenders. While defending the capital Vilnius in critical moments the forces were withdrawn from the defence of the secondary towns and castles, concentrating them in defence of Vilnius. According to the available historical and archaeological data, Vilnius attackers and defenders used similar and essentially equivalent weapons. The idea prevailing in the historiography, that there were formed rings of defensive castles protecting the approaches of Vilnius city, is rather hypothetical and is visible only while mapping the castles. It is doubtful, whether at the end of the fourteenth century these castles, located in the core of the state, were perceived as elements of the unified system. The defence forces protecting Vilnius and its approaches did not allow the enemy forces to reach calmly the capital of Lithuania or withdraw from Vilnius. The blocking and destroying actions against enemy were actively taken both during attack on enemies and their withdrawal. 363

365 RÉSUMÉ/SUMMARY The First World War operations in West Lithuania German-Russian border in the beginning of 1915 Marius Pečiulis Vytautas The Great War Museum In the north-east of the Nemunas River, through the today s lands of Lithuania, there lying border line between Russia and Germany became a fierce battle field from the very beginning of the First World War. Already in early days of August in 1914, there took place the clashes between border guard divisions, which gained a wider scale in the second half of August, when the Vilnius built-up 1 st Army initiated the attack. The latter forced the German 8 th Army to lose near localities of Stalupenai and Gumbine. Trying to resist the numerous opponent forces, this German army had to address for help all the available units, as well as those dislocated at the northern border. In this region the deployed Russian troops, after change of the balance of power, committed a successful attack, thanks to which, at the end of August the Tilze town was occupied and the territory of East Prussia from the north has been intruded into after crossing the Nemunas River. However, this success was short term. After the main Russian military forces met with the failure in the main event at the Masurian Lakes, Germany was able to throw the additional units at the northeast border and not only to recover the lost territories, but also to take the town of Taurage at the Russian border in mid-september. But soon after, the scales of war once again turned in favour of Russia. After the German military authorities began granting more attention to the southern part of the Eastern Front, Russia benefited from it and in the beginning of November it was able to regain Taurage town and the northern lands of East Prussia. Failing to implement the idea of the sudden war, in the beginning of 1915 the German military command was forced to develop a new plan, which implementation would hit the finishing stroke to the Russian military army. According to the plan, the newly developed and deployed on the present territory of Lithuania the Russian 10th Army was to be surrounded by attacking its outside wings and taking in the reverse. Implementation of 364

366 RÉSUMÉ/SUMMARY this plan began in mid-february. One of the segments of this plan was the attack of the German forces from Tilze side in the direction of Taurage in mid-february. Thanks to the successful attack the German troops occupied the Taurage city for the second time during this war. Striving to rehabilitate its status after total series of setbacks, Russia, also trying to safeguard the right-wing of its 10 th Army from threat of encirclement, united the additional forces and in mid-march counterattacked the enemy from two directions at once Klaipeda and Taurage. Despite the quantitative preponderance only in the late evening of the 18 th of March the Russian troops managed to occupy the city after they had overcome the active resistance of the Klaipeda city crew and population. Rage of marauding Russian troops has started in Klaipeda. Later it received a wide response not only in Germany, but also in the highest layers of the Russian military leadership. At the same time another group of the Russian troops regained the Taurage town on 18 th of March, but failed to break the German resistance forces and did not succeed to reach Tilze. Just few days after, the Germany re-dislocated the regular army units to this region and on 21 st of March pushed the scattered Russian troops away from Klaipeda and on March 29 it reoccupied Taurage town. Fighting at the German-Russian border in West Lithuania in the beginning of 1915 was the last episode during the First World War, when the Russian troops managed to push the front to the west and invade the lands of East Prussia from the north. The Russian operation was one of the factors that forced the German Army to mobilize the larger forces at the German-Russian border trailing over the present south-western territory of Lithuania and to launch a new large-scale operation, which resulted in occupation of the entire present territory of Lithuania only in few months. 365

367 RÉSUMÉ/SUMMARY The First Congress of the Lithuanian Armed Forces Commandants (September 20 24, 1921) Dr. Modestas Kuodys Vytautas Magnus University This article basing on the authentic material from the archival and published sources was a trial to reveal the attitudes and opinions of the participants of the first Congress of the war commandants of the Lithuanian Army towards the experience of implementation of regime of war situation during the period of and possible adjustments of this practice. During the period of the state of Lithuania was developing in the background of proceeding Independence Wars at the various fronts, thus the state was ruled and controlled by measures of war situation. At that time in many cases the weak, still emerging regional civil administration was displaced by war commandant s offices, which managed not only the issues of national defence, but also the vital social and public security affairs. Military officers the country s war commandants enjoyed a high level of powers provided by the laws of war situation, they regulated the daily life issuing the binding orders to individuals, the non-observations of these laws by the disobedient persons were severely punished administratively or these persons were taken to the military courts. Such a strict legal administrative regime, introduced in haste, without having the experience, led to a number of national problems: there were violations of human rights; there have been various disagreements and misunderstandings between military and civilian authorities. Because the objective circumstances (existing threat of external aggression and internal instability in the country) still did not let to pass to the peacetime living standards, at the earliest opportunity it was decided to restructure and improve the regime of martial law after the comprehensive assessment of all the evils caused by this regime. As a result, in the end of September of 1921 there was held the First Congress of War Commandants of the Counties, where in addition to the commandants also participated the representatives of the leading structures of the Lithuanian armed for- 366

368 RÉSUMÉ/SUMMARY ces, law enforcement authorities and civil administrations. Participants shared their experiences, discussed how to tackle the most urgent problems. War commandants of the counties complained about the disagreements with military commanders, leaders, also military intelligence service. Many reproaches and blames were expressed to the representatives of the paramilitary non-governmental organization Union of Riflemen (Sauliu Sajunga), local militia forces and local governments due to a lack of their discipline and common neglect. Commandants strictly insisted on clean up of these structures from the unreliable, discredited persons, to allow the military officers to control them or even to ban them. Arguments were given that such measures would help to carry out the successful military mobilizations, deserters persecution campaigns, organisation of labour obligations, and collection of in-kind and cash taxes, public order protection and state s borders guard and security. The speeches of commandants made in the Congress and their practical actions carried at that time showed that the contingent of the Congress was very determined and hardened by difficulties, reliable war officers. They felt like the creators of the state, responsible for its future and preservation of independence, and therefore they did not want to lose the power leverages and to let the civilian officials of the questionable reliability to gain more influence during the extremely difficult period of the state. On the other hand, the military commandants sometimes had a posture, which was characterized by a certain arrogance towards the civilian officials, representatives of militia, members of the Union of Riflemen. 367

369 RÉSUMÉ/SUMMARY Supply of the Lithuanian Army ( ) Assoc. Prof. Dr. Vytautas Lesčius The successful outcome of the struggles for freedom and independence of Lithuania in still failed to guarantee to the Lithuanian nation the peaceful long-term remedial and reconstructive works dealing with the liquidation of the consequences of the First World War, German occupation and the mentioned struggles. Some countries, notably Poland, had the aggressive attitude towards Lithuania among their ruling authorities and weaved the plots of various provocations and sought for revenge. Due to these circumstances the Lithuanian government and military authority were forced to keep track of events close to the state border, to mobilize numerous armed forces, which demanded high costs of their maintenance, while funds were necessary for other vital public needs too. However, given the fact that the army was still the main guarantor of the independence, there were taken both organizational and other measures to strengthen it, primarily by improving its material provision and support. These positions were observed during almost the entire lifetime of the independent Lithuanian state. In this case, first of all, the problem of material welfare of the armed forces has to be distinguished, which solution was conditioned by level of economic power, developed and managed military personnel, also the material and moral support of all the nation. Under these conditions, particularly high burden of responsibility laid on shoulders of the members of the Military Supply Board and its subsidiary bodies the War Commissariat and the Administrative War Council of Housing. In the absence of other recourses to maintain the army and to provide the essential commodities to the armed forces, the strong measures were used: frequent requisitions from the population, expropriation of essential supplies, sequestration, strengthening of the control of funds allocated to the armed forces, application of methods of their accountability and etc. In after the number of organisational measures were implemented in the sector of supplies (replacement of management, introduction of new staff, preparing credit plans for possible mobilization, in combination with available resources of the supply of the army and effective mobilization schedules, the acquisition of military supplies and monthly costs esti- 368

370 RÉSUMÉ/SUMMARY mates, etc.), the situation in the field of supply has noticeably improved. New challenges arose to the Supply Board in the thirties of the 20th century, especially in the middle of the century. The growing threat of imminent war in Europe demanded from the military leadership, including the Military Supply Board, to take the immediate steps to fulfil the potential for mobilization and to prepare for defence in time of peace. Since 1935 January 1 after entry into force of the Law on the Armed Forces, Chief of Supply prepared and supervised the entire supply system of the armed forces. The chief of armaments, military commissary, and chiefs of boards of Military Housing, Military Sanitation and Military Veterinary were directly subordinate to the Chief of Supply. On very first day of the World War II in 1939 the mobilization estimates of the establishments of the military supplies was approved. At the same time the chiefs of military divisions and services according to the obligation of Chief of Supply had to manage the provision of all the state and its residents in addition to the military provision of the army. A lot of funds and worries were caused to the Supply Board by a partial mobilization of the army, the recovery of Vilnius city and its region, that forced to change the number of previous plans and intentions. Under the Lithuanian-Soviet mutual assistance treaty, signed on the 10 th of October in 1939 the supply agencies were required to provide the Soviet crews, settled in our state, with food and feed. The supply agencies had to make the high-tension efforts to fulfil this treaty. Adequate provision of military forces and its training for national defense against possible enemy is concurrent with the activities of other military establishment the War Commissariat essential and subordinate to the Supply Board. The main task of the offices of War Commissariat was to provide the army with food, feed, clothing, armour, footwear, vehicles, horses, salaries, writing material and other essential commodities. Housekeeping of the army depended on many factors: economic situation in the region, caring about the army by former governments, training of skilled professionals, advancement of the organizational works, public assistance and etc. It is noted that the War Commissariat, which started its activities in very difficult conditions, during 20 years of the independent life, managed to overcome great difficulties it faced at the end of the period Lithuanian Armed Forces were rather well equipped. In the army supply system another military institution subordinate to the Supply Board Administrative War Council of Housing had also a 369

371 RÉSUMÉ/SUMMARY unique role, whose task was to provide the proper conditions for the military staff to keep the household, also to ensure the appropriate learning, working and recreational conditions. Two main periods could be distinguished in its activities. The first period covered years of After takeover of the very meagre inheritance from the former German army, the Administrative War Council for Housing (firstly it was titled as a Division of Administrative War Board, later as a Department) without strong financial base, without any experience, lacking the skilled professionals in construction sector) managed only minimally to arrange the abandoned military buildings and provide fuel to them as well as other essential commodities. Their work was constantly hardened by the frequent organizational restructuring and alternations of the leading personnel. During the second period of , during the intensification of the economic situation of the country and attribution of significantly greater funds, better supply of building materials and other materials as well as with variety of modern facilities, improvements in the composition of skilled workers, the military construction has taken on a large scale: many new military barracks were built, also workshops, warehouses and other buildings, which not only helped to improve significantly military training, educational, cultural and living conditions, but also apparently changed the landscape of the country. Unfortunately, this construction process in its height was interrupted by the Soviet occupation. 370

372 RÉSUMÉ/SUMMARY Military plans and resources of the Lithuanian Armed Forces in case of eventual war with Poland in Vytautas Jokubauskas Klaipėda University Throughout the interwar period relations between Lithuania and Poland, as the latter occupied Vilnius region, were tense and even hostile, so it is natural that Lithuania s military doctrine for a long time listed Poland as a main enemy. The situation changed around 1934, when Germany was added to the list of eventual enemies, and eventually it became a major threat, but in the public discourse Poland remained the major threat thereinafter. In 1935 the Lithuanian Armed Forces started the essential structural, planning and military education and training reforms, and in 1937 the plans were approved for three new operations: No. 1 V (Germany), no. 2 V + L (Germany + Poland) and Art. 3 L (Poland). The first plan has provided the actions in case of defense against the German attack, the second against Germany and Poland, but this plan was mainly designed to be the case if the region would meet a large-scale war. The third plan was intended to counter the threats from Poland. In the thirties of the 20 th century Lithuania basically was preparing for defensive war. For the case of war there were prepared not only plans of operations but also financing plans and asset requisition plans, and the relations between the military and civilian parties was to be regulated by specially adopted laws. In case of war in 1938 Lithuania planned to mobilize 4 infantry divisions and 2 brigades (16 infantry and 6 artillery regiments), 12 border guard battalions, 3 cavalry regiments, 3 cavalry squadrons in reserve, 6 infantry battalions, 1 artillery regiment in reserve, tanks, communications and engineering units. Since 1939 the start was to be 5 infantry divisions, 1 brigade (17 infantry regiments) and already mentioned units. During the war Lithuanian troops was to be about 150,000 men, in addition to the divisions of the Union of Riflemen and the police. Comparing the military power of Lithuania and Poland as an eventual enemy it is clear that because of the different size of countries the Polish power was significantly higher (1 x 11.8), but comparing the same data ac- 371

373 RÉSUMÉ/SUMMARY cording to the population ratio, then the power changed in favour of Lithuania (1 x 0.86). However, this does not mean that Lithuania was able to lead independently and successfully the war with Poland and win it, but it testifies that the Lithuanian forces could relatively outface the possible hostile forces, that the significant attention was given both to the Lithuanian army and military security. 372

374 RÉSUMÉ/SUMMARY Lithuanian National War Experience in the Correlates of War Data Sets Prof. Dr. Gediminas Vitkus The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania In early 2010 the publisher CQ Press released the book Resort to War: a guide to date of the Inter-State Extra-State, Intra-State, and non-state wars, from 1816 to 2007 written by Meredith Reid Sarkees Whelan and Frank Wayman. This publication has long been expected to appear by many of those who are interested in it, because it reflects the latest results of perhaps the longest ongoing studies of research project on international relations - Correlates of War (hereinafter - COW). In addition to all other benefits and opportunities offered by the data sets gathered during this project on the world wars that took place in the world since 1816, we are firstly interested from the viewpoint of quality of reflection of Lithuanian national warfare experiences. Firstly, we are glad to note that all four wars, which in the 19th and 20th century Lithuania had to fight under the flag of Lithuania and where the death toll exceeded 1,000 militants per year (i.e (November) Uprising, the Uprising, the Independence Wars of and Forest Brothers war in ) are included into a set of data presented in this book. In previous editions of 1972 and 1982 by the same project initiators, J. David Singer and Melvin Small, books mentioned only the first three wars in one or another way, while the war by Forest Brothers retained unknown category of wars. On the other hand, soon it should be noted that here used phrase in one or another way is not accidental. Unfortunately, this article of 2010 year, and even more in the earliest editions presenting the COW-based information, drew attention to the fact that the Lithuanian wars should be substantially revised and updated. For example, the Uprisings in 1831 and should be portrayed not only as a Polish uprising against the Russian Empire; War of Independence of Lithuania in should be presented not only as the war with Poland; and the War in of Lithuanian Forest Brothers with the Soviet Union should not be presented as the Soviet Union s internal civil war on local affairs. In order to avoid 373

375 RÉSUMÉ/SUMMARY these mistakes, the compilers of the war data sets would have to get more available information about these wars in English language. On the other hand, the article also shows that in the context of the familiarity with Lithuanian COW data set there was unexpectedly revealed some gaps in the historiography of Lithuanian wars. The article reveals that the Lithuanian historiography sometimes failed to detect easily the answers to the questions raised by the compilers of the COW data set, and thus conclusion was made that the researchers of the Lithuanian national warfare experiences still have themselves to clarify the start and end dates of these wars, more specifically identify the fighting parties or more systematically to collect the statistical data related to the number of victims of these wars, etc. It is tempting to note that this article was not primarily intended to draw attention to the mistakes and omissions of the COW authors, which they left presenting the Lithuanian wars. Considering the extent of the task set by the performers of the COW project to cover and describe all the world wars, some inaccuracies in the description of one or other less influential country, about which there is not a lot of information, are inevitable and understandable. In this case, it was no aim to criticize, but to dispute how COW authors could be helped in order to make them to use higher quality of information sources and to correct remaining inaccuracies. Therefore the article is finished by a direct call to implement mini Lithuanian COW project, which would have objective to gather in one place the basic information, scattered through the entire historiography, about Lithuania s fighting wars and to fill the remaining gaps in the historiography by new purposeful investigations and researches. 374

376 Karo archyvo XXVI tomo straipsnius recenzavo: Rimantas Jokimaitis, Arvydas Pociūnas, dr. Virgilijus Pugačiauskas, dr. Gintautas Surgailis, dr. Jonas Vaičenonis, dr. Vygantas Vareikis, doc. dr. Ilona Vaškevičiūtė 375

377 KARO ARCHYVAS XXVI Mokslinis redaktorius ir sudarytojas ats. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų institutas Kalbos redaktorė Nijolė Andriušienė Tiražas 225 egz. Užsakymas GL-145. Išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Šilo g. 5A, LT Vilnius Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT Kauno r.

378